Diemedžiu

Diemedžiu

Ričardo ŠILEIKOS nuotrauka

Sigita Bartkutė

Salomėja Nėris

Diemedžiu žydėsiu

Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai. –
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi. – -

Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga…
Aš diemedžiu žydėsiu – -

Dar kartą pacitavau visą S.Nėries eilėraštį, nes manau, kad jo niekada mums nebus per daug… Ši teksto neproginė interpretacija pirmiausia atsirado kaip tik S.Nėries jubiliejaus minėjimo proga. Kaip spontaniškas pasipriešinimas V.Sventicko pranešimo frazei – diemedis žydi rudenį – eilėraščio tropo supaprastinimui (žinoma, gal aš pati Sventicko tropo nesupratau). Bet „mintyse „prisibarusi“ greitai lyg ir nurimau. Dėl S.Nėries 2004 metais jau būtų tekę „bartis“ su daug kuo – ir šimtą kartų pikčiau… Poetės minėjimas vyko ne tik diletantiškai ir nepagarbiai, bet daugeliui mėgaujantis ir savo pačių srutomis. V.Sventicko bent teksto kultūra visam tam buvo per daug kontrastinga.

Antroji S.Nėries eilėraščio Diemedžiu žydėsiu interpretacijos banga manyje sukilo po A.Žalio ketureilio Ne diemedžiu… publikacijos knygoje Iš retų ir nublukusių tekstų. Bet vėl „paputojau“ savyje… Ir tiek.

Tačiau netikėtai šis S.Nėries eilėraštis ir vėl prabilo… Sėdint visai prie kito ir visai kitokio teksto – net ir nuo poezijos per daug nutolusio… Tik kad prisišaukusio ir poeziją… Kaip ir polemiką su aukščiau paminėtais iškiliais mūsų vyrais… Dėl diemedžiu žydėsiu.

Žemė. Pavasaris. Ir moteris. Be galo trapus žmogaus laikinumas. Ir Amžinybė. Apie tą kalba Diemedžiu žydėsiu. Be jokios egzaltacijos. Be menkiausio retorinio gesto. Žvilgtelėkime į teksto skyrybą. Iki antro posmelio vidurio yra tik kalbėjimo adresato nuorodų, intonacijos ir minties apibendrinto užbaigtumo bei paaiškinimo ženklai – kablelis, taškas, dvitaškis. Šalia abiejų „kietai įspaustų“ taškų rašomas brūkšnys. Svarbiausias ir svariausias išorinės redukcijos ir giluminių, esminių žmogaus refleksijų ženklas. Su gramatikoje esančiu tradicinės skyrybos mokymu eilėraštyje visai nesuderinamas. O Diemedžiu žydėsiu posmelio pabaigoje, po taško, yra dar ir dviguba redukcija – brūkšniai taigi du. Jeigu nebūtų kitų S. Nėries poetinės sintaksės paslapčių ar moteriškai subjektyvių romantinės leksikos topų, o juo labiau muzikalios fonikos, tai iš skyrybos galėtume daryti išvadą, kad turime itin racionalų tekstą su pauzėmis, paliktomis tik argumentų įtvirtinimui ir apmąstymui. Tačiau įsižiūrėkime į paskutinių eilėraščio eilučių punktuaciją. Taškų jau kaip ir nebūta. Jų vietoje tik daugtaškis, tik atvira pauzė – be jokio taško dviem brūkšniais ramiai ir lygiai išsitęsianti mintis. Negriaunanti eilėraščio loginio racionalumo – brūkšniai taigi tik du. Todėl eilėraščio finalas – tai instinktyvios moteriškosios intuicijos padiktuotas, atsargiai tyloje brandintas ir pagaliau tobula skaidrios nuostabos išmintim atsivėręs Amžinybės triumfas: Aš diemedžiu žydėsiu – -…

S.Nėries eilėraščiai spindi. Visi tą pripažįstame. Diemedžiu žydėsiu spindi ypatingai. Jame susilydo ir vitališkai žalias pavasarinio žydėjimo vaiskumas, ir jau tik mirties paslaptimi švytinti sodri brandos žaluma. Eilėraštis juk ir be pradžios – tik tarsi grynai provokuojanti moters flirto su vyru tąsa be atsako. Jame susikaupęs ir moteriškas vylius, ir juokas pro ašaras, ir absoliuti moteriška rezignacija, ir vis viena viltis – mylinčiai priekaištingas perspėjimas vyriškai vitališkam, išdavikiškam pavasariui – vis tiek niekur nesidėsiančiam, begėdiškai sugrįšiančiam, užtat ir privalančiam garbingai sužinoti: Manęs jau neberasi. – – „Saldi“ kalbančiosios keršto perspektyva… Eilėraščio eilutėse visgi ištirpęs ir moteriškai trapus besąlygiškos meilės nuolankumas. Visatos sąrangoje pripažįstant neginčijamą vyriškojo prado jėgą, bet vėlgi su didžiausia moteriška nuostaba suvokiant ir savo absoliutų pranašumą – savaiminį, įvairų, nesibaigiantį ir visaapimantį žydėjimą Dievo medžiu… Žydėjimą, matuojamą tik Amžinybe. Maginis eilėraščio valiūko žvilgsnis: Ir žemė taps žiedais marga… Ir paskutinė eilutė pasidaro jau tokia atvira, kad begali tik moteriškai vylingai provokuoti – „Juk būsiu ta pati žemė[...] žiedais marga… Ieškok, jei atpažinsi!..”: Aš diemedžiu žydėsiu – -

