Profesionalo įžvalgos profanės žvilgsniu

Profesionalo įžvalgos profanės žvilgsniu

(Specialiai nepaisant „literatūrinio etiketo“)

Marijus Šidlauskas. Orfėjas mokėjo lietuviškai. – „Homo liber“:Vilnius, 2006

Sigita Kondratienė

Išgirdusi apie ką tik išėjusį literatūrologo Marijaus Šidlausko (beveik pusę amžiaus Lietuvos istorijos priversto būti Jonaičiu) straipsnių rinkinį „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ (kultūrologinių studijų serija „Įžvalgos“ – „Homo liber“:Vilnius, 2006), nudžiugau netgi ir sentimentaliai. Ne tik mane, bet ir visus Lietuvos piliečius, bent šiek tiek prijaučiančius literatūrai, keri šio žmogaus tiek asmeninė, tiek ir tekstų tyrinėtojo charizma. Kai perskaitoma bet kuriame meno kritikos leidinyje po recenzijos pavadinimu M.Šidlausko/Jonaičio pavardė, tai mintyse iš karto pasižymima jau ir aukšta aptariamos knygos praba: M.Šidlauskas prie abejotinos literatūrinės vertės tekstų nei laiką gaišta, nei nervus gadina… Tik su oria elegancija pašaipiai apie kurį nors šių dienų grafomanų gali mestelti: „[...]labai daug rašantis žmogus“ (iš labai seno pokalbio)… Todėl bet kuriam rašytojui būti įvertintam M.Šidlausko yra ir tikslas, ir garbė. Tačiau kas pastarąjį autorių patį imsis vertinti profesionaliai? Čia jau tikrai įdomi mūsų literatūrologinio būvio intriga, lemsianti netgi ir rinkinio „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ prabą, kurią ir taip pabrėžia knygos pavadinimas bei dizainas, sukurtas dailininko Rimanto Tumasonio, nors tą prabą, beje, nekvestionuojamai žaviai šioje knygoje nustatė jau Valdas Kukulas. Su juo varžytis išdrįs tik arba tikras profesionalas, arba iš kur nors – kaip Pilypas iš kanapių – išlindęs profanas. Tad tai dar labiau daro komplikuotą mano santykį su itin ryškiu įvykiu mūsų kultūrologinėje erdvėje. Ir nežinia, ar šią rašliavą spausdins netgi ir regioninė spauda, nors joje ir ypač „susmuko kritika kaip operatyviausia ir profesionaliausia skaitymo instancija“ – šią frazę percituoju iš V.Kukulo straipsnio pirmojo sakinio, nes pati jos, kai tapo ypač tinkama, M.Šidlausko tekste skubriai nebesuradau.

Gražiai sutapo, kad su M.Šidlausko straipsnių rinkiniu „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ pasirodė ir dar vieno pasižyminčio ypatinga charizma Klaipėdos universiteto žmogaus eilėraščių rinkinys – Rolando Rastausko „Metimas“. (Beje, abu leidiniai klaipėdiškiams buvo ir pristatyti drauge.) Kai šias abi knygas labai trumpam skolinausi, tai ilgai svarsčiau, nuo ko pradėti: gal pirmiausia „pasikaustyti“ teoriškai ir tik po to imtis pačiai „reflektuoti“ poeziją, o gal visgi pradėti tik nuo poezijos – kaip tik radikaliai atsiribojus nuo visokių teorinių įtaigų? Ačiū Dievui, kad nugalėjo poezija, nes, atsivertus literatūrologijos poeto (mano ir V.Kukulo nuomonės, pasirodo, šioje vietoje absoliučiai sutampa) M.Šidlausko knygą bei radus jį išanalizavus ir R.Rastausko eilėraščius, ką tik mano perskaitytus, jau buvo galima pakankamai objektyviai įvertinti ir savo intelektualinį ribotumą, ir dvasinį skurdą, palyginus jį su itin profesionaliu moderniosios kultūros diskursu. Taigi M.Šidlausko knyga man ir kitiems grožinės literatūros mėgėjams – puiki skaitymo savikontrolės priemonė bei perspėjimas, kad į literatūros pasaulį lįsti neprofesionaliai šiais laikais yra labai blogas tonas (išryškintą žodžių junginį itin pabrėžia ne M.Šidlauskas, o R.Rastauskas, bet literatūrologiniu požiūriu jų žodžiai ne kartą yra sutapę vos ne raidė raidėn). Va taip. O atsiverskime dargi vien M.Šidlausko straipsnių bibliografiją (p. 222) bei paties jo minimų vardų rodyklę (p. 215)… O ho ho!.. Nuo klaipėdiškių („daug ką gąsdino [...], kad jis gali tapti [...] savo regiono „aptarnaujančiu“ kritiku“ – V.Kukulas) iki paties Jėzaus Kristaus (kai tai yra „Pavardžių rodyklėje“, kyla klausimas jau knygos sudarytojui – ar tai pavardė?)…

Rinkinyje „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ M.Šidlausko mintijimai susitelkę iš esmės ties lietuvių menine literatūra bei literatūrologija ar kultūros sociologija – V.Kudirka, H.Radausku, V.P.Blože, J.Juškaičiu, G.Grajausku, S.Geda [...] ar D.Sauka (recenzuojamos dvi unikalios knygos – „Žemaitės stebuklas“ ir „Fausto amžiaus epilogas“) bei A.Tereškinu. Bet į šią knygą įeina ir R.M.Rilke, ir Cz. Miłosz, o tekstuose net ir mirgėte mirga pasaulinio garso vardai. Galima tik žavėtis M.Šidlausko guvaus intelektualinio pasitikėjimo amplitude. Be jos mūsų literatūrologija ir kultūrologija būtų apskritai kur kas skurdesnė. Ypač kad M.Šidlauskas – dargi ir profesionalus anglistas. Pastarųjų net ir Klaipėdoje nestinga, bet kur jie pradingsta, kai lingvistiškai nestipri regiono bendruomenė ima alkte alkti išsamesnių pasaulinės kultūros komentarų? Va ir belieka tada tik L.Donskis, R.Rastauskas bei M.Šidlauskas. Net ir respublikiniu mastu. Vadinasi, vien ir utilitariniu aspektu ši knyga buvo seniai labai reikalinga. Kaip patogu kad ir man, paskaičiusiai ką tik R.Rastausko „Metimą“, pasitikrinti vienoje knygoje, ką mano apie minėtąjį poetą profesionalioji kritika – juo labiau kritika, ir per itin asmeniškus kontaktus išžvalgiusi visus takelius, kuriais kada nors galėjo praeiti jau net ir pasaulio žmogumi tituluojamas R.Rastauskas. Taigi mano individualaus skaitymo kokybė pervertinama jau netgi ir radikaliai. Ar tai būtų galėję įvykti, jei būtų reikėję ieškoti kažkurių metų „Baltijos“, „Literatūros ir meno“ bei „Nemuno“? Bent man tokioms paieškoms nebūtų užtekę kantrybės… Tačiau M.Šidlausko knyga šiandien mums rūpi kitaip.

