Apraizgė mažųjų kino formų tinklai

Apraizgė mažųjų kino formų tinklai

Nors “Tinklų” festivalio seansų laikas buvo gana vėlyvas, senojo tabako fabriko angare žiūrovų buvo tikrai gausu. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Žydrūnas Drungilas

Tarptautinio festivalio “Tinklai” mažosios kino formos šiemet kaip niekada aktyviai skverbėsi į didžiąsias tradicines ir netradicines pajūrio erdves – “Žemaitijos” kino teatrą, senojo tabako fabriko angarą, Klaipėdos koncertų salę, Palangos vasaros estradą…

Traukia kitokios erdvės

…Ir išsiteko tose erdvėse. Dar daugiau. Šiemet prabilo ir nebylusis kinas: ankstyvojo kino šedevrus Luiso Felado “Fantomasą giljotinos šešėlyje” gyvai įgarsino Vilhelmas Čepinskis su “Camerata Klaipėda”, Andrius Mamontovas ir Vidmantas Bartulis, o Georgo Melieso filmus – tarptautinis džiazo trio. Visą savaitę (rugsėjo 4-10 dienomis) Klaipėdoje trukę kino renginiai daugiausia publikos sutraukė į senojo tabako fabriko angarą, kuris tokiam publikos šturmui atsivėrė, ko gero, paskutinį kartą. Kaip, beje, ir “Lietuvos” kino teatras Vilniuje.

Klaipėdiečiams vis dar sekasi: kaip ir Klaipėdos “džiazai”, taip ir “Tinklai” yra miesto šventė (suprask, daug nemokamų renginių). Gal todėl ir snobo bei elito kiną daugiausia pažįstame tik iš TV ekranų. Kita vertus, festivalio renginių išsidėstymas skirtingose vietose taip pat leidžia pastebėti ir skirtingus traukos taškus. Kai kurie iš jų traukia labiau. Kodėl? Nesinori manyti, kad vien tik bilietų kainos atbaido daugelį netradicinio kino gerbėjų. Labiau tikėtina, kad neformalios, industrinės erdvės, tokios kaip tabako fabrikas, savo laisva atmosfera turi didesnę trauką išsiilgusiems alternatyvos “neformalams”. Net jei ir jo teritorija saugoma sargybinių.

Europa – trumpai

Klaipėdiečių širdis, be abejonės, gali glostyti faktas, kad per Lietuvą (ir per sostinę) jau septintus metus keliaujantis festivalis savo namais yra pasirinkęs Klaipėdą. Čia įvyko jo atidarymas ir uždarymas: “Žemaitijos” kino teatre buvo pristatytas vienas iš “Tinklų” festivalio projektų – “Europa trumpai”. Tai eksperimentiniai ir fantastiniai filmai, kurių programą, pasak festivalio direktoriaus Artūro Jevdokimovo, parengė Europos kino festivalių koordinacija. Šie skirtingu laiku sukurti filmai (1975 – 2000) yra laimėję nemažai tarptautinių apdovanojimų ir turėję įtakos kino kalbai. Nors trumpo metražo eksperimentiniai filmai ir ne visai išsiteko plačiaekraniame “Žemaitijos” kino salės ekrane (šis techninis nesklandumas savotiškai prisidėjo prie “eksperimento”), bendrą vaizdą buvo galima susidaryti: įspūdis neblogas. Visi šie filmai atsigręžia į patį kiną, į kino kūrybos procesą, reflektuoja kino kalbą ir kino konvencijas. Žiūrovas gauna galimybę pažvelgti į kino (ne kinų!) virtuvę iš šalies.

Pašiaušė plaukus

Iš eksperimentinių filmų įdomiausi atrodė M.Miulerio “Namudinės istorijos” ir M.Arnoldo “Gyvenimas išeikvoja Endį Hardį” – filmai, naudojantys senų amerikietiškų melodramų ir trilerių (5-7 dešimtmečių) ištraukas, kurios montažo dėka meistriškai modifikuojamos, atskleidžia ir išryškina Holivudo konvencijas, šablonus. “Namudinėse istorijose” lygiagrečiai pasakojamose ištraukose kone identiškai skleidžiasi įtampos atmosfera, kurioje įtampos ir siaubo objektai (žinoma, tai moterys, Holivudo gražuolės – kas geriau įkūnys senų režisierių baimes, kompleksus ir fantazijas?!) atkartoja vienodą veiksmų seką. Naudojamas vienas ir tas pats vaidybos priemonių arsenalas, sukuriant veiksmo įtampą, kurią paskatina konkretus įvykis, greičiausiai keistas garsas už lango ar durų. Ką daro visų šių ištraukų herojės? Suklūsta, padeda knygą į šalį, atsikelia nuo sofos ar lovos, uždega naktinę lempą, prieina prie lango, praskleidžia užuolaidą, prieina prie durų, klausosi. Na, ir, žinoma, veiksmo įtampos atomazga yra durų atidarymas: iš siaubo ir baimės išsiplėtusios herojės akys. Dar nepaminėjau ir muzikos, lydinčios šiuos veiksmus.

Trumpai tariant, cituojamų filmų detalių panašumas neįtikėtinas, bet tai akivaizdus ir paprastas, sakytume, įprastas Holivudo receptas pašiaušti žiūrovo plaukus.

M.Arnoldo filmas kiek kitaip interpretuoja klasikinę melodramą, vieną iš Andžio Hardžio serijos filmų, kuriame vaidina Mickey Rooney: čia naudojamas “miksavimo” principas, kai keletą kartų atsukamas tas pats kadras arba jis sulėtinamas, arba tiesiog linksmai “didžėjaujama” kadrais ir muzikos takeliu: pirmyn-atgal-pirmyn. Efektingai sukuriamos naujos filmo potekstės (pavyzdžiui, išryškinamas keistas herojaus santykis su motina – Edipo kompleksas, kuris originaliame filme ne taip pastebimas), o režisieriaus įžvalgos ir meistriškumas leidžia pamatyti tą patį kadrą vis kitaip.

Gaila, kad nepavyko pamatyti visų devynių Zbignevo Rybczynskio filmo “Naujoji knyga” vienu metu rodomų skirtingų projekcijų – ekrane tilpo tik šešios iš jų. Kiekvienoje iš projekcijų – mažo miestelio gyventojų kasdienybė; darbininkai, berniukas su dviračiu, knygininkas. Skirtingas istorijas vienija knyga, kuri perduodama iš rankų į rankas. Kiekviename ekrane – simultaniškas veiksmas, primenantis realybės šou. Filmo lineariškumas tokiu būdu išskaidomas į “čia ir dabar”, leidžiant žiūrovui rinktis sekti vieną iš istorijų arba bandyti aprėpti visas.

Žaidžia asociacijomis

Nespalvotame Maros Matuškos filme “Kugelkopf” naudojama ekspresyvi, vizualiai šokiruojanti dadaistų ir ekspresionistų tradicija. (Beje, čia reikėtų pridurti, kad eksperimentinis, arba avangardinis, kinas turi daugiausia ryšių su kitais vizualiaisiais menais.) Filme skustuvu nuskutama moters galva tarsi prilyginama spaustuvės aparatui, ji tampa spaudu, paliekančiu ženklus ant stiklo – neaišku, ar kraujo, ar rašalo (nespalvotame filme ir kraujas, ir rašalas atrodo vienodai). Tačiau šie, iš pirmo žvilgsnio Bunueliui priklausantys simboliai, čia asocijuojasi su nacių “technologijomis”, kai kraujas naudojamas vietoj rašalo.

Techniškai gana sudėtingas, meditatyvus I.Pohjolos “Kelio valdovas” žaidžia asociacijomis – lenktynių trasa, lenktyninis automobilis ir greitis virsta į kino juostą, į daug kino juostų, ir atvirkščiai, kino juosta tampa greičio trasa. O G.Holthuis “Honkongas” medituoja dangoraižių miesto gyvenimą, pagrindinis įvaizdis čia – didelis lėktuvas, kurio šešėlis lėtai šliaužia pro miesto blokus, kapines, tarsi užklodamas miestą.

V.Ostrovskio ir Y.Beauvais filme “Darbas ir pažanga” matome sovietinių kronikų ir dokumentikos klipą, dviejuose skirtinguose ekranuose transliuojantį sovietinę istoriją ir fasadinę sovietinio gyvenimo pusę: nuo Lenino iki Chruščiovo, nuo Raudonosios aikštės iki soborų bokštų.

