Raštingieji beraščiai

Raštingieji beraščiai

Pelkių Vanda

Iš tikrųjų patylėti nesunku. Netgi būnant moterimi. Tylėjimas – nebūtinai pritarimo ženklas. Ir nebūtinai tolerancijos požymis. Ir visiškai nebūtinai – nuomonės neturėjimo bruožas. Sėdėdama su tėvais prie pietų stalo paprastai vengiu kalbėti apie politiką – nenoriu tuščių, neprasmingų, nenaudingų, nemotyvuotų, iš anksto angažuotų kalbų. Nenoriu pyktis su tais mylimais mano žmonėmis, kurie turi ne nuomonę, o savyje laiko velniai žino kokį pyktį, nuoskaudą; kurie balsuodami už darbo partiją ar Pekeliūną skriaudžia visų pirma save, paskui – mane ir Jus… Du visagaliai žmonės mano šeimoje, du – mano vyro, du – mano draugės, du – mano priešo – štai ir šių dienų politinė situacija. Bet juk ne apie tai aš, nors ir apie politiką norėtųsi „išsiverkti“…

Alio Balbieriaus nuotrauka

Taigi, apie tylėjimo privalumą. Privatumą. Prioritetą. Apie tai, kad esu savimi susirūpinusi kalė, vengianti viešos priklausomybės, draugystės (-čių), įsipareigojimo vienam ar kitam. Kad yra daug tokių kalių ir patinų, kurie estetiką supranta truputėlį plačiau nei kaip kūrybą apie „gėlytes“, „meilytę“, „ištikimybėlę“, „draugysčiukę“, „gyvenimuko prasmutę“ ir t.t. Ir apie tai, kad žmonės, – kurie paprastai teisingai supranta „estetikutę“, „etikytę“, teisingai rašomą „literatūrytę“, – kaip žmonės (gyvybės rūšis) savaime yra dori, geri, malonūs (na, kartais pasitaiko, kad dėl savo naivumo parduoda „Lietuvytę“, kaip kad nutiko „Nėrytei“). Bet kaip žmonės. Kaip kūrėjai jie neturi labai svarbaus bruožo – savikritiškumo. Ir kitų ne mažiau svarbių bruožų: išmanymo arba saiko, noro lavintis, atsakomybės, platesnio požiūrio – stovėdami ant savo falo varpinės įsivaizduoja žvalgąsi nuo ledkalnio viršūnės. Užtat turi: paviršutiniškumą, prastų bandelių kepėjo talentą, įkyrumą, atkaklumą, susireikšminimą, teisuolio įsitikinimą… Bet juk apie tai maloniau patylėti negu rašyti ar kalbėti.

Prieš septynetą metų purkštavau, kad nebranginamas vardas (turėjau omenyje visų pirma leidyklas, o tik paskui – autorius), nesirūpinama įvaizdžiu, demonstruojama nepagarba skaitytojui, o viešai mulkinami žmonės mėgaujasi kvailiukų padėtimi. „Kaifuoja“. Dalinasi „kaifo“ patirtimis. Tiek pripranta prie „coelho‘tikų“, kad nebesugeba atsipalaiduoti su gerais „dalykais“: Šekspyru, Sartru, Dostojevskiu, Steinbeku, Sruoga, Kundera… Pastarųjų, žinoma, labai daug, bet „coelho‘tikai“ – ant kiekvieno kampo. Garsiai ir išradingai reklamuojami. Veikiantys greitai ir tiesiai į tingaus mąstymo (?) dešimtuką. Į pseudodvasingumo g tašką… Bet ir apie tai – kaip supratau ir pamokė protingi žmonės – galima sėkmingai tylėti (nors sesuo kaip tik dabar „leidžiasi“ dvasingumo dozę ir netrukus elektroniniu paštu man atsiųs kokią nors pigią dvasingą nesąmonę apie draugystę ar gyvenimo prasmę. Su garsu). Galima (ir net būtina) tylėti, kad docentai ir rektoriai leidžia menkavertes knygiūkštes, kuriose eksploatuojami klasikų vardai ar publikuojamos vaikystės laikų eilės. Galima (ir privaloma) tylėti, kad profesorės moksliniuose darbuose plagijuoja kolegas ir studentus. Juk galima tylėti. Ilgai. Ramiai skaitant naujausią Martinaičio knygą ar klausantis Rokfelerių, meldžiantis, melžiant karvę, pietaujant, miegant, apskritai – gyvenant… Bet, matyt, ateina laikas prabilti. Ypač tas laikas tvirtina atėjęs tada, kai tave iš lovos išverčia telefono skambutis, o jame pasigirsta jau seniai nubudusio (-ios), pakilusio (-ios) ir, reikia manyti, jau parašiusio (-ios) pusę būsimo romano autoriaus (-ės) balsas: „Čia Alfa – Omega. Noriu, kad aprašytum mano knygą“. „Ne“, – tenka atsakyti greitai ir kategoriškai, nes ilgos kalbos, neryžtingas mykimas suteiks žmogui viltį, uždės akmenį ant asmeninės sąžinės, kuri ir taip vos vos kruta po akmenų krūva. „Ana pusė“ numeta ragelį. Nei labas, nei sudie – tikrąja to veiksmo prasme. Žinau, kad tas (-a) autorius (-ė) rašo apie mandagumą, apie moralę, dorovę ir kitokias abstrakcijas, tik nė neįtariau, kad jam būdingos (praktiškai) mirtingųjų savybės: pasirodo, rašytojas (-a) žino, kad realiame gyvenime etiketas „nereikalingas“, nes apsunkina kasdienybę, reikalauja sutramdyti emocijas ir demonstruoti pagarbą kitaip mąstančiam, kitataučiui, kitatikiui. Normalus skaitytojas supras ironiją, cituotas (-a) rašytojas (-a) – ne.

Galiu į situaciją pažvelgti pozityviai: kokia garbė! koks pripažinimas! Juk esi – Niekas, neišleidęs nė vienos knygos, neparengęs nė vienos svarios publikacijos, o čia – kreipiasi autorius (-ė), parašęs (-iusi) bene penkiolika, o gal tik keturias knygas! Spyriotis?! Ne! Juk negalima spyriotis ir tylėti it vandens į burną prisisėmus. Todėl ir tarsiu keletą žodžių apie literatūrą, bet apie tą, mane pažadinusį (-ią), tylėsiu…

Į startą kviečiu raštininką, kurio „kūryba“ neturi jokių analogų, kurio knygos jau seniai būtų tapusios parankine psichologų, gydančių šizofreniją, literatūra, jei tik būtų tinkamai išreklamuotos. Tai skandalas, apie kurį tylima (menkutį aidą išgirdau Literatūros ir meno puslapiuose). Net komentuoti nėra reikalo – tegu Knygelės pačios bylo…

Albertas Pilipavičius, Laisvės ir demokratijos triumfas, Kaunas: Raidė, 2002, 340 p.

„Organizmas išsivystymu tai tik savybėmis, bet ne žinojimu, pažinimu, tai tik įgyjama savybėmis reiškiniais, taip išauga protingumu, kas pastebima kaip gimusio vaiko augimu pažinimo didėjimu, taip istoriniai pažinimo didėjimu.“ (P.181)

„Neteisingumais bausmės. Aukščiausias teismas yra kiekvienas pats savo veikiniais. Ir tad pasekomis: gamtiniai padariniais būklei ir likimu; mokslų raida – avarijomis ar tyčiniais padariniais.“ (P.183)

Albertas Pilipavičius, Ateities tikimybė, Kaunas: Raidė, 2003, 400 p.

