Apdovanos „Padėkos kauke“

Apdovanos „Padėkos kauke“

Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius kartu su Klaipėdos miesto savivaldybe įsteigė apdovanojimą – „Padėkos kaukę“, kuri kasmet bus teikiama Klaipėdos miesto teatralams už reikšmingiausią metų darbą.

„Tai gali būti spektaklis, vaidmuo, scenografija, choreografijos projektas. „Padėkos kauke“ gali būti įvertinta ir organizacinė veikla bei nuopelnai teatro menui“, – patikslino LTS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Valentinas Klimas.

Labiausiai nusipelniusiems teatro menininkams pagerbti kauniečiai jau dešimt metų turi „Fortūną“, klaipėdiečiai nuo šių metų turės „Padėkos kaukę“.

Šio apdovanojimo iniciatorius – Pilies teatro režisierius Alvydas Vizgirda, stilizuotomis sidabrinėmis kaukėmis apdovanojęs teatralus per savojo teatro 20-metį.

„Padėkos kaukės“ apdovanojimą patvirtins regalijos: meno kūrinys – stilizuota kaukė bei vardinis apdovanojimo dokumentas, taip pat įteikiamas laureatui.

Dėl „Padėkos kaukės“ teatro menininkai varžysis skirtingose nominacijose: metų režisierius, metų aktorius, metų aktorė, metų scenografas (dailininkas, kostiumų dailininkas), metų vaidmuo, metų dramos spektaklis, metų muzikinis spektaklis, metų choreografas, metų šokio projektas, metų debiutas, metų teatro kompozitorius, už nuopelnus teatro menui.

Specialios ceremonijos metu per Tarptautinę teatro dieną, švenčiamą kovo pabaigoje, kiekvienais metais bus įteikiamos ne daugiau kaip trys „Padėkos kaukės“ pagal šį nominacijų sąrašą.

Pretendentus „Padėkos kaukės“ nominacijai gali siūlyti Klaipėdos miesto kultūros institucijos, miesto Kultūros skyrius, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos, taip pat privatūs asmenys.

Iš nominantų laureatus išrinks specialiai sudaryta 7 narių komisija. Joje bus Lietuvos teatro sąjungos nariai, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atstovas, Klaipėdos universiteto Režisūros katedros deleguotas atstovas.

Siūlant pretendentą „Padėkos kaukės“ apdovanojimui reikia pateikti: motyvuotą pasiūlymą, pasirašytą siūlančiojo asmens ar organizacijos (už kokius nuopelnus siūlomas konkretus asmuo ar įvykis, kokiai nominacijai ir pan.); pretendento nuopelnų teatro menui aprašymą (recenzijų, straipsnių, atsiliepimų kopijos, autoriaus spausdinti darbai, rekomendacijos, kitų institucijų įvertinimai, duomenys apie apdovanojimus ir kt.); pretendento gyvenimo aprašymą.

Apdovanojimo steigėjai kviečia siūlyti pretendentus! Savo pasiūlymus adresuokite Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriui, Teatro g. 2, Klaipėda LT-91247. Taip pat galima siųsti internetiniu adresu: teatras@europe.com

Pasiūlymai „Padėkos kaukės“ nominacijai priimami ir registruojami iki kovo 20-osios.

Iš investicijų į kūrybą Donis dividendų nesitiki

Iš investicijų į kūrybą Donis dividendų nesitiki

ARNOLDAS REMEIKA

Baltų giesmių ir elektroninės muzikos derinys nekelia nuostabos tik neofolkloro žinovams. Daugeliui kitų šiuolaikiškai aranžuotos archajinės dainos gali pasirodyti slegiančios. Tačiau ilgametis šios muzikos kūrėjas Donatas BIELKAUSKAS, dažnai vadinamas tiesiog Doniu, net nesiruošia pasiduoti – jis kuria popkultūros nesugadintiems, mąstantiems žmonėms.

Naująjį albumą „Bite lingo“ Donis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre pristatė neatsitiktinai – jo nuomone, čia iš letargo miego bandoma prikelti meninį pogrindį. Dariaus GERULAIČIO nuotraukos

Savo naująjį savo albumą „Bite lingo“, kurį jam padėjo įrašyti klaipėdietė dainininkė Rasa Serra ir Etnokultūros centro folkloro ansamblis „Kuršių ainiai“, vaikinas gerbėjams pirmiausia pristatė Kultūrų komunikacijų centre, o po to jau ir Vilniuje, klube „Mulen ružas“. „Klaipėdai“ Donatas neaimanavo, kad alternatyvios muzikos gerbėjų nėra daug. „Kiek yra, tiek ir užtenka. Albumų tiražai taip pat nedideli. Bet gal dėl to jie ir įgauna papildomo savitumo“, – svarstė grupės „Donis“ iniciatorius ir neseniai į pogrindžio sceną sugrįžusio projekto „Wejdas“ narys.

– Ką manai apie alternatyvios muzikos ir netradicinių menų situaciją Klaipėdoje? Kodėl albumo „Bite lingo“ pristatymas vyko būtent uostamiestyje?

– Taip, situacija mūsų mieste liūdnoka. Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Tai, žinoma, keista, juk Klaipėdoje turime Menų fakultetą, Vizualinio dizaino katedrą, S.Šimkaus konservatoriją, E.Balsio menų gimnaziją… Tai kodėl gi niekas nieko nedaro, o jei ir daro, tai pasislėpę kažkur rūsiuose ar savo auditorijose? Iš dalies, matyt, kalti ir apsnūdę dėstytojai, nerodantys auklėtiniams tinkamo pavyzdžio. Visa meninė alternatyva prasideda ir baigiasi ties keliais veteranais. Jau reikia naujos pamainos, gaivių idėjų pliūpsnio.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad aktyviau palaikomas jaunimas pradės vis drąsiau reikštis. Manau, labai teisinga linkme eina Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Aplankau daugelį jų renginių. Labai svarbią švietėjišką veiklą atlieka renginių ciklas „Garsų galerija“. Juose sudaroma puiki galimybė susipažinti su naujosios netradicinės muzikos kūrėjais. Būtent todėl savo naujo albumo pristatymą ir norėjau surengti čia.

– Ilgai buvai projekto „Wejdas“ dalis. Kodėl nusprendei pasukti individualiu keliu? Ar nepasiilgsti anų laikų?

Nuo 1994-ųjų gyvuojančio projekto „Wejdas“ narys D.Bielkauskas jau kelerius metus kuria muziką Donio pseudonimu. „Šis žodis senąja prūsų kalba reiškė duoklę“, – iššifravo kūrėjas.

– Neseniai „Wejdas“ atnaujino savo veiklą. Anie laikai niekur nedingo. Tiesiog vieni įvykiai nulemia kitus, ir viskas dėsningai ritasi pirmyn. Noras ieškoti kitokių, naujų muzikavimo galimybių pastūmėjo sukurti solinį projektą „Donis“. „Bite lingo“ – jau penktasis mano albumas. Šiuo metu, plečiantis projekto muzikos stilistiniam spektrui, kuriama muzika jau nebetelpa po vienu pseudonimu. Todėl visą eksperimentinę muziką publikuoju su „d.n.s.“ logotipu.

– Nuėjai išties netrumpą kūrybinį kelią – Tavo diskografijoje priskaičiavau per 20 albumų. Kaip viskas prasidėjo?

– Taip, albumų nuo 1994-ųjų išleidome nemažai, ir jie gana skirtingi. Žinoma, skiriasi ir jų „svoris“. Vieni labiau nusisekę, kiti – mažiau, bet visi nuoširdūs. Viskas prasidėjo Jurbarke, kai mokiausi gal dešimtoje klasėje. Aparatūrą duodavo tėtis. Nutiko taip, kad netradicinę muziką pradėjau kurti anksčiau, nei sužinojau, kad yra ir daugiau ja besidominčių žmonių. Tada su bendraklasiu sukūrėme projektą „Wejdas“.

– Mokeisi Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedroje. Kokiais instrumentais groji?

– Penkeri studijų meteliai prabėgo labai greitai. Šiek tiek prisiliečiau prie senųjų folkloro lobynų ir pramokau groti liaudiškais instrumentais – pučiamaisiais, dumpliniais, perkusiniais, styginiais. Manau, kad kone kiekvienas daiktas, sumaniai naudojant, gali tapti instrumentu. Savo muzikoje eksperimentuodamas neapsiriboju tik instrumentų garsais, naudoju ir aplinkos garsus, tad galima sakyti, kad mano instrumentarijus – begalinis.

– Tavo kūryba neatsiejama nuo kompiuterio. Ar ne keistas derinys – folkloras ir pažangios technologijos?

– Derinys tikrai nekeistas, nes kitaip tiesiog neįmanoma. Nesureikšminu, kur gyvas garsas, o kur – elektroninis. Dirbdamas su folkloru ar etnomuzika, visada siekiu garsų harmoningumo, gilaus skambesio, įdomių tembrų. Pradžioje kompiuterio neturėjau, įrašinėdavome nedidelėse studijose. Dabar viską galiu daryti namuose, kūrybai skirti daug daugiau laiko, todėl „įkandami“ įvairesni muzikos stiliai.

– Tavo projektuose būna nemažai kviestinių vokalistų. Kodėl?

– Pats galiu dainuoti tik kaip folkloro ansamblio dalyvis. Solinių vokalo gabumų neturiu. Praeityje keletą folklorinių dainų esu įrašęs duetu, vieną – solo. Dabar pasiklausęs suprantu, kad to daryti nereikėjo. Manau, kad vokalines partijas geriau patikėti profesionaliems dainininkams.

– Albume „Bite lingo“ – klaipėdietės Rasos Serra balsas. Kodėl pasirinkai būtent šią dainininkę?

– Rasos balsas man pažįstamas dar nuo studijų. Jis labai savitas, stiprus ir įtaigus. Nežinau nė vienos dainininkės, kuri „Bite lingo“ albume galėtų geriau perteikti karines istorines dainas. Kol kas atsiliepimai apie jos dainavimą ir patį albumą – labai palankūs.

– Akivaizdu, kad iš nekomercinės muzikos daug neuždirbsi. Ar turi vilties, kad kada nors atsigręšime į savo šaknis, ir neofolkloras išpopuliarės?

– Kuriu ne tik neofolk muziką. Pavadinkime ją tiesiog nekomercine. Tą dieną, kai pradėsiu už savo muziką gauti realius pinigus, ji taps komercine. Dabar jau vis sunkiau atskirti, kur pogrindinės ir komercinės muzikos ribos. Sunku pasakyti, ar vis dar tebesu menininkas iš pogrindžio. Žinoma, sunkoka vis investuoti savo asmenines lėšas į techninės bazės gerinimą, kai kuriama muzika to negali atpirkti. Mano šeima nukenčia dėl mano veiklos. Gerai, kad kol kas neprotestuoja prieš mano investicijas, kurios niekada negrįš.

Būtų puiku, jei galėčiau užsiimti tik kūryba. Tačiau situacija pas mus apgailėtina. Lietuvoje net profesionalūs kompozitoriai nepragyvena iš savo kūrybos. Dirba begales darbų, kad tik galą su galu sudurtų. Tuo tarpu paprastas darbininkas statybose, kaldamas lentas, gali kelis kartus daugiau uždirbti. Paradoksalu ir liūdna.

– Dirbi su vaikais. Ar mokiniams bandai įdiegti simpatijas baltų folklorui?

– Darbuojuosi Dovilų etninės kultūros centre meno vadovu ir Klaipėdos moksleivių saviraiškos centre muzikos būrelio vadovu. Būrelyje vaikai turi visiškai laisvą kūrybinę erdvę. Neprimetu jiems savo požiūrio į popmuziką. Kiekvienas lai atranda sau priimtinas muzikos erdves.

– Paprastam paaugliui Tavo kuriama muzika gali atrodyti slegianti. Kaip ją pats apibūdintum?

– Statistiniam piliečiui, sistemingai vartojančiam popkultūros „produktus”, gali atrodyti, kad mano muzika tiesiog nesąmoninga. Nematau prasmės tai neigti. Savo muziką skiriu atviriems ir inteligentiškiems, kitaip tariant, nesugadintiems žmonėms – nesvarbu, ar tai paauglys, ar senelis. Ji gana toli nuo popscenai būdingos arogancijos ir imitacijų, neužmuša, suteikia erdvės mintims.

– Ką norėtum pasakyti bendraminčiams?

– Dėkoju visiems, kas kuria ar palaiko teisingus menus. Ačiū.

