Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

JURGITA JASPONYTĖ

***

rytdiena karpo nakčiai
žvaigždes
be tavęs –
šąla kojos
šiandien ruduo
ir moliūgai karietai prinoko.

***

Sušilo karvutė
vidinėj kišenėj
ėmė tirpti
sakė my…
davė
vaikišką pieną
kondensuotą
su cukrum
plastmasiniam bidonėlyje
raudona rankena

tai sočiai.

Ryga

1.

Aukštos supynės
pakeliui
prie molinio namo
dangus
paryčiu
ištinęs
ištvinęs
upėn
į salas

Kiškių
ir negyvenamas.

2.

Ir po tiltu
po traukiniu –
tiek velniavos!
tarsi būtum
be proto pėsčias
apraizgytas
atspindžiais
egana to
aukso gaidžio
pelekais

raitas
vos vos…

3.

Po šikančio katinėlio kojom
prasideda miestas.

Naujieji metai senam pašte

dryžuotus
naujametinius
ryšių mazgo vaikus
sudėdavo
kaip pieštukus
į pieštukinę
į eilę
prie laimės

plastmasiniai
balti
lyg iš sūrio varškės
laimės šulinio
mešk (er) iukai

džiovinti nuotraukoj
tebeblizgioj
kaip
šlapio linoleumo
cecho grindys

Sostinė, arba 1985-ieji

(broliui)

Sušlapdavom kojas
ant ežero
įstrigdavau (traukei)
molyne
sprendėm mįsles
kinologines ­
iki vilkų žibuoklyne
ginčijomės
kopėm kalniukan
ostra gurka
sodo namukus
piešdavom
ant vienas kito nugarų
šokinėdavom
ant spyruoklinių lovų
kažkuriam sąvartyne
lipdėm smegenį –
думай, – sakėm,– Гена,
думай

o rogutės
smegenų rageliais
kad plojo į liepą –
blioviau garsiai
galvojau, kad durnas
esi
kaip visada
nežiūrėjau po kojom –
bėgau pas mamą
nuo jos megztų
žieminių kelnių
apgindavai
dingdavai
po kino seansų
apie nindzes
savo miestuose
vilniuose daugiaaukščiuose
baltais kedais madinguose

o mes su pusbroliu
darėmės sostą ir sostinę
kaime –
tarp bobutės lovos
ir „Ryga“ skalbyklės.

Laukiu. Per miegą

MB

kai laukiu
per miegus
kaupiasi laikas –
stalčiai neužsidaro
lūžta durų vyriai
tapetai lauposi

– ko trankai?
O kad neužsidaro
įkyriai
laikas užlipdo
savo banderoles
man prie veido
tėvo raukšlės
prilips

kol Ulisas manasis
sugrįš
iš kaimo
su stručio kiaušiniu
ir 8-iais
apsakymais

***

prabėgo
vienmarškinė
vienplaukė
vienakė
katė
išardydama
taką
pasienio
pašienio
geltonais smaigsteliais –
kaip dvylikos brolių sesuo,
dvasele lakstanti
ant aukšto
kur
kvepia prabėgusio laiko
vaikystėmis
karalystėmis
lentynose
klystkeliais –

iki anos pusės
ir atgal

***

langą pravėriau –
snieginių ančių priskrido
ėmė jos dūsaut –langus užšaldė

Pradžioje senelis

Jeigu pinasi žiedu
tai neatrinksi
pradžios
pradžioje
mano senelis pynė krepšius
davė man tokį
saujos didumo
žemuogių kvapo
suvalgiau –
pagailo
ėmiau mėgdžiot
iš plastilino

taip, kaip pradžioje
mano senelis mūrijo pečius
taip taikliai,
kad atsirastų kampelis,
kur vaikus klupdytų
kur pelių atsirastų
kad pirmuosius pieninius
susirinktų

nes pradžioje
mano senelis išdirbdavo
kailius

ant balto ožkiakailio supdavo
girdėdavau:
aaaa a juš mama idzi s polia
niosi kaczku i kacziora aaaa

bet pradžioje
mano senelis sodino medžius
visur, kur dar gatvių nebuvo
nes jo senelis sodino
medžius –

vyšnių sodą žiedu

ir dar pradžioje
mano senelis dirbo batus –
jau kuris laikas nebematau
medinių kojelių

išėjo anon pusėn
mano senelio
ieškoti

Vladas Nausėdas Klaipėdoje

Vladas Nausėdas Klaipėdoje

Alfonsas Jonas Navickas

Mane vis plakė vėjo gūsiai,
Ir aš kaip beržas svyravau.
Tačiau tikėjau – nepalūšiu
Ir liksiu tvirtas koks buvau.

Vladas Nausėdas
“Akių šviesa”, 1991 m.
eilėraščių rinkinys
“Saulėlydžio žaros”

Šis posmelis, tai, sakyčiau tikslus Vlado Nausėdo, poeto, vertėjo, pedagogo, kultūros istoriko tikslus savojo likimo įvardijimas ir poetine, ir gyvenimiškąja prasme.

Jis – ir studentas, ir tremtinys, pedagogas ir vadovas, ir nuoširdus patarėjas, ir bičiulis. Klaipėdoje jį regėdavome žengiant Manto gatve, atrodo, visada mąstantį apie šio krašto likimą, jo istoriją, mokslo, kultūros raidą. Čia jis su Pauliui Dreviniu aptarinėja paskutines “Gintaro lašų” publikacijas (Jis – vienas iš “G. L.” įkūrėjų ir redkolegijos narių), aiškinasi literatūros, jam svarbaus vertimo problemas, paskaito naujausią savo kūrinį.

2006-aisiais Vladui Nausėdui būtų sukakę 95-eri.

Prisimenant šią datą, pateikiu dar niekada nespausdintą jo rankraštinę 1968 m. pavasarį rašytą autobiografiją.