Atsigręžė į save

Fantastikos programoje išsiskyrė austro V.Vidricho filmas “Copy shop”, alegoriškai pasakojantis apie žmogaus klonavimo idėją. Kas atsitinka, kai žmogus kopijavimo aparatu nusikopijuoja savo ranką? Akimirksniu visa jo rutina ir galiausiai jis pats pradeda daugintis, kol atsiduria tokių pat kaip jis visuomenėje. Tokiu būdu kinas atsigręžia ir į patį save: filmo kadrai, kuriuos mato žiūrovas, atsiduria personažo rankose kaip kopijos, kurias išspjauna kopijavimo aparatas. Paslaptis slypi vaizdajuostėje, – sako ir J.Keirilo filmas “Šalia”. Tačiau didžioji kino paslaptis nebūtinai yra paslaptys filme. Kartais jos tiesiog erzina, o kartais sugundo ir suvedžioja, kaip kad geroje istorijoje su įdomiu siužetu. Paslaptingi A.Samland filmo “26 diena” personažai su dujokaukėmis, primenantys žvaigždžių karų antiherojus, užklysta į apleistą namą, kur randa mirusią porą. Savo žurnale ties 26 dienos įrašu jie įklijuoja mirusiųjų nuotrauką. Filmas sužavi gražia ir paprasta idėja: grėsmingoje postbranduolinio pasaulio akivaizdoje stipriausia cheminė jungtis slypi ne atmosferoje, o žmonių santykiuose.

Norint sužinoti, kaip atrodo pasaulis akvariumo žuvelės akimis, verta pamatyti J.Deiviso “Žuvį”, o visiems pradedantiesiems krautuvo vairuotojams ne pro šalį pasižiūrėti mokomąjį filmą “Automobilio krautuvo vairuotojas Klausas”, kuriame trykštantis kraujas yra įtikinamiausia metodinė mokomoji priemonė. Žinant avarijų Lietuvoje statistiką, panašus filmas labai praverstų visose vairavimo mokyklose.

Manyčiau, kad “Europa trumpai” turėtų būti neatsiejama “Tinklų” programos dalis ir ateityje, nes tai geriausia proga pažvelgti ir palyginti senesnius, turinčius nemažai apdovanojimų filmus, drąsius kino kalbos eksperimentus su naujausiais ir progresyviausiais darbais. Gaila, kad trumpametražius filmus dažniausiai galima pamatyti tik festivaliuose (kitaip neatsiperka jų distribucija), kartu su kitais panašiais filmais, o juk “mažieji” filmai neretai nustebina savo dideliais užmojais, nes jų autoriai turi daugiau laisvės nei, tarkime, pilnametražių filmų kūrėjai.

Emocinė diagnozė?

Įvairių šalių filmai, rodyti tabako fabriko angare, paliko skirtingą įspūdį. Išskirčiau prancūzų, vokiečių, japonų, švedų, lenkų ir estų programas. Kartais net atrodė, kad iš konkrečios šalies pateiktos filmų paletės galėtum spręsti apie tos šalies emocinę būseną.

Lietuviams, atrodo, būdingos fatališkos nuojautos ir nuotaikos, galbūt ateinančios iš lietuvių mitologijos ir folkloro (pavyzdžiui, V.V.Landsbergio “Iš karčemėlės”). Kiek kitoks – siurrealistine poetika persmelktas – A.Maceinos filmas “Šalia jūsų” apie fotografą R.Vikšraitį ir jo personažus griauna mitus apie lietuvių moterų ir lietuviškos kinematografijos drovumą.

Mūsiškiams artimiausi atrodo japonai, kurių ypač subtili, poetiška ir “vežanti” animacija keistai derėjo su nuolat pasikartojančiais mirties motyvais (“Akimirka”, “Tekstizmas”, “Gyvenimas per pratęsimą”). Pastarojo filmo panašumas su A.Eimulio “Lemties vieškeliu” tiesiog akivaizdus.

Lenkijos filmai nuo pirmojo “Koridoriaus” savo sunkiasvore socialine problematika užgulė ir nepaleido iki pabaigos. Vienos iš kviestinių festivalio svečių – lenkų režisierės Hanos Polak – pristatytas dokumentinis filmas apie benamius Rusijos vaikus “”Leningrado” stoties vaikai” šluote nušluoja ditirambus civilizacijos pasiekimams, visas švietimo politikas ir pokalbius apie moralę. Filme be emocijų preparuojamos miesto “įsčios”: šiluminiai mazgai ir metro požemiai, kuriuose gyvena, tiksliau, tūno, “miesto embrionai”: 8-14 metų vaikai, elgetaujantys, parsiduodantys “dėdėms”, labiau vertinantys “Moment” klijų poveikį nei čiupa-čiupsų skonį.

Vakariečių rūpesčiai

Vakariečių filmai neatrodė tokie sunkūs.

Bet negalima sakyti, kad vakariečiai ne tokie jautrūs, ne tokie gilūs ar turi mažiau problemų. Anaiptol: globalizuoto pasaulio problemos ir rūpesčiai visus paliečia vienodai. Pavyzdžiui, nedarbas, tėvų skyrybos, donorystės klausimai.

Švedų režisieriaus Brisingerio melancholiškame filme “Prasilenkiančios širdys” pasakojama apie berniuką, kuris aplanko porą, netekusią savo sūnaus. Filmo pabaigoje išaiškėja, kad berniuko krūtinėje plaka jų žuvusio sūnaus širdis.

Arba kad ir neįmantrus, bet įtaigus norvegų fotomontažas “Einaras”, pasakojantis apie vidutinio piliečio – nevedusio chemijos mokytojo – gyvenimą. Atrodo, jau kuo ne kuo, bet svetimais likimais šiandien nieko nebenustebinsi, tačiau paprasta kino kalba papasakoti gyvenimai yra tiek pat paveikūs, kaip ir geras siužetas (kad ir vokiečio Volzo klipas “Šalin rankas”, kuriame šoka neįgalūs vaikai).

Stebina paradoksais

Kol lietuviai, sukdami filmus europinei rinkai, galvoja, kuo čia nustebinus vakariečius, šie stebina lietuvius multikultūriniais paradoksais, “queer”, gėjų ir lesbiečių temomis.

Ką daryti baltaodžių norvegų šeimai, kuriems gimė mulatė mergaitė?

Galbūt raminti save tuo, kaip tai daro sutrikęs vyras filme “Torpeda”, kad pragyvenęs keturiasdešimt metų sužinojai, jog esi juodaodis. Arba kaip elgtis Danijos lesbiečių porai, norinčiai susilaukti kūdikio arba jį įsivaikinti? Galbūt prašyti gėjų poros pagalbos, kaip filme “Ateik, mažyli”? Portugalų animacinis filmas “Juoda spalva” klausia, iš kur atsirado juodaodžiai, ir, nukeldamas į Adomo ir Ievos laikus, paaiškina, kad Ieva, išsigandusi Dievo rūstybės, uždarė savo vaikus oloje ir todėl jie tapo juodukais. Filmuko, tarsi skirto vaikams, moralas tinka ir suaugusiems: “kai daug rasių, gyvenimas įdomesnis, be to, visų širdys vienos spalvos” – skamba kaip atsakymas visiems, turintiems išankstinių nusistatymų ir prietarų.

Kultūriniai skirtumai ir stereotipai apie įvairias tautybes yra temos, dažnai įvelkamos į komedijos žanrą. Bet taip pat dažnai ir subanalinamos. To pavyksta išvengti vokiečio Jenso Grunhageno dokumentine maniera nufilmuotoje juostoje “Vania” – apie du užsispyrusius kambario draugus: vokietį ir rusą. Vokietis dažo kambario, kurį reikia atiduoti šeimininkei, sienas, o rusas guli ant palangės ir ne tik nesistengia padėti, bet trukdo ir postringauja apie vokiečių perdėtą pragmatiškumą. Situacija kaip iš anekdoto: kuris nugalės? Laimi maža vokiška gudrybė ir tautų draugystė. Prancūzai nebūtų prancūzai, jei negalvotų, kad universali pasaulio kalba yra ne anglų, o prancūzų, nes kaip kitaip traukinyje susikalbėtų suomis ir vengras – tik tokiu atveju, jei nebūtų pamiršę, jog abu moka prancūziškai? (“Traukinyje”).

