Spalvota Ernesto Žvaigždino išpažintis

Spalvota Ernesto Žvaigždino išpažintis

Ilgai gyvenančio prie jūros tapytojo E.Žvaigždino paveiksluose juntama vėjo, šviesos ir vandens sandrauga.

Goda Giedraitytė

„Klaipėdos galerijoje“ šių metų parodų maratoną pradėjo klaipėdietis tapytojas Ernestas Žvaigždinas. Nors menininkas savo kūryboje išlaiko nuoseklią plastinės kalbos slinktį, šįkart pastaroji buvo praturtinta nauja siužetine linija.

Tapyba “kandžiojasi”

E.Žvaigždino tapyba tai – visų pirma – spalva ir faktūra. Pasitelkdamas šias pamatines priemones, dailininkas drąsiai sklendžia drobės paviršiumi, kurdamas savitą pasaulį, subtiliai laviruojantį tarp realistinio figūratyvo ir abstraktaus tikrovės paveikslo.

E.Žvaigždinas mėgaujasi faktūrine ekspresija, jo netenkina tolygi paviršiaus lesiruotė. Naudodamas įvairias, tik jam vienam žinomas priemones, autorius formuoja naują paveikslo paviršių: braižo, stumdo, gramdo dažų sluoksnį, tepa riebų, reljefišką potėpį – taip atskleisdamas pačių dažų, spalvos sodrumą ir gyvastį…

Drąsus, aštrus linijos, gaivališkas potėpio rėžis neleidžia ilsėtis. Tai – intensyvi tapyba, “grybščiojanti”, “kandžiojanti” žiūrovą.

Paneigia konkretumą

E.Žvaigždino drąsus, aštrus linijos, gaivališkas potėpio rėžis žiūrovui neleidžia ilsėtis. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Apskritai E.Žvaigždino kūrybai būdingas linijos, skaidytos erdvės akcentavimas, dėmesys geometrinei abstrakcijai. Taip išryškėja intriguojanti tapybos sąsaja su odos menu ar vitražinėmis kompozicijomis.

Skaidulos išryškinamos ne tik linijos, štricho, bet ir kontrastišku spalvų supriešinimu.

Toks paviršiaus suaižymas įgalina įvaizdinti deformuotą pasaulio veidą.

Tačiau ši deformacija – ne destruktyvi. Priešingai, ji leidžia paneigti konkretumą, laiko ir vietos duotybę, erdvės ribotumą.

Skleidžiasi paslapties žiedu

Šiame kontekste aktualizuojasi ir E.Žvaigždino tematika.

Įdomu, jog anksčiau autoriaus ypač mėgtus vandens, atspindžių, horizonto linijos, miesto ir uosto motyvus, kurie jau patys savaime įgalina deformacijos principų plėtotę, šįkart keičia figūratyvo dominantė.

Nuogas moters kūnas, o dažniau – tik užuomina į jį – tapytojo drobėse skęsta tai vienatvės, tai kitų moterų draugijos apsuptyje.

Vyro subjektas šiuose kompoziciniuose žaidimuose nedalyvauja, ir tai leidžia išsiskleisti moteriškosios paslapties žiedui, interpretacijų laukui, kur moteris gali būti tapatinama su mūza, vaisingumu, šventenybe, nekaltumu arba tiesiog atviru erotiškumu, o galbūt viskuo viename.

Pulsuoja nuotaikų kaita

Ir vis dėlto, kiek besvarstytume, pati tema E. Žvaigždinui nėra svarbi. Ji – tik priemonė realizuoti tikrąją tapybos prigimtį, išryškinti spalvos grynuolį.

Tapytojas ypač mėgsta niuansinę spalvų gamą (dažnai paveiksluose varijuoja visomis įmanomomis toninės paletės skalėmis). Nors neretai mėgaujasi ir spalvinėmis sąšaukomis, jų deklaratyviais kontrastais, leidžiančiais atskleisti nuotaikų būvį ar kaitą. Gal todėl autoriaus kūryboje regime atvirą spalvinių dėmių pulsavimą.

Klaipėdietiška natūra

E.Žvaigždinas – produktyvus menininkas, plėtojantis vieningą kūrybinį kelią. Ir nors darbus vienija tam tikra braižo bendrystė, potėpio jėga, faktūrinė paviršiaus modeliuotė, išorinė paveikslo stilistika, tačiau kiekvienas E.Žvaigždino kūrinys alsuoja savitu charakteriu, unikalia traktuote. Net ir tais pačiais metais sukurti paveikslai daugiabriauniai: vienur išryškinama linijos gracija, kitur – dažo faktūra, aštrus potėpis arba, atvirkščiai, švelnus, plaukiantis teptuko mostas.

Iš kitų Lietuvos dailininkų E. Žvaigždinas išsiskiria savo klaipėdietiška natūra, specifiniu matymu, būdingu žmogui ilgai gyvenant prie jūros, kuomet kiekviename potėpyje juntama vėjo, šviesos ir vandens sandrauga. Būtent iš čia tas nenumaldomas drobės paviršiaus raibuliavimas, suaižymas, suskaidymas, refleksyvus atspindžio daugialypiškumas…

Išleido „Baltų lankų” leidykla

Išleido „Baltų lankų” leidykla

ir dar kitaip. Jis pats teigia, kad įvairūs tyrimo būdai turi santykinę vertę, kad skirtingi teoriniai požiūriai gali būti derinami ir keičiami priklausomai nuo tyrimo tikslų, o jų pasirinkimas – kontekstinis ir pragmatinis dalykas. Tačiau apskritai Gertcas – ne tiek metodologas, kiek metodų taikymo virtuozas, rašytojas antropologinėmis temomis, kartais galvojantis ir pasakojantis apie tai, kaip jis rašo.

Antropologija – rašto menas, literatūra. Grįžus iš „tenai“, tenka rašyti savąjį tekstą, remiantis užrašais, atsiminimais ir visa esama tyrimo lauko literatūra. Antropologas buvo „ten“ ir mums „čia“ perduoda savo patirtį. Kaip galime ir ar apskritai galime patikėti, kad tai – tikra patirtis? Atrodo, nebelieka nieko kita, kaip įdėmiai skaityti, kartais paklausiant savęs: kas gi čia iš tiesų vyksta?

Knygą sudarė Arūnas Sverdiolas, į lietuvių kalbą išvertė Antanas Danielius, Arūnas Gelūnas, Edgardas Platelis ir Ingrida Tatolytė.

Baroko iliuzijos ir paradoksai

Prancūzų kultūrologės Anne-Laure Angoulvent knygoje “Baroko dvasia” pateikiama ne tik koncentruota baroko epochos apžvalga, bet ir savitas požiūris į šią epochą.

Ispanų-portugalų kilmės žodžiu barroco (pirmą kartą užrašytu 1531 m.) iš pradžių buvo vadinamas netaisyklingos formos ypač spindintis perlas; vėliau šis žodis ėmė reikšti Romos katalikų bažnyčios ir jėzuitų suformuotą stilių.

Barokas – Europos istorijos tarpsnis nuo XVI iki XVII amžiaus, liudijantis nuolat budinčią, ieškančią valią, siekį suprasti pasaulį ir žmogų, mėginimą išreikšti juos metafizikos, mokslo ir estetikos kalba. Dekarto piktasis genijus, Kornelio komiška iliuzija, pasakiškasis Šekspyro pasaulis, Bachų dinastijos muzikiniai eksperimentai – visa tai prancūzų kultūrologė Anne-Laure Angoulvent aptaria šioje studijoje, kalbėdama apie baroką, jo iliuzinę tarsi teatro dekoracija tikrovę.

Anot autorės, baroko menas iškilo kaip neramios epochos raiškos ir identifikacijos būdas, o jo filosofija atskleidžia moralinio, juridinio ir estetinio jausmo, kurio galutinis tikslas yra harmoningas tobulumas, sampratą – tai, ką galima pavadinti baroko dvasia, daugiau kaip pusantro šimto metų leidusia skleistis ir individualiai, ir kolektyvinei sąmonei.

Knygoje kalbama apie prancūzų, ispanų, italų, vokiečių baroko kilmę, raidą ir ypatybes, brėžiamos svarbiausios baroko mentaliteto gairės, aptariami jo paradoksai.

Atspindi mūsų nueitą kelią

Kultūros istorijai skirtas leidinys – Sabine Melchior-Bonnet „Veidrodžio istorija“ pasakoja apie veidrodžio atsiradimą ir jo įprasminimą Vakarų kultūroje.

Kitados retas, brangus ir manieringas daiktas, šiandien veidrodis, yra įprastas namų puošybos ar miesto architektūros elementas. Amžiams bėgant veidrodis patyrė daugybę susižavėjimą keliančių metamorfozių – nuo mažučio metalinio veidrodėlio, taip vertinto kilmingų damų, iki modernių mūsų civilizacijos veidrodžių, kuriuos šiandien matome visur.

Veidrodžio istorija – tai ir žmogaus ryšio su savo atvaizdu, savo antrininku, istorija. Susiedamas tiesą su regimybe, bendrybę su atskirybe, veidrodis įkūnija aistras ir fantomus; vieniems tai yra dieviškumo atspindys, kitiems – gundymo ir iliuzijų įrankis…

S.Melchior-Bonnet, dėstanti College de France Modernaus Vakarų mąstymo istorijos katedroje, savo knygoje analizuoja įvairius veidrodžio simbolikos aspektus ir atskleidžia, kokią nepaprastą įtaką šis kasdienis daiktas padarė mūsų psichikai: garsioji „veidrodžio stadija“, kurios metu individas atranda save, čia įrašoma į ilgaamžę veidrodžio istoriją. Žaviu pasakojimo stiliumi autorė meistriškai supynė mokslą ir meną, literatūrą ir filosofiją, istoriją ir apmąstymus. Jau pati istorinės esė apie veidrodį idėja yra nuostabi. Juk tas kitados brangus, dabar banalus objektas atspindi mūsų civilizacijos nueitą kelią.

Santykis su veidrodžiu, ypač moteriai, yra dviprasmis. Tikra teisybė, kad ji „Nubunda gyvenimui, kai pamato savo atvaizdą“. Pasak Simone Weil, „labai graži moteris, žiūrėdama į savo atvaizdą veidrodyje, gali pamanyti, kad ji tokia ir yra, o negraži moteris žino, kad ji − ne vien šis atvaizdas“.

Parengė R.B.

Pasaulis pagal Endį Varholą

Pasaulis pagal Endį Varholą

JAV poparto dailininko E.Varholo fotoportretas, 1974-aisiais padarytas Helmuto Niutono.

Kęstutis Meškys

Vieno žymiausių XX amžiaus menininkų, JAV poparto dailininko Endžio Varholo vardas (Andy Warhol, 1928-1987) iki šiol kelia vieniems susižavėjimą, kitiems atvirą panieką ir net pasibjaurėjimą. Neseniai teko matyti jo kūrinių parodą, priminusią jos autorių – jo gyvenimą ir kūrybą.

Išsiliejo į gatves

Apie šį menininką – ryškiausią poparto atstovą – išgirdau gal prieš du dešimtmečius, kai į buvusią Sovietų Sąjungą, į Ermitažą pirmą kartą atkeliavo Amerikos moderniojo meno paroda. Tuomet šalia R.Lichtenšteino, R.Estes, R.Raušenbergo ir kitų žymių menininkų darbų kabojo ir didžiulės, prekybos centro lentynas su eilėmis išrikiuotų kokakolos buteliukų primenančios E.Varholo drobės. O ir pačių tos parodos salių šurmulys buvo panašus į kokio nors naujo šiandieninio “Akropolio“ atidarymą. Tad apie net menkiausią meditavimą, kai į nugarą rėmėsi tokių pat meno mylėtojų alkūnės, negalėjo tuomet būti nė kalbos.