“Žakainių kaimas, kuriame aš 1911 metų liepos mėn. 25 dieną išvydau saulę, savo siaurais dirvų ir pievų rėžiais į Tenenio upelį. Gražias lankas supo medžiais, daugiausia ąžuolais apaugę krantai. Savo mažus lankų sklypelius visi kaimo gyventojai šienaudavo vieną ir tą pačią dieną – nenorėjo kaimynams išbraidyti vešlios žolės. Skambėdavo šienpjovių dalgiai, aidėdavo grėbėjų dainos.

Tie vaizdai giliai įsirėžė mano atmintyje…

Būdamas 16 metų, baigiau pradines klases, nes tik tada mokykla atėjo į mano kaimą. O toliau – šuoliai iš klasės į klasę. Ž. Naumiesčio progimnazijoje, Švėkšnos “Saulės” gimnazijoje. Gyvenimas nelepino – reikėjo man pačiam prasiveržti į šviesą, nes mano tėvai, 9 ha valstiečiai, tais sunkiais ekonominės krizės metais nežadėjo man mokslo prabangos.

1931 m. baigiau Tauragės mokytojų seminariją, o po metų įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Studijavau lituanistiką, germanistiką ir pedagogiką.

Kaune prasidėjo mano kuklus literatūrinis-žurnalistinis darbas redakcijose ir valstybiniame radiofone.

1936-1939 metų laikotarpiui parašiau ir išspausdinau nemažai straipsnių literatūros ir meno klausimais, iš kurių pažymėtinas straipsnių ciklas “Kūrybos atošvaistės”. Didelė literatūrinė mokykla man buvo darbas radiofone. Mano vyresniaisiais draugais ir mokytojais čia buvo radijo programos bendradarbiai K. Binkis, J. Banaitis, A. Miškinis, J. Rimantas ir daugelis kitų.

Tačiau pedagoginis darbas buvo ir liko mano pagrindinės veiklos sfera. Pokario metais aš – literatūros mokytojas ir švietimo skyriaus darbuotojas savo gimtajame rajone Šilutėje, o nuo 1950 metų – Klaipėdoje. Esu parašęs knygą “Mokinių raštingumo kėlimo būdai” (1959 m.). Mokyklai atiduodu savo jėgas ir laiką, o poilsio dienas ir valandas skiriu kūrybai, kultūros istorijai ir kraštotyrai. Mano geriausias draugas – knyga. Mėgstu skaityti L. Tolstojų, Jeseniną, S. Nėrį, Verharną, Šilerį, Heinę, dievinu Gėtę.

Mano kūrybos žanras – lyrika, bet esu parašęs memuarų, literatūros kritikos straipsnių ir recenzijų. Nemažą duoklę atiduodu klasikinei vokiečių poezijai. Verčiu Gėtę, Šilerį, Heinę ir kt. Kai kurie vertimai buvo paskelbti išleistuose šių poetų rinkiniuose ir “Pergalės” žurnale.

Mane domina ir Klaipėdos krašto kultūros istorija. Parašiau mokslinę apybraižą “Lietuvių kova prieš germanizaciją Klaipėdos krašto mokyklose XV-XX amž.”.

Laiko maža, o gyvenimas bėga… Norėčiau kaip ir Faustas sušukti: “Sustok valandėle, kokia tu graži!..”

Vladas Nausėdas”

… Nuo to laiko praėjo dar daug įsimintinų metų: prisimiršo (1941) septyneri tremties metai į Sibirą, išversta Nibelungų giesmė, dar daugiau F.Šilerio, J.V.Gėtės, H. Heinės poezijos… Nuveikti kiti svarbūs darbai… (V.Nausėdas mirė 1983 06 06).

Valanda su Turgenevu

Valanda su Turgenevu

Rašytojas Andrejus Turgenevas Klaipėdoje atrodė lengvai sutrikęs. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Gitana Gugevičiūtė

Vasario 23 d. startavusi Baltijos/Vilniaus knygų mugė neaplenkė ir Klaipėdos. Leidykla „Alma littera“ uostamiesčio gyventojams suteikė progą susipažinti su vienu įdomesnių Rusijos rašytojų A. Turgenevu (tikroji pavardė – V. Kuricinas): žurnalistu, literatūros ir meno kritiku, meno parodų kuratoriumi, interneto svetainės „Šiuolaikinė rusų proza su Viačeslavu Kuricinu“ įkūrėju,  Rusijos PEN klubo nariu. Jo romanas „Arkašono mėnuo“, kurį minėtoji leidykla išleido 2005 m. (vertė S. Parulskis), vadinamas erotiniu, konspiraciniu, filosofiniu (teigiama, kad jį apibūdinti galima bet kokiu žodžiu) ir Rusijoje buvo nominuotas Nacionalinio bestselerio premijai.

Labai padoriai vėluojantį autorių atlydėjo vertėja (incognito) ir renginių vedėja Eglė Skrolytė, išsyk šypsena ir nuoširdžiu bendravimu pamėginusi suformuoti šiltą jaukumo ir tarpusavio supratimo atmosferą. Nežinau, kokį skandalistą tikėjosi išvysti žiniasklaidos informuoti klausytojai, tačiau pamatėme 1965 m. gimusį malonų ir gana santūrų vyrą. Kaip vėliau paaiškėjo, saikingai nuoširdų, (savi)ironišką, blaiviai kritišką. Liuciferis neatvyko… Tad štai koks tas V. Kuricinas, pasislėpęs po Turgenevo pavarde!…

„Kodėl Turgenevas, o ne Kuricinas?“, „Kaip autorius pristatytų knygą tiems, kurie jos neskaitė?“, „Kodėl veiksmas vyksta Prancūzijoje, Arkašone?“ – po šiltos sveikinimo aplodismentų bangelės pradėjo „šturmuoti“ autorių Eglė.

