Iš savų sulčių balutės su praktiniais pastebėjimais

Iš savų sulčių balutės su praktiniais pastebėjimais

Rimantas Kmita

Perskaičius Klaudijaus Kirvuko straipsnį „Tezės, kurias turėtų apmąstyti kritika“ „Gintaro lašuose“ (2006 07 26) prieš akis iškilo vaizdelis, kuriuo norėčiau pasidalinti. Taip ir įsivaizduoju: Šikšnelis rašo apie Kmitą, Valiukas verčia Clandestinus, o Černiauskas nagrinėja Kristaus transformacijas Sobeckio kūryboje. Tada Clandestinus dar labiau ima versti visus į rusų kalbą, Sobeckis išleidžia knygą apie Klaipėdos literatūrinį gyvenimą, kur atskirą skyrių pašvenčia Grajausko religinei vaizduotei, o Kmita jau rašo ir apie Černiauską ir šalia devynių Raštų tomų apie Valiuką vienas atsiranda skirtas Klaipėdos rašytojų globėjui beigi organizatoriui. Ir Raudys ima pliuškėti vis dažniau, tiesiog desperatiškai blaškytis lyg į krantą išmesta žuvis. Tris kartus iš eilės visi kartu viešai pareflektuoja Rastauską. Po kiekvieno Lašų numerio susėda prie taurės vyno ir pasakoja apie savo poziciją beigi laikyseną. Ir taip kokį dešimt, dvidešimt, trisdešimt metų. Ir į tuos renginius plūstų žmonės, nes labai aktyvus ir įdomus būtų Klaipėdos literatūrinis gyvenimas. Viską stebi budrios Šidlausko, Gaidauskienės ir Simanaitienės akys. Ir viską labai objektyviai vertina ir pasako. Ar tada jau būtų aktyvus kultūrinis gyvenimas Klaipėdoje? Manau, kad tai būtų unikaliau, nei kad Klaudijaus Kirvuko aprašyta situacija.

Algirdo Darongausko nuotrauka

O dabar prie tezių, kurias siūloma apmąstyti.

Kritika aptarnauja pačią save. Taip. Nors čia esama painiavos tarp kritikos ir literatūros mokslo. Literatūros mokslininkai, dirbantys mokslinį ir akademinį darbą ir valgantys iš jo duoną, nėra literatūros kritikai ar bent jau neprivalo jais būti. Jų recenzijos Gintaro lašuose ar Litmenyje tėra hobis. Jie leidžia enciklopedijas, žinynus, rašo monografijas ir mokslinius straipsnius. Taip yra sutvarkytas svietas ir ne (vieni) literatūros mokslininkai išrado tuos rezervatus – recenzuojamus mokslinius žurnalus, į kuriuos turi būti rašomas „tikras literatūros mokslas“. Kaip ten bebūtų – literatūros kritikai turi būti kito formato, kito temperamento padarai. Ir čia atsiranda kita problema – kur jam spausdintis, kad jį perskaitytų „eilinis“ skaitytojas? Kultūrinėje Lietuvos spaudoje, kurią teskaito tie patys „savi“? Lietuvos rytas turi savo vieną kritiką ir jam daugiau nereikia. Respublika? Dar yra visokios ten …žinios ir pan. Siūlykit variantus.

Ką ir bekalbėti, kad nėra patrauklių medijų, skirtų literatūrai. Tik ant ko čia sukarti šunis? Ant kritikos, ant leidėjų, ant rinkos ar ant skaitytojų? Galima tik pasvajoti apie laidas, pritraukiančias būrius skaitytojų. Štai neseniai žiūrėjau vieno Vokietijos kanalo laidą „Ką tu skaitai?“. Lietuvoje greičiausiai būtų daug kalbų apie skaitomas knygas. O čia tiesiog skaito. Sėdi ir skaito. Ir salė lūžta. Jeigu vienas sako, kad knyga bloga, ir pacituoja, kitas sako, kad gera, ir vėl atsako citata. Tada jau nepavograusi literatūrologiškai, kad, girdi, čia sielos vivisekcija intradiegetinių lygmenų. Publika nušvilps. Turi paskaityt. O kad žinotum, ką paskaityt, turi gerai gerai perskaityti knygą. Atvirkščias variantas dar geresnis – skaityti blogą knygą. Pelkių Vandos cituotas Pilypavičius čia būtų nepralenkiamas.

