Apimtas estetinio transo

Apimtas estetinio transo

Po vakaro su V.P.Blože, M.Šidlausku ir B.Šarka Pempininkų bibliotekoje

Poetas Vytautas P. Bložė. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Sondra Simanaitienė

Smagu, kai susirenkama ne todėl, kad kažkuris iš kalbančiųjų gimė prieš penkiasdešimt ar daugiau metų. Ir ne todėl, kad kažkuris gavo premiją ar kitą kokį jam reikšmingą dalykėlį. Smagu, kad susirenkama tiesiog šiaip, kad ruduo, kad ilgi vakarai ir žvakutės lauke prie pastato primena Vėlines. Susirenkama, nes norisi įsiklausyti ir atsitolinti nuo to, kas esi dabartyje. Poezija, teatras, muzika, filosofija suteika tokią prabangą – Būti. Šiaip. Kai kažkuri tavo dvasios dalis kontempliuoja tave pačią.

Mano šešiametė dukra, žiūrėdama į Beną Šarką, pradėjusį teatro ir poezijos vakarą Pempininkų bibliotekoje, sako: ,,Aš matau, kaip jis kenčia”. Benas ritmiškai daužo su lazdele sau per galvą. Ant žemės sklaidosi baltos plunksnos, pelenai, baltas kailis iš biblijinio piemens garderobo, Rablė, ,,Trys muškietininkai”, ,,Altorių šešėlis”, ,,Dievų miškas”…

Žmogus suvalgo pats save.

Visada taip buvo. Ir dabar.

Žmogus smaugia pats save.

Žmogus groja ant savųjų

ašmenų kraujo tekėjimą.

Ašmenys yra jo mylimoji ir

pagalvė.

Koja į plunksnas.

Koja į baltus pakaustytus

batus.

Koja į įkaitusią lempą.

Paukštis dalgio snapu paskui

ašmenis į šiltuosius kraštus.

Benas išskrido. Liko jo batai.

Ten turbūt šilčiau.

Išskridus Šarkai, pradeda Vytautas P.Bložė. ,,Aš labai žabalas” – sako poetas ir primena Homerą. Poeto aprangos stilius – sluoksniuota kaip svogūno. Jis ir rašo taip: seka pasakojimą su lyriškais intarpais. Atrodytų, kad kalba poetinės prozos stiliumi, tarsi Zaratustra, šiek tiek tarsi pranašas, tarsi sakytojas, dengdamas plonus kalbos sluoksnius, palikdamas žodžių siūlus.

Vakaro slaptasis ginklas literatūrologas Marijus Šidlauskas pristato poetą kaip vieną reikšmingiausią XX a. antrosios pusės poetinę figūrą. Jis pabrėžia kelis svarbiausius V.P.Bložės kūrybos aspektus – artumą žemei (,,… jis ieško pulso su žeme, kur yra mūsų protėviai ir kūrybos galios” – M.Š.) ir ypatingą poeto gebėjimą saviškai versti K.Kavafio, G.M.Lorkos ir kitų tekstus. Literatūrologas bandė paprovokuoti pokalbį apie budizmo pasaulėžiūrą, tačiau V.P.Bložė nukirto aiškiai ir neginčijamai – jis yra Kristaus, kuris prisakė rašytojams ,,Ką parašysite vienam iš mano mažiausiųjų, man parašysit”, sekėjas. Poetas skelbia: ,,Mano kūrybos tikslas – sukelti estetinio žavesio jausmą. Transą. Estetinis žavesys nuskaidrina žmogaus asmenybę”.

Tai gal to transo tą vakarą labai ir nepajutom, nes buvo labiau kalbama apie šį bei tą, apie reklamos žalą, moralinį stuburą ir kitus šiek tiek nuobodulio įnešusius dalykėlius. Tiesa, diskusijos tema buvo ,,Etninės ir kosmopolitinės kultūrų susiliejimas bei takoskyros”. Matyt, tema nebuvo labai aktuali, nes giliau nei kai kurie inteligentišką stojiškumą demonstruojantys pasisakymai, kaip kad ,,žvelgiant į reklaminį pasaulį, nebekalbėti darosi nesąžininga” (M.Š.), nebuvo diskutuota.

Beno balti pakaustyti bateliai, atviri etninei ir kosmopolitinei kojytei, liko styroti įsivaizduojamoje scenoje nosimis į mus sėdinčius. O taip norėjosi prisimatuoti…

R.Kmita, sudarinėjęs 2004 m. ,,Poezijos pavasarį”, kiekvieno poeto prašė atsiųsti savo nuožiūra kelis geriausius eilėraščius. V.P. Bložė nusiuntė eilėraštį ,,Sena laužavietė”. Paskutinis posmelis:

,,vėl per naktį kūrendavau laužą ant kranto

numetęs į žolę meškerę,

ir žiūrėdavau

kaip mėnulis plaukia

pavandeniui išilgai upės

ir nebuvo tavęs. Ir aš supyliau

tau kapą

ir suradau seną laužavietę

ir užmindžiojau”

Pelenai, Šarka, dulkės, Bložė, tuštumos ritmika, Šidlauskas.

Ir visa tai sutilpo į Pempininkų bibliotekos erdvę.

Malonumo apžiūrėjimas

Malonumo apžiūrėjimas

G.Klimaitė. Liūdnas malonumas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

Gitana Gugevičiūtė

G. Klimaitės knyga „Liūdnas malonumas“ įtikino, kad įprasto teiginio „jaunos rašytojos pirmoji knyga“ tiesiog būtina atsisakyti. Ir ne dėl to, kad Gabrielė nebūtų jauna. Ir tikrai nebandant paneigti fakto, jog tai pirmoji jos knyga. Bet todėl, kad ši frazė, paprastai vertintoją įgalinanti tekstus apmąstyti tarytum atlaidžiau, viltingai žvelgiant į perspektyvą, o kūrinį vertinant kaip „rimtą paraišką“, netinka kokybiškai, įdomiai ir išbaigtai (nerūstinant Dievų – beveik išbaigtai) knygai, kokia ir yra esė ir novelių knyga „Liūdnas malonumas“. Kita vertus, kai kurių tikrai žymių autorių „kažkelintoji“ knyga taip pat suformuoja atsargumo distanciją (S. Parulskio „Doriforė“, S. Beresnevičiaus „Paruzija“, o ir J. Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“), kurios nūdieninės literatūros kritikai nesistengia įveikti, t.y. dirbti nemalonų darbą…