Pasirodo, jog knyga turi bendraautorių Konstantiną, kuris parašė vieną dešimtąją ar vieną devintąją romano. Pasirodo, kad su tuo bendraautoriu V. Kuricinas prieš dešimt ar penkiolika metų jau yra drauge sukūręs apsakymą (Borgeso apakimo istorija), pasirašytą irgi A. Turgenevo pseudonimu. Pasirodo, V. Kuricinas A. Turgenevo pavardę pasirinko atsitiktinai, tiesiog dėl savo neišsilavinimo nežinojo, jog tai – žymaus rusų klasiko pavardė. Jeigu būtų žinojęs, tvirtino rašytojas, būtų pasirinkęs neutralesnį pseudonimą (Eglė skuba klausytojus patikinti, kad rašytojas turi puikų humoro jausmą, todėl nebūtina visko, ką jis sako, priimti „už gryną pinigą“)…. Pagrindinis knygos veikėjas – gatvės Šokėjas, pagal žiūrovų užsakymus šokantis scenas iš kino filmų. Retkarčiais už pinigus tenkinantis moteris. Anot autoriaus, ši knyga apie tai, kaip svetimas Vakarų Europai „kūnas“, bando prisitaikyti jos erdvėje… Ir knyga apie meilę… O kodėl Arkašone? Todėl, kad rašytojas ten praleido puikų mėnesį svečiuodamasis bičiulio išsinuomotame namelyje, o grįžęs tiesiog sėdo ir pradėjo rašyti, nors neturėjo jokių sąmoningų kūrybinių sumanymų. Taip, romane aprašytas miestas kažkokių sąsajų su realybe turi (na, kad ir austrės)…

- Kodėl jūsų personažai neturi vardų? Tik pravardes, – teiravosi vakaro vedėja.

- Na, dalis veikėjų knygoje vardus vis dėlto turi… Ir viena pagrindinių knygos veikėjų įpusėjus romanui savo vardą „atskleidžia“… O šiaip vardai yra grynas atsitiktinumas. Tai, jog jums gimus buvo duotas tas ar kitas vardas, galima vadinti atsitiktinumu. Išties vardai rodo, kad mes nežinome, kas esame („Bet juk tikima, kad duotas vardas žmogui suteikia tam tikras savybes, lemtį“, – bandė kontrargumentuoti Eglė, tačiau autorius tęsė savo mintį)… Vardas – ne skola, kurią privalu grąžinti. Reagavimas į vardą – paprasčiausias refleksas. Yra ne lemtis, o programa, kuria žmogus „užsiprogramuoja“ nuteiktas vardo… Manau, kad būtų normalu vieną gyvenimo dalį vadintis vienu vardu, kitą – kitu: jei bent kartą per dešimtį metų pakeistume vardą, tikriausiai gyventume kitaip… Galėtų būti tokia psichoterapinė praktika…

Vakaro metu paaiškėjo, kad autorius nesiruošė rašyti šio romano, o jis ėmė ir „pasirašė“. Sukūręs didžiąją dalį teksto, prikaišiojęs į jį mįslių, kurių nė pats nesuprato, rašytojas pasijuto atsidūręs aklavietėje – niekaip negalėjo nuspręsti, kaip su taip paskirais epizodais pasielgti. Tada ir kreipėsi į Konstantiną – siužeto meistrą. Šis noriai ėmėsi darbo, o jo rezultatas gana netikėtas – teko į romano pasaulį „įvesti“ dar vieną personažą, kurio pradžioje nebuvo ir dėl ko rašytojas labai džiaugėsi. Kalbama apie homoseksualistą.

Rašytojas pripažino, kad romano pabaiga šiek tiek netikusi, o vienintelis neatsakytas ar neaiškus klausimas šiame romane – „su kuria moterimi lieka knygos veikėjas“… „Bet juk tai visada neaišku“, – priduria rašytojas ir nusijuokia su grupele pritariančių žiūrovų.

„Ar rašydamas turėjote adresatą? Kiek tapatinatės su savo pagrindiniu veikėju?“ – formulavo klausimus Eglė.

Rašytojas teigia negalvojęs, kam rašo. Taip, kaip pau-kštelis negalvoja, ką čirškia, taip ir jis sakėsi negalvojęs, ką ir kam rašo. Tačiau statistika tvirtina, kad pagrindinė knygos auditorija – gana jaunos moterys. Autoriui malonu, bet tokio tikslo jis neturėjo… Taip, veikėjas jo paties yra stipriai paveiktas. Labai svarbu parašyti istoriją, matomą kito žmogaus akimis, tačiau rašytojas beveik įsitikinęs, kad jeigu rašys apie kitos lyties, amžiaus, skirtingą gyvenimišką patirtį turintį žmogų, paprasčiausiai jo nesupras… „Ar galima rašyti apie ką nors kitą, o ne apie save?“ – klausia savęs rašytojas. Ir atsako: „Nežinau…“

Eglė įžvelgė dilemą, kurią tenka spręsti pagrindiniam knygos veikėjui: pinigai ar meniniai principai. Tačiau rašytojas teigia niekada nebandęs šių sąvokų vartoti atskirai ir niekada nėra tarp jų rinkęsis – viskas (meilė, kūryba, pinigai) vienoje vietoje ir labai susiję…

„Na, o moterys? Pagrindinis veikėjas labai myli moteris… Kiek jums tai artima?“ – kvočia Eglė.

- Na, ką aš galiu atsakyti į tokį tiesų klausimą. Gyvenime aš neturėjau nė vienos moters. Aš – visiškas impotentas, o knygos veikėjas – tai savotiškas būdas spręsti asmenines problemas… Moterys mane vis dėlto myli…

- Prieš jums atvažiuojant mūsų spauda skelbė, kad esate skandalingas rašytojas…

- Nesuprantu, ką tai reiškia… Aš – taikus, geras, simpatiškas jaunas žmogus… – atrodo, kad nuoširdžiai nusistebėjo rašytojas…

O paskui dar šiek tiek klausimų, kurie rūpėjo žiūrovams:

„Ar realizavote literatūrinio restorano projektą Sankt Peterburge?“ („Taip. Restoranas yra, manęs jame – ne. Vadinasi „Platforma“. Adresas – Nekrasovo g. 40“).

Ar vis dar užsiimate kritika? („Ne. Prieš trejetą metų lioviausi tai daręs. Dirbau dešimt ar penkiolika metų ir manau, kad turiu teisę pailsėti“).

