Džiazo festivalyje – negirdėti ritmai

Džiazo festivalyje – negirdėti ritmai ir ryškios žvaigždės

Karina Juodelytė

XIII Klaipėdos Pilies džiazo festivalio paskutiniai garsai, atsimušę į Teatro aikštės sienas, jau išsisklaidė, tačiau atgarsiai širdyje dar spurda. Muzikantai iš įvairiausių pasaulio kampelių pirmajam vasaros savaitgaliui sugužėjo į Klaipėdą, kad paverstų miestą džiazo fiesta.

Klaipėdos džiazo festivalio publiką atlikėjai vadino dėmesinga, supratinga, įkvepiančia. Pasibaigus koncertui Rosario Džiulijanis negalėjo pratarti nė žodžio – jame dar virė emocijos.

Šiais metais festivalio organizatoriai pasistengė pristatyti kaip niekada daug gyvybingos, energija trykštančios profesionalios muzikos, publiką įtraukusios į šokio sūkurį, kurio negalėjo sustabdyti net lietūs.

Ypač spalvinga šeštadienio programa negailėjo dar niekad anksčiau festivalyje neregėtų netikėtų derinių, įdomių ritmų ir, žinoma, muzikos grandų. Ir nors atrodė, kad ne visų muziką būtų galima pavadinti džiazu, visi muzikantai savo pasirodymuose rado džiazo elementų.

Publika – tarsi veidrodis

Tik pasibaigus Rosario Džiulijanio (Rosario Giuliani) kvarteto iš Italijos koncertui Rosario Džiulijanis negalėjo pratarti nė žodžio – jame virė audringos emocijos. Akyse šokinėjančios ugnelės išdavė, kad daugybe prizų apdovanotas saksofonininkas liko sužavėtas tiek festivaliu, tiek jo publika. Nors dažnai į pirmuosius pasirodymus reaguojama santūriai, pasirodymo numeris nepakišo kojos, ir itališkas temperamentas scenoje kaitino publiką.

- Kaip pavyko koncertas?

- Tai buvo nuostabu, – šypsojosi R. Džiulijanis. – Tiesiog neįtikėtina publika. Buvau tikrai nustebintas. Kai groji pirmas ir dar šeštą valandą vakaro, nesitiki tokios reakcijos. Iš pradžių buvo kiek baisoka.

Stengėmės pasirodyti kaip įmanoma geriau. Tikiuosi, kad žmonės tai įvertins ir prisimins mūsų koncertą. Mums šis festivalis taps maloniu prisiminimu, kur publika tarsi veidrodis atspindi visas tavo emocijas.

- Su kuo galėtumėte palyginti šį festivalį?

- Esu buvęs daugelyje džiazo festivalių. Šis panašus į Rytų Europos pakrantėje rengiamus festivalius, kai koncertai prasideda anksti, o baigiasi labai vėlai. Puiku, kad žmonės gali paklausyti koncertų nemokamai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje labai sunku rasti didelį nemokamą festivalį.

- Ar šio festivalio publika kažkuo ypatinga?

- Tikrai taip. Galbūt čia ateina žmonės, kurie neturėtų pinigų bilietui, bet kurie tikrai mėgsta džiazą, gal net labiau už tuos, kurie brangiai moka už bilietą į koncertą. Džiazas visur ir visiems – labai puiku.

Svarbu, kad žmonės sugeba priimti tavo muziką. Per koncertą keičiu programą pagal žmonių reakcijas. Jei žmonėms patinka džiazas, jie gerbia tave ir tavo muziką. Publika suteikia tau energijos ir tada nebereikia galvoti – tik groti.

- Kas Jums yra džiazas?

- Džiazas – gyvenimas, aistra, širdis, skrandis ir protas. Kiekvienas šių elementų turi savo istoriją. Mintimis visada esu su savo saksofonu. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad džiazas – vienintelė meilė mano gyvenime. Manau, kad muzikai būtinas impulsas, todėl reikia turėti draugų, mylimą moterį, skirti laiko sau. Galiu pasakyti, kad mano gyvenimo stilius yra mano muzikos stilius, tačiau gyvenime man labai svarbu viskas, ne tik muzika.

- Ką pirmiausia stengiatės pamatyti, atvykęs į naują vietą?

- Gimiau pajūrio kaimelyje pietinėje Italijos dalyje, tad nuvykęs į naują vietą visada stengiuosi pamatyti paplūdimį ir jūrą. Taip pat stengiuosi pasivaikščioti miestų gatvėmis, stebėti žmones. Čia žmonės daug šypsosi tiesiog šiaip sau, net jei juos ir slegia problemos. Tai – labai gražu.

Afrikos šokiai susuko galvas

“Mano šalyje sako, kad žmonės yra kitų žmonių vaistai”, – šypsojosi senegalietis muzikantas Ndioba.

Šį festivalį papildė muzikantai dar iš vienos šalies – Senegalo. Senegalietis Ndioba su grupe „Topoto Band” klausytojams pateikė ne tik puikios muzikos, bet ir gražų reginį – Senegalo šokius. Susirinkusieji turėjo galimybę pamatyti, kaip egzotiškai ant scenos klubus suka gražuolė iš Afrikos. Skambant linksmiems ritmams, norėjosi tik atkartoti lanksčius ant scenos atliekamus šokių judesius Ir joks lietus nebuvo baisus – juk Ndioba gimė dieną, kai už lango lijo.

- Ar turėjote progą paklausyti kitų festivalio koncertų? – užkalbinau Ndiobą po pasirodymo.

- Kai atvykstu į festivalį, visada stengiuosi pamatyti kuo daugiau, kad pamatyčiau, ką daro kolegos, kaip reaguoja publika. Buvo galimybė ir sugroti per jam session‘ą, tad grojome iki ryto. Įpratau prie tokio gyvenimo ritmo, nuovargio jau nebejaučiu. Noriu susipažinti su žmonėmis. Juk ne veltui mano šalyje sako, kad žmonės yra kitų žmonių vaistai.

- Kas Jums svarbu bendraujant su publika?

- Su publika bendrauju per muziką. Kiek teko pastebėti, čia žmonės draugiški ir nuolat šypsosi. Džiugu, kad žmonės čia atveria širdį muzikai. Pavyzdžiui, Skandinavijoje publika turi truputį apšilti, kad pradėtų linksmintis pagal tavo muziką, o čia visiems smagu ir taip.

- Kiek Jūsų muzikoje džiazo?

- Muzika – kaip maistas. Džiazas mano muzikoje – tik vienas prieskonis, tačiau manau, kad jo užtenka. Man pačiam džiazas – tarsi universitetas, kuris padeda atrasti vis naujas erdves muzikoje. Tai – intelektuali muzika.

- Daugelis muzikantų į festivalį grįžta antrąkart. Ar norėtumėte sugrįžti ir Jūs?

- Jei būtų mano valia, grįžčiau čia jau rytoj.

Indiška muzika stabdė lietų

Festivalyje aidėjo ir indų muzikos garsai. Kiek neįprasta, tačiau tikrai smagi grupė „Bombay Baja” savo unikaliais instrumentais bei džiazu, atmieštu Azijos muzikos elementais, pakerėjo publiką.

Ir pats atlikimas buvo vertas dėmesio – ne kiekvienas muzikantas drįsta groti minios viduryje ir geba sudominti savo muzika net pačius minios pakraščius. Be to, tik indiškos muzikos garsai sugebėjo bent trumpam sustabdyti įsibėgėjusį lietų.

Gal ir keista, bet didžiąją grupės „Bombay Baja” dalį sudarė ne indai, o anglai.

- Kaip anglai atsidūrė grupėje, grojančioje muziką su indiškais elementais? – pasiteiravau grupės vadovo.

- Kai prieš devynerius metus kūriau grupę, norėjau indų muzikoje naujos skambesio, tad nusprendžiau, kad būtų puiku turėti kelis varinius pučiamuosius. Deja, gerai šiais instrumentais grojančių indų nesutikau, bet prie manęs mielai sutiko prisidėti britai.

- Ar savo muziką vadinate džiazu?

- Džiazo mūsų repertuare yra, tačiau pagrindiniu ritmu vis tiek išlieka Azijos muzika. Mums džiazas, tai laisvė, pabėgimas nuo kasdienybės ir net gyvenimas. Anglijoje esame groję ne viename džiazo festivalyje. Improvizacija mums patinka.

- Kokia yra jūsų ideali publika?

- Suprantama, žmonės skiriasi, tačiau svarbiausia, kad visi dalyvautų. Labai svarbu, kad publika šoktų. Manau, muzika – universali kalba, tad su savo publika mums pavyksta susikalbėti, nesvarbu, kur bebūtume.

- Kokios reakcijos atvykus į Klaipėdą?

- Esame kitokioje nei mums įprasta aplinkoje, bet jaučiamės puikiai. Žmonės draugiški, festivalis puikus, moterys gražios, o alus – pigus. Lietuvoje lankomės pirmąkart, mielai čia sugrįžtume.

Žmogus voras, arba būgnų dievas

Džodžo Majeris (Jojo Mayer) dėl savo sugebėjimo groti būgnais taip, tarsi turėtų aštuonias kojas, kartais vadinamas žmogumi voru. Jis koncertavo garsiausiose Europos, JAV ir Japonijos scenose, apie jį kalbėjo MTV ir rašė „The New York Times“. Todėl buvo keistoka stebėti, kaip tarsi vienas festivalio klausytojų Dž.Majeris pirmąjį vasaros savaitgalį ramiai sau vaikštinėjo akmenimis grįstomis Klaipėdos senamiesčio gatvelėmis. Dar keisčiau jį buvo matyti džiazo festivalio scenoje su projektu „Nerve“ iš visos širdies mušantį būgnus taip, tarsi tai būtų paskutinis kartas. Net ir maži techniniai nesklandumai, – matyt, technika pirmąkart susidūrė su tokiais energingais ir garsiais būgnų ritmais, – nesugadino koncerto. Auditorijai jis atidavė visas savo jėgas, t.y. beveik visas, kadangi po savo koncerto jis susidomėjęs liko klausytis grojančių kolegų.

- Ar turėjote progą pamatyti Klaipėdą?

- Nors mačiau ir nedaug, bet man paliko gražaus ir tvarkingo miesto įspūdį, – atsakė Dž. Majeris. – Labai gaila, kad kai esi turnė, negali skirti daugiau laiko apsižvalgyti. Lieka laiko tik pagroti ir pamiegoti. Jei patiksiu festivalio publikai, mielai dar kartą čia sugrįžčiau.

- Dalyvavote ne viename džiazo festivalyje. Ką Jums reiškia džiazas?

