Amžinas Klajoklis

Amžinas Klajoklis

(Vytautui Brenciui – 60)

Poetas Vytautas Brencius. Petro Šmito nuotrauka

Rimantas Černiauskas

“Ko gero galima laukti iš žmogaus, gimusio po Skorpiono ženklu ir dar per patį leonidų meteoritinį lietų, pasikartojantį kasmet lapkričio viduryje, o ir šiaip juk – tai seniai žinoma – poetas nėra radinys nei valstybei, nei šeimai”.

Taip prieš penkiolika metų rašė poetas Vytautas Brencius ir nemelavo – liko nesuprastas, vienišas Bohemijos gyventojas, su marga juokdario kepure, be žmonos ir draugų, kurie išmirė (kaip ir turi būti Bohemijoje) arba išsisklaidė, bet su savo eilėraščiais, kurie retkarčiais pasirodo “ Klaipėdos” ar “Baltijos” puslapiuose ir dar turi savo ištikimų skaitytojų būrį.

Vytauto skaitytojai – tokie patys klajokliai ir romantikai, jūrininkai, žvejai, beduinai, kurie jo eilėraščių posmuose ieško ir randa dalelę savęs, jūros gausumo, taigos šniokštimo ar smėlio audrų gelsvoje išdžiūvusioje stepėje. Vytautas Brencius nefantazuoja, jo gyvenime jūros buvo daugiau nei kranto – dar paauglys dirbo matrosu, žuvų gaudymo meistru, vyresniuoju techniku okeanologu, bocmanu žvejybiniuose, mokslinio tyrimo ir jūrų avarinio gelbėjimo laivuose, bet visada jautė neišsakomą dvasinį alkį, kurį išliedavo savo eilėraščiuose, prisiminimuose ar esė. O jeigu ne laivais, tai ratais ar savo kojomis jis išvaikščiojo Šiaurės Kareliją, Kolos pusiasalį, Irtyšiaus ar Jenisejaus taigos apylinkes. Gal todėl mėgiamiausi jo autoriai – Džekas Londonas, Ernestas Hemingvėjus, o ypač Hermanas Mebvilis, kurio romanas “Mobis Dikas” Vytautui yra nepralenkta knyga.

Į kūrybą V. Brencių pastūmėjo poetas Albinas Bernotas, padėjęs paruošti pirmąjį eilėraščių rinkinį “Sugrįžimų šviesa” (Vaga, 1976). Po to eilėraščių rinkiniai pasirodydavo kas penkeri metai, o už rinkinį “Po klajonių ženklu” (Eldija, 1994) poetas pelnė ir literatūrinę I. Simonaitytės vardo premiją. Lietuvių poetiniame lauke V. Brencius gana išskirtinis, kritikų nutylėtas, nes formavosi rusų poezijos įtakoje, baigė mokslus Maskvoje, M. Gorkio literatūriniame institute. Ne veltui keli Vytauto Brenciaus poezijos rinkiniai pasirodė Maskvoje ir Karaliaučiuje rusų kalba.

Tačiau laikas nestovi vietoje, vieną dieną ir Odisėjas parplaukė į savo gimtinę… Taip ir Vytautas Brencius priverstas glaustis ir tūnoti krante, nes jūron reikia jaunų. Visa laimė, kad turi rankas, popieriaus ir rašalo rašalinėje. “Gyvenimą, kaip ir jūrą, kartais myliu, o kartais neapkenčiu, nes su manim, einančiu jo universitetus, kartais jis pasielgdavo neatleistinai neteisingai”, – kažkada rašė Vytautas Brencius.

Paskutinė gyvenimo niekšybė – apvali sukaktis, kurios tu, Vytautai, ėmei ir sulaukei. Nors neramus, nors klajoklis… Su kuo tave sveikiname.

Kaip svarbu būti nuoširdžiam

Kaip svarbu būti nuoširdžiam

Alio Balbieriaus nuotrauka

Nida Vasiliauskaitė

Trivialus ekonominis faktas: šiais visuotinio persisotinimo laikais kur kas sudėtingiau ką nors parduoti, surasti (sukurti) turimai prekei rinką, negu tą prekę pagaminti, nusipirkti ir suvartoti. Bet yra išimčių. Yra prekių, kurių paklausa viršija pasiūlą, kad ir kaip apsukrūs tiekėjai stengtųsi pasotinti alkstančią minią.

Pavyzdžiui, “nuoširdumas” (čia toks brand name). Viskas, ką tik galima parodyti ir pristatyti šiuo vardu, išgraibstoma akimirksniu, su nesenkančiu goduliu. Tikra aukso gysla sumaniesiems: tik semk ir pardavinėk.

Rytų Europą (ar bent nemažą jos dalį) galima pagrįstai laikyti ypač intensyvaus nuoširdumo kulto paplitimo arealu (keista, turint omenyje istorinę patirtį): nuoširdumas – mūsų topinė dorybė, tvirtai užimanti poziciją pačiame pageidautinų individo savybių sąrašo viršuje. Tėvai, pedagogai, meilužiai, rinkėjai, gerbėjai, draugai, kolegos, kaimynai, skaitytojai ir žiūrovai choru šaukia vienas per kitą: “Būk nuoširdus”! Būk permatomas, aiškus, paprastas, be durų, be langinių, be užuolaidų – mes norime matyti ir žinoti. Viską. Iki galo. Taip, kaip “yra iš tikrųjų”. Nedrįsk užsirakinti tualete. Žiūrėk į akis. Stovėk tiesiai. Be straight. Pasakok.

“Žvaigždžių” atviravimai, psichoanalizė, grupinė terapija, interaktyvios televizijos laidos, gudrūs (ar nelabai) testai, bažnytinė išpažintis, internautų aistra iš teksto žūtbūt išlukštenti autoriaus personą, kasdieniai stumiantys į kampą “bičiuliški pašnekesiai” – kiek praktikų, tyrinėjančių, tardančių, klausinėjančių, šniukštinėjančių, sukurtų išgauti “tiesai”. Mat tiesa – toks sunkiai išdistiliuojamas, linkęs slėptis dalykas, kurį būtinai reikia ištraukti ir visiems parodyti (privati “tiesa sau” – pavojinga).

Kiekvienas iš mūsų, individualiai ar kolektyviai, suvokdamas tai ar ne, su entuziazmu ar be jo, nuolat dalyvauja šiose praktikose. Kaip “tardomas objektas”, “tardytojas” ar pasyvus “kvotos proceso” stebėtojas, trokštantis kada nors sulaukti eilės ir būti paprašytas išdėlioti savo vidaus organus ant staltiesėlės godžių statistų akivaizdoje: čia, matote, aš, o čia, matote, mano gyvenimo filosofija (jokių kabučių, nes kabutės – nenuoširdumo indikatorius, jas vartoja tik visokie neaiškūs subjektai).

