Profesionalo įžvalgos profanės žvilgsniu
(Specialiai nepaisant „literatūrinio etiketo“)
 |
| Marijus Šidlauskas. Orfėjas mokėjo lietuviškai. – „Homo liber“:Vilnius, 2006 |
Sigita Kondratienė
Išgirdusi apie ką tik išėjusį literatūrologo Marijaus Šidlausko (beveik pusę amžiaus Lietuvos istorijos priversto būti Jonaičiu) straipsnių rinkinį „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ (kultūrologinių studijų serija „Įžvalgos“ – „Homo liber“:Vilnius, 2006), nudžiugau netgi ir sentimentaliai. Ne tik mane, bet ir visus Lietuvos piliečius, bent šiek tiek prijaučiančius literatūrai, keri šio žmogaus tiek asmeninė, tiek ir tekstų tyrinėtojo charizma. Kai perskaitoma bet kuriame meno kritikos leidinyje po recenzijos pavadinimu M.Šidlausko/Jonaičio pavardė, tai mintyse iš karto pasižymima jau ir aukšta aptariamos knygos praba: M.Šidlauskas prie abejotinos literatūrinės vertės tekstų nei laiką gaišta, nei nervus gadina… Tik su oria elegancija pašaipiai apie kurį nors šių dienų grafomanų gali mestelti: „[…]labai daug rašantis žmogus“ (iš labai seno pokalbio)… Todėl bet kuriam rašytojui būti įvertintam M.Šidlausko yra ir tikslas, ir garbė. Tačiau kas pastarąjį autorių patį imsis vertinti profesionaliai? Čia jau tikrai įdomi mūsų literatūrologinio būvio intriga, lemsianti netgi ir rinkinio „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ prabą, kurią ir taip pabrėžia knygos pavadinimas bei dizainas, sukurtas dailininko Rimanto Tumasonio, nors tą prabą, beje, nekvestionuojamai žaviai šioje knygoje nustatė jau Valdas Kukulas. Su juo varžytis išdrįs tik arba tikras profesionalas, arba iš kur nors – kaip Pilypas iš kanapių – išlindęs profanas. Tad tai dar labiau daro komplikuotą mano santykį su itin ryškiu įvykiu mūsų kultūrologinėje erdvėje. Ir nežinia, ar šią rašliavą spausdins netgi ir regioninė spauda, nors joje ir ypač „susmuko kritika kaip operatyviausia ir profesionaliausia skaitymo instancija“ – šią frazę percituoju iš V.Kukulo straipsnio pirmojo sakinio, nes pati jos, kai tapo ypač tinkama, M.Šidlausko tekste skubriai nebesuradau.
Gražiai sutapo, kad su M.Šidlausko straipsnių rinkiniu „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ pasirodė ir dar vieno pasižyminčio ypatinga charizma Klaipėdos universiteto žmogaus eilėraščių rinkinys – Rolando Rastausko „Metimas“. (Beje, abu leidiniai klaipėdiškiams buvo ir pristatyti drauge.) Kai šias abi knygas labai trumpam skolinausi, tai ilgai svarsčiau, nuo ko pradėti: gal pirmiausia „pasikaustyti“ teoriškai ir tik po to imtis pačiai „reflektuoti“ poeziją, o gal visgi pradėti tik nuo poezijos – kaip tik radikaliai atsiribojus nuo visokių teorinių įtaigų? Ačiū Dievui, kad nugalėjo poezija, nes, atsivertus literatūrologijos poeto (mano ir V.Kukulo nuomonės, pasirodo, šioje vietoje absoliučiai sutampa) M.Šidlausko knygą bei radus jį išanalizavus ir R.Rastausko eilėraščius, ką tik mano perskaitytus, jau buvo galima pakankamai objektyviai įvertinti ir savo intelektualinį ribotumą, ir dvasinį skurdą, palyginus jį su itin profesionaliu moderniosios kultūros diskursu. Taigi M.Šidlausko knyga man ir kitiems grožinės literatūros mėgėjams – puiki skaitymo savikontrolės priemonė bei perspėjimas, kad į literatūros pasaulį lįsti neprofesionaliai šiais laikais yra labai blogas tonas (išryškintą žodžių junginį itin pabrėžia ne M.Šidlauskas, o R.Rastauskas, bet literatūrologiniu požiūriu jų žodžiai ne kartą yra sutapę vos ne raidė raidėn). Va taip. O atsiverskime dargi vien M.Šidlausko straipsnių bibliografiją (p. 222) bei paties jo minimų vardų rodyklę (p. 215)… O ho ho!.. Nuo klaipėdiškių („daug ką gąsdino […], kad jis gali tapti […] savo regiono „aptarnaujančiu“ kritiku“ – V.Kukulas) iki paties Jėzaus Kristaus (kai tai yra „Pavardžių rodyklėje“, kyla klausimas jau knygos sudarytojui – ar tai pavardė?)…
