Koncerte skambėjo etiudas cis-moll op.25, skerco h-moll op.20, noktiurnas Des-dur op.27, valsai a-moll op.34 ir As-dur op.64, baladė f-moll op.52, tris mazurkos iš op.59 (a-moll, As-dur, fis-moll) ir sonata h-moll op.58.

K.Uinskas – dvidešimt devynerių metų, bet jau turtingos kūrybinės biografijos menininkas: koncertavo įvairiuose užsienio kraštuose, grojimo meno mokėsi garsioje Džiuliardo aukštoje muzikos mokykloje (Niujorkas, JAV), F.Šopeno muzikos akademijoje (Lenkija), 1997 metais laimėjo Grand Prix tarptautiniame Verbier muzikos festivalyje (Šveicarija). Šalia didelių sėkmių – ir svarbūs pralaimėjimai: neakivaizdžiai vainikuotas M.K.Čiurlionio konkurso laureatu nepateko į trečiąjį jo turą, nepasisekė šių metų F.Šopeno konkurse.

Keista, bet prieštaringiausiai vertinama mėgstamiausio šio pianisto kompozitoriaus F.Šopeno kūrinių interpretacija ir buvo didžiausia šio koncerto intriga.

Eidami klausytis žinomų autorių, mes dažniausiai jau žinome, ko norime. Nors nusistovėję kanonai suprasti ne tik padeda, bet ir trukdo, juos gerbiame kaip kultūros tradiciją, atskaitos tašką. Mano įsivaizduojamą Šopeno kūrybos atlikimo idealą labiausiai atspindi citata, iš Londono „Daily News“ recenzijos, skirtos minėto kompozitoriaus koncertui: „Nepaprastas jautrumas, natūralus garso švelnumas ir atlikėjo nugludinti kaip perlai pasažai yra tik jam vienam būdingi atlikimo bruožai. Jo muzikai charakteringa minties laisvė, ekspresijos įvairovė ir kažkokia romantiška melancholija…“

Gal todėl „Romantinio fortepijono“ vakare priimtiniausia, labiausiai atitinkanti idealą atrodė Sonatos h-moll interpretacija. Meniškumo požiūriu šis kūrinys yra vienas iš didžiausių kompozitoriaus pasiekimų (nors šviesesnė ir ne tokia dramatiška nei b-moll su „Gedulingu maršu“), technikos požiūriu – labai sudėtingas, sakoma, kad kompozitorius čia pranoko pats save. Ši sonata – rimtas išbandymas bet kuriam atlikėjui.

Nors kitiems koncerto kūriniams dažnai trūko vieningumo (suskildavo į atskirus ir spalvingus fragmentėlius) ir spontaniškumo, klausytis K.Uinsko vis tiek buvo įdomu.

K.Uinsko grojimas man panašus į drąsų naujų muzikinių erdvių ieškojimą, žavintį subtiliais garso spalvų atradimais, ilgų melodinių linijų polifonija, netikėtu muzikinio veiksmo pristabdymu, – kai kalba nebe garsai, o pati muzika, jos siela. Tai nėra svetima Šopeno kūrybai. Žinoma, kad pats kompozitorius vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu savo kūrinius atlikdavo kiek kitaip nei anksčiau ir buvo vertinamas įvairiai: daug dėmesio skyrė fortepijono (ne mažiau nei H.Berliozas orkestro) skambėjimo spalvingumui atskleisti, impresionistiškai išryškindavo kai kuriuos harmonijos sąskambius, mėgo kontempliuoti pasyvų garsų judėjimą.

Neįprasta, bet vis dėlto priimtina Klaipėdos publikai atrodė K.Uinsko interpretacija: koncerto pabaigą lydėjo audringi plojimai, didžioji klausytojų dalis atlikėjo talentą pagerbė atsistodami.

Pasaulinio garso violončelininkas, šių dienų pasaulio atlikėjų meno legenda Davidas Geringas, talentingas kompozitorius, Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas (1997), Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius (1996), daugelio įspūdingų muzikos kūrinių autorius Anatolijus Šenderovas, puikus dirigentas, savitas muzikos interpretatorius Robertas Šervenikas ir… Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė) – kiekvienas iš šių aspektų galėjo suintriguoti ne vieną klausytoją.

Pirmiausia labai palankiai nuteikė pati programa. Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir eklektiška, skirtingų stilių, epochų, bet talentingai ir meniškai įtaigiai atlikta ji susiklostė į darnią meninę visumą.

Kontrastingų nuotaikų Valsai skambėjo švelniai, stilingai, poetiškai.

Ir orkestras, ir dirigentas, puikiai pajutę genialiojo R.Šumano muzikos poeziją, joje glūdinčias subtilias emocijas, įtikinamai tai perteikė.

Kai kuriuose epizoduose šiek tiek pritrūko grakštumo, lengvumo, labai aiškiai „užkoduoto” partitūroje, tačiau tai, manau, lėmė koncerto pradžios bei pateikiamos naujos programos premjeros jaudulys. (Be to, reikėtų neužmiršti, kad Valsai – ne originalūs kūriniai orkestrui, o aranžuotės).

Paties veikalo privalumai: nepriekaištingai „subalansuotos” solisto ir orkestro partijos, tobulas ciklinio kūrinio dalių santykis, „koncertuojančios” violončelės primatas ir kita teikė klausytojams nepakartojamo estetinio žavesio.

Ypatingą įspūdį paliko violončelės virtuozo D.Geringo atlikimas. Dažnai Lietuvoje koncertuojantis talentingas muzikas ir šį kartą pakerėjo nepakartojamu savosios violončelės tembro grožiu, R.Šumano muzikos pajauta, kūrinio dramaturgijos logikos suvokimu ir jos perteikimu klausytojams.

Romantiška, svajinga, kartais dramatiškai skausminga ir aistringa kompozitoriaus kūrinio muzika D.Geringo, Klaipėdos kamerinio orkestro bei dirigento R.Šerveniko „tercete” interpretaciniu požiūriu skambėjo savitai ir jaudinančiai.

Koncerto žanro žinovas R.Šumanas violončelei suteikė svarbiausią vaidmenį, tad solistui buvo kur pasireikšti; tie momentai ypač žavėjo: atlikėjas ir instrumentas susiliedavo ir tapdavo neatskiriami, tarsi vienas organizmas.

Nors kūrinys sukurtas prieš 30 metų, tačiau jo muzikos kalba tokia novatoriška ir „šviežia“, kad atrodo, lyg jis būtų dabar parašytas.

Kompozitoriui A.Šenderovui klaipėdiečiai muzikai (ypač vyresnės kartos) jaučia daug simpatijų, nes jis, tik baigęs Lietuvos konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija), vienerius metus dėstė mūsų miesto S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – konservatorija) ir turi čia daug bičiulių.

Šis veikalas, ypač klausantis jo šiandien, atrodo tarsi išpranašavęs garsią įžymaus kompozitoriaus ateitį.