G. Klimaitės kelionė iki knygos, regisi, buvo neskubri, nors tekstų – lyg stotelių – būta ne taip jau mažai: publikacijos „Gintaro lašuose“, „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“, almanache „Baltija“ punktyriškai nubrėžia autorės savito stiliaus raidą. Baisiausiai patrauklu tai, kad neforsuodama ir nuosekliai rašydama tekstus G. Klimaitė išties suformavo stilių – atpažįstamą (nes pakankamai vientisą) ir „klimaitišką“ (nes individualų): komunikatyvų, šmaikštų, žaidybišką, neabejotinai intelektualų, ironišką, ekspresyvų ir menišką. Atsiliepimų ir vertinimų gausa (J. Lūžaitės, I. Kalpoko, N. Mikalauskienės, G. Lučiūnienės, P. Venclovo straipsniai „Literatūroje ir mene“, internetiniame puslapyje www.rasyk.lt, „Metuose“) iliustruoja, kad knyga sukėlė tam tikrą rezonansą, nenuskendo gana užterštoje knygų jūroje ir tai yra daugiau nei gerai. Juo labiau kad visuose kalbėjimuose juntama daugmaž sąžininga pastanga sugriebti tą raibuliuojančio ir lengvo teksto šerdį, verbalizuoti ją, „atspėti vardą“, idant į vientisą ežerą sugulę tekstų debesėliai, būtų lengviau apskaičiuojami, pasveriami, įgautų konkrečias vietos, laiko ir reikšmės koordinates.

G. Klimaitės tekstai – eseistika, subtiliai įsiranganti į novelės kūną, ir novelė, ištirpstanti esė laisvėje, – suponuoja įspūdį, kad gaivališkas, subjektyvia patirtimi grindžiamas esė žanras šioje knygoje akivaizdžiai dominuoja, o tai leistų knygos autorę vadinti visų pirma eseiste, o jau paskui – „grynojo kraujo“ prozininke. Kita vertus, nubrėžti ribas tarp esė ir apsakymo, įstatyti tekstą į konkrečią lentyną sudėtinga. P. Venclovas mėnraštyje „Metai“ rašo: „G. Klimaitė pasirinko teisingą kelią, nes lietuvių autoriams, rašantiems tik esė, galiausiai kyla išsisėmimo ir pasikartojimo pavojus, jų autobiografinė dvasinių ir fiziologinių pojūčių saviraiška ima seklėti, praranda šviežumo ir aštrumo įspūdį“. Kaip tik dėl prozininkės talento G. Klimaitės eseistika netampa jos pačios gyvenimo „išviete“ – prisiminimai ar savęs apmąstymai pasakojamų istorijų atmosferose trumpam nušvinta tarsi meteoritai ir sudega tirštesniuose egzistencializmo filosofija grįstuose sluoksniuose ar plačioje sociumo panoramoje.

Jos literatūrinis subjektas – natūralus, gabus, šiek tiek nepatiklus, nes „kitoniškas“; natūraliai konkurencingas, energingas ir svarbiausia – laisvas: „Mes – diskretiškos epochos ekspertai, mes neniekinam pagalbos ar užuojautos, nors pasikeitė jų pobūdis, mums buitis netrukdo savęs realizuoti, meilė neprašo aukoti kūno, tiesa – fantazijos, pramogos – ramybės. Savo dvasinius klozetus valome nepretenduodami į draugo higieną. Mes jokie sielų dvyniai ar mafijos šeimos, mūsų duetai nėra darnūs, mes konkuruojame neperdozuodami protingo pykčio. Tarsi naujieji budos, nušvitę ne po vyšnia, o ant kelmo, vadinamo pofig. Ir nereikia kalti prie kryžiaus laiko, jis iš draugystės neatėmė grožio, bet pavertė ją liudijimu. Mes vienas kito liudininkai, o ne broliai kančioje“ (P.41).

Jos veikėjai, egzistuojantys individualiame laike, „nelokalūs“, nors ypatingai jaučiantys savo mentalitetą globaliame, aktyviame, migruojančiame pasaulyje, prabyla autentiškai ir būdami drauge tekstus paverčia solidžiu choru, atliekančiu daugiabalses melodijas. Jos prozos ir esė žmogus – „nepriklausomybės metų augintinis, priešingai nei tradicinio naratyvo herojai, nebesijaučia uždarytas ir įkalintas savo aplinkos aptvare. Individo konfliktas su savo aplinka jau nėra centrinė veiksmo ašis. <…> Žmogus išsinėrė iš nusistovėjusių socialinių struktūrų ir pakilo į neapibrėžtą <…> erdvę <…>“, – pasitelkiu į pagalbą V. Kubiliaus išmanymą…

Atvirumas viskam, kas vyksta aplinkui. Jaunatviškumas, temperamentas ir vitališkumas, apnuoginantis tai, ką vėliau pridengs (galbūt) „nugyventų metų patirtis ar paprasčiausia gudrybė“(anot V. Kukulo). Lengvas bendravimas su skirtingo mentaliteto ir tautybės žmonėmis ir vienu metu aktyviai budintis kritiškumas, analitiškumas ir gebėjimas visus įspūdžius, patirtis ir įžvalgas „konvertuoti“ į talentingą literatūrinį tekstą – savybės, būdingos autorei. G. Klimaitei tikrai negalima prikišti „atakuojančio kalbos“ (V. Kubiliaus terminas) būdo, koks yra įsitvirtinęs žiniasklaidoje ir žiniasklaidinėje prozoje (A. Urbonaitė, Z. Čepaitė, U. Barauskaitė…). Jos kūrybos tonacijos ir intonacijos – įvairios, daugiau patvirtinančios maksimalų kūrybinį potencialą, nei tuštokas kūrybines pretenzijas…

„Juk visada nutinka panaši istorija – kai iki visiško tikėjimo lieka tik mažtytis tarpelis, staiga prarandi esminį argumentą, taip ir nepasiekęs išbaigtumo, ir tuomet belieka vienintelis paradokso, staigmenos, skriaudikiško humoro malonumas. Liūdnas malonumas suvokti, kad malonu tavimi žaisti ir kad bent tokia yra prasmė“ (P.64), rašo autorė esė „Liūdnas malonumas“. Tai eilutės, kurias vertintojai cituoja lyg užčiuopę, atradę knygos esmę, o aš gi bandysiu po jomis „pasislėpti“, nes atėjus metui baigti, staiga suvokiau pritrūkusi žodžių ir vis tiek nepasieksianti išbaigtumo, nepateiksianti staigmenos, kurių tiek daug knygoje „Liūdnas malonumas“.

