Henrikas ŽIŽYS ir Co. Perpetuum mobile in light 2. Šviesos grafika. Klaipėdos menininkų kiemelis, 2005 m. rugsėjo 17 d., meno festivalis “Pamirštos vietos”. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Dainuos Čikagoje

50-metį kitąmet pažymėsianti Čikagos lietuvių opera (JAV) jubiliejinį sezoną ruošiasi vainikuoti lietuvišku scenos veikalu – Vytauto Klovos opera “Pilėnai”, kurioje dainuos ir dvi klaipėdietės operos solistės.

Kaip pranešė Čikagos lietuvių operos valdyba ir laikraštis “Draugas”, jubiliejiniame spektaklyje pagrindines partijas atliks žinomi Lietuvos operos solistai. Margirį dainuos Vladimiras Prudnikovas, Ulrichą – Liudas Norvaišas, Rūtenį – Virgilijus Noreika, Ūdrį – Vytautas Juozapaitis, Mirtą – Klaipėdos muzikinio teatro artistė Dalia Kužmarskytė. Eglės vaidmenį kurs irgi buvusi klaipėdietė, šiuo metu gyvenanti JAV Nida Grigalavičiūtė. Operos premjera tradiciškai vyks šimtametės Mortono gimnazijos salėje.

“Pilėnus” antrą kartą užjūryje režisuoti pakviestas Eligijus Domarkas, šią operą JAV statęs ir 1994 metais. Tuomet Čikagoje dainavo I.Milkevičiūtė, V.Šiškaitė, V.Noreika, V.Juozapaitis, A.Markauskas ir L.Norvaišas. Apie šį pastatymą pasakoja A.Plenio videofilmas.

Čikagos lietuvių opera yra vienintelė etninė operos grupė Amerikoje, taip pat vienas iš nedaugelio išeivijos kolektyvų, gyvuojančių pusę amžiaus. Ją 1956 metais įkūrė pokario emigrantai, siekę tęsti Lietuvos operos tradiciją ir kultūrą toli nuo savo gimtinės. Operoje solines partijas atlieka daugiausia mėgėjai, yra ir 50 dainininkų choras, gastroliavęs JAV, Kanadoje ir Lietuvoje.

Prieš pusšimtį metų įkurta Lietuvių opera pirmąjį savo veikalą – Dž.Verdžio “Rigoletą” atliko tik su vyrų choru. Per pusę amžiaus joje pastatytos operos “Aida”, “Traviata”, “Norma”, “Gražina”, “Pilėnai”, “Nabukas”, “Trubadūrai”, “Lietuviai”, “Toska”, “Pajacai”, “Faustas”, “Karmen”, “Rigoletas”, “Vilniaus varpai”, “Jūratė ir Kastytis”, “Meilės eliksyras”, “Liučija di Lamermur”, “Kaukių balius”, “Otelas”, “Kaimo garbė”, “Perlų žvejai”, oratorija “Carmina Burana”, operetė “Čigonų baronas” ir kitos. Pastaraisiais metais, kadangi trūksta vietinių atlikėjų, Čikagos lietuvių opera stato dažniausiai tik po vieną spektaklį per metus.

S. Parulskis išleido antrąją esė knygą

UAB „Baltų lankų“ leidyba rugsėjį išleido Sigito Parulskio esė rinkinį “Miegas ir kitos moterys”.

Tai antrasis populiaraus lietuvių rašytojo S.Parulskio esė rinkinys.

Knygą sudaro 2001-2005 metais spaudoje publikuotos esė.

Tekstuose – kai kuriuos iš jų galima pavadinti novelėmis – praskleisdamas asmeninę patirtį, S.Parulskis iškelia aktualius šiuolaikiniam žmogui vertybių klausimus, dekonstruoja mūsų kasdieninio gyvenimo stereotipus, demaskuoja prigijusias klišes.

Išlaikydamas jam būdingą (auto) ironiją, groteską ir šaržą, jis paradoksaliai atskleidžia aprašomų dalykų esmę.

Esė knygoje S.Parulskis tampa gyvenimo mąstytoju, meno ir literatūros vertintoju.

“Mane seniai kankina nedvasingumo kompleksas.

Nuolatos susiduriu su dvasingais žmonėmis, kurie demonstruoja savo dvasios turtus ir su gailesčiu bei užuojauta konstatuoja, kad man visa tai nepasiekiama; sarkazmas, marazmas ir orgazmas – štai ir visas mano reliquiarium, ir negi argumentas, kad visi šiame pasaulyje siekia įsigyti kuo patogesnę kaukę, ne visuomet gelbsti – patogūs drabužiai taip pat susidėvi”, – rašo S.Parulskis.

Klaipėdos “Baltų lankų” knygyne ši knyga kainuoja 14,40 Lt.

Kultūrinis “eksportas” – pas kaimynus, į Švediją

Rugsėjo 24-ąją Švedijoje pristatytas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) gimęs ir gegužės mėnesį trijuose Lietuvos miestuose rodytas trijų Baltijos valstybių menininkų kurtas projektas „Now Art Now Future. Print“ / „Rytoj yra dabar. Grafika“.

Paroda atidaryta populiarioje Stokholmo priemiesčio Edsviko galerijoje, kur veiks iki spalio vidurio. Projektą globoja Lietuvos Respublikos ambasada Švedijoje. Tai pirmasis kultūrinis KKKC „eksportas“.

„Siekiame parodyti, kad grafika gali kalbėti klasikine technika, bet šiuolaikine meno kalba“, – sakė KKKC direktorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius, pristatydamas projektą švedams.

Jis kartu su projekto kuratore kauniete grafike Jūrate Rekevičiūte pavasarį nustebino lietuvius meno vartotojus, išjudinę traukinio vagoną-galeriją.

Nuo Vilniaus iki Klaipėdos nusitęsęs projektas, kuriame dalyvavo lietuvių, latvių bei estų kūrėjai, žada tapti tęstiniu, įtraukti naujas Lietuvos ir uostamiesčio kultūros bei meno įstaigas. Kitąmet vėl planuojama žiūrovus pakviesti į bėgiais judančią parodą, išplėsti menines ir socialines raiškos ribas, realizuoti edukacines bei kultūros mainų programas. 2006-aisiais tikimasi prie projekto svečių teisėmis prisijungsiant kolegas iš Švedijos.

