„Olandų Kepurę“ pamatė Vilnius

„Olandų Kepurę“ pamatė Vilnius

Rita Bočiulytė

Algirdo Darongausko fotografijų paroda „Olandų Kepurė“ iki balandžio 23-iosios buvo eksponuojama Vilniaus fotografijos galerijoje.

Fotomenininkai A.Sutkus, A.Zavadskis, A.Darongauskas ir S.Žvirgždas džiaugėsi susitikimu parodos atidaryme ir dalinosi mintimis apie mūsų pajūrio akmenų magiją. Algimanto Žižiūno nuotrauka

Klaipėdiečio parodą sostinėje sveikino jo kolegos vilniečiai – Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus, žinomi fotomenininkai Audrius Zavadskis ir Stanislovas Žvirgždas.

Anot S.Žvirgždo, A.Darongauskas sugeba atskleisti unikalaus pajūrio kampelio magiją, pajusti kerinčias akmenų spalvas ir keistas jų formas. „Man jo fotografijos imponuoja vitališkumu, geru šviesoraščiu ir šviesotamsa“, – sakė A.Sutkus.

A.Zavadskis, kurį parodos autorius vadina savo mokytoju, prisipažino, kad irgi yra fotografavęs akmenis. „Žiūrėdamas į Darongausko darbus, aš mąstau apie pačią fotografiją – čia tiek fanatizmo, kraujo, prakaito, kurių mes ir nematom, – kalbėjo jis. – Ačiū Dievui, tokie dalykai baigiasi parodomis, albumais. Algirdas mums visiems gali parodyt, koks nuostabus yra tas pajūrio kampelis. Kad daugiau tokių žmonių būtų – unikalių deimančiukų

„Amžinesnė už akmenį tik pati žemė, – šypsojosi A.Darongauskas, klausydamasis pagyrų. – Nebegaliu negalėti. Olandų Kepurė mane pakerėjo. Jau sunešta tų nepakartojamų akmenų keli centneriai. Renku, nešu, pavargstu, bet negaliu sustot. Kaip žvejui – kibs, nekibs, atrasi, neatrasi… Akmenyse išvagotas tas mūsų upių, ežerų kerulys…. Nebemoku ir nebenoriu kitaip. Tokie mano klaidžiojimai keisti – nuo jaunystės. Audrius tą blaškymąsi pasąmonėje man sustygavo. Dabar žinau – tai man, mano…“

„Jis daro tai, ko niekas nedarė, – pastebėjo A.Zavadskis. – Tai svarbiausias dalykas. Ir jis čia laisvas, yra pats savimi, su gamta nuostabiai atsiskleidžia. Manau, jis laimingas žmogus turėtų būt. Nepaisant, kiek kančios tai atneša. Bet yra vidinė laimė. Kad tu darai savo darbą. Ir tik jis vienas tai padarė. Nuostabiai!..“

Klaipėda po Adomo Brako

Klaipėda po Adomo Brako

Kristina Jokubavičienė

Trys dailininko Adomo Brako 120-ųjų gimimo metinių minėjimo dienos bent jau organizatoriams prabėgo kaip akimirka. Atrodo, lyg nieko ypatingo ir nebuvo. Na, paminėjome, atidavėme kultūringų žmonių duoklę praeičiai, gyvensime toliau, kaip gyvenome. Tikiuosi, kad taip nebus.

Ilgai delsėme

Šventės dalyvius prie naujosios iškabos sveikino menotyrininkė K.Jokubavičienė, Klaipėdos meras R.Taraškevičius ir mokyklos direktorius R.Tunaitis. Į A.Brako vardo suteikimo Klaipėdos vaikų dailės mokyklai iškilmes susirinko gausus būrys jos moksleivių ir svečių. A.Brako sūnaus našlė I.Kelerienė Klaipėdos vaikų dailės mokyklai padovanojo J.Vosyliaus nutapytą A.Brako portretą.

Ilgos konferencijų kalbos baigiasi; parodos – taip pat, žiūrėk, jau ir laikas bus eksponatus gabenti atgal, į ramaus poilsio vietas, atsiprašau, į archyvus ir muziejus… Vakaras, kurio metu ne vienas braukė ašarą (to nebuvo siekiama specialiai, gink Dieve), – viso labo tik emocionali akimirka. Nors kelias dienas dar skambėjo ausyse „Man ilgu, man ilgu…“ Ir tada pagalvoji, kad labai seniai begirdėjai ir šią, ir kitas dainas, vis norisi sakyti „giesmes“, nebeprasimušančias per informacinį triukšmą.

Kadangi Adomas Brakas buvo, kaip sakoma, pedagogas „iš dievo malonės“, tai visai tiktų pakartoti jo užduotas pamokas, o gal ir patiems kokias nors užduotis ateičiai suformuluoti.

Kai per Adomo Brako vardo suteikimo Klaipėdos vaikų dailės mokyklai iškilmes išgirdau, kad „balsiukai“ sveikina „brakiukus“, pagalvojau, kad taip jie galėjo vieni kitus sveikinti jau keliolika metų. Kodėl tas gerų intencijų, sumanymų, norų ir šventų ketinimų vežimas taip sunkiai įsirieda, taip lėtai juda? Kyla visai natūralus klausimas, kodėl taip ilgai delsė pati mokyklos bendruomenė, nors idėjos apie mokyklos pavadinimą vienintelio profesionalaus prieškario Klaipėdos dailininko lietuvio vardu siekia aštuntojo dešimtmečio vidurį…

Gražiausias paminklas

Sibire. A.Brako autoportretas (1944).

Pagaliau turime Adomo Brako dailės mokyklą ir tai, mano nuomone, pats geriausias, giliai prasmingas dailininko įamžinimas, nors gal kai kam labiau patiktų memorialinė lenta. Kažkodėl manome, kad lenta, paminklas ar gatvė – tai jau labai garbinga.

Dėl skonio nesiginčijama, tik nereikia A.Brako kelti ant postamento, jei įsivaizduojame jį kaip asmenybę jau pažinę. Pro lentas praeiname net akių nepakėlę, gatvės pavadinimas kasdienio gyvenimo skubroje dažnai net nepastebimas.

O į A.Brako mokyklą kiekvieną rudenį ateis per tris šimtus vaikų ir jaunimo. Jei jie, savo mokytojų dailininkų vedami, pajus bent atspindžius A.Brako siekių, idėjų, taip pat rimtai žiūrės į kūrybą ir darbą, taip pat norės tikrais kūrėjais būti, kokio geresnio įamžinimo bereikia? Pirmoji dosni dovana – vardas – gauta (taip pat ir antroji – Juozo Vosyliaus nutapytas A.Brako portretas, kurį mokyklai padovanojo dailininko sūnaus našlė Irena Kelerienė). Toliau jau nuo pedagogų kolektyvo priklausys, kokias iniciatyvas ir kokią „naudą“ šis faktas galėtų nešti.

Konferencija neprailgo

Kultūrinį vakarą „Kad lietuvis su džiaugsmu prisipažintų esąs lietuvis“ pradėjo menotyrininkė K.Jokubavičienė, vedė aktoriai P.Venslovas ir V.Kochanskytė. A.Brakas. Marijos Brakienės portretas (1937). A.Brako „Paveikslas“. Vytauto Liaudanskio ir Nerijaus Ruikio nuotraukos

Labai smagu buvo konferencijoje „Užmaršties dulkes nubraukus. Klaipėdos krašto visuomenės veikėjo Adomo Brako 120-ąsias gimimo metines minint“ matyti tiek daug jaunų veidų – iš Klaipėdos universiteto, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros, iš A.Brako dailės mokyklos. Nekantriai jaunystei sunku laisva valia ilgai rimtų kalbų klausyti. Pranešimų skaitymas netapo tik pačių pranešėjų ritualu, orioje rimtyje vykstančiu.

O pranešimai buvo labai įvairūs: nuo išsamaus kultūrinio ir politinio prieškario Klaipėdos krašto konteksto aptarimo iki emocionalaus epistoliarinio palikimo ir prisiminimų nagrinėjimo. Dr. Silva Pocytė, kurdama konferencijos koncepciją, buvo išreiškusi nuogąstavimų, ar pavyks suformuoti visavertę, įvairiais aspektais dailininko veiklą atspindinčią visumą.

Iš tikro konferencija buvo labai sėkminga; pasakysiu nemoksliškai – joje buvo tiesiog įdomu. Belieka su nekantrumu laukti pranešimų rinkinio, kurį privalome išleisti išsamų, gausiai iliustruotą, ir, žinoma, iki kitos balandžio 5-osios, A.Brako gimtadienio.

Iš visur – po kruopelę

Kai dar pieš metus, planuodama kitų metų darbus, paminėjau galimą A.Brako parodą, sukėliau rimtų abejonių, ar bus ką rodyti. Po pa-rodos atidarymo buvau paklausta, o kur kita parodos dalis, gal antrame aukšte?

Klausti reikėjo ne apie antrą aukštą, o apie pasaulio šalis: kurioje dar iš jų yra A.Brako kūrinių? Daugelyje. Kai kurių nežinome, dalis negrįžtamai prarasti, maža dalis rado saugų prieglobstį muziejuose ir archyvuose, privačiuose rinkiniuose.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas ir jo direktorė Vida Šimėnaitė padarė dosnų gestą: patikėjo trapius A.Brako kūrinius parodai Klaipėdoje. Archyvai paprastai labai atsargiai elgiasi su turimais dokumentais ir kūriniais, tokia jų misija.

A.Brako paveikslus parodai maloniai skolino ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kitus eksponatus – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, privatūs asmenys.