Dabar man kažkodėl prisiminė ir pasakos, kuriose herojaus trokštama karalaitė paverčiama kokiu nors gyvūnu, tarp absoliučiai identišku tarp kelių kitų. Ir jei ne išrinktosios pasufleravimas, tai herojui būtų striuka visai… Ar aptariamo S.Nėries eilėraščio paskutinė eilutė nėra kažkas panašaus?… Bet šiek tiek vėl grįžkime į patį tekstą. Lyg ir nutoldami nuo jo.

Kas yra lietuviams diemedis?.. Ar tai tik dekoratyvus ir kvapus krūmelis, dėl to augintas ir tebeauginamas daugelyje darželių? Beje, dėl dekoratyvumo… Juk jis ir žalias pakankamai blankiai, ir žydi beveik nepastebimai bei visai neišvaizdžiai, ir susikerojęs kažkaip – visai negrabiai susipynęs… Gal todėl A. Žaliui ir išsprūdo: Ne diemedžiu žydėkite, o V.Sventicką kaip tikrą biologą dar labiau nustebino gamtinio fakto – diemedis žydi rudenį – bei poetinio vaizdo nedermė?.. Tačiau abiejų filologų jau klausiu kitaip. Kiekvienas žodis turi savo pirmapradę reikšmę, kuri pasakoma jo branduoliu. Taigi kokia diemedžio semantika?.. Akivaizdžios žodyje dvi šaknys – die ir med… Kad antroji žymi medį – niekas turbūt tuo neabejoja. O apie ką kalba pirmoji? Apie dieną?.. Šis žodis irgi siejamas su spindėjimu, švytėjimu – taigi yra jau ir „dieviškas“… Vadinasi, diemedis tikrai slepia tik dievus=Dievą… Gręžkimės į lietuvių tarmes… Kai kuriose taip ir tariama – dievmedis. Atgaivinkime mūsų liaudies dainas… Kaip jose kreipiamasi? – Oi tu diemedėli,/ Tu Dievo medeli… Bet grįžkime prie mūsų literatūrologų poetiškų teiginių, laikydamiesi tik jų pozicijų.

Kodėl šitoks vardas suteiktas augalui, kuris išorine forma visai nepatrauklus – „nevertas“ Dievo medžio vardo? Vis dėlto aptariamasis krūmelis kažkuo lietuviams buvo itin ypatingas, kad nusipelnė būti pavadintas net diemedžiu? Be išorinės, kiekvienas daiktas turi ir vidinę formą. Bet yra ir dar bet: man besodininkaujant ir labai užsigeidus diemedžio turgaus prekybininkė, o vėliau ir viena kaimynė pasiūlė visai kitokius, beje, visai skirtingus tarpusavyje augalus, negu žinojau esant diemedį… Kai jas „sukritikavau“ už tokį augalų nepažinimą ar norą net ir apgauti, jos labai įsižeidusios man atkirto, kad nuo vaikystės pripratusios prie diemedžių – tik tokių… Pagaliau iš vienos lietuvininkės gavau ir savo išsiilgtąjį diemedį… Tik kad ji, kai man davė jį, vadino visai kitaip… Tačiau bijau, kad man dabar jau vaidenas… O jau nebegaliu pasitikrinti. Vis dėlto išvada ir taip aiški – diemedžiu lietuviai vadino ir tebevadina ne vieną ir tą patį augalą… Vadinasi, gal tik per mažą ir kiekvienam atskirai svarbią gamtos detalę ir tegalėdami suvokti amžino ir tikro Dievo medžio galią – kiekvienam vis kitokią…

S.Nėris išmanė ne tik tautosaką ir mitologiją – žmogaus ir gamtos sąryšingumo pagrindų pagrindus. Poetė buvo tikinti bei labai giliai studijavo ir filosofiją. Ir dar… Ji tiesiog intuityviai spinduliavo moteriškąją išmintį. Tik paviršiuje kai kam atrodančią labai naivią ir paprastą. Susikoncentruojančią tik į realistinės gamtos detales – pienę, ramunėlę, alyvas, vyšnios ar diemedžio žydėjimą… Bet S.Nėries lūpomis iš tikrųjų kalba į mus pats kosmosas. Moteriškoji jo pusė…Be galo subtiliai nugludinta – kaip adatos smaigalys… Juk tik jame ir slypi Gyvybė. Prisiminkime pasakas… Tačiau pabandykime ir su šiuolaikinėmis – pačiomis galingiausiomis – teleskopinėmis priemonėmis į tą ypatingai išaštrintą adatos smaigalį įsižiūrėti?.. Ar esame tikri, kad, net ir ypatingai susikoncentravę ties juo, išvysime ką nors konkretaus?.. Juk greičiausiai pamatysime tik kažkokią išskydusią, virpančią ir begalinę sidabriškos spalvos masę?.. Kai adata ir taip skaudžiai spindi…