Edsviko galerijoje eksponuojami tie patys latvių Metros Drulės, Ilzės Abikos, Lienos Bondarės, Elinos Elerės, Ritumo Ivanovo bei estų grafikų Peterio Aliko, Aili Vahtrapu, Lembės Ruben ir Anu Kalm kūriniai. O štai lietuvių autoriai, dalyvavę projekte „Rytoj yra dabar. Grafika“, beveik iš esmės atsinaujino – jie pristatė specialiai Stokholmo parodai sukurtus darbus. Lietuvai parodoje atstovauja kauniečiai ir vilniečiai dailininkai – Kęstutis Vasiliūnas, Lida Dubauskienė, Jūratė Rekevičiūtė, Miglė Datkūnaitė, Eglė Vertelkaitė, Eglė Kuckaitė, Eimantas Ludavičius, Auksė Petrulienė, Evaldas Mikalauskis, Jūratė Pikčilingytė, Inga Dargužytė, taip pat klaipėdiečiai grafikai Romas Klimavičius ir Anatolijus Klemencovas.

Per parodos Švedijoje atidarymą pakartota pavasarį Kaune vykusi J.Rekevičiūtės meno akcija „Ženklo pasirodymas danguje“, kurioje dalyvavo ir ją stebėję žiūrovai. Švedai, gavę 500 helio pripildytų balionų, prisijungė prie menininkės, paleidusios į dangų savo grafikos kūrinį.

Parodos lankytojams pristatytas režisieriaus Ričardo Rickevičiaus filmas apie projektą Lietuvoje. Stokholme taip pat buvo filmuojamas projekto tęsinys.

Nidoje fotografai diskutavo apie drąsą

Lfs valdybos sekretorius fotomenininkas S.Žvirgždas seminarus savo kolegoms Nidoje rengia nuo 1992-ųjų, o buvęs yra visuose 28-iuose.

Rita Bočiulytė

Į Nidą suvažiavę šalies fotografai savaitę klausėsi paskaitų apie fotografijos išliekamąją vertę, problemas ir vietą tarp kitų menų, diskutavo apie autentiškumą ir drąsą, geismą ir grožį šiuolaikinėje fotografijoje.

Rugsėjo 12-18 dienomis Nidoje vykusiame 28-ajame tarptautiniame fotografų seminare paskaitas skaitė žinomi filosofai, fotomenininkai ir menotyrininkai, rašytojai iš Lietuvos, Čekijos, Lenkijos. Diskutuoti provokavo mūsų fotografijos metrai Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Stanislovas Žvirgždas ir kritikas Skirmantas Valiulis.

Seminare dalyvavo, polemizavo kaip niekad daug fotografų, ypač jaunimo, teikiančio vilčių, kad į Lietuvos fotografiją pagaliau ateis nauja karta.

Po paskaitų ir diskusijų vyko autorinių fotografijos kolekcijų pristatymai bei aptarimai, vakarais buvo rodomi videofilmai apie fotografiją ir jos kūrėjus.

Tradicinį tarptautinį fotografų seminarą Nidoje organizavo Lietuvos fotomenininkų sąjunga (Lfs) ir jos valdybos sekretorius Stanislovas ŽVIRGŽDAS. Jį paprašėme pasidalinti mintimis apie renginį ir pajūrio fotomenininkų veiklą.

– Ar kasmet Jūsų Nidoje rengiami fotografų sambūriai gvildena tam tikrą temą?

– Taip, kasmet pasirenkame vis kitą temą. Šiemet polemizavome apie fotografijos išliekamąją vertę, problemas ir vietą tarp kitų menų.

Pirmąjį seminarą Nidoje surengėme 1973-iaisiais. Paskui buvo pertrauka iki 1979-ųjų. Ir nuo tol rudenį Nidoje renkamės kasmet. Tarptautiniu mūsų renginys tapo 1991-aisiais. Šį projektą remia Kultūros ministerija bei Kultūros ir sporto fondas.

– Kuo buvo įdomus šiemetinis, jau 28-asis, seminaras?

– Kaip niekad daug buvo jaunimo. Maždaug pusė seminaro dalyvių – jauni fotografai – pradedantys, besimokantys ir labai besidomintys fotografija. Tai buvo gausiausias seminaras nuo nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje. Per 170 dalyvių. Tiesa, sovietmečiu susirinkdavo dar daugiau žmonių, nes viską apmokėdavo valstybė.

– Seminaruose jūs kasmet karštai diskutuojate. Kokia diskusija šiemet labiausiai pavyko?

– Apie drąsą ir baimę kūryboje. Diskutavom aš, kritikas Skirmantas Valiulis, filosofas Virginijus Kinčinaitis, prisijungė poetė Dovilė Zelčiūtė ir kiti. Diskusiją vedė mano kolega Aleksandras Macijauskas. Buvo gana neblogas pokalbis.

– Ką Jūs pats manote apie drąsą ir baimę fotografijoje?

– reikia ir vieno, ir kito. Bet tarp to ir ano dar turi būti fotografo vidinė cenzūra. Fotografuodamas jis turi laikytis etikos ir moralės normų, neįžeisti žmogaus orumo.

– Aštrumu garsėja seminaro metu vykstantys autorinių fotografijos kolekcijų pristatymai ir aptarimai. Tai turi prasmę?

– Seminaras – ne tik bendravimas, bet ir pasikeitimas nuveiktais darbais. Jame rodoma visa fotografijos virtuvė. Gali dalyvauti ir jauni, tik pradedantys fotografai. O toje mūsų virtuvėje drąsiai rodoma, aptariama, pasakoma teisybė į akis. Kiti gauna ir pylos. Ne taip, kaip per parodų atidarymus, kai girdime vien liaupses. Mes negailestingai taršome. Šiemet taršėme ir vieną dar visai jauną klaipėdietį…

– Už ką?

– Už skystus pajūrio peizažus. Pasakiau jam atvirai, – kad panašius darbus prieš 28 metus jau esu matęs, dabar reikėtų geriau ir jausti kontekstą.

– Ar daug fotografų dabar vienija Lietuvos fotomenininkų sąjunga?

– Šiemet sausio 1-ąją turėjome dar 280 narių. Dabar iš jų 175 suteiktas meno kūrėjo statusas. Į jį gali pretenduoti ir kiti.

– Kaip vertinate Fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus veiklą?

– Jokios veiklos kol kas nėra. Anksčiau buvo, bet jau penkeri metai veikla apmirusi. Tiesa, pastaraisiais mėnesiais atsigirdo, kad vėl veikia galerija, joje vyksta parodos. Tik keista, kad ji pasivadino Meninės fotografijos galerija. Sprendžiant iš pavadinimo, be meninės fotografijos, ten daugiau nieko – nei reportažinės, nei dokumentinės fotografijos – negali būt. Betgi kodėl ne? Kam reikia spraustis į tokius siaurus rėmus?