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius:

Pažintis su Donio (Donato Bielkausko) muzika yra tam tikra atsvara iš visur ir visą laiką skambančiai „apmušalinei“ garsodarai. Jau seniai muzikos gelmė užleido vietą muzikos paviršiams, kurie įkyriai persekioja ir slopina kitokios muzikos sklaidą. Donio kompozicijos yra išbandymas tiems, kurie nedrįsta atitrūkti nuo stereotipų, ir dvasios pagava tiems, kurie jau surado kitokios muzikos erdves. Prigimtinis autoriaus akustinis subtilumas ir meninis skonis įaudrina vaizduotę, o šiai padeda ir dažnai Donio muziką lydintys vaizdai, neapibrėžti ir pabrėžtinai lėti, kaip ir jo muzika. Laikas šioje meno dimensijoje yra aptingęs ir belaikis. Jis veda iš vieno laukimo į kitą, iš vieno neįvykio į kitą. Čia niekas negąsdina, čia nėra agresijos ir nepadorių nešvankybių, be kurių net didieji meno žmonės šiandien jaučiasi lyg apvogti. Dvasia čia skaidri, gera, linkinti. Donio darbai yra prisiminimai apie mūsų ateities ketinimus, kuriems dažnai nebeturime drąsos.

Šiais neramiais kultūros virsmo metais yra žmonių, siekiančių išsaugoti pamatinių jausmų ir pojūčių ląsteles. Donio ėjimas pirmyn, sugrįžtant į prieštvaninio kultūrinio mentaliteto pjūvį, yra pasisekęs bandymas pateikti mums to pjūvio garsyną. Jo sugebėjimas žaisti modernia ir archajiška išraiška žavi ir guodžia: jo plokštelėse – šių sugebėjimų liudijimas.

Dainininkė Rasa Serra:

Su Donatu kartu studijavome Klaipėdos universiteto Menų fakultete, kartu dalyvavome folkloro ansamblyje. Esu ir anksčiau su juo koncertavusi, tačiau įrašuose mano balsas nuskambėjo pirmąkart. Jo kvietimą prisidėti prie albumo „Bite lingo“ įrašų priėmiau tik dėl entuziazmo – jokių pinigų iš tokios muzikos neuždirbsi.

Kodėl jos apskritai reikia? Manau, visi esame skirtingi – vieniems patinka džiazas, kitiems – folkloras. Tai, kad Kultūrų komunikacijų centro salė buvo pilnutėlė, ir yra įrodymas, jog ir tokia muzika turi savų gerbėjų. Aš pati esu uoli liaudies muzikos šalininkė, o Donį gerbiu už tai, kad jis šią muziką nenuleisdamas rankų propaguoja.

Remigijaus Treigio alchemija, skudurėliai ir Maroko toliai

Remigijaus Treigio alchemija, skudurėliai ir Maroko toliai

„Dabar atsidūriau tarsi kitoje barikadų pusėje. Nelengva, bet yra ir savotiškas azartas“, – neslėpė naujasis Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas fotografas R.Treigys.

Rolanda Lukoševičienė

Klaipėdos senamiesčio gatvelėje išnyrantis fotomenininko Remigijaus Treigio siluetas – tarsi pažadas: nesvarbu, apsiniaukę ar dvasioje nykuma, ši akistata nepagadins dienos, o gal net atvirkščiai…

„Kaip yra?“ – automatiškai iššoka ritualinis klausimas. „O kam dabar lengva?“ – priimu šiltos ironijos sprigtą. Nusijuokiame kaip vaikai, kurie žaidžia metai po metų besikartojantį, bet niekada neįgrystantį žaidimą: tas pats malonus susitikimo veiksmas, beveik nesikeičiantis į pasąmonę įsirėžęs tekstas ir jaukus apsimėtymas juo tarsi sniego gniūžtėmis. Mainosi dekoracijos, keičiasi metų laikai, CV įrašai (gal net ir mes šiek tiek?), bet visuomet išlieka saugumo ir malonaus netikėtumo jausmas.

Šįkart nutūpiame cepelinų, rūkytų šonkauliukų, kugelių viešpatijoje, kurioje besisukantis diktofonas ir „gresiantis“ pokalbis apie fotografijos meną, netikėtą Remigijaus viražą fotografijos padangėje – iš nepriklausomo menininko į Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus pirmininko sostą – atrodo mažumėlę keistai. Ir tradiciniam interviu visiškai nepasirengta – jokių klausimų, išskyrus vieną vienintelį – kaip gyveni, – galvoje nedūzgia.

Tačiau niekur nedingsi: jau prieš kelias savaites esu įrašyta į ūmai veikliu žmogumi tapusio skyriaus pirmininko dienotvarkę. Toks skrupulingas planingumas galėtų nuteikti nelabai optimistiškai, jeigu ne žinojimas, kaip entuziastingai R.Treigys nėrė į sąjungos strategijos kūrimą, popierių, finansinių ataskaitų šūsnis, kaip bandė prisijaukinti naujas kompiuterio programas ir net metų pabaigoje visus apskrities fotografus spėjo suvienyti bendroje parodoje. Ir vis dėlto. Koks mašalas įgėlė fotomenininkui, linkusiam ramiai prisijaukinti daiktus, pastatus ir peizažus, kad laisvus fotomedžioklės plotus šis ryžosi išmainyti į visai neromantiškus organizatoriaus rūpesčius?..

– Pinigai tikrai nebuvo lemiamas faktorius, – tvirtino Remigijus. – Turbūt šiam pokyčiui išmušė valanda. Norėjosi veiklos, pabandyti į organizacinius reikalus pažvelgti kaip į kūrybos procesą, o ne kažkokį viršininkavimą. Pagalvojau, kad galėtų praversti ir mano įgyta patirtis – parodų rengimas užsienyje. Norėjosi labiau išjudinti Klaipėdos skyriaus, kuriam priklauso 24 Tauragės, Plungės, Palangos, Mažeikių, Klaipėdos fotografai, veiklą. Buvimas „valdžioje“ – tai ir savotiškas iššūkis sau. Noras išbandyti save visai kitoje veikloje. Iš vidaus pažiūrėti į visą mūsų fotografijos galerijos, skyriaus veiklos mechanizmą. Dabar atsidūriau tarsi kitoje barikadų pusėje. Nelengva, bet yra ir savotiškas azartas.

– Kaip galėtumei apibūdinti savo kūrybos laikotarpį iki tapimo skyriaus vadovu? Kokie tie paskutiniai metai buvo Tau?

– Iki šio svarbaus mano gyvenimo fakto turėjau ramius apmąstymo ir pakankamai vaisingus metus. Nors, kita vertus, menininkui niekada nebūna visai ramu… 2005-ieji buvo tarsi koks anksčiau pasėtų vaisių susirinkimas, derliaus metas. Pernai pasirodė pirmasis mano darbų katalogas. Knyga pradėta rengti prieš 3 metus, todėl ją išleidžiant didelių stresų neturėjau. Ir gerai, kad tai neįvyko anksčiau, – viskas ramiai susigulėjo. Kitas svarbus įvykis – paroda „21 diena Berlyne“ Vokietijos sostinėje. Ją parengiau 2004-aisiais. Tada ją išvydo ir Lietuvos žiūrovai. O Berlynas – paskutinis šios parodos etapas. Pernai įvyko mano paroda Poznanės (Lenkija) galerijoje „PF“. 2005-aisiais sukako lygiai 20 metų, kai pirmą kartą dalyvavau parodoje. Ta proga Šiaulių fotografijos muziejuje surengiau parodą, kurioje eksponavau pastarųjų penkerių metų darbus. Paskui turėjau ramią vasarą, pradėjau naują fotografijų ciklą, vėl grįždamas prie daiktų. Nes pastaraisiais metais buvau labai pasinėręs į peizažus („21 diena Berlyne“, „Paskutinė diena Venecijoje“). Na, o paskutinis pernykščių metų štrichas – gruodžio mėnesį buvau išrinktas LFS Klaipėdos skyriaus pirmininku. Taigi buvo vaisingi metai be didelės kūrybinės kančios.

– Iš pažiūros atrodytų, kad esi ramus žmogus – be į akis krintančių kankinio bruožų. Apie tai bylotų ir Tavo darbai – be galingų emocijų proveržio, be ekspresiją imituojančių efektų.

– Kančios kūryboje tikrai neturėtų būti. Tiesa, esu gana ramus žmogus ir kūrėjas. Mano vulkanizmas slypi kažkur giliai viduje. Kaip ir kiekvienam žmogui, man taip pat neišvengiamas konfliktas su savimi, aplinka, kurioje esu. Tai iš dalies inspiruoja ir kūrybos procesą.

– Net ir Tavo kūrybos objektai – be išorinio vulkanizmo požymių. Nuo nereikalingų smulkmenų „išvalyti“ peizažai, erdvėje sustingę daiktai. Jokių žmogiškų mimikų, jokio triukšmingo gyvenimo teatro ir kasdienybės blizgučių. O ką užfiksavai savo pirmoje parodoje prieš 20 metų?

– Tada buvau studentas, ir pirmosiose nuotraukose buvo įamžinti vaizdai iš studentiško gyvenimo. Buvo žmonės. Vos ne reportažas.

– Vadinasi, kaip „tikras fotografas“ taip pat kažkada fotografai žmones?

– Išties, kažkada fotografavau „teisingai“. Pagal visas taisykles. Tik paskui supranti, kad taisyklių niekur nėra. Ypač mene. Tada pradedi kurti pasaulį pagal savo sugalvotas taisykles.

– Kokios taisyklės privertė iš nuotraukų „panaikinai“ žmones?

– Mano fotografijose žmogaus kaip fizinės formos iš tiesų nėra. Tačiau žmogus vis tiek yra, jis mano nuotraukų dalyvis – gyvena tame name, kurį fotografuoju, gyvena už tų daiktų arba stovi šalia kadro. Savo nuotraukų krašteliuose dažnai naudoju juodas linijas. Taigi žmogus stovi už tos linijos, nuotraukos užkulisiuose.

– Nejaugi Tau žmogus neįdomus kaip figūra, kaip objektas? Juk žmogų galima taip pat pavaizduoti kaip daiktą.

– Žinoma, galima. Esu padaręs seriją miniatiūrinių, beveik pašto ženklo dydžio aktų, kuriuose žmogus uždangstytas. Tai bandymas į žmogų pažiūrėti kaip į formą. Tai ne portretai.

– Pašto ženklo dydžio aktai, vos įžiūrimi skudurų ryšulėliai ir kiti nedideli formatai. Traukia minimalizmas?

– Minimalizmas man svarbus. Norisi sukurti kažkokį intymumą su fotografija ir joje pavaizduotu objektu. Kai kur tinka ir dideli formatai. Tačiau, mano galva, žiūrovas ir fotografija turi būti labai arti, kad atsirastų kontaktas, intymus pabendravimas. Kad sąlytis su nuotrauka įvyktų vienumoje. O dideli formatai pritraukia minią.

– Kuo Tau įdomūs kai kurie daiktai? Kaip juos išsirenki iš aplinkos?

– Tai labai sunku paaiškinti. Tiesiog pajuntu, kad nuo tam tikrų daiktų ar objektų peizaže kažkas sklinda. Pajuntu keistą trauką. Ir tada jie pradeda gyventi mano mintyse. Peizažo per daug nesurežisuosi. O štai serija su daiktais – tai surežisuotas pasaulis. Daiktas nebūtinai gali gyventi toje aplinkoje. Jis gali būti atneštas, padėtas, parenkant man reikalingą apšvietimą. Reikšminga ir paties daikto plastika, sukurianti kažkokį žaidimą. Gali tą patį skuduriuką rodyti daugybę kartų, kiekvieną kartą sukurdamas visai skirtingą nuotaiką.

– Dažnai žmonės neatpažįsta Tavo daiktų ir net daug kartų regėtų – praeitų, pravažiuotų peizažų. Kaip atsiranda toji kita realybė? Girdėjau, kad ir vokiečiai pastėro, išvydę Berlyną visai kitokį.

– Suvokime, pamatyme daug ką lemia skirtingi požiūriai ir kitas kultūrinis kontekstas. Pavyzdžiui, lietuvių menotyrininkams mano darbai labiau suprantami negu suomių, švedų ar vokiečių. Tačiau tai nėra pati svarbiausia „matymo-nematymo“ priežastis. Daugelis turime susikūrę savas vizijas, kurias grindžiame asmenine patirtimi. Vokiečiai pamatė Berlyną be žmonių – tai sunkiai įsivaizduojama. Aš laukdavau to momento, kai mane patraukusios vietos visiškai ištuštės, – šeštadienio, sekmadienio. Man buvo nereikalingi ne tik žmonės, bet ir mašinos. Berlynas turėjo būti ramus, be jokios išorinės dinamikos.

