Festivalis populiarina akordeono muziką

Festivalis populiarina akordeono muziką

Danguolė Rimšienė

Kas dveji metai spalio pabaigoje Klaipėdoje vykstantys tarptautiniai akordeono muzikos festivaliai ,,Vivat accordeon“ jau tapo gražia tradicija. Šiemet spalio 20-22 dienomis buvo surengtas penktasis festivalis ir seminaras, sukvietęs gražų dalyvių būrį iš Lietuvos ir užsienio, džiuginęs atlikėjų, ansamblių bei muzikos žanrų įvairove, aukštu meniniu lygiu.

Prof. P.Feniukas iš Ukrainos buvo ryškiausia klaipėdiečių festivalio žvaigždė. Pramoginės muzikos mėgėjus pradžiugino M.Leliuchas iš Rusijos.

Vis lengviau

Festivalio vadovas Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytojas metodininkas Robertas Užgalis pasakojo, kad festivalį organizuoti darosi vis lengviau, nes puikūs dalyvavusių muzikantų atsiliepimai apie aukštą jo meninį lygį garsina renginį ir leidžia pakviesti itin talentingus, Europoje gerai žinomus atlikėjus.

Visi vykę festivaliai buvo skirtingi. Jų koncertuose buvo akcentuojama tam tikra muzikos rūšis, solistai, įvairios sudėties ansambliai. Tuo siekiama pateikti platų akordeono muzikos galimybių spektrą, atskleisti jos įvairovę, pristatyti išraiškos priemones, supažindinti su instrumento galimybėmis.

Kūriniai sužėrėjo

Šiemet festivalio metu vyko trys koncertai, kuriuose muzikantai atliko skirtingų stilių programas. Skambėjo įvairių epochų ir žanrų muzika – nuo baroko iki šiuolaikinių originalių kompozicijų.

Koncertuose dalyvavo Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Latvijos ir Kinijos atlikėjai. Beveik visi jie -­ prestižinių tarptautinių festivalių Vokietijoje, Italijoje, Suomijoje, Ispanijoje ir kitur laureatai. Tuo neteko suabejoti klausantis jų grojimo – instrumentas jų rankose tarsi žaislas. Atrodė, kad techninės ir meninės atlikimo problemos neegzistuoja. Muzikos kūriniai sužėrėjo lyg deimantai.

…Ypač grojant P.Feniukui iš Ukrainos. Jis buvo šio festivalio ryškiausia žvaigždė. Būdamas 31 metų jis jau tapo profesoriumi. Nuo 1987-ųjų visuose prestižiniuose konkursuose jis laimėdavo tik pirmąsias vietas. Kartu su juo atvyko ir jo studentas Cheng Fengas iš Kinijos, kurio grojimui netrūko virtuoziškumo, tik gal buvo per daug santūrumo.

Išgirdome pirmieji

„Akordeon fest“ dalyviai – po svečių koncerto: M.Leliuchas, S.Osokinas, M.Gavrilova, I.Kalenčits, A.Daraganovas, Ch.Fengas, R.Užgalis ir P.Feniukas. Igorio KRAVČIUKO ir Roberto UŽGALIO nuotraukos

Festivalio kulminacija tapo akordeonininko iš Rusijos S.Osokino ir Klaipėdos kamerinio orkestro (dirigavo T.Ambrozaitis) atliktas vienintelis A.Piacolos koncertas akordeonui ir orkestrui „Aconcaqua“.

S.Osokinas tituluojamas gyva legenda, nes grodamas klavišiniu akordeonu viename prestižiškiausių festivalių Vokietijoje užėmė pirmąją vietą, įveikęs net tris dešimtmečius pirmąsias vietas laimėdavusius bajanistus. Į Klaipėdą S.Osokinas atsivežė italų firmos „Pigini“ specialiai jam pagamintą patobulintą akordeoną, ir mūsų klausytojai pirmieji išgirdo jo skambesį. Pasak orkestro meno vadovės L.Kuraitienės, šio instrumento garsai tiesiog užbūrė savo aksominiu, sodriu, išraiškingu tembru.

Tarp orkestro ir solisto užsimezgė ypač šiltas kūrybinis ryšys, kuris, kaip viliasi vadovė, galbūt ateityje gilės, ir mes dar išgirsime juos grojančius kartu.

Tai, kad prieš koncertą įvyko tik valandos repeticija, byloja apie orkestro ir solisto profesionalumą. Juolab kad kūrinys nuskambėjo intriguojančiai, stilingai, pabrėžiant A.Piacolos muzikos orginalumą ir minčių gilumą.

Moteris – atradimas

Šiame festivalyje girdėjome ir ansamblius – Klaipėdos universiteto akordeonininkų ansamblį „Akvarelė“ (vadovė doc. V.Kaknavičiūtė) su solistu prof. V.Tetensku (birbynė), taip pat I.Kalenčits ir A.Daraganovo duetą iš Baltarusijos (jiedu grojo ir kaip solistai). Ypatingų publikos simpatijų susilaukė vienintelė akordeonininkė I.Kalenčits, kuri buvo pavadinta šio festivalio atradimu.