Apverčia pasaulį

Dalyvaujant dviem viešnioms iš Estijos, režisierėms Margitai Kerdo ir Linai Triškinai, buvo pristatyti jų filmai “Kaimynas” ir “Afanasis”. Subtilųjį “Kaimyną”, nagrinėjantį žmonių bendravimo problemas, klaipėdiečiai jau galėjo matyti “Next” festivalyje, o dokumentinis filmas “Afanasis” savotiškai pratęsia vakariečių tarpkultūrinę temą, kuri artima ir Lietuvos piliečiams. Filmas pasakoja apie seną Estijoje gyvenantį rusą, kuris kartu su savo anūke traukiniu važiuoja į gimtąją Rusiją aplankyti giminių. Anūkė seneliui užduoda tiesius klausimus: ar senelis grįžtų atgal į Rusiją? Kas jam dabar yra Rusija? Tai iš dalies ir šiuolaikinio žmogaus, emigranto klausimas: kas jam yra tėvynė?

Prancūzų režisierius Stefanas Le Lay, taip pat atvykęs į “Tinklus”, pristatė savo filmą “Bučinys”, kuriuo simboliškai ir galantiškai išreiškia savo meilę senajam nebyliajam kinui. Dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės maniera nufilmuotoje ir sumontuotoje trumputėje komedijoje porelė paplūdimyje susitinka pirmajam bučiniui, tačiau jiems bučiuotis sutrukdo pati seno filmo juosta, kurioje ir vyksta ši istorija: ji netikėtai apsiverčia tiesiogine prasme aukštyn kojom apversdama ir filmo herojų pasaulį. “Bučinys” – vienas geriausių mano matytų senojo kino “komentarų”.

Kai kurie festivalio filmai išradingai perkelia šių dienų realijas į filmo siužetą. “Mirtis ekrane”, “Eifelio bokštas”, “Namų žaidimas” iliustruoja mūsų kasdienio gyvenimo manijas ir fobijas: informacijos bumą (kai pradedi painiotis, kad Eifelio bokštą sukūrė Kiplingas, o reliatyvumo teoriją – Žiulis Vernas), realybės šou (kur TV žiūrovas gali SMS-ais balsuoti, nulemdamas nuteisti žmogų mirties bausme ar palikti gyvą), komentuojamas varžybų transliacijas (kai komentatoriai persikelia į tavo miegamąjį ir pranešinėja apie tavo pastangas atsikelti ir suspėti į darbą).

Svarbiau didelės žuvys?

Neabejoju, kad daugeliui žiūrovų “Tinklų” festivalis paliko gerus įspūdžius, nors seansų laikas buvo gana vėlyvas. Vienaip ar kitaip tabako fabriko angare žiūrovų buvo tikrai gausu.

“Tinklų” festivalį vainikavo kino mago, fantasto, filmų montažo išradėjo Georgo Melieso nebylių filmų vakaras Koncertų salėje. Tiksliau, jo filmai prabilo genialia džiazo trio – V.Ganelino, A.Gotesmano, H.Rubino – improvizacija, kuri meistriškai užpildė ir nenumatytą pauzę tarp filmų. Kino kalba yra universali – taip skelbia kito tarptautinio kino festivalio moto. Tad ar įmanoma nesusikalbėti: filmui nerasti žiūrovo, o žiūrovui filmo?.. Galų gale – ar įmanoma likti aklu kinui?

Per šešerius tarptautinio mažųjų kino formų festivalio “Tinklai” gyvavimo metus spaudoje tikriausiai jau panaudoti visi palyginimai, visos metaforos, susijusios su žodžiu “tinklai”. Todėl norėčiau baigti šį straipsnį “neužmetinėdamas tinklų”. Nors reikėtų. Gerai būtų sugaudyti tinkluose visus tuos, kurie yra atsakingi už viešųjų ir kultūros erdvių nykimą Klaipėdoje, ir parduoti kokioje nors Europos mugėje kaip “geriausią” miesto strateginio vystymosi projektą. Tačiau geriau pagalvojus, kam reikia visų tų tabako fabrikų, prieplaukų ir kino festivalių: ar tiems keliems šimtams alternatyvaus jaunimėlio, kuris, baigęs mokslus, vis tiek išvyks kur nors į sostinę ar į užsienius? Tiesą pasakius, todėl ir išvyks, kad nebebus ką veikti savo mieste. Uostamiesčiui, matyt, turėtų būti svarbiau didelės žuvys. Didelių žuvų politika. Bet tai – jau jūros tematika.

“AXX 12” – naujalietuviškas kinas senbezdiško transo kelnėmis

“AXX 12” – naujalietuviškas kinas senbezdiško transo kelnėmis

Aivaras Dočkus

Gerai, kad komercinis kino festivalis AXX atsirado Lietuvoje. Gerai, kad pagaliau mūsų kino kūrėjams yra kur save parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Gerai, kad į Lietuvą vertinimo baudžiamojon atsakomybėn patrauktas kultinis ekrano smogikas Emiras Kusturica.

Tačiau blogai, kai iš dviejų su puse valandų du trečdalius snūduriuoji. Blogai, kai tau už nugaros sėdintys asmenys po peržiūros keikiasi riebiau nei konkursinės juostos “Matvaju” personažai. Blogai, kai per galvą rėplioja klausimo “O kuo čia dėtas Kusturica?” vabalas.

Apie naujojo “liet-kino” savybes

12 filmų pagal kažkokios komisijos atrinktus scenarijus byloja štai ką. Mes, tai yra ateinantieji į lietuviško kino rinką, matėme ne vieną “popsinį” ir “nepriklausomą” filmą. Todėl jau mokame išradingai filmuoti ir stilingai montuoti. Žinome, kaip daryti “action” tipo pritraukimus kamera, kaip pažaisti stambiais planais, kaip sugreitinti ir palėtinti vaizdą. Suprantame, kokia svarbi muzika. Kartais pavyksta su teatro aktoriais susitarti, kad šie vaidintų prieš kamerą. Galime panaudoti animaciją ir tekstą už kadro. Jau pakankamai realiai imituojame avariją, tvarkingai dūsaujame mylėdamiesi. Tiek pozityvo. Jo pakanka startui…

Ir čia – negatyvo pinklės. Mus vis dar traukia ilgo monotoniško tautinio kino kadro žavesys. Tuščios pauzės, žvilgsniai, atsidūsėjimai. Žiūrovui viskas aišku, bet filmo autoriai tęsia ir tąso. Mes vis dar „pasinešę“ į absurdą, nelogiką ir avangardą. Be siužeto, be intrigos, tik su gailesčiu ir liūdesiu. Vis dar rašome scenarijus, pakartojančius kažkur jau matytas situacijas. Personažų dialogai vis dar atitolę nuo šnekamosios kalbos ir šlama literatūros vadovėliais. Aktoriai tebeintonuoja teatrališku akcentu. Bet baisiausias – idėjų badas. Tokių idėjų, kurios neprislėgtų neaiškios kančios svoriu, o vyniotųsi viena banga.

Geriausi ir blogiausi “egzemplioriai”

Šienausiu subjektyviai ir negailestingai. Kas įleido į ekranizuotinų scenarijų sąrašus “Zevago”? Duokite aštuntokui kamerą, aštuonių milimetrų juostą ir jis per vakarą susuks aštuonis filmus apie aštuonis banditus, kuriuos suviliojo ir pražudė gražuolės krūtys. Lakstyk pusnuogis ir šaudyk – še tau ir festivalinis filmas, už kurį vertesnė eilinė “rūsinė pornuchė”.

“Aistros kvapas” – absoliučiai beaistris. Dialogai iš skaitytų knygų ir matytų filmų. Tuščias laiko švaistymas su dviem aktoriais, kurie nelabai žino, kur papuolė. Iš pradžių – pretenzija į vakarietišką kiną, paskui – lietuviškas “ralio ralio” vaizdo ganymas su neva filosofine potekste. Kai nuobodu, ta potekstė subėga į užpakalį ir paskausta strėnas. Vienintelis “Aistros kvapo” privalumas – klaipėdietis aktorius V.Anužis jau žino, kuo teatras skiriasi nuo kino. Natūralokas vaidmuo.

Kažkodėl labiausiai “užvežė” J.Banio ir S.Tarvydo “Ponas pimpis”. Lengvai slystantis filmelis su padoriu siužetu ir neprastai komiška aktoriaus D.Kazlausko – Bružo vaidyba. Šmaikštūs dialogai, nulis noro pataikauti menui ir ironiška pabaiga. Ir – bene vienintelis komercinis filmas festivalio programoje.