Beveik visus dailininko iliustruotus leidinius radome Klaipėdos universiteto biliotekos dr. K.Pemkaus ir Mažosios Lietuvos archyvuose.

Po kelių savaičių dailininko piešiniai, apie jo likimą bylojantys dokumentai ir nuotraukos bus grąžintos į Vilnių, Kauną… Kada beturėsime tokią retą progą juos pamatyti gyvai? Ar ja naudojamės?

Neišsėmė visų klodų

Pasvarstykime, o ką tokiu atveju būtų daręs A.Brakas? Gal, surinkęs mokinius, jaunimą, būtų juos vedęs, rodęs, pasakojęs, gyvai ir įtaigiai, taip kaip tik jis temokėjo, apie Mažąją Lietuvą, Klaipėdą, kraštą, kurį jis mažybiškai vadino, bet iš didžiosios raidės rašė… Būtų kalbėjęs apie istoriją, dailę, žmones ir jų likimus, ilgesį, patirtą gimtinės netekus, tikėjimą šviesa ir gėriu… Bet tokių idealistų kaip A.Brakas buvo ir tebėra vienetai.

Dabar, kai jau žinome beveik visus Lietuvoje esančius A.Brako kūrinius, belieka atlikti tolesnius tyrimus ir paieškas – o gal dar esama išlikusių. Keturi paveikslai yra pas A.Brako jaunesnįjį sūnų Ramūną Braką, tikrai kur nors pasaulyje yra ir daugiau.

Pasak vieno klasiko, rankraščiai (pridursime – ir meno kūriniai) nedega. Tada turime galvoti apie daugybę svarbių dalykų: išsamią monografiją, kuri reprezentuotų miesto kultūros paveldą ir kitiems parodytų, kaip mes vertiname ir branginame savo istoriją; apie kasmetinius A.Brako skaitymus; virtualios galerijos sukūrimą, kol nerealu Klaipėdoje turėti originalius jo kūrinius; A.Brako vardo stipendiją; A.Brako vardo premiją; ekslibrisų konkursą; jam skirtą plenerą gimtojo Juknaičių kaimo erdvėse.

Ant pastatų Pagėgiuose nesunku rasti vietą užrašui, kas juos planavo ir projektavo. Paminklas Klaipėdos sukilimo dalyviams taip pat galėtų turėti informaciją, kas jį projektavo: ar tai nebūtų įdomu miestelėnams ir turistams?

Tikriausiai atsirastų norinčiųjų pakeliauti su geru vadovu A.Brako keliais: nuo Jankaičių per Palangą, Girulius, Klaipėdą, Vanagus, Rūkus iki Pagėgių, Rambyno, o gal ir iki Tilžės? Ir Ievos kalną Juodkrantėje ne kiekvienas gali parodyti.

Nei konferencija, nei paroda toli gražu neišsėmė visų klodų, kurie tik pradeda vertis, vaizdžiai tariant, „užmaršties dulkes nubraukus“. Tai tik pirmieji maži žingsniai, kaip ir ta knygelė žaliu retro viršeliu yra pirmoji A.Brakui skirta. Pradėtus darbus reikia tęsti, kad prieškario Klaipėdos šviesuoliai, o tarp jų ir A.Brakas taptų mūsų savastimi.

Dvasingasis raganius: servus plebis

Dvasingasis raganius: servus plebis

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdos dramos teatre rampų šviesą išvydo V.Krėvės apysakos „Raganius“ inscenizacija, sukurta Kęstučio Macijausko.

Grąžina prie šaknų

Č.Judeikio Gugis – šmaikštus, įžvalgus, išmintingas romantikas.

V.Krėvės „Raganiaus“ incenizavimas (toks, kaip jis pastatytas) teatro scenoje liudija inversišką variantą: jei prieš beveik šimtmetį atsiradęs lietuvių profesionalus teatras ieškojo įvairių meninio kalbėjimo būdų, formavo tam tikrą estetikos sampratą, tobulino atlikimo principus ir „lavino“ publiką, tai šįkart siekiama grįžti prie šaknų ir lietuvių dvasios esmę atskleisti liaudies teatro kalba.

Aktorius ir režisierius K.Macijauskas prieš daugelį metų prisijaukino „tautinį“ arkliuką ir sėkmingai ant jo jodinėja šiandien. Tiesa, kaimo bėrio ramus risnojimas ar atkaklus kinkavimas galva, tempiant ratus su šienu ar vežėčias su piršliu ir jaunikiu, daugeliui nebėra toks patrauklus kaip profesionalus žirgų sportas. Tačiau savo žiūrovą spektaklis tikrai turės. Tai liudija prieš dvejus metus pastatytas I. Šeiniaus „Kuprelis“ ir nuo scenos nenulipančios prieš trylika metų joje gimusios Žemaitės „Trys mylimos“. Daugiau nei dešimt nacionalinės klasikos kūrinių inscenizavęs režisierius, apeliuodamas į V.Krėvės kūrybos tautiškumą ir dvasingumą, nauju spektakliu pasišovė žiūrovą sugrąžinti prie šaknų, iš kurių išaugome, ir prie tų dvasinių vertybių, kurios leidžia mums jaustis laisviems. Misionieriška pozicija.

V.Krėvės „Raganius“ – dviejų dalių liaudiška komedija. Patikslinsiu: komedija ir beveik tiksli apysakos inscenizacija – išlaikomas savitas rašytojo stilius, bet atsisakoma vidinio dramatizmo, dinamikos, dialektikos, galų gale – gelmės.

Profesionaliems aktoriams šioje liaudiškoje komedijoje lemta atlikti schematiškus, tipizuotus vaidmenis – bet kurį jų „išklampotų“ koks nors talentingesnis liaudies teatro vaidintojas, profesionalios aktorystės mokslų ir neragavęs.

Virpina sielos stygas

Jonas Kukis (R.Nedzveckas) tik žmonai (N.Sabulytė) atveria savo širdį.

Scenografė M.Benetytė priderino scenovaizdį prie režisūrinio sumanymo: kaip keletą pastarųjų spektaklių prie sienos išstatė O.K., taip ir scenografė sukūrė dviejų dalių sienelę iš lentelių, su langelių kontūrais, lentynėlėmis, plyšiais, etc. Labai patogu ir funkcionalu – atnešamas stalas, suolas ar alaus statinė, ir be jokio vargo nurodoma veiksmo vieta: Kukio troba, Gugio „laužas“, šiaip kaimas. Plačiąja prasme veiksmo vieta ta pati – medinis, šiaudinis Dzūkijos kaimas Ramūnai. Scenos centre (jos gilumoje) – stilizuota liepa (kiek „pasavivaliaujant“ į „Raganiaus“ istoriją atvedamas Grainys su savo liepa iš apsakymo „Skerdžius“), apkaišyta mediniais paukštukais. Aplink ją, sujungdami mizanscenas, vis sukasi sparnuoti dvasingumo įsikūnijimai – angeliukai. Antrojoje dalyje, kai Kukis ir Gugis klaidžioja po dangaus platybes, tas vargo „ešafotas“ nusileidžia ir atsiveria „dangiškosios platybės“: centre – Grainio liepos kelmas, angeliukai pučia muilo burbulus, šv. Petras žvejoja, kairėje – durys į skaistyklą, dešinėje – į pragarą. Pirmojoje inscenizacijos dalyje vyrauja buitis, o antrojoje tarsi nusimetamas buitiškas apsiaustas ir iškyla būtis.

Kompozitorius G.Kizevičius bene profesionaliausiai pažvelgė į spektaklio kūrimą ir, saikingai pavirpindamas lietuvio dvasinių kanklių stygas, maloniai pakuteno žiūrovo ir spektaklio sielą. Partitūros, į kurią įsispraudžia liaudies dainų melodijos, giedamos silpnais senstančiais balsais, neperpasakosiu (ne Mocartas esu) – nueisite ir pasiklausysite.

Neprasimušė prasmė

„Raganiaus“ rojaus vizija. Šv. Petras su meškere – R.Pelakauskas. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Spektaklyje vaidina aktoriai Č.Judeikis (Gugis), V.Jočys (Petras Lukošiūnas), L.Krušnaitė, A.Mikitavičiūtė, J.Naujokas (Grainys), N.Narijauskaitė, R.Nedzveckas (ūkininkas Jonas Kukis), R.Pelakauskas (žandaras ir šv. Petras), M.Poškus (jaunasis Jonas Kukis), R.Račkauskaitė, N.Sabulytė, I.Simonaitytė, A.Šimanskis (ūkininkas Misiulis) ir pats spektaklio režisierius K.Macijauskas (krautuvininkas Jankelis).

Iš visos šios armijos geriausiai „juokina“ V.Jočys, neblogai – R.Pelakauskas (režisieriai, duokite galų gale aktoriui normalų vaidmenį – potencialas prašosi būti realizuojamas), K.Macijauskas (kitaip ir būti negali – paro-dijuojami žydeliai visada kelia šypseną).

Č.Judeikis „nejuokina“ – jam suteikta kita misija. Gugis – romantiškas, idealizuotas veikėjas: šmaikštus, įžvalgus, išmintingas, bet tai žiūrovas žino iš kadaise skaityto chrestomatinio teksto.

Nors spektaklio visuma įdomi, režisūrinis sprendimas – neoriginalus, vaidmenys – neindividualizuoti, veikėjų kalbinės charakteristikos – neryškios (tai ir V.Krėvės stiliaus ypatybė). Nebuvo suvaidintas nė vienas profesionalaus teatro scenos vertas vaidmuo: štampai, klišės, tipažai, paviršius…

Incenizacijoje itin gyvas V.Krėvės dainiškojo stiliaus kanonas: ornamentuota kalba, jos melodingumas, ritmas, dzūkiškos intonacijos. Bet per dzūkavimą ir prastą artikuliaciją kartais neprasimuša žodžio prasmė.

