Pirmasis Oginskio festivalis – Žemaitijos dvaruose

Rita Bočiulytė
Ieva Sorytė

Iniciatoriai – trys broliai

Didingą M.Oginskio rūmų didybę sudrumstė festivalinis koncertas. Į atidarymo koncertą susirinko daug žmonių.

Naujo festivalio pradžią M.Oginskio dvare Plungėje, kur dabar yra Žemaičių dailės muziejus, paskelbė Klaipėdos dragūnų kuopa, senovinėmis patrankomis iššaudama tris salves: už Tėvynę Lietuvą, už kunigaikščius Oginskius, už Plungės miestą ir plungiškius. Festivalį sveikino jo garbės prezidentas B.Lubys, Kultūros ministerijos sekretorius J.Širvinskas, Paminklotvarkos departamento generalinis direktorius J.Glemža, Baltarusijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje V.Drazinas, žymūs plungiškiai, suvažiavę į festivalį iš visos Lietuvos.

Tarp jų buvo ir broliai Juozas, Eligijus ir Stasys Domarkai – šio festivalio iniciatoriai, gyvenantys Vilniuje ir Klaipėdoje, bet nepamirštantys savo šaknų.

Festivalį atidarė Klaipėdos muzikinio teatro solistų, baleto, choro ir simfoninio orkestro koncertas. Diriguojant prof. S.Domarkui, skambėjo populiarioji operos, operetės ir miuziklo klasika, dainavo teatro solistai D.Kužmarskytė, M.Gylys, A.Kozlovskis, V.Pupšys, J.Grikšienė, S.Rezgevičius.

Klaipėdiečiai koncertą pradėjo įžymiuoju M.K.Oginskio polonezu „Atsisveikinimas su Tėvyne“, kurio sausakimša salė klausėsi stovėdama – taip pagerbdama autoriaus atminimą.

Atkreips dėmesį į paveldą

Pirmąjį Oginskio festivalį atidarė jo garbės prezidentas B.Lubys. Festivalio pradžią paskelbė Klaipėdos dragūnų kuopa, senovinėmis patrankomis iššaudama tris salves: už Tėvynę Lietuvą, už kunigaikščius Oginskius, už Plungės miestą ir plungiškius.Jūratės Petrulytės nuotraukos

Pirmasis Oginskio festivalis vyks iki rugsėjo 30-osios, aplankydamas istorinius kunigaikščių Oginskių dvarus Plungėje, Rietave ir Plateliuose. Kitąmet jis ketina pasiekti ir Baltarusiją, kur Zalesėje taip pat yra vienas iš Oginskių dvarų. Beje, puikios būklės, kaip pastebėjo J.Glemža.

Plungėje esantis M.Oginskio dvaro kompleksas tuo negali pasigirti. Restauruoti tik pagrindiniai rūmai, kur įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, sutvarkytas parkas, bet abu šoniniai fligeliai stovi išdaužytais langais, ir buvęs dvaro žirgynas, kur įrengta sporto salė (čia ir vyko festivalio atidarymo koncertas), prašyte prašosi remonto. Į tai atkreipė dėmesį ir prof. J.Domarkas, pastebėjęs, kad tai būtų puiki koncertų salė, ją sutvarkius, ir išreikšdamas viltį, kad festivalis „pajudins šį reikalą”.

„Festivalio tikslas – išeiti iš siauro kultūros istorijos tyrinėtojų rato ir pasitelkus muziką kuo daugiau žmonių sudominti dvarų kultūros paveldu, garsinti kunigaikščių Oginskių vardą“, – sakė jo meno vadovas, Plungės miesto garbės pilietis, Klaipėdos miesto kultūros magistras, uostamiesčio Muzikinio teatro meno vadovas dirigentas prof. S.Domarkas.

Gaivina kultūrinę atmintį

Žemaitijos kultūros istorijoje gilų pėdsaką kunigaikščiai Oginskiai paliko ne tik Plungėje ir Rietave pastatytais didingais rūmais ir užveistais įstabiais parkais. Kunigaikščių indėlis į to meto ekonominį, socialinį gyvenimą, į švietėjišką, kultūrinę veiklą – didžiulis ir iki šiol iki galo nesuvoktas, neįvertintas.

Visoje Europoje garsios giminės istorija labiau domisi ir ją tyrinėja kultūros istorikai, muziejininkai ar pavieniai entuziastai. Daugiau nei 10 metų Plungės ir Rietavo muziejininkai kruopščiai ir atkakliai dirbo, stengdamiesi ne tik po kruopelytę surinkti kunigaikščių Oginskių istoriją, bet ir gaivinti kultūrinę atmintį. Parašyta ir paskelbta daugybė straipsnių, surengtos kelios mokslinės konferencijos ir ekspedicijos, užmegzti bendradarbiavimo ryšiai su bendraminčiais Zalesėje (Baltarusija), Varšuvoje, Guzove, Siedlicuose (Lenkija), kur gyventa Oginskių giminės atstovų.

Pasaulis labiau žino garsųjį kompozitorių Mykolą Kleopą Oginskį, bet tyrinėtojai skelbia buvus daugiau nei dešimt Oginskių giminės atstovų, susijusių su muzika. Ir Plungės bei Rietavo kunigaikščių gyvenimas buvo susietas su muzikinės kultūros puoselėjimu – jie čia įsteigė muzikos mokyklas, subūrė orkestrus, rengė koncertus.

Susitiks su Oginskių proprovaikaičiu

Tarptautinio Oginskio festivalio idėją ėmėsi įgyvendinti jo meno vadovas S.Domarkas. Jam talkina festivalio organizacinis komitetas: Žemaičių dailės muziejus (direktorius A.Bakanauskas), M.Oginskio meno mokykla (direktorė G.Žiobakienė), Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus (direktorius V.Rutkauskas), Plungiškių draugija (prezidentas B.Lubys), klubas „Oginskio dvaro bičiuliai”(prezidentė D.Baltutienė), žymūs Lietuvos kultūros atstovai.

Festivalyje dalyvaus Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Didžiosios Britanijos klasikinės muzikos atlikėjai, vyks mokslinės konferencijos, neseniai išleistos grafienės Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė knygos „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ pristatymai, dailės parodos.

Oginskių muzikai atlikti specialiai sukurtas Oginskio festivalio orkestras, kuriame grieš Kauno J.Gruodžio konservatorijos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, Plungės M.Oginskio meno ir Rietavo meno mokyklų styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės.

Klausytojų laukia susitikimai su Oginskių proprovaikaičiu – kompozitoriumi ir atlikėju Ivu Zaluskiu iš Didžiosios Britanijos, Minsko filharmonijos instrumentiniu trio „Vytoki“ (Baltarusija), Lietuvos nacionaliniu ir Kauno simfoniniais orkestrais, žymiais Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos muzikos atlikėjais, taip pat Oginskių kultūrinio paveldo puoselėtojais – „oginistais”.

Plungėje, Rietave bei Plateliuose vyks ne tik muzikiniai renginiai, bet ir Oginskių kultūrinį paveldą pristatančios mokslinės konferencijos, dailės bei fotografijų parodos.

Pristatys knygą

Rugsėjo 2 d. 13 val. – Plateliuose, dvaro svirne,16 val. – Plungėje, M.Oginskio rūmuose (Žemaičių dailės muziejus), 20 val. – Rietave, Oginskių dvaro muzikantinėje (Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus), vyks S.Tyzenhauzaitės knygos „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ pristatymas. Dalyvaus kultūros istorikė dr. A.Butkuvienė, koncertą surengs tarptautinių konkursų laureatė L.M.Domarkaitė (smuikas) ir koncertmeisterė R.Šukienė. Programoje – L. van Bethoveno, A.Vivaldžio, N.Paganinio, J.Bramso, P.Sarasatės, M.Oginskio kūriniai.

Rugsėjo 3 d. 13 val. Plungėje, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, Baroko epochos muzikos šedevrų koncertą surengs Nacionalinės premijos laureatas P.Vyšniauskas (saksofonas) ir B.Vasiliauskas (vargonai).

17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, – koncertas “Tylos Labanoro”. Gros P.Vyšniauskas (saksofonas), G.Kovėra (dūdmaišis), T.Kašturevičius (dūdmaišis, Baltarusija) ir R.Kamicaitis (tabla).