Vis dėlto turim viltį, kad Klaipėdoje reikalai pajudės. Ketiname naująjį skyriaus pirmininką Arvydą Stubrą priimti į sąjungos valdybą, padėti jam spręsti iškylančias problemas.

– Ar ne pati didžiausia – menkas fotomenininkų suinteresuotumas, lėšų veiklai trūkumas?

– Mūsų sąjungos skyriai turi išsilaikyti patys. O projektams lėšų, kaip ir visi meno kūrėjai, gali tikėtis iš Kultūros ministerijos, Kultūros ir sporto rėmimo fondo. Turėtų rašyti projektus, dalyvauti konkursuose ir gautų pinigų. Bet klaipėdiečiai fotomenininkai pasyvūs, kiek man žinoma, šiemet nepateikė nė vienos paraiškos.

– Kaip apibūdintumėte Lietuvos fotomeno situaciją dabar?

– Ji normali. Svarbiausia, kad atsirado kartų susikalbėjimas. To anksčiau vienu metu nebuvo. Arba jis buvo sumenkęs. Dabar vėl yra. Tai ypač pajutome per šiemetinį seminarą. Matyt, jaunimas prisižaidė. Kol neatsiras naujų revoliucionierių. Bet menas toks dalykas – be jo niekaip. Dabar labai džiugu, kad vėl kalbamės ir susikalbame.

Išvyksta į Geteborgo knygų mugę

Rita Bočiulytė

Rytoj Švedijos miestas Geteborgas taps Lietuvos kultūros sostine užsienyje. Čia rugsėjo 29 – spalio 2 dienomis vykstančioje didžiausioje Šiaurės šalių knygų mugėje Lietuva dalyvaus pagrindinės viešnios teisėmis. Šalies rašytojai, leidėjai ir kultūros atstovai šiauriečiams pristatys mūsų literatūrą, istoriją, kultūrą. Tarp jų bus ir trys Klaipėdos leidyklos bei rašytojas Gintaras Grajauskas.

Uostamiesčio leidyklos irgi turi ką parodyti

Lietuvos nacionaliniame stende bus eksponuojama apie 300 naujausių knygų kolekcija, prisistatys Lietuvos leidyklos, kurios tikisi mūsų šalies literatūra sudominti skandinavų leidėjus.

Į Lietuvos nacionalinį stendą pateko ir dviejų Klaipėdos leidyklų knygos: šešiolika S.Jokužio leidyklos-spaustuvės ir keturios K.Demerecko leidyklos. Jos bei Klaipėdos universiteto leidykla mugėje turės ir atskirus stendus, kiekvienai skirta po tris kvadratinius metrus ekspozicinio ploto.

S.Jokužio leidykla-spaustuvė Geteborge pristatys 18 pavadinimų knygas. Dauguma jų – apie Klaipėdos kraštą, „Prūsijos karalienė Luiza Klaipėdoje“, „Simonas Dachas klaipėdietis prūsas“ išleistos lietuvių ir vokiečių kalbomis. Leidyklos stende bus ir fotomenininkų V.Karaciejaus, A.Ostašenkovo, tapytojos A.Banytės kūrybos albumai, taip pat pastaraisiais metais išleisti albumai apie Klaipėdą, Plungę, Mažeikius.

„Be knygų, vežame ir savo reklaminę produkciją – kalendorius, katalogus. Tarp jų bus ir vienos švedų kepyklos katalogas, – sakė “Klaipėdai“ leidyklos savininkas Saulius Jokužys. – Mūsų geografija neapsiriboja Lietuva. Mes dirbame ir švedams, danams, norvegams. Tai ir norime parodyti.“ Be kita ko, S.Jokužio leidykla-spaustuvė spausdino ir Lietuvos reprezentacijos Geteborgo knygų mugėje medžiagą, pristatančią joje dalyvaujančius Lietuvos rašytojus.

Reprezentuos Klaipėdą

K.Demerecko leidykla „Libra Memelensis“, skaičiuojanti 11-uosius savo veiklos metus, Geteborgo knygų mugėje irgi turės kuo pasigirti, pasidžiaugti. „Nuvešime tris dešimtis knygų lietuvių, anglų, vokiečių, rusų kalbomis – tai, ką išleidome geriausio per pastaruosius penkerius metus, ir reprezentuosime Klaipėdą“, – tvirtino Kęstutis Demereckas. Leidėjas pirmiausia paminėjo knygas „Klaipėdos fachverkas“, Marinos Kulčinskajos „Švedija: mitai ir tikrovė“, albumus „Mažosios Lietuvos istorijos paminklai“ ir „Kretingos muziejus“, klaipėdietės rašytojos N.Kepenienės pasakų knygas „Po riestainio saule“ (2002-aisiais pripažinta geriausia Lietuvos vaikų knyga) ir „Džiovintas debesėlis“. „Libra Memelensis“ mugėje taip pat pristatys savo turistinius leidinius – žemėlapius, knygas su CD ir katalogus.

Klaipėdos universiteto leidykla irgi nepraleido progos prisistatyti Geteborgo knygų mugėje, kurioje dalyvauja pirmąkart. „Kadangi šiemet Lietuva – mugės svečias ir už ekspozicinį plotą moka mūsų valstybė, mes irgi išgalime nuvažiuoti“, – džiaugėsi leidyklos direktorė Lolita Zemlienė.

KU leidykla į mugę veža pačius naujausius savo leidinius, mokslines knygas – archeologų mokslinių straipsnių rinkinį „Praeities puslapiai“, D.Kšanienės monografiją „Muzika Mažojoje Lietuvoje“ ir kitas bei informacinius universiteto leidinius. E.Matulionienės knygą „Klaipėdos krašto tautiniai drabužiai“ mugėje papildys ką tik išleisti delmonų atvirukai. Tiesiai iš „Drukos“ spaustuvės į Švediją nukeliaus ir pati naujausia KU leidyklos knyga – „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“, sudaryta dailininkų A.Kliševičiaus ir M.Petrulio. Joje pristatoma aštuonių Klaipėdos krašto dailininkų kaligrafų kūryba, įvadinį straipsnį parašė klaipėdietė dailėtyrininkė K.Jokubavičienė. Knygą Švedijoje pristatys Algis Kliševičius.

Anot L.Zemlienės, KU leidykla savo stende Geteborgo knygų mugėje surikiuos 30 pavadinimų gražiausių ir vertingiausių knygų, kurias išleido per pastaruosius trejus metus.

Lietuva – pagrindinė viešnia

Per keturias Geteborgo knygų mugės dienas bus surengti 28 seminarai, skirti Lietuvos literatūrai, istorijai ir politikai.