Naujos kokybės neįgavo

Antra vertus, inscenizacija liudija, kad teatro galimybės ir teisės yra primirštos. Anot F.Diurenmato, „teatras labai dažnai koreguoja autorių, aktoriai paverčia skardą auksu. <…> Tylėjimas gali atstoti visą pasažą, gestas – visą sceną. Teatras geba daug ką trumpinti, supaprastinti ir nė iš tolo nereikalauja visų tų komentarų, į kuriuos dažnai nuslysta autorius“. Rašytojui visada gresia kova su žodžiu ten, kur žodžių visai nereikia, o teatras gali be tų žodžių apsieiti. Ir dar kartą inversija: spalvingus veikėjų charakterius režisierius „sukonkretina“, o aktoriai „auksą verčia skarda“. Iliustratyvūs epizodai, pasakojamojo, o ne dramatinio pobūdžio dialogai, beveik pažodžiui į dialogus perkelti aprašymai.

1938-aisiais B.Sruoga rašė: „Kuriais sumetimais besivadovaudami jūs, pagirtieji vyrai, nustatote dramos teatrui repertuarą? – O! Mat, mat! – atsakys pagirtas vyras. – Su repertuaru visai blogi popieriai. Teatras – vienas vienintelis, o publiką turime aptarnauti pačią įvairiausią. Vienas nori tragedijos, kitas – komedijos, trečias – melodramos, o ketvirtas – stačiai inscenizuotų kunkuliukų. Visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, visi mokesčius moka – visų interesai turi būti patenkinti. Bet ir čia mūsų vargai vargeliai nesibaigia. Teatrą lanko seni ir jauni, vyrai ir moterys, direktoriai ir asmens sekretorės, verslovininkai, darbininkai, gaspadoriai ir visokie beūsiai filosofai su rainomis kepuraitėmis. Ir jie – pilnateisiai Lietuvos piliečiai. <…> Menas servus plebis yra ne kas kita, kaip tik, vulgariai tariant, menas pagal nosį: kokia nosis – toks ir menas. Norima repertuaras publikai padaryti nelyginant putrą šeriamiems pono Dievo gyvulėliams: še tau, še tau, še – ir tu nebūsi užmirštas, tik nežviek susimildamas…“ („Apie tiesą ir sceną“, p. 192-195).

Reikšmingesnio posūkio originaliosios dramaturgijos repertuare dar teks palūkėti: Klaipėdos dramos teatre neatsiskleidė nei žanrinė įvairovė, nei nauja tematika, o sceną „užbarikaduoja“ tautinės tematikos veikalai – neužmiršti, bet ir neįgavę naujos kokybės, pretenduojantys atlikti edukacinę misiją. Tokie „tautiniai rezervatai“, kuriuose klumpėti aktoriai už pinigus vaidina Lietuvos praeitį.

Spektaklis „Raganius“ – gražus, šiltas, tvarkingas reginys. Galės dalyvauti klojimo teatrų festivaliuose.

Apie lietuvišką charakterį ir pavėlavusius filmus

Apie lietuvišką charakterį ir pavėlavusius filmus

Žydrūnas Drungilas

Galbūt atrodo pavėluota rašyti apie filmus, kurių premjeros Lietuvoje įvyko jau prieš kelis mėnesius, tačiau Klaipėdoje tos premjeros dar labiau vėluoja. Matyt, todėl, kad tai toliausiai į vakarus nutolęs Lietuvos didmiestis, kurį neretai įvairūs dalykai iš rytų pusės pasiekia labai pavėlavę.

Kadras iš K.Vildžiūno filmo „Aš esi tu“. Kadras iš A.Juzėno fimo „Vilniaus getas“. Fragmentas iš konkursinės „Next festival“ programos.

Nenugalimi melancholikai

Nors išimčių esama ir čia. Filmo „Aš esi tu“ kūrėjų komanda pasirūpino ne tik filmo beveik sinchronine premjera Klaipėdoje, bet ir patys atvažiavo pristatyti naujausio režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmo.

Kaip pastebėjo ne vienas garbus kritikas, tai labai gražus filmas. Užliūliuojantis gamtos peizažais, lyrizmu, melancholiškais personažais, neskubriais kadrais ir vasaros nostalgija. Kur ten koks Kim Ki Dukas!.. Lietuviai nenugalimi melancholiškojo estetizmo srityje.

Filme puikiai pagautas mūsų visuomenės Zeitgeist ir lietuviškas charakteris. „Aš esi tu“ taip pat be priekaištų tęsia lietuviškosios kinematografijos tradiciją kalbėti užuominomis, punktyrais, nuotaikų potėpiais, vaizdingais kadrais ir paslėpta mintimi.

Šie mano pastebėjimai yra „pusiau ironiški“, nes, viena vertus, sunku atsispirti kinematografiškam lietuviškos gamtos grožiui, o kita vertus, galima būtų pritarti A.Dočkui, teigiančiam, kad „lietuviški filmai labai gerai moka nieko nepasakyti, o po to prisidengti įkyrėjusiu pasiteisinimu – tegul žiūrovas galvoja pats“ (Aivaras Dočkus „Aš esi tu“ – lietuviškas kinas ateina miškais…“, „Klaipėda“, 2006 m. kovo 17 d.). Man šis filmas tiesiog simptomiškai atspindi dabartinę mūsų visuomenės stagnaciją ir persisotinimą.

Pagrindinis filmo „Aš esi tu“ herojus – naujųjų laikų architektas Baronas (akt. A.Bialobžeskis), nebepakeldamas nekūrybingo darbo, pabėga į mišką ir statosi namelį medyje. Tuo pačiu metu į miško sodybą netoliese atvažiuoja grupė triukšmingų jaunuolių, tarp kurių yra Dominyka (akt. J.Jutaitė). Dvi giminingos sielos suranda viena kitą. Tokie pagrindiniai siužeto štrichai.

Grįžtam į gamtą

Filmas tarsi kalba apie grįžimą į gamtą, apie savęs paieškas, apie civilizacijos ir gamtos susitikimą. Tęsia lyrinę gamtos ir žmogaus (lietuvio) tradiciją. Toji tradicija yra glaudžiai susijusi su lietuvišku charakteriu, kuris, kaip žinia, įaugęs giliai į žemę ir todėl nepajudinamas. Kalbėti apie jį taip pat sunku, kaip ir būti savikritiškam.

Koks jis, tas lietuviškas charakteris pagal filmą „Aš esi tu“? Pagrindinis personažas Baronas – melancholiškas, uždaras, nesocialus, nuo savo problemų bėgantis į mišką (pagal senesnį, romantišką apibrėžimą – „ieškantis suartėjimo su gamta“), bet pats brutaliai atsinešantis civilizaciją į gamtą. Jo santykiai su moterimis frustruoti, jis slepiasi po (paslap)tingumo kauke. Taigi – bejėgiško ką nors pakeisti lietuvio vyro portretas.

Gamta filme vaidina vieną svarbiausių vaidmenų ir yra tas fonas, kuriame iš detalių ryškėja naujojo lietuvio psichokultūrinis paveikslas. Šiuolaikinis lietuvis modernus, nes į gamtą išsiruošia su naujausia „Pasistatyk ekologišką namelį medyje pats“ technika, su alpinisto virvėmis, moderniais stiklo langais, krosnele ir unitazu. Į mišką važiuoja velomobiliu, o egzotiškų tropinių gėlių vazonus atsigabena valtele.

Manieringas ir snobiškas

Filme gausu globalios kultūros apraiškų, kurios pasiekia atokius gamtos kampelius ir tampa neatsiejama šiuolaikinio žmogaus (miestiečio gamtoje) dalimi. Kaimo sodyboje besilinksminantys jaunuoliai ir architektas, statantis namą medyje, nekontrastuoja, nes į gamtą atsineša tą patį patogaus gyvenimo modelį, stiliaus žurnalų gyvenimo būdą. Tarp reklaminių klipų poetikos ir coelhiškos „filosofijos“ (įsidėmėtini pirmieji ir paskutiniai kadrai) atrasime japoniško stiliaus pavėsinę, afrikietiškus būgnelius, turkišką kaljaną, kiniškus fakelus, pagoniškus ugnies ritualus, angliškąjį „Happy birthday“, italę, „kastanedišką“ juodaodį…

Man tai filmas apie šiuolaikinį, nemaištaujantį prieš savo tėvų kartą jaunimą, apie kartą, perimančią geriausius vasarojimo (vartojimo) įpročius. Filmas apie stagnaciją, kuri šiuo metu yra apėmusi mūsų visuomenę, nuotaika artimas „senam geram sovietiniam kinui“. Filmas, gramzdinantis į palaimingą transą. Tikriausiai neatsitiktinai kaimiečiai filme vaizduojami statiškai, kaip kaimo turizmo atvirukas. Viena filmo veikėja sako: „Gera, kaip senais gerais laikais. O sako, kad negali būti gera, kaip praeity…“

Architekto Barono tarzaniška „kelionė į save“ nepateikia atradimų, įžvalgų, mes nežinome herojaus praeities, draugystė, vaizduojama tarp jo ir Dominykos, yra blankoka, o jo vizijose pasirodantis juodaodis su užrašu „You am I“ kažkodėl primena dainą „Welcome to Lithuania“. Trumpai, tai manieringas, snobiškas filmas.