Sėkmė nusišypsojo tik prieš savaitę, kai į Peterburgą iš JAV, iš Pitsburgo Endžio Varholo muziejaus, vėl atkeliavo šio dailininko darbai. Peterburgo Rusų muziejaus Marmuro rūmų salės šį kartą pasitiko nykia tuštuma ir aibe vakarykščiam homo sovieticus spindesį praradusių etikečių, reklaminių ženklų ir šou žvaigždžių atvaizdų. Tarsi tas mūsų išsvajotas E.Varholo vartotojiškas pasaulis šiandien iš parodų salės išsiliejo į šio elitinės kultūros išdidumą praradusio didmiesčio gatves, aikštes ir patvorius, virsdamas mirgančiomis pepsikolos iškabomis, naujų Holivudo filmų reklamomis ir tuščiomis importinio alaus skardinėmis tarpuvartėse. O juk šiuose rūmuose dar vakar buvusio Revoliucijos muziejaus stendai bylojo apie greitą kapitalizmo, vartotojiškos visuomenės žlugimą. Tad gal tiesa, kad komunizmą nugalėjo ne pasiaukojantis kovotojų už demokratiją judėjimas, o skardinė pepsikolos. Nugalėjo tas pasaulis, kurį taip išradingai ir kūrybingai šlovino E.Varholas.

Bjaurusis ančiukas

M.Džagerio portreto variacijos (1975).

Gimęs 1928-aisiais emigrantų iš Slovakijos šeimoje, E.Varholas nuo vaikystės nepasižymėjo išoriniu patrauklumu ir buvo tarsi bjaurus ančiukas iš jo taip mėgstamų Disnėjaus multfilmų. Gal todėl mokyklos lankymas, kur laukė patyčios, jam buvo tikra kančia. Ne kaip jam sekėsi ir mokslai. Tačiau nežabotas talentas, išblyškęs veidas ir ironiškas protas dar bestudijuojant Karnegio technologijos institute pelnė jam “inteligentiško triušio” pravardę.

Baigęs dizaino mokslus, ambicijų pilnas jaunuolis ilgai nedelsė ir jau 1950-aisiais atvyko į Niujorką. Už aštuonis dolerius išsinuomavęs studiją, jis jau po kelių dienų susirado reklamos kūrėjo darbą prestižiniuose „Glamour“, „Vogue“ ir „Harper’s Bazaar“ žurnaluose. Čia ir atėjo pirmas svaiginantis pripažinimas, reikšmingos premijos ir pažintys. Jis mėgavosi pirmąja šlove, nepraleisdavo nė vienos parodos atidarymo, lankėsi galerijose ir prezentacijose. Kaip pats prisipažino, jei Niujorke organizuotų iškilmingą tualeto atidarymą, jis tikrai nepraleistų ir jo.

Jau tuomet E.Varholas pasižymėjo ekstravagantiška, skandalinga elgsena, sumaniai mokydamasis savo prekinio ženklo (brend) reklamavimo iš kito savo amžininko – Salvadoro Dali. (Ne veltui meno pasaulis šiuos vardus rašo greta, įtraukdamas į jų tarpą ir Pikasą). Jau tuomet savo brangius kostiumus jis negailestingai aptaškydavo dažais, formuodamas talentingo išsiblaškiusio menininko įvaizdį. Anksti nupliko, tad nesidrovėdavo nešioti šieno, iššaukiančios raudonos spalvos perukus, ar, paėmęs už parankės motiną, manieringai vaikščiodavo Niujorko aveniu, ant pavadėlio prisirišęs keletą kačių.

Jo šlovė augo lyg ant mielių – tokios pat provokuojančios jo sukurtos reklamos turėjo neregėtą pasisekimą ir greitai pildė sąskaitą. Jis tapo naktinių klubų ir bohemos vakarėlių dažnu ir geidžiamiausiu svečiu.

Išgarsino… sriuba

Garsiosios E.Varholo „Campbell’s Soup“ („Kembelo sriuba“) kolekcijos (1968) fragmentas. E.Varholo „Dvi Merlinos“ (1962).

Tačiau reklamos anonimiškumas negalėjo patenkinti jo vis didėjančių ambicijų. Jis ištisomis valandomis eksperimentavo, skausmingai ieškodamas savo kelio. Nes tvirtai žinojo – tik tai gali atnešti jam kaip menininkui sėkmę.

Jis klodavo ant šaligatvio šviežiai išdažytas drobes, fiksuodamas praeivių pėdas, išbandė daugybę tapybos technikų ir net… šlapinosi ant dažytų drobių.

Nebe pirmąsyk jam padėjo jo ištikima draugė. (Moterims, kurios jį dievino, jis buvo abejingas, nes, manoma, E.Varholas buvo gėjus.) “Tu mėgsti pinigus – tai ir piešk juos. Tau patinka tomatų sriuba „Campbell“ – tai nutapyk ją,”- pasakė ji lyg tarp kitko.

Taip didžiulės drobės su ištapytomis „Campbell“ sriubos skardinėmis ir dolerių kupiūromis tapo jo vizitine kortele, padarė jį vienu žymiausių mūsų laikų tapytoju, kasdienius banalius daiktus prakalbinančiu šamanu.

Pasipylė liaupsinantys kritikų straipsniai, jo paveikslai aukcionuose buvo parduodami už neregėtą šiuolaikinės tapybos darbams kainą.

E.Varholas negalėjo patikėti jam nesuprantama sėkme. Apie tai jis kalbėjo iki gyvenimo pabaigos. Žmonės jam atrodė per daug kvaili. Gal nuo tada jis ir užsikrėtė ta panieka daugeliui jį supančių žmonių?

Ir tik pasaulio galingieji, žvaigždės jam išliko ant pagarbos verto pjedestalo – jis ieškojo su jais pažinčių, mėgavosi jų dėmesiu. Šį jų šlovinimo jausmą jis atsinešė dar iš savo varganos vaikystės, kai vartė blizgančius žurnalų puslapius.

Tapo simboliais

„Gyvenimo stilius“ (1976). „Mao Tse Tung“ (1973). „Šautuvas“ (1982).

Kartu su savo bendražygiu fotografu Biliu Neimu jis iš gana apleistos priemiesčio gaisrinės depo perkėlė savo studiją į erdvų pastatą 47-ojoje aveniu Niujorke. Jį visą išklijavo sidabrine folija.

Sidabrinis fabrikas (Factory) tapo ne tik jo įtempto darbo vieta – čia persikėlė visos Niujorko bohemos gyvenimas. Čia galėjai sutikti ir Elizabetą Teilor, Lizą Mineli, E.M.Remarko našlę ir Č.Čaplino buvusią žmoną, roko žvaigždę M. Džagerį ir garsųjį rašytoją, bitnikų epologetą Dž.Keruaką bei kitas įžymybes. Čia virė gyvenimas – kažkas skaitė eiles, rodė madas, gėrė likerį, filmavo ar svaiginosi narkotikais. Čia visada sukinėjosi daugybė jaunuolių ir merginų, ieškančių šlovės ir laukiančių malonės iš savo dievinamo studijos šeimininko.

O jis tik retkarčiais išeidavo iš savo kambario, trumpam pasinerdavo į šurmulį ir lyg mistiškas vampyras, pasikrovęs vitališkos energijos, vėl grįždavo prie darbo.

Taip gimė daugybė jo politikos, meno ir šou verslo žvaigždžių portretų, tapusių laiko ženklais ir simboliais.

Jiems ir buvo skirta nemaža dalis ekspozicijos parodoje, surengtoje Peterburge. Suprantama, pirmiausia čia iškabinti visų laikų pripažinto sekso simbolio – Merlinos Monro – atvaizdai. Juos kurdamas dailininkas, kaip ir daugelyje kitų darbų, pasinaudojo aktorės fotografija, sumaniai ją transformavęs.

Tiražuodamas įvairiomis spalvinėmis gamomis su įvairiais vos pastebimais formos pakitimais arba suteikdamas objektams didžiulius formatus, E.Varholas tarsi įterpia juos į masmedijos, mechanizuotos gamybos paruoštą mūsų sąmonę. Šiame, kaip ir kituose darbuose, jis verčia žiūrovą stabtelėti ir ieškoti paslėptų kodų, prikausto jo dėmesį.

Toks žaidimas su informacija, kurio taisyklių E.Varholas išmoko dar kurdamas reklamą, verčia norom nenorom sureikšminti tuos vaizduojamus objektus, ieškoti vitališkas ir estetines prasmes. Tokiu būdu visa tai, kas buvo banalu, kasdieniška, menininko talento dėka tampa prasminga, o ilgainiui – prasmingais laikmečio ženklais ir simboliais. Ir nesvarbu, kas būtų pavaizduota – kino žvaigždė, kokakolos skardinė ar pagaliau toks banalus daiktas kaip unitazas.

Kūrė su J.Meku

Nuo 1963 metų E.Varholas rimtai susidomėjo kinu, kuris jį taip sužavėjo, kad vienu metu jis net galvojo atsisakyti tapybos.

Šis jo kūrybos periodas ypač įdomus Lietuvos meno mėgėjams. Tuo metu Niujorko filmų gamybos kooperatyvui (Film-Makers Cooperative) vadovavo mūsų tautietis kino andergraundo tėvas Jonas Mekas. Nors E.Varholas ten dažnai lankydavosi, jis su J.Meku geriau susipažino tik 1965-aisiais.

Beje, mūsų tautiečio iniciatyva kiekvienas kooperatyvo seansas prasidėdavo E.Varholo vienu iš kino darbų, kurie nė iš tolo nepriminė Holivudo produkcijos. Tai buvo 16 mm nespalvoti kino portretai – kino bandymai, kaip juos pats vadino menininkas, – kuriuose ištisas valandas stambiu planu vienu rakursu buvo rodomi žmonės… Rūkantys cigarą, miegantys ar net demonstruojantys užpakalinę kūno dalį… (dėl paskutinio kino darbo net buvo iškilęs didelis skandalas, nes Endis pažadėjo draugui, kurį filmavo, kad juosta viešai nepasirodys niekada).

Tiesa, dar 1964 metais J.Mekas vadovavo E.Varholo filmo “Empire” kūrimui, tačiau jiedu ėmė artimai bendradarbiauti tik po Erdvinio kino (expanded cinema), organizuoto J.Meko, festivalio. Jis sužavėjo E.Varholą techninių ir meninių formų naujoviškumu, kai vaizdas buvo derinimas su „gyva“ scenine kūryba, roko grupių „gyvu“ muzikavimu; jame dalyvavo ir Fluxus atstovai.

Tuo metu E.Varholas tobulino savo filmus – jam prireikė sin-chroniškai filmuojančios kameros, o J.Mekas buvo puikiai įvaldęs šią techniką. Ir nors po kelių metų abiejų menininkų kūrybiniai keliai išsiskyrė, jie liko draugais. Beje, keletas iš daugiau kaip 60 E.Varholo kino darbų, primenančių J.Meko filmus, buvo paro-dyta ir Peterburgo ekspozicijoje (“Miegas”, ”Rūkantis cigarą”, “Valgantis obuolį” ir kiti).

Nors itin novatoriškų E.Varholo filmų plačioji publika nepriėmė, vis dėlto keli jo kino darbai – “Merginos iš Čelsio” (1966), ”Blyksnis” (Flash, 1968), ”Šiukšlynas”(Trash, 1969) – turėjo ir nemažą komercinį pasisekimą. Tačiau šešiasdešimtųjų pabaigoje, perleidęs studijos Factory vadovavimą savo bendražygiui Poliui Morise (Paul Morissey), jis ėmė intensyviai dirbti su savo paties įkurta roko grupe „Velvet Andeground“, ruošdamas didžiulius šviesų, muzikos, kino ir madų demonstravimo šou su visur jį lydinčia manekene Niko.

Mirties angelas ir vizionierius

Visą tą laiką jis neatsisakė bohemiško naktinio gyvenimo – nuo pat vaikystės kentėdamas nuo nemigos, jis ištisas naktis leido tai studijoje, tai naktiniuose klubuose, tai Maх Canzas City bare, kur rinkosi Niujorko įžymybės. Jis godžiai kolekcionavo jo mylimų ir atstumtų gerbėjų reiškiamus jausmus, meilės nuotykius, jo įskaudintų žmonių neapykantą ir neviltį, kuri ne kartą baigėsi savižudybėmis.

