Pastabos iš šios rezervato pusės

Finalinė G.Grajausko pjesės „Rezervatas“ (rež. D.Meškauskas ir A.Giniotis) scena. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Gitana Gugevičiūtė

Ką apskritai reiškia teatro scenai Klaipėdos dramos teatre daugiau nei metus rodomas D.Meškausko ir A.Giniočio režisuotas spektaklis pagal G.Grajausko pjesę (pjesė parašyta 2003 m.) „Rezervatas”? Ogi aktyvų veiksmą, padedantį spręsti lietuviškos dramaturgijos egzistencijos klausimą.

Tuo metu, kai daugelis debiutuojančių dramaturgų mėgina rašyti tik specialiai konkursams, festivaliams ar „stalčiui“, nes teatrų režisieriai tas pjeses atmeta nė nepranešę, jog malonėjo perskaityti, du talentingi, žinomi kūrėjai ėmė ir „susivienijo“. Vienas parašė (ne taip svarbu, kad pirminis imperatyvas parašyti pjesę buvo Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro užsakymas), kitas – režisavo ir suvaidino. Abu suteikė progą išgirsti, pamatyti, įvertinti ir aptarti; suteikė galimybę kalbėtis ir apie dramaturgiją, ir apie režisūrą viename, t.y. apie spektaklį. Apšvietė ir kitą reiškinio pusę – snaudžiantį teatrologų „cechą“… O gal būtina užsisakyti „dėmesį iš anksto“?

Pradžia „apgauna“

Ir dėl savo pliusų, ir dėl minusų spektaklis provokuoja, ir tai yra gerai. Pastebėjau, kad jo (spektaklio) pradžia – ir tada, prieš gerus metus, ir dabar, prieš keletą dienų, žiūrovus „apgauna“: pastarieji iškart puola nuoširdžiai klausytis, bandyti suvokti prasmę rodomose skaidrėse, sugauti reikšmes senelio ir anūkėlės pašnekesyje apie seną garbingą dakotų gentį, Baltuosius bizonus, neaprėpiamą laisvę ir Madoną… Įprastais rūbais apsirengę aktoriai pamažu renkasi į sceną ir virsta tuo, ką vaidins: dviem indėnais – Kajuga (akt. D.Meškauskas) ir Kiku (akt. E.Brazys), Baltąja moterimi (akt. E.Barauskaitė) ir Storu žmogumi (akt. V.Jočys). Žiūrovai laukia pradžios, o Pradžia jau senų senovėje įvykusi, – dabar tėra girdimi tolimi praeities atgarsiai ir yra Dabartis. Jei iškart priimsi spektaklio, kaip žaidimo, taisykles, spektaklis „matysis“ pagrįstas, motyvuotas. Kitu atveju jis mažų mažiausiai neįkvepia. Tačiau reikėtų atidžiau padėlioti šių dviejų skirtingų matymo pozicijų pasiansą.

Jeigu tai žaidimas…

Kajuga (akt. D.Meškauskas). Baltoji moteris (akt. E.Barauskaitė).

Tarkime, kad spektaklis – postmodernus žaidimas. Spektaklio personažai – su „neišplėtotomis biografijomis“, schematiški, gana abstraktūs „indėnizuoti“ lietuviai – nesijungia į apibrėžtą, aiškią visumą, nes šį spektaklį galime suprasti ne kaip baigtinį, o kaip laike tebesitęsiantį suvokimo (ir susivokimo) procesą. Pagal postmodernizmo dėsnius (o tokie tikrai yra) spektaklis nieko neprivalo aiškinti ar paaiškinti, bet jis visada sukuria žiūrėjimo būdą. Šiuo atveju žiūrėjimo būdu gali tapti žaidimas: žaidimas kalba (tekstu), surogatiniais veikėjais; režisieriaus žaidimas, kad jis režisuoja, aktoriaus – kad vaidina, žiūrovo, kad žiūri ir tiki, jog mato spektaklį… Viena, ko tikrai galima reikalauti iš suaugusiųjų žaidimo, – tikro suvokimo, jog tai, kas žaidžiama, yra arba pramoga, arba kova, arba šiaip malonumas.

Būtent dėl paskutiniosios pozicijos galima suabejoti „spektaklio – žaidimo“ versija: vienintelis E.Brazio Kikas dar bando nuoširdžiai sužaisti savo indėną iš juodakojų genties; šamaną, nežinantį, kad jis toks yra; nuoširdų naivuolį, tikintį, jog Baltoji moteris tikrai yra princesė, negalinti „dulkintis“ su nekilmingais. Na, dar Storą žmogų neblogai sužaidžia V.Jočys. Bet ką iš tikrųjų norėtų žaisti E.Barauskaitė – seniausios profesijos atstovę ar princesę? Visos mažos mergaitės žaidžia ir princeses, ir verslininkes, ir dainininkes, ir t.t., ir kaip profesionaliai jos tai daro! Kodėl? Nes tiki.