„Pergalės nori visi. Bet pergalė tik viena – o tai, kas turi vystomumą į ateitį.“ (P.194)

„Atsiminti svarbu reikmė žmogaus gyvenime ir būtina reikmė ko plėtotei, darybai. Atmintis svarbi reikmė santykiavimo procesais, sudarymui veiksenos. Taip darbu. Būtina ne tik savo specialybės, o ir kitų darbų mokslų sritimis bent pažinimas santykiavimui.“ (P.267)

Albertas Pilipavičius, Daugystės kaina, Kaunas: Raidė, 2004, 300 p.

„Kur kas kitoks žmogiškasis intelektas, tai savais sprendimais ir veikiniais. Tokiais išvystymais ir vadiname esant žmonėmis. O žmonės intelektuališkumu pažinimu, patyrimu, išvystytų talentu, kūrybiškumu. Tačiau žmonių intelektualumas nelygus, nevienodas ir skirtingas seniau gyvenusių ir dabartimi kokiomis galimybėmis.“ (P.195)

„Visų piktybių priežastimi yra pavydas, nenorais kitam kilimo, todėl stelbimo, ignoravimo, engimo, naikinimo padariniais.“ (P.237).

Taip ir parašyta – tikrai nesuklydau rinkdama tekstą. Visiškai nebūtina A. Pilipavičiaus knygų skaityti ištisai, kad atrastum tokių nepaprastų stilistinių viražų – tiesiog beskite pirštu į bet kurią bet kurios knygos vietą ir patirsite šiurpų skaitymo malonumą. Iš pradžių pagalvosite, kad sapnuojate… Galite įsižnybti – regėsite tą patį. Beje, keletą skyrelių rasite surašytų „nuobodžia“, žmogiška, suprantama kalba, bet nenuliūskite – tai tik dar vienas autoriaus „pokštas“: A. Pilipavičius žaismingai pasisavina kažkada spaudoje spausdintų straipsnių autorystę. Ar toks autorius egzistuoja? Tikrai taip – iš to „netikėjimo savo akimis“ pasidomėjau. Jis gyvena Kaune ir jam labai daug metų. Jei viskas bus gerai, tai jis yra „numatęs perspektyvoje“ dar vieną knygą. Prie gintarinės jūros – taip ji vadinsis…

Paprastai kol vieni tyli, kiti – kalba. Kalba, žinoma, nebūtinai tie, kurie turi ką pasakyti, ir tyli nebūtinai tie, kurie neturi ko pasakyti. Kol skaitinėji knygeles ir įsivaizduoji, jog Spraunius – gerai, Šliogerio autoritetas – gana įtikinantis, o Čepauskaitė pelnytai yra tapusi Poezijos pavasario laureate, atsiranda teisingiau mąstančių, skaitančių ir suprantančių, nebegalinčių tylėti, todėl nusprendusių „atverti akis“, demaskuoti literatūros nuosmukį, paslėptą po margaspalviu postmodernizmo skiautiniu, ir pasakyti, kad ne taip ir ne tą rašote bei skaitote, o smaginatės – iškrypėliškai: „Panelė Daiva vaiko nuobodulį ne spjaudydama ir gaudydama, ne šakaliukus drožinėdama. Ji ieško ir suranda naujų, dar negirdėtų pasilinksminimo būdų: atsistojau paukšteliui už nugaros,/ apžiojau uodegą/ ir pūstelėjau/ į siaurą plyšelį subinėj…“ (Postmodernistinis sielų valymas, 2005, P.60). O aš – kvailutė – viską supratau primityviai paraidžiui ir įsivaizdavau, kad tas „molinis paukštelis“ tėra molinis švilpukas, į kurio skylę tikriausiai teko pūsti ir įžvalgiam kritikui. Ir dar maniau, kad nevalia autoriaus tapatinti su lyriniu subjektu. Pasirodo, net ne reikia, o būtina! Pasirodo, kad Čepauskaitė kalba apie naują seksualinę pakraipą! Pasirodo, Marčėnas virsta kiaule (nes rašo: „sukiaulėjau, tikrai sukiaulėjau,/ jau ir gerti aptingau“), o Zelčiūtė vartoja narkotikus (nes rašo: „Vartoju narkotikus/ pati nežinodama/ kitaip kodėl vėl prisikeliu/ po tokių neįmanomų nuopuolių“). Pastarajai rašytojas itin dėmesingas: „Gaila, panelė Dovilė neparašė adreso. Aplankyčiau, paguosčiau…“ (Postmodernistinis sielų valymas, 2005, P.15). Tai kas gi tas teisybės pranašas? „Tai kas išdrįso visu balsu išrėkti apie visą šitą be galo mielą bjaurastį? <…> Tai – Kostas Kaukas. Dzūkas. Dabar gyvenantis Klaipėdoje. <…> Užaugęs ir subrendęs su „Kol jaunas, o broli, / sėk pasėlio grūdą…“, ir su „Dainuok, širdie, gyvenimą:/ padangę saulėtą ir gryną…“, ir su „Aš papuošiu/ Žirgo galvą pinavijom…“. (Raštingieji ir beraščiai, 2006, P.34). Kostas Kaukas – daugelio humoreskų, novelių, feljetonų autorius, – kurio kūrybą kol kas vainikuoja dvi knygos, nukreiptos prieš postmodernizmą ir postmodernistus (Postmodernistinis sielų valymas: postsatyra, I dalis. Klaipėda: Druka, 2005, 105 p. ir Raštingieji ir beraščiai; postsatyra, II dalis. Klaipėda: Druka, 2006, 129 p.). Kol kas, nes antroji knyga – be to, kad tikriausiai buvo išprovokuota „vidinio nerimo“ ir „rūpesčio“ – gimė kaip atsakymas į visus atsiliepimus ir knygos įvertinimus spaudoje bei į gautus (o gal ir susikurtus) laiškus. Tikriausiai šis „paminėjimas“ irgi bus įtrauktas į trečiąją postsatyros dalį…

Tebūnie kai kurie rašytojo formuluojami postulatai teisingi (juk net aklas turėtų pripažinti, kad mene dažnai piktnaudžiaujama „riebalais“), tebūnie suprantamas rašytojo nerimas ir, kaip rašė viena (tikriausiai K. Kaukui lojali) recenzentė, „tikslas (noras?) galų gale atkreipti dėmesį į tam tikros dalies postmodernistinės kūrybos nešvarą, į nesaikingą ir neskoningą mėgavimąsi asocialiu ir amoraliu buvimu; į kalbos suvulgarinimą“, betgi egzistuoja būtina sąlyga – jei jau kritikuoji, tai būk malonus, daryk tai profesionaliai. Pagarbiai. Pagal taisykles, apie kurias kalbi. Ogi gerbiamo K. Kauko knyga (kalbu apie paskutiniąsias) – tikra „suverstinė“. Mintys chaotiškai grūdasi viena per kitą, cituojami sakiniai drastiškai išplėšiami iš konteksto, nenurodomi šaltiniai, o asmeninė „kūryba“ suplakama su kitų autorių eilutėmis. Jei būtų profesionaliai, tiksliai ir motyvuotai parašyta knyga, nereikėtų pačiam savęs liaupsinti ir garsiai šaukti apie savo „žygdarbį“. Anoks čia žygdarbis – primityviai iškeikti žmones, gaudant ir kastruojant jų žodžius bei mintis. Tampa keista, kad kovojama už vieną tiesą, už vieną partiją, kai ne taip seniai iš tos absoliučios vienos tiesos išbridome…

