Oginskio festivalis gaivina kultūrinę atmintį

Istoriniuose kunigaikščių Oginskių dvaruose Plungėje, Rietave ir Plateliuose tęsiasi pirmasis Oginskio muzikos festivalis – prasidėjęs rugpjūčio 26-ąją jis baigsis rugsėjo 30-ąją.

Po šimtmečio atgimė simfoninis orkestras

Oginskių muzikai atlikti specialiai buvo suburtas Oginskio festivalio orkestras, vadovaujamas prof. S.Domarko. Koncertą vedė Žemaičių dailės muziejaus direktorius A.Bakanauskas. Didingai M.Oginskio rūmų didybei muzika tinka, ji čia anuomet skambėdavo nuolat.

Dalia Stasikėlienė

Oginskių muzikai ir ne tik jai atlikti buvo specialiai suburtas Oginskio festivalio orkestras.

Jame griežė Kauno J.Gruodžio konservatorijos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, Plungės M.Oginskio meno ir Rietavo meno mokyklų styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės.

Rugsėjo 10-ąją įvyko abejingų nepalikęs Oginskio festivalio orkestro, diriguojamo prof. Stasio Domarko, pirmasis pasirodymas.

Pradėdamas koncertą Plungėje, M.Oginskio dvaro žirgyne, jo vedėjas Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas pranešė: “Šiandieną po 104 metų vėl atgyja Oginskio simfoninis orkestras!..“

Oginskio festivalio simfoninį orkestrą subūrė Kauno J.Gruodžio konservatorijos dėstytoja Kristina Domarkienė. Jos iniciatyva orkestro dalyviais tapo Kauno J.Gruodžio konservatorijos (vad. Kristina Domarkienė), Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos (vad. Saulė Domarkienė), Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos (vad. Violeta Gaubytė) bei Rietavo meno mokyklos (vad. Algirdas Jankauskas) styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės, svečiai iš Vilniaus.

Iškilmingas koncertas, pagerbiant šių M.Oginskio rūmų garbingas tradicijas, prasidėjo Mykolo Kleopo Oginskio polonezu “Atsisveikinimas su Tėvyne“. Šis kūrinys tapo pirmojo tarptautinio Oginskio festivalio himnu, kurį pilnutėlė salė išklausė atsistojusi. Koncerto programoje skambėjo M.K.Oginskio, B.Dvariono, A.Vivaldžio, H.Vieniavskio, G.F.Hendelio kūriniai. Solo partijas smuiku atliko tarptautinių konkursų laureatai Lina Marija Domarkaitė, viešnia iš Lenkijos Marysia Dudz, Rygos muzikos akademijos profesorius Andris Baumanis.

Dėkodama ką tik užgimusiam orkestrui ir jo vadovams už puikų pasirodymą, viena iš Pirmojo tarptautinio Oginskio festivalio iniciatorių ir organizatorių Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė kalbėjo: “Padėkime jam augti, nušvieskime jam kelią, kad jis ir toliau gyvuotų“, o žiūrovai negailėjo Oginskio orkestrui aplodismentų ir gėlių.

Tą pačią dieną įvyko iškilmingas Oginskio simfoninio orkestro koncertas ir pilnutėlėje Rietavo šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje.

Publika traukia į Žemaitijos dvarus

Rita Bočiulytė

Pirmasis Oginskio festivalis vyksta visą mėnesį, aplankydamas istorinius kunigaikščių Oginskių dvarus Plungėje, Rietave ir Plateliuose – gaivindamas istorinę kultūrinę atmintį, suburdamas istorijos tyrinėtojus ir menininkus, siekdamas kuo daugiau žmonių sudominti dvarų kultūros paveldu ir garsinti kunigaikščių Oginskių vardą. Pasaulyje labiau žinomas garsusis kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis, bet tyrinėtojai skelbia buvus daugiau nei dešimt Oginskių giminės atstovų, susijusių su muzika. Ir Plungės bei Rietavo kunigaikščių gyvenimas buvo susietas su muzikinės kultūros puoselėjimu – jie čia įsteigė muzikos mokyklas, subūrė orkestrus, rengė koncertus.

Dabar į pirmojo Oginskio festivalio koncertus jų dvaruose gausiai renkasi gero, profesionalaus meno išsiilgusi ne tik vietinė publika. Anot Plungės M.Oginskio rūmuose veikiančio Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus A.Bakanausko, atvažiuoja melomanų iš Telšių, Mažeikių, Palangos, Klaipėdos.

Festivalyje dalyvauja Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos ir Didžiosios Britanijos klasikinės muzikos atlikėjai, vyksta mokslinės konferencijos, S.Tyzenhauzaitės knygos „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ pristatymai, J.Mykolaitytės tapybos ir kraštiečių fotografijų parodos.

Jame sausakimšoje salėje jau griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas prof. J.Domarko, ir tarptautinių konkursų laureatė smuikininkė J.Zajančkauskaitė. Baroko epochos muzikos šedevrų koncertą, vos sutalpinusį visus norinčiuosius jį išgirsti, surengė Nacionalinės premijos laureatas saksofonininkas P.Vyšniauskas ir vargonininkas B.Vasiliauskas. M.Oginskio rūmuose skambėjo reto grožio koncertas “Tylos Labanoro”, kuriame vėlgi grojo P.Vyšniauskas (saksofonas), G.Kovėra (dūdmaišis), T.Kašturevičius (dūdmaišis, Baltarusija) ir R.Kamicaitis (tabla). Po rūmų skliautais aktorė V.Kochanskytė, dainininkė G.Zeicaitė ir pianistė Š.Čepliauskaitė atliko muzikinę literatūrinę kompoziciją „Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis: Tėvynei skiriu – turtus, darbus ir gyvenimą”. Atlikėjos grakščiai supynė kompozitoriaus M.K.Oginskio fortepijoninius kūrinius, romansus balsui ir fortepijonui, laiškų ir memuarų fragmentus, A.Mickevičiaus ir D.Naborovskio eiles, R.Rastausko „Berlynarijų” fragmentus.

Į pirmąjį Oginskio festivalį įsiliejo rugsėjo 22-ąją Plungėje, M.Oginskio meno mokykloje, atidarytas Telšių ir Klaipėdos apskričių meno ir muzikos mokyklų festivalis „Rudens akvarelė M.K.Čiurlioniui“. Jame dalyvauja Plungės M.Oginskio, Klaipėdos E.Balsio, Rietavo meno mokyklų bei Mažeikių ir Telšių muzikos mokyklų styginių orkestrai ir ansambliai.

Užbaigs kunigaikščių palikuonio rečitalis

Baigiamąjį festivalio koncertą skambins Oginskių provaikaitis I.Zaluskis iš Didžiosios Britanijos, pirmadienį surengęs įspūdingą rečitalį Klaipėdoje. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Ramunė Pletkauskaitė

Iki spalio pradžios klausytojų dar laukia susitikimai su Oginskių proprovaikaičiu – kompozitoriumi ir atlikėju Ivu Zaluskiu iš Didžiosios Britanijos, Kauno simfoniniu orkestru, diriguojamu M.Pitrėno, ir dainininke J.Gedmintaite. Festivalyje pasirodys svečiai iš Baltarusijos: vargonininkė S.Nemahai gros D.Bukstehudo, J.S.Bacho, F.Mendelsono ir kitų autorių muziką, Minsko filharmonijos instrumentinis trio „Vytoki” atliks programą “Baltarusijos dvarų muzika” – Mykolo Kazimiero Oginskio, Mykolo Kleopo Oginskio, M.Radvilos, A.Radvilos, O.Kozlovskio, M.Jelskio kūrinius.

Rugsėjo 28-ąją Plungėje bus parodyta graudulinga muzikinė komedija „Vasarvidžio nakties sapnas“ pagal F.Mendelsono-Bartholdy muziką ir V.Šekspyro eiles. Rugsėjo 29-ąją vyks dvi mokslinės konferencijos: Rietave – „Kunigaikščių Oginskių kultūrinės veiklos pėdsakais: praeities atspindžiai, ateities perspektyvos“, Plungėje – „Krikščioniškų tradicijų formavimasis Lietuvoje: Mykolinės Žemaitijos rudens kalendoriuje“.

Rugsėjo 29-ąją Rietave, Oginskių dvaro muzikantinėje, ir 30-ąją Plungėje, M.Oginskio rūmuose, rečitalius surengs Oginskių provaikaitis Ivas Zaluskis iš Didžiosios Britanijos, skambinsiantis Oginskių dinastijos fortepijoninę muziką.

Pirmąją viešnagę ir koncertinę kelionę Lietuvoje I.Zaluskis pirmadienį pradėjo Klaipėdoje, atlikdamas Oginskių giminės atstovų ir savo paties muziką.

Pianistas, kompozitorius ir rašytojas I.Zaluskis – kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio (165-1833) vyriausiosios dukters Amelijos ir ir Karolio Teofilio Zaluskio trečios kartos provaikaitis. Jis gimė 1939-aisiais Krokuvoje, o 1946 metais kaip pabėgėlis atvyko gyventi į Didžiąją Britaniją. Baigęs muzikos studijas, ilgai dirbo dėstytoju, dešimtmetį grojo Londone lenkų įsteigtoje roko grupėje, nuolat domėjosi įvairia muzika, taip pat ir klasikinės bei roko muzikos simbioze. Yra sukūręs miuziklų jaunimui, roko operų, roko simfonijų, “Iškilmingas mišias” solistams, chorui, roko grupei ir orkestrui. 1989-aisiais atsisakęs dėstytojo darbo, I.Zaluskis pradėjo sėkmingai muzikuoti kaip solistas ir atsidavė muzikos tyrinėjimams. Tarp I.Zaluskio knygų apie muziką ir jos kūrėjus yra ir biografinių leidinių apie A.A.Mocartą, F.Šopeną, F.Listą. Jo angliškai parašytas leidinys “Oginskių genealogija” išverstas į rusų kalbą ir šiemet išleistas Minske.

Pastarąjį dešimtmetį I.Zaluskis daug koncertuoja Europoje, savo koncertinėms programoms dažniausiai parinkdamas Oginskių dinastijos atstovų sukurtą muziką ir taip klausytojams pristatydamas M.K.Oginskio ir jo palikuonių kūrybinį palikimą. 1996 ir 1998 metais I.Zaluskis Londone išleido dvi kompaktines plokšteles “Oginskių dinastijos muzika”.