Žiūrint kitaip

Storas žmogus (akt. V.Jočys). Kikas (akt. E.Brazys).

Galima šį spektaklį žiūrėti kitaip. Taip, kaip, beveik neabejoju, žiūri daugelis. Tikėtis konkrečios istorijos, spalvingų ir gyvų personažų, atvirų konfliktų.

Konfliktas čia, žinoma, yra. Vidinis konfliktas: kova su savo baimėmis, neryžtingumu, su dvasiniais poreikiais; noras ištrūkti iš vidinio rezervato, tapti savimi. Ir veikėjai – tarsi idealistai, „paskutinieji mohikanai“, susirūpinę, kaip išlikti autentiškais surogatiniame pasaulyje, – yra, bet jie kažkokie „vienkartiniai“, anemiški, gana nuobodūs. Be kelių šykščių nuorodų, jog Kikas – banko tarnautojas, sergantis ir prostata, ir hemorojumi; Kajuga – turtingas indėnas, savo vigvame turintis televizorių ir galintis bet ką nusipirkti (net Baltąją moterį); Storas žmogus – advokatų nustekentas išsiskyręs žliumba, o Baltoji moteris – prostitutė, dramaturgas nei emociškai, nei dvasiškai savo veikėjų neturtina. Jis pasitenkina abstrakčiomis, visiems tinkamomis frazėmis, kurios lygiai taip pat gali skambėti ir iš traktoristo, ir iš belgo, ir iš buhalterės lūpų.

Neilgai „temaitino“

Žinoma, niekas nereikalauja dažnai iškrypėliško žiūrovų skonio tenkinti kuriant pikantiškus, emocionalius, savarankiškus, autentiškus personažus, bet akivaizdu, kad ši dramaturginė medžiaga aktorius neilgai „temaitino“: „popremjerinė“ viltis, jog spektaklis „susistyguos“, veikėjai įgaus spalvas ir individualumą, regisi, žlugo.

Piktas ir monotoniškas, intelektualus D.Meškausko indėnas iškalba, kai kada – išrėkia tekstą ir nepasitenkinimą esatimi. V.Jočys imituoja (prieš metus – linksmai parodijavo) Storo žmogaus, sukurto pagal „amerikoniškąjį kirpimą“, baimes, linksmumą, kvailumą. E.Brazys tiesiog demonstruoja nuoširdų atsidavimą ir pastangas gerai suvaidinti, ir tai jam gana neblogai pavyksta. O E.Barauskaitės Baltoji moteris – ta, kuri, blaiviai mąstant, turėtų būti viena svarbiausių veikėjų (juk būtent ji ragina išmėginti tegu ir patį kvailiausią būdą ištrūkti į geresnį, gražesnį, prasmingesnį gyvenimą) – faktiškai tuščia vieta. Toks vaidmens pavidalas, kokiu spektaklyje pasirodo Baltoji moteris, scenai nereikalingas. Betikslis blaškymasis, formalus teksto kalbėjimas, nervingas susmulkėjimas – vaidmens „juodraštis“ turėtų likti repeticijoje, o ne būti perkeltas į spektaklį. Reikėtų labai gerai pagalvoti, ar E.Barauskaitė yra sukūrusi blogesnį vaidmenį…Kas liktų?

Tuo tarpu, kai daugelio teatrų scenose draminiai tekstai be gailesčio kupiūruojami, dar daugiau – darkomi, idant režisierius galėtų „komfortabiliai“ kurti savo interpretaciją, šis spektaklis patvirtina tebeegzistuojant ir kitokio kūrybinio bendradarbiavimo būdą.

Ne aktorius, ne režisierius, o dramaturgas čia, regisi, yra svarbiausias (spektaklio prologe, matyt, neatsitiktinai girdimas dramaturgo balsas, o epiloge tas pats dramaturgas, tik dabar jau muzikantas, dainuoja akompanuojant sau ir grupei „Rokfeleriai“).

Tačiau, jei teatrališkumą trumpai apibrėšime R.Bartheso žodžiais: „teatrališkumas – tai teatras minus tekstas“, tegu visi tie, kurie žiūrėjo „Rezervatą“, patys atlieka šį nesudėtingą matematinį veiksmą (t.y. iš teatro kaip spektaklio atima tekstą) ir pabando atsakyti, kas liko?..