M.Šidlauskas, kaip literatūrologas ar kultūros sociologas, taip meistriškai laviruoja tarp itin priešingų visuomeninių ir kultūrologinių pozicijų, kad beveik visada po jo analizių iš tikrųjų lieka „ir vilkas sotus, ir avis sveika“, nors V.Kukulas primena (kaip ir kiti – pvz., V.Kubilius neseniai „Metų“ išspausdintame „Dienoraštyje“), jog „įprastas kritiko ir kūrėjo santykių modelis yra priešiškumas“. Jei net pastarajam tyrinėtojui M.Šidlauskas yra per daug mįslingas savo virtuoziškumu, tai man tikrai reikėtų protingai patylėti. Tačiau dar net nepriartėjusi prie šios rašliavos vidurio, privalėjau vis dėlto nuo jos pasitraukti į visai kito lygmens erdvę, kad išgirsčiau žodžius, skirtus tik paprastiems ir netgi prastiems (šalia pastarųjų netyčia atsidūrę kitose erdvėse dauguma itin išsigąsta kaip tik dėl savo reputacijos) žmonėms.

Jėzus kalba Nikodemui apie antrą gimimą, kurį skirta išgyventi kiekvienam žmogui. Skaitinio pradžioje jis primena apie Mozės padirbdintą ir iškeltą varinį žaltį. Skaičių knygoje (Sk 21, 4-9) pasakojama apie izraelitus užpuolusius „ugninius žalčius“. Įgeltuosius izraelitus nuo mirties gelbėdavo pažvelgimas į iškeltą ant stulpo varinį žaltį. Jėzaus lūpose šis Izraelio klaidžiojimo dykumoje epizodas tampa netrukus įvyksiančiu atpirkimo ant Kryžiaus simboliu. Mozės iškeltas ant stulpo žaltys turėjo galią išgelbėti izraelitų gyvybę. Atsisakyti gelbstinčio žvilgsnio būtų tolygu savižudybei. Panašiai įvyks ir su Jėzumi. Nuo tada, kai Jėzus buvo iškeltas ant Kryžiaus, atsisakyti pažvelgti į jį su tikėjimu tolygu pasmerkti save pražūčiai. (Labai dėkoju Klaipėdos šv. Juozapo Darbininko parapijos klebonui Sauliui Damašiui, kad jis maloniai leido pacituoti ištrauką iš savo pamokslo Nikodemo kelias – 2006-03-26.)

Klausydamasi Šventojo rašto komentaro, bet niekaip šventvagiškai neištrūkdama ir iš M.Šidlausko literatūrologinio mąstymo įtaigos, staiga „užsikabinau“ už varinio Mozės žalčio ir Kristaus ant Kryžiaus sugretinimo. Juk tiesmukai žaltys visada buvo suvokiamas kaip Marijos – Dievo Motinos – pamintas blogis. O šiame Šventojo rašto epizode atskleidžiama visai kita tiesa: tikrame tikėjime tiek Mozės iškeltas varinis žaltys, tiek ant kryžiaus norėtas pažeminti iki „šliužo“ lygmens Jėzus Kristus yra lygiaverčiai dydžiai. Radikaliai skiriasi tik paties tikėjimo kokybė: krikščionybė rodo žmogui kelią jau ne per sudievintą Kito žvilgsnį, bet per net ir nežmogiškas savo paties dvasines pastangas – Jėzaus išaukštinimo ant Kryžiaus slėpinį (kun. S.Damašius – išryškinta S.K.).

Sakysite, kad dabar nežinia dėl ko „davatkiškai“ afišuojuosi, kad visai nutolau ir nuo M.Šidlausko? Jūsų tiesa. Tačiau man pačiai, klausantis minėto pamokslo, M.Šidlausko literatūrologija tapo tarsi Kristaus žodžiais šv. Nikodemui – tik jau grynai žemiškos meno tyrinėjimų pragmatikos požiūriu, o juk ir pats literatūros sociologas teigia, kad „vertybių prigimties lygčių neišspręsime be religinio konteksto“ (p.18). Tikrai reikia turėti tikrą Dievo dovaną ir neeilinį žinojimą bei itin aštrų savo gyvenamojo laiko jutimą, kad ne tik nebūtų paneigta tradicinė literatūra, o ir kultūra apskritai, bet per sociologinį skerspjūvį būtų dargi provokaciškai parodyta ir jos stiprybė bei galia (šiuo aspektu galima paminėti kad ir straipsnį apie V.Kudirką) tolimesniam meno procesui, betgi net ir radikaliai keičiančiam literatūrinio/kultūrinio proceso kokybę: „[...] dabar maironiškas klausimas „kame išganymas?“ gal jau nebeskamba taip anachroniškai, tiesmukai, neskoningai?“(p.196). M.Šidlauskas meistriškai suranda „instrumentus“, kad būtų apginta netgi ir modernizmo/postmodernizmo „bjaurasties estetika“, kartais ir labai stiprių profesiniu požiūriu literatūros kritikų suvokiama tik kaip literatūrinis chamizmas bei absoliutus amžinųjų vertybių išniekinimas, „beliudijantis“ vien daugumos mūsų moderniųjų/postmoderniųjų rašytojų „dvasios skurdą“ („Baltija 2005“, p.140) ar „ekshibicionizmą“ (ši sąvoka pernai tapo net ir kritikos griūtimi). Nors M.Šidlauskas į modernizmo/postmodernizmo „žaidimus“ „besivejant Vakarus“ irgi žiūri labai atsargiai bei su ironišku skepsiu – „juk, anot Viktorijos Daujotytės, vydamasis visada esi atsilikęs“(p.179) – vis dėlto smagu stebėti, kad ir tokiais atvejais jo, ginančio neišvengiamą meninio diskurso kaitą, iš užsibrėžtų vėžių neišmušt: „Kol bijosime sau prisipažinti, jog Bložė labai specifinis, uždaro suvokėjų rato poetas, sąmoningai atmetęs retorinį aiškumą ir skambumą, vienišas, kaip ir didžiuma XX a. menininkų [...], kol atrodys nuodėmė laisvai analizuoti destrukcinį jo kūrybos užtaisą, sprogdinti mūsų poetinę tradiciją ir sieti tai su bendrąja civilizacijos kultūros bei meno krize [...], tol toji kūryba ir toliau vegetuos mūsų pačių išraustose katakombose“(p.119) – panašių citatų galima prisirinkti apsčiai. Mokėt taip grakščiai (beje, dargi ir su labai stipria savigynos reakcija) išsakyt savą nuomonę ir nesuniekint kitokio požiūrio bei suteikti bet kuriam aptariam kultūros reiškiniui antrą gimimą – tikra literatūros sociologo M.Šidlausko talento mįslė.