Kamerinė simfonija pasižymi visais meniškai vertingo, emocionalaus, talentingo kūrinio bruožais: nauja, moderniai saikinga ir visiems suprantama muzikos kalba, sonoristiniai, aleatoriniai efektai, orkestro bei soluojančių instrumentų štrichų įvairovė, prasmingi, reikšmingi, įtikinantys kontrastai, dramaturgijos logika, psichologiškai priimtinas kulminacijų „išdėstymas” ir pan.

O reminiscencija su J.S.Bacho muzika (preliudu iš “Gerai temperuoto klavyro”) praskleidė dar vieną savitą kompozitoriais idėjos „šydą”.

Mūsų orkestras pasirodė labai gerai, pademonstruodamas gerokai išaugusį savo meninį atlikimo lygį bei meistriškumą.

Nepriekaištingai į Kamerinės simfonijos atlikimą įsijungė solinių partijų atlikėjai – pianistė Tatjana Romaškina bei klavesino partiją atlikusi Inga Maknavičienė.

Fortepijono ir klavesino tembrai A.Šenderovo Kamerinėje simfonijoje yra labai svarbūs, padedantys išryškinti dramaturginius kontrastus bei paryškinti tembrinius niuansus.

Impulsyvi, kupina temperamentingų šokio ritmų, talentingai orkestruota kompozicija sukėlė publikos ovacijas. D.Geringas ir Klaipėdos kamerinis orkestras vėl buvo vieni kitų verti meniniai partneriai pačia geriausia prasme. Dirigentas R.Šervenikas tvirtai rankose (ir galvoje) laikė kūrinio partitūrą (kaip ir kitas).

Naujoji Klaipėdos kamerinio orkestro programa ir jos atlikėjai dar kartą nustebino ir sužavėjo. (Išties, sudarant koncertų programas, reikia turėti ne tik muzikos žinių, bet ir gilios meninės nuovokos). Atėjusieji tikrai nenusivylė, patyrė pačių nuostabiausių meninio grožio akimirkų.

Po koncerto žmonės skirstėsi pakilios nuotaikos: gal dar sulauksime panašaus meninio lygio koncertų – šiuolaikinių, patrauklių, emocingų, talentingai atliekamų.

Festivalis „Salve Musica” Klaipėdos koncertų salėje vyks gruodžio 8-31 dienomis. Tai aštuoni ypatingi vakarai – muzika ir šventė.

Fortepijono virtuozės Mūzos Rubackytės rečitalis. Festivalio pradžią gruodžio 8-ąją paskelbs garbingiausia viešnia – Paryžiuje gyvenanti fortepijono virtuozė M.Rubackytė. „Fenomenali menininkė, viena talentingiausių pianisčių. Jos grojimo manierai būdingi žaibiški bermaniški efektai stebėtinai dera su barenboimiška garsų pilnatve,“ – taip apie ją rašė “Fanfare Magazine”. M.Rubackytės solinės programos “Klajonių metai” akcentas – to paties pavadinimo F.Listo fortepijoninis ciklas. “Fanfare Magazine” teigimu, „M.Rubackytė yra viena puikiausių Listo interpretatorių šiandien“.

Renesanso paslapties šydą praskleidus ir pakilus „Virš baltos tylos“… Du projektus festivaliui parengė klaipėdiečiai atlikėjai. Gruodžio 14-ąją iškilminga muzika, atliekama Brass kvinteto, žavūs „Saltandos“ šokėjai puošniais autentiškais rūbais, pakilios senųjų kompozitorių dainos ir arijos, dainuojamos Klaipėdos muzikinio teatro solistės Rasos Ulteravičiūtės, nukels klausytojus į Renesanso epochos rūmų fiestą, sukurs dvasingą Kalėdų laukimo nuotaiką…

Antrąją Kalėdų dieną, gruodžio 26-ąją, vyksiantis projektas “Virš baltos tylos…“ patraukliai pristatys klasikinės bei šiuolaikinės muzikos derinį. Klasikiniam skambesiui atstovaus Klaipėdos kamerinio orkestro grupė „Dolcissimo”, šiuolaikiniam – Deivido Kontrimo modernaus džiazo kvartetas.

Choras „Jauna muzika” ir ansamblis „4 Tango” svaigins argentinietiška muzika. Gruodžio 15-ąją klausytojų laukia tai, ko greičiausiai jie dar negirdėjo – alsus svaigulys, uždegantys ritmai, liepsnojanti aistra – dainos ir šokio vėrinys… Choras „Jauna muzika” ir ansamblis „4 Tango” žvelgia į tolimąją Argentiną. Populiarios argentiniečių melodijos ir jų aranžuotės chorui – mums mažai žinoma kultūra. Dalis jos autorių – A.Piacola ar A.Ginestra – populiarūs visame pasaulyje, kiti dar mažai girdėti. Turbūt neįsivaizduojame Lotynų Amerikos kultūros be amžinojo tango, bet ar daug kas galėtų pasakyti, kas tai yra milonga, cueca ar chacarera?..

Džiazo žvaigždės, meistriškos improvizacijos ir šėlstantys ritmai – projekte „Fiesta Latina”. Dar kartą neakivaizdžiai aplankysime Lotynų Ameriką gruodžio 20-ąją, klausydamiesi projekto “Fiesta Latina”. Jame susijungs du skirtingi ansambliai – „Giunter Percussion”, grojantis akademinę, ir Leonido Šinkarenkos kvartetas, atliekantis džiazo muziką. Intriguos egzotiški įvairių tautų muzikos instrumentai, kvapą gniauš šėlstantys ritmai, užburs spontaniškos improvizacijos, žavės talentingų scenos meistrų energija… Įkvepiantis atlikėjų muzikavimas balansuos ant akademinės, džiazo bei world music ribos.

„Salve Musica – jauniems” Kalėdų lauks pilies menėje. Festivalis sveikina ir jaunuosius klausytojus! Gruodžio 18-ąją pasakiškoje pilies menėje Kalėdų lauks Klaipėdos kamerinis orkestras ir visas pulkas vaikučių iš Klaipėdos muzikos mokyklų.

Šventinė V.Čepinskio ir „Camerata Klaipėda” dovana. Naujausioje šventinėje smuiko virtuozo Vilhelmo Čepinskio ir jo vadovaujamo ansamblio “Camerata Klaipėda” programoje skambės “Tik Mozzartas ir Piazzolla” – smuiko ir styginių orkestro muzikos klasika bei specialios aranžuotės, dar negirdėtos Lietuvoje. Koncerte, kuris vyks gruodžio 28-ąją, taip pat pasirodys altininkė, orkestro “Kremerata Baltica” narė Ūla Ulijona Žebriūnaitė.