Rugsėjo 7 d. 17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, skambės muzikinė literatūrinė kompozicija „Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis: Tėvynei skiriu – turtus, darbus ir gyvenimą”, kurią atliks V.Kochanskytė (aktorė), G.Zeicaitė (sopranas) ir Š.Čepliauskaitė (fortepijonas). Programoje – kompozitoriaus M.K.Oginskio fortepijoniniai kūriniai, romansai balsui ir fortepijonui, laiškų ir memuarų fragmentai, A.Mickevičiaus ir D.Naborovskio eilės, R.Rastausko „Berlynarijų” fragmentai.

Specialiai subūrė orkestrą

Rugsėjo 10 d. 13 val. – Rietave, Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje, 17 val. – Plungėje, M.Oginskio dvaro žirgyne, grieš Oginskio festivalio simfoninis orkestras. Atlikėjai: Kauno J.Gruodžio muzikos konservatorijos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, Plungės M.Oginskio, Rietavo meno mokyklų styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės. Vadovai: K.Domarkienė, S.Domarkienė, V.Gaubytė, A.K.Jankauskas. Programoje – M.K.Oginskio, B.Dvariono, A.Vivaldžio, H.Vieniavskio, G.F.Hendelio kūriniai. Solistai – L.M.Domarkaitė (smuikas), , M.Dudz (smuikas, Lenkija), tarptautinių konkursų laureatas prof. A.Baumanis (smuikas, Latvija). Dirigentas prof. S.Domarkas.

Rugsėjo 16 d. 10 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, – mokslinė praktinė konferencija „Žemaituko istorinės ištakos. Kunigaikščių Oginskių įtaka arklininkystės raidai“.

Rugsėjo 17 d. 17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmų žirgyne, koncertuos Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir tarptautinių konkursų laureatė J.Zajančkauskaitė (smuikas). Skambės M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, P.Čaikovskio uvertiūra-fantazija „Romeo ir Džuljeta“, M. Bruch koncertas Nr. 1 G – moll smuikui ir orkestrui. Dirigentas prof. J.Domarkas.

Kunigaikščių veiklos pėdsakais

Rugsėjo 22 d. 17 val. Plungėje, M.Oginskio meno mokykloje, – Telšių ir Klaipėdos apskričių meno ir muzikos mokyklų festivalio „Rudens akvarelė M.K.Čiurlioniui“ atidarymas. Dalyvauja: Plungės M.Oginskio, Klaipėdos E.Balsio, Rietavo meno mokyklų bei Mažeikių ir Telšių muzikos mokyklų styginių orkestrai ir ansambliai. Meno vadovė G.Žiobakienė.

Rugsėjo 28 d. 17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, – graudulinga muzikinė komedija „Vasarvidžio nakties sapnas“ pagal F.Mendelsono-Bartoldo muziką ir V.Šekspyro eiles. Režisierė R.Kudzmanaitė, videoinstaliacijos R.Vaišvilaitės, šviesų dailininkas R.Petrauskas, garso režisierius D.Zdanovičius. Atlieka ansamblis “Nepaklusnieji”.

Rugsėjo 29 d. 10 val. Rietave, Oginskių dvaro muzikantinėje (Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus), – mokslinė konferencija „Kunigaikščių Oginskių kultūrinės veiklos pėdsakais: praeities atspindžiai, ateities perspektyvos. 2006“, ten pat 17 val. – Ivo Zaluskio (fortepijonas, Didžioji Britanija) rečitalis. Programoje – Oginskių dinastijos fortepijoninė muzika.

19 val. Rietave, Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje, vargonuos S.Nemahai (Baltarusija). Programoje – D.Bukstehudo, J.S.Bacho, F.Mendelsono ir kt. kūriniai.

Skambės dvarų muzika

Rugsėjo 29 d. 11 val. Plungėje, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, -mokslinė konferencija „Krikščioniškų tradicijų formavimasis Lietuvoje: Mykolinės Žemaitijos rudens kalendoriuje“ (pirmoji dalis).

17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, koncertuos instrumentinis trio „Vytoki” (Baltarusija). Atlikėjai: A.Fralovas (fagotas), S.Machovas (fleita) ir I.Avdejeva (fortepijonas, klavesinas). Programoje “Baltarusijos dvarų muzika” – Mykolo Kazimiero Oginskio, Mykolo Kleopo Oginskio, M.Radvilos, A.Radvilos, O.Kozlovskio, M.Jelskio kūriniai.

Rugsėjo 30-ąją Plungėje,  M.Oginskio rūmuose, nuo 9 val. tęsis mokslinė konferencija „Krikščioniškų tradicijų formavimasis Lietuvoje: Mykolinės Žemaitijos rudens kalendoriuje“ (antroji dalis).

12 val. Rietave, Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje, grieš Kauno miesto simfoninis orkestras (dirig. M.Pitrėnas), dainuos J.Gedmintaitė.

17 val. Plungėje, M.Oginskio rūmuose, – festivalio uždarymas, kuriame Oginskių dinastijos fortepijoninę muziką skambins pianistas iš Didžiosios Britanijos I.Zaluskis.

Scenos dėžutė pasakai sugauti

Gitana Gugevičiūtė

„Eglė žalčių karalienė“ – savotiška Lietuvos vizitinė kortelė“, – sako Vytautas V. Landsbergis, po šešiasdešimties metų į Klaipėdos dramos teatrą parvedęs Žilviną ir Eglę.

Klaipėdos dramos teatre atgimusioje „Eglėje žalčių karalienėje” (rež. V.V.Landsbergis) Eglę vaidina J.Puodėnaitė, Žilviną – E.Brazys. Žilvinas (E.Brazys) savo vaikams nenoriai pasakoja apie žemiškąjį pasaulį.

Su dedikacija

Režisierius spektaklį dedikuoja 1946-aisiais pastatytai K.Jurašiūno pjesei „Eglė žalčių karalienė“ (rež. J.Gustaitis, muzika J.Švedo), ženklinusiai teatro atgimimą pokario Klaipėdoje. Bandau įsivaizduoti, su kokiu jauduliu į premjerą ėjo tie, kurie matė „aną“ pastatymą arba jame vaidino!..

Transformuoja mitą

E.Barauskaitės Žyniuonė Joninių naktį suka „pasakų ratą”… Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Režisierius priešpastato du pasaulius: žemiškąjį (aštrių formų, dalgių, prievartos) ir vandenų (aptakių formų ir jausmų, harmonijos).

Atpažįstamas braižas

Žiniuonė (E.Barauskaitė) ir Ežerinis (R.Pelakauskas) Joninių naktį suka „pasakų ratą“ ir kviečia veikėjus pasekti pasaką dar kartą, vildamiesi, kad pasaulis pasikeitė, tapo geresnis, ir istorija galbūt turės kitą pabaigą. Deja… Režisierius pasakos neperrašo, bet suteikia viltį – Žiniuonė žada pakartoti ritualą „kitais metais“. Judesys ratu tarsi simbolizuoja ne tik reiškinių cikliškumą, patirties ir likimų pasikartojimą, amžinąjį sugrįžimą, bet ir liudija pastangą atkerėti (šiuo atveju – žmogaus aklumą, tamsumą).

Stipri įtaiga

Apie kokius nors „išskirtinius“ vaidmenis kalbėti būtų sudėtinga, nes visi jie kuriami panašiai – kiek romantizuojant, stilizuojant judesį ar būseną, todėl „romantiškasis pakilumas“ – ryškus spektaklio bruožas. Todėl ir veikėjų (tėvas – akt. L.Kasulaitis, motina – V.Kojelytė, pirmoji sesuo – E.Jackaitė, antroji sesuo – A.Tručilauskaitė, pirmasis brolis – V.Jočys, antrasis brolis – E.Jokubauskas) intonacijos kiek monotoniškos ir „apibendrintos“, t.y. sunkiai individualizuojamos. Todėl Eglė (J.Puodėnaitė) ir Žilvinas (E.Brazys) tampa „svarbesniais“ tik todėl, kad vaidina pagrindinius vaidmenis ir dėvi „prabangesnį“ sceninį rūbą (nesudėtinga jų vietoje įsivaizduoti pagal tą patį principą kuriančius vaidmenis, pvz., A.Tručilauskaitę ir E.Jokubauską). Viskas sklandu ir tikslu – tarsi knygos iliustracijoje.

Svečias iš Japonijos į Klaipėdą sugrįš su paroda

Dalia Bielskytė

Rugpjūčio pradžioje Klaipėdos fotografijos galeriją aplankė Tokijo tarptautinės fotografinės grupės pirmininkas fotografijos profesorius Toshiki Ozava, kurį fotomenininkė S.Michelkevičiūtė švelniai vadina „tiltu tarp Lietuvos ir Japonijos“.