Rūke deganti žvakelė

Rūke deganti žvakelė

Ričardo Šileikos nuotrauka

Algis Kuklys
Broniui Bernardui, OFM

Pranciškonas Andrius anksti rytą mėgo išeiti į lauką pasidairyti, broliams sakydavo, kad eina pasikalbėti su medžiais ir akmenimis. Bet šitas rudens rytas atrodė kitoks – paslaptingas ir apgaubtas rūko. Eidamas pro miestelio kapines, pastebėjo ant artimiausio kapo uždegtą žvakelę, ir tas vaizdas jį pakerėjo: melsvame rūke virpanti žvakės liepsna buvo ypatinga, lyg pačios sielos įsikūnijimas. Ir kas tokiu ankstyvu metu ją uždegė? Ir ką tai reikštų?

Jis mėgins sužinoti vėliau, kai po šventų Mišių lydės į kapus velionį, nes Andrius, anot brolių, tapo savotišku Charonu, kuris mirusius palydėdavo Anapilin, visuomet surasdamas prasmingą, jaudinantį žodį. Tiesiog mokėjo žodžius paversti paukščiais, kurie apskriedavo ratą aplink kapines. O dabar jis stovėjo sustingęs, negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo paprasto, bet įstabaus vaizdo – rudens rūko ir tos žvakelės…

Po šventų Mišių, nuskambėjus laidotuvių varpams, Andrius, į rankas paėmęs giesmyną ir didelį medinį kryžių, su procesija patraukė į kapines, kur anksti rytą regėjo degančią žvakelę. Rūkas šiek tiek išsisklaidė, bet jo mintys buvo tos pačios: žmogus ateina ir išeina, po kurio laiko išnyksta net jo kapas, bet apie kai kuriuos pasilieka blogi arba geri prisiminimai. O jeigu nebūtų anapusio gyvenimo, žmogaus egzistencija netektų jokios prasmės. Ir viskas būtų beprasmiška.

“Viešpatie, gelbėk mūsų dūšias”, perskaitė užrašą ant seno antkapio, ir ši mintis jam labai patiko, nes joje viskas pasakyta.Tačiau ir pats žmogus turi saugoti savo sielą, saugoti lyg trapiausią indą su brangiausiu gėrimu. O velionis, kurį ką tik užvertė žemėmis, pragėrė savo gyvenimą, tapo ne žmogumi, o buteliu, suteikė skausmo ne tik sau, bet ir kitiems. Net gyvulys taip negyvena. Mortui vivos docent – Mirusieji moko gyvuosius… Gal ką ir išmokys, jei žmogus dar nepragėrė proto, pagalvojo Andrius žvelgdamas į kapų antkapius, tačiau gerai žinojo kokios yra sunkios nusivylimo akimirkos, kai tavo paties gyvenimas regisi esąs beprasmis, lyg prastai išvirta košė. Tokiais vakarais jis skaitydavo šventųjų gyvenimus arba vartydavo seną maldyną, kurio pirmame puslapyje užrašyta: “Knyga yra tai geriausiu mokytoju ir tikriausiu vadovu kelionėje šio gyvenimo. Gera knyga yra Apaštalas namuose, yra tai dangiška žvakė, apšviečianti tamsybes”.

Vakar iš brolio ir motinos gavo laiškus su sveikinimais, tai iki šiolei atmintyje aidėjo dailūs sakiniai su nuoširdžiais linkėjimais. Ačiū jiems. Duok, Viešpatie, jiems sveikatos.

_________________________________________________

Rūkas retėjo, sklaidėsi, kol pagaliau jo neliko, o paskui iš debesų išlindo saulės diskas. Viskas taip staiga pasikeitė, kad jis prarado laiko nuovoką, juolab jog nemėgo nešioti laikrodžio.

Dabar jam reikėjo sugrįžti į vienuolyną, kad padėtų medinį kryžių raštinėje, tačiau kažkodėl pasuko į šoną, tarsi kas nematomas būtų paėmęs už rankos. Ir jis nuėjo gatvele link pažįstamos mokytojos namų.

Kitą mėnesį jis aplankys sergančią motiną, kurią globojo kaimynė. Skambino jai, teiravosi, kokia jos savijauta, ar nieko netrūksta. Po to parašė laišką, nes motina mėgo skaityti sūnaus laiškus, saugojo juos spintelėje. Jeigu ne ji, gal nebūtų pasirinkęs ganytojo kelio, nes motina visuomet aukojosi dėl kitų ir tai darė paprastai, be jokio išskaičiavimo.

Į vienuolyną ėjo ilgesniu keliu, pro senąjį parką, kuriame turėjo lyg ir savo suoliuką. Vėjas nešiojo lapus ir siūbavo medžių šakas, už kurių matėsi debesų virtinės. Brolis Andriekus apsuko keletą ratų, o paskui atsisėdo ant suoliuko. Pūtė šiltas vėjas, todėl galėjo ilgiau pabūti parke su savo mintimis bei prisiminimais. Vienas filosofas pastebėjo, kad gyvenimas yra tiktai akimirkos, galvojo žvelgdamas į savo rankas ir geltonus medžių lapus.