Beje, liktų dar ir tai, apie ką nerašyta: „žaislinė“ scenografija (R.Skrebūnaitė) ir puikios lietuvių liaudies dainų interpretacijos indėnų tema, ir klausimas, kur buvo A.Giniotis (režisierius statytojas, „akis iš šono“), kai atėjo laikas dėti taškus ant „i“?

Lėlių teatro scenoje šėlo… stichijos

Scenos iš Klaipėdos lėlių tetro edukacinio projekto “Judėjimas”. Iš nedidelio rutulio ir kelių ilgų siaurų juostų žiūrovų akivaizdoje gimė rankas, kojas, visą kūną įvairiomis kryptimis sukiojantys, juokingai stripinėjantys žmogeliukai. Aktorių rankose audeklas pulsavo, lėtai leidosi žemyn ar kilo į viršų, sukurdamas tai audringos jūros, tai beribės erdvės įspūdį. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Jūratė Grigaitienė

Klaipėdos lėlių teatro naujausias kūrinys – edukacinis projektas „Judėjimas“ – traukia dėmesį netradiciškumu ir eksperimentiniais ieškojimais.

Gimė iš etiudų

Spektaklį režisavo Gintarė Radvilavičiūtė, vaidino teatro aktoriai ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros lėlių teatro specializacijos studentai (kurso vadovas lektorius Linas Zubė).

Tai jau ketvirtas jaunos režisierės kūrybinis darbas Klaipėdos lėlių teatre ir antroji premjera šį pusmetį.

Spektaklis eksperimentinis ir netradicinis keliais aspektais. Pirma, vaidinimas vyko ne teatro scenoje, kaip įprasta, o didžiuliame Žvejų kultūros rūmų fojė. Antra, visiškai atsisakyta verbalinio teksto, skambėjo tik muzika, o pirmieji žiūrovai buvo kurčnebyliai, labai gyvai ir emocingai reagavę į tai, kas vyksta vaidinimo aikštelėje.

Nebuvo spektaklyje ir tradiciškai suvokiamų lėlių, o tik įvairūs daiktai, skirtingų faktūrų judantys objektai. Lėlininkas L.Zubė kalbėjo, kad spektaklis gimė etiudų pagrindu. Studentai gavo kūrybinę užduotį – parengti etiudą, kuriame atsiskleistų netikėčiausios pasirinkto daikto ar objekto savybės.

Audeklas virto paukšte

Iš tiesų spektaklyje kai kurių daiktų/objektų pasaulis išplėtotas maksimaliai. Režisierė ir aktoriai išradingai žaidžia žemės, vandens, oro ir ugnies stichijų temomis. Tiesa, proporcijos nėra idealiai išlaikytos, nes daugiausia dėmesio skiriama oro ir vandens stichijoms.

Pavyzdžiui, spektaklio pradžioje palubėje pakibęs balto audeklo gabalas netikėtai pradeda judėti, virsdamas į paukštę dideliais sparnais ar tolumoje boluojančią burę. Audeklas pulsuoja, lėtai leidžiasi žemyn ar kyla į viršų, sukurdamas beribės erdvės įspūdį. Vėliau didysis audeklas tarsi pasidalija į daug mažų, vienodo dydžio audeklo atraižėlių, kurios tvarkingai sukabintos ant dviejų ilgų virvių. Jos, sinchroniškai virpėdamos, judėdamos erdvėje pirmyn ir atgal, sukuria tam tikrą konfliktą. Kurį laiką aktyviai vyksta nebyli lygiagrečiai ant virvių sukabintų atraižėlių komunikacija. Intriga kyla, kai atraižėlių centre netikėtai atsiranda įvairių dydžių ir formų skylės. Įdėmus žiūrovas, sėdintis šalia, suabejojo ar tai iškirptos skylės, ar tiesiog tamsios dėmės. Užsiplieskia konfliktas tarp dviejų eilėmis tvarkingai sukabintų baltų ir skylėtų/dėmėtų atraižėlių. Galų gale tarsi po sunkaus mūšio scenoje lieka boluoti vieniša atraiža.

Įdomūs ieškojimai su nedideliu rutuliu ir keliomis ilgomis siauromis juostomis. Žiūrovų akivaizdoje gimsta rankas, kojas, visą kūną įvairiomis kryptimis sukiojantys, juokingai stripinėjantys žmogeliukai. Judanti lėlė pranoksta gyvą aktorių, nes tokių akrobatinių triukų negalėtų atlikti net lanksčiausias cirko artistas.

