Dešimtąkart ruduo sveikino akvarelininkus

Dešimtąkart ruduo sveikino akvarelininkus

Jovita Skolevičienė

Penktoji tarptautinė (arba reguliari dešimtoji) akvarelės paroda Klaipėdoje – įvykis ne tik šiam miestui. Sekcijos nariai, vadovaujami Renatės Lūšis, bei didelis būrys prijaučiančių šiai kūrybos sričiai dailininkų aktyviai atsiliepia į kvietimą dalyvauti parodose. Be to, pakviečiami ir bičiuliai iš kitų šalių. Šio rudens parodoje dalyvavo 51 autorius, pristatyti beveik 200 darbų. Iš jų trečdalis netilpo į ekspoziciją.

Dailininkė R.Lūšis (kairėje) subūrė kolegas ir surengė jau dešimtąją akvarelių parodą. Nerijaus Jankausko nuotrauka R.Lūšis „Dainininkės Rūtos portretas“. S.Semerikovo „Natiurmortas su orchidėja“.

Parodoje svečiavosi dailininkai iš Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos ir mūsų krašto – Druskininkų, Kretingos, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių bei Vilniaus. Šiuo metu, kai remontuojami Dailės parodų rūmai, ekspoziciją teko ruošti dviem adresais: Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir Koncertų salėje.

Atidarymo akordas

Muzika, gėlės, gausus būrys svečių, saulė pro langus, pagiriamieji žodžiai – lyg gaivus tostas rengėjams. Tuo metu nuslūgsta jaudulys, tolsta nuovargis ir vėl grįžta sprendimas, jog bus rengiama dar ir kita paroda. Tačiau tenka atsakyti ir į klausimus: kodėl nespėta darbus įvardinti etiketėmis, paruošti katalogą, nepadaryta vizuali reklama (matyt, trūko rankų). Žodis po žodžio svečiai pasidalina įspūdžiais, kaip teko ieškoti ekspozicijų adresų (dauguma gatvės praeivių negalėjo jų nurodyti, apie rengiamą parodos atidarymą nieko nežinojo…).

Svečiai, sveikindami šeimininkus, džiaugėsi galį susirinkti draugėn. Su šiauliečių grupe atvykęs menotyros daktaras Vytenis Rimkus sveikino rengėjus ir ne juokais pareiškė “užuojautą” už tą vargą, pabrėždamas, kad būtent Klaipėdai labiausiai tinka akvarelė, ir galima atleisti vernisažo nesklandumus. Vis dėlto vienos parodos du atidarymai, nors ir su disonansais, bet suskambėjo.

Rakursas į istoriją

Parodos ruošimo šurmulys ir atidarymo šventinės nuotaikos kontrastai paskatino žvilgtelėti į parodų istoriją. Lietuvos meniniame gyvenime, kurio pagrindai buvo padėti per pirmus praėjusio šimtmečio keturis dešimtmečius, išskiriame vieną asmenybę. Ji raiškiai liudija apie dailės kelią į pripažinimą ir parodų istoriją. Tai dailininkas, meno propaguotojas, analitikas, švietėjas Justinas Vienožinskis (1886-1960).

Visi gerai žinome, kad tautos kultūros atgimimo šimtmetis yra ir dailės visuomeniškos raiškos pradžios ženklas. Meno vyksmas gyvavo tik didžiuosiuose miestuose. Reali padėtis provincijoje iliustruojama paties dailininko patirtu išgyvenimu. Būtent tremtyje Zarasų krašte prieš 90 metų valstiečiai įtariai stebėjo laukuose tapantį dailininką, įtardami esant jį valdininką. Jie liepė menininkui nešdintis sakydami, kad “…dirbi plenus, kad žemę atimtų”.

O po dešimties metų Kaune jau buvo eksponuojama paroda, kurioje pasirodė trys aliejaus tapytojai ir du akvarelininkai – Adomas Galdikas (1893-1969) ir Kajetonas Sklėrius (1876-1932).

Po aštuoniasdešimties metų žvalgantis po šiandieninę pa-rodą nevalingai teko susimąstyti apie tai, kad dabar atėjo pirmųjų mokytojų mokinių mokiniai. Pati akvarelė išaugo iš studijinių marškinėlių ir tapo tvirta kūrybine šaka.

Ar atpažįstame nacionalines mokyklas?

Ne. Vėl grįžtame aštuoniasdešimt metų atgal ir skaitome: “Šiandien sunku surasti tautų, kurios tapyboje būtų griežtai individualinės, – visam pasauliui bendri kultūros tikslai suartino tautas”. Taip. Sutinkame. Stebėdami parodą įsitikinome, kad svarbiausia yra kūrybinis bendrumas meniniuose ieškojimuose. Autoriai gerai moka akvarelės meninę kalbą. Todėl paroda turėjo ryškų konceptualumo bruožą. Gausioje bendrijoje buvo ką lyginti, gretinti, grupuoti ar išskirti.

Neskaidykime ekspozicijų, nes jose kartojosi dailininkų vardai. Kadangi vaizduojamosios kūrybos chrestomatijoje priimta skirstyti į žanrus, tad šį principą ir bandykime išlaikyti.

Apžavėti gamtos

Šiandien žanrai praranda tiesmukišką charakteristiką. Jie tik duoda užuominą meninei autoriaus interpretacijai. Jau praėjo laikai, kada žiūrovas ieškojo gamtos reginio atitikmens natūrai. Žiūrovo saviugda davė rezultatų. Jis sustoja prie kūrinio, kuris pripildytas emocijų.

Akvarelėje dominuojanti spalva, linija, kompozicinė struktūra atspindi autoriaus siekį prakalbanti stebėtoją. Jurgos Sidabrienės, Zenono Rutkausko, Paulos Holopainen kolorito įtaiga dvelkia lyrine nuotaika. Rūstaus romantiškumo ir nerimastingos nuojautos turi Česlovo Banio jūros triptikas. Jo virpantys potėpiai meistriškai naudoja pilkšvą lakšto foną ir veda žiūrovą čiurlioniškos jūros charakterio link.

Nuo gamtos nepabėga niekas. Todėl daugumos darbuose ji eina kaip leitmotyvas (Andriejis Germanis, Linda Plump, Algis Mikėnas, Rita Kišonienė, Emilija Jaudegytė, Liuda Liaudanskaitė, Maija Elizabetė Mengelė, Monika Osė, Helga Joreut, Rein Magar). Tik Antano Visockio puantilistiniai tikroviški vaizdai dvelkia nostalgija.

Žmogus – tik žiūrovas

Šį kartą autoriai, susižavėję gamtos nuotaikomis, žmogų „pakvietė“ ne į kompoziciją, bet tik prie jos.

Nuosekli portretinio žanro autorė Renatė Lūšis kaupia menininkų (daugiausia muzikos ir teatro žmonių) portretų galeriją.

Pirmą kartą parodoje dalyvavo Michas Levkovičius su portretu “Anapus dienos. Teodoras Klaštornas”. Klasikiniu principu modeliuodamas veidą ir rankas, autorius figūrą gramzdina į gilią mėlyną tamsą. Siekia įtaigios psichologinės charakteristikos.

Greta portretų verta pastebėti ir kompozicijas, artimas figūriniam paveikslui. Vladimiras Sušilovas, palikęs mėgiamą pamario peizažą, apsilanko pas telšietį “japoną” – egzotikos mėgėją. Savo įprastu taikliu bėgančiu štrichu sukuria triptiką, įtaigiai pateikdamas būdingą objekto charakteristiką.

Valerija Medelinskienė, jungdama tapybą su grafika, pasirinkusi gilų ramų rusvą toną, su gilia psichologine įtaiga pretenduoja į tematinę kompoziciją. Jos prisiminimų aidas kartojasi blėstančiuose figūrų siluetuose ir praeities skiautėse. Giliu minties apibendrinimu pasižymintys beveik monochromiški Voldemaro Barakausko tapyti ir piešti vaizdai reikalauja ne tik pirmo įspūdžio, bet ir įžvalgumo.

Spalvų šokiai ir subtili kalba

Ar įmanoma lyginti Laimos Drazdauskaitės grynų gryniausią giedrą nuotaiką dienoraštyje, Milvi Torim viziją, Vytauto Lagunavičiaus kopas, Mal Paris judančius rutulius su šėlstančiais spalvų srautais?.. Emocijomis trykšta Ramūnės Lebedytės, Irenos Paulavičienės kūriniai, grafiški Eugenijaus Nalevaikos besisukantys raibuliai, Sofijos Rickevičiūtės šokantys povai ir Tarjos Palvinainen spalvų mozaika. Galiausiai dinamiką sustabdo Ema Šturmaitė.

Dingo natiurmortas

Natiurmorto žanras buvo neatskiriamas parodų bruožas. Šįkart apie jį – tik užuomina (Eugenija Pilypaitienė, Irina Novokreščionova ir Ritva Lindberg). Edita Zarėkienė, paimdama tik maksimaliai apibendrintą tulpės įvaizdį, kuria beveik monochromišką dekoratyvų kontrastingų dėmių ir siluetų vaizdą. Voldemaras Zarėka, aplenkdamas natiurmorto sampratą, komponuoja paminklą sudygusioms bulvėms. Tai tik tiesmukiškas pasakymas. Jis suranda taiklią daiktiško piešinio ir kompozicinio sprendimo darną. Jis to pasiekia ir atminimo ženkluose.

Šiuos darbus sugretinkime (ne lyginkime) su Slavos Semerikovo natiurmortais. Pastaruosiuose dėmesys sukauptas ties medžiagiškumu (ciklamenai, pretenduojantys į peizažą, ir klasikinis natiurmortas). Analogiška tapybos technika įvardijama kaip hiperrealizmas ar fotografiškas daiktiškumas. Meistriškumo reikia visuose atlikimo būduose, bet šis labiausiai patraukia egzotika ir akistata su tiesiogine realybe, turinčia ne mažesnę estetinę vertę.

Abstrakcija – individualybės veidrodis

“Kiek abstrakcija yra tolima realybės formoms, tiek ji pareina nuo menininko dvasios kultūrinio laipsnio”, – rašė kritikas. Įsižiūrime į Mal Paris rutulius, Angelinos Banytės, Virginijos Urbonavičienės, Justino Prakapo geltoną erdvę, Kazio Abramavičiaus žiedus ir suprantame, jog menininkų kalba štrichu, linija, spalva yra neišsenkanti kūrybinė versmė. Greta „gyvos“ akvarelės teisėtai įsikūrė ir šiuolaikiška technika. Tomas Karkalas kompiuteriu lieja mintis spalvų sūkuriais bematėje erdvėje.