Jaunatviška energija ir nuotaikingumu išsiskyrė P.Velikio ir D.Michailovo iš Latvijos duetas. Festivalį nuspalvino ir įvairios sudėties ansambliai – jau minėto S.Osokino ir fleitininkės M.Gavrilovos bei D.Rozovo ir birbynininko I.Andriūno duetai.

Neliko be dėmesio ir pramoginės muzikos mėgėjai. Šiam žanrui atstovavo smuikininkė V.Gurskytė ir akordeonininkas G.Mameniškis, susibūrę į ansamblį „Nostalgija“, bei M.Leliuchas iš Rusijos, kurio muzikavimas pasižymejo lengva technika ir švelniu garsu.

Panašumai ir skirtumai

Be koncertų, šio festivalio metu buvo surengtas seminaras „Įvairių tautų akordeono mokyklų panašumai ir skirtumai“. Jame buvo skaitomos paskaitos, vyko atviros pamokos, diskusijos.

Seminaro metu festivalio dalyviai supažindino pedagogus su savo šalyse taikomais akordeono muzikos atlikimo metodais, tradicijomis, mokymo sistema, tikslais ir uždaviniais.

Vyko atviros pedagogams skirtos pamokos, kurias vedė festivalio svečiai, jose dalyvavo jaunieji Klaipėdos krašto akordeonininkai.

“Tai buvo jiems naudinga, skatino populiarinti akordeono muziką. Toks festivalio organizavimo modelis jau davė rezultatų: nemažai Klaipėdos zonos akordeonininkų tapo tarptautinių konkursų laureatais”, – džiaugėsi R.Užgalis.

Pajūryje prigijo

Rengti ,,Vivat accordeon“ festivalius planuojama ir ateityje, nes akordeono muzika vis populiarėja, koncertų Klaipėdos publika visada laukia, juos mielai lanko. Be to, sukaupta nemažai festivalių ir seminarų rengimo patirtis.

Būtų neapdairu nepasinaudoti turimu potencialu, juolab kad kultūrinės (ypač muzikos kultūros) krašto žmonių reikmės auga, klausytojas darosi vis reiklesnis. Tai džiugina festivalio organizatorius, fiksuojančius, nagrinėjančius ir lyginančius savo keliolikos metų darbą.

Norėtųsi, kad taip šauniai pajūryje prigijęs renginys ateityje išlaikytų aukštą meninį lygį, kad festivalis augtų ir tobulėtų.

Klaipėda renčia pastolius etnoprovokacijai

Klaipėda renčia pastolius etnoprovokacijai

Senamiesčio širdyje, buvusiame Menininkų kiemelyje, o dabar Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) pašonėje vyksta statybos. Čia auga menų ir amatų kvartalas. Apie jį kalbamės su KKKC direktoriumi menotyrininku Ignu KAZAKEVIČIUMI – vienu iš šio projekto iniciatorių.

Menotyrininkas I.Kazakevičius sako, kad, norėdami būti atpažįstami tarp kitų tautų, turėtume atrasti savo etnokultūroje bendrinius bruožus ir juos paversti unikaliais simboliais, o jei tokių nėra, išrasti juos. Nerijaus Jankausko nuotrauka

– Kas tai per projektas ir kaip čia viskas atrodys, kai jis bus baigtas?

– Tai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kartu su Klaipėdos miesto savivaldybe vykdo bendrą Lietuvos ir Latvijos projektą „Tradiciniai amatai ir menai skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje“. Šiuo metu aktyviausia projekto veikla – statybos buvusiame Menininkų kiemelyje. Statomos keturios meno dirbtuvės, kurios bus atviros lankytojams. Čia įsikurs keramikos, grafikos, medžio ir tekstilės menai. Taip pat restauruojamas daug metų „egzitencinėje nebūty“ skendėjęs ir kiemeliui egzotiškos griuvenos štampą uždėjęs Daržų g. 10 pastatas. Turistai betgi mielai fotografuodavo šias egziliu, deja, ir netvarka atsiduodančias vietas. Netrukus čia įkurtuves švęs Klaipėdos etnokultūros centras, kuris tapo projekto veiklos partneriu Lietuvoje. Dalį darbų tikimės užbaigti iki šių metų galo, viską baigsime 2007-ųjų pradžioje. Kaip matote, meno kvartalas pasipildo dar vienu „gyventoju“, pradeda formuotis normali ir savita kiemo stilistika ir struktūra.

– Kaip gimė šio projekto idėja?