„Ar perskaitėte tikrojo A. Turgenevo kūrybą? Ar jaučiatės esąs jo kūrybinių, programinių nuostatų tęsėjas? (V. Kuricinas vardina įvairias A. Turgenevo gyvenimo detales, taip įrodydamas, kad autorius jam pažįstamas. Programinės nuostatos liko nutylėtos).

„Kokie šiuolaikiniai rusų autoriai patinka?“ (Keletą, nors ir nenoriai, V. Kuricinas vis dėlto pasakė: A. Solženicynas, A. Ivanovas, Sorokinas…).

…Čia įsiterpė įdėmiai visą vakarą autoriaus klausęsis pusamžis vyras – pasveikino A. Turgenevą su „reikšminga“ švente (gal jau kas nors savo laimei užmiršo, kad vasario 23 d. buvo švenčiama Tarybinės armijos diena) ir padovanojo jam savo neseniai pasirodžiusią knygelę „Rossija glazami inostranca“…

Paskui dar keletas klausimų, priekaištai autoriui, kuris „nesusiprotėjo“ į knygų mugę atsivežti savo romano originalo kalba (mat atsirado tokių, kurie skaito tik originalus), dar keli klausimai ir vienas tipiškas, kuriuo būtų galima ir užbaigti vakarėlį („Ką galvojate apie Lietuvą? Ką norėtumėte palinkėti Lietuvos skaitytojams?“ – paklausė vakaro vedėja, o rašytojas atsakė: „Man patinka tai, kas maža… Iš Maskvos išsikrausčiau į Peterburgą, nes jis mažesnis. Turiu idėją mirti mažoje gyvenvietėje… Čia jauku. Mažos erdvės. Aš tai vertinu… O kokie gali būti palinkėjimai skaitytojams? Skaityti… Tegu skaito!“), tačiau pabaiga kiek kitokia. Autorius, klausytojų prašomas, vis dėlto paskaitė. Tiesa, ne iš savo knygos, o iš pono Aleksandro dovanotosios… Tokį aistringą revoliucingą eilėraštį. Su gana aiškiu santykiu.

P.S. Iš neoficialių šaltinių pasiekė informacija, kad A. Turgenevas po pristatymo buvo lengvai „pašiurpęs“. Ir dėl ne taip jau gausios auditorijos (nors Klaipėdoje trys dešimtys žmonių – labai daug. Tiesiog minia). Ir, matyt, dėl gana neišradingų klausimų… Įmanoma nujausti, kas neįprasta pasirodė rašytojui… Taigi susitikimas Klaipėda – „Skandalingas rašytojas“ baigėsi rezultatu 1:0.

Dėmesio!

Dėmesio!

Dienraščio „Klaipėda“ literatūrinis priedas „Gintaro lašai“ skelbia Jaunųjų kūrybos konkursą. Dalyvių amžius – 16-27 metai.

Laukiame Jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki 2006-ųjų lapkričio 15-osios. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Gintaro lašuose“. Metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks simpatiški prizai.

Kūrybą galite siųsti elektroniniu paštu – grajauskas@airpost.net

arba paprastuoju paštu.

Ant voko prašome užrašyti:

Jaunųjų kūrybos konkursui

„Gintaro lašai“

Dienraščio „Klaipėda“ redakcija

Šaulių g. 21

92233 Klaipėda

Sėkmės kūryboje!

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

Alio Balbieriaus nuotrauka

***

Ne, geras nėra geresnis -
Tiktai dar didesnis absurdas.
O jis – lyg aksioma. Lyg dėsnis.
Kol paukštis gerklėj dar spurda.

Kol sminga jo pilkos plunksnos
Į drumzliną ryto žvilgsnį.
Ir tos tuštumos paunksmėj
Dar ašarų ledas dilgsi -

Mažais kaltukėliais gremžia
To jausmo plonytę luobą.
Ir gyslas skausmu tol kemša,

Kol nuojauta pasiduoda.

Ir spengia degėsių krūvos -
Apnuoginti siaubo tyrai.
Tik vėjas dar lapais srūva
Į širdį. Kol ji pabyra

Ir rieda tiesiog po kojom…
Nejaugi tik to norėjai?!.
Ne baimių ir ne pavojų,
O niekinti atpirkėją?!.

O spjauti save į veidą -
Kaip kokią pritrėkštą musę?!.
Ir nebegirdėt, ar leido
Sutemti dausoms be mūsų?!.

Nejaugi… Bet viskas – niekas.
Kadais jau girdėtos frazės.
Impulsas nubusti lieka.
Bet vienas – jau pastarasis.

Pasirinkimo nelaisvė

Sauliui

O kodėl tau turėtų būt paprasta?!.
Kas tu – Dievas?.. O gal jo dubleris?..
Nespurdėk!.. Juk jau tinklas užmestas
Per metus praradimų kelerius.

O kodėl tau turėtų sutrumpinti
Šitą būvį atšipę ašmenys?!.
Baimė gali bemat sutrupinti
Užkeikimą… Bet to neatmeni:

Tiktai puoli – tarytum degantis –
Įsirėži į lango nerimą…
Nors junti juk ne skausmą slegiantį -
Tik besielės tylos plevenimą.

Tad anglėjimas – tarsi prieglobstis:
Niekam Niekas už Nieką moka…
Nors ir traukies nuo to atatupstas,
Pro regėjimą neįšoki

Į moliusko dryžuotą kiaukutą.
Kur sustingtum it velnio pirštas.
Bet tik forma kol kas nebekruta.
O esmė dar vis tiek nemiršta.

Dar gyva – ar girdi?!. Jau nekenti
Tų, kam šansų nelieka kristi?..
Jie ne priešai – tiktai apakinti
Metastaziškos išdavystės.

***

Kažkas taip tyliai tyliai inkščia.
Mažytis – vos ne vos girdėti.
Ir gal labiau aštrus nei minkštas…
Jei byra per ramybės rėtį.

Kaštonai pašnibždom kartoja
Tą raudą. O galbūt net dainą.
Arba tik erzina rytojų -
Kad daug lėčiau nei aklas eina.

Bet šiaip, atrodo, viskas nieko.
Netgi viltis tampri, kaip reta…
Nors iš po skliauto besistiebia
Primirkę baimės minaretai.