Anksčiau jis kiekvieną vakarą užrašydavo nors keletą sakinių į savo dienoraštį, kuris tapo savotiška išpažintimi. Gal jį skaitė ir kiti broliai, tačiau dėl to jis nepyko. Jis buvo atviras su visais žmonėmis. Tad ką užrašys šiandien? Gal apie susitikimą gimnazijos salėje? O gal apie uždegtą žvakelę melsvame rūke? Juk šį parką taip pat apgaubė rūkas – ir išnyks medžiai laiko erdvėje, o kai rūkas išsisklaidys, paaiškės, kad niekada čia nebuvo jokio parko, čia blizga platus plentas, kuriuo lekia ir lekia šiuolaikiniai automobiliai su piktais ir išdidžiais žmonėmis. Gal jie vejasi laiką, o gal vienas kitą, gal jiems nerūpi niekas, tiktai jų pačių interesai. Ir jie taip beprotiškai skuba, kad neturi nė minutės sustabdyti mašinas ir pasižiūrėti į rudeniu kvepiančius laukus, į aprasojusias medžių šakeles, į lėtai siūbuojančius sidabrinius voratinklius. Ir jeigu kas nors būtų paklausęs, ar nori tokios ateities, jis būtų persižegnojęs ir nuslinkęs į vienuolyną.

Jis žvelgė į baltą arbatos puodelį, kurį apšvietė ankstyvo ryto šviesa, į seną rudais viršeliais maldaknygę, kurią padovanojo motina, ir staiga prisiminė ašarotas kaimo moterėlės akis. Tą dieną jis budėjo vienuolyno raštinėje, kai duryse išdygo vyras ir moteris. Jis pasisveikino ir kurį laiką nepratarė nė žodžio, paskui jis pamatė moters akyse ašaras. Galop vyras tarmiškai paaiškino, kad norėtų palaidoti sūnų, bet klebonas atsisakė tai daryti, nes velionis nusižudė.

Pirmą kartą brolis Andrius atsidūrė tokioje padėtyje, nes bažnyčios požiūris į savižudžius visuomet buvo neigiamas, bet jis suprato ypač sunkią tėvų situaciją – netikėta sūnaus mirtis ir aplinkinių panieka. Šiandien negalėsiu jums padėti, tad palaukime rytdienos, giliai atsiduso vienuolis ir užsirašė jų adresą bei telefoną. Vyras sakė, jog atvažiuosiąs jo paimti, tik jiems tegu paskambina, ir atbulas išėjo iš raštinės. Toks jo elgesys broliui atrodė keistokas, bet vėliau, kai sužinojo daugiau apie tragišką įvykį, tuom nesistebėjo. Paaiškėjo, jog dėl šios nelaimės yra kaltas ir savižudžio tėvas, buvęs pernelyg atšiaurus savo sūnui.

Vienuolis ilgai sėdėjo žvelgdamas į maldaknygę, paskui uždegė žvakelę ir ėmė kalbėti “Tėve mūsų”. Jis ruošėsi susitikimui su vienuolyno gvardionu, kad pasitartų, ką reikės daryti dėl jaunuolio laidotuvių. Laimė, kad gvardionas Juozapas nebuvo kategoriškas žmogus, tačiau iš jo neišgirdo aiškaus atsakymo: veidas – akmeninis, o akys primerktos. Brolis Andrius suprato, jog vyks į laidotuves laisvu noru, lyg ir nežinant vienuolynui, o gvardionas dėl to nedarysiąs ypatingo įvykio. Atsisveikindamas išgirdo pusbalsiu ištartus žodžius: “Jeigu nebus skundo, tuomet neteks aiškintis, mano broli…” Kaimo žmogelis tokio skundo nerašys vyskupui, taip gali padaryti tik piktas žmogus, susimąstė jis uždarydamas duris ir ieškodamas telefono numerio. Dabar suprato, kad padės nelaimės ištiktiesiems. Kas bus, tas bus, aš tarnauju žmonėms, o ne instrukcijoms, būtų pasakęs vairuotojui, tačiau visą kelią tylėjo ir dėliojo sunkias mintis. Jam gaila tokio jaunimo, kuris nevertina gyvenimo, tos Dievo dovanos: dėl įvairių priežasčių palieka šį pasaulį apvylę draugus ir savo tėvus.

Sugrįžęs iš laidotuvių jautėsi labai pavargęs, tarsi pats būtų iškasęs kapo duobę. Net vakarienės beveik nevalgė, tik išgėrė arbatos, šiaip ne taip išklausė Mišias ir tuoj užmigo savo tylioje celėje. Gili ramybė apgaubė vienuolyno sienas, šviečiančias nakties tamsoje.

Klysta žmonės, manantys, kad vienuolio ar kunigo gyvenimai esą nuobodūs. Jeigu esi jautrus ir neabejingas, jeigu tau ne tas pats, kaip gyvena kiti… Tad broliui Andriui ilgai iš atminties neišdilo buvusių laidotuvių vaizdai, gedinčios bei kūkčiojančios moters veidas ir išsigandusios vyro akys, tarsi būtų pagautas vagiant kaimyno grūdus. Tie namai ilgam liks pažymėti juodu netekties ženklu.

Jis paėmė Šekspyro sonetus ir iš pradžių perskaitydavo anglišką, po to – lietuvišką vertimą. Vertimas, aišku, neprilygo originalui, tačiau ir tą originalą ne kiekvienas moka perskaityti. Ant titulinio puslapio buvo užrašyta, kad knygą dovanojo brolis Tomas, šiuo metu studijuojantis teologiją Italijoje. Kartais jis atsiųsdavo laiškus su vaizdingais gamtos vaizdais, rašė, kad pasiilgo Lietuvos miškų bei ūkanų. Tikriausiai to paties pasiilgau ir aš, pagalvojo žiūrėdamas į nuotraukas, kurias vėliau pakabino ant sienos, ir išslinko į vienuolyno kiemelį. Ten atsisėdo saulės atokaitoje ir sustingo atsirėmęs į mūro sieną. Nežinia dėl ko, bet jam patiko šitas septyniolikto amžiaus vienuolynas su skliautuotomis lubomis, tamsiais koridoriais ir kvadratiniu kiemeliu. Kažkada jo centre čiurleno fontanėlis, vienuolynas turėjo savo sodą, aptvertą akmenine tvora. Tokiomis minutėmis jis medituodavo, jo tarsi nelikdavo toje kiemelio erdvėje, o kai pirmą kartą čia apsilankė, pravėrė nedidelį celės langą ir pažvelgė iš antro aukšto į saulės nušviestą kiemelį, kuriame sėdėjo keletas pagyvenusių vienuolių. Su pranciškoniškais abitais ir žilais plaukais jie buvo panašūs į viduramžių freskose vaizduojamus vienuolius. Tačiau dabar skraidė lėktuvai, gatvėmis švilpė šiuolaikinės mašinos ir niekas nemanė, kad kelioms akimirkoms įmanoma sustabdyti laiką.