Nepaisant pastangų, niekada neapleidžia įtarimas, kad gali nepavykti, kad nuoširdumas netikras, kad parodyta ne tai arba parodyta nepakankamai. Prisipažinti, kad daugiau parodyti nebeturi ką, reikštų prarasti galimybę ką nors sudominti, o prisipažinti, kad jau viską pamatei, reikštų pasmerkti save nuoboduliui (tai vienintelė “prisipažinimo” rūšis, kurios niekas nenori girdėti). Todėl ritualas iš principo nenumato galutinio etapo: noras rodyti apatinį trikotažą – toks pat neišsemiamas, kaip ir noras į jį žiūrėti.

Ritualas svarbus pats savaime, kaip procesas, kaip galios santykių ir socialinės kontrolės tinklas, kaip malonumas kvosti ir kaip galimybė atsiduoti ekshibicionistiniams džiaugsmams. Išgautas turinys, sužinotos “tiesos” – tik pretekstas, tik pagrindas ritualo legitimacijai (tos “tiesos” banalios, monotoniškos ir nesunkiai nuspėjamos; jos “įdomios” tik todėl, kad, tariamai, yra slepiamos, kad jas, esą, tenka, ir gana nelengvai, išrauti iš paties individo “vidaus”).

Tad keistas dalykas tas “vidus”: be prielaidos apie jo egzistenciją, nuoširdumo reikalavimas taptų beprasmiškas (mintis, kad yra “užkulisiai”, ir verčia po juos knaisiotis, reikalauti “tiesos”, “tikrumo”, “natūralumo”, piktintis manieringu stiliumi, sąmoningu mėgavimusi kaukėmis ir dirbtinumo demonstravimu), tačiau būtent “vidaus” egzistenciją nuoširdumas ir siekia sunaikinti (“būk nuoširdus” reiškia “išversk vidų į išorę”, nutrink ribas, elkis taip, tarsi neturėtum jokių “užkulisių”, būk toks, kuriam nereikia nieko slėpti, būk toks, kuris gali viską papasakoti).

Nenuoširdus individas – visuomenės galvos skausmas: kuo mažiau “nuoširdumo”, tuo sunkiau perprasti, prognozuoti, nukreipti pageidautina linkme, kontroliuoti ir manipuliuoti. Nenuoširdumas rodo tam tikrą autonomiją. Ypač kai tas nenuoširdumas sąmoningas, tyčinis, apgalvotas ir praktikuojamas su džiaugsmu. Todėl kuo visuomenėje stipresnis kolektyvizmas, tuo garsiau ji reikalauja “nuoširdumo”. Tuo labiau natūralizuoja “tiesą” ir tuo sunkiau suvokia ironiją (juk tai viena iš nenuoširdumo atmainų). “Nuoširdumas” tampa prievole, pareiga, imperatyvu, siekiamybe, socialine manija, o “nuoširdumo” stokos pojūtis perauga į masinę paranoją.

Mintis apie ironiją aplenkia “nuoširdumo” kulto adeptų galvas: “tipiškas lietuvis skaitytojas” (be abejo, ne tik jis) iš karto atmeta galimybę, kad susidūrė su provokacija. Jam nesuvokiama, kad tekstas ar pašnekovas gali erzinti, linksmintis, specialiai sugretinti nesugretinamus dalykus, kai ką sąmoningai hiperbolizuoti, o kai ką – nutylėti siekdamas tam tikro efekto. Lietuvis (“lietuvis” čia reiškia ne etninę priklausomybę, o sąmonės būseną) tekstus ir žmones skaito tiesmukai, paraidžiui ir pažodžiui, kaip skelbimą ant sienos, dulkių siurblio instrukciją ar medicininę pažymą. Atitinkamai ir kritikuoja: užsimoja tvirtu gyslotu mužiko kumščiu ir trenkia per aksominės erzintojo pirštinės šešėlį. Beje, “mužikas” – irgi būsena (ji neturi nieko bendra su gyvenimu kaime ar senelių profesija); pažįstu daug mužikų inteligentų.

Tais retais atvejais, kai mužikas inteligentas vis dėlto pradeda įtarti, kad iš jo šaipomasi (o ne aiškinama, pamokslaujama, mokoma, skelbiama, “dalinamasi jausmais” ar prisipažįstama), jis tiesiog įsiunta: dabar nebepakenčiamas ne tik teksto turinys, bet ir forma. O labiausiai – tas niekšas autorius (“iš viso kas per žmogus, kaip šitaip galima…”). Tekstus ir autorius jis giria tik tada, kai jie “paprasti ir nuoširdūs” (ar bent jis taip mano), kai sugeba sukelti graudulį. Literatūra tam ir yra, ar ne?

“Nuoširdumas” ramina. Pasaulis susitraukia į mažą jaukų utopinį kaimelį: žmonės paslaugiai atsilapoja (ir paaiškėja, kad “viduje” nieko nėra), artefaktai spinduliuoja familiarią šilumą, normos veikia nepriekaištingai, komunikacija vyksta sklandžiai, žaidimo taisyklės nesileidžia iškraipomos, “vidus” sutampa su “išore” ir niekas savo piktybišku nenuoširdumu nesikėsina į mūsų pagrindą po kojomis.

XVIII a. Venecijoje būta žavaus papročio: aristokratai viešumoje rodėsi tik su kaukėmis. “Nuoširdumas”, ta plebėjiška dorybė, rafinuotoje save gerbiančioje visuomenėje nebuvo pageidautinas.

www.DELFI.lt

Mūsų Paulius

Mūsų Paulius

Paulius Drevinis prie Kristijono Donelaičio paminklo. 1979 m. Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka

Alfonsas Jonas Navickas

Ar daug ir ką reiškia penkiolika metų?

Lygiai tiek praėjo ir nuo mūsų klaipėdiečio poeto Pauliaus Drevinio mirties (mirė 1990 metų lapkričio 22).

Paulių drąsiai galima vadinti MŪSŲ, nes Klaipėdoje poetas pragyveno net 27-erius metus. Klaipėdoje mokytojaujant išleido visas savo poezijos knygas.

Pirmasis jo eilėraščių rinkinys pasirodė 1966, po to beveik kas keletą metų mus aplankydavo vis nauja jo knyga.

Ir būtent čia jis tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.

Žinome, kad Paulius Drevinis gimė 1919 spalio 13 Gulbinuose (Biržų raj.).