Klaudijui Kirvukui, jei teisingai supratau, didžiausią siaubą kelia tos esamos ir tariamos grupės. Ir dar su interesais! Geriau būtų viena banda ir be interesų? Ar ne todėl ir skundžiamės kritikos anemiškumu? Ko gi mums reikia? Objektyvios kritikos ar patrauklaus literatūros pristatymo, ginčų ir tų pačių interesų? Subjektyvios pozicijos, nebijojimas rizikuoti ir klysti, kuris sunkiai suderinamas su bandymu kalbėti „objektyviai“ čia yra svarbesnis. Pabandykite įsivaizduoti TV laidą, kur vedėjas skaito „objektyvųjį“ vadovėlį ir dar daugiau – publika šėlsta iš pasitenkinimo. Nebent tai būtų juodo humoro laida.

Taigi galėčiau tik pasvajoti apie kritikos įvairovę, o ne apie kažkokią objektyvią kritiką, kuri padeda „eiliniam skaitytojui“ išsirinkti knygyne knygą. Regis, kad ir tokios kritikos pageidautų Klaudijus Kirvukas. Čia galima pasakyti trumpai ir šiek tiek suprimityvintai – jeigu tokia kritika būtų įmanoma, tai jau būtų atsiradęs tas vienas objektyvus ekspertas ir mums visiems pasakęs, kas yra kas, o mums beliktų tai kartoti kaip maldelę, nes juk tai būtų tiesa objektyvioji. Čia dar anaiptol nesipiktindamas pastebėsiu, kad šis pagrindinis reikalavimas kiek disonuoja su viešųjų erdvių lyginimu – jeigu nėra esminio skirtumo tarp tualeto ir bažnyčios, ar įmanoma apskritai kalbėti apie kokias nors vertinimo hierarchijas? Ir šiaip įdomu: autorius, raminantis mus dėl šito palyginimo, pats piktinasi keiksmažodžiais literatūroje. Arba čia nėra logikos, arba aš jos nepajėgus suvokti?

Situacijos neišgelbės nė Castoras su Polluxu. Šiaurės Atėnų rubrika Verba de verbis pačių jos autorių suvokiama kaip atsvara pastarųjų metų lietuviškai akademinei, reklaminei bei bailiai literatūros kritikai. Ir nors rubrikos autoriai sakosi drąsiai prisiimantys bet kokius tradicinius kaltinimus solipsizmu ir savo subjektyvios pozicijos neslepia, tačiau savo nuomonę išsako taip, tarsi ji būtų „gryna teisybė“, išsakoma „niekam neįsipareigojus“. Prieš tai dar pacituoja S. Fishą (kurio pavardę rašo su klaida – Fisch), kad jokio objektyvaus kūrinio nėra, o tik skaitytojų interpretacijų visuma. Be abejo, tenedrįsta niekas suabejoti, kad Castor & Pollux interpretacijos yra pačios taikliausios, o visų kitų arba vienaip ar kitaip suinteresuotos, arba iš bailumo neteisingos. Fisho formulė čia išeitų tokia – kad ir kiek būtų interpretacijų, jų suma bus lygi mūsų nuomonei. Ir taškas.

Castoro ir Polluxo knygų komentarai nesiskiria nuo anoniminių komentatorių internete, kur nieko kito nėra, tik grynas suinteresuotumas, kur kiekvienas komentuoja su savo kompleksais ir ribotumais, ir visi mano, kad jų kompleksai ar bent jau jų skonis yra pats tikriausias ir švariausias matas literatūrai. O viską vadinti š… ir dar prisidengus pseudonimu daug drąsos turėti nereikia. Čia ne drąsa, bet kvailumas. Šiaip jau autoritetingam žmogui pseudonimo nereikėtų, jo reikia tam, kuris autoriteto neturi, bet nori jį pigiai susikurti. Jeigu skaitytojai žinotų, kas tas baisusis kritikas, gal tik smagiai nusišypsotų, nes pasirodytų, kad tai joks objektyvusis kritikas, o savo interesus pseudonimu nuslėpti bandantis nulis absoliutusis. Ir sprogtų viskas kaip muilo burbulas.

Ar anoniminiai straipsniai iš tiesų yra tai, apie ką kalba Klaudijus Kirvukas, – diskusija prie apskrito stalo su vyno taure rankoje? Greičiau tai vaikiška taktika sušukti pro šalį einančiam kokį nors xxxys – gaidys ir slėptis krūmuose. Kultūra yra kuriama viešai, kaip teisingai pastebi Klaudijus Kirvukas, bet tas viešumas vis dėlto būna skirtingas.

Neišgelbės mūsų nė Santaros-Šviesos suvažiavimai, vykstantys ne tik už Atlanto, ir ne tik jie demonstruoja šitą tolerantišką diskusiją. Kita vertus, tų diskusijų modelį, pobūdį televizijoje propaguojantis L. Donskis vėlgi ne vienam užkliūna, girdi, per daug jau viskas gražu, nėra kritikos, nėra pykčio. Taigi…

Jei kas ir gali pakeisti, tai būtent naivumas, dėl kurio priekaištaujama Pelkių Vandai. Naivumas išgelbės pasaulį, nes nebūdamas naivus nerašyčiau nė žodžio. Kam?!