Bandau iškiliems vyrams suformuluoti ir dar vieną savo kontrargumentą. Itin moteriškas S.Nėries lyrikos „aš“ niekur nesitapatina su vyriškąja gimine. Tad ar galėjo šiame eilėraštyje būti pažeistas jau nebeginčijamas poetės lyrikos dėsnis ir „suáugta“ su diemedžiu – „vyrišku“ augalu?.. Kai net tragiškiausio herojinio ryžto metu S.Nėries lyrikoje tampama tik Odisėja. Čia tikrinio vardo formos neatsisakyta, bet juk ir šio vardo reikšmė lietuviškai kokia? – Klajūnė… Klaidžiojanti – taigi ir Klystanti moteris… Tikrinė žodžio forma čia žymi tikrai ne išdidumą. Greičiau – skaudžią atgailą… Bet grįžkime prie aptariamojo eilėraščio… Visai kitaip jame atsitiktų, jei paskutinėje jo eilutėje būtų parašyta: Aš (D)iemedžiu žydėsiu – -… Atsirastų narciziškumo apraiška – S.Nėries lyrikoje pati absurdiškiausia…

Tad įsakmus A.Žalio ketureilio imperatyvas: Ne diemedžiu žydėkite -/ liepsnokite žalia gyvybės ugnimi – su moteriškuoju Diemedžiu žydėsiu minimalizmu nesiderina net gamtiškai. Kaip galima žaliavimu neigti savaiminį žalumos vitališkumą, išsiveržiantį jau vien per S.Nėries eilėraščio kreipinį? O poetės lyrinis „aš“ poetinės brandos laikotarpiu siekia ir maksimaliai nepastebimai susilieti su gimtinės aplinka, ištirpti gamtoje, pranykti smulkiausioje pastarosios smiltelėje… Tiktai vylingai oriai jaučiant ir nemirtingąją moteriškumo galią – kol riedės mūs žemė – amžinąjį spindėjimą Dievo medžiu: asiūkliu ar varpučio laiškeliu, uogele raudona ar mažyte sraige, ramunėle ar piene, rymančiomis vėjų pabarėlyje, šventišku žydėjimu vyšnios ar alyvų, kur kris jau ir smėlio saujelės, bei V.Sventicko diemedžiu, kuris žydi rudenį… Tik ne jis poetei šiame eilėraštyje svarbiausias… V.Sventickas apie S.Nėrį pranešime pasakė ir parašė tūkstantį kartų esmingesnį sakinį, bet jį kaip vyras pats ir tegali ištarti dar kartą – jeigu nebepersigalvojo… Tačiau man tai tebėra jo teksto įstabiausia vieta.

P.S.: Ši rašliava tikrai niekam nereikalinga ir nenaudinga, o kai kam ir žalinga. Bet ji atsirado. Tik iš absurdiško neturėjimo kuo užsiimti…

Mindaugas Peleckis

Mindaugas Peleckis

Mindaugas Peleckis gimė 1975 m. rugsėjo 12 d. Šiauliuose, baigė J.Janonio vidurinę mokyklą. 1993-1999 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus ir Utrechto (Nyderlandai) universitetuose. Žurnalistikos magistras. 1999-2004 m. dirbo žurnalistu bei skyriaus redaktoriumi dienraštyje “Respublika”. Šiuo metu – savaitraščio „Londono žinios“ korespondentas. Debiutavo vaikiškų eilėraščių, pasakų ir fantastikos knyga “Vienaragis” 1990 m. Praėjus porai metų išleido fantastinių apsakymų knygą “Velnio kiaušinis”. 1994 m. išleista vizijų knyga “Ugninių paukščių kelionė”, 1995-aisiais – eilėraščių knyga “Mano tylusis angelas”. Netrukus pasirodys penktoji knyga – „Nestosiu į angelų sąjungą“ (eilėraščiai).

Ričardo Šileikos nuotrauka

Malda (sekant Danzig’u)

Demonas ateis
Tik pakviesk jį
Jis atslenka į visus miegančius namus
Sulaužo naktį

Demonas klysta tik vienąkart
Jis pasilieka, kur likt nelemta
Daug demonas turi veidų
Ir pavidalų įstabių
Saugokis jo
Demonas ateina pas visus

Paskutinis pavasario rytas

Gelsvi rūko lašeliai ant tavo blakstienų
Akys prisimerkia
Ką tik regėjusios sapną
Kuriame medžių taures pripildė dulksna
O lapais tekėjo šliaužė patvino
Permatomo ryto audra

Tango

Kiek mylių iki Babilono?
O nuo mano širdies iki tavosios?
Nuo mano pirštų atspaudų iki tavųjų?
Akys taip arti
Nesustok, šok
Tango išvaro iš proto net stipriausius

***

Niekad
Nejausdavau tikrumo
Kai mąstydavau apie moterį
Net kai turėdavau šalia
Net kai ji būdavo mano
Kodėl bijodavau paklausti
Savęs
Ar tikrai
Meilė
Tokia paprasta