Abi parodos ekspozicijos buvo lygiavertės ir neturėjo pamatuotų skirtumų. Tik išlepintas Klaipėdos žiūrovas galėjo papriekaištauti, kad mažoka saviškių. Išeidama iš parodos prisiminiau, ką J.Vienožinskis pasakė prieš septyniasdešimt metų: “Šių dienų Lietuva dideliais šuoliais žengia į priekį stengdamasi pavyti… Europą, tad nebėr vietos diletantizmui”.

Nieko naujesnio nesugalvosime. Menas – ne lenktynių trasa.

Apie dangaus pyragus ir razinas debesyse

Apie dangaus pyragus ir razinas debesyse

Ignas Kazakevičius

Lapkričio 15-18 dienomis Latvijos Respublikos nepriklausomybės dienos proga Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) uostamiestyje pristatė jaunųjų Latvijos menininkų kūrybą, kuri mėnesį paviešės Klaipėdos koncertų salėje, “Navalio” viešbučio galerijoje ir KKKC.

Įspūdingose G. von der Kvelės šilkografijose juodame fone pabyra suraikytas violetinis obeliskas. L.Bondarės skaitmeninės fotografijos, atspaustos ant drobės.

Projekto “Sūrelis varškės” programa pakankamai plati – grafika, tapyba, skulptūra, roko grupės pasirodymas, videoperformansas. Ji visapusiškai išreiškė jaunųjų autorių kūrybos diapazoną – tradicinių ir šiuolaikinių medijų sintezė. Dalis menininkų – Ginteris Krumholcas (skulptūra), Maritė Guščika (tapyba), Reinis Petersonas (vizualinė komunikacija), Liena Bondarė (grafika) – šiuo metu yra Latvijos dailės akademijos paskutinio kurso studentai. Ivona Zilė (tapyba), Ginteris von der Kvelė (grafika) šiemet baigė Latvijos dailės akademiją.

Sunku pasakyti, kaip susiklostys autorių likimai, tačiau šiuo metu jie vienas kitą palaiko – buriasi į grupę, dalyvauja parodose, jų siekimas kurti ir tapus “laisvais” menininkais palaikomas buvusių dėstytojų. Susipažinti su Klaipėdos miesto ekspozicinėmis erdvėmis bei savo studentų pristatomais kūriniais projekto metu buvo atvykęs profesorius Juris Petruškevičius, sykiu su savo studento G.Krumholco skulptūra KKKC skulptūrą bei fotografijas pristato projekto garbės svečias profesorius Aigaras Bikšė.

Nesaldus gyvenimas

Susidomėti Klaipėdos parodinėmis erdvėmis Rygos dailininkus paskatino KKKC kryptingai vykdoma kultūrinių mainų programa su Latvija ir Estija. Šiemet “Navalio” viešbutyje pristatomas tapybos projektas “Spalvos formatas”, per visa šalį nusitęsė grafikos meno projektas “Now art Now future”/”Rytoj yra dabar”. Aktyviausia pastarojo projekto dalyvė iš Latvijos grafikė L.Bondarė paraleliai meninei veiklai tapo kuratore. Subūrė autorių komandą dabar Klaipėdoje vykstančioms parodoms ir sutiko būti jau minėto “Now Art Now Future” kuratore Latvijoje. Tapti kuratoriumi, būti kuratoriumi – auka, būtinybė ar sąmoningas pasirinkimas? Ir viena, ir kita, ir trečia.

Kodėl menotyrininkai tampa kuratoriais, suprantama, – šį procesą skatina nepasitenkinimas stebimu meno procesu, kurį tenka analizuoti. Tačiau jei menininkas ryžtasi užsikrauti šią naštą, peršasi išvada – gyvenimas tikrai nesaldus. Ko jiems trūksta? Latvijos situacija adekvati Lietuvai. Kad jaunas menininkas išsilaikytų paviršuje ir nesiliautų kūręs, reikalingas stimulas. Sąlygos ir galimybės. Na, ir mažų mažiausiai (o gal kaip tik labai daug?) bendraminčių būrys ir lyderis, kuris užsiimtų menininkų taip nekenčiama administracine veikla.

Nenori būti kurmiai

M.Guščikos drobėse iš už mėlynų fono kulisų šiapus skverbiasi moters torso aureolės. Projekto garbės svečio profesoriaus A.Bikšės ir jo studento G.Krumholco skulptūros – greta. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Pasak jaunųjų autorių, kūryba yra tarsi sūrelis, kuriame paslėptas razinas jie trokšta rasti šiandien. Jų devizas: „Mes nenorime būti kurmiai, kurie dienos šviesą išvys tik po mirties!“.

Projekto kuratorė L.Bondarė dienos šviesą stebi keturiose “Navalio” viešbutyje eksponuojamose miniatiūrose. Ji laisvai improvizuoja šiuo metu madingu savęs pateikimu, seniausiu ir tobuliausiu instrumentu – žmogaus veidu. Įvairiais rakursais ant drobės atspausti jos veido fragmentai neturi potekstinės žaismės ir erotikos, kaip būtų galima ar norėtųsi tikėtis. Estetinis šaltukas, bet tai ir gerai. Neįpareigoja. Tarp pristatomų menininkų – autorė pati laisviausia. Laisvę ji supranta kaip profesionaliai naudojamą pasirinktą išraišką ir neprisirišimą prie jos.

M.Guščikos pakankamai akademinėse drobėse juntamas latviškos tapybos sentimentalumas. Iš už mėlynų fono kulisų, primenančių TV ekrano švytėjimą, šiapus skverbiasi moters torso aureolės. Įspūdį norima pasiekti dideliu formatu ir vos apčiuopiamu simbolizmu, tačiau neįtikina.

Antai I.Zilė, naudojanti didelį formatą, kuriame, regis, taip pat nėra emocinio krūvio, – pašiauštas pilkas, užveltos ochros, juosvas abstrakcijų kailis su vos įžiūrimais raudono, mėlyno pjūviais žiūrovą stengiasi apsvaidyti Belle peinture tradicija ir modernistinės estetikos gniužulais. Paveiksle pritepta dažų, prasišviečia kontrastingos dėmės, betgi visuma be didesnio novatoriškumo. Daug potėpių įvairiomis kryptimis, užlipinta gurvuoliais – dirbta daug ir nuoširdžiai. Galėtume pasakyti: „Juntamas atvirumas ir sąžiningas požiūris į tapybą“.

Įspūdingiausiu galima pavadinti Klaipėdos koncertų salėje eksponuojamą G. von der Kvelės kvadriptiką. Didelio formato šilkografijose juodame fone pabyra suraikytas skaudžiai violetinis obeliskas. Autorius pakankamai vaizdžiai teigia, jog ekspresija, dinamika, spalvinės gyvybės iliuzija gali būti pasiekta ir statiškomis formomis.

R.Petersonas kontrastingus vizualinius efektus išgauna suketvirčiuodamas primityvizmą, a la religinės ir poptapybinės stilistikos kūnus, renesansinius humanistų idealus, baroko puošnumą, simbolizmo ir saldaus romantizmo, eklektikos ir groteskinius eksperimentus… Bet iki postmodernistinių triukų „neištraukia“. Ironija, sąmonės tyrinėjimai, sunki tapyba. Raudono ir juodo sandūroje švysčioja kambario sienos, gelsvi šešėliai, susikūprinusios ar besvorės ant spintos tupinčios žmogaus figūros. Sakytum, be jų metafizinis žaidimas labirintas būtų nesuvokiamas?

Šie dailininkai, išskyrus L.Bondarę, paveikslą priartina prie daikto, autoriai tarsi noriai/nenoriai pabrėžia spalvinį materialumą (vis dėlto žymu studijų užduotys), ir tos drobės pradeda mykti apie interjerinio tvarto poreikį.

Laidotuvės parke dalyvaujant chorui

KKKC eksponuojama G.Krumholco skulptūra – keturių begalvių vyriškių, pagarbiai išsitempusių priešais gulinčią hermafroditinę būtybę, kompozicija. Nejauku ir žaisminga. Tiesiog malonu žiūrėti, kaip autorius susidoroja su erotiniais neurotiniais motyvais.

A.Bikšė, kaip ir dera klasikui, revizuoja klasiką. Eksponuojamose fotografijose iš paskutinės Rygos skulptūros kvadrienalės įamžinamas kambarys – instaliacija – biuro imitacija. Vieta – parkas. Laikas – skirtingas paros. Rezultatas – begalviai Ginterso žmonės ir bedvasė Aigaro užkontempliuota erdvė dvasingoje kultūrinėje aplinkoje (parkas, galerija). Ir likusios galvos (pageidautina žiūrovų) turėtų prisipildyti fantazijų atkarpų, fragmentų, nuotrupų, soundtrekų melodijų girdėtų, neonų reklamų zyzimo, kai tau vieniša, kino filmų kadrų, kadrų kitų nufotografuotų, pokalbių kažkada stenografuotų…

Su užmoju prisistatantys autoriai bando įvaldyti įvairius žanrus ir stilius. Tapybos kūriniuose nacionalinės koloristinės mokyklos kodai derinami su siužeto paieškomis (vis dėlto tai – silpniausia menininkų kūrybos pusė). Plačiaformatėse panoramose orientuojamasi į pasaulinės dailės tendencijas, eksperimentuojama plokštuma ir jausmine dažų plastika.

Populiarios jaunimo muzikos grupės „Ages of stones“ koncertas dailininkų kūrybą papildė pankiška lyrika ir aštriais fank-roko ritmais, o jaunųjų Latvijos menininkų prisistatymą vainikavo non stop KKKC demonstruojamas R.Petersono videoperformansas „Orangutan spectres‘ united mens choir”. Antrąją pagal reitingus nacionalinę latvišką giesmę „Lietuva brangi“ atliko autoriaus imituotas choras. Skirtingais rūbais apsirengęs ir skirtingais rakursais save „sumontavęs“ (kiekvieno personažo judesiai ir tariami žodžiai šiek tiek atsilieka vienas nuo kito) autorius sukūrė linksmo, įvairiems visuomenės sluoksniams skirto (kaip dabar populiaru rašyti projektuose) šurmulio, tautinio balagano įspūdį.

Visi užėjusieji galėjo pabandyti įsilieti į ne/darnų chorą ir pakelti tostą už Latvijos Respublikos nepriklausomybės paskelbimą. Keliu ir aš. Milda, Briviba, Lačplėsis!