Sąmojo pakanka ir kino anekdote “Tėvai ir vaikai”. Ironiškai šauta Tinto Braso novelių link. Su konkrečia istorija, neatbaidančiu montažu ir netikėta pabaiga. Minusas – lėtokai judanti scena prie stalo. Aktoriai kaip statulos, o režisieriui su operatoriumi pravartu kelis kartus pasižiūrėti “Paskutinį jaunikio išbandymą”. Dialogai, beje, irgi kiek „pritempti“.

Apie marazmą “Gimę nekalti” – blogai arba nieko. Jei iš pradžių nors erotiniu klipu pavadinti buvo negėda, tai pabaigoje išvis juokas užpuolė. Po iš lapo perskaityto teksto – Meksikos serialuose slėpkis.

Šventai ramus “viduriukas” su perspektyvomis

Pabaigai – apie tuos, kurie kaip zebrai, t.y. ir buvo kažkas sužadinančio smalsumą, ir stomatologiškai žiovulio skylę išgręžiančio.

E.Vėlyvio “Matvaju” sugrąžino kiną į gatves. “Sindikatą” pagrojo, pažaidė su tikrais ir tariamais lavonėliais ir keikėsi, kur reikia ir kur nereikia. Prievartavo, žudė, žaidė Tarantiną. Gangsteriškai montavo. Bet išėjo labiau juodojo humoro laida nei filmas. Per daug pamėgdžiojimo. Per toli nuo lietuviško kriminalo realybės.

I.Kurklietytės “Pašaukimai” nustebino estetišku filmavimu. Grožis iš buities, smulkmenų kalba, prikąsti liežuvį provokuojantys planai. Bet minties judesio mažai. Pavadinkime I.Kurklietytę lietuvišku P.Grynavėjumi.

“Cenzūra” pasiklydo tarp paprasto eksperimentinio kino ir lengvos erotikos. Kalėjimo prižiūrėtojas pažaidė su lapu. Moteris dejavo. Vyriškis dirbtinai ištarė kelis dirbtinius žodžius ir išnyko į titrus.

Iš “Eroto motto” liko tik supersėkminga animacija. Čia – didelis “respektas” kūrėjams. Beje, ir už montažą – šiai komandai reikėtų užsiimti vaizdo klipų gamyba.

K.Gudavičiaus “Perspektyvioje poroje” šalia neaiškių motyvų, meniško “nusitraiškymo” ir “bleksinčio” Adomaičio šiek tiek kasdieniško humoro aptikta. Nors šiaip – kam iš “bytavuchės” avangardą spausti?

“Food family”? Hamletai, kur mano žuvis? Užuomazgos buvo neblogos, bet vėliau – vieni nukrypimai nuo temos. Egzaltacija. Lietuviška jūra skardinėje. Abiturientiškos išleistuvės iš merginos į moters pasaulį.

Ir pagaliau gerbiamas Skirmantas Valiulis. Trigubas iksas narkotiniame transe “Dovana”. Daugybė triukų ir triukaičių, bet A.Rutkaus filmas – be jokių intrigos kelnaičių. Basa kvailybė. Ir paprastas kaip du centai Valiulis. Atperkantis tą paprastą komerciškumą, kurio trūksta visam šiuolaikiniam lietuvių kinui, užmigusiam suskilusioje pretenzijos į šedevrą geldoje.

Dailininkų kolonijos sudomino žymiausius Europos menotyrininkus

Dailininkų kolonijos sudomino žymiausius Europos menotyrininkus

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje rugsėjo 15-17 dienomis vyko tarptautinė konferencija „Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Europoje“, į kurią suvažiavo žymiausi Europos menotyrininkai, tyrinėjantys dailininkų kolonijų veiklą.

Veikia kultūros centras

2001-ųjų vasarą atidarius Klaipėdos paveikslų galerijoje nuolat veikiančią ekspresionisto Prano Domšaičio tapybos ekspoziciją, pradėjo veikti ir dailininko vardo kultūros centras. Buvo sudaryta penkerių metų centro veiklos programa, apimanti plačias dailininko kūrybos tyrinėjimų, aktualizavimo sritis.

Vienas iš centro tikslų – suburti Lietuvos ir kitų kraštų menotyrininkus ir muziejininkus P.Domšaičio kūrybos aptarimui. 2002 ir 2003 metais vyko tęstinės konferencijos „Tapytojas Pranas Domšaitis ir XX a. pirmos pusės Europos dailės kontekstas. Vokietija, Austrija, Lietuva“, kuriose skaityti pranešimai 2004 metais išleisti atskiru leidiniu „Tapytojo Prano Domšaičio gyvenimo ir kūrybos erdvės“. Jame pateikiama ir platesnė Klaipėdos krašto dailės, muzikinio paveldo panorama.

Greta P.Domšaičio kūrinių

Šiemet minime 125-ąsias dailininko gimimo metines. Labai džiugu, kad jubiliejinius metus pasitikome su nauju pavadinimu: Klaipėdos paveikslų galerija pavadinta Prano Domšaičio galerija.

Renginiai, skirti dailininko jubiliejui, vyksta ištisus metus. Jau surengtas moksleivių plakato konkursas, kurio dalyviai, įvairių Klaipėdos mokyklų moksleiviai, susipažinę su P.Domšaičio kūryba, sukūrė įdomių, įvairiai dailininko kūrybą, asmenį atspindinčių plakatų. Juos galima pamatyti greta P.Domšaičio kūrinių.

Teatrinė impresija „Nuo jūros link regėjimų jūros“, į kurią Jūros šventės metu pakvietėme muziejaus bičiulius, buvo skirta amžinajai kūrėjo temai, intrigavo netikėtos paralelės tarp P.Domšaičio ir A.Jusionio kūrybos.

Jaunuosius galerijos lankytojus metų pabaigoje pakviesime dalyvauti parodoje „Mano prakartėlė“, kurios tema taip pat susijusi su P.Domšaičiu: dailininkas kolekcionavo prakartėlių figūrėles, mėgo jas restauruoti, tvarkyti, labai dažnai jos tapdavo paveikslų religine tema prototipais.

Įprasmino dailininko jubiliejų

Tačiau svarbiausias renginys, įprasminęs dailininko jubiliejų, be abejonės, buvo tarptautinė konferencija „Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Europoje“, įvykusi P.Domšaičio galerijoje rugsėjo 15-17 dienomis. Jos dalyvius pasveikinęs Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys pabrėžė, kad konferencija simboliškai užbaigia penkerių metų P.Domšaičio kultūros centro programą.

Konferencijoje dalyvavo dvylika pranešėjų iš Vokietijos, Belgijos, Švedijos, Vengrijos, Lenkijos ir Lietuvos, kurių pranešimuose menininkų kolonijų istorinis paveldas buvo aptartas įvairiais aspektais ­– istoriniu, socialiniu, menotyriniu, architektūriniu, kultūrinio turizmo ir bendradarbiavimo.

Pagrindiniai konferencijos pranešimai buvo skaitomi P.Domšaičio galerijoje, viena diena buvo skirta išvažiuojamajai sesijai Nidoje. Kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ vyko posėdis, o Nidos dailininkų kolonijos pradininko H.Blodės anūkė ir ilgamečio šios kolonijos puoselėtojo, tapytojo Ernsto Mollenhauerio duktė menotyrininkė Maja Ehlermann-Molenhauer vedė tarptautinės konferencijos dalyvius svarbiausiomis kolonijos vietomis, pasidalijo autentiškais prisiminimais apie kolonijos dalyvius, neužmirštamus pokalbius Blodės viešbučio „dailininkų verandoje“.

Tiria unikalų reiškinį

Renginį organizavo LDM Prano Domšaičio galerija, Tomo Mano kultūros centras ir Gėtės institutas (Vilniuje). Konferenciją moderavo Tomo Mano kultūros centro projektų vadovė Eva Pluharova-Grigienė, LDM Prano Domšaičio galerijos vedėja K.Jokubavičienė, talkino Tomo Mano kultūros centro projektų asistentė Živilė Etevičiūtė. Konferenciją rėmė Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius, LR Kultūros ir sporto rėmimo fondas, “Deutsches Kulturforum Östliches Europa”, Roberto Bošo fondas, IFA (Vokietija). Pagalbą, organizuojant konferenciją, suteikė Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras “Agila”, Vokietijos ambasada.

