Dvasingasis raganius: servus plebis

Dvasingasis raganius: servus plebis

Gitana Gugevičiūtė

Klaipėdos dramos teatre rampų šviesą išvydo V.Krėvės apysakos „Raganius“ inscenizacija, sukurta Kęstučio Macijausko.

Grąžina prie šaknų

Č.Judeikio Gugis – šmaikštus, įžvalgus, išmintingas romantikas.

V.Krėvės „Raganiaus“ incenizavimas (toks, kaip jis pastatytas) teatro scenoje liudija inversišką variantą: jei prieš beveik šimtmetį atsiradęs lietuvių profesionalus teatras ieškojo įvairių meninio kalbėjimo būdų, formavo tam tikrą estetikos sampratą, tobulino atlikimo principus ir „lavino“ publiką, tai šįkart siekiama grįžti prie šaknų ir lietuvių dvasios esmę atskleisti liaudies teatro kalba.

Aktorius ir režisierius K.Macijauskas prieš daugelį metų prisijaukino „tautinį“ arkliuką ir sėkmingai ant jo jodinėja šiandien. Tiesa, kaimo bėrio ramus risnojimas ar atkaklus kinkavimas galva, tempiant ratus su šienu ar vežėčias su piršliu ir jaunikiu, daugeliui nebėra toks patrauklus kaip profesionalus žirgų sportas. Tačiau savo žiūrovą spektaklis tikrai turės. Tai liudija prieš dvejus metus pastatytas I. Šeiniaus „Kuprelis“ ir nuo scenos nenulipančios prieš trylika metų joje gimusios Žemaitės „Trys mylimos“. Daugiau nei dešimt nacionalinės klasikos kūrinių inscenizavęs režisierius, apeliuodamas į V.Krėvės kūrybos tautiškumą ir dvasingumą, nauju spektakliu pasišovė žiūrovą sugrąžinti prie šaknų, iš kurių išaugome, ir prie tų dvasinių vertybių, kurios leidžia mums jaustis laisviems. Misionieriška pozicija.

V.Krėvės „Raganius“ – dviejų dalių liaudiška komedija. Patikslinsiu: komedija ir beveik tiksli apysakos inscenizacija – išlaikomas savitas rašytojo stilius, bet atsisakoma vidinio dramatizmo, dinamikos, dialektikos, galų gale – gelmės.

Profesionaliems aktoriams šioje liaudiškoje komedijoje lemta atlikti schematiškus, tipizuotus vaidmenis – bet kurį jų „išklampotų“ koks nors talentingesnis liaudies teatro vaidintojas, profesionalios aktorystės mokslų ir neragavęs.

Virpina sielos stygas

Jonas Kukis (R.Nedzveckas) tik žmonai (N.Sabulytė) atveria savo širdį.

Scenografė M.Benetytė priderino scenovaizdį prie režisūrinio sumanymo: kaip keletą pastarųjų spektaklių prie sienos išstatė O.K., taip ir scenografė sukūrė dviejų dalių sienelę iš lentelių, su langelių kontūrais, lentynėlėmis, plyšiais, etc. Labai patogu ir funkcionalu – atnešamas stalas, suolas ar alaus statinė, ir be jokio vargo nurodoma veiksmo vieta: Kukio troba, Gugio „laužas“, šiaip kaimas. Plačiąja prasme veiksmo vieta ta pati – medinis, šiaudinis Dzūkijos kaimas Ramūnai. Scenos centre (jos gilumoje) – stilizuota liepa (kiek „pasavivaliaujant“ į „Raganiaus“ istoriją atvedamas Grainys su savo liepa iš apsakymo „Skerdžius“), apkaišyta mediniais paukštukais. Aplink ją, sujungdami mizanscenas, vis sukasi sparnuoti dvasingumo įsikūnijimai – angeliukai. Antrojoje dalyje, kai Kukis ir Gugis klaidžioja po dangaus platybes, tas vargo „ešafotas“ nusileidžia ir atsiveria „dangiškosios platybės“: centre – Grainio liepos kelmas, angeliukai pučia muilo burbulus, šv. Petras žvejoja, kairėje – durys į skaistyklą, dešinėje – į pragarą. Pirmojoje inscenizacijos dalyje vyrauja buitis, o antrojoje tarsi nusimetamas buitiškas apsiaustas ir iškyla būtis.

Kompozitorius G.Kizevičius bene profesionaliausiai pažvelgė į spektaklio kūrimą ir, saikingai pavirpindamas lietuvio dvasinių kanklių stygas, maloniai pakuteno žiūrovo ir spektaklio sielą. Partitūros, į kurią įsispraudžia liaudies dainų melodijos, giedamos silpnais senstančiais balsais, neperpasakosiu (ne Mocartas esu) – nueisite ir pasiklausysite.

Neprasimušė prasmė

„Raganiaus“ rojaus vizija. Šv. Petras su meškere – R.Pelakauskas. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Spektaklyje vaidina aktoriai Č.Judeikis (Gugis), V.Jočys (Petras Lukošiūnas), L.Krušnaitė, A.Mikitavičiūtė, J.Naujokas (Grainys), N.Narijauskaitė, R.Nedzveckas (ūkininkas Jonas Kukis), R.Pelakauskas (žandaras ir šv. Petras), M.Poškus (jaunasis Jonas Kukis), R.Račkauskaitė, N.Sabulytė, I.Simonaitytė, A.Šimanskis (ūkininkas Misiulis) ir pats spektaklio režisierius K.Macijauskas (krautuvininkas Jankelis).

Iš visos šios armijos geriausiai „juokina“ V.Jočys, neblogai – R.Pelakauskas (režisieriai, duokite galų gale aktoriui normalų vaidmenį – potencialas prašosi būti realizuojamas), K.Macijauskas (kitaip ir būti negali – paro-dijuojami žydeliai visada kelia šypseną).

Č.Judeikis „nejuokina“ – jam suteikta kita misija. Gugis – romantiškas, idealizuotas veikėjas: šmaikštus, įžvalgus, išmintingas, bet tai žiūrovas žino iš kadaise skaityto chrestomatinio teksto.

Nors spektaklio visuma įdomi, režisūrinis sprendimas – neoriginalus, vaidmenys – neindividualizuoti, veikėjų kalbinės charakteristikos – neryškios (tai ir V.Krėvės stiliaus ypatybė). Nebuvo suvaidintas nė vienas profesionalaus teatro scenos vertas vaidmuo: štampai, klišės, tipažai, paviršius…

Incenizacijoje itin gyvas V.Krėvės dainiškojo stiliaus kanonas: ornamentuota kalba, jos melodingumas, ritmas, dzūkiškos intonacijos. Bet per dzūkavimą ir prastą artikuliaciją kartais neprasimuša žodžio prasmė.

Naujos kokybės neįgavo

Antra vertus, inscenizacija liudija, kad teatro galimybės ir teisės yra primirštos. Anot F.Diurenmato, „teatras labai dažnai koreguoja autorių, aktoriai paverčia skardą auksu. <…> Tylėjimas gali atstoti visą pasažą, gestas – visą sceną. Teatras geba daug ką trumpinti, supaprastinti ir nė iš tolo nereikalauja visų tų komentarų, į kuriuos dažnai nuslysta autorius“. Rašytojui visada gresia kova su žodžiu ten, kur žodžių visai nereikia, o teatras gali be tų žodžių apsieiti. Ir dar kartą inversija: spalvingus veikėjų charakterius režisierius „sukonkretina“, o aktoriai „auksą verčia skarda“. Iliustratyvūs epizodai, pasakojamojo, o ne dramatinio pobūdžio dialogai, beveik pažodžiui į dialogus perkelti aprašymai.

1938-aisiais B.Sruoga rašė: „Kuriais sumetimais besivadovaudami jūs, pagirtieji vyrai, nustatote dramos teatrui repertuarą? – O! Mat, mat! – atsakys pagirtas vyras. – Su repertuaru visai blogi popieriai. Teatras – vienas vienintelis, o publiką turime aptarnauti pačią įvairiausią. Vienas nori tragedijos, kitas – komedijos, trečias – melodramos, o ketvirtas – stačiai inscenizuotų kunkuliukų. Visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, visi mokesčius moka – visų interesai turi būti patenkinti. Bet ir čia mūsų vargai vargeliai nesibaigia. Teatrą lanko seni ir jauni, vyrai ir moterys, direktoriai ir asmens sekretorės, verslovininkai, darbininkai, gaspadoriai ir visokie beūsiai filosofai su rainomis kepuraitėmis. Ir jie – pilnateisiai Lietuvos piliečiai. <…> Menas servus plebis yra ne kas kita, kaip tik, vulgariai tariant, menas pagal nosį: kokia nosis – toks ir menas. Norima repertuaras publikai padaryti nelyginant putrą šeriamiems pono Dievo gyvulėliams: še tau, še tau, še – ir tu nebūsi užmirštas, tik nežviek susimildamas…“ („Apie tiesą ir sceną“, p. 192-195).

Reikšmingesnio posūkio originaliosios dramaturgijos repertuare dar teks palūkėti: Klaipėdos dramos teatre neatsiskleidė nei žanrinė įvairovė, nei nauja tematika, o sceną „užbarikaduoja“ tautinės tematikos veikalai – neužmiršti, bet ir neįgavę naujos kokybės, pretenduojantys atlikti edukacinę misiją. Tokie „tautiniai rezervatai“, kuriuose klumpėti aktoriai už pinigus vaidina Lietuvos praeitį.

Spektaklis „Raganius“ – gražus, šiltas, tvarkingas reginys. Galės dalyvauti klojimo teatrų festivaliuose.

Apie lietuvišką charakterį ir pavėlavusius filmus

Apie lietuvišką charakterį ir pavėlavusius filmus

Žydrūnas Drungilas

Galbūt atrodo pavėluota rašyti apie filmus, kurių premjeros Lietuvoje įvyko jau prieš kelis mėnesius, tačiau Klaipėdoje tos premjeros dar labiau vėluoja. Matyt, todėl, kad tai toliausiai į vakarus nutolęs Lietuvos didmiestis, kurį neretai įvairūs dalykai iš rytų pusės pasiekia labai pavėlavę.

Kadras iš K.Vildžiūno filmo „Aš esi tu“. Kadras iš A.Juzėno fimo „Vilniaus getas“. Fragmentas iš konkursinės „Next festival“ programos.

Nenugalimi melancholikai

Nors išimčių esama ir čia. Filmo „Aš esi tu“ kūrėjų komanda pasirūpino ne tik filmo beveik sinchronine premjera Klaipėdoje, bet ir patys atvažiavo pristatyti naujausio režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmo.