Mugėje viešės 17 lietuvių rašytojų, dar kita tiek garsių Lietuvos žmonių – literatūros kritikų, istorikų, politologų, visuomenės veikėjų – dalyvaus mugės seminaruose ir diskusijose.

Vienas iš pagrindinių programos akcentų bus pokario metu vykęs pasipriešinimo judėjimas, kuriuo šiauriečiai šiuo metu labai domisi.

Įvairiose Geteborgo miesto erdvėse taip pat vyks lietuviški džiazo vakarai, šiuolaikinių lietuvių kompozitorių muzikos koncertai, literatūros skaitymai, veiks parodos, skirtos Lietuvos knygų menui, iliustracijoms bei Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 15 metų sukakčiai.

Sudarant renginių programą buvo siekiama pristatyti ne tik šiuolaikinę Lietuvos literatūrą, bet ir platesnį šalies kultūros kontekstą. Tai padaryti padės ir specialiai šiai mugei Švedijos leidyklų išleistos aštuonios lietuvių autorių knygos.

Šiaurės ministrų tarybos biuras taip pat prisidės prie Lietuvos pristatymo ir mugės renginių programoje siūlo keletą renginių. Tai literatūros seminaras “Jūra, žemė ir dangus”, skirtas Baltijos ir Šiaurės šalių šiuolaikinių rašytojų kūrybai, politinis seminaras apie Baltijos regiono dabartį ir ateitį, kuriame dalyvaus garsūs Šiaurės ir Baltijos šalių politikai, bei poezijos ir muzikos vakaras.

Geteborgo knygų mugė, pradėta rengti nuo 1985-ųjų, yra pagrindinis ir didžiausias tokio pobūdžio renginys Šiaurės šalyse, į vieną vietą suburiantis rašytojus, leidėjus ir skaitytojus. Pernykštėje knygų mugėje pabuvojo 108 tūkst. lankytojų, buvo akredituota daugiau nei tūkstantis žiniasklaidos atstovų. Šių metų mugės tema – “Britų literatūra”.

Lietuvos viešnagė tarptautinėje Geteborgo knygų mugėje suteikia unikalią galimybę ne tik išsamiai pristatyti įdomiausią ir aktualiausią lietuvių literatūrą bei kultūrą, bet ir kartu su mūsų Baltijos jūros kaimynais aptarti ir geriau suvokti bendrą istorijos patirtį, jos šiandieną ir galimas raidos perspektyvas.

Klaipėdiečio žvalgyba „Intercult“ būstinėje

Klaipėdos dailės parodų rūmų kultūros vadybininkas D.Vaičekauskas įsitikino, kad svečiose šalyse žolė nėra žalesnė… Nerijaus Jankausko nuotrauka

Rolanda Lukoševičienė

Klaipėdos dailės parodų rūmų vadybininkas Darius Vaičekauskas, pernai daug prisidėjęs uostamiestyje organizuojant tarptautinį moderniųjų menų festivalį „Seas“, vėl šeimininkavo šio grandiozinio renginio virtuvėje. Visą mėnesį jis stažavosi Stokholme, Švedijos kultūros produkcijos ir informacijos centre “Intercult”, kuris organizuoja šį mūsų uostamiestyje jau pabuvojusį festivalį.

Į šią kelionę Darius išvyko laimėjęs Šiaurės šalių ministrų biuro Lietuvoje skelbtą konkursą stažuotei pagal programą „Closer Culture Neighbours“ („Artimos kultūros kaimynai“). Ši programa remia profesionalių kultūros vadybininkų stažuotes Šiaurės šalyse.

Nors iškvietimas ir nėra privalomas, tačiau pirmenybė teikiama dalyviams, kurie važiuoja į konkrečią kultūros organizaciją. D.Vaičekauskas parašė laišką „Intercult“ vadovui Krisui Toršui ir gavo jo sutikimą – atvykti į Stokholmą, „Intercult“ būstinę tuomet, kai ten vyks festivalis „Seas“.

– Kodėl važiavai į Stokholmą būtent tada, kai vyko „Seas“ festivalis? Galėjai pasirinkti ir ramesnį „Intercult“ gyvenimo laikotarpį…

– Stažuotė buvo labai naudinga ir įdomi būtent todėl, kad „Seas“ man nėra naujas projektas. Žinojau festivalio specifiką, pažinojau daugumą dalyvių ir organizatorių. Tai savotiška to darbo, kurį pernai mes atlikome Klaipėdoje, tąsa. Nuvažiavau į Stokholmą turėdamas tikslą – aktyviai dalyvauti festivalio organizaciniame darbe, pamatyti šio renginio virtuvę iš arti. Buvo labai smalsu išvysti, kaip festivalį organizuoja patys jo iniciatoriai švedai. O lyginti turėjau su kuo, nes „Seas“ pernai mačiau ne tik Klaipėdoje, bet ir Gdanske, į kurį festivalis persikėlė iš mūsų uostamiesčio. Jau Gdanskas nuvylė lūkesčius. Tikėjausi išvysti grandiozinį renginį. Tačiau galiu pasakyti drąsiai, kad Klaipėda visom prasmėm pasirodė geriausiai. Ne tik lyginant su Gdansku, bet ir su Stokholmu. Tai sakau remdamasis ne tik savo, bet ir festivalio dalyvių, mačiusių „Seas“ įvairiose vietose, įspūdžiais. Mus „Intercult“ „tarkavo“: esą renginiai būtinai privalo vykti pačiame uoste, būtinai ant marių kranto, tačiau to beveik neišvydau kituose festivalio miestuose. Gdanske buvo tik vienas pasirodymas pačiame uoste. Lenkai nesismulkino: kokias patalpas turėjo, tokias pasiūlė. Tuo tarpu mes labai stengėmės įtikti visiems pradiniams organizatorių reikalavimams. Stokholme – tas pats. Visi spektakliai vyko teatruose, nebuvo nė vieno pasirodymo prie vandens, išskyrus rusų spektaklį, kuris turėjo vykti miesto fontane, tačiau tam nebuvo gautas leidimas. Spektaklį rusai rodė netoli fontano. Tai ir buvo vienintelis „prisilietimas“ prie vandens. Visi festivalio dalyviai tikino, kad Klaipėdoje buvo pati geriausia vieta tokiam renginiui. Michaelis Lumbergas, pernai per festivalį daręs instaliacijas piliavietės bokšte, apkeliavęs su „Seas“ daugybę miestų, teigė, kad tokios fantastiškos erdvės festivaliui, kokia buvo Klaipėdoje, dar neteko matyti.

