Replika iš “Maksimos” vakarui apie ,,Da Vinčio kodą” atminti

Alio Balbieriaus nuotrauka

Sondra Simanaitienė

Užvakar iš įpročio zulintis prie knygų stoviniuodama chaoso apimtoje “Maksimoje” nugirdau vieno maždaug trisdešimtmečio savo lieknai palydovei mestą herojiškai stilizuotą sakinį: ,,Nupirk man ,,Da Vinčio kodą”, skaitysiu”. Iš jos abejingai nuslydusio žvilgsnio supratau, kad net ir ,,Da Vinčio kodo” tu neperskaitysi, brangusis“. Ir prisiminiau apie būsimą diskusiją Pempininkų bibliotekoje trečiadienį Kas yra ,,Da Vinčio kodas”? Romanas?

Nežinojau, kas ves diskusiją. Tikėjausi, gal M.Šidlauskas, nes pati, nors ir buvau pakviesta, bet knygą skaityti tingėjau. Pavartotas žodis tingėjau turėtų nusakyti mano santykį su tokiu veik kinematografiniu stiliumi, t.y. kai aprašomas vaizdas, dialogai, beveik kaip scenarijuje (girdėjau, jau kuriamas filmas), bet nėra kuo skanautis, nėra meninio stiliaus, o tik gerai sukaltas siužetas. Per menka priežastis skaityti, juolab kad detektyvų ir kitokių veiksmo knygų niekada neskaitau.

Bet kai į diskusiją atėjęs kunigas pranciškonas Evaldas pareiškė, kad teperskaitė tik 4 puslapius, nes neįdomu, tai pagalvojau – šaunuolis ir drąsokas diskusininkas. Gal galėjau ir aš taip? Tad dabar rašau, nes norėčiau iškelti kelis klausimus. O klausimų kėlimas irgi galėtų būti kaip pasisakymas.

Diskusija neturėjo priešingų barikadų dėl knygoje keliamų pagrindinių idėjų – bažnyčios sąmokslas ar sąmokslas prieš ją, kas tai yra šventasis moteriškumas ir pan., o į Brigitos, tą diskusiją organizavusios bibliotekininkės, iškeltą klausimą Ar tai romanas? buvo atsakyta jau pirmosiomis popietės minutėmis. Doc. A.Žalys autoritetingai visus užtikrino, kad tai romanas, meno kūrinys, o ne fakto literatūra.

Vakarą vedęs Šerelis (atsiprašau, neprisimenu vardo) elgėsi taip, kaip elgiasi kai kurių, gal net daugelio internete pasirodžiusių straipsnių autoriai, – pasitelkia istorijos, simbolistikos, įvairių senųjų kultūrų faktus, juos lygina su knygoje pateiktais faktais ir labai rimtu, kiek ironišku balsu įrodinėja, kad tai, kas parašyta ,,Da Vinčio kode”, yra pramanas, fikcija, fantazija. Kai taip atkakliai, argumentuotai įrodinėjama, kas ir taip aišku, susidaro neadekvati situacija. O tas neadekvatumas tampa komiškas, kai nepakylama iki apibendrinimų, neieškoma šio socialinio fenomeno priežasties – kodėl tam praeiviui „Maksimoje“, nors ir geidžiamojoje nuosakoje, knieti perskaityti ,,Da Vinčio kodą”?

Kodėl bibliotekos patalpa veik sausakimša?

Kodėl tiek šurmulio aplink šią knygą? Kodėl ji uždraudžiama Italijoje, berods ir Ispanijoje?

Ar tai ne sėkmingos rinkodaros dalis? Ar galima būtų pritaikyti sąmokslo teoriją? Kam naudinga dabar kelti pasipiktinimą bažnyčia? Kas galėtų stovėti už tokios sėkmingos knygos reklamos?

Jei į šiuos klausimus būtų pamėginta atsakyti, apžvelgti situaciją ne paties romano rėmuose, o plačiau, kad ir iš kultūrologinės, socialinės, gal istorinės perspektyvos, pavyzdžiui, išvesti paraleles su filmu ,,Paskutinis Kristaus gundymas” ar palyginti su ,,Kristaus kančia”, kaip tai veikė įvairias žmonių grupes, pasamprotauti, kokiame istoriniame taške dabar yra bažnyčia ir demokratijos vizija (kai dauguma gali veikti galios struktūras) apsvaigęs vakarietis, ir pan., tai būtų išėjęs visai neprovincialus vakarėlis.

Taigi tokie buvo mano, o turbūt ir daugelio kitų lūkesčiai.

Eisiu į „Maksimą“ pastovėti.

Naujieji “Varpai”

Dainius Sobeckis

Varpai 2005 (19): Literatūros almanachas / Vyr. red. L. Peleckis-Kaktavičius. Šiauliai: Literatūros almanacho “Varpai” redakcija, 2005. 304 p.

Kiekvienais metais pasirodantis almanachas “Varpai” tampa literatūriniu įvykiu Lietuvoje, o gal ne tik joje. Nemažai vietos jame skiriama lietuvių rašytojams išeiviams ir egzodo literatūrai. Taip pat neužmirštami ir vietiniai (rašydamas “vietiniai” turiu galvoje Lietuvą) rašytojai. Visa tai sudėjus į krūvą gaunasi visai geras literatūrinis almanachas, vertas skaitytojų dėmesio. Jame išsamiai pristatoma autorių kūryba, pokalbiai su rašytojais, kurie atspindi jų nueitą kūrybinį kelią. Publikuojami rašytojų laiškai, galintys sudominti literatūros istorikus.

Jau pirmajame almanacho straipsnyje “Neįmanomas tikslas: gyventi be tikslo” V. Rudžianskas rašo: “Užlieja palaiminga mintis: kaip būtų prasminga gyventi be tikslo. Absoliučioje tuštumoje” (p. 7). Tai įvadas į visą almanachą, netampantis jo užkratu. Galbūt net skatinantis visomis likusiomis publikacijomis paprieštarauti V. Rudžiansko minčiai: jei gyventume be tikslo, absoliučioje tuštumoje, tai nebūtų “Varpų” almanacho ir dabar jūs, skaitytojai, neskaitytumėte šios recenzijos, pristatančios 2005 metų “Varpus”.