– Išeitų, kad sukūrei savo Berlyną, tokį, kokio tarsi nėra..

– Gal ir yra, tik dauguma to nepastebi. Paprastai Berlynas įsivaizduojamas kaip dinamiškas miestas, o mano nuotraukų cikle nebuvo jokio išorinio judesio.

– Judesio nėra ir kituose peizažuose ar serijoje su daiktais. Kartą, kalbėdamas apie savo fotografijas, prasitarei, kad Tau visai nesvarbu miesto ar vietovės pavadinimas.

– Nes aš nedokumentuoju situacijos. Mano fotografija nėra dokumentinė. Iš tiesų man visai nesvarbi vieta, todėl neįvardiju nei gatvės, nei vietovės. Todėl ir mano Berlynas abstraktus. Kaip kažkas pajuokavo per parodos atidarymą, tas Berlynas gali būti ir bet kuris Lietuvos miestas.

– Į Berlyną Tave nubloškė konkretus projektas, kuriame buvai pakviestas dalyvauti. O kaip atsidūrei Venecijoje?

– Į Veneciją prieš dvejus metus važiavau su fotografu Gintautu Trimaku. Viena Niujorko galerijos savininkė suorganizavo savaitės kelionę. Veneciją pasiūlė ji. Tačiau aš pasirinkau laiką. Man reikėjo, kad ji būtų tuštesnė ir kad būtų rūkas. Tačiau, kai mes nuvažiavome, jokio rūko nebuvo, kaip tyčia – saulėta. Tik paskutinę dieną prieš išvažiuojant tvyrojo rūkas, ir man pavyko padaryti seriją fotografijų. Todėl tas ciklas ir vadinasi „Paskutinė diena Venecijoje“.

– Na, štai, neįtinka Tau ne tik žmonės, bet ir saulė…

– Rūkas ar migla slepia tai, ko man nereikia. Rūke gali pasirinkti, režisuoti peizažą, kaip ir fotografuojant daiktus. Fotografuoti ne viską. Gali prieiti arčiau, gali fotografuoti iš toliau. Rūko dėka pats darai atranką. Kai saulėta diena, esi priverstas fotografuoti viską. Ir tai, ką matai šalia tau rūpimo objekto. Rūkas padeda atrasti tik tai, ko reikia man.

– Nedomina visuma?

– Domina. Bet tik su tomis detalėmis, kurių norisi. Visumoje vyksta atranka. O rūkas padeda išgryninti man svarbius dalykus.

– Jeigu turėtumei galimybę pasirinkti miestą ar vietovę kaip fotografavimo objektą, ką norėtumei įamžinti?

– Norėčiau fotografuoti Maroką – nežinau kodėl. Tiesą sakant, net neįsivaizduoju, kaip tas Marokas atrodo… Tačiau fantazuoju, kad ten turėtų būti daug lygumų. Man dabar labai norisi tuščių erdvių. Todėl Marokas asocijuojasi su nesibaigiančiais toliais ir vienu kitu objektėliu. Islandija? Ne… Ten yra kalnų, uolų, o jie sustabdo žvilgsnį. O aš norėčiau, kad žvilgsnis slystų į tolį. Įsivaizduoju, Maroke man net rūko neprireiktų. Jausmas tarsi kokioje stepėje.

– Tai gal reikėtų patraukti į motiną Rusiją? Ten lyg ir turėtų būti daug stepių.

– Ne, man įdomesnis Marokas J. Jau dveji, treji metai apie jį galvoju.

– O gal Maroką galima rasti Lietuvoje?

– Lietuvoje galima rasti daug ką. Ir Italiją, ir Angliją – ypač Klaipėdos krašte, kur yra daug įdomių vietų. Fotografuodamas gali sumeluoti tą vietą.

– Kas konkrečiai erdvei suteikia visai kitą tapatumą?

– Tai lemia vidiniai pojūčiai. Pajauti tą miestą ar vietą. Ji gali būti ir ne pati gražiausia (nors kiekvienam tas grožis vis kitas). Kaip, atėjęs į svečius, pajunti, kad toje erdvėje gera. Taip supranti, kad tai vieta, kurią norisi fotografuoti. Tačiau nebūtinai tik pajutus pulti tai daryti. Įsivaizduoji, kaip ta vieta ar objektas atrodytų tam tikrame apšvietime. Kaip atrodytų žiemą ar vasarą. Ir lauki. Tarkime, viena mano fotografija „Namas prie kanalo“. Tas namas stovi laukuose, aš jį norėjau labai seniai fotografuoti. Tos akimirkos laukiau trejus ar ketverius metus. Ir štai vieną dieną pažvelgiau pro langą – ogi migla. Galvoju, reikia pažiūrėti į tą namą migloje. Ir buvo kaip tik tai… Tačiau tos akimirkos laukiau ilgai. Turiu išnešioti vaizdą savyje. Niekada nepasiduodu pirmai emocijai. Turi viduje viskas susigulėti, atsirasti būsimos fotografijos vizija. Yra tokių vietų, kurias pamatai ir pamiršti. O yra tokių, kurios tiesiog neduoda ramybės. Tada važiuoji, žiūri, nerimsti. Kol nufotografuoji. Ir dabar yra tokių vietų, kurios man neduoda ramybės.

– Daug kam knieti, kodėl „subraižai“ savo nuotraukas.

– Kartais žmonės mano, kad tais subraižymais aš imituoju senovines fotografijas. Jokiu būdu. Kaip ir rudumą – naudoju visai ne dėl to. Subraižymai – tarsi mano nuotraukų įgarsinimas. Viena, subraižymas – tarsi plastikos forma, vizualinė raiška. Antra, tai tarsi papildomas triukšmas, tylos įgarsinimas. Kaip, tarkime, plokštelės grojimas. Girdi garsą ir papildomus traškesius. Jie klausant suteikia savotišką malonumą. Išreiškia šilumą, atspindi jau įvykusius prisilietimus prie muzikos, prie plokštelės. Taip ir taškiukų, brūkšniukų gausa mano nuotraukose priklauso nuo to, kiek aš siekiu jas įgarsinti. Viskas yra valdoma. Turi būti saiko jausmas, išlikti vizualumas. Tai nėra veiksmas dėl veiksmo. Jeigu nuotrauką labai „užterši“ garsu, „nebesigirdės“ tikrojo vaizdo, bus užgožta nuotraukos tyla. Ir subraižytos plokštelės garsas negali užgožti tikrosios muzikos.

– Grynos tylos tarsi ir nėra…

– Taip, tyla turi savo garsą. Tyloje visuomet girdėsi savo širdies dūžius, kvėpavimą arba spengimą ausyse. O tyla rūke yra savotiška. Rūkas filtruoja garsą.

– Esi ne vienišas – turi savotiškus savo kraujo brolius – Gintautą Trimaką ir Alvydą Lukį. Kas jus sieja?

– TTL nėra formali grupė. Tiesiog kartais mes kartu rengiame parodas. Mus jungia panašus požiūris į fotografiją, nors kiekvieno saviraiška labai skirtinga. Visiems trims patinka režisuoti. Nors, manau, kad visi fotografai režisuoja vaizdą. Fotografijoje nėra visiško atsitiktinumo. Šiais laikais, su šiuolaikinėm technologijom fotografija jau nebėra dokumentas ir įrodymas. Gali suklastoti net ir paso nuotrauką – vieną akį žalią padaryti, kitą – mėlyną. Fotografija nėra liudijimas, kad buvai ten. O prieš 50 metų fotografija buvo faktas, istorijos dalis, dokumentas. Dabar gali fotografijos dėka „paliudyti“ bet ką.

– Ar galėtumei drąsiai pareikšti, kad kažko fotografijoje tikrai niekada nedarysi? Pavyzdžiui, niekada nesužavės spalvos ar nefotografuosi vestuvių.

– Vestuvių gal ir nefotografuosiu… Nors kas čia žino? Juk niekada nemaniau, kad tapsiu LFS Klaipėdos skyriaus pirmininku… Nesu fotografavęs vestuvių. Fotografija man yra toji erdvė, kurioje darau tik tai, ko noriu, – niekada nepataikauju.

– O jeigu kokia ponia už apvalią sumelę paprašytų ją labai gražiai nufotografuoti?

– Nufotografuoti gražiai galėčiau. Juk turiu tą suvokimą. Bet, gaila, niekas nepaprašo „normaliai“ nufotografuoti. Turbūt pamato mano nuotraukas ir galvoja: šitas kitaip nemoka…

Iš tiesų esu visokių eksperimentų pridaręs. Pavyzdžiui, seriją „Daiktai tamsoje“. Tai tarsi fotografija apie nieką. Beveik juodos nuotraukos, bet į jas įsižiūrėjus gali pamatyti daikto formą. Panašiai, kaip sėdint tamsoje. Iš pradžių nieko nematai, o kai akys pripranta prie tamsos, pradedi įžvelgti daiktų kontūrus. Taip išgirsti tylos garsą.

R.Treigio fotografijos „Obuoliai“ ir „Namas prie kanalo“.

– Toks pašėlęs gyvenimo tempas, o Tu jį bandai stabdyti. Ir dar verti žmones mąstyti…

– Džiugu, jeigu vieną kitą žmogų mano fotografijos nuteikia apmąstymams. Jeigu išėjus iš parodos dar bent šiek tiek laiko jaučia matytą vaizdą. Tai geriausias menininko įvertinimas. Dabar visi geidžia paviršutiniškumo, judesio, greito atsipalaidavimo, karnavalo, „makdonaldo“ sumuštinio mene. Pamatei, greitai suvirškinai ir leki toliau. Man pačiam niekas nepavyksta greitai. Siekiu, kad tie dalykai apsigyventų žmoguje, kaip jie gyvena ir manyje.

– Naujas etapas veikloje, daug įvairių, regis, toli nuo meno, darbų. Ar naujos veiklos fone atsiras laiko parodai, polėkio kūrybos kibirkštims įsižiebti?

– Kartais veiklos gausa ir gana skirtingos jos formos dar labiau sukoncentruoja. Apie parodą dar negalvoju, bet kažkur giliai formuojasi naujas fotografijų ciklas. Kai esi visai „laisvas menininkas“, gali leisti sau atidėlioti – et, padarysiu po metų, po dvejų. O kai viską susidėlioji, imi ir padarai daugiau nei anksčiau. Nauja veikla įnešė daugiau neramumo. Kaip kažkada sakei, akys žibėti pradėjo J. Na, sudrumsčiau savo gyvenimą.

– Gana dažnai iš Tavęs tenka išgirsti ironišką frazę – o kam dabar lengva… Tai Tavo atspirties taškas, tramplinas, nuo kurio nušokant lengviau pasinerti į kasdienybės ritualus?

– Šią frazę aš išmokau iš Lukio. Ji, mano galva, tinka visiems gyvenimo atvejams. O šiaip aš pakankamai dažnai ironizuoju. Manau, kad negalima į viską rimtai žiūrėti. Tik su ironija ir šypsena. Na, turėsi daugiau pinigų, tačiau savo gyvenimo kokybės labai stipriai nepakeisi. O ypač menininkui pinigai lemia nedaug. Žinoma, jie reikalingi, nes reikia medžiagų, dešros nusipirkti. Tik nesuprantu, kas ir kada kažkam pakišo mintį, kad menininkas turi gyventi skurde, kitaip esą neliepsnos kūrybos laužai. Neturi menininkas gyventi skurde! Būtent menininkas turi gyventi gerai.

– Turbūt neskursti, kad leidi sau šiais laikais sunkiai suvokiamą prabangą – fotografuoti ne skaitmeniniu, o senovišku juostiniu fotoaparatu?

– Naudoju tik juosteles – jokios kompiuterio invazijos. Aš atsilikęs…Viską darau pats. Kitokių būdų nepripažįstu. Padarau tik du tris nuotraukos antspaudus. Murkdausi vonioje prie raudonos šviesos, pats ryškinu juostas, pats maišau chemikalus. Dabar jau mažai kas taip daro. Na, mano broliai Trimakas ir Lukys – taip. Rankų prisilietimas – vienas svarbiausių dalykų kūryboje. Neįsivaizduočiau, kaip galima nuotraukos „failą“ patikėti kažkam. Juostelių ryškinimas, įtrynimai, čiupinėjimai. Juk ne pieštukas, ne teptukas ir ne fotoaparatas kuria.