Suprato be žodžių

Netikėti atrodė etiudai su tampomu audeklu. Aktoriai, atsidūrę tampraus audeklo viduje, priminė judantį kūdikį motinos įsčiose, o gal dinamišką ugnies šokį. Spektaklyje apstu ženklų, simbolių, kuriuos šifruojant reikia gerokai pažadinti savo vaizduotę ir jausmus. Juolab kad spektaklyje neištariamas nė vienas žodis. Kulminacija pasiekiama kuriant vandens stichiją su didžiuliu peršviečiamu audeklu, patiestu ant žemės. Keturi aktoriai tarsi magai pradeda nuo vos juntamo subtilaus virpėjimo, kuris po truputį įsilinguoja, įsisiūbuoja, virsdamas nepaprasto grožio audringa jūra. Sukuriama spalvinga ir jaudinanti didelių ir mažų bangelių paletė.

Spektaklyje stebina aktorių susiklausymas, sinchroniškumas, ansambliškumas, nors patys scenoje beveik nepasirodo, užleisdami vietą daiktams. Lėlininkai nesusipainioja tarp daugybės tampomų virvių ir virvelių, nepasiklysta sudėtinguose daiktų ir objektų judėjimo labirintuose. Aktoriai spektaklyje dirba kaip viena darni komanda, supranta vienas kitą be žodžių, kaip ir tie likimo nuskriausti, bet nepalaužti jaunieji žiūrovai.

Tiesa, žiūrovai vaidinime pasigedo aiškesnės dramaturginės siužeto linijos, gilesnės minties, idėjos bei atskirus etiudus vienijančios jungiamosios grandies. Įdomūs atskiri etiudai, ieškojimai, netikėtos daiktų formos, objektų judėjimas erdvėje, bet pasakyti apie ką konkrečiai spektaklis, dar sunku. Tiesiog sukurtas puikus vizualinis reginys, atskleistos netikėtos skirtingų faktūrų daiktų charakteristikos. Manyčiau, naujai premjerai pritrūko užbaigtumo, temos ir idėjos aiškumo, o gal tiesiog laiko. Spektaklis „Judėjimas“ puiki paraiška tolimesniems ieškojimams keturių stichijų tema.

„Paryžiaus katedra“ triumfavo Kaune

Ernestas ŽVAIGŽDINAS. Be pavadinimo. 2005 m. Drobė, aliejus, 60×80 cm.

Stipraus šalčio nepabūgo Klaipėdos muzikinis teatras, praėjusį savaitgalį išsiruošęs į gastroles Kaune, ir tenykščio Muzikinio teatro publika, troškusi pamatyti festivalinį klaipėdiečių pastatymą – Z.Liepinio operą „Paryžiaus katedra“.

Į du klaipėdiečių spektaklius sausio 21 ir 22 dienomis Kauno muzikiniame teatre bilietai buvo išpirkti prieš dvi savaites. Abu vakarus buvo anšlagas. Ir šeštadienį, ir sekmadienį, pasak kauniečių, spektaklis ėjo kaip iš pypkės ir buvo priimtas puikiai.

Anot pačių artistų, vis dėlto tobulesnis buvo sekmadienio pasirodymas, nes šeštadienį orkestras turėjo įgarsinimo problemų.

Kad Kauno publikai „Paryžiaus katedra“ padarė įspūdį, galima spręsti iš teisingos, adekvačios reakcijos jo metu ir netgi kurioziškų atsiliepimų. Po pirmojo spektaklio viena žiūrovė atsiduso: „Šeštadienis, o reikia verkti…“. Klaipėdiečiams tai atrodė gana neįprasta. „Gal jie ten savaitgaliais dažniau operetes žiūri?“ – bandė išsiaiškinti artistai, studijuodami Kauno muzikinio teatro repertuarą.

Klaipėdiečių „Paryžiaus katedra“ Kauno publikai išspaudė ne tik ašarą. Po abiejų spektaklių prapliupo galingos ovacijos, žiūrovai plojo atsistoję. Ir spektaklių metu po pagrindinių veikėjų – Kvazimodo, Frolo, Esmeraldos – arijų salė pratrūkdavo plojimais, dirigentui Ilmarui Lapiniui tekdavo stabdyti orkestrą.

Kaune šeštadienį „Paryžiaus katedroje“ pagrindinius vaidmenis atliko Deividas Norvilas ir Jekaterina Tretjakova, sekmadienį – Edmundas Kučinskas ir Rita Petrauskaitė. Frolo vaidmenį abu vakarus vėl nepakartojamai atliko Artūras Kozlovskis.

Kauniečiai teiravosi, ar Klaipėdos muzikiniame teatre daug tokio lygio spektaklių, kaip šis. „Mes mielai atvažiuotume jų pažiūrėti ir į uostamiestį“, – sakė jie, dėkodami artistams.

Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Z.Liepinio „Paryžiaus katedrą“ Klaipėdos muzikinis teatras ketina parodyti tik 2007-ųjų sausį, per kitąmet ten suplanuotas gastroles. Šiemet į NOBT pakviestas gastrolių Kauno muzikinis teatras. Klaipėdiečių eilė ateis tik po metų.

Bienalės diplomas – klaipėdietei

D.Žalnieriūtės ekslibrisas „S.V.“ – iš apdovanotos kolekcijos bienalėje.

Beveik visus XIV tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės apdovanojimus susišlavė užsieniečiai. Lietuviai pelnė tik vieną iš keturių bienalės medalių ir tris iš dešimties diplomų. Bienalės diplomu apdovanota ir klaipėdietė grafikė Danutė Žalnieriūtė.

XIV tarptautinėje Vilniaus ekslibrisų bienalėje dalyvavo 58 autoriai iš 19 šalių. Be nuolatinių svečių iš Latvijos, Italijos, Čekijos ir kitur, šįkart savo kūrybą pristatė dailininkai ir iš Armėnijos, Norvegijos, Lenkijos, Rumunijos, Serbijos ir Juodkalnijos, Slovakijos, Vengrijos, Vokietijos.

Nuo antrosios bienalės (jos vyksta Vilniuje kas antri metai) jose dalyvaujantis klaipėdietis grafikas Algis Kliševičius „Klaipėdai“ tvirtino, kad penkioliktoji – itin įdomi, spalvinga, įvairiapusė ir intriguojanti. „Esama ir keistumų: Argentina, Urugvajus, JAV – tolimų, neįprastų šalių autorių atsirado“, – pasakojo jis.

Vis dėlto Lietuvos kolekcija bienalėje buvo didžiausia. Po penkis ekslibrisus jai pateikė 20 dailininkų iš Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio. Tarp jų – klaipėdiečiai Algis Kliševičius, Mindaugas Petrulis, Ona Šimaitytė-Račkauskienė ir Danutė Žalnieriūtė. Vilnietis Valentinas Ajauskas pelnė XIV tarptautinės Vilniaus ekslibrisų bienalės medalį, vilnietė Tatjana Diščenko, panevėžietis Povilas Šiaučiūnas ir klaipėdietė Danutė Žalnieriūtė apdovanoti diplomais.

Anot dailėtyrininkės Ritos Mikučionytės, bienalėje išryškėjo dvi kryptys – archajinė ir modernioji, tarpusavyje konkuravo trys darbų grupės. Nemažai jos autorių puoselėja oforto, sausos adatos, akvatintos ir mecotintos technikas, jų darbuose vyrauja siurreali vaizdo samprata, preciziškas atlikimas, vieni ekslibrisai lyriški, kiti – švelniai ironiški. Ypač gausi kita – lino ir medžio raižinių – grupė. Net 11 autorių iš Argentinos rodo šia technika sukurtus darbus, kuriuose dominuoja apibendrintos formos, dėmių kontrastai, ryškus koloritas, grubios linijos. Trečiajai grupei atstovauja kompiuterinę techniką puoselėjantys autoriai, kurie leidžiasi į intelektualius žaidimus.

Gruodį pristatyta Vilniaus Šv.Jono gatvės galerijoje, bienalė netrukus pradės kelionę po Lietuvą. Klaipėdoje, P.Domšaičio galerijoje, ji svečiuosis birželį.

Klaipėdos spaustuvės prisistatys Vilniuje

Šią Klaipėdoje išleistą knygą Vilniuje pristatys iš Lietuvos pajūrio atkeliavusi rašto meno paroda.

Šiandien Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje Vilniuje atidaroma penkių Klaipėdos spaustuvių ir leidyklų paroda, kurioje jos pristatys savo vertingiausius pastarųjų 15 metų leidinius.

M.Mažvydo biblioteka pakvietė prisistatyti daugiausia knygas leidžiančias ir tarptautinėse knygų mugėse nuolat dalyvaujančias uostamiesčio leidyklas ir spaustuves.

„Vis dėlto pagrindinis šios paro-dos akcentas – knyga. Juolab kad ji rengiama bibliotekoje“, – sakė „Klaipėdai“ projekto kuratorė ir dalyvė Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė.

Visą mėnesį parodoje „Klaipėdos leidyklos ir spaustuvės 1990-2005“ bus eksponuojama maždaug 500 knygų ir kitų spaudos leidinių. Be knygų, S.Jokužio leidykla-spaustuvė dar pristatys kalendorius, o leidykla „Libra Memelensis“ – atvirukus su senosios Klaipėdos vaizdais. Taip pat parodoje dalyvaus „Eglės leidykla“ ir spaustuvė „Druka“.