Lėliški žaidimai su angelais

Lėliški žaidimai su angelais

Scenos iš režisierės G.Radvilavičiūtės naujo spektaklio “Angelų pasakos” Klaipėdos lėlių teatre. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Salomėja Burneikaitė

Nors ir klajokliškai gyvendamas, Klaipėdos lėlių teatras lapkričio 6-ąją pakvietė klaipėdiečius jau į antrąją šiais metais premjerą. Naująjį spektaklį „Angelų pasakos“ režisierė Gintarė Radvilavičiūtė kūrė įkvėpta Vytauto V. Landsbergio to paties pavadinimo knygelės ir pavadino lėliškomis improvizacijomis visai šeimai.

Šis spektaklis – jau penktasis jaunos menininkės kūrybinis darbas. Po vieną spektaklį G.Radvilavičiūtė statė Kauno lėlių ir Vilniaus Jaunimo teatruose, tačiau galima matyti, kad dirbti su Klaipėdos lėlių teatro trupe jai yra maloniausia. Ir nenuostabu, nes „Vienintelę“, „Vištytę ir gaidelį“ bei „Angelų pasakas“ jai teko laimė kurti su bendraminčiais, žmonėmis, suprantančiais savo režisierę iš žvilgsnio, pusės žodžio ar menkos užuominos. Tada ir improvizuoti galima.

Žiūrovai jau laukia

Šis sezonas Klaipėdos lėlių teatrui, kaip ir jo meno vadovei Gintarei Radvilavičiūtei, – tik antras. Daugiau kaip 10 metų žiūrovai pažinojo lėlių teatrą „KU-KŪ“, kuris, išaugęs Klaipėdos universitete, pakeitė savo pavidalą. Gintarės dėstytojos Jūratės Januškevičiūtės suburtas kolektyvas sustiprėjo, pasipildė jaunomis kūrybinėmis pajėgomis ir tęsia kūrybinį darbą jau kaip Klaipėdos lėlių teatras. Turėjau tai paaiškinti, nes į klausimą – kur dingo lėlių teatras „KU-KŪ“? – tenka atsakinėti nuolat. Jaunimas, dabar sudarantis Klaipėdos lėlių teatro branduolį, tęsia J.Januškevičiūtės teatro idėją – eksperimentuoja, ieško naujų lėlių teatro meninės kalbos būdų, stengiasi būti šiuolaikiškas, įdomus ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.

Spektaklio „Angelų pasakos“ premjera vyko Klaipėdos savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų Teatro salėje. Šiame didžiuliame pastate šiuo metu glaudžiasi Klaipėdos lėlių teatras. Paskirtas premjeros laikas kėlė nerimą kolektyvui. Spektaklis vyko moksleivių atostogų metu, todėl tikėtasi, kad žiūrovų ateis kur kas mažiau. Bet jų prisirinko beveik pilna teatro salė. Te neįsižeidžia kolegos iš Muzikinio ir Dramos teatrų, bet keletas žiūrovų prisipažino, kad tądien „Angelų pasakas“ pasirinko neatsitiktinai: į kitą teatrą galima bus nueiti ir vėliau, nes šie teatrai dirba stabiliai, o Klaipėdos lėlių teatro spektaklį galima ir pražiopsoti… Taigi Klaipėdos lėlių teatras jau turi savo žiūrovą ir labai tuo didžiuojasi.

Ne inscenizacija

Inscenizacijos tikėjosi visi, kurie prieš ateidami į spektaklį buvo skaitę Vytauto V. Landsbergio knygelę „Angelų pasakos“. Bet atsitiko kitaip. „Tikrajame“ teatre jau nenustembame pamatę literatūros kūrinio inspiruotą režisieriaus viziją. O spektakliuose vaikams vis dar tikimės išvysti labai konkrečią literatūros kūrinio inscenizaciją. Šiuo atveju spektaklio kūrėjai programėlėje pagarbiai nurodė, kad „Angelų pasakos“ – tai lėliškos improvizacijos pagal V. V. Landsbergį. Iš tiesų jo pasakos nepaprastai traukia teatro žmones. Dėl keisto slėpinio jos prašyte prašosi į sceną. Tekstus, parašytus lyg ir vaikams, mielai skaito ne tik jie, o teatralai tas istorijas, pradedant „Rudnosiuko istorijomis“, „Obuolių pasakomis“ ir baigiant „Pelyte Zita“, nuolat bando pritaikyti scenai. Ne išimtis ir „Angelų pasakos“. Su įdomumu perskaičiau šią knygelę ir stebėjau, kaip Gintarės žaidimai pagal V. V. Landsbergį tampa nauja pasaka.

Jei knygelės autoriaus idėja buvo priminti mums apie dvasingąjį pasaulį, tai spektaklis žaismingai pokalbį šia tema tęsia. Angelai Mykolas ir Gabrielius veikia ir knygelėje, ir spektaklyje. Dera priminti, kad autorius puikiai pažįsta lėlių teatro meninę kalbą ir pats ją naudoja savo spektakliuose. Gal todėl ir G.Radvilavičiūtei buvo drąsu lėliškai žaisti su jo angelais.

Nesislepia už širmos

Spektaklis „Angelų pasakos“ atvirai pavadintas lėliškomis improvizacijomis visai šeimai. Ar jos kažkuo turėtų skirtis nuo lėlių teatro vaikams? Skirtumų galima aptikti, nes šiuolaikiniame lėlių teatre veikia ne tik įprastos vienos ar kitos konstrukcijos lėlės. Dažnai aktoriai visai nesislėpdami už tradicinės širmos tiesiog manipuliuoja pažįstamais daiktais, jų fragmentais ar vizualiniais objektais ir kuria naujas plastines formas, perteikiančias mums metaforišką lėliškų pavidalų prasmę. Lėliškumą galime suvokti kaip mąstymo būdą, o jis būdingas ne tik lėlininkams.

Naujajame spektaklyje „Angelų pasakos“ veikia trys jaunos aktorės – Aušra Daukantaitė, Renata Kutaitė ir Vida Narveišytė. Jos, padedamos režisierės, tiesiog žaidžia angelus Mykolą ir Gabrielių, kurie berniukui Tomui sukuria istoriją, padedančią atpažinti savo ir kitų jausmus. Kad ir apie jo paties mamą, kuri iš tiesų negali būti bloga.

Žaidžiantys angelai neturi realių kūnų. Jų pavidalai atsiranda vien tik lėlės galvutę sujungus su nuogomis aktorių kojomis, nes kiti personažai kuriami naudojant vien butaforines detales. Tiesa, dar angelai turi labai tvirtai pritaisytas aureoles, be kurių nebūtų atpažįstami.

Ištirpsta spektaklyje

Melsvai žalsva dekoracijų bei kostiumų su gobtuvais spalva primena operacinę ir maskuoja realius aktorių kūnus. Ši sterilumo asociacija nepalieka vietos erotikai, o improvizuotiems angelams suteikia sakralumo. Jie tiesiog ištirpsta spektaklyje, mažyliui Tomui susipykus su mama, o vėliau įvairiais „netikrų mamų“ pavidalais „parveda“ berniuką atgal pas brangiausią žmogų.

Atrodo, kad „Angelų pasakose“ lėlių teatrą žaidžia ne tik spektaklio kūrėjos, bet ir jo personažai. Pvz., angelai nuobodžiaudami paragauja cukraus tiesiog iš cukrinės ir taip įjunksta, kad sustoja tik vienam iš jų parodžius pirštininę lėlytę-velniuką. Arba turguje prekeivis berniukui bandantis įpiršti vietoje „mamos“ lėlę, panašią į Barbę, pirmiausiai pasiūlo pirštininę lėlytę-kiškutį.

Žaismingas „Angelų pasakų“ lėliškumas yra motyvuotas. Tikra netikra šiame spektaklyje, kaip ir gera bloga gyvenime, yra visai šalia.

Įdomu buvo stebėti ne tik sceną, bet ir žiūrovus, matyti, kaip suaugusieji tyliai nustemba šypsodamiesi, o mažyliai sukikena, atpažindami gyvenimiškas situacijas. Panašu, kad lėliškos teatrinės improvizacijos visai šeimai, išaugintos iki spektaklio, nepabosta, o kai kuriuos net paskatina ieškoti Vytauto V. Landsbergio knygelės „Angelų pasakos“ ir paskaityti, kaip viskas buvo iš tiesų.

Iš didelio debesies…

Iš didelio debesies…

Teatrinės misterijos „Pranašas ar atstumtieji“ kūrėjai pasitelkė žinomus menininkus ir bandė scenoje sujungti įvairius meno žanrus. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Gitana Gugevičiūtė

Lapkričio 23-iąją dalis klaipėdiečių, suskubusių pasinaudoti galimybe „pamatyti iki šiol neregėto žanro teatrinį pastatymą“, pusantros valandos galėjo snūduriuoti vėsioje Muzikinio teatro salėje, viena akimi stebėdami monotonišką choreografiją, chaotišką veiksmą ir maloniai klausydamiesi kompozitoriaus R.Radzevičiaus (daugelio miuziklų, gerai žinomos roko operos „Jūratė ir Kastytis“ autoriaus) sukurtos ir tikrai profesionalių instrumentalistų bei vokalistų atliekamos muzikos.

Nieko nauja

Ką tik Kaune užgimusios muzikinės teatrinės misterijos „Pranašas ar atstumtieji“ (rež. A.Katkauskas) kūrėjai nuo pat pirmo premjerinio spektaklio Kauno valstybiniame dramos teatre gali pradėti kaupti rimtų priekaištų ir pastabų archyvą. Jau dabar aišku, kad duotas žodis „parodyti tai, ko Lietuvoje dar nebuvo“, nebus ištesėtas – tokio lygio projektų, kaip kad parodytasis, Lietuvoje nestinga. Be to, nei šokis, nei pantomima, nei plastika šiuolaikiniame teatre nėra nauji reiškiniai, greičiau atvirkščiai – pastaraisiais metais judesys ir šokis yra tapę natūraliu spektaklio elementu (pakanka prisiminti C.Graužinio, O.Koršunovo, B.Marcinkevičiūtės ar A.Cholinos darbus). Videoprojekcijos – irgi. Nors aptariamuoju atveju vaizdo instaliacijos autorius – teatro ir kino režisierius A. Lebeliūnas – sėdi skęstančios valtelės kyšančiame iš vandens gale…

Jungtinis meno centras, į projektą sugebėjęs suburti įvairiausių sričių profesionalus, scenos įžymybes, nesugebėjo profesionaliai organizuoti ir realizuoti sumanymo. Vis dar galima atpažinti pirminį projekto šaltinį (K.Gibrano pasakojimą apie dvasinės pilnatvės paieškas „Pranašas“), nors veiksmas nukeltas į psichiatrijos kliniką. Čia Pranašo vaidmuo tenka gydytojui (akt. G. Storpirštis), o ligoniai – tiesiog įvairaus plauko ir likimo žmonės, įkūnijantys amžinąjį žmogaus dvasios konfliktą tarp dieviškumo ir nuodėmės, proto ir aistros. Pagrindiniai dramos personažai, veiksmo ašis – Jis (M.Staniulėnas) ir Ji (R.Butrimavičiūtė), sceniniame laike bandantys suvaidinti žmogaus gyvenimą, kupiną pakilimų ir nuopuolių bei vilties ir meilės.