- Džiazas man yra trys elementai: improvizacija, tempas ir evoliucija. Man svarbūs Diukas Elingtonas, Lui Armstrongas, Džonas Koltreinas ir kiti džiazo muzikantai, tačiau muzika keičiasi. Šiandien muzikos pagrindas nebėra džiazas. Man didelę įtaką padarė electro, hip hop, brake beat muzikos stiliai. Šiandien turiu galimybę sujungti džiazą ir naujas muzikos sroves.

- Ką žinote apie Klaipėdos džiazo festivalį?

- Nors apie patį festivalį žinau nedaug, bet man labai įdomu čia dalyvauti. Praėjusiais metais grojau klube Vilniuje, tačiau klubo ir atviros erdvės muzika skiriasi. Įdomu, kaip mano muzika nuskambės čia.

- Lietuvoje esate ne pirmą kartą. Ar išsiskiria Lietuvos publika?

- Iš publikos dažniausiai nieko nesitikiu, bet pastebėjau, kad lietuviai laisvi, supranta, ką darome. Kitose šalyse žmonės po mūsų koncerto lieka nustebę, o čia mes priimami be išlygų.

- Kas yra pagrindinė jūsų auditorija?

- Dažniausiai mūsų koncertuose lankosi dvidešimtmečiai. Tai – toks amžius, kai dar galime juos pakeisti, kai muzikinis skonis dar formuojasi. Tačiau į mūsų koncertus ateina ir naujomis muzikos srovėmis besidomintys vyresni žmonės. Pavyzdžiui, Niujorke į mūsų koncertą buvo atėję net šešiasdešimtmečių.

Į Klaipėdą – penkiais lėktuvais

Eriko Marientalio kelionė penkiais lėktuvais, kol pasiekė Klaipėdą, buvo tikrai varginanti, tačiau nuovargio garsiojo saksofonininko veide nė ženklo. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Festivalio žvaigždei Erikui Marientaliui (Eric Marienthal) su grupe teko ištverti nemažą kelionę, kol pasiekė Klaipėdą. Kelionė penkiais lėktuvais buvo tikrai varginanti, tačiau nuovargio garsiojo saksofonininko veide nė ženklo. Energingas amerikietis buvo toks atsipalaidavęs, kad mielai grojo ir su festivalio siela Vytautu Kongu Grubliausku. Tad festivalio klausytojai turėjo progą mėgautis improvizacijų gaidomis. Nulipęs nuo scenos E.Marientalis negailėjo pagyrų lietuviškai publikai ir mielai dalijo autografus bei bendravo su savo gerbėjais, kurie veržte veržėsi per tvorą.

- Kokios publikos tikėjotės prieš užlipdamas į sceną?

- Nesitikėjau nieko, – prisipažino E.Marientalis. – Visada žinau, kad kai grupė groja energingai, publika reaguoja ir atsiliepia į muziką. Manau, labai svarbu, kad muzikantai vertintų publiką. Juk žmonės atėjo į koncertą, tad turime surengti jiems šou.

- Ar publika įvairiose šalyse skirtinga?

- Jokių abejonių. Aplankiau per septyniasdešimt šalių ir galiu pasakyti, kad publika skiriasi taip pat, kaip ir kultūra ar maistas. Į Rytų Europą atvykstu dažnai, esu buvęs ir Lietuvoje, Vilniuje. Pastebėjau, kad publika čia sugeba ilgesnį laiką išlaikyti dėmesį. Pavyzdžiui, Amerikoje tyčia renkamės trumpesnius kūrinius, nes žmonės greitai išsiblaško ir nukreipia savo dėmesį kitur.

- Ar ką nors žinojote apie Lietuvą prieš čia apsilankydamas?

- Turiu daug draugų ir pažįstamų, kurių šaknys yra Lietuvoje. Jaučiuosi artimas šiai kultūrai. Džiaugiuosi, kad šio vizito metu turėsime visą laisvą dieną, tad galėsime daugiau pasidairyti po miestą, o gal net apylinkes. Noriu pamatyti ir išbandyti viską.

- Kas Jums svarbiausia džiaze?

- Pirmiausia – improvizacija. Džiazas gali būti kiekvieną kartą skirtingas. Smagu, kad turnė metu gali visą mėnesį groti tą pačią dainą, bet ji kiekvieną koncertą nuskambės vis kitaip. Tai ir yra smagiausia.

Keliauja „saugomas“ žmonos

Kiek neįprasta, tačiau tikrai smagi grupė „Bombay Baja” savo unikaliais instrumentais bei džiazu, atmieštu Azijos muzikos elementais, pakerėjo publiką. Džodžo Majeris džiazo festivalio scenoje taip mušė būgnus, tarsi tai būtų paskutinis kartas. Kubietis Rėjus Kebalas įsitikinęs, kad galėtų Klaipėdoje gyventi: “Čia puikus maistas, labai skanus midus, nuostabios moterys”.

Savo kubietiškais ritmais Rei Ceballo & Calle Sol (Kuba-Lenkija) džiazo festivalio klausytojus laikė aikštėje dar gerokai po vidurnakčio. Ir kas galėtų pasakyti, kad lenkų muzikantai gali taip puikiai plėšti kubietiškas melodijas ir priversti lietuvaičius kilnoti kojas iki nukritimo. Iki paskutinio akordo kiekvieną grupės judesį sekė minia klausytojų. O Rėjų Kebalą (Rei Ceballo) gal ir ne be reikalo saugojo žmona – energingą išvaizdų kubietį būtų mielai sumedžiojusios lietuvaitės.

- Rėjau, ką girdėjote apie Lietuvą prieš čia atvykdamas?

- Čia lankausi pirmąkart. Daug mano draugų ir kolegų pasakojo, kad čia – labai gražu. Jie neklydo. Galėčiau čia gyventi. Juk jau šešerius metus gyvenu Lenkijoje, tad man čia tikrai nebūtų šalta. Čia puikus maistas, labai skanus midus, nuostabios moterys. Su manim atkeliavo ir mano nėščia žmona. Ji žino, kad Lietuvoje gyvena gražios moterys, tad mane saugo (juokiasi).

- Ar manote, kad jūsų muzika tinka džiazo festivaliui?

- Grojame ne tik kubietiškus ritmus, bet ir džiazo dainas. Pasaulyje žmonės supranta mūsų muziką. Gal tokia muzika ir nauja jūsų šaliai, bet kai tik pradėsime groti, žmonės ims šokti it pašėlę. Pamatysit. Kai jaučiame klausytojų energiją, ir patys grojame geriau. Juk festivalio varomoji jėga ir yra žmonės.

- Kuo Jums įsimins šis džiazo festivalis?

- Esu dalyvavęs daugelyje džiazo festivalių. Galiu pasakyti, kad dar niekada nemačiau tokio puikaus organizatorių darbo. Suprantu, kad tai – ypač sunkus darbas, tačiau šis festivalis puikiai suorganizuotas. Jaučiame nuolatinį rūpestį ir šilumą. Tokie festivaliai – puikus būdas susipažinti su kita šalimi, naujais žmonėmis, užmegzti ryšių su kolegomis. Čia gali užsimegzti idėjos naujiems projektams.

Studijoje Paryžiuje įsikūrė klaipėdietės

Studijoje Paryžiuje įsikūrė klaipėdietės

Beveik du šios vasaros mėnesius dvi klaipėdietės dailininkės praleis Paryžiuje.

Grafikės Danutė Žalnieriūtė ir Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė birželio 3-iąją išvyko į Paryžių, kur viešės iki liepos 25-osios.

Dailininkės įsikūrė pačioje Paryžiaus širdyje – Tarptautiniame menininkų centre. Ten yra per 130 studijų, į kurias atvažiuoja dailininkai iš visos Europos. Vienoje iš jų šeimininkauja Lietuvos dailės akademija. Ji savo Dizaino katedros dėstytojai D.Žalnieriūtei ir pasiūlė šią kelionę. O ji pakvietė kartu vykti kolegę grafikę L.Gedvilaitę-Sakalauskienę.

Prieš išvykdama į Paryžių, D.Žalnieriūtė „Klaipėdai“ sakė, kad tikisi kultūrinio šoko, mat tame mieste jos dar nėra buvę, o ten – tiek muziejų, galerijų, nuolat vyksta žymių pasaulio dailininkų parodos.

Moterys ir pačios nusiteikę kūrybiškai – pasiėmė į kelionę kūrybos priemones, Paryžiuje pieš, eskizuos, semsis idėjų. Nors neprivalo, niekam atsiskaityti nereikės.

Šią dailininkių kultūrinę viešnagę „laisvu stiliumi“ Paryžiuje remia Tarptautinio menininkų centro fundatoriai, lietuvių studijos išlaikymą iš dalies finansuoja Prancūzijos kultūros ministerija. Atvykstantieji patys turi susimokėti tik už kelionės bilietus, komunalines paslaugas ir maistą. „Daug nekainuos, nes pietus gaminsimės pačios, tam yra visos sąlygos – studijoje įrengta virtuvėlė, yra indai“, – sakė D.Žalnieriūtė.

Šiomis dienomis klaipėdietes dailininkes studijoje Paryžiuje aplankys menotyrininkė Kristina Jokubavičienė. „Esu nusiteikusi apžiūrėti bent didžiausius muziejus. Aš irgi noriu kultūrinio šoko“, – juokėsi ji išvykdama.

Meno blyksniai sušvito Vėžaičiuose

Meno blyksniai sušvito Vėžaičiuose

Birželio 17-23 dienomis pleneras poetišku pavadinimu „Meno sielos blyksniai Vėžaičiuose“ subūrė grupę menininkų iš pajūrio ir tolimesnių Lietuvos kampelių.

Pleneras vyko Vėžaičių kultūros namuose – buvusiose grafų Volmerių dvaro arklidėse, esančiose Skinijos upelio vingyje. Į vasaros kūrybinę stovyklą čia menininkus sukvietė Vėžaičių kultūros namų direktorė Alma Slušnytė.

Šiemet į stovyklą pasisemti naujų idėjų ir kurti atvažiavo medžio skulptoriai Raimondas Puškorius (Kretinga), Algirdas Vaištaras (Karmėlava), tapytoja Rūta Lūžaitė (Sidabravas), grafikė Asta Naureckaitė (Kretinga), klaipėdiečiai tapytojas Danas Andriulionis ir Darius Vaičekauskas, plenere daręs asambliažus.

Kartu su jais kūrė Vėžaičių jaunieji meno mylėtojai, drauge su dailininkais surengę parodą, kurią visuomenei pristatė birželio 23-iąją Vėžaičių kultūros namuose.

Dailininkai gyveno ir kūrė kultūros namuose, dvaro sodybos teritorijoje, miškininko Antano Garbačausko sodyboje. Jos savininkas yra šio projekto bendraautorius, skyrė ąžuolo medienos skulptūroms, padėjo organizuojant svečių laisvalaikį. Jo sodyboje menininkai šventė plenero pabaigtuves ir Joninių šventę.

