Apraizgė mažųjų kino formų tinklai

Apraizgė mažųjų kino formų tinklai

Nors “Tinklų” festivalio seansų laikas buvo gana vėlyvas, senojo tabako fabriko angare žiūrovų buvo tikrai gausu. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Žydrūnas Drungilas

Tarptautinio festivalio “Tinklai” mažosios kino formos šiemet kaip niekada aktyviai skverbėsi į didžiąsias tradicines ir netradicines pajūrio erdves – “Žemaitijos” kino teatrą, senojo tabako fabriko angarą, Klaipėdos koncertų salę, Palangos vasaros estradą…

Traukia kitokios erdvės

…Ir išsiteko tose erdvėse. Dar daugiau. Šiemet prabilo ir nebylusis kinas: ankstyvojo kino šedevrus Luiso Felado “Fantomasą giljotinos šešėlyje” gyvai įgarsino Vilhelmas Čepinskis su “Camerata Klaipėda”, Andrius Mamontovas ir Vidmantas Bartulis, o Georgo Melieso filmus – tarptautinis džiazo trio. Visą savaitę (rugsėjo 4-10 dienomis) Klaipėdoje trukę kino renginiai daugiausia publikos sutraukė į senojo tabako fabriko angarą, kuris tokiam publikos šturmui atsivėrė, ko gero, paskutinį kartą. Kaip, beje, ir “Lietuvos” kino teatras Vilniuje.

Klaipėdiečiams vis dar sekasi: kaip ir Klaipėdos “džiazai”, taip ir “Tinklai” yra miesto šventė (suprask, daug nemokamų renginių). Gal todėl ir snobo bei elito kiną daugiausia pažįstame tik iš TV ekranų. Kita vertus, festivalio renginių išsidėstymas skirtingose vietose taip pat leidžia pastebėti ir skirtingus traukos taškus. Kai kurie iš jų traukia labiau. Kodėl? Nesinori manyti, kad vien tik bilietų kainos atbaido daugelį netradicinio kino gerbėjų. Labiau tikėtina, kad neformalios, industrinės erdvės, tokios kaip tabako fabrikas, savo laisva atmosfera turi didesnę trauką išsiilgusiems alternatyvos “neformalams”. Net jei ir jo teritorija saugoma sargybinių.

Europa – trumpai

Klaipėdiečių širdis, be abejonės, gali glostyti faktas, kad per Lietuvą (ir per sostinę) jau septintus metus keliaujantis festivalis savo namais yra pasirinkęs Klaipėdą. Čia įvyko jo atidarymas ir uždarymas: “Žemaitijos” kino teatre buvo pristatytas vienas iš “Tinklų” festivalio projektų – “Europa trumpai”. Tai eksperimentiniai ir fantastiniai filmai, kurių programą, pasak festivalio direktoriaus Artūro Jevdokimovo, parengė Europos kino festivalių koordinacija. Šie skirtingu laiku sukurti filmai (1975 – 2000) yra laimėję nemažai tarptautinių apdovanojimų ir turėję įtakos kino kalbai. Nors trumpo metražo eksperimentiniai filmai ir ne visai išsiteko plačiaekraniame “Žemaitijos” kino salės ekrane (šis techninis nesklandumas savotiškai prisidėjo prie “eksperimento”), bendrą vaizdą buvo galima susidaryti: įspūdis neblogas. Visi šie filmai atsigręžia į patį kiną, į kino kūrybos procesą, reflektuoja kino kalbą ir kino konvencijas. Žiūrovas gauna galimybę pažvelgti į kino (ne kinų!) virtuvę iš šalies.

Pašiaušė plaukus

Iš eksperimentinių filmų įdomiausi atrodė M.Miulerio “Namudinės istorijos” ir M.Arnoldo “Gyvenimas išeikvoja Endį Hardį” – filmai, naudojantys senų amerikietiškų melodramų ir trilerių (5-7 dešimtmečių) ištraukas, kurios montažo dėka meistriškai modifikuojamos, atskleidžia ir išryškina Holivudo konvencijas, šablonus. “Namudinėse istorijose” lygiagrečiai pasakojamose ištraukose kone identiškai skleidžiasi įtampos atmosfera, kurioje įtampos ir siaubo objektai (žinoma, tai moterys, Holivudo gražuolės – kas geriau įkūnys senų režisierių baimes, kompleksus ir fantazijas?!) atkartoja vienodą veiksmų seką. Naudojamas vienas ir tas pats vaidybos priemonių arsenalas, sukuriant veiksmo įtampą, kurią paskatina konkretus įvykis, greičiausiai keistas garsas už lango ar durų. Ką daro visų šių ištraukų herojės? Suklūsta, padeda knygą į šalį, atsikelia nuo sofos ar lovos, uždega naktinę lempą, prieina prie lango, praskleidžia užuolaidą, prieina prie durų, klausosi. Na, ir, žinoma, veiksmo įtampos atomazga yra durų atidarymas: iš siaubo ir baimės išsiplėtusios herojės akys. Dar nepaminėjau ir muzikos, lydinčios šiuos veiksmus.

Trumpai tariant, cituojamų filmų detalių panašumas neįtikėtinas, bet tai akivaizdus ir paprastas, sakytume, įprastas Holivudo receptas pašiaušti žiūrovo plaukus.

M.Arnoldo filmas kiek kitaip interpretuoja klasikinę melodramą, vieną iš Andžio Hardžio serijos filmų, kuriame vaidina Mickey Rooney: čia naudojamas “miksavimo” principas, kai keletą kartų atsukamas tas pats kadras arba jis sulėtinamas, arba tiesiog linksmai “didžėjaujama” kadrais ir muzikos takeliu: pirmyn-atgal-pirmyn. Efektingai sukuriamos naujos filmo potekstės (pavyzdžiui, išryškinamas keistas herojaus santykis su motina – Edipo kompleksas, kuris originaliame filme ne taip pastebimas), o režisieriaus įžvalgos ir meistriškumas leidžia pamatyti tą patį kadrą vis kitaip.

Gaila, kad nepavyko pamatyti visų devynių Zbignevo Rybczynskio filmo “Naujoji knyga” vienu metu rodomų skirtingų projekcijų – ekrane tilpo tik šešios iš jų. Kiekvienoje iš projekcijų – mažo miestelio gyventojų kasdienybė; darbininkai, berniukas su dviračiu, knygininkas. Skirtingas istorijas vienija knyga, kuri perduodama iš rankų į rankas. Kiekviename ekrane – simultaniškas veiksmas, primenantis realybės šou. Filmo lineariškumas tokiu būdu išskaidomas į “čia ir dabar”, leidžiant žiūrovui rinktis sekti vieną iš istorijų arba bandyti aprėpti visas.

Žaidžia asociacijomis

Nespalvotame Maros Matuškos filme “Kugelkopf” naudojama ekspresyvi, vizualiai šokiruojanti dadaistų ir ekspresionistų tradicija. (Beje, čia reikėtų pridurti, kad eksperimentinis, arba avangardinis, kinas turi daugiausia ryšių su kitais vizualiaisiais menais.) Filme skustuvu nuskutama moters galva tarsi prilyginama spaustuvės aparatui, ji tampa spaudu, paliekančiu ženklus ant stiklo – neaišku, ar kraujo, ar rašalo (nespalvotame filme ir kraujas, ir rašalas atrodo vienodai). Tačiau šie, iš pirmo žvilgsnio Bunueliui priklausantys simboliai, čia asocijuojasi su nacių “technologijomis”, kai kraujas naudojamas vietoj rašalo.

Techniškai gana sudėtingas, meditatyvus I.Pohjolos “Kelio valdovas” žaidžia asociacijomis – lenktynių trasa, lenktyninis automobilis ir greitis virsta į kino juostą, į daug kino juostų, ir atvirkščiai, kino juosta tampa greičio trasa. O G.Holthuis “Honkongas” medituoja dangoraižių miesto gyvenimą, pagrindinis įvaizdis čia – didelis lėktuvas, kurio šešėlis lėtai šliaužia pro miesto blokus, kapines, tarsi užklodamas miestą.

V.Ostrovskio ir Y.Beauvais filme “Darbas ir pažanga” matome sovietinių kronikų ir dokumentikos klipą, dviejuose skirtinguose ekranuose transliuojantį sovietinę istoriją ir fasadinę sovietinio gyvenimo pusę: nuo Lenino iki Chruščiovo, nuo Raudonosios aikštės iki soborų bokštų.

Atsigręžė į save

Fantastikos programoje išsiskyrė austro V.Vidricho filmas “Copy shop”, alegoriškai pasakojantis apie žmogaus klonavimo idėją. Kas atsitinka, kai žmogus kopijavimo aparatu nusikopijuoja savo ranką? Akimirksniu visa jo rutina ir galiausiai jis pats pradeda daugintis, kol atsiduria tokių pat kaip jis visuomenėje. Tokiu būdu kinas atsigręžia ir į patį save: filmo kadrai, kuriuos mato žiūrovas, atsiduria personažo rankose kaip kopijos, kurias išspjauna kopijavimo aparatas. Paslaptis slypi vaizdajuostėje, – sako ir J.Keirilo filmas “Šalia”. Tačiau didžioji kino paslaptis nebūtinai yra paslaptys filme. Kartais jos tiesiog erzina, o kartais sugundo ir suvedžioja, kaip kad geroje istorijoje su įdomiu siužetu. Paslaptingi A.Samland filmo “26 diena” personažai su dujokaukėmis, primenantys žvaigždžių karų antiherojus, užklysta į apleistą namą, kur randa mirusią porą. Savo žurnale ties 26 dienos įrašu jie įklijuoja mirusiųjų nuotrauką. Filmas sužavi gražia ir paprasta idėja: grėsmingoje postbranduolinio pasaulio akivaizdoje stipriausia cheminė jungtis slypi ne atmosferoje, o žmonių santykiuose.

Norint sužinoti, kaip atrodo pasaulis akvariumo žuvelės akimis, verta pamatyti J.Deiviso “Žuvį”, o visiems pradedantiesiems krautuvo vairuotojams ne pro šalį pasižiūrėti mokomąjį filmą “Automobilio krautuvo vairuotojas Klausas”, kuriame trykštantis kraujas yra įtikinamiausia metodinė mokomoji priemonė. Žinant avarijų Lietuvoje statistiką, panašus filmas labai praverstų visose vairavimo mokyklose.