Prieš keletą metų vienam vienuoliui sapnavosi iš vienuolyno rūsio išeinantys vienuoliai pilkšvais abitais. Kai ištyrė rūsį, už jo sienos atrado švedų užmūrytus vienuolius. Beveik visų kojos arba rankos buvo perlaužtos, o abitus šimtmečiai aptraukė pilkais pelėsiais. “Tai kankiniai už tikėjimą”, – netrukus miestelyje kalbėjo žmonės, tačiau į rūsį niekas žmonių neleido. Netrukus į karstus suguldė vienuolių palaikus ir palaidojo po bažnyčios altoriumi, nes jie nusipelnė tokio pagerbimo.

Jis atrėmė galvą į sieną ir staiga prisiminė Šekspyro sonetą. Kartais bijau galvoti, jog turiu jausmus, kurie mane gali suklaidinti kaip vaiką, nes ir vaikas dažnai nori to, ko negalima. Bet jeigu vaikui už nuodėmes lengvai atleidžiama, suaugusiam ir ypač man… Vienas iš mūsų brolių netikėtai palūžo, o atrodė toks stiprus. Jausmai už jį atrodė galingesni, tačiau kiekvienas turime jausmus, ir be jų negyventume. Tad ką daryti, kai papuoli į jausmų sūkurį, iš kurio beveik neįmanoma išsiveržti? Daryti tai, kas draudžiama išsiveržti? Daryti tai, kas draudžiama ir apsimesti, kad nieko nesupranti. Deja, nieko iš to nebus: nei savęs, nei kitų neapgausi.

Aukštai danguje planiravo paukščiai, kurie mėgavosi erdve ir laisvu skrydžiu, į juos žiūrėjo tol, kol paskaudo akys. Tikriausiai taip skraidė paukščiai, kai švedai kankino, o paskui užmūrijo vienuolius, atsiduso jis ir atsistojęs nuslinko koridoriumi į raštinės pusę.

Po savaitės, Visų šventųjų dieną, paprašytas vieno pažįstamo, aplankė kapinaites. Ten uždegė žvakutę ir, sukalbėjęs maldas, pažvelgė į rudenišką dangų. Regėjosi, jog degančios kapinių žvakelės atsispindi tamsiame dangaus skliaute. Rytoj aplankys tėvo kapą ir taip pat uždegs žvakelę, šalia bus motina ir jie neskubėdami kartu pareis namo. Paskui atsisės prie stalo atsigerti arbatos, pasišnekės nieko neslėpdami. Motinai jis visada buvo atviras ir dažniausiai kalbėdavosi su ja, o ne su tėvu, kuris tylėdavo žiūrėdamas į lubas arba į savo pirštus.

Jis žvelgė, kaip žmonės elgiasi kapinėse, bet jau nesipiktino ir nesistebėjo: čia – ne bažnyčia, tad jie nemokėjo susikaupti. Na, gal vienas kitas, kuris atėjo su skauduliu širdyje, o kiti… Jie tiesiog nesuvokia, kas yra mirtis, stengiasi apie ją negalvoti. Jeigu žmonės galvotų apie mirtį, jie būtų geresni, tuosyk pasakė brolis Andrius atsisveikindamas su pažįstamu, kuris siūlė paimti pinigus, bet jų vienuolis mandagiai atsisakė.

Kitą dieną gvardionas jam įteikė vyskupo laišką. Kas tai, dingtelėjo galvoje, todėl nedelsdamas nukirpo voko kraštelį. Voke buvo kvietimas atvykti į vyskupiją, tik nežinia dėl ko. Nežinojo ir pats gvardionas, tačiau ką jis galvojo – neatskleidė. Ar tik vyskupas negavo skundo dėl nelemtų laidotuvių, sustingo vienuolio veidas nuo paprastos, bet nemalonios minties.

Artūras Gelusevičius

Artūras Gelusevičius

Ričardo Šileikos nuotrauka

2004

Lapai pageltę.

Pjauna kviečius laukuose

gervės šešėlis…

**

Žuvėdros klyksmą

jūrų begalybėje

strėlė jau vejas

**

Debesų pilvus

braukia pušų viršūnės.

Vaikas sūpuoklėj…

**

Vakaras baigias…

upeliuko vingyje

skęstanti blindė.

**

Prinokus vasara.

Vėjas miško nelaisvėj…

nejuda žolė…

**

Rudens žydrynė.

Paklydėlį debesį

vejas varnėnai…

**

Ryto aušrinė…

Jaunas vėjelis šiaušia

ežero stiklą…

**

Jau nebegriaudžia…

keliauja lietaus lašas

vynuogės lapu.

**

Vėjelis šiltas!

Bet rudenį jau šaukia

žiogų grojimas…

**

Liepų žydėjimas!

Ir ko link žvaigždžių skrenda

naktiniai drugiai…

**

Naktys ilgėja.

Nesuokia lakštingala -

vienišos žvaigždės.

**

Paukščiai nečiulba.

Lyja ir lyja lietūs.

Veidrodis baloj.

**

Žolė nupjauta.

Pageltę lapai šoka

Man po kojomis

**

Saulė vakarop.

Virpa lapo šešėlis,

o gal tik paukštis…

**

Gilus vakaras.

Šaukia žvaigždės į tolius

Spalvos nutyla.

**

Leidžiasi rūkas.

Plauna ir plauna upė

Žolių žalumą.

**

O Paukščių Take!

Dega krentančios žvaigždės

Greičiau už norus…

**

Aprimsta lietūs.