Vis dėlto, tegu ir besąlygiškai pasiduodama M.Šidlausko literatūrologinei įtaigai, turiu laikytis ir pagrindinės „kritikos“ taisyklės, kuri sako, kad bet kuris bet kurio teksto analitikas turi būti kaip gydytojas: jei neįtariami nė vienos „ligos“ požymiai, tai ir „pacientas“ neturi būti įdomus (griežtai remiantis medicinine etika), nors trumpame rašinyje, dargi gerokai iškrypus „analitikei“ iš užsibrėžto kelio, tokio margo veikalo, koks yra aptariamasis straipsnių rinkinys, ir neįmanoma aprėpti. Todėl, ieškodama kaip prie M.Šidlausko tekstų „prikibti“, imsiu ir šiek tiek „pagudrausiu“ – imsiu ir atidžiau „paskaitinėsiu“ tik tai, ką jis yra parašęs apie klaipėdiškius (beje, labai bjauru, kad knygoje nėra nurodyta, kur prasideda kiekvienas naujas tekstas, bet tai ne M.Šidlausko, o knygos sudarytojo neapsižiūrėjimas).

Atsivertusi straipsnį „Trys poezijos gūsiai nuo Baltijos“, štai pastebiu, kad M.Šidlauskas, rašydamas apie 1996 metų prozą, yra netgi ir tiesmukas, kas aptariamajam literatūrologui taip nebūdinga. Rašyti pakankamai neatsargiai, kad klaipėdiškių „prozos tekstuose per daug empirinio aprašinėjimo, stilistinės inercijos[...]“ (p.169), apie autorius, kuriuos paskui vos ne kasdien tenka susitikti, – ne M.Šidlausko braižas. Vis dėlto tai tik pagyrimas, nes pastarojo literatūrologo „diplomatiniai“ viražai, paliekant pakankamai gudriai literatūrines „arklides“ „mėžti“ lyg ir kitiems, ir per daug ima kliūti. Žinoma, galiu tik „pasidžiaugti“, kad ir M.Šidlausko tekstams nesvetimos ilgokos įžangos bei kitokie „lyriniai/romantiniai“ „iškrypimai“ iš užsibrėžto kelio, tegu literatūrologų tai ir pripažinta kaip nebekvestionuojama jo stiprybė – meistriškas sugebėjimas kurti itin konceptualų kultūrologinį kontekstą.

Pastarajame straipsnyje kiek dirgina tai, kad M.Šidlauskas senąją Lietuvą (ypač žemaičius) vis „tempia“ prie jūros, pamiršdamas tiek pajūrių/pamarių vietovardžius, tiek tai, kad nuo kryžiuočių ir Livonijos ordinų žemynines lietuvių gentis (drauge ir žemaičius) pirmiausia gelbėjo tik kuršiai ir prūsai, taip kurdamas gal net ir etninės istorijos pseudoteoriją. Ši negatyvi reakcija vis dėlto gerokai perdėta ir yra labiau veikiama vieno pernelyg „romantiško“ aptariamojo literatūrologo pranešimo, skambančio atmintyje: ten žemaičių „jūros ilgesys“ buvo pakilęs vos ne ir „iki Maironio lygmens“. Tačiau kituose tekstuose vėlgi užkliūva, kad, ėmus kalbėti apie R.Rastauską (remiuosi ne vien knyga), atspirties tašku vis pasirenkamas „Lenktynių aitvaras“ (p.107, 180). Atsiranda šiek tiek baimės, ar nepradeda M.Šidlausko apimti literatūrologinė inercija?.. Bet tai be galo gėdingai subliūkšta, kai kitur skaitau neginčijamai profesionalias (deja, turiu dar pastebėti, kad M.Šidlauskas, visgi puikiai tą išmanydamas, pernelyg jau dažnai koketuoja – tiesiogine prasme – apie savo kultūrinį „neįgalumą“), o ir pilnas „intelektualinės aistros ir konceptualinės drąsos“ (p.169) šio literatūrologo įžvalgas. Vėlgi apie R.Rastauską: „Banalokas, vaikiškai inertiškas rimas sugriauna pageidautą egzistencinę perspektyvą, lėkšto garsyno plokštuma užblokuoja išgyvenimo skverbimąsi aukštyn ir gilyn.“ – „Eilėraščių aktoriaus dalis ir dalia“ (p.190). Cituoju vien tiek, kiek „kritiškai“ jaučiau ir pati, bet nemokėjau įvardinti. Užtat pritariu M.Šidlauskui visu 100 procentų ir savo rašinį baigiu jo žodžiais apie G.Grajauską recenzijoje „Nesukataloguojamas“: „ši klaipėdiečio knyga į lietuvių literatūros katalogus įtrauktina kaip faktas, tampąs reiškiniu. (p.179) Tegu ir profaniškai, bet aš tą patį manau ir apie įžvalgas „Orfėjas mokėjo lietuviškai“.

