Fotomenininko kolekcija iškeliavo pasižmonėti

Kovo 10-29 dienomis Tauragės fotografijos galerijoje viešėjo klaipėdiečio fotomenininko Algimanto Kalvaičio fotodarbų paroda “Medžiai. Gyvenimas po mirties”.

Tai jau ketvirtoji šios fotografo kolekcijos kelionės po parodų sales stotelė.

Paroda, kurioje – 38 darbai, A.Kalvaičio sukurti per trejus metus skaitmeniniu fotoaparatu, pirmąsyk buvo pristatyta pernai gegužę Klaipėdos koncertų salėje. 2005-ųjų rugpjūtį ji pabuvojo Latvijoje, Aisputės istorijos muziejuje, o gruodį – Kelmės kultūros centre.

Į jūros fotografijos festivalį Prancūzijoje

Vakar “F galerijoje” Kaune (Aušros g. 6) startavo paroda  “Lietuvių fotografija: tarp devintojo dangaus ir 99 kilometrų jūros kranto (1970 – 2005)”, kurios rinktinė balandį iškeliaus į Prancūziją. Joje – ir dviejų klaipėdiečių fotomenininkų darbai.

Fotoparodoje galima pamatyti Jono Kalvelio (1925-1987), Virgilijaus Šontos (1952-1992), Romualdo Požerskio, Aleksandro Macijausko, Dariaus Kuzmicko, Aurelijaus Madzeliausko, Igno Minioto, Paulio Paperio, Simo Simonavičiaus, Nerijaus Steponavičiaus, Vido Biveinio, Aurelijos Čepulinskaitės, klaipėdiečių Algirdo Darongausko ir Algimanto Kalvaičio bei parodos kuratoriaus Mindaugo Kavaliausko fotografijas Lietuvos pajūrio tema.

Šią parodą “F galerijos” vadovas fotografas M.Kavaliauskas parengė Vanes jūros fotografijos festivalio (Bretanė, Prancūzija) užsakymu. Jos rinktinė balandžio 13-ąją bus oficialiai pristatyta Vanes miesto Cohue muziejuje – kaip pagrindinė festivalio paroda, reprezentuojanti jo kviestinę viešnią Lietuvą.

Tarp devintojo dangaus ir 99 km kranto

Ramunė Pletkauskaitė

Iki balandžio 23-iosios Kauno “F galerijoje” veikiančioje parodoje “Lietuvių fotografija: tarp devintojo dangaus ir 99 kilometrų jūros kranto (1970 – 2005)” pristatomi 15 fotografų darbai reprezentuoja šiuolaikinę lietuvių kultūrą ir atskleidžia paradoksalią lietuvių jūrinę tapatybę.

Čia pastarojo ketvirčio amžiaus lietuvių jūros fotografija pateikta kaip ypatingo mentaliteto veidrodis, atspindintis mūsų nuolat augantį ir labai specifinį susidomėjimą jūra – šiuolaikinės lietuvių tapatybės neatskiriama dalimi.

“Lietuvių kalboje visiškos laimės metafora – devintasis dangus, kai tuo tarpu visas pasaulis – rusai, vokiečiai, britai, amerikiečiai pasitenkina septyniais dangumis. Tad jei tikėtume laiminga žvaigžde, po ja šiandieninė Lietuva turi dvigubą laimę – 99 kilometrus Baltijos kranto…” – šmaikštavo parodos kuratorius M.Kavaliauskas.

O jeigu rimtai, jau giliame sovietmetyje įsimylėjėliai ir pensininkai, menininkai ir svajotojai apie laisvą pasaulį kitame krante – visi jausdavo savotišką jūros trauką. Tuo tarpu fotografai, siekdami įsitvirtinti tarp kitų menų kūrėjų kontroversiškaisiais 1969 metais (čia net trys devyniukės!), įkūrė Fotomeno draugiją. Šioji aštuntojo dešimtmečio pradžioje Nidoje įkurdino kasmečius fotografų seminarus, kurie įvairiapusiškai „legalizavo“ fotografų sukinėjimąsi aplink jūrą… Nuo 1970-ųjų pastebime fotografų susižavėjimą viskuo, kas keista, fantastiška, paprasta ir buitiška: smėlio kopomis, bangų formomis, atostogų akimirkomis pliaže, jūros ir vėjo stichijomis.