Konferencijos tikslas – tirti dailininkų kolonijų veiklą kaip unikalų reiškinį, į tyrimų ratą įtraukiant Vidurio ir Rytų Europos šalis. Kultūros paveldo tyrinėjimas yra svarbus šiuolaikiniam meno gyvenimui, jis atveria plačias bendradarbiavimo galimybes. Konferencijos tematiką paskatino unikali, iki Antrojo pasaulinio karo egzistavusi Nidos dailininkų kolonija, kurioje dalyvavo ir P.Domšaitis.

Priėmė dvi rezoliucijas

Dailininkų kolonijų judėjimas Europoje prasidėjo XIX a. viduryje: dailininkai, bėgdami nuo augančių miestų sambrūzdžio, palankių vietų kūrybai ieškojo civilizacijos nepaliestoje gamtoje.

Menininkų kolonijų, kaip dailės gyvenimo fenomeno, tyrinėjimai prasidėjo paskutinįjį XX a. dešimtmetį. 1994 m. Briuselyje įsteigta „EuroArt“ (Europos dailininkų kolonijų asociacija), šiuo metu vienijanti šešiolika šalių.

Konferencijoje dalyvavo asociacijos generalinis sekretorius dr. Beno Rischas. „EuroArt“ rūpinasi šio unikalaus kultūros paveldo aktualizavimu, skatina šiuolaikinių menininkų bendruomenių veiklą.

Į konferenciją suvažiavo žymiausi Europos menotyrininkai, tyrinėjantys dailininkų kolonijų veiklą, – dr. Rut Negendanck (Germanų nacionalinis muziejus, Niurnbergas), dr. Jornas Barfordas (Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejus).

Dr. Valdemaras Odorovskis iš Kazimiežo Dolny muziejaus, aptardamas dailininkų kolonijos veiklą šiame Lenkijos miestelyje, akcentavo, kad XX a. pradžios Rytų Europos dailininkai, burdamiesi į menininkų kolonijas, siekė formuoti tautinį stilių.

Apie kultūrinio turizmo perspektyvas dailininkų kolonijų vietose kalbėjos Arenshopo miesto meras Hansas Götzė.

Pranešimus skaitė dr. Larsas Vangdahlas (Gotlando universitetas, Švedija), dr. Betina von Andrian (Kaselis, Vokietija), dr. Klaudija Tutš (Potsdamas, Vokietija), dr. Nijolė Strakauskaitė, dr. Rasa Andriušytė-Žukienė (Lietuva) ir kiti.

Konferencijos dalyviai priėmė dvi rezoliucijas: dėl Prano Domšaičio vardo tarptautinių tapytojų plenerų rengimo Klaipėdoje bei kreipimąsi į valstybines ir kultūrines institucijas dėl Kuršių nerijos kultūrinio ir urbanistinio paveldo išsaugojimo.

Baltijos šalių bienalėje Lietuvos grafikos kolekcija pripažinta geriausia

Baltijos šalių bienalėje Lietuvos grafikos kolekcija pripažinta geriausia

Ramunė Pletkauskaitė

Rugsėjo 15-ąją Kaliningrade startavusioje tradicinėje 8-ojoje Baltijos regiono grafikos bienalėje Lietuvos kolekcija pelnė geriausios kolekcijos apdovanojimą. Firminį stilių ekspozicijai sukūrė ir lietuvių darbus Kaliningrade eksponavo klaipėdietis dailininkas Anatolijus Klemencovas.

“Grand Prix” – lenkei

Bienalės diplomais įvertinti ir lietuvių menininkų Redo Diržio, prieš penkerius metus bienalėje Kaliningrade laimėjusio pirmąją vietą, bei Mariaus Zavadsko darbai, o Auksė Petrulienė pakviesta į kitais metais vyksiančią prestižinę Krokuvos bienalę.

Pagrindinis – Grand Prix – apdovanojimas už geriausią bienalės kūrinį šiemet atiteko jaunai garsiai Lenkijos menininkei Malvinai Niespodzievanai. Tarptautinėje vertinimo komisijoje buvo ir Lietuvos atstovė – dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė.

Šiemet bienalėje Kaliningrade dalyvavo daugiau kaip 100 menininkų iš devynių Baltijos jūros regiono šalių, tačiau Lietuvos kolekcija susilaukė geriausių ir šilčiausių atsiliepimų. “Tiek žiūrovai, tiek ekspertų komisija lietuvių darbus įvertino kaip moderniausius, atstovaujančius naujausioms šiandienos grafikos ir apskritai meno tendencijoms“, – sakė Lietuvos instituto koordinatorė Saulė Mažeikaitė. Anot jos, grafika – itin dinamiškas menas, todėl Kaliningrado bienalė yra puiki proga naujausius mūsų menininkų pasiekimus plačiai pristatyti visam Baltijos regionui.

Išsiskyrė drąsa

Šiemetinę Lietuvos grafikos kolekciją atrinko ir ją kuravo kaunietė menotyrininkė Violeta Jasevičiūtė. Jos teigimu, Lietuvos grafikos darbai bienalėje išsiskyrė novatoriškumu ir drąsa. „Sudarant kolekciją siekta, kad ji atitiktų pagrindinį bienalės keliamą reikalavimą – visi darbai būtų nauji ir demonstruotų šalies grafikos naujoves. Be to, norėta, kad ji konceptualiai atspindėtų kuo įvairesnes kūrybos kryptis: nuo tradicinės grafikos iki perfomansų, pateikiančių šiuolaikinį suvokimą apie vizualų meną”, – teigė V.Jasevičiūtė. Anot jos, kiekvienas į Lietuvos kolekciją atrinktas darbas yra kažkuo unikalus ir naujas – ar savo atlikimu, ar menine idėja. Pavyzdžiui, M.Ratavičiaus kūrinys „Kontrabandininkas“ buvo sukurtas pasitelkus naujausią išradimą – skaitmeninį holografinį spausdintuvą, kurio technologija užpatentuota Lietuvoje 1999-aisiais. Jos pagrindinis išradėjas – britas dr. Deividas Ratklifas, o pirmąjį prototipą sukūrė Lietuvos lazerinių technologijų bendrovė „Geola“. Šiuo metu pasaulyje yra tik šeši tokie įrenginiai, jų spausdinimo darbe naudojamas „Geolos“ sukurtas spalvotas impulsinis lazeris.

Greta Anri Matiso

Lietuvai bienalėje šiemet atstovavo devyni lietuviai menininkai: Redas Diržys, Tomas Gečiauskas, Kęstutis Grigaliūnas, Dainius Liškevičius, Auksė Petrulienė, Mindaugas Ratavičius, Rolandas Rimkūnas, Edmundas Saladžius ir Marius Zavadskis. Į šalies kolekciją taip pat buvo įtrauktas ir vienas norvegų menininko Gorano Oldiecko, gyvenančio Lietuvoje, darbas.

Lietuvos grafikų kūriniai iki lapkričio 15-osios eksponuojami Kaliningrado meno galerijoje greta kitų Baltijos jūros regiono šalių bei iš Ermitažo atvežtos unikalios žymaus prancūzų dailininko Anri Matiso (1869–1954) grafikos kolekcijų. Lietuvos kolekciją sudaro daugiau kaip 30 kūrinių.

Skatina mainus

Lietuvos menininkų dalyvavimą Baltijos regiono grafikos bienalėje Kaliningrade koordinavo Lietuvos institutas, kolekciją parėmė Lietuvos kultūros ministerija. Projekto partneriai – Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Kaliningrade.

8-ąjį kartą Kaliningrade vyksianti Baltijos regiono grafikos bienalė savo istoriją skaičiuoja nuo 1990 metų. 2000-aisiais bienalei tapus „ARS – BALTICA“ programos dalimi, Lietuva pradėjo dalyvauti pristatydama meno ekspertų atrinktas grafikos kolekcijas. Šiemet Lietuva grafikos kolekciją Kaliningrade eksponuoja jau trečią kartą, nors pavieniai šalies menininkai šioje grafikos bienalėje dalyvaudavo nuo pat jos pradžios.

„ARS – BALTICA“ – kultūrinė Baltijos jūrą juosiančių šalių programa, koordinuojama kultūros ministerijų. Ši kultūrinio bendradarbiavimo iniciatyva kilo dar 1989 metais. Jos tikslas – skatinti meno ir kultūros istorijos mainus organizuojant meno parodas, muzikos renginius ir konferencijas.

