Muzikos istorijos ir teorijos katedra šventė auksaspalvį jubiliejų

Muzikos istorijos ir teorijos katedra šventė auksaspalvį jubiliejų

Muzikos istorijos ir teorijos katedros kolektyvas ir Menų fakulteto dekanas prof. V.Tetenskas (pirmas dešinėje) įsiamžino atminimui per jubiliejinę šventę. Katedros vedėja prof. dr. D.Kšanienė ir Menų fakulteto dekanas prof. V.Tetenskas drauge suraikė jubiliejinį tortą.

Milda Kazakevičienė

Rudeniui įsibėgėjus Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos istorijos ir teorijos katedra šventė brandų 30-mečio jubiliejų, kurį įprasmino du renginiai: respublikinė muzikologinė konferencija ir katedros kompozitorių kūrinių koncertas.

Tapo fakulteto ašimi

Muzikos istorijos ir teorijos katedra yra specifiška: čia bendradarbiauja skirtingų specialybių muzikai – kompozitoriai, istorikai, teoretikai, folklorininkai. Šie įvairių sričių specialistai dėsto pagrindines teorines disciplinas visų Menų fakulteto katedrų studentams. Todėl, pasak prodekanės doc. E.Savukynaitės, ši katedra tapo fakulteto ašimi. Pagal paruoštą atskirą programą nuo 1995-ųjų čia vyksta muzikologijos bakalauro, o nuo 1996 metų – ir magistrantūros studijos.

Per dešimtmečius keitėsi katedros vadovai, kol jos vairo neperėmė muzikologė prof. dr. Daiva Kšanienė, tapusi ilgamete, nepamainoma šios katedros vedėja. Įvairavo ir pedagogų gretos – dabar čia dėsto trys profesoriai, keturi docentai ir keturi lektoriai.

Šios katedros iniciatyva veiksmingai funkcionuoja Muzikologijos institutas, vadovaujamas prof. dr. Danutės Petrauskaitės. Čia dėsto kone visi (išskyrus tris asmenis) Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus, vadovaujamo prof. Remigijaus Šileikos, nariai.

Katedros profesoriai skaitė paskaitas JAV, Ispanijos, Vokietijos, Turkijos universitetuose, dalis pedagogų yra pelnę premijas bei apdovanojimus, o kompozitoriai užsienyje sėkmingai atstovauja Lietuvos muzikinei kultūrai.

Nuo 1992-ųjų rengiamos muzikologinės konferencijos „Muzikos meno idėjos ir keliai“, įkomponuotos į LKS Klaipėdos skyriaus ruošiamus tarptautinius naujosios muzikos festivalius „Marių klavyrai“.

Katedros docentės Rūtos Vildžiūnienės suburtas Menų fakulteto folkloro ansamblis „Auksodis“ ne kartą dalyvavo garsiosiose „Europiadose“.

Subūrė šalies muzikologus

Katedros jubiliejaus proga spalio 27-ąją surengtoje respublikinėje muzikologinėje konferencijoje buvo perskaityta dešimt mokslinių pranešimų. Juos galėtume surikiuoti į muzikologinius statistinius (prof. dr. D.Kšanienės „Muzikos istorijos ir teorijos katedros kelias“; Šiaulių universiteto doc. dr. Ryčio Urniežiaus „XX a. muzikos pučiamųjų orkestrui akademinių žanrų raida ir ypatumai“) ir etnomuzikologinius (VDU habil. dr. Romualdo Apanavičiaus „Etninė muzika – seniausio ryšio tarp „šio“ ir „ano“ pasaulio priemonė?“ ir prof. habil. dr. Alfonso Motuzo „Vilniaus Trijų Kryžių kalno muzika; vietos ir atnešta tradicija“ bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos lektorės Virginijos Apanavičienės „Etnografiniai regionai lietuvių kompozitorių kūryboje“).

Du pranešimai skirti muzikos istorijos sričiai: prof. dr. D.Petrauskaitės „Muzika Kauno gete: nuo giesmės iki simfonijos“ ir Linos Liakšienės „Šilutės kultūrinės muzikinės draugijos XIX a. pab. – XX amžiaus pirmoji pusė“. Pastaroji pranešėja už šiais metais apgintą magistrantės darbą (vadovė prof. D.Kšanienė) spėjo pelnyti jau dvi premijas.

Du vilniečių muzikologių pranešimai nagrinėjo iškiliųjų kompozitorių meninės pasalėjautos ir stiliaus ypatumus (doc. dr. Audronės Žiūraitytės „Biblijos motyvai ir muzikiniai „mitai“ (archetipai) Onutės Narbutaitės kūryboje“ ir doc. dr. Rūtos Gaidamavičiūtės „Vidmanto Bartulio „Pamoka“ – tarp aleatorikos ir autorinės interpretacijos“). Teoriniame darbe „Generalboso menas kaip baroko muzikos mokslo teorija“ doc. dr. Gražina Daunoravičienė, remdamasi naujausiais muzikologijos mokslo tyrimais, koregavo kai kuriuos baroko terminus, sąvokas, muzikos interpretacijos nuostatas.

Naujumu išsiskyrė ir moksliškai pagrįstas prof. A.Motuzo pranešimas, sugriovęs tradicinę nuostatą ir įrodęs, kad Trijų Kryžių kalno Vilniuje ištakos yra ne bernardinų, o pranciškonų pamaldumo kultūros dalis ir apeigų šaknys – ne religinės ar mitologinės, o bendrakultūrinės.

Tematikos originaliu naujumu išsiskyrė ir prof. D.Petrauskaitės darbas, kurio pagrindinė informacijos dalis ir muzikos kūriniai surinkti JAV muziejų archyvuose.

Problematiški, įdomūs, iliustratyvūs pranešimai išprovokavo karštas diskusijas. Konferencija, kurioje atstovautos pagrindinės pasaulinės muzikologijos sritys, sulaukė didelio susidomėjimo ir praturtino jos dalyvius.

Surengė Klaipėdos kūrėjų koncertą

Tą patį vakarą KU koncertų salėje klausėmės Klaipėdos kompozitorių instrumentinės muzikos. Vakarą vedusi šio renginio iniciatorė prof. dr. D.Kšanienė charakterizavo katedros kompozitorius, jų kūrybą, šiltai pristatydama ir atlikėjus.

Pirmoje koncerto dalyje dominavo fortepijonas – galėjome gėrėtis ne tiktai atlikėjų, bet ir naujo fortepijono privalumais.

Meniškai sudėtingą, koncertišką programą atliko talentingi, patyrę Lietuvos instrumentalistai, vienmintišku ansambliavimu atskleidę kūrinių vidinį turinį, jų meninės bei techninės raiškos ypatumus. Zigmo Virkšo (1945-2001) „Vandenis“ fortepijonui pianistės doc. Tatjanos Romaškinos atliktas su ryškia menine pagava. Docenčių Ingos Maknavičienės ir T.Romaškinos fortepijoninis duetas vieningai perteikė šmaikščią, impulsyvią kompozitoriaus Jono Domarko simfoninio kūrinio „Capriccio“ kamerinę versiją. Natalijos Eager „Sielos sezonų“ III dalies neoromantiškai amerikietišką muzikos koloritą ekspresyviai, kūrybingai interpretavo prof. Vilmanto Bružo (trimitas) ir doc. I. Maknavičienės duetas.

Koncerto pirmosios dalies centriniu programos numeriu tapo prof. Remigijaus Šileikos Trio fleitai, fortepijonui ir mušamiesiems. Valentinas Gelgotas (fleita), T. Romaškina ir Saulius Astrauskas (mušamieji) įprasmino kontrastingų muzikos sferų – drastiškai impulsyvios ir liūdnokos lyrinės – logiką, pabrėžė charakteringų mušamųjų tembrų meninę raišką.

Antrąją koncerto dalį griežė Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas Liudos Kuraitienės, jam dirigavo Tomas Ambrozaitis. Skambėjo kompozitoriui Juliui Juzeliūnui dedikuotų dvidešimties kompozitorių sukurtų Variacijų ciklo trys miniatiūros, kurių autoriai – O.Narbutaitė, V.Jurgutis ir R.Šileika. T. Ambrozaičio vadovaujamas orkestras išraiškingai perteikė Alvido Remesos Rondo muzikoje vyravusį grakštų polifonišką energingumą bei kontrastingo epizodo charakteringą keistą „nežemiškumą“.

Pastaruoju metu kompozitorius Jonas Paulikas savo naujais kūriniais klausytojų nelepino, todėl su įdomumu klausėmės pernai jo sukurtos dviejų dalių Muzikos styginiams, kurioje apibendrinti pamėgtos polifoninės technikos pasiekimai, daugiau vietos skiriant išraiškingai tauriai lyrikai.

Jubiliejaus šventės finale aidėjo nuoširdūs kolegų sveikinimai, scenoje sušvito auksaspalvės rudeninių gėlių puokštės…

Trisdešimt metų su teatru ir jo padedami

Trisdešimt metų su teatru ir jo padedami

Buvęs katedros vedėjas doc. G.Šimkus ieškojo įvairių teatro formų ir vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo Vandens, Vežimų, Akmenų teatrų judėjimą. Ilgametis Klaipėdos dramos teatro direktorius B.Juškevičius studentams atskleidė teatro istorijos paslaptis. KU Menų fakulteto Režisūros katedros vedėja doc.dr. D.Vaigauskaitė į ateitį žvelgia su viltimi. Nerijaus Jankausko nuotraukos Klaipėdos universiteto Režisūros katedroje prigijęs kaunietis režisierius G.Padegimas su studentais repetuoja net Menų fakulteto kiemelyje. Žinoma scenos judesio ir pantomimos specialistė doc.E.Savukynaitė Režisūros katedroje – nuo pirmųjų dienų.