Didžioji parodos dalis – net devynių autorių darbai sukurti jau XXI amžiuje. “Suprantama, kad šiandien kuriantieji jūrą mato tiesiai šviesiai – ji vėl tampa pasišventėlių, keistuolių, svajotojų ir sportuojančiųjų džiaugsmu. O fotografai randa įdomių siužetų, klimato, nuobodulio, astrologijos keistenybių net ir tada, kai pusė mūsų ilsisi nebe Palangoje, o Turkijos ar Egipto pliažuose”, – komentavo M.Kavaliauskas.

Paradoksalią lietuvių jūrinę tapatybę parodoje atskleidžia tiek klasikai, tiek ir jauni autoriai: jūra – tai vaizdas, kurį matome nuo 99 km kranto, stengdamiesi nesušlapti kojų. Nors kartais ir sušlampame. Kaip antai A.Darongauskas…

Tęsia grafikos turą po Baltijos šalis

Darius VAIČEKAUSKAS. Kurias duris atversite? 2006, mišri technika, 50×25 cm.

Per Lietuvą pernai praskriejęs Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno projektas “Now Art Now Future. Print / Rytoj Yra Dabar. Grafika” tęsia meno turą po tris Baltijos šalis ir kviečia gegužės mėnesį vėl susitikti Lietuvoje.

Anot projekto organizatorių ir kuratorių – kaunietės menininkės Jūratės Rekevičiūtės bei Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro vadovo menotyrininko Igno Kazakevičiaus, šiemet “Now Art Now Future. Print / Rytoj Yra Dabar. Grafika” taps šiuolaikinės grafikos bienale. Pagrindiniai bienalės renginiai vyks Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje gegužės mėnesį.

2006-ųjų meno turas per tris Baltijos šalis prasidėjo Taline. Kovo 24-ąją Estijos kino menininkų sąjungos salėje įvyko Ričardo Rickevičiaus filmo “Rise / Pakilti” premjera Estijoje.

Šis videoklipo maniera sumontuotas filmas lydi projektą tarsi video-audioseka – nenutrūkstanti ir nesibaigianti. Taip filmas tampa dokumentu, savotišku projekto atspaudu. Filmą ir ryškiausių 2005-ųjų projekto akimirkų fotoparodą estams pristatė Lietuvos respublikos ambasadorius Estijos respublikoje J.E. Antanas Vinkus.

Rytoj Rygos meno ir dizaino mokykloje Lietuvos Respublikos ambasados Latvijos respublikoje patarėja Dalia Sukackienė pristatys filmo premjerą Latvijoje. Šia proga žiūrovai taip pat pamatys pernai metų projekte dalyvavusių latvių menininkų kūrinius.

“Olandų kepurę” parodys Vilniui

Šiandien 17 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (įėjimas iš Didžiosios g. 19) klaipėdietis fotomenininkas Algirdas Darongauskas atidarys savo fotografijų ciklo “Olandų kepurė” parodą.

Algirdo Darongausko fotografija iš ciklo “Olandų kepurė”.

Jai autorius, padedamas Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Remigijaus Treigio, atrinko 40 fotografijų iš “Olandų kepurės” ciklo. Jį fotomenininkas fotografuoja jau keliolika metų, pakerėtas to pusantro kilometro pajūrio ruožo akmenų, paslaptingos jų kaitos. “Toje kaitoje retkarčiais pasirodo fenomenaliai neįprasti, magiški, fantasmagoriški akmenys”, – tikino A.Darongauskas, padaręs beveik du šimtus Olandų kepurės portretų.

Per kelis kartus parodytas Klaipėdoje, apkeliavęs kitų šalies miestų parodų sales, pabuvojęs Kaliningrade, A.Darongausko “Olandų kepurės” fotografijų ciklas pagaliau bus pristatytas Lietuvos sostinėje.