Naujųjų išvakarėse – aistringas „Kvietimas šokiui“. Naujametė pasaulio šokių puokštė: nuo elegantiško Vienos valso iki spirgančios Karibų salų rumbos; nuo fiordais alsuojančių norvegų šokių iki aistringojo Buenos Airės tango. Ją klausytojams įteiks “Nepaklusnieji” – bendraminčių komanda, siekianti praplėsti kamerinio muzikavimo ribas, supažindinti publiką su gausybe negirdėtų ir puikių kūrinių. Tiesioginis bendravimas su publika, netradicinis koncertinių programų pristatymas bei gera nuotaika – tai “Nepaklusniųjų” credo.

Šventinės klasikos festivaliu „Salve Musica” Klaipėdos koncertų salė sveikina visus, atlikus dar vieną kelionę metų ratu.

Ištraukusi knygą iš darniai surikiuotos kolonos, įsitikinu, jog spėjimas pasitvirtino: išties dailės albumas. Su antrašte „Asmeniškai“, taigi, regis, skirtas kamerinei savų auditorijai. Atsiverčiu – BA-tika. Išvien su eilėraščiais! Visiškai netikėtai aptinku, jog S.Kanaverskytė… „Rašinėju eilėraščius“, – įžanginiame žodyje prisipažįsta ji pati. „Savo darbais neiliustruoju eilėraščio, tik gretinu vizualią mintį prie žodžio“, – patikslina.

Štai tas dviejų raštų – vizualaus ir kalbą koduojančio – radimasis iš vienos rankos ir paskatino mane parašyti šį atsiliepimą. „Tekstas“, kurį dabar suprantame kaip sąvokų junglumą į vientisą pranešimą, pirmine savo forma yra susijęs su audiniu, tekstile. Taigi batika, kaip vienas iš audinio dekoravimo menų, yra nelyginant rašto primatas. Kai kas žodį „batika“ verčia reikšme „raštuotas“. Šią maždaug tūkstantmečio senumo techniką iš Javos salos į Europą atvežė danai. Batikos tėvynėje vašku ant audinio piešti , o paskui dažuose mirkyti raštai – gėlių, lapijos, drugelių, paukščių, vaisių, kriauklių, žuvų sąlyginės figūros – vietiniams buvo ir tam tikros informacijos šifras. Lygiai kaip mums, lietuviams, austiniai raštai juostose reiškė saulę, žalumą, gyvybę ir kt. Europoje, batiką atskyrus nuo industrinio audinių tiražavimo ir pavertus grynojo meno raiška, ribotų variantų figūratyvumas, žinoma, kito, daugėjo spalvinių niuansų, piešiniai atspindėjo individualią kūrėjo vaizduotę. Vis dėlto įstabu – pati technika iki šiol diktuoja dekoratyvumą.

Vartydama S.Kanaverskytės albumą, matau netgi archetipinių motyvų kartojimąsi (spėju, nesąmoningą) ir sykiu šiuolaikišką jų interpretavimą. Fantastiškiausių pavidalų gėlės vis tiek liudija augmenijos ženklą (batikos darbai „Puokštė“, „Rožės“), gyvybės medžio užuominą („Medžiai“, „Langas“ – šerkšno piešinys). Puikų pasaulio medžio ir soliarinio ženklo junglumą išvystame barokiškame batikos darbe „Pašventintasis“, centre aplikuotame prabangaus audinio skrituliu. Esama archetipinių saulės („Saulė“, „Saulės sprogimas“, „Saulės motyvas“), vandens („Lietus“, „Versmė“, „Banga“), ugnies („Ugnis“) vaizdinių.

Lyg ir netyčia pakartojami Javos salos gyventojų figūriniai motyvai – aukštųjų ir žemųjų sferų gyventojai paukščiai („Paukštis“), žuvys („Žuvys“). Labai originaliai transformuojamas šio ir ano pasaulio tarpininko – drugelio – vaizdinys („Drugys“). Jame neberandame sparnų kontūro. Kadras pritraukiamas iki drugio sąlygiško liemens ir jo sparnų keturių akių (gamtininkai mano, kad dėmės ant drugelio sparnų išties mėgdžioja akis). Vabzdžio sąlyginis kūnas skeliamas asimetriškai, kiekvienai pusei suteikiant koloritiškai priešingą, nors ir dulksvą atspalvį. Tokių spalvų gali būti marmuras, granitas, samana ant akmens. Kontūras nutaškuojamas balta punktuacija – panašiai kaip Australijos aborigenų mene. Dulksvumo, matinio santūrumo, paslapties, susidėvėjimo įspūdį kuria pergamentinis popierius, tapęs pagrindu S.Kanaverskytės vėlesniuose darbuose. Kaip įžanginiame žodyje tvirtina pati autorė, batikos panaudojimas ant popieriaus yra jos technologinis atradimas.

Praveriu laiko užuolaidą

Ir pamatau vaikystę.

Pieva, dumblinas šunkelis tyso.

Pulkelis karvių

Ir aš, maža piemenė,

Priskynus pievoje žiedų,

Dėlioju juos

Aplink kiekvieną

Šunkely įmintą pėdą.

Pienėm, melsvais katiliukais,

Vėdrynais, švento Petro rakteliais,

Ašarėlėm ir lauko našlaitėm

Dienų dienom

Žydėjo tavo pėdos, mama,

Kurias palikdavai šunkelio dumble,

Mane aplankiusi.

Pirmos dvi eilutės, literatūrologo požiūriu, būtų liekamos, galima buvo jų ir neparašyti. Bet fenomenologiniu rakursu žvelgiant, pamestume nuorodą į užuolaidą. Ši priklauso labiau nebe eilėraščiui, o peršviečiamam batikos darbui, kuris galbūt vienintelis knygoje yra tiesioginis teksto sinchronizavimas ir išplėtimas. Dėliojamos augmenijos nuoseklus vardijimas atskleidžia autorės aistrą komponuoti, dekoruoti. Kitame fragmente (albume puslapių nėra, todėl nenurodau) vardijant perteikiamas palaimingas klaidžiojimas tarp diemedžių ir jazminų, / tarp tujų ir žilvičių, / tarp slyvų ir vyšnynų, / pro daržo tarpvagius, / tarp morkų ir aguonų, / tarp bulvienojų ir agrastų, / tarp visko visko, / kas pasėta, nuravėta…

Tema lemia, ant kokio paviršiaus bus lašinamas vaškas. Įspūdingasis batikos triptikas „Akmenys“ (vėl pirmapradė stichija) yra atliktas ant medvilnės. „Akmenys“ yra tankūs medžiagiškumo, materijos struktūros pojūčio. Jų sąlytis su oru, kuriame, rodos, šaudo, mirguliuoja šviesos dalelės, primena kosmogoninį materijos atsiskyrimą nuo to, kas laku. Ir sykiu tų elementų difuziją, persiėmimą vienas kitu. Nenuostabu, kad ir eilėraščiai, išsidėstę apie minėtąjį triptiką, atrodo įtaigiausi.