Japonų fotomenininkas T.Ozava užsuko į Klaipėdos fotografijos galeriją, kur kitąmet norėtų pristatyti savo fotoparodą apie Lietuvą. Dalios BIELSKYTĖS nuotrauka

Lietuvoje japonų fotomenininkas lankosi nuo 1994-ųjų. Jo rūpesčiu lietuvių fotomenininkai Tokijuje surengė ne vieną autorinę parodą, jis pats – nuolatinis Kaune rengiamo tarptautinio fotografijos projekto „Gamta – visų namai“ dalyvis.

74 metų menininko kūrybos moto – gyvenimas kelyje. Nesibaigiančių kelionių įspūdžius jis fiksuoja fotoaparatu, kaip pats sako, „įamžina tai, kas išnyksta“: tradicijas, etnokultūrą, architektūrą, gamtą…

Toshiki Ozavos fotografijos iš ciklų „Dominikos Respublikoje“ ir „Aktų etiudai“.

Šių metų turnė po Lietuvą T.Ozava pradėjo atidarydamas Kaune fotografijos parodą „Pastelinių spalvų kelionė“. Tai – spalvingi ekskursai į Islandiją, Grenlandiją, Naująją Zelandiją, Dominikos Respubliką, Bahamus, Puerto Riką, Meksiką, Kubą…

Iš Klaipėdos, lydimas žmonos ir dviejų vertėjų, T.Ozava išvyko į Mažeikius bei Šiaulius, vėliau – į Minską, kur atidarė savo fotografijos parodą „Aktų etiudai”.

Šios japono kelionės per Lietuvą tikslas – surinkti medžiagą dar vienai fotografijos parodai. Tad kitąmet turėtumėme išvysti, kaip per fotoaparato vaizdo ieškiklį Lietuvą mato garsus japonų fotomenininkas.

„Klaipėda – graži, įdomi, specifinė. Labai skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų. Džiaugiuosi, kad čia esama fotomenininkų, kurie, nors įvaldę šiuolaikines skaitmenines technologijas, nepamiršta senosios juostinės fotografijos”, – kalbėjo T.Ozava, noriai pozuodamas Fotografijos galerijos ekspozicijos fone.

„Tikiuosi, kad atvešiu čia savo parodą“, – pridūrė jis šypsodamasis.

Jurga Karčiauskaitė-Lago: „Sunkiausia išlikti originaliam“

Rita Bočiulytė

Garsūs Paryžiaus mados namai siekia įsigyti klaipėdietės juvelyrės Jurgos Karčiauskaitės-Lago sukurto koljė teises. Šis dailininkės kūrinys tarptautiniame „AILLIS“ juvelyrikos konkurse Australijoje autorei šiemet laimėjo antrąją vietą.

„Šiais laikais sunkiausia išlikti savimi, turėti savo stilių ir apsaugoti savo idėjas nuo vagišių“, – įsitikinusi dailininkė juvelyrė Jurga Karčiauskaitė. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

– Šiame konkurse dalyvavau pirmąkart, – pasakojo juvelyrė. – Nors jis Sidnėjuje vyksta seniai, kasmet ir yra prestižinis, Europoje nelabai populiarus. Bet gerai žinomas Amerikoje. Šiemet jame dalyvavo 700 juvelyrų. Konkurso tema buvo „Dangaus kūnai“. Mano darbas jam vadinosi „Debesys“.

Mane į šį konkursą delegavo Ispanijos juvelyrų asociacija, kuriai priklausau. Mano darbas iškeliavo ten, ilgai nežinojau, koks jo likimas, ir štai ne taip seniai man iš Ispanijos pranešė, kad Australijoje užėmiau antrąją vietą.

– Betgi ne pirmąją. Ko taip džiaugiesi?

– Man tai labai didelis laimėjimas, nes tame konkurse pirmąją vietą laimėti europiečiui beveik neįmanoma. Ten tradiciškai laimi amerikiečiai. Šiemet pirmąją vietą laimėjo japonas, žinomas pasaulyje dizaineris Mio Moto, o trečiąją – vėl amerikietis.

Laurai tokiame konkurse yra didelis prestižas. Jie atveria daug galimybių. Jei būčiau nuvažiavusi į jį pati, jos būtų dar didesnės. Nes tuo metu į konkursą suvažiuoja žymiausių pasaulio mados ir juvelyrikos industrijos firmų atstovai ir jie renkasi sau dizainerius. Manimi susidomėjo vieni mados namai iš Prancūzijos, ilgai su manimi derėjosi, bet kol kas dar – jokių rezultatų. Jie nori įsigyti šio koljė teises.

– Iš ko jis sukurtas?

– Iš 29 gramų aukso, trupučio balto gintaro ir juodųjų perlų. Konkurso reikalavimai tokie ir buvo, – kad būtų brangios medžiagos, labai gera darbo kokybė ir originalu. Aš prizą gavau už originalumą, o japonas – už kokybę. Iš visų mūsų buvo reikalaujama, kad tai nebūtų bižuterija, o grynoji, tikroji juvelyrika.

Man konkursai atidaro duris Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje, ten, kur juos žino. „AILLIS“ konkurse niekas niekada iš Lietuvos nėra dalyvavęs. Aišku, toli…

– Ar turi tokių savo kūrinių, kurių nenorėtum parduoti? Galbūt jie kažkuo ypatingi, brangūs?

– Yra trys… Šis koljė, žiedas ir auskarai. Pastarieji prieš porą metų buvo pristatyti didelėje Madrido juvelyrikos parodoje. Ten ne konkursas, tiesiog pakliūti į tos parodos atidarymą – modelių pristatymą labai sunku. Jie atrenka autorius iš visos Europos, prieš pusmetį turi išsiųsti jiems savo juvelyriką, ir jeigu tave pasirenka – tai didelis dalykas. Tie auskarai pateko į parodą ir net tapo jos logo, simboliu, buvo išleisti dideli plakatai su jų atvaizdu.

O žiedą buvau atidavusi į vieną svarbią galeriją Madride. Jį matavosi, norėjo pirkti, bet taip ir nenupirko Ispanijos karalienė.

– Konkursuose, parodose dalyvauji nuolat. Kas Tavęs laukia artimiausiu metu?

– Laikausi principo, kad svarbiausia dalyvauti, o laimėti – kaip Dievas duos. Dabar aš visą laiką kokiame nors konkurse ar parodoje dalyvauju, po juos keliauju. Dabar vienas mano darbas išvežtas į Rusiją, keliauja po parodas Maskvoje.

Spalio mėnesį ruošiuosi dideliam pristatymui Vilniuje kartu su Vaidotu Žuku. Tai bus trečioji mūsų bendra kolekcija. Man tas projektas labai svarbus, nes jis vyksta Lietuvoje. Iš Lietuvos kultūrinio žemėlapio esu „išsitrynusi“, buvau ilgokai visai iš jo dingusi. Nors juvelyriką kuriu jau trylika metų.

– Dabar Tu dažnai esi kelyje – tarp Ispanijos ir Lietuvos. Tavo vyras – ispanų tapytojas…

– Ir Ispanijoje gerai žinomas (juokiasi). Keliauju daug. Dažniausiai po Europą. Esu dalyvavusi parodose Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje. Gotlande pernai surengiau autorinę juvelyrikos parodą. Užpernai buvo labai svarbus projektas Madrido dekoratyvinio meno muziejuje. Jame dalyvauti – prestižas. Dabar jie mane pakvietė surengti autorinę parodą. Man tai būtų labai didelis įvykis. Vis dėlto tai nacionalinis muziejus, kuris yra sostinėje. Aš jai labai stipriai ruošiuosi.

– Kada ji bus?

– 2007-ųjų kovą. Jau labai greitai. Aš jos labai laukiu. Dar Prancūzijoje planuoju autorinę parodą. Lietuvoje irgi stengiuosi bent po kartą per metus savo juvelyriką parodyti Vilniuje ir mano gimtojoje Klaipėdoje.

– Esi bene vienintelė lietuvė, priklausanti Ispanijos juvelyrų asociacijai?