„Lenkiuosi autoriui, kuris, apsimovęs pirštines ir užsidėjęs respiratorių, kuopia mūsų kultūros kiaulides. Ne kiekvienam užtenka drąsos viešai pasakyti ir dar kruopščiai suregistruotais faktais argumentuoti, jog karalius, t. y. šiuolaikinė masių kultūra, dvokia.“ , – Atodangose rašo J. Laučiūtė (Kaip kalbame, taip gyvename// Atodangos, 2006 m. gegužės 26 d., Nr. 5 (33). Įdėmiai pasižiūrėkite, kokią knygą rašytojas laiko ketvirtajame viršelyje. Esu įsitikinusi, jog tai – Dž. Selindžerio Apsakymai ir apysakos (Vilnius : Vyturys, 1990, 354 p.). Na, jei jau Selindžerį skaitant reikalingas respiratorius, tuomet kažko nesuprantu, o K. Kaukas taip ir nepaaiškino…

Ir tai dar ne viskas. Kalbėjau tik apie visažinančiųjų „lengvąją artileriją“. Įdomesni reikalai vyksta, kai į batalijas su vėjo malūnais ar natūralia kultūros (masių kultūros, parakultūros, erzacų kultūros – vadinkite kaip tik norite) raida stoja „sunkioji artilerija“, pvz., J. Mikelinskas… Beje, aš jį myliu ir kažkada – baltapūkėje vaikystėje – jo kūrybą mėgau, bet bijau, kad gerbiamas Nacionalinės premijos laureatas negalės (nenorės) atsakyti tuo pačiu, t.y. meile. Teko skaityti jo paskutinę knygą Čia ir dabar (Vilnius: Vaga, 2006, 323 p.) – iki Pilipavičiaus „lygio“ dar labai toli: mintys aiškios, sakiniai rišlūs. Nebent tik apeliavimas į visa išmanančiojo titulą leistų gretinti „dieną“ ir „naktį“. Spaudoje pasirodė keletas gana vykusių vertinimų, negiedančių ditirambų, kaip kad dažnai nutinka vertinant žilagalvius literatūros prometėjus (niekada, net ketvirčiuojama, nesutiksiu, kad R. Granausko Duburys ar Kenotafas yra tie tekstai, kurie įgalina „didžiuotis lietuviško žodžio grožiu ir galia“, – anot E. Bukelienės), ir patvirtinančių mano nuogąstavimus, kad Čia ir dabar – toks niekinis romanas. Net ne romanas, o pretenzija į šį žanrą. Daugybė puslapių liepsningos, kaltinančios retorikos. Daugybė puslapių nuobodulio, vienašališko požiūrio ir neapykantos dabarčiai ir kaitai. Maloniai primenu, kad laureato vardas ne suteikia teisę rašyti bet kaip, o įpareigoja tai daryti gerai. Netgi – labai gerai. Bet gal pelkėse laikas kitaip juda? Gal tie, kuriems per šešiasdešimt ir daugiau, – aukštesnė rasė, o postmodernistai (Lietuvoje) yra mūsų dienų „žydai“ ir jiems reikia paskelbti genocidą? Juk lengviau būtų alsuoti ir K. Kaukui, ir J. Kantautui, ir J. Mikelinskui… Vyrai, tad imkite ginklus į rankas, bet prieš tai dar paskaitykite:

„Pasakyk man, Varonai, ar tu labiau vertini malonumą, ar nemalonumą? Tas atsakė, kad malonumą. O dabar pasakyk, kuris dalykas tau atrodo malonesnis – ar vyno gėrimas, šokiai, meilės scenos ir panašūs į šiuos dalykai, ar, atvirkščiai, žmonių kančios ir mirtys? – klausė Arijus. Varonas sutiko, kad pirmiau išvardytieji dalykai yra kur kas malonesni už paskutiniuosius. Vadinasi, – kalbėjo Arijus, – ir menas, kuris vaizduoja malonius dalykus, yra malonus, o tas, kuris vaizduoja priešingus maloniesiems – nemalonus? Varonas sutiko. Arijus tęsė: O jeigu malonus, tai ir geras, ir atvirkščiai, jei nemalonus – tai blogas? Varonas ir vėl pritarė. Bet kaipgi tada, – klausė pranašas, – jei malonų meną kuria blogas menininkas, o nemalonų – geras? Kurį iš jųdviejų pasirinktumei? Varonas nieko nesakė. Tada Arijus kalbėjo toliau. Ar jis sutinkąs, kad gero menininko kūrinys yra gražesnis už blogo menininko kūrinį, vadinasi, ir geresnis? Šis sutiko. Bet kaipgi čia išeina? – stebėjosi Arijus, – juk mes ką tik nusprendėme, kad malonus menas yra geresnis, o dabar vėl priėjome prie išvados, kad geresnis yra menas, kurį sutvėrė geresnis menininkas, net jei tas menas iš prigimties nemalonus, o jei nemalonus – tai ir blogas? Ar ne taip sakau? – Taip, – atsakė Varonas, – bet, man regis, tvirtai žengdami įrodymo link mes visgi pražiopsojome kažką. – Tavo teisybė, – tarė Arijus, – man irgi taip atrodo, todėl dabar pamėginkime drauge prisiminti mūsų kalbos vingius ir posūkius, kad galų gale nepatektume į akligatvį.“ (Dialogo tęsinį rekomenduoju pasiskaityti: Andrius Jakučiūnas, Servijaus Galo užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P.180-181.)

Rafinuoto maišto apraiškos

Rafinuoto maišto apraiškos

Jurgis Raudys

Šiaip jau poetai nėra itin malonūs žmonės. Greičiau atvirkščiai: arogantiški ir pašaipūs, puikybės sklidinom burnos saujom. Jie patys didžiausi triukšmadariai literatūriniame pasaulyje. Be abejo, yra paguodžiančių išimčių. Žinoma, rėksmingų pasipūtėlių galima rasti ir tarp kostiumuotų prozininkų. Bet pastarųjų ženkliai mažiau. Ir tik artėjant prie savo keturiasdešimtojo gyvenimo laiptelio poeta (galvoje neturiu kokio nors vieno poeto, nes tokių yra ne du ir ne trys) ima ir pasikeičia: vis trumpiau sėdi prie baro medinės lentos, dešine ranka pasirėmęs prisirpusį skruostą, laiku moka alimentus, kas naktį jo mažoje vienvietėje lovos scenoje vaidmenį atlieka ta pati aktorė ir t. t.