Ekspoziciją papuoš aštuonių Lietuvos pajūrio dailininkų kaligrafų darbų paroda. Ja bus pristatyta uostamiesčio dailininkų Algio Kliševičiaus ir Mindaugo Petrulio sudaryta ir Klaipėdos universiteto leidyklos 2005-ųjų pabaigoje išleista knyga apie tų pačių aštuonių dailininkų kūrybą – „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“, jau spėjusi pabuvoti didžiausioje Šiaurės šalių knygų mugėje Geteborge.

Leis naują teatro žurnalą

Vasarį pasirodys naujas respublikinis teatro žurnalas „Lietuvos scena“, kurio leidime dalyvaus ir Klaipėdos teatrologai.

Sausio 12-ąją Vilniuje įvyko neeilinis Teatro sąjungos meno kūrėjų asociacijos Teatrologijos skyriaus valdybos posėdis. Teatro sąjungos pirmininkas Algis Matulionis su neslepiamu pasididžiavimu pranešė žinią apie naują teatro žurnalą.

Posėdyje teatrologai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos miestų išsamiai aptarė būsimo žurnalo viziją, pagrindines temas, rubrikas, adresatą, formatą, red. kolegijos sudėtį ir kitus neatidėliotinus klausimus. Žurnalo „Lietuvos scena“ red. kolegiją sudarys 11 teatrologų, pirmininkas – doc. Aleksandras Guobys. Klaipėdos regionui atstovaus doc. dr. Petras Bielskis, Jūratė Grigaitienė, žurnalo bendraautorių gretose – Gitana Gugevičiūtė, Salomėja Burneikaitė ir kiti.

Pirmojo numerio, kuris žada pasirodyti jau vasario pabaigoje, redaktoriumi paskirtas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teatrologijos katedros doktorantas Martynas Petrikas.

Švietėjiškas žurnalas apžvelgs ne tik profesionalius, bet ir mėgėjiškus bei mokyklinius teatrus, bus skirtas ne tik teatralams, bet ir visiems besidomintiems teatro problemomis, ruošiasi spausdinti straipsnius apie įvairius Lietuvos teatrus (šokio, judesio, lėlių, muzikinius ir kt.) bei teatro reiškinius.

Ypatingas dėmesys žurnale turėtų būti skiriamas jauniems, tik pradedantiems kūrėjams ir periferijos teatrų menininkams – aktoriams, režisieriams, scenografams, – kurie šiandien dažnai nepelnytai yra užmiršti. Klaipėdos teatrologai tikisi, kad kiekviename numeryje bus nušviestas ir Klaipėdos miesto bei regiono teatrinis gyvenimas.

Penkis pirmuosius žurnalo numerius, kurie turėtų pasirodyti šiemet, parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

„Klaipėdos“ inf.

Klaipėdos valstybiniai teatrai intriguoja premjeromis

Du Klaipėdos valstybiniai teatrai – Dramos ir Muzikinis 2006-aisiais publiką pakvies į naujus spektaklius, proginius projektus ir festivalius, intriguos žymiais režisierių ir atlikėjų vardais.

Klasikos metai

Klaipėdos dramos teatre šiemet rampų šviesą išvys šeši nauji spektakliai. Juozo BALTIEJAUS nuotrauka

Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėja Stefa GALKAUSKAITĖ:

– Kūrybinių darbų atžvilgiu 2006-uosius Dramos teatre galima būtų iš dalies vadinti klasikos metais.

Naujuosius kūrybos metus scenoje vasario mėnesį pradės ilgai lauktasis “Karalius Lyras”.

Šią didžio anglų dramaturgo Viljamo Šekspyro tragediją, tiksliau, jos adaptaciją, numatęs ir ankstesniais metais pradėjęs repetuoti režisierius klaipėdiškis Benas Šarka dėl objektyvių priežasčių negalėjo tęsti darbo.

Pastatymui buvo pakviestas Valstybinio jaunimo teatro vadovas, režisierius, aktorius Algirdas Latėnas.

Praėjusį rudenį pradėjęs repeticijas, jis jau iki tol buvo subrandinęs “Karaliaus Lyro” interpretacijos idėją. Lyro vaidmenį kuria scenos grandas aktorius Vytautas Paukštė, Lyro dukterų vaidmenyse – aktorės Regina Šaltenytė, Nelė Savičenko, Jolanta Puodėnaitė. Pastatyme vaidins penkiolika aktorių.