Literatūros istorikas ir tyrinėtojas L. Peleckis-Kaktavičius kalbina prozininką ir vertėją J. Aputį. Pastarasis išreiškia tokią mintį: “Bet kokiai kūrybai reikia kaltininko, kuris autorių išprovokuotų” (p. 23). Kas galėtų būti tas autoriaus provokatorius: kančia, laimė, moteris, vyras, badas, liga, nepriteklius, melas, tiesa… Apie “kokią nors tiesą” J. Aputis gali “pasakyti tiek: jei žinočiau, kur ta tiesa yra, parodyčiau ne tik žodžiais, bet ir pirštu…” (p. 23). Panašiai turbūt ir su autoriaus kūrybiniu kaltininku: kiekvienam jis gali būti vis kitoks. Galbūt tai energija, apie kurią kalba Juozas Aputis: “…kol esi gyvas, turi greičiau ar lėčiau sudeginti tą energiją, kurią gimdamas gavai. Juk taip – kol esi gyvas, tu nori nenori tą energiją degini – dirbdamas fizinius darbus, rašydamas, mylėdamas, gerdamas… Kuo daugiau energijos deginimo būdų prisitaikai, tuo greičiau tas nematomas kuras išdega” (p. 12). Vienas iš energijos naudojimo būdų ir yra rašymas. Visos savo energijos mes niekaip negalėtume paskirti vien rašymui. Mums taip pat reikia ją išnaudoti dirbant fizinius darbus, mylint, mylintis, geriant… O tą energiją savyje pakrauname ne tik valgydami ir miegodami, bet taip pat perskaitę gerą knygą, pamatę gerą filmą ar spektaklį…

Pristatomos dvi J. Apučio novelės. Novelėje “Atgaila” prisimenami tarybiniai laikai (juk visą tą laikotarpį autorius yra pergyvenęs, tad jo neįmanoma užmiršti): “…o keliavęs jis buvo daug, nes buvo partinis ir bene tiktai kokių ekonomikos mokslų, tai jį dažnai siųsdavo į užsienius: bandyti kapitalizmą taikyti socializmui” (p. 32). Novelėje “Niemčiukas skuba gelbėti” yra keletas įdomių palyginimų: “Žinomas yra Kafkos Bado Meistras, šitas galėtų būti žinomas kaip Malkų Meistras” (p. 38); labai įdomiai pateikiamas žodžio numirti frazeologizmas, pritaikant jį rogėms: “Didžiumoje šių ir kitų sodybų rogės jau seniai užvertė kojas…” (p. 38); “Iš sodybų kaminų stačiai į dangų kyla dūmai – kaip raketos iš Baikonūro aerodromo” (p. 39).

Publikuojami S. Stacevičiaus eilėraščiai. Įdomu tai, jog jie visi be pavadinimų. Vieną iš jų verta pacituoti visą:

Į kapą

(ar ne?) gatvele nusinešiu

atsiminimą anųjų ir tųjų, kurie

lyg į kapą ar ne? jau nusinešė

prisiminimą anųjų ir tųjų, kurie

ankstėliau per miestelį išsinešė

paslaptį, žinią ir atsiminimą

anųjų ir tųjų, kurie… Minam

liną,

šviesele visų prakeiktųjų?!

(p. 52)

Autoriaus taikliai pastebėta apie išeinančiuosius: anuosius ir tuosius. Mūsų amželyje išėjusiuosius mes dar prisimename, tačiau kai mes iškeliausime į aną pusę, jų niekas nebeprisimins taip ryškiai kaip mes, nebent jie turėtų būti Lietuvos padangės žvaigždėmis.

Kalbinamas prozininkas, publicistas ir kritikas A. Bieliauskas, kuris teigia, jog “po kiekvieno naujo savo kūrinio rašytojas jaučiasi kažką įveikęs, nugalėjęs savo kely kažkokią kliūtį” (p. 64). Kliūčių gali pasitaikyti pačių įvairiausių ir netikėčiausių: destruktyvi kritika, ignoravimas ir pan. Tai įveikęs ir nepalūžęs rašytojas jaučia kūrybinį pasitenkinimą.

Spausdinama Alfonso Bieliausko rašomo romano “Sau paminklą sta…” ištrauka: “Bent jau nesišaipytumei, hune Atila, iš visų šių mano išpažinimų; skirti jie vien man, sau pačiam… Ne tau, ne šioms nuodėmingoms koplyčios sienoms, – sau… Kiekvienas, žinok, turime savo sielos koplyčią ir svetimų į ją neįsileidžiame, o ir patys jos vidun žengiame, prieš tai nusiavę batus. Tai kas, kad mudu kai kada pasišnekame, negali juk žmogus visą laiką rūgti užslėgtas savyje; tačiau gyvename, stepių sūnau, kiekvienas savo kampe. Kiekvienas sau” (p. 74).

“Jeigu man teks mirti rudenį” (p. 89), taip savo eilėraštį “Muitinė” pradeda poetas J. Liniauskas. Man tai primena D. Kajoko knygos pavadinimą “Mirti reikia rudenį”. Vienam mirti reikia rudenį, kitas dar dvejoja. Kuris poetas veikia kitą, sunku pasakyti. Gal tiesiog poetai mėgsta rudenį, ir norėtų tuo metu numirti (iškeliauti anapusybėn). Prisiminiau, kad D. Kajokas savo naujoje knygoje “Karvedys pavargo nugalėti” vėl pranašiškai ir konkrečiai kalba apie mirtį rudenį: “aš mirsiu rudenį bus pusė keturių / dar neišaušus ramų spalio rytą”. Ne išimtis ir poetas J. Liniauskas, kuriam turbūt taip pat mieliau būtų mirti rudenį. Beje, reikėtų nepamiršti paminėti, jog J. Liniauskas tapo šių metų “Varpų” premijos laureatu. Na kad ir už šį eilėraštį:

Tyla yra mylinčiojo retorika,

O mylimosios yra šnabždesiai,

Yra pirštų natos plaukų

penklinėje,

Žvilgsnių taktai ir lūpų

pauzės, –

Lento ir largo. Mano balsas

Seniai įrašytas į tavo

simfoniją,

Žinau, kad turiu įstoti

Kartu su vėjo fleitomis,

Metų šešėliui vos vos pakėlus

Mažąjį pirštą.