Bitėnuose auga paveikslų sodas

Bitėnuose auga paveikslų sodas

Mažosios Lietuvos paveikslų sode gera ir įdomu pasivaikščioti. Vieną iš pirmųjų paveikslų sodui nutapė D.Rusys. L.Liandzbergio „Varpinė“.

RITA BOČIULYTĖ

Šalia Martyno Jankaus muziejaus Bitėnuose treti metai auga nepaprastas paveikslų sodas, gaivinantis atmintį apie Mažąją Lietuvą.

Jį sodina ir augina vietos valdžia, kultūros bendruomenė, verslininkai ir Lietuvos dailininkai, trečiąvasar M.Jankaus gimtadienio išvakarėse čia suvažiuojantys į tapybos plenerą ir sode „pasodinantys“ po paveikslą.

M.Jankaus namų kiemas, šiuo metu virtęs unikaliu muziejumi su Mažosios Lietuvos paveikslų sodu po atviru dangumi, prieškario Lietuvoje garsėjo kaip kultūros žmonių susiėjimo vieta. Vasaromis į Bitėnus susirinkdavo minios tautiečių aplankyti legendomis apipintą Rambyno kalną, susitikti su Mažosios Lietuvos patriarchu M.Jankumi, kuris svečius čia pat, namų sode, vaišindavo pienu ir medumi.

Šią tradiciją atgaivino Pagėgių savivaldybė, minint M.Jankaus (1858-1946) gimtadienį, jau treti metai į “Sueigą pas Martyną Jankų Bitėnuose”, skirtą Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo išsaugojimui, sukviečianti šalies šviesuomenę, spaustuvininkus, leidėjus, laikraščių redaktorius, žurnalistus, istorikus, kultūros veikėjus ir politikus iš visos Lietuvos. Taip prisimenamas ir buvęs sodybos šeimininkas M.Jankus – “Aušros” bei “Varpo” redaktorius, “Garso” leidėjas, spaudos draudimo metais savo spaustuvėje, kur dabar įrengtas muziejus, spausdinęs lietuviškas knygas ir laikraščius, kuriuos į Didžiąją Lietuvą gabeno knygnešiai. Šiemet prie muziejaus iškilmingai atidengta atminimo lenta, priminsianti lankytojams šį Lietuvos istorijai svarbų faktą. Bareljefą su užrašu sukūrė klaipėdietis skulptorius Algirdas Bosas.

Mažosios Lietuvos paveikslų sode greta M.Jankaus muziejaus šiemet išaugo nauji kūriniai. Dešimt dienų prieš tai čia vykusiame plenere kūrė dailininkai – klaipėdiečiai Danas Andriulionis (plenero kuratorius) ir Juozas Vosylius, kretingiškis Andrius Miežis, vilnietis Aloyzas Stasiulevičius ir šilutiškė Liucija Bungardienė. Paveiksluose jie perteikė savo įspūdžius bei interpretacijas Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo tema.

Trejus metus auginamame paveikslų sode dabar – jau 20 tapybos darbų, nulakuotų oro išdaigoms atspariu laku. Žiemą vasarą lankytojams atviroje paveikslų sodo ekspozicijoje – vilniečių tapytojų Audriaus Gražio, Lino Liandzbergio, Kęstučio Grigaliūno, klaipėdiečio Danieliaus Rusio ir kitų paveikslai. Sode šiemet išdygo ir iš šių vietų kilusio, Vokietijoje gyvenančio menininko Juliaus Rotkio padovanotos trys skulptūros iš geležies: „Herkaus Manto žirgų pasagos“, „K.Donelaičio kerdžius“ ir “Knygnešys” muziejaus kieme, tarsi rodantis kelią į šiuolaikinio meno ir Lietuvos istorijos atminties sodą.

A. Miežis: „Einu ieškoti“

A. Miežis: „Einu ieškoti“

A.Miežio paveikslas „Space is the Place“.

Rita BOČIULYTĖ

„Einu ieškoti“ – taip kretingiškis tapytojas Andrius Miežis pavadino savo tapybos parodą, kuri visą rugsėjį veikia uostamiesčio „Parko galerijoje“. Per vernisažą dailininkas pristatė ir pirmąjį savo tapybos katalogą, išleistą Kaune.

Ketvirtą dešimtį perkopęs parodos autorius šia darbų ekspozicija (taip pat ir katalogu, kuriame – pastarųjų trejų metų darbai) tarsi apibendrina naujausius savo kūrybinius ieškojimus. „Einu ieškoti… Kaskart tapydamas. Einu per brūzgynus, į tam tikrą avantiūrą – ar surasiu rezonansą, ar suskambės paveikslai?..“ – sakė tapytojas.

Žvilgtelėjus į jo, kaip tapytojo, karjeros pradžią, matyti, kad būta visko… Vilniuje gimė, mokėsi, studijavo architektūrą, dvejus metus dirbo Nacionaliniame dramos teatre dailininku apipavidalintoju. Lūžis įvyko 1992-aisiais. Tai riba, ženklinanti ne vieną pokytį dailininko gyvenime. Tais metais vedė ir su žmona Lolita atvažiavo gyventi į Kretingą. Čia jų porą papildė dar viena – dukra Fausta ir sūnus Gabrielius.

A.Miežis dailės parodose pradėjo dalyvauti irgi 1992-aisiais. Nuo tol – laisvas menininkas. Na, gal išskyrus 1998-1999 metus, kai Pranciškonų gimnazijoje 10-12 klasėms dėstė meno istoriją. Bet šiaip visą tą laiką tapė, vis giliau brisdamas į siur- ir hiper- realizmą, ieškodamas savo nišos ir savęs. Surengė autorines parodas Kaune, Vilniuje, Kretingoje, Klaipėdoje, jo paveikslai buvo eksponuojami Danijoje, Italijoje, Vokietijoje, Suomijoje, JAV.

Klaipėdoje pirmoji A.Miežio paroda vyko 2001-aisiais. Tuomet mūsų uostamiestis čia džiaugsmingai atrado jo šamanišką tapybą. A.Miežio darbai nenuvilia ir dabar. Jie tarsi viesulas – permainingi ir nenuspėjami, teikiantys estetinį pasigėrėjimą, stebinantys, o kai kurie netgi gluminantys. Tai stipriaspalvė, gana dekoratyvi, džiazuojanti, ironiška, nestandartinį mąstymą ir interpretacijas kurstanti tapyba. Autorius sėkmingai įrodinėja, kad siurrealizmas gali būti gana harmoningas, smagiai dekoratyvus ir prasmingai eklektiškas.

Abstraktūs vaizdai, nereali erdvė, ryškus maksimalizmas, daugiakryptė egzistencializmo tematika dominuoja tapytojo darbuose. 15-oje parodos paveikslų lanksčiai persipina metafizinės tendencijos, filosofinės potekstės, dekoratyvumas ir stilizacija, subtilus lyrizmas, ironija ir švelnus groteskas. Spalvų ryškumas ir intensyvumas kūriniams suteikia optimizmo, gyvumo, žavaus linksmumo. „Rojaus sodo muitinę“ specialiai nutapiau „rožine“ ir „salotine“ spalvomis, – komentavo tapytojas. – Kičinės tokios, betgi blogų spalvų nėra. Jos man asocijuojasi su kažkuo saldžiu, netgi tam tikru hedonizmu. Kaip Felinis sakė, – gyvenimas kartu yra ir juokingas, ir tragiškas. Gal tragikomiškas? Taip ir mano darbai – kažkur per vidurį, nes viskas yra diskusijos objektas, susitarimo reikalas.“

Ornamentinė piktografija, magnetizuojantis dekoratyvumas, statiška kompozicija, architektūriška vaizdo perspektyva ir lyriškos jo deformacijos, be galo stiprus erdvės pojūtis, hiperrealistinė tapybos maniera – tokia A.Miežio tapyba. Rafinuota, skoninga, šmaikšti, ironiška, teigianti gyvenimo pilnatvę. Nukelianti žiūrovą į nenatūralią bei kupiną paslapčių erdvę. Labiau provokuojanti mąstymą nei emocijas. Bet ir joms neleidžianti užsnūsti.

Dainuos Čikagoje

Henrikas ŽIŽYS ir Co. Perpetuum mobile in light 2. Šviesos grafika. Klaipėdos menininkų kiemelis, 2005 m. rugsėjo 17 d., meno festivalis “Pamirštos vietos”. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Dainuos Čikagoje

50-metį kitąmet pažymėsianti Čikagos lietuvių opera (JAV) jubiliejinį sezoną ruošiasi vainikuoti lietuvišku scenos veikalu – Vytauto Klovos opera “Pilėnai”, kurioje dainuos ir dvi klaipėdietės operos solistės.