Kaštonų surūdiję

lapai tuoj nuskris.

**

Saulė dar šildo.

Niekas nebegirdi, kad

paukščių jau nėra.

**

Rugiai nupjauti.

Vėjyje šnara lapai -

Tai beldžias Tyla…

**

Brėkštantis rytas.

Pražydo mėnuo pušy

Įžiebė rasą.

**

Nuplikę šakos.

Už šiaudo laikos lapas

tuoj paskęs migloj.

**

Plevena žvaigždės

negirgžda senas žibintas -

vėjas pramigo

**

Išskrido paukščiai

klupdamas brenda akmuo

gurgiančioj upėj

**

Užgeso langai

guodžias vienišiaus pirštai

įtemptai stygai

**

Senam šuliny

spindi per dieną žvaigždės

niekas nežiūri

**

Vėluoja žiema.

Sužydėjo medetka

stiebias į širdį.

**

Dangus rudenį.

Švinu gulas į upę

žolių šešėliai.

**

Tvenkinys snaudžia.

Neria lapas sudžiūvęs

giliau už žuvį.

**

Spindi ežeras

mėnesiena įstrigo

medžių grotose

**

Verpetas nakties.

Griūva skardis į upę

žvaigždžuvės siaučia.

**

Verkia debesis

Apsikabinęs pušį

Nesulauks ryto

**

Keliauja lapas

Per žolynus per balas

Mokosi skristi

**

Kelionę danguj

Išskridus iš kamino

Baigė žiežirba

2005

Vėl atodrėkis

Be garso krenta snaigės.

Lašas po lašo.

**

Karksi viršūnėj

nušiuręs senas varnas

tolsta debesys

**

Skambantis šaltis

stingsta aidu kamiene

medkirčio daina

**

Pakelės medis.

Žvalgos žiemryčių vėjas

Pernykščio lizdo.

**

Praviras langas

Blaškos sužeistas vėjas

Žvakės neranda

**

Ryto ramuma.

Remia sieną vijoklis

rankų raizgalais.

**

Meta šešėlį

nenudažyta tvora.

Gaivus vėjelis

**

Įkritęs taurėn

rausvas obels žiedlapis

slepias nuo vėjo

**

Ištįsęs beržas

ir šalia žemas klevas

tupintis liūtas

**

Nepliaupia liūtys

tuščias suolas baltuoja

nejuda akmuo

**

Vėjas vartosi

jaunoje kiemo žolėj

musės nesnaudžia

**

Pirmasis Lietus

Paskutiniame Sniege

Žydi Nuorūkos

**

Murzinas Sniegas

Slepiasi Patvoryje

Šypsosi Krokai

**

Čirškauja žvirblis

Lesiodamas ant gatvės

gulintį lietų

**

Paukščiai – virtinėm

Debesys – karavanais.

Šokuoja varlės.

**

Pirmyn Ir Atgal

Keliu Keliauja Skruzdė

Kryžkelėj Kryžius

**

Pušies išvartą

neša ant pečių beržai.

Juoduoja dangus

**

Vakaras… varpai…

Klaupias į kelio dulkes

medžių šešėliai.

**

Šunų lojimas

Pabaidė nakties vėją

Trinksi varteliai

**

Danguje upės

plukdo debesų bandas.

Vėjai – piemenys.

II

Kelionės dienoraštis. 2005 vasario paskutinė dekada. Kaunas –Viena – Milanas – Roma – Florencija – Venecija – Paduva – Kaunas.

Viena. Albertinos galerija. Marc Chagall paroda. Biblijos

motyvai…

**

Mėlynos drobės.

Mozė asilo ausim

Klausosi dangaus.

Milanas. “Paskutinę vakarienę” pamatyti galima tik iš

anksto užsiregistravus. Bandėm du kartus įeiti – nepavyko…

**

Mūrinės sienos.

Įžeminti angelai –

Nuo nimbų – viela…

Bet Sforz’ų pilies muziejuje matėme Michelangelo “Rondanini pietą”, kaltą jam būnant 89 metų…

Manoma, kad toje pietoje Jėzus “neša” Mariją… Aš to nemačiau… Mačiau dalį rankos, kuri man pasirodė esanti trečios figūros – neišlikusios. Jei ji ten turėjo būti (figūra) –

būtų nešusi ir J. K. ir M… bet darbas liko nebaigtas…

**

Nevirpa oras.

Kalba nurengtas akmuo.

Pražydo širdys.

Roma… Nėra žodžių…

Vatikano muziejuje matėme pirmąją M. pietą – harmonijos įsikūnijimas (jam buvo 25–eri). Teigiama, kad mintis mirtį, grožį ir kančią pavaizduoti tobula – geniali.

Kaip sakė mūsų gidė – “nežiūrėkit į varnas – varnos gali nuskristi”…

Važiuojant į Florenciją pradėjo “plaukti” trieiliai… (Sako, Florencijoje kūrė ir Leonardas da Vinči, ir gimė atominės bombos kūrėjas).

**

Apsnigtais kalnais

Čiuožia debesų tuntai.

Kiparisų kuorai…

**

Pilių griuvėsiai

Tuščiomis akiduobėmis

Saugo viršūnes.

**

Vynuogynuose

Sniegas pėdom nusėtas.

Fazanai ir čia.

**

Murzina upė.

Virsta paplautas akmuo

Kalnas dūsauja…

**

Palinkus pušis

Ant irstančio šlaito

Žiūri į dangų.

**

Debesys slėny

Suka ir suka ratus.

Ruduoja žolė.

**

Akmuo ant akmens.

Vingiuoja kloniu tvora.

Virstantis kalnas.

Florencija…Į Ufici galeriją nėjome – trūko laiko…

**

Tuščiuos kaminuos

Groja vėjas fleitomis.

Nušiurę vėliavos.

Venecija.

**

Miestas ant polių.

Nugludintus akmenis

Lesa balandžiai.

Paduva. Nuostabi Šv. Antano bažnyčia su vienuolynu…

Pirmą kartą gyvenime negalėjau palikti bažnyčios… Tikrai grįšiu.

**

Merginų juokas

Vienuolyno kiemely.