Ekspozicija reprezentuoja Pajūrio regioninio parko Olandų kepurės kraštovaizdžio draustinį ir savito fotomenininko kūrybą, jo netipišką žvilgsnį į netipišką peizažą.

Parodai atrinkta tik maža didžiulės kolekcijos dalis, stengiantis išsitekti galerijos erdvėje ir kuo plačiau atskleisti kolekcijos įvairovę, parodyti šį unikalų mūsų pajūrio kampelį visais metų laikais, skirtingais rakursais.

A.Darongausko darbai Vilniaus fotografijos galerijoje bus eksponuojami iki balandžio 23-iosios. Šį projektą parėmė Lietuvos kultūros ir sporto rėmimo fondas.

“Klaipėdos fachverkas” pakerėjo Londoną

Londono knygų mugėje, vykusioje kovo 5-7 dienomis, neliko nepastebėta Klaipėdos leidyklos “Libra Memelensis” praėjusią vasarą išleista knyga “Klaipėdos fachverkas”.

Tai vienintelis mūsų uostamiesčio leidyklų leidinys, šiemet pakliuvęs į Lietuvos leidyklų stendą Londono knygų mugėje, kurioje prisistato leidyklos iš viso pasaulio, galinčios pasigirti įspūdingais meno albumais bei gausiai iliustruota vaikų literatūra. Mugėje buvo pristatyta pusšimtis Lietuvoje išleistų reprezentacinių knygų bei meno leidinių. Tarp jų – fotoalbumai “Lietuvos pilys ir dvarai”, “Pažaislio vienuolynas”, “Iliustruota Lietuvos enciklopedija, klaipėdiečio rašytojo Rolando Rastausko esė knyga “Kitoks pasaulis” ir kitos knygos. Jų pristatymą Londono knygų mugėje inicijavo bei organizavo Lietuvos leidėjų asociacija.

Leidyklos “Libra Memelensis” direktorius Kęstutis Demereckas “Klaipėdai” sakė, kad klaipėdiečių leidinys, reprezentuojantis mūsų miesto kultūrinį paveldą, Didžiosios Britanijos sostinėje susilaukė didžiulio dėmesio. Matyt, jis Londono gyventojams priminė vienintelį seną fachverkinį pastatą, esantį jų mieste.

Knygoje “Klaipėdos fachverkas” pristatoma šios iš visų Lietuvos miestų tik Klaipėdai būdingos medinės konstrukcijos istorija, kartu apžvelgiama ir mūsų uostamiesčio istorija. Čia taip pat esama dar niekur nepublikuotos vizualinės medžiagos, naujų istorijos faktų.

Fotografijų parodoje – poetiškas andante

Dalia Bielskytė

Virgilijus Bizauskas – klaipėdiečiams gerai žinoma persona. Įspūdingo stoto ir audringo temperamento, griausmingo juoko menininkas. Vieni jį vadina dizaineriu, kiti – vitražistu, daug jaunų žmonių pagarbiai tituluoja jį dėstytoju. Klaipėdos fotografijos galerijoje jis prisistato fotografo amplua – šiuo metu čia veikia V.Bizausko meninių fotografijų paroda muzikaliu pavadinimu „Andante“.

„Kokia skaidri paroda, jaučiuosi lyg mišiose pabuvęs…“ „Pasakykite autoriui ačiū. Akys nušvito…“ „Visai naujai pamačiau įprastus dalykus. Lyg pabudau iš miego…“ Tai atsiliepimai apie V.Bizausko fotografijų parodą.

Atvirukai nebeįdomu

„Man nebeįdomūs atvirukai, kuriuose viskas tiesmuka ir aišku. Trokštu estetikos, ilgiuosi abstrakcijos”, – prisipažino fotomenininkas V.Bizauskas.