Atliekama Oginskių giminės palikuonio, ji skambės ir pirmojo Oginskio festivalio uždarymo koncerte M.Oginskio rūmuose rugsėjo 30-ąją, simboliškai susiedama praeitį ir dabartį.

Nidos tapytojai – iš Vokietijos muziejaus

Kristina Jokubavičienė

Rytoj 17 val. Prano Domšaičio paveikslų galerijoje Klaipėdoje (Liepų g. 33) atidaroma paroda iš Vokietijos, Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejaus rinkinių – „Nidos tapytojai“. Tarp XX a. pirmoje pusėje Nidos dailininkų kolonijoje buvojusių vokiečių dailininkų paveikslų pamatysime ir vienintelę Vokietijos (ir Europos) muziejuose eksponuojamą Prano Domšaičio drobę „Kaimas Klaipėdos krašte“.

Karlas Knaufas. Kelias link marių (apie 1925). Frydrichas Nythameris. Tinklai ir žvejų valtys (1943).

Užmezgė kontaktus

Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejus gerai žinomas Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojams. Muziejus kaupia ir puoselėja regiono istorinės praeities atminimą. Šešios nuolat veikiančios ekspozicijos skirtos Rytų Prūsijos gamtai, istorijai, žemės ūkio ir pramonės vystymuisi, dailiesiems amatams, kultūros ir mokslo istorijai, tapybos ir grafikos raidai. Muziejuje nuolat rengiamos parodos, sukaupta turtinga leidinių apie Rytų Prūsiją biblioteka, gausus dokumentų ir videoįrašų archyvas.

Kontaktai tarp Vakarų Lietuvos ir Liuneburgo muziejų užsimezgė tuoj po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. 1992-aisiais Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje buvo surengta vokiečių tapytojo ekspresionisto Karlo Oilenšteino (gimė 1892 m. Klaipėdoje, mirė 1981 m. Berlyne) kūrinių paroda, atgabenta iš Liuneburgo muziejaus. 1995 metais Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejus surengė Klaipėdoje dar vieną tapybos parodą – „Nidos dailininkų kolonija“. Didelio vokiečių publikos susidomėjimo sulaukė 2001-aisiais Liuneburge eksponuota paroda iš Šilutės muziejaus rinkinių „Klaipėdos krašto liaudies menas“.

Vertinga kolekcija

Liuneburgo muziejaus dailės skyriuje sukaupta vertinga XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės Rytprūsių dailės kolekcija. Muziejus didžiuojasi garsiausio iš Rytų Prūsijos kilusio tapytojo Loviso Korinto paveikslais ir Karaliaučiuje gimusios vokiečių grafikės Ketės Kolvitc piešiniais. Ekspozicijoje išryškintos dvi temos: Karaliaučiaus meno akademija ir Nidos dailininkų kolonija.

Dailininkų kolonijų judėjimas Europoje prasidėjo XIX a. viduryje: dailininkai, bėgdami nuo civilizacijos, kūrybos vietų ieškojo natūralioje gamtoje, atokiai nuo sparčiai augančių miestų triukšmo, kaimo vietovėse. Jie būrėsi į bendruomenes, kuriose ilgiau ar trumpiau gyvendavo ir kurdavo.

Nidos dailininkų kolonija – viena iš anksčiausiai įsikūrusių Baltijos jūros pakrantėse. XIX a. pabaigoje Nidą, nedidelį žvejų kaimelį, pirmieji atrado rašytojai. Prie jų prisijungė Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir jų mokiniai, taip pat garsūs dailininkai ir kultūros atstovai iš Vokietijos.

Traukė menininkus

Greitai Nida tapo intelektualų būrimosi vieta: tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, mokslininkai Hermano Blodės viešbučio „dailininkų verandoje“ diskutuodavo aktualiais kultūros ir kūrybos klausimais. Nidoje tapė Lovisas Korintas, Oskaras Molis, Eduardas Bišofas ir daugelis kitų. Pranas Domšaitis čia lankėsi 1914-1918 metais.

Nors Nidos kolonijoje dalyvavo įvairių stilistinių pakraipų – impresionizmo, realizmo, simbolizmo, natūralizmo atstovai, Europoje ją ypač išgarsino ekspresionistai Maksas Pechšteinas ir Karlas Šmidt-Rotlufas.

Tapytojas Ernstas Molenhaueris, po uošvio ligos perėmęs viešbutį ir skatinęs dailininkų kolonijos klestėjimą trečiąjį irketvirtąjį XX a. dešimtmečiais, vėliau rašė apie Nidą: „Tai tapybiškas peizažas, kupinas šviesos ir erdvės, vandens ir saulės. (…) Nida tapo susibūrimo vieta menininkams ir visiems žmonėms, ieškantiems nepalytėtos gamtos potyrių ir nekenčiantiems bet kokio sambrūzdžio“.

Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungos sudėtį nutraukė Nidos dailininkų kolonijos gyvavimą, o H.Blodės viešbutyje sukaupta kolonijos dailininkų paveikslų kolekcija 1945-ųjų pradžioje buvo sunaikinta arba išgrobstyta.

Mena „tapytojų rojų”

Nida dažnai buvo vadinama „tapytojų rojumi“. Dailininkus traukė nepakartojama Kuršių nerijos gamta, tradiciniai vietinių gyventojų, žvejų darbai, amatai ir jų gyvenimo būdas. Gamtos motyvai ir žvejų gyvenimo kasdienybė vyrauja parodoje eksponuojamuose paveiksluose.

Parodai Liuneburgo Rytprūsių krašto muziejaus vadovas dr. Jornas Barfodas atrinko penkiasdešimt penkiolikos tapytojų, 1920-1940 m. vasaromis buvojusių Nidoje, darbų.

Didžioji dalis parodoje pristatomų dailininkų yra kilę iš Mažosios Lietuvos, mokėsi Karaliaučiaus meno akademijoje: Eduardas Bišofas, Karlas Buchas, Gertrūda Lerbs, Fritcas Burmanas ir kt. Ernstas Molenhaueris gyveno Nidoje 1924–1944, Karlas Oilenšteinas gimė 1892 m. Klaipėdoje, Haincas Šprengeris nuo 1914 m. gyveno Krante.

Dailininkai išsaugojo ypatingus sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir po karo, gyvendami kitose vietose ir negalėdami atvykti į Nidą, tapė vadinamuosius „prisiminimų paveikslus“. Daugelio parodoje pristatomų dailininkų kūrinių nėra Lietuvos muziejuose, todėl tai puiki proga pamatyti dalelę garsiosios Nidos dailininkų kolonijos palikimo.

Paroda „Nidos tapytojai“ atveria spalvingą ir nepakartojamą Nidos menininkų sambūrio atmosferą.

„Sirenose“ – eskizas

Vilniuje vykstančiame tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ rugsėjo 22-ąją pasirodė du Klaipėdos teatrai.

Rugsėjo 21-ąją Vilniuje prasidėjo 3-iasis tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, kviečiantis praplėšti tradicinės scenos uždangą ir ryžtis teatro intervencijai į kitas teritorijas. Šiemet festivalio tema – teatras ir erdvė.

Į iki spalio 1-osios vykstančas „Sirenas“ savo spektaklius atvežė teatrai iš Belgijos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos. Festivalyje pristatoma tarptautinė premjeras „Liūdnos dainos iš Europos širdies“, su nuolatiniu festivalio dalyviu Belgijos teatru „Victoria“ parengtas meno projektas „Monologai”, britų trupės spektaklis “Nesu si kalbėjimas”. Lietuviškoje programoje rodomi naujausi spektakliai „Vaidinant auką“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Grimo opera“, „Bestuburiada“, „Žmogaus gyvenimas“, „Pagalvinis“, „Nekalti“.

Rugsėjo 22-ąją Klaipėdos Gliukų teatras, kuriam atstovauja režisierius ir aktorius Benas Šarka, „Sirenų“ lietuviškoje programoje suvaidino spektaklį „A Gu Gu“. Taip pat pristatytas režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio „Kelyje į Damaską“ klaipėdietiškas eskizas. Ši A.Strindbergo pjesė, šiemet sausį O.Koršunovo pastatyta Oslo nacionaliniame teatre (Norvegija), dabar žengia į sceną Klaipėdos valstybiniame dramos teatre, spektaklio premjera turėtų pasirodyti lapkritį.

Gdynėje startavo Klaipėdos dienos

Lenkijos Gdynės mieste rugsėjo 22-ąją prasidėjo Klaipėdos dienų renginiai, vyksiantys iki lapkričio pabaigos.

Gdynės miesto rotušės galerijoje atidaryta Klaipėdos fotomenininkų Algimanto Kalvaičio, Algirdo Darongausko, Aleksandro Katkovo fotografijų paroda, kurioje skleidžiasi Lietuvos pajūrio gamtovaizdis ir Klaipėdos architektūra.

Rugsėjo 22-24 dienomis garbės svečio teisėmis Klaipėdos miestas dalyvavo jau tryliktą kartą rengiamoje tarptautinėje rudens gerybių mugėje „Žemės dovanos“. Mugė „Žemės dovanos“ – vienas populiariausių Gdynės mieste vykstančių renginių, kasmet sulaukiantis itin didelio miestelėnų dėmesio. Mugėje klaipėdiečiai pristatė lietuviškos virtuvės tradicijas, tautodailę – tekstilę, keramiką, kalvystės meną, juvelyriką, koncertą surengė folkloro ansamblis „Žilvinas“.

Lapkričio mėnesį Gdynės miesto muziejuje vyks Klaipėdos dailininkų paroda „Klaipėdos menas – 2006“, kurioje bus pristatomi naujausi Lietuvos uostamiesčio dailininkų kūriniai.

Šiemet liepos mėnesį prasidėjusios ir vyksiančios iki gruodžio pabaigos Lietuvos dienos Lenkijoje skirtos Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių 15-osioms metinėms.

Tai didžiausias Lietuvą kaimyninėje valstybėje pristatantis projektas, kurio programą sudaro daugiau nei 100 renginių Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose.

„Lietuvos dienų Lenkijoje – 2006“ garbės globėjai yra Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus ir Lenkijos Prezidentas Lechas Kaczynskis.

Plėtos Vakarų Lietuvos dailės paveldo ir šiuolaikinio meno diskursą

Kristina Jokubavičienė

Rugsėjo 15-ąją Prano Domšaičio galerijoje parodos ir leidinio pristatymu bei pokalbiu apie Klaipėdos ir Kaliningrado kultūrinius ryšius buvo uždarytas pirmasis tarptautinis Prano Domšaičio vardo pleneras-seminaras.