Nevengė kičo

Misterijoje tarsi atkartojamas pasaulio sutvėrimo, žmogaus užgimimo aktas, sugundymas ir išvarymas iš rojaus (scena, kai gydytojas į rankas Jai duoda obuolį – vienas subtiliausių perėjimų iš vieno epizodo į kitą), bet kūrybinga ir tikslinga menine transformacija to pavadinti neįmanoma. Medžiaga nesuvaldyta: epizodai chaotiškai suversti vienas ant kito; personažai, nepaisant įnirtingo blaškymosi po sceną, statiški, neindividualūs, nuobodūs; nuolat balansuojama ant pseudofilosofiškumo ar net kičo ribos (jogo (V.Rumšas) pasirodymas renginio pabaigoje – ezoterika pačia nykiausia prasme, kičo vainikavimas).

Neprofesionalo akimi žvelgiant, choreografija neišradinga, šokio kalba sudėliota iš riboto skaičiaus informacinių ženklų, o matant „kas sau“ dirbančius šokėjus apima jausmas, kad sceninio proceso vyksmas paliktas savieigai, nurodžius tik tam tikrus štrichus, kurių toli gražu negalima pavadinti rimtu libretu, juolab – rimta režisūra.

Priminė juodraštį

Skelbta, kad projekto, dedikuoto pantomimos žanro Lietuvoje pradininko rygiečio M.Tenisono 60-mečiui, kūrėjus konsultuos pats maestro, tačiau jau dabar sklinda kalbos, kad bendradarbiauta nebuvo. Todėl ieškoti bendrų bruožų tarp projekto ir M.Tenisono kūrybos principų beprasmiška. Antisintetiškas, antitikslus, antitenisoniškas projektas, nors reikia pripažinti, kad atskirų vaizdų estetikos atrastume…

Iš didžiulio reklamos sukelto triukšmo, skambių formuluočių ir dosniai dalijamų pažadų lieka šnipštas, geriausiu atveju primenantis būsimo projekto juodraštį, apmatus spektakliui, ir muzika, kurios kokybei įrodyti nebūtini net garsiai tariami kūrėjų vardai (be kompozitoriaus R. Radzevičiaus, šiame projekte dalyvavo A.Smilgevičiūtė, N.Malunavičiūtė, D.Mickus ir kiti). Komplimentų „liūto dalis“ tenka būtent muzikai, o visai kitai projekto daliai, matyt, reikėtų palinkėti augti. Nors vargu ar ji dar bus auginama… Atrodo, kad čia ta laurų krūva, ant kurios užmiegama.

Chorai varžėsi dėl gintaro prizų

Chorai varžėsi dėl gintaro prizų

S.Šimkaus chorų konkurso globėjas Klaipėdos meras R.Taraškevičius ir vertinimo komisijos pirmininkas prof. Janis Lindenbergas (Ryga) sveikino festivalio Didžiojo gintaro prizo laimėtojus – Talino vyrų chorą „Revalia“. Konkurso organizacinio komiteto pirmininkas R.Varnas (dešinėje) Didįjį gintaro prizą įteikė „Revalia“ choro vadovui H.Survai iš Talino. Petro Šmito nuotraukos

Stefa Rimkevičiūtė
Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos dėstytoja

Klaipėdiečių koncertu prasidėjusi ir dvi dienas trukusi chorinės muzikos šventė – XV tarptautinis Stasio Šimkaus chorų konkursas baigėsi, palikdamas stiprius emocinius išgyvenimus bei sukėlęs nemažai klausimų, taurių minčių ir ambicijų.

Per 15 kartų tobulintas ir išgrynintas renginys, į kurį pakvietus atsiliepė aukščiausius įvertinimus Europos ir už jos ribų įvairiuose konkursuose bei festivaliuose pelnę Estijos, Latvijos, Slovėnijos, Lenkijos ir Lietuvos mėgėjų chorai, organizacinio komiteto pirmininko Roberto Varno žodžiais, „teikia garbę, pripažinimą ir didžiulę bendrakultūrinę vertybę mūsų miestui, o kartu ir visai mūsų šaliai: tarptautinis chorų konkursas – vienintelis Lietuvoje“.

Vertino žymūs chorvedžiai

XV tarptautiniame Stasio Šimkaus chorų konkurse dalyvavo 15 chorų. Laisvai pasirinkę programą a cappella, jie varžėsi keturiose kategorijose – mišrių chorų, lygių balsų, jaunimo ir vaikų. Chorus ribojo tik dalyvių skaičius (ne daugiau kaip 50 asmenų), pasirodymui skirtas laikas (14-15 min.) bei privalomi lietuvių kompozitorių kūriniai, padėję išryškinti chorų privalumus, o atlikėjams iš svetur suteikę puikią progą pažinti lietuvių kalbos ir chorinės muzikos savitumus bei pajausti jos dvasią.

Į šio jau europinio lygio kultūriniu reiškiniu tapusio konkurso vertinimo komisiją buvo pakviesti aukščiausios kvalifikacijos chorvedžiai, ne vieno prestižinio tarptautinio konkurso nugalėtojai. Tai žiuri pirmininkas – Latvijos muzikos akademijos profesorius Janis Lindenbergas, nariai – žymaus Lietuvos choro „Jauna muzika“ meno vadovas, Muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, kompozitorius Vaclovas Augustinas, Zalcburgo miesto Austrijoje chorų dirigentas ir „Mocarteumo“ pedagogas Arūnas Pečiulis, Estijos muzikos akademijos docentas, daugelio vyrų chorų ir dainų švenčių dirigentas Juris Rentas bei Klaipėdos miesto savivaldybės „Aukuro“ choro meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas.

Mažasis prizas – „Perpetuum mobile“

Į konkursą chorai atvyko gerai pasirengę. Kai kurie iš jų pademonstravo dideles vokalines galimybes, atlikdami įvairiu laikotarpiu sukurtas savo ir kitų šalių autorių ar išplėtotas liaudies dainas, sudėtingas naujosios muzikos partitūras. Atkreipė dėmesį dirigentų muzikinio mąstymo lygis, savita atlikimo estetika.

Konkursantams gerokai pasitarnavo palanki puikiam skambėjimui Klaipėdos universiteto koncertų salė bei nuoširdus klausytojų palaikymas. Galutinius rezultatus lėmė daugybė faktorių: tikslingai pasirinktas repertuaras, vokalo skambumas, jautrus intonavimas ir ansambliavimas, atlikimo techniniai ir meniniai aspektai. Svarbi ir koncertinė patirtis, kurios, be abejo, labiau stokojo mažiausieji – tik penkerius metus dainuojantis Grodzisko vaikų choras iš Lenkijos (dirigentas Martinas Lukašas Mazuras), užėmęs trečiąją vietą, Alytaus muzikos mokyklos jaunių choras „Lakštingalėlė“ ir Vilniaus Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos vaikų choras.

Ryškiausias tarp jauniausiųjų (iki 16 metų) buvo Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos choras „Perpetuum mobile“ (dirigentė Beata Kijauskienė). Jo sėkmę lėmė pajėgumą atitinkanti programa, meninis kūrinių išbaigtumas, skaidrus ir skambus vokalas, galintis būti etalonu bet kuriam vaikų chorui. Jam buvo paskirta pirmoji vieta, įteiktas Mažasis gintaro prizas, taip pat Lietuvos chorų sąjungos apdovanojimas už geriausią konkursinę programą vaikų kategorijoje, Klaipėdos miesto savivaldybės Švietimo skyriaus specialieji prizai.

„Gintarėlis“ pralenkė „Gabiją“

Tenka apgailestauti, kad dėl neaiškių aplinkybių konkurso išvakarėse atsisakė jame dalyvauti Baltarusijos Minsko 133-iosios mokyklos berniukų choras „Salaveika“. Tad jaunimo chorų kategorijoje (nuo 16 iki 24 metų) pasirodė tik trys kolektyvai – Kauno „Vyturio“ vidurinės mokyklos mišrus choras, antrąja vieta (šioje kategorijoje pirmoji vieta nebuvo skirta) įvertintas klaipėdiečiams gerai žinomas, turtingą ir plačią savo kūrybinės veiklos istoriją turintis Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių choras „Gintarėlis“ (dirigentas Juozas Kubilius) bei žymaus Lietuvos dirigento Klemenso Griauzdės prieš 40 metų įkurtas Lietuvos akademinio jaunimo chorų lyderis Vilniaus Gedimino technikos universiteto mišrus choras „Gabija“ (dirigentė Rasa Viskantaitė). Pastarajam atiteko trečioji vieta ir Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos specialus prizas už vertingiausią konkursinę programą jaunimo chorų kategorijoje. Šios grupės chorams teko nelengva užduotis įveikti privalomą kūrinį – subtilaus ir techniško atlikimo reikalaujantį žaismingą lietuviškos muzikos perlą – S.Šimkaus išplėtotą lietuvių liaudies dainą „Oželis“.

Intrigavo latviai ir estai

Lygių balsų kategorijoje varžėsi trečiąsias vietas laimėję Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kamerinis (moterų) choras „Cantate Domino“ (dirigentas Rolandas Daugėla) ir Šiaulių universiteto merginų choras „Littera“ (dirigentė Marija Žibūdienė). Šioje grupėje intrigavo chorai iš Latvijos ir Estijos.

