Ne Europa Europoje

Ne Europa Europoje

Mindaugas PELECKIS

Buvau ten rudenį. Šeštadienio rytą Sarajevo oro uoste ilsėjosi du lėktuvai. Mūsų ir Bilo Klintono. Mūsiškis, žinoma, kur kas kuklesnis. Buvusio JAV prezidento, galima sakyti, tiesiog kosminis laivas.

Iš karto ši vieta, keista stotelė tarp Vakarų ir Rytų, užbūrė. Įsivaizduokite – visiškai tuščias pastatas, jame aidi neregėto grožio muzika (bosniškas džiazas?), vienatvė tiesiog apipila iš visų pusių, ir kažkokia laukimo nuojauta…

Dobrodošli (bosn. „sveiki atvykę“)

Visur keliaudavome su ginkluota palyda. Net negalėjau patikėti, kad esama tokių miestų kaip Sarajevas. Pagrindinė Bosnijos (bosn. Bosna) biblioteka Sarajeve sudeginta serbų. Dviejų milijonų knygų kaip nebuvę. Bet bibliotekos griuvėsiai tebestovi. Kaip paminklas. Dar vienas ne itin seno karo (vos dešimtmetis praėjo…) monumentas – viešbutis skylėtomis akimis. Klaikus vaiduoklis. Niekas jo negriauna.

Amerikiečių kareiviai šypsosi. Jie – taikdariai. Jiems viskas galima. Net ir taiką palaikyti. O vietiniai kuždasi (beje, labai į rusų kalbą panašu): „Visi namuose tebeturime ginklus, tik pabandytų kas užpulti, išpjautume”.

Niekas nebando. Serbai bosnių paniškai bijo. Jų ekonominis išsivystymo lygis nepalyginamai žemesnis. Sakykime, Bosnija – tai Vilnius, o Republika Srpska (šiaurėje esanti Bosnijos ir Hercegovinos federacijos dalis) – koks nors Kupiškis (atsiprašau kupiškėnų). Be to, bosniai – musulmonai. Ir tame jų stiprybė. Jų tikėjimas apgaubia šiluma. Tai justi bendraujant su žmonėmis. Ar galėtų Lietuvoje būti tokia vienybė, kad žmonės mėnesių mėnesius pratupėtų jų pačių išsikastuose tuneliuose po oro uostu? (Tuo pačiu Sarajevo.) Negano to, jie ne tik vienas kito nesuvalgė, bet ir išgyveno, įgijo nepriklausomybę.

Vykstame į šiaurę. Jau serbų žemės. Upė, apie kurią kalbėjo Nobelio premijos laureatas Ivo Andričius. Drina. Ji skiria dvi valstybes – Republika Srpska ir Srbia i Crna Gora. Kažkada tai buvo viena valstybė. Jugoslavija. Bet dešimtmetis išskyrė. Visi dabar tik ir kalba apie musulmonų teroristus. O kas susimąstė apie tai, kad šimtai tūkstančių bosnių (musulmonų) buvo išskersta per žudynes karo metu? Ir kas tai darė? Serbai stačiatikiai. Krikščionys gi.

Kalbėjausi su musulmonais, bosniais. Neslėpsiu savo simpatijų jiems. Puikūs žmonės. Nelaimingi. Lyg ir Europa, lyg ir ne… Patys nežino, kas esą. Sėdint ant kalno Sarajeve ir žiūrint į „kregždžių lizdus“, vienas prie kito sustatytus daugiaaukščius (iki 20-25 aukštų) namus, kyla mintis: kodėl skundžiamės? Raudam, raudam… Sausio 13-oji, žinoma, šventa ir tragiška diena. Bet ar kas nors susimąstė, kiek vos pries dešimtmetį teko iškentėt visai netoli esantiems bosniams?

Identiteto labirintai

Vis dėlto prieš pabandydamas suvokti, kad Europa – tai ne vien Europos Sąjunga, o mažosios valstybėlės gali būti daug kuo unikalesnės nei didžiosios, pabandysiu iš paprasto turisto virsti viską į save sugeriančiu stebėtoju.

Jei tikėsime likimu, fatalizmo dvasia Bosnijoje sklando nevaržomai – ji viską persmelkia. Štai kad ir Dinarų Alpėse (Dinarsko Gorje), nusidriekusiose ne tik per Bosniją ir Hercegoviną, bet ir apglėbiančiose Slovėniją, Kroatiją (iš tikrųjų autentiškesnis anksčiau vartotas slaviškasis šios šalies pavadinimas – Chorvatija; originalo kalba – Hrvatska), Serbiją ir Juodkalniją, Albaniją bei Kosovą, stūkstanti aukščiausia jų viršūnė – Prokletije. Manau, šio 2692 m aukščio kalno pavadinimo versti nereikia. Balkanų regionui (į jį patenka ir visa buvusi Jugoslavija) „prakeikimas“ veikia jau šimtmečius. Kaip pastebėjo ne vienas istorikas, Balkanų, esančių ant didžiųjų imperijų slenksčio (ar jums tai nieko neprimena?), istorija – tai karai ir sukilimai. Nuo Romos imperijos laikų ir žiauriausio pastarųjų dienų karo Europoje, pasibaigusio vos prieš dešimt metų. Tiesa, Balkanai – ir burtų kraštas, kurio pavadinimas, kilęs iš senosios turkų kalbos, reiškia „miškais apaugusių kalnų grandinę“. Iš tiesų tokių kalnų kaip Balkanai niekur kitur nerasi. Olos, uolos, tuneliai – ir visa tai apdengta gigantiškomis „samanomis“: nesibaigiančiais Balkanų miškais (iš viso – net 728 000 kv. km!).

Tiesa, termino „Balkanai“ politkorektiškėjantis Vakarų pasaulis stengiasi nebevartoti ir vietoje jo bando įskiepyti „Pietryčių Europos“ pavadinimą. 2003 metais net laikraštis „Balkan Times“ buvo pervadintas į „Southeastern European Times“.