Kartą sesuo man pasakė:

Atsitūpk pavasarį darže

Ir paklausyk,

Kaip žemė šneka.

Ne šneka,

O dainuoja.

Arba:

Vaikystėje, ganydama karves,

Aš sukdavau Žemę.

Įsiręžus

Stumdavau pečiais

Medžius ir akmenis

Iš vakarų į rytus,

Kad tik greičiau ateitų vakaras.

Ir taip kasdien…

Visatos centras ten, kur stoviu Aš, – modernaus žmogaus jausena. O raiška modernistinė tik su išlygomis. Pirmiausia ji matoma autorės intuityviame polinkyje į verlibrą. Eilėraščio darymo neišmanymas leidžia pailsėti skaitytojui nuo profesionalų poezijos gamintojų triukų. Tiesa, S.Kanaverskytė yra neakivaizdžiai Vilniuje studijavusi lietuvių kalbą ir literatūrą. Bet nuo ano laiko nutekėjo daug vandens, literatūrinės mados bei nuovokos keitėsi. Liko dienoraščių sąsiuviniai. Disciplinuotas rašymas tapo neatsiejama savivokos dalimi. Rašyta ta pačia ranka, kuria vedžiotas vaškas ant audinio lyg ant velykinio margučio (liaudies meno ornamentikos pavyzdys – batikos darbas „Paukščiai). Patikslinsiu – kaire ranka. Labiau paklusnia vaizdinių, muzikinių asociacijų centrui. Toji kairė ėmėsi rašto, kai mergaitei buvo ketveri. Žodžių kryptis ant lapo buvo „hebraiška“ – iš dešinės į kairę. Taip vėliau parašyti visi dienoraščiai. Be veidrodžio svetimai akiai neperskaitomi. Paėmusi į dešinę ir kairę ranką rašiklius, šiandien dailininkė gali rašyti nuo vidurio į abi šalis simetriškai. Jos batikos darbas „Atspindys“, paverstas ant šono, primena tą rašymą.

Kai žvelgiu į nuotrauką albumo priešlapyje, kur ji palinkusi ties amariliais, pagalvoju, kad gyvenimo tekste ženklų apstu. Amarilis, lietuviškai meilenis, nurodo į meilę (o ir spalva kokia!). Ši gėlė iš vieno stiebo visada iškelia žiedų porą. Sofija turėjo seserį dvynę, kurią pranoko tiek gabumais, tiek gyvenimo trukme. Ši knyga skiriama „seserims“, vadinasi, ir jai, dvynei. Moteriai būdinga gyventi atmintimi. Albume „Asmeniškai“ rasime daug artumo lūkesčio. Ir sykiu neįveikiamo vienišumo.

Beveik monochromiškas batikos darbas „Vėjas“, pilnas pajūržolių plaikstymosi, galbūt labiausiai atspindėtų laukimo ir netikrumo būseną. Čia nebėra jokio puošnumo. Dailininkės duktė Agnė Kanaverskytė, gražiai apipavidalinusi albumą, net poetinių tekstų eilutes padarė siūbuojančias. Tai šiek tiek užsupa.

Pagrindinis autorės motyvas leidžiant knygą išsakytas įžangoje, – kad išliktų amžininkų ir kitų kartų atmintyje tai, kas drauge su audiniu dūlėja, blunka ir dingsta be pėdsako. Poligrafija išsaugo spalvas, bet jas ir šiek tiek iškreipia į vieną arba kitą spektro pusę. Keičiasi erdvinis pojūtis – nebejaučiame paveikslo dydžio, rėmų sąskambio, negalime pirštų galais palytėti audinio faktūros. Todėl smagiausia pamatyti originalus ir pažinti juos kuriantį žmogų. O knygos teprimena, kad jie yra. Esamuoju laiku.

Gruodžio mėnesį planuojamas S.Kanaverskytės albumo “Asmeniškai” pristatymas Klaipėdoje: šįsyk poezija skambės podraug su gyvai atliekama muzika. Renginyje sykiu su autore dalyvaus literatūrologas Marijus Šidlauskas, eilėraščius skaitys aktoriai.

Parodoje svečiavosi dailininkai iš Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos ir mūsų krašto – Druskininkų, Kretingos, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių bei Vilniaus. Šiuo metu, kai remontuojami Dailės parodų rūmai, ekspoziciją teko ruošti dviem adresais: Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir Koncertų salėje.

Svečiai, sveikindami šeimininkus, džiaugėsi galį susirinkti draugėn. Su šiauliečių grupe atvykęs menotyros daktaras Vytenis Rimkus sveikino rengėjus ir ne juokais pareiškė “užuojautą” už tą vargą, pabrėždamas, kad būtent Klaipėdai labiausiai tinka akvarelė, ir galima atleisti vernisažo nesklandumus. Vis dėlto vienos parodos du atidarymai, nors ir su disonansais, bet suskambėjo.

Visi gerai žinome, kad tautos kultūros atgimimo šimtmetis yra ir dailės visuomeniškos raiškos pradžios ženklas. Meno vyksmas gyvavo tik didžiuosiuose miestuose. Reali padėtis provincijoje iliustruojama paties dailininko patirtu išgyvenimu. Būtent tremtyje Zarasų krašte prieš 90 metų valstiečiai įtariai stebėjo laukuose tapantį dailininką, įtardami esant jį valdininką. Jie liepė menininkui nešdintis sakydami, kad “…dirbi plenus, kad žemę atimtų”.

O po dešimties metų Kaune jau buvo eksponuojama paroda, kurioje pasirodė trys aliejaus tapytojai ir du akvarelininkai – Adomas Galdikas (1893-1969) ir Kajetonas Sklėrius (1876-1932).

Po aštuoniasdešimties metų žvalgantis po šiandieninę pa-rodą nevalingai teko susimąstyti apie tai, kad dabar atėjo pirmųjų mokytojų mokinių mokiniai. Pati akvarelė išaugo iš studijinių marškinėlių ir tapo tvirta kūrybine šaka.

Neskaidykime ekspozicijų, nes jose kartojosi dailininkų vardai. Kadangi vaizduojamosios kūrybos chrestomatijoje priimta skirstyti į žanrus, tad šį principą ir bandykime išlaikyti.

Akvarelėje dominuojanti spalva, linija, kompozicinė struktūra atspindi autoriaus siekį prakalbanti stebėtoją. Jurgos Sidabrienės, Zenono Rutkausko, Paulos Holopainen kolorito įtaiga dvelkia lyrine nuotaika. Rūstaus romantiškumo ir nerimastingos nuojautos turi Česlovo Banio jūros triptikas. Jo virpantys potėpiai meistriškai naudoja pilkšvą lakšto foną ir veda žiūrovą čiurlioniškos jūros charakterio link.