Rygos moterų choras „Ausma“ (dirigentas Janis Zirnis) įvertintas antrąja vieta ir apdovanotas Klaipėdos chorinės bendrijos „Aukuras“ prizu už privalomojo kūrinio geriausią atlikimą. Tai choras, įkurtas prieš 46 metus, turintis turtingą ir įvairų pasaulietinės ir sakralinės muzikos repertuarą, itin plačią ir sėkmingą koncertinių pasirodymų geografiją.

Estijos kamerinis vyrų choras „Revalia“ įkurtas berniukų choro pagrindu prieš 25 metus to paties dirigento Hirvo Survos. Choro gyvavimo praeityje – kylančia kreive įgytas pripažinimas Taline ir gautas Grand Prix Britanijos tarptautiniame vyrų chorų festivalyje. Tad į Klaipėdą jis atvyko su didele chorinio dainavimo ir koncertinių pasirodymų Estijoje, JAV, Kanadoje patirtimi ir ambicijomis. Chorui buvo pripažinta pirmoji vieta bei už savo šalies autoriaus kūrinio geriausią atlikimą paskirtas Lietuvos liaudies kultūros centro specialus prizas.

Abu pastarieji chorai konkurso vertinimo komisijos buvo pakviesti dalyvauti siekiant Didžiojo gintaro prizo.

Imponavo slovėnai, bet…

Mišrių chorų kategorijoje trečiosios vietos atiteko Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios kameriniam chorui „Cantate Domino“ (dirigentas Rolandas Daugėla) ir Rygos jaunimo kameriniam chorui „Vecriga“ iš Latvijos (dirigentas Dace Slava).

Ypač imponavo prieš 12 metų savo koncertinę karjerą pradėjęs mišrus choras iš Slovėnijos „Viva Brežice“ (dirigentė Simona Rožman Strnad). Tai choras, turintis sodrų, plataus skambesio vokalą, parodęs ypatingą reiklumą atliekamų kūrinių detalių kokybei ir interpretavimo visumai. Žiuri jį įvertinus pirmąja vieta, jis taip pat pateko į finalą. Žinia buvo sutikta audringais plojimais bei tarp žiūrovų salėje iškelta Slovėnijos valstybine vėliava. Šis choras pademonstravo ne tik gerą meninio atlikimo lygį, bet ir puikią lietuvišką tartį su itin subtiliu tikslumu ir išraiškingumu atlikęs privalomąją interpretaciškai kaprizingą ir subtilią S.Šimkaus dainą „Nakties tylumoj“.

Tačiau Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos specialus prizas už geriausią šio kūrinio atlikimą buvo įteiktas dainavimo kultūra, malonaus tembro ir lanksčiais balsais pasižyminčiam Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros centro Žvejų rūmų mišriam chorui „Cantare“ (dirigentas Artūras Dambrauskas), užėmusiam antrąją vietą.

Laimėjo „Revalia“

Visi trys į antrąjį etapą pakviesti chorai turėjo atlikti laisvai pasirinktą 20 minučių programą ir padainuoti savo šalies autoriaus kūrinį, parašytą po 1995 metų.

Nepaisant Slovėnijos mišraus choro „Viva Brežice“ ir Rygos merginų choro „Ausma“ didžiulių pastangų atliekant sudėtingą programą, žiuri sprendimu pergalę iškovojo estai – 30-ies vyrų skardžiabalsis, daug įtaigios vidinės jėgos ir pasitikėjimo turintis bei puikiai vokalą ir jo tembrus įvaldęs „Revalia“ choras. Ir nėra ko stebėtis. Juk nuo seno Estijos vyrų chorai garsūs pasaulyje; užtenka prisiminti Gustavo Ernesakso akademinio vyrų choro šlovę, jis ne kartą koncertavo Lietuvoje ir Klaipėdoje.

Sveikindamas nugalėtojus ir įteikdamas dailininko Vytauto Karčiausko sukurtą Didįjį gintaro prizą, Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius apgailestavo, jog jis priklausys ne klaipėdiečiams. Chorų varžytuvės baigėsi dar vienu Mažojo ir Didžiojo gintaro prizų laimėtojų pasirodymu.

Solidesnis nei tikėjosi

Džiugu, kad renginys tampa vis plačiau žinomas Europoje, pripažįstant ir tą faktą, jog ne vienas laurus kitose šalyse skynęs choras pasijuto patekęs į solidesnį konkursą nei tikėjosi.

Konkurso metu vyko chorų dirigentų ir vertinimo komisijos narių susitikimas ir diskusija apie įvairių šalių chorinio meno tendencijas, išsakyti vertingi samprotavimai. Pertraukų metu buvo rengiami dalyvių koncertai „Draugai draugams“. Konkurso atidaryme dainavo klaipėdiečiai – praėjusių konkursų Didžiojo gintaro prizo laimėtojai – E.Balsio menų gimnazijos choras (dirigentė Z.Kariniauskienė) ir mišrus choras „Aukuras“ (dirigentas A.Vildžiūnas).

Konkursinę šventę pajuto ir Šiaulių bei Nidos gyventojai, kurių bažnyčiose koncertavo estų „Revalia“ kamerinis vyrų choras, Palangos – latvių Rygos moterų choras „Ausma“, o Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčioje giedojo Vilniaus Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos vaikų choras.

Klaipėdos jaunimo chorų dovana konkurso dalyviams ir svečiams, belaukiant vertinimo komisijos verdikto ir apdovanojimų, buvo koncertas, kuriame dainavo Vydūno vidurinės mokyklos vaikų choras (dirigentas A.Girdzijauskas), „Ąžuolyno“ gimnazijos jaunimo mišrus (dirigentė D.Pilipavičienė), Klaipėdos kolegijos Muzikos pedagogikos fakulteto (dirigentė V.Valeikienė) chorai bei R.Vindžigalskienės parengtos mažųjų ir jaunimo ansamblio „Keberiokšt“ grupės.

Pagerbia Stasį Šimkų

Didelės padėkos verti šios šventės organizatoriai – renginio koordinatorius Robertas Varnas ir pagrindinis kontaktinis asmuo bei konkurso vertinimo komisijos sekretorė Judita Kiaulakytė, su profesine nuojauta atlikę sudėtingą ir daug laiko reikalaujantį darbą. Kokiu rakursu bepažvelgsi, žmonių bendravimas per daugelio kartų įvairių tautų sukauptas amžinas ir nekintamas dvasines vertybes, įkūnytas ir perteikiamas choriniu skambėjimu, – neįkainojamas turtas. Tik ar pakankamai tuo pasinaudojame? Išleistas V.Blūšiaus lietuvių ir anglų kalbomis parengtas kokybiškas ir informatyvus leidinėlis, atspausdintos gražios afišos, tačiau trūko didesnio publikos dėmesio.

Kas dveji metai rengiamu tarptautiniu chorų konkursu pagerbiamas Klaipėdai ir visai Lietuvai daug nusipelniusio Stasio Šimkaus – dirigento, kompozitoriaus, konservatorijos įsteigėjo, subūrusio simfoninį orkestrą ir parengusio daug veiklių muzikų, – atminimas. Atėjo laikas pagalvoti ir apie S.Šimkaus skulptūrinio paminklo sukūrimą. Atrodo, taip ir laukia savojo Maestro šalia miesto Koncertų salės, kurioje S.Šimkui diriguojant vyko simfoniniai koncertai, esantis nedidelis parkelis. Bet jis dar nesutvarkytas.

Kieno „Dievų miškas“?

Kieno „Dievų miškas“?

Kadras iš A.Puipos filmo “Dievų miškas”.

Žydrūnas Drungilas

Didžiojo kino ekranuose pasirodęs režisieriaus Algimanto Puipos “Dievų miškas” sukėlė didžiulį lietuvių kino gerbėjų susidomėjimą ir prieštaringus vertinimus.

Jautri teritorija

Kiekvienas lietuviškas didelio formato filmas, pasirodantis tik kartą per metus ar dvejus, turėtų būti šventė kino gurmanams ir geras jaukas kritikams, nes tai visų metų kinematografijos ir metinė kino biudžeto esencija, iš karto pretenduojanti patekti į lietuvių kino aukso fondą. Ir ne tik. Paprastai toks filmas dar mažiausiai 3-4 metus atstovauja Lietuvos kinui užsienyje, filmų peržiūrose ir festivaliuose.

Tačiau tokiu būdu didysis kinas Lietuvoje jau iš karto yra pasmerkiamas būti grandiozišku, milijoninio biudžeto, didelių, dažnai epinių istorinių temų kinu, įdomiu tik mums patiems. Net ir eksploatuojant literatūros klasikos tekstus gaunamas panašus efektas. Žiūrovas priverstas laukti ir stebėti lėtą, nedrąsų ir sunkų lietuviško kino prisikėlimą, ramstomą užsienio aktorių ir prodiuserių.

Kad Lietuva nėra kino kraštas, seniai aišku: beveik neturime pilnametražių filmų, paremtų siužetais iš mūsų šiandienos, iš kasdienybės. Užtat turime nemažai adaptacijų (ekranizacijų). Režisierius A.Puipa dažnai savo siužetus randa būtent literatūroje: „Žuvies diena“, „Procesas“, „Vilko dantų karoliai“, „Elzė iš Gilijos“, „Dievų miškas“ – filmai, paremti literatūros kūriniais. Literatūros klasikos tekstai lietuviams yra ypač jautri teritorija, į kurią ne kiekvienam mirtingajam leista įžengti, juolab jei ta teritorija – „Dievų miškas“.

Įsivaizdavome kitaip?

Visiems, subrendusiems su Balio Sruogos „Dievų mišku“, A.Puipos to paties pavadinimo filmas yra gera pamoka, kuo literatūra skiriasi nuo kino. Arba kuo Puipa skiriasi nuo Sruogos. Juk daugelis iš mūsų skaitydami romaną viską įsivaizdavome kitaip, nei išvydome filme. Kitokias kančias, žiauresnius prižiūrėtojus, plonesnius kalinius, prastesnį maistą. Visai kitą dvasią ir moralę. Net interjerą ir eksterjerą kitokį įsivaizdavome. Savo mintyse jau buvome atsirėžę gerą sklypą to dievų miško, kuris priklauso Sruogos talentui, privatizavę ir gerai jį išinterpretavę. O tada į mūsų teritoriją įžengė Puipa ir viską sumaišė. Kai kuriems toks atradimas galėjo kainuoti ir tautinio orumo praradimą. Vienintelis mažas skirtumas – niekas be Puipos (ir Gavelio) daugiau savojo „Dievų miško“ scenarijaus nerealizavo.