Bet nuo istorijos, net ir suklastotos, nepabėgsi. Balkanai nuo senovės rūpėjo pasaulio užkariautojams. Maždaug prieš 4000 metų į dabartinės Bosnijos teritoriją atsikėlė neolitinę Butmiro kultūrą išstūmę ilyrai (vieni pirmųjų indoeuropiečių, taigi, galima sakyti, tolimi mūsų pusbroliai), savo gentainius laidoję piliakalniuose. Juos iš Balkanų išgujo romėnai (prieš tai nesėkmingai tą patį padaryti bandė keltai), VII a. valdžios vairą perėmė stačiatikybę atnešę slavai iš Bizantijos imperijos, po to Bosnija priklausė vengrams (būtent tuo metu susiformavo atskiros serbų ir kroatų nacijos – vieni pasuko į stačiatikybę, kiti – į katalikybę). Tuomet sekė neilgas nepriklausomybės laikotarpis – XIV-XV a. egzistavo Bosnijos karalystė. Jos kūrėją karalių Tvrtko Kotromaničių (1338?-1391) galima būtų sulyginti su Lietuvos karaliumi Mindaugu – tik jo dėka 1377 metais atsirado Bosnijos karalystė. Tačiau gana greitai įvyko esminis pokytis – daugiau nei keturiems šimtmečiams Bosnijoje „apsistojo“ turkai, ir nepriklausoma karalystė nuo 1463 metų virto musulmoniška Osmanų imperijos sritimi (turk. sancak). Beje, tokių „sandžiakų“ šioje imperijoje jos gyvavimo laikais buvo iki 400.

Kaip matome, Bosnija jau šimtus metų egzistuoja kaip kryžkelė tarp Vakarų ir Rytų. Bosnijos karaliai, oficialiai dėl politinių priežasčių save vadinę katalikais, realiai laipsniškai perėmė Bizantijos kultūrą, stačiatikybę. Tiesa, pagrindinė Bosnijos bažnyčia, kurios nariai save vadino tiesiog „krikščionimis“ (bosn. krštjani), buvo laikomi eretikais ir tarp katalikų, ir tarp stačiatikių. Bosnijos bažnyčia (Crkva Bosanska) sieta su XI a. Milane klestėjusia patarinų bei X-XIV a. Bulgarijoje gyvavusia gnostikų bogomilų sektomis.

Iki šiol istorikai neturi galutinio atsakymo, kodėl didžioji Bosnijos slavų dalis atsivertė į islamą. Keisčiausia tai, kad osmanai nebuvo pernelyg uolūs musulmonai ir neskubėjo islamizuoti bosnių. Gali būti, kad islamas šalyje paplito dėl Bosnijos bažnyčios kivirčų su jos nemėgusiais katalikais ir stačiatikiais. Kitaip tariant, kol trys pešėsi, laimėjo ketvirtas. Tai supratę, osmanai nusprendė jaunus bosnius siųsti mokytis į Stambulą, kur jie priimdavo islamą ir tapdavo sultono janisarais. XVI a. osmanų šaltiniai teigia, kad bosniai – patys geriausi ir lojaliausi, be to, daug didesni, gražesni ir gabesni nei kiti musulmonai. Beje, musulmonais sunitais tapę bosniai save nekukliai tuo metu vadino dobri bošnjani – „geraisiais bosniais“.

Tiesa, bosniai – vieni iš nedaugelio pasaulyje, pasivadinę pagal savo šalies pavadinimą (kaip italai ir ispanai). Šalies pavadinimo kilmė kildinama nuo trečios pagal ilgį Bosnijoje ir Hercegovinoje upės (271 km) Bosnos (romėnai ją vadino Basana).

Tačiau osmanų imperijos dėka per kelis šimtmečius Bosnija ir kitos Balkanų žemės tapo labiausiai atsilikusios Europoje. Ypač jas sekino karas su Austrija. XVII a. pabaigoje į Bosniją atsikėlė daugiau kaip 100 000 musulmonų. Tuo metu turkai savo imperijos gyventojus skirstė ne pagal tautybę, o pagal religiją. Tačiau XIX a., subrendus nacionalinei sąmonei, pradėta aiškintis, kas yra kas. Serbų ir kroatų nacionalistai nepripažino bosnių kaip tautybės ir tvirtino (tiesą sakant, iki šiol tebetvirtina), kad šie tėra tokie pat serbai ir kroatai, tik atsivertę į islamą. XIX a. pabaigoje nemažai bosnių emigravo į Šiaurės ir Pietų Amerikas. Dabar visame pasaulyje jų yra vos 2,5 milijono (trečdalis negyvena Bosnijoje).

Bosnių identitetas išlieka mįsle, kurios iki galo neįmena patys bosniai. Apsilankius Sarajeve – Bosnijos širdyje – paaiškėja, kodėl taip yra. Tai – vienintelis pasaulyje miestas, kuriame vienu metu į maldą kviečiami musulmonai, katalikai, stačiatikai ir judėjai. Beje, Sarajevą pastatė žymus turkų karo strategas Gazi Husrev-beg’as (1480-1541), kurio vardu pavadinta viena gražiausių mečečių ne tik Europoje, bet ir visame islamiškajame pasaulyje. Ne veltui, matyt, Sarajevas, kurio pavadinimas kildinamas iš turkiškų žodžių saray ir ovasi („laukas aplink rūmus“), jau daugelį šimtmečių vadinamas Šiaurės Damasku arba Europos Jeruzale. Neregėto grožio senamiestyje svarbią dalį užima XIV a. osmanų pastatytas vadinamasis turgaus rajonas, Baščaršija.

Galvosūkį dėl bosnių identiteto spręsti padėti gali anglų istorikas, rašytojas Noel’is Malcolm’as, kuris savo knygoje „Bosnija: trumpa istorija“ teigia: „Viskas, ką tiksliai galime pasakyti apie bosnių etninį identitetą, yra viena frazė: tai slavai, gyvenantys Bosnijoje“.