– Ir tuos subraižymus sukuri rankomis? O gal – atleisk – nagais?

– Ne, kojomis.

– Nekerpi nagų?!.

– Kaip braižau nuotraukas – valstybinė paslaptis! Mano nagai nukirpti, aš – tvarkingas menininkas. Jeigu kas mano, kad menininkai turi būti netvarkingi, labai klysta. Esu iš tų, kurie net dantis valo…

– Tai nelengva Tau gyventi…

– O kam dabar lengva?

Naujas lietuvių kino manifestas pagal „Diringą“

Naujas lietuvių kino manifestas pagal „Diringą“

Kadrai iš I.Miškinio filmo „Diringas“.

Žydrūnas Drungilas

„Kino manifestas“, kurį prieš gerą mėnesį parašė septyni jauni režisieriai, atsirado, anot jų, kaip būtinybė, kaip nūdienos realijų išraiška, kaip konfrontacija su autoritetais (www.manifesta.lt).

Aštrus, maištingas manifestas, gimęs iš „chaoso, demagogijos ir banalumo, kuriuose skęsta šių dienų lietuviškas kinas“, nukreiptas prieš lietuviško kino politiką ir klasikų ekranizacijas, organizuojantis naujam požiūriui ir „naujų orientyrų“ paieškoms. Panašiai kaip ir danų „Dogme 95” lietuviškasis manifestas žada siekti autentiškumo, betarpiškumo („režisierius turi ne prievartauti, o suvilioti, įtraukti ir priblokšti žiūrovą“). Manifestas rimtas ir negailestingas, o jo pirmąjį kūdikį negirdėtu vardu – filmą „Diringas“ (rež. Ignas Miškinis) – žiūrovai galėjo pamatyti ir Klaipėdoje.

Vaikosi įvaizdžio

Kuo galėtų, cituojant manifestą, suvilioti, įtraukti ir priblokšti šis filmas? Tai filmas šiuolaikiška tema – apie viešųjų ryšių, reklamos pasaulį, apie naujo įvaizdžio („brendo“), kuris vadinasi keistai – „diringas“, – kūrėjus.

Kad įvaizdžio, t.y. bandymo atrodyti geriau, nei iš tiesų, (su)kūrimas šiuolaikinėje visuomenėje yra dar ne viskas, kad tai gerokai perdėta ir todėl atrodo tragikomiškai, – puikiai supranta filmo kūrėjai. Todėl žiūrovas iš karto pajunta autorių (scenaristo Manto Gimžausko ir režisieriaus Igno Miškinio) ironiją filmo istorijoje ir personažų paveiksluose. Pamato reklamos virtuvę, tiksliau, miegamąjį iš arčiau. Suvokia, jei dar nesuvokė, įvaizdžio vaikymosi tuštybę ir pasekmes.

Taigi pati filmo idėja ir situacija yra nūdieniška ir, sakykim, šiek tiek „euro-madinga“. Filmo pradžia įmeta žiūrovą tiesiai į „japių“ (jaunųjų profesionalų) kultūros svaigų šurmulį, į madingus Vilniaus naktinius klubus, kurių muzikos gaudime girdėti miesčioniškas žargonas – „nerealus“, „brendas“, „ekskliuzyvas“, šmėkščioja garsūs prekiniai ženklai ir skleidžiasi iškalbingi (nors iš tikro nesurezgantys nė sakinio) barų ir konkurencijos nuvarginti personažai.

Įklampina intriga

Tokiame fone užsimezga „diringo“ kaip ženklo intriga, čia, naktiniuose klubuose, susitinka dviejų konkuruojančių reklamos firmų atstovai – Dildė (akt. Juozas Gaižauskas) ir Diana (akt. Neringa Varnelytė) bei „diringo“ ženklo įsikūnijimas – Jura (akt. Dainius Gavenonis). Auga įtampa ir iš tikrųjų darosi įdomu, kas tas „diringas“. Gal tai koks naujas lietuviškas ženklas ar naujas viešųjų ryšių triukas? Gal Lietuva turi galimybių išgarsėti ne vien tik „juodosiomis technologijomis“? Po truputį pradeda aiškėti, kad to naujojo „brendo“ užsakovai yra paslaptingi vyrai juodais kostiumais, kurie filmo pabaigoje dar parodys savo tikrus veidus. Bet čia stop.

Štai tada ir paaiškėja, kad niekas iš filmo personažų nežino ir negali įvardinti, kas tas „diringas“, o tokie paaiškinimai, kaip „tai naujas brendas, tai daugiau negu brendas“, tik dar labiau įklampina personažus į nežinią. Žiūrovas taip pat puola į paniką. O režisierius, užuot baigęs savo filmą intriga, ištęsia jį dar mažiausiai valandą. Matyt, dėl to, kad niekas nesuabejotų manifesto rimtumu. Tačiau labiau panašu, kad filmo kūrėjai ir buvo sumanę ne pateikti įtikinamą jų pačių sugalvoto termino „diringas“ versiją, o palikti jį kaip „brendų brendo“ simbolį ir galbūt kaip viešųjų ryšių jauką.

Ima žiovulys

Tik bėda, kad žiūrovas po 15 filmo minučių patenka į žiovulio spąstus ir priverstas stebėti besikankinančius aktorius, nesurandančius atsakymo į autoriaus neaiškią užduotį. Ir jie blaškosi ištęstose iki begalybės scenose, nebeturėdami ką veikti ir ką pasakyti. O gal žiūrovas turi pasijusti lygiai taip pat kaip ir tie filmo herojai, nesupratę naujojo įvaizdžio esmės?

Netampa aiškiau ir tuomet, kai produktas (suprask – „diringas“) baigtas, ir abi reklamos kūrėjų komandos kartu su reklamos užsakovais mato režisieriaus Makso (akt. Simonas Aškelavičius) profesionaliai susuktą klipą. Jame pagal šiuolaikinę „imadžineriją“ susiduria gėris ir blogis – baltai apsirengęs „Gėris“ su buteliu gėrimo sklendžia oru ir nuspiria juodai apsirengusį ginkluotą „Blogį“. Žinoma, viskas daug komplikuočiau: realybėje Gėris žūva nuo Blogio šūvio, o tikrieji blogiečiai pasirodo esantys reklamos užsakovai. Taigi atsakomybė perkeliama užsakovams.

Išgelbsti aktoriai

Tačiau viskas nėra taip blogai. Gana plokščią dramaturgiją aktoriai savo vaidmenimis sugeba pagyvinti. Jiems, atrodo, taip patinka jų vaidmenys, kad imi ir patiki Ramūno Cicėno vaidinamu Basliu, tragikomišku, išraiškingu šefo Dildės parankiniu. Arba tuo pačiu rūsčiu J.Gaižausko vaidinamu Dilde, kuris vienintelis neabejoja „diringu“.

O mikčiojantis, infantilus S.Aškelavičiaus personažas Maksas, deja, labiau primena lietuviško kino mikčiojimą, neartikuliuotą, neišsakytą mintį.

Vienaip ar kitaip, labai norisi tikėti manifesto siūlomu kino atsinaujinimu ir priartėjimu prie žiūrovo. Ir dar. Įstrigo viena scena iš „Diringo“, kur firmos direktorius reklamos režisieriui sako: „Tau svarbiausia daryti ne ką, o kaip“. Norisi tikėti, kad to paties neturėjo galvoje ir šio filmo režisierius.

“Šikšnosparnis” – proga pakelti taurę šampano

“Šikšnosparnis” – proga pakelti taurę šampano

Rita Bočiulytė

Šeštadienį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre nugriaudėjusi legendinės J.Štrauso operetės “Šikšnosparnis” premjera vienus apstulbino, o kitus ir sužavėjo šiuolaikiškumu.

Scenos iš premjerinio J.Štrauso operetės „Šikšnosparnis“ spektaklio Klaipėdos muzikiniame teatre. Šokis su plunksnomis.

Apeliuoja į intymumą

Spektaklio statytojai dirigentas Stasys Domarkas, režisierius Ramūnas Kaubrys, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, choreografas Aurelijus Liškauskas ir chormeisteris Vladimiras Konstantinovas surizikavo ir dabar gali sudaužti šampano taures. Visas pasaulio scenas apkeliavusi XIX amžiaus komiška opera, ne vieną kartą statyta ir Lietuvoje, uostamiesčio teatre atgimė stilingu postmodernistiniu spektakliu – su visais jam būtinais atributais, inspiruotais XXI amžiaus pradžios žmogaus savijautos ir mąstysenos, patirčių ir svajonių.

Į jas apeliuodami, žaismingai lukštendami santuokinės moralės, ištikimybės temas, spektaklio kūrėjai nestokojo ironijos ir daugiaprasmių užuominų į vartotojišką mūsų buitį ir būtį. Taip scenovaizdžio centre atsidūrė šaldytuvas, pilnas šampano, bulvių ir citrinų – kaip gyvenimas pačių įvairiausių mūsų jausmų; savotiška šeimos idilija, pertekliaus, gerovės ir intymumo derinys. Trapų, apgaulingą šeimos židinio jaukumą pirmajame veiksme dar labiau pabrėžė minkšti personažų chalatai, krėslas su pagalvėlėmis ir baltos sienos, nukabinėtos medžioklės trofėjais, dekoruotos XX amžiaus moters grožio idealo Merlinos Monro atvaizdu.

Slepia ir vilioja

Vartojimas, kaupimas, konservavimas ir kolekcionavimas giminiuojasi su nuoboduliu, tuštybe ir ištvirkavimu, slypinčiais po miesčioniška prabanga, kurios užuominų spektaklyje irgi netrūko.

Spalvų ir prasmių žaismė susiliejo antrajame veiksme, sušvytėjo karnavale – smagiame aukštuomenės vakarėlyje medžioklės tema. Ką slepiate po savo kaukėmis?.. – provokuoja publiką spektaklio statytojai. Nemalonų dūrį čia pat “užmarindami” mistine, siurrealistine karnavalo atmosfera, paglostydami savimeilę egzotišku pajūrio koloritu su svajingai pro sutemas mojančia palme. Ir įsuka į nerūpestingą karnavalinį siautulį stulbinančiu rankų kankanu, svajingu “citrinos” valsu ir efektingais šokiais su plunksnomis…

Fermentavo klasiką

Alfredas (D.Norvilas) atkakliai bandė užkariauti Rozalindos (D.Kužmarskytė) širdį. Tarnaitė Adelė (R.Petrauskaitė) bando įrodyti ponui Falkui (V.Pupšys), kad sugebėtų vaidinti jo teatre. Alfredas (D.Norvilas) Rozalindos (D.Kužmarskytė) namuose greitai ima jaustis kaip šeimininkas.
Interpretuodami klasikinę operetę kaip šiuolaikinį “popsą”, jos statytojai išlošė visais aspektais.

Spektaklis naujoviškas, nenuobodus dabartiniam žiūrovui, kuris “Šikšnosparnio” muziką ir siužetą turbūt žino mintinai. Žaisdami citatomis, originaliai atkartodami tai, kas jau senų seniausiai šiuo kūriniu pasakyta, jie tarsi fermentavo jį iš naujo – vyną paversdami šampanu, priversdami jį putoti ir svaiginti publiką.

Taip subtiliai, asociatyviai, groteskiškai jie prabilo apie šeimos vertybių krizę, ištikimybę ir meilę, kuri visais laikais žmogui išlieka nepaprastai svarbi. Pasirodo, apie tai gali priminti net operetė, paprastai laikoma lengvu, nerūpestingu muzikos ir teatro žanru.

Spektakliui galima prikišti nebent vokalinius netikslumus ar vaidybinius techninius netobulumus – vienas solistas neteisingai kažkur intonavo, kitas nespėjo į taktą su orkestru, trečiam artistui pristigo šarmo vaidinant, o ketvirtam sinchroniškumo šokant… Bet argi tai svarbiausia per premjerą?!.

Vis dėlto svarbu, kad šiuokart orkestras grojo labai tiksliai, „švariai“, jautriai, netgi tobulai ir visai negoždamas solistų.

Savuose amplua

Henrikas Aizenštainas (M.Gylys) meluoja savo žmonai Rozalindai (D.Kužmarskytė) padedamas savo bičiulio Falko (V.Pupšys). Adelė (R.Petrauskaitė) iš pelenės kaukių baliuje virto princese.