Sunku suprasti iš Klaudijaus Kirvuko straipsnio, kas čia pagrindinis objektas ir kas „kaltas“ dėl tokios situacijos. Kritika? Kritikos anemija, literatūros anemija, kultūros anemija? Miestelio anemija? Kultūros valdininkai, ištremiantys ir nepriimantys? Keiksmažodžiai literatūroje (jau buvo bandyta išrankioti juos iš Donelaičio Metų)? Įkyriai rašančios senelės? Baranova? Akropolis, prarijęs Baltas lankas? Gal literatūrologas, kurio vardo net du anoniminiai autoriai ištarti nedrįso. Turėtų būti koks Voldemortas iš Harrio Potterio. Ir vėl galiausiai – kritika. Būtų trys kritikai parašę į Lašus, būtų Baltos lankos į Akropolį neišsikėlusios. Ar kritika kalta, kad nėra renginių. Ar kritika kalta, kad nėra leidinių kritikai. Kaltė musyse, kaip yra sakęs vienas linksmas skrajojantis personažas. Kaip ten yra su režisieriais ir dailininkais – nežinau. Bet rašyti ir skaityti niekas netrukdo. O štai kaip tokiame miestelyje kaip mūsų uostamiestis pasidaryti visokių renginių – vienas juokas. Gali skaityti nuo Klaipėdos viešbučio stogo ir įsilindęs į šiluminę trasą, iš jūros arba iš Danės, gali vienas ir su komanda, gali, kas trukdo. Ar visa tai turėtų inicijuoti kritika? Ir apskritai, ar kritikas privalo ką nors daryti? Va, neturi ūpo Gaidauskienė su Simainaitiene, ir nerašo. Joms dėl to tarsi ir priekaištaujama. Poetams, beje, kažkodėl niekas nepriekaištauja, kad jie tyli. Dažniau džiaugiasi.

Klaudijaus Kirvuko spėjimas gana taiklus – iš kur jai vargšei literatūros kritikai imtis, jei darbo daug, už kurį nei materialaus, nei dvasinio atlygio, ir jei paskui dar išvadina naivia, nes nori kažką pakeisti. O jei nemoka, tai yra kaip su poezija, kada noriu, tada giedu. Dėmesinga, reflektuojanti visas originalias ir verstines knygas kritika būtų brangakmenis, anomalija, o dabar viskas normalu. Nėra fenomenaliojo Sruogos Klaipėdoje. Negi dabar priekaištausi kritikams, kad jie ne sruogos, o poetams, kad jie ne maironiai, nėrys ar putinai (pagal skonį). Kad dailininkai ne Pikasai, o Klaipėdos uostas ne Hamburgas. Aš tuo nesidžiaugiu, be abejo, tik konstatuoju. Tik ką daryti, kad atsirastų entuziastų, idealistų ir naivuolių ir jie išjudintų ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos kultūrinį gyvenimą, kad jie užpildytų visas kultūrines ir nekultūrines medijas tokia medžiaga, kad atsitraukti negalėtume?

Būtų gerai turėti ir „objektyvią“, ir dar patrauklią nenuobodžią kritiką. Būtų gerai, kad Klaipėdos ir Lietuvos literatūrinis gyvenimas būtų aktyvesnis. Kas gi ginčysis su tokiomis tezėmis. Bet yra kaip yra, kitur irgi neteka pieno upės. Skaitau dabar puikią austrų autorės poeziją. Austrijoje jos pirma knyga išėjo – 300, antra – 500 egz. tiražu. Redakcijoms buvo išsiuntinėti 25 egzemplioriai, parašytos vos dvi recenzijos. Tiksliai atitinka Lietuvos apimtis. Tik Lietuvoje redakcijų mažiau.

O šiaip tai smagu, kur jau čia iki ašarų. Pelkių Vanda parašo smagų tekstuką, jai atrašo Klaudijus Kirvukas, Kondratienę apipuola visokie biesai ir nori nusitempti ją į pelkes, aš štai irgi rašinėju. Literatūrinis procesas vyksta, kad net dūmai rūksta! Gintaro lašai skaitomi ir netgi sulaukia atgarsio. Redaktoriui džiaugsmas, skaitytojams galbūt irgi šiokia tokia intriga. Beje, Gintaro lašai galėtų būti tokiu leidiniu, kur galėtų atsitikti kažkas panašaus į literatūros pristatymą skaitytojams. Tokio priedo neturi joks kitas Lietuvos dienraštis ir tai yra skandalinga, tai neįsivaizduojama niekur kitur Europoje ir tai, o ne kažkokio miestelio anemiškas literatūrinis gyvenimas, yra unikalu. Bet jis yra Klaipėdoje. Čia rašo daugiausiai klaipėdiečiai, ir jis pasiekiamas beveik vien tik Klaipėdai.