Nuo gamtos nepabėga niekas. Todėl daugumos darbuose ji eina kaip leitmotyvas (Andriejis Germanis, Linda Plump, Algis Mikėnas, Rita Kišonienė, Emilija Jaudegytė, Liuda Liaudanskaitė, Maija Elizabetė Mengelė, Monika Osė, Helga Joreut, Rein Magar). Tik Antano Visockio puantilistiniai tikroviški vaizdai dvelkia nostalgija.

Nuosekli portretinio žanro autorė Renatė Lūšis kaupia menininkų (daugiausia muzikos ir teatro žmonių) portretų galeriją.

Pirmą kartą parodoje dalyvavo Michas Levkovičius su portretu “Anapus dienos. Teodoras Klaštornas”. Klasikiniu principu modeliuodamas veidą ir rankas, autorius figūrą gramzdina į gilią mėlyną tamsą. Siekia įtaigios psichologinės charakteristikos.

Greta portretų verta pastebėti ir kompozicijas, artimas figūriniam paveikslui. Vladimiras Sušilovas, palikęs mėgiamą pamario peizažą, apsilanko pas telšietį “japoną” – egzotikos mėgėją. Savo įprastu taikliu bėgančiu štrichu sukuria triptiką, įtaigiai pateikdamas būdingą objekto charakteristiką.

Valerija Medelinskienė, jungdama tapybą su grafika, pasirinkusi gilų ramų rusvą toną, su gilia psichologine įtaiga pretenduoja į tematinę kompoziciją. Jos prisiminimų aidas kartojasi blėstančiuose figūrų siluetuose ir praeities skiautėse. Giliu minties apibendrinimu pasižymintys beveik monochromiški Voldemaro Barakausko tapyti ir piešti vaizdai reikalauja ne tik pirmo įspūdžio, bet ir įžvalgumo.

Šiuos darbus sugretinkime (ne lyginkime) su Slavos Semerikovo natiurmortais. Pastaruosiuose dėmesys sukauptas ties medžiagiškumu (ciklamenai, pretenduojantys į peizažą, ir klasikinis natiurmortas). Analogiška tapybos technika įvardijama kaip hiperrealizmas ar fotografiškas daiktiškumas. Meistriškumo reikia visuose atlikimo būduose, bet šis labiausiai patraukia egzotika ir akistata su tiesiogine realybe, turinčia ne mažesnę estetinę vertę.

Abi parodos ekspozicijos buvo lygiavertės ir neturėjo pamatuotų skirtumų. Tik išlepintas Klaipėdos žiūrovas galėjo papriekaištauti, kad mažoka saviškių. Išeidama iš parodos prisiminiau, ką J.Vienožinskis pasakė prieš septyniasdešimt metų: “Šių dienų Lietuva dideliais šuoliais žengia į priekį stengdamasi pavyti… Europą, tad nebėr vietos diletantizmui”.

Nieko naujesnio nesugalvosime. Menas – ne lenktynių trasa.

KKKC eksponuojama G.Krumholco skulptūra – keturių begalvių vyriškių, pagarbiai išsitempusių priešais gulinčią hermafroditinę būtybę, kompozicija. Nejauku ir žaisminga. Tiesiog malonu žiūrėti, kaip autorius susidoroja su erotiniais neurotiniais motyvais.

A.Bikšė, kaip ir dera klasikui, revizuoja klasiką. Eksponuojamose fotografijose iš paskutinės Rygos skulptūros kvadrienalės įamžinamas kambarys – instaliacija – biuro imitacija. Vieta – parkas. Laikas – skirtingas paros. Rezultatas – begalviai Ginterso žmonės ir bedvasė Aigaro užkontempliuota erdvė dvasingoje kultūrinėje aplinkoje (parkas, galerija). Ir likusios galvos (pageidautina žiūrovų) turėtų prisipildyti fantazijų atkarpų, fragmentų, nuotrupų, soundtrekų melodijų girdėtų, neonų reklamų zyzimo, kai tau vieniša, kino filmų kadrų, kadrų kitų nufotografuotų, pokalbių kažkada stenografuotų…

Su užmoju prisistatantys autoriai bando įvaldyti įvairius žanrus ir stilius. Tapybos kūriniuose nacionalinės koloristinės mokyklos kodai derinami su siužeto paieškomis (vis dėlto tai – silpniausia menininkų kūrybos pusė). Plačiaformatėse panoramose orientuojamasi į pasaulinės dailės tendencijas, eksperimentuojama plokštuma ir jausmine dažų plastika.

Populiarios jaunimo muzikos grupės „Ages of stones“ koncertas dailininkų kūrybą papildė pankiška lyrika ir aštriais fank-roko ritmais, o jaunųjų Latvijos menininkų prisistatymą vainikavo non stop KKKC demonstruojamas R.Petersono videoperformansas „Orangutan spectres‘ united mens choir”. Antrąją pagal reitingus nacionalinę latvišką giesmę „Lietuva brangi“ atliko autoriaus imituotas choras. Skirtingais rūbais apsirengęs ir skirtingais rakursais save „sumontavęs“ (kiekvieno personažo judesiai ir tariami žodžiai šiek tiek atsilieka vienas nuo kito) autorius sukūrė linksmo, įvairiems visuomenės sluoksniams skirto (kaip dabar populiaru rašyti projektuose) šurmulio, tautinio balagano įspūdį.

Visi užėjusieji galėjo pabandyti įsilieti į ne/darnų chorą ir pakelti tostą už Latvijos Respublikos nepriklausomybės paskelbimą. Keliu ir aš. Milda, Briviba, Lačplėsis!

Šis spektaklis – jau penktasis jaunos menininkės kūrybinis darbas. Po vieną spektaklį G.Radvilavičiūtė statė Kauno lėlių ir Vilniaus Jaunimo teatruose, tačiau galima matyti, kad dirbti su Klaipėdos lėlių teatro trupe jai yra maloniausia. Ir nenuostabu, nes „Vienintelę“, „Vištytę ir gaidelį“ bei „Angelų pasakas“ jai teko laimė kurti su bendraminčiais, žmonėmis, suprantančiais savo režisierę iš žvilgsnio, pusės žodžio ar menkos užuominos. Tada ir improvizuoti galima.

Spektaklio „Angelų pasakos“ premjera vyko Klaipėdos savivaldybės kultūros centro Žvejų rūmų Teatro salėje. Šiame didžiuliame pastate šiuo metu glaudžiasi Klaipėdos lėlių teatras. Paskirtas premjeros laikas kėlė nerimą kolektyvui. Spektaklis vyko moksleivių atostogų metu, todėl tikėtasi, kad žiūrovų ateis kur kas mažiau. Bet jų prisirinko beveik pilna teatro salė. Te neįsižeidžia kolegos iš Muzikinio ir Dramos teatrų, bet keletas žiūrovų prisipažino, kad tądien „Angelų pasakas“ pasirinko neatsitiktinai: į kitą teatrą galima bus nueiti ir vėliau, nes šie teatrai dirba stabiliai, o Klaipėdos lėlių teatro spektaklį galima ir pražiopsoti… Taigi Klaipėdos lėlių teatras jau turi savo žiūrovą ir labai tuo didžiuojasi.