Kaip pastebėjo ne vienas garbus kritikas, tai labai gražus filmas. Užliūliuojantis gamtos peizažais, lyrizmu, melancholiškais personažais, neskubriais kadrais ir vasaros nostalgija. Kur ten koks Kim Ki Dukas!.. Lietuviai nenugalimi melancholiškojo estetizmo srityje.

Filme puikiai pagautas mūsų visuomenės Zeitgeist ir lietuviškas charakteris. „Aš esi tu“ taip pat be priekaištų tęsia lietuviškosios kinematografijos tradiciją kalbėti užuominomis, punktyrais, nuotaikų potėpiais, vaizdingais kadrais ir paslėpta mintimi.

Šie mano pastebėjimai yra „pusiau ironiški“, nes, viena vertus, sunku atsispirti kinematografiškam lietuviškos gamtos grožiui, o kita vertus, galima būtų pritarti A.Dočkui, teigiančiam, kad „lietuviški filmai labai gerai moka nieko nepasakyti, o po to prisidengti įkyrėjusiu pasiteisinimu – tegul žiūrovas galvoja pats“ (Aivaras Dočkus „Aš esi tu“ – lietuviškas kinas ateina miškais…“, „Klaipėda“, 2006 m. kovo 17 d.). Man šis filmas tiesiog simptomiškai atspindi dabartinę mūsų visuomenės stagnaciją ir persisotinimą.

Pagrindinis filmo „Aš esi tu“ herojus – naujųjų laikų architektas Baronas (akt. A.Bialobžeskis), nebepakeldamas nekūrybingo darbo, pabėga į mišką ir statosi namelį medyje. Tuo pačiu metu į miško sodybą netoliese atvažiuoja grupė triukšmingų jaunuolių, tarp kurių yra Dominyka (akt. J.Jutaitė). Dvi giminingos sielos suranda viena kitą. Tokie pagrindiniai siužeto štrichai.

Grįžtam į gamtą

Filmas tarsi kalba apie grįžimą į gamtą, apie savęs paieškas, apie civilizacijos ir gamtos susitikimą. Tęsia lyrinę gamtos ir žmogaus (lietuvio) tradiciją. Toji tradicija yra glaudžiai susijusi su lietuvišku charakteriu, kuris, kaip žinia, įaugęs giliai į žemę ir todėl nepajudinamas. Kalbėti apie jį taip pat sunku, kaip ir būti savikritiškam.

Koks jis, tas lietuviškas charakteris pagal filmą „Aš esi tu“? Pagrindinis personažas Baronas – melancholiškas, uždaras, nesocialus, nuo savo problemų bėgantis į mišką (pagal senesnį, romantišką apibrėžimą – „ieškantis suartėjimo su gamta“), bet pats brutaliai atsinešantis civilizaciją į gamtą. Jo santykiai su moterimis frustruoti, jis slepiasi po (paslap)tingumo kauke. Taigi – bejėgiško ką nors pakeisti lietuvio vyro portretas.

Gamta filme vaidina vieną svarbiausių vaidmenų ir yra tas fonas, kuriame iš detalių ryškėja naujojo lietuvio psichokultūrinis paveikslas. Šiuolaikinis lietuvis modernus, nes į gamtą išsiruošia su naujausia „Pasistatyk ekologišką namelį medyje pats“ technika, su alpinisto virvėmis, moderniais stiklo langais, krosnele ir unitazu. Į mišką važiuoja velomobiliu, o egzotiškų tropinių gėlių vazonus atsigabena valtele.

Manieringas ir snobiškas

Filme gausu globalios kultūros apraiškų, kurios pasiekia atokius gamtos kampelius ir tampa neatsiejama šiuolaikinio žmogaus (miestiečio gamtoje) dalimi. Kaimo sodyboje besilinksminantys jaunuoliai ir architektas, statantis namą medyje, nekontrastuoja, nes į gamtą atsineša tą patį patogaus gyvenimo modelį, stiliaus žurnalų gyvenimo būdą. Tarp reklaminių klipų poetikos ir coelhiškos „filosofijos“ (įsidėmėtini pirmieji ir paskutiniai kadrai) atrasime japoniško stiliaus pavėsinę, afrikietiškus būgnelius, turkišką kaljaną, kiniškus fakelus, pagoniškus ugnies ritualus, angliškąjį „Happy birthday“, italę, „kastanedišką“ juodaodį…

Man tai filmas apie šiuolaikinį, nemaištaujantį prieš savo tėvų kartą jaunimą, apie kartą, perimančią geriausius vasarojimo (vartojimo) įpročius. Filmas apie stagnaciją, kuri šiuo metu yra apėmusi mūsų visuomenę, nuotaika artimas „senam geram sovietiniam kinui“. Filmas, gramzdinantis į palaimingą transą. Tikriausiai neatsitiktinai kaimiečiai filme vaizduojami statiškai, kaip kaimo turizmo atvirukas. Viena filmo veikėja sako: „Gera, kaip senais gerais laikais. O sako, kad negali būti gera, kaip praeity…“

Architekto Barono tarzaniška „kelionė į save“ nepateikia atradimų, įžvalgų, mes nežinome herojaus praeities, draugystė, vaizduojama tarp jo ir Dominykos, yra blankoka, o jo vizijose pasirodantis juodaodis su užrašu „You am I“ kažkodėl primena dainą „Welcome to Lithuania“. Trumpai, tai manieringas, snobiškas filmas.

Vienas įdomiausių

Audriaus Juzėno „Vilniaus getas“ tik dabar pasiekė Klaipėdą, nors atrodo, kad būtų vėlavęs mažiausiai dvidešimt metų. Be plakatų, be šurmulio ir tik su 10-15 žiūrovų mažojoje „Žemaitijos“ salėje šis penkių milijonų litų vertės filmas tarsi neatrodo rimtas pasiekimas lietuvių kine, nors tai vienas įdomesnių pastarojo meto filmų. Gal net ir įdomiausias, jei į jį žiūrėsime profesionalių, gerai „sukaltų“ vakarietiškų filmų kontekste.

Scenarijų jam parašė Izraelio dramaturgas Joshua Sobolis, pagal savo paties pjesę „Getas“. Filmas pasakoja apie Vilniuje 1942-1943 metais veikusį žydų teatrą, kuris atsirado žydų policijos viršininko Jokūbo Genso (vokiečių akt. Heino Ferch) iniciatyva, prižiūrint nacių karininkui Kiteliui (vokiečių akt. Sebastianas Hulkas). Naciams šis teatras buvo kaip fasadas jų „humanitarinei“ propagandai skleisti, tuo tarpu tūkstančiams geto žydų teatro veikla atitolino mirtį, suteikė vilties ir tapo simbolišku pasipriešinimu terorui. Žydės dainininkės Chajos (vengrų akt. Erica Morazcan) ir nacio Kitelio santykių istorija nelabai primena meilės romaną (o tai pagal filmo anotacijas turėjusi būti pagrindinė tema). Svarbesnis čia yra Kitelio klastingas, piktdžiugiškas, netgi fantasmagoriškas santykis su teatru. Leisdamas teatrui veikti, Kitelis tuo pat metu tarsi režisuoja savąją premjerą, apie kurią žiūrovas numano ir kuri įvyks finale. Tačiau aktorius Hulkas kiekvieną filmo sceną tarsi pradeda visai iš naujo, todėl jo vaidinamas Kitelis – tarytum su sustingusia klastos kauke veide. Įdomesnis, žemiškesnis personažas – Gensas, tarpininkas, kuris, norėdamas išgelbėti kuo daugiau žydų, turi priimti daug kompromisų ir eiti iki galo, tuo kažkiek primena Ištvano Szabo „Mefistą“. Genso monologas puikiai apibūdina ir apibendrina žydų genocido absurdą.

Pliusas su minusu

Filmo lietuviškoji pusė yra stipri ir įsimintina: ypač gyvi, kontrastingi Vytauto Šapranausko ir Alvydo Šlepiko vaidmenys, o vienas ryškiausių filmo akcentų – kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzika.

Matyt, didžiausias „Vilniaus geto“ pliusas, virstantis minusu, yra jo intensyvumas. Scenarijus, o galbūt ir montažas nepalieka vietos atsitolinimui, atokvėpiui, perėjimams. Filmas žiūrimas vienu ypu, tarsi dvi serijos būtų sujungtos į vieną. Mizanscenos, dialogai, pirmas ir antras planas – viskas sustyguota, tikslu, vizualu, tačiau šiek tiek mechaniška ir sukuria epizodiškumo įspūdį. Nespėji įsigilinti į personažą (-us). Kita daugiau techninė problema, kuri trukdys anglakalbiui žiūrovui, – tai filmo įgarsinimas, veikėjų neaiški anglų kalbos tartis.

Tačiau pastarieji kritiški pastebėjimai bendro įspūdžio tikrai nesugadina – Lietuvai seniai reikėjo būtent tokio filmo, su nuosekliu siužetu, įdomia istorija, filmo, kurį būtų įdomu žiūrėti.

Žavi minutė kino

Didelio žiūrovų populiarumo sulaukė kovo pabaigoje „Kinopolio“ Klaipėdoje parodytas vienos minutės filmų festivalis „Pravda viena minutė“, o šiandien startuoja trumpametražių filmų festivalis „Next festival“ (Klaipėdoje jau antrą kartą).

Kiekvienas iš 99 „Pravdos“ festivalio lietuvių sukurtų filmukų telpa į vieną minutę ir būtent viena minutė tampa filmų žanru šiame festivalyje. Visi scenarijai, visi siužetai, net ir patys genialiausi, turėjo gulti į vienos minutės Prokrusto lovą. Kai kurie filmai taip ir atrodė: be galvos ir be kojų, bet daugelis iš jų buvo šmaikštūs ir išradingi iki pat paskutinės sekundės.

Klaipėdos žiūrovai išrinko tris labiausiai sužavėjusius: „Bomba“ (aut. Vadimas Besedinas), „Apreiškimas virš Akropolio“ (aut. Lina Sasnauskaitė) ir „Gerosios žinios“ (aut. Tadas Vidmantas).

Žiūrint šio festivalio filmus, neatstojo mintis, kad lietuviškas kinas atgims būtent iš tokių – vienos minutės – iniciatyvų.

Sugrįžta „Next festivalis“

O štai „Next festivalis“ konkursinėje programoje pasiūlys įvairiausių žanrų ir stilių trumpametražius filmus, atsiųstus net iš 48 šalių. Tokia įvairovė ne vienam gali pasirodyti per didelė ir nekonceptuali. Kaip gali videomenas būti kartu su vaidybiniu filmu?! O profesionalas – šalia mėgėjo?!.