Rašykit ir siūlykit, kaip čia tą mūsų literatūrinį gyvenimą išjudinus. Bus įdomu.

Poetų sambūrio „Placdarmas-2006“ kapeliono komunikatas

Poetų sambūrio „Placdarmas-2006“ kapeliono komunikatas

Nida Vasiliauskaitė

Apie ką kalba kapelionai? Ką jie sako armijai, ginančiai savo kuklius įtvirtinimus priešo žemėje? Kelia kovinę dvasią? Norą gintis? Konsoliduoja jėgas, ekshumuoja, apšluosto, retušuoja priešo pavidalą (jau spėjusį priblėsti nuo praėjusių mišių), taiso tvirtovės sienas, pardavinėja opijų, vaiko nuobodulį (vis pramoga), kelia žiovulį? Kursto mūšiui, kuriame patys nežus (nebent per klaidą: juk kapelionai kare turi carte blanche)…

„Placdarmo-2006“ kapelionė filosofė Nida Vasiliauskaitė.

Tikriausiai taip. Tikriausiai kapelionų funkcija – padėti placdarmui (place d’armes) patikėti savo placdarmiška egzistencija su visais iš to sekančiais padariniais: patrankomis, pylimais, priešais, kova, kapelionu ir laime mirti už senjorą. Būti kapelionu – tai priminti priešą. Priminti Kitą. Inscenizuoti Tą, kuris, kaip mėgo aiškinti nesimpatingasis nacių filosofas Carlas Schmittas (vėliau taip pamėgtas postmodernistų), yra būtina bet kokios bendruomenės buvimo sąlyga: jei neturi nuo ko atsiriboti – tavęs nėra. Nors: pastangos atsiriboti išduoda esant kažką panašaus į neaiškų supratimą, kad kitą reikia padaryti Kitu, išmesti UŽ savęs, pasidaryti – būseną, kai kyla mintis tapti placdarmu.

Jeigu yra poetų placdarmas (o kas iš čia esančių tuo abejoja?), tai už jo mūrų privalo kažkas gyventi. Ir, atrodo, tikrai gyvena. Netgi labai gyvena. Tai toks nuostabus, paslaptingas, neperprantamas sutvėrimas, kurio vien pavadinimas daugumai mano sutiktų žmonių kelia stiprų susierzinimą (dėl įvairių priežasčių – garsiai neminėtinų). Susipažinkite: homo simplex. ”Vidutinis pilietis“, statistikos objektas, grynu pavidalu nesutinkamas, o susitikus – neįžiūrimas, nors per jį ne taip lengva įžiūrėti dar ką nors. Nučiupinėtas jis, nuzulintas visokių įtartinų tipų – sociologų, ekonomistų, politologų, psichologų, antropologų, filosofų, istorikų, rašytojų, poetų, žurnalistų, politikų, prekeivių, imagologų, reklamos agentų etc. Elementarus kaip materia prima. Ir nepažinus kaip ji – nepaisant čiupinėjimų. ”Daiktas savaime“, ir tiek…

Geriau jau iš karto čiupti už ypatingos homo simplex atmainos, dar nesulaukusios statistikos dėmesio. Labai gali būti, kad žemė, kurioje įsikūrė placdarmas, yra būtent jo: tai homo simplex doctus, kur simplex žymi gentinę priklausomybę (genus), o doctus – rūšį (species). Paplitimo arealas – knygos, ”kultūrinė“ spauda, bernardinai.lt, konferencijos, institutai, parodos, pristatymai ir panašios įtartinos vietos. Arealas jautrus geografiniams faktoriams, todėl, samprotaujant apie šios įdomius dalykus, verta apsiriboti vienu homo simplex doctus porūšiu – lithuanus.

„Placdarmo“ pradžia: ritualinis košės valgymas. Poetai, kritikai, vertėjai, skaitytojai, žiniasklaidininkai – ir, žinoma, vaikai – nuolatiniai „placdarmininkai“…

Pagrindinis skiriamasis jo požymis – hypercordia, širdies suvešėjimas kitų organų sąskaita. Nerimastingai blaškytis sergant hiperkordija nebūtina. Netgi priešingai, dažnai hiperkordiją lydi tam tikras mechaninis rambumas (keistas atsparumas bet kokiam aplinkos poveikiui). Tiesiog širdis perima kitų organų funkcijas: ja kalbama, su ja kalbama, ja rašoma, ja mąstoma, viskas daroma jai, per ją ir apie ją.