(p. 92)

Ir dar J. Liniauskas, kalbintas L. Peleckio-Kaktavičiaus, pasako “visą teisybę apie teisybę” (anot R. Kmitos minties, iš pirmosios jo knygos eilėraščio “Mano mergaitė valgo paukštį”): “…menininkams nereikia jokių valdininkų. Valdininkams menininkų reikia. <…> Menininkui valdininkas – pinigų perskirstytojas. Ir niekas daugiau” (p. 95). Čia pasakyta visa tiesa, nieko nebepridursi.

Publikuojama Nijolės Jankutės novelė “Saulėgrąžų tvanas”, kurioje gražiai atskleidžiamas prerijos grožis: “Šeštą ryto, ypač rudeniop, prerija graži. Šeštą ryto nejuda nė viena žolė. Skystas rūkas, lyg numesta šifono skiautė, vyniojasi aplink gumbuotus topolių liemenis, tik per naktį išalkę juodvarniai geltonom raganų akim kimiai kranksi šakose, ir į saulę pradeda suktis saulėgrąžos” (p. 102). Autorė, nuo 1949 m. gyvenanti JAV, yra žinoma kaip knygų vaikams ir jaunimui autorė, bet išleidusi ir vieną novelių rinkinį suaugusiems.

Labai įdomus ir nelauktas pasirodo M. Sluckio straipsnis “Po 40 metų: kalbantis su Ž.P. Sartru ir S. De Bovuar”. Kodėl nelauktas? Vis dėlto 40 metų yra nemenkas laiko tarpas, į kurį jau galima pažvelgti kitomis akimis. “Dviejų įžymių prancūzų savaitė prasidėjo 1965 m. liepos 28 d. ir pasibaigė rugpjūčio 3 d.” (p. 115). Kaip matome, dar buvo likę šiek tiek mažiau nei 25 metai iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos. Rašytojai tuomet išgyveno sunkius kūrybinės, ir ne tik, nelaisvės laikus. Viešnagės metu Nidoje Ž.P. Sartras grožėjęsis Kuršių nerija: “Pietaujant “Nidos” restorane Sartras (jau palaipiojęs kopomis – M. S.) pajuokavo, jog Nidos grožybes vargu ar sukūręs Sutvėrėjas. Jam nebūtų užtekę fantazijos. Jeigu mūsų netobulame pasaulyje randi ką nors gražaus, tai čia velnio darbas, bet žmonės, to nežinodami, garbina Aukščiausiąjį” (p. 120). Vien iš šio pasakymo galima manyti, kad Ž.P. Sartras buvo griežtas bedievis, atidavęs kūrimo funkciją Liuciferiui. Sartras pastebėjo – sovietiniai poetai rašo skaitymui iš tribūnos, o prancūzai – intymiam bendravimui. Jau vien dėl to skiriasi požiūris į formą. Prancūzai formaliu aspektu – sudėtingesni, sovietiniai kūrėjai – elementaresni.

Mieželaičio, formos mėgėjo, nuomone, šis skirtingumas esmingesnis. Sovietinė poezija laikoma ir auklėjimo instrumentu. Todėl jos forma prieinamesnė, publicistiškesnė” (p. 130). Ne visi to meto Lietuvos rašytojai buvo priimtini režimui. Kai paklausiau Vytauto P. Bložės, ar jam teko susitikti su Ž.P. Sartru jo viešnagės Lietuvoje metu, jis pagalvojęs, atsakė, jog ne, nes buvo nepriimtinas rašytojas.

Šiame “Varpų” numeryje tik vienas debiutas. Publikuojami Nijolės Daujotytės eilėraščiai, jai už pirmąją eilėraščių knygą “Vienmečiai augalai” 2004 metais paskirta Zigmo Gėlės premija:

Skerdžius buvo teisus

koks gražus pasaulis

kai žiūri į jį pro lapus

mirga aukštas dangus

akyse stingstant debesiui

bėk

(p. 157)

Kalbinamas kino operatorius Jonas Gricius apie savo tėvą rašytoją Augustiną Gricių, kino operatoriaus darbą sovietmečiu ir dabar, likimą ir pan. Į L. Peleckio-Kaktavičiaus klausimą “Ar tikėjo A. Gricius likimu?” atsako: “Nedrįsčiau tvirtinti nei taip, nei ne. Nežinau.

Bet vieną faktą galiu paminėti. Tėvas naktimis skaitydavo. Taip jau nutiko, kad, grįžę į Lietuvą iš tremties 1944 metais, mes radom beveik viską, ką teko palikti taip netikėtai ir skubotai apleidžiant Kauną 1941-ųjų birželio 15-ąją. Tarp kitų rakandų buvo ir jo naktinė lempa. Kartą, 1949-aisiais, prieš pat Velykas, beskaitant naktį lemputė, ilgai tarnavusi, perdegė ir užgeso. Rytą Tėvas gavo telegramą – Egėliškėse mirė jo tėvas.

Kada nuvyko į šermenis, paaiškėjo, kad lemputė perdegė būtent tuo metu…” (p. 162). Į klausimą, ar pats Jonas Gricius tikįs likimu, taip sako: “Na, pone Leonai, tai beveik tas pats, jei paklaustumėte, su kuo praleidai praėjusią naktį. Arba – ar tiki į Dievą?” (p. 169).

“Varpuose” pirmą kartą publikuojamas Augustino Griciaus apsakymas “Juodašimčiai”, kuriame kaimo gyventojai, klaikiai persigandę juodašimčių (“galbūt tos piktos jėgos buvo bolševikai” (p. 164)), ginkluojasi: “Skubiai susiorganizavusi apsauga teikė nekokį įspūdį. Mažiausiai patyręs kareivis galėjo pasakyti, kad ir tokią apsaugą, ir visus saugojamus žmones kas panorėjęs ne tai, kad kokiu racionaliu, nūdieniu būdu, bet paprasčiausiais stalo peiliais kaip viščiukus būtų išskerdęs” (p. 171).

Spausdinami trys Kazimiero Barėno išversti apsakymai: Dž. Džoiso “Evelina”, E. Hemingvėjaus “Katė lietuje” bei Gi de Mopasano “Ranka”. Mopasano apsakyme jaučiama E. A. Po ir A. K. Doilio įtaka. Siaubo motyvai panašūs į E. A. Po stilistiką, o detektyvo – į A. K. Doilio.