Tas pats gebėjimas matyti
Žalius voratinklius lyg kaulus
Rudens. Nors jis tik temstant švyti
Drėgnom žvaigždėm. Bet be apgaulės.

***

Nubrūžintos iltys – kaip vinys į riešus.
Nors teismas ir slaptas,
bet nuosprendis – viešas.

Įsminga ir veria kiaurai ligi saulės
Švininis lietus. Per spalvotus pasaulius.

Šiaurys lyg sparnus juos
drugeliams nuplėšo -
Verčiau tenublanksta ir tenka
ne priešams,

Bet tiems, kurie stiprūs – tylėti dar gali.
Ir tarsi dervišai – už šitokią dalią

Sruventi į nieką. Bekraštį, kaip viskas.
Bet vis dar girdėti, kaip garsas sutvisko

Ant prietemos delno, į miltiną delčią.
Ir netgi pajusti savim, kaip apverčia

Iš laiko kišenės išdulkintas smėlis
Antraip netgi tai, ką jauteisi pakėlęs.

Tad protas beprasmiškas –
iltys vis sminga…
Belieka tik jaustis be galo laimingam.

***

Ta nuojauta taip arti!..
Lyg pulsas – kelintą kartą.
Ir ta nežinia karti -
Lyg žodis. Kurį ištarti

Baugu – išvarvės, suduš…
Kaip laikas delne. Be indo.
Nors priešpilnis tuos lašus
Seniai akyse atspindi.

Ir gena. Bet ne spalvas
Risčia – vakarykščią kaltę.
Ar lietūs tikrai atves
Naktis, kurios drįs prikelti?..

Ir šiurpiai balta prasmė
Nupurtys nuo karsto sniegą?..
Kai viskas dabar vis tiek -
Azartas žinoti miega.

O jeigu prapliups ilgam
Gyvybė į burną mirčiai?..
Ar reikš ant ugnies raitam
Ką vien egoizmo kirčiai?!

O jei taip sustings visai…
Įstrigs… Arba ims kartotis…
Tas pats… Tiktai pratisai -
Ar kas beprivers sustoti?!.

***

Nemokėsi?.. Vadinas, nereikia.
To rudens aš pigiai neparduosiu.
Tegu niršta (jei nori – prakeikia)
Miglomis bešerkšnijantys uosiai.

Jausmas vienas. Bet dvišakas kelias.
Nors nebėr nei galvos anei žirgo.
Tik vorų sulynotos akelės
Tarsi vinys į riešus sužvilga.

Ir vis tampo ne įtampa – saitai.
Su niekuo – tarsi viskuo kadaise.
Nors iliuzijų šalnos per greitai
Pasigriebs. Gal greičiau nei atleisi.

Neatleisi – nuskęsiu tam lauže.
Jeigu žvirblių nedaug – te sau šaipos…
Juk svarbiausia – tiesa nepalaužė.
Atvirkščiai: ta akistata – “kaifas”.

***

Kitos minutės jau nebus.
Netgi šimtos dalies sekundės.
Nes rytas kruvinus lapus
Tarytum brolžudžius užsiundys…

Ir suvarpys šalti kotai.
Sušaudys dar šalčiau už speigą.
Netgi nekrūptelsi – juk tai
Net be konvulsijų pribaigia:

Iškarpo geismą iš akių…
Ir sulytais šiaudais užado.
Su spalio nykuma sykiu.
Kuri gilyn į skausmą veda.

Ten toks spengimas nebūties
Kartoja atpirkimo greitį!..
Ten tiek raminančios vilties
Vėl į save kitais pareiti!..

Kad vien skiemuo be kirčio „kam“
Užlieja limfmazgius ir gyslas.
Ir būt be priežasties kaltam -
Tik vienas išganingas tikslas.

***

Jei tetrikdo tik tiek – nesikeiksiu.
Bet pabodo laikytis.
Nenoriu!..
Įsikibus dantim į paveikslą.
Tarsi bitė – į akliną
Korį.

Ten tokia marmalynė!.. Kad siaubas.
Jau geriau tasai veidas
Suskiltų.
Ar, n kartų labiau išsigaubęs,
Taptų vienu iš tūkstančio
Tiltų.

Nes dabar jau gailiuos, kad nuskęsiu.
Ir, aptekus žolėm tarsi
Šliužais,
Daug mažiau vienodybės nekęsiu.
Daug trumpiau negu liepsnai
Praūžus.

Ir išlyginsiu viską į nieką.
tai tikroji esmės
Dviveidystė!..
Nors jos bangos net kaklo nesiekia:

Kad prigertum, reikėtų
Paslysti.
Kad pajustum, reikėtų kentėti.
Arba viską pamiršti. Net
Vardą.
Nors nebūti lengviau nei žadėti.
Tad geriau nepradėti.
Neverta.

Tapsmas

Žodžiai – tarytum driežai -
poliruotais paviršiais
(Brangios plytelės – ispaniškos)
sliuogia… Ir krinta.
Virtinė garso dalelių.
Ir tai, ką pamiršęs,
Tarsi sukutis riedi
po kreidos labirintus.

Žnyplės galiausiai vis tiek
tarsi drugį suspaudžia:
Vienas rėmelis į šviesą -
į tamsą netilpsi.
Ne priežastinis ryšys. Bet
net fiziškai skaudžiai
Sutrupa vėjo blakstiena
į atvirą žvilgsnį.

Keikias kažkas. Arba staugia:
vibruoja net rankos -
Sijos didžiulės. Be geismo
panirti į kraują.
Tad tiktai naktys bemiegės
prie kamino renkas.
Ir – tarsi kovarnių plunksnas -
mintis išskalauja

Iš pakabinamo laiko
aprūkusio deglo.
Nei ten aliejaus, nei žibalo -
šviečia tik pirštai.
Ant sidabrinio dvikriaunio
laukimo žeberklo
Prunkščia vanduo marmurinis –
į pelenus virsta.

Teka, jau srūva į pravirą
dangų nuo kojų
Neišstenėti bylojimai
pusaklių dvasių.
Ir tarsi perdegtą molį
sulaužo rytojų.
Taip manieringai. Bet tarsi
meluojant – nedrąsiai.