Kaip „Klaipėdai“ sakė plenero organizatorė A.Slušnytė, šio projekto idėja gimė iš siekio papuošti dvaro teritoriją, gražinti Vėžaičius. „Menininkų kūriniai įkurdinami parke, mokykloje, vaikų darželyje ir kitur. Jie niekur iš Vėžaičių neiškeliauja“, – pasakojo A.Slušnytė.

Ji jau penkeri metai Vėžaičiuose rengia vasaros kūrybines stovyklas vaikams, į jas pasikviečia dailininkus, kurie veda užsiėmimus. Šiose stovyklose jau viešėjo klaipėdiečiai tapytojai E.Malinauskas, J.Vosylius, R.Lūšis, grafikė D.Žalnieriūtė, dizainerė R.Lengvenytė.

Dailininkų kūrybinė stovykla – pleneras Vėžaičiuose šiemet vyko antrąkart. Projektas „Meno sielos blyksniai Vėžaičiuose“ startavo pernai, žada tapti tradiciniu ir vykti kasmet.

„Meilė ir mirtis Veronoje” atgimė ir pakėlė popkultūrą

„Meilė ir mirtis Veronoje” atgimė ir pakėlė popkultūrą

Jūratė Grigaitienė

Klaipėdos dramos teatro scenoje Keistuolių teatro vienintelį kartą parodyta kultinė Kęstučio Antanėlio ir Sigito Gedos roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“ pagal V.Šekspyro tragediją „Romeo ir Džuljeta“ šmėkštelėjo kaip nuostabus sapnas, kurį vis norisi prisiminti…

Naujajame spektaklyje Merkucijaus vaidmenį sukūrė klaipėdietis aktorius Darius Meškauskas. Scenos iš Keistuolių teatro pastatytos K.Antanėlio ir S.Gedos roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje”.

Atvedė nostalgija

Naujasis roko operos pastatymas šiemet sulaukė stulbinančio pripažinimo – įteikti net trys Auksiniai scenos kryžiai. Prestižiniais apdovanojimais pagerbti režisierius Aidas Giniotis, scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Masteikienė bei Džuljetos vaidmenį sukūrusi Ieva Stundžytė – kaip geriausia operetės ir miuziklo atlikėja.

Režisierius A.Giniotis šiuo spektakliu siekė, kad atgimtų prieš ketvirtį amžiaus Jaunimo teatre režisieriaus E.Nekrošiaus subrandinta idėja, o žiūrovai vėl galėtų klausytis daug metų širdyje nešiojamų dainų ir melodijų; kad vėl skambėtų himnas meilei, nugalinčiai pačią mirtį.

Sausakimša vidutinio amžiaus žiūrovų salė liudijo nostalgiją senajam spektakliui, o Klaipėdos dramos teatras senokai bematė tiek žiūrovų.

Pašėlusiu tempu

Roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje” – įspūdingas šou, reginys, kuriame organiškai persipina ryški aktorių vaidyba, gyvai atliekamos vokalinės partijos, nuostabi muzika, išraiškinga choreografija bei šviesos ir garso efektai.

Keistuolių teatro spektaklyje nuo pat pradžios visomis vaivorykštės spalvomis žaižaravo itališkos aistros, kunkuliavo emocijos, visa jėga plūdo jaunatviška energija ir nežabotas aktorių temperamentas.

Spektaklis vyko tokiu pašėlusiu tempu ir ritmu, kad kartais norėjosi šiek tiek ramybės ir tylių pauzių bei subtilesnių pustonių. O gal tiesiog grandioziniam reginiui per ankšta pasirodė kamerinė Klaipėdos dramos teatro salė.

Didelė grupė jaunų aktorių trankios spektaklio muzikos ritmu plastiškai juda, išraiškingai šoka, įkvėptai dainuoja, nuoširdžiai linksminasi, aistringai ištvirkauja ir begėdiškai lėbauja. Veiksmingai organizuotas „masių” judėjimas ir įdomi bei labai išraiškinga choreografinė partitūra yra svarbus šio spektaklio komponentas (choreografė Vesta Grabštaitė).

Įsismelkė rūdys

Scenos erdvė įrėminta aukšta, šalta, gerokai parūdijusio metalo siena. Rūdys įsismelkė ne tik į sienas ir daiktus, bet ir į miestelėnų sielas. Dvi didelės metalinės dėžės ant ratukų labai funkcionalios ir išradingai naudojamos: klausykla, balkonas, karstas, kambarys, celė ir kt. Metaliniai kibirai spektaklio metu taip pat įgauna simbolinę prasmę. Kunigas Lorencas (aktorius Andrius Kaniava) laimina žmones liturgine šluotele, krapindamas vandenį iš rūdžių išėstų metalinių kibirų. Ten taip pat metamos šiukšlės, kruvinos atmatos, plaunami grindų skudurai, gesinamos nuorūkos ir pilamas kraujas, liudijantis gerokai pairusio šiandieninio gyvenimo ženklus.

Romeo (aktorius Arnoldas Jalianiauskas) prisistato žiūrovams ankštoje metalinės dėžės ertmėje, atliekantis nepadorius judesius su laisvo elgesio mergina. Situacija kardinaliai keičiasi, kai triukšmingame Kapulečių šeimos baliuje jaunuolis pamato gražuolę Džuljetą (Ieva Stundžytė) ir iš karto ją įsimyli. Romeo mintis apie „antrą galą“ keičia švelnumas ir tyra meilė. Scenos gilumoje pakabintame ekrane įsižiebia du amžinybės įžadais tarpusavyje susipynę įsimylėjelių delnai. Po sakralios meilės scenos ir šaltinio tyrumo jaunuolių arijų aprūdijusios metalinės sienos ir balkonas pasipuošia raudonais graffiti užrašais “Romeo + Džuljeta”, įvairių formų strėlėmis pervertomis širdelėmis ir kitais meilės ženklais. Romeo ir Džuljetos vestuvės sutvirtinamos neišardomu vienuolių sumegztu ištikimybės mazgu.

Kraujas liejasi laisvai

Įdomiai ir netikėtai spektaklyje išspręsta amžina dviejų Montekių ir Kapulečių šeimų nesantaika. Jei spektaklio pradžioje dvi konfrontuojančios grupės tarsi išdykaudamos laistosi tik vandeniu iš plastikinių butelių ir vienas kitą erzindami mosuoja ilgakočiais šepečiais, tai antroje dalyje ant grindinio ir veikėjų marškinių įspūdingai „pražysta“ kraujas. Žiūrovų akivaizdoje kraujas iš tiesų liejasi laisvai ir balti šluotražiai nusidažo ryškiai raudona spalva, o kibirai prisipildo pralietu Merkucijaus ir Tebaldo krauju. (Spektaklyje Merkucijaus vaidmenį ir arijas atliko Klaipėdos dramos teatro aktorius Darius Meškauskas, salėje sukeldamas audringas ovacijas.) Visų miestiečių delnai taip pat susitepa nebenuplaunamu, lipniu, nekaltai pralietu krauju, kurį spektaklio pabaigoje išperka beprasmiška jaunuolių mirtis.

Mirtis šiame spektaklyje prasminga, nes dvi pykčio apakintos šeimos pagaliau praregi ir susitaiko. Aukštai ant postamento iškeltos baltos dviejų įsimylėjėlių skulptūros – tarsi himnas meilei, kurios nepajėgia nugalėti net mirtis. Tik amžinybės įžadais supinti

dviejų jaunuolių delnai ekrane jau perrišti raudonu kaspinu…

Žiūrovai lygino

Žiūrovai, matę E.Nekrošiaus pastatymą Jaunimo teatre, nesąmoningai lygino vieną spektaklį su kitu, niūniavo gerai pažįstamas melodijas, karštai aptarinėjo vieną ar kitą sceną.

Vis dėlto nuolatinis dviejų spektaklių lyginimas gerokai trukdė. Atrodė, kad ragauji jau kažkada valgytą ir išradingai pašildytą produktą, kuris vis dar skleidžia originalo kvapą ir aromatą.

Antra vertus, džiugu, kad jaunoji karta turi galimybę susipažinti su žymiausiais praėjusios epochos kultūros ženklais. Ir, kaip išsireiškė greta sėdėjęs žymus režisierius V.V.Landsbergis, roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“ jaunuomenės pamėgta popkultūra pakelta į žymiai aukštesnį ir brandesnį lygį.

Dviejų etnokultūrų dienos Lenkijoje

Dviejų etnokultūrų dienos Lenkijoje

Irena Niūniavaitė

Birželio 16-18 dienomis Tčevo mieste vyko dviejų šalių – Lenkijos ir Lietuvos – kultūrų dienos, kuriose mūsų šaliai atstovavo klaipėdiečiai.

Literatų troboje įsikūrė rašytojai. Irenos Niūniavaitės nuotraukos

Tai projekto „Kultūrinio identiteto stiprinimas Tčevo ir Klaipėdos paribio regionuose“ kultūriniai renginiai pagal ES Bendrijų iniciatyvų INTERREG IIIA Lietuvos, Lenkijos ir Kaliningrado srities kaimynystės programą.

Juose aktyviai dalyvavo ir Lietuvai atstovavo Klaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centro folkloro kolektyvai „Kuršių ainiai“, „Alka“, „Senoliai“, „Audenis“, Klaipėdos krašto liaudies meistrai, klaipėdietė poetė Nijolė Kepenienė, Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė.

Gvildeno kultūrines regionų problemas

D.Menkutė audė juosteles, lietuviškų audimo staklių galimybes demonstravo R.Šalčiuvienė R.Šalčiuvienė audimo stakles pasistatė greta amatininkų trobelės. .

Svetingai priėmę gausią delegaciją iš Klaipėdos, šventės organizatoriai visus pakvietė į konferenciją „Paribio regiono kultūrinis tapatumas globalizacijos procese“, vykusią Tčevo kultūros namuose.

Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė prof. A. Tyčka, dr. J.Voitas, R.Landovskis, A.Grzybas, K.Iskievičius, dr.Goda Giedraitytė.

Klausytojai turėjo galimybę susipažinti tiek su Klaipėdos, tiek su Tčevo regionų kultūrine padėtimi, kultūros įtaka regioninei kultūrai ir turizmui, regionų tapatumo problemomis.

Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros skyriaus vedėja dr. Goda Giedraitytė pranešimu „Kultūros įtaka ekonominiam miesto vystymuisi“ vaizdžiai pristatė mūsų uostamiesčio kultūrinę situaciją, pokyčius, kurie turėjo įtakos socialinei ir kultūrinei aplinkai mieste, supažindino su kultūrinėmis įstaigomis ir festivaliais, pateikė Europos urbanistinių tyrimų instituto (EURICUR) medžiagą ir išvadas apie Klaipėdos kultūrinę situaciją ir galimybes veikti ekonominę raidą.