Janina Jovaišaitė meta iššūkį savo metams: “O man nusispjaut į savo metus – / aš metu jiems, kaip buliui į snukį / raudoną suknios spalvą / ir juodus karolius” (p. 192), o Eduardas Juchnevičius kurpia dogmų dekretus: “Vadeiva Muravjovas paleidžia šaudytis dar pagiriotą / karį” (p. 196); “Partinio susiklausymo metu balsuoja duonos kepalu / rankutė Lenino” (p. 197); ir dar porą eilučių, kurios labai tiktų ir mūsų valdžiai: “Socialistų vienybė užtrūko kaip karvė, atsakingi / ministrai sutramdė geismus šalia tvarto” (p. 198).

“Man kūryba – dvasinio nerimo šauksmas. Gal ne tik man” (p. 205). Taip sako “Varpų” pašnekovas – literatūros tyrinėtojas, prozininkas, publicistas Viktoras Alekna. Publikuojamas jo straipsnis “Žymiausias antikinės literatūros vertėjas” apie Antaną Dambrauską.

Spausdinama A. Drilingos knygos “Žmonės prie vieškelio” ištrauka. Štai ką autorius pats sako apie šią savo knygą: “Kai 1986 metais knygą “Žmonės prie vieškelio” rengtasi išleisti, apie Atgimimą dar nebuvo nė kalbos, ir todėl visos tiesos pasakyti atsiminimuose niekas negalėjo. Tad galima manyti, jog tada išleista tik pusė knygos. Kitą pusę teko rašyti jau šiais laikais, iš esmės viską perrašant iš naujo, nors ir paliekant tą patį pavadinimą” (p. 217).

L. Peleckis-Kaktavičius straipsnyje “Mano pareiga buvo apšmeižtą tėvą apginti” kelia komedijos “Amerika pirtyje” autorystės klausimą ir į jį atsako: “Nuo devintojo dešimtmečio pradžios rinkdamas medžiagą knygai apie didžiąją Venclauskių šeimą, susidūriau su “Amerika pirtyje” autorystės problema. Kas tikrasis komedijos autorius – Juozas Vilkutaitis ar jo brolis Antanas?” (p. 226). 1981 metais buvo pasirodžiusi Vinco Kuzmicko monografija “Antanas Vilkutaitis-Keturakis”. “Dabar jau nedvejodamas šalia slapyvardžio galiu nurodyti ir tikrąjį autoriaus vardą: komediją “Amerika pirtyje” parašė Juozas Vilkutaitis” (p. 226).

Po trejų metų pertraukos tęsiamos Kazimiero Barėno “Kasdieniškos smulkmenos”. Taip pat L. Peleckio-Kaktavičiaus apžvelgiami “Penki “Lituanus” dešimtmečiai”. Prieš 50 metų – 1954 lapkričio 24 d. JAV pasirodė pirmasis anglų kalba leidžiamo žurnalo “Lituanus” numeris” (p. 252). Tai buvo “keturis kartus per metus leidžiamas menų ir mokslų žurnalas. Vidutinės knygos formato, 80 – 104 puslapių. Viskas – apie Lietuvą ir baltus: politika, istorija, kalbotyra, literatūra, muzika, menas…” (p. 253).

Regina Mažukėlienė straipsnyje “J. A. Herbačiausko biografija panaši į legendą” pristato įdomią Lietuvos literatūros asmenybę – Juozapą Albiną Herbačiauską: “Lietuva – savo rūšies “Dantės pragaras”. Ji – žmogaus būdo bandymo paskutinis žiauriausias etapas. Tik Lietuvoj išbandytas žmogus – tikras žmogus”, – teigė Juozapas Albinas Herbačiauskas, pasipiktinęs nepriklausomos Lietuvos valdžios šulais. Šis rašytojas modernistas, literatūros kritikas, magas ir horoskopų pirmtakas buvo gyva laikinosios sostinės legenda” (p. 273). Argi to paties J. A. Herbačiausko posakio negalėtume pritaikyti ir mūsų šiuolaikinei valdžiai? Ką rašytojas pasakytų apie dabartinę Lietuvą, jei būtų gyvas? Ar jam užtektų palyginimo su Dantės “Pragaru”, ar jis ieškotų kitų atitikmenų? Gal jis dabartinę Lietuvos situaciją prilygintų Dž. Orvelo romanui “1984-ieji”?

Petras Bražėnas, rašydamas recenziją apie K. Barėno knygą “Apsakymų rinktinė”, sako, jog “sugrįžimas prie kažkada skaitytų kūrinių dažnai suteikia progą perskaityti juos giliau, autentiškiau, efektyviau” (p. 282). Anot P. Bražėno, “galima įtarti, kad šiandieniniam jaunam skaitytojui daugelis apsakymo vaizdų, motyvų, įvykių, idėjų gali pasirodyti ir tolimi, ir ne iki galo suprantami, bet istorinę atmintį saugančiame ar sąmoningai ją praturtinti siekiančiame žmoguje apsakymas tikrai ras dar neužimtą kertelę” (p. 284).

Taip pat almanache spausdinama devyniolika Stasio Santvaro laiškų Bronislavai Sipavičiūtei bei pirmųjų “Varpų” autoriaus Česlovo Kontrimo laiškai apie akvarelę, dailę ir gyvenimą.

Šis 2005 metų almanachas “Varpai” įvairiapusiškai praturtins skaitytoją. Jame ras ką paskaityti ir literatūros istorikas, ir poezijos bei prozos mėgėjas. Perskaičius šį almanachą, norisi sulaukti ir kito numerio. Tačiau tam reikės kantrybės: luktelti iki 2006 metų pavasario.

Ričardo Šileikos sms‘ai

Autoriaus iliustracijoje: atvirlaiškis Dariui P. Iš Tramvajų g.

Kalvarijų turguje prieškalėdinė niurgzli suirutė. Nuo blizgesio pavargusios vitrinų manekenės. Šiandien norėjau išgerti 50 gramų. Tokia penktadienio nuotaika (nuotrauka).