Daugelį metų V.Bizausko fotografija asocijavosi su akto žanru. Jaunystė ir grožis, pulsuojantis moteriško kūno linijose, buvo savotiška menininko vizitinė kortelė. Tačiau, kaip teigia pats autorius, visa keičiasi, tad pakito ir jo kūryba.

„Man nebeįdomūs atvirukai, kuriuose viskas tiesmuka ir aišku. Trokštu estetikos, ilgiuosi abstrakcijos, – sakė menininkas. – Neieškau siužetų. Mano fotografijos – gyvi gamtos ir gyvenimo vaizdai, kuriuos perfiltruoju per savo supratimą, savo dūšelę. Tai darydamas mažiausiai galvoju apie kitus. Svarbiausia, kad tai, ką darau, patiktų man pačiam“.

Gausiai į atidarymą susirinkę fotografijos meno gerbėjai, galerijos bei autoriaus draugai pamatė akivaizdžius pokyčius. Maži kasdienybės fragmentai, užfiksuoti jautrios menininko akies, virto estetizuota mus supančio pasaulio abstrakcija. Jokio triukšmo, jokio šurmulio, jokių apibrėžtų formų: atspindžiai, lengva migla, vos pastebimas pėdsakas smėlyje. Iš įprasto realybės konteksto iškirpti lopinėliai žybsi netikėtais spalvos pliūpsniais, vejasi linijų grafika. Subtili forma, grubi faktūra, spalvinis impulsas – atsiveria kitas matymas. Neapčiuopiamas, neįvardijamas žodžiais – tarsi metaforinis, poetinis kalbėjimas, kurio tikroji prasmė glūdi nerealiame, transcendentiniame pasaulyje.

Pasitiki žiūrovu

V.Bizausko fotografijos iš parodos “Andante”.

„Rinkdamas šią kolekciją, norėjau, kad darbai panašėtų į tapybos, grafikos, kaligrafijos darbus. Tačiau pagrindinis kriterijus – kuo toliau nuo reportažinės fotografijos“, – apie savo nūdienę kūrybą kalbėjo V.Bizauskas.

Autorius teigė niekada nebuvęs reporteriu, nors yra tekę fotografuoti ypatingus įvykius – Baltijos kelią, Berlyno sienos griovimą… „Tačiau tai – tik faktai, – sako jis. – Mano kelias kitoks. Aš nenaudoju prievartos ir nenurodau žiūrovui krypties – palieku laisvę jausti, pakilti į skaidrią neįvardijamo ir neapibrėžiamo grožio erdvę.“

Išties V. Bizausko darbai – bevardžiai ir bežodžiai. Žolės laišku pražydęs betonas, nukryžiuotasis lentinės sienos fone, akmens angelas, įrėmintas tirštu šermukšnio krauju – vaizdai, kuriems galime suteikti giliausią prasmę arba paprasčiausiai grožėtis ir nebijoti, kad būsime apkaltinti paviršutiniškumu. Galų gale ar ne tokia estetikos paskirtis – grožis vardan grožio?..

Parodos autorius tarsi kviečia žiūrovą tapti kūrybinio proceso dalyviu, pasirinkti savo kelią bekraštėje abstraktaus meno prerijoje. „Kam duoti raktą?! Kam vandenį vadinti vandeniu, o atspindį – atspindžiu?! Tie, kurie neturi fantazijos, parodose nesilanko. Tie, kurie lankosi, – patys įžvelgia tai, ką norėjau pasakyt. O gal dar ir daugiau… – svarstė V.Bizauskas. – Žiūrovo mintys pačios ras kryptį, gal net ne tą, kurią aš įsivaizduoju…“

Lėtai, neskubant…

Visos dvidešimt dvi parodoje eksponuojamos fotografijos – pastarųjų dvejų metų darbai, kuriuos Virgilijus, pasak jo, rinko lėtai ir neskubėdamas. „Be nervų“, – juokiasi. Gal todėl ir parodos pavadinimas „Andante“ (lėto tempo muzikos kūrinys)? „Taip, – atsakė autorius. – Norėjau, kad darbai parodoje skambėtų. Visi kartu ir kiekvienas sau. Todėl šiuo atveju muzikinis pavadinimas labai tiksliai tiko.“ V. Bizauskas nebijo, kad bus apkaltintas tempo lėtinimu.“Gal kitąkart aš kokį skerco sugrosiu“, – šypsosi.