Vėl kažkas prasideda

Argi buvo pasibaigusios
Mano mintys apie tave?
Aš tik nežinojau
Kas tu
Kur
Kada
Bet visada tvirtai tikėjau
(meluoju, kartais suabejodavau)
kad esi
ir štai
magija?
Optinė ar saviapgaulė?
Ar tu dievas?
Ar tu moteris?
Kada vėl tave pamatysiu?
Kaip man patinka šie klaustukai
Vietoj daugtaškių

Keista

Keista būti poetu
(jei toks esi)
lyg ir realus žmogus, bet mintys
kažkur vis nuklysta
ir nesi tu tikras, ar tai tik sapnas
žodžiu, poetas – tai padaras,
kuris nesupranta savęs
ne, ne visai – jis tiesiog jaučia
(bet ir kiti žmonės tai daro,
sako skeptikai)
o jis gi jausmus išgyvena du kartus
vieną tikrai
kitą popieriuje
arba LCD ekrane (juk XXI amžius)
ir kai sako – noriu matyti tavo akis.jpg
tai ir turi galvoje
(ne, ne tik, meluoju)
dar jis galvoja apie to žmogaus rankas
užuodžia plaukus
prisimena, kaip nuostabiai atrodė jitą vakarą
pastebi detales
(pvz., tatuiruotę)
ir svajoja susitikti vėl bent sapne
nes realybe jis dažnai netiki
(ne taip, kaip radauskas, daug žiauriau)
todėl siekia ragelio
nepasiekia
prisimena filmą matrica
supranta, jog skambutis nerealus
ir šiugžda dalelytės smėlio laikrody
o tas prakeiktas eilėraštpalaikis
jam niekaip nesibaigia

***

kodėl aš gyvenu
gėlės ir kregždės klausiau
tarararatata
daina iš radijo imtuvo
kito atsakymo nebuvo
gėlė nuvyto
lyg nebelaukdama klausimo kito
o paukščiui vis vien

***

atvykau paskutinįjį kartą
į duris pabilsnojo mirtis
atsibodo
man laukt ilgesio vaiko
kuris šaukias manęs taip dažnai
o užsukus
pasiūlo tik arbatos
ir vėliau mandagiai atsisveikina

***

likau gyvas ne tam kad gyvenčiau
su angelu
turiu suprasti jo tuštumą
širdis begėdiškai tyli
derybos su neturinčiu veido angelu
aš nestosiu į angelų sąjungą

***

Ar šoksim su manim?
Aišku, ne, tu juk driežas

Driežai visur – mano atminties skylėse, tavo kišenėse, rutuliuose, kurie atkeliauja iš pietinės Latvijos. Ilgakojis driežas keliauja gigantiško katino nugarkauliu, tu taip pat ateini vos sutemus, ir kur jūs visi šliaužiate? Kodėl nepasakote man savo vardų? Kodėl tylite, paklausti, kiek jums metų?

Išlikę gyvi po kosminės katastrofos gyviai neketina daugiau prabilti, bet jie nori piešti. Žilaplaukiai sutvėrimai bėgioja Baltijos jūros pakrante, jiems trūksta oro, nesulaukę vėjo gurkšnio jie krato, krato ir galų gale pakrato kojeles.

Suskilusi širdis pabando sudužti, jai nepavyksta, ji dar kartą bando, šįsyk šiek tiek smarkiau įskyla. Ir laikrodukas ant rankos nepastebimai ima vėluoti, po dviejų dienų jis jau atsilieka valandą.

Plaukiu valtimi, kurioje telpa milijonai metų. Savo kambaryje – kaip tai netikėta. Ir kas keisčiausia – tu dalyvauji toje kelionėje, nors ir nematoma. Bet tave užuodžiu. Netikras prisilietimas, apsimeti, kad esi iš sapno. Keistus regiu juos – dvilypius, mozaikas, vitražus, dūžtančius kryžius į grindinių mėsą.

Aplink daug žuvusių karių.

Kas norėjo tave nužudyti? Teprisipažįsta.

Švilpauju. Ir vėjas šliaužia tarp pažastų, pritaria, nesigėdija padainuoti kartu. Jo laisvė kabo ant pušies šakelės, kurią taip nori nulaužti eigulys.

Su kirvuku paauksuotais kraštais išeinu medžioklėn.

Išsyk nesuprantu, ar žvėrys išsislapstė, ar aš visai ne miške – tik samanos išduoda, kad tai – ne sapnas.

Samanos – ne sapnas.