– Vienintelė. Ten pakliūti yra nelengva. Ir išsilaikyti nelengva. Asociacija – prestižinė. Ispanijoje gyvena apie 40 milijonų gyventojų, asociacijai dabar priklauso tik 36 juvelyrai. Sunku išlaikyti tą kartelę, kurią tau užkelia. Būna, kad žmonės iškrenta. Užsieniečių asociacija neįsileidžia. Joje esu viena tokia „balta varna“. Pakliuvau eksperimento tvarka ir laikausi jau ketvirti metai.

– Pagal profesiją vis dėlto esi grafikė. Ar dar kuri grafiką?

– Aš tik baigiau grafikos studijas ir iškart pradėjau kurti juvelyriką. Labai domėjausi mada ir laimėjau alternatyvios mados konkursą Vilniuje. Tai mane pastūmėjo. Beje „ArMadą“ laimėjo mano rūbų kolekcija su aksesuarais. Vilniuje sukausi dizainerių, dizaino, ne menininkų ir grynojo meno rate. Paslydau į juvelyriką. Ir man buvo lengva paslysti, nes techniškai mokėjau dirbti su metalais. Ir studijavau ofortą – irgi metalo raižinį. Metalas yra metalas. Koks ten skirtumas, ar tu jį ant popieriaus atspaudi, ar tokį ir palieki. Bet mano matymas skiriasi nuo tikrųjų juvelyrų. Pati pastebėjau, kad juvelyrai kiek kitaip daug ką daro. Tikrieji juvelyrai, kurie tai studijavo.

Bet menininkui šiais laikais visokių pagundų būna. Gal prieš metus Ispanijos Vigo miesto Finansų klubo galerija, irgi labai prestižinė, pakvietė mane surengti… tapybos parodą. Ir surengiau. Buvo labai gražus atidarymas, geras laikas.

– Tai jau ir tapyti pradėjai?

– Taip (juokiasi). Tuo metu, kai laukiausi vaikelio, negalėjau dirbti su metalais, kenksmingomis medžiagomis, todėl tapiau. Jie pamatė mano darbus ir pasiūlė. O grafika dabar perėjo į tapybą ir liko juvelyrikoje. Juk kurdama bet kokį papuošalą pirmiausia paišau jo eskizą. Štai ir pagalvėlę išsiuvinėjau – tokia pat kaip mano paveikslas.

– Nerimsti vis?

– Tai kad kitaip neįmanoma. Konkurencija yra didžiulė. Lietuvoje ji visai nejuntama. Bet pasaulyje, jeigu tu nori išsilaikyti, net ne ant bangos, o apskritai išsilaikyti, turi per metus surengti keturias autorines parodas. Mes visi Ispanijos juvelyrų asociacijos nariai turime vadybininkus, mums sudaroma programa, pasirašome sutartis ir negalime nuo jos niekaip nukrypti. Tiesiog tai asociacija profesionalų, kurie labai saugo savo vardą. Dirba visai kitokiais principais negu mūsų Dailininkų sąjunga, kuriai irgi priklausau nuo 2003 metų. Klaipėdoje situacija visai kita. Jaučiuosi Klaipėdos kultūros valdžios ignoruojama. Nesinori zyzti, kadangi manęs čia dažnai ir nėra, mes su vyru dažnai keliaujame, ir aš jau visai kitomis akimis žiūriu ir į Klaipėdą, ir į jos dailės gyvenimą.

Čia, Lietuvoje, yra labai daug gerų menininkų, aukšto lygio dizainerių. Bet labai prasta sistema savivaldybėse. Tai uždaras ratas, į kurį nepakliūsi. Čia žmonės vadovauja kultūrai daugybę metų. Pasaulyje niekur taip nėra. Ispanijoje, kur aš gyvenau, tokiuose postuose žmonės keičiasi kas ketveri metai, jie atneša vis kažką naujo. Sakyčiau, tai labai konkurencinga sistema – tu turi irgi laikytis ant bangos, labai stengtis, ir miestas iš to tik laimi. Pas mus tas pats žmogus toje kėdėje sėdi šimtą metų. Jeigu tu nepakliuvai į jo geranorišką akiratį, tai likai už borto.

– Neatrodo, kad Tau čia blogai. „Pėdos“ galerijoje įsikūrei sau oazę, kur kone viskas – su firminiu Jurgos ženklu. Kam Tau to reikia?

– Kai mudu su Lino ir abiem vaikučiais apsisprendėme, kad gyvensime Klaipėdoje, iš pradžių galvojau apie atskirą galeriją nuo tėčio, betgi paskui nutarėme, kad ir čia vietos užteks. Pasiėmiau šią salą ir įsikūriau. Čia viskas padaryta mano stiliumi, spalvomis, su visais firminiais ženkliukais, etiketėmis, katalogais ir net firminiais maišeliais. Bet čia nėra ir pusės, kiek aš viso to turiu Ispanijoje. Asociacija priverčia tuo rūpintis. Nes aš turiu atitikti tam tikrus jos reikalavimus. Kiekvienas autorinis darbas turi turėti savo pasą su aprašymu. Kiekvienas turi būti kataloguojamas – kiek tokių padaryta, koks tiražas. Pirkdamas žmogus turi žinoti, kelintą numerį jis įsigyja. Jeigu tai vienetinis kūrinys ir yra rankų darbo, tai turi būti pabrėžta ne kartą. Nes pasaulyje tai vis labiau vertinama, rankų darbo juvelyrikos vis mažiau ir mažiau.

– Tu viską darai rankomis?

– Mano darbai kol kas išlieka absoliučiai rankų darbo. Nežinau, kiek taip tempsiu, bet kol kas yra taip. Visi jie šimtu procentų yra rankų darbo. Nepjaunu, negraviruoju nieko lazeriu, viską darau rankomis. Man ypač patinka tokia graviravimo technika – sidabro graviūros. Nuodingas amatas, tiesą sakant.

– Iš kokių medžiagų kurti papuošalus Tau labiausiai patinka?

– Iš gintaro. Pasaulyje į jį žiūrima su didele pagarba. Ir tame mano koljė, kuris laimėjo „AILLIS“ konkurse, gintaras prilygintas auksui ir perlams, kurie pas mus iš tiesų yra brangesni nei gintaras. O Ispanijoje mane gyrė, – koks tai gražus derinys ir kaip čia viskas labai dera.

Man patinka raudonas auksas, 585 prabos. Patinka deimantai, šiaip geri deriniai. Galima derinti auksą net su popieriumi, jeigu bus gražus daiktas. Vieną tokį eksperimentinį buvau padariusi – iš aukso ir rankų darbo popieriaus.

– Koks Tavo firminis ženklas?

– Mano ženkleliu tapo paukštis. Jį atsinešiau į savo kūrybą seniai, iš grafikos. Dabar ruošiuosi parodai Madride, kur bus vieni paukščiai – žiedai, koljė, auskarai, sagės. Iš brangių medžiagų, o pati forma – akivaizdžiai primityvi, plokščia. Plokštuminiai – kaip paveikslai. Panašūs į mano grafiką. Kiauri. Kai uždedi ant kūno – tokie rėksmingi. Kiekvienas – nepakartojamas, turi savo istoriją, pavadinimus. Tiražavimo būdu jų neįmanoma pagaminti. Viena didžiulė kolekcija – 60 darbų. Ją turiu sukurti per metus.

Dabar jau turiu padėjėjų, vadinamųjų pameistrių. Kitaip niekaip nesuspėčiau. Tempai yra didžiuliai. Daug laiko tenka sugaišti rinkodarai ir visokiems kitiems dalykams. Bet dailininkui svarbiausia sukurti. Sukurti neįlendant į kito dizainerio erdvę, nemėgdžiojant. Paskui dar reikia apginti tai, ką tu sukūrei, – tai irgi kainuoja pinigų. Mano darbas vis dėlto yra dizainerio darbas – sukurti tą daiktą. Aš ilgai sėdžiu bibliotekose, ieškau. Nėra lengva kažką originalaus padaryti. Ir kuo toliau – tuo sunkiau.

Šiais laikais sunkiausia išlikti originaliam. Išlikti savimi ir turėti savo stilių. Todėl kad dizaine jau viskas padaryta. Jau yra tiek to dizaino!.. Kai pasižiūriu, kokie daiktai buvo daromi prieš Kristų, – jau jie buvo modernūs, ir ką mes dabar darome, – toli nenušokom.

– Koks yra Tavo stilius?

– Nebijau to žodžio – labai moteriškas. Jis pabrėžtinai naivus. Pabrėžtinai rodau rankų darbą. Jis yra grafiškas. Gal kiek archajiškas. Modernas kartu su archaika.