Užtvenktos prarajos.
Zovada leidžiasi brydės.
Nieko nebuvo!.. Tik gyslose
nuojauta spengė.
Ligi pačios atokiausios
tylos begalybės.
Kur jau seniausiai vardai
būna veidus pralenkę.

***

Vasaris visur. O jau cinksi
Visai maželėlis lašelis.
Ir pradreskia silpstantį žingsnį
Prismigęs iliuzijų kelias.

Baltai nuvalytas. Lyg sauja.
Sužimba tik kaulais į šaltį.
O lašas kapsėt nepaliauja…
Tas pats. Bet atnaujina kaltę.

Ir kieliką auštant prispjaudęs
Drėgnumas jau želia pelėsiais.
Kaskart prievartautas ar jautęs
Ekstazę, vis tiek ten nesėsi.

Vis tiek ten nepjausi. Net peiliai
Pernakt surūdijo. Atšipo.
Nors durys tebekniaukia meiliai…
Ir visa, kas buvo iš knygų.

Vėl guostis, kad suversta krūvom?..
Kad klaikiai suvelta į viena?..
Bet mums pakeliui. Kam taip skubam
Įaugti troškimais į sieną?!.

Paliesk, jei įstengsi pakelti
Bent vieną siužeto detalę!..
Bent trumpą tarpžvaigždinį šaltį.
Ir tai, ko nebus. Nors ir gali.

Rimantas ČERNIAUSKAS

Rimantas ČERNIAUSKAS

Diogeno suoliukas

Ričardo šileikos nuotrauka

Visada stengdavausi apeiti tą suoliuką iš tolo. Tas suoliukas yra Diogeno. Rudas, medinis, labai žemas, gal penkerių metų vaikui. Bet geriausiai tinka pavargėliui,tam, kuris vos velka kojas, tam, kam kojos pinasi po alaus, atskiesto pilstuku ar losjonu, skruzdžių spiritu, dichlofosu, tiesa, jo jau nebėra parduotuvėse, todėl Diogenas šlepteli ant suoliuko ir, nugara atsirėmęs į sieną, ištempia kojas per šaligatvio plotį, kad pažįstamas snukis nepraeitų pro šalį, nedavęs lito ar nors dešimties centų. Pasitaiko tokių, kurie eina sau ir nueina iš baimės įtraukę subines, pasitaiko pižonų, kurie tyčia įspiria jam į koją, pasitaiko kilmingų pupyčių, kurios susuka nosis ir rėkia: fu, šlapiaklynis, pasitaiko iš tikro, kad gulįs žmogus ir apsimyža ant suoliuko. Diogenas nemeluoja, pasitaiko dar malonesnių kvapų, pasitaiko net miegantis inteligentas su kaklajuoste ant suoliuko, švarko jau nebėra, kažkas pasiskolino, išverstos kelnių kišenės, jau aprankiotas iki siūlelio, batai jau nuauti, gal kam nors labiau reikalingi, o svarbiausia, kad bus naudos, kai prabus ir reikės žmogumi pasirūpinti, atnešti vandens, alaus butelį, gauti išpirką už išsaugotą jo vairuotojo pažymėjimą, asmens ar banko kortelę, jeigu jis iš tos laimės nepradės kvailioti ir prisimins savo Pin kodą… O dabar tegu miega, tegu, jau paženklintas Diogeno suoliuko, jau galės čia sėdėti dar pusę dienos, net kai lyja ar sninga, miegoti po stogeliu, kažkada čia sustodavo autobusai, o dabar tik pavargėliai, parduotuvės ir vaistinė, Anuška su Veronika, tokios pačios pavargėlės, kurios duoda čia pat už gėrimų sandėlio, nes žmogus ant suoliuko kartais irgi pasijunta kaip patinas, ypač jeigu dar jaunas ir galva tabaluoja tarp kojų, pasitaiko tokių kvailių, buvo vienas, parėjęs iš cypės, trejus metus neragavęs moters, bandė versti Veroniką prie visų ir policija jį supakavo, nes suoliukas ne viešnamis, kad ir kas besėdėtų, atsargos kapitonas, bocmanas ar vagis, čia visi esam lygūs, tik pavargėliai, sunkios kojos ir drumstos galvos, daugiau stebėtojai nei dalyviai. Diogenas nesigiria, jisai sako, ką jaučia, nes tos dvokiančios bobos nusibodo labiau nei gyvenimas.

Koks gyvenimas? Klausiu aš, sutikau jį netyčia, eidamas su dukra iš maisto parduotuvės. Ar tas merdėjimas ant suolo yra gyvenimas?

O kas dar? Diogenas suraukia nosį. Klausi tam, kad susimąstyčiau, kad pajusčiau savo menkumą? Tai ne mano problemos, o tavo, kvaily. Nori viską žinoti, įlįsti į Diogeno kailį ir išlikti švarus, be utėlių ir be smarvės? Nori viską čia aprašyti ir dediesi draugu? Jei toks geras, prieik arčiau, atsisėsk greta, petys prie peties, apsikabinkim kaip du vargo broliai, apsišlapinkim kartu ant suoliuko. Bet nenori, tau gėda, suki savo nosį, čia kitaip nei mokykloje, kur darbų kabinete išlenkdavom po taurelę per ilgąją pertrauką ir aš jau nebe ūkvedys, viskas buvo tik intrigos ir rietenos, smarvė ir utėlės, viso to nebebus, tiktai naktys šaltos ir šiltos, su skausmu kepenyse ir palaima, kada gauni pigaus šarmalako užsipilti už lūpos… Ko vaipaisi? Daug šneku, tu sakai, filosofas, sakai, Diogenas, kur gyveno statinėje. Aš ir tos neturiu, tik sulaužytą savo moskvičių, kur gyvenam su Anuška susiglaudę, kad būtų šilčiau, tik sunkius alpinisto batus, kuriuos nuaviau nuo vieno kvailio ir kurie net per liūtį nepraleidžia vandens, ir suoliuką, ant kurio tu nenori sėdėti. O gal verta? Gal sėskis greta? Duok petaką, ir Anuška greitai subėgios buteliuko. Ko dar lauki? Ko stypsai, kaip mietą prarijęs? Anuška, bėgsi?

