Meno traukos centru tapo Talinas

Meno traukos centru tapo Talinas

Ignas Kazakevičius

Taline atidarytas didžiausias šiuolaikinio meno centras ex-Pabaltijo regione.

Pastatė muziejų

KUMU iš vidaus. Per atidarymą buvo ankštoka… Loito Joekaldos nuotrauka Atidarymo fejerverkai virš KUMU apšviečia statinį, apjuostą betoninėmis sienomis. Siauras įėjimas, masyvios metalo durys, šalia rūkstantys kaminai palieka niūroką įspūdį. KUMU pastatas – tarsi pjūvis visomis prasmėmis – ir erdvėje, ir žmonių sąmonėje. Igno Kazakevičiaus nuotraukos

Įspūdingas suomių architekto Pekos Vapavuorio statinys leidžiasi į pajūrio šlaitą, tradiciniuose Estijos akmenynuose, prestižiniame Kadriorgo rajone.

Stiklo ir betono monolitas įsirėžė į šlaitą, kur anksčiau buvo karo ligoninė (joje anksčiau tupėjo nuo sovietų armijos bebandą išsisukti estų menininkai), ir tiesiog perskrodė estų kultūros vartotojo sąmonę. Perpjovė keliais lygmenimis. Na, gal kokiais penkiais. Lygiai tiek, kiek aukštų turi muziejus.

Jo pavadinimas – KUMU (trumpinys; estiškai Kunst museum reiškia meno muziejų) neatspindi funkcijos. Tai veikiau muziejaus ir šiuolaikinio meno centro junginys.

KUMU projektas gimė prieš 14 metų, Estijos vyriausybei nusprendus minėtame rajone pastatyti naują meno muziejų. P.Vapavuoris tarptautinį konkursą laimėjo 1993-1994 metais. O paties muziejaus statybos darbai prasidėjo 2002-aisiais. Galiausiai jis atidarytas šiemet vasario 17-ąją.

Nei Latvijoje, nei Lietuvoje kol kas nenumatomas toks grandiozinis projektas. Ilgai teks laukti. Jeigu išvis sulauksime.

Lėti šiaurietiški tempai?

Garbingi atidarymo svečiai Estijos prezidentas A.Riuitelis (antras iš kairės) ir Suomijos prezidentė T.Halonen (antra iš dešinės) su KUMU šeimininkais gyvai aptarinėjo muziejaus maketą ir perspektyvas.

Pripažintas Estijos undergraundo klasikas A.Jonas teigia tik po dešim-ties metų (ar tai daug?) sulaukiąs visuomenės perauklėjimo vaisių. Kodėl? Todėl, kad tai nauja. Anksčiau niekas nežinojo, kas yra pirmasis menininkas, nebuvo aiškiai matomų, apčiuopiamų reitingų. Dabar, anot jo, taptų aišku – tavo kūriniai eksponuojami muziejuje. Menas taps svarbesnis nei anksčiau, visuomenei teks skaitytis su menu, o visa kita, kaip ir minėti reitingai, – kuratorių žaidimai ir pan., tvirtino viešai savo CV atsisakęs autorius.

Talino dailės akademijos dėstytojas Jakas Visnapas mano, kad pirmus penkerius metus dominuos importiniai menai. Jo teigimu: „Mes nelabai žinome pasaulio meną, dar mažiau esame jo matę, o dabar turėsime puikias jo pristatymo sąlygas savo tėvynėje“.

Pusmėnulio formos pastate atidarymo metu buvo per 2000 žmonių, dalyvavo Estijos ir Suomijos šalių prezidentai, kiekviename aukšte vyko performansai ir koncertai, o lifte gitara ir būgnais griaudėjo rokeris.

Gražios merginos nešiojo non alcoholic vodką, kurios neparagavau, o į merginas žiūrėjau iš tolo. Mat buvo su kuo ir padiskutuoti. Net ir su euforijoje paskendusiais Šiaurės kaimynais. Pavyzdžiui, apie tai, kaip padaryti įdomų muziejų, kuris lyg ir savaime tampa surinktų kūrinių laidojimo rūmais.

Avangardinis išore viduje muziejus kiek nuvilia aiškiai per siauromis patalpomis ir ne itin įdomia istorine ekspozicija. Iš pradžių buvo manoma, kad klasikinis paveldas ir šiuolaikinis menas nederės tarpusavyje, kaip kad nesutaria ir jiems atstovaujančios kartos.

Seno ir naujo inkubatorius

Biustų instaliacija, kurioje – ir melžėjų, ir Petro Pirmojo, ir Stalino bei kitų veikėjų biustai. Instaliacijos su balionais, papuošusiais KUMU atidarymą, fragmentas.

Tuo metu, kai minėti jaunieji menininkai ruošiasi rašyti istoriją, vyresnės kartos kritikė Vapu Thurlova džiaugiasi pirmą kartą taip plačiai pristatomu Estijos menu. „Net širdis suvirpa, daugumą tų kūrinių mačiau atskirose parodose, augau kartu su jais, jie keitė mano pasaulį“, – sakė ji.

KUMU pristatomas menas nuo 18 a. pradžios iki 1945-ųjų, o ketvirtas aukštas skirtas 1945-1999 metų peri-odui. Suprantama, skauda širdį tiems, kurie, atvykę į atidarymą, neišvydo savo darbų. Tenka guostis, jog dabar trijuose viduriniuose aukštuose didesniame nei 5000 kv. m plote eksponuojamas klasikos paveldas – tapyba, skulptūros bus keičiamos kas dvejus, trejus metus, o grafikos parodos dėl šviesos poveikio – kas pusmetį.