Taigi kad gali! Nes dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus žino daug kino žanrų, stilių ir pakraipų, o dvidešimtojo amžiaus pradžios žmogelis žinojo tik vieną – kinas. Tokiu būdu „Next festival“ savotiškai siūlo sugrįžti prie kino šaknų ir neburbėti dėl stilių įvairovės, nes rafinuotumas bei galimybė rinktis dažnai virsta mūsų problema, o juk užtenka tik žiūrėti, klausytis ir suvokti.

Šiais metais tris dienas vyksiančiame festivalyje žiūrovai pamatys keturias programas. Festivalį sudaro dvi, kaip jau minėjau, ypatinga filmų gausa pasižyminčios konkursinės programos dalys, eksperimentinė „Pabaiga ir naujos pradžios“ bei speciali didelį atgarsį turėjusi Kolumbijos programa „Los Archivos Mayo“, kuria „Next festival-2006” Klaipėdoje startuos ir finišuos.

Filmų seansai vienu metu vyks skirtingose erdvėse S.Dacho namuose (Jūros g. 7) . Ten pat, likus valandai iki seansų pradžios, bus galima ir įsigyti bilietus (4-6 Lt).

„Next festival“ programoje šiandien 19 val. – Festivalio atidarymas. „Los Archivos Mayo“ Kolumbijos dokumentinis videomenas.

Balandžio 28 d. 18 val. – Konkursinė „Next festival“ programa (I dalis), 19.30 val. – „Pabaiga ir naujos pradžios“. Speciali eksperimentinė hardcore videomeno programa.

Balandžio 29 d. 18 val.- Konkursinė „Next festival“ programa (II dalis), 19.30 val. – „Los Archivos Mayo“. Kolumbijos dokumentinis videomenas. Festivalio uždarymas.

Platus dalyvių ir programos spektras (nuo Europos iki Azijos bei Pietų Amerikos) leis aprėpti skirtingas vaizdo meno kultūras, palyginti jų profilius bei atrasti, kuo ypatingas lietuviškas kinas ir videomenas tarptautiniame kontekste.

„Olandų Kepurę“ pamatė Vilnius

„Olandų Kepurę“ pamatė Vilnius

Rita Bočiulytė

Algirdo Darongausko fotografijų paroda „Olandų Kepurė“ iki balandžio 23-iosios buvo eksponuojama Vilniaus fotografijos galerijoje.

Fotomenininkai A.Sutkus, A.Zavadskis, A.Darongauskas ir S.Žvirgždas džiaugėsi susitikimu parodos atidaryme ir dalinosi mintimis apie mūsų pajūrio akmenų magiją. Algimanto Žižiūno nuotrauka

Klaipėdiečio parodą sostinėje sveikino jo kolegos vilniečiai – Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus, žinomi fotomenininkai Audrius Zavadskis ir Stanislovas Žvirgždas.

Anot S.Žvirgždo, A.Darongauskas sugeba atskleisti unikalaus pajūrio kampelio magiją, pajusti kerinčias akmenų spalvas ir keistas jų formas. „Man jo fotografijos imponuoja vitališkumu, geru šviesoraščiu ir šviesotamsa“, – sakė A.Sutkus.

A.Zavadskis, kurį parodos autorius vadina savo mokytoju, prisipažino, kad irgi yra fotografavęs akmenis. „Žiūrėdamas į Darongausko darbus, aš mąstau apie pačią fotografiją – čia tiek fanatizmo, kraujo, prakaito, kurių mes ir nematom, – kalbėjo jis. – Ačiū Dievui, tokie dalykai baigiasi parodomis, albumais. Algirdas mums visiems gali parodyt, koks nuostabus yra tas pajūrio kampelis. Kad daugiau tokių žmonių būtų – unikalių deimančiukų

„Amžinesnė už akmenį tik pati žemė, – šypsojosi A.Darongauskas, klausydamasis pagyrų. – Nebegaliu negalėti. Olandų Kepurė mane pakerėjo. Jau sunešta tų nepakartojamų akmenų keli centneriai. Renku, nešu, pavargstu, bet negaliu sustot. Kaip žvejui – kibs, nekibs, atrasi, neatrasi… Akmenyse išvagotas tas mūsų upių, ežerų kerulys…. Nebemoku ir nebenoriu kitaip. Tokie mano klaidžiojimai keisti – nuo jaunystės. Audrius tą blaškymąsi pasąmonėje man sustygavo. Dabar žinau – tai man, mano…“

„Jis daro tai, ko niekas nedarė, – pastebėjo A.Zavadskis. – Tai svarbiausias dalykas. Ir jis čia laisvas, yra pats savimi, su gamta nuostabiai atsiskleidžia. Manau, jis laimingas žmogus turėtų būt. Nepaisant, kiek kančios tai atneša. Bet yra vidinė laimė. Kad tu darai savo darbą. Ir tik jis vienas tai padarė. Nuostabiai!..“

Klaipėda po Adomo Brako

Klaipėda po Adomo Brako

Kristina Jokubavičienė

Trys dailininko Adomo Brako 120-ųjų gimimo metinių minėjimo dienos bent jau organizatoriams prabėgo kaip akimirka. Atrodo, lyg nieko ypatingo ir nebuvo. Na, paminėjome, atidavėme kultūringų žmonių duoklę praeičiai, gyvensime toliau, kaip gyvenome. Tikiuosi, kad taip nebus.

Ilgai delsėme

Šventės dalyvius prie naujosios iškabos sveikino menotyrininkė K.Jokubavičienė, Klaipėdos meras R.Taraškevičius ir mokyklos direktorius R.Tunaitis. Į A.Brako vardo suteikimo Klaipėdos vaikų dailės mokyklai iškilmes susirinko gausus būrys jos moksleivių ir svečių. A.Brako sūnaus našlė I.Kelerienė Klaipėdos vaikų dailės mokyklai padovanojo J.Vosyliaus nutapytą A.Brako portretą.

Ilgos konferencijų kalbos baigiasi; parodos – taip pat, žiūrėk, jau ir laikas bus eksponatus gabenti atgal, į ramaus poilsio vietas, atsiprašau, į archyvus ir muziejus… Vakaras, kurio metu ne vienas braukė ašarą (to nebuvo siekiama specialiai, gink Dieve), – viso labo tik emocionali akimirka. Nors kelias dienas dar skambėjo ausyse „Man ilgu, man ilgu…“ Ir tada pagalvoji, kad labai seniai begirdėjai ir šią, ir kitas dainas, vis norisi sakyti „giesmes“, nebeprasimušančias per informacinį triukšmą.

Kadangi Adomas Brakas buvo, kaip sakoma, pedagogas „iš dievo malonės“, tai visai tiktų pakartoti jo užduotas pamokas, o gal ir patiems kokias nors užduotis ateičiai suformuluoti.

Kai per Adomo Brako vardo suteikimo Klaipėdos vaikų dailės mokyklai iškilmes išgirdau, kad „balsiukai“ sveikina „brakiukus“, pagalvojau, kad taip jie galėjo vieni kitus sveikinti jau keliolika metų. Kodėl tas gerų intencijų, sumanymų, norų ir šventų ketinimų vežimas taip sunkiai įsirieda, taip lėtai juda? Kyla visai natūralus klausimas, kodėl taip ilgai delsė pati mokyklos bendruomenė, nors idėjos apie mokyklos pavadinimą vienintelio profesionalaus prieškario Klaipėdos dailininko lietuvio vardu siekia aštuntojo dešimtmečio vidurį…

Gražiausias paminklas

Sibire. A.Brako autoportretas (1944).

Pagaliau turime Adomo Brako dailės mokyklą ir tai, mano nuomone, pats geriausias, giliai prasmingas dailininko įamžinimas, nors gal kai kam labiau patiktų memorialinė lenta. Kažkodėl manome, kad lenta, paminklas ar gatvė – tai jau labai garbinga.

Dėl skonio nesiginčijama, tik nereikia A.Brako kelti ant postamento, jei įsivaizduojame jį kaip asmenybę jau pažinę. Pro lentas praeiname net akių nepakėlę, gatvės pavadinimas kasdienio gyvenimo skubroje dažnai net nepastebimas.

O į A.Brako mokyklą kiekvieną rudenį ateis per tris šimtus vaikų ir jaunimo. Jei jie, savo mokytojų dailininkų vedami, pajus bent atspindžius A.Brako siekių, idėjų, taip pat rimtai žiūrės į kūrybą ir darbą, taip pat norės tikrais kūrėjais būti, kokio geresnio įamžinimo bereikia? Pirmoji dosni dovana – vardas – gauta (taip pat ir antroji – Juozo Vosyliaus nutapytas A.Brako portretas, kurį mokyklai padovanojo dailininko sūnaus našlė Irena Kelerienė). Toliau jau nuo pedagogų kolektyvo priklausys, kokias iniciatyvas ir kokią „naudą“ šis faktas galėtų nešti.

Konferencija neprailgo

Kultūrinį vakarą „Kad lietuvis su džiaugsmu prisipažintų esąs lietuvis“ pradėjo menotyrininkė K.Jokubavičienė, vedė aktoriai P.Venslovas ir V.Kochanskytė. A.Brakas. Marijos Brakienės portretas (1937). A.Brako „Paveikslas“. Vytauto Liaudanskio ir Nerijaus Ruikio nuotraukos

Labai smagu buvo konferencijoje „Užmaršties dulkes nubraukus. Klaipėdos krašto visuomenės veikėjo Adomo Brako 120-ąsias gimimo metines minint“ matyti tiek daug jaunų veidų – iš Klaipėdos universiteto, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros, iš A.Brako dailės mokyklos. Nekantriai jaunystei sunku laisva valia ilgai rimtų kalbų klausyti. Pranešimų skaitymas netapo tik pačių pranešėjų ritualu, orioje rimtyje vykstančiu.

O pranešimai buvo labai įvairūs: nuo išsamaus kultūrinio ir politinio prieškario Klaipėdos krašto konteksto aptarimo iki emocionalaus epistoliarinio palikimo ir prisiminimų nagrinėjimo. Dr. Silva Pocytė, kurdama konferencijos koncepciją, buvo išreiškusi nuogąstavimų, ar pavyks suformuoti visavertę, įvairiais aspektais dailininko veiklą atspindinčią visumą.