Eisena pritraukė daug smalsuolių

Konferencijoje Tčeve G.Giedraitytė (dešinėje) pristatė Klaipėdos kultūrinę situaciją. „Kuršių ainiai” į Tčevo miesto stadioną atžygiavo su savo kolektyvo ir Klaipėdos vėliavomis.

Dviejų kultūrų šventė prasidėjo spalvinga eisena nuo senosios Rotušės aikštės pro Tčevo miesto savivaldybę.

Šventės dalyvių eilė vingiavo siauromis miesto gatvėmis į miesto stadioną, kur vyko didžioji dalis renginių.

Trankus orkestras, ryškios vėliavos, iškilmingi fanfarų šūviai, ypatingi rūbai, šypsenos veiduose džiugino praeivių ir pačių eisenos dalyvių akį.

Jaukus Tčevo miestas gyte atgijo. Iš įspūdingos architektūros daugiaaukščių langų pasirodė smalsuolių veidai, pasigirdo plojimai, sveikinimai.

Paskui eisenos dalyvius į renginių vietą atgužėjo ir miestelėnai.

Amatų miestelyje virė darbas

Plačioje miesto stadiono erdvėje iškilusiose miniatiūrinėse trobelėse įsikūrė amatininkai iš Lenkijos ir Lietuvos.

Tradiciniai lietuvių amatai susilaukė daug dėmesio.

Audėjos Rimantė Šalčiuvienė, Danutė Menkutė, keramikas Raimondas Prikockis, žvakių liejėja Vida Kasparavičiūtė, veltinių meistrė Margarita Macijauskienė, gintarinių papuošalų gamintojai Danutė ir Grigorijus Gerasimovai neturėjo kada dykaduoniauti.

Atsirado daugybė smalsuolių, norinčių išsiausti juostelę, išsilieti žvakę, nusivelti papuošalą ar kitą amatą išbandyti.

Netoliese plušėjo ir Lenkijos amatininkai – medžio drožėjai, stiklo pūtėjai, keramikai, mezgėjai, siuvinėtojai, vytelių pynėjai ir kiti.

Lietuvių ir lenkų meistrai negailėjo vieni kitiems pagyrų, džiaugėsi vieni kitų darbais.

Literatūros mėgėjams – literatų troba

Vienoje iš trobų tvyrojo ypatinga atmosfera. Čia buvo skaitoma grožinė literatūra. Klaipėdai atstovavusi poetė Nijolė Kepenienė kartu su kolegomis iš Tčevo J.Zetkovskiu, A.Grzybu, I.Brucka skaitė savo kūrybą, pristatė išleistas knygas.

Praleidę visą dieną kartu, literatai džiaugėsi užsimezgusiais ryšiais ir neatmetė galimybės ateityje dalyvauti bendruose projektuose.

Vestuvėms sutrukdė lietus

Folkloro kolektyvų pasirodymai vyko trijose skirtingose scenose. Vienoje lauko scenų buvo pristatomi lietuvių ir lenkų vestuviniai papročiai.

Intrigavo tai, kad lenkų vestuvių papročius pristatė vaikų kolektyvas „Samborowe dzieci“.

Tiek folkloro kolektyvas „Alka“ (vad. V.Morkūnienė ir J.Petrauskas), tiek „Kuršių ainiai“ (vad. J.Vozgirdienė ir A.Vozgirdas) paruošė puikias vestuvines programas. Tačiau žiūrovams visos lietuviškų vestuvių programos neteko pamatyti. Užklupusi smarki liūtis privertė nutraukti pasirodymą, neapvesdinus jaunųjų. Tačiau nei „Alka“, nei „Kuršių ainiai“ nuotaikos neprarado – lietui nustojus jie su dar didesniu entuziazmu pasirodė didžiojoje scenoje.

Klaipėdiečių kolektyvai pelnė žiūrovų simpatijas. Itin smagiai pasirodė tradicinės instrumentinės muzikos ansamblis „Senoliai“ (vad. E.Šalkauskienė ir J.Petrauskas). Su vienbalsėmis Klaipėdos krašto dainomis publiką supažindino jaunimo folkloro sambūris „Audenis“ (vad. V.Jankūnaitė).

Karčemoje buvo linksma

Šventės dalyviai, išalkę ar ištroškę, galėjo pasistiprinti ir atsigaivinti tradiciniais patiekalais ir gėrimais „Karčemoje“. Čia buvo skanaujama ir įvairių rūšių lietuviška bei lenkiška duona, pyragais.

Šalia esančioje nedidukėje scenoje koncertavo lietuvių ir lenkų kolektyvai: „Samborowe Dzieci“, „Modraki“, „Burczybas“, „Piaseckie Kociewiaki“, „Alka“, „Lubichowskie Kociewiaki“, Zespol Piesni i tanca Kocievie“.

Šventiniai renginiai Tčeve paskatino kultūrinį, ekonominį ir socialinį bendradarbiavimą tarp kaimyninių šalių pasienio regionų.

Klaipėdiečiai pakvietė lenkų folkloro kolektyvus, amatininkus, kultūros veikėjus dalyvauti liepos 6-9 dienomis vyksiančiame tradiciniame tarptautiniame folkloro festivalyje „Parbėg laivelis“.

Nykstančios ribos: Lietuva – menas – Amerika

Nykstančios ribos: Lietuva – menas – Amerika

Dalia Bielskytė

Šių metų birželio 2-oji – svarbaus lietuvių fotomenininkų proveržio į pasaulinę kultūrinę erdvę data. Tądien Niujorke (JAV) Lietuvoje gerai pažįstama fotomenininkų trijulė TTL – Remigijus Treigys, Gintautas Trimakas, Arvydas Lukys – drauge su trimis amerikiečiais kolegomis (Beatrice Valdes Paz, Christoper Myers, Colby Caldvel) pristatė savo darbus parodoje „Nykstančios ribos“ („Vanishing boundaries“).

Plaukiant laivu aplink Manheteno salą, prieš akis išnyra visa miesto giganto didybė. G.Trimakas ir R.Treigys tarp Niujorko dangoraižių jautėsi kaip kalnuose.

Paroda, veiksianti šešias savaites, atidaryta Niujorko širdyje, Manhetene, privačioje galerijoje. Jos šeimininkė ir parodos kuratorė Nailya Alexander, ypač besidominti šiuolaikine fotografija, jau keletą metų bendravo su Lietuvos fotomenininkais, kol šis globalus projektas virto kūnu.

Meno parodų kuratorė ir kritikė iš Vašingtono Sarah Tanguy taip apibrėžė parodos koncepciją: „Neįvardinti, neatpažįstami, saviti vaizdai „Nykstančiose ribose“ gyvena nežinomu laiku, nežinomoje vietoje, išslysdami iš įprastų daiktiškų ribų. Ar tai praeities, ar dabarties ar tolimos ateities objektai? Visi klausimai apie vietą ir laiką išsisklaido minkštame neapibrėžtumo rūke. Autorių pasąmonės proveržiai sukuria naujas vagas žiūrovų vaizduotės tėkmei – išgyvenama fizinės realybės erozija ir transformacija į gyvą metaforą, kurioje realių objektų pėdsakai vos žymūs“.

Apie kelionę, parodą ir įspūdžius, patirtus dangoraižių mieste Niujorke, pasakoja vienas iš parodos dalyvių – Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Remigijus Treigys.

– Kokia šios parodos priešistorė?

– 2005 metais mes (Remigijus Treigys, Gintautas Trimakas, Arvydas Lukys) parašėme projektą ir gavome CEC ARTSLINK stipendiją, kuri yra skiriama Europos menininkams, kad surengtų parodą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši stipendija ne tik suteikia galimybę dalyvauti parodoje, bet ir pažinti Jungtines Amerikos Valstijas, mūsų atveju – Niujorką. Gyvenome šiame mieste dvi savaites.

– Ar Niujorke buvai pirmą kartą? Kokius įspūdžius patyrei?

Trijų fotomenininkų iš Lietuvos paroda “Nykstančios ribos” atidaryta Niujorko širdyje, Manhetene, privačioje galerijoje. Nuotraukos iš Remigijaus TREIGIO albumo

– Taip, Niujorke buvau pirmąkart. Įspūdingas miestas. Labai daug visko: triukšmas, garsas, judesys. Niujorke jautiesi kaip kalnuose – nejauti atstumų, dangoraižiai sukuria keistą erdvės pojūtį. Vaikščiojome, bandėme pažinti miestą, aplankėme daug galerijų, ruošėme parodos „Nykstančios ribos“ ekspoziciją. Nebuvo jokios specialios programos – tik laisvas buvimas. Galerija mums suorganizavo kelionę laivu aplink Manheteno salą. Tai buvo puiki galimybė pamatyti Niujorką iš toliau. Ši išvyka paliko didžiulį įspūdį: vaikščiodamas gatvėmis nematai tos miesto giganto didybės. Pats Niujorkas labai įvairus: gali pasijusti esąs Italijoj, o už dešimties minučių – kinų kvartale, ar Lotynų Amerikoje. Kontrastų miestas!

Vieną vakarą svečiavomės lietuvių bendruomenėje. Susirinkome bendruomenės namuose prie bažnyčios, draugiškai pabuvome, pasišnekėjome. Tuose namuose labai įdomi dvasia – lyg būtų laikas sustojęs. Visa aplinka tarsi… smetoniška.

– Pats vadovauji Fotografijos galerijos veiklai. Kokios Niujorko meno galerijos?

– Galerijos Niujorke griežtai specializuojasi ne tik pagal meno rūšis, bet ir pagal stilius… Galerija, kurioje vyko mūsų paroda, eksponuoja vien fotografiją – jokių meno kokteilių. Galerijos savininkė ir parodos kuratorė Nailya Alexander pati atsirinko parodai ir autorius, ir darbus. Jos sritis – šiuolaikinė, tolima nuo reportažo fotografija.

Atidarymai ten kitokie negu pas mus. Jokios ceremonijos, jokio oficialaus pristatymo ar aptarimo. Sueina žmonės, lankantys parodas, menotyrininkai. Tačiau ten parodos aprašymas spaudoje – didelis įvykis, didelė garbė. Galerijų daug, renginių daug – sunku nustebinti. Kvietimuose nurodoma, kad vernisažas vyks nuo tokios iki tokios valandos, visi norintys tuo metu gali apsilankyti, susipažinti su autoriais, išgerti taurę vyno. Paprastai viename pastate būna ne viena galerija (mūsų parodos atidarymas vyko tikrame galerijų name!), tad žmonės taip ir migruoja iš vieno atidarymo į kitą.

– Ar yra Niujorke bohema?