Rolanda Lukoševičienė

Per 30 metų – 413 teatro bacila paskiepytų absolventų, pabirusių po visą Lietuvą, režisuojančių, vaidinančių, įgytas žinias pritaikančių žurnalistikoje, versle, pramogų pasaulyje. Toks didelis ir brangus spalio mėnesį trisdešimties metų jubiliejų minėjusios Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros kraitis.

1975-aisiais tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Režisūros katedrą, surinkusią pirmąją liaudies teatro režisierių laidą, ne kartą bandyta ištrinti kaip „nereikalingą“. Šiandien Režisūros katedra gali didžiuotis esanti vienintelė aukštąjį išsilavinimą mėgėjų teatro režisieriams suteikianti įstaiga ne tik Šiaurės Europoje, bet unikali ir visame pasaulyje. Ne šiaip sau į Klaipėdą studijuoti atvyksta žmonės iš Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Ugandos, Zimbabvės, Kenijos, Kanados. Nuo 2001-ųjų, kai Režisūros katedroje buvo surinktas pirmasis tarptautinis kursas, čia mokėsi 21 užsienio studentas.

Skambėjo linkėjimai ir studijų dainos

Tris dienas trukusiuose jubiliejiniuose renginiuose būta visko: ir jaudinančių kalbų, seniai nesimačiusių bičiulių apsikabinimų, ir spektaklių, dainų, diskusijų.

Pats pirmasis renginys – bandymas sukviesti tuos, kurie nedirba pagal specialybę. Ką režisūros studijos davė žurnalistui, verslininkui, dainininkui? Ką jos davė tiems, kurie liko ištikimi ir šiandien aria mėgėjų teatro dirvonus – stebina miestų, miestelių žmones naujais pastatymais, stebina pasaulį, išvydusį iki tol neregėtus lietuviškus mėgėjų spektaklius, neretai nuskinančius laurus tarptautiniuose festivaliuose. Ar tie keli studijų metai tebuvo smagiai praleistas studijų laikas, bandymas „prisijaukinti“ Melpomenę, ar įskiepijo sugebėjimą suvaldyti jaudulį tiesioginiame radijo eteryje, televizijos ekrane, laisvai reikšti mintis, bendrauti su įvairiais žmonėmis?

Visi kalbėjusieji absolventai, nors ir nevalgantys iš teatro meno duonos tiesiogine prasme, pabrėžė tokių studijų naudą ir akivaizdžią galimybę jas pritaikyti bet kurioje gyvenimo srityje. Teatras žmogui suteikia neabejotiną spalvą, ryškumą, kultūrinio konteksto suvokimą. Daugybė režisūros mokslų ragavusių žmonių dirba televizijoje ir spaudoje. Jie užpildė vienu metu apytuštę pramogų pasaulio nišą, nes buvo išmokyti valdyti dėmesį, kūną, kalbą, girdėti, ką sako pašnekovas, stebėti pasaulį, žmones, jausti situaciją ir akimirksniu į ją reaguoti. Ir nors gyvenimo mizanscenos kartais būna gerokai sunkesnės už tas, kuriose teko būti scenoje, nė vienas iš tų 413, įgijusių režisieriaus diplomą, nepasiklydo, nepaslydo, išliko vienaip ar kitaip realizuodami save.

Katedros jubiliejui buvo skirti du festivaliai – „Baltijos skrydis“ ir „Auksinis Amūras“. Pirmame – ryškiausių Rusijos, Latvijos ir Lietuvos mėgėjų teatrų pasirodymai. Antrasis, tradicinis, rengiamas nuo 1981-ųjų, sumanytas tuometinio katedros vedėjo doc. Gedimino Šimkaus. Jis skirtas absolventų pasirodymams. Ir šįkart jame buvo parodyti geriausi buvusių Režisūros katedros studentų darbai. Na, o jubiliejaus kulminacija – iškilmingas pokylis, kuriame susitiko skirtingos Režisūros katedros absolventų kartos. Apie prabėgusias akimirkas priminė didžiuliuose ekranuose rodomos archyvinės nuotraukos, kuriose – visi jauni, su polėkiu, kupini noro kurti, vaidinti. Kol „Žuvėdros“ salėje skambėjo sveikinimo kalbos ir palinkėjimai, jos kuluaruose atgijo… studentų bendrabutis. Iš kažkur atsirado gitara, ir tarsi iš gausybės rago ėmė lietis bendrabučio koridoriuose vakarais skambėjusios dainos…

„Teatrinio podirvio“ žmonės

Šiuo metu Režisūros katedrai vadovaujanti doc. dr. Danutė Vaigauskaitė su viltimi žvelgia į ateitį.

- Aš pritariu režisieriaus ir katedroje dirbančio pedagogo Gyčio Padegimo minčiai, kad mes ruošiame žmones „teatriniam podirviui“. Turėdami profesionalų pasirengimą, jie eina „į liaudį“ ir „iškrapšto“ teatrą net ir ten, kur jo iki tol nebuvo. Lietuvoje į mėgėjų teatrų judėjimą yra įtraukta maždaug 50 tūkstančių žmonių. Tai daro beveik 70 procentų mūsų katedros studentų. Beveik visai Lietuvos mėgėjų teatrinei kultūrai vadovauja mūsų absolventai. Kai kurie nedirba pagal specialybę, kiti išėjo į profesionalius teatrus.

- Kadaise, sovietmečiu, mėgėjų teatrų judėjimas buvo itin populiarus. Paskui kuriam laikui jis buvo priblėsęs. O kaip dabar?

- Vadinamuoju pereinamuoju laikotarpiu pasimetimas buvo juntamas ir profesionaliame, ir mėgėjų teatre. Buvo išdraskyti kultūros namai, kultūros centrai, aplink kuriuos būrėsi teatrų kolektyvai. Paskui, kai įkvėpėme laisvės oro, praėjo šiek tiek laiko, kol supratome, ko norime iš tiesų. Maždaug nuo 1995-ųjų mėgėjų teatre prasidėjo ryškus atsigavimas. Sovietiniais laikais buvo kitaip: režisieriaus, jo padėjėjo ir dailininko etatai liaudies teatre bei sukurtos sąlygos kultūros namuose teikė dideles mūsų specialistų įsidarbinimo galimybes ir tarsi leido kopijuoti profesionalųjį teatrą. O atkūrus Nepriklausomybę, viskas ryškiai pasikeitė. Ir nejučia mėgėjų teatrinėje veikloje vėl atsirado pagyvėjimas. Gal režisieriai ėmė suvokti, ką nori daryti čia ir dabar, kokia jų misija? Gal, išnykus cenzūrai, atsivėrė didesnė erdvė fantazijai? O gal žmonėms atsirado didesnis teatro poreikis?

Teatro formų paieškos

- Kaip per 30 metų keitėsi katedra, mokymosi procesas, pedagogai?

- Pagal mūsų katedros istoriją galima būtų parašyti Lietuvos istoriją. 1975 metais buvo gilus tarybinis laikotarpis – tuomet surinkta pirmoji laida. Slėgė ideologiniai varžtai, programos iš Maskvos. Turėjai daryti tai, ko reikalavo. Nuo 1980-1989 metų ėmė vis labiau prasiveržti naujesnės idėjos. Katedroje tuo metu buvo išties įdomių dalykų. Vadovaujant Gediminui Šimkui, vyko teatro formų paieškos: atsirado Vandens, Akmenų, Vežimų teatrai, kurie traukė žmones. 1985-aisiais Klaipėdoje įvyko praktinė konferencija, į kurią atvyko teatralai iš visos Sovietų Sąjungos ir kuri turėjo reikšmės tolesniam katedros gyvavimui.

Nuo 1981-ųjų pradėti organizuoti absolventų teatrų festivaliai “Auksinis Amūras” ir “Svirplio teatras”, kuriuose mūsų buvę studentai parodo savo spektaklius. Tuomet ir buvo užmegztas glaudus ryšys su absolventais. To neturi nė viena aukštoji mokykla – tai mūsų katedros brangenybė. Kiekvienais metais pedagogai susitinka su jų paruoštais žmonėmis ir gali pamatyti, kaip jie juda į priekį, pakritikuoti, padiskutuoti. Todėl ir jaučiamės lyg šeimyna. Smagu, kai matai, kad žmonės dirba, jaučia pagrindą po kojomis, kad pedagogų darbas nenuėjo perniek. Yra išties fantastiškų pavyzdžių, pavyzdžiui, Dalia ir Virgis Dargiai Šiauliuose, su vaikais kuriantys spektaklius pagal Moljerą; Leontina ir Petras Valskiai Kuršėnuose, į teatrinę veiklą kasmet įtraukiantys iki 50 vaikų. Arba Vita Vadoklytė Skapiškyje Kupiškio rajone. Ten vaidina visas kaimas – ir vaikai, ir tėvai, ir seneliai. Tokių užkrečiančių pavyzdžių daug. Vadinasi, mes dirbame prasmingą darbą.

Ilgainiui keitėsi ir specialybės pavadinimas. Pirmasis įrašas diplome – Kultūros švietimo darbuotojas, saviveiklinio teatro kolektyvo režisierius. Paskui – Liaudies teatro režisierius. 1992 metais, kai tapau katedros vadove, atsirado specialybės pavadinimas – dramos režisierius. Po 1992-ųjų įvyko vienas ryškiausių pasikeitimų: susijungė Renginių režisūros ir Režisūros katedros, įsiliejo labai daug gerų specialistų. Pradėjome rengti režisierius su renginių režisūros, lėlių teatro, pantomimos teatro specializacijomis. Tokie ieškojimai tęsėsi 8 metus. Tačiau ilgainiui pamatėme, kad sudėtinga į vieną žmogų per trumpą laiką “sudėti” tiek daug profesinės informacijos. Atsirado „grynųjų“ specialistų poreikis. Tad nuo 2001-ųjų kasmet ruošiame skirtingų specializacijų režisierius: dramos, renginių, lėlių, pantomimos. Taigi katedra visada buvo paslanki pokyčiams, kuriuos diktavo laikmetis.