Ar dar prisimenate šventės „Poezijos pavasaris“ paskutinįjį vakarą? A. Marčėnas jame skaitė eilėraštį, skirtą T. Venclovai. Gali būti, kad poetas rafinuotai pamaištavo – parodė savo nepritarimą komisijos, renkančios laureatą, nuosprendžiui. Nes T. Venclova šiais metais irgi buvo įtrauktas į išrinktųjų sąrašą. Gali būti, kad aš klystu. Nes almanache A. Marčėnas publikuoja vieną tekstą, kurį paprasčiausiai tąkart ėmė ir perskaitė. Bet dabar tai jau nėra taip svarbu. Laureatas išrinktas ir paskelbtas. O aitri vasaros saulė baigia išblukinti praėjusios šventės atsispaudusias pėdas smilkinyje. Bet pikti balsai, kaip bebūtų gaila, dėl premijos paskyrimo vis dar ataidi iki mano ausies geldelės.

Tapti „Poezijos pavasario“ laureatu – tai pats didžiausias poeto pagerbimas, įvertinimas bei pripažinimas Lietuvoje. Toliau mūsuose nėra kur kilti. Aukščiausia lyga. Viskas – lubos.

Šiais metais ąžuolo vainikas atiteko poetui iš Kauno G. Dabrišiui už knygą „Sviesti akmenuką“.

Būsiu atviras. Esu įsitikinęs, jei koks nors kitas poetas būtų tapęs laiminguoju, kritiškų šūkaliojimų taip pat būtų atsiradę. Tik kiek laibesniais balseliais. Pavyzdžiui, jei premiją būtų pelnęs V. Kukulas, daugelis jį teisintų ir sakytų: ąžuolo lapų jis vertas vien dėl to, kad yra parašęs daug ir visai neblogų knygų. Paprasčiau, bet vaizdingiau tariant – už savo gyvenimo pašventimą literatūrai.

Atrodo, kad kasmetinė „Poezijos pavasario“ premija yra įteikiama tam, kuriam tais metais pavyko parašyti ir išleisti geriausią knygą. Tai geriausios poezijos knygos rinkimai. Atsigręžkime į netolimą praeitį: pernai buvo nominuota poetė D. Čepauskaitė už knygą „Nereikia Tikriausiai Būtina“. Ne taip jau seniai ir G. Grajauskas buvo apdovanotas ir apgaubtas tuo pačiu dėmesiu už knygą „Kaulinė dūdelė“.

Dabar man ir jums belieka šyptelėti ir nuolankiai pritarti komisijos rezultatams. Juk G. Dabrišiaus knyga tikrai labai ryškiai išsiskiria iš kitų pasirodžiusių knygų.

Pirmiausia šio poeto tekstai skaitytoją maloniai šokiruoja: ar šiandien dar galima taip paprastai, bet visai neprastai rašyti? Pasirodo – galima. Dalis G. Dabrišiaus tekstų artimi multiplikacinių filmukų siužetams. Poeto tekstai be depresijos. Be sunkiasvorės, ant cinizmo ribos laviruojančios ironijos. Kalbama apie paprastus dalykus labai paprastai. Jų nesureikšminant. Nehiperbolizuojant. Naudojamos meninės priemonės neapsunkina eilėraščio, o gražiai įsipina į lengvučio teksto visumą.

Nori tu to ar nenori, bet skaitydamas šio poeto eiles imi ir susimąstai.

Poezija juk neprivalo tapti laikmečio įrankiu, mados įkaite, meno raidos atspindžiu. Nors pats tekstas labai dažnai atlieka šias mano minėtas funkcijas. Ir tai nėra jokia nuodėmė. Svarbiausia, kad eilėraštyje liktų vietos poezijai, kuri pati nei sensta, nei jaunėja.

Po Dramos Teatro Stogu

Po Dramos Teatro Stogu

Palaiminti dvasios beturčiai.

Vilkas

Raimundo Urbono nuotrauka

Viktorija Ivanova

- Vilkas mirė.

- Kada?

- Prieš tris dienas.

- O nuo ko?

Rimas gūžtelėjo pečiais.

- Eisi į laidotuves?

Rimas papurtė galvą.

- Kad aš net nežinau, kur bus… – tarsi pasiteisino.

Spektaklis baigsis už dvidešimties minučių. Kad tik gėlės neapvystų per daug, jei Brolis neparduos, būsim 9 litus praradę… Juk iki rytojaus jos visai numirs. Taip ir verčiamės – aš po spektaklių dramos teatre groju dūdele (kai vienas vyras storais ir putniais pirštais, mesdamas į mano kepurėlę du litus, paklausė „kodėl būtent dūdele?“, atsakiau: „kuo daugiau, negi pirštais?“), o Brolis pardavinėja rožes (perkam po tris litus, parduodam po penkis).

- Sako, Vilkas mirtinai sušalo Skulptūrparky…

- Ne, Broli, nemanau..

- O nuo ko tada jis galėjo mirt, Višta?

- Nuo samagono…

- Zatknys.

Mūsų šeimoj irgi daug kas nuo samagono nusibaigė… Jaučiu ir mama ilgai netemps. Bet vos tik jai užsimenam, ji šaukia, kad mes gyvenam labai inteligentiškoj šeimoj ir nė nenumanom, ką reiškia girtas žmogus. Jaučiu perskaitė kokioj knygoj, labai supavydėjo, kad negali to pasakyti savo vaikams, tai kai prigeria, dabar visada taip šaukia. Mano bobulytė (amžiną jai atilsį) visuomet sakydavo „Kas blaivam galvoj, tas girtam ant liežuvio“. O ji – moteris ne durna: kas vakarą namo pinigų parnešdavo. Na, kas vakarą, kai grįždavo.

- Jau gali pradėt grot, aš dar parūkysiu.

- Nerūkyk, gi, kai pamatys, kad rūkom, pinigų neduos, galvos, kad cigaretes pirksim.

- Tai tu gi nerūkysi.

- Ne, jei tu rūkysi – duok ir man.

- Višta, pati sakei – pinigų neduos. A typer – marš prie darbo.

- O pats?

- Zatknys.

Nors Brolis už mane ir jaunesnis metais, kažkodėl niekuomet manęs neklauso. Pernai, kai buvo šeštoj klasėj, pareiškė, kad jokia boba jo gyvenimo nekontroliuos. Sakė, jo boba mažai kontroliuos ir savo. Jis taip šneka turbūt todėl, kad gyvena tokioj bobiškoj aplinkoj – aš, mama, Lionė iš uosto ir jis vienas. Lionė tai dar vakar savo antrą vaikelį palaidojo. Bet tai kur nepalaidosi, kai elgiasi kaip durnė. Visų pirma, tai užsitaisyt vaiką nuo jūreivio yra visiška kvailystė (taip mane moko mama) – juk gali pamiršt ir apie alimentus ir apie pavardę vaikui… O antra – jei jau pasigimdai vaiką, tai ir augink! O ne duok kokiai bobšei iš turgaus, kad ji prižiūrėtų jį, kol pati uždarbiauji. Atseit – vaiką išmaitint reikia. Mama sako, kad Lionei siūlė dirbt ir valytoja, ir beliašus pardavinėt, bet ji vis atsisako. Sako, kad per mažai moka. Nors iš tikrųjų, manau, jai patinka būt grabinėjamai – juk nuolatinio vyro neturi. Mūsų mama irgi neturi, bet ji ne tokia ištvirkus. O ir vyresnė, Lionei gi tik devyniolika.