Rane (bosn. „žaizdos“)

Bosnijos viršukalnė Prokletije savo didžiausią prakeiksmą sviedė XX a. pradžioje. Jis Bosniją lydėjo visą šimtmetį. Kaip žinoma, viskas prasidėjo nelemtą 1914 m. birželio 28 d., kai devyniolikmetis tuomet nepagydoma tuberkulioze sergantis organizacijos Mlada Bosna narys serbas Gavrilas Principas ryžosi įvykdyti Pirmąjį pasaulinį karą įplieskusią žmogžudystę. Ant seniausio Sarajevo tilto, vadinto Lotyniškuoju (Latinska Cuprija), tądien buvo nušautas Austrijos ir Vengrijos sosto paveldėtojas Franzas Ferdinandas, taip pat nužudyta ir jo nėščia žmona Sophie. Sovietiniais laikais šis tiltas netgi buvo pervadintas G.Principo vardu. Šiuo metu grąžintas senasis jo pavadinimas. Šį tiltą ypač mėgsta turistai. Pastovėti ant istorinio Lotyniškojo tilto daugeliui atvykusiųjų į Sarajevą kur kas smagiau nei ant kito žymaus Miljackos upę kertančio Bosnijos ir Hercegovinos sostinės tilto, pastatyto Gustave’o Eiffelio (to paties žymaus Paryžiaus PR’ščiko).

Po daugybės aukų ir įvairių politinių perturbacijų į Bosniją atkeliavo socializmas. 1943-1991 metais ji priklausė Jugoslavijos socialistinei federacinei respublikai. Tiesa, joje nuo pat pradžių dominavo serbai, todėl tik 1963 metų Bosnijos konstitucijoje bosniai musulmonai pirmąsyk paminėti kartu su serbais ir kroatais, o dar po penkerių metų žodis Musulmonai (didžiąja raide) Jugoslavijoje reiškė ne musulmonus apskritai, o būtent bosnius. 1993 metais Bosnijos musulmonų intelektualų kongrese buvo nuspręsta Musulmonus vadinti bosniais. Todėl nors realiai bosnių, serbų ir kroatų kalbos yra viena kalba (tiksliau, vienos kalbos tarmės), to nepripažįsta nė viena iš šių etninių grupių. Tiesa, bosnių tarmėje yra skolinių iš turkų, arabų, persų, vengrų kalbų, o bosnius nuo kitų buvusios Jugoslavijos gyventojų galima atskirti pagal vardus – šie dažniausiai yra musulmoniški (vieni dažniausių – Mujo ir Suljo, kilę iš turkiškųjų Mustafa ir Suleyman).

Nors 1992-1995 metais vykusį Bosnijos karą galime pavadinti žiauriausiu karu pastarųjų dienų Europoje, reikėtų tarti pagiriamąjį žodį prieštaringai vertinamam socialistinės Jugoslavijos vadovui Josip’ui Broz Tito (1892-1980), kurio dėka po Antrojo pasaulinio karo Jugoslavija atmetė idėją susijungti su Bulgarija ir izoliuotis nuo pasaulio, kaip tai padarė Albanija bei Kinija. Jugoslavija pasuko Vakarų kryptimi, todėl nenuostabu, kad ši šalis socialistinio lagerio laikais gyveno geriausiai.

1987 metais didžiausios iš šešių federacinės Jugoslavijos respublikų – Serbijos – prezidentu tapo šiuo metu už karo nusikaltimus teisiamas Slobodanas Miloševičius. 1990 m. gruodžio 23 d. Slovėnijoje buvo surengtas referendumas, kurio metu 88 proc. šalies gyventojų nusprendė atsiskirti nuo Jugoslavijos. Nepriklausomybę Slovėnija ir Kroatija paskelbė tą pačią dieną – 1991 m. birželio 27 d. Tądien slovėnų kariai į nelaisvę paėmė apie 2300 serbų karių, reikalaudami, kad Slovėnijos teritorijoje būtų panaikintos jų karinės bazės.

Serbai smogė atgal ir subombardavo Liublijanos oro uostą. Kova nutrūko liepos 6-ąją (žuvo apie 100 žmonių), kai serbai išskubėjo į Kroatiją. Prasidėjo ketverius metus trukęs karas, nusinešęs nemažai gyvybių, sugriovęs UNESCO pripažintą unikalų Dubrovniko senamiestį (tiesa, netrukus jis buvo atstatytas ir po karo tapo ypač mėgstamas turistų).

Tačiau pats skaudžiausias karas vyko gretimoje Bosnijoje. 1992-1995 metais joje serbai išžudė apie 300 000 bosnių. Serbai tvirtina, kad karą išprovokavo Baščaršijoje 1992 m. vasario 29 d. įvykęs konfliktas, kurio metu vykusioje vestuvių ceremonijoje buvo nužudytas jaunikio tėvas serbas. Tačiau bosnių versija kitokia – jie sako, kad karą įplieskė nežinomas serbų snaiperis 1992 m. balandžio 5 d. nušovęs taikų pilietį bosnį. Teisybė nepalaiko nė vienos šių versijų – kaip paaiškėjo vėliau, tuo metu (tiksliau, nuo 1991 m. pabaigos) karas tarp serbų ir bosnių jau vyko. Statistika teigia, kad 1991 metais, prieš karą, Sarajeve gyveno 430 000, o po karo – 290 000 žmonių.

Sarajevas nesigėdija savo žaizdų. Iki šiol daugybė kulkų žymių ant daugelio Bosnijos ir Hercegovinos sostinės pastatų primena 1992-aisiais prasidėjusią Sarajevo apgultį. Vietiniai gyventojai su ašaromis akyse pasakojo, kad dažnai tekdavo regėti juodąja klasika tapusį vaizdą: išeidamas parnešti maisto šeimos galva atsibučiuodavo su rūsyje paslėptais namiškiais, nežinodamas, ar begrįš. Retai begrįždavo – kalnuose aplink Sarajevą ginklais su optiniais taikikliais apsirūpinę serbų snaiperiai buvo budrūs. Apgulties metu žuvo apie 12 000 civilių Sarajevo gyventojų.

Dar baisesnės žudynės buvo surengtos Srebrenicoje, kur 1995-ųjų liepos 11-ąją serbai nužudė 7779 bosnių vyrus ir berniukus. Filmuotą medžiagą Hagoje stebėję teisėjai negalėjo sulaikyti ašarų.

Liūdna prisiminti ir nevykusio pranašo pirmojo Bosnijos ir Hercegovinos prezidento Alijos Izetbegovičiaus (1925-2003) žodžius, pasakytus 1992-ųjų pavasarį, kai serbai jau buvo okupavę dalį šalies: „Žmonės, miegokite ramiai, karo nebus“.