Bendras įspūdis tikrai geras. Dar neteko matyti tokio visapusiškai žavaus Ritos Petrauskaitės (Adelė) vaidmens. Jis nejuokais konkuravo (ir operetės siužetas tam neprieštarauja) su Dalios Kužmarskytės (Rozalinda) personažu. Abi artistės scenoje buvo savaip puikios.

Joms stengėsi nenusileisti Mindaugas Gylys (Henrikas Aizenštainas) ir Aurelija Dovydaitienė (kunigaikštienė Orlovska), Virgis Pupšys (Falkas) ir Viačeslavas Tarasovas (advokatas Blindas), komiko talentu spindėjo Šarūnas Juškevičius (kalėjimo prižiūrėtojas Frošas) ir Stasys Rezgevičius (liokajus-eigulys).

Netikėtu pasirodymu įsimylėjusio italų lakūno amplua savo gerbėjus vėl pamalonino Deividas Norvilas (Alfredas), kitiems primindamas XX amžiaus heroizmo, romantikos ir vyriškumo įsikūnijimą – dirižablių konstruotoją ir pilotą italą Umbertą Nobile… Dar viena praėjusio amžiaus simbolių kolekcijos citata spektaklyje. Miela ir nostalgiška – kaip būtojo laiko prisiminimas. Juokinga ir naivi – iš esamojo laiko distancijos.

Žavi visuma

Kalėjimo prižiūrėtojas Frošas (Š.Juškevičius) įrodinėja direktoriui (A.Kozlovskis), kad kalėjimą supa kaliniai. Kaukių balius įsuko į magišką paslapties ir vilionės siautulį.

Apskritai šiuokart viskas – tikslinga, pagrįsta, drąsu ir režisūriškai tikslu. Ir nieko nereikalingo, nemotyvuoto, iškrentančio iš konteksto.

Scenoje nėra statistų. Solistai ir choro artistai plastiškai persipynė su baleto šokėjais, ne tik dainavo, bet ir gracingai judėjo, šoko, o R.Petrauskaitė savo ariją antrajame veiksme atliko tiesiog supama ant vyrų šokėjų rankų, – balsas dėl to tikrai neskambėjo blogiau.

“Šikšnosparniui” nepristigo režisieriaus, dailininkų ir choreografo gero skonio bei išmonės, žavi solistų, choro artistų, orkestro dirigento ir muzikantų nuoširdžios pastangos įkūnijant visus užmojus.

Bet dar labiau žavi rezultatas – dinamiška, vizuali ir konceptuali, netgi truputėlį erotiška, tačiau “nepersaldinta”, nepaviršutiniška, giliaprasmė ir darni visuma, – retas stebuklas operetės pastatymuose.

Eksperimentas pavyko. Tikrai yra proga pakelti taurę šampano. Už prasmingas kūrybines kančias, publikos nuostabą, susižavėjimą ir ilgai netylančas ovacijas!

Pribloškė šaldytuvu

“Šikšnosparnyje” viskas baigiasi laimingai, liejasi šampanas ir fermentuojasi jausmai. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

“Šekspyro “Karaliuje Lyre” skamba rusiška muzika, Štrauso “Šikšnosparnyje” veiksmas sukasi aplink šaldytuvą. Ką pamatysime teatre dar po dešimties metų?!.” – spėliojo priblokštas vienas teatro gerbėjas per pertrauką. Po antrojo operetės veiksmo jis jau tikino, kad jam tikrai patinka tai, ką mato scenoje. Kitas žiūrovas juokavo, kad šaldytuve vis dėlto pasigedo alaus ir dešros – įprasto tikram lietuviui turinio. Viena garbi ponia po spektaklio vilkdamasi kailinius patyliukais teiravosi kitos, ar toji negalinti gauti kostiumų dailininkės telefono numerio, – norėtų užsisakyti pas ją vakarinę suknelę, na, tokią kaip spektaklyje per karnavalą, tik niekaip negalinti apsispręsti – raudoną kaip Rozalindos, violetinę kaip Adelės ar vieną iš tų – šampano butelio spalvos… Į pokalbį įsikišo juokdamasis vyras: “Kartu man užsakyk tuos rytietiškus tarno drabužius ir būtinai nepamiršk tiurbano, primenančio kriauklę”. “Gal dar ir kaktuso su distanciniu valdymu užsigeisi?!.” – nusikvatojo žmona. “O ką?! Būtų neblogai, jei kaip Azenštainas nelauktai netikėtai vėl atsidurčiau cypėje, juodai dienai turėčiau tekilos lašelį”, – liūdnai šyptelėjo buvęs bankininkas, pabučiuodamas žmoną į skruostą ir išsivesdamas pro duris.

Kažkas išeidamas niūniavo Štrauso melodiją. Lauke sniguriavo… Keista, pagalvojau, juk niekas nepasikeitė. Visi grįšim namo, įsispirsime į šlepetes, užsimesime minkštus chalatus, atidarysime šaldytuvą ir prisikirsime prieš naktį, kaip tikri lietuviai. Arba ne, nuotaika ne ta. Surasim šventei pirktą šampano butelį, užsidegsime žvakę ir truputį pasėdėsime dviese, prisiminsime, kaip ten buvo teatre ir kaip yra gyvenime…

Gyvenimo realijas narstė šokiu

Gyvenimo realijas narstė šokiu

Scenos iš L.Michalkevič šiuolaikinio šokio spektaklio ,,Gyvenimo realijos”, parodyto Klaipėdos dramos teatre. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Violeta Milvydienė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto
Choreografijos katedros lektorė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje iškilmingai įteikti diplomai dar dvylikai 34-osios Choreografijos katedros laidos absolventų. Aidėjo Alma mater vadovybės atstovų, pedagogų, artimųjų, draugų ir jaunesniųjų kolegų sveikinimai, švytėjo diplomantų veidai. O visai neseniai nuskambėjo paskutinieji studijų akordai – buvo parodyti gražūs ir prasmingi diplominiai darbai, kuriuos ir norėtųsi prisiminti.

Diplominiai darbai – spektakliai

Dauguma baigiamųjų darbų – savotiški choreografiniai spektakliai, kurių scenarijų, režisūrą (dažnai – ir scenografiją, kostiumus, net apšvietimą) kūrė patys studentai. Tiesa, matyti spektakliai – įvairialypiai, skirtingi savo stiliumi bei trukme, mažiau ar daugiau brandūs, priklausomai nuo galimybių, vidinių ir išorinių sąlygų. Mat vieni jų buvo parodyti mokyklose ir gimnazijose, kiti pristatyti koncertų salėse ar net teatruose.

Iš visų išskirčiau keletą. Tai E.Rudytės ir V.Stirbio surežisuota dviejų dalių koncertinė programa, įgyvendinta Žvejų rūmuose kartu su žymiais uostamiesčio kolektyvais ,,Vijurku” (vad. V.Šleinienė) ir ,,Vėtra” (vad. V.Šleinius). Taip pat – I.Syčevos klasikinio šokio leksika pagrįstas baleto spektaklis ,,Bjaurusis ančiukas”, kurį ji pastatė Plungės meno mokyklos Choreografijos skyriaus auklėtiniams. Tarp įdomesnių – ir G. Nutautaitės tautinio šokio pagrindais sukurta ,,Miško pasaka” Panevėžio ,,Grandinėlėje” (vad. Z.Rimkuvienė).

Studijavo užsienyje

Tačiau pačiu brandžiausiu ir išsamiausiu darbu pripažintas Lauros Michalkevič šiuolaikinio šokio spektaklis ,,Gyvenimo realijos”, parodytas Klaipėdos dramos teatro mažojoje salėje.

Laimėjusi konkursą pagal ,,Sokrates Erasmus” programą, Laura net metus studijavo Stokholmo (Švedija) šokio koledže (Danshogskolan univerity college of dance), kur įgavo naujų modernaus, flamenko, džiazinio šokio žinių.

Prisiminus netolimą istoriją, reikėtų paminėti, jog šioje srityje pirmąja ,,kregžde” tapo teatrologijos magistrantė A.Šeiko-Sarulienė, išvykusi tęsti choreografijos mokslus Roterdamo (Olandija) šokio akademijoje. Kiek vėliau Stokholme mokėsi M.Kavaliauskas, kuris grįžęs apgynė diplomą Choreografijos katedroje. Praėjusių metų semestrą ten pat studijavo A.Bareikytė ir A.Abromavičiūtė, o Rygoje (Latvija) – ketvirtakursės L.Geraščenko ir A.Venskienė. Pagal pasikeitimo programą mūsų katedroje šokio meno paslaptis stengėsi pažinti dvi studentės iš Rygos pedagoginio universiteto. Visa tai – itin skatintinas ir sveikintinas reiškinys.

Verčia susimąstyti

Grįžtant prie ,,Gyvenimo realijų”, tenka pripažinti – šis šiuolaikinis spektaklis suformavo postmodernistinio, net avangardinio šokio įspūdį.

Jame netikėtai, kiek drastiškai, o kartais – buitiškai ir kiek ironiškai vaizduojami žmonių gyvenimo epizodai, ypač išryškinant negatyviuosius mūsų visuomenėje vykstančius reiškinius.

Štai besaikis, neplanuotas gimdymas čia asocijuojasi su mažų stalo teniso kamuoliukų mėtymu, o kvaišalų vartojimas baigiasi beviltiškai – mirtimi, ir scenoje lieka iš žemės supiltas kapas.

Vaizdingą ir savitą funkciją atlieka statybiniai karučiai, virvėmis surištos rankos – pančiai, traktuojantys žmogaus nelaisvę, raiščiu ant akių išryškinama raudonoji gyvenimo linija, kailinės kepurės simbolizuoja Sibiro tremtį, o raudoni vyrų sijonai – tai, jog lytis neišskiriama.

Gilu, prasminga, verčia susimąstyti…

Pasitelkė profesionalus

Įdomu, jog kažkurią spektaklio dalį jaunoji choreografė sukūrė dar studijuodama Stokholme, tačiau visą savo darbą nutarė parodyti ir diplomą įsigyti Klaipėdoje. Tam L.Michalkevič pasitelkė atlikėjus profesionalus, tiesiog meistriškai realizavusius jos sumanymą.

Tai šokantys aktoriai iš Vilniaus ir Kauno, studijuojantys Muzikos ir teatro akademijoje ar jau dirbantys įvairiuose teatruose artistai: I.Juodpusytė, L.Raškevičiūtė, M.Kavaliauskas, J.Gečas, R.Juodzevičius. Beje, pati Laura taip pat sėkmingai pasirodė savo spektaklyje.

Visi veikėjai žavūs ne tik lengvai atliekama šokio technika, bet ir jausmine išraiška, individualumu. Kiekvienas iš jų – savitas ir skirtingas, išryškinantis tiek šokio stiliaus bruožus, tiek vaizduojamo charakterio ypatumus.

Spektaklio muzikinis apipavidalinimas – įvairios muzikos audioįrašai, be to, neįprastai, tačiau organiškai įterpiama „gyva“ smuiko giesmė. Čia itin tiko ir ypač sujaudino J.Martinkėnaitės griežiama K. Sen-Sanso ,,Mirštančioji gulbė”.

Belieka palinkėti visiems diplomantams ir toliau eiti choreografijos keliu, siekti kilnaus tikslo, puoselėjant pačią universaliausią – šokio kalbą.

V.A.Mocarto “Requiem” – Klaipėdoje su S.Sondeckiu

V.A.Mocarto “Requiem” – Klaipėdoje su S.Sondeckiu

V.A.Mocarto gimimo 250-ųjų metinių proga jo garsųjį “Requiem” Klaipėdoje atliko solistai S.Konstantinova, D.Kužmarskytė, A.Janutas, A.Kozlovskis, “Aukuro” ir Muzikinio teatro chorai bei orkestras, diriguojant savitam Mocarto muzikos interpretatoriui prof. Sauliui Sondeckiui. Algimanto Kalvaičio nuotrauka

Daiva Kšanienė

Genialiajam visų laikų kompozitoriui V.A.Mocartui šiais metais sukanka 250 metų. Visas pasaulis pažymi šią datą festivaliais, koncertais, konkursais, parodomis ir kitais renginiais. Klaipėda taip pat labai iškilmingai pažymėjo didžiojo muziko gimimo sukaktį. Muzikinio teatro iniciatyva nuskambėjo vienas nuostabiausių pasaulio muzikos literatūroje veikalų, didingasis “Requiem” (1791). Sausakimša Klaipėdos muzikinio teatro salė liudijo, kaip žmonės išsiilgę tikros, jaudinančios, kiekvieno širdį ir jausmus pasiekiančios muzikos.