Vytautas P. Bložė

Vytautas P. Bložė

Pašalinis

jau ne kartą sutikęs jį, senelį
elgetą, bet nekreipiau
į jį dėmesio: dairaus po apylinkes, kur pamiškėse
žydėjo pievos: mano šešėlis, basas, šlapiom kojom

šokinėjo upely nuo akmenėlio ant akmenėlio, kalbino
mane bitelės, zvimbė, soduose paukšteliai
ramino, kažko sunerimusį, išsiblaškiusį: jau ne kartą
senelis elgeta mojo man, kad stabtelčiau

bet aš maniau, jis išmaldos
iš manęs laukia, o aš
nieko, ko man pačiam reikėtų
nė pats neturiu, tad ką

galiu duot kitam? ir nestabteldavau prasilenkdamas,
kuo atokiau, ir tik stebėjausi
kad bitės ne piktai, o jaukiai dūzgė
šuneliai nelojo, tik cypavo ir šliaužė link jo, senelio

priglusdami prie žemės, o saulės zuikučiai
švytėjo jo veide. Tuo tarpu plentais žygiuodami
tankai, dulkėm ir metalu triuškino
tylų kaimą: mano vaikystės girių miestelio

gyvatė įkirto mano tėvui
į koją (tokia piktosios dvasios tarnyba?)
nuo ko aš bėgau? nuo nelaimės? mirties?
mano nelaimė buvau aš pats: išsikerojusi mano

puikybė. Daugiau nebesutikdavau paežerėj
senelio, nei prie jūrų marių, kur vargani
susikaupę vienuoliai
nieko iš manęs nebeprašydavo, šypsodavosi
tolstančiam nuo pasaulio. Ieškojau ano,
prieškarinio senelio

elgetos, virtuvėje prie durų poteriavusio, kai motina
man tyliai pamodavo, kad paimčiau iš jos rankų
vaišių likučių pintinėlę ir paduočiau
prie durų besimeldžiančiam basam kaliošuotam

elgetai. Kur jis dabar? išlikęs palaikėj nuotraukoj
besimeldžiantis virtuvėj prie durų su nutįsusiu
liūliu ir seile varvančia? dabar? po tiek
laiko? aišku, miręs: kaip Nietzschės tomelio
man tada, gimnazistukui

masinamai kuždėjo, ir vedėsi į Paniauduvio
žydinčias pievas, kur mergaitės (klasiokės)
vainikus pynė mokytojų varduvėms: pempės,
išsigandusios
sukdavosi apie galvas, sopulingai mums

aimanuodamos: gyvs! gyvs!
tik kad pamiršot jį! jis kitaip dabar rengiasi:
klajojantis knygų ir
paveiksliukų platintojas, griežikas, ar net artistas,
užtrenktų pašaliniams durų
nebeįleidžiamas

kada susitiksiu? kada pamatysiu
jį? kada atpažinsiu?

Emilis Milkevičius

Jaunųjų kūrybos konkursas

Emilis Milkevičius

Alio Balbieriaus nuotrauka

Tai

tai pirštas
sukantis telefono diską
dabar
paleido

Stadija

vadinti daiktus
tikrais
vardais
ir pavardėm

* * *

nežiūrėk į arbūzą jis
žiūri geriau už tave
arbūzas jis žino viską
apie blogą pasaulį

* * *

nugerti iš butelio
atgimti iš botičelio būti
bertoldu brechtu

sakyti kad reikia užmušti
tuos kurie atsakingi


ačiū raudonai spalvai
už tai kad mane pagimdė
paleido iš nosies kraują

ir už tai kad
paaukštino popierinių kareivių kaizeriu

Žozefina, žvėrelis

ko tu bijai
tavęs

o trukdo dainuoti
taip

bet tu tai vis tiek dainuoji
ne

nedainuoju

Labai jau ilgas tostas

Tulžis ir pelynai už tuos, kas išėjo į karą;
išgerkim už daug. Užsidaręs duris kambary
dainuodavau operų arijas. Ištiktas stabo
mačiau, kaip prie lovos sueina bartukai ir damos.
Lanksčiausi prieš kryžių dešimkę,
padėtą ant stalo,

o laikrodžiuos taikiai dūlėjo
auksinės gegutės.

Iš savo dorybių labiausiai pamėgau puikybę;
turėjau kantrybę – dėl jos aš esu nedėkingas;

tulžis ir pelynai už tuos, kas
kantrybės neturi;
tulžis ir pelynai už šokantį Viešpatį Šyvą
ir ištisą gaują kitų, banalių, bet ne tiek.
Aguonų grūdeliai po vieną doroja būgnelį,
iš didelio aukščio jie krenta per visišką štilį,
ir sukuria morzės eilėraštį tiems, kas ištirpo
nuo gripo, kuriuo uždrausti
pagrindiniai herojai.

Ofelija liko ant ledo (čia aš, kur dainuoju),
iš priešingos pusės ją mato stiklinės žuvelės
žmonių akimis, ir rimtai burbuliuoja
žodžius apie – ką?

Ir nuošliaužų debesys eina ir eina per galvą.
Kai dieną atšyla, tai spąstai, nes naktį atšąla.
Tamsa kaip plokštelė be adatos:
plaukia tolygiai.

Ofelija stovi ant ledo ir kalbina žuvį.
Sapnuos, kur baltieji sausai
sudoroja juoduosius,

o mėnuo – spuoguotas ir gelsvas
olandiškas sūris,

žmogučiai, tirštai siuvinėti iš mėlyno aukso,
atatupsti žengia pro langą į tamsą
už lempos ribų,

ir skrenda, ar bent jau norėčiau,
kad man taip nutiktų.