– Yra, tokia savotiška (šypsosi). Vieną vakarą mes „tikrinome“ Niujorko galerijas. Tuo metu vyko gal 20 parodų atidarymų! Kol visus aplankai, pasivaišini…

– Kaip po tokio „parodų lankymo turo“ atrodė svarbiausias – jūsų pačių parodos – atidarymas?

– Parodos atidarymo metu nebuvo jokių oficialių kalbų. Į mūsų parodą buvo atvykęs menotyrininkas iš Vašingtono, Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Mindaugas Butkus, šiaip daug žmonių, taip pat ir lietuvių. Pagal niujorkietišką parodų tradiciją oficialiai nebuvome pristatyti, bet galerijos šeimininkė ir parodos kuratorė Nailya supažindino mus su, anot jos, „reikalingais žmonėms“: kolekcininkais, kritikais, valdininkais. Gėlių niekas nenešė, tačiau buvo malonūs: prieina, pagiria, domisi, varto katalogus. Beje, vieną mano katalogą pavogė. Galerijos šeimininkė buvo labai nepatenkinta (juokiasi).

Man pačiam paroda patiko, ji buvo labai įdomiai sukomplektuota. Palyginti nedidelė galerijos erdvė buvo labai įdomiai užpildyta šešių skirtingų autorių fotografijomis bei videoinstaliacijomis (Alvydo Lukio ir Colby Caldvel). Žmonės, atėję į parodą, sakė – gražu.

Beje, atidarymo dieną pliaupė siaubinga liūtis.

– Kokiais darbais pats prisistatei Niujorko publikai?

– Atvežiau į parodą po keletą darbų iš serijų „21 diena Berlyne“ ir „Paskutinė diena Venecijoje“, keletą pavienių fotografijų. Galima sakyti – prisistačiau peizažais. Specialiai pa-rodai darbų nekūriau. Juos iš mano anksčiau sukurtų atsirinko parodos kuratorė Nailya Alexander.

Po parodos mus pakvietė į svečius viena Niujorko architektė. Pavakarojome kukliai. Ten nėra tokios tradicijos atidarinėti parodą iki ryto.

– Kokios naudos gali tikėtis Klaipėda iš to, kad LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas buvo Niujorke?

– Ne tik Klaipėda, bet ir Lietuva – kitais metais planuojama šią parodą parvežti į Vilnių. Tačiau tai ne mano nuopelnas. Aš asmeniškai aptariau galimybę kitąmet klaipėdiečius nudžiuginti didele ir įdomia Vašingtono universitete fotografiją dėstančio fotomenininko Colby Caldvell paroda. Tai tikrai labai saviti darbai, ekspozicija būtų stulbinanti.

– O pats? Ar praturtėjai tik eilute kūrybinėje biografijoje, ar gavai ir daugiau? Gal galime tikėtis parodos „Keturiolika dienų Niujorke“?

– Ne, tokios parodos nebus. Aš ne iš tų, kurie vaikšto po miestą su fotoaparatu. Tiesa, su „muiline“ kiek pafotografavau: aš prie dangoraižio, aš prie skulptūros – kaip tikras turistas.

O praturtėjau nauja patirtim. Savo akimis pamačiau Ameriką. Nors žmonės ten tokie pat kaip mes, tačiau dvasia kita. Kitas pasaulis. Aš jau nekalbu apie laiko skirtumą (juokiasi). Niujorkas kaip magnetas – atrodo, jau pavargai, bet vos grįžęs namo vėl nori atgal, į Niujorką, dar nors truputį pabūti…

Pirmasis vasaros prisiminimas, vardu Džiazas

Pirmasis vasaros prisiminimas, vardu Džiazas

Rita Bočiulytė

„Ar nevertėtų perkelti džiazo festivalį iš birželio pradžios į pabaigą ar liepos pradžią? Gal tuomet galėtume tikėtis geresnio, jau tikrai vasariško oro?” – nuo scenos Teatro aikštėje gausiai susirinkusią publiką klausė Vytautas Kongas Grubliauskas, pradėdamas ir baigdamas 13-ąjį Klaipėdos pilies džiazo festivalį. Jis vėlgi neapsiėjo be lietaus, šiemet įkyriai krapnojusio du festivalio vakarus iš trijų.

Dievulio ašaros

Italų saksofonininkas R.Džiulijanis prisidėjo, kad intelektualaus, giluminio džiazo netrūktų. L.Pederseno džiazo kapela su dainininke A.Krame Abildtoft kerėjo geru tradiciniu džiazu.

Taip jau susiklostė, kad vasaros pradžia Klaipėdoje asocijuojasi su Pilies džiazo festivaliu, pasaulio muzikos žvaigždžių lietumi ir… tiesiog lietumi. Kaip užburta, jis lyja kone kasmet, kai į Teatro aikštę suplūsta tūkstančiai žmonių pasiklausyti „gyvo” gero džiazo. Nemokamai ir bet kokiomis oro sąlygomis.

Klaipėdos džiazo festivalis išliko vienintelis Lietuvoje, kurio renginiai publikai nieko nekainuoja. Bet jie vyksta po atviru dangumi. Šiemet nuo lietaus atkakliausią publiką pasišovė gelbėti festivalio mecenatas „Neo group”, išdalindamas tris tūkstančius lietpalčių. Bet tai buvo kaip lašas jūroje – tiek daug žmonių susirinko į Teatro aikštę.

„Tryliktoji vyriausybė krito, tryliktasis festivalis prasideda!” – pranešė V.Grubliauskas.

Ar ne velnio žabangai: 13-asis festivalis, 13 koncertų jo scenoje Teatro aikštėje ir dar 13-osios Lietuvos vyriausybės griūtis… Velnio tuzinas – kur bepažiūrėsi. Nėra ko ir svajoti, kad nelytų lietus. Juolab kad jį kaip magnetas traukia Klaipėda ir džiazas. „Jo klausydamasis turbūt pats Dievulis verkia iš laimės”, – šypsojosi asociacijos „Klaipėdos džiazo festivalis” vadovė Inga Grubliauskienė.

Didžiausias ir brangiausias

„Nerve“ egzotikos suteikė japonas T.Nakamura. Dž.Majerio būgnų solo prilygo sprogimui.

Per tris dienas 13-asis Klaipėdos Pilies džiazo festivalis uostamiesčiui ir jo svečiams padovanojo daugiau nei 13 valandų ugningos muzikos ir tikrą džiazo įžymybių liūtį – 120 atlikėjų iš 23 pasaulio šalių.

Tai buvo didžiausias ir brangiausias (kainavęs per 700 tūkst. litų) iš visų uostamiestyje vykusių džiazo festivalių.

13-asis prasidėjo birželio 2-ąją ir baigėsi birželio 4-ąją. 14 skirtingų projektų iš pačių įvairiausių šalių – tokio žvaigždžių sambūrio Klaipėdoje dar nebuvo.

Festivalio scenoje grojo džiazo įžymybės – saksofonininkai Erikas Marientalis ir Rosario Džiulijanis, gitaristai Denas Braunas ir Styvas Loganas, būgnininkas Džodžo Majeris, trombonininkas Džozefas Bovi, fleitininkas Ronaldas Snydersas, visuotinai pripažinti tradicinio džiazo autoritetai – danų „Leonardo Pedersen Jazz Capel“ bei Norvegijos ir JAV „Ytre Sulonsen Jass-ensemble“. Taip pat nestigo ir margaspalvės „world music”, randančios įkvėpimą džiaze.

Atidarymo koncertas, dedikuotas klaipėdiečio architekto ir didelio džiazo gerbėjo Vytauto Šliogerio atminimui, vyko Klaipėdos piliavietėje. Šalia Teatro aikštės buvo atidengta šaligatvyje įmontuota atminimo plokštė su bronziniu V.Šliogerio pėdos atspaudu. Festivalio scenoje pirmasis pasirodęs austrų ir slovakų „No Limit Jazz Quartet” pirmąjį savo kūrinį taip pat dedikavo V.Šliogeriui, palikusiam pėdą Klaipėdos mieste ir jo žmonių širdyse. Virkaujant smuikui, festivalio ekrane buvo rodomas dokumentinis penkių minučių filmukas „Pro memoria Vytautui Šliogeriui”.

Intrigavo kontrastais

V.Grubliausko ir E.Marientalio duetas publikai užėmė kvapą. Jauna džiazo festivalio publika jau pirmą vakarą šoko.

Vėliau „No Limit Jazz Quartet” džiugino džiazu su čigoniškais ir slaviškais folkloro elementais. Nelengva dalia būti pirmiesiems. Bet aktyvus ir preciziškas ritmas, darnus smuiko, kontraboso ir fortepijono kvartetas, tikrų profesionalų muzikavimas publikos buvo įvertintas plojimais.

Gitaristas Juvalas Ronas ir „Ateities rezidentai” („Residents of The Future”) iš Izraelio grojo savo kūrybos muziką – labai ritmingą, aktyvią, energingą, savita harmonija apipintą. Joje susilydė rafinuotas džiazrokas, rytietiški meditaciniai motyvai, įtaigūs elektroniniai efektai, kūrę mistiškos kelionės po galaktiką nuotaiką. Įdomi, intriguojanti, fatališka buvo toji kelionė į ateitį.

Džiazo senjorų „Ytre Suloens Jass-Enseble” pasirodymas buvo gurkšnis gero, tradicinio, niekada nesenstančio džiazo iš Norvegijos. Ansamblis, kuris dažniau koncertuoja JAV nei savo tėvynėje, specialiai pasirodymui Klaipėdoje pasikvietė amerikietę dainininkę Triciją „Sista Teedy”, gyvenančią Europoje. Malonu buvo jų klausytis ir svarstyti, kaip džiazas trina ne tik žanrų, bet ir geografines ribas. Miela staigmena – retai išgirsi bosinės tūbos solo, juolab tokį puikų, kaip pagrojo Deividas Galdas.

Norvegų koncertas buvo absoliutus kontrastas izraeliečiams. Apskritai daug kontrastingos muzikos skambėjo šiame festivalyje.

Pirmosios festivalio dienos programą užbaigė olandas R.Snydersas, pernai pelnęs publikos simpatijų prizą ir teisę sugrįžti šiemet. „Ronald Snijders Extended Band” pasipildė naujais nariais – muzikantais iš Venesuelos ir egzotiška profesionalia šokėja, pagal R.Snyderso fleitos melodiją grakščiai šokusia afrikietiškus šokius. Afrikietiško „Surinamo kawinajazz” išradėjas su grupe festivalio scenoje vingiavo įvairių stilių kompozicijas – nuo Šiaurės Amerikos džiazo ir fussion iki karibiško džiazo, braziliškų groove, kitų džiazo atmainų. Labai jausminga, uždeganti muzika.

Sužvarbusi nuo vakaro vėsos publika turėjo progą pajudėti, pašokti, sušilti.