Vienas įdomiausių

Audriaus Juzėno „Vilniaus getas“ tik dabar pasiekė Klaipėdą, nors atrodo, kad būtų vėlavęs mažiausiai dvidešimt metų. Be plakatų, be šurmulio ir tik su 10-15 žiūrovų mažojoje „Žemaitijos“ salėje šis penkių milijonų litų vertės filmas tarsi neatrodo rimtas pasiekimas lietuvių kine, nors tai vienas įdomesnių pastarojo meto filmų. Gal net ir įdomiausias, jei į jį žiūrėsime profesionalių, gerai „sukaltų“ vakarietiškų filmų kontekste.

Scenarijų jam parašė Izraelio dramaturgas Joshua Sobolis, pagal savo paties pjesę „Getas“. Filmas pasakoja apie Vilniuje 1942-1943 metais veikusį žydų teatrą, kuris atsirado žydų policijos viršininko Jokūbo Genso (vokiečių akt. Heino Ferch) iniciatyva, prižiūrint nacių karininkui Kiteliui (vokiečių akt. Sebastianas Hulkas). Naciams šis teatras buvo kaip fasadas jų „humanitarinei“ propagandai skleisti, tuo tarpu tūkstančiams geto žydų teatro veikla atitolino mirtį, suteikė vilties ir tapo simbolišku pasipriešinimu terorui. Žydės dainininkės Chajos (vengrų akt. Erica Morazcan) ir nacio Kitelio santykių istorija nelabai primena meilės romaną (o tai pagal filmo anotacijas turėjusi būti pagrindinė tema). Svarbesnis čia yra Kitelio klastingas, piktdžiugiškas, netgi fantasmagoriškas santykis su teatru. Leisdamas teatrui veikti, Kitelis tuo pat metu tarsi režisuoja savąją premjerą, apie kurią žiūrovas numano ir kuri įvyks finale. Tačiau aktorius Hulkas kiekvieną filmo sceną tarsi pradeda visai iš naujo, todėl jo vaidinamas Kitelis – tarytum su sustingusia klastos kauke veide. Įdomesnis, žemiškesnis personažas – Gensas, tarpininkas, kuris, norėdamas išgelbėti kuo daugiau žydų, turi priimti daug kompromisų ir eiti iki galo, tuo kažkiek primena Ištvano Szabo „Mefistą“. Genso monologas puikiai apibūdina ir apibendrina žydų genocido absurdą.

Pliusas su minusu

Filmo lietuviškoji pusė yra stipri ir įsimintina: ypač gyvi, kontrastingi Vytauto Šapranausko ir Alvydo Šlepiko vaidmenys, o vienas ryškiausių filmo akcentų – kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzika.

Matyt, didžiausias „Vilniaus geto“ pliusas, virstantis minusu, yra jo intensyvumas. Scenarijus, o galbūt ir montažas nepalieka vietos atsitolinimui, atokvėpiui, perėjimams. Filmas žiūrimas vienu ypu, tarsi dvi serijos būtų sujungtos į vieną. Mizanscenos, dialogai, pirmas ir antras planas – viskas sustyguota, tikslu, vizualu, tačiau šiek tiek mechaniška ir sukuria epizodiškumo įspūdį. Nespėji įsigilinti į personažą (-us). Kita daugiau techninė problema, kuri trukdys anglakalbiui žiūrovui, – tai filmo įgarsinimas, veikėjų neaiški anglų kalbos tartis.

Tačiau pastarieji kritiški pastebėjimai bendro įspūdžio tikrai nesugadina – Lietuvai seniai reikėjo būtent tokio filmo, su nuosekliu siužetu, įdomia istorija, filmo, kurį būtų įdomu žiūrėti.

Žavi minutė kino

Didelio žiūrovų populiarumo sulaukė kovo pabaigoje „Kinopolio“ Klaipėdoje parodytas vienos minutės filmų festivalis „Pravda viena minutė“, o šiandien startuoja trumpametražių filmų festivalis „Next festival“ (Klaipėdoje jau antrą kartą).

Kiekvienas iš 99 „Pravdos“ festivalio lietuvių sukurtų filmukų telpa į vieną minutę ir būtent viena minutė tampa filmų žanru šiame festivalyje. Visi scenarijai, visi siužetai, net ir patys genialiausi, turėjo gulti į vienos minutės Prokrusto lovą. Kai kurie filmai taip ir atrodė: be galvos ir be kojų, bet daugelis iš jų buvo šmaikštūs ir išradingi iki pat paskutinės sekundės.

Klaipėdos žiūrovai išrinko tris labiausiai sužavėjusius: „Bomba“ (aut. Vadimas Besedinas), „Apreiškimas virš Akropolio“ (aut. Lina Sasnauskaitė) ir „Gerosios žinios“ (aut. Tadas Vidmantas).

Žiūrint šio festivalio filmus, neatstojo mintis, kad lietuviškas kinas atgims būtent iš tokių – vienos minutės – iniciatyvų.

Sugrįžta „Next festivalis“

O štai „Next festivalis“ konkursinėje programoje pasiūlys įvairiausių žanrų ir stilių trumpametražius filmus, atsiųstus net iš 48 šalių. Tokia įvairovė ne vienam gali pasirodyti per didelė ir nekonceptuali. Kaip gali videomenas būti kartu su vaidybiniu filmu?! O profesionalas – šalia mėgėjo?!.

Taigi kad gali! Nes dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus žino daug kino žanrų, stilių ir pakraipų, o dvidešimtojo amžiaus pradžios žmogelis žinojo tik vieną – kinas. Tokiu būdu „Next festival“ savotiškai siūlo sugrįžti prie kino šaknų ir neburbėti dėl stilių įvairovės, nes rafinuotumas bei galimybė rinktis dažnai virsta mūsų problema, o juk užtenka tik žiūrėti, klausytis ir suvokti.

Šiais metais tris dienas vyksiančiame festivalyje žiūrovai pamatys keturias programas. Festivalį sudaro dvi, kaip jau minėjau, ypatinga filmų gausa pasižyminčios konkursinės programos dalys, eksperimentinė „Pabaiga ir naujos pradžios“ bei speciali didelį atgarsį turėjusi Kolumbijos programa „Los Archivos Mayo“, kuria „Next festival-2006” Klaipėdoje startuos ir finišuos.

Filmų seansai vienu metu vyks skirtingose erdvėse S.Dacho namuose (Jūros g. 7) . Ten pat, likus valandai iki seansų pradžios, bus galima ir įsigyti bilietus (4-6 Lt).

„Next festival“ programoje šiandien 19 val. – Festivalio atidarymas. „Los Archivos Mayo“ Kolumbijos dokumentinis videomenas.

Balandžio 28 d. 18 val. – Konkursinė „Next festival“ programa (I dalis), 19.30 val. – „Pabaiga ir naujos pradžios“. Speciali eksperimentinė hardcore videomeno programa.

Balandžio 29 d. 18 val.- Konkursinė „Next festival“ programa (II dalis), 19.30 val. – „Los Archivos Mayo“. Kolumbijos dokumentinis videomenas. Festivalio uždarymas.

Platus dalyvių ir programos spektras (nuo Europos iki Azijos bei Pietų Amerikos) leis aprėpti skirtingas vaizdo meno kultūras, palyginti jų profilius bei atrasti, kuo ypatingas lietuviškas kinas ir videomenas tarptautiniame kontekste.

Jaunasis solistas parsivežė „Viltį“

Jaunasis solistas parsivežė „Viltį“

Klaipėdos universiteto trečiakursis I.Bakanas ruošiasi tapti operos solistu. Aleksandro Katkovo nuotrauka

Rita Bočiulytė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros trečiakursis Igoris Bakanas su savo dėstytoja doc. Ona Glinskaite ir koncertmeistere Larisa Karpova iš tarptautinio kamerinio dainavimo konkurso „Gintarinė lakštingala“ grįžo su prizu ir padėka.

Balandžio 7-15 dienomis Kaliningrade (Rusija) vykęs 7-asis tarptautinis kamerinio dainavimo konkursas „Gintarinė lakštingala“ sulaukė 53 dalyvių iš 14 šalių. Jame dalyvavo jaunieji (iki 35 metų) dainininkai iš Kanados, JAV, Graikijos, Armėnijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir kitur. Lietuvai atstovavo vienintelis vokalistas iš Klaipėdos.

Igoris sakė, kad nelengva buvo pasiryžti dalyvauti šiame konkurse. Mat jo dalyvio mokestis – 80 JAV dolerių, dar reikėjo lėšų, kad galėtų 10 dienų gyventi kitos šalies mieste. Iš kur studentui paimti tiek pinigų?!. Finansines problemas jam padėjo išspręsti Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius, skyręs pinigų konkurso dalyvio mokesčiui, ir Rusijos Federacijos generalinis konsulas Klaipėdoje Leonidas Basninas, parėmęs ne tik jo, bet ir abiejų dėstytojų kelionę į Kaliningradą.

Prestižiniu laikomas konkursas vyko trim turais. I.Bakanas pateko į antrąjį ir po jo buvo apdovanotas konkurso prezidento ir tarptautinės žiuri pirmininko Rusijos liaudies artisto Valerijaus Alijevo prizu „Viltis“ ir padėka, kad dalyvavo antrajame ture. Į jį pateko tik 20 jaunųjų dainininkų.