Iš tikro konferencija buvo labai sėkminga; pasakysiu nemoksliškai – joje buvo tiesiog įdomu. Belieka su nekantrumu laukti pranešimų rinkinio, kurį privalome išleisti išsamų, gausiai iliustruotą, ir, žinoma, iki kitos balandžio 5-osios, A.Brako gimtadienio.

Iš visur – po kruopelę

Kai dar pieš metus, planuodama kitų metų darbus, paminėjau galimą A.Brako parodą, sukėliau rimtų abejonių, ar bus ką rodyti. Po pa-rodos atidarymo buvau paklausta, o kur kita parodos dalis, gal antrame aukšte?

Klausti reikėjo ne apie antrą aukštą, o apie pasaulio šalis: kurioje dar iš jų yra A.Brako kūrinių? Daugelyje. Kai kurių nežinome, dalis negrįžtamai prarasti, maža dalis rado saugų prieglobstį muziejuose ir archyvuose, privačiuose rinkiniuose.

Lietuvos literatūros ir meno archyvas ir jo direktorė Vida Šimėnaitė padarė dosnų gestą: patikėjo trapius A.Brako kūrinius parodai Klaipėdoje. Archyvai paprastai labai atsargiai elgiasi su turimais dokumentais ir kūriniais, tokia jų misija.

A.Brako paveikslus parodai maloniai skolino ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kitus eksponatus – Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, privatūs asmenys.

Beveik visus dailininko iliustruotus leidinius radome Klaipėdos universiteto biliotekos dr. K.Pemkaus ir Mažosios Lietuvos archyvuose.

Po kelių savaičių dailininko piešiniai, apie jo likimą bylojantys dokumentai ir nuotraukos bus grąžintos į Vilnių, Kauną… Kada beturėsime tokią retą progą juos pamatyti gyvai? Ar ja naudojamės?

Neišsėmė visų klodų

Pasvarstykime, o ką tokiu atveju būtų daręs A.Brakas? Gal, surinkęs mokinius, jaunimą, būtų juos vedęs, rodęs, pasakojęs, gyvai ir įtaigiai, taip kaip tik jis temokėjo, apie Mažąją Lietuvą, Klaipėdą, kraštą, kurį jis mažybiškai vadino, bet iš didžiosios raidės rašė… Būtų kalbėjęs apie istoriją, dailę, žmones ir jų likimus, ilgesį, patirtą gimtinės netekus, tikėjimą šviesa ir gėriu… Bet tokių idealistų kaip A.Brakas buvo ir tebėra vienetai.

Dabar, kai jau žinome beveik visus Lietuvoje esančius A.Brako kūrinius, belieka atlikti tolesnius tyrimus ir paieškas – o gal dar esama išlikusių. Keturi paveikslai yra pas A.Brako jaunesnįjį sūnų Ramūną Braką, tikrai kur nors pasaulyje yra ir daugiau.

Pasak vieno klasiko, rankraščiai (pridursime – ir meno kūriniai) nedega. Tada turime galvoti apie daugybę svarbių dalykų: išsamią monografiją, kuri reprezentuotų miesto kultūros paveldą ir kitiems parodytų, kaip mes vertiname ir branginame savo istoriją; apie kasmetinius A.Brako skaitymus; virtualios galerijos sukūrimą, kol nerealu Klaipėdoje turėti originalius jo kūrinius; A.Brako vardo stipendiją; A.Brako vardo premiją; ekslibrisų konkursą; jam skirtą plenerą gimtojo Juknaičių kaimo erdvėse.

Ant pastatų Pagėgiuose nesunku rasti vietą užrašui, kas juos planavo ir projektavo. Paminklas Klaipėdos sukilimo dalyviams taip pat galėtų turėti informaciją, kas jį projektavo: ar tai nebūtų įdomu miestelėnams ir turistams?

Tikriausiai atsirastų norinčiųjų pakeliauti su geru vadovu A.Brako keliais: nuo Jankaičių per Palangą, Girulius, Klaipėdą, Vanagus, Rūkus iki Pagėgių, Rambyno, o gal ir iki Tilžės? Ir Ievos kalną Juodkrantėje ne kiekvienas gali parodyti.

Nei konferencija, nei paroda toli gražu neišsėmė visų klodų, kurie tik pradeda vertis, vaizdžiai tariant, „užmaršties dulkes nubraukus“. Tai tik pirmieji maži žingsniai, kaip ir ta knygelė žaliu retro viršeliu yra pirmoji A.Brakui skirta. Pradėtus darbus reikia tęsti, kad prieškario Klaipėdos šviesuoliai, o tarp jų ir A.Brakas taptų mūsų savastimi.

10-asis „Naujasis Baltijos šokis“ gali būti paskutinis

10-asis „Naujasis Baltijos šokis“ gali būti paskutinis

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedroje choreografės A.Šeiko suburta studenčių trupė „Naujojo Baltijos šokio“ festivaliui intensyviai repetuoja spektaklį “In Signum”, kuriam muziką parašė olandų kompozitorius D.Hamburgeris, o scenografiją kuria klaipėdietis skulptorius J.Malinauskas. Egidijaus Jankausko nuotrauka

Rita Bočiulytė

Lietuvos šokio informacijos centras gegužės 2-9 dienomis jau dešimtąjį kartą rengia tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis“, kuris vienu metu startuos Vilniuje ir Klaipėdoje.

Užsuks į Klaipėdą

Jubiliejiniame festivalyje dalyvaus 15 trupių ir projektų iš devynių valstybių: Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos, Estijos, Slovėnijos, Šveicarijos ir Lietuvos. Programoje – aštuoni lietuvių choreografų režisierių šokio spektakliai, keturi iš jų – premjeros, du – koprodiusuoti Lietuvos šokio informacijos centro.

Beveik visi festivalio renginiai numatyti sostinėje – Nacionalinio dramos teatro scenose ir Menų spaustuvėje, dar du uostamiestyje – Dailės parodų rūmuose ir Klaipėdos koncertų salėje.

Gegužės 2-ąją 18 val. Klaipėdos dailės parodų rūmuose bus pristatyta klaipėdietės choreografės Agnijos Šeiko šokio projekto “In Signum” premjera (gegužės 5-ąją – Vilniuje, Menų spaustuvėje), o 19.30 val. į Klaipėdos koncertų salę publiką sukvies festivalio svečiai – vienas garsiausių šių dienų rusų šiuolaikinio šokio choreografų, JAV prestižiškiausio šokio prizo Bessie laureatas, jau ne pirmą kartą dalyvausiantis „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje Aleksandras Pepeliajevas ir jo vadovaujamas teatras „Apparatus” (Rusija ir Estija). Jie parodys šokio spektaklį “Durys”, skirtą D.Charmso 100-osioms gimimo metinėms. Pasak pačių kūrėjų, tai vizualinio teatro pjesė septyniems šokėjams ir aštuonerioms durims.

Didysis paradas – Vilniuje

Vilniuje festivalį pradės Rubė nacionalinis choreografijos centras iš Prancūzijos, kuriam nuo 2004-ųjų vadovauja viena garsiausių ir įtakingiausių XX a. šiuolaikinio šokio choreografių ir atlikėjų šokio novatorė Kerolain Karlson. Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis – 2006“ bus pristatytas vienas naujausių jos spektaklių „Žemyn upe“, inspiruotas A.R.Amonso eilėraščio „Upė“. Pasak pačios choreografės, šis kūrinys skirtas nusilenkti pagarbą ir nuostabą keliančioms gamtos jėgoms.

Šiuolaikinio šokio Šubertu „The Daily Telegraph“ pavadinta kita itin ryški šio festivalio žvaigždė – britų choreografas ir nuostabus šokėjas Raselas Maliphantas. Festivalyje bus pristatyti du naujausi šio choreografo, prestižinio Olivier ir kitų svarbiausių britų scenos menų prizų laureato spektakliai „Transmisija“ ir „Postūmis“.

Festivalyje taip pat bus parodyti Švedijos choreografės, laikomos viena talentingiausių šios šalies šiuolaikinio šokio kūrėjų, šokėjos ir kompozitorės Birgitos Egerbladh 2003-iaisiais sukurtas šokio spektaklis „Tai, kas nutinka namuose”. O Suomijos choreografas Tomis Kiti, vadinamas originaliausiu suomių šokio improvizatoriumi, pristatys du naujausius savo spektaklius „Kūrinys mažai scenai“ ir „Šuolis“.

Padvelks naujais vėjais

Šiemetiniame festivalyje pirmą kartą bus pistatytos trupės iš Slovėnijos ir Šveicarijos. Liublianos šokio teatro spektaklis „4 plus 1“ reprezentuos slovėnų šokį, nes šį unikalų projektą kūrė keturi įdomiausi šios šalies choreografai. Šveicarijai festivalyje atstovaus unikali jaunatviška “Trupė 7273” su spektakliu „Paprastas uždavinys“.

Naujais vėjais padvelks lietuvių choreografų programa. Be jau žinomų šiuolaikinio šokio kūrėjų, pasirodys nauja lietuvių choreografų banga: Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai Petras Lisauskas ir Tautvilas Gurevičius, neseniai savo teatrą įkūręs Gytis Ivanauskas, pirmąjį savarankišką spektaklį pa-rodysianti Brigita Urbietytė, jaunos choreografės Indrė Pačėsaitė ir Sigita Mikalauskaitė, iš studijų užsienyje grįžusios ir tęsti veiklą Lietuvoje mėginančios jaunos choreografės Agnija Šeiko ir Loreta Juodkaitė.

“Naujasis Baltijos šokis-2006” baigsis festivalio dešimtmečio fiesta Menų spaustuvėje, kur rengiamoje šventėje karaliaus formos bei stiprios emocinės išraiškos sintezė, šokio ir “gyvos” muzikos improvizacija, putos intriguojantis grupės “SKAMP” ir Lietuvos choreografų Jam Session.

Valstybei nerūpi

Ilgametė „Naujojo Baltijos šokio“ mecenatė įsteigė apdovanojimą – “Philip Morris Lietuva eskizas“ (“Eskizo” prizas – autorinis meno kūrinys ir 10 tūkst. litų premija) už reikšmingiausią metų šiuolaikinio šokio įvykį. Jį numatoma kiekvieną pavasarį įteikti jaunajam šiuolaikinio šokio atlikėjui, choreografui ar trupei. Tai pirmasis išskirtinai šiuolaikiniam šokiui Lietuvoje skirtas apdovanojimas. Pirmąsyk jis bus įteiktas šiemet gegužę – per 10-ąjį “Naujojo Baltijos šokio” festivalį.