Jei knygelės autoriaus idėja buvo priminti mums apie dvasingąjį pasaulį, tai spektaklis žaismingai pokalbį šia tema tęsia. Angelai Mykolas ir Gabrielius veikia ir knygelėje, ir spektaklyje. Dera priminti, kad autorius puikiai pažįsta lėlių teatro meninę kalbą ir pats ją naudoja savo spektakliuose. Gal todėl ir G.Radvilavičiūtei buvo drąsu lėliškai žaisti su jo angelais.

Naujajame spektaklyje „Angelų pasakos“ veikia trys jaunos aktorės – Aušra Daukantaitė, Renata Kutaitė ir Vida Narveišytė. Jos, padedamos režisierės, tiesiog žaidžia angelus Mykolą ir Gabrielių, kurie berniukui Tomui sukuria istoriją, padedančią atpažinti savo ir kitų jausmus. Kad ir apie jo paties mamą, kuri iš tiesų negali būti bloga.

Žaidžiantys angelai neturi realių kūnų. Jų pavidalai atsiranda vien tik lėlės galvutę sujungus su nuogomis aktorių kojomis, nes kiti personažai kuriami naudojant vien butaforines detales. Tiesa, dar angelai turi labai tvirtai pritaisytas aureoles, be kurių nebūtų atpažįstami.

Melsvai žalsva dekoracijų bei kostiumų su gobtuvais spalva primena operacinę ir maskuoja realius aktorių kūnus. Ši sterilumo asociacija nepalieka vietos erotikai, o improvizuotiems angelams suteikia sakralumo. Jie tiesiog ištirpsta spektaklyje, mažyliui Tomui susipykus su mama, o vėliau įvairiais „netikrų mamų“ pavidalais „parveda“ berniuką atgal pas brangiausią žmogų.

Atrodo, kad „Angelų pasakose“ lėlių teatrą žaidžia ne tik spektaklio kūrėjos, bet ir jo personažai. Pvz., angelai nuobodžiaudami paragauja cukraus tiesiog iš cukrinės ir taip įjunksta, kad sustoja tik vienam iš jų parodžius pirštininę lėlytę-velniuką. Arba turguje prekeivis berniukui bandantis įpiršti vietoje „mamos“ lėlę, panašią į Barbę, pirmiausiai pasiūlo pirštininę lėlytę-kiškutį.

Žaismingas „Angelų pasakų“ lėliškumas yra motyvuotas. Tikra netikra šiame spektaklyje, kaip ir gera bloga gyvenime, yra visai šalia.

Įdomu buvo stebėti ne tik sceną, bet ir žiūrovus, matyti, kaip suaugusieji tyliai nustemba šypsodamiesi, o mažyliai sukikena, atpažindami gyvenimiškas situacijas. Panašu, kad lėliškos teatrinės improvizacijos visai šeimai, išaugintos iki spektaklio, nepabosta, o kai kuriuos net paskatina ieškoti Vytauto V. Landsbergio knygelės „Angelų pasakos“ ir paskaityti, kaip viskas buvo iš tiesų.

Ką tik Kaune užgimusios muzikinės teatrinės misterijos „Pranašas ar atstumtieji“ (rež. A.Katkauskas) kūrėjai nuo pat pirmo premjerinio spektaklio Kauno valstybiniame dramos teatre gali pradėti kaupti rimtų priekaištų ir pastabų archyvą. Jau dabar aišku, kad duotas žodis „parodyti tai, ko Lietuvoje dar nebuvo“, nebus ištesėtas – tokio lygio projektų, kaip kad parodytasis, Lietuvoje nestinga. Be to, nei šokis, nei pantomima, nei plastika šiuolaikiniame teatre nėra nauji reiškiniai, greičiau atvirkščiai – pastaraisiais metais judesys ir šokis yra tapę natūraliu spektaklio elementu (pakanka prisiminti C.Graužinio, O.Koršunovo, B.Marcinkevičiūtės ar A.Cholinos darbus). Videoprojekcijos – irgi. Nors aptariamuoju atveju vaizdo instaliacijos autorius – teatro ir kino režisierius A. Lebeliūnas – sėdi skęstančios valtelės kyšančiame iš vandens gale…

Jungtinis meno centras, į projektą sugebėjęs suburti įvairiausių sričių profesionalus, scenos įžymybes, nesugebėjo profesionaliai organizuoti ir realizuoti sumanymo. Vis dar galima atpažinti pirminį projekto šaltinį (K.Gibrano pasakojimą apie dvasinės pilnatvės paieškas „Pranašas“), nors veiksmas nukeltas į psichiatrijos kliniką. Čia Pranašo vaidmuo tenka gydytojui (akt. G. Storpirštis), o ligoniai – tiesiog įvairaus plauko ir likimo žmonės, įkūnijantys amžinąjį žmogaus dvasios konfliktą tarp dieviškumo ir nuodėmės, proto ir aistros. Pagrindiniai dramos personažai, veiksmo ašis – Jis (M.Staniulėnas) ir Ji (R.Butrimavičiūtė), sceniniame laike bandantys suvaidinti žmogaus gyvenimą, kupiną pakilimų ir nuopuolių bei vilties ir meilės.

Neprofesionalo akimi žvelgiant, choreografija neišradinga, šokio kalba sudėliota iš riboto skaičiaus informacinių ženklų, o matant „kas sau“ dirbančius šokėjus apima jausmas, kad sceninio proceso vyksmas paliktas savieigai, nurodžius tik tam tikrus štrichus, kurių toli gražu negalima pavadinti rimtu libretu, juolab – rimta režisūra.

Iš didžiulio reklamos sukelto triukšmo, skambių formuluočių ir dosniai dalijamų pažadų lieka šnipštas, geriausiu atveju primenantis būsimo projekto juodraštį, apmatus spektakliui, ir muzika, kurios kokybei įrodyti nebūtini net garsiai tariami kūrėjų vardai (be kompozitoriaus R. Radzevičiaus, šiame projekte dalyvavo A.Smilgevičiūtė, N.Malunavičiūtė, D.Mickus ir kiti). Komplimentų „liūto dalis“ tenka būtent muzikai, o visai kitai projekto daliai, matyt, reikėtų palinkėti augti. Nors vargu ar ji dar bus auginama… Atrodo, kad čia ta laurų krūva, ant kurios užmiegama.

Per 15 kartų tobulintas ir išgrynintas renginys, į kurį pakvietus atsiliepė aukščiausius įvertinimus Europos ir už jos ribų įvairiuose konkursuose bei festivaliuose pelnę Estijos, Latvijos, Slovėnijos, Lenkijos ir Lietuvos mėgėjų chorai, organizacinio komiteto pirmininko Roberto Varno žodžiais, „teikia garbę, pripažinimą ir didžiulę bendrakultūrinę vertybę mūsų miestui, o kartu ir visai mūsų šaliai: tarptautinis chorų konkursas – vienintelis Lietuvoje“.