Paklaustas apie ateities planus, Virgis atsako trumpai: “Gyvensiu Lietuvoje!” O vėliau dar priduria, kad jau dabar turi medžiagos dar ne vienai parodai, kurias planuoja surengti ir parodyti ne tik Klaipėdos žiūrovui.

„Kalbinu jūrą, bažnyčias, šešėlius ant baltų sienų… Bet su šiomis temomis man dar reikia padraugaut, sukaupt emocijų… Bus dar parodų, – griausmingai juokiasi, – tik kitu tempu ir kita tonacija.“

Ir čia suskamba allegro: “O, kad taip iškraustyt visą „Akropolį“ ir atsivėrusią erdvę užpildyt menu! Tai bent būtų meno planeta! Nors savaitei. Pasaulinis skandalas!”

Pristatys naują šalies teatro žurnalą

Penktadienį Lietuvos teatro sąjungoje bus pristatytas pirmasis žurnalo “Lietuvos scena” numeris.

Naujas švietėjiškas žurnalas, kurį ėmėsi leisti Lietuvos teatro sąjungos fondas, žvelgia ne tik į profesionalius, bet ir į mėgėjų bei mokyklinius teatrus. Jis skirtas ne tik teatralams, bet ir visiems, besidomintiems teatro praeitimi ir dabartimi, problemomis ir įvairiais teatro reiškiniais.

“Mūsų tikslas – atspindėti visą Lietuvos teatrinį procesą”, – sakė “Klaipėdai” “Lietuvos scenos” redakcinės kolegijos pirmininkas doc. Aleksandras Guobys, pabrėždamas, kad tikrai neliks užmiršti periferijos teatrų menininkai ir bus pastebėti jaunieji, pradedantys kūrėjai.

Žurnalo redakcinę kolegiją sudaro 11 teatrologų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir kitur. Jiems talkina gausus būrys bendraautorių iš visos Lietuvos. Pirmojo numerio redaktorius – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teatrologijos katedros doktorantas Martynas Petrikas.

“Lietuvos scenos” pirmajame numeryje, išleistame 2000 egz. tiražu, rasime klaipėdietės teatrologės Jūratės Grigaitienės interviu su režieriumi Algirdu Latėnu, kauniečio dr. Edgaro Klivio ir šiaulietės dr. Nomedos Šatkauskienės naujų pastatymų Kauno ir Panevėžio dramos teatruose recenzijas, dr. Ramučio Karmalavičiaus straipsnį apie lietuvių dramaturgiją. Taip pat publikuojami fotomontažai iš Alytaus ir Šiaulių teatrų spektaklių, skirta vietos ir teatro istorijos publikacijoms, jubiliejiniams portretams, prisiminimams, knygų apžvalgoje pristatomas “Tautos teatras” (4 tomai).

Šiemet dar turėtų išeiti keturi “Lietuvos scenos” numeriai. Žurnalo leidybą 2006-aisiais remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Muzikos pavasaris tirpdo nežinojimo ledus

Danguolė Vilidaitė

Kovo 25-ąją Klaipėdos miesto koncertų salėje nuskambėjo pirmasis XXXI „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertas.

„Klaipėdos muzikos pavasarį“ šiemet pradėjo Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas G.Rinkevičiaus, ir amerikietis pianistas A.Palėjus, publiką sužavėjęs itin giliu, ekspresyviu įsijautimu į L. van Bethoveno kūrinius. Nerijaus Ruikio nuotraukos

Festivalis, kaip ir praėjusieji, žada būti margas atlikėjais, kūrinių žanrais ir stiliais (muzika – nuo baroko iki šių dienų kompozitorių kūrybos). Šių metų akcentas – stambios formos projektai, žymiausi Lietuvos ir užsienio atlikėjai. Programa sudaryta iš aštuonių koncertų ir trijų videoperžiūrų. Tad kiekvienas klausytojas šioje gausoje galės rasti sau tinkantį.