Jis visa tai stengėsi pernešti ant drobių, į fotojuostą, įrašinėjo magnetofonu, vedė savotišką dienoraštį, kurį vėliau išleido knyga. Elgėsi lyg padykęs vaikas, kol 1968-aisiais viena iš jo apgaulės aukų – scenaristė Valeri – paleido į E.Varholą kelis pistoleto šūvius.

Niekas nebesitikėjo, kad pasruvusį krauju, silpnos sveikatos menininką dar pamatys gyvą. Tačiau jis išgijo. Jo būdas tapo dar siaubingesnis, atsirado įtarumas, nepasitikėjimas net artimiausiais žmonėmis. Daugelis tuomet tiesiog vadino dailininką monstru, mirties angelu. „Aš jausdavau Varhole kažką nesveiko. Į jį buvo baisu žiūrėti. Jame buvo kažkas liguisto ir iškrypėliško”, – kalbėjo gerai menininką pažinojęs F.Hardis.

Po šūvių E.Varholas buvo priverstas nešioti korsetą, jo veidas dar labiau pabalo, įgavo kone vaiduoklišką atspalvį ir jį nuolat kamavo šlapimo pūslės ligos. Tačiau tai E.Varholui suteikė kažkokio šėtoniško žavesio. Jis traukė vienus tiek pat stipriai, kiek atstumdavo kitus.

E.Varholas mirė 1987-aisiais, pasiekęs šlovės viršūnę, apie kokią galėtų svajoti bet kuris iš šiuolaikinių menininkų. Jis nepaliko mokinių nei pasekėjų. ”Aš noriu, kad mano organizmas paprasčiausiai išnyktų. Ir vis dėlto man daugiau patinka mintis, kad žmonės po mirties virsta smėliu arba kažkuo panašiu, kas ir toliau tęsia darbą po tavo mirties, “- rašė E Varholas.

Pasaulis šiandien jį vadina kultiniu dailininku. Didžiulę įtaką jis turėjo reklamai, dizainui, šiuolaikinėms medijoms. Tačiau svarbiausia – jis atvėrė duris, nuspėjo tą pasaulį, į kurį tarsi pamišusi lekia dabarties civilizacija. Tai pasaulis, kuriame nebelieka vietos daiktui, realybei – juos keičia, tarsi bekūnis atspindys, jų ženklai, vaizdiniai, brendai. Be kitų, jo sukurtų, menininkas kitoms kartoms paliko bene patį ryškiausią – Endį Varholą.

Ir todėl gal visai natūralu ir nejuokinga, kad buvusiuose Revoliucijos muziejaus rūmuose šalia dailininko tapytų Mao, Lenino portretų kabo ir paties E.Varholo – monstro, avantiūristo ir didžio menininko, vertelgos ir revoliucionieriaus – autoportretas.

Rimas Driežis: „Lėlių teatras gali būti įdomus ir suaugusiems“

Rimas Driežis: „Lėlių teatras gali būti įdomus ir suaugusiems“

Lėlininkas R.Driežis įsitikinęs, kad atėjo laikas lėlių teatrą suvokti kaip atskirą meno reiškinį.

Salomėja BURNEIKAITĖ

Kai lėlininkas Rimas DRIEŽIS 2002-aisiais atvyko į Klaipėdą dirbti pagal specialią programą su klaipėdietės lėlių teatro režisierės Jūratės Januškevičiūtės studentais, nuolat visiems besikalbant mažai kam Klaipėdoje rūpimais klausimais, jo dėka gimė neformalus lėlininkų diskusijų klubas. R.Driežis – neoficialus klubo prezidentas – šiuo metu yra vienas aktyviausių lėlių teatro menininkų: stato spektaklius, konsultuoja ir padeda kitiems rasti savo vietą lėlių teatre, tyrinėja lėlių teatro reiškinius, rašo straipsnius.

- Praėjusieji metai buvo pažymėti profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradininko dailininko Stasio Ušinsko 100-mečiu. Pagaliau pavyko išleisti jo knygą „Lėlių ir kaukių teatras“, kuriai parašei išsamią ir plačią įžangą. Kuo ši knyga tokia svarbi?

- Šios knygos pasirodymo laukėme septyniasdešimt metų. Mūsų dailės klasikas Stasys Ušinskas ją parašė XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė ne tik ją išleisti, bet ir nutraukė Ušinsko veiklą lėlių teatre, tada jau spėjusią sulaukti tarptautinio pripažinimo. Priminsiu, kad, negaunant finansavimo, buvo priverstinai uždarytas 1936 metais Kaune Ušinsko įsteigtas pirmas profesionalus lėlių teatras Lietuvoje. Taigi šiais metais minėsime profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje 70-metį. O 1938-aisiais, irgi be valstybės paramos, Ušinskas sukūrė pirmąjį lietuvišką garsinį marionečių filmą „Storulio sapnas“, kuris sudomino Holivudo prodiuserius – Amerikoje jis gavo užsakymą sukurti marionečių filmą pagal H.K.Anderseno pasaką „Lankštingala“. Išlikę eskizai ir šiam filmui sukurtos lėlės rodo, kad Ušinskas rimtai ruošėsi filmavimui, bet po karo prie lėlių teatro nebegrįžo.

- Knyga „Lėlių ir kaukių teatras“ pasiekė ir Klaipėdą. Teatro ir muzikos muziejaus dėka ji pateko į Klaipėdos universiteto ir mūsų miesto meno bibliotekas kartu su kompaktiniu disku, kuriame įrašytas marionečių filmas „Storulio sapnas“. Ką jis mums turėtų priminti?

Pastaraisiais metais pasirodė net kelios knygos apie lėlių teatrą.

- Ušinskas knygą pavadino vadovėliu ir pirmą jo skyrių apie marionetes išdėstė taip, kad „mokytojas sekdamas paeiliui kiekvieną puslapį galėtų mokykloj įsikurti teatrą“. Įžanginiame žodyje Ušinskas apžvelgia lėlių teatro istoriją, pateikia lėlių tipų pavyzdžių, plačiausiai aptardamas marionetes, kurios, pasak jo, „yra labai išplitęs teatro žanras ir dabar konkuruojąs savo tobulu reiškimo būdu kitus lėlių teatro žanrus“. Tai oponavo Maskvos centrinio lėlių teatro vadovo Sergejaus Obrazcovo skeptiškam marionečių vertinimui, o šiandien net Rusijos teatrologai pripažįsta, kad šio įtakingo kūrėjo antipatija marionetėms ilgus dešimtmečius stabdė šios technikos vystymąsi visoje Tarybų Sąjungoje, kartu tolindama ir Ušinsko knygos pasirodymą. Kurį laiką dingusiu laikytą rankraštį 1986-aisiais Valstybiniame literatūros ir meno archyve aptiko režisierė Laima Lankauskaitė.

Iš tiesų leidinių apie Lietuvos lėlių teatrą yra mažai, todėl kiekvienas džiugina. Pirmiausiai – jų iš viso turi būti ir jų po truputį randasi. Beje, prie knygų apie lėlių teatrą būtina paminėti ir tavo sudarytą ir 2005 metais Klaipėdos universitete išleistą knygą „Lietuvos lėlių teatras: nuo ištakų iki mokyklos“.

- Dabar madinga rengti įvairias laboratorijas, „vorkšopus“. Dažnas lėlių teatro festivalis įtraukia į programą tokį švietėjišką puslapį. Kokią prasmę turi tokie mokymai?

- Lietuvoje mes dar tik susipažįstame su tokia darbo forma, kurią vadiname kūrybinėmis dirbtuvėmis. Jos turėtų tobulėti. Prieš kelerius metus man teko būti viename „vorkšope“ Lenkijoje. Labai norėjau išbandyti tradicinį anglišką Pančo teatrą. Sužinojau, kad Bielystoko lėlių teatro fakultete rengiamos kūrybinės dirbtuvės, į kurias atvažiuoja profesionalus lėlininkas Pančo teatro atstovas Danas Bišopas iš Anglijos. Žinojau, kad jis priklauso Pančo draugijai, vaidina pagal autentiškus tekstus, gyvuojančius jau kelis šimtmečius. Man buvo svarbu, kad jis vaidina su nuo senų laikų lėlininkų naudotu įtaisu, vadinamąja pivete arba piščiku, deformuojančiu žmogaus balsą. Buvo įdomi jo konstrukcija, nes tai yra paslaptis. Bent žinantys vengia pasakoti, kaip tą įtaisą pasidaryti, kaip išmokti kalbėti su juo. Nuvažiavau suintriguotas. Vykau dėl Pančo, bet… Įdomesni buvo kiti dalykai. Susidomėjau tradicinių marionečių valdymu. Aš dirbau kaip studentas. Man įdomios buvo ir nekonvencinės lėlių teatro formos, ir objektų teatras. Žodžiu – važiavau vieno, o radau ką kita ir dar įdomesnių dalykų. Be to, Bielystoko lėlių teatro fakultete užtikau didelę ir turtingą biblioteką apie lėlių teatrą. Lietuvoje visi mes dar esame savamoksliai ir kiekvienas turim tik savo patirtį. O susitikę įvairiuose renginiuose dažniausiai tiesiog džiaugiamės susitikimais, geriam alų, rūkom ir… senstam. Dalykiniai pokalbiai gali vykti tik tokiose kūrybinėse laboratorijose, kur nekoketuodami dalinamės ar esame priversti dalintis patirtimi. Galime klausti, o vadovas yra priverstas atsakyti. Taigi pats patyriau, ką gali duoti kūrybinės dirbtuvės. Tai labai reikalinga savišvietos arba mokymosi forma. Manau, kad naujos žinios pas mus turėtų kainuoti daugiau. Ten, kur aš buvau, už viską turėjau mokėti.

- Kamerinių teatrų festivalyje „Kaukutis” praėjusį rudenį vadovavai kūrybinėms dirbtuvėms „Kaukių teatras“. Kuo buvo įdomi ši laboratorija?

- Šios dirbtuvės rengtos ne tiek norint pasidalinti patirtimi, bet bandant naujai „aprengti“ vaikų ir jaunimo studijos „Atžalynas“ kojūkininkus, kurie dažnai papuošia įvairius masinius renginius. Ušinsko 100-čiui skirtame tarptautiniame festivalyje, kurį organizavo Vilniaus teatras „Lėlė“, jaunieji Kretingos kojūkininkai žingsniavo Vilniaus senamiesčiu jau naujais pavidalais. „Kaukių teatro“ dirbtuvėje pirmiausiai bandėme fantazuoti, kartu įsivaizduodami, kaip tokios padidintos judančios figūros galėtų atrodyti atviroje erdvėje, tarp žmonių. Tai, kas tinka salėje, nelabai tinka lauke. Judėjimui trukdo ir vėjas, ir kelio nelygumai. Tačiau lauke gyvybės suteikia besiplaikstančios draperijos. „Kaukėti“ kojūkininkai turį išraiškingą plastinę formą.

- Žinau, kad dalyvavai Kretingoje pristatant ir naują leidinuką „Liaudiškasis lėlių teatras Kretingos rajone“, sudarytą „Kaukučio“ festivalio organizatoriaus Verbuto. Kokia galėtų būti jo vieta ir reikšmė tarp leidinių apie lėlių teatrą?

- Leidinuko medžiaga – vertinga. Aš labai džiaugiuosi juo. Mes matėme tik signalinius egzempliorius. Tikiuosi, kad tiražas bus pakartotas, o leidinys taps prieinamas visiems besidomintiems. Labai gerai, kad pridėta jo santrauka anglų kalba, tačiau reikėtų tiksliau nurodyti naudotus šaltinius ir rengėjus. Dabar aš jau galiu įsivaizduoti, kad kas nors imtųsi ruošti leidinį apie lėlių teatrą Lietuvos teritorijoje ar Lietuvos kunigaikštystės teritorijoje, ir tai būtų dar geriau. Visų mūsų dar laukia didelis darbas ir visi mes nuolat mokomės.

- Šiemet švęsime profesionalaus Lietuvos lėlių teatro 70-metį. Kaip keitėsi mūsų lėlių teatras per pastaruosius penkiolika Nepriklausomybės metų?