Į šio jau europinio lygio kultūriniu reiškiniu tapusio konkurso vertinimo komisiją buvo pakviesti aukščiausios kvalifikacijos chorvedžiai, ne vieno prestižinio tarptautinio konkurso nugalėtojai. Tai žiuri pirmininkas – Latvijos muzikos akademijos profesorius Janis Lindenbergas, nariai – žymaus Lietuvos choro „Jauna muzika“ meno vadovas, Muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, kompozitorius Vaclovas Augustinas, Zalcburgo miesto Austrijoje chorų dirigentas ir „Mocarteumo“ pedagogas Arūnas Pečiulis, Estijos muzikos akademijos docentas, daugelio vyrų chorų ir dainų švenčių dirigentas Juris Rentas bei Klaipėdos miesto savivaldybės „Aukuro“ choro meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas.

Konkursantams gerokai pasitarnavo palanki puikiam skambėjimui Klaipėdos universiteto koncertų salė bei nuoširdus klausytojų palaikymas. Galutinius rezultatus lėmė daugybė faktorių: tikslingai pasirinktas repertuaras, vokalo skambumas, jautrus intonavimas ir ansambliavimas, atlikimo techniniai ir meniniai aspektai. Svarbi ir koncertinė patirtis, kurios, be abejo, labiau stokojo mažiausieji – tik penkerius metus dainuojantis Grodzisko vaikų choras iš Lenkijos (dirigentas Martinas Lukašas Mazuras), užėmęs trečiąją vietą, Alytaus muzikos mokyklos jaunių choras „Lakštingalėlė“ ir Vilniaus Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos vaikų choras.

Ryškiausias tarp jauniausiųjų (iki 16 metų) buvo Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos choras „Perpetuum mobile“ (dirigentė Beata Kijauskienė). Jo sėkmę lėmė pajėgumą atitinkanti programa, meninis kūrinių išbaigtumas, skaidrus ir skambus vokalas, galintis būti etalonu bet kuriam vaikų chorui. Jam buvo paskirta pirmoji vieta, įteiktas Mažasis gintaro prizas, taip pat Lietuvos chorų sąjungos apdovanojimas už geriausią konkursinę programą vaikų kategorijoje, Klaipėdos miesto savivaldybės Švietimo skyriaus specialieji prizai.

Rygos moterų choras „Ausma“ (dirigentas Janis Zirnis) įvertintas antrąja vieta ir apdovanotas Klaipėdos chorinės bendrijos „Aukuras“ prizu už privalomojo kūrinio geriausią atlikimą. Tai choras, įkurtas prieš 46 metus, turintis turtingą ir įvairų pasaulietinės ir sakralinės muzikos repertuarą, itin plačią ir sėkmingą koncertinių pasirodymų geografiją.

Estijos kamerinis vyrų choras „Revalia“ įkurtas berniukų choro pagrindu prieš 25 metus to paties dirigento Hirvo Survos. Choro gyvavimo praeityje – kylančia kreive įgytas pripažinimas Taline ir gautas Grand Prix Britanijos tarptautiniame vyrų chorų festivalyje. Tad į Klaipėdą jis atvyko su didele chorinio dainavimo ir koncertinių pasirodymų Estijoje, JAV, Kanadoje patirtimi ir ambicijomis. Chorui buvo pripažinta pirmoji vieta bei už savo šalies autoriaus kūrinio geriausią atlikimą paskirtas Lietuvos liaudies kultūros centro specialus prizas.

Abu pastarieji chorai konkurso vertinimo komisijos buvo pakviesti dalyvauti siekiant Didžiojo gintaro prizo.

Ypač imponavo prieš 12 metų savo koncertinę karjerą pradėjęs mišrus choras iš Slovėnijos „Viva Brežice“ (dirigentė Simona Rožman Strnad). Tai choras, turintis sodrų, plataus skambesio vokalą, parodęs ypatingą reiklumą atliekamų kūrinių detalių kokybei ir interpretavimo visumai. Žiuri jį įvertinus pirmąja vieta, jis taip pat pateko į finalą. Žinia buvo sutikta audringais plojimais bei tarp žiūrovų salėje iškelta Slovėnijos valstybine vėliava. Šis choras pademonstravo ne tik gerą meninio atlikimo lygį, bet ir puikią lietuvišką tartį su itin subtiliu tikslumu ir išraiškingumu atlikęs privalomąją interpretaciškai kaprizingą ir subtilią S.Šimkaus dainą „Nakties tylumoj“.

Tačiau Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos specialus prizas už geriausią šio kūrinio atlikimą buvo įteiktas dainavimo kultūra, malonaus tembro ir lanksčiais balsais pasižyminčiam Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros centro Žvejų rūmų mišriam chorui „Cantare“ (dirigentas Artūras Dambrauskas), užėmusiam antrąją vietą.

Nepaisant Slovėnijos mišraus choro „Viva Brežice“ ir Rygos merginų choro „Ausma“ didžiulių pastangų atliekant sudėtingą programą, žiuri sprendimu pergalę iškovojo estai – 30-ies vyrų skardžiabalsis, daug įtaigios vidinės jėgos ir pasitikėjimo turintis bei puikiai vokalą ir jo tembrus įvaldęs „Revalia“ choras. Ir nėra ko stebėtis. Juk nuo seno Estijos vyrų chorai garsūs pasaulyje; užtenka prisiminti Gustavo Ernesakso akademinio vyrų choro šlovę, jis ne kartą koncertavo Lietuvoje ir Klaipėdoje.

Sveikindamas nugalėtojus ir įteikdamas dailininko Vytauto Karčiausko sukurtą Didįjį gintaro prizą, Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius apgailestavo, jog jis priklausys ne klaipėdiečiams. Chorų varžytuvės baigėsi dar vienu Mažojo ir Didžiojo gintaro prizų laimėtojų pasirodymu.

Konkurso metu vyko chorų dirigentų ir vertinimo komisijos narių susitikimas ir diskusija apie įvairių šalių chorinio meno tendencijas, išsakyti vertingi samprotavimai. Pertraukų metu buvo rengiami dalyvių koncertai „Draugai draugams“. Konkurso atidaryme dainavo klaipėdiečiai – praėjusių konkursų Didžiojo gintaro prizo laimėtojai – E.Balsio menų gimnazijos choras (dirigentė Z.Kariniauskienė) ir mišrus choras „Aukuras“ (dirigentas A.Vildžiūnas).

Konkursinę šventę pajuto ir Šiaulių bei Nidos gyventojai, kurių bažnyčiose koncertavo estų „Revalia“ kamerinis vyrų choras, Palangos – latvių Rygos moterų choras „Ausma“, o Klaipėdos Kristaus Karaliaus bažnyčioje giedojo Vilniaus Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos vaikų choras.