Manyčiau, kad “Europa trumpai” turėtų būti neatsiejama “Tinklų” programos dalis ir ateityje, nes tai geriausia proga pažvelgti ir palyginti senesnius, turinčius nemažai apdovanojimų filmus, drąsius kino kalbos eksperimentus su naujausiais ir progresyviausiais darbais. Gaila, kad trumpametražius filmus dažniausiai galima pamatyti tik festivaliuose (kitaip neatsiperka jų distribucija), kartu su kitais panašiais filmais, o juk “mažieji” filmai neretai nustebina savo dideliais užmojais, nes jų autoriai turi daugiau laisvės nei, tarkime, pilnametražių filmų kūrėjai.

Emocinė diagnozė?

Įvairių šalių filmai, rodyti tabako fabriko angare, paliko skirtingą įspūdį. Išskirčiau prancūzų, vokiečių, japonų, švedų, lenkų ir estų programas. Kartais net atrodė, kad iš konkrečios šalies pateiktos filmų paletės galėtum spręsti apie tos šalies emocinę būseną.

Lietuviams, atrodo, būdingos fatališkos nuojautos ir nuotaikos, galbūt ateinančios iš lietuvių mitologijos ir folkloro (pavyzdžiui, V.V.Landsbergio “Iš karčemėlės”). Kiek kitoks – siurrealistine poetika persmelktas – A.Maceinos filmas “Šalia jūsų” apie fotografą R.Vikšraitį ir jo personažus griauna mitus apie lietuvių moterų ir lietuviškos kinematografijos drovumą.

Mūsiškiams artimiausi atrodo japonai, kurių ypač subtili, poetiška ir “vežanti” animacija keistai derėjo su nuolat pasikartojančiais mirties motyvais (“Akimirka”, “Tekstizmas”, “Gyvenimas per pratęsimą”). Pastarojo filmo panašumas su A.Eimulio “Lemties vieškeliu” tiesiog akivaizdus.

Lenkijos filmai nuo pirmojo “Koridoriaus” savo sunkiasvore socialine problematika užgulė ir nepaleido iki pabaigos. Vienos iš kviestinių festivalio svečių – lenkų režisierės Hanos Polak – pristatytas dokumentinis filmas apie benamius Rusijos vaikus “”Leningrado” stoties vaikai” šluote nušluoja ditirambus civilizacijos pasiekimams, visas švietimo politikas ir pokalbius apie moralę. Filme be emocijų preparuojamos miesto “įsčios”: šiluminiai mazgai ir metro požemiai, kuriuose gyvena, tiksliau, tūno, “miesto embrionai”: 8-14 metų vaikai, elgetaujantys, parsiduodantys “dėdėms”, labiau vertinantys “Moment” klijų poveikį nei čiupa-čiupsų skonį.

Vakariečių rūpesčiai

Vakariečių filmai neatrodė tokie sunkūs.

Bet negalima sakyti, kad vakariečiai ne tokie jautrūs, ne tokie gilūs ar turi mažiau problemų. Anaiptol: globalizuoto pasaulio problemos ir rūpesčiai visus paliečia vienodai. Pavyzdžiui, nedarbas, tėvų skyrybos, donorystės klausimai.

Švedų režisieriaus Brisingerio melancholiškame filme “Prasilenkiančios širdys” pasakojama apie berniuką, kuris aplanko porą, netekusią savo sūnaus. Filmo pabaigoje išaiškėja, kad berniuko krūtinėje plaka jų žuvusio sūnaus širdis.

Arba kad ir neįmantrus, bet įtaigus norvegų fotomontažas “Einaras”, pasakojantis apie vidutinio piliečio – nevedusio chemijos mokytojo – gyvenimą. Atrodo, jau kuo ne kuo, bet svetimais likimais šiandien nieko nebenustebinsi, tačiau paprasta kino kalba papasakoti gyvenimai yra tiek pat paveikūs, kaip ir geras siužetas (kad ir vokiečio Volzo klipas “Šalin rankas”, kuriame šoka neįgalūs vaikai).

Stebina paradoksais

Kol lietuviai, sukdami filmus europinei rinkai, galvoja, kuo čia nustebinus vakariečius, šie stebina lietuvius multikultūriniais paradoksais, “queer”, gėjų ir lesbiečių temomis.

Ką daryti baltaodžių norvegų šeimai, kuriems gimė mulatė mergaitė?

Galbūt raminti save tuo, kaip tai daro sutrikęs vyras filme “Torpeda”, kad pragyvenęs keturiasdešimt metų sužinojai, jog esi juodaodis. Arba kaip elgtis Danijos lesbiečių porai, norinčiai susilaukti kūdikio arba jį įsivaikinti? Galbūt prašyti gėjų poros pagalbos, kaip filme “Ateik, mažyli”? Portugalų animacinis filmas “Juoda spalva” klausia, iš kur atsirado juodaodžiai, ir, nukeldamas į Adomo ir Ievos laikus, paaiškina, kad Ieva, išsigandusi Dievo rūstybės, uždarė savo vaikus oloje ir todėl jie tapo juodukais. Filmuko, tarsi skirto vaikams, moralas tinka ir suaugusiems: “kai daug rasių, gyvenimas įdomesnis, be to, visų širdys vienos spalvos” – skamba kaip atsakymas visiems, turintiems išankstinių nusistatymų ir prietarų.

Kultūriniai skirtumai ir stereotipai apie įvairias tautybes yra temos, dažnai įvelkamos į komedijos žanrą. Bet taip pat dažnai ir subanalinamos. To pavyksta išvengti vokiečio Jenso Grunhageno dokumentine maniera nufilmuotoje juostoje “Vania” – apie du užsispyrusius kambario draugus: vokietį ir rusą. Vokietis dažo kambario, kurį reikia atiduoti šeimininkei, sienas, o rusas guli ant palangės ir ne tik nesistengia padėti, bet trukdo ir postringauja apie vokiečių perdėtą pragmatiškumą. Situacija kaip iš anekdoto: kuris nugalės? Laimi maža vokiška gudrybė ir tautų draugystė. Prancūzai nebūtų prancūzai, jei negalvotų, kad universali pasaulio kalba yra ne anglų, o prancūzų, nes kaip kitaip traukinyje susikalbėtų suomis ir vengras – tik tokiu atveju, jei nebūtų pamiršę, jog abu moka prancūziškai? (“Traukinyje”).

Apverčia pasaulį

Dalyvaujant dviem viešnioms iš Estijos, režisierėms Margitai Kerdo ir Linai Triškinai, buvo pristatyti jų filmai “Kaimynas” ir “Afanasis”. Subtilųjį “Kaimyną”, nagrinėjantį žmonių bendravimo problemas, klaipėdiečiai jau galėjo matyti “Next” festivalyje, o dokumentinis filmas “Afanasis” savotiškai pratęsia vakariečių tarpkultūrinę temą, kuri artima ir Lietuvos piliečiams. Filmas pasakoja apie seną Estijoje gyvenantį rusą, kuris kartu su savo anūke traukiniu važiuoja į gimtąją Rusiją aplankyti giminių. Anūkė seneliui užduoda tiesius klausimus: ar senelis grįžtų atgal į Rusiją? Kas jam dabar yra Rusija? Tai iš dalies ir šiuolaikinio žmogaus, emigranto klausimas: kas jam yra tėvynė?

Prancūzų režisierius Stefanas Le Lay, taip pat atvykęs į “Tinklus”, pristatė savo filmą “Bučinys”, kuriuo simboliškai ir galantiškai išreiškia savo meilę senajam nebyliajam kinui. Dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės maniera nufilmuotoje ir sumontuotoje trumputėje komedijoje porelė paplūdimyje susitinka pirmajam bučiniui, tačiau jiems bučiuotis sutrukdo pati seno filmo juosta, kurioje ir vyksta ši istorija: ji netikėtai apsiverčia tiesiogine prasme aukštyn kojom apversdama ir filmo herojų pasaulį. “Bučinys” – vienas geriausių mano matytų senojo kino “komentarų”.

Kai kurie festivalio filmai išradingai perkelia šių dienų realijas į filmo siužetą. “Mirtis ekrane”, “Eifelio bokštas”, “Namų žaidimas” iliustruoja mūsų kasdienio gyvenimo manijas ir fobijas: informacijos bumą (kai pradedi painiotis, kad Eifelio bokštą sukūrė Kiplingas, o reliatyvumo teoriją – Žiulis Vernas), realybės šou (kur TV žiūrovas gali SMS-ais balsuoti, nulemdamas nuteisti žmogų mirties bausme ar palikti gyvą), komentuojamas varžybų transliacijas (kai komentatoriai persikelia į tavo miegamąjį ir pranešinėja apie tavo pastangas atsikelti ir suspėti į darbą).

Svarbiau didelės žuvys?

Neabejoju, kad daugeliui žiūrovų “Tinklų” festivalis paliko gerus įspūdžius, nors seansų laikas buvo gana vėlyvas. Vienaip ar kitaip tabako fabriko angare žiūrovų buvo tikrai gausu.

“Tinklų” festivalį vainikavo kino mago, fantasto, filmų montažo išradėjo Georgo Melieso nebylių filmų vakaras Koncertų salėje. Tiksliau, jo filmai prabilo genialia džiazo trio – V.Ganelino, A.Gotesmano, H.Rubino – improvizacija, kuri meistriškai užpildė ir nenumatytą pauzę tarp filmų. Kino kalba yra universali – taip skelbia kito tarptautinio kino festivalio moto. Tad ar įmanoma nesusikalbėti: filmui nerasti žiūrovo, o žiūrovui filmo?.. Galų gale – ar įmanoma likti aklu kinui?

Per šešerius tarptautinio mažųjų kino formų festivalio “Tinklai” gyvavimo metus spaudoje tikriausiai jau panaudoti visi palyginimai, visos metaforos, susijusios su žodžiu “tinklai”. Todėl norėčiau baigti šį straipsnį “neužmetinėdamas tinklų”. Nors reikėtų. Gerai būtų sugaudyti tinkluose visus tuos, kurie yra atsakingi už viešųjų ir kultūros erdvių nykimą Klaipėdoje, ir parduoti kokioje nors Europos mugėje kaip “geriausią” miesto strateginio vystymosi projektą. Tačiau geriau pagalvojus, kam reikia visų tų tabako fabrikų, prieplaukų ir kino festivalių: ar tiems keliems šimtams alternatyvaus jaunimėlio, kuris, baigęs mokslus, vis tiek išvyks kur nors į sostinę ar į užsienius? Tiesą pasakius, todėl ir išvyks, kad nebebus ką veikti savo mieste. Uostamiesčiui, matyt, turėtų būti svarbiau didelės žuvys. Didelių žuvų politika. Bet tai – jau jūros tematika.