Per dešimtmetį jame dalyvavo daugiau negu 140 šokio trupių ar nepriklausomų projektų iš 22 valstybių. Vis dėlto jubiliejinis “Naujasis Baltijos šokis” gali būti paskutinis. Lietuvos šokio informacijos centro direktoriaus Audronio Imbraso teigimu, tokio lygio ir tokios formos tarptautinį šokio festivalį Lietuvoje tampa nebeįmanoma rengti, nes šiuolaikinis šokis tebelieka valstybinės kultūros politikos paraštėse: sprendimai apie valstybės paramą sunkiai prognozuojami, jie priimami labai vėlai – vos prieš kelis mėnesius iki festivalio pradžios, o su programos dalyviais derybas privalu pradėti prieš metus ar dvejus…

Šiemet „Naujojo Baltijos šokio“ vietinis biudžetas (be paramos, kurią trupės gauna tiesiogiai iš savo šalių fondų) – apie 300 tūkst. litų. A.Imbraso žodžiais, valstybės paramos pakaks vos vienos ar dviejų dalyvaujančių trupių išlaidoms padengti…

Klaipėdos miesto savivaldybė šio festivalio renginiams uostamiestyje šiemet skyrė septynis tūkstančius litų. Betgi uostamiesčio indėlis – ne toks jau mažas, turint omeny, kad pagrindinė festivalio mecenatė “Philip Morris Lietuva” įsikūrusi Klaipėdoje. Būtų visai logiška, kad festivalis čia ir vyktų, o į sostinę užsuktų tik pasipuikuoti.

Muzikinis amžinybės dvelksmas

Muzikinis amžinybės dvelksmas

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, diriguojamo D.Katkaus, ir fleitininko V.Gikniaus pasirodymas paliko efektingo ir virtuoziško muzikavimo įspūdį.

Danguolė Vilidaitė

„Klaipėdos muzikos pavasario“ struktūra keičiasi beveik kiekvienais metais. Tradicijos, kurios, atrodo, buvo įsišaknijusios stipriai, pranyksta, formuojasi naujos. Šią kaitą dažniausiai padiktuoja mada, miesto poreikiai ir turbūt labiausiai – galimybė pasikviesti vieną ar kitą atlikėją, atlikėjų kolektyvą. Šie metai – ne išimtis.

Įspūdžių – su kaupu

Balandžio 28-ąją suskambės paskutinis XXXI „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalio akordas, bet jau galime teigti, kad ir šiais metais klausytojai išgirdo gana įdomią, pakankamai aukšto meninio lygio programą.

Muzikinių įspūdžių aštuoniuose koncertuose ir trijose videoperžiūrose netrūko: išgirdome žymiausių visų laikų kompozitorių J.S.Bacho, V.A.Mocarto, L.van Bethoveno ir P.Čaikovskio kūrybą. Neliko nuskriausti šiuolaikinės lietuvių muzikos gerbėjai – jų vertinimui buvo pateikti B.Kutavičiaus, A.Rekašiaus, V.Bartulio ir G.Svilainio kūriniai, šį penktadienį skambės O.Balakausko penktoji simfonija. Visiškai laimei tik trūko mūsų miesto kompozitorių darbų…

Klaipėdoje svečiavosi Lietuvos valstybinis simfoninis (vadovas G.Rinkevičius) ir Šv.Kristoforo kamerinis (vadovas D.Katkus) orkestrai. Festivalį užbaigs Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas J.Domarkas). Tai tikra fiesta orkestrinės muzikos mėgėjams.

Pasireikšti galėjo ir mūsų miesto ryškiausi kolektyvai: Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovė L.Kuraitienė), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras (dirigentas I.H.Lapinis) ir choras (chormeisteris V.Konstantinovas). Pirmą kartą bendrą projektą paruošė ansamblis „Camerata Klaipėda“ (vadovas V.Čepinskis) ir choras „Aukuras“ (meno vadovas A.Vildžiūnas).

Ryškiausi akcentai

Festivaliniame koncerte Klaipėdos muzikinio teatro simfoniniam orkestrui dirigavo D.Pavilionis, savo temperamentingu stiliumi pasirodymui suteikęs naujos gyvybinės energijos. P.Čaikovskio „Pikų damos“ koncertinė versija suspindėjo Aurelijos Dovydaitienės Grafienės ir V.Kurnicko Germano personažais. Vytauto Liaudanskio ir Nerijaus Jankausko nuotraukos

Festivalio pradžią, kaip jau rašiau praėjusiose „Duryse“, ypač ryškiais garsų potėpiais nuspalvino Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir pasaulinio lygio virtuozas, charizmatiškasis pianistas Aleksandras Palėjus. Jų interpretacijoje L.Bethoveno koncertai fortepijonui ir simfoniniam orkestrui Nr.4 G-dur, Op.58 ir Nr.5 Es-dur „Imperatoriškas“, Op.73 suskambo nepaprastai išraiškingai ir įtaigiai. (Įdomu, kad šis atlikėjas jau dalyvavo „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ 1999 metais, grojo kameriniame ansamblyje kartu su L.Šulskute-Romoslauskiene, R.Romoslausku, R.Armonu.)

Pabaigos akcentas turėtų būti ne mažiau ryškus – tai Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir jauno, bet jau išskirtinį atlikimo stilių įvaldžiusio, daugelio tarptautinių konkursų laureato violončelininko Danjulo Ichizako koncertas. (Jį dar galėsime įvertinti.) Skambės M.Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“ uvertiūra, O.Balakausko penktoji simfonija ir E.Elgaro koncertas violončelei ir orkestrui e-moll, Op.85.

Papirko precizika

Antrąjį „Muzikos pavasario“ vakarą vedė ansamblis „Camerata Klaipėda“. Nuostabūs kamerinės J.S.Bacho kantatos „Ich habe genug“ garsai: plastiška, „begalinė“ muzikos tėkmė, persipinančios melodingos obojaus ir balso (Ieva Prudnikovaitė) solo linijos, amžinybės dvelksmas. Šio vyksmo grožį, atrodė, dar labiau paryškino išraiškingi ir lankstūs dirigento Modesto Pitrėno mostai. Ir vėl maloniai nustebino profesionalus ir gana precizinis „Camerata Klaipėda“ grojimas.

V.A.Mocarto „Karūnavimo mišių“ C-dur pakilų charakterį jiems atskleisti padėjo aktyvus Klaipėdos muzikinio gyvenimo dalyvis choras „Aukuras“ ir solistai Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Eugenijus Chrebtovas (bosas). Gal kiek trūko gyvesnio tempo Gloria ir Credo dalyse, grakštesnės chorinio vokalo artikuliacijos.

Bet daugiausia simpatijų šiame koncerte pelnė jauno kompozitoriaus G.Svilainio „Stabat Mater“ (atlikėjų sudėtis ta pati). Publiką papirko ne tik virtuoziškas šio kūrinio atlikimas, bet ir jo spalvingumas, ekspresyvumas, efektingi ir netikėti mušamųjų smūgiai. (Šypseną kėlė netikėtai praslystančios viduramžių giedojimo ar roko muzikos intonacijos.)

Smalsiems ir ištroškusiems

„Klaipėdos muzikos pavasaryje“ smuikininkas M.Švėgžda fon Bekeris pirmą kartą griežė su Kaipėdos kameriniu orkestru, kuriam dirigavo R.Šervenikas.

Net trys šio festivalio vakarai publiką kvietė į videoklubo peržiūras. Juose skambėjo muzikologių Laimos Vilimienės „Mocarto genijaus algoritmas“ ir Beatos Leščinskos-Baublinskienės „Džiaugiuosi įsiveržusi į aukštumas“ (skirtas žymiai Lietuvos solistei Violetai Urmanavičiūtei) pranešimai, parengti pagal Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro mėnraščio „Bravissimo“ (2006 m. Nr.1) straipsnius, trečiame – pianistas Kasparas Uinskas pristatė debiutinę savo CD plokštelę ir asmeninės videotekos įrašus. Vakarai buvo turiningi, gausiai iliustruoti vaizdine medžiaga.

Kiek kitokios V.A.Mocarto kūrybingumo analizės laukiau pirmojoje paskaitoje. Šio didžio muziko gebėjimai buvo aiškinami gana racionaliai, beveik neliko genijaus prigimties paslapties – įdomu, bet … Sudomino demonstruoti operos „Don Žuanas“ fragmentai. Šis LNOBT repertuare rodomas spektaklis vertinamas labai įvairiai, labiausiai pastatymą turbūt kritikuoja muzikologas Jonas Bruveris. Pamačiusi ištraukas įsitikinau, kad ne veltui – kai kurie režisūros sprendimai visai priešingi muzikos charakteriui, jos kilnioms prasmėms.

Labiausiai intrigavo trečiojo vakaro „Didieji pasaulio pianistai“ tema ir pianisto, šio vakaro svečio K.Uinsko asmenybė (XXX „Klaipėdos muzikinio pavasario“ baigiamojo koncerto dalyvis). Nusivilti neteko. Įdomios mintys, taiklūs žymių atlikėjų V.Horovico, G.Guldo, I.Pogoreličiaus ir A.B.Mikelandželio grojimo stilių įvertinimai, šiltas ir atviras pranešėjo bendravimas Klaipėdos klausytoją patraukė greitai. Įsitikinome, kad K.Uinskas tikrai nėra eilinė Lietuvos žvaigždutė.

Surengė operos šventę

Trečiame ir ketvirtame „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertuose skambėjo dvi populiariausios kompozitoriaus P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ ir „Pikų dama“ – graži dovana Klaipėdos melomanams.

„Eugenijų Oneginą“ paruošė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijos dalyviai (spektaklio meno vadovas V.Noreika, dirigentas V.Viržonis). Žavėjo geri jaunųjų dainininkų vokaliniai duomenys, jų nuoširdus įsijautimas, ypač pavyko finalinė operos scena. Taip pat būtina paminėti titanišką koncertmeisterio Aleksandro Vizbaro, kurio grojimas šiame spektaklyje atstojo simfoninį orkestrą, darbą. Pagrindinius vaidmenis atliko Vilma Mončytė – Tatjana, Fausta Savickaitė – Olga, Ramūnas Urbietis – Oneginas, Tomas Vaitkus – Lenskis, Eugenijus Chrebtovas – Greminas.