„Prizai buvo dalinami po kiekvieno turo, – pasakojo Igoriui akompanavusi koncertmeisterė L.Karpova. – Dėl jų rungėsi ir žinomi solistai profesionalai, ir dar tik pradedantys dainininkai. Apie trečiąjį turą mes su Igoriu galėjome tik pasvajoti. Konkurencija buvo didžiulė. Mat dauguma dalyvių jau ne vienerius metus dainuoja operos teatruose Paryžiuje, Niujorke, Maskvoje. Todėl tikras stebuklas, kad Igoris pateko į antrąjį turą, žiuri buvo pastebėtas ir įvertintas.“

Konkurso pirmajame ture I.Bakanas dainavo Leporelo ariją iš V.A.Mocarto operos „Don Žuanas“, D.Šostakovičiaus romansą „Džiaugsmo diena“, J.Tallat-Kelpšos „Žaliojoj lankelėj“. Antrajame ture jis atliko F.Šuberto dainą „Muzikai“, R.Šumano keturias dainas iš ciklo „Poeto meilė“ ir kt.

Dabar Igoris repetuoja Don Bazilijo vaidmenį Dž.Rosinio komiškoje operoje „Sevilijos kirpėjas”. Ją su studentais stato du profesoriai – Eduardas Kaniava ir Stasys Domarkas. Premjera – gegužės 7-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre.

„Rigoletas“ intrigavo artistais

„Rigoletas“ intrigavo artistais

Daiva Kšanienė

Kiekvieno operos (muzikinio) teatro repertuarą papuošia didžiojo italų kompozitoriaus Dž. Verdžio operos. Klaipėdos muzikiniame teatre iš 26 šio kūrėjo operų pastatytos dvi: “Traviata” bei “Rigoletas”. Pastarasis, uostamiesčio scenoje gimęs 2003-iųjų rugpjūtį, tuomet buvo parodytas tik tris kartus. Beveik po trejų metų pertraukos šį pavasarį teatras pasiryžo parodyti ketvirtąjį „Rigoleto“ spektaklį. Didžiausią susidomėjimą publikai kėlė jame debiutavę solistai – kai kurių pagrindinių vaidmenų atlikėjai bei kitas dirigentas…

Klaipėdiečių pastatytame Dž.Verdžio „Rigolete“ pirmąsyk pagrindinį vaidmenį atliko legendinis Lietuvos Rigoletas – E.Kaniava (dešinėje). Rigoleto (E.Kaniava) ir jos dukros Džildos (R.Petrauskaitė) duetas. Vyto Karaciejaus nuotraukos

Įrodė aktualumą

Operą pastatė ir ją anksčiau dirigavo Stasys Domarkas. Ketvirtąjį „Rigoleto“ spektaklį dirigavo Ilmaras Lapinis.

Apie netradicinę “Rigoleto” sceninę ir režisūrinę traktuotę, veiksmo vietą ir laiką, scenografiją, kostiumus jau buvo nemažai rašyta, tad neverta kartotis. Priminsiu tik, kad operos įvykiai vyksta ne XVI a. Italijoje (originalas), o mūsų dienomis; personažai – ne dvariškiai, pažai, tarnai, o XXI a. šešėlinio, nusikalstamo pasaulio veikėjai bei nekaltos jų aukos.

Režisierius R.Banionis, pasirinkdamas tokį režisūrinį sprendimą, be abejo, rizikavo, tačiau nesuklydo. Jam pavyko įrodyti (ir parodyti) Dž.Verdžio ir V.Hugo veikalo idėjinį bei meninį-muzikinį nemirtingumą, jo aktualumą šiandienos gyvenime, kuriame, kaip ir operos dramaturgijoje, nestinga konfliktų, kontrastų, aštrių antitezių, situacijų dramatizmo.

Maestro sužavėjo

Šio, ketvirtojo, spektaklio žiūrovus labiausiai intrigavo (gerąja prasme) Lietuvos operos senjoro, daugelio pagrindinių baritono partijų (Ūdrio, Onegino, Aleko, Figaro, Eskamiljo, Žermono ir kitų) atlikėjo Eduardo Kaniavos debiutas – Rigoleto vaidmuo Klaipėdos teatro scenoje.

Garsusis solistas daugelį kartų šią partiją yra dainavęs Lietuvos operos ir baleto teatre, kitose šalyse, įgyvendindamas įvairiausius režisūrinius sumanymus. Jam dirigavo skirtingiausio meninio braižo bei temperamento dirigentai.

Didžiulę operos dainininko patirtį turintis solistas nesunkiai, o svarbiausia, organiškai įsijungė į savitą, originalų klaipėdietiškąjį „Rigoletą”. Psichologiškai sudėtingą, tragišką, vidiniai prieštaringą, daugiabriaunį savo personažo vaidmenį E.Kaniava atliko įsijautęs, nes yra jį išsamiai išstudijavęs, puikiai suvokęs šio herojaus poelgių vidinę ir išorinę dinamiką.

E.Kaniava į darnią dramaturginę visumą suliejo sudėtingą Rigoleto vokalinę partiją ir įtikinamą sceninę raišką. Savitas, stiprus dainininko balsas, beveik nepakitęs nuo jaunystės laikų, skambėjo išraiškingai, niuansuotai. Vokališkai sudėtingą, plačios registrinės bei dinaminės amplitudės Rigoleto partiją solistas atliko muzikaliai ir sklandžiai. Žavėjo ir E.Kaniavos dikcijos aiškumas. Įspūdžio nesumenkino kai kur pasitaikę intonaciniai svyravimai (pernelyg sunki, kantilenos ir rečitatyviškumo prisodrinta partija).

Suspindėjo naujoji Džilda

Džildos (sopranas) vaidmeniu debiutavo solistė Rita Petrauskaitė. Nors jau ir patyrusiai operos dainininkei ši užduotis buvo nelengva tiek vokaliniu, tiek sceninės išraiškos (psichologiniu) požiūriu. Juk Džilda yra dramos socialinio konflikto ašis, susiduriančių jėgų centras. Jos vokalinei partijai būdinga šiluma, pasireiškianti ir žaismingose, nerūpestingose, virtuozinėse vietose – pirmojo veiksmo, sujaudintose, kantileniškose – antrojo veiksmo ir dramatinėse – trečiojo veiksmo scenose.

Džilda – R.Petrauskaitei visapusiškai tinkamas vaidmuo. Skaidrus, šviesaus tembro, aukšto diapazono balsas, nepriekaištingi, vaidmenį atitinkantys sceniniai duomenys, artistizmas padėjo solistei sukurti įtikinamą jaunos, naivios, mylinčios bei pasiaukojančios merginos paveikslą. Dainininkės balsas laisvai skambėjo netgi aukščiausiame registre ir beveik neforsuojant (o šito labai sunku išvengti); lyriniuose epizoduose – švelniai, “išlygintai”. Sunkiausią Džildos partijai pirmąjį veiksmą (ypač ariją) R. Petrauskaitė dainavo „lengvai“, profesionaliai nepriekaištingai.

Atsiskleidė vaidmenyse

Naujomis, ryškiomis spalvomis sužėrėjo Dalios Kužmarskytės Madalena (mecosopranas). Samdomo žudiko Sparafučilės sesuo Madalena nieko bendro neturi su pagrindinių herojų drama; abu jie nieko nežino ir nenori žinoti; rūpinasi tik pinigais ir savo malonumais. Išdykėlišką, nerūpestingą (šiek tiek aptemdytą nerimo, kad gali būti nužudytas jos naujasis mylimasis Hercogas) Madalenos vokalinę partiją D.Kužmarskytė dainavo emocingai, aistringai, o sceninį savo herojės įvaizdį kūrė žaviai ir originaliai.

Lietuvos operos ir baleto teatro solistas, turįs stiprų, turtingą obertonais balsą, Egidijus Dauskurdis (bosas) sukūrė labai ryškų, niūrų, siaubą keliantį, grubų ir tiesmukišką Sparafučilės vaidmenį.

Visuose “Rigoleto” spektakliuose Hercogo vaidmenį (tenoras) atlikęs svečias iš Vilniaus Algirdas Janutas ir šį kartą pasirodė be priekaištų. Dainininkas laisvai „valdo” savo labai gražaus tembro balsą, dainuoja lengvai, be įtampos; jo frazuotė plastiška, subtili, dažnai ekspresyvi. A.Janutas dar kartą įrodė turįs gerus artistinius duomenis, puikiai atsiskleidusius šiame vaidmenyje, nors šio personažo paveikslas operoje yra gana statiškas, netgi vienplanis.

Nedidelį tragišką Monteronės vaidmenį sėkmingai atliko Artūras Kozlovskis (bosas). Jo lūpose pirmą kartą operoje (be orkestrinės įžangos) išraiškingai nuskambėjo lemtingasis „prakeikimo” leitmotyvas, vėliau daugiausia susijęs su Rigoleto paveikslu.

Pakluso dirigento mostui

Kaip ir ankstesniuose “Rigoleto” spektakliuose, labai gražiai pasirodė teatro vyrų choras, įdomiai, raiškiai ir tiksliai padainavęs skambius, charakteringus, dažniausiai buitinėmis (šokinės) muzikos intonacijomis pagrįstus chorinius epizodus (ryškus pirmojo veiksmo maršo pobūdžio choras “Tyliai, tyliai”). Chorą parengė chormeisteris V. Konstantinovas.

Kokios svarbios bebūtų solinės partijos, ansambliai, chorai, tačiau vienas iš reikšmingiausių „vaidmenų” operose tenka orkestrui bei atlikėjui, jungiančiam sceną ir orkestrą, – dirigentui.

Ketvirtąjį „Rigoleto” spektaklį dirigavęs I.Lapinis sėkmingai atliko savo užduotį. Perimti diriguoti operą, paruoštą kito dirigento, ją savitai interpretuoti visada nelengva. Kita vertus, tokiu atveju yra galimybė tobulinti veikalo atlikimą, jį „šlifuoti”.