* * *

šliaužti su ja pilvu
tirtėti su ja tai reiškia

pridėti prie pilvo arbūzą
pjaustyt

aš noriu suvalgyt
arbūzą dajaną arbus

man smalsu

* * *

auksinis samsonas išneša burną
metai priklauso auksiniam saturnui
kartą atsikimšau ausis girdžiu
barška per pubertatą ir greit didėja
branduolinė grėsmė radiacija
kokainas verkiant

šaukšto medaus į deguto
statinę į parako puodą molotovo stiklinę
kad sprogtų sergančiam tyliai ant šilto
pieno plėvė bet niekam
nereikia nė šnipšt su meile

rusijoje ant sniego
lauko

baudžiauninkas atsistoja girdi
danguj šurmuliuoja tranko
durim su skersvėjais
vaikšto

pirmasis pasaulinis karas
išneškit daiktus
ir keturios apreiškimo lapės
pasirodo su degančiom pakulom iš
teisėjų knygos

ir gaublį nulaižo kometų
uodegos

ir spuoguotas nušašęs vaikas (čia aš)
padega šiukšlių dėžę
ir bėga

Zwei

vaikas gražiai čiulbavo ant batono
tepiau uogienę

valgėm sode prie bėgių pačią
šviesiausią dieną

vaikas kuris čiulbavo prisipylęs vandens
į lakštingalą

nuėjo ir sodų medžiai tapo tušti ir tylūs
gulėjau ant suolo skarmalas praradęs

sagas ir spalvą
kliedėjau nes peršalimas pripylė vandens

į galvą
ir sodai visi užaugo paukščiai

nustojo čiulbėti
temo į dangų prikrito smulkių kometų

2.

tai logiška pabaiga

išnešę piratų lobį
jie pardavė vilą vilaitę
už tris skatikus

ir atplaukė aštuonburis brigas
su daug patrankų

***

tai karas
išjunk toršerą
tave pamatys

karas įjunk toršerą
šviesu mums nėra šešėlių

tegu branduolinis žaibas
išspausdina mus

ant sienų
baltai

Juozas Šikšnelis

Juozas Šikšnelis

Alio Balbieriaus nuotrauka

Ryte

Ištrauka iš romano „Įvykių horizontas“

Sumanymas blyksteli lyg žaibas sąmonės horizonte, griaustinio nepasigirdo – turi praeiti kiek laiko. Ak, tas laikas! Imkim Sofijos atvejį. Po to, kai ji mane, taip sakant, paėmė, laikas nepageidautinai ilgai vilkosi, kol viską išsprendėm, net nežinau kaip, bet ne lietuviškai. Būtų prancūziškai, bet trūksta trečio – Juozapas Aleksandra dar tik pildė CV, beje, pamiršau pasakyti, kad jis gausiai prakaituoja ir naudoja dezodorantą Red faire. Nepadeda. Toliau laikas sraige slinko, kai Inkubas įsakė pakoreguoti Sofijos dosjė. Dabar jis vėl tapo mano priešu (neužsimirškite, kalbu apie laiką), sakau pernelyg drastiškai ir bijodamas, kad laikas manęs visai nepaliktų belaikėje erdvėje, švelninu, ne priešas, o kliūtis, nes esu priverstas laukti ir spėlioti: už ką gavau į galvą. Nereikėtų spėlioti, laukti atsakymo, jei smūgio nebūtų lydėjęs prakeiksmas: ar žinai už ką? Tik prastas mokytojas neišaiškinęs pamokos reikalauja atsakinėti.

Prašome negalvoti, jog tuščiai leidžiu tą savo draugą – nedraugą laiką (išties visai susipainiojau). Išsikviečiau, o gal patys atvyko, nepamenu ir man atleistina, Mykolą Angelą Šulcą, imperatorių Aleksandrą I ir Sofiją Tyzenhauzaitę. Užbėgdamas už akių įvairiausioms ir nepageidaujamoms interpretacijoms sakau: pirmasis – autentiškiausių autentiššššškiausias, ką tik iš Neries ištrauktas, dar dvokia vandeniu ir dumbliais, du kiti kelia tam tikrų abejonių, nes imperatorius primena nevykėlį žurnalistą Juozapą, kuris moka tik juoktis ir…jei tikėsime jo paties žodžiais, groti ar klausytis fleitos. Apie Sofiją Tyzenhauzaitę net nenoriu užsiminti, ne Tyzenhauzaitė, o grynų gryna ir piršto laužta Kauzienė. Rodo dantis.

Rūsčiu žvilgsniu paskirstau savo dėmesio prioritetus, jūs, keliantys pagrįstas abejones, eikite į antrąjį planą, dabar kalbėsiu su Mykolu Angelu (tėvai turėjo pretenzijų, ar pats save taip sureikšmino?).

- Kaip jaučiatės, profesoriau?

- Kaip žuvis, ištraukta iš vandens. – Atsako visai logiškai. Neprikiši.

Man belieka pritarti ir leistis į diskusijas, juk jis, nelaimingasis, Nerimi plaukė ištisus du šimtus metų. Galima ir sužuvėti. Tik kažkodėl ėmė visas virpėti. Trūksta deguonies ar tiesiog šalta?

- Jums tikriausiai ne pro šalį ko nors stipresnio, šildančio?

Teiraujuosi, karštligiškai svarstydamas, ką čia galėčiau jam pasiūlyti. Dar turiu menkutės vilties, kad profesoriui užteks takto atsisakyti. Kur tau! nebūtų iš Kuršo.

- Neprošal, kolega, neprošal, kaulus gelia, drėgmė persismelkė iki pakūnės.

- Atvirai kalbant, be valerijonų tinktūros nieko tinkamo susišildymui neturiu, – nuoširdžiai prisipažįstu.

- Puiku, – suploja delnais profesorius, dumblinas vanduo tykšta ir aptaško imperatorių su Rusijos dvaro garbės dama, – puiku, juk tinktūra turi apie šešiasdešimt laipsnių, – džiaugiasi Šulcas lyg senas patvorių girtuoklis.

- Jūsų laikais gal ir turėjo, dabar gerokai išvėsus. Gerkite, apšilkite ir klokite kas ir kaip, nes aplink jūsų žingsnius ir asmenį pinasi legendos. Kas jūs, profesoriau Šulcai? Mykolai Angelai, – pridėjau dėl skambumo, kiek sudelsęs, bet efektą pasiekiau: profesorius vėl subruzdo, ėmė lankstytis ir tapo panašus į prasto cirko prastą klouną, nes jam iš rankovių pradėjo slysti žuvys, vėžiai ir kitokie vandens gyviai. Iš anų laikų, dabar tokių nė su dinamitu nepakelsi nuo dugno. Išnykę.