“AXX 12” – naujalietuviškas kinas senbezdiško transo kelnėmis

“AXX 12” – naujalietuviškas kinas senbezdiško transo kelnėmis

Aivaras Dočkus

Gerai, kad komercinis kino festivalis AXX atsirado Lietuvoje. Gerai, kad pagaliau mūsų kino kūrėjams yra kur save parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Gerai, kad į Lietuvą vertinimo baudžiamojon atsakomybėn patrauktas kultinis ekrano smogikas Emiras Kusturica.

Tačiau blogai, kai iš dviejų su puse valandų du trečdalius snūduriuoji. Blogai, kai tau už nugaros sėdintys asmenys po peržiūros keikiasi riebiau nei konkursinės juostos “Matvaju” personažai. Blogai, kai per galvą rėplioja klausimo “O kuo čia dėtas Kusturica?” vabalas.

Apie naujojo “liet-kino” savybes

12 filmų pagal kažkokios komisijos atrinktus scenarijus byloja štai ką. Mes, tai yra ateinantieji į lietuviško kino rinką, matėme ne vieną “popsinį” ir “nepriklausomą” filmą. Todėl jau mokame išradingai filmuoti ir stilingai montuoti. Žinome, kaip daryti “action” tipo pritraukimus kamera, kaip pažaisti stambiais planais, kaip sugreitinti ir palėtinti vaizdą. Suprantame, kokia svarbi muzika. Kartais pavyksta su teatro aktoriais susitarti, kad šie vaidintų prieš kamerą. Galime panaudoti animaciją ir tekstą už kadro. Jau pakankamai realiai imituojame avariją, tvarkingai dūsaujame mylėdamiesi. Tiek pozityvo. Jo pakanka startui…

Ir čia – negatyvo pinklės. Mus vis dar traukia ilgo monotoniško tautinio kino kadro žavesys. Tuščios pauzės, žvilgsniai, atsidūsėjimai. Žiūrovui viskas aišku, bet filmo autoriai tęsia ir tąso. Mes vis dar „pasinešę“ į absurdą, nelogiką ir avangardą. Be siužeto, be intrigos, tik su gailesčiu ir liūdesiu. Vis dar rašome scenarijus, pakartojančius kažkur jau matytas situacijas. Personažų dialogai vis dar atitolę nuo šnekamosios kalbos ir šlama literatūros vadovėliais. Aktoriai tebeintonuoja teatrališku akcentu. Bet baisiausias – idėjų badas. Tokių idėjų, kurios neprislėgtų neaiškios kančios svoriu, o vyniotųsi viena banga.

Geriausi ir blogiausi “egzemplioriai”

Šienausiu subjektyviai ir negailestingai. Kas įleido į ekranizuotinų scenarijų sąrašus “Zevago”? Duokite aštuntokui kamerą, aštuonių milimetrų juostą ir jis per vakarą susuks aštuonis filmus apie aštuonis banditus, kuriuos suviliojo ir pražudė gražuolės krūtys. Lakstyk pusnuogis ir šaudyk – še tau ir festivalinis filmas, už kurį vertesnė eilinė “rūsinė pornuchė”.

“Aistros kvapas” – absoliučiai beaistris. Dialogai iš skaitytų knygų ir matytų filmų. Tuščias laiko švaistymas su dviem aktoriais, kurie nelabai žino, kur papuolė. Iš pradžių – pretenzija į vakarietišką kiną, paskui – lietuviškas “ralio ralio” vaizdo ganymas su neva filosofine potekste. Kai nuobodu, ta potekstė subėga į užpakalį ir paskausta strėnas. Vienintelis “Aistros kvapo” privalumas – klaipėdietis aktorius V.Anužis jau žino, kuo teatras skiriasi nuo kino. Natūralokas vaidmuo.

Kažkodėl labiausiai “užvežė” J.Banio ir S.Tarvydo “Ponas pimpis”. Lengvai slystantis filmelis su padoriu siužetu ir neprastai komiška aktoriaus D.Kazlausko – Bružo vaidyba. Šmaikštūs dialogai, nulis noro pataikauti menui ir ironiška pabaiga. Ir – bene vienintelis komercinis filmas festivalio programoje.

Sąmojo pakanka ir kino anekdote “Tėvai ir vaikai”. Ironiškai šauta Tinto Braso novelių link. Su konkrečia istorija, neatbaidančiu montažu ir netikėta pabaiga. Minusas – lėtokai judanti scena prie stalo. Aktoriai kaip statulos, o režisieriui su operatoriumi pravartu kelis kartus pasižiūrėti “Paskutinį jaunikio išbandymą”. Dialogai, beje, irgi kiek „pritempti“.

Apie marazmą “Gimę nekalti” – blogai arba nieko. Jei iš pradžių nors erotiniu klipu pavadinti buvo negėda, tai pabaigoje išvis juokas užpuolė. Po iš lapo perskaityto teksto – Meksikos serialuose slėpkis.

Šventai ramus “viduriukas” su perspektyvomis

Pabaigai – apie tuos, kurie kaip zebrai, t.y. ir buvo kažkas sužadinančio smalsumą, ir stomatologiškai žiovulio skylę išgręžiančio.

E.Vėlyvio “Matvaju” sugrąžino kiną į gatves. “Sindikatą” pagrojo, pažaidė su tikrais ir tariamais lavonėliais ir keikėsi, kur reikia ir kur nereikia. Prievartavo, žudė, žaidė Tarantiną. Gangsteriškai montavo. Bet išėjo labiau juodojo humoro laida nei filmas. Per daug pamėgdžiojimo. Per toli nuo lietuviško kriminalo realybės.

I.Kurklietytės “Pašaukimai” nustebino estetišku filmavimu. Grožis iš buities, smulkmenų kalba, prikąsti liežuvį provokuojantys planai. Bet minties judesio mažai. Pavadinkime I.Kurklietytę lietuvišku P.Grynavėjumi.

“Cenzūra” pasiklydo tarp paprasto eksperimentinio kino ir lengvos erotikos. Kalėjimo prižiūrėtojas pažaidė su lapu. Moteris dejavo. Vyriškis dirbtinai ištarė kelis dirbtinius žodžius ir išnyko į titrus.

Iš “Eroto motto” liko tik supersėkminga animacija. Čia – didelis “respektas” kūrėjams. Beje, ir už montažą – šiai komandai reikėtų užsiimti vaizdo klipų gamyba.

K.Gudavičiaus “Perspektyvioje poroje” šalia neaiškių motyvų, meniško “nusitraiškymo” ir “bleksinčio” Adomaičio šiek tiek kasdieniško humoro aptikta. Nors šiaip – kam iš “bytavuchės” avangardą spausti?

“Food family”? Hamletai, kur mano žuvis? Užuomazgos buvo neblogos, bet vėliau – vieni nukrypimai nuo temos. Egzaltacija. Lietuviška jūra skardinėje. Abiturientiškos išleistuvės iš merginos į moters pasaulį.

Ir pagaliau gerbiamas Skirmantas Valiulis. Trigubas iksas narkotiniame transe “Dovana”. Daugybė triukų ir triukaičių, bet A.Rutkaus filmas – be jokių intrigos kelnaičių. Basa kvailybė. Ir paprastas kaip du centai Valiulis. Atperkantis tą paprastą komerciškumą, kurio trūksta visam šiuolaikiniam lietuvių kinui, užmigusiam suskilusioje pretenzijos į šedevrą geldoje.

Dailininkų kolonijos sudomino žymiausius Europos menotyrininkus

Dailininkų kolonijos sudomino žymiausius Europos menotyrininkus

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje rugsėjo 15-17 dienomis vyko tarptautinė konferencija „Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Europoje“, į kurią suvažiavo žymiausi Europos menotyrininkai, tyrinėjantys dailininkų kolonijų veiklą.

Veikia kultūros centras

2001-ųjų vasarą atidarius Klaipėdos paveikslų galerijoje nuolat veikiančią ekspresionisto Prano Domšaičio tapybos ekspoziciją, pradėjo veikti ir dailininko vardo kultūros centras. Buvo sudaryta penkerių metų centro veiklos programa, apimanti plačias dailininko kūrybos tyrinėjimų, aktualizavimo sritis.

Vienas iš centro tikslų – suburti Lietuvos ir kitų kraštų menotyrininkus ir muziejininkus P.Domšaičio kūrybos aptarimui. 2002 ir 2003 metais vyko tęstinės konferencijos „Tapytojas Pranas Domšaitis ir XX a. pirmos pusės Europos dailės kontekstas. Vokietija, Austrija, Lietuva“, kuriose skaityti pranešimai 2004 metais išleisti atskiru leidiniu „Tapytojo Prano Domšaičio gyvenimo ir kūrybos erdvės“. Jame pateikiama ir platesnė Klaipėdos krašto dailės, muzikinio paveldo panorama.

Greta P.Domšaičio kūrinių

Šiemet minime 125-ąsias dailininko gimimo metines. Labai džiugu, kad jubiliejinius metus pasitikome su nauju pavadinimu: Klaipėdos paveikslų galerija pavadinta Prano Domšaičio galerija.

Renginiai, skirti dailininko jubiliejui, vyksta ištisus metus. Jau surengtas moksleivių plakato konkursas, kurio dalyviai, įvairių Klaipėdos mokyklų moksleiviai, susipažinę su P.Domšaičio kūryba, sukūrė įdomių, įvairiai dailininko kūrybą, asmenį atspindinčių plakatų. Juos galima pamatyti greta P.Domšaičio kūrinių.

Teatrinė impresija „Nuo jūros link regėjimų jūros“, į kurią Jūros šventės metu pakvietėme muziejaus bičiulius, buvo skirta amžinajai kūrėjo temai, intrigavo netikėtos paralelės tarp P.Domšaičio ir A.Jusionio kūrybos.

Jaunuosius galerijos lankytojus metų pabaigoje pakviesime dalyvauti parodoje „Mano prakartėlė“, kurios tema taip pat susijusi su P.Domšaičiu: dailininkas kolekcionavo prakartėlių figūrėles, mėgo jas restauruoti, tvarkyti, labai dažnai jos tapdavo paveikslų religine tema prototipais.

Įprasmino dailininko jubiliejų

Tačiau svarbiausias renginys, įprasminęs dailininko jubiliejų, be abejonės, buvo tarptautinė konferencija „Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Europoje“, įvykusi P.Domšaičio galerijoje rugsėjo 15-17 dienomis. Jos dalyvius pasveikinęs Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys pabrėžė, kad konferencija simboliškai užbaigia penkerių metų P.Domšaičio kultūros centro programą.