Eik tu, durniau, moteris pakelia drumstas bespalves akis ir priduria rusiškai kažką panašaus, kas reikštų – susikišiu visus jus į savo vaginą.

Tėti, nusigandusi spaudžia ranką dukra, tėti, einam namo. Taip, sakau, greitai įkišu ranką į švarko kišenę, sugraibau saujelę monetų ir paberiu ant suoliuko.

Nepyk, Diogenai, apsisuku ir einu neatsigrįždamas greta pralinksmėjusios, straksinčios iš laimės dukros. Kaip gerai, čiauška ji, kaip gerai, kad nesėdi ant to suoliuko.

Ragai

Rami lietaus muzika, šniokštimas už lango, prietema kambaryje, aštrus dažų kvapas, raudona draperija, užmesta ant kėdės atlošo, ir švytinčios vyro akys. Įsisiurbusios iki skausmo į krūtų spenelius. Jis iščiulps, išgers mane visą, kol nepereisiu į paveikslą ant drobės ir manęs nebeliks, tiktai atvaizdas rėmuose, mano vyro, Roberto, užgaidoms tenkinti. Kad galėtų pasikabinti svetainėje ir didžiuotis, rodyti savo verslo draugams – pažiūrėkite, kas nutapė, šitas dailininkas įžymybė, užsakiau savo žmoną kaip investiciją…

Kiek mokėjai, būtinai pasiklaus kuris nors. Tas visai nesvarbu, spindės džiaugsmu mano vyras, investicija ateičiai. To vyruko paveikslus perka vokiečiai, švedai, olandai.

Bet jinai pozavo nuoga? Nustebs Arvydėlis. Palikai ją vieną su dailininku? Pamanykit, šypsosis Robertas, gal tavo žmona nevaikšto viena pas ginekologą? Gal tu pats ją apžiūri ir gydai? Arvydas vedė visai neseniai ir pavydi savo jaunos žmonos kiekvienam, kas pasako jai žodį ar palydi žvilgsniu. Ne be reikalo. Miestas žino, aš taip pat, kad ta mergšė susitikinėja su mano vyru.

- Nesiraukyk, – teškia dailininkas.

Tiesą sakant, nežinau net jo vardo. Jis numeta teptuką, prieina arčiau ir šiltais, sausais pirštais suėmęs už pečių pasuka mane veidu į langą. Ir tie pirštai tarsi žaisdami švelniai perbraukia man per krūtinę.

- Sėdėk ramiai, – sako jis, – reikia dirbti.

- O aš?- staiga suima apmaudas nei iš šio, nei iš to, -tau už darbą gerai apmokės, o kas man?

- Tau garbė ir prisiminimas, – vyras rodo geltonus arklio dantis. Savimyla, pasitikintis savimi, išlepintas snobų, meno kritikų ir, ko gero, moterų dėmesio. Jis galvoja, kad jam tarsi dievui viskas leistina?

- Nebijai, kad pakviesiu savo gorilą?- sakau jam piktai.

Tas gorila, vienas iš Roberto apsaugininkų, lydi mane net po parduotuves, neina tik į tualetą ir į miegamąjį. O dabar sėdi virtuvėje prie televizoriaus ir laukia, kol pasibaigs pozavimo seansas.

Dailininkas nurimsta, atitraukia tą savo ranką ir gūžteli pečiais.

- Kaip sau nori, jei labai pavargai, galim baigti.

Išsigandai, šmėsteli mintyse, kiekvienas išsigąstų dviejų metrų didumo judančios spintos. Jau mačiau, kaip jis mušasi ir vienu kojos spyriu išverčia duris.

- Aš rytoj neateisiu, – sakau ir lėtai užsisegu liemenėlę.

- Kodėl?

- Aš išvis daugiau neateisiu…

- Tavo reikalas, – abejingu balsu sako vyras, – galbūt Robertas ras geresnį tapytoją?

Kiaule tu, pagalvoju, jokio dėmesio ir jokios pagarbos, tarsi čia nebūtų moters, tik kėdė ir raudona draperija, nes matau, kaip tos švytinčios akys ima blėsti, nerodydamos jokio dėmesio lengvoje migloje, pilkame abejingumo rūke, blausios miegančio arklio akys.

- Viso gero! – rikteliu jam į veidą ir trenkiu išeidama durimis.

- Ei, ei, ei! – pašaukia jis nuo laiptų, – išsivesk ir savo gorilą!

Ir viskas? Tiek telieka iš mano nuotykio? Vėl be tikslo slampinėsiu po didelius savo namus ar iš nuobodulio važinėsiu po parduotuves, sporto sales ir barus, o tas drimba judės man iš paskos ir paslaugiai tampys mano pirkinius nepratardamas žodžio kaip nebylys?

- Paklausyk, – priekaištavo man Robertas, – už portretą aš jau sumokėjau avansą, tai dideli pinigai.

- Na, ir kas? Pasiųsk savo banditus, atsiims dar su procentais.

- Kvaiša tu, nebūk vaikas, jo paveikslas man svarbesnis, nei tau atrodo, Viktoras kaip prisvilęs laksto jam iš paskos…

- Dabar supratau, – pykteliu aš, – nori vėl būti pirmas? Nori Viktorui parodyti nosį?

- Kartais tu supratinga mergaitė, – jis bučiuoja man į kaktą be aistros tarsi seserį. Galbūt vėl parėjo iš savo mergšės, Arvydėlio žmonos, o gal turi daugiau, kas jį žino… O kam būtų geriau nuo žinojimo? Lai sau eina, kur nori, kad duotų gurkšnelį laisvės…

- Negalvok, kad aš baldas, kurį gali stumdyti, – pasistengiu vaizduoti piktą.

- Mažule, nebūk ožka, pakentėk dar kelis seansus, dėl tavęs padarysiu viską.

- Jei jau viską, pasakyk savo banditui, kad paliktų mane ramybėje, kad nespoksotų pro durų plyšį, kada aš pozuoju.