Valg. rūgp., kyl. vėj., ryšk. juost., ger. arb. su riest., ein. juod. deb., reik. skus. barz., rud. šuo myž. an. tvor., ketur. segt. be darb., būk sveik. Erik

Popiečio geltona virsta vakaro mėlyna. Visu pajėgumu dirba šeši kaminai. Ant virvių karo sukaulėję (sulaukėję) mano marškinaičiai. Dar kėblinėju prietemoj.

Pasikeitė vėjo kryptis. Vakarė saulė Vaduvos gatvės kiemuos. Savanorių stotelėj prasčiokiškos akordeonisto melodijos.

Kieme vaikiškos rogutės tarp “audi” ir “mitsubishi” man pats gražiausias transportas. Kaminai leidžia skystus pavidalus.

Sėdžiu raudono žibinto apšviestas: dešinėj rankoj pincetas: murkt vienan skystimėlin, murkt kitan: žiūrėk, koks abrozdėlis!

Ale kad nėra kadu su šluotu makaruotis, mat reiki melstes, skaityte Parulskia rumanu, reiki žirėte pu kojam, sekte vaizdu pru truleibusa lungu. Ričerdus

Trečiadienio sutemos aptvarsto Vilniaus senamiestį. Aš žirglioju autobusų stotin, kur kunkuliuoja akiplėšiškai vieša bendruomenė.

Kinų smuklė, Utenos trikotažas, grožio grafika, madingi drabužiai moterims, gėlių įteikimas Vilniuje ir kituose miestuose, notaras Vingrių g. 6a, šilumos punktas, režisierius Jurij Popov, AB Limeta, natūrali drabužių oda iš Europos: daugiau kaip 200 pavyzdžių, vairavimo kursai, vonios įranga, vertėjų biuras, ypatingo skonio kava. Besibučiuojančių šiandien nemačiau. 2003 04 14

Mes neįtariame jų kėslų, mums nerūpi jų dievai, mūsų upės užsemia jų pievas. O jie užkrečia mus utėlėmis. Nėra ką bedaryti. Apgailestaudamas tas pats Šileika

Kerta kiemą, klinkuoja bažnyčion. Žvejų profesionalų kvarteto rytinės meditacijos. Pilnapilvė moteris su riebiom pinavijom. Nusičiaudau: turiu valandžiukę, po to išveš.

Pirmadienio karštis ir Viktoro Binkio užfundytas brendis pakirto mane. Ant praviro lango stovintys prismirdę mano batai klausosi Panerių lakštingalos. Bemiegis Ričardas

Vakarė saulė vos kabina stogų briaunas: esu penktadieniškai įkaušęs: vėjas eina žemai: Reformatų stotelėj laukiu leidimo (su)grįžti.

Temstančios Prospekto petunijos ir gyvi poetai ant (knygų rūmų) laiptų. Nežinantis, ką daryti, Viešpats. Iki beprotystės dar toli. Pajėgiu įkvėpt ir iškvėpt. Ričardas

Jau debesys prasiplaikstė į pašalius: apsekęs grįžtu į tašką B: virsiu pirktinius koldūnus su varške: oi, dūda, vai tai dūda, gyveno šaltyšius.

Labryt, kalbu tyliai, nerėkiu, nes dar Vilma miega. Anudien Tavi mačiau per televizorių. Sėdžiu dabar be kojinių, gersiu arbatu. Musėt lis.

Vakaro užkarda (užkanda): kam dzvanija varpai. Et, pavilgyčiau gomurį kokiu brendžiu, bet dabar vinguliuoju blaivutėliausias iš centro į pakraštį (paraštę). Ričardas

Žiūrėk: kepurėta pagyvenėlė su aptriušusiu kudlotu pseudopudeliu ir keistai įtartino veido apyamžis su ryžakailiu milžinišku pliušiniu meškėnu Gerosios Vilties stotelėj: fragmentiškas čia aš.

Tavo gomuriu slystantis šaltai karštai rūkytas karšis yra metafora. Pamaniau: tegyvuojie mąstymo stereotipai, nes kitaip neįtartume situacijos nevaldomumo. Tavo sugėrovas Ričardas Šileika

Ignas Utenoj atkakliai ieško arbūzo, Ričardas pasigardžiuodamas taršo Laimos šviežiai raugtus agurkus, Andrius stoty lūkuriuoja atvykstančių Trimakų. Vietomis trumpalaikiai emociniai išlydžiai. (Aukštaitijos nacionalinio draustinio informacijos centras praneša)

O! Andriau: kad nepristigtum ryškinančių ir fiksuojančių medžiagų! Su labai marga diena Tave visokeriopai ir beatodairiškai sveikina gerb. Šileikos ir linki maloningai murkiančio gyvenimo glamonių ir kutulių.

Šeštadienio štilis: nuleistos visos vėliavos: nė menkiausio patoso: migruojančio angelo pusgirčiai anekdotai: tiesiog norisi deklamuoti Nėrį. Vakaro sutemos pamažėl užsemia materialybę. Tau, Asta, žiogų polifonijos po balkonu. Balionų pūtėjas Ričardas

Krapščiau stalinę lempą: du laidai, lempikė, kištukas – ir nešviečia. Už lango didžiaburnis debesis, šiapus – slystantis beemocis vyzdys.

Viešpatie, koks mixas: AC/DC, Molėtų žalmargės pakelėse, debesų debesys dangaus freskoj, Utenos ožkų sekstetas dešinėje. Europos parko kraštovaizdžio draustinis: pasvirus išvietė. (Ričardo radijas praneša)

Šašlykų visaapimantis kvapynas ir dūmai virš Platelių ežero. Žemaičių Kalvarijos turgavietėj ant prekystalio: arbūzą kuo godžiausiai kertantys trys skustagalviai vyrai. Panagėse parsivežu Žemaitijos. Prasvietnikas Šileika

Šiandienos fragmentai: a) paobely žvejų žydras žiguliukas b) bulvių lauke dalgiu mosikuojantis aš c) galutinai prairęs kelnių užpakalis d) pievelėje vemianti mūsų katė. (Lietaus išvengęs Ričardas)

Šiųnakt nulauže pri išeinamas augusi didžiulu kanapi: Aristavas narkumanam švinte. Paskutinių navynų radija agentus Šileika