Kaip pranešė Čikagos lietuvių operos valdyba ir laikraštis “Draugas”, jubiliejiniame spektaklyje pagrindines partijas atliks žinomi Lietuvos operos solistai. Margirį dainuos Vladimiras Prudnikovas, Ulrichą – Liudas Norvaišas, Rūtenį – Virgilijus Noreika, Ūdrį – Vytautas Juozapaitis, Mirtą – Klaipėdos muzikinio teatro artistė Dalia Kužmarskytė. Eglės vaidmenį kurs irgi buvusi klaipėdietė, šiuo metu gyvenanti JAV Nida Grigalavičiūtė. Operos premjera tradiciškai vyks šimtametės Mortono gimnazijos salėje.

“Pilėnus” antrą kartą užjūryje režisuoti pakviestas Eligijus Domarkas, šią operą JAV statęs ir 1994 metais. Tuomet Čikagoje dainavo I.Milkevičiūtė, V.Šiškaitė, V.Noreika, V.Juozapaitis, A.Markauskas ir L.Norvaišas. Apie šį pastatymą pasakoja A.Plenio videofilmas.

Čikagos lietuvių opera yra vienintelė etninė operos grupė Amerikoje, taip pat vienas iš nedaugelio išeivijos kolektyvų, gyvuojančių pusę amžiaus. Ją 1956 metais įkūrė pokario emigrantai, siekę tęsti Lietuvos operos tradiciją ir kultūrą toli nuo savo gimtinės. Operoje solines partijas atlieka daugiausia mėgėjai, yra ir 50 dainininkų choras, gastroliavęs JAV, Kanadoje ir Lietuvoje.

Prieš pusšimtį metų įkurta Lietuvių opera pirmąjį savo veikalą – Dž.Verdžio “Rigoletą” atliko tik su vyrų choru. Per pusę amžiaus joje pastatytos operos “Aida”, “Traviata”, “Norma”, “Gražina”, “Pilėnai”, “Nabukas”, “Trubadūrai”, “Lietuviai”, “Toska”, “Pajacai”, “Faustas”, “Karmen”, “Rigoletas”, “Vilniaus varpai”, “Jūratė ir Kastytis”, “Meilės eliksyras”, “Liučija di Lamermur”, “Kaukių balius”, “Otelas”, “Kaimo garbė”, “Perlų žvejai”, oratorija “Carmina Burana”, operetė “Čigonų baronas” ir kitos. Pastaraisiais metais, kadangi trūksta vietinių atlikėjų, Čikagos lietuvių opera stato dažniausiai tik po vieną spektaklį per metus.

Esmė atsiveria žiūrintiesiems

Esmė atsiveria žiūrintiesiems

E.A.Cukermano paveikslai „Atodangos XI, XII“ (2005). Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos

Goda Giedraitytė

Kartais užtenka įdėmiai pažvelgti į drobės paviršių, kad suvoktum, kiek daug pasaulyje nepažinaus ir kokios galimybės atsiveria, paleidus laisvai skristi mintį… Mąsčiau apie tai žiūrėdama į Eugenijaus Antano Cukermano paveikslus, šį rugsėjį eksponuotus „Klaipėdos galerijoje“.

Susilieja į absoliutą

E.A.Cukermano kūryba išsiskiria atvira galimybe mąstyti. Kontempliacinės erdvės, dykviečių toliai, neapčiuopiamo masto horizontai, į nežinią skrodžiančios perspektyvos – čia egzistuoja visa. Visa, kas leidžia išlaisvinti mintį ir interpretaciją.

Abstrakti kompozicija, dažnai pilkšvai matinė tapybos koloristika ir dvasingumas E.A.Cukermano kūryboje susilieja į vientisą absoliutą, nuosekliai glundantį, įsiskverbiantį ar skaudžiai kerojantį drobės paviršiuje. Minimalus priemonių arsenalas, bet kaip tik čia veriasi tapybos esmė.

Dažai, potėpis, linija, plokštuma, keliasluoksnė faktūra, kvapas, gelmė, paviršinės išnaros formuoja savotiškus drobės skeletus, apkrėstus (apdrėbtus) tapybine mėsa.

Dėmė prie dėmės, spalva prie spalvos, plokštuma prie plokštumos – ir ilgainiui gimsta paveikslas, kaskart unikalus, autentiškas, su savo išorine erdve ir sąlyčio taškais. Savotiškas keliautojas, pradžioje migruojantis nuo minties prie vaizdo, nuo vaizdo prie tūrio, o vėliau – iš dirbtuvės į parodų sales ar galerijų užutekius.

Be herojų ir siužetų

Tai – tapyba be laiko ir erdvės kategorijų, be konkrečios vietovės ar situacijos, be herojų ir siužetų, be kultūrinio bagažo. Tik dvasios judesys, procesas, ..kur beribėje erdvėje – universume – sukasi amžinasis gyvybės ciklas.

Nieko identifikacinio, lengvai atpažįstamo ir dar lengviau suprantamo.

Net pavadinimai – atviri interpretacijai, pernelyg abstraktūs, kad virstų kelią nurodančiais ženklais.

Ir pats paviršius – tik sugestija.

Visa tiesa glūdi giluminiuose k(l)oduose. Nes jeigu žvelgtume į išorinį kiautą, greičiausiai būtume maloniai šokiruoti savotiško fizinio paviršiaus grubumo, natūralaus paveikslų artumo gamtos stichijai ar architektūros segmentui.

Ir pats E.A.Cukermanas kartą savo darbus yra taip apibūdinęs: „Paguldytas ant žemės, atremtas prie sienos ir paliktas, mano paveikslas ilgainiui susigertų į tinką, į žievę, į žemę…“

Veriasi nuoga tyla

Kita vertus, būtent ši laisva neapibrėžtis, stūksanti ramybė, ir netgi savotiškas aiškus bei dėsningas racionalumas, architektūrinis stabilumas skatina praskleisti archeologines paveikslo atodangas, gelmės akivarus, už kurių veriasi tylus, bet tuo pat metu šaižiai klykiantis pokalbis su pasauliu. Negirdimas, bet matomas. Įžiūrimas po keliasluoksne paviršiaus faktūra, išjaučiamas, išnešiojamas tarsi kūdikis, kol gimsta suvokimas, supratimas, įsiklausymas, atvirumas, ..kol apsinuogini kūrėjo nuogumui.

Tačiau tai anaiptol ne krykštaujantis viešumas.

Sugestyvus E.A.Cukermano atvirumas – priešingybė lietuviškajam emocionalumui, ekspresyvumui, dramatizmui. Tai greičiau savo vietos ir reikšmės suvokimas, intelektualios rezistencijos išgyvenimas, vidujinių principų ir nuostatų išsaugojimas, nepaisant situacijos ir laikmečio absurdiškumo. O kartu toks novatoriškas žvilgsnis, tokia skvarbi 6-7 dešimtmečių Vakarų abstrakčiosios dailės ir jos lyderių – B. Niumano, K.Stilo, M.Rotko – kūrybos refleksija.

Paviršius – tik pradžia…

Unikalus menininkas.

Unikalus savo plastika, braižu, stilistika.

Unikalus dvasios (toli gražu nesiskleidžiančios religinių dogmų verpetuose) sankloda ir įvaizdijimu.

Paveikslas tai – visa ir niekas tuo pat metu, pasaulis ir chaosas, galimybė ir esatis.

Unikalus ir nelietuviškas yra tapytojas E.A.Cukermanas (jeigu galima taip apibūdinti kūrėją). Nors tai neatsitiktinis epitetas, o tikslinė nuoroda į visa pasaulinį menininko atvirumą, į ribų ar štampų nebuvimą, į laisvą kūrėjo dvasią ir kalbą.

Ir tas sąlygiškas vaizdas E.A.Cukermano drobėse – intelektuali metafora, asketiška, bet kartu nesuvaldomai įvairialypė dvasios intervencija. Paviršius – tik pradžia, užuomina…

Esmė atsiveria žiūrintiesiems…

S. Parulskis išleido antrąją esė knygą

S. Parulskis išleido antrąją esė knygą

UAB „Baltų lankų“ leidyba rugsėjį išleido Sigito Parulskio esė rinkinį “Miegas ir kitos moterys”.