- Keitėsi kaip ir visas Lietuvos gyvenimas. Pirmiausia, yra svarbus kiekybinis, t.y. statistinis lėlių teatrų išplitimas. Iš sovietinio laikotarpio paveldėjome du valstybinius lėlių teatrus Kaune ir Vilniuje. Latviai turėjo tik vieną. Estai  taip pat tik vieną valstybinį. Dabar atsiranda daug nepriklausomų mažų teatrų. Lietuvai dviejų lėlių teatrų tikrai nepakako.

Tie laisvės metai pirmiausia davė kiekybę. Tai svarbu, nes kitaip nebūtų įmanoma kokybė, kurią garantuoja natūrali atranka.

Šiandien dar turime nuolat dirbančius Panevėžio lėlių vežimo teatrą, Klaipėdos lėlių teatrą, Kauno lėlių teatrą „Nykštukas“, Alytaus lėlių teatrą „Aitvaras“… Šie teatrai siekia įsitvirtinti. Negalima užmiršti neseniai keturiasdešimtmetį šventusio Martyno Mažvydo šalies bibliotekos „Berniuko Žirniuko“ teatro, keletą dešimtmečių dirbančio Utenos lėlių teatro „Zuikis puikis“, lėlių teatro trupės „ČIZ“ iš Rokiškio.

Dabar lengviau yra veržtis iš tik vaikams skirto teatro inercijos. Jei būtų vienas lėlių teatras, jis turėtų vaidinti tik vaikams. Bet jeigu teatrų yra daugiau, vienas kitas gali tapti įdomus ir suaugusiems.

- Bet požiūris, jog lėlių teatras tinka tik vaikams, yra labai gajus.

- Kitaip ir negali būti! Bet kai teatrų yra daugiau, tai nei valstybė, nei visuomenė negali jų įpareigoti vaidinti tik vaikams. Kuo toliau, tuo labiau publika ims įprasti ir jai nebus „šoko“, kad lėlės vaidina suaugusiems. Svarbu, kad ryžto nepritrūktų patiems lėlininkams.

Dar pastebėjau, kad atsirado stipresnis lėlių teatro istorijos ir teorijos poreikis. Net Dalia Gudavičiūtė, tyrinėjusi lėlių teatrą Atgimimo pradžioje, šiandien stebisi, kad tai, ką ji prieš keliolika metų atrado Žemaitijoje (velykinės „žalnierių“ figūros), nors ir turėjo istorinę reikšmę, bet buvo reikalinga tik jai ir dar keliems žmonėms. Dabar šiais objektais plačiau domimasi. Tai mūsų visų darbą daro visavertiškesnį. Dramos teatro seniai niekas neįsivaizduoja be teorinio domėjimosi ar gilesnės teatrologinės refleksijos. Atėjo laikas suvokti ir lėlių teatrą kaip atskirą meno reiškinį.

Visiems mums reikšminga buvo ir pirmoji mokslinė konferencija „Lietuvos lėlių teatras: nuo ištakų iki mokyklos“, 2004-aisiais vykusi Klaipėdos universitete.

Negalima nepaminėti ir Nacionalinio UNIMA (tarptautinė lėlininkų asociacija) centro įkūrimo Lietuvoje. Tai irgi yra laisvės laikotarpio įvykis. Atėjo laikas, kai mes pajėgiame suprasti Ušinsko fenomeną.

Reikšmingas įvykis buvo ir Jūratės Januškevičiūtės parengtas lėlių teatro režisierių kursas, baigęs studijas 2004-ųjų pavasarį Klaipėdos universitete. Nors ir ne visi baigusieji liko dirbti lėlių teatro srityje, bet jų yra palyginti nemažai. Svarbu, kad pirmą kartą Klaipėdos universitete paruošti tokie specialistai. Dabar čia vėl surinktas lėlininkų kursas, ir tikiuosi, kad jiems bus šiek tiek lengviau eiti jau pramintu taku. Argi tai nerodo tam tikros lėlių teatro brandos?

- Manai, esame liudininkai, kad lėlių teatras atgimsta?

- Laikas yra geriausias liudininkas, tačiau tam tikrą naują etapą jau galime įžvelgti. Laisvės metais susiformavo nemažas lėlių teatro festivalių tinklas. Judėjimas prasidėjo 1992-aisiais, „Lėlininkų dienomis“, kurias surengė Kauno valstybinis lėlių teatras, o virto jos į kasmet vykstantį festivalį „Šypsos lėlės ir vaikai“. Be to, ir Panevėžio lėlių vežimo teatre ritmingai vyksta festivalis „Lagaminas“, o Alytuje – konkursinis lėlių teatrų festivalis „Aitvaras“. Štai ir Klaipėdoje 2004-aisiais vyko festivalis „Lėlių pavasaris“, o 2005-aisiais jau trečią kartą surengtas lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis“, kuris išaugo į tarptautinį. Šiandien lėlių teatras neužsidaro vien savoje erdvėje. Jam vis daugiau atsiranda vietos įvairiuose kituose renginiuose, festivaliuose, šventėse.

Pastabos iš šios rezervato pusės

Pastabos iš šios rezervato pusės

Finalinė G.Grajausko pjesės „Rezervatas“ (rež. D.Meškauskas ir A.Giniotis) scena. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Gitana Gugevičiūtė

Ką apskritai reiškia teatro scenai Klaipėdos dramos teatre daugiau nei metus rodomas D.Meškausko ir A.Giniočio režisuotas spektaklis pagal G.Grajausko pjesę (pjesė parašyta 2003 m.) „Rezervatas”? Ogi aktyvų veiksmą, padedantį spręsti lietuviškos dramaturgijos egzistencijos klausimą.

Tuo metu, kai daugelis debiutuojančių dramaturgų mėgina rašyti tik specialiai konkursams, festivaliams ar „stalčiui“, nes teatrų režisieriai tas pjeses atmeta nė nepranešę, jog malonėjo perskaityti, du talentingi, žinomi kūrėjai ėmė ir „susivienijo“. Vienas parašė (ne taip svarbu, kad pirminis imperatyvas parašyti pjesę buvo Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro užsakymas), kitas – režisavo ir suvaidino. Abu suteikė progą išgirsti, pamatyti, įvertinti ir aptarti; suteikė galimybę kalbėtis ir apie dramaturgiją, ir apie režisūrą viename, t.y. apie spektaklį. Apšvietė ir kitą reiškinio pusę – snaudžiantį teatrologų „cechą“… O gal būtina užsisakyti „dėmesį iš anksto“?

Pradžia „apgauna“

Ir dėl savo pliusų, ir dėl minusų spektaklis provokuoja, ir tai yra gerai. Pastebėjau, kad jo (spektaklio) pradžia – ir tada, prieš gerus metus, ir dabar, prieš keletą dienų, žiūrovus „apgauna“: pastarieji iškart puola nuoširdžiai klausytis, bandyti suvokti prasmę rodomose skaidrėse, sugauti reikšmes senelio ir anūkėlės pašnekesyje apie seną garbingą dakotų gentį, Baltuosius bizonus, neaprėpiamą laisvę ir Madoną… Įprastais rūbais apsirengę aktoriai pamažu renkasi į sceną ir virsta tuo, ką vaidins: dviem indėnais – Kajuga (akt. D.Meškauskas) ir Kiku (akt. E.Brazys), Baltąja moterimi (akt. E.Barauskaitė) ir Storu žmogumi (akt. V.Jočys). Žiūrovai laukia pradžios, o Pradžia jau senų senovėje įvykusi, – dabar tėra girdimi tolimi praeities atgarsiai ir yra Dabartis. Jei iškart priimsi spektaklio, kaip žaidimo, taisykles, spektaklis „matysis“ pagrįstas, motyvuotas. Kitu atveju jis mažų mažiausiai neįkvepia. Tačiau reikėtų atidžiau padėlioti šių dviejų skirtingų matymo pozicijų pasiansą.

Jeigu tai žaidimas…

Kajuga (akt. D.Meškauskas). Baltoji moteris (akt. E.Barauskaitė).

Tarkime, kad spektaklis – postmodernus žaidimas. Spektaklio personažai – su „neišplėtotomis biografijomis“, schematiški, gana abstraktūs „indėnizuoti“ lietuviai – nesijungia į apibrėžtą, aiškią visumą, nes šį spektaklį galime suprasti ne kaip baigtinį, o kaip laike tebesitęsiantį suvokimo (ir susivokimo) procesą. Pagal postmodernizmo dėsnius (o tokie tikrai yra) spektaklis nieko neprivalo aiškinti ar paaiškinti, bet jis visada sukuria žiūrėjimo būdą. Šiuo atveju žiūrėjimo būdu gali tapti žaidimas: žaidimas kalba (tekstu), surogatiniais veikėjais; režisieriaus žaidimas, kad jis režisuoja, aktoriaus – kad vaidina, žiūrovo, kad žiūri ir tiki, jog mato spektaklį… Viena, ko tikrai galima reikalauti iš suaugusiųjų žaidimo, – tikro suvokimo, jog tai, kas žaidžiama, yra arba pramoga, arba kova, arba šiaip malonumas.

Būtent dėl paskutiniosios pozicijos galima suabejoti „spektaklio – žaidimo“ versija: vienintelis E.Brazio Kikas dar bando nuoširdžiai sužaisti savo indėną iš juodakojų genties; šamaną, nežinantį, kad jis toks yra; nuoširdų naivuolį, tikintį, jog Baltoji moteris tikrai yra princesė, negalinti „dulkintis“ su nekilmingais. Na, dar Storą žmogų neblogai sužaidžia V.Jočys. Bet ką iš tikrųjų norėtų žaisti E.Barauskaitė – seniausios profesijos atstovę ar princesę? Visos mažos mergaitės žaidžia ir princeses, ir verslininkes, ir dainininkes, ir t.t., ir kaip profesionaliai jos tai daro! Kodėl? Nes tiki.

Žiūrint kitaip

Storas žmogus (akt. V.Jočys). Kikas (akt. E.Brazys).

Galima šį spektaklį žiūrėti kitaip. Taip, kaip, beveik neabejoju, žiūri daugelis. Tikėtis konkrečios istorijos, spalvingų ir gyvų personažų, atvirų konfliktų.

Konfliktas čia, žinoma, yra. Vidinis konfliktas: kova su savo baimėmis, neryžtingumu, su dvasiniais poreikiais; noras ištrūkti iš vidinio rezervato, tapti savimi. Ir veikėjai – tarsi idealistai, „paskutinieji mohikanai“, susirūpinę, kaip išlikti autentiškais surogatiniame pasaulyje, – yra, bet jie kažkokie „vienkartiniai“, anemiški, gana nuobodūs. Be kelių šykščių nuorodų, jog Kikas – banko tarnautojas, sergantis ir prostata, ir hemorojumi; Kajuga – turtingas indėnas, savo vigvame turintis televizorių ir galintis bet ką nusipirkti (net Baltąją moterį); Storas žmogus – advokatų nustekentas išsiskyręs žliumba, o Baltoji moteris – prostitutė, dramaturgas nei emociškai, nei dvasiškai savo veikėjų neturtina. Jis pasitenkina abstrakčiomis, visiems tinkamomis frazėmis, kurios lygiai taip pat gali skambėti ir iš traktoristo, ir iš belgo, ir iš buhalterės lūpų.

Neilgai „temaitino“

Žinoma, niekas nereikalauja dažnai iškrypėliško žiūrovų skonio tenkinti kuriant pikantiškus, emocionalius, savarankiškus, autentiškus personažus, bet akivaizdu, kad ši dramaturginė medžiaga aktorius neilgai „temaitino“: „popremjerinė“ viltis, jog spektaklis „susistyguos“, veikėjai įgaus spalvas ir individualumą, regisi, žlugo.