Pamenu vieną fragmentą iš RoRa esė, kuriame į klausimą „ar matei vakar Kafką?“ atsakoma „mačiau Puipą“ (turimas galvoje Kafkos „Procesas“, Puipos ekranizuotas 1994 metais ir parodytas per televiziją). Šiame epizode originalas nuo jo interpretatoriaus atskiriamas griežta linija. Kodėl ne? Ekranizuotas romanas, novelė ar apysaka jau tampa režisieriaus kūriniu (kūnu) ir pradeda gyventi savo atskirą, gal trumpesnį, o gal ir ilgesnį nei originalas gyvenimą. Tačiau kartu pradeda priklausyti tam pačiam interpretacijų ir prasmių laukui, todėl sukelia nemažai klausimų ir polemikų.

Adaptacijos skiriasi

Literatūros kūrinys ir jo adaptacija (pastarasis terminas geriau nei „ekranizacija“ atspindi įvairias kūrinio pritaikymo galimybes) – tai dvi skirtingos ženklų sistemos, kurias gali vienyti siužetas, personažai, kultūrinė, sociologinė, istorinė informacija, bet skiria mediumas, pats perteikimo būdas. Tai struktūros (kompozicijos) perrašymas kita forma, koncepcijos pritaikymas kitoje ženklų sistemoje. Filmas ne aprašo ar apibūdina, o (pa)vaizduoja, nes yra įvykis, kuris vyksta laike, ir būtent laikas yra filmo sintaksė.

Adaptacijos, inspiruotos originalaus kūrinio, visada nurodo į originalą, nors ir skiriasi „ekranizavimo“ (perkėlimo) laipsnis. Pavyzdžiui, kai kurie filmai atsisako tikslios adaptacijos. Jie sąmoningai atsiskiria nuo originalaus teksto, inicijuodami estetinių vieno laikotarpio formų sąveiką su savo laikmečio kinematografinėmis formomis. Režisieriui ar/ir scenaristui, pasiėmusiam literatūrinę medžiagą, lengviau atskleisti jos personažus, veiksmo vietą, istorinę ir kultūrinę informaciją, pagrindinius pasakojimo bruožus. Sunkiau yra perteikti originalo dvasią, toną, vertybes, vaizdiniją, ritmą. Tačiau ir labai tikslios adaptacijos, ir ne tokios tikslios „atitrūksta“ ir atsiskiria nuo savo šaltinio, tampa nepriklausomos savo forma.

Gerų adaptacijų pavyzdys man yra tokie režisieriai kaip Viscontis ir Pasolinis, kurie savo filmuose ne tik adaptuoja koncepciją, bet ir kūrybiškai tarsi pratęsia literatūros pasaulį su jo motyvais, įvaizdžiais, idėjomis ir personažais. Iš visų žanrų, atrodo, labiausiai yra pasisekę detektyvui, kuris ir literatūroje, ir kine galėtų turėti maždaug po lygiai gerbėjų. Čekų, britų, amerikiečių tekstams pavyksta gerai atrodyti ekrane. Sekasi ir Čarlzui Dikensui, Stepanui Kingui bei Tolkienui.

Romano santrauka

Kaip šiuo atveju yra su Puipos filmu „Dievų miškas“? Sunku vis dėlto šį filmą žiūrėti nelyginant jo su Sruogos „Dievų mišku“ (nors filmas režisieriaus ir nevadinamas ekranizacija). Man filmas atrodė ne kaip romano idėja ar vizija, o kaip jo santrauka. Ne kaip nuoseklus įvykio (ar įvykių) pasakojimas, o kaip romano skyrių fragmentiška chronologija. Šiaip ar taip, Sruogos memuarinis veikalas nėra labai kinematografiškas. Pagrindinė ašis jame – lageris ir jo gyvenimas, matomas pagrindinio personažo akimis. Romane, kaip žinoma, daugelis skyrių yra skirti arba konkrečiam personažui, personažų grupei (pvz., moterims) arba kokiam nors koncentracijos lagerio ypatumui (pvz., lagerio mitybai). Romano siužetas tarsi priklauso nuo kiekvieno skyriaus, skyriai nebūtinai išdėstyti chronologiškai – daugelį iš jų būtų galima skaityti atskirai. Kūrinyje veiksmo nedaug.

Todėl Puipos filme į akis krito ne nutolimas nuo romano, o priešingai, pernelyg stropus sekimas juo, ypač kalbant apie struktūrą. Stengtasi suregistruoti kiekvieną personažą, įamžinti jį kaip fotografiją (tačiau paskui jis pametamas iš akiračio). Sužymėti vos ne kiekvieną įvykėlį iš jų gausybės, mėtantis nuo vieno prie kito, bet neišsirenkant nuoseklaus įvykių pasakojimo. Pametant iš akių intrigą ir įtampą, nuo kurių labai priklauso žiūrovo dėmesys. Balsas už kadro stengiasi viską paaiškinti, išaiškinti ir iliustruoti, todėl žiūrovui pačiam galvoti ir suprasti, kas vaizduojama, tarsi nebereikia. Gal todėl, neberadus medžiagos siužetui romane, įvykių laikas filme yra pratęsiamas.

Pritrūko parako

Pagrindinis filmo personažas Profesorius (V.Masalskis) tik dalį filmo praleidžia Štuthofo lageryje, kitoje filmo dalyje vaizduojamas jo gyvenimas ir kūryba pokario sąlygomis (panaudojant Sruogos biografiją). Taigi filmo naratyvas išskaidomas į mažiausiai du laikus (dviguba laiko struktūra), kurie kaitaliojasi kaip praeities ir dabarties intarpai. Kodėl pasirinktas toks būdas? Matyt, siekiama atskleisti du panašius režimus, supriešinti dvi nužmoginančias sistemas, nacių ir sovietinę. Tačiau bandant nušauti du zuikius vienu šūviu, pritrūksta parako: kaitaliojant praeities ir dabarties intarpus, sustabdomas ritmas, filmui dar nespėjus įsibėgėti. Vis lauki ir lauki, kada viskas prasidės, tačiau filmas taip ir baigiasi, niekam taip ir neprasidėjus.

Nors ir surizikuota, panaudojant medžiagą jautria tema, filmą verta pamatyti. Ne vien dėl įtaigios V.Masalskio vaidybos ar dėl kelių įdomių epizodų (pvz., simboliškas Profesoriaus sugrįžimas į lagerį, už kurio tvoros keli iš buvusių kalinių spėlioja, kas čia toks pasirodė). Ir tam, kad kiekvienas galėtume pasitikrinti savąją „Dievų miško“ versiją, o į Puipos filmą pažiūrėti kaip į šio režisieriaus interpretaciją, jo kūrinį, o ne kaip į šventvagystę. Tada nereikės šiurpti matant, kad filmo personažai – Štuthofo kaliniai – taip nevargsta, kaip aprašyta knygoje: turi laiko pavalgyti, parūkyti ir arbatos išgerti, nėra labai nustekenti, gali ir sniego gniūžtėmis pasimėtyti su moterimis, taip pat prieš mirtį susituokti.

„Docu In Motion“ sujungė žmogų ir pasaulį

„Docu In Motion“ sujungė žmogų ir pasaulį

Kadrai iš S.Loznicos „Peizažo“ ir D.Rangos „Istorijos“.

Jūratė Usanova

Lapkričio 4-11 dienomis vyko pirmasis Nacionalinės kino klubų asociacijos pristatomas renginys – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis “Docu In Motion”, kurio du filmai lapkričio 10-ąją buvo parodyti ir Klaipėdoje. Prano Domšaičio galerijoje „Kinopolio“ žiūrovai galėjo pamatyti Sergejaus Loznicos „Peizažą“ ir Danos Rangos „Istoriją“ („Story“). Šiųmetinė festivalio tendencija – noras priartėti kuo arčiau žmogaus, jo kasdienybės, atradimų, dvejonių. Festivalis kreipė žiūrovų dėmesį į vidinį žmogaus pasaulį.

Ir atkreipė. Netgi įtraukė. Filmai „Peizažas“ ir „Istorija“ susiejo ir persipynė. Atrodo, ir sukeisti pavadinimai jų esmės nepakeistų. Netikėtai susiliejo tiesioginės gamtovaizdžio, socialinės paralelės bei atvirkštinės kameros judėjimo ir vaizdo pateikimo principai. Nors eksperimentinę – poetinę dokumentiką labiau atitinka S.Loznicos „Peizažas“, kuriame iš pradžių nebylūs, vėliau rusų kalba prabilę kadrai sukami aplink stebėtoją 360 laipsnių kampu. Tačiau visai ne eksperimentinis „Istorija“ mūsų žiūrėjimo poziciją pakeičia – čia jau žiūrovas yra tas palydovas, plastiškai skriejantis virš upių žiočių, miškų, salynų ar tiesiog kosminio laivo ūžesiu monotoniškai plaukiantis žemės rutulio apskritimu aplink.

Peizažo dalis

Apskritimu be pradžios ir pabaigos. Taip mes įsukami į Rusijos miestelio Okulovkos peizažą ir kasdienybę („Peizažas“) iki pagrindinės vyksmo vietos – autobuso stotelės. Kraštovaizdis yra tiek gera aplinka savo sudėtinėms dalims, kiek pats atitinka jų požymius. Miestelio kraštovaizdį dėlioja tokie objektai kaip plytiniai griuvėsiai, sniegu padengto purvo kūgiai, žiemiško atodrėkio asfaltas, pliki medžiai, apleistos istorinės architektūros fragmentai – atitinka jame „tarpstančius“ vietinius gyventojus: pavargę, pasidavę kasdienybei, komiškai pikti jei ne ant kitų, tai patys ant savęs, vieni vulgarūs, kiti praradę viltį, patiriantys smurtą, dar kiti girtuokliaujantys, kažko netekę…

Vientiso kameros judesio sujungtos žmonių kalbos, socialiniai ženklai – keiksmažodžiai, pyktis, rutininis erzulys kuria ne itin aukštos kultūros socialinį vietovaizdį. Pašnekesių srautai susipina į raizginį, mazgą, savotišką socialinę entropiją, šurmuliuojančią netvarką, kuri turi inspiruoti tylios tvarkos atsiradimą, šiuo atveju – autobuso atvykimo tylą stotelėje. „Paskutinis pasispardymas“ – kadrai pro važiuojančio autobuso langus sukelia atsukamos atgal kino juostos įspūdį. Ir palieka spengiančiai tylu. Galbūt gamta be žmonių visada bus tiesiog idealus peizažas?