A.Mėčius. Aliuzija. J.Vosylius. P.Domšaičio vaikystės namas. J.Pečerskis. Be pavadinimo.

Kas dveji metai

Po uždarymo plenero organizatoriai – Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius ir Prano Domšaičio galerija aptarė jo rezultatus ir ateities planus. Nutarta, kad tarptautinis Prano Domšaičio pleneras-seminaras bus rengiamas kas dveji metai, kviečiant jame dalyvauti Vakarų Lietuvos, Kaliningrado srities ir kitų šalių įvairių sričių dailininkus.

Pirmajame Prano Domšaičio vardu pavadintame plenere-seminare buvo akcentuojamos sąsajos su tapytojo kūryba ir aplinka, formavusia jį kaip dailininką, – Mažąja Lietuva. Dailininko vardas plenerui turėtų likti kaip įpareigojantis krikštavardis, o kiekvienas kitas pleneras įgis savo temą, plėtojančią Vakarų Lietuvos dailės paveldo ir šiuolaikinės dailės diskursą.

Pajautė savaip

D.Vaičekauskas. Peizažas „Alyvos”. N.Janekina. Mėlynas vanduo.

Pirmajame plenere dalyvavo įvairaus amžiaus, skirtingų mokyklų ir savito kūrybinio braižo dailininkai ir, vertinant parodos rezultatus, tai turėjo prasmę. Tai pat buvo teisingas sprendimas padaryti pertrauką tarp plenero ir jo baigiamosios parodos. Dailininkai turėjo tris mėnesius apmąstyti, išplėtoti ir įgyvendinti gausius meninius įspūdžius, patirtus plenero metu.

Parodoje, kurioje išsiteko 28 kompozicijos, atsiskleidė, kad dalyviai kiekvienas savaip pajautė dailininko, gyvenusio ir kūrusio XX a. pradžioje, aplinką ir gana aiškiai formulavo santykį su jo kūrybos idėjomis. Klaipėdiečių darbuose šis ryšys išryškintas per konkrečias Kaliningrado srities vietas (Svetlogorskas, Gajevas ir kt.) ir yrančio kultūrinio paveldo objektus. Dalyvių iš Kaliningrado darbuose vyrauja bendresni pajūrio gamtos motyvai.

Peizažai – vizijos

Natalijos Voronovos pastelėse atgijo romantizuoti jūros ir miškų vaizdai, pateikti emocionaliai ir nuotaikingai.

Jevgenijaus Pečerskio darbuose pajūrio vizijos įgijo abstrahuotą dekoratyvų charakterį. Autorine technika atliktose kompozicijose vyrauja apibendrintų plokštumų ir detalių ritmika.

Akvareliškai skaidrūs, geltonos spalvos tonais mirgantys Sarkiso Gogoriano paveikslai, vaizduojantys Prano Domšaičio sodybą, buvusio Kropynų kaimo kapines, skleidžia idealizuotos realybės ir nostalgiško sapno nuotaiką. Kitose realistine maniera nutapytose nedidelio formato S.Gogoriano drobėse užfiksuoti paprasti ir jaukūs kraštovaizdžio kampeliai: pamarys, kaimo sodybos su gandralizdžiais.

Didžiausias plenero atradimas – jauna ir perspektyvi tapytoja Natalja Janekina. Dailininkė dažnai lankosi mūsų šalyje, yra dalyvavusi plenere Druskininkuose, kovo mėnesį Kaune vykusi personalinė tapytojos paroda turėjo didelį pasisekimą. N.Janekinos peizažuose pavergia spalvos meistrystė ir subtili nuotaikų bei potyrių raiška. Tai jausmo tapytoja. Svetlogorske N.Janekina stebino visus plenero dalyvius ypatingu darbštumu ir – batų tepalu, naudojamu vietoj dažų. Statiškos frizinės kompozicijos peizažai-vizijos jau pirmomis plenero dienomis tirštai nuklojo „Pasakininko namo“ holo grindis.

Įkvėpė aplinka

Stipriausias kontrastas visoje parodoje – D.Vaičekausko dekoratyvios, vitražiškos, atrodo, vienu ypu nutapytos atvirų spalvų kompozicijos. Jose originaliai perteikiamas civilizacijos ir gamtos susidūrimas, pirmojo įspūdžio šviežumas.

J.Vosylius, sugretindamas peizažo motyvus, konkrečius pastatus ir kasdieniškus daiktus, metaforiškai ryškino kelionės į praeitį temą. Simbolinėse jo paveikslų prasmėse visada slypi lengva ironija: P.Domšaičio gimtojo namo motyvas išplėtojamas į daugiaklodę vaikystės reminiscencijų kompoziciją, kurioje dera ir natūralistiškai nutapytos daržovės, rakandai, ir viską smalsiai stebinčios žmogystos profilis.

Arūnas Mėčius retai tapo peizažus. Įprasta dailininkui klasikinės tapybos imitavimo maniera suteikė architektūrinio paveldo objektams naujas konotacijas, atskleidė permainingos krašto istorijos vingius. Paslaptingos pilies liekanų, Pabėtų bažnyčios griuvėsių motyvus praturtino išraiškingas faktūrinis sprendimas.

Linas Julijonas Jankus ekspresyviais, stambiais potėpiais nutapytose drobėse emocionaliai perteikė besikeičiančias Svetlogorsko (buv. Rūsių), Bitėnų kraštovaizdžio būsenas.

Plenero-seminaro parodą numatoma perkelti į Šilutės muziejų.

Menininkų duetas – apie meilę

D.Labutis ir A.Šlipavičius įsitikinę: kur du – trečias nereikalingas.

Darius Vaičekauskas

– Sveikas, Dainiau, čia Artūras, kaip gyvuoji?

– Sveikas, Šlypai, šimtą metų nesimatėm, gyvuoju gerai.

– Žinai, Dainiau, turiu idėją.

– Klausau.

– Darom parodą. Apie meilę. Vyro meilę moteriai.

– Darom. Kur?

– Klaipėdoje. Parodų rūmuose. Mus ten Darius kviečia.

– Būtinai. Tik paskambink veliau. Dabar užimtas. Dalyvauju atidaryme.

– Kur?

– Klaipėdoje. Parodų rūmuose…

D.Labučio „Tarnybinis romanas I, II”.

Pokalbis mobiliaisiais telefonais parodinėje erdvėje nutrūksta. Menininkai. Ko norėt. Jiems viskas galima… Rubabos garsai, žvangučių skambėjimas ir nuogų kojų šokis. „Menininkas tapo, o inspiruotas tapymo – kuria muziką”. Lakuotais nagais tapydamas muziką duetas pradeda siurrealistinį dailės ir muzikos spektaklį. Kur du – trečias nereikalingas. Kolektyvinio bendradarbiavimo strategijos rezultatas – pasakojimas apie moters ir vyro santykius. Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatomas Artūro Šlipavičiaus ir Dainiaus Labučio bendras projektas „Duetas”.

„Naujojo meno” pasaulio kūrėjas, avangardinės muzikos grupės „Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“ magiškasis avataras ir žinomas tapytojas A.Šlipavičius pokštauja ir vėl. Šį kartą bendrą projektą kuria kartu su žinomu žurnalistinės fotografijos atstovu, džiazo atlikėju bei koncertų kolekcionieriumi D.Labučiu.

Jų meninis projektas „Duetas” susideda iš bandymų į vieną visumą sujungti skirtingas meno rūšis – tapybą, fotografiją, objektus, videomeną ir muziką.

Kuriamos vienalytės instaliacijos tikslas bei atskiruose kūriniuose pasikartojantys leitmotyvai – vyras, moteris, jų santykiai, kurių raiškos aukščiausia ir nepaaiškinama forma – meilė. Skamba banalokai… Tačiau profesionalių meno pokštininkų kritiškas bei įžvalgus estetizuotos išraiškos žaidimas pateisinamas. Siurrealistine forma šokyje susipynę kūnai, plunksnose skendinčios „gyvenimo moterys”, dekoratyvių gėlyčių raštais dengiamas goslus nuogumas svaigina ir vis labiau klampina į malonaus pasimėgavimo laukimą. Ar ne per daug saldu? Cukrų rūgštimi atskiedžia aptriušusio brezento dėmėje perlaužtas moters šokis. Aštrių varžtų fone skęstantys vyro ir moters siluetai, televizoriaus ekrane demontuojamas ir deginamas fotelis padvelkia romantizmą niveliuojančia buitine kasdienybe. Įnoringas pasakojimas apie lyčių santykius išlaiko

Tapyba dar gyva

Akvilė Eglinskaitė

Rugsėjo 21-osios pavakarę Klaipėdos dailės parodų rūmuose sumišo kvapai. Po tik prieš porą mėnesių pasibaigusių renovacijos darbų nespėjusį išsisklaidyt dažų dvelksmą užgožė rūkytos žuvies aromatas. Tačiau į didžiąją ekspozicijos salę žmonės gausiai rinkosi ne dėl pamarietiškų vaišių. Rudeniškos puokštės ir obuolių pintinė svečių rankose buvo skirtos vakaro kaltininkui – Linui Julijonui Jankui.

Atstovauja tradicijai

Skambiai ir panegiriškai norisi pristatyti docentą, tapytoją, Lietuvos dailininkų sąjungos narį ne veltui. Šią vasarą birželio 29-ąją L.J.Jankus šventė 60-ąjį gyvenimo jubiliejų. Galbūt tai buvo viena iš priežasčių surengti retrospektyvinę dailininko tapybos darbų parodą. Tačiau parodos atidaryme tapytojas Aloyzas Stasiulevičius pabrėžė – pagrindinis ekspozicijos tikslas įrodyti, jog tradicinė tapyba Lietuvoje dar gyva ir tikrai nemerdinti.

Nors toks teiginys dažnai sukelia polemiką. Vyrauja nuomonė, jog tradicinė tapyba prieina ribą, kada jos išraiškos priemonės jau išsemtos. Ar išties gražiai skambantys vertinimai „ištikimybė stiliui“, „laipsniškas brendimas“ asocijuojasi su nuolatiniu trypčiojimu vietoje, nebeturėjimu ką pasakyti? Taip, šiuolaikinė menininkų karta ieško naujų kūrybos realizacijos būdų ir niekuomet neapsistoja ties viena idėja arba tiesiog neranda tokios, kurios siektų nepaprastai atkakliai ir suteiktų jai didžiulę jėgą.