Didžiausi šio „etninio valymo“ kaltininkai – labiausiai Europoje ieškomas žmogus, psichiatras, buvęs Bosnijos serbų lyderis Radovanas Karadžičius bei jo parankinis serbų armijos vadas Ratko Mladičius vis dar slapstosi. Manoma, kad jie prisiglaudę ūksminguose Juodkalnijos miškuose.

Šie žmogai ir jų vadovaujami zombiai kalti ir dėl to, kad 1992-1995 metais Bosnijos teritorijoje buvo įkurta gausybė koncentracijos stovyklų, kuriose nukankinta apie 30 000 bosnių bei kroatų. Manjača, Omarska (oficialiai vadinta „Tyrimų centru“), Trnopolje, Keraterm… Šiuos konclagerių pavadinimus Bosnijoje atsimena daug kas… Beje, terminą „etninis valymas“ (serb. etničko čiščenje) serbai perėmė iš Jugoslavijos liaudies armijos, Kroatijoje vykdžiusios „teritorinį valymą“ (serb. čiščenje terena). Vertėtų prisiminti ir šio klaikaus termino „tėvus“ – eugenikos pionierių Francis Galton’ą (jis buvo Charles’o Darwino pusbrolis) bei nacių pamėgtos „rasinės higienos“ kūrėją Ernstą Rudiną (gavo medalį tiesiai iš Adolfo Hitlerio rankų). Beje, teisybės dėlei turėtume paminėti ir tai, kad pirmasis žinomas „etninis valymas“ arba genocidas buvo vykdomas maždaug prieš 3300 metų – tada Kanaaną užgrobę žydai žudė ne tik vyrus, bet ir moteris bei vaikus. Karmos teorijos šalininkai puikiai supras, kodėl vėliau istorijos ašmenys atsisuko prieš pačius žydus.

Ne epilogas

Bosnija vis dar nėra turistų pamėgtas kraštas. Bosnių literatūra ir muzika dar nesusilaukė tinkamo dėmesio (išimtimis galėtume pavadinti nebent Lietuvą aplankiusius žymius bosnių kūrėjus – režisierių ir muzikantą Emirą Kusturicą bei kompozitorių Goraną Bregovičių). Bosnijai „nešviečia“ tapti Europos Sąjungos nare.

Tačiau Bosnija tapo kovos už išlikimą simboliu. Ir ne bet kur, o Europoje.

Vytautas P. Bložė

Vytautas P. Bložė

Alio Balbieriaus nuotrauka

Persirengėliai

dingęs nakčia iš karaliaus rūmų princas Sidharta,
ištikimo tarno lydimas, dviem eikliais žirgais
pernakt pasiekė gretimos karalystės ribas,
kur siena ėjo

upe, gilia, tad pasuko įpiečiau, paupiu paupiu, kol

prijojo brastą, žirgai perbrido, raiteliai nušoko kitam
krante į žolę: aplinkui dunksojo neįžengiamos
girios: tai ir buvo

princo kelionės tikslas: girios, garsėjančios
atsiskyrėliais, dvasiniais mokytojais: šių dienų akimis

žiūrint, girių vienuolijų stovyklos buvo
filosofijos, teologijos

etikos akademijos – su savo privilegijom,
drausme, paskaitom, egzaminais

gabesnių mokinių teise tapti dėstytojais ir t. t. –
į jas, į tas mokyklas

pas įžymius mokytojus – plaukte plaukė
aplinkinių šalių

jaunimas (ir ne tik jaunimas). Taigi čia, prie girių
slenksčio, Sidharta paleido namo

ištikimą savo tarną (su abiem žirgais),
atsisveikino nusiėmęs apyrankes, žiedus

perlų vėrinį, kardu nusikirto gražias ilgų
plaukų garbanas ir –

kartu su kardu – padavė ištikimajam tarnui:
perduok visa tai karaliui, mano tėvui, grįšiu

radęs Kelią, kuris
yra mano pašaukimas, – tai buvo paskutiniai
jo žodžiai:

atsisveikino princas ir jautriai
(ne ne, grįžk, apsieisiu be

patarnavimų: pats visko išmoksiu) –

Mūsų pasakojimas turėjo gal ir ne nuo to prasidėti,
bet taip

susiklostė, gal reikėjo, gal žymėti kauliukai
taip iškrito, žvaigždės geriau žino: tamsiam pagiry
likom vienų vieni, kaip ant šio balto popieriaus,
kur ir mūsų

išsiilgta vienatvė: ūkanotas akis nusišluostyk,
giliai atsidusk

nužvelk apylinkę – matai, iš girios ateina kažkas -
vienuolis ne vienuolis (taip rodė apdaras), tačiau
rankoje nešėsi lanką, o per petį

persimetęs buvo ir strėlių dėklą
“medžiotojas?” – nepažįstamajam prisiartinus
Sidharta paklausė

“panašiai” – šis atsakė
“o kuo dėtas čia vienuolio drabužis?”

medžioklis nusišypsojo: “atpažinę šias drapanas
žvėreliai nesislapsto ir leidžiasi nušaunami”

medžio šakų šešėlis perbėgo Sidhartos veidu
“o veidmainiavimas – širdies neslegia?” –
“pripratau: sunkiau

priprast prie vaikų ir žmonos badmiriavimo”
Sidharta liūdnai palingavo galvą: “klausyk,
o gal mainomės

drabužiais?” – čia medžioklis atidžiau nužvelgė,
kuo dėvi jo sutiktasis, ir pagarbiai nusilenkė
Sidhartai, tam (kaip tyčia) krustelėjus ir sužėravus
apsiuvų auksu, sagų brangakmeniais

“prince, negi rimtai?” – na”, na taip, karališkus rūbus
galėsi parduot: gausi
gražius pinigus: nebereikės nė
medžiot: užsiimsi kuo norėsi, o aš

noriu vienuoliu tapt, tad man tavo drabužį
pats likimas siunčia” – “kaip ir tamstos rūbus man” –
ir medžiotojas

skubiai,
kad princas nepersigalvotų,

persirengė ir dingo čia pat jam iš
akių, o Sidharta,
dabar jau kaip dera tikram atsiskyrėliui atrodydamas,
įžengė į šešėliuotą, tamsią ir gūdžią girią –

kur paukščiai, dar nematę žmogaus, čiulbėjo ir
lakstė žvėreliai vos ne pro pat prabėgdami –
o jis ėjo ir