Lietuvos literatūros enciklopedijoje (Vilnius, 2001) suminėtos visos jo išleistos knygos, duotas jo kūrybos įvertinimas.

Bet grįžkime atgal: kas nežino jo skambaus, nepakartojamo eilėraščio “Jaunai mergaitei” (Dega akys kaip angliukai…), Pauliaus tekstais sukurtų dainų.

Pauliaus kūryba ir dabar įvairiomis progomis spausdinama periodikoje, antologijose, jo eilėraščius panaudoja daugelis teminių knygų sudarytojų.

Jo kūryba skelbiama interneto svetainėse.

Ar poetas viso to tikėjosi?

Mielo Pauliaus, nepamirštame ir mes, Klaipėdos krašto rašytojai, jo poetinį alsavimą jaučiame nuolat. Jo knygos mus grąžina į jo kūrybos, jo sielos gelmes.

Į sunkius tremties ir teikiančius vilties metus. Jo kūryba primena nuolat mums jo gimtinės, tėvynės takus takelius…

Tad prisiminkime dar kartą šiandien jo kūrybą, jo gilų ir nuoširdų mus lydintį žvilgsnį.

Daiva Molytė- Lukauskienė

Daiva Molytė- Lukauskienė

Ričardo Šileikos nuotrauka

Džiūstančių augalų laistymas

Dar užpilsiu vandens

ant leisgyvių ramunių.

Rūta, ta žalioji,

skaudžiai nudegina,

palikdama savąjį

veidą ant odos.

-Laiminga esi, palytėtoji, -

kužda mama,

vaistais tepdama

žydintį delną.

 

Vėjuoti skabenimai

Ledinis Baltijos vėjas

sulaužys medinį lango rėmą

iš daugybės mažų gabalėlių

sudėlios mozaiką ant grindų

šviečiančios šukės susmigs į

kraujuojančius mano pirštus

raudonio lašai paįvairins

akademiškai sudėliotą eskizą

iškerojusį tarsi purpurinė

gimūra

sausėjančiomis lapijos

viršūnėlėmis.

 

Žuvienės virimas

kaičiu žuvienę

į verdantį vandenį

krinta galvos

uodegos pelekai ir

šiaip minkštimai

išskrostuose pilvuose

daug jūrinių

kriauklių begėdiškai

pasidauginusių

erotiškų spalvų

moteriškos ir

vyriškos lyties

laižau lūpas pirštus

apčiulpiu kaulelius

pipirėjantis skonis.

 

Atviras pokalbis prie pietų stalo

Dienų dienas kalbėti

be atokvėpio

Jos neprasideda ir

nesibaigia

Aukštai ore pakibusios-

romantiškos ir kūniškos

sumišusios su

žemėmis juodų akių

didybės ir tuštybių

tuštumos

tarytum čežantis

meilužės nuometas

ar puokštė kičo

atvirukui

tik tobula apgaulė

plastikinis dėklas

sidabro šaukštui

stiklo taurei aukso

žiedui

kasdieniškiausioms

išdavystės apeigoms.

***

Keisti virpesiai virš vandens

Subraižo stiklinį

paviršių

Dienas nutaškydami

skirtingais

Mėlynumo atspalviais

Pakeisdami

blankėjančius kontūrus.

Vakarėjant tik

tiek temačiau

Nenorėjau kad pažintum

Keistai virpančią.

Neįrodytos hipotezės arba

enterovirusinė infekcija

paprasčiausios spėlionės

baltojoje palatoje

nuo pagalvės krinta

ryškus šešėlis ant

gelsvos buko sienelės

plastinė kompozicija

miegų monumentas

nykstantis kintant

šviesai

už stiklo sienos

bilda metalinis liftas

aukštyn žemyn ant

storų plieno lynų

vėžinasi moteriškė

lyg rudeninė gegutė

iš kaimyno laikrodžio

kiekvieną kartą

stabtelėdama

išlenda sukukuoti.

 

Pro vakarėjančią Juodkrantę

Oranžiniai šviesos atšvaitai

Ant liaunų pušų kamienų

Brendančių per sausas

samanas

Į vakarėjančias Kuršių marias

Pro Raganų kalną, pro

ąžuolyną,

Sudegusio namo

beviltiškai nuogus griaučius.

Juodgalviai baikeriai

lyg kormoranai nuplasnoja.

Įkliuvę žieduoti paukščiai

Šlamėdami vėduokliniais

sapnais

Susipainioja tinklų akyse.

***

Skuodas

L.Adomausko 14

Malakauskaitei Ilonai

rašydavau laiškus

ketvirtoje klasėje

apie viską tiek ir

teprisimenu

iš balto popieriaus lapo

stovėjo medinis namas

dažytas geltonai

saulėta spalva

jame gyveno niekada

nesutikta mergaitė

kuri kiekvieną dieną

eidavo i mokyklą

sugrįžusi kruopščiai

ruošdavo pamokas

tris kartus

perskaitydavo istoriją

ir literatūrą

matematiką

paslėpdavo kuo giliau

po knygomis

sąsiuviniais ir

neparuoštais darbais

į kasytes supintomis

svajonėmis

važinėdavo dviračiu

siaurutėmis

miestelio gatvelėmis

ir priemiesčio miškais

per laibą pušyną

keliaudavo pas poetą

suvėrusi raudonas

ilgesio žemuoges

ant smilgos

skindavo

dūzgiančius viržius

driežai kirmėlynės

ir nepažįstami paukščiai

buvo jos geriausi

draugai kabantys

ant nenupaišytų

laiko voratinklių

tokia ji niekada

nesutikta mano draugė

galbūt šiandien ji

žvelgia nuo populiaraus

žurnalo viršelio

demonstruodama

tobulas

kūno formas ir

stilingus drabužius

o gal augina sūnų

ir dukrą bažnytkaimyje

kas rytą

pasisveikindama

su įkyriais kaimynais

gal būt ji jaučia kad

yra ne tokia

bet kokia kokia kokia

kaip visos…

 

Baigiamasis koncertas

palytėtas laikas

suteka į rudeninį

divertismentą d-dur

klastingi voro nėriniai

apraizgo akis

sulipusios blakstienos

neleidžia išsivaduoti

iš bjaurių glamonių

kokono

zurziantys lašalai

tylančiais akordais

paženklina

priešmirtinę vasaros

dieną.

Apie pirmąją Eglės Rumšaitės „natą“ Mi

Apie pirmąją Eglės Rumšaitės „natą“ Mi

Eglė Rumšaitė. Mi. – Vilnius, „Margi raštai, 2005 m.