Kiek mylių nuo Los Angeles‘o iki Kauno, arba Lietuviai užsieniečių akimis

Kiek mylių nuo Los Angeles‘o iki Kauno, arba Lietuviai užsieniečių akimis

Mindaugas Peleckis

Gyvenu Lietuvoje jau tris dešimtmečius (su palyginti nedidelėmis pertraukomis), bet iki šiol savo šalies nepažįstu – daug kur nesu buvęs, nors žinau, kad yra gausybė kampelių, kuriuos verta aplankyti. Tobulai nepažįstu ir lietuvių – jie kartkartėmis ima ir nustebina savo tautinio charakterio mutacijomis. Nors sakoma, kad „Rusijos protu nesuvoksi“, kažką panašaus būtų galima teigti ir apie Lietuvą. Viena vertus – mes esame lygiaverčiai (tiesa, kol kas tik teisine prasme ir benzino kainomis) Vakarų Europos gyventojams, o baigiamas remontuoti Vilniaus Gedimino prospektas savo dailumu pralenkia gražiausias didžiųjų miestų gatves, kita vertus – čia klesti korupcija, giminių, draugų ir sugulovų klanai, primityvusis kapitalizmas ir vis didėjančios kelios kompanijos monopolininkės, kurios greitai valdys visą Lietuvą (pavyzdžiui, monstras „VP Market“ mūsų šalyje turi jau beveik 200 parduotuvių).

Alio BaLbieriaus nuotrauka

2019-ieji, Kaunas

Tai kokia gi ta Lietuva užsieniečių akimis? Nesiimsiu spręsti, ką apie ją ir lietuvius galvoja Londono ir kitų Jungtinės Karalystės miestų žmonės, „Londono žinių“ skaitytojai tai žino geriau. Verčiau panagrinėsiu, kokie stereotipai apie mūsų tautiečius suformuoti visame pasaulyje.

Pamenu vieną televizijos laidą, rodytą maždaug 1990-aisiais, Lietuvai vos atkūrus Nepriklausomybę. Žurnalistai iš mūsų šalies lankėsi New Yorke ir klausinėjo įvairiausių tautybių ir rasių atstovų, kas yra Lietuva. Atsakymai – kaip iš „Klausimėlio“: toks patiekalas, automobilio rūšis ir dar bala žino kas. Teisingo – nė vieno.

Per penkiolika metų daug kas pasikeitė. Ir nebūtinai į blogą pusę. Tą suvokiau prieš kelias dienas pažiūrėjęs populiarų fantastinį filmą „Sala“ („The Island“), kuriame yra stulbinanti scena. 91-ąją filmo minutę klonus vaidinantys žymūs aktoriai Scarlet Johansson ir Ewan’as McGregor’as stovi kryžkelėje Los Angeles‘e (vaizduojami 2019 metai), kurioje pastatytas stulpas, nurodantis, kiek mylių iki įvairių miestų. Ryškiausiai (kadras trunka apie 10 sekundžių!) ant stulpo matyti rodyklė su nuoroda į… Kauną. Taip ir parašyta – KAUNAS, 6230 miles (t.y. apie 10 000 km).

Kol nepavyko gauti interviu su filmo „Sala“ režisieriumi Michael‘u Bay‘umi (jis režisavimo tokius žinomus filmus kaip „Pearl Harbor“, „Bad Boys“, „Bad Boys II“, „Armageddon“, „The Rock“ ir kt.), belieka tik spėlioti, kuo taip nusipelnė Kaunas, kad buvo įamžintas populiariame filme.

Kanibalas, „bratva“ ir žiguliukai

Deja, šis įdomus atvejis bene vienintelis, kai apie Lietuvą užsienio kinematografas arba rašytojai pasisako teigiamai (arba bent jau ne neigiamai).

Viename interneto tinklalapyje, komentuodamas ne itin talentingai sukurtą romantinę komediją (todėl jos pavadinimo čia ir neminėsiu), anoniminis kritikas rėžia: „Nenorėčiau būti filmo herojaus vietoje, bet tai bent geriau nei vesti lietuvaitę“. Kodėl? Apie tai aršusis kritikas daugiau neužsimena. Galbūt tai – užuomina apie užsienyje parsidavinėjančias mūsų tautietes, neslepiančias, iš kur atvyko (prisiminkime kad ir belgų serialą „Matrioškos“, kurį pasižiūrėjus atrodo, kad visos lietuvės – prostitutės).

Kad ir visko turime savo šalyje, visgi manau, jog neigiamas Lietuvos ir lietuvių įvaizdis svetur tėra išmislas. Juk ne visi pakistaniečiai, irakiečiai ar afganistaniečiai yra teroristai, ne visi graikai – gėjai, ne visi olandai – narkomanai, ne visi albanai – sąvadautojai ir ne visi rusai – alkoholikai. Stereotipai gimsta iš gandų, kuriuos kuria tam tikras antipatijas kitataučiams ar kitų rasių žmonėms jaučiantys homo sapiens padermės atstovai.

Žinia, stereotipus formuoti lengviausiai sekasi garsenybėms, kurių kiekvieną žodį gaudo bulvarinė spauda. Prisiminkime kad ir garsųjį aktoriaus ir režisieriaus Melo Gibsono posakį apie „aštriadančius lietuvius, ginkluotus beisbolo lazdomis“. 2001 metais nuskambėjo dar įdomesnės „žinios“ apie lietuvius, kai populiariame romane „Pataisos“ JAV rašytojas Jonathanas Franzenas Vilnių aprašė apie nuolat kamuojamą energijos ir maisto stygiaus, valdomą nusikalstamų grupuočių. Pasak rašytojo, čia šaudoma iš pravažiuojančių automobilių, iš bado valgoma arkliena.