Iš ministerijos – „šaltas dušas“

Nelengvas išbandymas laukė 1991-aisiais, kai iš Aukštojo mokslo ministerijos gavome raštą, kuriame buvo teigiama, kad tokiems specialistams, kuriuos ruošiame mes, nereikia aukštojo mokslo. Užtektų ir kultūros mokyklos išsilavinimo. Tai buvo tarsi šaltas dušas. Kaip išaiškinti aukštojo mokslo ministrui, kad žmogus, kuris eina dirbti – kurti teatro su akademiku, traktorininku, mokytoju, melžėja, turi sugebėti rasti kalbą su visais? Būtent tuo metu, po 1990-ųjų, analogišką mokyklą uždarė estai, latviai. Mes išsilaikėme. Ir atėjo laikas, kai tapome unikalūs, nes kitose Europos šalyse tokie specialistai neruošiami. Konsultuojame švedus, suomius. Pas mus pradėjo važiuoti mokytis žmonės iš viso pasaulio, nors mūsų studijos užsieniečiams pakankamai ilgos – vieneri metai. Taigi išlošėme visomis prasmėmis. 30 metų patirtis labai svari. Yra tokių pedagogų, kurie dirba nuo pat katedros įkūrimo – Gediminas Šimkus, Elena Savukynaitė. Jie turi sukaupę turtingą pedagoginę patirtį. Tačiau yra ir naujų žmonių, kurie atgaivina kolektyvą. Štai atėjo Gytis Padegimas ir įnešė naujų vėjų.

- Ko galima tikėtis toliau, peržengus trijų dešimtmečių slenkstį?

- Planų daug. Šiandien vis dar reikia daug mėgėjų teatro specialistų. Rajonuose trūksta 34 režisierių, tik daug kas ten nenori važiuoti dėl buitinių sąlygų, atlyginimų. Ypač stinga techninių darbuotojų, apšvietėjų, rekvizitorių, butaforų profesiniame teatre. Trūksta scenaristų. Dabar, kai turime gerai įrengtą techninę bazę, galime galvoti apie galimybes juos ruošti. Neabejoju, kad dar plėsis tarptautinio kurso geografija. Jau turime paraiškų iš Indijos, Kinijos, Japonijos. Universiteto vadovybė į mus žiūri palankiai, pritaria mūsų ieškojimams. Nebeskauda dėl mūsų galva Muzikos ir teatro akademijai, kur rengiami specialistai profesionaliam teatrui. Mes bendradarbiaujame, keičiamės pedagogais. Visiems užtenka vietos po saule. Taigi viltys, žvelgiant į ateitį, labai šviesios.

Estetiškos agresijos spektaklis šokiravo ir linksmino

Estetiškos agresijos spektaklis šokiravo ir linksmino

Klaipėdietis M.Valiukas (kairėje), iki šiol žinomas kaip poetas, festivalyje “Ašakos” debiutavo kaip dramaturgas ir aktorius skaitovas. Simono Stankaus nuotrauka

Rimantas Kmita

Vaikų ir jaunimo teatro „Aušra“ organizuoto festivalio „Ašakos“ programoje spalio 21-osios vakarą buvo skaitoma Mindaugo Valiuko pjesė „17“.

Jos autorius M.Valiukas, baigęs lietuvių filologijos ir režisūros studijas Klaipėdos universitete, iki šiol buvo žinomas kaip poetas, išleidęs du eilėraščių rinkinius. Šįkart jis debiutavo kaip dramaturgas ir aktorius skaitovas.

Su pjesės autoriumi scenoje vaidino Andrius Petreikis, Vidmantas Kabošis, boso gitara į veiksmą bandė įsijungti Dmitrijus Galanovas, o viską prižiūrėjo režisierės Editos Prakuliauskaitės akis.

Svajoja… žudyti

Kadangi spektaklis prasidėjo jau po 22 valandos ir jį tematė beveik vien festivalio dalyviai, trumpai referuosiu spektaklio eigą. Scenoje susitinka du personažai, su savo trūkumais ir kompleksais. Vienas nori žudyti, tačiau neturi fantazijos tai daryti išradingai, kito polėkis naujiems smurtavimo būdams gerokai stipresnis, tačiau realizuoti jį nėra ryžto.

Pjesė prasideda šių dviejų personažų atsitiktiniu susitikimu, absurdo teatro principais grįstais nesusikalbėjimais, nesusipratimais, (ne)įsižeidimais ir atsiprašinėjimais. Po pirmų bendravimo akimirkų pasirodo, kad vienas, „atpirkimo ožys“, yra drąsus ir sugeba muštis, kitam gi labiau patinka būti žeminamu ir mušamu. Taip personažai apsikeičia savo įvaizdžiais, savo vaidmenimis, kažkieno gyvenime primestomis ar pačių klaidingai susikurtomis, ir įsivaizduoja atradę savąjį „aš“. Tačiau sykiu jie tampa vienas nuo kito priklausomi. Smurto skonį pajutęs personažas įsivaizduoja atradęs sau skirtą žmogų, kuris gali padėti įgyvendinti jo svajonių žmogžudystes. Pirmąja auka jis pasirenka savo pašnekovo motiną, nors pastarasis tvirtina, kad ji seniai žuvusi. Galiausiai įvyksta derybos – jeigu suskaičiavus iki 47 neatsiranda mama, „atpirkimo ožys“ bus pasmerktas geriesiems vešiesiems darbams – padėti vargšams, laistyti gėles, sekti pasakas mažyliams prieš miegą, sukelti iškritusius kuosiukus į lizdus ir t.t. Tačiau mama atsiranda – neaiški žmogysta iš ano pasaulio. Ji(s) abu personažus vadina savo sūnumis, pasakoja savo istoriją, kuri persipina tiek su vieno, tiek su kito personažo vaikystės prisiminimais, ir jie abu susiginčija, kieno tai motina. Čia personažai, besiklausydami žmogystos istorijos apie tai, kaip ji norėjusi nužudyti savo išsigimėlį ketverių metų sūnų, dar kartą apsikeičia vaidmenimis – siekęs žudyti nori išklausyti istoriją, o kitas, fantazuotojas, – pasibaisėjęs ir keršto vedinas bando ją nužudyti. Motina reikalauja, kad ją užmuštų, bet jos nei vienas, nei kitas personažas taip ir neužmuša. Apskritai lieka neaišku, ar žmogysta gyva, ar iš ano pasaulio, o abu personažai tampa tarsi vieno žmogaus vidinėmis kaukėmis. Pjesė lieka atvira, sukurianti erdvę klausimams, o ne bandanti vienaprasmiškai paaiškinti žmogaus žiaurumo fenomeną.

Perauga į žaidimą

Žudymas, agresija pjesėje yra būdas mąstyti apie žmogaus psichologinius kompleksus, poreikius, jų slopinimą, realizavimą kitoms formomis, transformacijas, galiausiai bandymas išsiaiškinti, kas ir koks yra žmogus. Agresija reiškiasi nuo įžeidinėjimų, fantazavimo iki konkrečių veiksmų. Tai pozityvus, kūrybinis agresyvumas, peraugantis į aktorių žaidimą ir poveikį žiūrovams.

Viena vertus, į žudymo situaciją įsijaučiama, ji varijuojama, ji kaupiama, psichologiškai, filosofiškai ir estetiškai vystoma, tačiau sykiu ir atsiribojama nuo jos, nesusitapatinama. Vaidinama viskai priešingai „žiaurumo teatro“ taisyklėms, kur aktorius savo vaidyba, kūnu, šokiu turi sukelti įspūdį, priartinti, o ne papasakoti realybę, kur tekstas gali atlikti tik muzikos, garsų vaidmenį. Čia tekstas dominuoja, jis skaitomas su pasimėgavimu, pasiremiama savotišku išsakymo, išpažinimo principu, tačiau efektas nemažiau įspūdingas.

Suprantu, kad kai kuriems žiūrovams gali kilti etikos, moralės klausimai, tačiau žiaurumo ir žudymo instinktus drastiškai ir žaismingai žaidžianti pjesė atrodo etiškai kur kas moralesnė, negu rimtu veidu bei vaikus gąsdinančiu balso tonu, kokiu nors abipussienostiesribasrovių stiliumi su pasiskonėjimu rodomi, inscenizuojami kaimo senelių apiplėšimai ir žudymai, tokius slaptus instinktus ir tenkinantys, o ne sprendžiantys kokias nors problemas, kaip tai neva turėtų daryti „tiriamoji žurnalistika“.

Groteskiškos žudymo fantazijos, motinos pasakojimas apie savo sūnaus nužudymą jokiu būdu neleidžia susitapatinti – greičiau sukrečia, kai kada sukelia tragikomišką juoką. Tačiau nei depresiškai prislegia, nei inspiruoja ar skatina agresiją. Gali sakyti, įvyksta aristoteliškas katarsis. Ir tai atsitinka be tiesioginio prievartos vaizdavimo, be kraujo imitacijų, scenoje nevyksta nieko žiauraus ar drastiško.

Sukuria distancijos pojūtį

Aristotelis, beje, manė, kad baimę ir gailestį, kuriuos išgyvendamas žiūrovas patiria katarsį, sukelia ne priešo sukeltos kančios, skausmo stebėjimas, bet agresija tarp artimų žmonių. M.Valiuko pjesė dramatiškumo kaip tik ir įgauna motinos ir sūnaus istorijoje, be kurio dviejų žmonių pokalbis galėtų ir likti tik žaidimas. O emocijų skalė čia gerokai platesnė nei baimė ir užuojauta – jas dar papildo groteskiškas juokas, pasišlykštėjimas, neapykanta, cinizmas – ne tik tarp artimų žmonių (motinos ir sūnaus istorija), bet ir vieno žmogaus viduje.