Elena Karnauskaitė

Septyniolikmetė moksleivė iš Palangos Eglė Rumšaitė išleido pirmąją savo poezijos knygelę „Mi“ (Vilnius, „Margi raštai“, 2005). Knygą iliustravo poetės bendraamžė Kotryna Stankevičiūtė. Eglė, paklausta, ką reiškia rinkinio pavadinimas, atsakė- „nieko, tiesiog nata“. Do, re, mi… Pirmasis paukštelis penklinėje. Galima perskaityti ir kitaip, tiesiog „išsiversti“, nes jaunoji kūrėja pavadinimu lyg ir skelbia: „It‘s me – tai aš, imkite ir skaitykite, o tatai skaitydami permanykite“.

Knygelę sudaro 5 skyriai: „Kito gyvenimo“, „Adiemus“, „Žemės vandenynai“, „De nihilo nihil“, „(Su)dužimai“.

Pirmame skirsnyje „Kito gyvenimo“ išryškėja du Eglei Rumšaitei būdingi motyvai: dievas, jo buvimas ar nebuvimas, tiesiog dievo(ieška) (eil. „Nemiga“, p.10, “Apie delčią ir Bačą Heitsą”, p.14 ), o kita tema, ją būtų galima įvardinti ir judėjimo kryptimi, skrydis arba kritimas žemyn, į pačią gelmę, ir žymiai rečiau į aukštį (eil. „Lyg aš ko nežinočiau“, p.8, „Niūrioji“, p. 5, „Šalti vakarai“, p.12,13). Labiausiai rūpintys dalykai į viena jungiami eilėraščiuose „Apie mistiką“, p.11, ir „Kalbėk“, p. 4: Kalbėk pasakok man kaip krentu/ kaip atsiremdami duslume/ bukom ietim dunkteli/ ir švino sunkumo gurkšniais/ įkvepiant oras sunkiasi/ tiesiai į galvą…

Antrame knygos skirsnyje „Adiemus“ autorė renkasi horizontalią judėjimo kryptį. Judesys čia gali reikštis kaip fizinė pastanga: Kai plaukiu per kalnus/ Užmerkiu akis (eil. „Adiemus“, p.18) arba tai tiesiog žvilgsnio trajektorija. Lyrinis „aš“ stebi pasaulį, gamtą ir žmogų (eil. „Sekmadieniais“, p. 25, „Teisingai“, p. 29, „Luji“, p. 26). Kartais įdėmiai žvelgiama ir į save patį (eil. „Identitetas“, p. 21): (O mano kūnas neturi žemės/ o mano siela neturi namų), įsiklausoma į savo išgyvenimus (eil. „Baimė“, p. 20). Ne ką kita kaip bandymą įsiklausyti į save ir pasaulį, suprasti dievo ar likimo siunčiamus ženklus galima pastebėti ir eil. „Laiptinėje“, p. 23, „Pats tu klišė“, p. 22, „Blogas ženklas“, p. 24: blogas ženklas yra/ neatsiliepti šaukiamam/ neatsiliepti suskambėjus telefonui/ nedalinti savo pokalbių nepažįstamiems/ bendrakeleiviams savo minčių…

Trečiame skirsnyje, be anksčiau minėtų motyvų, be bandymų pažinti save ir susipažinti su kitais, ryškėja dar viena svarbi E.Rumšaitės tema, tiksliau, atsiranda tam tikras vertybinis orientyras. Namų motyvas, namai tarsi „įcentrina“ lyrinio subjekto buvimą, tampa svarbiausia atrama (eil. „Namai“, p. 32, „Lopšinė vienai tokiai žaliai“, p. 34). Iš palyginti saugios namų erdvės, tegu ji ne visada tiesiogiai įvardinama, „aš“ stebi dienos (eil. „Rytais“, p. 40), vandens („Apie vandenį“, p.36) ar tiesiog gyvenimo sruvenimą (eil. „Vasara“, p. 46, „Ilgė“, p. 41): Įsibėgėjam į vandenį/ iš vandens mūsų/ Galvos išauga ir tampa/ Žeme mūsų kojoms/ Šlapia ir šalta- / Šlapias ir šaltas mūsų lėtumas kartojasi/ Įsibėgėjimo. Kartais prisidengiama „kito“ vardu, pavyzdžiui, kurtizanė, ji, eil. „Tą naktį“, p. 42 , bet iš esmės vengiama dramatiško „nardymo“, skrydžio ar kritimo aukštyn žemyn, ką buvo galima stebėti pirmoje knygos dalyje.

Taigi pasirenkama daugmaž „saugi“ buvimo pozicija ir forma, tad ne visai motyvuotas ir paaiškinamas liūdesys ir nusivylimas, kuriuo į skaitytoją padvelkia pirmasis skyriaus „De nihilo nihil“ eilėraštis (p. 52). Tokie „sunkiasvoriai“ tekstai kaip pastarasis arba eil. „Sibiras“, p. 53, „Pauzė“, p. 54, „Sol invictus“, p. 61, skaitančiojo neįtikina, nepagauna. Žymiai tikriau ir įtikinamiau Eglė išsako eil. „Apie laikus“, p.60, savo pastebėjimą Senstu greičiau nei spėju augti arba eil. „Provaizdis“, p. 63: Kai nebebus uodų/ Garbės žodis /Grįš dinozaurai.

Tik paskutiniame knygos skirsnyje „(Su)dužimai“ poetė nedrąsiai, vos puse lūpų bando ištarti „meilė“ (eil. „Tarpas“, 76, „Man – žemę, tau- dangų“, p.75, „Šiaurė“, p. 77): sniegu šiurpsta rankos/ pučiant dulkes/ violončelei svetimai/ naktimis/—/ taip seklu man tavęs. Ir tas santūrumas žymiai labiau įtikina išgyvenimo tikrumu, tyrumu negu dramatiškai sunertos rankos ir „pasmerktojo myriop žvilgsnis“ ankstesniame skyriuje.

Kartais ir labiau patyrę „bardai“ sugroja lyg ir šiaip sau, o Eglės Rumšaitės „Mi“ skambesys skaitytojo poetinės klausos netrikdo, tiesą pasakius, gana malonus ausiai, čia varijuojama daugiau nei viena nata, beje, kartais ir vienas vienintelis garsas turi daugybę atspalvių. Knyga jauki ir estetiška, ją malonu paimti į rankas, tiesiog pavartyti.