Konferencijoje dalyvavo dvylika pranešėjų iš Vokietijos, Belgijos, Švedijos, Vengrijos, Lenkijos ir Lietuvos, kurių pranešimuose menininkų kolonijų istorinis paveldas buvo aptartas įvairiais aspektais ­– istoriniu, socialiniu, menotyriniu, architektūriniu, kultūrinio turizmo ir bendradarbiavimo.

Pagrindiniai konferencijos pranešimai buvo skaitomi P.Domšaičio galerijoje, viena diena buvo skirta išvažiuojamajai sesijai Nidoje. Kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ vyko posėdis, o Nidos dailininkų kolonijos pradininko H.Blodės anūkė ir ilgamečio šios kolonijos puoselėtojo, tapytojo Ernsto Mollenhauerio duktė menotyrininkė Maja Ehlermann-Molenhauer vedė tarptautinės konferencijos dalyvius svarbiausiomis kolonijos vietomis, pasidalijo autentiškais prisiminimais apie kolonijos dalyvius, neužmirštamus pokalbius Blodės viešbučio „dailininkų verandoje“.

Tiria unikalų reiškinį

Renginį organizavo LDM Prano Domšaičio galerija, Tomo Mano kultūros centras ir Gėtės institutas (Vilniuje). Konferenciją moderavo Tomo Mano kultūros centro projektų vadovė Eva Pluharova-Grigienė, LDM Prano Domšaičio galerijos vedėja K.Jokubavičienė, talkino Tomo Mano kultūros centro projektų asistentė Živilė Etevičiūtė. Konferenciją rėmė Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius, LR Kultūros ir sporto rėmimo fondas, “Deutsches Kulturforum Östliches Europa”, Roberto Bošo fondas, IFA (Vokietija). Pagalbą, organizuojant konferenciją, suteikė Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras “Agila”, Vokietijos ambasada.

Konferencijos tikslas – tirti dailininkų kolonijų veiklą kaip unikalų reiškinį, į tyrimų ratą įtraukiant Vidurio ir Rytų Europos šalis. Kultūros paveldo tyrinėjimas yra svarbus šiuolaikiniam meno gyvenimui, jis atveria plačias bendradarbiavimo galimybes. Konferencijos tematiką paskatino unikali, iki Antrojo pasaulinio karo egzistavusi Nidos dailininkų kolonija, kurioje dalyvavo ir P.Domšaitis.

Priėmė dvi rezoliucijas

Dailininkų kolonijų judėjimas Europoje prasidėjo XIX a. viduryje: dailininkai, bėgdami nuo augančių miestų sambrūzdžio, palankių vietų kūrybai ieškojo civilizacijos nepaliestoje gamtoje.

Menininkų kolonijų, kaip dailės gyvenimo fenomeno, tyrinėjimai prasidėjo paskutinįjį XX a. dešimtmetį. 1994 m. Briuselyje įsteigta „EuroArt“ (Europos dailininkų kolonijų asociacija), šiuo metu vienijanti šešiolika šalių.

Konferencijoje dalyvavo asociacijos generalinis sekretorius dr. Beno Rischas. „EuroArt“ rūpinasi šio unikalaus kultūros paveldo aktualizavimu, skatina šiuolaikinių menininkų bendruomenių veiklą.

Į konferenciją suvažiavo žymiausi Europos menotyrininkai, tyrinėjantys dailininkų kolonijų veiklą, – dr. Rut Negendanck (Germanų nacionalinis muziejus, Niurnbergas), dr. Jornas Barfordas (Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejus).

Dr. Valdemaras Odorovskis iš Kazimiežo Dolny muziejaus, aptardamas dailininkų kolonijos veiklą šiame Lenkijos miestelyje, akcentavo, kad XX a. pradžios Rytų Europos dailininkai, burdamiesi į menininkų kolonijas, siekė formuoti tautinį stilių.

Apie kultūrinio turizmo perspektyvas dailininkų kolonijų vietose kalbėjos Arenshopo miesto meras Hansas Götzė.

Pranešimus skaitė dr. Larsas Vangdahlas (Gotlando universitetas, Švedija), dr. Betina von Andrian (Kaselis, Vokietija), dr. Klaudija Tutš (Potsdamas, Vokietija), dr. Nijolė Strakauskaitė, dr. Rasa Andriušytė-Žukienė (Lietuva) ir kiti.

Konferencijos dalyviai priėmė dvi rezoliucijas: dėl Prano Domšaičio vardo tarptautinių tapytojų plenerų rengimo Klaipėdoje bei kreipimąsi į valstybines ir kultūrines institucijas dėl Kuršių nerijos kultūrinio ir urbanistinio paveldo išsaugojimo.

Baltijos šalių bienalėje Lietuvos grafikos kolekcija pripažinta geriausia

Baltijos šalių bienalėje Lietuvos grafikos kolekcija pripažinta geriausia

Ramunė Pletkauskaitė

Rugsėjo 15-ąją Kaliningrade startavusioje tradicinėje 8-ojoje Baltijos regiono grafikos bienalėje Lietuvos kolekcija pelnė geriausios kolekcijos apdovanojimą. Firminį stilių ekspozicijai sukūrė ir lietuvių darbus Kaliningrade eksponavo klaipėdietis dailininkas Anatolijus Klemencovas.

“Grand Prix” – lenkei

Bienalės diplomais įvertinti ir lietuvių menininkų Redo Diržio, prieš penkerius metus bienalėje Kaliningrade laimėjusio pirmąją vietą, bei Mariaus Zavadsko darbai, o Auksė Petrulienė pakviesta į kitais metais vyksiančią prestižinę Krokuvos bienalę.

Pagrindinis – Grand Prix – apdovanojimas už geriausią bienalės kūrinį šiemet atiteko jaunai garsiai Lenkijos menininkei Malvinai Niespodzievanai. Tarptautinėje vertinimo komisijoje buvo ir Lietuvos atstovė – dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė.

Šiemet bienalėje Kaliningrade dalyvavo daugiau kaip 100 menininkų iš devynių Baltijos jūros regiono šalių, tačiau Lietuvos kolekcija susilaukė geriausių ir šilčiausių atsiliepimų. “Tiek žiūrovai, tiek ekspertų komisija lietuvių darbus įvertino kaip moderniausius, atstovaujančius naujausioms šiandienos grafikos ir apskritai meno tendencijoms“, – sakė Lietuvos instituto koordinatorė Saulė Mažeikaitė. Anot jos, grafika – itin dinamiškas menas, todėl Kaliningrado bienalė yra puiki proga naujausius mūsų menininkų pasiekimus plačiai pristatyti visam Baltijos regionui.

Išsiskyrė drąsa

Šiemetinę Lietuvos grafikos kolekciją atrinko ir ją kuravo kaunietė menotyrininkė Violeta Jasevičiūtė. Jos teigimu, Lietuvos grafikos darbai bienalėje išsiskyrė novatoriškumu ir drąsa. „Sudarant kolekciją siekta, kad ji atitiktų pagrindinį bienalės keliamą reikalavimą – visi darbai būtų nauji ir demonstruotų šalies grafikos naujoves. Be to, norėta, kad ji konceptualiai atspindėtų kuo įvairesnes kūrybos kryptis: nuo tradicinės grafikos iki perfomansų, pateikiančių šiuolaikinį suvokimą apie vizualų meną”, – teigė V.Jasevičiūtė. Anot jos, kiekvienas į Lietuvos kolekciją atrinktas darbas yra kažkuo unikalus ir naujas – ar savo atlikimu, ar menine idėja. Pavyzdžiui, M.Ratavičiaus kūrinys „Kontrabandininkas“ buvo sukurtas pasitelkus naujausią išradimą – skaitmeninį holografinį spausdintuvą, kurio technologija užpatentuota Lietuvoje 1999-aisiais. Jos pagrindinis išradėjas – britas dr. Deividas Ratklifas, o pirmąjį prototipą sukūrė Lietuvos lazerinių technologijų bendrovė „Geola“. Šiuo metu pasaulyje yra tik šeši tokie įrenginiai, jų spausdinimo darbe naudojamas „Geolos“ sukurtas spalvotas impulsinis lazeris.

Greta Anri Matiso

Lietuvai bienalėje šiemet atstovavo devyni lietuviai menininkai: Redas Diržys, Tomas Gečiauskas, Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Liškevičius, Auksė Petrulienė, Mindaugas Ratavičius, Rolandas Rimkūnas, Edmundas Saladžius ir Marius Zavadskis. Į šalies kolekciją taip pat buvo įtrauktas ir vienas norvegų menininko Gorano Oldiecko, gyvenančio Lietuvoje, darbas.

Lietuvos grafikų kūriniai iki lapkričio 15-osios eksponuojami Kaliningrado meno galerijoje greta kitų Baltijos jūros regiono šalių bei iš Ermitažo atvežtos unikalios žymaus prancūzų dailininko Anri Matiso (1869–1954) grafikos kolekcijų. Lietuvos kolekciją sudaro daugiau kaip 30 kūrinių.

Skatina mainus

Lietuvos menininkų dalyvavimą Baltijos regiono grafikos bienalėje Kaliningrade koordinavo Lietuvos institutas, kolekciją parėmė Lietuvos kultūros ministerija. Projekto partneriai – Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Kaliningrade.

8-ąjį kartą Kaliningrade vyksianti Baltijos regiono grafikos bienalė savo istoriją skaičiuoja nuo 1990 metų. 2000-aisiais bienalei tapus „ARS – BALTICA“ programos dalimi, Lietuva pradėjo dalyvauti pristatydama meno ekspertų atrinktas grafikos kolekcijas. Šiemet Lietuva grafikos kolekciją Kaliningrade eksponuoja jau trečią kartą, nors pavieniai šalies menininkai šioje grafikos bienalėje dalyvaudavo nuo pat jos pradžios.

„ARS – BALTICA“ – kultūrinė Baltijos jūrą juosiančių šalių programa, koordinuojama kultūros ministerijų. Ši kultūrinio bendradarbiavimo iniciatyva kilo dar 1989 metais. Jos tikslas – skatinti meno ir kultūros istorijos mainus organizuojant meno parodas, muzikos renginius ir konferencijas.

Bitėnuose auga paveikslų sodas

Bitėnuose auga paveikslų sodas

Mažosios Lietuvos paveikslų sode gera ir įdomu pasivaikščioti. Vieną iš pirmųjų paveikslų sodui nutapė D.Rusys. L.Liandzbergio „Varpinė“.

RITA BOČIULYTĖ

Šalia Martyno Jankaus muziejaus Bitėnuose treti metai auga nepaprastas paveikslų sodas, gaivinantis atmintį apie Mažąją Lietuvą.