– Organizatoriai pageidavo ir itin aktyvаus festivalį priimančio miesto menininkų įsitraukimo į renginių programą.

– Manau, kad Klaipėdai tai puikiai pavyko: dalyvavo išties gausus vietinių menininkų būrys. Lenkų atstovai Gdanske – vienas jų miesto teatras, daugiau jokių menininkų. Turbūt matydami, kad su vietiniais festivalio miestų menininkais nepavyks susitarti, „Intercult“ rengėjai išbraukė šį reikalavimą iš nuostatų. Tad Stokholme taip pat nebuvo jokio vietinio meno desanto.

Dar vienas festivalio aspektas – tai žiūrovai. Klaipėda šia prasme taip pat pasirodė fantastiškai. Buvo toks publikos anšlagas, kad žmonės net pyko, negalėdami pakliūti į vieną ar kitą pasirodymą. Patirtis Gdanske ir šiemet Stokholme verčia padaryti išvadą: vaizdas, palyginti su Klaipėda, buvo graudus. Stokholme, be menininkų, pačių festivalio dalyvių, kurių buvo tikrai nemažai, vietinės publikos susidomėjimo renginys beveik nesulaukė. Žiūrovų būdavo ne daugiau kaip 40. Tai mane labai nustebino. Nemanau, kad tai tik „Intercult“, kaip organizatoriaus, nesugebėjimas pritraukti žmonių. Tai ir pačios visuomenės nesidomėjimo tokiais renginiais problema.

– Nejaugi turtingai gyvenantiems švedams nereikia meno ir kultūros?

– Visą mėnesį praleidęs Stokholme, įsitikinau, kad šiame mieste kultūrinių renginių lankomumas gana prastas. Neturėkime iliuzijų, kad užsienyje, postmaterialistinėse valstybėse žmonės labai domisi menais. Žinoma, jeigu festivalyje figūruoja labai garsūs vardai, jie žiūrovų sulaukia. Tačiau jeigu tarptautinis festivalis nevilioja grandais, dėmesys būna labai menkas. To tikrai nepasakysi apie Lietuvą. Kad ir ką bekalbėtume ar dejuotume, kad žiūrovų mažėja. Tačiau tai netiesa. Mūsų žiūrovai labai aktyvūs ir besidomintys viskuo, kas vyksta tiek Klaipėdoje, tiek kituose miestuose. Suprantama, žmones reikia pasiekti, pritraukti, sudominti. Tai akivaizdžiai matyti man dirbant Dailės parodų rūmuose.

– Galbūt „Intercult“ kelia nepamatuotus reikalavimus kitiems, o patys jų nelabai paiso?

– Galbūt ir taip. Be to, mes pernai buvome papuolę į bandomųjų triušių situaciją. Klaipėdai tai buvo pirmas toks didelis tarptautinis modernių menų festivalis, kurį reikia suorganizuoti. Neturėjome labai daug panašios patirties. Tačiau subūrėme puikią komandą, darėme, ką galėjome, ir visai neblogai pasirodėme. Manau, kad sumanęs į festivalį įtraukti ir Baltijos šalis, „Intercult“ turėjo labai daug nepamatuotų vilčių ir iliuzijų. Nors man tai atrodo gana keista. Juk ši organizacija gyvuoja jau dešimt metų. Jiems tai ne pirmas toks projektas. Galbūt jie mažiau susidūrę su Baltijos šalių specifika. Bet juk turėjo festivalį „Hotel Europa“, kuriame dalyvavo buvusios Jugoslavijos valstybės, taip pat ir Lietuva. „Intercult“ yra dirbęs su Baltijos šalimis. Ir su Lietuvos menininkais bei prodiuseriais. Negalima teigti, kad tai buvo darbas nežinomose šalyse ir nežinomomis sąlygomis. Tačiau vis tiek stebino gana naivus požiūris į tai, kokius projektus čia galima vežti parodyti. Kažkoks skraidymas padebesiais. To neturėtų daryti rimti organizatoriai ir kultūros vadybininkai.

Turiu galvoje pasirinktus kai kuriuos festivalio menininkus, projektus. Galbūt tai kažkoks keistas meninis skonis, o gal neprofesionalumas? Kartais „Intercult“ kviečia abejotinos kokybės menininkus, teatrus, ir tai sukelia savotiškų abejonių jų menine kompetencija. Pavyzdžiui, pernai festivalyje „Seas“ Klaipėdoje buvo parodytas labai abejotinas šokio spektaklis. Tačiau šiais metais jis ir toliau keliavo su festivaliu, ir toliau buvo rodomas. Tuo tarpu švedai į tokias kliauzes žiūri be gailesčio. Kai „Seas“ festivalyje Stokhome buvo parodyti keli gana žemo lygio projektai, švedų žurnalistai, kritikai gana tiesiai juos “sudirbo”. Iš karto pasirodė aštrūs, kritiški tekstai. Tarp sukritikuotų spektaklių buvo ir vienas lietuviškas. Tai – A.Liugos prodiusuotas, M.Ivaškevičiaus režisuotas „Artimas miestas“. Kai po pirmojo šio spektaklio parodymo pasipylė kritika, antrasis buvo net “nuimtas”. Kiek teko girdėti, to nėra buvę festivalio istorijoje. Kritikos esmė – negalima tokio lygio festivaliuose rodyti tokių nekokybiškų spektaklių. Man nesuvokiama, kad tokia organizacija, kaip „Intercult“, galėjo naiviai viltis, jog Švedijoje praslys taip, kaip ir Rytų bloko šalyse, – ten turbūt tikėjosi nelabai išprususios publikos. Kritika Švedijos spaudoje iš karto pakoregavo festivalio programą. Taigi, švelniai tariant, šiais metais festivalis Stokholme nebuvo labai vykęs.

– Tačiau stažuotės metu turbūt ne vien spektaklius žiūrėjai. Ką dar gero ten nuveikei?

– Aš buvau atsakingas už lietuvių grupės priežiūrą. Reikėjo ją pasitikti, nuvežti į viešbutį, organizuoti jų maitinimą. Taip pat bendravau su Lietuvių ambasada Švedijoje ir jos kultūros atašė Lijana Ruokyte. Dariau ir visokius smulkius buitinius darbelius: platinau reklamą, įvairiais organizaciniais klausimais kontaktavau su menininkais, festivalio dalyviais. Plušau menininkų kavinėje – važinėjau po parduotuves ir supirkinėjau produktus. Jos interjerui sukūriau tokią freską su festivalio atributika, žemėlapį. Papuošiau patalpas, užsakinėjau, rėminau ir vežiojau nuotraukas. Taigi įsiliejau į organizacinės komandos darbą ir dariau tai, ko tuo metu reikėjo.