Taigi šansai išlieka tiek aktyviai anksčiau kūrusiems, tiek jaunajai kartai. Jai ir bendriems projektams su užsienio menininkais lieka pirmas ir paskutinis aukštai. Bet kol kas kai kurie estai (jau seniai tarptautiniuose vandenyse plaukiojantys) Marko Maetamo ir Kaido Olės moraliniame kontekste regisi it ledkalniai, grasantys paskandinti potencialių modernistų skenduolių pilną KUMU titaniką.

Dalyvauja ir lietuvis

Jei paklausite, kodėl buvo pristatyti tik vaizduojamieji menai, priminsiu, jog Taline yra atskiras taikomųjų menų muziejus, taigi „best of the best“ problema lyg ir išspręsta. O 20 a. paskutinio dešimtmečio kūrinių nebuvimą estai paaiškina muziejaus kuratorių pozicija. Ponepriklausomybinis postmodernusis menas esą buvęs daugiau momentinis, ilgainiui prarado aktualumą, ir apskritai buvo sukurta nedaug formą turinčių darbų. Kitaip tariant, tuo metu buvo daug eksperimentuojama, menas pavirto akcijomis ir kitais kūrybiniais vėjais.

Pirmojo aukšto erdvėje, kaip trimituoja spauda, – didžiausia šiuolaikinio meno paroda, kokią kada nors Estija regėjo. Eksponuojama 30 autorių, jų kūriniai aprėpia visas įmanomiausias išraiškos formas, kondensuotas į fotografijas ir videoinstaliacijas bei skulptūrą. Paroda “Shiftscale” veiks 4 mėnesius. Čia eksponuojama ir vieno lietuvio skulptoriaus G.Akstino instaliacija „Mokytojas“. Galimybės yra. Ir lietuviui, ir net klaipėdiečiui. Tik dirbti reikia. Ir daugiau galva.

O kiti žiūrės…

Be ekspozicinių salių, KUMU telpa kelios rūbinės, dvi kavinės, edukacinis centras su grafikos, keramikos ir multimedijos ir kt. klasėmis – dirbtuvėmis.

Pasak meno muziejaus direktorės Marikos Valk, tai pirmas kartas, kai Estija tarptautiniu mastu gali pagrįsti žodžius – „aukšto lygio meno kultūra“.

O tuo metu antrame pagal dydį Estijos mieste Piarnu savivaldybės sprendimu 2007 m. bus parduoti paro-

dų rūmai. Parodoksalu, o gal ir ne, tačiau Piarnu garsėja alternatyvia, revoliucinga menine veikla, nuolat laidančia akibrokštus Talino meno kultūrai, vietomis, beje, gerokai apkerpėjusiai…

Tačiau šiuo metu KUMU aktualija nusveria ne tik Estijos bet ir viso mūsų regiono šiapus Baltijos meno balansą Talino ir Estijos naudai. Regis, atėjo laikas kurti dainas apie gerąjį šiaurės vėją ir gręžti bures ten, kur ant akmenų auga medžiai, nes mūsų lygumose net vargiai rasis medgalis kotui kirvio, su kuriuo mušime Europos langus.

Klasika ir jos antrininkai

Klasika ir jos antrininkai

Gitana Gugevičiūtė

Metų pradžia Klaipėdos teatralams buvo vaisinga: Muzikinis teatras pakvietė į J. Štrauso operetės „Šikšnosparnis“ (rež. R.Kaubrys) premjerą, Dramos teatras pristatė V. Šekspyro tragediją „Karalius Lyras“ (rež. A.Latėnas). Ir iškart rezonansas: lengvos nuomonių batalijos ir sunkioji kritikos artilerija. Ar begali būti geriau, jei teatrinė atmosfera zvimbia ne nuo tylos, o nuo diskusijų?..

“Atskirose respublikose”

J.Štrauso operetė „Šikšnosparnis“ (rež. R.Kaubrys) Klaipėdos muzikiniame teatre žaismingai plevena karnavaline atmosfera. Operetę puošia efektingi šokiai, artistus – gražūs, stilingi kostiumai.

„Jei teatras yra gyvenimo antrininkas, tai gyvenimas yra antrininkas tikro teatro. <…> Šiai epochai būdinga sumaištis, o jos priežastys – atotrūkis tarp to, kas iš tikrųjų vyksta, ir ją atspindinčių žodžių, minčių bei ženklų“, – 1938-aisiais rašė A.Arto. Šie originaliame tekste (knygoje „Teatras ir jo antrininkas“) gana toli vienas nuo kito esantys nevienareikšmiški sakiniai atrodo tinkama atspirtis svarstymams apie tam tikras bendras kūrybinio darbo tendencijas klaipėdietiškose scenose – „atskirose respublikose“, kūrybiniame procese naudojančiose skirtingą medžiagą, metodiką, principus, bet (pasirodo!) siekiančiose „panašaus“ efekto.

J.Štrauso „Šikšnosparnis“ (XIX a.) ir V.Šekspyro „Karalius Lyras“ (XVII a. pr.) – klasikiniai kūriniai: ženklinę, formavę, kritikavę. „Tik Štrauso dėka operetė tapo „lengva, žvalia, optimistiška, sąmojinga, puošniai aprengta ir ryškiai skambančia muzikine komedija“, – rašoma „Šikšnosparnio“ programėlėje. „Karaliaus Lyro“ programėlė skelbia: „Šekspyras ištobulino dramos žanrus – tragediją, komediją, istorinę dramą ir tapo žymiausiu renesanso dramaturgu. Kūryba pasižymi gaivališka gyvenimo meile, ryškiais, sudėtingais charakteriais, didele dramine įtampa“.

Abu režisieriai – R.Kaubrys ir A.Latėnas – klasikinę medžiagą siekė interpretuoti moderniai, t.y. šiuolaikiškai. Skirtumas tik tas, kad pirmasis medžiagą rinkosi ir su gera komanda įkūnijo pats (patys), na, o kitam režisieriui spektaklį likimas lėmė statyti ant vizijų griuvėsių (ne paslaptis, kad “Karaliaus Lyro” pastatymo iniciatyvos autorius – B.Šarka).