Festivalio apogėjus

E.Marientaliui antrino legendiniai gitaristai D.Braunas ir S.Loganas. Vengrų „Djabe“ pasirodyme naudojo ne tik savo tautos folkloro elementus, bet ir instrumentus.

Birželio 3-ioji, šeštadienis, buvo karščiausia festivalio diena.

Aštuonių indų ir anglų muzikantų orkestras „Bombay Baja“ atžingsniavo per miestą ir grojo tiesiog minioje Teatro aikštėje, populiarias indų melodijas atlikdami ryškiu, temperamentingu ritmu. „Bonbay Baja” grojime susipynė bhangra, džiazas ir klasikos kūriniai. Šis marširuojantis orkestras sustiprino festivalyje egzotikos prieskonį ir pažintine prasme buvo naujas ir įdomus.

Scenoje romantiška gaida pasirodymą pradėjo italų saksofonininkas R.Džiulijanis – kylanti žvaigždė, kuri irgi prisidėjo, kad intelektualaus, giluminio džiazo netrūktų. Puikus saksofono solo kompozicijoje „Baltosios naktys”… Ir visas jo kvartetas – puikus, nuostabiai susigrojusi, subtili tikrų džiazo virtuozų komanda. Dar nespėjusi įsisiautėti publika svajingųjų italų klausėsi su nuostaba ir susižavėjimu.

Senegalo, Zambijos ir Suomijos muzikantų projektas „Ndioba & Topoto Band“ visus staiga metė į „world music“ ir folkroko bangas. Labai spalvingas multikultūrinis projektas, kuriame persipynę įvairūs muzikos stiliai. Dominuoja afrikietiškas groove – netradicinė, bet ekspresyvi, labai šilta muzika ir trykštantis emocijomis, betarpiškas jos karalius Ndioba, grojantis bosine gitara ir dainuojantis, sugebėjęs bemat išjudinti publiką, nešykštėjęs jai komplimentų.

Tai gerai „supureno dirvą” energingam būgnininko Iš JAV Dž.Majerio ir grupės „Nerve” pasirodymui. Stiprią dozę džiazroko su tiesiog sprogstančiu būgnų solo publika atlaikė stoikiškai. Garsas – didžiulis, labai intensyvus, bet idealiai kokybiškas. Išties „nervingas” „Nerve” projektas, prikaustęs publikos dėmesį. Elektroninės šokių muzikos pynės su džiazui būdinga improvizacija, unikali atlikimo maniera ir skaitmeninė garso apdorojimo metodika suponuoja aukšto lygio kinetinį ir dinaminį improvizacinės muzikos hibridą, kuriuo gali gėrėtis, priimti arba atmesti, kaip tau tiesiog per stiprų.

Lėktuvuose praleidęs parą, kad pasiektų Klaipėdą, garsus amerikietis saksofonininkas E.Marientalis su tarptautine grupe – amerikiečiais ir lenkais muzikantais grojo per patį lietų. Bet jo publika, kietai apspitusi sceną, tarsi nejautė. Visa Teatro aikštė siūbavo pagal saksofono melodiją lyg užkerėta. E.Marientaliui antrino legendiniai gitaristai S.Loganas ir D.Braunas. Jų grojamas veržlus, lengvas, viliojantis džiazas priminė paukščio skrydį. Nuostabus E.Marientalio duetas su D.Braunu, kerintis saksofonininko solo kompozicijoje „Niujorkas mano miestas”, užburiantis S.Logano aksominis bosas dainuojant bliuzą… Svajingas klasikos kvapas ir aukščiausio rango meistriškumas pakerėjo publiką.

Kulminaciją koncertas ir festivalis pasiekė tomis minutėmis, kai scenoje prie E.Marientalio prisijungė V.Grubliauskas su trimitu. Tokio „džemseišeno” Teatro aikštėje dar nebuvo. „Gyva” improvizacija gimė begaliniam tūkstantinės minios džiaugsmui.

Ir prieš miegą – „saldainiukas”: lenkų „šoumenai“ „Calle Sol” su kubiečiu Rėjumi Kebalu priešakyje. Elegantiški vyrukai baltais kostiumais ir sambos, salsos, kitų populiarių Lotynų Amerikos ritmų kaskados sugrąžino visus ant žemės, kojos pačios ėmė šokti…

Paskutiniai taškai

Dž.Bovi scenoje tryško energija. Paskutinį tašką padėjo efektinga menininkų B.Šarkos ir R.Zinkevičiaus misterija „Ugnies džiazas“ Karlskronos aikštėje. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Sekmadienį festivalį tęsė danai – Leonardo Pederseno džiazo kapela, vėlgi grojusi gerą tradicinį džiazą. Beje, su labai gera danų džiazo dainininke Ane Krame Abildtoft. Pačios aukščiausios prabos atlikėjai. Orkestras suteikė gero svingo pojūtį, pilnatvės džiaugsmą.

„Šis lietus – menkniekis, palyginti su džiazo liūtimi, kuri tris paras užtvindė Klaipėdą, sušildydama visų širdis”, – sakė europarlamentaras Eugenijus Gentvilas, festivalyje pristatydamas vengrų grupę „Djabe”. Ji grojo nostalgišką džiazą su vengriško folkloro prieskoniu.

Legendinio trombonininko ir vokalisto Dž.Bovi, nuo 2003-iųjų gyvenančio Olandijoje, koncerto su grupe „Emergency Room” ypač laukė funky muzikos gerbėjai. Bet ne tik jie. Dž.Bovi – fantastiškas muzikantas, kurio profesionalumas, muzikiniai pasažai priverčia įtempti ausis kiekvieną, šį bei tą nusimanantį apie muziką. Neatsitiktinai šį atlikėją audringai sutiko ir ne mažiau audringai palydėjo įvairialypė festivalio publika.

Paskutiniai scenoje pasirodė latvių „Rhytm Community“, kosminės elektroninės muzikos su džiazo improvizacijomis taurę pripildę sklidinai.

Paskutinį tašką padėjo efektinga menininkų B.Šarkos ir R.Zinkevičiaus misterija „Ugnies džiazas“ Karlskronos aikštėje ir „džemseišenai“ džiazo klube „Kurpiai“, tris naktis šėlę iki paryčių.

Išties festivalio rengėjai ir dalyviai padarė viską, kad tą nelemtą velnio tuzino kipšiuką nubaidytų – geru pasiruošimu, džiazu ir ugnimi. Atrodo, nubaidė. Festivalis žada būti ir kitąmet.

Atsiliepimai – įvairūs

Kokios nuomonės džiazo gerbėjai apie šiemetinį Klaipėdos pilies džiazo festivalį?

Klaipėdietis kompozitorius Vladimiras Konstantinovas: „Bendras lygis labai aukštas. Nuo pat pirmosios grupės. Austrų ir slovakų kvartetas – labai aukšto profesinio lygio kompanija. Danų – klasikinis, bet labai kokybiškas bendas su puikia vokaliste. Italų saksofonininkas Rosario Džiulijanis irgi labai patiko. Žodžiu, čia tikra šventė sielai.

Man šiame festivalyje pirmiausia patiko labai gera garso kokybė: nepaisant gausaus garso, nepaprastai stipraus, ypač grojant Džodžo Majeriui ir „Nerve“, tai buvo priimtina ir puiku. Aš nustebintas tokios geros įgarsinimo kokybės.

Ndioba ir „Topoto Band“ pasirodymas, man atrodo, mažumėlę iškrito iš konteksto, nes žanru linksta labiau į popmuziką. Gal ir gerai, kad jie buvo čia, bet festivalio kontekstas yra šiek tiek kitoks.

Lyginant su ankstesniais, festivalis laikosi solidžiame lygyje. Galbūt tokių kaip Bilio Kobhemo, Meinardo Fergiusono arba panašių skambėjimu šįkart nebuvo, bet festivalio lygis labai aukštas. Tikrai jau metas Kongui pastatyti paminklą šalia Anikės (juokiasi). Tokį grandiozinį renginį surengti tokiam palyginti nedideliam miestui – unikalu. Juolab nemokamą. Ar ne laikas jau kažkaip limituoti šį nemokamumą? Organizatoriai galvoja, kad tuomet festivalis prarastų savo veidą. Bet matant publikoje atsitiktinių žmonių ir kaskart vis daugiau klausančiųjų muzikos, kyla mintis, gal reikėtų sukurti kažkokią oazę tiems, kurie nori netrukdomi klausytis ir už koncertą nepagailėtų dešimties litų ir daugiau.“

Dainininkas Stepas Januška: „Kiekvieną dieną girdėjau po kelis kolektyvus. Įspūdžiai – patys nuostabiausi. Atrodo, kad džiazas niekada neišsisemia ir kasmet pateikia vis naujų siurprizų. Tame ir yra festivalio intriga, – kad vis lauki jų. Šiemet tai, ko gero, buvo Erikas Marientalis. Tai, kaip jis groja savo muziką, kokią energiją perteikia žmonėms, – yra puiku. Aš gaudžiau tą energiją, man buvo didžiulis malonumas pajusti, ką muzikantas nuo scenos „transliuoja“ klausytojui. Be to, vengrai buvo ypač geri.

Kiti kolektyvai, kuriuos girdėjau, – daugiausia funky arba roko muzikos atstovai. Man patiko „Emergency Room“ ir Džozefo Bovi energija, taip vadinamas muzikinis „grūvas“, įvairūs ritminiai piešiniai.

Ko gero, labiau įvertinčiau naktinius „džemseišenus“, kurie vyko „Kurpiuose“. Nes ten atsiskleidžia dar viena džiazo festivalio pusė, ne mažiau vertinga nei tai, kas vyksta scenoje. Tos naktinės improvizacijos, kurios yra nepakartojamos ir nenuspėjamos, yra tiesiog muzikos lobynas, iš kurio verta pasisemti.

Jokių rimtų pastabų neturiu. Juolab kad festivalis turi savo veidą, savo formatą ir savo stilistiką. Jis turi savo lygį, kuris yra kaip aukštai pakelta kartelė, kurią reikia kasmet išlaikyti. Viskas priklauso nuo to, kokius muzikantus pavyksta pasikviesti. Kasmet festivalis turi savo ypatingas žvaigždes. O kiekviena iš jų atveža dalelę pasaulinio muzikos olimpo.“

Filosofas Leonidas Donskis: „Esu melomanas. Bet nemėgstu masinių švenčių. Išskyrus džiazo festivalį. Man tai yra nuostabioji Klaipėda, kurią aš myliu, – džiazo Klaipėda. Jei Jūros šventėje pradės dominuoti menai – aš už tai.

Šiemet džiazo festivalyje su virpuliu klausiausi Eriko Marientalio koncerto, jo grojimo su žymiu gitaristu Denu Braunu. Dar labai patiko visų trijų dienų pradžios – slovakai ir austrai, Rosarijo Džiulijanio kvartetas, Leonardo Pederseno kapela. Buvo gero, intelektualaus džiazo.