- Kiek gavai?

- Nežinau, nežiūrėjau, gi girdėjai, grojau be sustojimo. Tik linkteldavau, kai centų įmesdavo.

- Tai tik centai?

- Ne, man rodos, daug išėjo.

- Trisdešimt bus?

- Neee… Gal tik dvidešimt…

Daugiau nebedėsiu į kišenę „bombioškių“ – išbyra parakas ar kas ten ir neįmanoma iškrapštyt pinigų, taip baisiai nesusitepus rankų. O kur paskui nusiplausiu? Tokia Kristina, kuri tuose apleistuose sandėliuose prie perkėlos gyveno, niekada nesiprausdavo. Aš tai vasarą bent iki jūros nuvažiuoju ar, jei labai skubu kur, – į Anikės fontaną įšoku. O ta – niekur, nė karto, niekada. Ir ką, prieš porą dienų jai du pirštus amputavo. Nes įsipjovė atidarinėdama šprotus ir paskui turbūt kažkokį užkratą pasigavo. Ir – svarbiausia – net kai pirštai buvo ištinę kaip dvi jos galvos – vis tiek nieko nei plovė, nei kokį kompresą dėjo. Mama sako, kad jai turbūt hidrofobija nuo to karto, kai savo vaikeliuką vonioj paskandino. Ai, aš tai iš tikrųjų manau, kad jai kokia tai šizofrenija nuo to karto, kai savo vaikeliuką vonioj paskandino.

- O aš visas tris pardaviau už penkiolika.

- Geras! Tai vien už gėles tada jau turim…

- Zatknys, Višta, aš pinigus skaičiuoju.

Man nepatinka, kad Brolis mane Višta vadina. Vieną kartą, kai buvau dar labai maža, su Broliu įšokom į dėdės Kazio furgoniuką. Jis važiavo į kaimą, pas savo bobą. O mes nusprendėm, kad puiki proga ir mums prasiblaškyt – pasidaryt sau ekskursiją. Aišku, kai nuvažiavom, Brolis išėjo gert su kažkokiais kaimo bernais, o aš taip išsigandau, kad dėdė Kazys mane gali pagauti ir užmušti, kad pasislėpiau vištidėj ir visą naktį ten pratupėjau. O tos vištos pasiutusiai baisios! Jų kojos tokios gyslotos ir kremzlėtos, o akys atrodo raudonos kaip maniakų. Taip ir jaučiaus – naktis su kokiom dvylika maniakių. Dar, ačiū Dievui, neužkapojo manęs savo šlykščiais snapais. O Brolis ryte tiek žviegė, tiek žviegė! Tai ir likau nuo to karto Višta. Net mokykloj ta pravardė prilipo. Ir kai tik perskaitom kokiam kūriny „nuėjo miegoti su vištom“, visi iš karto užbado mane pirštais ir juokiasi dar gerą mėnesį.

- Žinai, ką man Rokas pasakė? Tikiuos, matau tave čia paskutinį kartą.

- Da eina jis…

- Nesikeik!

- Zatknys.

Aišku, Rokui nieks pinigų neduos – jis gi tik senis su barzda. Ir nieko nedaro – tik sėdi kepurę atkišęs ir vaidina baisiai vargšą. Nėr jis toks vargšas – dar vakar su Remiu kortom laimėjo šimtą litų! Ir sėdi čia sau, vargšas atseit. Aš bent jau kad ir vargšė, bet groju! Pinigus ne už nieką, o už muziką gaunu.

- Septyniasdešimt aštuoni aštuoniasdešimt.

- O, tai visai nieko! O cigarečių liko?

- Man – jo.

- O kodėl man – ne?

- Nes tu savo idiotiškiems smilkalams išleidai pinigus, skirtus cigaretėms.

- Taigi tik devyniasdešimt devyni centai.

- Lašas po lašo, blyn, ir akmenį pratašo.

- Nesikeik.

- Zatknys.

Ai, nusipirks jis cigarečių sau, vis tiek ir manęs pagailės – juk myli savo sesę. O kur nemylės, kai aš jo primyžtus vystyklus skalbiau, kol mama girta patvoriais voliojos… Bet ji vis tiek gera moteris, nepametė mūsų po tais pačiais patvoriais – išaugino iki padorių suaugusių žmonių. Na ir kas, kad aš dar tik aštuntokė – gyvenime gaudaus daug geriau, nei kai kurie trisdešimtmečiai, kurie visą gyvenimą kaip aukso puode gyveno. Nieko jie neišmano, nei kaip užsidirbt, nei kaip išleist. Va mes, pavyzdžiui, per dieną uždirbom beveik septyniasdešimt devynis litus. Nusipirks Brolis cigarečių ir tada važinėsimės visą naktį su taksi. Juokinga? Bet užtat – koks malonumas! Joks taksistas netiki, kad pinigų turim, o mes jam kokį „pidisoką“ po nosim pakišam, ir viskas. Ir prie jūros nuvažiuojam, ir prie marių, ir po centrą… O ką? Išmaitint mus mama turi – mes užsidirbam sau.

Rūta Poškytė

Rūta Poškytė

**
prisiglausiu
prie tavo kojų
sudiržusių
šunų benamių
žaizdų išlaižytų
suskirdusių
pasiimk mane
Viešpatie
tegu išteka
laikas
pro tavo akis
be manęs.

**
baltų aniuolėlių chorai
giedos giesmeles neregių
atklydęs atmieštas
cikorijų kvapas -
tylos aromatas
užklos mūsų sielas miegu
ir vėl negirdėsim
kaip kalijos baltos
iš lūpų vaikelių
pražys.

**
langai pelargonijom žydi
seniai uždaryti gyvenimai
vienatvės komodose
tarp nėriniuotų laimės akimirkų
pasoginėm paklodėm
nekaltai prislėgtų
maldaknygių šnabždesio
nubučiuotų rožančių
ir pageltusių pirmagimio vystyklų
vis dar tikisi tyliai
išdžiūvusio žvilgsnio.

**
tyliai prisėlini
lazdyno meškerykotį išsipjovęs
ar išdrįsi pagaut aukso žuvį?

**
vyno taurės įsitvėrusi
tykiai skęsta diena …

**
kartais prisimenu
dvi moteris
sėdinčias prie lango
dvi bulvės
dvi silkės
dvi ašaros
ant jų stalo…

**
prisiskindavom dobilėlių
ir vaikiškuos kojų tarpupirščiuos
atsinešdavom iš kapų
į bažnyčią…

**
aš vis tebevaikštau
tavo dideliuos
vilties auliniuos
paskendus
kaip kūdikis žiopčioju
tavim pritvinkusį orą
lyg neregys mokausi
atspėti tavo veidą …

**
iš mažų trupinėlių
surenku tavo dieną
sudėlioju žodžius ir veidus
ant delno
ištiesus laikau ir klausiu:
- Kiek gi reiks dar bažnyčių,
kad tavim patikėtume?