- Čiort poberi, – mandagiai nusikeikė imperatorius, – jeigu tai pasikartos, galiu ir po soldatski.

- Geriau nereikia, turime keletą klasikų, kurie savo kūriniuose visos divizijos keiksmus sudeda.

- Ir aš prašau, nereikia, – koketiškai ėmė glaustytis apie jo šviesybę Sofija. – Susigadinsite savo įvaizdį.

- O koks tas mano įvaizdis? – pakėlė vieną, berods kairį, antakį Aleksandras I.

- Jūs be galo dėmesingas, švelnus, meilus ir vyriškas, – sučiulbėjo Tyzenhauzaitė, o aš pamaniau: kizdi, kizdi, no znaj meru, Erodas jis, o ne švelnus ir meilus kačiukas, bet ji tikriausiai kalbėjo apie vieną, o aš apie kitą.

- Mėgstate groti fleita? – Neiškenčiau ir tiedu susiraukė.

- Kas aš, kas aš? Aš paslaptis. – Atkuto Šulcas.

- Man paslaptys neegzistuoja, dviejų šimtų metų luobas gerokai sutrūnijęs.

- Na jau, na jau, nesakykit, golubčik.

- Kodėl jūs sakote golubčik? Juk nebuvot rusakalbis.

- Ką tik gyrėtės, jog jums nėra paslapčių, o nežinote, kokia kalba kalbėjau.

- Man nusispjauti, kokia kalba kalbėjote! – trenkiau kumščiu į stalą, – ir mažiau siurbkite mano valerijonus, nes greitai iš viso nesusikalbėsime.

- Je me permets d’attirer votre atention1, – įsiterpė imperatorius, – damai bloga, gal galima lašelytį valerijonų?

- Suteikite jai galimybę pagroti fleita ir praeis. – Buvau negailestingas it Neronas.

- Gerai, – sugniužo Šulcas, – kas jus domina?

- Varteliai.

- Kokie varteliai? aš jų esu suprojektavęs devynias begalybes! Kur tik siena, ten varteliai. Kur moteris ten skylė, – pridėjo ir tyliai sukikeno.

- Pardon! De guoi parler –t-on?2 – sujudo Aleksandras, – trys skylės, – ir nusižvengė Juozapo juoku.

- Nerį, – stengiausi nekreipti dėmesio į trukdes bei panašumus. -Varteliai į Nerį. Jūs pats pro juos išėjote ar jus… paskatino?

Šulcas nieko neatsakė. Aleksandras vėl sugriaudėjo Juozapo balsu, kiek sutrikau, nes pakilo ir visą kūną sukaustė baisus įtarimas.

- Jūs taip poetiškai viską išdėstėt, kad nerandu žodžių, – pralemeno Mykolas Angelas.

Imperatorius toliau kvatojo, Sofija glaustėsi prie jo, lyg išalkusi katė, dievaži, jau visai nepadoriai, todėl trenkiau kumščiu į stalą ir viskas pasibaigė.

***

Visai be reikalo tai padariau. Prabudau, noriu pasakyti, dėl viso kito nesigailiu. Juk neparbėgsi atgalios ir nepasitaisysi. Tegul mano ydos lieka tokios pat didelės kaip jūsų dorybės, amen. Nereikėtų mėtytis žodžiais, bet pulti ant kelių kartu su bevardžiu (ir beveidžiu, nes gobtuvo nenusiima net kitų akivaizdoje stovi ar sėdi taip, kad veidas liktų šešėlyje), kuris Šv. Rapolo bažnyčios požemiuose karštai meldžiasi. Maldos žodžių nesigirdi, tik būdinga poza. Tas, kuriam kreipiamas verbalinis maldos turinys, tikriausiai atsirenka, bet mums gali kilti įtarimas, kad tai ne malda, o jos imitacija. Ar tik dėl to, kad vienuolio, berods dominikono, toks pašaukimas – melstis.

Neklūpau kartu su juo, nes jo kaulai turėtų būti ne tik pabalę, bet ir sutrūniję, sunku dabar greitomis nustatyti vietą, kur jie ilsisi, o gal iki šiol nerado atilsio, juk šio beveidžio ir bevardžio dominikono, kuris nesitraukė nuo prioro Ciecerskio, priedermė buvo ne tik melstis. Ar imituoti maldą. Bet per toli nušokavau. Jis meldėsi ir sutrūnijo, o aš nesimeldžiu, bet nieko prieš sutrūnyti. Dabar ir galutinai. Negrįžtamai ir neapskundžiamai, svarbiausia, kuo greičiau.

Be reikalo pramerkęs akis, ne tik atsidūriau šiame laikmetyje, t.y. savo sultyse, bet ir nemalonumų verpete: pirmiausia kankino nepakeliamas galvos skausmas, kuris geriausiai būtų įvardijamas kaip nuolatinis daužymas. Gerai neįžiūrėjau ir neprisimenu, su kokia kuoka trenkė ponas Kauzas (už ką – irgi iki šiol neprisimenu, berods jau šimtą kartų tą minėjau, bet dabar atrodo, kad jis nepaliauja toliau daužyti tokia seka: trenkia, palaukia, kol skausmas nusmelks visą kūną iki prakaituotų (dėl to jie gausiau nei paprastai prakaituoja) tarpupirščių, tada atsivėdėjęs dar kartą rėžia. Aš jo nematau – regėjimai baigėsi, užtat kiti jutimo organai – ausys – girdi pranešimą per radiją, iš kurio tektų daryti išvadą, kad ponas Kauzas ateityje nieko panašaus nedarys. Deja, tai ne viešas pono Kauzo paklydimų išsižadėjimas, bet oficiali kriminalinė kronika, kurioje teigiama, kad architektas ponas Kauzas pastebėtas plaukiant Nerimi veidu žemyn. Jei neklystu ir galiu pasitikėti savo ausimis. Bet per jas niekas pastaruoju metu nemušė, tad neperdedu.