Kauno džiaze – rinktinė publika, bet brangūs bilietai. Kauno festivalyje svyruoja koncertų lygis, o Klaipėdoje jis stabiliai aukštas. Iki šiol prisimenu fantastišką Tutso Tylemanso koncertą 9-ajame Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje.“

Muzikai Laima ir Stepas Sugintai prisipažino didelių sukrėtimų nepatyrę. „Iš visų festivalių man šitas silpnokas. Niekas nesukrėtė. Marientalis – taip pat. Čia ne įvykis man. Apskritai festivalis per daug margas“, – sakė muzikologė L.Sugintienė. „O man Marientalis visai nieko, – dalinosi įspūdžiais trombonininkas S.Sugintas. – Su malonumu klausiausi Džozefo Bovi, Džodžo Majerio. Daug modernaus džiazo projektų, kurie ypač įdomūs jaunimui. Abu sūnūs nuėjo arčiau scenos.“

Teatrologė Gitana Gugevičiūtė ir poetas Mindaugas Valiukas: „Mes nuoširdžiai klausėmės ir šokome visas tris dienas, bet kažkokių atradimų priblokšti nebuvome. Kita vertus, kaip sakoma, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, tai kodėl nesidžiaugti, kad miestui dovanojama šventė.“

Apie žodžio laisvę ir spalvos galią

Apie žodžio laisvę ir spalvos galią

Ignas Kazakevičius

Latvijos tapytojos Ingos Bruverės paroda, veikianti Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki liepos 16-osios, – savotiškas iššūkis lietuvių tapybai, taip pat ir estų bei latvių tradicinei dailei. Konceptualus iššūkis, ypač aktualus Klaipėdai.

„Kai bandote suprasti meną, įsileiskite jį į savo vaizduotę, įjunkite ją ir pirmyn!” – ragino publiką tapytoja iš Latvijos Inga Bruverė, atidarydama savo parodą Klaipėdoje. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Paroda iškelia daug klausimų: ar tai yra tapyba, kas yra tapyba?.. Juolab kad lietuviškai suprantamos mes nematome. Betgi tai, ką matome, atitinka visus standartus: tai yra dažai ant drobės. Tik kita šios tapybos samprata. Čia tapybinis porėmis aptrauktas dailyraščio tekstu. Čia žaidimas žodžiais ir sąvokomis – daiktinėmis ir vizualinėmis.

Pažaiskime ir mes pagal jo taisykles.

Pradžioje buvo…

…ŽODIS. Ir tas žodis buvo Ingos Bruverės (Latvija) parodoje, kurią Klaipėdoje pristato Kultūrų komunikacijų centras ir Dailės parodų rūmai. Autorės tapyba bene geriausiai charakterizuotų abiejų įstaigų pavadinimų fragmentuose užkoduotas asociacijas: dailė – estetika, komunikacija – žodis.

Žodžio galia slypi ne vien tik jo reikšmės vartosenoje, žodį galima paversti materija. Pavyzdžiui – spalvota. Juk esama daug bespalvių žodžių, antai tie, labai tarptautiniai – integracija, konvencija, globalus… Arba labai populiarūs – žiniasklaida, medija ir panašūs, kurių prasmė tapo jų regimuoju paviršiumi ir jų gelme, ir kuo tik norite. Dar galimi specifinės meninės terminologijos žodžiai, tačiau rašomi siaurose „paraštėse”, jog net patiems jų vartotojams spalvotų asociacijų nekelia (kad ir šiai temai artima – kompozicija). Neapsigaukime, spalva gimsta galvoje. Tačiau kaip atsibosta privalomai tiesioginis jos vartojimas…

I.Bruverės paroda „True color” (angl. tikroji spalva) kalba apie „tapymą” žodiškais spalvų atitikmenimis. Siekdama pabrėžti asociatyvų raudonos – žalios – oranžinės – mėlynos išskirtinumą, menininkė sukeičia jas spalvinės skalės priešingybėmis. Antai per visą paveikslą tarsi dailyraščio pratybose raudonai išraitomas žodis green (angl. žalias). Ir tik vienintelis green vienintelėje vietoje iš tiesų yra žalias. Taip pat peržaidžiama ir red, ir blue. Light yra rašomas tamsiais tonais, o dark priešingai – šviesiomis, pilkomis dvitonėmis linijomis. Autorė, sakytum, teigia, kad visi parinkti simboliai yra minčių, jausmų ir sąvokų abstrakcijos, tačiau kiekvienam iš mūsų jos įgyja skirtingas reikšmes. Pavyzdžiui, mėlynų eilučių orange tarpe atsidūręs orange – lietuvių kalba gali reikšti oranžinę spalvą arba apelsiną. Mes renkamės. Reikšmę, asociaciją ir būdą žvelgti paveiksluosna.

Tapyba ar ne tapyba?

Jeigu tapyba vadinsime dažų „klojimą” ant drobės, tai I.Bruverė netapo. Dailininkė beaistriai nuo viršaus ligi apačios kartoja vieną, spalvą reiškiantį žodį. Pastarąjį galėtume pavadinti grafiniu elementu, bet ne „tikrąja“ grafika, kuri visų pirma tapatinama su atspaudu. Štai jums ir keli stereotipų pavyzdžiai.

Būtų galima pridurti dar vieną, jog ilgai kartojamu imi ir patiki. Kalbant apie meną, reikėtų pridurti: ir jeigu gerai pateiki. Gerai – reiškia konceptualiai apgalvotai ir pagrįstai, ir įdomiai. Įdomiai, kad „užkabintų“. Kurią nors tavo, o žiūrove, kritike, vertintojau, sielos briauną, kad į meną atkreiptum dėmesį.

I.Bruverės konceptas – šiuolaikinės tapybos versija. Tradicinis drobės formatas išlieka, o tai, kas spalvomis užrašyta, yra vadintina paveikslu. Tiesa, čia nėra siužeto, nėra formos ir perspektyvos, pustonių ir faktūros, nuvarvėjimų, ir dar bala žino ko, kas Lietuvoje suprantama kaip tapyba. Tačiau niekas nepaneigs, kad čia nėra spalvų, kas kad labiau žodžiais įvardintų.

Kaip bebūtų, elementarioje koloristinėje tapyboje per spalvą mes patiriame vaizdą, o šiame dailyraštyje per žodinę asociaciją suvokiame spalvą esant (nors tradicinio, „dažiško” jos vartojimo nėra). Šit kaip viskas paprasta. O jeigu toliau skaitysime didesnės optinės žaismės paveikslus, išvysime dideles baltas raides SMALL spalvotų antonimų big nuotrupose, o EXISTING raidės pratrina seriją įvairiaspalvių lost.

Konceptas ar emocinis dirgiklis?

Autorė teigia, kad konceptualus menas negali būti emociškai paveikus, mat norint pataikyti į dešimtuką, pakanka idėjos šviežumo, logikos paveikumo.

Mano nuomone, sužaisti kokiu nors erzinančiu emociniu dirgikliu niekada neprošal, svarbu viską tinkamai suderinti, įvedant pastarąjį kaip prieskonį, kaip neženklų kiekiu, tačiau juntamą „kažką”. Menas turi veikti. Ir nebūtina pasikliauti tik viena ar keliais poveikio būdais. Tarkim, jei „orange” kvepėtų apelsinu, tai veikiausiai uoslės pojūčiai taptų lygiaverčiu faktoriumi tekstui, o tai pradėtų kenkti minimalistiniam raidžių zvimbesiui. O jei menininkė rašytų ant sienos, skardos ar plastmasės, būtų labiau pabrėžiama reikšmių sukeitimo idėja, o šiuo atveju – paryškinamas tapybos novatoriškumas. Todėl minėtasis „kažkas” turėtų įsinarplioti į tekstą, idant užmazgytų tas, turbūt į ontologinį (che, che) horizontą bęsitesiančias hyper racionalaus požiūrio ir konceptualios estetikos paraleles. O kita vertus, svarbus tampa atskaitos taškas, kuriuo vertiname autorės kūrybą.

Kontekstas

Kontekstas. Klaipėdos.

Klaipėdoje nėra nė vieno šiuolaikinio tapytojo, kuris keltų tapybos problemas. Ne ieškotų bent jau naujų motyvų, kas irgi sveikintina, bet mąstytų apie dažų plastiką, tapybos medžiagiškumą ir alternatyvią išraišką. Idant pati tapyba taptų tikslu jos vertę surasti iš naujo… Todėl ši paroda Klaipėdai yra labai svarbi ir edukacine prasme.

Kontekstas. Lietuvos.

Lietuvoje yra šiuolaikinių menininkų, kurie dirba su tapybos medija, kuria ją pasitelkdami kitas išraiškos priemones. I.Bruverės tapyba yra įdomi. Taip pat ir tuo, kad tai daro Latvijos menininkė.

Kontekstas. Baltijos šalių.

Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje yra rašančių ir raštingų žmonių, tačiau jų tekstai jų drobėse ir kituose paviršiuose turi kitas semantines reikšmes, skirtingai nei Ingos pasiūlytas tapybos formatas. I.Bruverės eksperimentas yra iššūkis minėto regiono tradicinės tapybos sampratai.

Kontekstas. Europos.

Europoje dar daugiau raštingų žmonių, kūrinį suvokiančių kaip tekstą, atsirandantį sukeičiant reikšmes. O Europoje, į kurią naujasis raštingas menininkas eina su koncepcija, tradicinį amatą teigiantį meną palikęs pagarbioje vietoje, toks dailyraštis suprantamas kaip normalus šiuolaikinis menas.

Matot? Kiek kontekstų, tiek įmanoma ir vertinimo kriterijų. Kuris teisingiausias? Kuris mums aktualiausias? Tapyba ar ne tapyba? Iššūkis ar tik eksperimentas? Erzinantis? Sausas, pernelyg logiškas požiūris, giliau neužkabinantis, imituojantis tobulą, tačiau savarankišką buvimą. Paveikslai, skatinantys mąstyti, bet neuždegantys ir neįkvepiantys. Tekstas, tapęs paaiškinimu. Pasigendu žaidimo. Todėl jį pradedu.

Žaidimas

Rašančiuoju vadinamas „vartojantis” vieną arba kelis literatūros žanrus. Pavyzdžiui, aš – recenzijos. Tačiau jeigu vien gramatiškai taisyklingai sudėliotume sakinio dalis, ar recenziją galėtume pavadinti meno kūriniu? Manau, kad galėtume, jei jame literatūriškai ir meniškai (pavyzdžiui, tekste apsilanko metafora) nagrinėjama, apžvelgiama ir pan. idėja.