Gotfrydas Benas

Gotfrydas Benas (Gottfried Benn, 1886-1956) – vokiečių poetas ir eseistas. Gimęs liuteronų pastoriaus šeimoje, Bennas studijavo teologiją, paskui mediciną. Odos ir venerinių ligų gydytoju poetas dirbo beveik iki pat gyvenimo galo, todėl nenuostabu, kad medicininiai nykimo ir mirties aspektai yra dažna jo eilėraščių tema. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Morgue“ (Morgas) išleidęs 1912 metais, jis greitai tapo vienu iš ekspresionizmo judėjimo lyderių. Tačiau šlovės viršūnę Vokietijoje Benas pasiekė po Antrojo pasaulinio karo, įvertintas kaip rašytojas, per nacistų valdymo metus išsaugojęs geriausius moderniosios poezijos bruožus.

Vertėjas

Gotfrydas Benas

Ričardo Šileikos nuotrauka

Vyras ir moteris eina per vėžininkų baraką

Vyras:

Štai čia, šitoj eilėj – suirę įsčios,

o čia – suirusių krūtų eilė.

Seselės keičias nuolat. Šitoks dvokas.

Ateik; gali pakelti apklotą.

Šie luistai riebalų, šios dvisios sultys

kadaise vyrams buvo gražios,

buvo svaigulio tėvynė.

Ateik, pažvelk į randą ant krūties.

Jauti rožančių iš minkštų gumbelių?

Gali paliest. Mėsa minkšta, neskauda.

Štai šis kraujuoja lyg iš dešimt kūnų.

Iš kur jame tiek kraujo?

O šitą kūdikį

ištraukė iš vėžininkės įsčių.

Jie miega. Dieną naktį. Miegas gydo,

sakoma naujokams. Ne taip apspangę

jie tiktai sekmadieniais, per lankymą.

Valgį tik paliečia. Muselės tupia

ant žaizdotų nugarų. Kartais

seselė juos nuplauna; kaip suolus.

Aplink kiekvieną lovą plečias laukas.

Su žeme lygiuojas kūnai. Slūgsta

karštis, stingsta syvai. Žemė šaukia.

1912

 

Požeminis traukinys

Švelni liūtis. Žiedų budimas. Iš miško,

lyg iš šilto kailio, kyla garas.

Raudonis plasta. Tvinksta didis kraujas.

Šituo pavasariu ateina moteris.

Jos kojinės ant gumyčių; bet man

toli lig ten. Aš raudu prie jų slenksčio:

drungni žiedeliai, svetimi drėgnumai.

O, kaip jos lūpos švaisto drungną orą!

Tu rožiagalve, mariakrauje, sutema

dievybių, žemės guoli, iš tavo klubų

kokia vėsi srovena eigastis!

Ir vėl tamsu: tik po jos rūbais gyvas

šviesus žvėris, tylus lengvutis kvapas.

Vargšelis protšunis, prislėgtas Dievo.

Kakta man kaip įgriso. O, kad vietoj jos

žiedais apkibęs stovas būtų, kartu

išbrinktų, virpėtų ir varvėtų.

Toks vienišas. Išsekęs. Noriu eit.

Visi keliai bekraujai. Soduos dainos.

Vėlės, tvanas. Tolumoj žydruoja laimė:

mirtis marių išganingoj gelmėje.

1913

 

Notturno

Gretimam kambary – kauliukai ant stalo,

šalia pora pirmoj girtumo stadijoj,

kaštono šakelė viršum pianino

atstovauja gamtai -

man patinka šitoks interjeras.

Čia sustoja mąstymo procesai,

jūros liga, kiaurą dieną

kamuojanti vėmimo centrus,

paskęsta migloje ir alkoholyje -

pagaliau būties atrofija ir sielos sutema!

Gulėti ant bangų -

be abejo, gali nuskęsti,

nors tai tik laiko klausimas -

nors argi laikas – pirmiau okeanų?

Jie buvo pirmiau

nei sąmonė ir pastojimas,

ir niekas negaudė jų pabaisų

ir nekentėjo giliau nei trys metrai,

o tai nedaug.

1950

Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus

Jonvabaliai, Kaliningradas ir ,,Baltijos” krantai

Jonvabaliai, Kaliningradas ir ,,Baltijos” krantai

Sondra Simanaitienė

Ar almanachas yra tekstų suverstinė, ar metų suvestinė, ar viso miesto, ar kito regiono rašančios giminės sutrauktinė, ar dar kokia nors s…?

Ir tas, ir anas galėtų būti.

Klaipėdos literatūrinis kultūrinis almanachas ,,Baltija” irgi nėra išimtis.

Tekstai lipa vienas ant kito, eilėraščiai grūdasi eilėje, atsiminimai verčiasi kūlio ir tikrųjų vertybių ilgesys pripildo ašarų pilnas akis.

Viskas būtų neblogai, tik labai jau ta kultūra Klaipėdoje pražilus. Ditirambai praeičiai, pagarba iškilioms asmenybėms ir pan.

Įsivaizduoju, kaip atsivertus po penkerių metų šiųmetinę ,,Baltiją” iš A.Žalio straipsnio suprastum, kokie stačiai begėdžiai, nepraustaburniai, dvasios menkystos yra trys Lietuvos rašytojai, o ypač vienas – klaipėdietis G.Grajauskas (kiti – J.Erlickas ir H.Kunčius). Dabar aišku, kodėl G.Grajauskas nedalyvauja savo miesto almanacho smegenų plovimo procese, – tiesiog neduoda savo tekstų, kad neužterštų ,,Baltijos” vandenų.

Tiesa, šiųmetinis almanachas skirtas Karaliaučiaus ( Kenigsbergo, Kaliningrado) 750 metų jubiliejui. L.Donskio ir O.Pavlovskio straipsniai apie miesto istoriją, liūdną jo merdėjimą nuteikia mylėti savąjį (ten, kur gyveni) miestą visomis jėgomis, atvira širdimi ir visu protu.

Lietuvos kultūros atašė A.Juozaitis iš Kaliningrado transliuoja apie vasarvidžio naktį, šekspyriškai įelektrindamas jos ir jo slaptą sąjungą, tik pabaigoje ne kraujas liejasi ir ginklai žvanga, bet kaip lietuviškose muilo operose – jinai pastoja.

E.Karnauskaitė netyčia demaskuojama – po trim jos eilėraščiais palikti prierašai (nesp.), supraskit – nespausdinti. Bet redaktoriui tai nė motais.

Šaunu, kad literatūrinės dalies sudarytojas R.Kmita neformaliai pažvelgė į almanacho tekstų proporcijas – dvyliktokės Viktorijos Ivanovos prozos debiutas ,,Nėščias katinas” 35-ių puslapių apimties (iš viso 171 psl. ir 25-i autoriai), o ir pats sudarytojas pirmas tarp poetų savo eiles išguldęs.