Žadino iš letargo

Simboliška, kad „Klaipėdos muzikos pavasarį“ pradėjo Broniaus Kutavičiaus „Pavasario linksmybės“ (atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas Gintaras Rinkevičius) parašytos pagal Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ pirmąją dalį. Šiam kūriniui, kaip ir K.Donelaičio saulelei, tarsi buvo skirta žadinti mūsų miestą iš miego letargo, tirpdyti nežinojimo ledus.

Įpratusiems prie kompozitoriaus darbų teatrališkumo ir rituališkumo, netradicinių muzikos instrumentų panaudojimo ši muzika turėjo suskambėti netikėtai – artimesnė tradiciniam simfoninio orkestro garsui.

Vis dėlto ir šiame B.Kutavičiaus kūrinyje išlikęs jam būdingas vienos kulminacijos siekimas, charakteringų ritminių schemų pakartojimas, muzikos gyvybingumas, kūrinio pradžioje ir pabaigoje orkestrantai rečituoja poemos eiles – paslapties nuojauta.

„Pavasario linksmybių“ interpretacija kartais buvo sarkastiška ir net grėsminga – kaip nenumaldoma ir visa savo kelyje keičianti atbundančios gamtos energija.

„Elektrinio genijaus“ poliai

Liudvikas van Bethovenas yra sakęs, kad genijaus sielos paslapties įminimo reikia ieškoti jo sugebėjime vienu metu kentėti džiaugtis ir mylėti; jis „pasikrauna“ ir „išsikrauna“ vienu metu; čia slypi jo prigimties lankstumas. Tokius pat galingus prieštaravimus ir tematinius kontrastus randu paties kompozitoriaus kūryboje.

Koncerte skambėjo du koncertai fortepijonui (Aleksandras Palėjus (Alexander Palei) ir simfoniniam orkestrui (Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas Gintaras Rinkevičius): Nr.4 G-dur, Op.58 ir Nr.5 Es-dur „Imperatoriškas“, Op.73. Kovo 23-24 dienomis Vilniaus Kongresų rūmų koncertų salėje šie atlikėjai pagrojo visus penkis L. van Bethoveno koncertus fortepijonui.

Paruošti šiuos kūrinius – sunki užduotis ne tik solistui, bet ir orkestrui, daug sumanumo reikia atliekant „Imperatoriškąjį“ koncertą (didelės apimtys, herojiška dvasia ir įtampa, niuansų įvairovė).

Čia, nors gal ir keista, solisto ir orkestro dialogas pavyko geriausiai. Ypač žaismingai suskambo trečioji dalis – rondo, nepaprastai gražios abiejų koncertų lėtosios dalys. Įdomu buvo stebėti itin gilų ir ekspresyvų pianisto įsijautimą.

Skambino ugningai

A.Palėjaus tarptautinė karjera prasidėjo Leipcige jam laimėjus pirmąją J.S.Bacho konkurso premiją. Lietuvoje šis atlikėjas daugiau žinomas kaip F.Listo, S.Rachmaninovo ar S.Prokofjevo muzikos interpretatorius. Dabar – L. van Bethoveno.

Šiam virtuozui, atrodo, prieinami visi muzikos stiliai, nėra nieko neįmanoma. Koncertui pasibaigus girdėjau, kaip sužavėta publika replikavo: „burtininkas“, „ar yra jam neįmanomų dalykų?“, „kaip galima išgauti tokį piano?“ ir pan. Mintyse pritariau ir stebėjausi, kaip pianistas galėjo vienodai gerai išgauti įvairiausias garso spalvas: lengvą pasažą, dramatišką repeticiją, švelnų-aksominį arpeggio ir t.t. Ugningas ir užkrečiantis atlikimas.

Tikėkimės, kad ir kiti XXXI „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertai bus ne mažiau įspūdingi.