Kvietė į klubą

V.A.Mocarto “Requiem” sukurtas keturiems solistams, chorui ir orkestrui (styginiai, 2 klarnetai, 2 fagotai, 3 trombonai, 2 trimitai, timpanai ir vargonai). Šio veikalo kompozitorius neužbaigė, tad jį pabaigė mokinys F.Ziusmajeris, kurio plunksnai priklauso trys priešpaskutiniai “Requiem” numeriai.

Prieš suskambant muzikai, įžanginį žodį tarė Muzikinio teatro vadovė, kompozitorė Audronė Žigaitytė, įtaigiai, vaizdžiai ir nestandartiškai pristačiusi V.A.Mocarto asmenybę, jo muziką, atskleidusi išskirtinius kūrėjo gyvenimo momentus bei jo jautraus vidinio pasaulio subtilybes. Vadovė po koncerto kvietė visus susiburti į operos mėgėjų klubą, išmoningai įvardindama jį kaip savotišką masonų ložę (V.A.Mocartas buvo masonas) gerąja, senąja prasme, kai masonai dar buvo daugiau etinė draugija, siekianti dvasinio tobulėjimo, žmonių broliškumo ir draugiškumo bei diskusijų laisvės.

Prieš “Requiem”, tarsi pa-ruošiant klausytoją sudėtingam kūriniui, nuskambėjo du choro ir orkestro atliekami V.A.Mocarto motetai, “įvedę” klausytojus į kupiną susikaupimo atmosferą.

Skamba dažnai

Gedulingų mišių už mirusius žanras “Requiem” turi gilias tradicijas ir seną istoriją. (Pirmasis sukurtas XV a.). Pavadinimas “Requiem” kilęs nuo pirmųjų lotyniškos giesmės teksto “Requiem aeternam dona eis, Domine” (“Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie”).

V.A.Mocarto “Requiem” yra aštuonių stambių dalių (Introitus, Kyrie, Sequenz, Offertorium, Sanctus, Benediktus, Agnus Dei, Communio), sudarytų (ne visos) iš mažesnių, kontrastingų padalų.

Jis pasaulio muzikos literatūroje jau yra tapęs chrestomatiniu muzikos veikalu, atliekamu labai dažnai daugybėje šalių. Šis “Requiem” ne vieną kartą yra skambėjęs ir Klaipėdos koncertų salėse, atliekant įvairiems solistams, chorams, diriguojant skirtingo meninio braižo ir savito V.A.Mocarto stiliaus suvokimo dirigentams. Vieni jų traktuoja kūrinį, įprasmindami jį kaip gedulingą bažnytinės muzikos veikalą, kiti akcentuoja žmoniškuosius lyrinio bei dramatinio konflikto aspektus ir pan.

Dirigavo dešimtis kartų

Šį kartą išgirdome taip pat įdomiai ir individualiai interpretuojamą nemirtingą veikalą, siekiant lyrinio ir dramatinio, dvasiškojo ir žmogiškojo pradų simbiozės.

“Requiem” atliko solistai Svetlana Konstantinova (sopranas), Dalia Kužmarskytė (mecosopranas), Algirdas Janutas (tenoras) ir Artūras Kozlovskis (bosas), Muzikinio teatro choras (vad. Vladimiras Konstantinovas), choras “Aukuras” (vad. Alfonsas Vildžiūnas) bei orkestras.

Veikalui dirigavo prof. Saulius Sondeckis, kuris vėliau operos teatro klubo narių susirinkime kukliai prisipažino, kad šį kūrinį jam yra tekę diriguoti keliasdešimt kartų įvairiausiose (tarp jų ir pačiose prestižiškiausiose) pasaulio koncertų scenose.

Nemanau, kad skaitytojas pageidautų, kad recenzentė straipsnyje detaliai nurodytų, koks instrumentas vienu ar kitu metu pagrojo ne visai švarią natą, kad solistė viena ketvirtąja takto dalimi per anksti įstojo ar pan. Svarbiau yra bendras įspūdis ir renginio intencija.

Susijungė du chorai

Tačiau pačio bendriausio įvertinimo reikėtų. Šis jubiliejinis V.A.Mocarto “Requiem” atlikimas padarė gerą įspūdį, teikė estetinį pasigėrėjimą, kai kam, skambant ypač jaudinančioms vietoms, ištryško ašaros.

Apibendrintai vertinant, gerai buvo pasirengę visi kūrinio atlikėjai; be to, jie labai stengėsi. Sujungti du profesionalūs chorai (Muzikinio teatro ir “Aukuras”) skambėjo galingai, pakiliai (ten, kur reikėjo). Solistai taip pat buvo puikiai pasiruošę. Šiek tiek tikslesnio skambesio, mocartiškos precizijos pristigo orkestrui. Tačiau kai kuriose dalyse orkestro skambesys buvo nepriekaištingas.

Pirmoji lėtoji (Adagio) dalis “Introitus” bei antroji “Kyrie” (Allegro), atliekamos choro ir orkestro, skambėjo iškilmingai, netgi ekspresyviai, nors kompozitorius jas sukūrė dar šiek tiek remdamasis barokiniu stiliumi (puošmenos choro partijoje, polifonizavimas). Šios įžanginės “Requiem” padalos – maldos už mirusius sutelkė klausytojų dėmesį ir psichologiškai taikliai nuteikė tolimesniam kūrinio nuotaikų suvokimui. Pagirtinas chorų dainavimas, kurie sudėtingas (netgi koloratūriškas) partijas atliko nepriekaištingai.

Įspūdingai ir galingai

Antroji dalis “Sequenz” (sekvencija) – pati sudėtingiausia ir ilgiausia, pasižyminti didžiuliais kontrastais, psichologiniais pokyčiais, nuotaikų kaita; skausmingiausias dramatizmas čia gretinamas su švelnia ar graudžia lyrika ir pan. Dalį pradeda rūsti, net grėsminga “Dies irae” (“Dieną rūsčią”, Allegro assai) padala. Tai muzika, vaizduojanti paskutinio teismo dieną. V.A.Mocartas joje atsisakė polifoninio plėtojimo, todėl išraiškos priemonės čia artimesnės jo operinei ir simfoninei kūrybai ir todėl čia jo muzika labiau subjektyvi bei asmeniška. “Dies irae” nuskambėjo ypač įspūdingai ir galingai. Malonumo teikė švarus choro intonavimas, nors orkestre pritrūko tokios būtinos V.A.Mocarto muzikai precizikos.

Neilga antroji dalies padala “Tuba mirum” (Antante) – prisikėlimo iš mirusiųjų vaizdas, trimitu kviečiant į paskutinį teismą, parašyta ne tik chorui bei orkestrui; čia jau įstoja visi keturi solistai. Giliai žmogišką, minkštą, šviesią muziką atlikėjai perteikė nuoširdžiai ir psichologiškai įtikinamai. Ypač sklandžiai ir jaudinančiai savo partiją atliko solistas A.Kozlovskis.

Orkestras kartais „šlubavo“

Trečiojoje padaloje “Rex tremendae (“Viešpaties rūstybė”) atskleidžiamas rūstaus, teisingai nusikaltėlius baudžiančio Dievo paveikslas, o pastarieji meldžia pasigailėjimo. Grave (lėtai, sunkiai) tempe kanono būdu (polifonija) skamba pilna patoso ir rūstybės muzika. Ypatingą dramaturginį vaidmenį šioje padaloje kompozitorius skyrė orkestrui: dominuoja galingas punktyrinis ostinatinis motyvas. Jis atlikėjams kelia nemažai sunkumų. Atliekant šią padalą, orkestrui ne visai pavyko įveikti V.A.Mocarto „užduotį”. Buvo juntamas balsų pakrikimas, ritminis nestabilumas. Padėtį gelbėjo gerai savo vaidmenį atliekantis choras.

Dalis baigiasi gana išplėsta padala “Recordare” (“Prisiminimas”), kuri neabejotinai yra viena ryškiausių viso veikalo kulminacijų. Dvasiškai artima buvusiai padalai, ji perteikia paskutinę mirusiųjų maldą, išreiškiančią nusiraminimą ir viltį. Atliekama solistų ir choro, jį „įneša” ryškų kontrastą. Šioje dalyje išreikštą V.A.Mocarto muzikos nuoširdumą, besiderinantį su bažnytiniu santūrumu, solistai pajuto ir stilingai atliko. Orkestro ansambliškumas vėl šiek tiek „šlubavo”.

Ketvirtoji padala “Confutatis” (Antante) paruošia vieną iš įspūdingiausių “Requiem” epizodų – “Lacrimosa”. “Confutatis” padaloje vaizduojamos nusidėjėlių kančios ir jų maldavimas atleisti. Kompozitorius šią dalį sukūrė gana dramatišką. Atlikėjams pasisekė perteikti V.A.Mocarto idėją: muzika skambėjo griežtai, tiksliai, nors orkestro partija ir labai komplikuota, virtuoziška.

Paskutinioji “Sequenz” padala “Lacrimosa” (“Ašaringoji”) – įstabiausias V.A.Mocarto bažnytinės lyrikos puslapis. Graudi, skausmo kupina muzika perteikia kančią, neviltį, nepaguodžiamą skausmą, bet kartu ir viltį. Choras ir orkestras šią dalį atliko įsijautę, sutartinai. Tai geriausiai atliktas “Requiem” numeris. Santūrūs orkestro balsai subtiliai papildė ir pritarė nuostabiai melodingai, graudulingai choro partijai. Norėjosi šiek tiek ramesnės, tylesnės orkestro įžangos.

Solistai įveikė sunkumus

Ketvirtoji “Requiem” dalis “Offertorium” (“Atnašavimas”) susideda iš dviejų padalų: “Domine Jesu” (Antante con motto) ir “Hostias” (Antante-Andante con motto). Pirmojoje kalbama apie nusidėjėlių prašymą gelbėti jų sielas, nepasmerkti pragaro kančioms. Muzika niūraus, tamsaus charakterio, kartais praskaidrinama liūdesiu. Ji parašyta chorui ir orkestrui. “Hostias” (“Auka”, Andante), atvirkščiai, – šviesi, nusidėjėliams viltį teikianti muzika. Abiejose padalose partijos visais muzikos išraiškos elementais labai sudėtingos, reikalaujančios didelio “susigrojimo”, vieni kitų pojūčio. Čia pasitaikė ir intonacinių svyravimų, ir ritminio netikslumo, momentais buvo forsuotas choro garsas.

Penktoji, nors trumputė dalis “Sanctus” (Adagio, Allegro) – labai išraiškinga ir svarbi kūrinio architektonikai. Svarbiausioje pagal liturginį turinį dalyje “Sanctus” (“Šventas”) V.A.Mocartas įveda intonaciškai artimą melodiją iš pradžioje skambėjusios dalies “Dies irae”, kuri, beje, yra viso kūrinio intonacinis pagrindas, kartu suvienija kūrinio idėją. Neryškiai polifonizuota dalis kėlė mažiau atlikimo problemų; choras skambėjo užtikrintai, tiksliai ir stilingai.

Šeštojoje dalyje “Benedictus” (“Palaimintasis”, Antante, Allegro), be choro ir orkestro, ne mažiau svarbus vaidmuo skiriamas solistų kvartetui. Nelengva bažnytinės muzikos literatūroje atrasti kilnesnę žmoguje gimstančio džiaugsmo išraišką, kai Dievo palaimintasis suteikia viltį. Dalis sudėtinga ir faktūros, ir formos požiūriu. Dominuoja polifoninis plėtojimas. Solistų partijos „išdėstomos” imitaciniu principu, vokališkai sudėtingos. Solistai įveikė visus polifoninius sunkumus, nors jų balsų ansamblinis derinimas ir nebuvo idealus. Ypač norėčiau išskirti A.Kozlovskį ir D.Kužmarskytę, jautriai pajutusiems V.A.Mocarto muzikos esmę. A.Janutas vokaliniu požiūriu dainavo gerai, bet jo partija skambėjo tarsi operos herojaus. Jauna, pradedanti solistė Svetlana Konstantinova įdėjo daug pastangų ruošdama šią nelengvą partiją. Tačiau solistei dar reikėtų paieškoti tembrinių spalvų, ryškesnių obertonų, siekti laisvesnės jausenos scenoje. Choro fuga pavyko gerai ir „ištaisė” kitiems atlikėjams kilusias problemas.