– Ir kokios išvados po tokios turiningos stažuotės?

– Kad nereikia savęs nuvertinti ir galvoti, jog užsienio šalių renginių organizatoriai dirba idealiai. Taip tikrai nėra. Manau, kad mes tuos pačius dalykus darome puikiai. Tik nereikia ugdytis nepilnavertiškumo komplekso. Jeigu mes jausime savo vertę, tai ir į mus žiūrės normaliai, tikrai nelaikys trečiojo pasaulio šalimi. Dar vienas pozityvus stažuotės aspektas – atsinaujino senieji kontaktai ir užmezgiau daug naujų. Kilo naujų idėjų ir minčių apie būsimus projektus. Taigi atlikau savotišką žvalgybinį darbą, kurio rezultatai, manau, ateityje bus naudingi Klaipėdai.

– Ačiū už pokalbį. Ir sėkmės realizuojant naujus projektus.

“Permainos” jau Klaipėdoje!

„Permainų muzikos” videoklube vyko Dž.Adamso operos “Klinghoferio mirtis” videoperžiūra. Operą gausiai susirinkusiems klaipėdiečiams pristatė klubo svečias kompozitorius M.Urbaitis. M.Urbaičio “Ramybė” fortepijonui (Ž.Karkauskaitė) ir styginiams (Klaipėdos kamerinis orkestras, diriguojamas R.Šerveniko) tarsi atplaukė iš M.K.Čiurlionio meditacijų, subtilaus muzikos poetiškumo. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Danguolė Vilidaitė

“Permainų muzika” – šiuo skambiu ir ambicingu pavadinimu prieš savaitę Klaipėdoje prasidėjo naujas šiuolaikinės akademinės muzikos festivalis, kuris baigsis spalio 17-ąją.

Spontaniškai ir ryžtingai, bent jau man taip atrodo, prasiveržęs, jis žada daug naujų muzikinių patyrimų, spalvingų videoperžiūrų, karštų diskusijų, o svarbiausia – tai dar vienas bandymas pažadinti mūsų miestą iš labai jau ilgai besitęsiančio “romantiško” (tradicine prasme) snaudulio, galimybė peržiūrėti ir, jei pavyks, įvertinti praėjusio šimtmečio tikrąsias muzikos vertybes.

Nusilenkė M.K.Čiurlioniui

M.K.Čiurlionis – ryškiausias lietuvių kultūros ženklas, rodantis perėjimą iš romantinio mąstymo į modernizmą. Jo kūryba ir pažiūros iki šių dienų vis dar veikia Lietuvos menininkus. Tai, tarsi nusilenkdamas didžiam kūrėjui, patvirtino pirmasis festivalio koncertas, skirtas 130-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms.

Rimta gaida vakarą pradėjo muzikologė Danutė Petrauskaitė. Toliau skambėjo jau klasika tapę M.K.Čiurlionio chorai “Beauštanti aušrelė”, “Oi giria, giria”, “Anoj pusėj Nemuno” (choras “Aukuras”, vadovas A.Vildžiūnas), keturių variacijų ciklas fortepijonui “Bėkit, bareliai”, pritaikytas styginių orkestrui (Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovė L.Kuraitienė, dirigentas R.Šervenikas), du noktiurnai op.4 Nr.1 ir op.6 Nr.2, preliudas op.12 Nr.1 fortepijonui (Ž.Karkauskaitė).

Kiek gyvesnė šių kūrinių interpretacija, manyčiau, būtų praskaidrinusi gan liūdną koncerto pradžios nuotaiką. Buvo įdomu išgirsti negirdėtas M.K.Čiurlionio religines kompozicijas “Kyrie” ir “Sanctus” parašytas studijų Leipcige metais.

Susiliejo su dabartimi

Kiti koncerto “Sekant M.K.Čiurlioniu” kūriniai – dabarties lietuvių kompozitorių darbai: Mindaugo Urbaičio “Ramybė” fortepijonui ir styginiams tarsi atplaukia iš M.K.Čiurlionio meditacijų, subtilaus muzikos poetiškumo, Algirdo Martinaičio muzikinis momentas fortepijonui “Sekant Čiurlioniu” – fugų filosofinės gelmės, Broniaus Kutavičiaus “Dzūkiškos variacijos” fonogramai ir styginių orkestrui – tautos šaknų ir begalybės pajutimo, tai tarsi arka, apjungianti senąjį ir šiuolaikinį kultūrinius sluoksnius. (Atlikėjai tie patys).

Daugeliui klausytojų, manyčiau, turėjo patikti šios profesionaliai ir gražiai suręstos kompozicijos (o dabarties muzika tapti suprantamesnė), kuriose šiuolaikinės muzikos išraiškos priemonės praturtinamos liaudies dainų ir originalios M.K.Čiurlionio kūrybos fragmentais.

Stiprus akcentas

Vakaro pabaigoje festivalis padovanojo dar vieną stiprų akcentą – amerikiečio Džono Adamso, pripažinto žymiausiu šiuo metu kuriančiu kompozitoriumi, operos “Klinghoferio mirtis” videoperžiūrą. (Operą pristatė klubo svečias kompozitorius M.Urbaitis). Filmas rimtas, “užkabina” daug problemų, tiesiog prisiliečia prie pačios žmoniškumo širdies, daug jausmingumo ir gilumo jam suteikia įterpti dokumentiniai kadrai. Gaila, kad diskusijoms ir žadėtam bendravimui laiko pritrūko.

Festivalio “Permainų muzika” vardą inspiravo žymaus amerikiečio Džono Keidžo to paties pavadinimo kompozicija. Kompozitorius išminties ir įkvėpimų ieškojo rytų kultūrose, taip pat kinų knygoje “Permainų knyga” (“I ching”, XI – VII a. pr. Kr.), o joje daug ir įvairiai kalbama apie meną, menininko susiliejimą su spontanišku būties srautu, nenutrūkstamą permainų procesą, neužbaigtumo ir prasmingos tylos reikšmę…

“Permainų muzika” Klaipėdoje – ji jau prasidėjo.

Frankfurto meno festivalyje – klaipėdietės pianistės rečitalis

Klaipėdietė pianistė J.Neniškytė-Lyvens Lietuvoje ir pasaulyje propaguoja M.K.Čiurlionio muziką.