- Jis taip daro? – netikėtai piktai sako Robertas.

- Jei galėtų surytų mane akimis.

- Pupuliuk, tik savaitę… Pakentėk dar bent vieną savaitę. Tas galvijas lauks tavęs gatvėje, sėdės mašinoje ir lauks.

- Mašinoje?

- Žinoma.

- Ir tu leisi man būti vienai su tuo dailininku?

- Aš manau, tu esi supratinga mergaitė.

Kurgi ne? Šiandien Robertas dovanojo jai laisvę. Ji stovėjo prieš atvaizdą veidrodyje ir galvojo apie save kaip apie svetimą moterį.

Tas mažytis gurkšnelis laisvės jos kūnui ir jos mintims. Lyg kas būtų iš aukšto ar iš šono parodęs jos gyvenimą, kuris tik kaimynui atrodo tobulas ir laimingas. Aistrų ir meilės slėnis. Tačiau to jausmo seniai jau nėra ir nebuvo. Ji jau žino, kad tekėjo už turto ir to vyro falo, nes jis buvo pirmasis ir kol kas vienintelis. O dabar medžioja kitas. Nors galbūt jį patį medžioja dėl jo turto ir padėties. Falocentriniame pasaulyje vyrai naiviai galvoja, kad yra didieji medžiotojai, o iš tikro – aukos būna jie patys. Mergužėlei pakanka nusišypsoti, pavartyti akis, pasiūbuoti užpakaliuku ir vaikinas bėgs iš paskos, vedamas savo svambalo. Svambalinės kultūros pasaulyje jie didžiuojasi savo falais, demonstruodami juos kaip valdžios ir didybės simbolius. Užtenka pažvelgti į išaugusį vandens bokštą prie jos sodybos, ilgą blizgantį šiluminės elektrinės kaminą, aukštos įtampos elektros stulpus ar tą linksmą vaizdelį, kada vyrai medžioklėje galanda savo peilius, braukydami juos kaip pimpalus per šlapią akmenį. O jos vyro peilis trumpiausias. Būtų linksma, jei nebūtų graudu…

- Ko dabar krizeni? – nepatenkintas klausia Robertas.

- Ai, nekreipk dėmesio, – ji nusisuka, negalėdama susivaldyti.

Nes tie vyrai juokingi ir kvaili kaip vaikai. Nuo seniausių laikų jie gaminasi ietis, kardus ar muškietas pagal savo falo ilgį ir formą ir kapojasi, badosi, šaudosi tarpusavyje , kad išsiaiškintų, kas stipriausias, o damos alpsta iš susižavėjimo. O gal tik apsimeta, nes tokie ritualai falocentriniame pasaulyje? Demonstruoti lytinį pajėgumą. Fidelis Kastro, Čerčilis, Hemingvėjus, net portretuose arba nuotraukose čiulpią storą cigarą, kokia nors taikos pypkė, kurią rūko indėnai, simbolinis sportininkų pergalės cigaras, nuotrauka, kurioje jos vyras sėdi prie stalo su cigarete dantyse, lyg dėl to atrodytų galingesnis, o jo pimpis ilgesnis. Net tas dailininkas vaikštinėja aplinkui su ilgu teptuku plaukuotoje rankoje. Ji staiga pasijuto laisva ne tik mintyse.

- Ko šaipaisi? – paklausė dailininkas.

- Aš norėčiau pati tave piešti.

- Ar tu moki? – nustebo jis.

- Tu išmokysi…

Ji šypsojosi, nes jau buvo laisva ir galėjo nesidrovėdama imti į ranką teptuką.

- Nusirenk, – pasakė ji godžiai, – man patinka tavo pieštukas.

- Nori būti menininke?-suglumęs paklausė dailininkas.

- Noriu būti kaip vyras.

Dabar jai buvo smagu ir lengva. Ji nusišypsojo savo atvaizdui veidrodyje ir tam vyrui su teptuku, kuris stovėjo už nugaros. Jis stovėjo už nugaros ir žiūrėjo jai į akis iš sidabrinės veidrodžio gilumos.

- Tu išdykus ir pasiutus kalė, – pasakė jis švelniai.

Nes žaidimas jau ėjo į pabaigą. Robertas ragino kuo greičiau užbaigti paveikslą. Gali būti, jis įtarė kažin ką. Jo moteris ėmė dažytis lūpas ir niūniuodavo sau po nosim nežinomas jam melodijas ar kikendavo sau be jokio reikalo, pavyzdžiui, kai jis žaisdavo su rašikliu, valydavo šautuvą po medžioklės ar galąsdavo peilį virtuvėje.

- Ko čia rodai dantis?

- Ai, nekreipk dėmesio…

Delsti toliau buvo pavojinga, jis paskyrė tapytojui paskutinę datą, kad portretas būtų baigtas ir galų gale pasiektų jo namus. Jis paskyrė paveikslui visą sieną svetainėje, ta proga jis pasikvietė savo draugus ir pažįstamą meno kritiką. Vakare, jiems belaukiant, atvyko ir dailininkas, nešdamas prieš save didelę keturkampę drobę paauksuotuose rėmuose, kurią pats pakabino ant sienos priešais židinį, virš kurio jau puikavosi stambūs briedžio ragai.

Pagaliau, pagaliau, sumurmėjo šeimininkas, jie visi pakėlė taures ir spoksojo į nuogą moterį, sėdinčią paveiksle.

Man staiga pasidarė nejauku nuo tylos ir jų žvilgsnių, mano vyras stovėjo prie židinio, tiesiai po ragais ir šypsojosi… Koks vaizdelis, pasakė tas akiplėša dailininkas, pakėlė fotoaparatą,kabojusį jam ant krūtinės, nusitaikė ir spragtelėjo. Nežinau, ar iš savo kvailumo, ar tyčia norėdamas man įgelti. Mano vyras su daugybe ragų, tarsi falų styrančių virš galvos, taip ir liko stypsoti jo nuotraukoje. Nežinau, negaliu, nebenoriu žiūrėti į savo portretą.