Kitaip ir būti negali

Kad pasirinktas „Karalius Lyras“ nė nekeista – Šekspyrui savo amžinojo aktualumo deklaruoti nebereikia, o ir režisierius vilioti į ringą jis moka. Na, o Štrausas taip pat nestebintų, jei tokį pasirinkimą būtų padaręs bet kuris kitas režisierius, o ne R.Kaubrys – jis paprastai pasižymėdavo kur kas rafinuotesniu skoniu (atsiprašau už įtartino pobūdžio repliką). Tačiau bent jau pastanga rafinuotai apdoroti miesčioniškąją komediją – akivaizdi.

“Šikšnosparnio” scenografas A.Šimonis pakviečia į švariai eklektišką sceninę erdvę: pirmajame veiksme – lyg šiuolaikinio buto holas: baltos sienos plokštės, išpuoštos butaforinėmis ragų kabyklomis (tikriausiai iš anksto reikia nusiteikti, kad spektaklyje bus „įstatomi ragai“ – pigi metafora), šaldytuvas, krėslas – į laikmečio „prabangą“, būtiną ir ranka pasiekiamą patogumą orientuotas scenovaizdis.

Antrojo veiksmo karnavalinė atmosfera skleidžiasi egzotiškoje žydroje liuminescencijoje su miražą primenančiu „antruoju planu“ (nebeesu užtikrinta, ar tikrai fone mačiau palmės kontūrus, žirgo siluetą) ir, žinoma, veiksmo „ašimi“ – šaldytuvu: kimšti ir svaigintis šampanu bei neištikimybe – karnavalinio vakarėlio (kurio tema – medžioklė) tikslas.

Veikėjams nuotaikos nesugadina nė kalėjimas (trečiasis veiksmas) – visiškai sąlygiškas, efemeriškas ir linksmas, nes kitaip ir būti negali: miesčioniškai mąstysenai būtų per sudėtinga iš tikrųjų atgailauti, iš tikrųjų mylėti, iš tikrųjų įsižeisti…

Perrengė naujais rūbais

Juokdario (V.Leonavičiūtė) replikos karaliaus Lyro (V.Paukštė) neatvedė į protą, nuo spektaklio pradžios iki pat pabaigos jis nepraregėjo. Michailo Raškovskio ir Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Veši „utilitarizmas“: Aizenštainui (M. Gylys) reikia moterų, Rozalindai (S.Konstantinova) reikia nuosavo vyro, tarnaitei Adelei (R.Ulteravičiūtė) reikia „vietos“ teatre, Falkui (K.Nevulis) reikia žavios nepažįstamosios, visiems reikia maitintis ir t.t.

Nesutarimus, nesusipratimus, socialinius skirtumus panaikina „skudurai“: štai Rozalinda apsivilko ponios suknelę ir rezultatas – Falkas „užkibo“, ponas rankas bučiuoja…

Beje, kostiumai (J.Rimkutė) išties gražūs, nors vakarėlio tarnų galvos apdangalai kur kas įspūdingesni nei visų aktorių drauge sudėjus. Tikriausiai tais galvos apdangalais, panašiais į jūros kriaukles, norima atkreipti dėmesį į vienintelę dar mąstančią (smegenyse turinčią vieną kitą rievelę) sociumo grandį…

Kadangi nėra nė vieno „be dėmės“, visos konfliktinės situacijos išsprendžiamos lengvai, su visoms pusėms palankiais kompromisais. Pakili nuotaika nuo pradžios iki pabaigos. Žaismingas plevenimas. Patrauklus, praktiškas, patogus gyvenimas su rožiniais akiniais, nes viskas organizuota taip, kad būtų patogu būti. Pastatymo rezultatas – libretas, perrengtas naujais rūbais.

Turėjo ambicingų planų

Skaitytuose interviu „Karaliaus Lyro“ režisierius turėjo kur kas ambicingesnių planų nei kolega iš Muzikinio teatro: „nevaidinti to buitinio realizmo, nebeždžioniauti „kaip gyvenime“, nes tas etapas jau seniai praeitas, o atrasti medžiagos atsispiriant nuo gyvenimo sceninėje realybėje“; „mes norime parodyti, kaip žmogiški, dvasiniai dalykai politikos yra deformuojami, kokia tai baisi kančia, liečianti mus visus“.

O tie scenoje esantys „visi“ – bet kaip aprengti (kostiumų dailininkė M.Benetytė) aktoriai, klaidžiojantys po visiškai nepažintą erdvę, linguojantys į rusiško ir jamaikietiško regio ritmą („Mes gyvename Lietuvoj, o jaučiam kitų kultūrų įtaką. Ji eina per mus. Be to, per dainas atsiskleidžia personažų biografijos“, – argumentavo režisierius muzikos pasirinkimą).

Charakteriai “nutašyti”

Akivaizdi „Karaliaus Lyro“ scenografijos (scenografas M.Jacovskis) statika ir nefunkcionalumas. Fundamentalus nekintamumas. Į sceną išeinama tik tam, kad būtų atliekami schematiški vaidmenys (nors I.Reklaičio Kornuolis tikrai nepamirštamas).

Visiškai išlaikoma pasakos logika: dvi dukterys (Gonerilė – R.Šaltenytė, Regana – N.Savičenko) blogos, trečioji (Kordelija – J.Puodėnaitė) – tokia gera ir sąžininga (be to, dar ir klaikiai nuobodi, palyginti su utriruotomis seserimis), kad negali tuščiagarbiam tėvui pagal jo „supratimą“ išsakyti savo meilę.