Daiva Kšanienė

Viena žymiausių Lietuvoje M.K.Čiurlionio fortepijoninės muzikos atlikėjų Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Fortepijono katedros docentė pianistė Janina Neniškytė-Lyvens dalyvavo Baltijos šalių meno festivalyje, vykusiame Frankfurte prie Maino. Šiemet Lietuvai minint 130-ąsias M.K.Čiurlionio gimimo metines, ji surengė rečitalį vienoje garsiausių Vokietijos koncertų salių, kur skambino didžiojo lietuvių kompozitoriaus muziką.

Skyrė Baltijos šalims

Festivalį globojo ir rėmė miesto meras. Renginio koordinatorė dr. Stefana Sabin, jau anksčiau girdėjusi J. Neniškytės-Lyvens atliekamą M.K.Čiurlionio muziką, pakvietė ją dalyvauti šiame reikšmingame ir iškiliame forume.

Festivalis, skirtas Baltijos šalims – Estijai, Latvijai ir Lietuvai ir atstovaujantis įvairiems menams – literatūrai, architektūrai, fotografijai, kinui bei muzikai, buvo rengiamas pirmą kartą.

Lietuvai jame atstovavo rašytojas Herkus Kunčius, fotomenininkė Ramunė Pigagaitė, kino režisierius Kristijonas Vildžiūnas ir kiti žinomi menininkai.

Skambino M.K.Čiurlionį

Be parodų, filmų peržiūrų, festivalyje įvyko du koncertai, kuriuose pasirodė Lietuvos atlikėjai. Savo vadovaujamo džiazo trio pasirodymą surengė Adomas Rekašius. Antrasis muzikos vakaras buvo skirtas M.K.Čiurlioniui. J.Neniškytė-Lyvens skambino rečitalį vienoje garsiausių Frankfurto prie Maino – Bechsteino centro koncertų salėje puikiu “Bechstein” firmos fortepijonu.

Pianistė (jos repertuare yra beveik visa M.K.Čiurlionio muzika fortepijonui) grojo pačius įdomiausius, ryškiausiai M. K. Čiurlionio meninį braižą bei jo dvasinį pasaulį atspindinčius kūrinius. Jų koncerte skambėjo net dvidešimt septyni.

Ilgai plojo atsistoję

Prieš koncertą festivalio koordinatorė S.Sabin skaitė paskaitą apie didįjį lietuvių menininką – kompozitorių ir dailininką M. K. Čiurlionį, pavadinusi pranešimą paties menininko kadaise pasakyta mintimi – „Aš regiu pasaulį kaip didelę simfoniją”.

Gausiai susirinkusi vokiečių ir kitų tautų publika be galo šiltai, net entuziastingai priėmė mūsų pianistės pasirodymą, ilgai aidėjo aplodismentai, žmonės plojo atsistoję.

Po koncerto klausytojai ilgai nesiskirstė. Dar ilgai jaukioje lauko kavinėje jie kalbėjosi su pianiste, diskutavo. Išsilavinusi publika domėjosi ir M.K.Čiurlioniu (pirko J.Neniškytės-Lyvens įrašytas kompaktines plokšteles, pačios pianistės sudarytą ir išleistą M.K.Čiurlionio natų leidinį), ir šiuolaikine Lietuvos muzika, ir Klaipėda.

Pakvietė turui po Vokietiją

J. Neniškytė Lyvens jau ne kartą yra koncertavusi, taip pat skaičiusi paskaitas apie M.K.Čiurlionį Vokietijoje (Berlyne, Drezdene, Leipcige, Liuneburge, Riugene ir kitur). Po labai pasisekusio koncerto Frankfurte talentinga pianistė vėl pakviesta turui po Vokietiją (Berlynas, Naumburgas, Marburgas).

J.Neniškytė-Lyvens džiaugiasi, kad jos koncertai, kuriuose skamba mūsų didžiojo menininko muzika, didelio pasisekimo sulaukia ne tik svetur, bet ir Lietuvoje, nors sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Prieš koncertinę išvyką į Frankfurtą pianistė beveik tą pačią programą skambino Kaune, Nidoje, Palangoje, Plungėje, Vilniuje ir kitur.

“Klausytojai lietuviai M.K.Čiurlionio muzikos klausosi ir priima labai dėmesingai, šiltai, – pastebėjo muzikantė. – Tai suprantu ne tik kaip padėką man, bet ir kaip didelės pagarbos bei meilės išraišką mūsų genialaus tautiečio menui”.

Pamirštos vietos: ugnies ir vandens metaforos

A.Gaubio erdvinė skulptūra „Ketvirtas matmuo“ vieniems priminė bičių korį, kitiems – bučių žuvims gaudyti. Henriko Žižio ir Co sukurta šviesos grafikos, vaizdo ir elektroninės muzikos kompozicija „Perpetuum mobile in light 2“ Klaipėdos menininkų kiemelyje tarsi pratęsė pažintį su fachverku.

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro inicijuotas meno festivalis „Pamirštos vietos“, dar kitaip vadintas alternatyviu miesto gidu, – sveikintina idėja. Klaipėda – miestas, kuris dar neprisodrintas kultūrinio gyvenimo skleidžiamų vibracijų, todėl bet kokia iniciatyva susilaukia dėmesio. Kita vertus, kultūrinis veiksmas ne tik aktyvina, bet ir formuoja kritiškesnį mąstymą, todėl pamažu imama tikėtis ne tik kiekybės, bet ir kokybės…

Apie festivalio tikslus, planus ir ateities perspektyvas jau rašyta spaudoje, tad šį kartą daugiau dėmesio tam, ko buvo tikėtasi ir kas pamatyta festivalyje, kurio devizas – „Ugnis, vanduo ir ketvirtas matmuo!” (ketvirtasis matmuo – laikas, istorija ir kultūros evoliucija, veikiama ugnies bei vandens stichijų).

Šnabždėjo žiežirbos

Rugsėjo 15-ąją (būtent tada startavo šis meno festivalis), sutemus (21.30 val.), po gerai nulijusio lietaus ir pučiant žvarbokam rudens vėjui, reikėjo pastangų prisiversti nupėdinti į gynybiniuose įtvirtinimuose vyksiantį plačiai anonsuotą renginį. Tačiau noro pamatyti B.Šarkos ir R.Zenkevičiaus erdvinę ugnies ir vandens instaliaciją „GYVAtės šnabždesiai“ nepritrūko daugeliui klaipėdiečių. Kaip užsakyta plieskė mėnulio pilnatis, vėjo gūsiai dangumi stūmė debesis, lietus tik dulksnojo… Gamtos gaivalai tą vakarą buvo dėmesingi žmogaus idėjai ir noriai „bendradarbiavo“ su menininkais, panorusiais pakartoti ugnies užkalbėjimo ritualą – „nuo ugnies gimimo gyvatės pavidalu iki transformacijos į ugninį žiedą“ (anot B.Šarkos).