„Pikų damos“ koncertinę versiją pateikė Klaipėdos muzikinio teatro simfoninis orkestras, choras ir solistai (dirigentas D.Pavilionis). Nors man įsimintinesni buvo Vytauto Kurnicko Germano (šį vaidmenį jis dainuoja LNOBT) ir Aurelijos Dovydaitienės Grafienės personažai, drąsiai galima teigti, kad publikos dėmesys buvo prikaustytas nuo pat pirmųjų introdukcijos iki paskutiniųjų finalinės scenos garsų. Ypač išraiškingai skambėjo lošėjų choras „Net ir blogu oru“, kulminacinė lošimo scena ir Germano ariozo „Kas mūsų gyvenimas? – Lošimas!“. Gerai surežisuotas ir gana profesionalus šios operos fragmentų atlikimas, manau, teikia vilčių ateityje pamatyti visą jos pastatymą mūsų Muzikiniame teatre.

Naujos gyvybinės energijos šiam vakarui, manyčiau, pridėjo temperamentingas dirigento Dainiaus Povilionio stilius. Nors V.A.Mocarto simfonijos g-moll Nr.40 interpretacija pirmoje šio koncerto dalyje man sukėlė daug prieštaringų minčių – abejotinas dalių tempų ir charakterių pasirinkimas…

Neliko nuskriausti ir jaunieji Klaipėdos klausytojai. Juos susiburti pakvietė dvi kompozitorės Rasos Dikčienės vienaveiksmės operos vaikams „Muzikantas, velnias ir perkūnas“ ir „Kabaldakšt kabaldakšt“ sukurtos lietuvių liaudies pasakų motyvais. Atlikėjai – Vilniaus meninio ugdymo studijos „Diemedis“ ir Tuskulėnų vidurinės mokyklos moksleiviai.

Virtuoziškumas, teatras ir efektai

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncerto pirmoje dalyje girdėjome turbūt dažniausiai koncertinėje praktikoje atliekamus kūrinius V.A.Mocarto Serenadą styginiams G-dur „Mažąją nakties muziką“ ir J.S.Bacho Uvertiūrą (orkestrinę siuitą) h-moll Nr.2 (solistas Vytenis Giknius – fleita). Efektingas ir virtuoziškas muzikavimas, nors solisto ir orkestro ansamblis geriau derėti pradėjo J.S.Bacho kūrinio viduryje. Antroje dalyje skambėjo kūrybinio stiliaus posūkio metais sukurti darbai. Tai J.Juzeliūno Poema-koncertas (1961 m.) ir V.Liutoslavskio „Gedulinga muzika“ (skirta B.Bartoko atminimui, 1958 m.). O Klaipėdos klausytojui ir vėl labiausiai imponavo spalvingiausias, netikėtų kontrastų, ekspresijos ir humoro kupinas opusas – A.Rekašiaus „Muzika styginiams“ Nr.2.

Orkestro vadovo Donato Katkaus asmenybė, sakytumei, netilpo dirigento rėmuose – jis juokino publiką linksmais prisiminimais, netikėtais pokštais, o grojant orkestrui – mimika ar judesiu. Panašiai linksmai ir lengvai į maestro dirigavimą reagavo ir muzikantai. O bisui – keli V.A.Mocarto metams išmokti „V.A.Mocarto“ kūriniai – ir vėl pokštas…

Romantinė salelė

Šeštojo šio festivalio koncertinio vakaro dalyviai – Kaipėdos kamerinis orkestras, talentingas smuikininkas Martynas Švėgžda fon Bekeris ir dirigentas Robertas Šervenikas.

Pirmoje dalyje skambėjo kelios lengvos ir nedidelės pjesės iš J.Bramso „Meilės dainų valsų“ rinkinio – nelabai patogi aranžuotė styginių orkestrui. Gana formaliai atliktas J.Bartulio „I like Schubert Quintet C-major. op. 163“. F Šuberto Rondo smuikui ir orkestrui A-dur priklauso vėlyviesiems šio autoriaus darbams, ryški dramatinė šio kūrinio linija. M.Švėgždos fon Bekerio interpretacija pasižymėjo lyriškesne spalva, užburiančiai daininga melodine linija, subtiliai kintančia frazuote.

Antroje programos dalyje girdėjome E.Grygo Siuitą „Iš Holdbergo laikų“ – didesnis orkestro įsiklausymas ir tarpusavio derėjimas (išskyrus Rigodono dalį) ir N.Paganinio „La Campanella“. Pastarajame ir ypač bisui atliktame V.Ernsto „Paskutinė vasaros rožė“ kūrinyje M.Švėgžda fon Bekeris tiesiog žaižaravo visais įmanomais grojimo smuiku būdais. Užsimerkęs, atrodė, girdėjai ne vieno, o kelių smuikininkų muzikavimą…

Sukrėtė ir sužavėjo

Sukrėtė ir sužavėjo

Rita Bočiulytė

Retas įvykis Lietuvoje, ne tik Klaipėdoje – išgirsti sovietmečiu uždraustą tryliktąją D.Šostakovičiaus simfoniją. Dar retesnė galimybė – su pasaulinio garso solistais. Praėjusį šeštadienį klaipėdiečiai turėjo tokią progą. Kas žinojo – pasinaudojo. Salė ošte ošė plojimais, vyresnio amžiaus klausytojai braukė ašarą, o jaunimas stebėjosi, kad Šostakovičius – toks modernus…

Jungtinės Klaipėdos ir Kaliningrado muzikų pajėgos su svečiu solistu M.Svetlovu-Krutikovu publikai priminė nepaprastą D.Šostakovičiaus muziką. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Pradėjo festivalį

Bendru Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Kaliningrado apskrities filharmonijos kūrybiniu projektu šeštadienį Klaipėdoje prasidėjo tarptautinis meno festivalis „Rusų muzika prie Baltijos“, dedikuotas vieno iškiliausių XX amžiaus muzikų D.Šostakovičiaus 100-mečiui.

Šiandien festivalis tęsis Kaliningrade, kur pasaulinė operos žvaigždė bosas M.Svetlovas-Krutikovas ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras bei choro vyrų grupė drauge su Kaliningrado apskrities filharmonijos kamerinio orkestro muzikantais antrąkart atliks D.Šostakovičiaus Simfoniją Nr.13, si-bemol minor, op. 113 pagal poeto Jevgenijaus Jevtušenkos eiles.

Premjeroje Klaipėdoje klausytojai gavo programėles su simfonijos teksto vertimu į lietuvių kalbą ir puikiai suprato visas penkias simfonijos dalis.

Atsiskleidė visa jėga

Politiškai, filosofiškai ir emociškai intriguojantis sudėtingas kūrinys daugelį nustebino ne tik muzikinio pasakojimo novatoriškumu, bet ir ypatinga atlikėjų sudėtimi. Skirtas solistui (bosui), vyrų chorui (bosams) ir orkestrui, scenoje jis atsiskleidė visa savo jėga.

Atlikėjai buvo verti vieni kitų. Net vyrų choras, kuris Klaipėdos muzikiniame teatre – ne iš stipriųjų, skambėjo puikiai. Matyt, todėl, kad jame dainavo geriausi teatro solistai. Ir orkestras, pastiprintas septyniais Kaliningrado filharmonijos orkestro stygininkais, griežė be priekaištų. Sodriai griaudėjo vyrų choras, unikalų balso diapazoną ir grožį pademonstravo svečias solistas M.Svetlovas-Krutikovas, pavergęs publiką laisvumu ir artistiškumu. Puikiai atsiskleidė ir dirigento Ilmaro Lapinio sugebėjimai jautriai vesti gana sudėtingą kūrinį kulminacijos link.

Tai buvo temperamentinga, ekspresyvi ir labai autentiška kūrinio interpretacija.

D.Šostakovičius (1906-1975) šią simfoniją parašė protestuodamas prieš Stalino režimą. Kompozitorius drąsiai skelbė apie visuomenės negeroves sovietmečiu, kviesdamas žmones į kovą su blogiu, kurį ne tik matė, bet pats buvo jo auka ir dėl to negalėjo tylėti. Kartu ši simfonija yra paminklas nukentėjusiems nuo sovietinių represijų, odė talentui, moteriai, drąsai ir tikėjimui.

Salėje buvo žmonių, kurie išgyveno tremtį, daugelis dar prisimena tuos laikus. Todėl nenuostabu, kad jie kūrinio klausėsi su ašaromis akyse.

Moko istorijos

„Man skauda širdį dėl Šostakovičiaus ir jo muzikos likimo šiais laikais, – sakė muzikologė prof. Daiva Kšanienė. – Manau, jo muzika deramai neįvertinta, užmiršta. O juk ji puiki! Nežinau, ar ji suprantama jaunimui. Bet galbūt kaip tik jaunimui ją reikėtų klausytis pirmiausia. Kodėl mes mokomės Vytauto Didžiojo, Žalgirio mūšio, Liudviko XIV laikų istoriją, o nesimokome tos, kurią mes patys išgyvenome?.. Ši muzika yra tam tikro istorinio periodo dokumentas, žmonijos kultūros paveldas. Šios muzikos jėga, ekspresija, gyvybė, kartu sarkazmas, ironija ir nepaprastas lyrizmas yra meninės, muzikinės vertybės, ne vien politiniai dalykai.“

Apie simfonijos atlikimą muzikologė atsiliepė kuo palankiausiai: „Puikus solistų choras, dar papildytas dirigentų, chormeisterių balsais. Puikūs balsai, galingai skambėjo. Man atrodo, Šostakovičius specialiai šiai simfonijai parinko būtent vyrų tembrą – kad būtų įtikinamiau, sodriau… Solistas – aukščiausios klasės. Koks gražus jo tembras, melodijos vedimas. Ir koks artistizmas! Jo vaidybiniai sugebėjimai, operos artisto talentas ypač atsiskleidė pamflete“.

D.Šostakovičiaus satyrinę kantatą pamfletą „Antiformalističeskij rajok“ (į lietuvių kalbą sunku būtų tiksliai išversti) M.Svetlovas-Krutikovas su orkestru, kuris irgi dainavo (!), atliko nepaprastai žaviai. Publika juokėsi, plojo, pritarė, švilpė.

Lietuvoje šis kūrinys iki šiol nebuvo skambėjęs. Džiugu, kad premjera įvyko Klaipėdoje ir turėjo tokį pasisekimą.

Tai bent solistas!

Pirmą kartą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pasirodė muzikos pasaulyje garsus bosas M.Svetlovas-Krutikovas, kviečiamas dainuoti garsiausiuose pasaulio operos teatruose.

Beje, šiuo metu JAV gyvenantis rusų poetas J.Jevtušenka laiko jį geriausiu, įtaigiausiu Tryliktosios D.Šostakovičiaus simfonijos atlikėju.