Išnyksta riba

Moksliškai nėra aišku, kiek kraštovaizdis veikia žmogų. Patys žmonės, kultūra, kalba yra jų gyvenamųjų vietovių dalis. Kodėl prisirišame prie vienų ar kitų gamtovaizdžių? Kodėl žavi būtent tokios peizažo kompozicijos ir ne kitokios? Kodėl „Istorijos“ herojų taip keri Ouvea sala? „Aš jų turiu šimtus, bet Ouvea – meno kūrinys“. (Ouvea – sala Naujoje Kaledonijoje, ištikimybės salų grupėje, angl. Loyalty Islands).

Savotiško psichologinio esė – filmo „Istorija“ karkasas kuriamas iš šių dviejų laikančiųjų konstrukcijų: vienintelio herojaus Story Musgrave veido (vaizdo pagrindas) ir jo balso – monologo (garso pagrindas). Vaizdo konstrukcija pildoma kerinčiais vaizdais iš kosmoso, žemės reljefo formomis, poetinėmis miškų fotokompozicijomis. Filosofinį monologą papildo kosminio laivo ūžesys, nevalingai vaizduotėje susitapatinantis su „žemės balsu“ ar „žemės garsu“. Plastiškai vienas kitą keičiantys astronauto veido ir žemės kraštovaizdžių kadrai tarytum ekranizuoja hipnotizuojantį monologą apie evoliuciją, kaitą, žemės ir žmogiškąjį kodus, dvasingumą ir pojūčius. Riba tarp žmogaus ir pasaulio išnyksta: „Mes esame žemė. Svarbus vientisumo jausmas“, – dalinasi potyriais Story. Neslėpdamas asmeninio gyvenimo tragizmo faktų, lyg aidu atliepiančių S.Loznicos „Peizažo“ žmonių kalbas. Estetinio pasakojimo nesutrikdo ir nesumenkina Story išgyventi socialiniai kraštutinumai – šeimos narių degradacijos, išsiskyrimai, netektys. Problemos neatsietos nuo patirto grožio jausmo. Čia viskas kartu ir apie to paties žmogaus kasdienybę bei įkvėpimus. Pats Story tai patvirtina: „Nėra nieko įspūdingiau, nei matyti gyvenimą ir mirtį čia. Gyventi žemėje yra daug įspūdingiau, nei būti kosminėje erdvėje.“

Pianisto rečitalis intrigavo kitokiu Šopenu

Pianisto rečitalis intrigavo kitokiu Šopenu

Danguolė Vilidaitė

Ruduo, ko gero, romantiškiausias metų laikas: ilgi ir paslaptingi vakarai, už lango ūžauja vėjas, lietaus ir lapų šuorai, akį traukia rausvais ir gelsvais potėpiais nuspalvinta gamta. Kaip ir Šopeno muzikoje, čia dera subtilus piano ir veržlusis forte, lietaus stakato ir triukšmingi pasažai – atskleidžiama įvairių žmogaus išgyvenimų paletė. Ši lapkričio nostalgija turbūt ir atvedė į Klaipėdos koncertų salėje vykusį pirmąjį ciklo „Romantiniai lapkričio vakarai“ koncertą. Kylančios Lietuvos pianizmo žvaigždės Kasparo Uinsko rečitalis „Romantinis fortepijonas“ buvo skirtas žymiam lenkų kompozitoriui Frederikui Šopenui.

Pianistas K.Uinskas Klaipėdoje skambino savo mėgstamiausio kompozitoriaus F.Šopeno muziką, intriguodamas prieštaringai vertinama savo interpretacija. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Koncerte skambėjo etiudas cis-moll op.25, skerco h-moll op.20, noktiurnas Des-dur op.27, valsai a-moll op.34 ir As-dur op.64, baladė f-moll op.52, tris mazurkos iš op.59 (a-moll, As-dur, fis-moll) ir sonata h-moll op.58.

K.Uinskas – dvidešimt devynerių metų, bet jau turtingos kūrybinės biografijos menininkas: koncertavo įvairiuose užsienio kraštuose, grojimo meno mokėsi garsioje Džiuliardo aukštoje muzikos mokykloje (Niujorkas, JAV), F.Šopeno muzikos akademijoje (Lenkija), 1997 metais laimėjo Grand Prix tarptautiniame Verbier muzikos festivalyje (Šveicarija). Šalia didelių sėkmių – ir svarbūs pralaimėjimai: neakivaizdžiai vainikuotas M.K.Čiurlionio konkurso laureatu nepateko į trečiąjį jo turą, nepasisekė šių metų F.Šopeno konkurse.

Keista, bet prieštaringiausiai vertinama mėgstamiausio šio pianisto kompozitoriaus F.Šopeno kūrinių interpretacija ir buvo didžiausia šio koncerto intriga.

Eidami klausytis žinomų autorių, mes dažniausiai jau žinome, ko norime. Nors nusistovėję kanonai suprasti ne tik padeda, bet ir trukdo, juos gerbiame kaip kultūros tradiciją, atskaitos tašką. Mano įsivaizduojamą Šopeno kūrybos atlikimo idealą labiausiai atspindi citata, iš Londono „Daily News“ recenzijos, skirtos minėto kompozitoriaus koncertui: „Nepaprastas jautrumas, natūralus garso švelnumas ir atlikėjo nugludinti kaip perlai pasažai yra tik jam vienam būdingi atlikimo bruožai. Jo muzikai charakteringa minties laisvė, ekspresijos įvairovė ir kažkokia romantiška melancholija…“

Gal todėl „Romantinio fortepijono“ vakare priimtiniausia, labiausiai atitinkanti idealą atrodė Sonatos h-moll interpretacija. Meniškumo požiūriu šis kūrinys yra vienas iš didžiausių kompozitoriaus pasiekimų (nors šviesesnė ir ne tokia dramatiška nei b-moll su „Gedulingu maršu“), technikos požiūriu – labai sudėtingas, sakoma, kad kompozitorius čia pranoko pats save. Ši sonata – rimtas išbandymas bet kuriam atlikėjui.

Nors kitiems koncerto kūriniams dažnai trūko vieningumo (suskildavo į atskirus ir spalvingus fragmentėlius) ir spontaniškumo, klausytis K.Uinsko vis tiek buvo įdomu.

K.Uinsko grojimas man panašus į drąsų naujų muzikinių erdvių ieškojimą, žavintį subtiliais garso spalvų atradimais, ilgų melodinių linijų polifonija, netikėtu muzikinio veiksmo pristabdymu, – kai kalba nebe garsai, o pati muzika, jos siela. Tai nėra svetima Šopeno kūrybai. Žinoma, kad pats kompozitorius vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu savo kūrinius atlikdavo kiek kitaip nei anksčiau ir buvo vertinamas įvairiai: daug dėmesio skyrė fortepijono (ne mažiau nei H.Berliozas orkestro) skambėjimo spalvingumui atskleisti, impresionistiškai išryškindavo kai kuriuos harmonijos sąskambius, mėgo kontempliuoti pasyvų garsų judėjimą.

Neįprasta, bet vis dėlto priimtina Klaipėdos publikai atrodė K.Uinsko interpretacija: koncerto pabaigą lydėjo audringi plojimai, didžioji klausytojų dalis atlikėjo talentą pagerbė atsistodami.

Reto meniškumo koncertas įkvėpė publiką

Reto meniškumo koncertas įkvėpė publiką

D.Geringas ir Klaipėdos kamerinis orkestras scenoje pasirodė kaip vieni kitų verti, puikūs partneriai. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Daiva Kšanienė

Apsilankyti skelbiamuose koncertuose žmones pirmiausia vilioja garsūs, talentingi atlikėjai, kartais – patraukli programa, neretai – smalsumas, noras patirti netikėtų įspūdžių. Koncertas “Dainuojanti violončelė”, vykęs lapkričio 27-ąją Klaipėdos koncertų salėje, daugelio dėmesį patraukė net keliais aspektais…

Garsūs vardai

Pasaulinio garso violončelininkas, šių dienų pasaulio atlikėjų meno legenda Davidas Geringas, talentingas kompozitorius, Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas (1997), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius (1996), daugelio įspūdingų muzikos kūrinių autorius Anatolijus Šenderovas, puikus dirigentas, savitas muzikos interpretatorius Robertas Šervenikas ir… Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė) – kiekvienas iš šių aspektų galėjo suintriguoti ne vieną klausytoją.

Pirmiausia labai palankiai nuteikė pati programa. Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir eklektiška, skirtingų stilių, epochų, bet talentingai ir meniškai įtaigiai atlikta ji susiklostė į darnią meninę visumą.

Perteikė įtikinamai

Pirmojoje dalyje skambėjo nepelnytai retai atliekami XIX a. pirmosios pusės vokiečių romantiko Roberto Šumano (Schumann) kūriniai: trys kameriniam orkestrui aranžuoti Valsai bei trijų dalių Koncertas violončelei ir orkestrui a-moll, op. 129.

Kontrastingų nuotaikų Valsai skambėjo švelniai, stilingai, poetiškai.

Ir orkestras, ir dirigentas, puikiai pajutę genialiojo R.Šumano muzikos poeziją, joje glūdinčias subtilias emocijas, įtikinamai tai perteikė.

Kai kuriuose epizoduose šiek tiek pritrūko grakštumo, lengvumo, labai aiškiai „užkoduoto” partitūroje, tačiau tai, manau, lėmė koncerto pradžios bei pateikiamos naujos programos premjeros jaudulys. (Be to, reikėtų neužmiršti, kad Valsai – ne originalūs kūriniai orkestrui, o aranžuotės).

Pakerėjo violončelė

R.Šumano Koncertas violončelei su orkestru tapo jau aukštesne koncerto pakopa.

Paties veikalo privalumai: nepriekaištingai „subalansuotos” solisto ir orkestro partijos, tobulas ciklinio kūrinio dalių santykis, „koncertuojančios” violončelės primatas ir kita teikė klausytojams nepakartojamo estetinio žavesio.

Ypatingą įspūdį paliko violončelės virtuozo D.Geringo atlikimas. Dažnai Lietuvoje koncertuojantis talentingas muzikas ir šį kartą pakerėjo nepakartojamu savosios violončelės tembro grožiu, R.Šumano muzikos pajauta, kūrinio dramaturgijos logikos suvokimu ir jos perteikimu klausytojams.