Piktas ir monotoniškas, intelektualus D.Meškausko indėnas iškalba, kai kada – išrėkia tekstą ir nepasitenkinimą esatimi. V.Jočys imituoja (prieš metus – linksmai parodijavo) Storo žmogaus, sukurto pagal „amerikoniškąjį kirpimą“, baimes, linksmumą, kvailumą. E.Brazys tiesiog demonstruoja nuoširdų atsidavimą ir pastangas gerai suvaidinti, ir tai jam gana neblogai pavyksta. O E.Barauskaitės Baltoji moteris – ta, kuri, blaiviai mąstant, turėtų būti viena svarbiausių veikėjų (juk būtent ji ragina išmėginti tegu ir patį kvailiausią būdą ištrūkti į geresnį, gražesnį, prasmingesnį gyvenimą) – faktiškai tuščia vieta. Toks vaidmens pavidalas, kokiu spektaklyje pasirodo Baltoji moteris, scenai nereikalingas. Betikslis blaškymasis, formalus teksto kalbėjimas, nervingas susmulkėjimas – vaidmens „juodraštis“ turėtų likti repeticijoje, o ne būti perkeltas į spektaklį. Reikėtų labai gerai pagalvoti, ar E.Barauskaitė yra sukūrusi blogesnį vaidmenį…Kas liktų?

Tuo tarpu, kai daugelio teatrų scenose draminiai tekstai be gailesčio kupiūruojami, dar daugiau – darkomi, idant režisierius galėtų „komfortabiliai“ kurti savo interpretaciją, šis spektaklis patvirtina tebeegzistuojant ir kitokio kūrybinio bendradarbiavimo būdą.

Ne aktorius, ne režisierius, o dramaturgas čia, regisi, yra svarbiausias (spektaklio prologe, matyt, neatsitiktinai girdimas dramaturgo balsas, o epiloge tas pats dramaturgas, tik dabar jau muzikantas, dainuoja akompanuojant sau ir grupei „Rokfeleriai“).

Tačiau, jei teatrališkumą trumpai apibrėšime R.Bartheso žodžiais: „teatrališkumas – tai teatras minus tekstas“, tegu visi tie, kurie žiūrėjo „Rezervatą“, patys atlieka šį nesudėtingą matematinį veiksmą (t.y. iš teatro kaip spektaklio atima tekstą) ir pabando atsakyti, kas liko?..

Beje, liktų dar ir tai, apie ką nerašyta: „žaislinė“ scenografija (R.Skrebūnaitė) ir puikios lietuvių liaudies dainų interpretacijos indėnų tema, ir klausimas, kur buvo A.Giniotis (režisierius statytojas, „akis iš šono“), kai atėjo laikas dėti taškus ant „i“?

Lėlių teatro scenoje šėlo… stichijos

Lėlių teatro scenoje šėlo… stichijos

Scenos iš Klaipėdos lėlių tetro edukacinio projekto “Judėjimas”. Iš nedidelio rutulio ir kelių ilgų siaurų juostų žiūrovų akivaizdoje gimė rankas, kojas, visą kūną įvairiomis kryptimis sukiojantys, juokingai stripinėjantys žmogeliukai. Aktorių rankose audeklas pulsavo, lėtai leidosi žemyn ar kilo į viršų, sukurdamas tai audringos jūros, tai beribės erdvės įspūdį. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Jūratė Grigaitienė

Klaipėdos lėlių teatro naujausias kūrinys – edukacinis projektas „Judėjimas“ – traukia dėmesį netradiciškumu ir eksperimentiniais ieškojimais.

Gimė iš etiudų

Spektaklį režisavo Gintarė Radvilavičiūtė, vaidino teatro aktoriai ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros lėlių teatro specializacijos studentai (kurso vadovas lektorius Linas Zubė).

Tai jau ketvirtas jaunos režisierės kūrybinis darbas Klaipėdos lėlių teatre ir antroji premjera šį pusmetį.

Spektaklis eksperimentinis ir netradicinis keliais aspektais. Pirma, vaidinimas vyko ne teatro scenoje, kaip įprasta, o didžiuliame Žvejų kultūros rūmų fojė. Antra, visiškai atsisakyta verbalinio teksto, skambėjo tik muzika, o pirmieji žiūrovai buvo kurčnebyliai, labai gyvai ir emocingai reagavę į tai, kas vyksta vaidinimo aikštelėje.

Nebuvo spektaklyje ir tradiciškai suvokiamų lėlių, o tik įvairūs daiktai, skirtingų faktūrų judantys objektai. Lėlininkas L.Zubė kalbėjo, kad spektaklis gimė etiudų pagrindu. Studentai gavo kūrybinę užduotį – parengti etiudą, kuriame atsiskleistų netikėčiausios pasirinkto daikto ar objekto savybės.

Audeklas virto paukšte

Iš tiesų spektaklyje kai kurių daiktų/objektų pasaulis išplėtotas maksimaliai. Režisierė ir aktoriai išradingai žaidžia žemės, vandens, oro ir ugnies stichijų temomis. Tiesa, proporcijos nėra idealiai išlaikytos, nes daugiausia dėmesio skiriama oro ir vandens stichijoms.

Pavyzdžiui, spektaklio pradžioje palubėje pakibęs balto audeklo gabalas netikėtai pradeda judėti, virsdamas į paukštę dideliais sparnais ar tolumoje boluojančią burę. Audeklas pulsuoja, lėtai leidžiasi žemyn ar kyla į viršų, sukurdamas beribės erdvės įspūdį. Vėliau didysis audeklas tarsi pasidalija į daug mažų, vienodo dydžio audeklo atraižėlių, kurios tvarkingai sukabintos ant dviejų ilgų virvių. Jos, sinchroniškai virpėdamos, judėdamos erdvėje pirmyn ir atgal, sukuria tam tikrą konfliktą. Kurį laiką aktyviai vyksta nebyli lygiagrečiai ant virvių sukabintų atraižėlių komunikacija. Intriga kyla, kai atraižėlių centre netikėtai atsiranda įvairių dydžių ir formų skylės. Įdėmus žiūrovas, sėdintis šalia, suabejojo ar tai iškirptos skylės, ar tiesiog tamsios dėmės. Užsiplieskia konfliktas tarp dviejų eilėmis tvarkingai sukabintų baltų ir skylėtų/dėmėtų atraižėlių. Galų gale tarsi po sunkaus mūšio scenoje lieka boluoti vieniša atraiža.

Įdomūs ieškojimai su nedideliu rutuliu ir keliomis ilgomis siauromis juostomis. Žiūrovų akivaizdoje gimsta rankas, kojas, visą kūną įvairiomis kryptimis sukiojantys, juokingai stripinėjantys žmogeliukai. Judanti lėlė pranoksta gyvą aktorių, nes tokių akrobatinių triukų negalėtų atlikti net lanksčiausias cirko artistas.

Suprato be žodžių

Netikėti atrodė etiudai su tampomu audeklu. Aktoriai, atsidūrę tampraus audeklo viduje, priminė judantį kūdikį motinos įsčiose, o gal dinamišką ugnies šokį. Spektaklyje apstu ženklų, simbolių, kuriuos šifruojant reikia gerokai pažadinti savo vaizduotę ir jausmus. Juolab kad spektaklyje neištariamas nė vienas žodis. Kulminacija pasiekiama kuriant vandens stichiją su didžiuliu peršviečiamu audeklu, patiestu ant žemės. Keturi aktoriai tarsi magai pradeda nuo vos juntamo subtilaus virpėjimo, kuris po truputį įsilinguoja, įsisiūbuoja, virsdamas nepaprasto grožio audringa jūra. Sukuriama spalvinga ir jaudinanti didelių ir mažų bangelių paletė.

Spektaklyje stebina aktorių susiklausymas, sinchroniškumas, ansambliškumas, nors patys scenoje beveik nepasirodo, užleisdami vietą daiktams. Lėlininkai nesusipainioja tarp daugybės tampomų virvių ir virvelių, nepasiklysta sudėtinguose daiktų ir objektų judėjimo labirintuose. Aktoriai spektaklyje dirba kaip viena darni komanda, supranta vienas kitą be žodžių, kaip ir tie likimo nuskriausti, bet nepalaužti jaunieji žiūrovai.

Tiesa, žiūrovai vaidinime pasigedo aiškesnės dramaturginės siužeto linijos, gilesnės minties, idėjos bei atskirus etiudus vienijančios jungiamosios grandies. Įdomūs atskiri etiudai, ieškojimai, netikėtos daiktų formos, objektų judėjimas erdvėje, bet pasakyti apie ką konkrečiai spektaklis, dar sunku. Tiesiog sukurtas puikus vizualinis reginys, atskleistos netikėtos skirtingų faktūrų daiktų charakteristikos. Manyčiau, naujai premjerai pritrūko užbaigtumo, temos ir idėjos aiškumo, o gal tiesiog laiko. Spektaklis „Judėjimas“ puiki paraiška tolimesniems ieškojimams keturių stichijų tema.

Kultūrą – gerbt!

Kultūrą – gerbt!

Klaipėdos menininkų namai, prieš metus tapę Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru (KKKC), pakeitė ne tik pavadinimą – atgimė šios miesto kultūros įstaigos veikla, išaugo jos užmojai. Apie KKKC kūrybines idėjas ir šiemet vyksiančius projektus su “Klaipėdos” dienraščiu mintimis dalinasi centro direktorius Ignas KAZAKEVIČIUS.

Pažvelkime novatoriškai

“Kultūra kuriama personaliai, o pristatoma viešai, kad kuo daugiau žmonių ja “apsikrėstų”. Vartotoją “susargdinti” reikiama kultūros viruso atmaina – vienas iš mūsų centro tikslų”, – sakė Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro direktorius I.Kazakevičius. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

2006 metais Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras tęs ir užtvirtins savo pirmųjų veiklos metų atradimus ir novatoriškai pažvelgs į “kultūros” sąvoką.

Kas yra kultūra? Kultūra prasideda nuo mandagiai ištarto (pageidautina šypsantis) „labas rytas“, nuo pirmadienio spaudos apžvalgos ir lydi mus nuo „daržų iki bažnyčių“… (čia – iš geografinių KKKC koordinačių kilęs posakis, maždaug tolygus popiežiaus urbi et orbi). Prisiminkime, jog žodis kultūra kildinamas iš lotyniško veiksmažodžio colere (apgyvendinti, lavinti, lavinimas, tobulinimas, vystyti, gerbti). Iš esmės kultūra apima žmonių veiklą: žinias, tikėjimus, menus, moralę, teisę, papročius ir kitus gebėjimus, kuriuos žmogus įgyja kaip visuomenės narys ir kurie leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines bei dvasines vertybes. Pastoviais laikais kultūra tampa arba tradicija, arba “sveiku protu”, t.y. tuo, kas nebesvarstytina, natūralu.

Šiandien sutariame, kad kultūra reikalinga, tačiau ginčijamės dėl jos formų (elitinė, masinė ir pan.), visuomeninės, išliekamosios vertės. Visos šios kultūros viruso atmainos yra mumyse ir pasireiškia priklausomai nuo aplinkos poveikio ir kitų stimuliatorių. Kultūra kuriama personaliai, o pristatoma viešai, kad kuo daugiau žmonių “apsikrėstų”. Žodžiai gražūs, tačiau kaip vartotoją “susargdinti” reikiama kultūros viruso atmaina? Toks yra vienas iš KKKC bei čia dirbančių projektų vadovų Skaistės Kazarauskaitės ir Gyčio Skudžinsko tikslų.

Gerieji virusai

Kultūrai reikia suteikti formą. Be jos liks tik abstrakcija, teorinių normų rinkinys. Menas – populiariausia išraiškos forma. O pastarąjį, savo ruožtu, reikia išvaduoti iš formos, cechų, sričių, netgi erdvių ir tradicinės pateikimo sampratos gniaužtų.

Neatsitiktinai vienus projektus KKKC realizuos tik uostamiestyje (konferencija “Neužšalanti kultūra” + meno festivalis “Pamirštos vietos”), kiti skirti Klaipėdos kūrėjų reprezentacijai platesniuose vandenyse.