Jį sodina ir augina vietos valdžia, kultūros bendruomenė, verslininkai ir Lietuvos dailininkai, trečiąvasar M.Jankaus gimtadienio išvakarėse čia suvažiuojantys į tapybos plenerą ir sode „pasodinantys“ po paveikslą.

M.Jankaus namų kiemas, šiuo metu virtęs unikaliu muziejumi su Mažosios Lietuvos paveikslų sodu po atviru dangumi, prieškario Lietuvoje garsėjo kaip kultūros žmonių susiėjimo vieta. Vasaromis į Bitėnus susirinkdavo minios tautiečių aplankyti legendomis apipintą Rambyno kalną, susitikti su Mažosios Lietuvos patriarchu M.Jankumi, kuris svečius čia pat, namų sode, vaišindavo pienu ir medumi.

Šią tradiciją atgaivino Pagėgių savivaldybė, minint M.Jankaus (1858-1946) gimtadienį, jau treti metai į “Sueigą pas Martyną Jankų Bitėnuose”, skirtą Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo išsaugojimui, sukviečianti šalies šviesuomenę, spaustuvininkus, leidėjus, laikraščių redaktorius, žurnalistus, istorikus, kultūros veikėjus ir politikus iš visos Lietuvos. Taip prisimenamas ir buvęs sodybos šeimininkas M.Jankus – “Aušros” bei “Varpo” redaktorius, “Garso” leidėjas, spaudos draudimo metais savo spaustuvėje, kur dabar įrengtas muziejus, spausdinęs lietuviškas knygas ir laikraščius, kuriuos į Didžiąją Lietuvą gabeno knygnešiai. Šiemet prie muziejaus iškilmingai atidengta atminimo lenta, priminsianti lankytojams šį Lietuvos istorijai svarbų faktą. Bareljefą su užrašu sukūrė klaipėdietis skulptorius Algirdas Bosas.

Mažosios Lietuvos paveikslų sode greta M.Jankaus muziejaus šiemet išaugo nauji kūriniai. Dešimt dienų prieš tai čia vykusiame plenere kūrė dailininkai – klaipėdiečiai Danas Andriulionis (plenero kuratorius) ir Juozas Vosylius, kretingiškis Andrius Miežis, vilnietis Aloyzas Stasiulevičius ir šilutiškė Liucija Bungardienė. Paveiksluose jie perteikė savo įspūdžius bei interpretacijas Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo tema.

Trejus metus auginamame paveikslų sode dabar – jau 20 tapybos darbų, nulakuotų oro išdaigoms atspariu laku. Žiemą vasarą lankytojams atviroje paveikslų sodo ekspozicijoje – vilniečių tapytojų Audriaus Gražio, Lino Liandzbergio, Kęstučio Grigaliūno, klaipėdiečio Danieliaus Rusio ir kitų paveikslai. Sode šiemet išdygo ir iš šių vietų kilusio, Vokietijoje gyvenančio menininko Juliaus Rotkio padovanotos trys skulptūros iš geležies: „Herkaus Manto žirgų pasagos“, „K.Donelaičio kerdžius“ ir “Knygnešys” muziejaus kieme, tarsi rodantis kelią į šiuolaikinio meno ir Lietuvos istorijos atminties sodą.

Klaipėdiečio žvalgyba „Intercult“ būstinėje

Klaipėdiečio žvalgyba „Intercult“ būstinėje

Klaipėdos dailės parodų rūmų kultūros vadybininkas D.Vaičekauskas įsitikino, kad svečiose šalyse žolė nėra žalesnė… Nerijaus Jankausko nuotrauka

Rolanda Lukoševičienė

Klaipėdos dailės parodų rūmų vadybininkas Darius Vaičekauskas, pernai daug prisidėjęs uostamiestyje organizuojant tarptautinį moderniųjų menų festivalį „Seas“, vėl šeimininkavo šio grandiozinio renginio virtuvėje. Visą mėnesį jis stažavosi Stokholme, Švedijos kultūros produkcijos ir informacijos centre “Intercult”, kuris organizuoja šį mūsų uostamiestyje jau pabuvojusį festivalį.

Į šią kelionę Darius išvyko laimėjęs Šiaurės šalių ministrų biuro Lietuvoje skelbtą konkursą stažuotei pagal programą „Closer Culture Neighbours“ („Artimos kultūros kaimynai“). Ši programa remia profesionalių kultūros vadybininkų stažuotes Šiaurės šalyse.

Nors iškvietimas ir nėra privalomas, tačiau pirmenybė teikiama dalyviams, kurie važiuoja į konkrečią kultūros organizaciją. D.Vaičekauskas parašė laišką „Intercult“ vadovui Krisui Toršui ir gavo jo sutikimą – atvykti į Stokholmą, „Intercult“ būstinę tuomet, kai ten vyks festivalis „Seas“.

– Kodėl važiavai į Stokholmą būtent tada, kai vyko „Seas“ festivalis? Galėjai pasirinkti ir ramesnį „Intercult“ gyvenimo laikotarpį…

– Stažuotė buvo labai naudinga ir įdomi būtent todėl, kad „Seas“ man nėra naujas projektas. Žinojau festivalio specifiką, pažinojau daugumą dalyvių ir organizatorių. Tai savotiška to darbo, kurį pernai mes atlikome Klaipėdoje, tąsa. Nuvažiavau į Stokholmą turėdamas tikslą – aktyviai dalyvauti festivalio organizaciniame darbe, pamatyti šio renginio virtuvę iš arti. Buvo labai smalsu išvysti, kaip festivalį organizuoja patys jo iniciatoriai švedai. O lyginti turėjau su kuo, nes „Seas“ pernai mačiau ne tik Klaipėdoje, bet ir Gdanske, į kurį festivalis persikėlė iš mūsų uostamiesčio. Jau Gdanskas nuvylė lūkesčius. Tikėjausi išvysti grandiozinį renginį. Tačiau galiu pasakyti drąsiai, kad Klaipėda visom prasmėm pasirodė geriausiai. Ne tik lyginant su Gdansku, bet ir su Stokholmu. Tai sakau remdamasis ne tik savo, bet ir festivalio dalyvių, mačiusių „Seas“ įvairiose vietose, įspūdžiais. Mus „Intercult“ „tarkavo“: esą renginiai būtinai privalo vykti pačiame uoste, būtinai ant marių kranto, tačiau to beveik neišvydau kituose festivalio miestuose. Gdanske buvo tik vienas pasirodymas pačiame uoste. Lenkai nesismulkino: kokias patalpas turėjo, tokias pasiūlė. Tuo tarpu mes labai stengėmės įtikti visiems pradiniams organizatorių reikalavimams. Stokholme – tas pats. Visi spektakliai vyko teatruose, nebuvo nė vieno pasirodymo prie vandens, išskyrus rusų spektaklį, kuris turėjo vykti miesto fontane, tačiau tam nebuvo gautas leidimas. Spektaklį rusai rodė netoli fontano. Tai ir buvo vienintelis „prisilietimas“ prie vandens. Visi festivalio dalyviai tikino, kad Klaipėdoje buvo pati geriausia vieta tokiam renginiui. Michaelis Lumbergas, pernai per festivalį daręs instaliacijas piliavietės bokšte, apkeliavęs su „Seas“ daugybę miestų, teigė, kad tokios fantastiškos erdvės festivaliui, kokia buvo Klaipėdoje, dar neteko matyti.

– Organizatoriai pageidavo ir itin aktyvаus festivalį priimančio miesto menininkų įsitraukimo į renginių programą.

– Manau, kad Klaipėdai tai puikiai pavyko: dalyvavo išties gausus vietinių menininkų būrys. Lenkų atstovai Gdanske – vienas jų miesto teatras, daugiau jokių menininkų. Turbūt matydami, kad su vietiniais festivalio miestų menininkais nepavyks susitarti, „Intercult“ rengėjai išbraukė šį reikalavimą iš nuostatų. Tad Stokholme taip pat nebuvo jokio vietinio meno desanto.

Dar vienas festivalio aspektas – tai žiūrovai. Klaipėda šia prasme taip pat pasirodė fantastiškai. Buvo toks publikos anšlagas, kad žmonės net pyko, negalėdami pakliūti į vieną ar kitą pasirodymą. Patirtis Gdanske ir šiemet Stokholme verčia padaryti išvadą: vaizdas, palyginti su Klaipėda, buvo graudus. Stokholme, be menininkų, pačių festivalio dalyvių, kurių buvo tikrai nemažai, vietinės publikos susidomėjimo renginys beveik nesulaukė. Žiūrovų būdavo ne daugiau kaip 40. Tai mane labai nustebino. Nemanau, kad tai tik „Intercult“, kaip organizatoriaus, nesugebėjimas pritraukti žmonių. Tai ir pačios visuomenės nesidomėjimo tokiais renginiais problema.

– Nejaugi turtingai gyvenantiems švedams nereikia meno ir kultūros?

– Visą mėnesį praleidęs Stokholme, įsitikinau, kad šiame mieste kultūrinių renginių lankomumas gana prastas. Neturėkime iliuzijų, kad užsienyje, postmaterialistinėse valstybėse žmonės labai domisi menais. Žinoma, jeigu festivalyje figūruoja labai garsūs vardai, jie žiūrovų sulaukia. Tačiau jeigu tarptautinis festivalis nevilioja grandais, dėmesys būna labai menkas. To tikrai nepasakysi apie Lietuvą. Kad ir ką bekalbėtume ar dejuotume, kad žiūrovų mažėja. Tačiau tai netiesa. Mūsų žiūrovai labai aktyvūs ir besidomintys viskuo, kas vyksta tiek Klaipėdoje, tiek kituose miestuose. Suprantama, žmones reikia pasiekti, pritraukti, sudominti. Tai akivaizdžiai matyti man dirbant Dailės parodų rūmuose.

– Galbūt „Intercult“ kelia nepamatuotus reikalavimus kitiems, o patys jų nelabai paiso?