Muša laikrodis.

Namo…

**

Nematau kelio.

Šokteli kalnas viršun

Paslepia saulę.

**

Dunkso debesys.

Į juos ir keliai žemyn –

Ir keliai aukštyn.

**

Krūpčioja vėjas

Įsisupęs į sniegą.

Grįžta paryčiais.

**

Paklydo mėnuo.

Viršukalnių spindesys

Kelią užstoja.

Vakaras. Austrija. Old timer’is – pakelės užeiga.

Įspėjamasis kelio ženklas su šauktukais ir nupiešta kobra: “Beware mortal danger snakes!”.

**

Pajuodęs kalnas.

Raudoname debesyje

Gyvatės miega.

III

Lašas po lašo

ir atima ir duoda.

Plaukia debesys.

**

Žolės stiebelis

sūpuoja rasos lašą –

tuoj tuoj numarins.

**

Debesų piemuo

stebi – vandens lašelį

kviečia į dangų.

**

Numiręs lašas

kyla oro kopėčiom.

Padangių rojai.

**

Tėvas debesys

per amžių amžius amen

sūnus priglaudžia.

**

Begalės lašų

rankom susikabinę

nesulaukia audros.

**

Gailisi dangūs –

šlapias nuo grįžtančiųjų

kertinis akmuo.

**

Lašas prie lašo –

kaip danguj taip ir žemėj

svečias tašantis.

IV

Negi užsnūdau

Sniegas netirpsta delne

Siūbuoja nendrė

Betarpiškumo Meistras

Betarpiškumo Meistras

Poetas Sigitas Geda. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Sondra Simanaitienė

Lapkričio 23 d. Pempininkų biblioteka ir Brigita vėl sukvietė visus geros valios literatūrreperius į susitikimą su viena ryškiausia lietuvių literatūros figūra – poetu Sigitu Geda. Literatūrologas Marijus Šidlauskas vėlgi mušė koja į diskusijos taktą, mygdamas, tiesa, jau ne vien socialinio skurdo nuospaudą ant iškilios inteligento sąžinės, kaip susitikimo su V. Blože metu, bet įpindamas ir kosminio erotiškumo spinduliavimą S.Gedos tekstuose (pvz., akmenų erotiškumas ). Gal kas nežino, kad dailininkui P.Repšiui, o ir S.Gedai bei M.Šidlauskui, K.Donelaičio ,,Metų” ištrauka, kur vežimo ratas sukasi purve, – yra vienas erotiškiausių vaizdinių lietuvių literatūroje.

Bet grįžtu į renginio pradžią. M.Šidlauskas išvardino tris lietuvių poetų laikysenas:

1) J.Marcinkevičius (socialiai sankcionuotas tautiškumas);

2) T.Venclova (kosmopolitas);

3) S.Geda (vertikalaus tautiškumo, siekiančio mūsų kultūros pradmenis ir pakylančio iki bendražmogiško apibendrinimo, pavyzdys).

Tokia ganėtinai aiški schema, bet, kaip ir visos schemos, ribota, kadangi neišsemia kiekvieno paminėto poeto pažiūrų ir kūrybinio palikimo pločio.

S.Geda kaip tarpininkas tarp tautiškumo ir kosmopolitiškumo.

Per Vėlines per radiją išgirdau tokią mintį apie S.Gedos kūrybą: jo poezijai labiausiai būdingas BETARPIŠKUMAS su protėvių pasauliu. Man labai patiko toks terminas – betarpiškumas. S.Geda savo tekstuose nuolat persikūnija į įvairius mitinius ar šiuolaikinius personažus. Ir jis tai daro taip betarpiškai, taip arti prieidamas prie daikto, žmogaus ar kito kokio gyvūno, kad erdvė ir laikas sudabartinami, tarsi perkuriami čia ir dabar iš naujo. Todėl nesvarbu apie ką jis rašo, ar apie savo didžiuosius mokytojus M.K.Čiurlionį ir V.Krėvę, ar apie indėnus, gyvenančius Majamyje, ar apie Jabaniškių gyventojus, viskas priartėja tarsi per didinamąjį stiklą.

Tame judesyje yra kažkas vaikiško, kažkas fluxiško. S.Geda sako: ,,Kiekvienas poetas turi turėti kosmogoninių idėjų” ir pristato vieną tokią – išversti ,,Dieviškąją komediją” į čiukčių kalbą. Bet čiukčiams, įtariu, ši idėja gal ir neatrodytų tokia jau kosmogoniška.

Ir dar norėčiau paminėti S.Gedos apdarą. Jis buvo apsirengęs tokio ypatingo žalumo glaustinuke po švarku, kad neliko abejonių, jog prieš mus stovi šamanas, čiukčių vadas, Smaragdo šalies burtininkas ar juodaodis reperis su grandine ant kaklo. Ar viskas kartu.

(Na, gal šiek tiek ir persistengiau.)

Tas, kurio nėra

Tas, kurio nėra

G. Dabrišius Sviest akmenuką. Kaunas, „Nemuno“ leidykla, 2005.

Rimantas Kmita

Nežinau ką rašyti apie Dabrišiaus poeziją – tokia mintis kankino perskaičius rinkinį „Sviest akmenuką“, perskaičius kreivai, nes jau iš anksto pasižadėjus kažką apie tai parašyti.

Daug ko tiesiog nesuprantu. O gal ir suprasti per daug nėra ko. Taip poetas mato, taip galvoja, taip jam gražu, taip ir rašo. O ir man, skaitytojui, „navatnai“ daug kas atrodo. O tai labai svarbu, nes skaitant kitus dažnai taip neatrodo. Šiaip ar taip – kito Dabrišiaus nėra. Jis turi savo poetinio mąstymo manierą, savo intonaciją. Ir, nepaisant to, nėra jo nei literatūros apžvalgose, nei naujausioje, nei senesnėje lietuvių literatūroje. Ir internete beveik nėra. Vadinasi, kaip ir visai nėra. Net Lietuvių literatūros enciklopedijoje apie kūrybą tėra vienas sakinys: Dabrišiaus poezijai būdinga konkreti detalė, tautosakos, šnekamosios kalbos intonacijos, dominuoja valstietiška pasaulėjauta, susipina kaimo ir miesto tematika.