Kokių dar įdomybių radus… Puikūs viršeliai su A. Stasiulevičiaus darbais. Tik kodėl inicialinės raidės prie autorių vardų pasigrobtos iš praėjusių metų ,,Baltijos” be dailininkės, o ir mano, nes buvau šios idėjos autorė, leidimo, sunku suprasti. Tai tik parodo atsitiktinumo, o gal kartais neatsakingumo šešėlį, švelniai tariant, dirbant prie Klaipėdos tekstų suverstinės.

Bet kaip M.Valiukas sako:

ak jonvabaliai!

gyvenime savo

jūsų regėjęs nesu

Rugsėjų dienoraštis

Rugsėjų dienoraštis

Ričardo Šileikos nuotrauka

Gintaras Grajauskas

***

Niekada nerašiau dienoraščio.

Jei rašyčiau – tikrą, autentišką – tai tik tokį, kaip senų laikų ūkininkai: „19.. metų balandžio mėnesio devynioliktoji diena. Buvau Kretingos turguje – pirkau šukas ir vaško žvakėms. Sumokėta du centu už šukas ir dvi dešimtys už vašką.“ O toliau – tarpas iki liepos penkioliktosios, kai apsiveršiavo karvė, nes iki tol tiesiog nieko svarbaus nenutiko. Tikri nutikimai visada svarbūs ir reikšmingi. Ir reti. Net jei tai viso labo naujos šukos.

2005-ieji, rugsėjis. Žinau, kad visą šitą mėnesį, jei Dievas duos, man nieko nenutiks. Nevažiuosiu į jokius festivalius, nedalyvausiu jokiuose renginiuose. Iki pat spalio. Dar daugiau: žinau, kad bus vos keletas dienų, kai prisiversiu išeiti iš namų. Ką veiksiu? Naktimis sėdėsiu virtuvėje. Ne, man ne bulimija; virtuvė naktimis yra mano darbo kabinetas. Skaitysiu. Gal rašysiu. Galų gale neveiksiu nieko. Būsiu sau, gersiu kavą su pienu. Rūkysiu.

Ryte, kai šeimyna keliasi į darbus ir mokyklas (mano atveju tai vienas ir tas pats; žmona mokytoja), eisiu miegot.

Kelsiuosi vėlai – maždaug tuo metu, kai pietaujantys valdininkai užplūsta kavines. Slankiosiu po namus laukdamas, kol visi grįš. Jie grįš.

Mažasis apsikabins. Žmona pabučiuos. Tada kartu pietausim. Kalbėsimės. Su žmona sugalvosim ką nors nebrangaus ir visiems valgomo vakarienei. Jei pasiseks, aš pasigirsiu, kad štai ir vėl gavau nedidelį darbelį – suredaguoti tekstą kokiam bukletui. Vadinasi, mažiausiai penkias dienas nereiks galvoti apie pinigus. Žmona pasidžiaugs – kaip gerai, kad tąkart, grįžęs iš festivalio, sumokėjai visas skolas. Iš tiesų gerai. Dabar mes niekam neskolingi. Vis dar. Kol kas. Išties nuostabus jausmas. Mes beveik turtuoliai.

Su bukletu susitvarkysiu mikliai – esu įpratęs. Garsėju kaip geriausia stilistė korektorė Vakarų Lietuvoje. Nesunkiai nurungčiau daugumą kolegų iš didžiųjų leidyklų – vis pražiopsančių kokį nors absurdišką „jis važinėjo padėvėtu automobiliu“. Tiesa, dar prisižadėjau parašyti rugsėjo dienoraštį. Viso mėnesio. Na, mano skaičiavimais, tai užims porą trejetą naktų. Jei pasiseks, gal ir mažiau. Bus neautentiška? Nejuokaukit. Visa literatūra yra padirbta – tam ji ir literatūra. Net dokumentika, ir ta. Jau nekalbant apie memuarus. Ir joks aš ne cinikas. Tai memuaristai cinikai, o ne aš.

Negana to, net ir visa dienoraščio faktinė medžiaga bus iš esmės teisinga – tik chronologija kiek supainiota. Ji, bjaurybė, man nuolat ir nuolat painiojasi.

Rugsėjo 4-oji, sekmadienis. O – vėl mane pradžiugino. Kažkoks keistas tipas man – personaliai! – elektroniniu paštu vis siuntinėja tokį vaikišką virusą. Ne, aš ne paranojikas ir nepainioju su tais automatiškai visais užrašų knygelės adresais beplintančiais virusais, kurių gauna kiekvienas.

Bus jau kokie pusantrų metų, jei ne daugiau, kai gaunu laišką iš „padirbto“ adreso – tarkim, koks nors poetry@festival.com ar panašaus. Arba atseit iš žinomų poetų – tik neretai jų pašto adresai būna ne visai tikslūs. Kuris nors JAV universitetas staiga ir pakeičia savo įprastą galūnę „edu“ į kokį nors „net“. Laiške kartais būna ir neilgas tekstas – „Dear Mister Grajauskas, we would like to invite You, blablabla… See attachment below, arba kokia panaši modifikacija. Fake’as. Būna ir lietuviškai. Žodžiu – rankų darbas. Technologijų amžiuje. O prie teksto nuolat prikabintas tas pats virusas. Matyt, kad žmogelis humanitaras, ilgai ieškojo, kur tą virusą gaut… Ir jau tiek laiko vargsta nabagas, net graudu žiūrėt. Vis įsivaizduoja tikriausiai apsalusia iš laimės širdžia, kaip apkrėsti be pėdsakų pranyksta visi mano genialūs tekstai. Viso mano gyvenimo rašymai.

Smagu, kai tave vertina rimtai. Imčiau ir įsileisčiau kada tą nelaimingą virusą – tiesiog iš žmogiškos užuojautos, dievaži; bet kad mano antivirusinė programa jį pagaus greičiau, negu spėsiu išarchyvuoti…

Šiaip ar taip, nežinomas bičiuli – ačiū už dovanas! Smagu, kad nepamiršti. Būk kantrus, ir tau pasiseks. Galbūt. Sėkmės tolimesnėje kūryboje.

Rugsėjo 5-oji, pirmadienis. Dėl viso pikto apsirūpinau pačia „kibiausia“ antivirusine programa ir pačia moderniausia ugniasiene. Ne tik dėl virusų – man svarbius tekstus visų pirma užrašau ranka, taigi jokie kompiuteriniai Herostratai man nebaisūs. Tiesiog atsirado toks kvailas jausmas, jog kai aš spausdinu prie klaviatūros, kažkas paslapčiomis žvilgčioja man per petį.