– Galbūt ir taip. Be to, mes pernai buvome papuolę į bandomųjų triušių situaciją. Klaipėdai tai buvo pirmas toks didelis tarptautinis modernių menų festivalis, kurį reikia suorganizuoti. Neturėjome labai daug panašios patirties. Tačiau subūrėme puikią komandą, darėme, ką galėjome, ir visai neblogai pasirodėme. Manau, kad sumanęs į festivalį įtraukti ir Baltijos šalis, „Intercult“ turėjo labai daug nepamatuotų vilčių ir iliuzijų. Nors man tai atrodo gana keista. Juk ši organizacija gyvuoja jau dešimt metų. Jiems tai ne pirmas toks projektas. Galbūt jie mažiau susidūrę su Baltijos šalių specifika. Bet juk turėjo festivalį „Hotel Europa“, kuriame dalyvavo buvusios Jugoslavijos valstybės, taip pat ir Lietuva. „Intercult“ yra dirbęs su Baltijos šalimis. Ir su Lietuvos menininkais bei prodiuseriais. Negalima teigti, kad tai buvo darbas nežinomose šalyse ir nežinomomis sąlygomis. Tačiau vis tiek stebino gana naivus požiūris į tai, kokius projektus čia galima vežti parodyti. Kažkoks skraidymas padebesiais. To neturėtų daryti rimti organizatoriai ir kultūros vadybininkai.

Turiu galvoje pasirinktus kai kuriuos festivalio menininkus, projektus. Galbūt tai kažkoks keistas meninis skonis, o gal neprofesionalumas? Kartais „Intercult“ kviečia abejotinos kokybės menininkus, teatrus, ir tai sukelia savotiškų abejonių jų menine kompetencija. Pavyzdžiui, pernai festivalyje „Seas“ Klaipėdoje buvo parodytas labai abejotinas šokio spektaklis. Tačiau šiais metais jis ir toliau keliavo su festivaliu, ir toliau buvo rodomas. Tuo tarpu švedai į tokias kliauzes žiūri be gailesčio. Kai „Seas“ festivalyje Stokhome buvo parodyti keli gana žemo lygio projektai, švedų žurnalistai, kritikai gana tiesiai juos “sudirbo”. Iš karto pasirodė aštrūs, kritiški tekstai. Tarp sukritikuotų spektaklių buvo ir vienas lietuviškas. Tai – A.Liugos prodiusuotas, M.Ivaškevičiaus režisuotas „Artimas miestas“. Kai po pirmojo šio spektaklio parodymo pasipylė kritika, antrasis buvo net “nuimtas”. Kiek teko girdėti, to nėra buvę festivalio istorijoje. Kritikos esmė – negalima tokio lygio festivaliuose rodyti tokių nekokybiškų spektaklių. Man nesuvokiama, kad tokia organizacija, kaip „Intercult“, galėjo naiviai viltis, jog Švedijoje praslys taip, kaip ir Rytų bloko šalyse, – ten turbūt tikėjosi nelabai išprususios publikos. Kritika Švedijos spaudoje iš karto pakoregavo festivalio programą. Taigi, švelniai tariant, šiais metais festivalis Stokholme nebuvo labai vykęs.

– Tačiau stažuotės metu turbūt ne vien spektaklius žiūrėjai. Ką dar gero ten nuveikei?

– Aš buvau atsakingas už lietuvių grupės priežiūrą. Reikėjo ją pasitikti, nuvežti į viešbutį, organizuoti jų maitinimą. Taip pat bendravau su Lietuvių ambasada Švedijoje ir jos kultūros atašė Lijana Ruokyte. Dariau ir visokius smulkius buitinius darbelius: platinau reklamą, įvairiais organizaciniais klausimais kontaktavau su menininkais, festivalio dalyviais. Plušau menininkų kavinėje – važinėjau po parduotuves ir supirkinėjau produktus. Jos interjerui sukūriau tokią freską su festivalio atributika, žemėlapį. Papuošiau patalpas, užsakinėjau, rėminau ir vežiojau nuotraukas. Taigi įsiliejau į organizacinės komandos darbą ir dariau tai, ko tuo metu reikėjo.

– Ir kokios išvados po tokios turiningos stažuotės?

– Kad nereikia savęs nuvertinti ir galvoti, jog užsienio šalių renginių organizatoriai dirba idealiai. Taip tikrai nėra. Manau, kad mes tuos pačius dalykus darome puikiai. Tik nereikia ugdytis nepilnavertiškumo komplekso. Jeigu mes jausime savo vertę, tai ir į mus žiūrės normaliai, tikrai nelaikys trečiojo pasaulio šalimi. Dar vienas pozityvus stažuotės aspektas – atsinaujino senieji kontaktai ir užmezgiau daug naujų. Kilo naujų idėjų ir minčių apie būsimus projektus. Taigi atlikau savotišką žvalgybinį darbą, kurio rezultatai, manau, ateityje bus naudingi Klaipėdai.

– Ačiū už pokalbį. Ir sėkmės realizuojant naujus projektus.

“Permainos” jau Klaipėdoje!

“Permainos” jau Klaipėdoje!

„Permainų muzikos” videoklube vyko Dž.Adamso operos “Klinghoferio mirtis” videoperžiūra. Operą gausiai susirinkusiems klaipėdiečiams pristatė klubo svečias kompozitorius M.Urbaitis. M.Urbaičio “Ramybė” fortepijonui (Ž.Karkauskaitė) ir styginiams (Klaipėdos kamerinis orkestras, diriguojamas R.Šerveniko) tarsi atplaukė iš M.K.Čiurlionio meditacijų, subtilaus muzikos poetiškumo. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Danguolė Vilidaitė

“Permainų muzika” – šiuo skambiu ir ambicingu pavadinimu prieš savaitę Klaipėdoje prasidėjo naujas šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis, kuris baigsis spalio 17-ąją.

Spontaniškai ir ryžtingai, bent jau man taip atrodo, prasiveržęs, jis žada daug naujų muzikinių patyrimų, spalvingų videoperžiūrų, karštų diskusijų, o svarbiausia – tai dar vienas bandymas pažadinti mūsų miestą iš labai jau ilgai besitęsiančio “romantiško” (tradicine prasme) snaudulio, galimybė peržiūrėti ir, jei pavyks, įvertinti praėjusio šimtmečio tikrąsias muzikos vertybes.

Nusilenkė M.K.Čiurlioniui

M.K.Čiurlionis – ryškiausias lietuvių kultūros ženklas, rodantis perėjimą iš romantinio mąstymo į modernizmą. Jo kūryba ir pažiūros iki šių dienų vis dar veikia Lietuvos menininkus. Tai, tarsi nusilenkdamas didžiam kūrėjui, patvirtino pirmasis festivalio koncertas, skirtas 130-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms.

Rimta gaida vakarą pradėjo muzikologė Danutė Petrauskaitė. Toliau skambėjo jau klasika tapę M.K.Čiurlionio chorai “Beauštanti aušrelė”, “Oi giria, giria”, “Anoj pusėj Nemuno” (choras “Aukuras”, vadovas A.Vildžiūnas), keturių variacijų ciklas fortepijonui “Bėkit, bareliai”, pritaikytas styginių orkestrui (Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovė L.Kuraitienė, dirigentas R.Šervenikas), du noktiurnai op.4 Nr.1 ir op.6 Nr.2, preliudas op.12 Nr.1 fortepijonui (Ž.Karkauskaitė).

Kiek gyvesnė šių kūrinių interpretacija, manyčiau, būtų praskaidrinusi gan liūdną koncerto pradžios nuotaiką. Buvo įdomu išgirsti negirdėtas M.K.Čiurlionio religines kompozicijas “Kyrie” ir “Sanctus” parašytas studijų Leipcige metais.

Susiliejo su dabartimi

Kiti koncerto “Sekant M.K.Čiurlioniu” kūriniai – dabarties lietuvių kompozitorių darbai: Mindaugo Urbaičio “Ramybė” fortepijonui ir styginiams tarsi atplaukia iš M.K.Čiurlionio meditacijų, subtilaus muzikos poetiškumo, Algirdo Martinaičio muzikinis momentas fortepijonui “Sekant Čiurlioniu” – fugų filosofinės gelmės, Broniaus Kutavičiaus “Dzūkiškos variacijos” fonogramai ir styginių orkestrui – tautos šaknų ir begalybės pajutimo, tai tarsi arka, apjungianti senąjį ir šiuolaikinį kultūrinius sluoksnius. (Atlikėjai tie patys).

Daugeliui klausytojų, manyčiau, turėjo patikti šios profesionaliai ir gražiai suręstos kompozicijos (o dabarties muzika tapti suprantamesnė), kuriose šiuolaikinės muzikos išraiškos priemonės praturtinamos liaudies dainų ir originalios M.K.Čiurlionio kūrybos fragmentais.

Stiprus akcentas

Vakaro pabaigoje festivalis padovanojo dar vieną stiprų akcentą – amerikiečio Džono Adamso, pripažinto žymiausiu šiuo metu kuriančiu kompozitoriumi, operos “Klinghoferio mirtis” videoperžiūrą. (Operą pristatė klubo svečias kompozitorius M.Urbaitis). Filmas rimtas, “užkabina” daug problemų, tiesiog prisiliečia prie pačios žmoniškumo širdies, daug jausmingumo ir gilumo jam suteikia įterpti dokumentiniai kadrai. Gaila, kad diskusijoms ir žadėtam bendravimui laiko pritrūko.

Festivalio “Permainų muzika” vardą inspiravo žymaus amerikiečio Džono Keidžo to paties pavadinimo kompozicija. Kompozitorius išminties ir įkvėpimų ieškojo rytų kultūrose, taip pat kinų knygoje “Permainų knyga” (“I ching”, XI – VII a. pr. Kr.), o joje daug ir įvairiai kalbama apie meną, menininko susiliejimą su spontanišku būties srautu, nenutrūkstamą permainų procesą, neužbaigtumo ir prasmingos tylos reikšmę…

“Permainų muzika” Klaipėdoje – ji jau prasidėjo.

Frankfurto meno festivalyje – klaipėdietės pianistės rečitalis

Frankfurto meno festivalyje – klaipėdietės pianistės rečitalis

Klaipėdietė pianistė J.Neniškytė-Lyvens Lietuvoje ir pasaulyje propaguoja M.K.Čiurlionio muziką.

Daiva Kšanienė

Viena žymiausių Lietuvoje M.K.Čiurlionio fortepijoninės muzikos atlikėjų Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Fortepijono katedros docentė pianistė Janina Neniškytė-Lyvens dalyvavo Baltijos šalių meno festivalyje, vykusiame Frankfurte prie Maino. Šiemet Lietuvai minint 130-ąsias M.K.Čiurlionio gimimo metines, ji surengė rečitalį vienoje garsiausių Vokietijos koncertų salių, kur skambino didžiojo lietuvių kompozitoriaus muziką.

Skyrė Baltijos šalims

Festivalį globojo ir rėmė miesto meras. Renginio koordinatorė dr. Stefana Sabin, jau anksčiau girdėjusi J. Neniškytės-Lyvens atliekamą M.K.Čiurlionio muziką, pakvietė ją dalyvauti šiame reikšmingame ir iškiliame forume.