– Iš kur semiesi idėjų?

– Aš daug paišau. Padarau daug eskizų, gal po dešimt kiekvienam juvelyrikos darbui. Paskui atrenku geriausią. Darydama dar medžiagas pakoreguoju. Nelengva yra sukurti kažką savito. Dar sunkiau paskui tai apsaugoti nuo kopijavimo. Todėl mano darbas yra piešimas. Paskui man pameistriai padeda padaryti „juodą darbą“, o aš užbaigiu, sudėlioju akcentus. Įvairiai būna. Kartais viską padarau pati.

Iš tikrųjų aš daug ko išmokau gyvendama užsienyje. To, į ką pas mus buvo žiūrima neigiamai, – į reklamą, savireklamą, savęs pristatymą. Dailininkui tai irgi labai svarbu. Užsienyje jie be to negali nė žingsnio žengti. Ir jie priima kaip trūkumą, jei nesugebi apie save papasakoti, savęs pristatyti. Pasaulis yra toks atviras ir toks dabar greitas, kad jeigu tu laiku nepasakysi apie savo darbą, jis greitai taps kito darbu – bus bemat nukopijuotas ir apie jį pasakys kitas. Ispanijoje net dalyvavau mokymuose, kaip greičiau informuoti, kad tai yra mano, tai yra, kad turėtum įrodymą, kad tas daiktas yra tavo sukurtas.

Iki šiol neturiu savo internetinės svetainės. Net „Prados“ mados namai neturi savo internetinės svetainės. Jau daug metų laukiam, visi nagus galandam, kada ten galėsim pažiūrėt, o jos kaip nėra, taip nėra. Yra ir toks apsisaugojimo būdas nuo idėjų vagišių.

Ką atpūtė „Vakarų vėjai”? Kokios prognozės?

Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidarytos net dvi meno parodos susiliejo į vieną didžiulę ekspoziciją, kurioje išsiskleidžia klaipėdiečių dailės panorama.

A.Ramanausko „Be pavadinimo”. E.Bernoto „Mąstantis”.

Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus apžvalginė paroda „Vakarų vėjai“ pristato tapybos, grafikos ir skulptūros kūrinius, o „Molio, medžio, metalo, odos, siūlų menas – 2006“ – taikomąją dailę.

„Vakarų vėjai“ Klaipėdos dailės parodų rūmuose vyraus iki rugsėjo vidurio. Prie apskrito stalo pakvietėme klaipėdiečius menotyrininkus Godą Giedraitytę, Kristiną Jokubavičienę ir Igną Kazakevičių kartu pasižvalgyti, ką tie vėjai atpūtė, ir padiskutuoti apie prognozes.

– Kaip vertinate dabartinę Klaipėdos dailės situaciją?

D.Drulio „Burės” V.Juzėno medinių mozaikų fone. A.Mėčiaus „…FF…”, „Paukštukas”.

K.Jokubavičienė: Paroda man paliko netikėtai gerą pirmąjį bendrą įspūdį; jis nesumenkėjo ir išsamiau ją apžiūrėjus. „Netikėtai“ – dėl kelių priežasčių.

Pastarąjį dešimtmetyį į apžvalgines parodas žiūrėta itin skeptiškai – jos pernelyg ryškiai priminė sovietinių laikų parodas monstrus, skirtas įvairiausioms metinėms, jubiliejams, šventėms etc. Natūralu, jog pirmaisiais Nepriklausomybės metais net kalbos negalėjo būti apie tokias parodas; jas pakeitė vadinamosios konceptualiosios parodos, kurių idėja ir autorių bei kūrinių atrinkimas perėjo į kuratoriaus rankas. Laikui bėgant, griežtos nuostatos kito, ir dabartiniu metu apžvalginė paroda tapo visai priimtinu parodos tipu. Tai nėra būdinga vien Klaipėdai, tokia situacija pastebima šalies mastu.

A.Adomavičienės batika.

Kita vertus, suprantama, kodėl daugeliui jau pats paminėjimas „apžvalginė“ (iš inercijos dažnai suvokiama kaip „ataskaitinė“) kėlė ir kartais tebekelia alergiją. Jei kalbame tik apie Klaipėdos kontekstą, tai būtent pas mus tokio tipo parodos visais laikais būdavo mažiausiai įdomios, suneštinės, privalomosios.

Parodinis Klaipėdos gyvenimas šiandien yra pasiekęs civilizuotą lygį: parodų vyksta daug, didžioji dailės galerijų dalis jau turi daugiau ar mažiau suformuotą veiklos pakraipą, stilių, savus autorius ir publiką, kuriai šių dailininkų kūryba, galerijos aplinka ir bendravimo būdas yra priimtini.

S.Kanaverskytės batika „Interjerui”. Z.Inčirauskienės tekstilinė „Kontrabanda 1864-1904“ .

Publika Klaipėdoje smalsi ir dėkinga, nepersisotinusi ir neišlepinta, dailės poreikis egzistuoja – netradicinis meninis vyksmas visada sulaukia reakcijos. Rengiama daug ir visai nedidelių individualių parodų, populiarios grupinės – dviejų, trijų ir daugiau autorių bei teminės parodos. Tačiau šiame pristatymų kaleidoskope labai lengva prarasti visumos jausmą. Jei mums aktualu Vakarų Lietuvos dailės diskursas, apžvalginės parodos yra tiesiog neišvengiamos.

Atrodo, kad LDS Klaipėdos skyriaus idėja atgaivinti apžvalginių parodų tradiciją yra labai savalaikė. Paskutinės apžvalginės parodos vyko prieš kelerius metus: 2002-ųjų vasarą surengta paroda „Atspindžiai“, skirta miesto 750-osioms įkūrimo metinėms; trisdešimtasis LDS Klaipėdos skyriaus jubiliejus 2003-iaisiais pažymėtas dviem pa-rodom – viena vyko Klaipėdoje, kita, pavadinta „Mes, klaipėdiškiai“, buvo skirta Vilniaus publikai, eksponuota „Arkos“ galerijoje.

K.Pūdymo „Totemas”. S.Plotnikovo „Gulbės”.

Treji metai, skiriantys minėtas parodas, buvo gana svarbūs Lietuvos dailininkų sąjungai. Visų pirma jos nariai įgijo meno kūrėjų statusą, kuris užtikrina socialines garantijas, ypač svarbias vien tik iš kūrybos gyvenantiems dailininkams. Taip pat akivaizdu, kad ir pati sąjunga sutvirtėjo, o jos nariai įsitikino dailininkus vienijančios organizacijos reikalingumu ne tik praktiniams reikalams tvarkyti, bet ir kūrybinio proceso eigai. LDS Klaipėdos skyrius jungia ne tik uostamiestyje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione – Telšiuose, Palangoje, Gargžduose, Priekulėje ir kitose vietovėse gyvenančius dailininkus. 2006-ųjų viduryje jų buvo 101. Parodoje dalyvauja per 60 autorių. Klaipėdoje gyvena didesnioji skyriui priklausančių dailininkų dalis. Tačiau inovacijas mene lemia ne centrų dydis, o kūrybiškos asmenybės, talentingi kūrėjai. Ir Klaipėdoje, ir kitose Vakarų Lietuvos vietovėse gyvenantys dailininkai yra gerai žinomi šalyje ir už jos ribų, jų kūriniai pasiekia tolimiausius kraštus.

G.Giedraitytė: Kadangi vertinti šiuo atveju tenka remiantis tik LDS Klaipėdos skyriaus ekspozicijos Klaipėdos dailės parodų rūmuose apžvalga, tai bendrame kultūros kontekste vertinu pozityviai – akivaizdu, jog kuriančių dailininkų mieste yra. Kitas dalykas – kūrybinės drąsos, eksperimento ir novatoriškumo aspektai…

Kuriančių mieste menininkų branduolys – vyresniosios kartos dailininkai, dažnai nuosekliai eskaluojantys susiformavusią autorinę stilistiką ir jau senokai atradę savo kūrybinį kelią, kuriuo ramiai žingsniuoja, nebesidairydami į šalis, „nemesdami kelio dėl takelio“. Bent kiek susipažinęs su Klaipėdos daile ir kūrėjais, parodoje nepasiklystum ir be etiketažo, nes daugelis darbų savo išraiška ir forma – tiesioginės nuorodos į autorius.