Romantiška, svajinga, kartais dramatiškai skausminga ir aistringa kompozitoriaus kūrinio muzika D.Geringo, Klaipėdos kamerinio orkestro bei dirigento R.Šerveniko „tercete” interpretaciniu požiūriu skambėjo savitai ir jaudinančiai.

Koncerto žanro žinovas R.Šumanas violončelei suteikė svarbiausią vaidmenį, tad solistui buvo kur pasireikšti; tie momentai ypač žavėjo: atlikėjas ir instrumentas susiliedavo ir tapdavo neatskiriami, tarsi vienas organizmas.

Lyg dabar parašytas

Antrojoje koncerto dalyje skambėjo šiuolaikinių autorių muzika. Klaipėdoje pirmą kartą buvo atlikta A.Šenderovo (g. 1945) Kamerinė simfonija Nr.2 styginiams, fortepijonui, klavesinui ir mušamiesiems.

Nors kūrinys sukurtas prieš 30 metų, tačiau jo muzikos kalba tokia novatoriška ir „šviežia“, kad atrodo, lyg jis būtų dabar parašytas.

Kompozitoriui A.Šenderovui klaipėdiečiai muzikai (ypač vyresnės kartos) jaučia daug simpatijų, nes jis, tik baigęs Lietuvos konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija), vienerius metus dėstė mūsų miesto S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – konservatorija) ir turi čia daug bičiulių.

Išpranašavo ateitį

Kamerinę simfoniją A.Šenderovas dedikavo žymiam dirigentui, tuomet Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovui ir dirigentui Sauliui Sondeckiui.

Šis veikalas, ypač klausantis jo šiandien, atrodo tarsi išpranašavęs garsią įžymaus kompozitoriaus ateitį.

Kamerinė simfonija pasižymi visais meniškai vertingo, emocionalaus, talentingo kūrinio bruožais: nauja, moderniai saikinga ir visiems suprantama muzikos kalba, sonoristiniai, aleatoriniai efektai, orkestro bei soluojančių instrumentų štrichų įvairovė, prasmingi, reikšmingi, įtikinantys kontrastai, dramaturgijos logika, psichologiškai priimtinas kulminacijų „išdėstymas” ir pan.

O reminiscencija su J.S.Bacho muzika (preliudu iš “Gerai temperuoto klavyro”) praskleidė dar vieną savitą kompozitoriais idėjos „šydą”.

Išaugo lygis

Klaipėdos kamerinis orkestras, atlikdamas A.Šenderovo kūrinį, įdėjo daug pastangų, ir jos nenuėjo veltui.

Mūsų orkestras pasirodė labai gerai, pademonstruodamas gerokai išaugusį savo meninį atlikimo lygį bei meistriškumą.

Nepriekaištingai į Kamerinės simfonijos atlikimą įsijungė solinių partijų atlikėjai – pianistė Tatjana Romaškina bei klavesino partiją atlikusi Inga Maknavičienė.

Fortepijono ir klavesino tembrai A.Šenderovo Kamerinėje simfonijoje yra labai svarbūs, padedantys išryškinti dramaturginius kontrastus bei paryškinti tembrinius niuansus.

Sukėlė ovacijas

Koncerto pabaigoje skambėjo argentiniečių kompozitoriaus Alberto Ginasteros (1916-1983) Pampeana Nr.2 (Rapsodija violončelei), sukurta 1950-aisiais. Kūrinį kameriniam orkestrui ir violončelei aranžavo A.Šenderovas. (Pasirodo, produktyvus, daug kuriantis kompozitorius dar jaučia pareigą ir randa laiko kitų kūrėjų muzikos aranžuotėms.)

Impulsyvi, kupina temperamentingų šokio ritmų, talentingai orkestruota kompozicija sukėlė publikos ovacijas. D.Geringas ir Klaipėdos kamerinis orkestras vėl buvo vieni kitų verti meniniai partneriai pačia geriausia prasme. Dirigentas R.Šervenikas tvirtai rankose (ir galvoje) laikė kūrinio partitūrą (kaip ir kitas).

Grojo bisui

Publikos ovacijomis iš scenos neišleidžiamas D.Geringas bisui solo įspūdingai pagriežė šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Peterio Vasko pjesę violončelei ir balsui (solo falcetu – pats violončelininkas).

Naujoji Klaipėdos kamerinio orkestro programa ir jos atlikėjai dar kartą nustebino ir sužavėjo. (Išties, sudarant koncertų programas, reikia turėti ne tik muzikos žinių, bet ir gilios meninės nuovokos). Atėjusieji tikrai nenusivylė, patyrė pačių nuostabiausių meninio grožio akimirkų.

Po koncerto žmonės skirstėsi pakilios nuotaikos: gal dar sulauksime panašaus meninio lygio koncertų – šiuolaikinių, patrauklių, emocingų, talentingai atliekamų.

„Salve Musica” – šlovė muzikai ir šventei!

„Salve Musica” – šlovė muzikai ir šventei!

Garbingiausia festivalio „Salve Musica” viešnia taps Paryžiuje gyvenanti fortepijono virtuozė M.Rubackytė.

Loreta Narvilaitė

“Gražiausių švenčių metu muzika tebūnie su jumis!” – tai naujo šventinės klasikos festivalio „Salve Musica”, kuris uostamiestyje vyks beveik visą gruodžio mėnesį, rengėjų palinkėjimas klaipėdiečiams.

Festivalis „Salve Musica” Klaipėdos koncertų salėje vyks gruodžio 8-31 dienomis. Tai aštuoni ypatingi vakarai – muzika ir šventė.

Fortepijono virtuozės Mūzos Rubackytės rečitalis. Festivalio pradžią gruodžio 8-ąją paskelbs garbingiausia viešnia – Paryžiuje gyvenanti fortepijono virtuozė M.Rubackytė. „Fenomenali menininkė, viena talentingiausių pianisčių. Jos grojimo manierai būdingi žaibiški bermaniški efektai stebėtinai dera su barenboimiška garsų pilnatve,“ – taip apie ją rašė “Fanfare Magazine”. M.Rubackytės solinės programos “Klajonių metai” akcentas – to paties pavadinimo F.Listo fortepijoninis ciklas. “Fanfare Magazine” teigimu, „M.Rubackytė yra viena puikiausių Listo interpretatorių šiandien“.

Renesanso paslapties šydą praskleidus ir pakilus „Virš baltos tylos“… Du projektus festivaliui parengė klaipėdiečiai atlikėjai. Gruodžio 14-ąją iškilminga muzika, atliekama Brass kvinteto, žavūs „Saltandos“ šokėjai puošniais autentiškais rūbais, pakilios senųjų kompozitorių dainos ir arijos, dainuojamos Klaipėdos muzikinio teatro solistės Rasos Ulteravičiūtės, nukels klausytojus į Renesanso epochos rūmų fiestą, sukurs dvasingą Kalėdų laukimo nuotaiką…

Antrąją Kalėdų dieną, gruodžio 26-ąją, vyksiantis projektas “Virš baltos tylos…“ patraukliai pristatys klasikinės bei šiuolaikinės muzikos derinį. Klasikiniam skambesiui atstovaus Klaipėdos kamerinio orkestro grupė „Dolcissimo”, šiuolaikiniam – Deivido Kontrimo modernaus džiazo kvartetas.

Choras „Jauna muzika” ir ansamblis „4 Tango” svaigins argentinietiška muzika. Gruodžio 15-ąją klausytojų laukia tai, ko greičiausiai jie dar negirdėjo – alsus svaigulys, uždegantys ritmai, liepsnojanti aistra – dainos ir šokio vėrinys… Choras „Jauna muzika” ir ansamblis „4 Tango” žvelgia į tolimąją Argentiną. Populiarios argentiniečių melodijos ir jų aranžuotės chorui – mums mažai žinoma kultūra. Dalis jos autorių – A.Piacola ar A.Ginestra – populiarūs visame pasaulyje, kiti dar mažai girdėti. Turbūt neįsivaizduojame Lotynų Amerikos kultūros be amžinojo tango, bet ar daug kas galėtų pasakyti, kas tai yra milonga, cueca ar chacarera?..

Džiazo žvaigždės, meistriškos improvizacijos ir šėlstantys ritmai – projekte „Fiesta Latina”. Dar kartą neakivaizdžiai aplankysime Lotynų Ameriką gruodžio 20-ąją, klausydamiesi projekto “Fiesta Latina”. Jame susijungs du skirtingi ansambliai – „Giunter Percussion”, grojantis akademinę, ir Leonido Šinkarenkos kvartetas, atliekantis džiazo muziką. Intriguos egzotiški įvairių tautų muzikos instrumentai, kvapą gniauš šėlstantys ritmai, užburs spontaniškos improvizacijos, žavės talentingų scenos meistrų energija… Įkvepiantis atlikėjų muzikavimas balansuos ant akademinės, džiazo bei world music ribos.

„Salve Musica – jauniems” Kalėdų lauks pilies menėje. Festivalis sveikina ir jaunuosius klausytojus! Gruodžio 18-ąją pasakiškoje pilies menėje Kalėdų lauks Klaipėdos kamerinis orkestras ir visas pulkas vaikučių iš Klaipėdos muzikos mokyklų.

Šventinė V.Čepinskio ir „Camerata Klaipėda” dovana. Naujausioje šventinėje smuiko virtuozo Vilhelmo Čepinskio ir jo vadovaujamo ansamblio “Camerata Klaipėda” programoje skambės “Tik Mozzartas ir Piazzolla” – smuiko ir styginių orkestro muzikos klasika bei specialios aranžuotės, dar negirdėtos Lietuvoje. Koncerte, kuris vyks gruodžio 28-ąją, taip pat pasirodys altininkė, orkestro “Kremerata Baltica” narė Ūla Ulijona Žebriūnaitė.

Naujųjų išvakarėse – aistringas „Kvietimas šokiui“. Naujametė pasaulio šokių puokštė: nuo elegantiško Vienos valso iki spirgančios Karibų salų rumbos; nuo fiordais alsuojančių norvegų šokių iki aistringojo Buenos Airės tango. Ją klausytojams įteiks “Nepaklusnieji” – bendraminčių komanda, siekianti praplėsti kamerinio muzikavimo ribas, supažindinti publiką su gausybe negirdėtų ir puikių kūrinių. Tiesioginis bendravimas su publika, netradicinis koncertinių programų pristatymas bei gera nuotaika – tai “Nepaklusniųjų” credo.

Šventinės klasikos festivaliu „Salve Musica” Klaipėdos koncertų salė sveikina visus, atlikus dar vieną kelionę metų ratu.