Šios krypties projektai negali užsidaryti vien tik gimtojoje erdvėje. “Tik – elementarus” Klaipėdos meno “tik – pristatymas” kituose miestuose dar negarantuoja proceso kokybės ir reikiamo atoveiksmio. Klaipėdos menas pats nėra kuo nors ypatingas. Kad tokiu taptų, privalo atsirasti ir tinkamas kontekstas, ir naujo tipo kūrėjas. Šiam tikslui KKKC seikia pritraukti kitų Lietuvos miestų, užsienio šalių kuratorių, institucijų dėmesį. Antai KKKC, kuratorės J.Rekevičiūtės ir prodiuserio R.Rickevičiaus inicijuotas projektas “Rytoj yra dabar” vyksta ne viename atskirai paimtame mieste, bet visoje šalyje. Projektas yra suformuotas tikrąja “projektine” prasme: 2005-aisiais jis buvo pristatytas Lietuvoje ir užsienyje, apie jį sukurtas filmas, atsirado nuolatiniai rėmėjai ir fanai, menininkai kūrinius kuria specialiai šiam projektui. 2006-aisiais projektas taps bienale ir nuo šiol net tik kas dvejus metus pristatys lietuvių, latvių, estų ir vienos šalies – svečio intriguojančias šiuolaikinės grafikos kūrinių kolekcijas, bet ir pasiūlys miestiečiams naujas laisvalaikio praleidimo formas viešose erdvėse. Atraskime kultūrą naujose kasdienybės situacijose!

INTRO: dvi bienalės

INTRO – tai novatoriškus sprendimus skatinantis ir inicijuojantis “motininis” KKKC renginių ciklas. Šio ciklo rėmuose “užaugintos” ir kūną įgavusios bei kovinį krikštą gavusios idėjos vėliau tampa savarankiškais platesenės panoramos projektais, susidedančiais iš parodų, akcijų, “vorkšopų” ir seminarų. Ir į visuomeniškiausią grafikos mediją orientuota bienalė “Rytoj yra dabar”, ir 2004-aisiais pradėtas fotografijos projektas “Erozija” tęs laipsnišką meno “bienalizacijos” procesą. Norime padovanoti Klaipėdai bienales, kurios įprasmintų kuriamą vizualinių menų pristatymo tradiciją. Pasirinktas grafikos + fotografijos derinys yra artimas VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros (KVDK) studentams, nesvetimas vyresnės kartos Klaipėdos kūrėjams, populiarus pasaulyje.

Būsimais mūsų miesto kultūros skleidėjais pasirūpinti reikia jau šiandien! Todėl, aktyviau į meninę veiklą įsijungus Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriui, “Erozijos” projekto vadovu tapo R.Treigys, ir pagal bendrą su kuratoriumi G.Skudžinsku paruoštą koncepciją jame bus akcentuojama jaunųjų menininkų kūryba. Pirmą kartą Lietuvoje projektas vyks net 10 mėnesių ir po rimtos konkursinės atrankos suteiks galimybę jauniesiems debiutuoti 6-iose projekto parodose, o geriausiems iš geriausiųjų prisistatyti sykiu su profesionalais finaliniame, tarptautiniame projekto etape – Klaipėdos dailės pa- rodų rūmuose lapkričio mėnesį.

“Erozija” sezoną pradeda jau vasario 3-iąją dvinare paroda “Dėmesys daiktui”. LFS Klaipėdos skyriaus galerijoje (Tomo g. 7) pakviesime susipažinti su KVDK tebestudijuojančių ir jau baigusiųjų darbais, o 17-ją vasario KKKC galerijoje (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) – į pripažinto šios temos meistro Alvydo Lukio parodą.

Bus menų kvartalas

Tarptautinis projektas “Rytoj yra dabar. Grafika” 2005-aisiais Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune subūrė trijų Baltijos šalių dailininkus. Jo metu, padedant publikai, buvo sukurtas ir Klaipėdos dailės parodų rūmuose eksponuotas didžiausias grafikos kūrinys. KKKC organizuotas pirmasis meno festivalis “Pamirštos vietos” pernai uostamiesčio Menininkų namų kiemelio fachverką pavertė fantastiška muzikos ir šviesos projekcijų erdve. Nerijaus Jankausko nuotraukos

KKKC meną supranta kaip nuolatinę, gyvą, cirkuliuojančią visuomenės bendravimo formą. Todėl pagrindiniai mūsų projektai yra “socializuoti”. Išeiname į miesto erdves, išeiname arčiau žmogaus, stengiamės susieti įvairias kultūros pasireiškimo formas. Vartotojiška kultūra duoda. O vadinamoji “tikroji kultūra” gali duoti tik tuo atveju, jei pats vartotojas pasiryš bent minimalioms pastangoms ir taps ieškotoju bei kūrėju. Padėti žiūrovui surizikuoti ir pasirinkti savęs pažinimo laisvę reikalingas procesas, jam sukurti ir palaikyti – organizacinė struktūra, o struktūrai – bazė.

KKKC ateityje turi tapti miesto kultūros proceso stimuliatoriumi, aktyviu dalyviu, sukurti traukos zoną tiek veiklos, tiek vietos prasme. Šią sistemą netolimoje ateityje sudarys kuriama meninė rezidencija, jau esantis KKKC informacinis padalinys (tai pirmoji pagalba norinčiajam pakelti sparnus ir savo ruožtu ieškantiems užsienio partnerių projektams uostamiestyje), specifiniams projektams pritaikyta meno galerija bei kartu su miesto savivaldybe inicijuota menininkų kiemelio renovacija.

Jau yra paruoštas techninis projektas, kuris leidžia dalyvauti struktūrinių Europos fondų programose ir suformuoti savitą senamiesčio kultūrinių objektų ir erdvių kompleksą – menų ir amatų kvartalą. Taip atsiras ne tik turistų srautams patrauklus objektas – bus skatinamas ir kultūros verslumas, kūrėjų ir miesto visuomenės bendradarbiavimas, kaimyninių regionų kultūriniai mainai.

Padės prisiminti apklausa

Kad bežygiuodami į priekį neatitrūktume nuo šaknų, apie netolimą praeitį primins miesto identitetą tiriantis antrasis meno festivalis “Pamirštos vietos” (pirmasis įvyko 2005-aisiais).

Kurias vietas menininkai akimirkai prikels gyvenimui? Tas, kurias apklausos metu pasirinks miestelėnai.

“Pamirštų vietų” idėja pratina žmogų prie naujadarų jo atminties teritorijoje, prie aktualių šiandienai išraiškos formų, prie galimybės meno objektus viešoje erdvėje įkurdinti ilgesniam laikui. Kalbame apie skulptūrines fantazijas, kurios negąsdintų formų monumentalumu ir medžiagišku pastovumu, neslėgtų tiesmukais istoriniais motyvais, o taptų vizualiai paslankesniais, daugiau asociacijų keliančiais kūriniais.

Veiks diskusijų klubas

Šiais metais veiklą pradėsiantis KKKC klubas “Kulturpolis” organizuos atviras diskusijas, kvies žmones, norinčius kurti ir kuriančius naują kultūros sampratą. Į klubo pokalbius pakviesime miesto kultūros strategus, kūrėjus, verslininkus, dėstytojus, studentus, žodžiu, visus, kurie turi originalių idėjų, taip pat energijos šias idėjas vystyti ir pritaikyti mūsų miesto aplinkoje. Kitais vakarais klubas suburs norinčiuosius sužinoti apie meno raiškos įvairovę, formas bei tendencijas. Tarpdisciplininį dialogą plėtos literatūrai ir jos kūrėjams skirtas renginių ciklas ir novatorišką garsų muzikos kultūrą propaguojančius menininkus vienijantis projektas „Garsų galerija”.

Taigi idėjų yra. O kadangi jų turi ne tik KKKC, planuoti, organizuoti, pasitikrinti save dar nestartavus padės vadybos aktualijų farvaterį gilinsianti konferencija “Neužšalanti kultūra”. KKKC jau planuoja 2007 metų veiklą. Tačiau ir šį sezoną esame atviri naujoms ir netikėtoms mintims.

Ten, tarp Žemės ir Rojaus…

Ten, tarp Žemės ir Rojaus…

Kadras iš A.Matelio dokumentinio filmo „Prieš parskrendant į Žemę“.

Jūratė Usanova

Kol kažkur lietuviškomis premjeromis gardžiuojamasi per reguliarius seansus, uostamiesčio kino klubas „Kinopolis“ sausio 20-ąją į P.Domšaičio galeriją sukvietė pilną salę klaipėdiečių, norėjusių pasimėgauti lietuvišku kinu.

Buvo rodomas režisieriaus Arūno Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ (2005), jau turintis du prizus – Leipcigo festivalio „Auksinį balandį“ ir Amsterdamo festivalio IDEA „Sidabrinį Vilką“.

Filmuotas ligoninėje

Santariškių vaikų ligoninėje filmuotas lyriškas esė iš kino ekrano švietė pilnai salei susirinkusiųjų, bet negraudino. Filme šypsena ir skausmas ligoninėje dera ypatingame – vaikystės – laike ir salėje kelia natūraliai banguojančią atmosferą: čia susikaupusią skausmo suvokimo tylą, čia žaidimų komiškumo reakcingą stebėjimą. „Taip, ten yra skausmas, yra nežinia, yra netektys. Bet tai nėra paskutinė stotelė“ (iš kino kritikės R.Oginskaitės interviu su režisieriumi A.Mateliu). Ne paskutinė stotelė, bet „<…> kažkas šviesaus tarp Rojaus ir Žemės.“

Anot K.Jasperso, žmogui žinojimas, kad jis mirs, yra neapibrėžto momento laukimas. Tačiau kol mirtis tik verčia rūpintis, kaip jos išvengti, tai dar nėra ribinė situacija. Mažieji žmonės, sergantys onkologinėmis ligomis, gyvena suvokdami nuolatinę mirties grėsmę, įsikūrę meile ir rūpesčiu užkrečiančiame savo pasaulyje. Jau beveik natūraliomis kūno dalimis tapusios lašelinės ar medicininiai terminai, vartojami buitinėje jų šnekoje, ir kai kurie net nežino kito gyvenimo – gyvenimo Žemėje. Lyg tie renesansinių freskų ar drobių pučiai, žvelgiantys nuo lubų, kažkur pakibusio pasaulio. Tik filme jie – visai be manieringos pompastikos, ir jų stebėjimo bokštas – tai ligoninės korpusas. Ir jie taip pat priekaištauja mamoms, gal kiek supratingiau nei bendraamžiai, kad puodai stebuklų nedaro – vis dėlto tai morkos, o ne mėsainis.

Įkvepia kilniaširdiškumo

Pagrindiniu filmo leitmotyvu ir tampa tas plikagalvių vaikų išraiškingomis akimis spinduliuojamas neišsenkantis gyvybingumas. Patys filmo herojai kažin ar traktuoja save kaip angelus. Jie gal ir nejaučia atliekantys misiją. Tačiau aiški jų belytiškumo išraiška nukreipia nuo jų išorės ir priverčia pažiūrėti, pajausti, pamėginti suprasti „iš vidaus“… Ir suvokti, kad vis dėlto galime mokytis tvirtybės ir kilniaširdiškumo, bylojančio apie tai, kad „<…> nesvarbu, su plaukais, ar be plaukų mano draugė. Aš jos pasiilgau.“

Įvairi filmo medžiaga: nespalvotos fotografijos, dialogų ir monologų vaizdo įrašai, pačių vaikų filmuoti jų kasdienybės ligoninėje reportažai, ūžiančio skrydžio virš kopų kadrai – visa tai daro filmą nevienalypiu, bet kartu tiksliai struktūrizuotu. Išlaikydamas ritmą, negrasindamas ištęstumu ir nedėliodamas įvykių aiškiai nubrėžtoje ašyje, filmas tampa ramus ir stebintis. Kažkas laikinai sustojusio – kaip ir filmo takią struktūrą pertraukiantys elementai – stop kadrai, retrospektyvios Eglės Mėlinauskienės fotografijos iš jos fotociklo „Diagnozė: CA in situ“. Čia sustojęs nespalvotų nuotraukų laikas supriešinamas su besitęsiančiu garso takelio laiku.

Kamera – vaiko rankose

Kameros – civilizacijos žaisliuko, ar, pasak paties A.Matelio, – antropologinių tyrinėjimų daikto „kelionė“ vaikų rankomis – tampa natūraliu jų aplinkos elementu. O kai tai „sava“ – tai išlaisvina atvirumą, išsisakymą, padeda užfiksuoti svarbias nesuvaidintas detales, perpasakoti istorijas.