Unikalus ištikimybe

Suvokdamas, kad tradicinė tapyba mažai ką bedomina, klausdamas savęs, kodėl tapo vis tą patį motyvą, L.J.Jankus unikalus savo ištikimybe. Gimtajam kraštui, tradicijai, tapybos motyvui, stilistikai. Nuo pirmųjų paveikslų, sukurtų 1961 metais, tik pasirinkus dailininko kelią, L.J.Jankus yra nutapęs daugiau nei 1000 drobių. Didžiąją dalį sudaro peizažai.

Dailininko kūrybą apibūdina santykis su gamta – tai emocionaliai perteiktas spalvų, šviesos ir šešėlių mirgėjimas, sukurtas pripažįstant kolorito primatą. Peizažai pasižymi stabilia kompozicija bei impresionistine spalvų žaisme.

Pats dailininkas yra pasakęs, jog tapyba – tai vis aukštesnės kokybės siekimas, vis tikslesnių spalvų sąskambių ieškojimas. Pastaruoju metu išsitrynus peizažo, kaip žanro riboms, pamariškio kūryba tampa aktuali kaip žanro grynuolis, impresionistinio tapymo gamtoje tradicija.

Sugrįžo į gimtinę

Gimęs pamario krašte, dar nuo tėvo pečių išvydęs Kuršių marių, prieplaukų su laivais ir Vilhelmo kanalo vaizdus, pasiliko prie jų visam laikui. Nepaviliojo dailininko Vilniaus kultūros glėbys. 1964-aisiais išvykęs studijuoti į Vilniaus dailės akademiją (tada dailės institutas), dėstęs dailę Vilniaus Gedimino technikos universitete bei dešimtmetį vadovavęs Dailės katedrai šiame universitete, neatlaikęs gamtos ir ramybės traukos, L.J.Jankus 1999-aisiais grįžo į Klaipėdą. Čia tęsia iš tėvo paveldėtą pedagoginę veiklą, o nuo 2004-ųjų vadovauja KU Menų fakulteto Dailės katedrai.

Gimtuosiuose Pjauluose apsistojęs dailininkas toliau teptuku, tonais bei atspalviais ieško vandens, dangaus ir kranto sąskambio, lieka ištikimas savo kūrybos credo bei tapybos motyvui, o personalinėse parodose teigia: po pamario dangum „viskas tas pats, tik viliuosi, gal kiek brandžiau, tobuliau“.

Traukia gelmė

Lankytojus Dailės parodų rūmuose pasitinka dailininko autoportretas, kviečiantis atsigręžti į beveik keturių dešimtmečių kūrybinį palikimą. Simboliškai, prieš atsiveriant Mažosios Lietuvos peizažams, eksponuojamas dar devintoje klasėje nutapytas paveikslas „Van Gogo batai“, kviečiantis pasivaikščioti po L.J.Jankaus kūrybines erdves.

Dominuojantis pamario gamtos motyvas, platūs impresionistiški potėpiai, potamsis koloritas neleidžia sumaišyti tapytojo braižo su niekuo kitu. Įžengus į salę, mirgantys vibruojančiu potėpiu paveikslai užburia monumentaliu vientisumu. Drobės, atrodo, skiriasi tik formatu ir minimalia peizažo motyvo slinktimi – sodyba, prieplauka, medžiai, tiltas per kanalą, – tačiau viskas tapyta viename landšafte, viena ir ta pačia palete, gal šiek tiek kintančiu paros ar metų laikų periodu.

Ankstyvųjų drobių tamsesnę, sodresnę spalvų gamą šiek tiek sušvelnina lengvesnė ir šviesesnė naujųjų darbų nuotaika. Tačiau visuose paveiksluose traukia gelmė. Galbūt dėl vandens motyvo, tamsaus kolorito dominantės, o gal dėl nostalgiškos Mažosios Lietuvos kultūros konteksto pajautos. Romantiška paslaptimi apgaubti griuvėsiai drobėje „Mažoji Lietuva“, šešėlių žaismas medžių šakose prie Vilhelmo kanalo, vandens atspindžiai Drevernos prieplaukoje ar Pakalnės vingiuose…

Ir skeptikams

A.Šlipavičiaus diptikas „Pokalbis apie meilę”. D.Labučio ir A.Šlipavičiaus diptikas „Vandens ir žemės sąjunga”. A.Šlipavičiaus „Lūžęs šokis”.

Parodoje galima išvysti keletą konstruktyvesnių kubistinės struktūros bandymų ankstyvuosiuose darbuose, pamario peizažų kontekstą papildo senųjų žvejų portretai bei Pjaulų tvarte tapyti aktai.

Kad menas, nesvarbu tradicinis, modernus ar profesionalus, taptų svarbiu visuomeninio kultūrinio gyvenimo faktu, jam būtinas dėmesys. Tikėkimės, kad retrospektyvinė L.J.Jankaus tapybos paroda, Klaipėdoje veiksianti iki spalio 22-osios, vėliau keliausianti į Vilnių bei Karaliaučių, taip pat parodos katalogai bei virtuali galerija internete sudomins žiūrovą.

Tai jam leis išsamiau pažinti molbertinės tapybos tradiciją Lietuvos dailės kontekste. Norisi tikėti, kad impresionistine maniera perteikta pamario krašto kultūra bei specifinis peizažas sulauks atgarsio ir tarp tradicinės dailės skeptikų lygsvarą, nenuslysdamas į paviršutiniškumus.

Šią kuklią subjektyvią interpretaciją nutraukia atsklindantis „Naujojo meno” pasaulio mago balsas, negalintis nedainuoti apie meną:

Paukščiui – dangus

Dangui – žvaigždės

Žvaigždėms – amžinybė

Amžinybei – išmintis

Jūrai – vanduo

Vandeniui – bangos

Bangoms – vėjas

Vėjui – laisvė

Žmogui – gyvenimas

Gyvenimui – mirtis

Mirčiai – tamsa

Tamsai – šviesa

Jausmui – kūnas

Kūnui – siela

Sielai – menas

Menui – menas…

Menas – ne tik menui. Menas – žiūrovams. Paroda „Duetas” Klaipėdos dailės parodų rūmuose svečiuosis iki spalio 22-osios. Užsukite.

Kinas užmetė „Tinklus“ ir supančiojo

Rita Bočiulytė

Rugsėjo 4-ąją startavęs Vilniuje, 8-14 dienomis savaitei užsukęs į Klaipėdą, 15-26 dienomis vėl sugrįžęs į Vilnių, rugsėjo 27-30 dienomis 8-asis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“ finišuos Šiauliuose.

Į „Tinklų” kiną senajame tabako fabrike klaipėdiečiai ėjo net per lietų. Šiemet uostamiestyje „Tinklų” festivalio filmus kasvakar žiūrėjo po kelis šimtus žmonių. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

„Festivalis gimė kaip kultūros akcija, kuria siekta pajūryje ir Vilniuje sukurti reguliariai vyksiantį renginį, galintį suburti įvairių polinkių publiką ir padovanoti jai nestandartinę kino šventę”, – sakė „Tinklų” festivalio direktorius Arturas Jevdokimovas.

Per aštuonerius metus festivalio geografija išsiplėtė nuo Klaipėdos ir Ventės rago iki Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Palangos ir Trakų.

Anot A.Jevdokimovo, šiemet Klaipėdoje kiekvienas filmų seansas pritraukė apie 400 žiūrovų. Visai savaitei apleistas Klaipėdos tabako fabrikas tapo intelektualaus jaunimo susibūrimo vieta. Žiūrovai pamatė per 140 trumpametražių filmų iš 24 pasaulio šalių ir aktyviai balsavo už patikusius filmus.

Rugsėjo 22-ąją, susumavus Klaipėdos ir Vilniaus žiūrovų balsavimo rezultatus, sostinės „Skalvijos” kino centre paskelbti publikos prizus – Auksinio, Sidabrinio ir Bronzinio žiūrovo skulptūrėles – pelnę filmai.

Prizas „Auksinis žiūrovas“ iškeliaus į Suomiją režisieriui Jalmariui Helanderiui už vaidybinį filmą „Retos eksporto prekės, reg.“ (2003). Šis filmas surinko daugiausia publikos balsų, tapo šiųmečių „Tinklų“ favoritu.

„Sidabrinis žiūrovas“ atiteks Baskų krašto (Ispanija) režisieriui Chosė Mari Goenagai už vaidybinį filmą „Suderinimas“ (2005).

„Bronzinis žiūrovas“ bus išsiųstas į Belgiją režisieriui Ksavjerui Diskeuvė už vaidybinį filmą „Revoliucija“ (2006).

Ketvirtoje vietoje liko animacinis filmas „Sapnų nykštukai“ (2006, Latvija, rež. Dacė Ridūzė). Penktas – dokumentinis filmas „Paskutinis šuo Ruandoje“ (2006, Švedija, rež. Žanas Asuras). Šeštąją vietą užėmė muzikinis videofilmas „Obuolys ant obels“ (2006, Vokietija, rež. Astrida Rieger ir Zeljiko Vidovic), septintąją – „Užstrigusi tualete“ (2006, Prancūzija, rež. Flores).

Po prizų teikimo buvo rodoma speciali programa „Populiariausi festivalio „Tinklai – 2006” filmai“.

Ką apie „Tinklus” ir jų kiną mano klaipėdiečiai, nekomercinio kino fanai? Įspūdžiais paprašėme pasidalinti septyniolikmetę gimnazistę Viktoriją Ivanovą, ekologą Erlandą Paplauskį ir teatrologę Gitaną Gugevičiūtę.

Nuliūdino ir nuvylė nuobodulys

V.Ivanova: Vos prasidėjus rugsėjui, ore juntama artėjančių “Tinklų” nuotaika. O nuo atidarymo dienos net nėra klausimo, kur susitiksim su draugais. Savaime suprantama, kad prie senojo tabako fabriko, kur ir vyksta lauktasis festivalis.

Tačiau, kad ir kaip opimistiškai verinčiau šį festivalį, šiemet mane jis nuliūdino. Nepaisant to, kad pirmas vakaras buvo išties puikus, – sužavėjo Baskų krašto programa, o filmai “Karas”, “Alicijos akys” ir po jų sekęs paskutinysis vakaro filmas, kurio pavadinimo nebeprisimenu, įstrigo labiausiai iš visų šiemet matytų “Tinkluose”, bet kiti jų vakarai nuvylė. Gerą filmą pamatyti buvo retenybė, net ėmiau abejoti, ar išvis vykdoma kokia nors atranka trumpametražiams, patenkantiems į programą.