I.Lapinis operą „vedė” muzikaliai, dinamiškai, dramaturgiškai aiškiai, vientisai, jausdamas autentiškus tempus bei stilių. Akivaizdu, kad dirigentas operą įdėmiai ir rūpestingai išstudijavo, įsigilino; diriguodamas logiškai išryškino lyrinius epizodus, reljefiškai pabrėžė dramatines kulminacijas, niekur neslopino solistų. Gražiai skambėjo pirmojo veiksmo orkestro pianissimo, paskutiniojo veiksmo dramatiški, audringi momentai. I.Lapinio dirigavimo maniera santūri, vidujai sukaupta, tačiau visas sudėtingas operos ansamblis pakluso jo mostams.

Post scriptum

Ketvirtasis “Rigoleto” spektaklis tikrai pavyko; prie pasisekimo prisidėjo visa operos trupė, jos statytojai ir vadovai.

Kelios smulkios, visai individualios pastabos: manyčiau, kad šiek tiek (turint galvoje naujųjų” turtuolių skonį) reikėtų keisti (gal paryškinti) Džildos grimą pirmajame ir antrajame veiksmuose; Rigoleto invalido vežimėlis turėtų būti valdomas mechaniniu būdu, o ne ridenamas rankomis (kontrastas – mobilieji telefonai); niekaip nedera stora auksinė grandinė ant „neturtingo studento” (Hercogo) kaklo…

Genialiąją Dž.Verdžio operą „Rigoletas” pamatė dar nedaugelis klaipėdiečių. Todėl norėtųsi, kad ji kiek galima ilgiau išsilaikytų mūsų Muzikinio teatro, kurį jau laikas būtų pavadinti Operos teatru, repertuare.

Garsusis baritonas ir Klaipėdos Brass kvintetas koncertavo drauge

Garsusis baritonas ir Klaipėdos Brass kvintetas koncertavo drauge

Laima Sugintienė

Klaipėdos Brass kvintetui balandžio mėnesį sukanka 20 metų. Savo kūrybinės sukakties išvakarėse ansamblis klaipėdiečius pakvietė į koncertą su vilniečiu operos solistu Vytautu Juozapaičiu.

Garsiausias Lietuvos baritonas V.Juozapaitis su Klaipėdos Brass kvintetu surengė įspūdingą pasirodymą uostamiesčio publikai. Algimanto Kalvaičio nuotrauka

Brass kvintete muzikuoja jo vadovas Vilmantas Bružas ir Alius Maknavičius (trimitai), Algirdas Ulteravičius (valtorna), Steponas Sugintas (trombonas) ir Jurgis Dargis (tūba).

Koncerto programa tarsi veidrodis atspindėjo turtingą ir platų kolektyvo repertuarą – joje skambėjo taurioji klasika ir operų fragmentai, džiazas ir populiariosios muzikos šlageriai.

Kaip jau įprasta, didžiąją programos dalį sudarė įvairių kūrinių instrumentuotės. Jų autoriai – nuolatiniai bendražygiai Petras Jokubauskas ir Rimantas Giedraitis.

Siekdami praturtinti pučiamųjų muzikos raišką naujomis spalvomis, kolektyvo nariai ne vieną programą parengė dalyvaujant garsiems kviestiniams atlikėjams. Šiuokart kartu koncertavo Vytautas Juozapaitis (baritonas) ir Eglė Juozapaitienė (sopranas).

Pradėjo nuo… būgnų

Neabejotina koncerto puošmena buvo garsusis baritonas. Klausytojai ne tik įdėmai klausėsi ir šiltai sutiko dainininko pasirodymą, bet ir buvo dėmesingi daugeliui nežinomų jo biografijos faktų. Be dažnai skelbiamos informacijos apie įvairiapusę solisto veiklą – daugiau kaip 40 vaidmenų įvairiose scenose, šimtai koncertų, darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, televizijos laidos, įvairių jaunųjų dainininkų konkursų žiuri narys, prestižinių tarptautinių operos festivalių dalyvis ir t.t., – daugeliui netikėta buvo sužinoti apie jo karjeros vingius.

Mažai kas žino, kad savo kelią į muziką V.Juozapaitis pradėjo nuo … būgnų. Mat dainininko gimtajame Radviliškyje virė muzikinis saviveiklinis gyvenimas. Kiekvienoje mokykloje buvo po estradinį ansamblį. Viename jų trūko perkusininko. Juo ir tapo šiandien garsiausias mūsų baritonas. Tie penkeri metai, anot artisto, vienas šviesiausių jo muzikinio gyvenimo puslapių. Nepažindami natų, iš klausos „nuimdavo“ „Nerijos“, „Boney M“ kūrinius. Atlikėjas net buvo nusprendęs važiuoti į Klaipėdos fakultetus mokytis groti mušamaisiais…

Dainuojantis stalius

Su grojimu ansamblyje susijusi ir kita istorija: tuomet buvo įkalbinėjamas dalyvauti „Dainų dainelėje“ – ilgai nesutiko, nes … buvo gėda, visi juoksis… Tačiau tapo laureatu!

Šalia daugelio apdvanojimų ir titulų – Nacionalinės premijos ir „Auksinio disko” laureatas, Kristoforo, Kipro ir Operos švyturio nominantas, publikos simpatijų prizo laimėtojas, ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžiaus kavalierius ir t.t. – jis turi ir kitokių dokumentų.

Kad ir geležinkelininkų profesinės technikos mokyklos (ten mokėsi staliaus amato) diplomą su pagyrimu… Ir tik tuo metu lankydamas vokalo būrelį Mokytojų namuose buvo pastebėtas ir įkalbėtas studijuoti dainavimą. Ačiū operos teatro solistui Pranui Urkauskui, kad šiandien mes turime puikiai dainuojantį stalių.

O šiuo metu dainininkas studijuoja Mykolo Riomerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakultete Teisės ir valdymo specialybės magistrantūroje. Išties spalvinga asmenybė…

Publika sutiko audringai

Betgi grįžkime prie muzikos. Iš per 15 koncertinės veiklos metų sukurtų daugiau nei 40 baritono partijų koncerte skambėjo trys numeriai: šiltai ir emocionaliai sudainuotas lietuviškojo baritono repertuaro aukso fondo kūrinys – „Ūdrio daina“ iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“, lyriškai interpretuotas Volframo romansas iš R.Vagnerio operos „Tanhoizeris“ (beje, tai buvo pirmasis šiandien įspūdingo sąrašo vaidmuo Lietuvos operos ir baleto teatre, apie kurį artistas sakė: “Volframą prisimenu kaip sapną, lyg į vaikystę grįžčiau…“) bei efektingai ir temperamentingai atlikta, ypač audringai publikos sutikta garsioji Figaro kavatina iš Dž.Rosinio „Sevilijos kirpėjo”.

Beje, vokalistas yra prisipažinęs labai mėgstantis improvizuoti. Publika buvo itin sužavėta, kai solistas atsisėdo prie būgnų komplekto ir smagiai kartu su kvintetu akompanavo savo žmonai. Solistas sakė, kad Eglė – jo „ausys“, ji ir geranoriška kritikė, ir profesionali patarėja. Pora kartu atliko populiarųjį K.Franko „Panis Angelicus“ ir J.Cechanovičiaus „Meilės valsą“.

Turi gerbėjų

Koncerte kvintetas ne tik akompanavo dainininkams, bet ir pagrojo keletą solinių numerių iš įvairių operų. Skambėjo F. von Supe operos „Poetas ir valstietis“ uvertiūra, du efektingi fragmentai iš D.Šostakovičiaus sceninių opusų – „Satyrinis šokis“ iš baleto „Varžtas“ ir polka iš baleto „Aukso amžius“, Dž.Geršvino operos „Porgis ir Besė“ fragmentai bei kompozicija Š.Guno operos „Faustas“temomis.

Buvo džiugu Klaipėdos koncertų salėje matyti ir pirmojo Brass kvinteto koncerto klausytojus, smagu tarp senbuvių pastebėti ir naujus veidus. Belieka laukti afišų, kviečiančių į jubiliejinį vakarą.

Pianisto rečitalis – šlovė muzikai

Pianisto rečitalis – šlovė muzikai

Daiva Kšanienė

Nedaug turime Klaipėdoje koncertuojančių pianistų, reguliariai rengiančių fortepijoninės muzikos rečitalius. Viena iš retų išimčių – Jurijus Nekrasovas, balandžio 18-ąją Klaipėdos universiteto Koncertų salėje puikiai skambinęs V.A.Mocarto ir D.Šostakovičiaus muziką.

Pianistas J.Nekrasovas, naujausiame rečitalyje skambinęs V.A.Mocarto ir D.Šostakovičiaus muziką, dar kartą parodė, kad nesistengia publiką sužavėti lengvo pobūdžio ir suvokimo kūriniais. Egidijaus Jankausko nuotrauka

Bėda ir yda

Gabių, talentingų pianistų Klaipėdoje – kelios dešimtys, tačiau jų meninis potencialas nepanaudojamas. Dauguma jų, užgožti pedagoginio, koncertmeisterinio darbo, nebeturi laiko bei jėgų ruošti solines programas ir be atlygio koncertuoti.