Yra ir daugiau tokių pavyzdžių, kai grupelė apmokytų žmonių kameromis fiksuoja savo gyvenimą. Kad ir viena pirmųjų ŠMC laidų, sukurtų, atiduodant kameras vaikams. Bet tai jau kitokio ekrano istorijos. Be to, skiriasi ir pats tokio eksperimento pobūdis. A.Matelio filme tai labiau vidinis tyrinėjimas, bandymas pamatyti filmavimą iš kitos – pačių vaikų pusės. Anot A.Matelio, „galėdami žaisti vaikai taip praskaidrina ar įprasmina savo buvimą ten, o kamera tampa vienu iš bendravimo segmentų“.

A.Matelio filmas – lyg mėginimas pažvelgti į mirtį, atsiribojant nuo bet kokios jos – kaip tabu – traktavimo galimybės, ar bandymas išvengti visų klaidingų socializacijos sąlygotų įsitikinimų apie žmogiškosios egzistencijos pabaigą – mirimą ir mirtį. Artimieji visada tikisi, kad kiekvienas iš ligoninės sugrįš atgal, namo į Žemę. O jei ir negrįš, tai jokiu būdu nemirs – tik išskris virš smėlingų kopų…

A.Matelio filmą „Prieš parskrendant į Žemę“ „Kinopolis“ dar rodys šiandien ir rytoj 18 val. Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33).

Muzika kvietė būti kartu

Muzika kvietė būti kartu

M.Rubackytės rečitalis stebino interpretacijos įvairiaplaniškumu, sukrėtė įspūdžio stiprumu. Egidijaus Jankausko nuotrauka

Danguolė Vilidaitė

Klaipėdos koncertų salė festivaliu “Salve musica” kvietė muziką sveikinti ir švęsti kartu. Publikai buvo surengti aštuoni skirtingi vakarai – pulsuojantys Lotynų Amerikos ritmais, žavintys baroko puošnumu ar klasikine darna, o gal kažkuo intriguojantys, – kiekvienas galėjome pasirinkti pagal savo nuotaiką ar norą.

Sukrėtė M.Rubackytė

Šio festivalio svarbiausias akcentas – pianistės Mūzos Rubackytės rečitalis. Jis buvo atidėtas net du kartus ir daugelis turbūt jau nebesitikėjo išgirsti Klaipėdai žadėtą šios žymios Lietuvos ir pasaulio atlikėjos koncertą. Stebuklas vis dėlto įvyko ir “Kelionių metai” (toks koncerto pavadinimas) iš scenos persikėlė į mūsų dvasines gelmes.

Apie M.Rubackytę rašyti sunku ir lengva, – atrodo, visi įmanomi pagyrimai jau yra išsakyti, laikraščių recenzijose tik aukščiausi įvertinimai: didi menininkė, fortepijono meistrė, garso poetė ir t.t. Labiausiai stebina interpretacijos įvairiaplaniškumas ir tai, kaip tokia trapi bei subtili moteris scenoje staiga virsta įvairiomis emocijomis ir jėga žaižaruojančiu ugnikalniu, sugeba atskleisti pačią muzikos esmę.

Pirmoje dalyje skambėjo nedidukė V.A.Mocarto fantazija c-moll ir L.van Bethoveno sonata Nr.23 f-moll “Appassionata” (itališkai – aistringoji). Fantazijos atlikimas nebuvo tradicinis – ją pianistė suskaidė į daug mažyčių individualių fragmentėlių (tai leidžia šio kūrinio žanras) ir suteikė gilesnį charakterį. Paryškindama kiekvieną melodinį, ritminį ar faktūrinį pasikeitimą ir juos “perskaitydama” L.van Bethoveno stiliumi, ji, atrodo, norėjo atskleisti, iš kur šis muzikos genijus sėmėsi idėjų. “Appassionata” skambėjo įprastai, gal tik keli epizodai, lengvi ir grakštūs, labiau priminė V.A.Mocartą, kai kuriose vietose trūko fizinės garso jėgos.

Antroji koncerto dalis buvo skirta F.Listo kūrybai. Išgirdome penkias „Klajonių metų” dalis: “Sužadėtuves”, tris “Petrarkos sonetus” (Nr.47, 104 ir 123) bei sonatą-fantaziją “Perskaičius Dantę”.

Interpretuoti šį autorių atlikėjui yra vienas iš sudėtingiausių uždavinių. Pianistas turi būti ne tik techniškai, bet ir vidujai labai pasiruošęs, brandi asmenybė. F.Listo kūriniuose yra paslėpta daug įvairiausių dalykų: filosofinė gelmė, giliausi žmogaus būties išgyvenimai čia dera su žaismingu valiūkiškumu, poetišką kantileną keičia griausmingų akordų kaskados, kaprizingą ir išdidų ritmą – genialus ir neįmanomas paprastumas. (Šis kompozitorius kartais yra vadinamas vienu iš eklektiškiausių muzikos istorijoje.)

Visa tai radau M.Rubackytės grojime. Ypač sukrėtė, vos ne tiesiogine šio žodžio prasme, sonatos-fantazijos atlikimas – didžiulė dovana išgirsti tokią interpretaciją, įspūdis – labai stiprus.

Bisui tarsi energingas vėjo gūsis praūžė F.Šopeno “Revoliucinis etiudas”.

Vedė solo gitara

D.Kontrimas lyg koks burtininkas lengvai sau gitara pynė sudėtingiausius muzikos pasažus, minkštai ir subtiliai vedė solo. Smuikininkas V. Čepinskis ir ansamblis “Camerata Klaipėda” koncertu “Tik Mocartas ir Piacola” paminėjo savo vienerių metų sukaktį. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Jaunas ir kūrybingas gitaristas Deividas Kontrimas turbūt jau žinomas daugeliui Klaipėdoje. Jis aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose, vadovauja jaunimo džiazo ir roko grupėms, pats kuria. Festivalio “Salve musica” koncertas “Virš baltos tylos…” yra jo prieš metus suburto džiazo kvarteto (Paulius Stonkus – bosinė gitara, Viktoras Rubežas – mušamieji, Žilvinas Gaubas – klavišiniai) ir Klaipėdos kamerinio orkestro mažosios grupės “Dolcissimo” (vadovė Liuda Kuraitienė; dolcissimo – išvertus iš italų reiškia labai švelniai, maloniai) bendras darbas.

Skambėjo daug gražios ir žinomos muzikos (pvz., fragmentai iš E.L.Veberio roko operos “Jėzus Kristus superžvaigždė”, miuziklo “Evita” ir kt.), ji buvo atlikta be priekaištų.

Stipriu šio vakaro traukos centru tapo D.Kontrimo asmuo. Jis lyg koks burtininkas lengvai sau gitara pynė sudėtingiausius muzikos pasažus, minkštai ir subtiliai vedė solo. Poetišką solisto nusiteikimą, atrodė, dar labiau stiprino kiti atlikėjai. Džiugu, kad ir mūsų mieste kuriami įvairius muzikos stilius jungiantys projektai.

Jau vieneri metukai

Koncertu “Tik Mocartas ir Piacola” smuikininkas Vilhelmas Čepinskis ir ansamblis “Camerata Klaipėda” paminėjo savo vienerių metų sukaktį – kolektyvas buvo įkurtas prieš metus, priešpaskutinę 2004-ųjų dieną. Kad šie muzikai jau išsikovojo pripažinimą, rodė pilna klausytojų salė. Nieko keisto, – juk ansamblis pasižymi profesionaliu grojimu, darniu skambėjimu ir švaria garso intonacija, sugebėjimu vienas kitą jausti be dirigento pagalbos, techniški ir išraiškingi pačių orkestro dalyvių solo pragrojimai (Danielis Rubinas – kontrabosas, Tomas Ramančiūnas – violončelė). Papirko uždegančios ir energingos A.Piacolos tango interpretacijos (nepaprastai gerą aranžuotę orkestrui padarė pats V.Čepinskis), bet vis dėlto įdomiau klausiausi V.A.Mocarto muzikos.

Tauriai ir šviesiai suskambo du šio kompozitoriaus kūriniai: Adagio E-dur smuikui ir orkestrui (solistas V.Čepinskis – gal kiek trūko trapaus ir lengvo, tarsi pakilusio virš orkestro garso, būdingo V.A.Mocartui) ir trijų dalių koncertinė simfonija Es-dur smuikui, altui ir orkestrui (solistai V.Čepinskis ir Ūla Ulijona Žebriūnaitė). Įsimintina pastarojo kūrinio interpretacija – dviejų asmenybių, virtuozų rungtynės ir tarpusavio derėjimo ieškojimas. Kartais atrodė, kad abu atlikėjai priklauso visiškai skirtingoms mokykloms – tos pačios frazės dinamiškai buvo interpretuojamos kitaip, net priešingai – tai labiausiai šiame koncerte ir intrigavo.

„Nepaklusniųjų” nepaklusnumas

Tie, kurie žino, kas yra ansamblis “Nepaklusnieji” (Andrius Radziukynas – fleita, Julius Černius – klarnetas, Ieva Sipaitytė – smuikas, Robertas Bliškevičius – altas, Mindaugas Bačkus – violončelė, Rokas ir Sonata Zubovai – fortepijonas) ir kur yra “Nepaklusniųjų žemė” (kokie joje galioja įstatymai), greitai perprato koncerto nuotaiką.

Pirmoji “Kvietimo šokiui” (toks koncerto pavadinimas) dalis buvo labiau akademinė (V.A.Mocarto, K.M.Vėberio, E.Grygo kūriniai) – tai klausytojus privertė šiek tiek nerimauti ieškant lauktojo nepaklusnumo. Šios dalies rimtį visiškai atsvėrė antroji, jos muzika, pokštai ir malonūs netikėtumai (K.Bolingo, A.Piacolos, D.Milho ir Č.Čaplino kūryba). Supratau, kad šiems atlikėjams pavaldūs įvairūs muzikos stiliai – netikėtai gera K.Bolingo “Džiazo siuitos” interpretacija, labai “mocartiškai” gerąja tradicijų prasme suskambo V.A.Mocarto kvartetas fleitai, smuikui, altui ir violončelei D-dur.

Apie „bitlus”, Bachą ir nerūdijančią meilę boso gitarai

Apie „bitlus”, Bachą ir nerūdijančią meilę boso gitarai

„Man viskas gražu, kas yra gražu“, – sako jubiliejinio koncerto ir daugelio netradicinių projektų autorius R.Malinauskas, draugų vadinamas tiesiog Malina.

Rolanda Lukoševičienė

Gimtasis miestas, scenoje – artimiausi džiazo improvizacijų bendražygiai, sausakimša Klaipėdos koncertų salė. Ir staiga joje tyliai prabylanti Romualdo Malinausko boso gitara…

Suklusti priverčia ne koncerto „kaltininko“ pasirodymas, jo meistriškai valdomos gitaros skambesys. Ir ne ta reta akimirka, kai žinomą uostamiesčio džiazo muzikantą, aranžuotoją, Klaipėdos universiteto Džiazo katedros docentą publika išvysta akistatoje su žiūrovais vienut vieną: pačiame scenos priekyje, vietoje įprastų lengvų marškinėlių vilkintį elegantišką kostiumą. Publiką pribloškia R.Malinausko atliekama J.S.Bacho kompozicija – taip netikėtai su gerbėjais pasisveikino džiazo muzikantas, draugų vadinamas tiesiog Malina.

Paskui – nuo improvizacijų audros lūžtančios Arvydo Jofės būgnų lazdelės, ugnimi spjaudantis Petro Vyšniausko saksofonas, „rokerišką“ prigimtį išduodantis Gintauto Litinsko vokalas, „užvedantis“ „Alkos“ folkdžiazas, „džiazovi“ Eugenijaus Jonavičiaus, Stepo Januškos, Amberlife „bitlai“ . Ir ovacijų pliūpsniai, gėlės, sveikinimai, linkėjimai…

„Nejaugi ir džiazo muzikantai groja gamas?“- klausant virtuoziško muzikavimo netikėtai toptelėjo paikas klausimas. Tačiau kokį vaidmenį R.Malinausko gyvenime suvaidino gamos ir jo didenybė Bachas, išgirdau tik po kelių dienų. Aprimus jubiliejinio koncerto sukeltom aistrom, tačiau dar gyviems šiltiems įspūdžiams – apie subtilią publiką, kurios dėka muzikantai ant scenos jautėsi tarsi savo namuose, apie pompastika neatskiestą jaukumą ir legendinę grupę „The Beatles“, kurios muzika įkvėpė R.Malinauską sukurti ir klausytojų teismui atiduoti pirmą kartą nuskambėjusį projektą „We love “The Beatles”.