2003 metais Lietuva sužinojo, kad žymus JAV rašytojas Thom’as Harris, išleidęs keturis romanus, iš kurių trys skirti žmogėdrai Hanibalui Lekteriui (tiesa, parašyti dar 1981-1999 metais), šiam pabaisai priskyrė lietuvio tautybę. Pasirodo, H.Lekterio vaikystė prabėgo pas močiutę Vilniuje. Į klausimą „kodėl?“ atsakymo taip pat nebuvo pateikta.

Naujajame rusų kine, balansuojančiame tarp detektyvinio žanro ir filmo apie banditų gyvenimą (tokie filmai Rusijoje – populiariausi), taip pat neretai paminimas Lietuvos vardas, „bratvos“ (nusikalstamų grupuočių) atstovai neretai santykių aiškintis vyksta į Vilnių.

Nuo rusų neatsilieka ir airiai, kurie 2004 metais laikraštyje „Ireland on Sunday“ išspausdino publikaciją, kurioje Lietuva apibūdinama kaip itin skurdi šalis, joje važinėja tik žiguliukai ir škodos, o šiaip dažniausiai lietuviai į darbą vaikšto pėsčiomis. Važinėdamas po Vilnių bandžiau ieškoti žiguliukų ir škodų, bet šis užsiėmimas greitai nuvargino – rankų ir kojų pirštų užteko ilgam.

Tuo tarpu šių metų rugsėjo 7 d. rašinyje „Baltijos šalys: įžymesnės nei jums gali atrodyti“ savaitraštis „The Baltic Times“ pristatė, anot jo, tris žymiausius lietuvius – krepšininką Žydrūną Ilgauską, aktorių Charles‘ą Bronsoną (Bučinskį) ir… Monicą Lewinsky. Tiesa, apie pastarąją laikraštis, išskyrus jos pavardę ir tai, kad ji esanti lietuvė, daugiau taip nieko ir neparašė.

Tiesa, yra vienas nemalonus dalykas, dėl ko Lietuvos įvaizdis kenčia jau daugelį metų – rekordinis savižudybių skaičius: lietuviai žudosi net šešis kartus dažniau nei britai (100 000 mūsų šalies gyventojų tenka 44-45 savižudžiai). Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje nusižudė beveik 300 vaikų… Per metus pasaulyje nusižudo maždaug 800 000 žmonių…

Saldžiai miegantis Valstybinio turizmo departamentas

Tokių nedžiuginančių pavyzdžių galima vardinti ir daugiau. Žinoma, ne mažiau jų galima pririnkti ir apie kitas šalis ir tautas.

Tačiau juk turime kuo didžiuotis (nors mūsų – tik trys milijonai, kaip dainuoja Marijus Mikutavičius): gražiomis merginomis, unikalia gamta, krepšiniu, gabiais mokslininkais, šlovinga istorija (turbūt nepamiršote, kad prieš kelis šimtus metų LDK teritorija buvo nusidriekusi net iki Juodosios jūros), gintaru, skaniu maistu (cepelinais, šaltibarščiais ir kt.). Nereikėtų pamiršti ir to, kad esame paskutiniai Europos pagonys, išsaugoję senąsias tradicijas, dainas, padavimus, folklorą, ritualus.

Tai kodėl apie Lietuvą formuojamas toks negatyvus (ir nemotyvuotai kvailas) įvaizdis? Ko gero, geriausiai atsakymą į šį klausimą žino dr. Karina Firkavičiūtė, nuo 2001 metų Vilniuje veikiančio daug kam mažai žinomo, bet uoliai besidarbuojančio Lietuvos instituto direktorė. Šio instituto tikslas – bendradarbiaujant su Lietuvos diplomatinėmis atstovybėmis bei kitomis institucijomis inicijuoti ir rengti Lietuvos pristatymo programas, bendradarbiaujant su ryšių su visuomene partneriais aktyvinti ir įvairinti Lietuvos pristatymo užsienyje procesus, ieškoti būdų supažindinti su Lietuva tolimesnių valstybių visuomenes, rengti ir leisti spaudinius, elektroninius, vaizdo, kitus skaitmeninio formato leidinius, užmegzti ir palaikyti ryšius su kitomis įstaigomis ir organizacijomis, veikiančiomis informacijos apie Lietuvą sklaidos kryptimi. Lietuvos institutui į pagalbą ateina ne tik valstybinės Lietuvos institucijos, bet ir kolegos iš Švedijos. Vien 2004 metais Lietuvos institutas įgyvendino net 120 projektų, padėjusių garsinti Lietuvos vardą.