Pjesė „17“ ir savotiška šiuolaikinė Lesedrama, kuri daugiau privalumų turi būtent skaitant – žiūrovo vaizduotė inspiruota teksto turi galimybę ryškiai ir įtikinamai susikurti savo vaizdinius, kurie perkelti į teatrinę kalbą gali netekti savo paveikumo – taip ir įsivaizduoju kečupu besilaistančius ar prievartos scenas demonstruojančius aktorius.

Iš lapų skaitantys aktoriai netikėtai sukuria distancijos, nesusitapatinimo nei su tekstu, nei su veiksmu pojūtį. Pati pjesės estetika iš principo yra žodinė, tekstinė. Poetiškos metaforos skleidžiasi jas tariant ir tik minimaliai nukreipiant į vieną ar kitą pusę intonacija ar gestu. Yra nemažai rizikos, kad, bandant pastatyti spektaklį, tokio teksto įkūnijimas, sukonkretinimas daiktais, konkrečiais veiksmais ją susiaurintų, prižemintų, priartintų prie šiandieninio „socialinio teatro“, kuriam kai kada nedaug trūksta iki tiriamosios žurnalistikos laidų iliustravimo.

Pataikė į dešimtuką

Reikėtų pažymėti ir publikos reakciją – mažoje teatro salėje greit užsimezgė betarpiškas kontaktas, kuris atpalaidavo aktorius skaitovus, beveik išvengusius aktorinių štampų ir ėmusius žaisti bei improvizuoti. Nuo pirmųjų replikų spektaklio taisyklės buvo atpažintos, publika reagavo taip, lyg jau matytų seniai pažįstamus personažus ir žinotų jų santykių ir viso vaidinimo kodą. Tai irgi byloja, kad pjesė (visų pirma pjesė) tiksliai pataiko į laiko dvasią, bet pataiko nepataikaudama.

Šiuolaikinio „socialinio teatro“ kontekste pjesė ir pats vaidinimas išsiskiria. Ji negvildena konkrečių problemų, beje, dažnai importuotų ir Lietuvoje visiškai neaktualių, arba aktualių tik siauram sluoksniui. Tai pjesė, kuri tiesiogiai tų problemų ir nerodo. Ji byloja apie žiaurumą ir agresiją, bet daro tai žaismingai ir su distancija – aktorine, estetine. Tekstas perdėm estetizuotas, o vaidinimas asketiškas ir minimalus, kad bandytų prilygti „tikram gyvenimui“.

Kai Lietuvoje desperatiškai ieškoma naujų dramaturgų, kai jiems organizuojami visokiausi rašymo kursai su iš užsienių pasikviestais mokytojais, kai kurie iš jų sugeba kuo puikiausiai pasislėpti ir paslėpti savo kūrybą, kuri šiuo metu galėtų iššauti į dešimtuką. Žinoma, nė vieno režisieriaus ir nė vieno aktoriaus, ir nė vieno kritiko, jokių ten naujųjų dramaturgų, ieškančių skautų salėje, nebuvo, ir mes vėl galėsime vienas kitam skųstis, koks nuobodus mūsų kultūrinis ir teatrinis gyvenimas. Na, nors tą vakarą tokių skundų nebuvo girdėti.

Šokiruojanti, stebinanti, linksminanti pjesė, kurios skaitymai, belieka tikėtis, kiek patobulinti dar bus kartojami. Būtų gaila pamesti mažą, atsitiktinai rastą deimančiuką.

Prasiveržė lietuvių dramaturgijos „Versmė“

Prasiveržė lietuvių dramaturgijos „Versmė“

Kamerinė „Bohemos“ atmosfera atsivėrė nostalgiškoms B.Šarkos improvizacijoms. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Ramunė Pletkauskaitė

Lietuvos nacionalinis dramos teatras kitąmet rudenį planuoja surengti nacionalinės dramaturgijos festivalį „Versmė“. Šiemet lapkričio 3 ir 4 dienomis vyko išankstiniai Lietuvos dramaturgų kūrinių skaitymai, kuriuose dalyvavo ir klaipėdietis Gliukų teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka.

Festivalio preliudija

Lapkričio 3 ir 4 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras publiką pakvietė į pirmąjį lietuvių dramaturgijos festivalio “Versmė” etapą – išankstinius naujųjų Lietuvos dramaturgų kūrinių skaitymus.

Didžiojoje bei Mažojoje salėse, teatro fojė, taip pat salėje „Po palme“ pristatytos penkios pjesės – S.Parulskio „Viskas, ko pageidavote“, H.Kunčiaus „Matas“, G.Gabrėno „Utopija“, V.V.Landsbergio „Kurmio urvas“ bei klaipėdiečio B.Šarkos spektaklis „A gu gu“ pagal G.Grajausko tekstus.

Anot teatrologės Daivos Šabasevičienės, Lietuvių dramaturgijos festivalio idėja kilo dar praėjusį sezoną buvusiajam Lietuvos nacionalinio dramos teatro generaliniam direktoriui Vytautui Rumšui bei jo pavaduotojui Jonui Korenkai. Festivalio pavadinimą pasufleravo garsaus lietuvių skulptoriaus Stanislovo Kuzmos skulptūra “Versmė”, esanti teatro fojė. Remdamasis šios skulptūros siluetu, S.Kuzma sukūrė ir būsimo festivalio logotipą.

Ieškant išeities taško

Išankstiniai lietuvių dramaturgijos festivalio “Versmė” skaitymai prasidėjo lapkričio 3-iąją – buvo pristatyta festivalio programa, o paskaitą „Lietuvių dramaturgijos retrospektyva“ perskaitė literatūros tyrinėtoja dr. Aušra Martišiūtė.

Skaitymuose buvo pristatyti trys festivaliui ruošiami kūriniai. Sigito Parulskio pjesės “Viskas, ko pageidavote” eskizą pristatė režisierius Paulius Budraitis, buvo galima susipažinti su naujausiu Herkaus Kunčiaus veikalu teatrui – “Matas”, kurį režisuoja Albertas Vidžiūnas. Režisieriaus Agniaus Jankevičiaus vadovaujama komanda pristatė prieš  dešimt metų mirusio literato, poeto, teatro kritiko Giedriaus Gabrėno kūrinį “Utopija”. Savo veikalo “Kurmio urvas” eskizą pristatė dramaturgas ir režisierius Vytautas V.Landsbergis, o Mažojoje salėje Benas Šarka pademonstravo, kaip poeto Gintaro Grajausko tekstai gali virsti autorinio teatro išeities tašku, – paro-dė spektaklį „A gu gu“.

Nostalgija jai tinka

Po savaitės, lapkričio 11-ąją, B.Šarka pradėjo Klaipėdos dailės parodų rūmų lapkričio sezoną. Klausdamas publikos, kas yra šaltas ir blizgantis, B.Šarka buvusiame „Bohemos“ bare improvizavo vieno iš savo spektaklių „Topor sosi“ motyvais. Spektaklis sukurtas pagal rusų rašytojo V.Sorokino tekstus ir, anot B.Šarkos, yra atviras improvizacijoms.

Lapkritį aktorius ketina surengti tris tokius improvizacijų vakarus pagal „Topor sosi“ – visą misterijų, regėjimų ir pranašysčių ciklą. Susitikimo vietos ir laiko pakeisti negalima: penktadieniais 20 val. buvusiame bare „Bohema“ (Aukštoji g. 3/3a). Sezono pabaiga planuojama gruodžio pradžioje.

Klaipėdoje griežė svečiai iš Liubeko

Klaipėdoje griežė svečiai iš Liubeko

Liubeko privačios muzikos mokyklos Jaunimo kamerinis orkestras bičiuliams Klaipėdoje surengė įspūdingą koncertą, kurį dirigavo orkestro įkūrėja ir vadovė Brita fon der Lipė (dešinėje). Nerijaus Jankausko nuotrauka

Laima Sugintienė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje įvyko Liubeko (Vokietija) privačios muzikos mokyklos Jaunimo kamerinio orkestro koncertas, kurį dirigavo orkestro įkūrėja ir vadovė Brita fon der Lipė (Britta von der Lippe).

Didelėje, įspūdingoje svečių pasirodymo programoje nuskambėjo net trys koncertai, šiuolaikinio Liubeko kompozitoriaus J.V.Mederio Čakona, M.K.Čiurlionio, J.Naujalio muzika. Pastarųjų dviejų kūrinius su svečiais grojo ir Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos jaunieji stygininkai, vadovaujami Skaistės Čilinskaitės.

Garsina gimtąjį miestą

Liubekas – su Klaipėda susigiminiavęs miestas. Kai prieš devynerius metus į mūsų uostamiestį pirmąkart atvyko šios muzikos mokyklos kamerinis orkestras, lydimas buvusios merės, orkestro rėmėjos I.Somer (I.Sommer), Klaipėdos miesto savivaldybės Užsienio reikalų departamento darbuotojai pasiūlė S.Šimkaus konservatorijos kolektyvui pagloboti svečius. Taigi vokiečių kamerinio orkestro ir Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos stygininkų draugystė turi jau kelerių metų istoriją – bičiuliai iš Vokietijos mūsų uostamiestyje lankėsi jau penktą kartą.

Nuo 1982-ųjų gyvuojantis, o nuo 1985-ųjų kasmet rudeninių gastrolių išvykstantis Liubeko muzikos mokyklos kamerinis orkestras (koncertavo beveik visoje Europoje: Danijoje, Švedijoje, Čekijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje, taip pat Izraelyje, Amerikoje) savo veikla garsina gimtąjį miestą. Šių gastrolių preliudija – kolektyvo išvyka į Italiją, kur, be kitų miestų, koncertuota ir Genujoje – 2004-ųjų Europos kultūros sostinėje.