Balselis hiperkordijos ištikto žmogėno švelnus ir pūkuotas (ypač jeigu žmogėnas moteriškos lyties), būdas ramus, temperamentas apsnūdęs. Jis niekina logiką, nes turi kuo ją kompensuoti – turi intuiciją. Akių žydrynėje spindi begalinis nerimas dėl prarastų ”dvasinių vertybių“ ir civilizacijos ateities, išsiliejantis sopulingais tekstais (ypač tai srovei palankus Šiaurinių Atėnų šlaitas; cituoju vieną rašytoją iš paskutinio, 809-o, numerio: ” tolerancija kartais esti tik gražus nuodėmę dengiantis šydas“, kurio neįstengia praplėšti net Dievo pirštas – cunamis; paskelbusi šį liūdną faktą, rašytoja išgeria valakordino ir ”nuojautos – cituoju – suminga tarsi paukščiukai lizde“; kitas rašytojas ten pat dūsauja dėl ”pakeistų žmonių“: kol įveikiau pirmas tris opuso pastraipas, turėjau šiek tiek vilties, kad čia ironija – kaip aš klydau!).

Negražių žodžių mūsų tyrimo objektas nevartoja ir garsiai piktinasi, kad taip daro kiti. Kai rašydamas deda šauktuką – šokteli susinervinęs aukštyn ir tiki, kad taip elgiasi visi dedantys šauktukus. Tekstus vertina pagal juose paliktą galimybę iškapstyti pozityvią message. Bet ”vertinimą“ čia reikėtų pakeisti kitu žodžiu: homo simplex doctus lithuanus tekstų nevertina, tik reiškia lojalumą (arba jo stygių) autoriams ir jų ”pasaulėžiūrai“, o kritiką laiko ”negražiais žodžiais“, ”chamizmu“, nepadoriu išsišokėliškumu. Oponentai – tai tokie pikti, amoralūs, nesugyvenami žmonės. Jiems stinga kuklumo. Jie – nenuoširdūs. O jau už šias dvi savybes homo simplex doctus lithuanus pasaulyje nieko baisesnio būti negali.

Kaip ”visų daiktų matas“, potencialų skaitytoją homo simplex scribens įsivaizduoja pagal savo paveikslą, tik truputį kuklesnį: skaitytojas – jo ”širdies draugas“, bendramintis, bendrajausmis ir bendraskaitis, jo nereikia įtikinti, sukrėsti, išjuokti ar sužavėti; jis geras, naivus, širdingas, paprastas kaip autorius, netgi dar paprastesnis.

Mažiau girdėjęs, mažiau skaitęs, gal net apskritai pirmą kartą atsivertęs kokią knygelę, todėl kreiptis į jį dera globėjiškai, mokytojiškai, parodant duobes, paslaugiai nutiesiant tiltelį, kaip kreipiamasi į šeštaklasį. Ir homo simplex neklysta: jei jau skaitytojas ištveria jo kūrybą, vadinasi, labai tikėtina, kad susitiko dvi panašios natūros.

Kas kita – recenzijos. Rašant jas, homo simplex doctus gebėjimai atsiskleidžia visu gražumu. Senas, bet geras, nepamirštamas pavyzdys (kaip aš tada linksminausi!): Nabokovo ”Lolitos“ lietuviško vertimo recenzijoje būtina atsižvelgti į tai, kad knyga arba įžeis skaitytojo moralinius jausmus, arba, atvirkščiai, bus suprasta kaip direktyva veikti. Todėl reikia įspėti. Reikia paaiškinti, kad, ”be pornografijos“, čia esama netgi beveik ”metafizinių aukštumų“ (spėju, tai toks daiktas, kurį pamatęs išsižioji, pakyli ir nebenusileidi). Nes skaitytojas – beraštis, o recenzijos rašomos kaip tik tokiems.

Filosofų ceche, kurį pažįstu geriau, homo simplex doctus tarpsta lygiai taip pat. Lietuvoje jis kovoja su įvairiais bjauriais post- virusais. Bet tai – vienintelė tema, kuri ceche sukelia šurmulį, beveik viscerealinę atmetimo reakciją. Tada tai jau būna: mohikanai bunda iš snaudulio, trinasi ausis, mankština raumenų rudimentus, ginkluojasi. O šiaip, paprastomis dienomis, būna paprastai: daktaras K. rašo (gerą) recenziją profesoriui Š. todėl, kad profesorius Š. rašo (geras) recenzijas daktarui K. Abu neskaitę recenzuojamo straipsnio: o kam? Mes juk pažįstami. Susipažinome prieš trisdešimt metų.