ėjo kur akys vedė, kur kojos nešė, ėjo ėjo,
kol pavargo, kol

stabtelėjo po dideliu šakotu medžiu, prisėdo

savo pirmajai vienuolio atsiskyrėlio meditacijai:
viskas liko toli toli, jo ligšiolinis gyvenimas,
jį kelionėn slapta

suruošusi gyvanašle likus žmona, sūnelis,
tėvas karalius,

karalienė (įmotė, mirusios jo motinos,
karalienės, sesuo) tačiau viskas,

ak viskas, ką tarėsi besąs palikęs, buvo už jo užmerktų

akių vyzdžių, viduj, giliai
giliai širdy, krūtinėj – kaip ir visi visi artimieji,
broliai ir pusbroliai princai,

turtingi karvedžiai, pavaldiniai, šiaip žmonės,
vargani parijai: vardan jų

vardan visų jų jis ir išėjo: rasti Kelią,

kuris nebevestų į kančią, sielvartą, ašaras,
ligas ir senatvę, t. y.

į gimimų mirčių grandinę
kurią jie neša, nešė ir neš –

ir kaip tie klajojantys komediantai pradėdami
vaidinimą, Sidharta

jautė jaudulį: ar nebūsiu ir aš
tik persirengėlis? tik vaidmens atlikėjas?
kuris po spektaklio

vėl atvirs į tai, kas buvęs? ir grįš

kaip kad aktoriai grįžta – namo? negi tai bus tik
vaidinimas, po kurio

publikai skirstantis, nenusimetęs
(kartu su persirengėlio drapanom) liksiu nenusimetęs

pasirinkimo? – ir jis užsnūdo girioje
sėdėdamas po medžių:

po ilgos, po bemiegės
nakties

o! kiek dar metų prabėgs, kol jis
nubus, princas Sidharta
būsimasis Budha

Mindaugas Valiukas

Mindaugas Valiukas

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

Kreatyvo mirtis

mini pjesė

parašyta pagal apytikrius faktus

veikia:
1 žmogus
2 kitas žmogus

Veiksmas vyksta vietoje, kuri labai panėši į autobusų, troleibusų, omnibusų ir kt. busų stotelę (kas labai panėši į JAV vaidybinį filmą “Forestas Gampas”), nes personažai nemažai laiko praleidžia ant arba šalia suolelio.

1 (Po geros valandos buvimo kartu) Mes pažįstami?

2 Na, kaip čia pasakius…

1 Kaip čia nevyniojus visko į vatą!

2 Mes kolegos.

1 Jūs naujokas?

2 Ne, mes kartu jau treji metai.

1 Tai kodėl aš jūsų nepažįstu?

2 Na, aš neįsimintina, į akis nekrintanti asmenybė. Be to, pirmas nepuolu pažindintis.

1 Nepastebimas? Čia viskas, matyt, dėl to totalaus susvetimėjimo. Labai neša į vieną pjesę, ten buvo scena, kai vyras su žmona kalbasi kaip svetimi ir tik pabaigoj išsiaiškina, kas jie vienas kitam. Susvetimėjimas.

2 Tikrai.

1 Absurdas. Jonesko.

2 Tikrai. Kamiu, Beketas.

1 Sartras, Kunčius.

Pritrūksta žodžių: arba yra neapsišvietę, kad žino tiek mažai absurdo poetų, arba išsėmė temą. Nejauki tyla, panėši į anekdotą apie du anglus per balių.

1 O va tarp kitko, mano brolis mirė.

2 Tikrai?

1 Nejuokais!

2 Kaip?

1 Nusižudė.

2 Kaip?

1 Savižudybės būdu. Pakėlė prieš save ranką.

2 Tą aš supratau, bet kaip?

1 Ne bet kaip! Pakėlė prieš save ranką, kurioje buvo svarstis. Ir neišlaikė.

2 O koks svarstis?

1 Nesvarsčiau. Sunkus vienu žodžiu. Ir tas svarstis padarė mano broliui galvos traumą.

2 Jūsų brolis buvo mėgėjas pasvarstyti?

1 Tame ir reikalas, kad taip. Jeigu būtų profesionalas, nieko nebūtų atsitikę.

2 Tai jis nusižudė, nes buvo mėgėjas, o ne profesionalas?

1 Jo tai visiškai nejaudino. Svarstis – tik nelaimingas atsitikmuo. Savižudybė įvyko vėliau.

2 Tai tas svarmuo jo nepribaigė?

1 O ne.

2 O kas pribaigė?

1 Sėdo siūti, kas prakiurę.

2 Na, matyt, trauma buvo labai rimta.

1 Jeigu jau sėdo siūti, kas prakiurę, tai rimta. Aš netgi manau, kad jis sėdo prie siuvinio būdamas afekto būsenos.

2 Kitų priežasčių nelabai ir sugalvočiau.

1 Sėdo prie siuvinio ir, turbūt įsivaizduojate, turbūt nereikia aiškinti, kas atsitiko.

2 Tai jau tikrai. Kas gi daugiau gali… O kas atsitiko?

1 Jis bedė adatą tą sau į pirštą.

2 Nejaugi!

1 Jaugi. O jūs jo vietoje ką būtumėt daręs?

2 Lygiai taip pat pasielgčiau jo vietoj. O kas kitaip pasielgtų, čia retorinis klausimas.

1 Tai va. Staigi mirtis.

2 Nuoširdžiai užjaučiu.

pauzė

2 Kas pastūmėjo jūsų brolį tokiam žingsniui? Kodėl jis nusi?..

1 Logiškas klausimas. Bet į tokius klausimus logiško atsakymo nebūna. Tai juk savižudybė.

2 Ak, tiesa.

1 Bet aš turiu savo versiją. Jis buvo kreatyvas.

2 Ir tai įpareigoja savinaikai?

1 Tame, kad jis kreatyvas, beveik nieko blogo nėra. Bet jis buvo kreatyvas, suprantat? Ir priedo – mažakalbis kreatyvas. Kaip kreatyvas jis buvo mažai kalbus, tačiau produktyvus. Mažai pliurpė, daug darė.