Seansų pabaigose vis dažniau buvo galima išvysti miegančius jaunuolius. Žinoma, galima sakyti, kad tai, matyt, ne tik dėl švelnaus nuobodulio, bet ir dėl išgerto alaus, kurio buteliai vis garsiau skimbčiojo pašonėse kasvakar.

Nesu nusiteikusi prieš pora buteliukų per vakarą, bet šiemet vis dažniau pasigirsdavo tokios kalbos, kaip “einam gal alaus nusipirkt, vis tiek nieko gera nerodo”. Ir dėl to kaltas, manyčiau, ne abejingumas ar kažkas panašaus, o tiesiog nesudominantys filmai. Vis bandoma parodyti kažką tokio, o daugelio rezultatas – šnipštas. Apskritai žmonės, ištvėrę abu vakaro seansus ir nepraleidę nė vieno filmo, buvo laikomi didvyriais… arba idiotais.

Tai, kad filmai buvo mokami, nepiktino, nes sakantys “geriau jau bambalį nusipirkt” būtent tai ir galėjo daryt. Buvo šiek tiek atsijota publika. Šiek tiek.

Sužavėjo prancūzų akordeonistas ir žonglierius. Abu savo pirštų miklumą įrodo puikiai – vienas beprotišku greičiu pirštais šuoliuodamas per akordeono klavišus, kitas svaidydamas kamuoliukus, kėglius ir net plunksnas į orą. Gražiai susižaidė menininkai. Nuteikė prancūziškai. O dar prieš prancūzų kino programą… Tik erzino po kiekvieno įdomesnio (ar tiesiog kito) triuko pasigirsdavę žiūrovų plojimai. Nederėjo su prieš pasirodymą nuskambėjusiu sakiniu: “Nepamirškite, jog tai ne cirkas”. Taip, tai buvo ne cirkas, o žavus, meniškas pasirodymas, todėl ir krito iš konteksto tas rankų klapsėjimas po kiekvieno į orą išmesto kamuoliuko.

Net jei po kai kurių filmų iš senojo tabako fabriko išeidavau lyg maišu trenkta (ne gerąja prasme), nesigailiu, kad mačiau turbūt visus šiemetinio festivalio į Klaipėdą atvežtus filmus. Jei tik turėsiu galimybę, eisiu į jį ir kitąmet. Vis dėlto “Tinklai” supančioja.

Žvejoja mąstančius ir kūrybingus

E.Paplauskis: Šiemet mačiau ne tiek jau daug programų, nes savaitgalį turėjau išvykti. Tačiau buvo labai įdomi “Europos Trumpai XII: Moteris ir humoras” programa, vykusi rugsėjo 8-ąją. Ypač sužavėjo režisierės Blankos Li filmas “Baisus nerimas”. Choreografiškas filmas labai tiksliai ir su humoru atskleidė nūdienos moters stresinį būvį. Ruth Meehan filmas “Ir Raudonasis žmogus pažaliavo” pakerėjo savo trumpa gracinga forma, o Christine Rabette filmas “Merci” apie skaidrinančią juoko galią užbūrė turbūt visus. Niekada nematyta baskų programa nesudarė kažkokio egzotiškumo įspūdžio, net keturi filmai, mano nuomone, buvo tiesiog geri trumpi filmukai. Ypač smagu buvo žiūrėti “Mūsų buvo maža” ir “Suderinimas”.

Beje, “Tinkluose” nustebino vietoj Lenkijos kino programos parodyta praėjusių metų žiūrovų išrinktų geriausių filmų programa. Vienas multfilmas, nepamenu pavadinimo, šokiravo. Pirmiausia ne turiniu, kokių jų nebūna… Nustebino tai, kad niekuo ypatingą multfilmą žiūrovai taip aukštai reitingavo. O to filmuko apie spalvų pasaulyje atsiradimą esmė, kad Dievo nepalaiminti ir Ievos nuslėpti vaikai pajuodo ir atskilo nuo palaimintų baltųjų į Afrikos žemyną. Rasizmas glūdi užslėptas lietuvių kraujyje?

Festivalis stebina puikia organizacija. Turint omeny tuos minimalius resursus, skiriamus nekomerciniams meno projektams, organizatoriai sukasi stebėtinai gerai, prigalvoja visokių naujovių. Štai ir šiemet įtraukta cirko programa, anksčiau buvo žavūs žiūrėjimai ant tinklų Ventėje, taip pat Teatro aikštėje.

Festivalis ypač žavi tuo, kad jame nuolat renkasi minios gražaus neformalaus jaunimo, aiškiai turinčio gyvenime kitokių aspiracijų nei “babkių kalimas”. Festivalyje nuolat būna ne tik kinematografiškais sprendimais žavių projektų, bet ir stulbinančių egzistencinėmis įžvalgomis. Man, besidominčiam ekologine pasaulio būkle ir stebinčiam komercinio pasaulio nuolatinį įžūlėjimą, verslo magnatų siekį visaip bukinti jaunimą, idant užaugtų nemąstanti darbo vergų karta, negebanti kovoti už savo teises, – smagu matyti didelį jaunimo susidomėjimą “Tinklais”. Tokio nekomercinio kino reikalingumas yra tiesiog neįkainojamas. Klaipėdoje ne debilams skirtų filmų pasitaiko 1-2 per metus, todėl toks festivalis yra tiesiog išsigelbėjimas. Tikiuosi, kad išlikus šiam festivaliui užaugs ir nauja karta, jaučianti gilų pasišlykštėjimą niekinga holivudine produkcija. Tad toks ir reikalingumas tokių projektų – jeigu visuomenė siekia išlikti ori ir sąmoninga, jai būtinas ir kokybiškas menas. Kalbant apie didelio biudžeto filmus, galima pastebėti tokių filmų priklausomybę nuo didelių pinigų, todėl kartais sunkiau išgauti tikrą nepriklausomą meną. O mažosios kino formos dažnai stebina gilumu, meninėmis išraiškos formomis, galima sakyti, čia galima rasti to tikrojo kūrėjo žaidimo.

Turbūt negalėčiau būti objektyvus vertintojas, nes esu kažkiek ir šio festivalio aistruolis. Man tai gaivaus oro gurkšnis vis labiau besistiklainizuojančioje ir besiakropolizuojančioje Klaipėdoje. O jo ateitis priklauso nuo to, kiek dar Lietuvoje liko sveikatos. Kai baigsis paskutiniai psichinės sveikatos likučiai – numirs ir “Tinklai”. Jie žvejoja mąstančius ir kūrybingus žmones ir suteikia galimybę nors retkarčiais jiems susitikti ir šnektelėti apie šį bei tą pertraukėlių tarp filmų metu. Aš asmeniškai šio festivalio metu visada sutinku daug mielų seniai matytų bičiulių. Juos nesunku čia ir surasti minioje, nes barbės ir barbiai čia neužsuka. Jiems nėra ką čia veikti. Tai dar vienas šio festivalio pliusas.

Gurkšnis oro dūstantiems

G.Gugevičiūtė: „Tinklai“ – gurkšnis oro dūstantiems be normalaus kino Klaipėdoje. Čia be jokios pompastikos. Atrodo, kad greitai jie vieninteliai (jeigu neliks ir „Kinopolio“) besuteiks progą pamatyti tikrą Kiną. Nors ir mažųjų formų, bet Kiną, o ne tą „kasinę“ pornografiją, rodomą ant kiekvieno kampo. Jei ne „Tinklai“, pagal kino situaciją Klaipėda užimtų paskutinę vietą Lietuvoje. Į Vilnių važiuoti pasižiūrėti gero filmo „truputėlį“ per brangu, todėl džiaugiuosi, kad bent vieną kartą per metus tai galima padaryti ir neišvykus iš miesto. Taip pat kiekvienais metais pasidžiaugiu, kad „Tinklai“ vis dar vyksta, nes su nerimu laukiu dienos, kai senasis tabako fabrikas taps parduotuve, miesto valdžiai nešančia kur kas daugiau naudos nei kažkokie kultūriniai susiėjimai „netradicinėse erdvėse“.

Festivalis suteikia progą susipažinti su įvairių šalių kinu. Per aštuonerius metus ištikimi festivalio žiūrovai, matyt, jau susidarė tam tikrą požiūrį į rodomus filmus ir tam tikrą nuomonę apie konkrečių šalių kinematografiją. Aš pati stengiuosi nepraleisti Suomijos programos, simpatizuoju estams ir visada laukiu lietuviško kino naujienų…

Smagu, kad festivalis atsinaujina. Gaila, kad neteko pamatyti prancūzų menininkų Dž.Tomaso ir Ž.F.Bajė muzikos sintezės projekto – spektaklio „Duetas“, bet, įsivaizduoju, kad tai dar viena priežastis sveikinti festivalio rengėjus, tokiu būdu pas save pasikvietusius ir kitokių polinkių turinčią publiką.

Na, o simbolinis mokestis – irgi festivalio naujovė – reikalingas. Truputėlį drausmės ir tam tikros žiūrovų atrankos reikia, kad šventės vieta netaptų tik „nemokamu“ plotu su puikia programa.

Liana Ruokytė: „Prasmę randu kasdien“

Kęstutis Meškys

Nors Klaipėdoje ji nedažnas svečias, Lianą Ruokytę pažįsta daugelis klaipėdiečių.

Lietuvos kultūros atašė Švedijoje Liana Ruokytė įsitikinusi, kad jūriniai miestai visada buvo ir bus labai svarbūs tarptautinėje komunikacijoje ir Klaipėda tokia gali būti. Vlado BRAZIŪNO nuotrauka

Palikusi mūsų pajūrio krantus prieš 15 metų – ir tuomet, dar 1991-ųjų sausio 13-ąją stovėdama Stokholmo aikštėje tarp protestuojančiųjų prieš agresiją Baltijos šalyse, ir vėliau, dirbdama Švedijos radijuje ir kalbėdama apie mūsų jaunos nepriklausomybės reikalus, ir šiandien, jau eidama atsakingas Lietuvos kultūros atašė Švedijoje pareigas, organizuodama daugybę reikšmingų, Lietuvą svetur pristatančių kultūros, meno renginių, – ji nė dienos nepraleidžia negalvodama apie Lietuvos, gimtojo uostamiesčio kultūros reikalus.