**
pamažu išteku už nebūties
lyg naivi nuotaka
droviai paspaudusi pirmąjį vaisių
tekanti nežinomybėn

**
pamelžei karvę
šliūkštelėjai
į silkės indelį
Juodžiui
perkošei
iš viedro į kandą
įleidai į šulinį
žiūrėjai kaip supas
šilts šaltame
pasirėmus
sutrūkusio rentinio…

**
kiekvieną rytą
stropiai lankstau lyg origamį
įvynioju į gelsvą ir čežantį
sviestinį popierių
perrišu kryžiuku -
tam visada naudoju
netyčia išlikusį
vaikišką kaspiną
užrakinu „made in China“
medinėj dėžutėj margintoj
nei tai povais nei tai kurapkom
visą tą laiką galvoju
kur reiks paslėpti
dar vieną raktą
sapną sugrąžinusį tave
kaip reiks išsaugot.

**
visą dieną basom
po ražienas varlinėdavom
slapčia vis žiūrėdavom saulės
ar dar ne laikas atrėžti
nuo kumpio raudoną riekę.

**
pabudau anksti
lyg kažko laukčiau
svarbaus kažkas įvykti turėtų
apėjau visus namus
sutikslinau laikrodžius kalendorių
vartydama supratau -
daugiau nebebus dienos skirtos tau
patikėk du kartus patikrinau.

**
ant gysločio lapų prieš saulę
pamiršdavom buožgalvius
žinojom visus akmenis
po kuriais sliekai galėtų būti
minkštuose rožių kapeliuose
laidojom skruzdėles…
Kuo mes save sterilizavom
kad šitaip beviltiškai suaugom?

**
vis atsiveji mane
menkiausioj tyloj
įsėlini į guolį minties
rangaisi sutapdamas
kūno kontūrais
smėlio laikrodžiais išteki
visada pasilikdamas
tuščias ertmes grįžti.

**
kartais noris žodžius
pakabinti erdvėj ir tylėti
apie vakarą želiantį
ilgesio smilgom.

**
žali malachito katinėliai
siaurom akim
nudilusiais pojūčiais
minta onikso žibintų šviesa
niekada nesapnuoja.

**
gyvatvorės žiedas
įsibrovęs pro plyšį tvoros
rėkia gyvybe.

**
per atostogas svarbu:
svarbiausia kad būtų popieriaus
nesvarbu-
rašyti ar tualetinio
nepamiršti sapnų gaudyklės
spėti susiaurinti kelnes
(bei poreikius)
saugiai palikti katiną
namus lyg nebūtum niekur išvykęs.

**
vaikystėj turėjau
nuosavą žuvį deja
ji buvo įšalus lede.

**
mėlynų šviestuvų prieblandoj
grakščios moterų figūros
kursuoja toj vietoj
nestebinančiu maršrutu-
„staliukas –wc“
lyg užsilikusios gulbės
siaura vandens properša
iškvėpintais liaunais
jų kaklais slystantys šaliai
prasilenkiant nušluosto
riebaluotas vyrų pažandes
jos kvatoja ir spurda jų krūtys
aukso žuvys tetrokštančios būti sugautos.

**
tą sykį taisėm stogą
klibančios kopėčios dusliai
gunktelėjo atsiremdamos į sieną
reikėjo pašalint samanas
keista – grėbliais – lyg pievoj.

**
lyg vaikystėj saldainį
traškiais popierėliais
maigau kišenėj
sustojusį laiką.

**
dažnai užsuku čia
kvepia arbatom egzotika
negirdėtais pavadinimais
pasivaišinti prisiminimais-
vieni niekai-
atsisėdu prie lango
ir turiu tave
nieko nenutuokiantį.

**
kurgi plaukia didžiaakės žuvys
švelniais pilvais linguodamos jūržoles
žiaunom suspaudusios sprūstantį laiką
kur nuplukdo paslepia neberanda.

**
atvažiuoju kaskart
vis kitais autobusais tikslais
lyg netyčia pro šalį arbatos
ar šiaip vis tikiuosi
pateisint pamiršt atsisveikint
galvoju nuo šiol
tai tikrai neturėsiu jokių reikalų
jokių sąskaitų sąsajų netgi
atvaizdui paliktam tavo vyzdžiuose
neturėsiu pretenzijų nuo šiol.

**
išsibaigė laikas
malda
vynas
sandalmedžio pelenais
išpaišėm veidus
Dievams
lyg ąsočius
išdžiaustėm nuodėmes
skimbčioti
vėjyje…

Žalia žolė, bet ne žolė

Jaunųjų kūrybos konkursui

Žalia žolė, bet ne žolė

Ričardo Šileikos nuotrauka

Vaida Balbieriūtė

Saulė lėtai, lėtai mane nurengia… Nuvelka viską, net odą… jaučiuosi kaip vanduo… Tada prieina vėjas… papučia man tarp kaulų ir sušnabžda: „Renkis, nėra laiko dykinėti“. Apsirengusi tyliai tipenu paskui ir laukiu, gal pasakys ką? Tačiau jis tyli, nieko nesako, tik kartkarčais atsisukęs patikrina, ar seku jį… kartais, kai pavargstu, jis mane nuneša porą žingsnių, pasodina ant medžio viršūnės, o pats tylėdamas surūko suktinę… Man negalima, nes kitaip aš jį paliksiu ir jis man nespės parodyti to, pas ką einame… Kai pavargstu, jis man leidžia užmigti. Ir tada aš sapnuoju…

Priešais sėdi Eglė ir juokiasi, o tas jos juokas toks keistas, vaikiškas… Paklausiu: „Iš ko čia taip juokiesi?“ – o ji tik parodo į Elfą: ,,Žiūrėk, jis vaidina vilką“… Tačiau mes dviese, šiame kambaryje nieko kito nėra… Taip, ir pradeda kilti šypsnys. Jis kyla žandais ir sustingsta, neina nustoti juoktis… o tas juokas toks keistas, vaikiškas…

Atsibundu. Keistas sapnas… Šalia manęs jau sėdi vėjas ir laukia. Pakylu ir keliaujame toliau… Jis mane vedasi siauru takeliu, o aplink vien pievos. Ryškiai žalios, kur ne kur net smaragdinės dėmės lengvai juda einant pro šalį vėjui… Šis vingiavimas mane lyg siūbuoja, neša… ir staiga priešais pamatau degantį krūmą. Jo šviesa nei šildo, nei šviečia. Ji tiesiog yra. Tokia artima, bet tuo pat metu ir šaltai balkšva… Stoviu ir žiūriu į tą krūmą, o jis tiesiog dega. Dega to, kol sudega. Prie manęs prieina vėjas ir taria:

- Paimk pelenų.

- Nenoriu. Aš išsitepsiu…

- Gal išsitepsi, o gal ir atvirkščiai. Tai priklauso tik nuo tavęs…

Išsitepu jais veidą. Jie mane dusina, pradeda svaigti galva… apalpstu.