Ne pagal pasakos logiką: senasis karalius (Lyras – V.Paukštė) patiria neteisybę, bet jokių išvadų, apibendrinimų nepadaro – kaip buvo aklas, taip ir lieka.

Šekspyro sukurti ryškūs, sudėtingi charakteriai nelyg rąstai gerai nutašyti – palikta tai, ką galima vadinti lėlėmis, marionetėmis.

Be abejonės, aktorius, kurių emocijų skalė minimali, kur kas patogiau „projektuoti“ scenos dėžutėje.

Kita vertus, malonių paradoksų būta: R.Pelakausko suvaidintas Albanis, B.Gražio – Glosteris yra kito pasaulio veikėjai, turintys kraują, vidinius imperatyvus ir galbūt atsinešę į spektaklį kitokios „aktorinės mokyklos“ patirtį.

Išteisina bet ką?

Išeitų, kad gyvybė (plačiąja prasme) – nykstanti forma pasaulyje, sutvarkytame pagal tam tikras nuostatas ir hierarchiją, o teisybė – nusmurgusi ir nebyli: viskas taip absurdiška, kad Juokdariui (V.Leonavičiūtė) lieka be tikslo slampinėti po sceną retkarčiais paleidžiant vieną kitą repliką ar sąmojį – dramatiško ir gyvo pasaulio atavizmą. Puikus Šekspyro sukurtas personažas sunaikintas. Kažkoks prakeikimas kabo virš vienos vitališkiausių aktorių galvos – arba nėra vaidmenų, arba jie “nureikšminami“ iki nulio (absoliutinu, žinoma).

Režisieriaus mestas „koziris“ – na, supraskit, kad tai tik bepročių žaidimas – išteisina bet ką. Kažkaip studentiška taip elgtis, tačiau, tarkim, kad tokiu būdu skambiai pareiškiama: „Totus mundis agit histrionem“ (cituoju V.Šekspyrą). O tai reiškia, kad, suvaidinę savo vaidmenis duotoje erdvėje duotuoju laiku, aktoriai virs žmonėmis ir vaidins Šekspyrą savo kasdienybėse. Taigi ratas apsisuka, ir nuo Šekspyro sugrįžtama prie Šekspyro? Ne, tokia išvada būtų pritempta. Vis dėlto spektaklis gana sėkmingai laužo „šekspyrianos“ sampratos stereotipus, nors atrodo daugiau kaip pasąmoninių abstrakcijų kratinys nei vieninga sąmonė, išbaigtas pasaulis. O gal tiesiog per kieta dramaturginės medžiagos mėsa dantukams…

Tęsia grafikos turą po Baltijos šalis

Tęsia grafikos turą po Baltijos šalis

Darius VAIČEKAUSKAS. Kurias duris atversite? 2006, mišri technika, 50×25 cm.

Per Lietuvą pernai praskriejęs Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno projektas “Now Art Now Future. Print / Rytoj Yra Dabar. Grafika” tęsia meno turą po tris Baltijos šalis ir kviečia gegužės mėnesį vėl susitikti Lietuvoje.

Anot projekto organizatorių ir kuratorių – kaunietės menininkės Jūratės Rekevičiūtės bei Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro vadovo menotyrininko Igno Kazakevičiaus, šiemet “Now Art Now Future. Print / Rytoj Yra Dabar. Grafika” taps šiuolaikinės grafikos bienale. Pagrindiniai bienalės renginiai vyks Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje gegužės mėnesį.

2006-ųjų meno turas per tris Baltijos šalis prasidėjo Taline. Kovo 24-ąją Estijos kino menininkų sąjungos salėje įvyko Ričardo Rickevičiaus filmo “Rise / Pakilti” premjera Estijoje.

Šis videoklipo maniera sumontuotas filmas lydi projektą tarsi video-audioseka – nenutrūkstanti ir nesibaigianti. Taip filmas tampa dokumentu, savotišku projekto atspaudu. Filmą ir ryškiausių 2005-ųjų projekto akimirkų fotoparodą estams pristatė Lietuvos respublikos ambasadorius Estijos respublikoje J.E. Antanas Vinkus.

Rytoj Rygos meno ir dizaino mokykloje Lietuvos Respublikos ambasados Latvijos respublikoje patarėja Dalia Sukackienė pristatys filmo premjerą Latvijoje. Šia proga žiūrovai taip pat pamatys pernai metų projekte dalyvavusių latvių menininkų kūrinius.

Dž.Verdžio „Rigoletas“ vėl skambės Klaipėdoje

Dž.Verdžio „Rigoletas“ vėl skambės Klaipėdoje

Kovo 31-ąją 18 val. klaipėdiečiai ir miesto svečiai vėl išvys Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare tik tris kartus atliktą pasaulinės muzikos istorijos aukso fondo šedevrą – Dž. Verdžio operą „Rigoletas“. Čia pat teatre bus galima įsigyti operos įrašą ir tapti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro klubo bičiuliais.

Klaipėdos muzikiniame teatre pastatytas Dž.Verdžio „Rigoletas“ – pirmoji Lietuvoje opera lietuvių kalba, kurios muzika visa įrašyta į kompaktinę plokštelę.

Dainuos E.Kaniava

Šį kartą hercogo juokdario Rigoleto vaidmenį atliks legendinis Lietuvos Rigoletas Eduardas Kaniava, Rigoleto dukros Džildos – Rita Petrauskaitė, Mantujos hercogas – Algirdas Janutas. Spektaklyje dalyvaus teatro solistai Dalia Kužmarskytė, Aurelija Dovydaitienė, Egidijus Dauskurdis, Artūras Kozlovskis ir kiti.