Visuomet energinga, pilna sumanymų, atvira naujoms idėjoms ir bendravimui, šiąvasar atšventusi pirmą rimtą jubiliejų, ji ir toliau sėkmingai tęsia mūsų kultūros ambasadorės darbus, apie kuriuos, mūsų kultūros aktualijas, naujus sumanymus ir kalbėjomės.

– Bet kuri sukaktis – proga atsigręžti į praeitį ir nuveiktus darbus. Kas toje praeityje Jūsų gyvenime buvo svarbiausia, reikšmingiausia?

– Nesureikšminu savo buvimo žemėje ir nematuoju jo kokiais nors prasmingais darbais ar nuopelnais. Įvairūs pasiekimai nėra pats svarbiausias dalykas, svarbiausia gyvenime – gyventi. Juk išties, tai ką mes kiekvienas veikiame, yra tik mažytė dalelytė į visuotinį gražesnio gyvenimo kūrimo procesą. Kiekvienas, patikėkit, turi savo originalią paskirtį šioje žemėje. Viso labo esu tik sraigtelis tame mechanizme (kuris, beje, galėtų puikiausiai veikti ir be manęs), savo šalies tarnas, atstovaujantis mūsų kultūrai užsienio šalyje. Tad ir tie darbai matuojami kitais vienetais.

Man tiesiog patinka dalyvauti kūrybiniame procese, daryti tai, ką galiu daryti su meile ir atsidavimu. Pažvelgus atgal, per tiek metų buvo įgyvendinta galybė įvairių vienu ar kitu aspektu svarbių, valstybinės reikšmės projektų. Kaip antai dvimetis muzikinių mainų projektas “Muzikos saitai: Švedija – Lietuva 2002-2003” arba Lietuvos dalyvavimas viešnios teisėmis svarbiausioje Skandinavijos knygų mugėje Geteborge “Bok & Bibliotek – 2005”. Bet visa tai juk bendram tikslui, – kad mus pastebėtų, kad sužinotų apie mūsų kultūrinį ir kūrybinį potencialą, kad mus pagaliau gerbtų ir su mumis skaitytųsi.

Labiausiai turbūt džiaugiuosi, kad pavyko pralaužti ledus literatūroje. Juk apie 1992-uosius buvo vos trijų lietuvių autorių knygelės išverstos į švedų kalbą, o šiandien turime jau 23, ir mūsų autorių vertimai be didelių papildomų pastangų recenzuojami pagrindiniuose Švedijos dienraščiuose kartu su pasaulinio lygio grandų kūriniais. O jei negalime pristatyti savo knygų kitomis kalbomis, tai kaip pasaulį įtikinsime, jog turime literatūrą? Nėra literatūros – nėra ir kultūros, jei nėra kultūros – tai nėra ir tautos…

Rezultatus, žinoma, malonu sumuoti, bet pasitenkinimą pajuntu ir savo vietą suvokiu būtent toje kasdienėje, nematomoje veikloje, kurioje ir galiu užčiuopti, ar veikiu ką nors čia prasmingo, svarbaus, ar ne.

– Ar daug Skandinavijos šalių gyventojai žino apie Lietuvą, jos šiandieninį gyvenimą?

– Vietiniai švedai žino ir daug, ir mažai – priklausomai nuo išsilavinimo, nuo to, kokią spaudą skaito. Ne paslaptis, jog yra dar tokių, kurie painioja Baltijos šalių sostines, tačiau bendras supratimas ir žinios apie mūsų šalį yra išties ūgtelėjusios. Dažniausiai kartojamos teigiamo pobūdžio frazės, minint Lietuvos vardą, pvz., „teatrinė šalis“, „krepšininkų tauta“, „pigi ir ekologiška“ etc. Didelį poveikį šalies įvaizdžiui daro ir mūsų kultūros užauginti vardai, įgavę pasaulinį pripažinimą. Todėl ypatingą dėmesį reikėtų skirti įvairių sričių menininkų, mokslininkų, kultūros veikėjų ugdymui ir pristatymui.

Ką tik uždarėme visą vasarą Visbyje, šiuolaikinio meno centre „Baltic Art Center“, veikusią Jono Meko retrospektyvinę parodą „Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais“, iki šiol didžiausią Skandinavijoje. Manote, kad lankytojai plūdo į parodų centrą lietuvių kultūros „paragauti“? Ne, traukė Jono Meko vardas, vieno žymiausių pasaulio avangardinio kino kūrėjų ir puoselėtojų, „Anthology Film Archives“ Niujorke įkūrėjo vardas. Tik vėliau parodos lankytojai suvokdavo, jog šis garsus menininkas yra lietuvių kilmės. Mums tiesiog pasisekė, kad jis gimė Semeniškėse, o ne Niujorke…

– Masinės nuomonės formavimas apie Lietuvą turbūt efektyviausias padedant žiniasklaidai?

– O! šis Lietuvos įvaizdis Švedijos žiniasklaidoje nuolat keičiasi – tarsi kokie „amerikietiški kalneliai“: tai visa žiniasklaida gausiai liaupsina vieną ar kitą lietuvių kultūros apraišką ar pasiekimą – toks buvo Lietuvos paveikslas, sukurtas daugybės publikacijų Geteborgo knygų mugės metu ir po jos, tai pirštu bado į mus, sakydami, jog mes nusikaltėlių tauta. Užtenka vieno niekšelio, įvykdžiusio nusikaltimą Švedijoje (kaip antai pagarsėjęs atvejis – žiaurus švedų žymios psichologės nužudymas), ir, prašau, dešimtys pirmų puslapių vakarinėje spaudoje su antraštėmis „Lietuviai – žudikai“. Ir štai jums visas metų įdirbis ir triūsas, siekiant kurti Lietuvos gerą reputaciją ir patrauklų įvaizdį. Jis sugriūva kaip kortų kaladė – ir tenka statyti ją vėl iš naujo. Ir statau, nes jaučiu pareigą ir norą „duoti atkirtį“ tokioms apraiškoms.

– Kiek šiame sunkiame įvaizdžio formavimo darbe svarbūs asmeniniai kontaktai, atsivėrusios sienos, turizmas, galimybės keliauti, dirbti svetur? Juk Švedija neįvedė apribojimų mūsų ekonominiams emigrantams?

– Taip, ne vien per žiniasklaidą nuomonė apie šalį formuojama – yra dar labai efektyvus informacijos skleidimas „iš lūpų į lūpas“, o tai reiškia, jog tas ar anas užsienietis „formuoja“ mūsų šalies įvaizdį per savo asmeninę patirtį. O toji patirtis įgyjama konkrečiai apsilankius šalyje. O kad pritrauktume turistus, reikia turėti ne tik ką ypatinga pasiūlyti, bet ir patogų, pigų susisiekimą. Pažiūrėkit, kas atsitiko, kai Kaune ėmė leistis „Ryanair“ lėktuvai, pilnutėliai į abi puses. Pati naudojuosi šia susisiekimo priemone, kaip ir daugelis švedų, kurie ėmė leisti savaitgalius Lietuvoje pigiai ir turiningai. Ar tai ne efektyvi priemonė asmeninei patirčiai įgyti? Prieš įsodinimą į lėktuvą dažnai įtempiu ausis ir klausausi, ką švedai apie mus kalba. Negirdėjau ligi šiolei nė vieno kandaus komentaro mūsų atžvilgiu. Turistų iš įvairių užsienio šalių poreikiai yra skirtingi, bet juos visus vienija bendražmogiškas faktorius – „pigumas“, „patogumas“.

Kur dingo mano gimtoji Klaipėda su savo laivynais, kai mūsų kaimynė, sėkmingos ekonomikos šalis Estija kuo puikiausiai per trumpą laiką susikūrė pagrindą turizmo antplūdžiui? Nenuostabu, kad ir Estijos vardas Švedijoje girdimas dažniausiai. Ir nereikia dejuoti, kad Klaipėda – ne sostinė. Su savo gamtos perlais, atvirumu, kūrybiniu potencialu galėjo mūsų šalis drąsiai įšokti į paskutinį traukinio vagoną jau tada, bet… Traukinys nuvažiavo… Ir skandinavų turistai buvo tiesiog padovanoti mūsų kaimyninėms šalims. Šiandien bandome ištaisyti padėtį dabar pigiomis oro linijomis. Ir tai gerai.

– Kiek svarbi šiuose procesuose valstybės politika, jos parama, ar ji pakankama Lietuvoje šiandien? Kokią vietą čia užima visuomenė, jos organizacijos, kultūros žmonių iniciatyva?

– Savaime suprantama, jog kultūra be valstybės paramos negali išgyventi. Kad kultūrai lėšų niekada nebus gana – irgi faktas. Parodykite man nors vieną šalį, kurioje visuomenė būtų visiškai patenkinta kultūros finansavimu arba vykdoma politika? Tokioje Švedijoje, kuri turi senas kultūros politikos tradicijas ir yra turtinga valstybė, kultūrai skiriama per metus (o šalis gyventojų skaičiumi juk vos 3 kartus didesnė nei Lietuva) 9,6 milijardo kronų (pagal 2006 m.). Tai sudaro apie 1,3 proc. bendro valstybės biudžeto (apie 3,6 mlrd. Lt). Debatai šia tema vyksta nuolatos, nėra šioje šalyje tos kultūros srities, kuri nesiskųstų finansavimu ar dėmesio stoka. Tai yra dėsninga: gauname daugiau, norime dar daugiau, poreikiai tik auga, jie niekuomet nemažėja. Tai ir yra variklis, stumiantis mus į geresnį gyvenimą. Tik nereikia pamiršti vieno: reikalaudami iš visuomenės, turime jai ir kažką duoti – negalima vien tik imti. Juk niekas iš niekur neatsiranda savaime. Taigi kiekvienas sąmoningas pilietis turi savęs paklausti: ką aš duodu, kad galėčiau imti?

– Daugelis klaipėdiečių Jus laiko mūsų pajūrio krašto ambasadore Skandinavijoje. Kokie nauji sumanymai, bendri projektai laukia mūsų kraštiečių menininkų ateityje? Kokios Lietuvos pajūrio kultūros žmonių tokio bendradarbiavimo perspektyvos?

– Aktyviai bendradarbiaujame jau porą metų su Klaipėdos kultūrų komunikacijos centru – ten Ignas Kazakevičius su puikia komanda tvarkosi. Labai kreatyvi vieta, su jais man lengva dirbti, o gerų idėjų jie nestokoja. Tad su šiuo centru turime gražių planų ir ateičiai.