M.Svetlovas-Krutikovas Kaliningrade baigė S.Rachmaninovo muzikos koledžą. Klaipėdoje viešėjęs Kaliningrado filharmonijos direktorius Viktoras Bobkovas džiaugėsi, kad bent kartą per metus garsus solistas dainuoja jų mieste.

Nors jis gimė Maskvoje ir save laiko Maskvos Didžiojo teatro solistu. „Bet esu laisvo skrydžio menininkas“, – šypsojosi dainininkas. Anot jo, dabar operos pasaulis panašus visur – bet kurioje pasaulio scenoje operų pastatymuose jis jaučiasi vienodai laisvai. Kviečiamas dainuoti „Metropolitan Operoje”, „La Scala”, Maskvos Didžiajame teatruose. Yra dainavęs Argentinoje, Kanadoje, Meksikoje, dabar ruošiasi į Naująją Zelandiją.

„Lietuvoje esu dainavęs tik kartą, gal prieš dvidešimt metų, būdamas studentas, savo karjeros pradžioje. Man didelis džiaugsmas čia pasirodyti. Ši simfonija, manau, – geriausias mūsų visų prisiminimas apie Šostakovičių“, – sakė solistas prieš koncertą.

Jaunasis solistas parsivežė „Viltį“

Jaunasis solistas parsivežė „Viltį“

Klaipėdos universiteto trečiakursis I.Bakanas ruošiasi tapti operos solistu. Aleksandro Katkovo nuotrauka

Rita Bočiulytė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros trečiakursis Igoris Bakanas su savo dėstytoja doc. Ona Glinskaite ir koncertmeistere Larisa Karpova iš tarptautinio kamerinio dainavimo konkurso „Gintarinė lakštingala“ grįžo su prizu ir padėka.

Balandžio 7-15 dienomis Kaliningrade (Rusija) vykęs 7-asis tarptautinis kamerinio dainavimo konkursas „Gintarinė lakštingala“ sulaukė 53 dalyvių iš 14 šalių. Jame dalyvavo jaunieji (iki 35 metų) dainininkai iš Kanados, JAV, Graikijos, Armėnijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir kitur. Lietuvai atstovavo vienintelis vokalistas iš Klaipėdos.

Igoris sakė, kad nelengva buvo pasiryžti dalyvauti šiame konkurse. Mat jo dalyvio mokestis – 80 JAV dolerių, dar reikėjo lėšų, kad galėtų 10 dienų gyventi kitos šalies mieste. Iš kur studentui paimti tiek pinigų?!. Finansines problemas jam padėjo išspręsti Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius, skyręs pinigų konkurso dalyvio mokesčiui, ir Rusijos Federacijos generalinis konsulas Klaipėdoje Leonidas Basninas, parėmęs ne tik jo, bet ir abiejų dėstytojų kelionę į Kaliningradą.

Prestižiniu laikomas konkursas vyko trim turais. I.Bakanas pateko į antrąjį ir po jo buvo apdovanotas konkurso prezidento ir tarptautinės žiuri pirmininko Rusijos liaudies artisto Valerijaus Alijevo prizu „Viltis“ ir padėka, kad dalyvavo antrajame ture. Į jį pateko tik 20 jaunųjų dainininkų.

„Prizai buvo dalinami po kiekvieno turo, – pasakojo Igoriui akompanavusi koncertmeisterė L.Karpova. – Dėl jų rungėsi ir žinomi solistai profesionalai, ir dar tik pradedantys dainininkai. Apie trečiąjį turą mes su Igoriu galėjome tik pasvajoti. Konkurencija buvo didžiulė. Mat dauguma dalyvių jau ne vienerius metus dainuoja operos teatruose Paryžiuje, Niujorke, Maskvoje. Todėl tikras stebuklas, kad Igoris pateko į antrąjį turą, žiuri buvo pastebėtas ir įvertintas.“

Konkurso pirmajame ture I.Bakanas dainavo Leporelo ariją iš V.A.Mocarto operos „Don Žuanas“, D.Šostakovičiaus romansą „Džiaugsmo diena“, J.Tallat-Kelpšos „Žaliojoj lankelėj“. Antrajame ture jis atliko F.Šuberto dainą „Muzikai“, R.Šumano keturias dainas iš ciklo „Poeto meilė“ ir kt.

Dabar Igoris repetuoja Don Bazilijo vaidmenį Dž.Rosinio komiškoje operoje „Sevilijos kirpėjas”. Ją su studentais stato du profesoriai – Eduardas Kaniava ir Stasys Domarkas. Premjera – gegužės 7-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre.

„Rigoletas“ intrigavo artistais

„Rigoletas“ intrigavo artistais

Daiva Kšanienė

Kiekvieno operos (muzikinio) teatro repertuarą papuošia didžiojo italų kompozitoriaus Dž. Verdžio operos. Klaipėdos muzikiniame teatre iš 26 šio kūrėjo operų pastatytos dvi: “Traviata” bei “Rigoletas”. Pastarasis, uostamiesčio scenoje gimęs 2003-iųjų rugpjūtį, tuomet buvo parodytas tik tris kartus. Beveik po trejų metų pertraukos šį pavasarį teatras pasiryžo parodyti ketvirtąjį „Rigoleto“ spektaklį. Didžiausią susidomėjimą publikai kėlė jame debiutavę solistai – kai kurių pagrindinių vaidmenų atlikėjai bei kitas dirigentas…

Klaipėdiečių pastatytame Dž.Verdžio „Rigolete“ pirmąsyk pagrindinį vaidmenį atliko legendinis Lietuvos Rigoletas – E.Kaniava (dešinėje). Rigoleto (E.Kaniava) ir jos dukros Džildos (R.Petrauskaitė) duetas. Vyto Karaciejaus nuotraukos

Įrodė aktualumą

Operą pastatė ir ją anksčiau dirigavo Stasys Domarkas. Ketvirtąjį „Rigoleto“ spektaklį dirigavo Ilmaras Lapinis.

Apie netradicinę “Rigoleto” sceninę ir režisūrinę traktuotę, veiksmo vietą ir laiką, scenografiją, kostiumus jau buvo nemažai rašyta, tad neverta kartotis. Priminsiu tik, kad operos įvykiai vyksta ne XVI a. Italijoje (originalas), o mūsų dienomis; personažai – ne dvariškiai, pažai, tarnai, o XXI a. šešėlinio, nusikalstamo pasaulio veikėjai bei nekaltos jų aukos.

Režisierius R.Banionis, pasirinkdamas tokį režisūrinį sprendimą, be abejo, rizikavo, tačiau nesuklydo. Jam pavyko įrodyti (ir parodyti) Dž.Verdžio ir V.Hugo veikalo idėjinį bei meninį-muzikinį nemirtingumą, jo aktualumą šiandienos gyvenime, kuriame, kaip ir operos dramaturgijoje, nestinga konfliktų, kontrastų, aštrių antitezių, situacijų dramatizmo.

Maestro sužavėjo

Šio, ketvirtojo, spektaklio žiūrovus labiausiai intrigavo (gerąja prasme) Lietuvos operos senjoro, daugelio pagrindinių baritono partijų (Ūdrio, Onegino, Aleko, Figaro, Eskamiljo, Žermono ir kitų) atlikėjo Eduardo Kaniavos debiutas – Rigoleto vaidmuo Klaipėdos teatro scenoje.

Garsusis solistas daugelį kartų šią partiją yra dainavęs Lietuvos operos ir baleto teatre, kitose šalyse, įgyvendindamas įvairiausius režisūrinius sumanymus. Jam dirigavo skirtingiausio meninio braižo bei temperamento dirigentai.

Didžiulę operos dainininko patirtį turintis solistas nesunkiai, o svarbiausia, organiškai įsijungė į savitą, originalų klaipėdietiškąjį „Rigoletą”. Psichologiškai sudėtingą, tragišką, vidiniai prieštaringą, daugiabriaunį savo personažo vaidmenį E.Kaniava atliko įsijautęs, nes yra jį išsamiai išstudijavęs, puikiai suvokęs šio herojaus poelgių vidinę ir išorinę dinamiką.

E.Kaniava į darnią dramaturginę visumą suliejo sudėtingą Rigoleto vokalinę partiją ir įtikinamą sceninę raišką. Savitas, stiprus dainininko balsas, beveik nepakitęs nuo jaunystės laikų, skambėjo išraiškingai, niuansuotai. Vokališkai sudėtingą, plačios registrinės bei dinaminės amplitudės Rigoleto partiją solistas atliko muzikaliai ir sklandžiai. Žavėjo ir E.Kaniavos dikcijos aiškumas. Įspūdžio nesumenkino kai kur pasitaikę intonaciniai svyravimai (pernelyg sunki, kantilenos ir rečitatyviškumo prisodrinta partija).

Suspindėjo naujoji Džilda

Džildos (sopranas) vaidmeniu debiutavo solistė Rita Petrauskaitė. Nors jau ir patyrusiai operos dainininkei ši užduotis buvo nelengva tiek vokaliniu, tiek sceninės išraiškos (psichologiniu) požiūriu. Juk Džilda yra dramos socialinio konflikto ašis, susiduriančių jėgų centras. Jos vokalinei partijai būdinga šiluma, pasireiškianti ir žaismingose, nerūpestingose, virtuozinėse vietose – pirmojo veiksmo, sujaudintose, kantileniškose – antrojo veiksmo ir dramatinėse – trečiojo veiksmo scenose.

Džilda – R.Petrauskaitei visapusiškai tinkamas vaidmuo. Skaidrus, šviesaus tembro, aukšto diapazono balsas, nepriekaištingi, vaidmenį atitinkantys sceniniai duomenys, artistizmas padėjo solistei sukurti įtikinamą jaunos, naivios, mylinčios bei pasiaukojančios merginos paveikslą. Dainininkės balsas laisvai skambėjo netgi aukščiausiame registre ir beveik neforsuojant (o šito labai sunku išvengti); lyriniuose epizoduose – švelniai, “išlygintai”. Sunkiausią Džildos partijai pirmąjį veiksmą (ypač ariją) R. Petrauskaitė dainavo „lengvai“, profesionaliai nepriekaištingai.

Atsiskleidė vaidmenyse

Naujomis, ryškiomis spalvomis sužėrėjo Dalios Kužmarskytės Madalena (mecosopranas). Samdomo žudiko Sparafučilės sesuo Madalena nieko bendro neturi su pagrindinių herojų drama; abu jie nieko nežino ir nenori žinoti; rūpinasi tik pinigais ir savo malonumais. Išdykėlišką, nerūpestingą (šiek tiek aptemdytą nerimo, kad gali būti nužudytas jos naujasis mylimasis Hercogas) Madalenos vokalinę partiją D.Kužmarskytė dainavo emocingai, aistringai, o sceninį savo herojės įvaizdį kūrė žaviai ir originaliai.