Rugsėjo 7-oji, trečiadienis. Svarbi veiklos rūšis mano gyvenime, užimanti nemažai laiko ir pastangų – pigių ir kartu dar pakankamai valgomų produktų paieškos. Dažniausiai artimiausiame prekybos centre. Kartais – turguje. Man tai pusiau hobis, pusiau būtinybė. Panašiai kaip mano žmonai pigių rūbų parduotuvės. Pro ilgas prekystalių eiles aš ne einu, o sėlinu, akies krašteliu užkabindamas menkiausią pasikeitimą sūrių, dešrų, konservų ir kitokių gėrybių etiketėse. Esu įgudęs kaip Kuperio Pėdsekys. Pro mano akis niekas nepraslysta nepastebėtas. Kai man pasiseka medžioklėje, abu su žmona geriam akcijinį prancūzišką vyną, užkąsdami nukainotu kamemberu, ir pasikrizendami vaizduojam viens kitam lietuviškojo elito atstovus.

Šios dienos grobis – beveik keturi kilogramai bruknių uogienės. Tinka naudoti iki rugsėjo penkioliktosios, todėl toks plastmasinis kibiriukas, kuriame telpa 1,3kg, kainuoja viso labo 2,99Lt. Sudėtis – be jokių priekaištų: bruknės ir cukrus. Jokių neaiškių vaisių-uogų koncentratų ar sojos skaidulų. Paėmiau tris. Žmona pervirė puode, supylėm į stiklainius. Šeši dideli stiklainiai už 10 Lt. Bus žiemai.

Ir tegul kas tik pabando pasakyti, kad aš neaprūpinu šeimos.

Rugsėjo 9-oji, penktadienis. Atėjo bičiuliai. Tokia miela ir juki porelė. Kartais vis pasėdim keturiese mūsų virtuvėje. Kartais ir jų, bet dažniau mūsų. Nes mūsų virtuvė daug didesnė. Mes beveik buržujai.

Bet šįkart būtent jie tikri turčiai: ką tik grįžo aplankę giminaičius provincijoje. Todėl atsinešė namuose marinuotų grybų – tokių skanių, tokių sūriasaldžiarūgščių, tokių švelniai gurgždančių, kad kramtydamas akimirkai patiki pasaulio tobulumu. O prie jų – butelį ruginės. Palaikėm kameroj, kad atšaltų, ir ištraukėm visą aprasojusį.

Ir pajutau, kad gyvenimas yra nuostabus. Bičiuliai – smagūs ir geri. Grybai – puikūs. Ruginė – stipri. Viskas taip, kaip ir turi būt. Žmona šalia, vaikai, ačiūdie, ne kvailiai. Ko gi dar.

Kad būtų dar linksmiau, daviau paskaityt, ką apie mane rašo literatūros kritikai. Turiu susikompiliavęs kompiuteryje neįtikėtiniausių citatų. Suporavęs iš jų visokiausių absurdiškų opozicijų. Smaginuosi, žinote.

Bičiuliai irgi smaginosi. Labai juokėsi. Garsiai.

O garsiausiai – aš pats. Nors nė velnio man nejuokinga. Kokie čia dar juokai, kai šitaip.

Rugsėjo 10-oji, šeštadienis. Taip ir yra: vakar sumoviau visą vakarą.

Rugsėjo 12-oji, pirmadienis. Tapatybės krizė.

Rugsėjo 13-oji, antradienis. Tapatybės krizė. Mėnuo priešpilnis.

Rugsėjo 14-oji, trečiadienis. Vėl apsireiškė mano bičiulis su virusu. Kažkodėl rašydamas „bičiulis su virusu“ pagalvojau visai ką kita: boba su naščiais. Čia iš Charmso.

Rugsėjo 15-oji, ketvirtadienis. Gal tas infekcijos platintojas yra koksai kritikas, iš kažkur nugirdęs apie manąjį citatų rinkinėlį? Užtat ir braižosi apie mano kompiuterį kaip katė apie pienovežį.

Netyčia ištryniau laišką su tikru kvietimu į tikrą festivalį. Tiesiog automatiškai paspaudžiau: delete permanently. Laimei, maždaug žinau adresą, iš kur siųsta. Kaip nors susirasiu.

Kur spjausi, ten smulkus kenkėjas. Kažkokia Graužikija.

Rugsėjo 16-oji, penktadienis. Tas vakarėlis, kurį andai sugadinau: sėdim, gurkšnojam ruginę su grybukais, pasikrizendami iš tų citatų – kurios taip žavingai prieštarauja viena kitai, kad miela žiūrėt. Na ir aš, kaip jau sakiau, juokiuosi. Ir staiga – vis dar tebesijuokdamas – nė nepajuntu, kaip imu rėkti – bjauriai, isteriškai rėkti: „ką jie rašo, choleros! Ar tu matai, ką jie rašo! Ką jie iš manęs gamina, kokį frankenšteiną. Tik pažiūrėkit, koks aš – kur ranka, kur koja. Ir tas tonas, Viešpatie – tas jų „Mes jį pažįstam“, tas jų noras mane turėti! Ūūūch, bestijos!“

Bičiuliai sutrinka. Persimeta reikšmingais žvilgsniais. Atseit supasavo žmogiuks.

Tuomet žmona paima mane už rankos ir kalbėdama visokius švelnius niekus veda į lovą.

Šįkart, ačiū Dievui, galų gale užmiegu – ar gal netenku sąmonės; dabar tai man vienas ir tas pats.

Jei kas ir turi teisę sakyti „aš tave pažįstu“, tai mano žmona ir aš pats.

Gal aš ir bjaurus, bet ne koks čigono arklys, kad mane kas nori, tas ir čiupinėja.

Rugsėjo 17-oji, šeštadienis. Kažkodėl iš manęs imta tikėtis tokio mielo, bedančio grožio. Šmaikštaus popietės pokšto. Visiems suvokiamo anekdoto – lengvo, šmaikštaus ir geraširdiško.

O gavo – „Ereziją“. Še tai tau.

Koks pasipiktinimas! Tarsi nekalta mergelė staiga būtų savo noru parsidavus viešnamin.