Scenografiją ir kostiumus klaipėdietiškajam „Rigoletui“ sukūrė Sergejus Boculo, spektaklį režisavo „Rigoleto“ pastatymu muzikinio teatro scenoje debiutavęs kino, televizijos ir teatro režisierius Raimundas Banionis. Po „Rigoleto“ sėkmės Klaipėdoje R.Banionis pastatė Dž.Pučinio operą „Toska“ Estijos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Nemari klasika

Rigoleto vaidmenį klaipėdiečių pastatyme pirmąkart atliks legendinis Lietuvos Rigoletas Eduardas Kaniava.

Ilgaamžė „Rigoleto“ šlovė suteikia teisę ieškoti naujų spektaklio sprendimo formų. Šiame pastatyme publika neišvys spinduliuojančių Mantujos hercogo rūmų.

Liudviko XIV laikų aplinka, papročių ir moralinių normų tradicijos tarsi perkeliamos į šį laikmetį.

Kad operoje užkoduotos aistros nekinta ir nepasenusios, – akivaizdu. Juk nesvarbu, kokį rūbą – klasikinį ar modernų – priverstume dėvėti Rigoletą, – jo esmės tai nepakeis. Klasika, kaip teigia spektaklio režisierius R.Banionis, tuo ir amžina bei nemari, kad apčiuopia ir eksploatuoja amžinuosius žmonijos pradus. Tik šiuosyk surasta dar daugiau bendrų sąlyčio taškų su šiandiena.

Atlieka lietuviškai

Spektaklio statytojų sprendimu operos veiksmas vyksta šiuolaikiniame pajūryje, prabangiame jachtų klube, Klaipėdai ir šiam kraštui artimoje erdvėje. Čia linksminasi šiuolaikiniai „hercogai“ ir jų „juokdariai“ bei samdomi žudikai, „rigoletiški“ mūsų laikų „penktųjų puslapių“ herojai – mafiozai ir pakliuvusieji į mafijos mėsmalę.

Šis „Rigoletas“ – tarsi apie mus supančius (gal kartais ir mumyse tūnančius) „pavojingų zonų“ herojus, be kurių tarsi nebegalime (ar nebesugebame) gyventi…

Kadangi “Rigoletui” literatūrinė dramaturgija yra ne mažiau svarbi nei muzika, kūrinys atliekamas lietuvių kalba.

Opera – CD albume

Mantujos hercogo vaidmenyje vėl pamatysime Algirdą Janutą (centre iš kairės).

2003-iaisiais pastatyta ir triumfavusi Klaipėdos muzikiniame teatre įžymioji Dž.Verdžio opera „Rigoletas“ pernai pasirodė dviejų kompaktinių plokštelių albumu, kurį dabar jau visi norintieji gali įsigyti Klaipėdos muzikiniame teatre.

Penktadienį spektaklio pertraukos metu įvyks CD pristatymas, visi susirinkusieji galės dalyvauti pristatymui skirtoje viktorinoje ir laimėti ar įsigyti „Rigoleto“ įrašų.

Anot šio projekto prodiuserės vilnietės kompozitorės, dabar vadovaujančios Klaipėdos muzikiniam teatrui Audronės Žigaitytės-Nekrošienės, tai pirmoji Lietuvoje opera lietuvių kalba, visa įrašyta į kompaktinę plokštelę, o Klaipėdos muzikinis teatras – pirmasis,

parodęs iniciatyvą ir radęs tam lėšų (CD leidybą parėmė Klaipėdos miesto savivaldybė).

Kompaktinę plokštelę įrašė ankstesnės premjeros sudėtis: Algirdas Janutas, Gražina Miliauskaitė ir Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Juozapaitis kartu su uostamiesčio teatro solistais ir dirigentu Stasys Domarku. Projekto sumanytojai kompozitorei A.Žigaitytei-Nekrošienei talkino garso režisierius Michailas Omeljančiukas ir dirigentas asistentas Dainius Pavilionis.

Veikia klubas

„Rigoleto“ operos ir CD pristatymu veiklą tęs sausyje įsteigtas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bičiulių klubas, pirmajame savo renginyje klaipėdiečius sukvietęs į susitikimą su dirigentu Sauliumi Sondeckiu.

Kovo 31-ąją vyksiančią artimesnę pažintį su Dž.Verdžio „Rigoletu“ balandį pratęs D. Šostakovičiaus šimtmečiui skirtas bendras Klaipėdos ir Kaliningrado muzikų projektas. Jame dalyvaus ir klube svečiuosis garsus rusų bosas, šiuo metu dainuojantis Niujorko „Metropolita Operoje“ Michailas Krutikovas-Svetlovas.

Parengė Nijolė Jačėnienė

“Klaipėdos fachverkas” pakerėjo Londoną

“Klaipėdos fachverkas” pakerėjo Londoną

Londono knygų mugėje, vykusioje kovo 5-7 dienomis, neliko nepastebėta Klaipėdos leidyklos “Libra Memelensis” praėjusią vasarą išleista knyga “Klaipėdos fachverkas”.

Tai vienintelis mūsų uostamiesčio leidyklų leidinys, šiemet pakliuvęs į Lietuvos leidyklų stendą Londono knygų mugėje, kurioje prisistato leidyklos iš viso pasaulio, galinčios pasigirti įspūdingais meno albumais bei gausiai iliustruota vaikų literatūra. Mugėje buvo pristatyta pusšimtis Lietuvoje išleistų reprezentacinių knygų bei meno leidinių. Tarp jų – fotoalbumai “Lietuvos pilys ir dvarai”, “Pažaislio vienuolynas”, “Iliustruota Lietuvos enciklopedija, klaipėdiečio rašytojo Rolando Rastausko esė knyga “Kitoks pasaulis” ir kitos knygos. Jų pristatymą Londono knygų mugėje inicijavo bei organizavo Lietuvos leidėjų asociacija.