Kalbant apie kitus Lietuvos kultūros pristatymus, tai rugsėjo 21-24 dienomis Lietuva vėl dalyvavo tarptautinėje Geteborgo knygų mugėje, tik su žymiai kuklesne programa ir nacionaliniu stendu. Mugės metu buvo pristatytas ir Vytauto V.Landsbergio knygos „Arklio Dominyko meilė“ vertimas į švedų kalbą. Tai yra pirmoji vaikiška knyga, išversta į švedų kalbą. Spalio pirmąją savaitę Kristianstado džiazo festivalyje dalyvaus net dvi grupės – Dainiaus Pulausko grupė ir Reda Striškaitė. Lapkričio pabaigoje vyks Leonardo Gutausko romano „Laiškai iš Viešvilės“ švedų kalba pristatymas keliuose miestuose, o gruodžio pirmąją savaitę pristatysime lietuviškos esė knygą, sudarytą Laimanto Jonušio, „Kai mes susitikome“, kurioje bus keturi autoriai: Giedra Radvilavičiūtė, Rolandas Rastauskas, Jūratė Baranova ir Alfonsas Andriuškevičius. Knygos pristatymus per kelis Švedijos miestus lydės Rolando Rastausko performansai kartu su džiazo atlikėjais Arkadijumi Gotesmanu ir Liudu Mockūnu. Lygiagrečiai planuojami ir džiazo grupės „Traffic Quartet“ koncertai. O jau kitų metų net nepradėsiu vardyti, projektų bus tikrai daug.

– Esate kūrybingas žmogus. Ar turite kūrybinių ambicijų? Kaip leidžiate laisvalaikį? Ar žiūrite lietuviškus TV kanalus, ar skaitote lietuvių autorius, o gal mieliau imate į rankas švedišką, anglišką knygą?

– Kūrybinės ambicijos? Knygų rašyti neketinu, memuarų juolab. Į sceną niekada negrįšiu, dainų nerašysiu. Mano amplua – kūrybiškai pateikti tarptautinei publikai visa tai, ką geriausio sukuria mūsų menininkai, ir kūrybiškai atstovauti savo šalies kultūrai, megzti ilgalaikius stiprius ryšius, kurie, net kai manęs toje vietoje nebebus, nenutrūktų.

Laisvalaikis? Viskuo domiuosi: teatru, kinu, literatūra, menu, muzika… Jis tiesiog artimai susijęs su darbu, todėl sunku ir beatskirti. Laisvalaikis tarnauja darbui. Dėl sveikatos dar ir pasportuoju. Ir nuolat mokausi.

Nesu labai didelė televizijos mėgėja. Lietuviškų TV kanalų namie nematau, kartais pažiūriu internete, bet tik žinias, laidą „Be pykčio“ ir dar vieną kitą pokalbių laidą. Švedijos televizija kur kas įdomesnė, nepaprastai daug kultūrinių, rimtų diskusijų laidų, tad jas ir pažiūriu. Beje, būdama gyvūnijos mylėtoja, žiūriu „National Geographic“ arba „Animal Planet“. Dar vieną kitą mokslo populiarinimo laidą.

Literatūrą skaitau su malonumu. Lietuvių autorius skaitau lietuviškai, švedų autorius – švediškai, rusų – rusiškai, anglų kalba rašančius – angliškai. Visą kitą literatūrą – vertimus lietuvių kalba arba, jei nerandu tokių, skaitau kita man suprantama kalba.

– Praleidote svetur nemažai metų. Sakoma, kai imi mąstyti svetima kalba, tai pirmas rimtas signalas – laikas grįžti namo. Kai galvojate apie pusryčius savo vyrui, beje, švedui – tai darote mintyse lietuviškai ar švediškai? Ir ar neplanuojate grįžti namo?

– Man pasisekė, kad mano darbas tiesiogiai susijęs su Lietuva, tad ir tie švediškumai, jeigu ir įsibrauna į mano sąmonę, tai spontaniškai, jokiu būdu nemąstau švediškai. Pasitaiko, kad panosėje sumurmu svetima kalba, bet tai visuomet susiję su konkrečiu kontekstu. Ir pusryčius gaminu mintyse „lietuviškai“. Ir sapnuoju dažniausiai lietuviškai. Atvirai, niekur aš iš savo šalies neišvykau, tiesiog laikinai gyvenu ir dirbu kitoje. Ir kai viską atliksiu, kas man priklauso, grįšiu į namus. Paskui gal vėl kur nors lėksiu. Kur nors kitur. Esu nepasotinama, noriu įspūdžių, noriu pažinti kitas kultūras.

– Gal dar ką norėtumėte pasakyti mūsų laikraščio skaitytojams?

– Seneka yra pasakęs: „Džiaukimės tuo, ką turime, neimdami lyginti: niekuomet nebus laimingas tas, kam neramu, kad kitas yra laimingas“. Niekuomet nesijauskite provincialūs sostinės atžvilgiu, nes pajūryje yra tiek daug gerų tendencijų, tikrumo, sveiko bendradarbiavimo, atvirumo, tiek daug kūrybinės potencijos, – tik įvertinkite visus privalumus ir puoselėkite šį svarbų šaliai miestą, kaip tik išmanote. Jūriniai miestai visada buvo ir bus labai svarbūs tarptautinėje komunikacijoje. Geras pavyzdys yra Klaipėdos atitikmuo Švedijoje – Geteborgas – su svarbiausia Skandinavijoje knygų muge, su svarbiausiu šalyje tarptautiniu kino festivaliu, su svarbiausiu šalies teatro ir šokio festivaliu, su pagrindinėmis tarptautinėmis įvairaus verslo mugėmis ir t.t. Visa tai, aišku, neatsiranda savaime… Linkiu visiems kuo geriausios sėkmės, auginant Klaipėdą.

– Dėkui už pokalbį ir sėkmės Jūsų prasminguose darbuose.

Pasižvalgymai po fotografiją nuo Nidos kopų

Dalia Bielskytė

Rugsėjo 17-24 dienomis Nidoje vyko jau 29-asis tarptautinis fotografų seminaras „Fotografija: tarp ieškojimo ir tradicijos“.

Tarptautinį seminarą Nidoje ir šiemet tėviškai globojo Lietuvos fotografijos metrai A.Sutkus, S.Žvirgždas, kritikas S.Valiulis. R.Treigio nuomone, fotografų seminarai yra vartai į platesnes erdves.

Tarsi pagrįsdami seminaro pavadinimą į gražiausią Lietuvos kampelį sugužėjo ir fotografijos grandai, ir jauni, dar niekam nepažįstami, vos prisilietę prie fotografijos žmonės. Rašytojų kūrybos ir poilsio namuose „Urbo kalnas“ visą savaitę vyko paskaitos, naujausių fotografijos leidinių pristatymai, videomedžiagos, fotokolekcijų peržiūros, aptarimai, diskusijos. Poilsio namų konferencijų salė nuolat buvo sausakimša, – anot Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos atsakingojo sekretoriaus Stanislovo Žvirgždo, į seminarą suvažiavo apie 150 žmonių.

Vakar ir šiandien

Seminare buvo pristatytas Latvijos fotomenas. Sigito KANCEVYČIAUS ir Arūno MĖČIAUS nuotraukos

Pirmasis fotografų seminaras vyko 1973 metais, po to buvo šešerių metų pertrauka. Nuo 1979-ųjų seminaras jau vyko kasmet – 29 metus.

S.Žvirgždas pastebėjo, kad laikui bėgant šiek tiek keitėsi seminarų pobūdis: „Anksčiau paskaitos būdavo kiek ideologizuotos, šiek tiek kontrolės, šiek tiek cenzūros. Paties seminaro veikla buvo centralizuota – veikė seminaro štabas, sprendžiantis visus jo reikalus – prieš viešai rodant nuotraukas reikėdavo, kad tai palaimintų kas nors iš meno tarybos… Dabar viskas yra daug paprasčiau“.

Tikrai – šiųmečiame seminare autoriai, pageidaujantys pristatyti savo kolekcijas, teturėjo suderinti laiką. Vieni išdėliodavo savo darbus tiesiog ant kėdžių, kiti – iškabindavo, trečių prezentacijai tikdavo videoprojektorius, o palangiškis fotomenininkas Adas Sendrauskas net surengė dvi seminaro dalyvių fotografijos parodas Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“.

Seminaro metu nuolat buvo juntama savotiška nostalgija praeičiai. Vyresnės kartos fotomenininkai noriai dalijosi prisiminimais apie sovietmečiu vykusius seminarus, kurie virsdavo ne tik profesine, kūrybine, bet ir asmenine švente.

S.Žvirgždas tai aiškina paprastai – atgavus nepriklausomybę renginys susidūrė su finansinėmis problemomis: „Seminarai buvo labai sumenkę – sunku buvo atvažiuot, sąjunga nebeturėjo tiek lėšų kaip sovietmečiu, kad galėtų seminaro dalyviams garantuot dvi savaites gyvenimo Nidoje su maitinimu, nakvyne, transporto išlaidomis, jau nekalbant apie prabangos dalykus: jachtos, unguriai, suomiškos pirtys… Tačiau yra dalykų, kurie niekada nesikeitė, – paskaitos visada buvo labai aukšto lygio. Atvažiuodavo pagrindiniai to meto Maskvos, Sankt Peterburgo ar kitų miestų menotyrininkai, profesoriai, tokie kaip V.Diominas, A.Vartanovas, L.Aninskis, M.Kaganas. Ir mums buvo garbė, kad jie apie mus kalbėjo, apie mus rašė knygas, gynė disertacijas Lietuvos fotografijos tema, nekalbant jau apie tai, kad Nidos seminaruose jie skaitydavo paskaitas“.

Šių metų seminare S.Žvirgždas taip pat išgirdo ypatingų paskaitų. Tai Sigito Krivicko „Fotorealizmas iki fotografijos. Rembrandtas“ („labai įdomūs diskursai į visai nefotografines sritis, jų sąsajos su fotografija“), Virginijaus Kinčinaičio paskaita apie medicininę fotografiją šiuolaikinės fotografijos kontekste („tai naujas požiūris, žingsnis fotografinių tematikų plėtros link“).