Antradienio šeštadienis: kasuotos paauglės dvynės, lengvų kainų politika, sužeistas aptarnaujantis personalas, flirtuojantys keturiasdešimt aštuonmečiai, po saloną besiblaškanti lengvabūdė peteliškaitė. (Pagaliau sostinę paliekantis Ričardas)

20 valandą kieme pas mamą: mano šešėlis – trylikos metrų ilgio, katės – aštuonių sprindžių. Ričardas. Rugpjūčio 20-oji

Iš 26-os į 27-ą nakties įvykiai: rūkytu Braunšveigo dešros gabaliukėliu susigundė ir slasnelėsna įkliuvo pora peliokių, viena augesnė, gi kita visiškai mažulytė. (Iš kovos su smulkiu grobstymu ir prevencijos skyriaus bei pasekmių likvidavimo, taip pat apskaitos poskyrio pareigūno R. Šileikos pranešimo)

O dabar išdrįsčiau kalbėti banalybes. Kaip rudenėjantis vėjūkštis eina per pamažėl rūdijančius agurkų ir pupelių lapus. Šiurpina plikablauzdės prisidažėlės odą. O šiltnamių polietilenas atšvaituoja rugsėjo saulę.

Vakaras, vakaras, vakaras, Dainiau. Teesie Tavo valia. Jeigu su kūnu ir siela esi Lietuvos Respublikos sostinėje, tuomet galėtume pasidalyti gražia ir graudžia praeitimi bei bergždžiais ateities ketinimais. Prasvietnikas Šileikiokas

Gavau karinę užduotį, tad Literatūros ir Meno arsenalo nebepasieksiu. Regiu pro plyšį: amžini priešai nesnaudžia. Šaulys iš slyvų Ričardas

Kiauras ir nuščiuvęs vakaras prie Ratnyčėlės. Geltono dažo prisigeriantys Druskininkų kaštonai, naktimi sruvenantis pietrytys. Šioje akimirkoje įklimpęs Ričardas

Disertacija: pamažėl įsisiūbuojančio rudens tąsumas, spalvodara ir ekonomika. Rugsėjo reglamentas spaudžia į kampą.

Ši Viešpaties akimirka yra mano nuotaikos iliustracija: kalatuojantys katedros varpai, veidan nenumaldomai kertantis vėjo ir lietaus buterbrodas, pora patežusių varnų Konstantino ir Jelenos cerkvės danguj, man absoliučiai svetimas plūsmas į dešinę. Nebelaukiantis (oi laukiantis) toks Ričardas

Balbieriškyje galvas nuleidusios karvės. Vis neužsivedantį motociklą stumdantys vyriokai. Veliantis sutemoms regiu dar prasčiau.

Gedimino prospekte nirvanon įpuolusi moteris, perkošiama palaikių skersbangių, nepasikliaujanti atsitiktiniais pasiūlymais, nepatyrusi nei jėzaus, nei budos, labai tikėtina, dar iki vakaro ką nors neordinaraus prigalvosianti ar net įvykdysianti. Anonimas biografas

Išplikėjusiam darže šviečia chrizantemos. Pora kopūstų pačiam pakrašty. Beržinės malkos kaimyno kieme. Orlaivio visapereinantis (visaperimantis) gausmas. Mano geidžiamam peizaže visiškai nereikalingas žmogus.

Plikame Savanorių prospekte ok šoka raudonai akių rainelėse Lukoil degalinės kuro kainų tablo! Rudens metą dažniau norisi myžti. Ne-pajėgus kapituliuoti Ričardas

Filosofiją išgalvojo ateistai, kaip at(si)pirkimą ir paguodą. Visą savaitę konspiracijos sumetimais esu užsimaskavęs nesavo balsu. Ričardas Nazarietis

Trečiadienio vakaro degtinėlės burnelė (ne)išganys. Šlapimu trenkiantis Panerių troleibusas, o jame niekuo dėta kailiniuota madam (regiu tik jos iškilią nugarą). Štai tokia trivialios semantikos patriušus uodegiūkštė.

Stypsau Jeruzalėje. Kiosko kampo įsikirtęs apaštalas jau iškritęs iš laiko. Penktadienis yra tobulai pameluotas, todėl tikras.

Pilka rodyklė – rentgenas, geltona – psichikos sveikatos centras, tamsiai mėlyna – mamografijų kabinetas. Svarstyklės neveikia. Atsiprašome, prie šio langelio neaptarnaujam.

Pasiutęs valkata Arkikatedros aikštėj. Grūmodamas lazda vejasi pilietį n. Dvi nemiegojusios paneliukėlės stabdo mane praeinantį, teiraujas rūkalo. Viena kaifingai išsitiesus Gedimino žirgo papilvėj. Jūs klausėtės ryto šviežių naujienų iš gatvės. Ričardas

Kū padarysi, išgeriu gramu starkas, sėdžiu pri kompa, rašau api Ubelis. Ridikėlij pu langu augu labai ištikėlia, saula nuslaidži Balsiuos, a aš neturiu kita pasirinkima. Da žiburia nedegum. Ričardus

O Jėzau, kokios riebios ir žvilgančios lūpos! Pilname ryto saulės ir snaudžiančių piliečių autobuse nr. 50. Net nejaukoka – dėl tų lūpų.

Šitaip įsistiprėja atoslūgio svaigulys. Rudens kvapas iš kur? Tik Druskininkuos tobulai spengia tyla. Kai įvirsti patalan ir įsispogini į priešaušrio dangų. Ričardas

Nė menkėliausio merkantilizmo. Sekmadienio lietus merkia tolygiai ir nepriekaištingai. Spiste apspitusios rudosios skruzdės taršo nabašniką slieką. Pernelyg greitai dabartis reinkarnuojasi saldžiarūgštėn praeitin. Šią valandą ne(be)turiu spermos. Kletkuotamarškinis R. Š.