Tai įsisenėjusi Klaipėdos muzikinio gyvenimo bėda ir yda: miestas iki šiol neturi koncertinio gyvenimo organizatoriaus – vietinės filharmonijos, besirūpinančios vietinių atlikėjų koncertų rengimu (prodiuseriavimu, reklama ir pan.). Didelės miesto muzikų viltys, sudėtos į Koncertų salę, nepasiteisino: ši organizacija susirūpinusi tik gastroliuojančiais kolektyvais ir iš svetur atvykstančiais pavieniais atlikėjais. Tuo tarpu dauguma (išskyrus savivaldybės finansuojamus bei dar vieną kitą kolektyvą) klaipėdiečių atlikėjų neturi jokios galimybės koncertuoti savojo miesto Koncertų salėje.

Tokia pozicija istoriškai prieštarauja senosios Klaipėdos tradicijoms, kurios, beje, yra saugotinos kaip muzikinis, dvasinis šio krašto kultūros paveldas; tęstinos, kaip būtinas autentiškos meninės terpės bei atmosferos mieste palaikymas.

Nepataikauja publikai

Klaipėdos universiteto koncertmeisteris Jurijus Nekrasovas, nepaisydamas negatyvios atitinkamų kultūrinių bei koncertinių institucijų nuostatos savų muzikų atžvilgiu, suranda galimybę reguliariai rengti autorinius rečitalius.

Balandžio 18-ąją jis surengė įspūdingą, didelį koncertą, skirtą dviejų iš esmės skirtingų stilių kompozitorių – V.A.Mocarto (250-osios gimimo metinės) ir D.Šostakovičiaus (100-osios gimimo metinės) – kūrybai.

Klausytojai dažnai mieliau klausosi skirtingų autorių, kontrastingų, įvairios stilistikos kūrinių. O atlikėjui sutelkti dėmesį į dviejų autorių muziką visada yra sunkiau. Tačiau J.Nekrasovo koncertinėms programoms tai būdinga. Jis nepataikauja publikai, nesistengia sužavėti lengvo pobūdžio ir suvokimo kūriniais.

Įrodė esąs virtuozas

Pirmojoje dalyje skambėjo V.A.Mocarto kūriniai: Fantazija ir fuga C-dur, Fantazija ir sonata c-moll, Sonata Nr. 18 F-dur ir “Lacrimosa” (iš “Requiem”, F.Listo transkripcija). Jų interpretacijoje pianistas įtikinamai perteikė mocartišką stilistiką, kartu praturtinęs ją savo meninės individualybės bruožais. J.Nekrasovo skambinamas Mocartas – lengvas, skaidrus, nuoširdus, kartu vyriškai santūrus.

Atliekant šio klasicizmo kompozitoriaus fortepijoninius kūrinius “apnuogintai” atsiskleidžia pianisto meninė branda ir technikos “įvaldymas”. J.Nekrasovas dar kartą įrodė turįs virtuozinę techniką (ir smulkią pirštų, ir oktavinę, ir akordinę, ir kt.), gražų, minkštą garso toną, puikiai tarnaujančius kūrinių esmės atskleidimui. Įprasminti, ne savitiksliai pasažai, “sudvasinta” melodinė linija lyriniuose fragmentuose puikiai atliepia dar galantiškojo stiliaus bruožais dvelkiančią V.A.Mocarto muziką.

Cikliniuose kūriniuose (trijų dalių sonatose) J.Nekrasovas muzikinę mintį plėtojo logiškai, tikslingai “išdėstydamas” prasmines bei dinamines kulminacijas, “augindamas” muzikinę dramaturgiją nuo greitųjų ekspresyvių pirmųjų dalių iki rondiškų, linksmų finalinių. Lėtosios dalys traktuotos šiek tiek romantiškai, bet nestokojant ir klasicistinio santūrumo.

Prasiveržė gaivalinga jėga

Antrąją dalį J.Nekrasovas paskyrė D.Šostakovičiaus kūrybai. Įdomu buvo klausyti jau vien todėl, kad savita ir talentinga rusų kompozitoriaus D.Šostakovičiaus muzika mūsų laikais koncertų salėse skamba labai retai. Pianistas atliko penkis Preliudus ir fugas (Nr.1, 2, 3, 19 ir 4) bei Sonatą fortepijonui Nr. 2 h-moll, op. 61 (trijų dalių).

J.Nekrasovas vėl pademonstravo muzikos stilių išmanymą bei meninę intuiciją. D.Šostakovičiaus muzikos atlikime prasiveržė gaivalinga jėga, santūrus (šiems kūriniams adekvatus) temperamentas.

Ypač įspūdingai skambėjo Sonata, kurios muzikos kalba (nors veikalas sukurtas 1942 m.) jau gana šiuolaikiška ir moderni: kampuota, rečitatyviška (bet turinti tautiškų rusiškų elementų) melodika, aštrūs harmoniniai sąskambiai, daugiaplanė faktūra, plati registrų apimtis.

J.Nekrasovas, naudodamas tikslius štrichus, išradingą, individualizuotą agogiką, nepriekaištingai perteikė šio stambaus veikalo nuotaikas, tembrines spalvas, dramaturgijos vingius bei kontrastus. Ekspresyviai, temperamentingai (vietomis monumentaliai) ir įtemptai skambėjo Sonatos greitosios dalys, o lėtoji dvelkė lyrizmu, skausmingu taurumu.

Apskritai J.Nekrasovo atlikimas pasižymi sugestyvumu, vyrišku jausmingumu (jokio sentimentalumo), formos suvokimu, apgalvota, išbaigta interpretacija.

Plius prie programos J.Nekrasovas paskambino lengvą, grakštų, virtuozišką N.Rimskio-Korsakovo kūrinį “Kamanės skridimas” bei P. Čaikovskio “Lopšinę” (abu S. Rachmaninovo transkripcijos).

J.Nekrasovo koncertą organizavo ir parėmė Rusijos Federacijos generalinis konsulatas Klaipėdoje, rusų kultūros bendrijos “Lada” ir “Otečestvo”.

Gausiai susirinkę klausytojai skirstėsi patenkinti, patyrę puikių sąlyčio su puikia muzika akimirkų.

Ką jaunieji klaipėdiečiai gali pasiūlyti tarptautinei meno rinkai

Ką jaunieji klaipėdiečiai gali pasiūlyti tarptautinei meno rinkai

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikia jaunųjų Klaipėdos miesto ir regiono menininkų kūrinių paroda „Salonas“. Parodos tikslas – atrinkti menininkus prestižiniam tarptautiniam projektui – “Jaunųjų Europos kūrėjų parodai”, kuri Klaipėdoje bus pristatyta šiemet lapkritį.

Tikintis tolerancijos

Klaipėdietiško jaunųjų „Salono” fragmentas.

Per pastarąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, Lietuvos dailėje įvyko staigūs ir reikšmingi pokyčiai šiuolaikinės meninės raiškos link. Tai liudija ne tik kūrybiniai, bet ir instituciniai reiškiniai: susiformavęs privačių galerijų tinklas, LDS ir ŠMC konfliktas, meno grupuočių veikla ir kita.

Postmodernistiniai judesiai neliko nepastebėti ir pasaulinėje meno aplinkoje: vis daugiau lietuvaičių įsilieja į tarptautinio meno gyvenimo ritmą.

Tokia situacijos kaita, suprantama, nereiškia, jog postmodernistinė raiška arba šiuolaikinės visuomenės mentalitetas yra vienintelė ir teisingausia kūrybos versija. Anaiptol. Tuo ši situacija ir patogi: vienoje terpėje gali koegzistuoti skirtingi mąstymai, reiškiniai ir gyvenimo būdai. Tolerancijos principu ne tik grindžiama kūrybinės laisvės idėja, bet ir skatinama normali konkurencija.

Keblumų kyla, kuomet šie principai yra pažeidžiami ar bent jau iš dalies nevystomi. Konkurencijos, tolerancijos ir sveikos kritikos trūkumas lemia neadekvačią meno rinkos situaciją ir nostalgišką kūrybos pulsą. Pasekmė – nesiformuojanti normalaus kūrybinio diskurso situacija bei paviršutiniškas meno raidos vertinimas.

Išlindo yla iš maišo

Tapytojų flange išsiskiria R.Budvytytės kompozicija „xxx“. J.Rakevičius nuosekliai plėtoja tradicinę keramikos techniką, jai suteikdamas maštabiškumo prieskonį.

Ši spontaniška įžanga – tai bandymas pradėti vertinti esamą Klaipėdos dailės situaciją per jaunųjų Klaipėdos miesto ir regiono kūrėjų parodos prizmę. „Salonas“ (skambus minėtos parodos pavadinimas) vieši Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Deja, tik pirmojo aukšto salėje. Antra vertus, gal ir gerai, nes didesnio ploto, regis, ir nepajėgtume užpildyti.

Nors pradinis parodos tikslas buvo iš eksponuojamų darbų atrinkti dešimt autorių, kurie galėtų vykti į tarptautinį Jaunųjų Europos kūrėjų parodos itinerariumą, galiausiai ji virto ir apžvalginiu projektu, leidžiančiu apskritai įvertinti jaunosios dailininkų kartos situaciją mieste ir regione.

Šis parodos aktualumas išryškėjo jau surinkus ir išeksponavus jaunųjų kūrinius. Nuolatinė kūrybingo jaunimo trūkumo pabrėžtis išlindo kaip ta yla iš maišo! Nors parodoje eksponuojami 22 autorių darbai, tačiau bendrame mokymo institucijų ir mieste bei regione gyvenančių kūrybingų jaunuolių kontekste skaičius ne tik graudina, bet dar ir atskleidžia pasyvumo ir abejingumo būseną. Kita vertus, dalyviai turėjo tik mėnesį savo darbams į Parodų rūmus pristatyti. Tai gal tie 22 jau vien dėl to verti teigiamo vertinimo ir pašlovinimo.