Gastroliavo Baltijos šalyse

“Mes jaučiamės esą Liubeko ambasadoriai”, – sakė B. fon der Lipė. Vykdydamas šią gražią misiją, kolektyvas spalio 1-12 dienomis gastroliavo Baltijos šalyse. Pirmiausia liubekiečiai stabtelėjo Klaipėdoje, toliau jų kelionių maršrutai nusidriekė į Rygą, Taliną (čia vokiečiai dalyvavo konferencijoje “Liubeko ir Baltijos šalių muzikiniai kontaktai”) ir Peterburgą. Be klasikinio kamerinio orkestro repertuaro, kiekvienoje šalyje orkestras atliko to krašto kompozitorių muziką bei minėtą liubekiečio opusą.

Orkestro gastroles finansuoja įvairūs fondai, draugijos, privatūs rėmėjai, tačiau didžiąją lėšų dalį skiria patys atlikėjai. Galima tik pavydėti jiems nuolatinio spaudos dėmesio bei visokeriopo miesto valdžios palaikymo – šįsyk pats Liubeko miesto meras Berndas Saksė (Bernd Saxe) ėmėsi globoti orkestrą, kurio laišką, adresuotą mūsų miesto merui, svečiai perdavė viešnagės metu.

Mokytoja su mokiniais

Jaunimo kamerinio orkestro repertuare, be kamerinės ir simfoninės (kolektyvas koncertuoja ir simfoninio orkestro sudėtimi) muzikos klasikos – A.Vivaldžio, J.S.Bacho, G.F.Hendelio, K.V.Gliuko, V.A.Mocarto, L.Bethoveno, J.Stamico – F.Šopeno, E.Grygo, J.Sibelijaus, O.Respigio, S.Barberio, B.Briteno kūriniai.

Vienas ambicingiausių paskutinių projektų – A.Dvoržako 9 simfonijos “Iš Naujojo pasaulio” atlikimas, sulaukęs itin palankaus kritikų įvertinimo. Pasak energingosios dirigentės, ši simfoninė drobė buvusi didžiausia jos svajonė.

Orkestre groja 24 atlikėjai, kurių dauguma – pačios dirigentės auklėtiniai. Be muzikos mokyklos mokinių (jauniausiam muzikantui – tik vienuolika!), kartu griežia ir keli Liubeko aukštosios muzikos mokyklos studentai.

Pirmas smuikas – penkiolikmetė persė

Koncerto pradžioje į svečius kreipėsi Klaipėdos miesto savivaldybės Tarptautinių ryšių ir turizmo skyriaus vedėjas Ričardas Zulcas, pasveikinęs svečius iš miesto partnerio ir įteikęs atminimo dovanėlę, o B. fon der Lipė perskaitė Liubeko mero laišką.

Dviejų dalių koncertą liubekiečiai užtikrintai ir ryžtingai pradėjo A.Vivaldžio koncertu keturiems smuikams ir orkestrui. Lanksčiai muzikavo jaunosios solistės – Azadeh Maghhsoodi, Maria Behrens, Irina Stroh, Katarina Bernard, žavėjo jų muzikalumas, pasitikėjimas savimi, laisva sceninė laikysena.

Tiesiogine ir perkeltine prasme pirmu smuiku griežė orkestro žvaigždė penkiolikmetė persė A.Maghhsoodi, kurios pirmoji smuiko mokytoja – B.fon der Lipė.

“Geru tonusu” pasižymėjo ir kiti programos kūriniai: sodriai nuskambėjo J.V.Mederio Čakona, darniai pynėsi solisčių partijos J.S.Bacho koncerte dviems smuikams d – moll (solistės I. Stroh ir A. Maghhsoodi), jautriai V.A.Mocarto koncerte C – dur muzikavo pianistė Ilzė Vaivara.

Nustebino lietuviška muzika

Energingiems, ryžtingiems dirigentės mostams pakluso šimkiukais pasipildęs orkestras. Kiek netikėtomis spalvomis nuskambėjo lietuviškoji programos dalis – išgirdome gerokai ekspresyvesnę nei mums įprasta J.Naujalio “Svajonę”, dramatiškas aukštumas pasiekė M.K.Čiurlionio “Bėkit, bareliai”. Beje, svečiai teigia, kad jiems tai labai graži muzika.

Liubekiečiai koncertą efektingai baigė P.Sarastės “Čigoniškomis melodijomis”. Turėjome progą dar kartą žavėtis talentingąja A.Maghhsoodi, jos virtuoziška technika, muzikalumu, brandžia interpretacija. Tai buvo įspūdinga viso koncerto kulminacija.

Penktą kartą Klaipėdoje koncertavęs Jaunimo kamerinis orkestras kiekvienąsyk demonstruoja vis didesnę sceninę patirtį, aukštesnį meninį, profesinį lygį, stebina didele scenine ištverme. Stipri smuiko mokykla – gero orkestro skambesio pagrindas.

Gausiai susirinkusi publika įdėmiai klausė ir labai šiltai bei emocingai palaikė atlikėjus.

Muzikos leidiniuose ieškoma populiarių pasakojimų ir gaidų

Muzikos leidiniuose ieškoma populiarių pasakojimų ir gaidų

Profesorė Danutė Petrauskaitė: „Muzikinio išsilavinimo neturintys žmonės muzika domisi labiau nei muzikantai“

Profesorės D.Petrauskaitės knyga apie S.Šimkaus auklėtinį violončelininką Petrą Armoną nesudomino konservatorijos, kuriai suteiktas kompozitoriaus vardas, darbuotojų. Muzikos įrašų parduotuvėse galima pasiklysti tarp gausybės albumų. Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka

AURELIJA KRIPAITĖ

Išmanyti muzikos istoriją, iš pirmųjų akordų atpažinti skambančią simfoniją, žinoti garsiųjų kompozitorių biografijas – jau seniai tapo erudicijos ir išsilavinimo rodikliu.

Dabar žinių apie žymiuosius muzikus galima rasti bibliotekose, knygynuose, internete. Tačiau nuo informacijos pertekliaus žmonėms tampa sunku atskirti reikalingus šaltinius nuo nebūtinų. Uostamiesčio knygynai ir muzikos įrašų parduotuvės pateikė pačių perkamiausių albumų ir literatūros, susijusios su muzika, sąrašus. Juos „Klaipėdos“ dienraščio meno leidiniui „Durys“ sutiko pakomentuoti Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos istorijos ir teorijos katedros profesorė Danutė Petrauskaitė.

Perka „pradžiamokslius“

Uostamiesčio knygyno „Vaga“ perkamiausios muzikinės literatūros penketuko viršūnėje – V.Paliulio „Gitaros pradžiamokslis“. „Tokia knyga aktuali jaunimui, nes gitara visada buvo populiarus instrumentas. Todėl žmonės ir domisi, nori patys išmokti groti“, – sakė profesorė.

Ji šiek tiek nustebo, kad tarp perkamiausių – „Fleitos pradžiamokslis“. „Ar tikrai pas mus tiek daug fleitininkų?“ – stebėjosi profesorė. Ji spėjo, kad tokį populiarumą tikriausiai paskatino metodinės medžiagos stoka, nes ilgai muzikos mokyklos naudojosi rusiška literatūra.

Profesoriaus Vytauto Landsbergio sudarytą „M.K.Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui. Visuma“ D.Petrauskaitė pavadino kapitaliniu darbu. „Šis J.Petronio leidyklos leidinys spaudos kokybe, meniniu apipavidalinimu ir natografija vertas pačių aukščiausių įvertinimų. Jis parengtas dviem kalbomis ir orientuotas į tarptautinę rinką. Jį galime drąsiai dėti šalia Čiurlionio dailės albumo“, – komentavo ji.

Svarbiu veikalu profesorė įvardino ir B.Zubricko enciklopedinio pobūdžio knygą „Lietuvos kompozitoriai“. Leidiniu, pagrįstu lietuvių muzikos kūrėjų biografijomis bei išsamiais jų kūrinių sąrašais, šiandien naudojasi ne vienas muzikos pedagogas ir atlikėjas. Ši knyga rekomenduojama ir muzikos specialybių studentams.

„Na, o „Užstalės dainos“ praverčia per vardines, vaišes, vestuves ir kitas tradicines šventes“, – teigė D.Petrauskaitė.

Viršūnėje – bardai

„Pegaso“ ir „Baltų lankų“ knygynuose perkamiausia – Gedimino Storpirščio „Bardų knyga“ su populiariausiomis lietuvių dainuojamosios poezijos autorių – Olego Ditkovskio, Aido Giniočio, Vytauto Kernagio, Romo Lileikio, Kosto Smorigino ir Gedimino Storpirščio – dainomis. „Bardų muzika – visada populiari. Toks pasirinkimas nestebina“, – komentavo profesorė.

Tarp perkamiausios muzikinės literatūros „Baltose lankose“ – L.Drąsutienės „Fortepijono metodikos tradicijos ir dabartis“. „Autorė – puiki pedagogė, šia knyga ji perduoda žinias kitiems mokytojams“, – sakė D.Petrauskaitė.

Profesorę šiek tek nustebino, kad tarp labiausiai perkamų yra ir O.Narbutienės „Eduardas Balsys“. „Visi kompozitoriaus jubiliejai praėjo. Galbūt jo vardo gimnazija šių knygų daugiau įsigijo. Juk priklausytų ją turėti visiems šios mokymo įstaigos mokiniams ir pedagogams“, – sakė ji.

Pirkėjai „Pegaso“ ir „Baltų lankų“ knygynų lentynose neretai ieškojo knygelių su vaikiškų dainelių tekstais ir gaidomis – D.Vaicenavičienės „Dainuoj zuikis, dainuoj lapė“, A.Šiaučiulienės „Dzūkų dainelės vaikams“ su kompaktinėmis plokštelėmis ir E.Tolvaišienės „Aukime su saulute“.