Klaipėdos jaunimo chorų dovana konkurso dalyviams ir svečiams, belaukiant vertinimo komisijos verdikto ir apdovanojimų, buvo koncertas, kuriame dainavo Vydūno vidurinės mokyklos vaikų choras (dirigentas A.Girdzijauskas), „Ąžuolyno“ gimnazijos jaunimo mišrus (dirigentė D.Pilipavičienė), Klaipėdos kolegijos Muzikos pedagogikos fakulteto (dirigentė V.Valeikienė) chorai bei R.Vindžigalskienės parengtos mažųjų ir jaunimo ansamblio „Keberiokšt“ grupės.

Kas dveji metai rengiamu tarptautiniu chorų konkursu pagerbiamas Klaipėdai ir visai Lietuvai daug nusipelniusio Stasio Šimkaus – dirigento, kompozitoriaus, konservatorijos įsteigėjo, subūrusio simfoninį orkestrą ir parengusio daug veiklių muzikų, – atminimas. Atėjo laikas pagalvoti ir apie S.Šimkaus skulptūrinio paminklo sukūrimą. Atrodo, taip ir laukia savojo Maestro šalia miesto Koncertų salės, kurioje S.Šimkui diriguojant vyko simfoniniai koncertai, esantis nedidelis parkelis. Bet jis dar nesutvarkytas.

Tačiau tokiu būdu didysis kinas Lietuvoje jau iš karto yra pasmerkiamas būti grandiozišku, milijoninio biudžeto, didelių, dažnai epinių istorinių temų kinu, įdomiu tik mums patiems. Net ir eksploatuojant literatūros klasikos tekstus gaunamas panašus efektas. Žiūrovas priverstas laukti ir stebėti lėtą, nedrąsų ir sunkų lietuviško kino prisikėlimą, ramstomą užsienio aktorių ir prodiuserių.

Kad Lietuva nėra kino kraštas, seniai aišku: beveik neturime pilnametražių filmų, paremtų siužetais iš mūsų šiandienos, iš kasdienybės. Užtat turime nemažai adaptacijų (ekranizacijų). Režisierius A.Puipa dažnai savo siužetus randa būtent literatūroje: „Žuvies diena“, „Procesas“, „Vilko dantų karoliai“, „Elzė iš Gilijos“, „Dievų miškas“ – filmai, paremti literatūros kūriniais. Literatūros klasikos tekstai lietuviams yra ypač jautri teritorija, į kurią ne kiekvienam mirtingajam leista įžengti, juolab jei ta teritorija – „Dievų miškas“.

Pamenu vieną fragmentą iš RoRa esė, kuriame į klausimą „ar matei vakar Kafką?“ atsakoma „mačiau Puipą“ (turimas galvoje Kafkos „Procesas“, Puipos ekranizuotas 1994 metais ir parodytas per televiziją). Šiame epizode originalas nuo jo interpretatoriaus atskiriamas griežta linija. Kodėl ne? Ekranizuotas romanas, novelė ar apysaka jau tampa režisieriaus kūriniu (kūnu) ir pradeda gyventi savo atskirą, gal trumpesnį, o gal ir ilgesnį nei originalas gyvenimą. Tačiau kartu pradeda priklausyti tam pačiam interpretacijų ir prasmių laukui, todėl sukelia nemažai klausimų ir polemikų.

Adaptacijos, inspiruotos originalaus kūrinio, visada nurodo į originalą, nors ir skiriasi „ekranizavimo“ (perkėlimo) laipsnis. Pavyzdžiui, kai kurie filmai atsisako tikslios adaptacijos. Jie sąmoningai atsiskiria nuo originalaus teksto, inicijuodami estetinių vieno laikotarpio formų sąveiką su savo laikmečio kinematografinėmis formomis. Režisieriui ar/ir scenaristui, pasiėmusiam literatūrinę medžiagą, lengviau atskleisti jos personažus, veiksmo vietą, istorinę ir kultūrinę informaciją, pagrindinius pasakojimo bruožus. Sunkiau yra perteikti originalo dvasią, toną, vertybes, vaizdiniją, ritmą. Tačiau ir labai tikslios adaptacijos, ir ne tokios tikslios „atitrūksta“ ir atsiskiria nuo savo šaltinio, tampa nepriklausomos savo forma.

Gerų adaptacijų pavyzdys man yra tokie režisieriai kaip Viscontis ir Pasolinis, kurie savo filmuose ne tik adaptuoja koncepciją, bet ir kūrybiškai tarsi pratęsia literatūros pasaulį su jo motyvais, įvaizdžiais, idėjomis ir personažais. Iš visų žanrų, atrodo, labiausiai yra pasisekę detektyvui, kuris ir literatūroje, ir kine galėtų turėti maždaug po lygiai gerbėjų. Čekų, britų, amerikiečių tekstams pavyksta gerai atrodyti ekrane. Sekasi ir Čarlzui Dikensui, Stepanui Kingui bei Tolkienui.

Todėl Puipos filme į akis krito ne nutolimas nuo romano, o priešingai, pernelyg stropus sekimas juo, ypač kalbant apie struktūrą. Stengtasi suregistruoti kiekvieną personažą, įamžinti jį kaip fotografiją (tačiau paskui jis pametamas iš akiračio). Sužymėti vos ne kiekvieną įvykėlį iš jų gausybės, mėtantis nuo vieno prie kito, bet neišsirenkant nuoseklaus įvykių pasakojimo. Pametant iš akių intrigą ir įtampą, nuo kurių labai priklauso žiūrovo dėmesys. Balsas už kadro stengiasi viską paaiškinti, išaiškinti ir iliustruoti, todėl žiūrovui pačiam galvoti ir suprasti, kas vaizduojama, tarsi nebereikia. Gal todėl, neberadus medžiagos siužetui romane, įvykių laikas filme yra pratęsiamas.

Nors ir surizikuota, panaudojant medžiagą jautria tema, filmą verta pamatyti. Ne vien dėl įtaigios V.Masalskio vaidybos ar dėl kelių įdomių epizodų (pvz., simboliškas Profesoriaus sugrįžimas į lagerį, už kurio tvoros keli iš buvusių kalinių spėlioja, kas čia toks pasirodė). Ir tam, kad kiekvienas galėtume pasitikrinti savąją „Dievų miško“ versiją, o į Puipos filmą pažiūrėti kaip į šio režisieriaus interpretaciją, jo kūrinį, o ne kaip į šventvagystę. Tada nereikės šiurpti matant, kad filmo personažai – Štuthofo kaliniai – taip nevargsta, kaip aprašyta knygoje: turi laiko pavalgyti, parūkyti ir arbatos išgerti, nėra labai nustekenti, gali ir sniego gniūžtėmis pasimėtyti su moterimis, taip pat prieš mirtį susituokti.