S.Žvirgždas džiaugėsi, kad seminare naujas temas išbando ne tik fotografai, bet ir menotyrininkai, kritikai: „Seminaro publika labai imli, besidominti. Čia tarsi naujų darbų, naujų idėjų laboratorija. Svarbu ir tai, kad jauni fotografai seminare pristato savo darbus – pasirodyti reikia drąsos, ypač tarp kolegų“.

Kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis taip pat pastebėjo pozityvias seminaro kaitos tendencijas: „Ir sovietiniais metais seminarai vykdavo pačia demokratiškiausia forma – paskaitų mažai, diskusijų ir fotografijų aptarimų – dvidešimt keturios valandos per parą. Ši tradicija išliko ir, kiek žinau, tai pats pažangiausias dėstymo metodas“.

Kritikas džiaugiasi, anot jo, madingos šiais laikais east-west / rytų-vakarų susitikimo idėjos realizavimu fotografų seminare. „Šis susitikimas vykdavo ir sovietiniais metais, tik neakivaizdinis, – pasakojo S. Valiulis. – Iš Vakarų – knygos ir žurnalai, o iš Rytų – fotografai bei teoretikai. Dabar situacija pasikeitė – seminare olandai, slovakai, rusai, lenkai… Prašau – east-west idėja realizuota“.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus teigė, kad svarbi ir pati seminarų vieta – Neringa. „ Mums seminaras – tarsi kūrybinės žvalgytuvės – į kitus pasižiūrime ir save parodome“. Tai, kad seminaras kitąmet švęs jubiliejų, anot Lietuvos fotografų vado, neliks nepastebėta: „Tariamės su Nidos meru Giedraičiu – gal kitais, jubiliejiniais seminaro metais reikėtų išleisti knygą „Neringa meninėje fotografijoje“. Per tuos metus fotomenininkai nemažai medžiagos prikaupė. Tačiau knyga būtų skirta ne seminaro jubiliejui, o Neringai. Seminarai ateina ir praeina, Neringa lieka“.

Anot Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko, net nekyla abejonių, kad fotografų seminaro Nidoje tradicija tęsis: „Vargu ar kuri kita Lietuvos kūrybinė organizacija turi tokią daugiametę seminarų tradiciją. Laikui bėgant seminaras keičiasi: šiandien autoriai turi daugiau galimybių važinėt po pasaulį, ne vien po kaimynines šalis, ne vien po Europą, bet ir po Ameriką, parodyt savo kūrybą, plačiai propaguoti Lietuvos fotografiją. Todėl visada bus prasminga susirinkti ir pasidalinti įspūdžiais, nauja patirtimi ir kartu prisiminti gilias Lietuvos fotografijos tradicijas“.

Pasaulio kontekste

Kaip atrodo šiuolaikinė Lietuvos fotografija pasaulinės fotografijos kontekste? Visi kalbinti fotomenininkai vieningai mano, jog nūnai – ne pats geriausias Lietuvos fotografijos laikotarpis. Tačiau jų pamąstymuose netrūksta optimizmo – Lietuvos fotografija visada aukštai laikė iškėlusi tradicijos vėliavą.

A.Sutkus įžvelgia vieną ir pagrindinę šiuolaikinės Lietuvos fotografijos problemą – finansų stoką. „Pasaulio fotografijos kontekste Lietuvos fotografija galėtų atrodyti ir geriau, – sakė jis. – Fotografija yra menas, tampriai susietas su technika, brangiai kainuojantis menas. Šiais laikais, jei disponuoji dideliais pinigais, kiekvieną projektą gali padaryti labai efektingą, o jei ne… Dažnai mūsų autoriai neturi finansinių galimybių stoti į vieną gretą su užsieniečiais. Tačiau Lietuvos fotografija neabejotinai turi ir dabartį, ir praeitį, ir tradiciją. Visa tai palaiko šiuolaikinę fotografiją tam tikru lygiu. Tačiau neabejotina, kad ateityje fotografijai reikės daug rimtesnių investicijų“.

Šiame kontekste A.Sutkus paminėjo kultūros mecenatų svarbą: „Puiku, kai atsiranda kultūrą suprantančių ir remiančių žmonių. Pavyzdžiui – Saulius Jokužys. Jo dėka vietoje mažo katalogėlio galėjome išleisti puikią R.Vikšraičio knygą „Vienkiemių godos“.

S.Žvirgždas, apgailestaudamas, kad Lietuvos fotografijos pozicijos pasauliniame fotografiniame judėjime gana silpnos, kaip priežastį nurodė savotišką vakarietiškos fotografijos kopijavimo tendenciją. Tačiau jo kalboje skambėjo optimistinės gaidos: „Jei pažvelgtume į fotografiją apskritai, neskirstydami jos į šiuolaikinę ir klasikinę, tai, manyčiau, kad pasiektas lygis yra stabilus. Fotografija vystosi ir juda tolygiai“.

Taigi tradicija vis dėlto yra šiuolaikinių fotografinių ieškojimų pamatas. „Nėra tiek naujų ateinančių talentų, kiek jų būdavo seniau. Galingai atėjo A.Sutkus, R.Rakauskas, A.Macijauskas, V.Straukas, vėliau – R.Treigys, G.Trimakas, A.Lukys… Iš jaunųjų galėčiau paminėti Artūrą Valiaugą, Gintarą Česonį, jauną perspektyvią autorę Editą Voverytę iš Panevėžio… Tačiau nėra sprogimo. Nėra „Super Novos““.

S.Valiulis į šiandienos fotografiją ir jos situaciją pasaulinės fotografijos kontekste žvelgia labai filosofiškai. „Pasikeitė pasaulis, pasikeitė ir fotografija. Fotografijos dabar labai padaugėjo. Keičiasi ji, keičiasi jos žiūrėjimo ir vartojimo įgūdžiai“.

O fotografijos teorijos dirvonuose, S.Valiulio manymu, siaučia gerų permainų vėjai: „Turim puikių jaunosios kartos teoretikų, jau savų, jie yra baigę mokslus užsienyje, gali skaityti paskaitas nors ir kasdien. Galiu paminėti Vytautą Michelkevičių, Agnę Narušytę, kuri skaito paskaitas Edinburgo universitete. Sulaukėm laikų, kai ne Vakarai moko mus, o mes mokome Vakarus. Keičiasi ir laisviau po pasaulį keliauja ne tik pati fotografija, bet ir mintys apie fotografiją – jos laisvesnės ir jų apytaka vyksta“.

Žvelgiant iš Vilniaus

Koks iš Vilniaus žvelgiant yra Klaipėdos fotografinis gyvenimas?

Šiais metais Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje įvyko nemažai ženklių pokyčių. Skyriaus pirmininku išrinkus Remigijų Treigį, fotografinis Klaipėdos gyvenimas akivaizdžiai suaktyvėjo. Tai pastebėta ir sostinėje. „Dabartinė Klaipėdos fotografijos situacija, žvelgiant iš Vilniaus, atrodo labai gražiai, – šypsojosi A.Sutkus. – Vadovauja jaunas žmogus, jo kitokia perspektyva, naujesnis, žymiai įdomesnis matymas. Treigys teikia daug vilčių“.

S.Žvirgždas taip pat nusiteikęs optimistiškai: „Mes neatsidžiaugiame Remigijumi, kuris yra ir geras menininkas ir, pasirodo, geras organizatorius, sugebantis puikiai tvarkytis. Jei reikalai taip eis ir toliau, o aš manau, kad taip ir bus, tai Fotomenininkų sąjungos centras iš Vilniaus visada palaikys Klaipėdos skyrių. Centro palankumą įrodo ir dabar parodytas pasitikėjimas – sudaryti ir išleisti LFS žurnalą „Fotografija“, kas, reikia pripažinti, puikiai pavyko. Manau, kad tai – ne paskutinis kartas, bus dar planų ir darbų. O šnekant apie Klaipėdos fotografiją apskritai, man atrodo, kad ji niekada nebuvo iškritusi iš bendro fotografijos konteksto, gal vienu momentu buvo kažkiek praradusi aktyvumą, tačiau tai susiję tik su organizaciniais nesklandumais“.

S.Valiulis taip pat džiaugėsi pasikeitusia LFS Klaipėdos skyriaus valdžia, tačiau kaip naujovę jis pažymėjo ir Klaipėdoje papūtusius santarvės vėjus: „Treigys organizatorius, be abejo, yra puikus atradimas, tačiau greta visų jo dorybių noriu pastebėti, kad jis labai gerai susigyveno su ypač ekspresyviu, sakyčiau, Palangos fotografijos vadu Adu Sendrausku. Pradžioje stebėjau, ar nekils karas, tačiau nematyti jokių kovos požymių. Ir gerai, kad šie du vyrai veikia sutartinai: vienas Maskvą į Lietuvą gabena, save – į Maskvą, kitas parodomis, jaunaisiais rūpinasi, žurnalą išleido, yra mūsų valdybos narys… Seniai tokio sutarimo ir tokios veiklos įvairovės nėra buvę. Pavadinčiau tai atgimimu“.

Pats taip išlinksniuotas ir išliaupsintas LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas R.Treigys po renginio turėjo priekaištų savo „fotoavelėms“: „Seminaruose turėtų dalyvauti daugiau klaipėdiečių. Seminarai padeda užmegzti asmeninius kontaktus su parodų kuratoriais. Kasmet seminarai tampa vis atviresni, vis platesnė dalyvių geografija. Šiemet Lietuvos fotografija ypač domėjosi Latvijos, Lenkijos parodų kuratoriai, jiems įdomu pamatyti mūsų fotografijas, susipažinti su autoriais. Taigi dalyvavimas seminare tiek jauniems, tiek vyresnės kartos fotomenininkams yra savotiškas tramplinas, vartai į platesnes erdves, jau nekalbant apie informaciją, žinias, akiračio praplėtimą čia vykstančiose paskaitose, peržiūrose ir diskusijose“.

Tačiau tai, kad Nidoje pasirodė tik keli LFS Klaipėdos skyriaus nariai, R.Treigiui nesukliudė iš seminaro parvežti vertingų „lauktuvių“: fotomenininkams – kvietimą dalyvauti Kaliningrado fotografijos bienalėje, kuri visada būna įdomi ne tik savo turiniu, bet ir autoriams skiriamais prizais, o Klaipėdos fotografijos gerbėjams – intriguojančią kitų metų parodų perspektyvą. Gausus būrys žymių, įdomių Lietuvos, Lenkijos, Rusijos autorių norėtų pristatyti savo parodas Lietuvos uostamiestyje.