Premjeros nekantriai laukiantys žiūrovai puikiai prisimena Algirdo Latėno debiutą uostamiesčio scenoje – prieš trylika metų jo režisuotą legendinį S.Šaltenio „Jasoną”.

Kūrybinę metų estafetę tęs “Eglė žalčių karalienė”. Tai Daivos ir Jono Vaiškūnų pjesė lietuvių liaudies pasakos motyvais.

Ją scenoje kurs uostamiesčio Dramos teatre debiutuojantis žinomas ne tik mūsų šalyje kino ir teatro režisierius Vytautas V.Lansbergis. „Eglės žalčių karalienės” premjera numatyta balandžio mėnesį.

Ja bus pažymėtas „Eglės žalčių karalienės“ spektaklio 60-metis uostamiesčio teatro scenoje.

Gera žinia ir tiems, kurie kantriai laukia režisieriaus Oskaro Koršunovo sugrįžtuvių.

Prieš dvejus metus į uostamiesčio Dramos teatro sceną išleidęs rezonansinį M. von Mayenburgo „Šaltą vaiką”, kurio trys aktoriai ir pats režisierius pelnė aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą – “Auksinius scenos kryžius”, šių metų gegužę Oskaras Koršunovas publikai pristatys norvegų literatūros klasiko Henriko Ibseno “Laukinę antį”.

Birželį estafetę perims teatro meno vadovas režisierius Povilas Gaidys. Prieš kurį laiką režisavęs scenos senjorų vaidinamą R.Harvudo “Kvartetą”, paskui savo buvusių mokinių – pirmosios jo parengtos aktorių laidos absolventų vaidinamą N.Saimono “Banketą”, šiemet Povilas Gaidys grįš prie mėgstamo komedijos žanro. Jis režisuos kultinio prancūzų rašytojo, dramaturgo Eriko Emanuelio Šmito farso charakterio komediją “Ištvirkėlis”.

Po vasaros atostogų naują kūrybos sezoną spalio mėnesį pradės Vinco Krėvės “Raganius”.

Šį lietuvių literatūros klasiko kūrinį inscenizavo ir spektaklį kurs teatro aktorius Kęstutis Macijauskas, į sceną išleidęs ne vieną nacionalinės klasikos personažą, tarp jų – jau trylika metų vaidinamas Žemaitės “Tris mylimas”, Igno Šeiniaus “Kuprelį”.

Metų pabaigoje Dramos teatre numatomos dar vienos sugrįžtuvės.

Prieš kelerius metus uostamiesčio scenoje sukūręs vieną ryškiausių savo kūrybinės brandos spektaklių – M.McDonagho “Lineino grožio karalienę” jos režisierius Gytis Padegimas šįkart brandina ne vieną sumanymą mūsų teatre.

Ir nenuostabu. Su viena kūrybingiausių Lietuvos teatrinėje padangėje – uostamiesčio Dramos teatro aktorių trupe svajoja dirbti daugelis režisierių, tačiau nedaugelis gali kuriam laikui palikti savus teatrus.

Gyčio Padegimo taikinyje, be kita ko, – amerikiečių dramaturgo, XX amžiaus klasiko Tenesio Viljamso “Jaguanos naktis”.

Eis į naujas erdves

Klaipėdos muzikiniame teatre gimusių operų, baletų, operečių bei miuziklų pastatymais šiąvasar galėsime žavėtis ir uostamiesčio aikštėse, natūralaus saulėlydžio fone. Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka

Klaipėdos muzikinio teatro literatūrinės dalies vedėjas Ovidijus PETKEVIČIUS:

– Šie metai Klaipėdos muzikiniame teatre savotiškai pažymėti dieviškuoju Mocarto „prisilietimu“. Sausio 28-ąją maestro prof. Saulius Sondeckis diriguos paskutinįjį jo kūrinį – „Requiem“. Jį atliks mūsų teatro solistai Svetlana Konstantinova (sopranas), Dalia Kužmarskytė (mecosopranas), vilnietis Algirdas Janutas (tenoras), Artūras Kozlovskis (bosas), taip pat Klaipėdos mišrus choras „Aukuras“ ir, žinoma, mūsų teatro choras bei orkestras. Žymiajam Mocarto kūrybos žinovui ir interpretatoriui prof. Sauliui Sondeckiui kūrinį įgyvendinti padėjo chormeisteriai Alfonsas Vildžiūnas bei Vladimiras Konstantinovas.

Sausio 28-oji ženklinama dar vienu įvykiu. Tądien savo egzistavimą pradės Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bičiulių klubas. Pirmuoju jo svečiu kartu su jumis ir taps maestro Sondeckis.