I.Baročio „Dvyliktoji diena”. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Tai nėra blogai, tačiau, turint omeny, kad parodos tikslas – kas dveji metai pristatyti esamas dailės kryptis ir atskleisti esminius pokyčius, tai pastarasis aspektas kelia šiokių tokių abejonių. Mat poslinkių link novatoriškumo ar bent jau lengvos improvizacijos, deja, beveik nesutinkame. Tai vėlgi nėra privalu, nes Klaipėdos menininkų daugiau ar mažiau modernistinė saviraiška irgi yra įdomi. Tačiau tuomet reikėtų aiškiai formuluoti tokio masto parodos misiją kaip apžvalginę, tam tikrą prancūzišką „saloną“, nesigviešti madingų perspektyvos intarsijų.

I.Kazakevičius: Kalbėjausi su Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininku Arūnu Sakalausku – kam, sakau, senus darbus rodyt? Yra tokių. Ir šiaip viską sunešti be idėjos – kam? Vėjai, taip sakant. Na, sako jis, norisi sužinoti, kaip atrodo Klaipėdos menas. Lyg be to nežinotų, kas ką daro. Juk jei daro žmogus ir nori tai parodyti, tai visi pamatys. Na, o jei štilis, tai kokie dar ten Vakarų vėjai… Galima būtų negražiai pasakyti – bezdalai.

Aš suprasčiau, jei būtų bandoma vystyti idėją, temą, procesą ir nepavyktų, pavyzdžiui, autoriai neįgyvendintų iškeltų uždavinių, neatitiktų koncepcijos, supasuotų ir bandytų prakišti jau įprastus darbus (kaip neretai būna). Bet šiuo atveju apžvalga jau buvo suplanuota. Na, ir kam? Kas dveji metai? Kas pasikeis? Autoriams malonu susitikti, tai matyti. Bet balius, bučiniai į žandus – tebūnie, tai bendravimas. Tačiau esamoje situacijoje tarp menininkų nėra konkurencijos, pastangų „save parodyti”, pristatyti naują idėją. Arba jei būtų tema – šią temą atitinkančiais kūriniais. Kodėl to nėra?

Jaunosios kartos nėra. O jei ir būtų, ji su senjorais nedalyvautų. Ir ne todėl, kad „seniai”, paprasčiausiai ne to lygio idėjos. Čia kalbu apie pažangų ir gerą jaunosios kartos meną, o ne šiaip sau “bandymus”. Tai lyg ir savaime sąlygoja apžvalginį stilių. Nes, nors ir būtų premijos, geri parodų rūmai ir visi kiti paskatinimai, normalus katalogas, iš esmės niekas nepasikeis. Žmonėms ir taip gerai. Jie atrodo patenkinti. Bet aš nematau priežasties džiaugtis ir prasmės kurti. Reikėtų paklausti menininko, kodėl išvis paišai, kali, tapai, vargsti dar? Ar todėl, kad kažkada baigei specializuotas meno studijas? Ar iš inercijos? Koks tikslas gadinti drobes to paties numerio teptuku, tą patį motyvą vanoti n metų? Arba „drožti” tas pačias linijas ir dėmes, siluetus grafikoje, dirbdinti kažkokius taikomuosius, kurie nei pritaikyti, nei pažiūrėti (šioje srityje stipresni V.Gyniotytė ir V.Mockaitis).

Pradėti galima nuo parodos kvietimo. Dizaino problemos ir dar didesnis jovalas tekste. Pavadinimas tragiškas – apie nieką ir dar molio… ir siūlų menas – mirk atsikelk… Kur žmonių mąstymas? Menas nuo mąstymo prasideda. Jei nesugeba mąstyti, tegul pasisamdo normalų kuratorių, ekspozicijos architektą ir kitus, kurie sugeba. Nėra pinigų? Kas duos parodoms, kurios iš anksto pasmerktos?! Ir nereikia čia kalbėti, kad visur korupcija, kad Vilnius pasiima viską. Dirbt reikia, įrodyti, kad tai ne provincijos menas… Bet su tokiu menu – ką tu įrodysi?! Užtat ir tupime baloj. Čia yra tragedijos vidurys. Tuoj prasidės LDS Klaipėdos skyriaus narių laidotuvių bumas. Na, gal už dešimties metų. Kas tada?

Ką duoda sąjunga? O ką jai menininkas gali duoti? Menininkas gali duoti idėją. LDS turėtų duoti stimulą, pabūti prodiuseriu. Tačiau kaip jau minėta, mąstymas išjungtas, tėra sakoma – na, visi pagalvokim ir sunešim, padarykim kas ką gali. Ką reiškia „kas ką gali”? Reiškia laisvu nuo darbo laiku ir už dyką. Tai ir vyksta viskas puse kojos. Pradėt reikia nuo idėjos, rėmėjų ir griežtos atrankos. Ir spjaut į apžvalgines parodas. Tegul eksponuojasi bibliotekose, trečiosios kategorijos ekspoerdvėse. Apskritai reikėtų iš sąjungos mest tuos, kurie per trejus ar penkerius metus nepateikia nieko naujo – kūrinių, juolab idėjų. Dabar LDS turi tik profsąjunginę funkciją, kas yra labai gerai. Ji atstovauja bendriems menininkų interesams. Tačiau kūrybiškai tobulėti neskatina, tiesiog ima, kas ir taip yra. Šis faktas parodo, kad viską lemia privati iniciatyva.

– Ar įžvelgiate pokyčių? Kokie jie?

G.Giedraitytė: Pokyčiai: keli nauji arba grįžę vardai (T.Vaičaitis, A.Mikuta), keli įdomūs darbai (S.Kanaverskytės „Šviestuvai“, I.Baročio „Dvyliktoji diena“, B. Zdramytės-Sietinšienės „Žiedų kolekcija“ ir kiti), tačiau realiai ekspozicija nepasiūlo nieko naujo. Savotiškas inkliuzas. Pasigedau kuratoriaus darbo, ekspoziciją vienijančios koncepcijos ir panašių šiuolaikinių parodų organizavimo elementų.

Tačiau apie pokyčius gal ir neverta kalbėti, nes tokio charakterio apžvalginės parodos dažniausiai ir funkcionuoja kaip fenomenas, liudijantis, kurie menininkai mieste dar kuria, o kurie jau ne. Arba kaip nuoseklios bendro meninio Klaipėdos dailės veido ir vyksmo sergėtojos, kurioms daug svarbiau užtikrinti gyvybės palaikymą nei kvestionuoti jos reanimaciją. O neretai ir kaip vienintelė galimybė konkrečiam autoriui pristatyti savo kūrybą.

Tačiau iš tiesų parodoje labai trūksta to pavadinime įvardinto vėjų dvelksmo, kuomet, ateidamas į parodą, iš anksto nežinotum, ką pamatysi, ar bent jau būtum nustebintas netikėtais menininkų akibrokštais, bendrais jungtiniais projektais, pažaidimais su tema, koncepcija, galų gale erdvėmis ir panašių dalykų.

I.Kazakevičius: Nematau nieko naujo. Gal ir buvo koks geras kūrinys, bet visumoje jis sėkmingai paskendo. Tad tegu menininkas, manantis sukūręs gerą kūrinį, nesigraužia. Kai nėra visumos, ir detalės tampa beprasmės. Bendras vaizdas – beviltiškas. Nebuvo būtina ir parodą rengti – sudėjai senus darbus, kuriuos skyrius jau turi, ir dar kartą išleidai katalogą. Padalinai saviškiams… Visi laimingi, balius įvyko… Ir konceptualiau būtų, ir Parodų rūmų erdvės neužimtų…

Aš suprantu – rūmai visų, bet gal geriau lai tarnauja ne Klaipėdos meno reprezentacijai, bet gero Klaipėdos meno reprezentacijai. Jei tokio nėra, tai atvežkime kokius nors Pisaro, Modiljanį, Diušampa, Baltusą, Hirstą, Raušenbergą, Poloką, šiuolaikinius konceptualius menininkus… Betgi sąlygos. Manau, kad mūsų Parodų rūmai nepritaikyti grandų kūriniams eksponuoti. Tai kam tada remontavo? Koks tikslas, jei negalime atsivežti žvaigždžių ir taip pakelti erdvės, miesto reitingus, sudaryti konkurenciją vietiniams? Menas yra kova. O jei galime atsivežti, tai gal laikas pradėti? Kas užsiims vadyba? Stimulas – vėlgi problema. Kas mokės kuratoriams? Arba pasamdys ką nors kitą? Kaip matote, problema globalizuojasi ir išeina už meno darželio ribų.