Tarp šių knygų – ir R.Mikalausko sudaryta „The Beatles istorija“. „Čia irgi klasika – žmones visada domino šio legendinio ansamblio istorija“, – tvirtino Klaipėdos universiteto profesorė.

Sąrašą tęstų

Parduotuvė „Bomba“ dienraščiui pateikė pačių perkamiausių populiariosios ir klasikinės muzikos įrašų „topus“.

„Taigi čia visas muzikos aukso fondas. Tą sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, nes klasika neišsemiama. Tai muzika, kuri skamba mobiliuosiuose telefonuose, tik žmonės dažnai neatpažįsta tų kūrinių“, – tvirtino profesorė. Tie kūriniai, anot D.Petrauskaitės, lyg elementorius norintiems susipažinti su klasikos šedevrais. Dažniausiai nuo jų prasideda pažintis su rimtąja muzika.

Populiariosios muzikos „topas“ profesorės nė kiek nesutrikdė – šiuos kūrinius jai neretai pačiai tenka girdėti maršrutiniuose autobusuose, kavinėse. „Žvagulį ypač pamėgo vairuotojai, na, o V.Riaubiškytė – šiek tiek aukštesnio lygio“, – komentavo ji. „Žalvarinio“ muzikantai, pasak profesorės, populiarūs todėl, kad jie atlieka liaudiško stiliaus dainas. Lotynų Amerikos dainininkė Šakira ir šiemet muzikiniuose apdovanojimuose daugiausiai laurų susižėrę rokeriai „Green Day“ labiausiai mėgstami jaunimo. „Jaunuoliams visada reikia aštresnio ritmo, stipresnio garso. Tai natūralu“, – sakė D.Petrauskaitė.

Trūksta rašančiųjų

„Išvada būtų tokia, kad žmonės nori mokytis ir mokyti savo vaikus, domisi muzika, o ypač laiko patikrinta“, – reziumavo profesorė. Tačiau, anot jos, problema yra kitur – trūksta populiariai rašančių knygų autorių. Tam reikia ne tik puikiai išmanyti muziką, bet ir gerai valdyti plunksną, sugebėti sudominti skaitytoją ne tik skaičių bei faktų gausa, bet ir jų interpretavimu, vaizdingu žodžiu.

Profesorė iš spintos ištraukė Rūtos Gaidamavičiūtės parengtą monografiją „Osvaldas Balakauskas. Muzika ir mintys“. „Tai vertingas mokslinis darbas. Bet jis skirtas tik mažai muzikų grupei. Mažiau šioje srityje išprusęs žmogus, pavartęs knygą ir radęs daugybę skaičių, lentelių, sudėtingą terminiją, ją padeda atgal į lentyną“, – sakė profesorė.

Visai kitoks pavyzdys – tos pačios leidyklos išleista Onos Narbutienės knyga „Eduardas Balsys“. „Šių dviejų knygų išorė panaši, bet antrosios turinys prieinamas daugumai skaitytojų. O.Narbutienė pateikia ne vien kompozitoriaus kūrinių analizę, bet ir laiškus, amžininkų atsiminimus, bendrą kultūrinį kontekstą“, – lygino profesorė.

Muzikantai nebeskaito

Profesorė pastebėjo, kad pedagogai, muzikantai, muzikos studentai ėmė mažiau skaityti, retas kuris lankosi koncertuose, parodose ar naujų leidinių pristatymuose.

O kaip yra perkamos pačios profesorės knygos? „Visaip. Knyga apie kompozitorių Jeronimą Kačinską populiari tarp jo vardu pavadintos Klaipėdos muzikos mokyklos pedagogų. Tačiau knygos „Klaipėdos muzikos mokykla 1923-1939“, paįvairintos retomis prieškarinės Klaipėdos muzikinio gyvenimo nuotraukomis, S.Šimkaus auklėtinių laiškų bei autentiškų pasakojimų fragmentais, Klaipėdos konservatorija įsigijo tik kelis egzempliorius.

Niekas iš šios konservatorijos nepasidomėjo ir neseniai pasirodžiusia knyga apie Stasio Šimkaus auklėtinį violončelininką Petrą Armoną. Šiek tiek apmaudu ne dėl savęs, bet dėl knygos herojų. O juk tokio pobūdžio leidiniai, kaip ir autorių kolektyvo parašyta knyga „Lietuvos muzikos istorija. Tautinio atgimimo metai“ ar profesorės Daivos Kšanienės monografija „Muzika Mažojoje Lietuvoje“, galėtų būti ir vadovėliai, ir laisvalaikio skaitiniai. Man tenka džiaugtis tuo, kad mano knygas skaito išeivijoje gyvenantys tautiečiai, taip pat kitų profesijų atstovai. Nemažai yra vilniečių bei kauniečių. Iš jų esu gavusi ne vieną puikų atsiliepimą“, – pasakojo D.Petrauskaitė.

Profesorė pastebėjo, kad muzikantai tapo tik savo srities amatininkais. Jie neblogai groja ir dainuoja, tarptautiniuose konkursuose skina laurus, tačiau laiko, o gal ir noro, paimti knygą į rankas nelieka. O juk nuo jų erudicijos priklauso ir muzikos interpretavimo lygmuo. „Gal jau padėtis keičiasi į gerąją pusę? Juk statistika byloja, kad knygos yra perkamos. Reikia tikėtis, kad jas įsigyja ir muzikos profesionalai, ir mėgėjai“, – svarstė profesorė D.Petrauskaitė.

„Scanorama“ į Klaipėdą atveža Šiaurės šalių kiną

Saulius BERTULIS. Laukimas. 2005, marmuras, bronza, h 40 cm. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

„Scanorama“ į Klaipėdą atveža Šiaurės šalių kiną

Lapkričio 11-ąją Vilniuje startavo trečiasis Šiaurės šalių kino festivalis „Scanorama“, kuris lapkričio 26-ąją pasieks ir Klaipėdą.

Skandinaviškų filmų „pašvaistė“ iki gruodžio 1-osios nusidrieks per tris didžiausius Lietuvos miestus – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje „Scanorama“ pristatys naujausius ir įdomiausius Šiaurės šalių kinematografininkų darbus.

„Šis festivalis sumanytas, kad praskaidrintų lietuvišką rudenį. Norėjau, kad jis Lietuvą nušviestų kaip Šiaurės pašvaistė, kokią teko matyti viešint Norvegijoje“, – sakė kino forumo „Scanorama“ meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Festivalio metu bus parodyta apie keturias dešimtis filmų – Vilniuje, kino centruose „Forum Cinemas Vingis“ ir „Forum Cinemas Akropolis“ (lapkričio 11-19 dienomis), Kaune, kino teatre „Romuva“ (lapkričio 18-25 dienomis), ir Klaipėdos „Žemaitijoje“ (lapkričio 26-gruodžio 1 dienomis). Uostamiestyje bus parodyta 16 festivalio filmų.

Organizatorių teigimu, šiemet „Scanorama“ pristatys “galingą“ naujienų programą, kurioje – tik Kanuose bei dar keliuose žymiuose festivaliuose parodytos kino juostos.

Penktadienį sostinėje šių metų „Scanoramą“ atidarė įžymiojo Larso fon Triero naujausias kūrinys „Manderlis“, šiemet Kanų festivalyje rodytas konkursinėje programoje. Juo „Scanorama“ pradės savo viešnagę ir Klaipėdoje.

Į uostamiestį atkeliaus ir kitos didžiausios festivalio naujienos: Aku Louhimieso „Sušalusi žemė“ (2005), kurią pats režisierius pristato kaip Levo Tolstojaus inspiruotą suomių „Dogmą“, populiaraus norvegų aktoriaus Akselio Henie garsusis debiutas „Uno“ (2004), apdovanotas prizais net trylikoje tarptautinių kino festivalių, žiūrimiausia, „Oskarui“ nominuota jo kolegos Eriko Pope juosta „Havajai, Oslas“ (2004), jau apkeliavusi tris dešimtis tarptautinių kino festivalių, bei ryškiausias metų debiutas – jaunos režisierės Saros Johanson filmas „Žiemos pabučiuoti“ (2005), šiemet pristatytas „Oskarui“.

Anot G.Arlickaitės, specialioje filmų programoje „Nusikaltimas ir bausmė“ pristatomi žanrai, kuriais garsėja Šiaurės šalių literatūra ir kinas – detektyvai, juodosios komedijos, anekdotiniai kriminalai. Taip pat bus parodyta Šiaurės šalių literatūros ekranizacijų programa „Visatos angelai“, priminta šiauriečių praeitis ir modernioji klasika. Neseniai Lietuvoje koncertavusį Goraną Bregovičių „Scanoramos“ žiūrovai galės pamatyti naujame – aktoriaus – amplua norvegės Uni Straume filme „Vestuvių ir laidotuvių muzika“ (2002). Šiaurės šalių kino forumą uždarys subtilaus norvegų kino humoristo Bento Hamerio juosta „Factotum“, šiltai sutikta šių metų Kanų kino festivalyje.

G.Arlickaitės teigimu, prieš dešimtmetį Šiaurės šalis daug kas laikė tylinčiomis kino pasaulyje, tačiau šiuo metu jaučiamas skandinaviškų filmų pakilimas. „Šiaurės šalių kino banga galingai ritasi per visą kino pasaulį“, – tvirtino trečiosios „Scanoramos“ meno vadovė.

„Pilot: 2“ Londone apklausė menininkus ir jų vadybininkus

„Pilot: 2“ Londone apklausė menininkus ir jų vadybininkus

Spalio 21-24 dienomis Londone vyko tarptautinis meno forumas „Pilot: 2“, subūręs beveik šimtą menininkų ir jų projektų vadybininkų iš viso pasaulio. Forume Lietuvai atstovavo vilnietis dailininkas Juozas Laivys ir klaipėdietis meno vadybininkas Darius Vaičekauskas.