Teigiamą Lietuvos įvaizdį tvirtina formuojančios ir ministerijos, kurių šalyje yra trylika. Pavyzdžiui, Finansų ministerija džiūgauja, kad vieni pirmųjų naujų Europos Sąjungos narių 2007 m. sausio 1 d. įsivesime eurą. Kultūros ministerija gali pasigirti, kad Švedijos Geteborgo mieste neseniai vykusioje knygų mugėje Lietuvai buvo skirtas pagrindinis dėmesys. Ūkio ministerijos atstovai sako, kad 2004 metais šalies ūkio subjektai dalyvavo 76 tarptautinėse parodose. Tuo tarpu Valstybinio turizmo departamentas per metus užsienyje surengia tik maždaug po 20 parodų, nors jo uždavinys – sudominti užsieniečius Lietuvos privalumais.

Apie beisbolo lazdas ir Čiurlionį

Taigi, kaip matome, valstybės institucijos nepersistengia formuodamos Lietuvos įvaizdį, pinigų iš biudžeto dalybos ir tarpusavio rietenos jas domina labiau. K.Firkavičiūtė apgailestauja, kad Lietuvos institutas oficialiai tėra tik papildomas segmentas įvaizdžio formavimo srityje (nes jis įkurtas kaip viešoji įstaiga).

Vis dėlto Lietuvos instituto kalendorius – gausiai užpildytas: Lietuvos kultūrinis gyvenimas pristatomas įvairiausiose šalyse, pavyzdžiui, vien šį rugsėjį tai daryta Prancūzijoje, Italijoje, Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Spalio tvarkaraštyje – keliasdešimt įrašų, jų geografija – nuo Nyderlandų iki Pietų Korėjos.

Todėl nenuostabu, kad vaikščiodamas Vilniaus centro ir senamiesčio gatvėmis bei gatvelėmis vis dažniau išgirsti užsienietišką šnektą, pamatai gausybę turistų autobusų ir susižavėjusių atvykėlių veidų, godžiai ryjančių, tarkime, Šv. Onos bažnyčios vaizdą.

Pabaigai – pusiau rimtai (be humoro neišgyventų jokia tauta) – jeigu jus užplūs pesimizmo banga, kai nuo tautiečio Londone, kokiame nors Ispanijos kampelyje ar pačioje Lietuvoje gausite su beisbolo lazda, prisiminkite išmintinguosius japonus, kurie yra sakę: „Bet juk jūs turite Čiurlionį…“

Gintaras Grajauskas

Gintaras Grajauskas

Ričardo Šileikos nuotrauka

Triumfatorius

kai visi švenčia pergalę, paprasčiausiai
nusisuku: negaliu žiūrėt,
kaip puikuojasi savo
laikinumu tie graudžiai juokingi
vienadieniai triumfatoriai


apsirėdę spalvingomis togomis
su aukso signetais ant pirštų
kilnoja rankas, žymi viens kito
kaktas dvigubu pergalės ženklu

o vienintelis iš tiesų galįs tarti,
jog gyventa ne veltui (kiek
desperatiškų žygdarbių, kiek šmaikščių
akibrokštų jo kolekcijoj!), yra tas,

kurio čia nėra. Nors, galvą dedu,
puikiai žino,
kas šiandien čia vyksta. Kur nežinos tas
pralaimėjęs maištininkas,
senstanti lapė. Vienas
su savo tyla tremtyje. Toli nuo tėvynės.

pašaipus ir liūdnas žinojimas:
neatimsi. Visa, kas jam beliko.
Tai, kas visąlaik skyrė
jį nuo minios.

ir dabar, šioje nugalėtojų žemėje
jam visa mano pagarba
ir mano pasigėrėjimas.

Aš nekurčias

aš nekurčias, tik mano klausa
išmoko gyvent savarankiškai


vis dažniau negirdžiu,
kas man sakoma


kai kalbu, vis dažniau
niekas neklauso manęs


o kartais nei iš šio, nei iš to
kad suklūsta visi, kad sužiūra
laukia, ką pasakysiu


tuomet sakau: ar negirdit,
koks triukšmas aplink


tuomet sakau: nutilkit
visi, kiek galima rėkt,
nutilkit.

Visa tiesa apie riterius

visi iki vieno riteriai
baisiai nerangūs: nieko daugiau
ir nemoka, vien mosikuot
kalavijais

jei nuverstum nuo žirgo riterį,
pamatytum, kaip jis guli ant nugaros:
toks komiškas žvilgantis vabalas
mataruojantis plonytėm kojelėm

(piktesni tuo metu dar burzgia ir
plūstasi, besisukdami ratu kaip
pamuštas tankas)

taip, jie jau tokie,
tie riteriai

o dabar nurenk mane.
mylimoji, aš nuogas ir liaunas
po tais surūdijusiais šarvais.