Reprezentuoja ateitį

Kūrybinio pasaulio naujokai (dažnai dar tebestudijuojantys jaunuoliai), jau kojas jame kiek apšilę kūrėjai bei gerokai šventu meno vandeniu apsišlakstę menininkai – toks parodoje dalyvaujančiųjų kontingentas. Tai neabejotinai džiugina, nes suteikia galimybę vertinti. Vertinti tiek pagal turimą potencialą ir ateities perspektyvas, tiek chronologiniu matmeniu, tiek per skirtingą gauto išsilavinimo paralelę.

Žvilgtelkime giliau. Ir geriausiai nesistengdami išskirti vieno ar kito menininko, o tiesiog gretindami jų ieškojimus su europietiškomis tendencijomis. Praėjusiais metais Montružo mieste (Prancūzija) vykusiame tarptautinės Jaunųjų Europos kūrėjų parodos atidaryme (mat paroda vyksta kasmet, o ateityje, prisijungus didesniam skaičiui miestų partnerių, planuojama, jog peraugs į bienalę) eksponuojamų menininkų kūrinių lygis svyravo nuo labai silpnų iki realių ateities grandų. Tokia ir yra parodos misija – suteikti galimybę dar nežinomiems autoriams tapti matomiems ir pripažintiems. Todėl ir pats pa-rodos konceptas yra ne tik unikalus, kadangi pristato pačių jauniausių, vis dar ieškančių savo tikrojo kūrybinio kelio kūrėjų darbus, bet ir drąsus savo charakteriu ir užmojais, nes reprezentuoja ateities talentus, kryptis ir tendencijas.

Dominuoja fotoeksperimentai

L.Larionovos ir E.Diglio darbai. Dariaus Vaičekausko nuotraukos

Minėtame parodos kontekste klaipėdiečiai atrodytų visai neprastai, tačiau juk visada norisi tobulėjimo. O tuomet pradedi lyginti su dar platesniais globaliais kontekstais ir paaiškėja, kad esminis lietuvaičių išskirtinumas – gebėjimas suderinti savo unikalų kūrybinį ir mentalinį žvilgsnį bei šiuolaikinio pasaulio pažinimo interpretacijas.

Tuo parodoje labiausiai galbūt išsiskiria jau kojas meno pasaulio baseine kiek pamirkę kūrėjai: surengę ne vieną personalinę parodą, dalyvavę grupiniuose projektuose, atradę savo braižą ir plastinę kalbą. Tarp jų paminėtini J.Rakevičius, D.Vaičekauskas, A.Petkus, P.Aleknavičius, J.Malinauskas ir kiti.

Nors prancūzų inicijuoto projekto esmė – būti atviriems visoms meninės raiškos formoms, klaipėdiečiai pirmenybę, regis, atidavė fotografijos eksperimentams. Nepaisant to, keli tapybos darbai, trimačiai objektai, instaliacijos ir videotransformacijos suteikė pa-rodai pilnatvės.

Kiekvienas menininkas parodai galėjo pateikti tik vieną savo darbą (ar ciklą), o tai neabejotinai neleidžia susidaryti bendro autoriaus kūrybos spektro ir vis dėlto – bendrame kontekste įgalina apibrėžti kūrėjo stilistiką, interesus, kūrybinio proveržio galimybes.

Citata virsta svajone

Originaliai parodoje skamba Godos Venclovaitės, Kristinos Samoškaitės, Lilijos Larionovos, Jurgio Malinausko instaliacijos.

Eksploatuodami jau naudotus pirmavaizdžius – citatas, tradicinę grafikos techniką, Merlinos Monro įvaizdį ar simbolinį vandens šventumą, menininkai juos įvelka į naują kontekstinį rūbą ir taip kuria savitas metamorfozes. Tuo būdu citata virsta svajone, kuri, išsiuvinėta ant drobinio maišelio paviršiaus, įgauna sakralumo aurą – savotiškai imituojamas tradicinis medžių apraišymas svajonių raišteliais, krikščioniškų votų kolekcijos ar Raudų sienos parafrazės.

Grafikos tradiciją stengiamasi išsaugoti pasitelkiant didinamąjį stiklą, M.Monro legenda įgauna tik „Pakabos“ statusą, o krikščioniškomis asociacijomis grindžiama šiuolaikinė švaros sąvokos transformacija: šiukšliadėžės tampa vandens šuliniais, o virš jų kabantis rankšluostis, kryžius ir puodelis – šventumo aspiracijomis.

Objektais manipuliuoja ir Andrius Petkus, Pranas Aleknavičius, Julius Rakevičius. Tačiau jei pirmieji du autoriai eksperimentuoja netikėtu kiaušinių dėklo ir svarmenų sugretinimu ar medžio skulptūros suplokštinimu, tai J.Rakevičius nuosekliai plėtoja tradicinę keramikos techniką, jai suteikdamas maštabiškumo prieskonį.

Jokių netikėtumų

Tapytojų flange plėtojama simbolistinė tematika, peizažas, plastikoje dominuoja lietuviškos mokyklos tradicija: viena vertus – žemės spalvų koloristika, kita vertus – aktyvi „gudaitiška“ tapysena. Jokių drastiškų perversijų, netikėtų kompozicijų ar siužetinių linijų.

Šiame kontekste gal išsiskirtų tik Ritos Budvytytės kompozicija „xxx“ – demontuojanti eksponuojamo arklio pasturgalio vaizdinį ir iš jo suformuojanti naują mozaikinę abstrakčią kompoziciją.

Vos keli autoriai pasitelkia audio­- ir videopriemones – priešingai šiandienos meniniame gyvenime nusistovėjusioms tendencijoms. Pastarosios vėlgi naudojamos kiek primityviai: mėgėjiška garso ir/ar vaizdo žaliava eksponuojamam kūriniui nei trukdo, nei padeda. O tada, regis, nelabai ir reikalinga.

Paminėtinas tik Dovydo Augaičio videodarbas „IJO“, funkcionuojantis ne kaip pagalbinė priemonė, bet kaip savarankiškas kūrinys. Šiuolaikiška kompiuterinė plastika ir tradiciška meilės istorija šiam darbui suteikia vertybinį aspektą.

Nuspręs komisija

Minėtas fotomenininkų darbų antplūdis parodoje, deja, nenustebino. Minimalistinėje, dažniausiai monochrominėje fotografijoje vyrauja peizažo linija. Žvelgiant iš tradicinio rakurso, darbai lyg ir neprasti, tačiau nei techniškai, nei tematiškai neatskleidžia nieko novatoriško, originalaus.

Gal tik D.Vaičekausko fotomozaikos formuluoja naują estetinį ir šiuolaikišką fotožvilgsnį. Įdomiai fotografija operuoja ir Simona Kaušaitė, kurios kompozicijoje „Vertybės vabalo akimis“ fotografija, regis, atlieka tik iliustracijos funkciją greta eksponuojamam „internautininkų“ dialogui.

Apibendrinant lieka apgailestauti, jog ne visi kūrybiškai stipriausi menininkai pasirodė parodoje, bei konstatuoti, jog, nepaisant to, pa- roda pavyko. Ir visų pirma todėl, kad tapo savotišku pirmuoju bandymu pristatyti jaunąją Klaipėdos miesto ir regiono kartą. Galutinius įvertinimus paskelbs komisijos verdiktas, nulemsiantis, kurių menininkų darbai keliaus į parodą Prancūzijoje, o vėliau – ir po visą Europą.

Šiandien telieka tikėtis, jog tai – ne paskutinė jaunųjų kūrėjų kelionė į pripažinimą, kad tokių parodų tradicija taps impulsu jauniesiems kurti ir tobulėti.

Klaipėdietės muzikinio haiku klausysis prancūzai

Klaipėdietės muzikinio haiku klausysis prancūzai

Pavelas Šumovas (Ukraina). Pavasario alsavimas. 2005 m. Drobė, aliejus, 70×125 cm.

Klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinio premjera rytoj nuskambės festivalyje Prancūzijoje.

Kompozitorės L.Narvilaitės muzika „krito į akį“ amerikiečių pianistui Aleksandrui Palėjui. Pernai gastroliuodamas Lietuvoje jis atliko L.Narvilaitės opusą „Juodi balti trumpėjantys garsai“ fleitai, altui ir fortepijonui (2005). Susižavėjęs šiuo kūriniu, pianistas susitarė ir dėl naujo.

A.Palėjus inspiravo naująjį muzikinį L.Narvilaitės haiku. Taip atsirado impresionistinė kompozicija poetišku pavadinimu „Ryto prieblanda staiga pavirto jūra pražydusių vyšnių“ fleitai, klarnetui, altui, violončelei ir fortepijonui.

Naujasis kūrinys balandžio 27-ąją pirmąsyk bus atliktas Moulin d’Andé (Prancūzija), 15-ajame Aleksandro Palėjaus ir jo draugų festivalyje (Festival Alexandre Paley et ses amis), kuris šiemet „dedikuotas“ fortepijonui.

Todėl ir naujajame L.Narvilaitės opuse fortepijonas atlieka solisto vaidmenį: virtuoziški žėrintys arpeggio pasažai sukuria mirgėjimo įspūdį, kitų instrumentų tęsiamos linijos nusidriekia tarsi pamažu besisklaidanti prieblanda. Šitaip autorė mėgina perteikti japoniško haiku, kurio eilutę pasiskolino savo kūrinio pavadinimui, atmosferą.

Festivalio programose taip pat dalyvauja lietuvių atlikėjai Laima Šulskutė (fleita) ir Rolandas Romoslauskas (altas).