Užrašė Ričardas Šileika

Rimantas Kmita

knygų mugė

na ir kaip tu, szymborska,

po du litus

rinktiniai tavo žodžiai

ne kam teįdomūs

ką gi veiki čia, senute,

su elegantišku savo skriblium

žvalgais po naujuosius laikus

ką galėtum jiems pasakyti?

sakai, kam tos kaukės,

jeigu nėra karnavalo

žinai, jiems patinka žmogiškas

žvilgsnis,

žmogiškumas, ypač kada

žurnaluose ir televizijose

juos jaudina familiarumas

netikėtose vietose

bet negi mudu imsime jaudinti

juos paperka asmeniškumas,

bet negi mes papirkinėsime

negi imsimės harmonizuoti

tarkime, pirkėjus ir

prekybininkus,

kurių neharmonizuoja net

rinktinių tavo žodžių kaina

poezija jiems būna per

sudėtinga, ir jie tada sako –

nesąmonė,

poezija jiems būna per daug

paprasta, ir jie tada sako –

čia ne poezija, o kažkokie

dienoraščiai

iš tiesų jiems ir nereikia jokios

poezijos

tai kur poezija? – klausia ir

klausia žurnalistai

sutrikusių poetų, nudūrusių akis

į žemę, neturinčių ką atsakyti

Apie du dalykus

Pavargėliui žvilgsniu nugaron

atsirėmęs

Prie senamiesčio grindinio

traukiamas

Alaus ir pundelio traktatų

Su prievole vertinti

Abu barzdoti, nuvargę,

Su nešuliais

(o kas gi juose? – blusų

pasagėlės juose),

Apsmukusios kelnės,

bet laikosi dar,

Ir švarkeliai šiaip sau,

Tavo gal dešimtoj klasėj pirktas

Kelmės universalinėj,

O dabar jau gerokai daugiau

kūno

Jam tenka apglėbti; gal reikėtų

rašyti glausčiau,

Bet kaip čia nepasidalinsi –

viename iš tų traktatų,

Jauna mergina kalba, kad neva

moteriškas rašymas

yra biseksualus,

Dėl kurio jos laimi,

Išeitų, kad vyriškasis –

homoseksualus, dėl kurio jie

Pralaimi;

Dar sakoma, kad kiekvienas

vyras savyje turi

Anima, o moteris – animus –

vyriškąją pusę,

Tai gal ir kiekvienas vertintojas

turi savyje bomžą,

Nors atvirkščiai tai kažin.

Ir kitas dalykas – dažnai žiūriu

į savo rajono

Šunis valkatūzus,

Jie visada seni, jų nebūna jaunų –

linksmų apykvailių,

Nebent seni apykvailiai,

bet dažniau visiškai ramūs,

Jokio dėmesio aplinkai, bindzina

kaži kur žvilgsnį įsmeigę,

Kad ir jaunesnis – apšiuręs,

neguvus, be ausies arba raišas,

Bet šiaip jau nebūna jaunų,

nesu tokių matęs

Kiemo valkatų.

Aš neatlaikau pavargėlių

žvilgsnių,

Šunys vengia manojo.

***

tas mikroautobusiuko

vairuotojas

jau nusikalęs visai,

paišinas visas, ir mašina jo

ne per švariausia,

dirba išsijuosęs:

klausinėja, ar čia kas lipsit,

o už posūkio, o už perėjos,

bando ir kelių eismo taisyklių

laikytis, ir kuo greičiau

nugabenti

mus kur reikia

nežinau iš kur ta mintis:

norėčiau pas jį į svečius,

į jo priplėkusią virtuvę

išgerti butelaitį degtinės,

žmona jo riebaluotu chalatu

padarytų kokios užkandos

ir nebūtų blogai, gal net

visai gera

iš visų jėgų – geležinai –

įsitvėrus

tarsi kokios karuselės vairo

nes mums reikia laikytis

Vytautas Deksnys

Miestas

Liejasi pienas aplinkui aušra

Ant koturnų mus stato sėdim

Aikštelėj brūžinam stiklą ir

Grojam pjaustom aštriąsias briaunas

Kylam pjūklais į viršų ten

Nejauku ten vienas kampas išlindęs

Namo kurio visos lentos jau pakeistos

Tyliai namo kuriame kiekvienąryt

Šeimininkas miesto šio vardų ir

Daiktų guldė eilėn negyvojon

Obuolius vyšnias tų metų sekė

Kreivaisiais takais didvyrių klaidųjį

Žingsnį. Rodo sargyba kardus

Neikit ten užkrėstos sienos gelsta

Jos laikui bėgant neteisybė

Apsėdo taip lygiai ir

Man veržia mieloji karoliais

Kaklą ir vaizdas blankus darosi

Debesiu plaukia rausta

Kūdikiais miestas naujos kiemsargių

Gretos trupinius šluoja ir

Dekoracijas keičia. Kai

Pabusim ryte susiderinsim

Aukštį bus jau viskas kitaip.

Šerno medžioklė pavyko kariai

Suplėšyti guli duoda jie

Miestams vardus rengia

Aukas ir žaidynes tik

Neteisybės spalva lieka

Blyškiai geltona mėlyna

Kartais balta kokią tik

Sugalvosi tai neteisybės

Dažai gausiai mieste jų išpilta.

Savaitėmis ant kelmo

Sėdžiu ant kelmo sėdžiu per dieną

Sėdžiu per naktį savaitę mano

Kelmas yra traukinys tikiu

Mėlynu traukiniu traukinyje sėdžiu

Per dieną sėdžiu per naktį savaitę

Mano kelmas yra laukas arklys

Ir artojas už lango senis jo prakaitas

Mano kelmas koturnai baldakimas

Scena balaganas kylu kaip burbulas

Virš miško krūmokšnių mėsos sėdžiu

Per dieną sėdžiu per naktį savaitę

Permetu kalbas atrenku gyvas

Negyvas išmėtau aplinkui mano kelmas

Yra stalas ir knygų lentynos sėdžiu

Per dieną sėdžiu per naktį savaitę

Ir pro tą langą matau mano kelmas

Šunų kaita kieme per dešimtį

Metų geležinkelių reforma nauji

Vėjai ledų pramonėje niekučiai

Tėkmė ilgas šleifas sėdžiu ant

Audeklo sėdžiu per dieną sėdžiu

Per naktį savaitę nulipu stiklas

Aplinkui ir priešinas medžiagos

Tiltų statybai pramušu tai ką matau

Ko nematau ko nenoriu nepramušu

Tyliu nėr ką sakyt. Ribos yra mano

Kelmas sėdžiu ribotas per dieną

Sėdžiu per naktį savaitę žiūri rytas

Akim didelėm o mano akis

Nepraslysta žiūriu bet ką bet ką

Ir matau bet ką teprižiūriu dūmai

Ir skersvėjai dūmuose sėdžiu

Per dieną sėdžiu per naktį savaitę

Sėdžiu skraidau sėdžiu važiuoju

Sėdžiu slenku ir sklaidau sėdžiu

Ir sudegu tyliai vėl atsistoju sėdžiu

Pabėgu sėdžiu pabėgt negaliu

Sėdžiu ir nušviečia prislegia išveda

Tyliai nušauna sėdžiu ant kelmo

Ištemptas sėdžiu per dieną sėdžiu

Per naktį savaitę sėdžiu sklaidau

Ką sklaidau matau tai ką žiūriu

Galvą nuimki tyliai priėjus.