Konferencijų pranešimai skiriasi tiek, kiek kiaušiniai (žinoma, ši taisyklė netaikoma pavadinimams). Pranešama, kad kolega irgi skaitė. Lyg ir. Tezių, nebyliu visuotiniu susitarimu, dažniausiai nėra, o jai yra, tai panašios į šią: ”Taigi Nietzsche’s moralės samprata laikytina radikaliu iššūkiu tradiciniam mąstymui“. Kritika – simbolinė: reikia juk kažko paklausti (negi tylėsi?), kažko, kas neįdomu nei klausiančiam, nei klausančiam, nei atsakančiam. Diskusijos – išspaustos, be įtampos, be noro teigti ar neigti, be aistros, nes visi – geri žmonės, nenori nieko įžeisti, ir pagaliau juk tikrasis gyvenimas prasideda namie (ko čia ginčytis dėl menkniekių?).

Disertacijas skaito tik vadovai ir oponentai (deja, šią tiesą suvoki per vėlai – jau parašęs). Kiti skaito tik išvadas, todėl, kad homo simplex doctus kartais nesupyktų, išvadose nepatartina vartoti terminų, kurių jis gali nesuprasti, nors jie buvo ilgai ir nuobodžiai aiškinti disertacijos tekste. Juo labiau nepatartina įvedinėti naujų: tada metų metais snaudusi kritinė dvasia stebėtinai atgyja. Svarbiausia – nepersistengti. Homo simplex doctus tokių nemėgsta, o juk yra pastabus, jautrus kaip mimoza ir turi gerą atmintį.

Nederėtų palikti nepastebėtos dar vienos jaudinančios aplinkybės: homo simplex philosophicus truputį skiriasi nuo savo giminaičio homo simplex philologicus: pirmajam, dėl suprantamų profesinių priežasčių, hiperkordija diagnozuojama rečiau. Jos paliktą ertmę užpildo širdingas tikėjimas galimybe nustverti ”pačią tikrovę“, dažniausiai sutampantis su tikėjimu, kad ”tikrovė“ jau nustverta. Tiesiog taip, prigimtine proto įžvalga, be jokių tarpinių kalbos ir visuomenės paslaugų.

Kuo nors tikėti visada smagu, štai dėl to homo simplex philosophicus ir nekenčia post- virusų visais plaučiais ir kepenimis (antikine sielos vieta). Neapykanta – svarus argumentas. Jo vartojimas kaip tik ir neleidžia įtarti, kad filosofuojančiai paprastojo žmogaus atmainai hiperkordija visiškai svetima. Paprastumas (genus) stipriau už filosofinius polinkius (species). ”Paprastas filosofas“ – žmogus be profesijos (labai jau nekukliai skamba ta profesija, o juk kuklumas, kaip jį išmokė antikos klasikai, yra vienintelė dorybė, kai nėra kitų; gaila, neišmokė ironijos).

Apie tikrovę, tikrumą ir tikėjimą Wittgensteinas pasakoja anekdotą. Sėdi jis su Bertranu Rasselu pievelėje po medžiu ir ginčijasi: Wittgensteinas neigia galimybę būti kuo nors tikram, o Rasselas karštai įrodinėja, kad tai nesąmonė: ”Štai – sako jis – aš, pavyzdžiui, esu visiškai tikras, kad čia yra medis, ir niekas manęs neprivers tuo suabejoti. Čia yra medis. Čia yra medis. Čia yra medis“. Pro šalį ėjo praeivis, homo simplex (netgi ne doctus). Išpūtė akis, sustojo, išsižiojo (padarė viską, ką būtina padaryti labai nustebus) ir žiūri į Rasselą. Wittgensteinas jam: ”Nusiraminkite, mano draugas – ne beprotis, mes tiesiog filosofuojame“. Paaiškinimas ”suveikė“: praeivis lengviau atsikvėpė ir, kaip ir reikėjo tikėtis, nuėjo. Nes prisiminė: yra tokie žmonės, vadinami filosofais, jie nekenksmingi; gyvena sau ir nieko – policijos, gaisrinės ar greitosios tokiais atvejais kviestis nepriimta.

Wittgensteinas džiūgauja. Jo argumentas prieš Rasselą: matai, tavo įsitikinimas medžio egzistavimu, tavo ”absoliuti nepaneigiamo tikrumo būsena“, tavo ”sveiko proto“ tiesa to paties ”sveiko proto“ (įsikūnijusio žiopsojusiame simplekse) požiūriu atrodo aiškių aiškiausia beprotybė, nuo beprotybės ją skiria tik socialinė tokios būsenos aprobacija (”mūsų visuomenėje filosofuoti leidžiama, beveik normalu“). Vadinasi, būtent socialinė aprobacija (ne loginės ir epistemologinės priežastys) lemia, kas yra ”absurdas“, o kas – ”akivaizdi tiesa“.