Nuo kitų B.Šarkos projektų šis išsiskyrė savo „masiškumu“ ir apimtimi. Apie dvidešimt (o gal ir daugiau) jaunuolių (Krašto apsaugos Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės savanorių), ryšinčių baltas skareles, ugnies žiedus, gyvates ir kamuolius bandė paversti daugiaprasmėmis metaforomis. Visoje Jono kalnelio saloje išdėstyti erdviniai objektai, simbolizavę liepsnose jau dingusį miestą, patys pamažu virto liepsnojančiais istorijos liudininkais. Ugnis, vanduo ir vėjas, keisčiausiais ornamentais blaškęs žiežirbų spiečius po tamsą, – efektas, kurį buvo galima garantuoti iš anksto, bet vis dėlto estetiškas, „suplanuotas“ veiksmas, atliktas daugiau techniškai nei organiškai (kas paprastai būdinga B.Šarkos spektakliams), neprivertė krūptelėti…

Jono kalnelio saloje išdėstyti B.Šarkos ir R.Zenkevičiaus projekto „GYVatės šnabždesiai“ erdviniai objektai, simbolizavę liepsnose jau dingusį miestą, patys pamažu virto liepsnojančiais istorijos liudininkais. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Cirkuliavo “kraujas”

Aplink kauniečio menininko E.Markūno cirkuliuojantį objektą „Jungtis“ žiūrovai būrėsi rugsėjo 17-ąją 21 val. Kurį laiką paprasčiausiai buvo galima stebėti metalinį kubą vagojančias arterijas, kuriose cirkuliavo raudonas ir mėlynas skystis, vėliau žiūrovai sulaukė ir šiokių tokių komentarų. Pats menininkas mintimis apie savo kūrinį pasidalino gana šykščiai, tepasakydamas, kad šiomis arterijomis teka „proletariato (?) ir inteligentijos (?)“ kraujas ir kad objektas savyje talpina „įvairialypes prasmes“. Kultūrų komunikacijų centro direktoriaus pavaduotoja R. Lysenkaitė-Ambrasūnienė, perėmusi mikrofoną, atskleidė Tomo gatvės skverelio „paslaptį“: 1705 metais čia buvo baigta užpilti Danės upės senvagė, o 1722-aisiais susijungė dvi konkuruojančios miesto dalys, todėl, anot direktoriaus pavaduotojos, objektas simbolizuoja susijungimą ir jame cirkuliuoja (žinoma, simboline prasme) „Frydricho miesto ir senamiesčio gyventojų kraujas“…

Fachverko misterija

Paraginti interpretuoti ir mąstyti, žiūrovai persikėlė į Menininkų kiemelį, kuriame buvo provokuojami prisipažinti, kokias asociacijas sukelia A.Gaubio (Kretinga-Palanga) erdvinė skulptūra „Ketvirtas matmuo“ (kai kam skulptūra priminė bičių korį, kai kam – bučių žuvims gaudyti). Po mokyklos pamoką primenančios didaktinės įžangos buvo paaiškinta, kad tai – moderni fachverko stiliaus interpretacija ir pamažu pereita prie esmingiausios, solidžiausios ir informatyviausios festivalio „Pamirštos vietos“ dalies – knygos „Klaipėdos fachverkas“ pristatymo. Knygos bendraautoriai ir leidėjai R.Noreikienė bei K.Demereckas išsamiai papasakojo apie Klaipėdos fachverko formavimąsi bei jo ypatybes, o gausiai susirinkę klaipėdiečiai ir miesto svečiai galėjo stebėti demonstruojamas skaidres (knygos iliustracijas), kuriose užfiksuotas ir negrįžtamai prarastas, ir išsaugotas, ir pasikeitęs miestas.

Baigiamasis meno festivalio akordas, tarsi pratęsęs „teorinę“ pažintį su fachverku, – Henriko Žižio ir Co sukurta šviesos grafikos, vaizdo ir elektroninės muzikos kompozicija „Perpetuum mobile in light 2“: trūkčiojanti abstrakčių formų šviesos ir šešėlių slinktis ant fachverkinio fasado, tam tikra muzikinė ritmika, vienodai anoniminių ir visomis kryptimis judančių audiovizualinių kadrų (ženklų?) kaita. Žiūrovas turėjo tapti visų šių iliuzorinių nuorodų identifikatoriumi (apskritai iš žiūrovo buvo reikalaujama daugiausiai)… Tuo festivalis ir baigėsi: „interpretatoriai“ išsiskirstė, organizatoriai ir festivalio dalyviai, matyt, liko pasidžiaugti atliktu darbu, aptarti jį ir atsipūsti…

Reikia iššūkio

Atmetus pompastiką, skambią retoriką (kurios abu vakarus netrūko), įvertinus organizatorių pastangas, reginių įvairovę, reikia tik džiaugtis bandymu atverti miesto kontekstus. Nors šį kartą menų festivalis „Pamirštos vietos“ aplankė toli gražu ne pamirštas vietas, o atvirkščiai – lankytinas ir gerai prižiūrimas (Jono kalnelyje, Tomo gatvės skverelyje ar Menininkų kiemelyje nuolat vaikštinėja klaipėdiečiai, žvalgosi turistai; juose organizuojami renginiai).

Galbūt tie, kurie dalyvavo meno festivalio renginiuose, praturtėjo ir dabar, žvelgdami į šias miesto vietas, sugebės reflektuoti ne tik dabartį, bet ir praeitį. Tačiau norėtųsi tikėti, kad festivalis taps dar ir problemišku, t.y. aktualiu renginiu. Ne tik supažindinančiu, bet ir aktualizuojančiu, signalizuojančiu apie miesto „skaudulius“ (tikrąja prasme „pamirštas vietas“): griūvančius istorinę vertę turinčius pastatus ir jų vietoje sparčiai kylančius baisių konstrukcijų prekybos centrus, statomus absurdiškus paminklus ir t.t. Perfrazuojant V.Kinčinaitį ir J.Baudrilardą vienu metu, juk tam, kad suvoktum kultūrines, ekonomines, istorines ar netgi ideologines praeities (o ir dabarties) prasmes, „reikia paradokso, iššūkio, prieštaravimo, reikia „užstrigti“ pačioje problemoje <…>, pačiam pasiklysti“ ir paklaidinti žiūrovą. Bet ar tik nebandau užbėgti įvykiams už akių?..