Rinkinyje „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ M.Šidlausko mintijimai susitelkę iš esmės ties lietuvių menine literatūra bei literatūrologija ar kultūros sociologija – V.Kudirka, H.Radausku, V.P.Blože, J.Juškaičiu, G.Grajausku, S.Geda […] ar D.Sauka (recenzuojamos dvi unikalios knygos – „Žemaitės stebuklas“ ir „Fausto amžiaus epilogas“) bei A.Tereškinu. Bet į šią knygą įeina ir R.M.Rilke, ir Cz. Miłosz, o tekstuose net ir mirgėte mirga pasaulinio garso vardai. Galima tik žavėtis M.Šidlausko guvaus intelektualinio pasitikėjimo amplitude. Be jos mūsų literatūrologija ir kultūrologija būtų apskritai kur kas skurdesnė. Ypač kad M.Šidlauskas – dargi ir profesionalus anglistas. Pastarųjų net ir Klaipėdoje nestinga, bet kur jie pradingsta, kai lingvistiškai nestipri regiono bendruomenė ima alkte alkti išsamesnių pasaulinės kultūros komentarų? Va ir belieka tada tik L.Donskis, R.Rastauskas bei M.Šidlauskas. Net ir respublikiniu mastu. Vadinasi, vien ir utilitariniu aspektu ši knyga buvo seniai labai reikalinga. Kaip patogu kad ir man, paskaičiusiai ką tik R.Rastausko „Metimą“, pasitikrinti vienoje knygoje, ką mano apie minėtąjį poetą profesionalioji kritika – juo labiau kritika, ir per itin asmeniškus kontaktus išžvalgiusi visus takelius, kuriais kada nors galėjo praeiti jau net ir pasaulio žmogumi tituluojamas R.Rastauskas. Taigi mano individualaus skaitymo kokybė pervertinama jau netgi ir radikaliai. Ar tai būtų galėję įvykti, jei būtų reikėję ieškoti kažkurių metų „Baltijos“, „Literatūros ir meno“ bei „Nemuno“? Bent man tokioms paieškoms nebūtų užtekę kantrybės… Tačiau M.Šidlausko knyga šiandien mums rūpi kitaip.
M.Šidlauskas, kaip literatūrologas ar kultūros sociologas, taip meistriškai laviruoja tarp itin priešingų visuomeninių ir kultūrologinių pozicijų, kad beveik visada po jo analizių iš tikrųjų lieka „ir vilkas sotus, ir avis sveika“, nors V.Kukulas primena (kaip ir kiti – pvz., V.Kubilius neseniai „Metų“ išspausdintame „Dienoraštyje“), jog „įprastas kritiko ir kūrėjo santykių modelis yra priešiškumas“. Jei net pastarajam tyrinėtojui M.Šidlauskas yra per daug mįslingas savo virtuoziškumu, tai man tikrai reikėtų protingai patylėti. Tačiau dar net nepriartėjusi prie šios rašliavos vidurio, privalėjau vis dėlto nuo jos pasitraukti į visai kito lygmens erdvę, kad išgirsčiau žodžius, skirtus tik paprastiems ir netgi prastiems (šalia pastarųjų netyčia atsidūrę kitose erdvėse dauguma itin išsigąsta kaip tik dėl savo reputacijos) žmonėms.
Jėzus kalba Nikodemui apie antrą gimimą, kurį skirta išgyventi kiekvienam žmogui. Skaitinio pradžioje jis primena apie Mozės padirbdintą ir iškeltą varinį žaltį. Skaičių knygoje (Sk 21, 4-9) pasakojama apie izraelitus užpuolusius „ugninius žalčius“. Įgeltuosius izraelitus nuo mirties gelbėdavo pažvelgimas į iškeltą ant stulpo varinį žaltį. Jėzaus lūpose šis Izraelio klaidžiojimo dykumoje epizodas tampa netrukus įvyksiančiu atpirkimo ant Kryžiaus simboliu. Mozės iškeltas ant stulpo žaltys turėjo galią išgelbėti izraelitų gyvybę. Atsisakyti gelbstinčio žvilgsnio būtų tolygu savižudybei. Panašiai įvyks ir su Jėzumi. Nuo tada, kai Jėzus buvo iškeltas ant Kryžiaus, atsisakyti pažvelgti į jį su tikėjimu tolygu pasmerkti save pražūčiai. (Labai dėkoju Klaipėdos šv. Juozapo Darbininko parapijos klebonui Sauliui Damašiui, kad jis maloniai leido pacituoti ištrauką iš savo pamokslo Nikodemo kelias – 2006-03-26.)