Filosofiją ir poeziją (tikiuosi, nesupyksite, jei sugretinsiu) nuo paprasto homo simplex proto skiria tik platoniška beprotybė, o šią nuo paprastos beprotybės – tik socialinė aprobacija, kurios taisykles kuria homo simplex. Mes (kad ir kaip nemalonu tai pripažinti) – jo belaisviai, mes gyvename JO žemėje. Kad galėtume pasakyti ”MES – NE JIS“, kad galėtume būti poetais ar filosofuoti, neturime kitos išeities kaip tik statytis įtvirtinimus ir rinktis placdarme. To ir linkiu. Kapelioniškai.

Jaunųjų kūrybos konkursui

Jaunųjų kūrybos konkursui

Paulius Kliševičius

Nebaigta tobula variacija

Kurti tobulą variaciją. Užrašyti.

Rėžti mintį plonu andalūzito gabalėliu,

Kuklia vakar dienos atplaiša

Išrėžti putojančiam lange penklinę.

Atrakinti. O tada… -

Pirmas tris eilutes skirti

Įžanginiam sielos apšilimui;

Jūs tikite, kad mintys šoka penklinėj?

Palengva. Sugrįžta iš nakties. Grakščiai.

Nusilenkia ir žengia lengvutį pas?

Kaip žengia vėjo pabaidytas lapas

        Popieriaus,

Apsisuka ore, sugauna mestą gėlę

Ir toliau sūkuriuoja veidus?

O tada keisti tobulos variacijos dermę.

Nes veidai tik garbanos. Tamsios.

Ir gelsvos sruogos. Tik tiek išrėš

Šokančios mintys. Pakrikusios

Slidžios, gličios, šaltos. O dar

O dar tikriausiai aklos. Nerangios.

Įstabu kaip penklinėj susilieja

Andalūzitas, turmalinas ir oniksas.

Be jokios gracijos. Ar gravitacijos.

Kaip  tikėjimo sumaitotas baltas

        Balandis

Ar tikite, kad jis bandė nutraukti

Tobulą šaltų minčių šokį?

Užbaigti. Nepaisant, tikite ar ne.

Apiberti penklinę skvarbiu citrinų

Sandalmedžio ir baziliko kvapu.

Pažerti vanilės dulkių.

Ir nepaleisti tobulos variacijos,

Sudėti rankas. Užsimerkti. Kvėptelt…

… ir žaižaruojančios lango skeveldros

Primins kažkada siautusius veidus

Nemiga


Klaidžiojau pagiežingas
Per naktinius Tėbus
Septynvarčius
Ieškodamas siūlymų
Sudaryti standartinę
Kraujuotą
Gyvenimo prailginimo
Sutartį

Taip. Buvau pasiryžęs
Derėtis dėl sielos

Nes pabodo
(įgriso, pakyrėjo, įsipyko)
Nesibaigiantis sapnas
Nešantis užterštą žaizdą sidabro
Apsode

Nes įsipyko
(pabodo, įgriso, pakyrėjo)
Priešaky slystantis veidas
Uždengtas išplauto
Labirinto

Nes pakyrėjo
(įsipyko, pabodo, įgriso)
Nardymas magiškoje
Bet siurrealistiškoje
Klampoje

Nes įgriso
(pakyrėjo, įsipyko, pabodo)
Apleistas tikėjimas ir
Kenčiantys mane apsupę
Civiliai

Aplankiau Hipno antipodą
Surūkėm pypkę
Sukramtėm po kokos lapą
Tik somos negėrėm
aš alergiškas ekstatikams
Kontempliavome sielas
Ir nutilome

Priėmiau Hipno antipodo
Vekselį
Bet pajutau
Tik dar vieną nesėkmingą
Bandymą nesėkmingu
Kãltu išrėžti (Nesėkmės)
Tapsmą

Nebesuprantu
Ką reiškia išjausti
Suvokti patirti išsapnuoti
Nes sudaryta nestandartinė
Bekraujė
Gyvenimo ilginimo sutartis

…ir ėjo į pradžią…

skirta neregiams

Lėkštė

Dubuo

Puodas          —

Troškintuvas      — juos galima apjungti

Virdulys        —

skolinta keptuvė

Jokio sąrašo

Šaukštas peilis šakutė

Užnugaryje.

Rūdys

Ir vanduo.

Taip toli

Kampe

Šalia

Puodelio            [_]7

Įdomaus forma

Banalaus turiniu

Ir lekuojantis

Rudis. Airis.