Atsimerkiu. Priešais – kriauklė. Ant vonios krašto guli kažkokia mergina ir vemia… Nenoriu to nei matyti, nei girdėti, tad atsistoju ir einu i kambarį. Visi apie kažką diskutuoja:

- Ne, jūs nesuprantat. Žmogus jau gimsta su protu, tik per gyvenimą jį išvysto, tobulina. Arba naikina. Taip atsitiko jums visiems…

- Jo… Aš irgi kažkur skaičiau. Tipo mes ten reinkarnuojamės, ar kažkaip… ir iš praeito gyvenimo ateina mūsų sukaupta patirtis, žinios. Nu ir panašiai…

- Bet aš nesuprantu… jūs čia kažką nusišnekat. Su kokiu protu? Žmonės gimsta su rankomis, o ne su protu…

Ir visi pradeda juoktis… Ne, aš nenoriu čia būti. Išeinu į lauką. Akyse migla. Rankos šąla. Prisidegu cigaretę ir jaučiu, kaip vėjas man kedena plaukus. Atsisėdu ant laiptų, užsimerkiu. Tuoj… tuoj ateisiu…

Ausyse tyliai zvimbia. Aplinkui tamsa, bet jaučiu, kad kažkur keliauju. Staiga aplink pradeda suktis spalvoti apskritimai. Jie lyg žaižaruojančios vaivorykštės juostos apsupa mane, suriša. Jaučiu švelnų šilko prisilietimą… jos mane išneša į aikštę. Aplinkui nė gyvos dvasios, tik apleisti namai ir priešais stovinti sena gotikinė bažnyčia. Einu tiesiai…

Dulkinas kelias tęsiasi iki geležinkelio stoties. Tai senas medinis pastatas su išdaužytais langais, nutrintais suoliukais ir nebeveikiančiu laikrodžiu. Įeinu į vidų. Matau kadaise čia vaikščiojusius žmones, matau, kaip jie pykdavosi, laukdavo vienas kito, verkdavo… prieinu prie kasos. Nusipirkti bilietą?

- Į priekį 10 monetų, atgal – 5, – maloniai praneša kasininkė.

- Kodėl į priekį brangiau?

- Nes keliauti pirmyn visada sunkiau, nei grįžti atgal, – šypteli ji.

- Tada duokite vieną bilietą į priekį.

Įkišu ranką į kišenę, ištraukiu saujelę pelenų ir padedu ant stalelio. Moteriškė nusišypso:

-Jūs ne vietinė?

- Taip…

- Čia daug tokių, bet jie dažniausiai pasirenka kelionę atgal. Nori mat grįžti namo, pas draugus.

- O aš maniau, kad namai yra priekyje…

Bet ji nespėjo man atsakyti. Žmonių minia nunešė mane į traukinį. Atsisėdau į devintos eilės dvidešimt ketvirtą vietą. Traukinys pajudėjo. Aplinkui – keletas žmonių. Visi sudėję rankas ant kelių žiūri pro langą. Tą patį padariau ir aš… Išvažiavome iš miestelio ir pradėjom keliauti tiltu per upę. Saulė žaidė vandenyje ir aš jai pavydėjau laisvės. Nežinau kodėl, bet ji man priminė vaikystę, kai aš su mama keliaudavau į pajūrį pasiėmusi seną rusišką raudoną radiją.

Upė buvo plati ir ilga. Nežinau, kiek laiko jau keliavome, bet mane apėmė miegas.

Atplėšusi akis, šalia pajutau žmogų. Tai buvo senyvo amžiaus vyras su ilgais juokingais žilais ūsais, senoviška skrybėle, languotu švarku ir lazdele. Jis sėdėjo prisimerkęs ir uodė orą. Jo šnervės lėtai išsiplėsdavo ir vėl susitraukdavo.

- Jūs pramiegojot savo stotelę.

- Tai kad aš net pati nežinau, kur man lipti.

- O kur jūs keliaujat?

- Į priekį…

- Namo?

- Taip

Jis šiek tiek patylėjo. Paskui tarė:

- Žinai, aš turėjau vieną pažįstamą jaunystėje. Jis kiekvieną rytą atsikeldavo prieš saulei patekant tam, kad išvytų, kaip ji nužudo žvaigždes. Keistas, ar ne?

- Gal…

- Jo tėvai negalėjo to pakęsti, tad paguldė į ligoninę. Manė, kad jis, na… psichiškai nesveikas. Ten jį prišėrė vaistais ir jis iš tikrųjų išprotėjo. Tik niekas to nepastebėjo. Kaip ironiška, – vyras keistai pamerkė man akį.

- O iš kur jūs žinot, kad jis ne pasveiko, o priešingai?

-Matai, mergyt, jis nebesikeldavo pažiūrėti į saulėtekį. Vietoj to jis kiekvieną rytą tiesiog darydavo tai, ką daro visi kiti žmonės. Eidavo į darbą. Paskui namo. Ir taip visą gyvenimą.

- Na… tai, manau, jį išgydė. Jis tapo toks kaip visi.

- Būtent, – nusijuokė vyras. – Būtent…

Traukinys sustojo. Išlipau. Manęs jau laukė vėjas. Pradėjome eiti siauru keliuku, vedančiu į kalnus. Buvau labai ištroškusi, tačiau nedrįsau to pasakyti, nes jis atrodė rimtas kaip niekad. Lėtai ir sunkiai lipome į kalną. Kepino saulė, o aplink skraidė balti paukščiai. Jie puldinėjo, draskė, plėšė plunksnas, žudė vienas kitą. Negyvėliai krito ant žemės. Saulė juos šildė ir viskas aplinkui ėmė smirdėti pūvančia mėsa. Nebeiškenčiau ir sušukau:

- Prašau, maldauju, nunešk mane. Aš nebegaliu pakęsti šito tvaiko!

Vėjas nieko neatsakė. Man pakirto kojas, aš nebegalėjau eiti. Tada jis atsisukęs tarė:

- Tu kiekvieną dieną eini pro krūvas pūvančių lavonų, kurie save ėda iš vidaus. Jie smirda dar labiau nei šie nekalti paukščiai. Dvokia net jų mintys ar žodžiai. O tu abejingai eini pro juos net nepastebėdama. Tad stokis ir eik…

Akyse ėmė tvenktis ašaros, trūko oro, tačiau aš atsistojo ir nuėjau paskui jį. Užkopėme į kalno viršūnę. Tai buvo skardis, o apačioj tyvuliavo jūra. Ji atrodė rami ir laukianti. Vėjas ištiesė rankas ir nušoko. Nežinojau, ar man pasielgti taip pat. Atsistojau prie pat krašto ir ilgai žiūrėjau į apačią. Laukiau, kol mane kas nors pastums, kol pasakys, ką daryti. Bet niekas neatėjo. Aš pati turėjau rinktis. Šokti ar ne?

Įkvėpiau oro. Ištiesiau rankas ir užsimerkiau. Žengiau žingsnį į priekį ir tą akimirką atrodė, kad laikas sustojo. Aš lėtai, beveik nejuntamai leidausi žemyn. Mane lyg kokią plunksną pagavo vėjas. Pasisodino ant kupros ir nuskraidino horizonto link. Atsimerkiau. Saulė spigino tiesiai akis. Mes skridome vos keli žingsniai nuo vandens. Bangos lėtai atsimušdavo į koją ir aš pasijutau kaip maža mergaitė. Norėjau įšokti i vandenį, bet bijojau. Norėjau užkalbinti vėją, bet bijojau. Keista, bet vaikai visko bijo… Skridome tylėdami. Aš kažko vis laukiau, tikėjausi kažką pamatyti, bet aplinkui – tik vanduo. Daug vandens. Saulė šildė galvą, svaigino. Užsimerkiau.