Klausydamasi Šventojo rašto komentaro, bet niekaip šventvagiškai neištrūkdama ir iš M.Šidlausko literatūrologinio mąstymo įtaigos, staiga „užsikabinau“ už varinio Mozės žalčio ir Kristaus ant Kryžiaus sugretinimo. Juk tiesmukai žaltys visada buvo suvokiamas kaip Marijos – Dievo Motinos – pamintas blogis. O šiame Šventojo rašto epizode atskleidžiama visai kita tiesa: tikrame tikėjime tiek Mozės iškeltas varinis žaltys, tiek ant kryžiaus norėtas pažeminti iki „šliužo“ lygmens Jėzus Kristus yra lygiaverčiai dydžiai. Radikaliai skiriasi tik paties tikėjimo kokybė: krikščionybė rodo žmogui kelią jau ne per sudievintą Kito žvilgsnį, bet per net ir nežmogiškas savo paties dvasines pastangas – Jėzaus išaukštinimo ant Kryžiaus slėpinį (kun. S.Damašius – išryškinta S.K.).
Sakysite, kad dabar nežinia dėl ko „davatkiškai“ afišuojuosi, kad visai nutolau ir nuo M.Šidlausko? Jūsų tiesa. Tačiau man pačiai, klausantis minėto pamokslo, M.Šidlausko literatūrologija tapo tarsi Kristaus žodžiais šv. Nikodemui – tik jau grynai žemiškos meno tyrinėjimų pragmatikos požiūriu, o juk ir pats literatūros sociologas teigia, kad „vertybių prigimties lygčių neišspręsime be religinio konteksto“ (p.18). Tikrai reikia turėti tikrą Dievo dovaną ir neeilinį žinojimą bei itin aštrų savo gyvenamojo laiko jutimą, kad ne tik nebūtų paneigta tradicinė literatūra, o ir kultūra apskritai, bet per sociologinį skerspjūvį būtų dargi provokaciškai parodyta ir jos stiprybė bei galia (šiuo aspektu galima paminėti kad ir straipsnį apie V.Kudirką) tolimesniam meno procesui, betgi net ir radikaliai keičiančiam literatūrinio/kultūrinio proceso kokybę: „[…] dabar maironiškas klausimas „kame išganymas?“ gal jau nebeskamba taip anachroniškai, tiesmukai, neskoningai?“(p.196). M.Šidlauskas meistriškai suranda „instrumentus“, kad būtų apginta netgi ir modernizmo/postmodernizmo „bjaurasties estetika“, kartais ir labai stiprių profesiniu požiūriu literatūros kritikų suvokiama tik kaip literatūrinis chamizmas bei absoliutus amžinųjų vertybių išniekinimas, „beliudijantis“ vien daugumos mūsų moderniųjų/postmoderniųjų rašytojų „dvasios skurdą“ („Baltija 2005“, p.140) ar „ekshibicionizmą“ (ši sąvoka pernai tapo net ir kritikos griūtimi). Nors M.Šidlauskas į modernizmo/postmodernizmo „žaidimus“ „besivejant Vakarus“ irgi žiūri labai atsargiai bei su ironišku skepsiu – „juk, anot Viktorijos Daujotytės, vydamasis visada esi atsilikęs“(p.179) – vis dėlto smagu stebėti, kad ir tokiais atvejais jo, ginančio neišvengiamą meninio diskurso kaitą, iš užsibrėžtų vėžių neišmušt: „Kol bijosime sau prisipažinti, jog Bložė labai specifinis, uždaro suvokėjų rato poetas, sąmoningai atmetęs retorinį aiškumą ir skambumą, vienišas, kaip ir didžiuma XX a. menininkų […], kol atrodys nuodėmė laisvai analizuoti destrukcinį jo kūrybos užtaisą, sprogdinti mūsų poetinę tradiciją ir sieti tai su bendrąja civilizacijos kultūros bei meno krize […], tol toji kūryba ir toliau vegetuos mūsų pačių išraustose katakombose“(p.119) – panašių citatų galima prisirinkti apsčiai. Mokėt taip grakščiai (beje, dargi ir su labai stipria savigynos reakcija) išsakyt savą nuomonę ir nesuniekint kitokio požiūrio bei suteikti bet kuriam aptariam kultūros reiškiniui antrą gimimą – tikra literatūros sociologo M.Šidlausko talento mįslė.