Festivalis, skirtas Baltijos šalims – Estijai, Latvijai ir Lietuvai ir atstovaujantis įvairiems menams – literatūrai, architektūrai, fotografijai, kinui bei muzikai, buvo rengiamas pirmą kartą.

Lietuvai jame atstovavo rašytojas Herkus Kunčius, fotomenininkė Ramunė Pigagaitė, kino režisierius Kristijonas Vildžiūnas ir kiti žinomi menininkai.

Skambino M.K.Čiurlionį

Be parodų, filmų peržiūrų, festivalyje įvyko du koncertai, kuriuose pasirodė Lietuvos atlikėjai. Savo vadovaujamo džiazo trio pasirodymą surengė Adomas Rekašius. Antrasis muzikos vakaras buvo skirtas M.K.Čiurlioniui. J.Neniškytė-Lyvens skambino rečitalį vienoje garsiausių Frankfurto prie Maino – Bechsteino centro koncertų salėje puikiu “Bechstein” firmos fortepijonu.

Pianistė (jos repertuare yra beveik visa M.K.Čiurlionio muzika fortepijonui) grojo pačius įdomiausius, ryškiausiai M. K. Čiurlionio meninį braižą bei jo dvasinį pasaulį atspindinčius kūrinius. Jų koncerte skambėjo net dvidešimt septyni.

Ilgai plojo atsistoję

Prieš koncertą festivalio koordinatorė S.Sabin skaitė paskaitą apie didįjį lietuvių menininką – kompozitorių ir dailininką M. K. Čiurlionį, pavadinusi pranešimą paties menininko kadaise pasakyta mintimi – „Aš regiu pasaulį kaip didelę simfoniją”.

Gausiai susirinkusi vokiečių ir kitų tautų publika be galo šiltai, net entuziastingai priėmė mūsų pianistės pasirodymą, ilgai aidėjo aplodismentai, žmonės plojo atsistoję.

Po koncerto klausytojai ilgai nesiskirstė. Dar ilgai jaukioje lauko kavinėje jie kalbėjosi su pianiste, diskutavo. Išsilavinusi publika domėjosi ir M.K.Čiurlioniu (pirko J.Neniškytės-Lyvens įrašytas kompaktines plokšteles, pačios pianistės sudarytą ir išleistą M.K.Čiurlionio natų leidinį), ir šiuolaikine Lietuvos muzika, ir Klaipėda.

Pakvietė turui po Vokietiją

J. Neniškytė Lyvens jau ne kartą yra koncertavusi, taip pat skaičiusi paskaitas apie M.K.Čiurlionį Vokietijoje (Berlyne, Drezdene, Leipcige, Liuneburge, Riugene ir kitur). Po labai pasisekusio koncerto Frankfurte talentinga pianistė vėl pakviesta turui po Vokietiją (Berlynas, Naumburgas, Marburgas).

J.Neniškytė-Lyvens džiaugiasi, kad jos koncertai, kuriuose skamba mūsų didžiojo menininko muzika, didelio pasisekimo sulaukia ne tik svetur, bet ir Lietuvoje, nors sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Prieš koncertinę išvyką į Frankfurtą pianistė beveik tą pačią programą skambino Kaune, Nidoje, Palangoje, Plungėje, Vilniuje ir kitur.

“Klausytojai lietuviai M.K.Čiurlionio muzikos klausosi ir priima labai dėmesingai, šiltai, – pastebėjo muzikantė. – Tai suprantu ne tik kaip padėką man, bet ir kaip didelės pagarbos bei meilės išraišką mūsų genialaus tautiečio menui”.

Pamirštos vietos: ugnies ir vandens metaforos

Pamirštos vietos: ugnies ir vandens metaforos

A.Gaubio erdvinė skulptūra „Ketvirtas matmuo“ vieniems priminė bičių korį, kitiems – bučių žuvims gaudyti. Henriko Žižio ir Co sukurta šviesos grafikos, vaizdo ir elektroninės muzikos kompozicija „Perpetuum mobile in light 2“ Klaipėdos menininkų kiemelyje tarsi pratęsė pažintį su fachverku.

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro inicijuotas meno festivalis „Pamirštos vietos“, dar kitaip vadintas alternatyviu miesto gidu, – sveikintina idėja. Klaipėda – miestas, kuris dar neprisodrintas kultūrinio gyvenimo skleidžiamų vibracijų, todėl bet kokia iniciatyva susilaukia dėmesio. Kita vertus, kultūrinis veiksmas ne tik aktyvina, bet ir formuoja kritiškesnį mąstymą, todėl pamažu imama tikėtis ne tik kiekybės, bet ir kokybės…

Apie festivalio tikslus, planus ir ateities perspektyvas jau rašyta spaudoje, tad šį kartą daugiau dėmesio tam, ko buvo tikėtasi ir kas pamatyta festivalyje, kurio devizas – „Ugnis, vanduo ir ketvirtas matmuo!” (ketvirtasis matmuo – laikas, istorija ir kultūros evoliucija, veikiama ugnies bei vandens stichijų).

Šnabždėjo žiežirbos

Rugsėjo 15-ąją (būtent tada startavo šis meno festivalis), sutemus (21.30 val.), po gerai nulijusio lietaus ir pučiant žvarbokam rudens vėjui, reikėjo pastangų prisiversti nupėdinti į gynybiniuose įtvirtinimuose vyksiantį plačiai anonsuotą renginį. Tačiau noro pamatyti B.Šarkos ir R.Zenkevičiaus erdvinę ugnies ir vandens instaliaciją „GYVAtės šnabždesiai“ nepritrūko daugeliui klaipėdiečių. Kaip užsakyta plieskė mėnulio pilnatis, vėjo gūsiai dangumi stūmė debesis, lietus tik dulksnojo… Gamtos gaivalai tą vakarą buvo dėmesingi žmogaus idėjai ir noriai „bendradarbiavo“ su menininkais, panorusiais pakartoti ugnies užkalbėjimo ritualą – „nuo ugnies gimimo gyvatės pavidalu iki transformacijos į ugninį žiedą“ (anot B.Šarkos).

Nuo kitų B.Šarkos projektų šis išsiskyrė savo „masiškumu“ ir apimtimi. Apie dvidešimt (o gal ir daugiau) jaunuolių (Krašto apsaugos Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės savanorių), ryšinčių baltas skareles, ugnies žiedus, gyvates ir kamuolius bandė paversti daugiaprasmėmis metaforomis. Visoje Jono kalnelio saloje išdėstyti erdviniai objektai, simbolizavę liepsnose jau dingusį miestą, patys pamažu virto liepsnojančiais istorijos liudininkais. Ugnis, vanduo ir vėjas, keisčiausiais ornamentais blaškęs žiežirbų spiečius po tamsą, – efektas, kurį buvo galima garantuoti iš anksto, bet vis dėlto estetiškas, „suplanuotas“ veiksmas, atliktas daugiau techniškai nei organiškai (kas paprastai būdinga B.Šarkos spektakliams), neprivertė krūptelėti…

Jono kalnelio saloje išdėstyti B.Šarkos ir R.Zenkevičiaus projekto „GYVatės šnabždesiai“ erdviniai objektai, simbolizavę liepsnose jau dingusį miestą, patys pamažu virto liepsnojančiais istorijos liudininkais. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Cirkuliavo “kraujas”

Aplink kauniečio menininko E.Markūno cirkuliuojantį objektą „Jungtis“ žiūrovai būrėsi rugsėjo 17-ąją 21 val. Kurį laiką paprasčiausiai buvo galima stebėti metalinį kubą vagojančias arterijas, kuriose cirkuliavo raudonas ir mėlynas skystis, vėliau žiūrovai sulaukė ir šiokių tokių komentarų. Pats menininkas mintimis apie savo kūrinį pasidalino gana šykščiai, tepasakydamas, kad šiomis arterijomis teka „proletariato (?) ir inteligentijos (?)“ kraujas ir kad objektas savyje talpina „įvairialypes prasmes“. Kultūrų komunikacijų centro direktoriaus pavaduotoja R. Lysenkaitė-Ambrasūnienė, perėmusi mikrofoną, atskleidė Tomo gatvės skverelio „paslaptį“: 1705 metais čia buvo baigta užpilti Danės upės senvagė, o 1722-aisiais susijungė dvi konkuruojančios miesto dalys, todėl, anot direktoriaus pavaduotojos, objektas simbolizuoja susijungimą ir jame cirkuliuoja (žinoma, simboline prasme) „Frydricho miesto ir senamiesčio gyventojų kraujas“…

Fachverko misterija

Paraginti interpretuoti ir mąstyti, žiūrovai persikėlė į Menininkų kiemelį, kuriame buvo provokuojami prisipažinti, kokias asociacijas sukelia A.Gaubio (Kretinga-Palanga) erdvinė skulptūra „Ketvirtas matmuo“ (kai kam skulptūra priminė bičių korį, kai kam – bučių žuvims gaudyti). Po mokyklos pamoką primenančios didaktinės įžangos buvo paaiškinta, kad tai – moderni fachverko stiliaus interpretacija ir pamažu pereita prie esmingiausios, solidžiausios ir informatyviausios festivalio „Pamirštos vietos“ dalies – knygos „Klaipėdos fachverkas“ pristatymo. Knygos bendraautoriai ir leidėjai R.Noreikienė bei K.Demereckas išsamiai papasakojo apie Klaipėdos fachverko formavimąsi bei jo ypatybes, o gausiai susirinkę klaipėdiečiai ir miesto svečiai galėjo stebėti demonstruojamas skaidres (knygos iliustracijas), kuriose užfiksuotas ir negrįžtamai prarastas, ir išsaugotas, ir pasikeitęs miestas.

Baigiamasis meno festivalio akordas, tarsi pratęsęs „teorinę“ pažintį su fachverku, – Henriko Žižio ir Co sukurta šviesos grafikos, vaizdo ir elektroninės muzikos kompozicija „Perpetuum mobile in light 2“: trūkčiojanti abstrakčių formų šviesos ir šešėlių slinktis ant fachverkinio fasado, tam tikra muzikinė ritmika, vienodai anoniminių ir visomis kryptimis judančių audiovizualinių kadrų (ženklų?) kaita. Žiūrovas turėjo tapti visų šių iliuzorinių nuorodų identifikatoriumi (apskritai iš žiūrovo buvo reikalaujama daugiausiai)… Tuo festivalis ir baigėsi: „interpretatoriai“ išsiskirstė, organizatoriai ir festivalio dalyviai, matyt, liko pasidžiaugti atliktu darbu, aptarti jį ir atsipūsti…

Reikia iššūkio

Atmetus pompastiką, skambią retoriką (kurios abu vakarus netrūko), įvertinus organizatorių pastangas, reginių įvairovę, reikia tik džiaugtis bandymu atverti miesto kontekstus. Nors šį kartą menų festivalis „Pamirštos vietos“ aplankė toli gražu ne pamirštas vietas, o atvirkščiai – lankytinas ir gerai prižiūrimas (Jono kalnelyje, Tomo gatvės skverelyje ar Menininkų kiemelyje nuolat vaikštinėja klaipėdiečiai, žvalgosi turistai; juose organizuojami renginiai).