Tačiau ar gali recenzija tapti dailės kūriniu? Manau, kad šią recenziją vaizduojamosios dailės kūriniu galima pavadinti dėl šių faktorių: a) tekste panaudota spalva; b) yra žaidžiama žodžiu, šalia semantinės reikšmės jam suteikiant grafinio elemento reikšmę.

Todėl minėta recenzija gali būti vadinama grafikos kūriniu (nepamirškime, kad teksto tiražas yra lygus laikraščio egzempliorių kiekiui).

Raštingu vadinamas: a) mokantis gramatiškai ir stilingai taisyklingai rašyti; b) galima vartoti ir kita prasme – yra išmanantis savo reikalą, susidorojantis su iškeltu uždaviniu.

…tai ar inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga inga raštinga ar tai…

Penktoji fotografų „Erozija“: skirtingos stebėjimo taktikos

Penktoji fotografų „Erozija“: skirtingos stebėjimo taktikos

Gytis Skudžinskas

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kartu su Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriumi tęsia projektą „Erozija“, pristatydami penktąją projekto parodą „Stebėjimo taktikos“.

Joana Deltuvaitė. Iš ciklo „Po“.

Pasitelkė fotografiją

Parodoje pristatomi jaunieji fotomenininkai ir kiti autoriai, pasitelkiantys fotopriemones sumanymams realizuoti. „Stebėjimo taktikos“ nagrinėja objekto ir fiksuotojo santykį. Parodoje fotografai Joana Deltuvaitė, Jurgita Gelucevičiūtė, Kernius Pauliukonis, skulptorius Juozas Laivys, pseudonimu Personažas Nr.1 pasirašantis architektas diktuoja savo taisykles, ir fiksavimo procesas tampa aiškiai artikuliuotu kritiniu ir kūrybiniu gestu, o autorinis žvilgsnis šioje parodoje – objektą išlaisvinančiu ir sureikšminančiu veiksmu.

K.Pauliukonio stebimi žmonės, sustingę riksme, bando nutraukti nebylią nespalvotos fotografijos tylą. Atvirai režisuotose fotografijose jaunas autorius taikliai pašiepia vojeristines realybės šou tendencijas. Stebėti arba būti stebimam šiandien tapo ne tik kasdieniu reiškiniu, bet ir įsitvirtino kaip mūsų gyvenimo paralelės.

Nusitaikė į aplinką

Fotografės J.Deltuvaitė ir J.Gelucevičiūtė taip pat stebi kintančią socialinę tikrovę, tik jų objektyvai nutaikyti ne į žmones, o į aplinką.

Į J.Gelusevičiūtės akiratį patenka urbanistinės erdvės transformacija. Kintantys visuomenės santykiai ir gyvenimo sąlygos autorės darbuose išsiskleidžia erdvės perkūrimo dokumentacijomis. Menininkė, stebėdama architektūrinį objektą,  nesiekia ten perkelti ir žiūrovo, jame atsiskleidžia šiuolaikinio gyvenimo realijos – noras išlikti ir sugebėjimas prisitaikyti.

J.Deltuvaitė irgi stebi aplinką, bet ją domina ne eksterjerai, o interjerai ir pačios smulkiausios tų interjerų detalės. Autorė savitu žvilgsniu pažvelgia į „nusidėvėjusius” prekinius ženklus ir reklamose mitologizuotus geresnės buities atributus.

Nepadailintas kasdieniškų daiktų portretas formuoja ir jų savininkų įvaizdį, neretai sukonstruotą iš masinės medijos suformuotų klišių atplaišų.

Intriguoja realumu

Radikaliausią stebėjimo poziciją pasirinko skulptorius J.Laivys. Autorius stebi ir fiksuoja aplinką, bet atsisako mechaniško jos dauginimo. „Kuriu ciklą darbų, kuriuose vienaip ar kitaip išryškinama paslaptis, susijusi su įvykiu, praeityje atsitikusiu konkrečiam darbui”, – sakė J.Laivys. Menininkas akivaizdžiai deklaruoja dokumentalumą ir įvykio realumą, bet nepateikia žiūrovui dar vienos realybės reprodukcijos.

Ir dar parodoje – atrodo, visai neįmanomas šiuolaikinio meno kontekste „saulėlydžio prie jūros” stebėjimas. Gali atrodyti keista, bet toks idiliškas ir kartu banalus vaizdinys įkvėpė Personažą Nr.1. Sujungęs dvi devalvuotas vertybes – saulėlydį ir pigios didžiųjų prekybos centrų akvarelės paletę, – autorius pateikia intriguojančio vizualinio nuotykio genezę.

Balansuodamas ties pažįstamumo ir nepažįstamumo riba, menininkas kviečia žiūrovą kaskart, atrodo, jau begalę kartų matytą peizažą stebėti dar atidžiau.

Parodą galima apžiūrėti iki liepos 20-osios Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro galerijoje (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4).

Penkios istorijos apie akimirką, ne visada žavingą

Penkios istorijos apie akimirką, ne visada žavingą

Ignas Kazakevičius

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje (Tomo g. 7) vyksta ketvirtoji bendro su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru „Erozijos“ projekto paroda „Pasakojimas tęsiasi”.

Pasakojimas tęsiasi

R.Šulskytė. Mano prisiminimų vakaras.

Ekspozicijoje, kurioje KKKC meno projektų kuratorius Gytis Skudžinskas kelia klausimą, ar tikrai fotografija yra tik sustabdytos akimirkos menas, ir pateikia penkių fotografų požiūrį į momento fiksaciją, regime Reginos Šulskytės, Gintauto Trimako, Vyto Karaciejaus, Ado Sendrausko ir Ugniaus Gelgudos darbus.

Keista kompanija. Nevienalytė. Amžiumi, stiliumi, požiūriu. Visų darbuose pasakojimas tęsiasi. Ir siužetinėse linijose, ir apčiuopiama prasme – kadrų virtinėse, erzindamas ir presinguodamas gretimą fotografiją, parodos kolegą.

Vienur šis pasakojimas yra pernelyg estetizuotas, kaip R.Šulskytės darbuose, ar pernelyg literatūriškas, kaip V.Karaciejaus, ar tiesmukas, kaip U.Gelgudos, o gal konceptualiai užveltas, kaip G.Trimako.

Išryškėja erdvė

A.Sendrauskas. Grafas Alfredas Tiškevičius Palangoje. Prie V.Karaciejaus fotobloko “Lapinch ir Krutikov”.

G.Trimakas – konceptualus, tačiau laminuoti kadrai prastame apšvietime ir bangų klojamos kranto juostos estetika perša egzistencinį nykį. Tai vis tapati tapatitapatitapati sau ir sau pati vieta, kuriai neaktuali laiko sąvoka, ir lengvas, kiek atsainus požiūris (kilęs iš patirties ir eksperimentavimo) į tradicinius „fotoparametrus“.

Autoriaus fotografijas galima prilyginti ryškale pateliuškuotoms fotopopieriaus skiautėms. To plokštumoje gimstančiai erdvei išryškinti pakanka.

Slenka už kadro

U.Gelguda. Nebaigtos mintys. Fotografai R.Treigys, A.Sendrauskas, V.Karaciejus, R.Šulskytė ir G.Skudžinskas per vernisažą dalinosi mintimis apie laiko reikšmę fotografijoje. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Maloniai nustebino fotoproletaro, garsėjančio nepaprastu aktyvumu ir kiekybe, A.Sendrausko fotociklas vaizduojantis vienišą, bet centrinę Palangos gatvę, bet ne sezono metu kertantį grafą Tiškevičių. Kaip matote, galime vizualizuoti daug stereotipinių asociacijų, tačiau kam, jei grafas įdomesnis be saloninių „kvarbatkų”?

A.Sendrausko fotografija nuoširdžiai atvira ir sykiu gerai „padaryta“. Grafas kartu su perėjos eskalatoriumi slenka už kadro (o su juo ir istorija?). Slenka apčiuopiamoje kasdienybėje, priešingai laiko slinktims, kuriomis kolegos prisodrina kadrus laiko erozijos krislų, tarsi patvirtindami amžiną fotografijos ir laiko sąjungą. Ji šioje parodoje išryškėja R.Šulskytės fotografijose, „susiūtose” iš skirtingų, tačiau universalių laikotarpių, iš abstraktaus seno ir abstrakčios šiandienos.

Ekspresyvios istorijos

V.Karaciejaus fotografijose šį kartą nėra tos pakilios patetikos ir saldžiarūgščio vaizdo retušavimo, kurie pastebimi ne vienoje jo nuotraukoje, kada tikrai gerai įvaldęs techniką autorius pradeda koreguoti natūrą ir gaminti gražius vaizdus. Čia taip pat neapsieita be montažo, tačiau ir fotoblokų pateikimas, ir trumpi ekspresyvūs istorijų fragmentai sujungia autoriaus mėgstamą lyrizmą ir meno pasaulio kontekstą. Tai suteikia daugiau teisių būti literatūrišku. Bet čia menininkas, be savo pagrindinio kozirio – pasakojimo panoramos, atranda ir dinamiką, ir pauzę, po kurios leidžia „pasireikšti“ ir konkrečiam personažui (dailininkui Liudvikui Natalevičiui).

Be sentimentų

Tuo tarpu aršios U.Gelgudos fotografijos kupinos trūkčiojančio fiziologinio gyvumo. Kiekviename langelyje – istorijos be sentimentų, bjauri (palyginti su kolegomis) spalvota šviesa ir sociopatinės personažų pozos, „nukirstos“ kūno detalės.

Viskas vyksta, tarkim, penkių minučių intervale, kuriame vyskta anoniminio personažo likimo korekcija. Priešingai R.Šulskytės vizijai, kur visas gyvenimas identifikuojamas per kadruose susiglaudusius daiktus ir tęstinius vaizdus.

Dalyvauja procese

Pagirtinas G.Skudžinsko ekspozicijos sudarymas tiek turinio, tiek formos prasme. Penkių autorių visuma pateikiama kaip kino fragmentai, dauguma fotografijų komponuojamos dvigubo kadro principu, kuriuo naudojamasi tarsi riba, atskiriančia autorių ir jo pasirinktą fotoaspektą. V.Karaciejus – istorija, U.Gelguda – socialinė realybė kaip procesas, A.Sendrauskas – momentas, R.Šulskytė – laikas, G.Trimakas – erdvė.

Klaipėdoje pradeda rastis fotojudėjimas, palengva keičiantis pavienes parodas iš serijų „gamta mūsų namai“, „ataskaitinės – suneštinės“, „proginės – jubiliejinės”. Formuojamas procesas, kuriame dalyvauja klaipėdiečiai. Ir ne tik dalyvauja kaip statistai, bet rungiasi dėl vietos ir erdvės savo kūrybą pristatyti. Iš tiesų atsirado vietos pasakojimui.