K.Jokubavičienė: Nebūna taip, kad nėra pokyčių: jų nebuvimas jau irgi yra kitimas. Ką galima konstatuoti, apžiūrėjus ekspoziciją?.. Nors formaliai yra dvi parodos, tarp jose eksponuojamų kūrinių nėra kokios griežtos ribos. Pirmajame aukšte eksponuojami kūriniai galėtų įsiterpti tarp antrojo aukšto eksponatų. Ribos tarp atskirų dailės rūšių beveik nebeegzistuoja: tik medžiagos, technikos jas dar kiek palaiko, bet formos ir turinio prasme jos nyksta. Taikomoji dailė, prarandanti funkcinę paskirtį, renkasi raiškos būdus, kurie stiprina vaizduojamąjį pradą. Tapyba, grafika, dažnai ir mažoji plastika artėja prie pabrėžtai dekoratyvių sprendimų, akcentuoja medžiagiškumą, darbo proceso metu atsiradusius momentus pateikiant kaip estetines vertybes. Populiaru naudoti tikrus ir autentiškus daiktus.

Vis dėlto didžioji dalis kūrinių ir formos, ir turinio požiūriu atstovauja tradicijai. Palyginti su kitomis parodomis, šioje ekspozicijoje tapyba, nors gana tolygi, užleido pirmaujančią vietą metalo plastikai ir grafikai. Vertas dėmesio tekstilės kūrinių pasirodymo faktas.

Labai akivaizdus pokytis – be kelių išimčių, visi darbai, rodomi parodoje, sukurti per pastaruosius trejus metus. Dešimties, o kartais net penkiolikos metų senumo kūrinių pateikimas iš eilės kelioms parodoms Klaipėdoje buvo įprastas. Kiek teko girdėti, nuostatos nerodyti senų darbų taikomųjų menų kūrėjai nuosekliai laikosi jau kelintą parodą. Ne tiek pokytis, kiek privalumas: katalogo išleidimas. Dokumentavimas dažnai neatrodo svarbus šiandien, tačiau jo stoka pasijunta jau po metų kitų. Kūriniai keliauja: rodomi parodose, parduodami, išvežami į kitus kraštus, ir retas dailininkas po kiek laiko gali pasakyti, kada, kas ir kaip. Be to, katalogas turi ir reprezentacinį aspektą, prisideda prie dailės sklaidos visuomenėje, atskleidžia ir pačių organizatorių požiūrį į apžvalginės parodos rengimą.

– Kokios tendencijos, perspektyvos?

G.Giedraitytė: Tendencijos: šiandien tarp eksponuojančių savo kūrybą menininkų išsaugoti savo autentišką meninę kalbą, suformuotą kūrybinį kelią, saviraišką. Išskirti būtų galima nebent kelis autorius (A.Kliševičius, R.Klimavičius, S.Bertulis, K.Pūdymas, I.Barotis, B.Zdramytė-Sietinšienė, na, gal dar vieną kitą). Tarp jų ypač ryški telšiškių plejada (R.Inčirauskas, V.Mockaitis, P.Gintalas, Z.Inčirauskienė). Jie iš tiesų kaskart intriguoja, eksperimentuoja, atsinaujina.

Perspektyvos: be jaunųjų infiltracijos į Dailininkų sąjungą – stabilumas, nuoseklumas, pastovumas. Galbūt tie keli mano paminėti autoriai „originalai“ (o gal „marginalai“) toliau bandys sujudinti vandenis, bet plastinio, idėjinio, galiausiai menininkų kartų dialogo, galinčio ir turinčio formuoti aktyvesnę požiūrių ir meninės raiškos polemiką mieste, trūkumas vis tiek lems ramų Klaipėdos dailės kelią – „pasrovinį” meno kūrėjų egzistavimą, išsižadantį skandalų, ekskursų į kitų meno šakų paribius, barbariškos nesuderinamų dalykų jungties, kūno, žemės, objekto meno ir visų kitų postmodernistinių „kataklizmų“.

I.Kazakevičius: Reikia skatinti nekurti blogo ar beidėjinio meno ir skatinti jo neeksponuoti. Visada teigiau, jeigu nėra menininkų – imkime juos iš kitų miestų, „maišykime kraują”, kurkime projektus ir juos pristatinėkime Klaipėdos vardu. Kas kad juose bus nedaug klaipėdiečių, užtat kontekstas kitas, mezgami ryšiai, atsiranda daugiau informacijos, kūrybinis azartas. Tik taip atsiras ilgainiui daugiau Klaipėdos menininkų. Tapkime tuo, kas esame, – uostu. Importo ir eksporto vartais. Pristatinėkime užsienio autorius ir jų kūrybą arba jų kontekstinį požiūrį į mus. Ar dar ką nors, kas intriguotų, „vežtų” ir reklamuotų uostamiestį. Bet taip „užbrendintų”, kad tai būtų daroma tik čia ir tik čia, kad taptų MŪSŲ stiliumi, bet ne kažkokiais anemiškais VĖJAIS.

Be abejo, tai tik forma. Reikia struktūros. Finansų – miesto meno stipendijoms studijoms užsienyje, kūrybai, stažuotėms. Ir griežto atsiskaitymo už tai. Permanentinių – 5-10 metų ir trumpalaikių projektui sukurti dirbtuvių… Stimulo ir kūrėjams, ir ypač vadybininkams, galintiems sukurti mechanizmą, kaip idėją paversti kūnu. Ir, žinoma, miesto palaikymo visose srityse. Miesto (įstatymai), verslo (finansai) ir menininkų (idėjos) jungties.

Paroda aiškiai rodo į pasekmes, kai tos jungties nėra. Priežastys jau taip įsisenėjusios, kad telieka laukti, kol visa tai pasibaigs, kartu kuriant naują kultūrinę strategiją ir struktūrą, kuri sukurs naują menininkų rasę. Tai kažkuo primena dinozaurų erą, kai šalia jų jau radosi naujos gyvybės formos. Atsparesnės, imlesnės, veiklesnės, greičiau evoliucionuojančios.

K.Jokubavičienė: Perspektyvos ir tendencijos, mano galva, normalios. Tikrai, nuoširdžiai sakau ir tikiu, kad geros. Jei skyrius nepajaunės, vyraus kaip ir dabar akivaizdžiai tradicinė linija, su saikingu modernumo atspalviu. Kas įrodys, kad tai taip jau blogai? Jei pamažu situacija keisis ir gyventi provincijoje (atsiprašau, toli nuo didžiųjų kultūrinių centrų, kurie nebūtinai reiškia Vilnių) jaunimui taps patrauklu ar bus galima iš kūrybos pragyventi, sulauksime daugiau to, ko visi pasigenda, – instaliacijų, akcijų, objektų, žodžiu, daugiau tarpdisciplininio meno. Tik gali būti, kad kol tai įvyks, ši taip geidžiama dailės dalis nebebus tokia geidžiama, kas gali paneigti. (juokauju, žinoma)? Tai – bendruoju mastu.

Kalbėti apie tendencijas atskirų autorių aspektu yra tas pats, kas burti iš kavos tirščių, nes nėra nieko sudėtingiau, kaip atspėti, kada kuris dailininkas prigyvens pasitenkinimo savimi ribą arba pajus poreikį kardinaliai keistis.

Taigi ir bendrosios Vakarų regiono dailės tendencijos bei perspektyvos visų pirma priklauso nuo individų, atskirų asmenybių, kurios ir sudaro vieno ar kito regiono, miesto ir t.t. dailininkų bendruomenę. Tai patvirtina Telšių „fenomenas“, kuris šioje parodoje ypač akivaizdus.

Kita vertus, sunku pasakyti, ar jaunųjų pasirodymas būtų tokia panacėja, kokios tikimasi. Pats buvimas jaunu dailininku nieko negarantuoja. Be to, akivaizdu, kad kartų perimamumo neįvyks, kaip ir kartų konflikto, – per didelis metų atotrūkis tarp dabartinės kuriančių dailininkų grupės, kuri formavosi aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais ir vėliau visiškai nebepasipildė naujais nariais, ir tik dabar pradedančios ateiti naujos kartos.