Kaip „Klaipėdai“ pasakojo D.Vaičekauskas, šis forumas sujungė du projektus: įspūdingą šiuolaikinio meno parodą ir seminarų ciklą, kuriame dalyvavo ir menininkai, ir meno projektų kuratoriai.

„Pilot: 2“ stengėsi išsiaiškinti šiuolaikinio menininko ir nekomercinio meno situaciją bei perspektyvas.

Todėl forumo rengėjai visiems forumo dalyviams uždavė tuos pačius keturis klausimus. Forumas savo svečių teiravosi: kodėl jie dalyvauja meno mugėse ir bienalėse; ar auganti menininkams atstovaujančių modelių įvairovė ir galimybės praverčia, kuriant bendrus pasaulinius tinklus, pristatančius menininkus; kaip meno rinka veikia Jūsų meninę kūrybą; kaip pradėjote pardavinėti ar kolekcionuoti meno kūrinius.

Forumo dalyvių atsakymai sudėti į specialų „Pilot: 2“ leidinį, kurio keli egzemplioriai atkeliavo į Vilnių ir Klaipėdą.

D.Vaičekausko žodžiais, įdomu patyrinėti kolegų patirtį, galbūt pasisemti idėjų, kurias galima būtų pritaikyti Lietuvos meno rinkoje.

„3K“ pristato grafiką

„3K“ pristato grafiką

Kaliningrado dailininkų namuose lapkričio 3-iąją atidaryta bendra kaliningradiečių ir klaipėdiečių dailininkų grafikos paroda tęsia šį pavasarį startavusį bendrą meno projektą “3K” (Kaliningradas – Kultūra – Klaipėda).

Vasario ir kovo mėnesiais Kaliningrade Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus taikomosios dailės sekcijos nariai surengė parodą “Arti”, kurioje prisistatė 22 autoriai su daugiau nei 100 kūrinių – keramikos, metalo ir medžio plastikos, dailiosios tekstilės, juvelyrikos darbais.

Šįsyk į projektą įsijungė 11 Kaliningrado ir 12 Klaipėdos krašto grafikų.

Per tris dešimtis savo grafikos kūrinių parodoje eksponuoja LDS Klaipėdos skyriaus grafikos sekcijos nariai – klaipėdiečiai dailininkai Algis Kliševičius, Danutė Žalnieriūtė, Augustinas Virgilijus Burba, Birutė Andriekutė, Emilija Poškutė-Pumputienė, Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Liuda Vėgėlienė, Ona Šimaitytė-Račkauskienė, Arūnas Mėčius, palangiškė Gražina Oškinytė-Eimanavičienė ir kretingiškė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė.

Jų darbų kolekciją surinko vienas iš projekto iniciatorių, parodos kuratorius ir dalyvis klaipėdietis grafikas Anatolijus Klemencovas.

Mūsų pajūrio dailininkus per vernisažą Kaliningrade pristatė LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas skulptorius Arūnas Sakalauskas, autoriams parodos atidaryme atstovavo grafikas ir tapytojas A.Mėčius.

Kaliningrado dailininkų sąjungos pirmininkas Jevgenijus Pečerskis džiaugėsi projekto tąsa, jį – vis labiau įsibėgėjantį, augantį ir stiprėjantį – sveikino Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Arvydas Juozaitis.

Bendra kaliningradiečių ir klaipėdiečių grafikos paroda Kaliningrado dailininkų namuose veiks iki gruodžio 10-osios. Anot A.Sakalausko, ji jau spėjo susilaukti labai šiltų atsiliepimų.

Dviejų kaimyninių miestų dailininkų indėlį į kultūros projektą “3K” kitąmet žadama pratęsti P.Domšaičio tapybos pleneru Klaipėdoje ir Kaliningrado apskrityje, dar vieną plenerą kaimynai žada surengti Kaliningrado uoste. Trečiojoje “3K” parodoje kitąmet prisistatys tapytojai.

„Be to, 2006-iesiems baigiantis Klaipėdos dailės parodų rūmuose planuojame drauge surengti dar vieną didelę grafikos parodą, – sakė A.Sakalauskas „Klaipėdai“. – Joje su savo darbais turėtų pasirodyti kone visi Kaliningrado ir Klaipėdos krašto grafikai. Abu projekto „3K“ partneriai eksponuos maždaug po 100 įvairiausiomis grafikos technikomis sukurtų darbų.“

„Klaipėdos“ inf.

Kam Klaipėdoje gyventi gera?

Kam Klaipėdoje gyventi gera?

Mintys po konferencijos „Klaipėdos miesto kultūros plėtros vizija“

Niekaip neapsisprendžiama, kas Klaipėdos piliavietėje, be čia jau esančio Pilies muziejaus, dar bus. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Dalia Kiseliūnaitė

Kas yra kultūra, turbūt niekam daug aiškinti nereikia. Tai visa, ką kuria žmogus. Ne tik meno kūrinius, bet ir savo buitį, bendravimo formas, gyvenseną. Labai plati sąvoka. Konferencijoje „Klaipėdos miesto kultūros plėtros vizija“ buvo kalbama apie uostamiesčio kultūros ateitį. Teko įkišti savo trigrašį ir man, nes seniai jaučiu, kad miesto kultūros vairas nėra patikimose rankose, o mes, miestiečiai, nežinome kaip, negalime ar nenorime tiems vairininkams padėti.

Nevertiname to, ką turime

Norėdami netapti provincijos miesteliu blogąja šio žodžio prasme, turime tapti įdomiu regiono centru, miestu, turinčiu savitą, vertingą ir nuo sostinės skirtingą veidą. Pastangos mėgdžioti sostinę baigiasi tuo, kad dažniausiai darome kažką panašaus, tik blogiau ir pigiau dėl suprantamų priežasčių: menkų lėšų, skirtingos bendruomenės sandaros, mokslo ir meno centrų stokos, negausaus turizmo srauto ir kitų svarbių veiksnių.

Aišku tai, kad Klaipėda turi panaudoti jai būdingas kultūrines tradicijas (materialinį ir dvasinį istorinį paveldą), geografinę padėtį (jūrą, marias, miškus, Danę) ir susiklostančią bendruomenės sandarą (etniškai margą bendruomenę ir specifinius socialinius sluoksnius, kaip antai jūrininkus, studentiją). Reikia nuosekliai siekti, kad tie veiksniai tarnautų bendruomenės kultūriniams poreikiams ir turizmui, kuris yra vienas iš pajamų šaltinių bei miesto įvaizdžio skleidėjas kitose šalyse.

Kultūros decentralizacijos procesas bus veiksmingas tik tada, kai bendruomenė subręs ar bus jam subrandinta. Klaipėdoje yra požymių, rodančių tokius žingsnius, bet reikalai juda netolygiai, chaotiškai, dažnai netgi priešinga kryptimi. Pavyzdžių yra daugiau negu norisi: Danė prišnerkšta, o laivelių ar irkluotojų joje pamatysi tik per didžiąsias šventes, Jono kalnelis virto dykinėjančių paauglių būriavimosi vieta, senamiestis tamsus, pilkas, apšepęs, lietingu oru miesto gatvės skęsta. Kruizinių laivų terminale užuot šokę „Kepurinę“ verčiau įkurtume kavinių (krante ir laivuose), kad žmonės galėtų gėrėtis laivais ir marių vaizdais. Apie kulinarinį paveldą kalbame, čia pat universitetas su istorikais ir etnologais, bet kada turėsime restoranų su klaipėdietiška virtuve ir žuvų turgų?..

Senų statinių geriau nerodyti

Tūlas verslininkas nieko nenutuokia apie kultūros paveldą ir skonį: „Meridiane“, kuris galėtų būti turistų traukos centru, prasta virtuvė, katastrofiška muzika ir atitinkamos „kultūros“ klientai, atbaidantys padoresnius miestelėnus. O „Memelio“ viršutinėje salėje interjeras primena kažką tarpinio tarp bordelio ir pigaus Artimųjų Rytų stiliaus naktinio klubo su raudonais plastmasiniais šviestuvais, pagalvėlėmis ir nušiurusiais raštuotais kilimais, dengiančiais vokiškas medines pertvaras. Visa tai kažkodėl vadinasi „Latina pub“.

Ką galime rodyti turistams? Kodėl miesto centras planuojamas nuo kito galo – pirmiausia įrengiami objektai aplink pilį, paskui ją derins (?) prie tų objektų? Niekaip neapsisprendžiama, kas piliavietėje bus – rekonstruota pilis ar tik jos fragmentai.

Fachverkais europiečių nenustebinsi, nebent pradžiugintume gražiai juos rekonstravę, gerai prižiūrėdami ir protingai panaudodami. O štai kitų senų statinių geriau nerodyti: Liepų gatvėje už kapinių prasideda vaiduoklių veisykla, o ką mato konferencijos kultūros vizijos kūrėjai priešais mielą Koncertų salę?..

Tačiau mūsų miesto planuotojai anaiptol ne tinginiai: ką ten viduramžiai ar jugenstilius, štai jų pastatyti objektai – tai bent! Didybės manijos užkratas sklinda sovietinių laikų – vien „Neptūno“ restoranas vietoj buvusios Jokūbo bažnyčios yra akivaizdus simptomas. Jūrų muziejus – bene vienintelė europiečių dėmesio verta vieta. Sutemus nesaugu – kolegą vokietį skustagalviai sumušė ir suspardė Jono gatvėje. Apkeliavau nemažai Europos miestų – gerai tvarkomi ir teisingai naudojami senamiesčiai yra prestižinė vieta, ir banditams ten nėra kas veikti.