Trys latviški eilėraščiai

1. Žmogelis

Žmogeli autobuse tavo žvilgsnis

nuslydo

Pro šalį pienas vėl prasipylė žvaigždės

Pakely nusėdo žmogeli su krepšiais ir

Megztiniais pamirštas primintas

Nuneštas palei tvenkinį žinią suradęs

Žmogeli prieš dangų ir pragarą

Lygus un līgo un līgo un līgo

Miegi su trim karžygiais nepabusdamas

Veidą nusukęs šalin priekaištaujantį

Balsą žmogeli trobelėj puodelis

Rieškučiose atviros durys į ugnį

Ledas viduj iš viršaus apačios

Susišildom iš naujo vėl pradedam

Kvapą atgavę lyg kamuoliai

Pripūsti viršun apačion šokinėjam

Lig ryto lyg lakštai metalo

Lankstomės tiesiamės tirpstam

Ir nykstam lyg siūlai vyniojamės

Driekiamės sunkiai kvėpuojam.

Iš ryto į miestą kelias tiesus geriausiais

Išgrįstas norais žmogeli nuo stalo

Ant stalo į rūsį per kelią kavą arbatą

Viens kito ragaujam žmogeli laiptinėj

Tuščioj nuėjęs praėjęs nusėdęs

Liko kažkur nuošaly tavo lynai

Mašinos už scenos ir šaknys ir žvėrys

Un brīnums un stikla un sudraba kalns.

2. Ryga

Lėkštės virtiniai nuo ryto pilnas

Skrandis žuvėdrų perdrėkę laivai

Gatvelėj tekšim ir plaukiam

Išmirė jau tie stalai tos sienos tie

Dūmai karoliai Ildzciemio lotofagai

Pilstosi laiką virtuvėje ratas vėl

Prasidėjo tu mano Ryga. Mano

Akys arti kiekvieną veido gatvelę

Po žingsnį išvaikščiosiu ir krautuvėlėn

Užeisiu ten prisiminti paduos

Kalbėti ir pagalvoti tu mano Ryga.

Ildzciemio lotofagai dangų riekelėm

Dalinasi kviečiasi taksą

į pietus aplinkui

Bombas išmėto saugoti galvą palikęs

Pagal uoslę pareisiu tu mano Ryga.

Žuvėdros tupia kloakon mėsos

Skyriuj triušiena šoka iki dangaus

Ramsčių plieninių ir beldžias muša

Būgną balsu kojomis trimituoja

Tas ir zaķis. Jau penkiolika metų

Žmogėdros bistro užkandžiauja visą

Rytą mes čia mūsų kojose svoris mūsų

Gerklės vanduo šafranas grindys

Plytelės bilda kažkokia dėžė jokio

Miesto nereikia tu mano Ryga.

Ildzciemio lotofagai savo pabaigė

Ratą važiuoja namo koks žvėris mūsų

Galvas čia atnešė tamsios ir miegančios

Jos niekas mums nebekliudo plaukiam

Pirmyn ir kaklus tiesiai

nulaikome švilpiam.

Gatvė bus išmatuota perkirstas tiesiai

Kanalas lengvas vėjas į barzdą

tu mano Ryga.

3. Nieko nauja

Kas rytą šuo ištikimiausias

Šviesa veidą nulaižo užverda

Vanduo gerklėse laikas sėstis

Bandyt prisiminti kur esam

Mana bīstamā nekart tuo

Oru yrėmės daugsyk tiesia

Linija traukėme ir tada kai

Sminga naktis truputį arfom

Gyvom padainuoja tik mes

To negirdim įėję į vėžes

Pavojingoji tada kai stulpas

Ratą šviesa apsibrėžia tada

Kai skaitau tavęs nežinau

Ant šilto asfalto kai užtrenktos

Durys kai miega gyventojai

Kai šildosi katinas nekreipia

Dėmesio purpteli paukščiai

Iš knygos ir nieko aplink

Mana bīstamā kai sako

Išmirė miestas nuvertė

Kopėčias atostogauja negali

Kalbėti ir tyli kai į

Ratą patenkame su balsu

Susipykstame pavojingoji

Kai nelengva ištrūkti nukirsti

Išsigąst mana bīstamā

Kai nelengva matyti kaip

Vartosi tepasi rėkia pavojingoji

Kai kartojam balsu klaidas

Tas pačias atmintinai jas

Mokinamės tarsi paukščiai

Dangaus garsiai čirškaujam

Skysčiu maitinamės

Kai per vidurį rato be

Atminties gomurį šaldomės

Mana bīstamā kai po žemėmis

Čiulbame žolę pjauname

Ir aštrūs mūs ašmenys

Ir tada kai visai be balsų

Tada kai stovime sienomis

Žirniais atsimušam pavojingoji

Tada kai išsenkam kantrybės

Netenkam apsigaubiam sėdim

Ir girdim negirdim tada

Kai šypsomės čia už kalnų

Ką tik kadaise tuoj pat

Išsigąstam tada kai ryte

Nebenorim nieko žinot

Pavojingoji kai nešam aukas

Ir derlių ir akmenis vandenis

Lauko ir šiaip panešiot pasilieka

Man liekanos tinko ir kvapo

Ir plauko nieko nauja

Nevyksta tik kvapas liežuvis

Vanduo ir ranka plikas kaklas

Ir stulpas ir šviesos lengva

Skaityti viskas ne kartą matyta

Aš vėl įklimpau mana bīstamā.