Galima svarstyti ir apie konkrečias šių dviejų apžvalginių parodų perspektyvas. „Vakarų vėjai“, man atrodo, paėmė gerą startą geru laiku. Parodą rengė LDS Klaipėdos skyriaus valdyba, kiekvienos sekcijos kūriniais rūpinosi jų pirmininkai, negirdėjau apie kokią nors atrankos formą, nebent buvo atnešta daugiau nei trys kūriniai. Taigi, atrodo, buvo pasiekta kiek įmanoma objektyvumo ir demokratijos, kurie apžvalginės parodos atveju pageidautini. Puiku, kad vaizduojamosios dailės paroda išsiteko greta taikomosios, turinčios jau dešimties metų apžvalginių parodų patyrimą. Nuoseklus taikomųjų sekcijos pirmininkės keramikės Daivos Ložytės siekis kas keleri metai kviesti sekcijos dailininkus į parodą iš tiesų davė rezultatų – matome, kaip jos subūrė ir paskatino taikomuosius menus kuriančius dailininkus, kiekvienoje parodoje vis aktyviau dalyvaujančius.

Tikiuosi, kad vaizduojamosios dailės paroda „Vakarų vėjai“ tikrai taps tradicine, rengiama kas dveji metai pačioje vasaros pabaigoje arba ankstyvą rudenį. Tačiau norėtųsi ne tik tradicinės, bet ir prestižinės: kuo daugiau dailininkų, kurie netraktuotų parodos kaip paprastos „suneštinės“, o kūrybiškai rengtųsi jai iš anksto, patys atsakingai ir savikritiškai atrinkdami darbus, kurie būtų tik naujausi, niekur neeksponuoti. Galima būtų bendrai pamąstyti apie parodos premijas, pritraukiant privačius rėmėjus ir kita. Jei to pasieksime ir jei ateityje pavyks suderinti abi parodas vienu metu, turėsime galimybę rimtai ir išsamiai pristatyti Vakarų Lietuvos dailininkus ir dailę bei sekti jos tendencijas ir pokyčius.

Kalbino RITA BOČIULYTĖ

A.Mončio skulptūros vieši Danijoje

Angelina BANYTĖ. Tapyba. Triptikas. 2006 m. Akrilas, drobė, 100×120, 100×100, 100×120 cm.

Rita Bočiulytė

Danijoje, Silkeborgo meno centre, iki rugsėjo 24-osios veikia tarptautinė meno paroda „Gyvenimo medžiai. Menas – kultūra – gamta“, kurioje eksponuojamos A.Mončio (1921-1993) skulptūros iš dailininko namų-muziejaus Palangoje.

Keturiems mėnesiams Silkeborgo meno centre ir jo teritorijoje – kieme, parke – įsikūrusi paroda prasideda nuo medžio istorijos ir baigiasi supermediena bei tuo, ką iš jos gali išgauti menininkai. Parodoje ypač efektinga danų dizaino ekspozicija, ypač kėdžių kolekcija.

Grįžusi iš parodos Antano Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė pasakojo, kad ekspozicijoje vis dėlto daugiausia dėmesio skirta menui, ypač skulptūroms. „Antano Mončio kūriniams suteikta ypatinga garbė – jie eksponuojami pačioje geriausioje vietoje – centrinėje salėje“, – dalinosi įspūdžiais muziejaus direktorė.

Palangos A.Mončio namai-muziejus parodai Silkeborge pateikė septynias A.Mončio skulptūras. Tarp jų – didžiosios „Vandens nešėja“ ir „Begalinis“, dar penkios mažesnės skulptūros iš turtingos muziejaus kolekcijos, kurią Paryžiuje kūręs žinomas Europoje dailininkas A.Mončys yra padovanojęs savo tėvynei Lietuvai.

Tarptautinėje parodoje „Gyvenimo medžiai…“ Silkeborge pristatomi 28 autorių kūriniai. Joje dalyvauja dailininkai iš Danijos, Švedijos, Vokietijos, Austrijos, Meksikos ir kitų pasaulio šalių. Lietuvos menui didingai atstovauja vienintelio A.Mončio skulptūros.

L.Turauskaitės teigimu, danai šio dailininko kūryba susidomėjo dar pernai rudenį, kai Silkeborgo meno centre veikė A.Mončio piešinių paroda. Tuomet ir pradėjo tartis su muziejumi, kad šis atvežtų ir jo skulptūras.

2007-ųjų pavasarį A.Mončio namai-muziejus ruošiasi šio dailininko kūrybą pristatyti Europos Parlamente Briuselyje. „Iš mūsų rinkinio ten planuojame nuvežti koliažų ir piešinių, o skulptūros į Briuselį tikriausiai atkeliaus iš Paryžiaus – Antano Mončio šeimos kolekcijos. Palangoje šiąvasar viešėjęs jo sūnus mums tai pažadėjo. Taigi Europarlamente jo tėvo darbų parodą rengsime kartu“, – džiaugėsi bendradarbiavimu muziejaus direktorė L.Turauskaitė.

Rudens sezoną pradės Švedijoje

Ramunė Pletkauskaitė

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) Stokholme pristato aktyviausiai su institucija bendradarbiaujančius Lietuvos grafikus bei jų naują požiūrį ir ruošiasi taip pat Švedijoje vyksiančiam „Time” projektui, į kurį įtrauks klaipėdiečius tapytojus ir fotografus.

Iki rugsėjo 26-osios Lenkų instituto galerijoje Stokholme pristatoma šiuolaikinės lietuvių grafikos paroda „Black, White and Freedom of Choice“.

Tai lietuvių grafikų Jūratės Rekevičiūtės ir Evaldo Mikalauskio projektas, kurį rugpjūčio 22-ąją švedams pristatė LR kultūros atašė Švedijoje Liana Ruokytė ir projekto kuratorius klaipėdietis menotyrininkas Ignas Kazakevičius.

Anot menotyrininko, tradicinės dailės atžvilgiu J.Rekevičiūtė – greičiau subkultūros atstovė. Ji pati susikūrė terpę, kurioje įprasti meninio suvokimo kriterijai nebegalioja. Ekscentriškumas atsiskleidžia visoje menininkės kūryboje ir jos kuriamame meno įvaizdyje. Naujausi autorės darbai atlikti autorine technika reljefiškai spaudžiant „second handą” ir sukurtą „kūno” iliuziją meistriškai papildant aštriu lino raižiniu. Kūriniai tarsi įgyja rūbus dėvėjusio žmogaus kūno šilumą ir dvasios istoriją, tampa socialiai aktyvūs ir provokuojantys.

„E.Mikalauskio kūryba nepanaši į lietuvių tautos pamėgtus pagraudenimus žmogiškosios būties tematika. Ofortu ir mišria technika atlikti kūriniai – pašiepiantys, žaismingi, ironiškai atskleidžia Z.Froido įžvalgų vertus gyvenimo aspektus, paperka savo paprastumu, iš pirmo žvilgsnio yra apgaulingai lengvai suprantami, tačiau realybėje – daugiaplaniai ir daugiaprasmiai. Šmaikščiai ir ironiškai menininkas preparuoja reklamos pasaulį ir jame tūnantį „žmogutį“, aprengtą medijos „išbrandintais“ produktais. Kūriniai intriguoja technikos virtuoziškumu bei alogiškais ir siurrealistiniais deriniais”, – komentavo I.Kazakevičius. Menotyrininko teigimu, ši paroda įvardija bene aktyviausių Lietuvos grafikų pasirinkimą – eiti konceptualiosios grafikos keliu.

Projekto organizatoriai – Lietuvos Respublikos ambasada Švedijoje ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Projektą parėmė LR Kultūros ministerija, Kultūros ir sporto rėmimo fondas ir Lenkijos institutas Stokholme.

Antroji KKKC rudens sezono kultūros mainų su Švedija dalis – Klaipėdos kūrėjų prisistatymas tarptautiniame projekte „Time”.

Klaipėdiečiai rugsėjį įsijungs į projektą „Time”, kurį organizuoja Lietuvos Respublikos ambasada Švedijoje ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, o remia LR Kultūros ministerija ir Kultūros ir sporto rėmimo fondas.

Projektas „Time” nuo rugsėjo 23-iosios iki lapkričio 6 dienos tęsis Stokholmą supančiose galerijose „Infra”, „Vasby” ir „Edsvik”.

Tarp 12 šalių autorių savo kūrybą eksponuos Klaipėdos tapytojai Liudvikas Natalevičius, Virginijus Viningas, Rytis Martinionis, fotografai Remigijus Treigys ir Gytis Skudžinskas.