Leidyklos “Libra Memelensis” direktorius Kęstutis Demereckas “Klaipėdai” sakė, kad klaipėdiečių leidinys, reprezentuojantis mūsų miesto kultūrinį paveldą, Didžiosios Britanijos sostinėje susilaukė didžiulio dėmesio. Matyt, jis Londono gyventojams priminė vienintelį seną fachverkinį pastatą, esantį jų mieste.

Knygoje “Klaipėdos fachverkas” pristatoma šios iš visų Lietuvos miestų tik Klaipėdai būdingos medinės konstrukcijos istorija, kartu apžvelgiama ir mūsų uostamiesčio istorija. Čia taip pat esama dar niekur nepublikuotos vizualinės medžiagos, naujų istorijos faktų.

Pristatė visą būrį perspektyvių dainininkų

Pristatė visą būrį perspektyvių dainininkų

Danutė Petrauskaitė

Klaipėdos universiteto Operos studija – buvę bei esami Menų fakulteto Dainavimo katedros bakalaurai bei magistrai – pirmą kartą viešai pasirodė Klaipėdos muzikinei visuomenei, miesto Koncertų salėje surengdami koncertą „Operų ir operečių pasaulyje“.

Klaipėdos universiteto Dainavimo katedros magistrantė L.Ramelienė (dešinėje) puikiai debiutavo Giudiulės vaidmenyje pernai Klaipėdos muzikiniame teatre pastatytoje Z.Liepinio operoje „Paryžiaus katedra“. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Ugdo operos solistus

Klaipėdos universiteto Menų fakultete Dainavimo katedra kaip savarankiškas padalinys gyvuoja jau dešimt metų. Jai vadovauja doc. Ona Glinskaitė – buvusi Sankt Peterburgo Marijos teatro solistė. Šiai katedrai priklauso ir Operos studija – pagrindinė operos solistų rengimo kalvė. Prof. Kazys Kšanas jai skiria itin didelį dėmesį. Jis su paskutiniųjų kursų studentais ruošia įvairias scenas iš operečių ir operų: pradedant rečitatyvais bei arijomis ir baigiant ištisais veiksmais. Šis darbas profesoriui yra labai artimas ir mielas.

Prof. K. Kšaną daugelis klaipėdiečių pažįsta kaip Liaudies operos teatro, gyvavusio Klaipėdoje 1953–1986 metais, dirigentą ir meno vadovą. Jis su šiuo kolektyvu darbavosi tris paskutiniuosius jo veiklos dešimtmečius. Per tą laikotarpį buvo pastatytos populiarios Dž.Verdžio, P.Čaikovskio, J.Štrauso, G.Donicečio, Dž.Rosinio, J.Ofenbacho operos. Ši ilgametė sceninė patirtis šiandien ypač praverčia, ugdant jaunųjų solistų kartą.

Koncertavo visuomenei

K.Kšano auklėtiniai dažnai rengia koncertus Menų fakultete. Tačiau vasario 28-ąją profesoriaus iniciatyva Operos studija pirmą kartą viešai pasirodė Klaipėdos muzikinei visuomenei.

Į koncertą „Operų ir operečių pasaulyje“ miesto Koncertų salėje sugužėjo nemažas pulkas klausytojų – tiek jaunų melomanų, tiek ir senų operos gerbėjų, gal net buvusių Liaudies operos dainininkų, kurie, scenoje skambant muzikai, tyliai niūniavo pažįstamas melodijas.

Iš karto nustebino plati koncerto programa, sudaryta iš lietuviškos ir Vakarų Europos sceninės muzikos aukso fondo.

Ji bylojo apie nuoseklų ir sistemingą Dainavimo katedros pedagogų (doc. V.Vadoklienės, prof. E.Kaniavos, lektorių V.Kuraitės, Z.Suncovos, M.Gylio, V.Tarasovo) darbą ir Operos studijos vadovo triūsą. Visiems jiems teko įdėti nemažai pastangų, ugdant dainavimo įgūdžius, perduodant studentams savo žinias ir balso valdymo paslaptis.

Suprantama, kad koncerto rengėjai norėjo pristatyti kuo daugiau studentų, supažindinti klausytojus su įvairiaspalviu repertuaru, ir renginys užtruko beveik tris valandas. Bet kai kam jis prailgo, todėl po pertraukos publikos žymiai sumažėjo.

Ką išmoko, ko trūksta

Koncerte skambėjo užsienio kompozitorių (V.A.Mocarto, Dž.Verdžio, J.Ofenbacho, G.Donicečio, Dž.Rosionio, F.Leharo, J.Štrauso) ir lietuvių autorių (M.Petrausko, B.Dvariono, V.Klovos) operų ir operečių fragmentai: duetai, kupletai, arijos, dainos ir net ištisos scenos.

Klausytojai galėjo išgirsti dramatišką Violetos ir Žermono pokalbį iš „Traviatos“, kvartetą iš „Rigoleto“, kvintetą iš „Karmen“, net išvysti trečią „Hofmano pasakų“ veiksmą.

Iš viso buvo atlikta 16 muzikinių epizodų. Klaipėdos miesto koncertų salės scenoje pasirodė per 20 dainininkų. Visi jie pademonstravo tai, ką išmoko per studijų metus, ir tai, ko jiems dar trūksta.

Turi į ką lygiuotis

Ypač išsiskyrė Juditos Butkytės lengvas, skambus, malonaus tembro balsas, aiški dikcija, graži sceninė išvaizda. Kad šios dainininkės laukia puiki sceninė karjera, byloja jos kartu su Vytautu Šveikausku atliktas Adinos ir Dulkamaros duetas iš „Meilės eliksyro“ bei Siuzanos ir grafienės duetas iš „Don Žuano“, padainuotas kartu su Loreta Rameliene. Pastaroji dainininkė visus sužavėjo Hanos partija iš „Linksmosios našlės“, kurią padainavo kartu su Danilos vaidmens atlikėju Robertu Navicku. Šiame duete L.Ramelienė pademonstravo kantileną, lyrišką balso subtilumą. Publiką pavergė ir Igorio Bakano bosas. Jo atlikta Don Bazilijo arija iš „Sevilijos kirpėjo“ buvo vienas labiausiai pavykusių koncerto numerių.