Mitais ir legendomis apipinto „Requiem“ autorius nebus pamirštas visus metus. Pasak teatro vadovės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės, gruodžio mėnesį mūsų teatro gerbėjams bus skirta operos „Don Žuanas“ premjera.

Jau vasario 25-ąją mūsų teatre įvyks žymiosios Johano Štrauso operetės „Šikšnosparnis“ premjera. Tai, kad daugelyje muzikinių teatrų scenų statomas veikalas publikos yra ypač laukiamas, patvirtina jau dabar pastebimas jos susidomėjimas spektakliu. Tai, kad publika išvys gerokai netikėtą „Šikšnosparnio“ pastatymą, byloja spektaklio kūrėjų komanda. Operetės dirigentas, šio žanro kanonų žinovas – Stasys Domarkas. Nenuspėjamumo spektakliui suteikia režisierius Ramūnas Kaubrys, dailininkai Artūras Šimonis, Jolanta Rimkutė, choreografas Aurelijus Liškauskas bei chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Išskirtinis stilius ir netikėti sprendimai (tai liudija ir teatro hitu tapusi „Paryžiaus katedra“) tapo neatsiejama jų darbų vizitine kortele.

Kovo mėnuo ypatingu taps operos žanro gerbėjams. Į sceną sugrįš festivalinė P.Maskanjo „Kaimo garbė“ ir jau seniai išsiilgtas Dž. Verdžio „Rigoletas“. Beje, pastarajame spektaklyje Rigoleto vaidmenį atliks prof. Eduardas Kaniava.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, neapleisdamas svajonių apie naujojo pastato viziją, kaip niekad siekia įrodyti savo reikšmę miestui ir jo kultūrai. Balandžio 7-ąją su išties įspūdinga programa – V.A.Mocarto Simfonija g-moll bei P.Čaikovskio operos „Pikų dama“ fragmentais kolektyvas po gerokos pertraukos dalyvaus „XXXI Klaipėdos muzikos pavasaryje“. Dar sykį subtiliai priminsime, kad Klaipėda, plėtodama savo istorines ir muzikines tradicijas, turi pajėgų simfoninį orkestrą. Programą diriguos jaunas dirigentas Dainius Pavilionis. Tai dar vienas patvirtinimas, kad esame atviri įvairioms idėjoms ir sprendimams.

Gegužės mėnesį simfoninės muzikos gerbėjams bus pristatyta išties elitinė, pas mus itin retai atliekama R.Vagnerio kūrinių programa. Šįkart už dirigento pulto išvysime tikrai įspūdingos biografijos dirigentą Ilmarą Lapinį, ne taip seniai tapusį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigentu.

Teatro publikos, daugelio jo ištikimų gerbėjų neapleidžia mintis, kaip kinta teatro veiklos koncepcija jam vadovauti pradėjus kompozitorei Audronei Žigaitytei-Nekrošienei. Žinant, kad ji yra ne tik kompozitorė, bet ir muzikos istorikė, manau, dėsninga, kad naujoji vadovė pasirinko pagarbos vertą mūsų teatro istorijos puoselėjimo kelią. Įgyvendindama savo kūrybinę programą, pirmiausia ji atsigręžia į teatro praeitį. Įrodymas to – nuo pat liepos mėnesio prasidėsiantis retrospektyvinis festivalis „Klaipėdos muzikinis: vakar, šiandien, rytoj“. Jis, beje, gražiai ir prasmingai susilies su maestro Stasio Domarko sumanytu ir puoselėtu IX operos ir simfoninės muzikos festivaliu „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Šiemt muzikinis rugpjūtis prasidės jau liepą. Publika bus nustebinta retrospektyvai atnaujintomis I.Stravinsko opera-oratorija „Edipas Karalius“, Ž.Bizė opera „Karmen“ su vokalo garsenybe Sergejumi Larinu, atliksiančiu Don Chozė partiją, K.Orfo „Carmina Burana“ ir kitais teatro repertuaro „aukso fondą“ sudarančiais veikalais. „Karmen“ metu tikra koridos aikšte turėtų virsti Atgimimo aikštė. Retrospektyvinio festivalio idėja grindžia kelią Klaipėdos muzikinio teatro 20-mečiui, kurį minėsime 2007 metų sausio 1-ąją.

Ypatingo publikos palaikymo turėtų sulaukti ta žinia, kad šią vasarą operų, baletų, operečių bei miuziklų pastatymais galėsime žavėtis natūralaus saulėlydžio fone. Metų pabaigoje Muzikiniame teatre rampos šviesą turėtų išvysti dar dvi premjeros – P.Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“ ir A. Žigaitytės muzikinė drama „Frank‘Einsteinas XXI amžius“.