Vis dėlto, tegu ir besąlygiškai pasiduodama M.Šidlausko literatūrologinei įtaigai, turiu laikytis ir pagrindinės „kritikos“ taisyklės, kuri sako, kad bet kuris bet kurio teksto analitikas turi būti kaip gydytojas: jei neįtariami nė vienos „ligos“ požymiai, tai ir „pacientas“ neturi būti įdomus (griežtai remiantis medicinine etika), nors trumpame rašinyje, dargi gerokai iškrypus „analitikei“ iš užsibrėžto kelio, tokio margo veikalo, koks yra aptariamasis straipsnių rinkinys, ir neįmanoma aprėpti. Todėl, ieškodama kaip prie M.Šidlausko tekstų „prikibti“, imsiu ir šiek tiek „pagudrausiu“ – imsiu ir atidžiau „paskaitinėsiu“ tik tai, ką jis yra parašęs apie klaipėdiškius (beje, labai bjauru, kad knygoje nėra nurodyta, kur prasideda kiekvienas naujas tekstas, bet tai ne M.Šidlausko, o knygos sudarytojo neapsižiūrėjimas).
Atsivertusi straipsnį „Trys poezijos gūsiai nuo Baltijos“, štai pastebiu, kad M.Šidlauskas, rašydamas apie 1996 metų prozą, yra netgi ir tiesmukas, kas aptariamajam literatūrologui taip nebūdinga. Rašyti pakankamai neatsargiai, kad klaipėdiškių „prozos tekstuose per daug empirinio aprašinėjimo, stilistinės inercijos[…]“ (p.169), apie autorius, kuriuos paskui vos ne kasdien tenka susitikti, – ne M.Šidlausko braižas. Vis dėlto tai tik pagyrimas, nes pastarojo literatūrologo „diplomatiniai“ viražai, paliekant pakankamai gudriai literatūrines „arklides“ „mėžti“ lyg ir kitiems, ir per daug ima kliūti. Žinoma, galiu tik „pasidžiaugti“, kad ir M.Šidlausko tekstams nesvetimos ilgokos įžangos bei kitokie „lyriniai/romantiniai“ „iškrypimai“ iš užsibrėžto kelio, tegu literatūrologų tai ir pripažinta kaip nebekvestionuojama jo stiprybė – meistriškas sugebėjimas kurti itin konceptualų kultūrologinį kontekstą.
Pastarajame straipsnyje kiek dirgina tai, kad M.Šidlauskas senąją Lietuvą (ypač žemaičius) vis „tempia“ prie jūros, pamiršdamas tiek pajūrių/pamarių vietovardžius, tiek tai, kad nuo kryžiuočių ir Livonijos ordinų žemynines lietuvių gentis (drauge ir žemaičius) pirmiausia gelbėjo tik kuršiai ir prūsai, taip kurdamas gal net ir etninės istorijos pseudoteoriją. Ši negatyvi reakcija vis dėlto gerokai perdėta ir yra labiau veikiama vieno pernelyg „romantiško“ aptariamojo literatūrologo pranešimo, skambančio atmintyje: ten žemaičių „jūros ilgesys“ buvo pakilęs vos ne ir „iki Maironio lygmens“. Tačiau kituose tekstuose vėlgi užkliūva, kad, ėmus kalbėti apie R.Rastauską (remiuosi ne vien knyga), atspirties tašku vis pasirenkamas „Lenktynių aitvaras“ (p.107, 180). Atsiranda šiek tiek baimės, ar nepradeda M.Šidlausko apimti literatūrologinė inercija?.. Bet tai be galo gėdingai subliūkšta, kai kitur skaitau neginčijamai profesionalias (deja, turiu dar pastebėti, kad M.Šidlauskas, visgi puikiai tą išmanydamas, pernelyg jau dažnai koketuoja – tiesiogine prasme – apie savo kultūrinį „neįgalumą“), o ir pilnas „intelektualinės aistros ir konceptualinės drąsos“ (p.169) šio literatūrologo įžvalgas. Vėlgi apie R.Rastauską: „Banalokas, vaikiškai inertiškas rimas sugriauna pageidautą egzistencinę perspektyvą, lėkšto garsyno plokštuma užblokuoja išgyvenimo skverbimąsi aukštyn ir gilyn.“ – „Eilėraščių aktoriaus dalis ir dalia“ (p.190). Cituoju vien tiek, kiek „kritiškai“ jaučiau ir pati, bet nemokėjau įvardinti. Užtat pritariu M.Šidlauskui visu 100 procentų ir savo rašinį baigiu jo žodžiais apie G.Grajauską recenzijoje „Nesukataloguojamas“: „ši klaipėdiečio knyga į lietuvių literatūros katalogus įtrauktina kaip faktas, tampąs reiškiniu. (p.179) Tegu ir profaniškai, bet aš tą patį manau ir apie įžvalgas „Orfėjas mokėjo lietuviškai“.