Vitalija Gumbrytė, Daiva Kusaitė, Marius Burneika, Gintautas Platūkis, Vitalijus Muravjovas, Robertas Navickas, Beata Smiltininkienė, Audronė Levickytė turi ryškių aktorinių ir vokalinių gebėjimų. Bet jiems visiems dar teks nemažai paplušėti, kol išgrynins savo balso tembrą, pasieks intonacinį tikslumą, raiškią artikuliaciją, sceninę įtaigą. Kad yra į ką lygiuotis, tapo akivaizdu po trumpo V.Tarasovo pasirodymo „Hofmano pasakose“. Jo išėjimas į sceną iš karto uždegė publiką, nes kiekvienas jo tariamas žodis buvo aiškus, balsas – stiprus, vaidyba – meistriška.

Talkino dėstytojai

K.Kšanui teko ne pasyvaus stebėtojo, bet aktyvaus atlikėjo vaidmuo. Jis dirigavo Operos studijos solistams ir ansambliui, savo energingais mostais siekdamas išgauti reikiamą operų bei operečių personažų charakterį ir kūrinio nuotaiką.

Tačiau bene didžiausias fizinis ir meninis krūvis teko koncertmeisterei Miglei Mosėnienei, kuri puikiai atliko orkestro vaidmenį ir subtiliai, neužgoždama solistų, akompanavo visiems dainininkams.

Koncertas būtų buvęs ne toks įtaigus, jei jo nebūtų komentavusi prof. dr. Daiva Kšanienė. Ji trumpai supažindino klausytojus su žymiausiais operų kūrėjais bei sceninių veikalų siužetais, įvedė klausytojus į operų ir operečių pasaulį.

Šis koncertas parodė ne tik Dainavimo katedros pedagogų darbo rezultatą, bet ir pristatė būrį perspektyvių solistų, kurie, norisi tikėti, papildys Klaipėdos muzikinio teatro dainininkų gretas.

Pristatys naują šalies teatro žurnalą

Pristatys naują šalies teatro žurnalą

Penktadienį Lietuvos teatro sąjungoje bus pristatytas pirmasis žurnalo “Lietuvos scena” numeris.

Naujas švietėjiškas žurnalas, kurį ėmėsi leisti Lietuvos teatro sąjungos fondas, žvelgia ne tik į profesionalius, bet ir į mėgėjų bei mokyklinius teatrus. Jis skirtas ne tik teatralams, bet ir visiems, besidomintiems teatro praeitimi ir dabartimi, problemomis ir įvairiais teatro reiškiniais.

“Mūsų tikslas – atspindėti visą Lietuvos teatrinį procesą”, – sakė “Klaipėdai” “Lietuvos scenos” redakcinės kolegijos pirmininkas doc. Aleksandras Guobys, pabrėždamas, kad tikrai neliks užmiršti periferijos teatrų menininkai ir bus pastebėti jaunieji, pradedantys kūrėjai.

Žurnalo redakcinę kolegiją sudaro 11 teatrologų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir kitur. Jiems talkina gausus būrys bendraautorių iš visos Lietuvos. Pirmojo numerio redaktorius – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teatrologijos katedros doktorantas Martynas Petrikas.

“Lietuvos scenos” pirmajame numeryje, išleistame 2000 egz. tiražu, rasime klaipėdietės teatrologės Jūratės Grigaitienės interviu su režieriumi Algirdu Latėnu, kauniečio dr. Edgaro Klivio ir šiaulietės dr. Nomedos Šatkauskienės naujų pastatymų Kauno ir Panevėžio dramos teatruose recenzijas, dr. Ramučio Karmalavičiaus straipsnį apie lietuvių dramaturgiją. Taip pat publikuojami fotomontažai iš Alytaus ir Šiaulių teatrų spektaklių, skirta vietos ir teatro istorijos publikacijoms, jubiliejiniams portretams, prisiminimams, knygų apžvalgoje pristatomas “Tautos teatras” (4 tomai).

Šiemet dar turėtų išeiti keturi “Lietuvos scenos” numeriai. Žurnalo leidybą 2006-aisiais remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Fotomenininko kolekcija iškeliavo pasižmonėti

Fotomenininko kolekcija iškeliavo pasižmonėti

Kovo 10-29 dienomis Tauragės fotografijos galerijoje viešėjo klaipėdiečio fotomenininko Algimanto Kalvaičio fotodarbų paroda “Medžiai. Gyvenimas po mirties”.

Tai jau ketvirtoji šios fotografo kolekcijos kelionės po parodų sales stotelė.

Paroda, kurioje – 38 darbai, A.Kalvaičio sukurti per trejus metus skaitmeniniu fotoaparatu, pirmąsyk buvo pristatyta pernai gegužę Klaipėdos koncertų salėje. 2005-ųjų rugpjūtį ji pabuvojo Latvijoje, Aisputės istorijos muziejuje, o gruodį – Kelmės kultūros centre.

Muzikos pavasaris tirpdo nežinojimo ledus

Muzikos pavasaris tirpdo nežinojimo ledus

Danguolė Vilidaitė

Kovo 25-ąją Klaipėdos miesto koncertų salėje nuskambėjo pirmasis XXXI „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertas.