Šiurpas nepraeina, kaip jis gali praeiti, jei diktorius, dirbtinai padrebindamas balsą, praneša man, kad žymus žurnalistas Juozapas Aleksandra Armalis patyrė pasikėsinimą ir vos išvengė mirties. Susigūžiu į gemalo pozą, ką ten gemalo, į kokoną, kamuoliuką, grumstą ir, įsitempęs lyg prieš placentos sprogimą, laukiu pranešimo, kad Sofija Kauzienė netikėtai išskrido į Mėnulį liustruoti visą lietuvių tautą. Arba pagimdė Inkubą. Nesulaukiu, bet netoli to, nes diktorius suokalbišku tonu, kaip man, praneša, kad vyras bus nukentėjęs dėl žmonos paskyrimo į atsakingas pareigas. Į pastarąją aplinkybę nesureaguoju.

Tuo rytmetinio siaubo valandėlė baigėsi. Apskritai, kalbant apie kriminalines kronikas, atrodo, kad jos skirtos išsigimėlių padermei. Baisių išsigimėlių ir fizine, ir dvasine prasme. Visa tauta šeštadieniais prilipus prie televizorių žiūri svarbiausių kriminalinių įvykių apžvalgą. Išsigimėliai sugalvoja išsigimėliams pramogą. Aš vienas iš jų, bet pasitaikė įjungti radiją tokiu laiku. Vėl laikas. Jis mane užknis. Visur laikas.

Ryte atburzgia policija. Inspektorius Suchorukovas, nors rankos kaip lopetos anglims kabinti, bet prasmės iš pavardės negali išmesti. Tuščia jo. Kuo atburzgė irgi nespėjau sužiūrėti, užtat įtarimų bei pykčio nors vežimu vežk.

- Jūs, – sako, -vakar gėrėt?

- Gėriau, – patvirtinu geranoriškai ir pasidomiu: – o jūs?

- Čia aš klausinėju b…(prideda žodelytį, be kurio neapsieina du jauni klasikai).

- Valiaj. – Leidau.

- Su kuo gėrei?

- O kodėl jūs mane tujinat?

- Atsiprašau b…(tas pats dvie-jų klasikų mėgstamas leksikono perlas, imu įtarinėti, kad Suchorukovas bus nužengęs iš jų knygų puslapių), -mane taip Kauno militonų mokykloje mokė.

- Reikėjo stoti į Klaipėdos, – pastebėjau, – baigę Klaipėdos milicijos mokyklą gali dirbti ambasadose užsienyje.

- Net? – nusistebėjo pareigūnas, pastebimai nukandęs keiksmą, kuris veržte veržėsi iš burnos. Vėl nusistebėjau: iš pažiūros negrubus, dargi švelnus, apvalaus veiduko, šatenas ilgomis blakstienomis, o keikiasi lyg tie minėti klasikai.

- Net, – pavirtinau energingai linguodamas galvą, kol ją vėl beprotiškai suskaudo. Susiraukiau lyg suvytus bulvė ir per jėgą išstenėjau: – vieną tokį pažįstu. Nesuprasi, ar tarptautinių santykių institutą, ar Klaipėdos policijos mokyklą yra baigęs.

1 (pranc.) – norėčiau atkreipti jūsų dėmesį;

2 (pranc.) – Atsiprašau, ką jis kalba.

Dėmesio!

Dėmesio!

Numatoma išleisti Klaipėdos krašto literatūros istoriją (nuo seniausių iki šių laikų). Prašau atsiliepti rašytojus, kritikus, literatūrologus, turinčius atsiminimų apie šio krašto literatų veiklą, rašytojus, buvusius literatūrinius sambūrius, taip pat turinčius darbų, apžvalgų šio Klaipėdos krašto literatūrinio gyvenimo temomis, kritikos straipsnių apie rašytojų knygas (vėlesnes ir dabartines publikacijas) bei šiandieninės literatūros tendencijas; laiškus, galinčius vienaip ar kitaip paryškinti šio krašto rašytojų asmenybes ir kitokią literatūrinę medžiagą, manant, kad ji gali prisidėti prie šio svarbaus veikalo sudarymo, jo istorinės svarbos, jos platesnės, žymesnės reikšmės mūsų viso krašto literatūros labui. Visiems atsiliepusiems į šį mano prašymą dėkoju. Medžiagą siųsti iki 2007 02 01. Knygą numatoma išleisti 2008-2009 m.

Projekto autorius vykdytojas
Alfonsas Jonas Navickas

Pastaba. Klaipėdos krašto LRS nariai papildomai pateikia:

- autobiografiją,

- bibliografiją,

- portretinę nuotrauką.

Mano adresas: Lietuvos rašytojų sąjunga, Žinynas, Vilnius 2002

Telefonas pasiteirauti

8 46 25 99 44.

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

Alio Balbieriaus nuotrauka

***

Na, ne – nepakęsiu!..
O tu ar galėsi
Tiek metų be braižo… Į grumstą
pavirtęs?!.

Ir kas tą buvimo bambagyslę tęsia?!.
Juk tai, ką nešiesi,
Seniai jau patirta.

Ir tekstas neskamba -
Ryškėja kableliai.
Taškai. Užkoduotas kažkoks ornamentas.
Net žvaigždės apanka -
Jau gest nebegali…
Tik laukti tylaus išblukimo momento.

Tuomet toji skraistė,
Pridengus bedugnę,
Ir vėl apsiblaus atpirkimo šešėliais…
Bus galima teisti.
Ir mesti į ugnį.
Arba net pasmaugti keršais debesėliais.

Kažką be pradžios…
Pabaigos… Ir net veiksmo…
Lyg klipas iš gundančio stereo žvilgsnio.
Viltis išsižios…
Ir iškris iš paveikslo -
Įstrigs tarp asfalto ir silpstančio žingsnio.

Bet tai – ne grįžimas.
Nors net ir ne kaukė -
Viena iš daugybės bergždžių galimybių.
Ir tik sutapimas
Jau tai, ko taip lauki -
Mirtim nupudruota gegužio ramybė.

***

Ne, geras nėra geresnis -
Tiktai dar didesnis absurdas.
O jis – lyg aksioma. Lyg dėsnis.

Kol paukštis gerklėj dar spurda.
Kol sminga jo pilkos plunksnos
Į drumzliną ryto žvilgsnį.
Ir tos tuštumos paunksmėj
Dar ašarų ledas dilgsi -

Mažais kaltukėliais gremžia
To jausmo plonytę luobą.
Ir gyslas skausmu tol kemša,
Kol nuojauta pasiduoda.