Miesto centre – beveidės erdvės

Miesto centre yra visai beveidžių erdvių. Kad ir Martyno Mažvydo alėja – plati, su išklibusiomis plytelėmis, apstatyta stalininiais ir chruščioviniais „šedevrais“. Dabar vakarais joje nors pirštu į akį durk, ant suolelių knibžda kažkokie žmogystos, po kojomis – balos ir šunų išmatos. O vasarą nuo jaunųjų reketininkų kavinių lankytojai negali atsiginti. O kaip tik čia, išradingai sutvarkius namų fasadus, prisodinus gėlynų, galėtų įsikurti vaikų žaidimų aikštelės, tyliai groti gatvės muzikantai (kodėl visur Europoje gatvėse groja gerai, turi leidimus ir niekas jų elgetomis nelaiko?).

Skulptūrų parkas galėtų būti lankomas, bet netvarkomas ir tamsus, todėl patrauklus tik benamiams. Dešinioji Danės pusė beviltiškai sugadinta ir, išskyrus Klaipėdos apskrities administracijos pastatą, nieko gražaus ten nėra. Dar virš „Klaipėdos“ viešbučio pasviręs dangoraižis – gal kam gražus, bet gal tik pelningas.

Taigi užuot pamažu atvėrę vaizdą į uostą ir jūrą, mes jį galutinai užstatome nei saulės šviesos, nei jūros vėjo, nei kvapo nepraleidžiančiais dangoraižiais. Ir kur čia originalumas? Tas pats gresia kairiajam Danės krantui, kuriame įsiamžino liūdnoji trijulė – niūrus septynaukštis, kino teatro degėsiai ir archeologų užmirštos radimvietės (prie jų seniai būčiau pastačiusi kokį informacinį stendelį praeivių smalsumui patenkinti). Vietoj jų iškils keli stikliniai falai ir… sudie, vaizdeli. Paupy liks tik „kartuvės“ su antkapiu fundatoriams ir amžinai gedulingo lietuvio kryžius (niekaip svečiams nesugebu paaiškinti, kodėl priešais restoraną – kryžius, ar čia kas žuvo?).

Grąžinti Klaipėdai Danę su buvusiais vaizdais, primenančiais Gdanską ar Kopenhagą, kur upėje laivai, o pakrantėse senamiestis su promenada tikriausiai liks tik svajonė.

Pramogų srityje – tikra provincija

Mieste veikia keli profesionalūs koncertiniai kolektyvai, tik, matyt, akademinis jaunimas neskatinamas, žiūrovų salėje – vis tie patys veidai. Muzikinis teatras turi spektaklių, bet baigia sugriūti jo pastatas, o Dramos teatras neturi spektaklių. Universitete rengiami ir aktoriai, ir režisieriai, o mieste teatrą kuria tik A.Vizgirda ir B.Šarka. Dailininkų jaunimas pateikia įdomių paraiškų, bet jiems stinga patirties ir organizuotumo (sunkiai randa bendraminčių ir nemoka pritraukti žiūrovų). Kinas (tikras) užges, kai „Žemaitiją“ praris „Akropolis“. Kur nuvesti vaikus? Papildomo vaikų ugdymo sąskaita taupoma visų pražūčiai – ar reikia priminti, kuo visuomenei gresia paauglių neužimtumas? Ar ne laikas uždrausti pardavinėti alkoholį po 22 val.?

Pramogų srityje – tikra provincija. Jūros šventė su popsu ir alumi problemos neišspręs. Kur prapuola tiek universitete paruoštų muzikantų, jei restoranuose skamba pats nykiausias lietuviškas popsas? Jau nekalbu apie rusišką terorą įrašų pavidalu kavinėse ir išklerusiuose mikroautobusuose.

Kultūringesnis akademinis jaunimas neturi savo pasilinksminimo vietos, nes visi klubai užimti „bumčiko“ gerbėjų arba striptizo klientų, o alternatyvios nepopsinės klubinės kultūros mėgėjams verslininkai geranoriškumo nerodo (skirtingai nei Vilniuje). Kultūros darbuotojai čia pasakys, kad jie negali priversti verslininkus žengti nekomercinius žingsnius, bet aš tai vadinu atsikalbinėjimu ir nenoru ieškoti sprendimo.

Už senamiestį atsakingų nėra?

Tai, kad gimsta tokie politiniai meniniai „šedevrai“ kaip „kartuvės“, kad vertingi pastatai sudarkomi verslininkų užsakymu (didinami langai, iškertamos niekada ten nebuvusios durys, sudedami plastikiniai langų rėmai ir pan.), kad senamiestyje išdygsta arba jį užstoja daugiaaukščiai stikliniai griozdai, rodo, kad dėmesys paveldui yra tik deklaruojamas. Iš tiesų tie, kurie privalo jį saugoti, yra bejėgiai, atsakingų nėra, o įstatymai rašomi ne visiems.

Miesto vizijos kūrėjai elgiasi ne tik bejėgiškai, bet ir arogantiškai. Gyventojų nuomonės neklausiama, sprendimai išdygsta netikėtai.

Koks Jono bažnyčios projektas? Ką Turgaus gatvėje veikia „univermagas“ ir kuo ten prekiaujama? Kas po dešimties ar dvidešimties metų laukia gyvenamųjų rajonų? Ką darysime su kraupokais, tačiau gyventi tinkamais stalininiais pastatais miesto vidury? Kaip atrodys miesto parkas – tai bus parkas ar miškas?

Kodėl kultūros strategai neinicijuoja gyventojų diskusijų žiniasklaidoje? Yra dešimtys būdų išklausyti miestelėnų nuomonę. Yra dar senųjų klaipėdiškių, kurie atsimena, kas kur buvo ir kaip tarnavo gyventojams, o tai labai praverstų statant miestą ant tradicijos pamatų.

Istorinio miesto likučiai slysta iš rankų

Miesto kultūros vizija neturi tapti verslininkų įkaitu. Jiems labai praverstų kultūros ir istorijos pamokėlės, skonio ugdymo terapija ir moralės žadintuvas. Mieli verslo veikėjai, nedera verslo vadinti parama: juk remdami „apsimokančius“ komercinės kultūros projektus gaunate naudos, nes kažkas geria, perka ar nupirks, pamatęs reklamą. Remti kultūrą be išskaičiavimo – tai idealistų užsiėmimas. Bet tai – ne apie jus.

Miesto bendruomenės aktyvinimo ir vadovų kompetencijos pavyzdžių toli ieškoti nereikia – aplankykite Kėdainius. Beje, garsusis Viktoras į Kėdainių senamiestį investavo gerokai mažiau negu kiti, ne tokie garsūs verslininkai (tiesa, pramogų centrui jis nepagailėjo, ačiū ir už tai). Daugiakultūrį istorinį miesto veidą atkūrė miestiečių patriotizmas, mero ir tarybos pagarba istorijai, specialistų konsultacijos ir pastangos viziją paversti tikrove. Kėdainiečiai tai vertina – gal todėl niekas nedrasko gėlių, kurios puošia kiekvieną senamiesčio palangę, neaprašinėja sienų ir nedaužo žibintų.

Tačiau Klaipėdoje, atrodo, bus išleisti iš rankų paskutiniai istorinio miesto likučiai. O tada jokie moderniausi sumanymai, jokie drąsiausi projektai nebegrąžins miestui tų praradimų.

Vietoj išvadų

Keletą konferencijos inspiruotų pastebėjimų apibendrinsiu.

Klaipėdoje nesiekiama vieningos miesto vizijos, pagrįstos kultūros strategų, mokslininkų, architektų, verslininkų ir bendruomenės bendradarbiavimu. To padariniai – miestą gadinantys sprendimai, tarp jų – brangūs ir nebepataisomi.

Per mažai aktyvinama miesto bendruomenė. Kultūros strategai turi ne tik tenkinti, bet ir formuoti bendruomenės poreikius.

Nesimokoma iš panašių Vakarų miestų patirties – ne tik gerosios, bet ir blogosios. Tam nepakanka atvykėlių seminarų – būtinos rimtos specialistų studijos ir stažuotės.

Kultūros strategijai trūksta viešumo, žiniasklaidai – kompetencijos.

Mieste tebėra gyva „germanofobija“, kai kurie „ultralietuviški“ akcentai atrodo išsišokėliškai, o kai kurie „vokiški“ – nepagrįstai pataikūniški (ar verta buvo miesto parke tokį plotą skirti vokiečių kapinėms, gal būtų pakakę nedidelio kampelio, primenančio, kad čia jos buvo?). Anglomanija vitrinose tikrai nėra vakarietiškas bruožas, greičiau priešingai, provincialus padlaižiavimas.

Protestantiškos tradicijos išryškinimas (ne tiek religine prasme, kiek būdinga stilistika) turi būti pliusas, kuris Klaipėdai suteiktų šiaurietiškai vakarietišką veidą, skiriantį nuo Vilniaus, o kultūrinius ryšius bei partnerystę orientuotų į Vokietiją, Skandinaviją, Latviją ir Estiją.

Klaipėda vis dar „nutolusi“ nuo jūros. Kultūros ir uosto įmonių bendradarbiavimas mažai vaisingas. Jūrinę kultūrą puoselėjantys projektai ir akcentai turėtų tapti prioritetiniais.

Reikia siekti, kad komercinės struktūros ir fondai pinigų skirtų labiausiai bendruomenei reikalingiems projektams. Tam reikia, kad rėmėjai pasitikėtų Kultūros skyriaus rekomendacijomis, o pastarieji už savo sprendimus atsiskaitytų bendruomenei.

Klaipėdos politikai privalo nuosekliai ir aktyviai dirbti regionų kultūros decentralizavimo linkme, skatinti vietinės bendruomenės aktyvumą ir valstybės politikų dėmesį, formuoti nuostatą, kad remti nekomercinę kultūrą yra prestižo reikalas.