Nebylys

bandė ne kartą:
baisiai pražiodavo burną
įtempdavo balso stygas
nelyg lanką

ir sssviesdavo
žodį ne žodį: švokštimą
geriausiu atveju sužeisto
gyvulio riksmą

todėl nutilo visai.
šalinosi žmonių.
išeidavo vien sutemus.

trumpais perbėgimais
išsisukinėdamas nuo kryžminės
gatvių žibintų ugnies

sėkmingai įveikęs aikštės
minų lauką, šturmuodavo
parduotuvę

imdavo pieno, dešros
sumuštiniams, sūrio, kartais
kokį laikraštį su programa

linktelėjęs kasininkės
kirpčiukams, sumokėdavo
susižerdavo grąžą

kartą kasininkė paklausė –
kodėl tu tyli? velnias,
kodėl tu vis tyli ir
tyli su manim?

ir tuomet
susidrovėjęs
apstulbęs ir
išsigandęs –

jis pradėjo
kalbėti

***

jau ką žinau, tą žinau:
tik pabandyk kuo nors
iki galo patikėti

tai būtinai pasišaipys:
„apgavau, apgavau“

bet kad šitaip norisi
kuo nors patikėti
nors rėk

prieinu gatvėj prie
nepažįstamo, sakau –

labas, esu žioplas padaras,
galit šaipytis iš manęs
kiek tik lenda

maloniai nustembu:
ogi nesišaipo

ogi bėga ir šaukia visa
gerkle – policija, policija.

Gyvenu aš čia

tris paras nemiegojęs
susišiaušęs barakų angelas
kuoktelėjęs nuo saulės šviesos
einu sau su maximos maišeliu

jauni banditėliai saulėkaitoj
spjaudo saulėgrąžas
švilpia atseit apstulbę
kvatojasi iš manęs

juokiuosi ir aš

savas esu čia, va –

švilpia, neprimuša.

Poezijos skaitymai II

ar matai va tą, nežinau
pavardės, visi jie čia
vienos garsenybės, nagi
šitas, antras nuo krašto

tai tas yra mano mylimiausias

ne ten žiūri, kvaile, anas, iš
kairės: tas kur sėdi, laukia
savo eilės, žiūri pro langą,
galvoja: „norėčiau, kad snigtų“.

Ketvirtadienio kronika

žinai, mieloji, esu vienas iš septynių
samurajų (aš čia juokauju)

esu tiesiog vienas didingiausių šio meto
kretinų (aš nejuokauju)

mieloji, paduok man šakutę,
nes valgysiu (aš čia juokauju)

mieloji neduok man peilio,
nes dar pasipjausiu (aš nejuokauju)

verkia duonelė, tinginio
valgoma (aš čia juokauju)

pati vertingiausia daržovė yra
kažkodėl salieras (aš nejuokauju)

tik stabtelk akimirkai, visi kaipmat
kad sukrunta (aš čia juokauju)

o tik spėk nusisukt, visi vienu motu
atsisuka (aš nejuokauju)

esu mėlynbarzdis, žaginu nekaltą
visuomenę (aš čia juokauju)

esu mėlynbarzdis, žaginu nekaltą
visuomenę (aš nejuokauju)

juokinga, negi kiekvienąkart
ką nors tau sakydamas vis turėsiu
pridurt – nejuokinga, juokinga?

einana, jau visai nejuokinga
(aš čia nejuokauju).

Ikonų tapytojas

dar jauniklis būdamas,
jau žinojo: tapys ikonas

pusę gyvenimo meldėsi
pasninkavo

tapė ir degino

tapė ir degino

galų gale jam pavyko

o švenčiausia Madona, šnabždėjo,
dusdamas iš padėkos ir iš meilės
pilnomis akimis stebuklo

o tada jau pasiėmė tą paveikslą ir
nesvarstydamas paliko namus,
ir išėjo į gatvės šurmulį

tuomet iškėlė tą vienintelį,
tą savo paveikslą ir nusilenkė
į visas keturias pasaulio puses

štai tuomet jį ir areštavo
pirmas pasitaikęs policininkas.
Už pornografijos platinimą.

Užkalbėjimas Šiaurės pašvaistei

esu sena lapė, viską
išmanau apie spąstus

- plikomis rankomis
aš tave sugavau

esu sena lapė, viską
išmanau apie klastą

- vaikiška šypsena
aš tave sugavau

esu sena lapė, moku
mėtyti pėdas

- pečių kryptelėjimu
aš tave susekiau

aš sena lapė, nepasiduosiu
aš kandžiosiuos

- tu kandžiosies ir pasiduosi,
nes aš tave sugavau

aš sena lapė, tu mane sugavai.
dabar nepaleisk manęs.

Iniciacija

dabar esu vyras. Pažįstu gėrį ir blogį,
išmanau jų aistringas kovas ir jų slaptą
artumą. Kai niekas nemato, tamsoj,
jie mėgaujasi vienas kitu.

taip, juodu sieja draudžiami ryšiai.
Neišsakomas palankumas. Žvilgsniai
ir nutylėjimai – kas aš būčiau be jų,
be tavęs, ne mano moterie.

esu vyras. Kaip ir visi vyrai, niekieno.
Kaip retas iš jų – nebeturintis
iliuzijų apie save. Esu vyras, puikiai
žinantis: manęs nebėra.

ką tu manai apie tą, kuris šitaip
žaidžia mumis?

apie tai, kad taip ir nesusitikome?
kad buvome susitikę? kad niekad
nesusitiksime?

kas mums sakoma? ir ko mes negirdime?

dabar esu vyras. Taigi – prarandantis.
Netekęs ir to, ko niekada neturėjau.
Esu žiaurus ir mylintis, jaukus
ir bebaimis.

Dabar esu vienišas, niekieno: tavo.