- Muzikuoti pradėjau nuo Bacho. Man tai labai graži muzika. Kai pradėjau groti gitara, nebuvo jokios literatūros. Tuomet „pasiėmiau“ Bachą. Ir jis man tikrai labai daug davė. Galbūt per koncertą man nepavyko pagroti taip, kaip per repeticiją. Tas jaudulys, pilna salė… Be to, grojau vilkėdamas švarką – rankovė kliūna už stygų, nepatogu, o sustoti nėra kaip. Nemėgstu švarko scenoje… Bachas – tarsi mano, muzikanto, pradžia. Todėl jo kūrinį pasirinkau ir savo jubiliejinio koncerto pradžiai. Tiesa, groti vienam ir dar pačiame scenos priešakyje tenka nedažnai. O dar Bachas – boso gitarai jis pakankamai sudėtingas. Gal kiek per skambiai pasakysiu, bet ne kiekvienas boso gitaristas ryžtųsi atlikti jo kūrinį. Man viskas gražu, kas yra gražu. O Bachą groti yra ir gražu, ir įdomu,- atviravo R.Malinauskas.

- Klausytojai, Tavo ir džiazo gerbėjai, koncerte išgirdo net tris projektus. Du jų – sukurti seniau. „We love “The Beatles”– premjera. Staigmena – koncerto pradžioje nuskambėjęs Bacho kūrinys. Ar galima tokį įvairiapusišką koncertą pavadinti duokle jubiliejui?

Į folkdžiazo atlikėjų gretas įsiliejo ir dainininkas S.Januška.

- Pagrindinis koncerto tikslas – ne siekis įamžinti savo 50 metų. Tiesiog labai norėjosi šią įsimintiną dieną pabūti su savo draugais, bendražygiais, su kuriais scenoje išlieta nemažai prakaito. Pabendrauti su jais per muziką. Tiesa, dėl įvairių aplinkybių visų sukviesti nepavyko.

Folkdžiazo projektas su “Alka” jau buvo sukurtas. Galbūt premjeriniam projektui pasirinkta “bitlų” muzikos interpretacija džiazo gurmanams galėjo sukelti kontroversiškas nuomones, tačiau man pačiam tuo momentu tai buvo priimtina, tokia buvo mano vizija. „We love “The Beatles” nuskambėjo apskritai pirmą kartą. Visiškai naujos aranžuotės. Tokią man svarbią dieną norėjosi pagroti tai, kas miela ir kas jungia visus, ne tik atlikėjus.

“Bitlus” pasirinkau neatsitiktinai. Man ši muzika kelia gražius prisiminimus. Kaip ir mano bendraamžiai, užaugau su šia grupe. Jų muzika jaudino ir jaudina iki šiolei. Neužmirštama melodika, tekstai. Manau, kad ji atspindi daugelio mūsų kartos žmonių jausmus ir patirtis.

- „The Beatles“ – iki šiolei populiari ir mėgiama grupė. Bandymas dar kartą savaip sugroti jų muziką susijęs su rizika?..

- Rizika visuomet yra, ką bedarytumei. Suprantu ir žmones, kurie išgirdo galbūt ne tai, ko tikėjosi. Buvo pritaikytos kitos aranžuotės, nei buvome įpratę. Šis projektas – tai mano požiūris į tai, ką aš kažkada išgyvenau, klausydamasis “bitlų”. Ir kartu – kaip aš tą muziką suprantu dabar. Išreiškiau save per tai, ką aš kažkada dievinau.

- Ar galima teigti, kad legendinės grupės “The Beatles” muziką sulaukęs 50 metų supranti kiek kitaip, negu būdamas paauglys?

- Manau, kad dabar aš ją suprantu šiek tiek giliau. Tuomet, kai išgirdau pirmą kartą, – buvau kokių šešiolikos ar septyniolikos metų, – dar negalvojau, kad kada nors drįsiu daryti šios muzikos aranžuotes. “Bitlai” man buvo tabu. Nesakau, kad per tą laiką tapau „kietesnis“ muzikoje. Greičiausiai – subrendau. Kai viską norisi padaryti savaip. Ir su tuo savu požiūriu prisiliesti prie šventų dalykų. Tą mano norą ir jo rezultatą galima vertinti įvairiai – vieniems galėjo patikti, kitiems – ne, o man pačiam tai – ir rizika, ir begalinis įdomumas dirbant su tokia medžiaga.

Žmonės yra įpratę prie tam tikrų kanonų. Ir kai pateiki kitokią, neįprastą versiją, ji arba atstumiama, arba priimama. Tame ir yra rizika. Galėjo kai kam pasirodyti, kad tai komercinis džiazas. Išties jis nebuvo konceptualus. Šis „bitlų” projektas – popmuzikos klasika lengvo džiazo apvalkale.

- Anuometiniai “bitlai” nebuvo „džiazovi“…

- Išties džiazo jie negrojo. Tačiau aš “bitlus” jaučiau būtent taip, kaip tu sakai, “džiazovai”. Nesu tokios “bitlų” interpretacijos pradininkas. “Bitlų” temas džiaze yra daug kas naudojęs. Ir ne tik džiaze, bet ir simfoninėje muzikoje. Nes tai – fantastiška melodika, harmonija, lyrika. Ji mūsų laikmečio žmonėms labai brangi ir daug ką reiškia. Kiekviena karta turi savo muzikos „dievus“. Manoji buvo vadinama bitlomanais. Nežinau, kaip tai pavyko, žvelgiant iš šalies, bet man pačiam tas koncertas, projektas buvo didelė šventė. Susirinko kartu pamuzikuoti draugai. Nustebau, kad buvo anšlagas. Tai labai pamalonino.

- Atsirinkai tas dainas, kurios tau patiko, ar bandei jas priderinti prie bendros projekto atmosferos?

- Norėjau, kad dainos „įsipaišytų“ į projekto kontekstą. Ir, žinoma, kad patiktų. Pasirinkau, ką buvau girdėjęs, kas jau anksčiau buvo naudota džiaze. Kai ką norėjosi padaryti savaip. Vieną, retai atliekamą temą pasakė draugas. Jos autoriai ne “bitlai”, o kompozitorė moteris.

- Tavo 35 metus besitęsianti meilė boso gitarai – nuolat žurnalistus dominanti tema. Iš pažiūros, niekuo itin neišsiskiriantis instrumentas, retai atsiduriantis priešakinėse džiazo fronto linijose…

Saksofonininkas P.Vyšniauskas – vienas seniausių ir ištikimiausių R.Malinausko bendražygių. Gitaristas E.Jonavičius ne tik senas R.Malinausko bičiulis. Abu klaipėdiečiai ne kartą muzikavo žymiosios L.Vaikulės komandoje. Koncerto įkarštyje neatlaikė mušamųjų aso A.Jofės būgnų lazdelės. Egidijaus Jankausko nuotraukos

- Nesvarbu, kaip ta boso gitara atrodo, tačiau iš tiesų ji – savotiškas harmoninis ritminis pagrindas, stuburas, ant kurio laikosi visa kompozicija. Tik iš pažiūros kažkoks bum, bum… Instrumento garsas, kaip ir žmogaus balso tembras, atspindi jo prigimtį. Ar galėtumei įsimylėti žmogų vien iš balso tembro, jo nemačiusi?

- Manau, kad visai įmanoma…

- Taip ir aš. Pamėgau boso gitarą ne dėl jos konstrukcijos, išvaizdos, ne dėl jos išorinių savybių. Juk būna, nematai žmogaus, o tik išgirsti per televizorių ar šalia praeinant kažkas kažką sako… Ir tas tembras taip užburia… O kitiems kur kas svarbesnė išvaizda – būtinai turi pamatyti, pačiupinėti. Taip ir aš: išgirdau ir pamilau. Iki šiolei tebesitęsianti meilė boso gitarai nesusijusi su mada. Ar su tuo, kad gitaristai anais laikais buvo labai madingi ir panos jiems ant kaklo kabinosi. Man artimas boso gitaros garsas. Per jos tembrą aš galiu save išreikšti. Tai tokie keisti sutapimai. Kai kažkas viduje susiderina. Į šią meilę galima žiūrėti filosofiškai, galima – labai paprastai. Manau, kad mudu su boso gitara esame savo vietoje.

- Ir garbės pakanka?

- Tai kad man jos nereikia. Svarbiausia, kad mane supranta. O dar svarbiau – kas. Juk taip nebūna, kad visiems geras. O tie draugai, kurie su manimi grojo, manau, supranta.

- Taigi esi gerbiamas ir mylimas. Tiek bičiulių – džiazo žvaigždžių susirinko švęsti gimtadienio scenoje su Tavimi kartu. Vertina Tave ir latvių estrados dievaitė Laima Vaikulė, esi ne kartą buvęs jos komandos narys. Regis, ko daugiau reikia? Sėdėtumei sau ramiai, bet nenustygsti. Nuolat netikėtais projektais pradžiugini ne tik klaipėdiečius. Kam Tau viso to reikia?

- Projektų kūrimas – tai mano saviraiška. Jie atsiranda, kai viduje kažkas subręsta. Galima, žinoma, nieko nedaryti arba kitus kritikuoti. Tačiau man patinka tas kūrybinis procesas, kuriame neišvengsi nesuplanuotų netikėtumų.

Ir šiame koncerte nuskambėję kad ir senesni projektai buvo parodyti naujai. Pavyzdžiui, didžioji dalis folkdžiazo projekto. Jame – daug anksčiau negrojusių atlikėjų: Petras Vyšniauskas, Arvydas Jofė, Eugenijus Jonavičius. Tai tarsi to paties projekto kita versija. Ir folkloro ansamblis pasirodė kitaip. Garso režisierius Ričardas Baltuonis atvežė specialius mikrofonus folkdainininkams, buvo idealiai suderintas vaizdas su geru garsu. Galų gale – kita erdvė. Žvejų rūmai, kur įvyko šio projekto premjera, labai dideli. Ten buvo kitas įgarsinimas. O dabar – viskas labai šilta, kompaktiška. Be jokios pompastikos, natūraliai…

Aranžuoti muziką R.Malinauskas pradėjo beveik tuo pat metu, kaip ir groti „Doudi Jazz Band“ – prieš 25 metus. Teminiais projektais klausytojus džiugina pastaruosius 5 metus. Kai suvokė, kad aranžavimas – lygiai tokia pat kūryba. Tuomet, sako, įsidrąsinęs. Taip atsirado „Kalėdinės džiazo mišios“ Kretingos bažnyčioje, „Šv. Antano mišios“ Kretingos stadione, Klaipėdos pilies džiazo festivalyje nuskambėjęs ir puikiai Talino džiazo festivalyje įvertintas projektas „Malina‘s Top Secret“, kuriame atlikta legendinės grupės „Tower of Pover“ muzika.

- Aranžuotė – tarsi melodijos rūbas, ji labai svarbi. Gali būti sukurta labai graži melodija, tačiau prasta aranžuotė ją sugadins. Arba gera ją pavers hitu. Čia ir slypi visa intriga, – dalijosi kūrybos paslaptimis R.Malinauskas.

Apie tai, ką ateityje gražaus ir netikėto žada „iškrėsti“, Malina nepasakoja.

- Ar „bitlai“ buvo staigmena? Buvo. Tebūnie staigmena ir tai, kas kol kas yra tik mano mintyse, – mįslingai prasitaria. – O šiaip Klaipėda iš tiesų yra jėga. Joje tiek daug nepanaudoto muzikinio potencialo. Tai reikia visiems parodyti.

…Na, lekiu pas savo studentus. Egzaminas vis dėlto,- prisimena šventas dėstytojo pareigas R.Malinauskas.

- Tikėkimės, jie nebus nuskriausti blogais pažymiais… – bandau provokuoti.

- Ne… – šypsosi muzikantas. – Aš studentams kaip tėvelis. Niekada neskriaudžiu…