Lietuvos operos ir baleto teatro solistas, turįs stiprų, turtingą obertonais balsą, Egidijus Dauskurdis (bosas) sukūrė labai ryškų, niūrų, siaubą keliantį, grubų ir tiesmukišką Sparafučilės vaidmenį.

Visuose “Rigoleto” spektakliuose Hercogo vaidmenį (tenoras) atlikęs svečias iš Vilniaus Algirdas Janutas ir šį kartą pasirodė be priekaištų. Dainininkas laisvai „valdo” savo labai gražaus tembro balsą, dainuoja lengvai, be įtampos; jo frazuotė plastiška, subtili, dažnai ekspresyvi. A.Janutas dar kartą įrodė turįs gerus artistinius duomenis, puikiai atsiskleidusius šiame vaidmenyje, nors šio personažo paveikslas operoje yra gana statiškas, netgi vienplanis.

Nedidelį tragišką Monteronės vaidmenį sėkmingai atliko Artūras Kozlovskis (bosas). Jo lūpose pirmą kartą operoje (be orkestrinės įžangos) išraiškingai nuskambėjo lemtingasis „prakeikimo” leitmotyvas, vėliau daugiausia susijęs su Rigoleto paveikslu.

Pakluso dirigento mostui

Kaip ir ankstesniuose “Rigoleto” spektakliuose, labai gražiai pasirodė teatro vyrų choras, įdomiai, raiškiai ir tiksliai padainavęs skambius, charakteringus, dažniausiai buitinėmis (šokinės) muzikos intonacijomis pagrįstus chorinius epizodus (ryškus pirmojo veiksmo maršo pobūdžio choras “Tyliai, tyliai”). Chorą parengė chormeisteris V. Konstantinovas.

Kokios svarbios bebūtų solinės partijos, ansambliai, chorai, tačiau vienas iš reikšmingiausių „vaidmenų” operose tenka orkestrui bei atlikėjui, jungiančiam sceną ir orkestrą, – dirigentui.

Ketvirtąjį „Rigoleto” spektaklį dirigavęs I.Lapinis sėkmingai atliko savo užduotį. Perimti diriguoti operą, paruoštą kito dirigento, ją savitai interpretuoti visada nelengva. Kita vertus, tokiu atveju yra galimybė tobulinti veikalo atlikimą, jį „šlifuoti”.

I.Lapinis operą „vedė” muzikaliai, dinamiškai, dramaturgiškai aiškiai, vientisai, jausdamas autentiškus tempus bei stilių. Akivaizdu, kad dirigentas operą įdėmiai ir rūpestingai išstudijavo, įsigilino; diriguodamas logiškai išryškino lyrinius epizodus, reljefiškai pabrėžė dramatines kulminacijas, niekur neslopino solistų. Gražiai skambėjo pirmojo veiksmo orkestro pianissimo, paskutiniojo veiksmo dramatiški, audringi momentai. I.Lapinio dirigavimo maniera santūri, vidujai sukaupta, tačiau visas sudėtingas operos ansamblis pakluso jo mostams.

Post scriptum

Ketvirtasis “Rigoleto” spektaklis tikrai pavyko; prie pasisekimo prisidėjo visa operos trupė, jos statytojai ir vadovai.

Kelios smulkios, visai individualios pastabos: manyčiau, kad šiek tiek (turint galvoje naujųjų” turtuolių skonį) reikėtų keisti (gal paryškinti) Džildos grimą pirmajame ir antrajame veiksmuose; Rigoleto invalido vežimėlis turėtų būti valdomas mechaniniu būdu, o ne ridenamas rankomis (kontrastas – mobilieji telefonai); niekaip nedera stora auksinė grandinė ant „neturtingo studento” (Hercogo) kaklo…

Genialiąją Dž.Verdžio operą „Rigoletas” pamatė dar nedaugelis klaipėdiečių. Todėl norėtųsi, kad ji kiek galima ilgiau išsilaikytų mūsų Muzikinio teatro, kurį jau laikas būtų pavadinti Operos teatru, repertuare.

Garsusis baritonas ir Klaipėdos Brass kvintetas koncertavo drauge

Garsusis baritonas ir Klaipėdos Brass kvintetas koncertavo drauge

Laima Sugintienė

Klaipėdos Brass kvintetui balandžio mėnesį sukanka 20 metų. Savo kūrybinės sukakties išvakarėse ansamblis klaipėdiečius pakvietė į koncertą su vilniečiu operos solistu Vytautu Juozapaičiu.

Garsiausias Lietuvos baritonas V.Juozapaitis su Klaipėdos Brass kvintetu surengė įspūdingą pasirodymą uostamiesčio publikai. Algimanto Kalvaičio nuotrauka

Brass kvintete muzikuoja jo vadovas Vilmantas Bružas ir Alius Maknavičius (trimitai), Algirdas Ulteravičius (valtorna), Steponas Sugintas (trombonas) ir Jurgis Dargis (tūba).

Koncerto programa tarsi veidrodis atspindėjo turtingą ir platų kolektyvo repertuarą – joje skambėjo taurioji klasika ir operų fragmentai, džiazas ir populiariosios muzikos šlageriai.

Kaip jau įprasta, didžiąją programos dalį sudarė įvairių kūrinių instrumentuotės. Jų autoriai – nuolatiniai bendražygiai Petras Jokubauskas ir Rimantas Giedraitis.

Siekdami praturtinti pučiamųjų muzikos raišką naujomis spalvomis, kolektyvo nariai ne vieną programą parengė dalyvaujant garsiems kviestiniams atlikėjams. Šiuokart kartu koncertavo Vytautas Juozapaitis (baritonas) ir Eglė Juozapaitienė (sopranas).

Pradėjo nuo… būgnų

Neabejotina koncerto puošmena buvo garsusis baritonas. Klausytojai ne tik įdėmai klausėsi ir šiltai sutiko dainininko pasirodymą, bet ir buvo dėmesingi daugeliui nežinomų jo biografijos faktų. Be dažnai skelbiamos informacijos apie įvairiapusę solisto veiklą – daugiau kaip 40 vaidmenų įvairiose scenose, šimtai koncertų, darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, televizijos laidos, įvairių jaunųjų dainininkų konkursų žiuri narys, prestižinių tarptautinių operos festivalių dalyvis ir t.t., – daugeliui netikėta buvo sužinoti apie jo karjeros vingius.

Mažai kas žino, kad savo kelią į muziką V.Juozapaitis pradėjo nuo … būgnų. Mat dainininko gimtajame Radviliškyje virė muzikinis saviveiklinis gyvenimas. Kiekvienoje mokykloje buvo po estradinį ansamblį. Viename jų trūko perkusininko. Juo ir tapo šiandien garsiausias mūsų baritonas. Tie penkeri metai, anot artisto, vienas šviesiausių jo muzikinio gyvenimo puslapių. Nepažindami natų, iš klausos „nuimdavo“ „Nerijos“, „Boney M“ kūrinius. Atlikėjas net buvo nusprendęs važiuoti į Klaipėdos fakultetus mokytis groti mušamaisiais…

Dainuojantis stalius

Su grojimu ansamblyje susijusi ir kita istorija: tuomet buvo įkalbinėjamas dalyvauti „Dainų dainelėje“ – ilgai nesutiko, nes … buvo gėda, visi juoksis… Tačiau tapo laureatu!

Šalia daugelio apdvanojimų ir titulų – Nacionalinės premijos ir „Auksinio disko” laureatas, Kristoforo, Kipro ir Operos švyturio nominantas, publikos simpatijų prizo laimėtojas, ordino „Už nuopelnus Lietuvai” Karininko kryžiaus kavalierius ir t.t. – jis turi ir kitokių dokumentų.

Kad ir geležinkelininkų profesinės technikos mokyklos (ten mokėsi staliaus amato) diplomą su pagyrimu… Ir tik tuo metu lankydamas vokalo būrelį Mokytojų namuose buvo pastebėtas ir įkalbėtas studijuoti dainavimą. Ačiū operos teatro solistui Pranui Urkauskui, kad šiandien mes turime puikiai dainuojantį stalių.

O šiuo metu dainininkas studijuoja Mykolo Riomerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakultete Teisės ir valdymo specialybės magistrantūroje. Išties spalvinga asmenybė…

Publika sutiko audringai

Betgi grįžkime prie muzikos. Iš per 15 koncertinės veiklos metų sukurtų daugiau nei 40 baritono partijų koncerte skambėjo trys numeriai: šiltai ir emocionaliai sudainuotas lietuviškojo baritono repertuaro aukso fondo kūrinys – „Ūdrio daina“ iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“, lyriškai interpretuotas Volframo romansas iš R.Vagnerio operos „Tanhoizeris“ (beje, tai buvo pirmasis šiandien įspūdingo sąrašo vaidmuo Lietuvos operos ir baleto teatre, apie kurį artistas sakė: “Volframą prisimenu kaip sapną, lyg į vaikystę grįžčiau…“) bei efektingai ir temperamentingai atlikta, ypač audringai publikos sutikta garsioji Figaro kavatina iš Dž.Rosinio „Sevilijos kirpėjo”.

Beje, vokalistas yra prisipažinęs labai mėgstantis improvizuoti. Publika buvo itin sužavėta, kai solistas atsisėdo prie būgnų komplekto ir smagiai kartu su kvintetu akompanavo savo žmonai. Solistas sakė, kad Eglė – jo „ausys“, ji ir geranoriška kritikė, ir profesionali patarėja. Pora kartu atliko populiarųjį K.Franko „Panis Angelicus“ ir J.Cechanovičiaus „Meilės valsą“.

Turi gerbėjų

Koncerte kvintetas ne tik akompanavo dainininkams, bet ir pagrojo keletą solinių numerių iš įvairių operų. Skambėjo F. von Supe operos „Poetas ir valstietis“ uvertiūra, du efektingi fragmentai iš D.Šostakovičiaus sceninių opusų – „Satyrinis šokis“ iš baleto „Varžtas“ ir polka iš baleto „Aukso amžius“, Dž.Geršvino operos „Porgis ir Besė“ fragmentai bei kompozicija Š.Guno operos „Faustas“temomis.

Buvo džiugu Klaipėdos koncertų salėje matyti ir pirmojo Brass kvinteto koncerto klausytojus, smagu tarp senbuvių pastebėti ir naujus veidus. Belieka laukti afišų, kviečiančių į jubiliejinį vakarą.