Užbaigė sklandžiai

Nuostabiai gražios, išraiškingos septintosios dalies “Agnus Dei” (“Dievo Avinėli”) muzika susišaukia su daugeliu “Requiem” motyvų. (Tai vienija stambios vokalinės-instrumentinės formos kūrinį į vientisą ciklą). Tris kartus pasigirstanti aklamacija, padalina dalį į tris padalas. Homofoninis-harmoninis choro skambesys suteikia ramybės ir iškilmingumo, kurį atlikėjai perteikė įspūdingai, įkvėptai ir jaudinančiai.

Paskutinioji V.A.Mocarto „Requiem“ dalis “Communio” (“Bendrumas”, “Įtvirtinimas”, Adagio, Allegro) – viena sudėtingiausių atlikimo požiūriu. Jos paantraštė – “Lux aeterna” (“Amžinoji šviesa”). Toji dalis – tai padėka, viltis, tikėjimas amžina ramybe ir šviesa. Muzikiniu požiūriu ji labai artima pirmajai daliai; tuo sukuriama konstruktyvi kūrinio formos arka, sujungianti visą ciklą. Atlikėjai, įsijautę į muzikos nuotaiką, sklandžiai užbaigė didingąjį kūrinį.

V.A.Mocarto muziką (ypač “Requiem”) atlikti yra labai sudėtinga. Jo muzika reikalauja be galo tikslios precizijos, kiekvieno štricho „išgrojimo”, bekompromisio ansambliškumo, muzikos psichologinės nuojautos, o svarbiausia – stiliaus pojūčio.

Vedė savaip

Ypatinga užduotis tenka dirigentui. Retokos dinaminės, štrichų bei tempų nuorodos partitūroje palieka didelę laisvę (ir atsakomybę) interpretatoriui, kuria reikia profesionaliai (ir intuityviai) pasinaudoti.

S.Sondeckis turi savitą V.A.Mocarto muzikos (taip pat ir jo “Requiem”) interpretacijos suvokimą, ištobulintą šios muzikos perteikimą. Kiekvienas klausytojas taip pat turi savą V.A.Mocarto muzikos suvokimo „standartą”. S.Sondeckio dirigavimas, manau, jį atitiko, nes nenuvylė. Tačiau, šiek tiek kitaip įsivaizduojant V.A.Mocarto muzikos gyvybę ir esmę, galima buvo pasigesti gilesnio, sukauptesnio, lygesnio skambesio, dainingesnio choro vedimo (dažnesnių legato). Pvz., pirmoje dalyje „Introitus” gal nereikėjo taip akcentuoti ir „skaldyti” muzikos tėkmės žodžiuose „et lux perpetua” ir kt.

Solistai, nors tiksliai ir gerai atliko savo partijas, ne visada organiškai įsikomponuodavo į veikalo formos visumą. Jų intarpai kartais atrodė dirbtini.

Nepaisant kai kurių menkų priekaištų, V.A.Mocarto “Requiem” atlikimas Klaipėdoje yra didžiulės meninės vertės įvykis, papuošęs miesto kultūrinę erdvę ir teikiantis viltį (kaip pats “Requiem”) dažniau gėrėtis panašaus pobūdžio didžiosios muzikos koncertais.

Į teatrinį veiksmą mokėsi įtraukti žiūrovus

Į teatrinį veiksmą mokėsi įtraukti žiūrovus

A.Ouvensas, remdamasis V. Šekspyro „Hamleto“ tragedija bei afrikiečių pasaka „Atogrąžų lietūs“, kartu su seminaro dalyviais gyvai analizavo ir ieškojo jiems asmeniškai svarbių etinių sprendimų. Jūratės Grigaitienės nuotrauka

Jūratė Grigaitienė

Dviejų dienų tarptautiniame seminare „Proceso drama. Vertinimas ir refleksija“, vykusiame Vilniuje, patirtimi dalinosi žymūs teatro pedagogai iš užsienio.

Startavo prieš metus

Tai tęstinis seminaras teatro pedagogams, startavęs prieš metus Klaipėdos universitete. Tuomet teorinius ir praktinius užsiėmimus vedė žymūs Suomijos, Danijos, Norvegijos bei Lietuvos teatro pedagogai, dalyvavo teatro mokytojai praktikai, režisieriai pedagogai, dėstytojai ir studentai.

Šio seminaro pagrindu išleistas gausiai nuotraukomis iliustruotas metodinis leidinys „Socialinės dramos galimybės ir praktika“, kuriame skelbiami interaktyvūs dramos metodai bei geriausi seminaro dalyvių kūrybiniai projektai. Leidinyje publikuojami ir keli klaipėdiečių kūrybiniai darbai: Klaipėdos jaunimo centro vaikų ir jaunimo teatrų „Svajonė“ ir „Trepsė“ (rež. R.Svytytė, M.Pūstelninkienė), Klaipėdos universiteto režisūros katedros pirmo kurso studentų (lekt. L.Gasiūnienė, mokytoja metodininkė S.Burneikaitė) ir Palangos Senosios gimnazijos teatro studijos „Kuprinė“ (rež. R.Radzevičienė).

Kuria čia pat

Šiemet Vilniuje dalyvavo ne tik teatro, bet ir kitų specialybių pedagogai, profesionalūs aktoriai, socialiniai darbuotojai, psichologai, vadybininkai, verslininkai ir kiti. Interaktyvūs dramos metodai Lietuvoje dar mažai žinomi ir retai taikomi. Tačiau jie populiarūs ir plačiai naudojami Europoje, ypač Anglijoje ir Skandinavijos šalyse. Kadangi nėra nusistovėjusi terminologija, šie metodai įvardijami skirtingai: Proceso drama, Taikomasis teatras, Socialinė drama, Forumo teatras ir kt.

Žymus brazilų dramos teoretikas Augustas Boalo teigia, kad tradicinis teatras slopina vidinį žiūrovo poreikį veikti. Aristoteliška teatro samprata gali pasiūlyti patirti katarsį stebint kitų išgyvenimus, bet, deja, visai nepadeda žiūrovui pamatyti realių, tikrovėje glūdinčių jo paties kančių priežasčių. Tad labai svarbu į veiksmą įtraukti žiūrovus. Tradiciniame teatre režisierius, aktoriai ir scenografai pateikia žiūrovams iš anksto parengtus vaidmenis, veiksmo vietą, laiką, net požiūrį į įvykius, o proceso dramoje dalyviai kartu su teatro specialistais čia pat, veiksmo metu, susikuria jiems aktualius, dabartyje svarbius vaidmenis.

Ugdė įgūdžius

Tarptautiniame seminare Vilniuje savo patirtimi dalinosi žymus teatro pedagogas, Česterio (Jungtinė karalystė) dramos ir teatro studijų katedros dėstytojas Alanas Ouvensas, Helsinkio teatro akademijos (Suomija) studijų centro projektų koordinatorius Peka Korhonenas, taip pat dėstytojos Marjata Karkulainen, Raija Airaksinen, Ula Lehtonen (Suomija) ir kiti.

A.Ouvensas proceso dramos metodą daug metų naudoja mokyklose, universitetuose, kalėjimuose, bendruomenių centruose Jungtinėje karalystėje bei kitose šalyse. Pasak jo, „proceso drama yra vienas iš teatro įtraukiant žiūrovus žanrų, kur pagrindinis vaidmuo tenka dalyviams. Dalyvių tikslas – vaidinant atrasti tam tikro reiškinio ir svarbaus jų gyvenimo įvykio ryšį“.

Pedagogas, remdamasis V. Šekspyro „Hamleto“ tragedija bei afrikiečių pasaka „Atogrąžų lietūs“, kartu su dalyviais analizavo ir ieškojo jiems asmeniškai svarbių etinių sprendimų, ugdė socialinius įgūdžius ir gebėjimus: toleranciją, jautrumą kitiems žmonėms, pagarbą kito nuomonei, pasitikėjimą savo jėgomis ir kita.

Pristatė knygą

Svarbus akcentas seminare buvo ir naujos Alano Ouvenso ir Keitės Barber knygos „Proceso drama: dramos darbai“ (pirmoji knyga) lietuvių kalba pristatymas. Tai pirmoji tokio pobūdžio knyga Lietuvoje, kur analizuojami praktinių dramos struktūrų kūrimas ir proceso dramos plėtojimas, publikuojamos metodinės rekomendacijos bei realiai ne kartą praktikoje patikrinti šeši proceso dramos planai, skirti įvairaus amžiaus ir skirtingų gebėjimų žmonėms.

Seminarų metu proceso dramos metodą įvaldė jau nemažas būrys klaipėdiečių, kurie įgytas žinias žada taikyti savo darbe. Tarptautinė praktika rodo, kad šis metodas yra labai efektyvus ir turi puikias perspektyvas ateityje, nes skatina mokymosi motyvaciją, stiprina pasitikėjimą savimi, padeda lavinti tarpasmeninius ir socialinius santykius, žadina vaizduotę ir jausmus, suteikia galimybę mokytis įvairių dalykų patrauklia forma.

Paskandino jausmų ir garsų jūroje

Paskandino jausmų ir garsų jūroje

Pianisto P.Geniušo soliniam koncertui Klaipėdoje pritrūko tik didelio visos publikos susikaupimo ir tylos. Algimanto Kalvaičio nuotrauka

Danguolė Vilidaitė

Po Petro Geniušo rečitalio Klaipėdos koncertų salėje svarsčiau, ar daug Lietuvoje yra tokių kuriančių asmenybių, kurios mus stebintų ne tik savo darbo profesionalumu, bet ir sielos vidine jėga, paslaptimi, charizma, – kažkuo, kas kiekvieną kartą su tuo susidūrus neramintų, skatintų judėti?..

Tai greičiau retorinis nei reikalaujantis atsakymo klausimas. Aišku tik viena – šių susitikimų mes laukiame, juos atpažįstame, jie klausytojais sklidinai pripildo koncertų sales.

Dalinosi atradimais

Šie koncertiniai metai, manyčiau, ypač buvo sėkmingi Klaipėdos fortepijoninės muzikos mylėtojams: netikėtą F.Šopeno interpretaciją pateikė Kasparas Uinskas, žavėjomės ugningu Mūzos Rubackytės temperamentu, galbūt pirmą kartą išgirdome grojantį Gabrielių Alekną, nuostabų Tomo Daukanto ir Vilijos Poškutės duetą, o visai neseniai kūrybiniais atradimais su mumis dalinosi Petras Geniušas.

Savo keturiasdešimt penkerių metų sukaktį šis atlikėjas nusprendė paminėti paruošdamas sudėtingą ir turtingą rečitalio programą. Koncerte skambėjo J.S.Bacho partita Nr.1 B-dur, L. van Bethoveno sonata Nr.17 d-moll, B.Bartoko “Penkiolika vengrų valstiečių dainų”, R.Šumano fantazija C-dur.

Interpretacija – netikėta

Viename interviu P.Geniušas paminėjo, jog kažkada jam stipriu įkvėpimo šaltiniu buvo Glenas Guldas ir Sviatoslavas Richteris. Jų J.S.Bacho kūrybos interpretacija ir šiomis dienomis yra pasaulyje vertinama kaip viena iš geriausių.

Tai žinodama, partitos Nr.1 B-dur atlikime tikėjausi išgirsti šių didžių muzikų arba kitos, taip pat gerai vertinamos Tatjanos Nikolajevos grojimo manieros atgarsių – virtuoziško greičio ar valingo garso, gal bandymų atkartoti sausą ir trumpą klavesino skambėjimą.

Interpretacija buvo netikėta. Lėtesnis, nei įprasta, tempas ir švelnesnis tembras vis dėlto nepažeidė kūrinio dramaturgijos – lyriniu centru išliko sarabanda, ypač gražiai susisluoksniavo kitų dalių polifoniniai fragmentai, kaip post scriptum prabėgo miniatiūrinės žigos eilutės.

Grojo itin įtaigiai

Sonatą fortepijonui Nr.17 d-moll didysis muzikos klasikas L.Bethovenas parašė neįtikėtinai greitai. (Šiaip kompozitorius savo kūrinių idėjas mėgo brandinti ilgai, tai jam buvo tarsi naujo pasaulio gimimas.) Kaip ir “Apasionatoje” (sonata Nr.23 f-moll) šiame kūrinyje daug aistringumo, dramatiškos kovos ir nesutramdomos energijos. Tyliai skambantis arpedžio akordas pačioje pradžioje – tarsi nebylus įsakymas, po kurio prasideda bėgimas, beveik paknopstomis – “taip bėga išgąsdinta siela”, rašė Romenas Rolanas.