„Klaipėdos muzikos pavasarį“ šiemet pradėjo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas G.Rinkevičiaus, ir amerikietis pianistas A.Palėjus, publiką sužavėjęs itin giliu, ekspresyviu įsijautimu į L. van Bethoveno kūrinius. Nerijaus Ruikio nuotraukos

Festivalis, kaip ir praėjusieji, žada būti margas atlikėjais, kūrinių žanrais ir stiliais (muzika – nuo baroko iki šių dienų kompozitorių kūrybos). Šių metų akcentas – stambios formos projektai, žymiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai. Programa sudaryta iš aštuonių koncertų ir trijų videoperžiūrų. Tad kiekvienas klausytojas šioje gausoje galės rasti sau tinkantį.

Žadino iš letargo

Simboliška, kad „Klaipėdos muzikos pavasarį“ pradėjo Broniaus Kutavičiaus „Pavasario linksmybės“ (atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas Gintaras Rinkevičius) parašytos pagal Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ pirmąją dalį. Šiam kūriniui, kaip ir K.Donelaičio saulelei, tarsi buvo skirta žadinti mūsų miestą iš miego letargo, tirpdyti nežinojimo ledus.

Įpratusiems prie kompozitoriaus darbų teatrališkumo ir rituališkumo, netradicinių muzikos instrumentų panaudojimo ši muzika turėjo suskambėti netikėtai – artimesnė tradiciniam simfoninio orkestro garsui.

Vis dėlto ir šiame B.Kutavičiaus kūrinyje išlikęs jam būdingas vienos kulminacijos siekimas, charakteringų ritminių schemų pakartojimas, muzikos gyvybingumas, kūrinio pradžioje ir pabaigoje orkestrantai rečituoja poemos eiles – paslapties nuojauta.

„Pavasario linksmybių“ interpretacija kartais buvo sarkastiška ir net grėsminga – kaip nenumaldoma ir visa savo kelyje keičianti atbundančios gamtos energija.

„Elektrinio genijaus“ poliai

Liudvikas van Bethovenas yra sakęs, kad genijaus sielos paslapties įminimo reikia ieškoti jo sugebėjime vienu metu kentėti džiaugtis ir mylėti; jis „pasikrauna“ ir „išsikrauna“ vienu metu; čia slypi jo prigimties lankstumas. Tokius pat galingus prieštaravimus ir tematinius kontrastus randu paties kompozitoriaus kūryboje.

Koncerte skambėjo du koncertai fortepijonui (Aleksandras Palėjus (Alexander Palei) ir simfoniniam orkestrui (Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas Gintaras Rinkevičius): Nr.4 G-dur, Op.58 ir Nr.5 Es-dur „Imperatoriškas“, Op.73. Kovo 23-24 dienomis Vilniaus Kongresų rūmų koncertų salėje šie atlikėjai pagrojo visus penkis L. van Bethoveno koncertus fortepijonui.

Paruošti šiuos kūrinius – sunki užduotis ne tik solistui, bet ir orkestrui, daug sumanumo reikia atliekant „Imperatoriškąjį“ koncertą (didelės apimtys, herojiška dvasia ir įtampa, niuansų įvairovė).

Čia, nors gal ir keista, solisto ir orkestro dialogas pavyko geriausiai. Ypač žaismingai suskambo trečioji dalis – rondo, nepaprastai gražios abiejų koncertų lėtosios dalys. Įdomu buvo stebėti itin gilų ir ekspresyvų pianisto įsijautimą.

Skambino ugningai

A.Palėjaus tarptautinė karjera prasidėjo Leipcige jam laimėjus pirmąją J.S.Bacho konkurso premiją. Lietuvoje šis atlikėjas daugiau žinomas kaip F.Listo, S.Rachmaninovo ar S.Prokofjevo muzikos interpretatorius. Dabar – L. van Bethoveno.

Šiam virtuozui, atrodo, prieinami visi muzikos stiliai, nėra nieko neįmanoma. Koncertui pasibaigus girdėjau, kaip sužavėta publika replikavo: „burtininkas“, „ar yra jam neįmanomų dalykų?“, „kaip galima išgauti tokį piano?“ ir pan. Mintyse pritariau ir stebėjausi, kaip pianistas galėjo vienodai gerai išgauti įvairiausias garso spalvas: lengvą pasažą, dramatišką repeticiją, švelnų-aksominį arpeggio ir t.t. Ugningas ir užkrečiantis atlikimas.

Tikėkimės, kad ir kiti XXXI „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertai bus ne mažiau įspūdingi.

Į jūros fotografijos festivalį Prancūzijoje

Į jūros fotografijos festivalį Prancūzijoje

Vakar “F galerijoje” Kaune (Aušros g. 6) startavo paroda  “Lietuvių fotografija: tarp devintojo dangaus ir 99 kilometrų jūros kranto (1970 – 2005)”, kurios rinktinė balandį iškeliaus į Prancūziją. Joje – ir dviejų klaipėdiečių fotomenininkų darbai.

Fotoparodoje galima pamatyti Jono Kalvelio (1925-1987), Virgilijaus Šontos (1952-1992), Romualdo Požerskio, Aleksandro Macijausko, Dariaus Kuzmicko, Aurelijaus Madzeliausko, Igno Minioto, Paulio Paperio, Simo Simonavičiaus, Nerijaus Steponavičiaus, Vido Biveinio, Aurelijos Čepulinskaitės, klaipėdiečių Algirdo Darongausko ir Algimanto Kalvaičio bei parodos kuratoriaus Mindaugo Kavaliausko fotografijas Lietuvos pajūrio tema.

Šią parodą “F galerijos” vadovas fotografas M.Kavaliauskas parengė Vanes jūros fotografijos festivalio (Bretanė, Prancūzija) užsakymu. Jos rinktinė balandžio 13-ąją bus oficialiai pristatyta Vanes miesto Cohue muziejuje – kaip pagrindinė festivalio paroda, reprezentuojanti jo kviestinę viešnią Lietuvą.