Ir spengia degėsių krūvos -
Apnuoginti siaubo tyrai.
Tik vėjas dar lapais srūva
Į širdį. Kol ji pabyra

Ir rieda tiesiog po kojom…
Nejaugi tik to norėjai?!.
Ne baimių ir ne pavojų,
O niekinti atpirkėją?!.

O spjauti save į veidą -
Kaip kokią pritrėkštą musę?!.
Ir nebegirdėt, ar leido
Sutemti dausoms be mūsų?!.

Nejaugi… Bet viskas – niekas.
Kadais jau girdėtos frazės.
Impulsas nubusti lieka.
Bet vienas – jau pastarasis.

***

Kelias upėm suraikytas.
Dar ne forma – tiktai farsas.
Ir tik žodis – „kitas rytas“.
Tirštas toks… Ir toks begarsis.

Akys grimsta lyg į nieką –
Toj paletėj maža naujo.
Bet ant veido rūdys lieka –
Jų šviesa neišskalauja.

Tiek ir tos šviesos – tik žaibas.
Ar žvaigždė – kiaurai per stiklą.
Baimė, gailestį sugnaibius,
Juo palesins skausmą tikrą.

Gal netikrą – kaip ir rytas?..
Juk kažkur dar dega viltys,
Kad, prieš šūvį jau parkritęs,
Dar po jo gali pakilti…

Jei nėra prasmės, kai esmę
Susprogdina žvakės kraujas,
O žolynai marių grėsmę –
Kaip nirvaną – pranašauja,

Dar yra pusiau nugertas
Butelis keisčiausių žodžių.
Gal toks pat, bet pirmas kartas,
Kai metaforos neguodžia.

Ir visai nėra pavydo.
Nei brangu kas. Nei kas šventa.
Prieblanda žaizdų negydo –
Tik atrofijos išvengta.

***

Vos tik pirštų galais paliesiu
Šalčio raukšlę lange per šviesą,
Tu pajusi, o gal regėsi,
Kaip ruduo savo kaklą tiesia

Į svajonei paspęstą kilpą.
Ir įkliuvęs – lyg varnas – karkia.
Ar lyg sapnas, kur nebetilpo
Ant blakstienų… Kai užsimerkia

Nebe akys, o visas skliautas,
Nuo žvaigždynų jau suledėjęs.
Gal ir būsi kada apgautas…
Bet ne tų, kam esi padėjęs

Įsikibti į šlapią baslį:
Jiems tas pats – kad tik plaukti, irtis!..
Jiems vis tiek, kas nukloja aslą –
Ar plaukai, ar supintos mirtys!..

Tad galėsi dar šaukt į nieką…
Ir už nieką pasiūlyt tostą…
Net žinoti, kad nebelieka
Jau net to, ką girdi, ką uostai…

Tu galėsi!.. Bet neįstengsi
Nei dar šliaužti. Nei atsikelti.
Ir manim ne save pridengsi –
Tik kadais atkentėtą kaltę.

Užgimimo requiem

Rudens pranašai susprogsta -
Tiesiog neišmoko skristi.
Bet garsas sparnus pranoksta…
Nes liudija išdavystę.

Gali jo ir neišgirsti –
Jis gyvas tik tam, kas klauso…
Ir bijo savim pavirsti,
Iš Grįžulo Ratų kaušo

Tik siurbčiojęs po lašelį…
Ar plempęs, užvertęs galvą…
Kol kojas surišo kelias.
Ir virkdė. Lyg spalio spalvos.

Bet ašaros buvo kietos –
Kaip rakštys į delnus smigo.
Tad visiškai nudėvėtos
Akimirkos dar atpigo.

Ir, mingant langams, retėjo…
Kaip musę sutraiškę pirštai.
Galugerkly bespurdėjo
Tik tai, kas negimęs miršta.

Vigantas Danilavičius

Vigantas Danilavičius

***

Išskobtas atšalęs
Atrodo sudie
O keliesi žmogau
Duoti į snukį
Gyvenimui
Kiek jo beliko
Dukart mažiau
Neskaičiuojant marazmo
Į sauskelnes
Ar pasirašius Viešpačiui
Dar vienai begalybei

Pamario vėjas

Išsiūbavo uosto žibintus
Pergrojo lietvamzdžiais
Skraidė šiferio lapais
Spardė
Nuo lietaus
Pagiringus kaštonus
Apvertė sniego šiukšlėmis
Geriausią bičiulį Tauralaukį
Pasimaudė Kalotėje
Ir pavogęs senelio marškinius
Jų langeliais
Apgaubė
Susigūžusią senę Klaipėdą

***

Jei eilėraštis būtų sniegas
Aš suvalgyčiau jo pusę tonos
Jei eilėraštis kietas būtų
Aš išgliaudyčiau rudenio riešutus
Jei eilėraštis būtų vanduo
Aš paversčiau jį vynu
Mes prigertume kiaulpienėse
Kaip geltoni karo laiškai
O ant karo laiškų
Parašytume vieną eilėraštį
Vieną tau vieną man
Kad eilėraštis būtų
Išbarstyta druska
Atminties žaizdoje

Statistika

Pigios kiniškos radijo
Praneša blogą žinią
Tūkstantis žuvo
Sužeistus dar
Vyriausybė skaičiuoja
Pigios kiniškos radijo
Tikslina blogą žinią
Visi sužeisti
Pakeliui mirė

***

Susimoviau
Bandžiau pasikeisti gyvenimais
Praeitis pakišo didelę špygą
Vėl šlykštūs sapnai
Neišmokęs pamokos mokytojas
Ar pamiršęs akordus bitlas
Pionierių namų aktų salėje
Paskutinės minutės nuosprendžiai
Jau nebe man
Ir kasdien kvaila kaip dubuo pilnatis
Vienintelis sausio upėtakis
Pagautas vobleriu
Antru metimu

***

Arkaška kramtantis
Žibale išmirkytas apykakles
Zdanavičių Algis
Vaiduoklių ekspertas
Ir fosforas besivaikantis
Mažių šlapiuose sapnuose
Ak kaip gėda paklodės
Pakabintos visiems ant akių
Kaip išdaužtas Liekienės langas
Ir išduotas Zelbienės
Mano mirusiai motinai
Duonos kepyklos pirty