2 Va tas jį ir pražudė. Negalėdamas išsipasakoti laikė, kaupė savyje ir neištvėrė.

1 Apie jo asmeninį gyvenimą mažai kas žinoma, jis buvo intravertas, o kaip mes juokaudavom – intraveninis ekstravertas… Tačiau apie jį byloja jo darbai. O dirbo jis vienas. Jeigu kas ką, jis atrėždavo – dirbu vienas. Čia kaip visi detektyvai sako – aš dirbu vienas. Ir tikrai, viską darydavo vienas. Pavyzdžiui, viena reklama:

Reklaminis klipas

niūru dulksna

didelis rudenio

laukas.

Tame lauke vieniša žmogaus figūra lyg akmuo. Iš kažkur – visai netinkantis dalykas tokiai vietai – išmuštu keliuku važiuoja prabangus juodas limuzinas (netikėta? limuzinas!). Langai niaukti, kas viduj – nesuprasi. Staiga tas limuzinas sustoja ties tuo lauku, kur ta figūra netikėtai. Ko gi jis sustojo? Atsidaro langas, su tuo garsu, žinot – automatika. Pasimato solidus snukis. Jis labai susidomėjęs stebi tą lyg akmuo figūrą. Tada – aštuoniukė – rodoma figūra. Ji ima didžiulį riedulį ir šveičia jį iš savo lauko ant rubežiaus – akmenis valstietis išrinkinėja, kad arti, sėti ir pjauti netrukdytų. Ir kas čia įdomaus, ko tas snukis stebi? Snukis siunčia šeškę pas figūrą. Šeškė kažką kalba figūrai, rodo į snukio pusę, maždaug – einam, kviečia. Dar ta šeškė turi labai apgailėtinai tais arimais klampoti. Figūra išdidžiai artinasi, pasimato, kad čia kažkas Savicko arba Vyšniausko tipo. Snukis kažką sako pro langą, figūra sėdasi į limuziną. Kažkokia apgriuvusi mokyklos sporto salė. Snukis figūrai rodo štangą, maždaug – esi matęs tokį daiktą?- nenustebčiau, kad ne. Kelk. Figūra paima ir nesunkiai iškelia. Tada rodo, kad štanga aplimpa svoriu – keli blynai papildomai uždėta. Figūra iškelia. Dar uždeda, vėl iškelia. Tada rodomos varžybos, Figūra jau be savo baudžiauninkiškų skarmalų, gerai aprėdytas, kelia, laimi, visi susižavėję, konkurentai pasiutę ir t.t., rodomos kitos varžybos, matosi – daug svarbesnės, juodaodžiai, siauraakiai ir t.t. Figūra vėl laimi. Žodžiu – sensacija, genijus, iš kur tokį atkasėt ir pan. Absoliutus čempionas ir rekordininkas palieka. Šlovė, pinigai, bet Figūra lieka kuklus, kaimietis bičas, nesugadintas sėkmės. Konkurentai sugalvoja iššnipinėti, kokia Figūros jėgos paslaptis – nifiga nesitreniruoja, jokio dopingo, anabolikų, o taip pavaro! Nusamdo tokį seklį Morką, didelį profą. Didelis persirengimo kambarys, geležinės spintelės. Figūra atsirakina didžiulę ūkišką spyną, bet kas viduj – nesimato, nes Figūra savo masyvia figūra viską užstoja, todėl seklys Morka (kuris, aišku, jau čia, nebūtų profas) nemato, kas viduj. Faktas, kad Figūra kažką godžiai maumoja, punta pasigardžiuodamas. Kamera parodo, kas tai. Tai duona. Juoda. Didžiulis kepalas. Figūra sušlamščia visą, užrakina spyną ir patenkintas ir laimingas žingsniuoja tvirtais žingsniais. Morka apsidairo, ar nieko nėra, atsidaro savo geltoną čemodančiką, traukia įmantriausią techniką sudėtingiausią ir rakins spyną. Gal visi atsakymai spintelėj. Taip ir yra, Morka ras atsakymą, nes Figūra paliko galybę trupinių godžiai bepusdamas, o paslapčiai įminti užteks ir molekulės. Spyna neatsilaiko prieš morkos meilę šnipinėjimui, klastą ir techniką, durys iškilmingai atsidaro ir, o stebukle! – spintelėje tuščia, nei trupinėlio, nei dulkelės! Morka sugniuždyta, teisybė triumfuoja! Tekstas:

Čiučiundriškių duona. Kažkas antgamtiško!

1 Va toks mano brolio reklaminis klipas.

2 Super.

1 Super yra tai, kad jis viską padarė vienas.

2 Vienas?

1 Jo. Pats parašė scenarijų, pats parašė muziką, pats režisavo, pats filmavo, pats suvaidino, pats grimavosi, pats buvo apšvietėjas, pats darėsi akupunktūrą, pats save barė už nepunktualumą, savarankiškai malė kavos pupeles, žodžiu – viską pats.

2 Psich adinočka.

1 Pats suvaidino Figūrą. Turėjo priaugti 61 kilogramą per vieną savaitę. Gydytojai rekomendavo neluošinti savęs, pasisamdyt aktorių. O brolis: “aš dirbu vienas!”

2 Prisidirbo.

1 Ir ką?! Padarė! “Čiučiundriškių duona” milijonus susikrovė po tos reklamos. Ir toj reklamoj, mano manymu, yra atsakymas į jūsų klausimą KODĖL? jis nusi…

2 Na na?

1 O ką jūs matote toje reklamoje? Gal jums kas krito į akis, kas čia svarbiausia?

2 Gal kad verkia duona tinginio valgoma? Jis tą duoną TAIP valgo! O nieko nedirba, nesitreniruoja.

1 Gal.

2 Arba: ką pasėsi, tą ir pjausi, juk jis žemdirbys, tas Figūra. Arba kad limuzinas juodas. Arba kad akmenį mėto ant rubežiaus. Ne į kaimynų daržą, o ant rubežiaus. Man atrodo, tai labai svarbu. Ir išvis, man būtų labiau patikę, kad jis valgytų čipsus. Arba čiulpinuką. Raudoną.

1 Skonio reikalas, skonio reikalas. Brolis prisibijojo raudonų čiulpinukų. O ant rubežiaus mėtė, nes taip darydavo nuo senovės. Dedi akmenį ant akmens ir susiformuoja tvora – jokie pasiutę kaimynų jaučiai neatbėgs neprišiks. Reikia žvelgti giliau. Į spintelę. Ką rado Morka tenai?