Žemėlapis

O pačiam pačiausiam

Kampe…

Apsukrus

  Gyvenimo

          Cukrus

2005-07-01
Colonia Agripinensis

Susitikimai


Neišvengiau
Su tokiu Vergilijumi
Pasivaikščioti Dantės keliais
Smagiai susiėmėm apie
Modernybės filosofinį diskursą
Ir nesusišnekėjom

„Vide infra“, išgirdau
„Smotri vyše“ atsakiau
„Verpiss dich! “ sušuko Dievas
(visi manieji dievai vokiečiai)
O terminatorius pagrasino grįžt
Todėl sėdim trise – laukiam

Bet susilaukiau tik priekaištų
Iš dviejų klasikinių rėmų
Kad juodas lietpaltis netinka
Rajonui ir šukuosenai
Grasino fiziniu susidorojimu
Daugybiniais kaulų lūžiais
Bet kostiumas po lietpalčiu
Juos dar labiau suerzintų
Todėl išnykau nelyg
Subtiliausias Sun Tzu

Atsimerkiau kasmėjų sode
Tikėdamasis išvysti Onitsurą
Bet pasitiko sulinkęs seneliukas
Nešantis tuščiausią tuštumą
Nebylioj rimty ir pasikartojime

„Apage Satanas!“ pats sušukau
Aplink baltom minkštom sienom
Ir baltiem minkštiem chalatam
Ir baltom minkštom grotom
Ir  dviem
Baltiem
Buteliam

Iki susitikimų kaip būna


Du
Balti
Buteliai
Nesvarbu ant stalo
Viršum ar
Po juo

Ir
Dviejų
Baltų
Butelių palyda –
Negarbės ir
Nesargyba

Iki
Susitikimų
Akimirką
Pradeda virti
Įvairiaspalviai
Skysčiai

Iki
Susitikimų
Akimirką
Plyksteli
Blitz ginčas
Matysi

Savo
Kūną
(Jam
Newton‘o dėsniai
Joks argumentas)
skrendant

(o
Kraujo
Savybė
Tekėti
Iš nosies
Neišvengiama)

Tik
Tada
Regi save
Tamsumoj mojantį
Vergilijui –
Galandi liežuvį

American dream, tik lietuviškai


… ties raudonų plytų namu,
pradvisusiu pragaro siera, jis
ieškojo laimės.
American dream suradęs
suprato, atsidūręs ten,
kur triukšmas -

Ir nesutriko buvęs kareivis,
sutikęs seną draugą,
liaudyje vadinamą “bomžu”.

Abu apie Nietzsche’s
“linksmąjį mokslą” pašmaikštavo.
Nes abu iš literatūros katedros
tiesiai po “dušmanų” kerzavais
atsidūrę buvo.
O sudužusi praeitis ir
american dream ieška
užtruko…

Katarsis


vaidinu katarsį,
engdamas sniegą
pirštinėta ranka braukdamas
(grublėtą sieną)
stebėdamas pirštinėtą ranką
padengtą baltu
(kraujo)
luobu

tebevaidinu
pasišokuodamas vis
užkandai traukdamas
skystai trypto stiklo
lūpą šluodamas gelsvais
vatos likučiais
nuo barzdos braukdamas
rausvą kiek salsvą
varinį lašą

vis dar vaidinu
nekantriai kosčiodamas
kauliniu batu trypdamas
(skystą stiklą)
žvelgdamas kaulinį batą
tirpstantį tamsokoj
(tulžies)
baloj

ir jau nebenoriu
vaidinti palinkęs
baltoj nevaisingoj
šventvietėj
šaukdamasis
rimbaud poundų
eliotų yeatsų
lorcų

kriokdamas
ant stiklinių
pernykščių
pusryčių

Uvertiūra


tebus paskirta…
Sėdi sau
nelyg galėtum sėdėti jam

Mąstai apie septynias dienas.
Dienos, ir dievas, sutvėręs pasaulį,
Mąstantis aklas dievas,
Puikią terakotą gyvybei drabstantis…

Mąstai sau
    nelyg galėtum mąstyti jai
Prisieki užmiršti kaip šokama milonga
Su peiliais ar be jų vidurdienį.
Kaip tinkamai ryjamas melanžas,
kad akys įgytų ažūro žavą
Kaip geriama juoda kava. Be cukraus.
Ir karčių pupelių kaip.
Kaip juda sąmokslo švytuoklės ir kaip
Judėjimas stingsta po jomis.
Kaip mėnulis krečia gelsvą varškę
Ten žemai, kur ant naktinio Kotbuso.
Cha. Ir šito maža – užmiršti sufijų,
Mažą rubuilį kūdikį, banko depozitą
Pirmojo pragaro rato prakeiksmą,
Užmiršti rašto ir permutacijų dėsnius…

Galiausia sėdi
    galiausiai sėdi tik jiems ir už juos
Aišku, kad lauki. Tik išvaduotojo. Esi
Klastūnas Lokis. Lauki pokalbio, ženklo
Lauki, o ženklai nevaikšto – krinta,
šliaužia

Drebiasi, šoka, bloškiasi, driekiasi, byra,
Bet nevaikšto kaip kalnai

Ir tik tada, kai užmirši
ką ir kaip prisiekei
Ir nejudrius kalnus,
Ir septynias dienas,
Ir sterilią tuštumą…

Sudėsi nenykstantį sapną