Na ir prasidėjo. Ginčai, romanas tai ar ne romanas (lyg kas nors nuo to pasikeistų). Keisčiausi kaltinimai – nuo ekshibicionizmo, beveik seksualinio – iki skatologijos imtinai. Užsimezgė neakivaizdinė diskusija tema „ar jam skauda, kai rašo?“ Nesuprantu, kodėl jiems taip parūpo –skauda man ar ne. Jie ką – anesteziologai? Ir apskritai – kodėl skaitydamas recenzijas vis dažniau aptinku tekstą ne apie tekstą, o apie mano kuklią personą? Didžiausios paklodės, kuriose išsamiai analizuojama mano ydinga pasaulėžiūra. Pasakojama, koks aš nemalonus ir nepriimtinas tipas. Net grasinama, kad Dievas mane nubaus. Visus nubaus, nesijaudinkit. Iki vieno. Kiekvieną pagal nuopelnus. Jaučiuosi esąs tikrai ne prastesnis krikščionis už tuos viską išmanančius teisuolius, kurie jau beveik linkę dangiškuosius įgaliojimus prisiimti sau ir nubausti mane patys, savarankiškai.

Tokiose recenzijose svarstymai apie patį tekstą iš esmės apsiriboja dviem teiginiais: a) tai ne romanas (gerai jau, įkalbėjot – ne romanas. Tai ką?..) ir b) struktūra chaotiška (na ne chaotiška jinai nors tu ką – tik ne tiesmukai linijinė, o kontrapunktiškai ataidinti. Be tų visų sudygsniavimų baltais siūlais – kur jei vienas skyrius pasibaigia sakiniu „už lango lijo“, tai kitas būtinai turi prasidėti “lietaus lašų suplūktu vieškeliu žingsniavo basakojis berniukas“).

Et, tiek to. Pats žinau, kad neverta gerklės laidyti. Dabar jau kad ir ką beiškrėsčiau – vieniems patiksiu dar labiau, kitiems dar labiau nepatiksiu. Ir tai viskas. Tik tiek. Manieji tekstai šitame procese beveik nebedalyvauja.

Rugsėjo 18-oji, sekmadienis. Labiausiai gyvenu naktimis.

Kai nesirašo, vis tiek nesimiega. Nespragteli galvoj tas jungiklis, nors tu ką. Televizorius neberodo. Internetas nežavi. Knygų (neperskaitytų) kaip tyčia nėr po ranka.

Kažkur besitrankydamas – berods Vokietijoje – buvau aptikęs tokią televizijos programą, rodomą tik naktimis. Mintis paprasta ir geniali: prie važiuojančio traukinio priekinio stiklo pritvirtinta kamera fiksuoja vaizdą. Realiame laike. Privažiuoja stotį, stabteli. Pajuda. Jokio įgarsinimo, jokios kvailai romantiškos muzikytės – vien autentiškas bėgių dunksėjimas. Variklio gaudimas. Esu taip pravažiavęs daugybę maršrutų.

Kartais įsijungiu kompiuterį ir be jokio būtino reikalo paleidžiu disko defragmentavimo programą. Žiūriu, kaip slenka juostelės, persirikiuoja spalvoti kvadratėliai. Gražu.

Stebiu, kaip chaosas lėtai, tačiau neišvengiamai virsta tvarka.

Rugsėjo 19-oji, pirmadienis. Jau seniai dalinamės savo „naudinguoju plotu“ su vienu keturkoju įnamiu – stepių vovere (virtuvėj dar gyvena pelė, bet ji nelegalė). Tiksliau – voverinu, vardu Vincas. Tokiu simpatišku sutvėrimu su išpuoselėtais žigolo ūseliais ir juokinga uodega, primenančia blakstienų tušo šepetėlį. Labai komunikabili būtybė. Kasdien vis turi su kuo nors pasikalbėt, kitaip nenurimsta. O ir žodynas neskurdus: nuo viso spektro cypsėjimų, kviknojimų ir čeksėjimų iki absoliučiai paukštiško čiulbesio melancholiškomis vasaros naktimis. Sakytum, reinkarnavusi kanarėlė.

Šiandien mažasis pastebėjo, kad voverino Vinco akutės, primenančios gerai prinokusius juoduosius serbentus, pakeitė spalvą. Išbluko. Tapo šviesios – beveik žmogiškai melsvos. Ir žvilgsnis – kaip užsisvajojusios gimnazistės. Senatvė. Gal jam glaukoma? Susibūrė vietos konsiliumas. Svarstėm, ar voverės serga glaukoma. Mojavom rankomis voverinui prieš nosį. Vienam kuriam vaikštant po kambarį, kiti paslapčia stebėjo, ar voverinas žvilgsniu seka judėjimą. Lyg ir seka, lyg ir ne. Veikiausiai vis dėlto ne. Tupi sau galvą pakreipęs ir kažką mintija.

Ir kai jau galutinai nusprendėm, jog vargšas senukas apako, tas staiga kad suskersakiuos į mus, kad žybtels gudriai savo melsvom akim ir kad liuoktels į savojo narvo antrąjį aukštą. Be jokių kopėtėlių. Pro tokią muilinės dydžio skylę.

Užšoko ir tupi, bestija – ir dėbso į mus ironiškai ir dar ūsus krutina. Tai tau ir diedukas, tai tau ir aklas. Stepių ninzė tiesiog.

O mes jau beveik graudinomės, „Neregio elegiją“ prisiminę.

Vaikystėj vienu metu mano tėvai buvo išsigandę, jog aš kurčias. Nes neatsiliepiu šaukiamas. Nereaguoju, ir tiek.

Nuvedė mane pas garsų anų laikų gydytoją – daktarą Baublį. Pas tą patį, kuris man kūdikystėj operavo ašarų kanalus, nes niekaip nenorėjau verkti.

Senas, didžiulis, grubus, patikimas. Kaip močiutės komoda. Be jokių šypsenyčių ir pasiūturiavimų. Tiesiog tobulas gydytojas.

Apžiūrėjo mano audiosistemą, tyliai pašnibždėjo visokių žodžių, kuriuos turėjau atspėt ir pakartot. Skaičių visokių, vėliau daiktavardžių. Stalas, knyga, kėdė, spintelė. Paskui girdžiu – šnabžda jis man: dramb-lys di-džia-au-sis. Iš netikėtumo neištvėriau, suprunkščiau.

Tuomet jau daktaras Baublys pasikviečia mano tėvus, atsikrenkščia ir sako: hmhm; čia su tuo vaiku tai yra šitaip: klausa tai jo kuo puikiausia, bet kai jis nenori, tai ir negirdi.

Štai tokia diagnozė.

Rugsėjo 27-oji, antradienis. Ar dienoraščiui reikalinga pabaiga – kaip įprastam literatūros kūriniui?

Be abejo, reikalinga. Tas pasukimas ir spragtelėjimas. Paskutinis, apibendrinantis įrašas, viską sustatantis į savo vietas. Kada nors jį parašysiu ir aš.

Bet dar ne šį rugsėjį.