2 Nei trupinėlio, nei dulkelės.

1 Būtent. Tuščia! Tuštuma. Kaip ten yra pasakyta: tuštybių tuštybė…

2 Tuštybės mugė.

1 Tuštybės mugė. Tuščia kaip, kaip… kaip tas žodis?..

2 Gyvenime?

1 Gyvenime, jo!

2 Supratau – tuštybė, gyvenimas. Ir Morką iš darbo išmes…

1 Išspirs lauk.

pauzė

1 Nebūtinai!

2 Ne? Kas jūs? A!

1 Jis galėjo tai su savim padaryti ne dėl tuštybės.

2 IŠ tuštybės?

1 Prašom nežeminti velionio velionio brolio akivaizdoje! Aš čia atsiminiau dar vieną brolio kreatyvo reklamą. Tai buvo socialinė reklama. Nukreipta prieš blogą elgesį su gyvūnais. Valstybinis užsakymas, didžiulis įvertinimas ir garbė. Ir klipas klasiškas:

Reklaminis klipas

niūru dulksna

didelis rudenio

parkas

Augalotas vaikinas vedžioja parke šunį. Jis patenkintas, laimingas, sako:

- Kaip gražu šiandien. Aš alsuoju pilna krūtine. Koks puikus oras!

O šuo jam žemaitiškai ir atsako:

- Nu juo, gražus uors! Labaa gražus! Šunišks tas uors, šunišks, luini tu, luini!

Augalotasis vaikinas susigėsta, nuleidžia galvą. Tekstas:

Su gyvūnais reikia elgtis kaip su sau lygiais, tada ir jie atsakys tuo pačiu!

2 Man ypač patinka tų klipų pradžios. Bet jūs turbūt pasakysite, kad ne čia esmė, ne čia šuo pakastas?

1 Šuo pakastas… Taigi ši reklama susilaukė žvėriško populiarumo. Keturkojams bičiuliams ji taip patiko, kad visi šunes pradėjo mokytis žemaitiškai. Vietoj au au jie lodavo luini!, luini! O žemaitiškai tai skamba maždaug loini, loini! Tai labai jiems tiko prie natūros ir labai prajuokindavo visus…(pats juokiasi ir nustot negali, arba, geriausia, visai nesijuokia. Kas čia juokingo?)

pauzė

2 Su visa pagarba jūsų velioniui broliui kreatyvui, bet aš nebegaliu tylėti. Visa tai yra nesąmonė!

pauzė, tyla, a nors musė suzvimbtų…

1 Taip! Teisingai! Šį kartą jūs visiškai teisus. Jis nusižudė, nes viskas yra nesąmonė (personažai laimingi gali 53 kartus kartoti žodį NESĄMONĖ). Tą tuo klipu jis ir norėjo pasakyti. Kad nesąmonė viskas.

2 Ir kad tuštybė?

1 Tuštybių tuštybės mugė ir nesąmonė. Ir jis dėl to mirė. O jūs žinot, kodėl jūs gyvenat? Jūs gyvenat todėl, kad visa yra tuštybė ir nesąmonė. Vieni dėl to miršta, kiti dėl to gyvena. Toks jau tas gyvenimas.

2 Kalbat kaip iš raštelio.

1 Jau mintinai išmokau, dažnai tenka…

2 O kodėl jis tapo kreatyvu?

1 Kas?

2 Jūsų brolis kreatyvas.

1 A, tas. Man atrodo, kad jis jau gimė kreatyvu. Toks raudonas, gleivėtas visas ir kreatyvas. Kreatyvas buvo, nes kitaip negalėjo, jūs suprantat tokį dalyką?

2 Suprantam, suprantam, žinoma, suprantam – ko gi čia nesuprasti? Jūs dar norit ką pridurti? Apie save, apie savo brolį kreatyvą? Ar šiaip apie sportą, ruduosius dumblius?

1 Ne, atrodo, kad daugiau nebenoriu nieko durt.

2 Na ir gerai, tada seansas baigtas, pasimatysime kitą savaitę kitą valandą kitoje vietoje. Beje, jūs jau susimokėjote už seansus iki gyvos galvos?

1 Tai aišku!

2 Na ir gerai, na ir puiku, na ir sudiev, sudiev!..

Alio BALBIERIAUS nuotrauka

PABAIGA

Lietuviams apie Izraelį

Lietuviams apie Izraelį

G. Drukteinis. Izraelis, žydų valstybė. Vilnius, 2005, „Artlora“.

Vytautas Toleikis

2005 metais leidyklos „Artlora“ išleista pirmoji lietuvių kalba Izraelio valstybės istorija išties neeilinis įvykis Lietuvos kultūriniame bei politiniame gyvenime. Neeilinis, nes apie Izraelio valstybę Lietuvos visuomenė tegali susidaryti savo nuomonę nebent tik iš žiniasklaidos, kuri dažniausiai yra subjektyvi, be skrupulų retransliuojanti propalestinietiškas klišes iš Europos spaudos ar televizijos kanalų. Vyresnioji karta dar šiek tiek prisimena 1972-ųjų antiizraelietišką propagandą, žiniasklaidos isteriją prieš besirengiančius emigruoti Lietuvos žydus bei tuo metu padažnėjusį buitinį antisemitizmą. Dar pridėkime šių dienų antisemitizmo proveržius po Izraelio valstybės aukštų politikų vizitų ir pamatysime unikalų kontekstą, kuriame ši knyga pasirodė.

Knygos autorius – ne akademinis istorikas, o pakankamai jaunas, daug pasaulio matęs, atviro galvojimo žurnalistas. Sąmoningai pasirašęs sudarytoju, o ne autoriumi, leidžia mums suprasti, kad ši iš esmės aukštųjų mokyklų vadovėlio formatą atitinkanti knyga yra kompiliacinis darbas. Beje, kaip ir dauguma pasaulyje rašomų istorijos vadovėlių. Kokie įvykiai akcentuojami, kaip jie interpretuojami ir yra esminiai kriterijai vertinant tokio pabūdžio knygas bei jų autorius. Reikia pasakyti, autoriaus interpretacija pakankamai objektyvi, geranoriška Izraeliui, netgi parašyta prosionistine dvasia. Nors autorius žydų neidealizuoja, arabai nedemonizuojami, simpatijos Izraelio valstybės kūrėjams jaučiamos.