Tai antrasis populiaraus lietuvių rašytojo S.Parulskio esė rinkinys.

Knygą sudaro 2001-2005 metais spaudoje publikuotos esė.

Tekstuose – kai kuriuos iš jų galima pavadinti novelėmis – praskleisdamas asmeninę patirtį, S.Parulskis iškelia aktualius šiuolaikiniam žmogui vertybių klausimus, dekonstruoja mūsų kasdieninio gyvenimo stereotipus, demaskuoja prigijusias klišes.

Išlaikydamas jam būdingą (auto) ironiją, groteską ir šaržą, jis paradoksaliai atskleidžia aprašomų dalykų esmę.

Esė knygoje S.Parulskis tampa gyvenimo mąstytoju, meno ir literatūros vertintoju.

“Mane seniai kankina nedvasingumo kompleksas.

Nuolatos susiduriu su dvasingais žmonėmis, kurie demonstruoja savo dvasios turtus ir su gailesčiu bei užuojauta konstatuoja, kad man visa tai nepasiekiama; sarkazmas, marazmas ir orgazmas – štai ir visas mano reliquiarium, ir negi argumentas, kad visi šiame pasaulyje siekia įsigyti kuo patogesnę kaukę, ne visuomet gelbsti – patogūs drabužiai taip pat susidėvi”, – rašo S.Parulskis.

Klaipėdos “Baltų lankų” knygyne ši knyga kainuoja 14,40 Lt.

Baroti galerija pristato Jono Švažo tapybą

Baroti galerija pristato Jono Švažo tapybą

J.Švažo paveikslai Mėlynas medis” (1969) ir “Raudonos sienos” (1974), eksponuojami Baroti galerijoje. Vytauto Liaudanskio fotoreprodukcijos

Klaipėdos Baroti galerijoje praėjusį penktadienį atidaryta paroda iš serijos „XX amžiaus Lietuvos dailės klasikai“ pristato žymaus lietuvių dailininko Jono Švažo (1925-1976) tapybą.

Parodoje eksponuojama 20 paveikslų, atspindinčių dailininko kūrybą nuo 1964 metų iki pat jo mirties. Dauguma jų – šeimos nuosavybė. Parodą surengti padėjo J.Švažo žmona Marija ir sūnus Saulius. Išleistas spalvotas parodos katalogas, kuriame J.Švažo tapybą apžvelgė vilnietė dailėtyrininkė Irena KOSTKEVIČIŪTĖ:

Epochos veidrodis

Rugpjūčio 5-ąją Jonas Švažas būtų šventęs 80 metų sukaktį. Šis stiprios kūrybinės prigimties, vidinės jėgos menininkas, vienas ryškiausių Lietuvos tapytojų išreiškė ištiso mūsų dailės laikotarpio polėkius ir idėjas.

Šeštajame XX a. dešimtmetyje į pokario meninį gyvenimą įsitraukusio J.Švažo kūrybinė veikla buvo sąlygojama sudėtingos okupuoto krašto ir totalitarinio režimo tikrovės, ideologinių kultūros reguliavimo mechanizmų. J.Švažo kūrybos pradžia dar neišvengė socialistinio realizmo reikalavimų, ideologinių štampų poveikio.

Drauge formavosi nepriklausoma kūrybos raiška, dailininkas sėmėsi impulsų iš gamtos, tapė peizažus ir portretus, atsigręžęs į natūralizmui priešišką impresionistinio stiliaus sistemą.

Tapo reformatorium

1960-1965 metais kylanti kūrybinio atsinaujinimo banga J.Švažą iškėlė į pirmąsias meno reformatorių gretas. Drauge su savo kartos bendraminčiais priešinęsis režimo pastangoms paversti tapybą “ideologine tarnaite”, jis atmetė gyvenimo kopijavimą, išplėsdamas kūrybiškumo, plastinio interpretavimo, meninės raiškos galimybių akiračius.

J.Švažui paveikslas buvo formos struktūrų ir spalvų ekspresijos, minties ir jausmo, valios ir improvizacijos proveržio lydinys. Kaip XX amžiaus sūnus, jis daug dėmesio skyrė antrinės gamtos – mūsų laikmečio industrijos tikrovei, radęs čia turtingą plastinių idėjų ir formų inspiracijos šaltinį. Ryškiu kompoziciniu mąstymu, sudėtingų struktūrų kalba, tapybine drąsa jis atskleidė industriniame pasaulyje glūdinčius žmogaus dvasios užmojus, jėgą ir kartu mistinę grėsmę, pateikdamas unikalių šios problemos sprendimų.

Išsiliejo plačiai

Vidinių nuotaikų kaitos prisodrinti J.Švažo laivų ir medžių ciklai, gamtos ir Vilniaus senamiesčio peizažai. Jo paveikslų struktūra tapo dvasinių išgyvenimų, būties apmąstymų išraiška. Subrendo originali metaforiška kalba, laisva gamtos improvizacija, išsiliejo dramatiška įtampa.

Gana žymų poveikį J.Švažui darė abstrakčioji dailė, kurios impulsus jis suvokė kūrybiškai ir individualiai. Dailininko darbuose jaučiamas glaudus sąlytis su ekspresionizmo estetika, bendra Vakarų moderniojo meno patirtimi.

Išgyvenimų dainius

Apie 1974 metus J.Švažo tapyboje atsirado naujų reiškinių – sąlyginės žmonių figūros, giluminė erdvė, realių ir fantastinių vaizdinių, alogiškų įspūdžių sugretinimai. Paveikslo struktūra suartėjo su laisvu poetinio teksto konstravimu, pristatydama dailininką kaip intymiausių dvasinių išgyvenimų dainių, kuris atvėrė poetinio susikaupimo, tapybinės aistros, kontrastingų spalvų pasaulį. Kūrybinės fantazijos drąsa, tapybos laisve jis troško paneigti kasdienybės banalumą, perteikti gyvenimo dramatizmo, įtampos ir ekspresijos tvinksnius.

Menininko kūrybiškumas buvo vienas didžiųjų dailininko estetikos idealų. J.Švažas suprato meną plačiame savo tautos ir pasaulio raidos kontekste, iškildamas kaip veržli, plačių interesų meninio judėjimo figūra, gabus meninio gyvenimo organizatorius, kovojantis su kūrybinio proceso stagnacija.

J.Švažo tapyba savaip pratęsė ekspresionistines lietuvių dailės tradicijas, ypač ryškias tarpukario arsininkų kūryboje, suteikdama joms naujų XX a. antroje pusėje išryškėjusių Europos dailės bruožų.

Nėra abejingų

“J.Švažas yra labai savalaikis dailininkas, – kalbėjo 1977 metais Antanas Gudaitis. – Būdamas dailininkas pilietis, stiprios vidinės kūrybinės minties, jis sugebėjo pasinaudoti daugeliu XX a. tapybos atradimų. Šalia kitko jam pasitarnavo ir kai kurie Europoje vyravusio abstrakcionizmo elementai. Bet J.Švažo kūryboje jie turi dvasinį pradą ir gamtos pagrindą. Tai stiprios asmenybės išsiveržimas, su didele valia, su dramatiška įtampa, ryškia galvosena, su aiškia, o kartais rūsčia, dinamiška formų kalba. Savitai Švažo kūrybai niekada nebus abejingos ateinančios kartos”.

“Stebint J.Švažo darbus, – rašė Viktoras Vizgirda, kitas mūsų arsininkas ir lietuvių tapybos metras, – prieš akis atsiveria naujos dimensijos pasaulis pas mus dar neįprastų spalvinių dėmių ir piešinio raizginyje. Tai ugnies, vandens ir žemės stichijoje nuteptos drobės, kur besibaigiančios dienos žėrinčios pašvaistės ir vakaro žiburiai nuteikia paslaptingų prieblandų vizijoms.”

“J.Švažas – lietuvis, milžiniškas, įvairiapusis talentas. Ekspresionistinė prigimtis, įvaldęs tapybinę techniką, gebantis įkvėpti gyvybę drobei, perteikdamas jai savo ugnį”, – dailininko tapybą apibūdino Prancūzijos meno apžvalgininkas Žoržas Bodelis.

J.Švažas kūrė ir paliko mums dvasinės kaitros ir šviesos švytėjimo meną.

J.Švažo tapybos paroda, dedikuota dailininko 80-osioms gimimo metinėms, Klaipėdos Baroti galerijoje veiks iki spalio 20-osios.