Kai kuriuose nelabai sėkminguose atlikimuose, teisingai neperskaičius pirmojo kontrasto, visa dalis įgauna lengvabūdiško vaikiškumo atspalvių. Šiame kūrinyje kompozitoriui jau nebeužtenka fortepijonui būdingos faktūros, naudojami orkestro instrumentams būdingi štrichai, “balso” rečitavimas, o tai iš atlikėjo reikalauja dar didesnio meistriškumo ir girdėjimo. Kitos dalys, rami antroji ir švelniai melancholiška (nepaprastai dainingo refreno) trečioji, interpretuojamos lengviau.

P.Geniušas šį kūrinį pagrojo nepaprastai įtaigiai.

Tarsi vienu atsikvėpimu

Žaismingai suskambo B.Bartoko “Penkiolika vengrų valstiečių dainų”. Šis al fresco maniera parašytas kūrinys nėra pats sudėtingiausias kompozitoriaus biografijoje. Ir nors čia nėra ypač virtuoziškų efektų, muzikinį audinį pinti irgi gana sunku: netikėtai priešpastatomos skirtingos faktūros ir registrai, paprastas ritmas keičiamas kaprizingu, sausas garsas – daininga melodija.

Jausmų ir garsų jūroje klausytojus paskandino paskutinis rečitalio kūrinys – R.Šumano fantazija C-dur, atliktas tarsi vienu atsikvėpimu.

Šis monumentalus trijų dalių opusas iš pradžių buvo dedikuotas L.Bethovenui (girdima šio kompozitoriaus stilistinė įtaka), vėliau perrašytas F.Listui – ypač pastarajam patiko antroji valingo maršo dalis. Bet tikroji fantazijos atsiradimo priežastis greičiausiai yra R.Šumano meilė žymiai to meto pianistei Klarai Vik.

Trukdė vaikai

Vis dar stebiuosi, kaip kruopščiai ir virtuoziškai pianistui P.Geniušui pavyko įveikti sudėtingą šio kūrinio akcentų kaitą, polifonizuotos faktūros pinkles, atskirų fragmentų charakterio įvairovę. Atliktas titaniškas darbas.

O bisui, kaip visada, – virtuoziški “saldainiukai”: F.Listo “Transcendentinis etiudas” a-moll, fragmentėlis iš J.Kanderio “Kabareto” ir kita.

Tenka apgailestauti, kad šiai didelio susikaupimo ir tylos reikalaujančiai muzikai trukdė balkone šurmuliuojantys vaikai, skambantys mobilieji telefonai. Šis triukšmas, manyčiau, neleido atlikėjui įsijausti iki galo. Dėl tos pačios priežasties likome nuskriausti ir mes, klausytojai.

Didžioji meno Britanija – daug gero ir nemažai prasto

Didžioji meno Britanija – daug gero ir nemažai prasto

Ignas Kazakevičius

Neseniai ŠMC veikė naujausias dizaino tendencijas pristatanti britų menininkų paroda „Mano pasaulis: naujasis subjektyvumas dizaine“. Na, o kaip britai pristato meną savo šalyje?

Prisistato mugėje

Radau sau žaisliuką. Esu pavargęs nuo vaikščiojimo, nuo temperatūros svyravimo… Lietuvoje – 20 laipsnių šalčio, Londono gatvėse – 12 laipsnių šilumos, su žieminiu paltu – nepakeliama, o galerijose išvis karšta… Sakralumas ir vėlgi ta pati niveliacija, dar šiek tiek – arabiško pojūčio, kurio Londono meno mugėje irgi buvo.

Susigundžiau patyrinėti mūsų įstaigos, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro, tinklalapį ir pasižiūrėti platesnio diapazono, pristatančius šalį ar regioną, ar skirtus tam tikrai temai renginius, pavyzdžiui, muges.

Pasaulyje vykstančios meno mugės turi savo kaleidoskopą, kuris žada stilių, žanrų, kultūrinio gyvenimo įvairovę, turi ir savo kalendorių. Pirmoji rimta mugė vyksta Londone sausio mėnesį. Peržvelgęs žadamą meniu, ilgai nesvarsčiau ir trims dienoms palikau speiguotą tėvynę.

Londone pasitiko ne tik žaliuojančios pievos, bet ir sveikas požiūris į meną, gyvas vartotojiškas jo pulsas. Speciali šiuolaikinio meno mugė vyksta spalį (teks vėl apsilankyti). Verslo dizaino centre (Business design centre) sausio 18-22 dienomis vykusi mugė pristatė per 100 Didžiosios Britanijos galerijų (dauguma jų – Londono), 1570 menininkų (ne vienoje galerijoje galima sutikti tas pačias pavardes), taip pat atskiroje salėje buvo eksponuojami meno projektai. Gal 15 galerijų prisistatė kaip dirbančios tam tikrose meno sferose ir posluoksniuose. Tai – iliuminacijos, piešiniai, fotografija, etninis egzotiškas krašto menas ir kita.

Pietums – parodos

Londono meno mugėje buvo galima pamatyti ir štai tokią galvą iš degtukų arba tokį šiuolaikinės tapybos darbą.

Bilietas į mugę – 12,5 svaro. Tradiciniai angliški pusryčiai tradicinėje jaukioje kavinėje – 6 svarai. Kokteilis stilingame bare, garsių pasaulio dizainerių parduotuvių rajone Mayfair – 10 svarų.

Palyginimui – Turnerio premijos (įteikiama kasmet nedidelei grupei autorių – perspektyviems jauniesiems britų menininkams) laureatų paroda – 5 svarai, visuose vadovėliuose išlinksniuoto vieno iš minimalizmo pradininkų, deja, jau a.a. Dano Flavino pirmoji retrospektyva privačioje galerijoje – 7,5 svaro. Tačiau čia gali susimokėti metinį nario mokestį (dabar nebepamenu tiksliai kiek) ir ne tik būsi informuotas apie renginius, bet ir vaikščiosi nemokamai. „Teito“ galerija visus įsileidžia už dyką.

Turneris vertas dėmesio, na, tikrai gera tapyba. D.Flavino neoninės instaliacijos užbūrė. O jaunųjų paroda, išskyrus vieną autorių, nuvylė.

Pirk čia ir dabar

Šioje meno mugėje buvo galima pamatyti britų klasikų – nuo L.S. Lowry, Ben Nicholson ir William Scott iki Terry Frost ir Henry Motore kūrinius.

Šiuolaikinio meno apžvalga aprėpė taip pat pakankamai platų spektrą – nuo Peter Blake, Bridget Riley, Anish Kapoor, Damien Hirst, Rachel Whiteread, iki Gavin Turk. (Beje, džiaugiuosi, kad vėl pavyko susitikti ir pabendrauti su pastaruoju autoriumi. Džiaugiuosi ir tuo, jog mūsų nuomonės apie šią mugę sutapo). Iš esmės ji skirta išsilavinusioms masėms, perkančioms čia ir dabar.

Nusipirkti galėjai beveik viską. Antai klasikai abstrakcionistai: Patrick Heron, Peter Lanyon, Barbara Hepwort, ekspresionizmo žvaigždė Franc Auerbach, popmeno tūzas Andy Worholas… Čia ir Picaso paveikslas – 14 000 svarų sterlingų (1 svaras – maždaug 5 litai), M.Šagalo litografijos – 360 svarų, 232-oji A.Matiso kopija – 490 svarų. Taigi 2450 litų, ir turite maždaug 15×15 cm dydžio, keliomis meistro linijomis pieštą moters veidelį.

Tačiau tikrąjį Londono meno pulsą, be abejo, parodo ne ikonomis tapę autoriai ir jų kūriniai. Nepavadinčiau antruoju ešelonu mažiau arba visai nežinomų (man ar mums) kūrinių. Mugėje daug gero meno ir nemažai prasto, saloninio (jei Lietuvoje vyktų respublikinė galerijų mugė, sulauktume panašaus rezultato). Didžiąją dalį joje pateiktų kūrinių galima pavadinti „padarytais“.

Padarytas menas

Štai kas mūsų laukia… Gerai tai ar blogai? Įdomus, bet nesudėtingas a la klasikinės, realistinės tapybos darbas. Ir siužetas – amūras, – taip pat klasikinis santykis su burbuliniu pakavimo celofanu. Tai kūrinį paverčia, na, tokia masine produkcija!.. Tiesiog procesas. Bet aš už tai, kad forma būtų labiau išieškota, kaip ir idėja, ne  vien paviršiaus efektas. Arba jei remiamasi efektu, tai kad driokstelėtų kaip reikiant.

Tapyba, grafika, objektai, skulptūros – tai gal pagrindinės rūšys ir gana daug tarpinių variantų, sintetinių rūšių, kuriose betgi aišku, nuo ko prasidėjo idėjos vystymasis. Galima teigti, kad nė viena sritis nėra suprantama taip, kaip Lietuvoje (kur sintezės procesas vyksta nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio).

Mūsų šalyje tapyba yra tapybiška, grafika – grafiška. Tapybą lietuviai vis dar supranta kaip dažų arba ištapytų daiktų, arba objektų „pokalbį“, kur emociškai ištapomas pasakojimas.

Ne Lietuvoje ištapomas objektų sąryšis, t.y. mintis. Antai D.Hirstas elementarų ofortą naudoja tik kaip išraiškos būdą idėjai. Jo grafika nėra stereotipiškai apibrėžta.

Pas mus menas vis dar yra labai sureikšminamas, garbinamas kaip svarbus pats savaime. Kaip mitologizuotas visuomenės šauklys. Tačiau kad galėtų išreikšti jos balsą, menas turi tapti laisvas nuo pačios visuomenės. Kad galėtų išreikšti savo balsą, menas privalo normaliai vystytis. Nuosekliai. Privalo turėti normalias sąsajas su kitų šalių menu.

Prisiminkime, jog Lietuvos menas vystėsi su pertrūkiais. Paradoksalu ar nelabai, tačiau tada, kai pasaulis mene šokteldavo priekin, čia vis vykdavo politiniai perversmai ar rietenos. Gal todėl mes taip labai prisirišę prie savo atrastų meno lopinėlių ir kitų mažmožių…

Mados jaukas

Žaisminga skulptūra su švirkštų skiautere. Anaiptol nekelia kokių nors socialiai užaštrintų asociacijų. Vėlgi techniškas daiktas, atsiprašau, menas. Kita vertus, ar menas būtinai turi provokuoti, veikti? Taip. Tačiau provokuoti bet kokia kaina nebūtinai. Galerijose Londono meno mugės metu vyravo aktyvaus susidomėjimo dvasia ir siekis bendrauti.

Dauguma Londono mugėje eksponuojamų autorių turi ne tik savo stilių, bet ir savo techniką. Ją tobulina ir būtent jos dėka stengiasi išsiskirti iš kitų. Tad ne meno rūšis, bet technika, mokėjimas padaryti yra svarbu. Todėl kūriniai, palyginti su lietuvių, atrodo labiau apgalvoti, surežisuoti, aktyvesni.

Trumpai tariant, britų meną galima pavadinti vizualiai pranašesniu nei mūsų. Emocija čia – prabanga. O tobulai išreikštos, natūralios emocijos reikia labai paieškoti. Dominuoja jausminė ir ekspresijos fikcija. T.y. menas gana šaltas, logiškas, efektas apskaičiuojamas, sklidinas, jei taip galima išsireikšti, vidinės refleksijos.

Įdomus faktas, kad nesibodima plagijuoti ar bent jau taip priartėti prie klasikos ar madingo kanono, jog kartais net nepatogu matyti, pavyzdžiui, mažne identišką faktūrinę monochrominę tapybą. Jei mes kopijuojame juos, tai sekame klasika, o jei jie kopijuoja savus… Štai jums ir kultūrinių slenksčių potyris.

Meno mugė – jaukas saviems, užsieniečiams ir kuratoriams. Bet kokiu atveju verta pamatyti. Verta bendrauti, megzti ryšius ir dalyvauti.

Tuo metu, kai ten buvau, Londono parlamentas buvo restauruojamas, o Temzėje malėsi banginis.

Speciali šiuolaikinio meno mugė Didžiosios Britanijos sostinėje vyksta spalį. Teks sugrįžti rudenį.

Igno Kazakevičiaus nuotraukos ir komentarai