Knyga plačios apimties, kone 480 puslapių, tiršta informacijos. Pradedama kone nuo biblijinių laikų, kiek pasisukus po viduramžius, švietimo epochą, plačiau sustojama prie sionizmo ištakų ir jų idėjų raidos. Nepraleidžiama progos užsiminti, kad vienas kitas istorijos herojus susijęs su Lietuva. Bet tai daroma vos pastebimai, paliekant pačiam skaitytojui plačiau pasidomėti. Tad didžiausią knygos dalį sudaro pasakojimas apie Aliją, nepriklausomybės kovas bei šalies įsitvirtinimą priešiškoje arabų šalių kaimynystėje. Istorija baigiama XX amžiaus pabaiga, dar iki J. Arafato mirties. Iš esmės tai šalies politinė ir karinė istorija. Visuomenės formavimasis, ypač kultūra, lieka giliame užribyje. Kaip pirmai knygai turbūt ir nebuvo kito kelio. Užtat skaitytojas ir be specialaus pasiruošimo gali šia knyga puikiai naudotis, juolab kad autorius daug dėmesio skiria tarptautinių įvykių apžvalgai, neaplenkė palestiniečių klausimo platesnės apžvalgos, įdėjo trumpą terminų ir santrumpų žodynėlį bei naudotos literatūros sąrašą. Galbūt terminų žodynas galėtų būti truputį platesnis, pasigedau istorinių įvykių chronologijos ar ryškesnių litvakiškų akcentų, bet tai nesumažina knygos vertės. Užvertus jos paskutinį puslapį norisi galvoti ne tik apie lietuvių ir žydų nacionalinių judėjimų, Lietuvos ir Izraelio valstybių kūrimosi paraleles, bet ir apie unikalią, neturinčią analogų pasaulio istorijoje Izraelio valstybės sukūrimo ir išsaugojimo istoriją, akivaizdžiai įrodančią, kad ne vien pasaulio didžiūnai ar totalitariniai režimai, o visų pirma tautos valia ir dvasios stiprybė gali nulemti jos ateitį.

Šventės

Šventės

Sondra Simanaitienė

Naujieji metai yra šventė, kai džiaugsmas tampa visuotiniu.

Gimtadienis – irgi savotiška šventė. Tik ji asmeniškesnė. Kai išeini gimtadienio rytą į gatvę ar iškiši nosį į kiemą prieš savo penkiaaukštį raudonų plytų namą, jautiesi tokia išskirtinė, pasikeitusi, sugebanti įveikti tarpą tarp dviejų aš – bedugnių, egzistencinį plyšį, chtoninį įtrūkį.

Kalėdos jau šiek tiek visuotinesnė šventė. Gali drąsiau dairytis išlindus iš savo aptvertos fontrieriškos teritorijos. Gali dairytis netgi šiek tiek paslaptingai, suokalbiškai. Mat mano name gyvena daug rusų karininkų veteranų, jų vaikų. Jie nelaužo liežuvio lietuviškai kalbėdami. Tegu kiti stengiasi. Tai jų tylus lėtinis protestas. Todėl Kalėdų rytą nedrąsiai žvilgteliu į sutiktus, vos vos gražiai nutinusius veidus ir matau – šis savas, anas ne. Patinęs, vadinasi, lietuvis. Mažai patinęs – ne lietuvis, o jeigu visai užtinęs – tai irgi ne lietuvis. Mat mūsų penkiaaukščio rūsiuose įsikūrę nelegalūs bravorėliai. Kai rusų kariuomenė traukėsi iš Klaipėdos, tai jaunesni karininkai grįžo į savo plačiąją tėvynę, o vyresnieji atsistatydino ir pasiliko gyventi sovietinės valdžios jiems paskirtuose butuose. Namas ir jo rūsiai trumpam ištuštėjo. Butai netrukus sulaukė naujų gyventojų, o rūsius priglobė veteranai. Išgriovė sienas, sujungė po tris keturis rūsius į vieną didelę patalpą, įsikūrė dirbtuvėles, bravoriukus, šaškines, pageltusios literatūros bibliotekėles ir kitokias neaiškios paskirties užeigas. Taigi, kai ruso kaimyno įraudęs veidelis traukia nuo rūsio pusės nežinoma kryptimi Kalėdų rytą, tai nebūtinai jis grįžta iš Piemenėlių mišių.

Naujieji metai – šventė, kurios nereikia išversti į rusų kalbą. Rusai mėgsta Naujuosius metus. Kaimynė iš dešinės išpuošia mūsų ilgą koridorių ryškiai blizgančiomis girliandomis. Pastato nedidelį stalelį prie savo buto durų, nubarsto jo paviršių saldainiukais. Ale altorėlis, į kurį žiūrėdami mano vaikai varvina seiles ir galanda nagus – taip norisi nemačiom praretinti kareivėlių-saldainėlių. Kaimynė netgi kiekvieno kaimyno, o mūsų penki, duris apkarsto varpeliais su raudonais kaspinėliais. Man nelabai patinka toks netvarkingas, rėkiantis šventinis interjeras, ant mano durų nukryžiuotas varpelis. Bet draugė sako, kad tai geriau, nei šventinės fekalijos prie jos buto ant kilimėlio Naujųjų metų rytą Gėlių gatvėje. Aš sutinku ir džiaugiuosi, kad turiu tokią gerą rusę kaimynę.

Įpusėjus sausiui, šventinės girliandos vis dar kabo žemyn nukarusiomis, pavargusiomis puošmenomis.

Šiandien aš pradedu laukti gimtadienio.

Dėmesio!

Dėmesio!

Dienraščio „Klaipėda“ literatūrinis priedas „Gintaro lašai“ skelbia jaunųjų kūrybos konkursą. Dalyvių amžius – 16-27 metai.

Laukiame Jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki 2006-ųjų lapkričio 15-osios. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Gintaro lašuose“. Metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks simpatiški prizai.

Kūrybą galite siųsti elektroniniu paštu – grajauskas@airpost.net arba paprastuoju paštu. Ant voko prašome užrašyti:

Jaunųjų kūrybos konkursui
„Gintaro lašai“
Dienraščio „Klaipėda“ redakcija
Šaulių g. 21
92233 Klaipėda

Sėkmės kūryboje!