Taigi kalbėti apie poetą, kurio „nesupranti“ ir kurio nėra, gana nelengva. Ir postūmį suteikia mintis apie tai, ne kokia ta poezija yra, bet ko joje nėra; nėra – beveik nėra – kultūrinių aliuzijų, citatų, užuominų, už kurių taip dažnai mėgstame slėptis ir atrodyti gražesni; neva taip padidindami savo teksto semantinį svorį. Ir čia tiesa (dabar aš pats jau neišvengsiu citatos), kad Dabrišius rašo taip, lyg prieš jį niekas nebūtų rašęs. Dabrišius sugeba tarsi iš naujo, tarsi pirmą kartą pažvelgti į pasaulį ir naiviai, ir ne sentimentaliai. Kad ir per mašinos veidroduką:

Kaip atrodo pasaulis per priekinį stiklą,

esu ne sykį matęs.

Kaip atrodo gatvė-pasaulis

man pravažiavus –

negalėjau atitraukt akių nuo

veidroduko,

vien tai terūpėjo.

Eil. „Vairavimo pamoka“

Vairavimas, mašina nauja tema Dabrišiaus kūryboje, kurios kalbėdamas „Literatūros akiračių“ laidoje žadėjo nepalikti ir toliau. Iš čia sukuriami netikėti ir taiklūs palyginimai („kelias yra vilkas, / jis aiškiai žino, / kad niekas šiame pasaulyje jo nemyli, / todėl bėga ir bėga ir bėga.“, p. 77), erotinės nuotaikos („Trejų metų reikėjo – / ir dabar visi tavo plyšiukai / pažįsta mane“) arba pasakojamos keistos istorijos apie degalinę miške ar žvaigždučių vėžinimą.

G. Dabrišiaus knyga spinduliuoja sunkiai nusakomą laisvumą, kuris skamba ir rinkinio pavadinime, ir daugelyje eilėraščių:

Mokėjau pavasarį – šokau,

mokėjau pavasarį – mūkiau,

tačiau man nepasisekė

karvės pralinksmint –

aš nemokėjau pavasario –

uodegėle švyst švyst.

Eil. „Pavasaris be uodegos“

Beveik nėra ko ir pasakyti apie tokį atviraširdišką paprastumą. O kai jis nesislapsto, tai ir mums, kritikams, velniškai sunku. Ką gali pasakyt apie tą mostą „sveiki, ąžuolėliai“ (p. 7). O būtų koks nors „Sveiks, Apolone“, tai mes čia mikliai malkų priskaldytume, įtrauktume į postmodernias Dioniso ir Apolono batalijas, įtrauktume į visokius kontekstus. O dabar – varvekliai, voverės, senis ir varlės, kupetos, žuvys ir mašinėlė. Tas konkretumas, daiktiškas sunkumas su lengva, džiugia poezijos nuotaika kuria paradoksalią dermę, savotišką lietuviškos provincijos nepakeliamą būties lengvybę. G. Dabrišiaus poezijoje tvirtai stovima ant žemės („Kaime gyvenimas paprastas – / rankas turi – vandenį matai – / kur puodukas“, p. 15), tačiau ir trumpam atsiplėšiama: antis nuo jos sunkiai kyla (rinkinys „Sunkiai kylanti antis“), o akmuo visai lengvai šauna į dangų (rinkinio pavadinimas „Sviest akmenuką“ – skamba lengvai).

Knygos anotacijoje Dabrišiaus poezija pristatoma eilutėmis iš eilėraščio „Kaip rašyti“: „Matai medį – / matau, / taip ir rašyk – / matau medį.“ Tai konkreti, daiktiška ars poetica. Tačiau tas pats eilėraštis baigiasi kiek kitaip:

Vos užrašiau:

pro mane praskrido kamanė,

tuoj pat suabejojau –

o gal tai buvo antis?

p. 10

Tokių eilėraščių, parašytų pagal principą „Ką matau, tą ir dainuoju“, Dabrišiaus knygoje beveik nėra. Visą laiką atsiranda paradoksas, iškreipiantis visas pastangas atspindėti tikrovę. Kukulas yra kažkada pastebėjęs, kad Dabrišiaus paradoksas tarsi ir bekryptis, betikslis. O juk toks paradoksas ir yra pats esmingiausias, paradoksas iš principo negali turėti krypties, logikos, kitaip jis gali tapti didaktika ir pan. Čia dar galima prisiminti knygos redaktoriaus D. Kajoko žodžius iš knygos „Mirti reikia rudenį“: „Jau nieko netrokštu, o jeigu ir trokštu – tai tikro/ stebuklo: bekrypčio beprasmio“. Tad neatsitiktinai skundžiausi, kad nesuprantu, nes tikro paradokso ir neįmanoma suprasti. Bet gražu: šalia namo pražydus piliarožei namui reikia kraustytis, o žmogui išeit iš namo „ir paklaust: piliarožės, kodėl man / nesakėt, / kad yra ir kiti laiptai.“ (p. 74).

E. H. Gombrichas XX a. susižavėjimą primityviuoju menu yra aiškinęs menininkų nuojauta, kad paprastumas ir tiesumas – tai vieninteliai dalykai, kurių negalima išmokti. Negalima išmokti ir negalima perduoti to, ko neturi. Šiuolaikinėje literatūroje tokia sunkiai nusakoma ir retai bepasitaikanti džiugi, giedra nuotaika atrodo išskirtinai. Ironija čia ne pikta, ne pagiežinga, o saviironija – ne savo kompleksų afišavimas, bet iš tiesų laisvas ir giedras šypsnys: „Šimtą dvidešimt kvailių / pasodinau ant kelmo / ir jie džiūgauja – šaukia / sėsk, sėsk ir tu / vietos dar yra“ (p. 33).

G. Dabrišiaus knyga grąžina prie paprastų ir džiugių dalykų jų nesupaprastindama.

Beje, kada paskutinį kartą paėmėte akmenuką nei iš šio, nei iš to ir sviedėte, taip sviedėte, kad skrietų iš karto į visas puses?