Galbūt tie, kurie dalyvavo meno festivalio renginiuose, praturtėjo ir dabar, žvelgdami į šias miesto vietas, sugebės reflektuoti ne tik dabartį, bet ir praeitį. Tačiau norėtųsi tikėti, kad festivalis taps dar ir problemišku, t.y. aktualiu renginiu. Ne tik supažindinančiu, bet ir aktualizuojančiu, signalizuojančiu apie miesto „skaudulius“ (tikrąja prasme „pamirštas vietas“): griūvančius istorinę vertę turinčius pastatus ir jų vietoje sparčiai kylančius baisių konstrukcijų prekybos centrus, statomus absurdiškus paminklus ir t.t. Perfrazuojant V.Kinčinaitį ir J.Baudrilardą vienu metu, juk tam, kad suvoktum kultūrines, ekonomines, istorines ar netgi ideologines praeities (o ir dabarties) prasmes, „reikia paradokso, iššūkio, prieštaravimo, reikia „užstrigti“ pačioje problemoje <…>, pačiam pasiklysti“ ir paklaidinti žiūrovą. Bet ar tik nebandau užbėgti įvykiams už akių?..

Ilga kelionė per sapną…

Ilga kelionė per sapną…

Iki skausmo aktualią socialinę temą lėlių teatras pavertė menu

Režisierės J.Januškevičiūtės spektaklyje “Nebenoriu sapnuoti” keturi aktoriai sceniniam gyvenimui prikėlė neįtikėtinai daug būtybių, plokštuminių siluetų, figūrinių simbolių, kurie ieško atsako žiūrovų išgyvenimuose. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Gitana Gugevičiūtė

Rugsėjo 10-ąją Žvejų rūmų teatro salėje Klaipėdos lėlių teatro parodytas ir režisierės Jūratės Januškevičiūtės režisuotas premjerinis spektaklis „Nebenoriu sapnuoti“, skirtas paaugliams ir jaunimui, jau savaime vertingas dėl dviejų priežasčių: dėl adresato, kurio teatralai dažnai vengia (specialiai paaugliams pastatytų spektaklių profesionaliame teatre tikrai maža), ir socialinės tematikos – spektaklyje gvildenama ankstyvosios narkomanijos prevencijos problema.

Dviejų dimensijų priešpriešoje

Pjesės autorė, režisierė ir dailininkė J.Januškevičiūtė, vengdama dogmatikos ir tiesmukumo, konstruoja metaforišką, apibendrintą, filosofinį pasakojimą apie gyvenimą apskritai; apie lengvai pažeidžiamą, naivią ir atvirą paauglio sielą, apie norą „išsilaisvinti“, bet patirti priešingą efektą – nepastebimai tapti priklausomu. Šiame teatriniame pasakojime daug sąlygiškumo, daug fantasmagoriškų vaizdų, haliucinacijų, kurias padeda sukurti apšvietimas, šešėliai ir, žinoma, lėlės.

Spektaklyje kontrastuoja lengvai atskiriamos dvi plotmės: realybės plokštuma ir metafizikos tūris. Buitinis laikas ir sakralusis laikas. Šių dviejų dimensijų priešpriešoje, – tapatinantis su veikėjais (Gydytoja, Nora) ir prarandant tapatybę, bet, grįžtant į „šventąjį laiką“, – žiūrovui leidžiama išgyventi dvigubą dramą: visada yra galimybė „atgimti“, grįžti į prarastą laiką, bet geriau (teisingau ir paprasčiau) iš karto gyventi taip, kad nereikėtų iš naujo kurti gyvenimo.

Apnuogina pasąmonę

Gyvenimiškąją realybę demaskuojančiuose dialoguose atrandamos nuorodos į tai, apie ką spektaklis: paauglė Nora (akt. G.Radvilavičiūtė) Gydytojai (akt. V.Narveišytė) jau pirmoje scenoje prisipažįsta „sėdusi ant adatos“. Gydytoja bando išsiaiškinti, kaip ir kodėl Nora atsidūrė tokioje situacijoje, siūlosi pagelbėti, bet ne kartą pabrėžia, kad tik ji pati (Nora) galinti išties sau padėti. Ir Nora sako: „Nebenoriu sapnuoti!“, tačiau jai nėra paprasta atsisakyti tariamų malonumų: stebint hipnuotizuojančias lėliškas vizijas, klausantis šnabždesių, įmanoma suvokti vidines prieštaras, kankinančias jauną žmogų ir neleidžiančias griežtai ir vieną kartą pasakyti „ne“. Spektaklio pabaiga dviprasmiška – atrodo, kad Nora „supasuoja“… Ar vis dėlto jai pavyksta „iš naujo gimti“?

„Lėliški“ žaidimai tarsi apnuogina pasąmonę, iškelia metafizinius filosofinius klausimus. Imama mąstyti apie žmogaus kaip individo, o vėliau ir asmens egzistencinę vienatvę, nesaugumą, nekaltybę ir naivumą, pasyvumą; apie išorinio pasaulio destruktyvią jėgą, gebančią suvilioti, sujungti, o vėliau ir manipuliuoti „abejojančiais“. Teigiama asmens laisvė, jo teisė pasirinkti, todėl nė nebandoma įvardinti kaltų ar nekaltų – yra tik „ne tai“ pasirinkę…

Palieka dvejopą įspūdį

Aktorių scenos palieka dvejopą įspūdį: bendrame spektaklio – naudojančiame sąlyginę ženklų, simbolių, metaforų kalbą – kontekste atrodo tiesmukiškos, netgi paviršutiniškos. Ir kartu – būtinos. Matomi du žmonės, iš kurių vienas bando priartėti, o kitas – pabėgti, išsisukti. Gydytojos tariamos frazės – formalios, „lyg pro šalį“, racionalios. Noros kalba kupina nepasitikėjimo, impulsyvi, spontaniška. Gydytoja – apibendrinta, statiška, turinti aiškias etines normas („neįdomi“). Nora – individuali, vitališka, dvejojanti ir nesugebanti apsispręsti: jos, kaip daugelio panašaus likimo jaunuolių, problema, kad nespėjo (nepanorėjo) laiku pasakyti „ne“.

Teksto dramaturgija spektaklyje silpna ir vis dėlto privaloma, nes naudojama perduoti konkrečiam pranešimui, kurio aktualizuoti vien vizualinės kalbos priemonėmis atrodo nebeįmanoma. Gydytoja ir Nora – dvi skirtingos psichinės erdvės, du skirtingi mentalitetai, beveik sąmoningai prasilenkiantys mažame gydyklos kabinete – kambaryje (remontuojamame, kaip kad remontuotinas yra ir Noros gyvenimas); du žmonės, iš kurių vienas – ramus ir teisingas, o kitas – kovojantis pats su savimi ir savo demonais, kurie kvaišalų naktyje tokie neapčiuopiami, plastiški, švelnūs…

Stiprybė – lėlės

Klaipėdos lėlių teatras visada išradingai kuria ir naudoja lėles – tai teatro stiprybė ir „kitoniškumas“. Jos (lėlės) nepaprastai vizualios, utriruotos, deformuotos; tai netgi „pusiau lėlės“, pratęsiančios aktoriaus vizualinę raišką, nes yra „prijungtos“ prie aktoriaus. Keturi aktoriai – G.Radvilavičiūtė, V.Narveišytė, L.Zubė ir A.Daukantaitė – sceniniam gyvenimui prikelia neįtikėtiną skaičių būtybių, plokštuminių siluetų, figūrinių simbolių: mažų žmogučių, kvailai strakaliojančių pagal muzikos ritmą; kvaišalų prekeivių – paukštiškų, dieviškų ir spalvingų; prekeivį, spalvotus „niamniam“ ryšulėlius dalinantį tiesiog iš stalčiaus, įmontuoto jo paties kūne… Iš scenos gilumos į žiūrovą nusitiesia įspūdingo ilgio čiuptuvai (kirmėlės?)…

Viskas persipina – ir narkotinės vizijos, ir mitologinis žmogaus gimties virsmas: kai liaujasi šnabždėtis dvasios, visiškoje tamsoje į sceną įplaukia žarijomis žėruojanti laivė (įsčios), kuriai atsivėrus, akt. G.Radvilavičiūtės rankos iškelia mažą, nuogą žmogelį, beregint atgyjantį ir pavergiantį žiūrovą paprastomis patirtimis (bandymu žengti, o paskui ir eiti, nerti ir skristi – paprastai kuriamomis gyvenimo metaforomis). Miesto ūžesys ir slegianti miesto vienatvė, noras prie ko nors šlietis, kam nors priklausyti, būti su kuo nors; gyventi linksmai – štai tie abstraktūs motyvai, vedantys link trumpalaikių linksmybių ir ilgos kelionės iš sapno link.

Sąlygų neturi

Patrauklus režisierės gebėjimas iki skausmo aktualią socialinę temą paversti menu. Tai ne išorės stebėjimas, o bandymas įveikti vidinius pasąmonės labirintus, reflektuoti vidų. Tai žaidimas daugiaprasmėmis reikšmėmis ir aiškiomis prasmėmis. Todėl kiek fragmentiškas ir stilistinės vienovės stokojantis reginys palieka įspūdį, besisklaidantį pamažu – kaip sapnas; kaip sapnas vis prisimenamą…

Ir mažutė replika. Klaipėdos lėlių teatras įgyvendina gana rizikingą, tačiau nepaprastai aktualų visuomenei ir miestui projektą, neišvengiamai reikalaujantį ne tik tęstinumo, bet ir sąlygų, kurių teatro trupė neturi. Keista, kad aktyviai kultūriniame miesto gyvenime, įvairiuose šalies ir tarptautiniuose festivaliuose dalyvaujantis ir pats juos organizuojantis teatras – vis dar entuziastų grupė (VšĮ), o ne Klaipėdos miesto savivaldybės lėlių teatras. Ir kartu nekeista – kultūra labiausiai mėgstama teoriniame lygmenyje. Kai minta pati iš savęs…