Kambary buvo šalta. Kažkas atidarė langą. Pilna žmonių. Pilna nepažįstamų žmonių. Jaučiausi tokia vieniša. Kažkur girdėjosi Eglės juokas. Atsistojau ir nuėjau jo link. Ji sėdėjo savo kambary ir net nepastebėjo. Jaučiausi kaip nematoma. Nė vienas net nekrustelėjo man pradėjus kalbėt. O gal aš nekalbu? Šalia manęs atsistojo Mažvydas:

- Žinai ką?

- Ką?

- Tau saulės smūgis, – ir pradėjo juoktis.

Visi čia bepročiai.

Šaltas, sūrus vanduo suvilgė mano lūpas. Prasimerkiau. Priešais mane – bekraštis dangus. Lėtai plaukia maži nuobodžiaujantys debesėliai. Aš, visa šlapia, guliu krante, ant smėlio, ir jaučiu, kaip jūra kutena man padus. Atsistoju. Prie mano kojų guli butelis, o jame popierius. Perskaitau: „Jei bijai pasakyti, kad myli – užrašyk“,- ir apačioj gal koks trisdešimt skirtingų pavardžių. Kaip pasisekė šiems žmonėms. Juos kažkas myli. Net to nežinodami jie jau turi gyvenimo tikslą.

Šalia manęs atsistoja vėjas:

- Užrašyk ir tu.

- Neturiu su kuo, – tariu, neatitraukdama akių nuo popieriaus.

- Užrašyk savo širdyje. Tam reikia tik jausmo.

Apsisukęs nueina. Aš dar pastoviu, nusivalau smėlį ir keliauju iš paskos. Vėjas pakyla į kopas, aš su juo. Basas pėdas maloniai šildo smėlis. Einam ir einam. Smėlynai vis nesibaigia, o įkaitęs oras grakščiai juda ir siūbuoja. Vėjas suklūsta.

- Girdi?

- Ką?

Mes vieni bekraščiame smėlyne. Net debesėlių nebeliko.

- Įsiklausyk.

- Aš nieko negirdžiu.

Vėjas pažiūri į mane liūdesio ir nusivylimo pilnu žvilgsniu.

- Mes gimstame galėdami girdėti, tačiau klausytis mokomės visą gyvenimą…

Ir iš tiesų. Kažkur priekyje pasigirsta linksma armonikos muzikėlė. Vėjas nusisuka ir nuplevena jos link, o aš kaip visada seku iš paskos. Smėlynus netikėtai pakeičia šviežiai nupjauta pieva, kurioje kur ne kur pūpso sukrautos šieno krūvos. O vidury stovi ryški dryžuota palapinė, iš kurios ir sklinda linksma melodija. Vėjas pažiūri į mane, paskui atsidūsta ir nueina į tą pusę, iš kurios atėjome. O aš patraukiu palapinės link.

Ji didinga ir be galo aukšta, primena Babelio bokštą. Įeinu į vidų. Ten pilna zujančių žmogeliukų, kurie tvarkosi, vaikščioja iš vienos vietos į kitą lyg kažko ieškodami, lyg bandydami kažką paslėpti. Ir tik vidury, ant bačkos, sėdi seneliukas ir groja mažyte armonika, o jo lūpos juda taip, tarsi dainuotų… Jis pažiūri į mane, mirkteli ir rankos mostu liepia prieiti. Tada, atlenkęs delną, parodo į mažą saldainiuką.

- Suvalgyk.

- Kas čia yra? – nepatikliai paklausiu. Kaip bebūtų keista, tačiau gyvenimas mane išmokė neimti saldainių iš nepažįstamų žmonių.

- Tai – atsakymas.

- Bet aš nieko dar neklausiau.

- Mergyt, nejaugi dar nesupratai, kad čia esi ne be reikalo… Jei būsi protinga, čia nebegrįši.

Aš paimu saldainį ir įsidedu jį į burną. Jis saldžiai miglotas… Tirpdamas burnoje, jis tirpdo ir mano kūną… Senukas nusijuokia ir vėl pradeda groti. Išnykstu…

Ar nekeista, kad mes kartais negirdime savo minčių? Ypač kai nenorime miego. Tačiau kai užmiegame, viskas pasikeičia. Mes atveriame duris į kitą pasaulį. Kuriame, patys to nežinodami, galime išmokti gera atskirti nuo blogo…

***

Brangus (-i) pone (-ia),

šiandien paskutinė Jūsų senojo gyvenimo diena. Rytoj išauš naujas rytas su naujais tikslais, atskleidžiančiais tikrą gyvenimo prasmę. Nebereikės daugiau rūpintis dėl vaikų ateities, finansinių problemų, meilės. Nebekils klausimai: ką daryti su savo gyvenimu? Kuria linkme eiti? Šie naujieji šuns metai neša atsakymus. Žvaigždės parodys jums kelią. Už menką 200 litų mokestį jūs galite nusipirkti horoskopą, sudarytą kaip tik jums, kuris kasdien nukreips jus teisinga linkme. Likimas taps Jums pavaldus. Negalite praleisti šios progos.

Amžinai Jūsų

Palmyra

Keistais laikais gyvename…. Kiekviena diena mane vis labiau stebina….

***

Tyliai tyliai bridau per žolę… Delnai maloniai glostė ją, kuteno… Saulės zuikučiai šokinėjo po lauką, juokėsi iš manęs, nes ėjau akla ir kurčia. Taip ėjau tol, kol sutikau vieną žmogų. Jis buvo aukštas, ilgais plaukais ir švelnių veido bruožų. Aš tai žinau, nes jį liečiau…. Uždėjęs ranką man ant kaktos jis tarė:

- Matyk!

Tačiau aš nepraregėjau. Jis sušuko:

- Girdėk!

Tačiau aš neišgirdau. Jis, suglaudęs rankas, padėkojo Dievui už galimybę gydyti, ir skleisdamas jo žodį ėjo toliau. O aš pasilikau stovėti akla ir kurčia vidury pievos. Pradėjo lyti. Ėjau toliau vis mąstydama, kodėl jis man nepadėjo. Ėjau ilgai, lipau į kalną, leidausi žemyn ir šį kartą buvau visiškai viena, nepadėjo niekas. Turėjau viską prisiminti ir išsiaiškinti pati. Bet kurią akimirką galėjau apsisukti ir grįžti. Tačiau likti akla ir kurčia. Arba galėjau eiti. Niekas nesakė, kad pasveiksiu, tačiau aš bent stengiausi. Taip praėjo vasara, atėjo ruduo. Aš vaikščiojau, kol galiausiai priėjau tą pačią pievą. Rudenį ji kvepėjo obuoliais ir aliejum. O žolė buvo šlapia ir jau nebekuteno mano delnų. Priėjo tas pats vyras. Šį kartą jis tik stovėjo. Buvau pavargus nieko nematyti ir negirdėti. Aš negyvenau! Ir tada prisiminiau… Svarbu įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose. Reikia tiesiog tikėti. Vyras uždėjo ranką man ant kaktos. Ir aš pamačiau. Jis pabučiavo man ausį, ir aš išgirdau.

Jei aš, tikėdama pranašais, burtininkais ir vėjais, galiu iš esmės pakeisti savo gyvenimą, tai kas įvyktų, jei aš tikėčiau pačia savimi?..