– Kalbant apie tai, kaip viskas prasidėjo, reikėtų prisiminti, kas čia buvo prieš tai. Daug metų stūksojo pastatas vaiduoklis ir purvina terasa, kurią dauguma prisimena kaip šaunią bendravimo vietą prie alaus. Bet aš manau, kad gera šaunaus bendravimo vieta yra dar geriau. Juolab kad kiemelis yra vienintelis ir unikalus savo architektūriniu sprendimu. Tačiau tam, kad paverstume jį lankoma vieta, kurioje nuolat vyksta įdomus, intriguojantis meninis veiksmas, – būtini kultūriniai sprendimai ir projektai. Tokia svarbiausia dabartinės KKKC misijos dalis. Tokia artimiausia strategija, kurios dalimi taps ir tarptautinė rezidentūra, ir į kiemelį duris atveriančios centro galerijos veikla, kurioje bus pristatomi lietuvių ir užsienio autorių specialiai šiai erdvei sukurti įvairių meno sferų projektai.

Mąstyti apie projekto, kuris sutvarkytų jau minėto unikalaus Klaipėdos kampelio aplinką, leistų sukurti bazę kultūriniam vyksmui bei kultūros mainams, įgyvendinimą skatino pati vieta. Ne vienas kalbėjo – reikia kažką daryti… Kad kažkas būtų… Tačiau jokios dėmesio vertos idėjos meno bendruomenė neiškėlė. Gal gąsdino dideli paruošiamieji koncepcijos, dokumentacijos darbai, taip pat projektinės finansavimo paieškos. Nes tokiems pertvarkymams būtina ieškoti galimybės gauti ES fondų paramą, o tai labai didelis darbas, kurio tik šnekalais nepastūmėsi.

– Betgi ledai pajudėjo gana greitai?

-Šio projekto perspektyvą pirmoji įvertino tuometinė Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Laužikienė. Todėl Ventspilio (Latvija) savivaldybės pasiūlymas vienytis ir dalyvauti tarpregioninio kultūrinio bendradarbiavimo programoje „Interreg“ staigmena netapo. Tiesiog teko sparčiai suktis ir paruošti lietuviškos dalies projektą, padedant savivaldybei sutvarkyti būtinus juridinius, žemėtvarkos, techninius ir kitus dokumentus. Po to – laukimas ir projekto ruošimo metu terasoje apsigyvenusio baltojo karvelio – kaip gerosios vilties ženklo stebėjimas. Šis dar dabar tebesiganantis simbolis nenuvylė. 2006-ųjų sausį atėjo džiugi žinia, kad projektas laimėtas. O sulaukus oficialių dokumentų prasidėjo statybos. Jos, tikiu, pakeis ne tik aplinką. Atsiras ne tik daugiau „gražių fasadų“, bet ir gražių žmonių, kurie savo idėjomis ir aktyvumu sukurs kūrybiškumo atmosferą, kurios taip pasigendame uostamiestyje, ypač senamiestyje.

– Kaip prie projekto prisijungė latviai? O gal mes prisijungėme prie jų?

– Latvijos partneriai atėjo su beveik suformuotu veiklos pasiūlymu, o mūsų idėjos jiems taip pat atrodė priimtinos. Todėl trumpai pasitarę – pasidalijome darbais ir atsakomybe.

Kadangi Lietuvos ir Latvijos pasienio regionų „Interreg“ programos sekretoriatas yra Rygoje, tai latviai tapo pagrindiniais partneriais, o mes atsakome už kūrybinę projekto veiklą, kuri jau prasidėjo, o didžiausio aktyvumo periodą pasieks statyboms pas mus pasibaigus. Kai turėsime dirbtuves ir naujajį Etnocentrą.

Šiame projekte nėra absoliučiai skirtingos latviškos ir lietuviškos dalies. Jis yra jungtinis, vykdomas pagal bendrą strategiją ir iš anksto sudarytą planą. Kartu tariamės dėl jo renginių. Skirtumas toks, kad kiekvienoje šalyje veiklos yra orientuotos į šiuo metu aktualiausius poreikius.

– Įdomu, ką latvių partneriai laimės iš šio, kaip sakote, bendro projekto?

Senamiestyje auga menų ir amatų kvartalas.Nerijaus Jankausko nuotrauka

– Latvijoje, Ventspilyje, atsiras amatininkų informacijos centras, kurio funkcija bus konsultuoti liaudies kūrėjus šiuolaikinės rinkodaros, technologijų, mugių ir kitų specializuotų renginių užsienyje bei dalyvavimo juose klausimais.

Ventspiliečiai statys kurėną ir atvyks šio amato paslapčių mokytis į Lietuvą. Taip pat Ventspilyje bus vykdomos keramikos, tekstilės ir medžio amatų veiklos ir skirtingai nei Klaipėdoje bus akcentuojamas kalvystės amatas.

Abu miestus projekto partnerius artimiausioje ateityje sies kūrėjų vizitai, atvirų dirbtuvių dienos, specialios projekto mugės, kurios reprezentuos „ekstragaminius“, bei keliaujančios parodos. Neofolko dirbtuvių kūrinius pamatys ne tik Venstpilis ir Klaipėda, bet ir Ryga bei Vilnius. Projektui pasibaigus planuojama tęsti edukacinę socialinę projekto misiją. Suprantama, atsižvelgsime į kitų metų rezultatus, sieksime pačios geriausios kokybės.

– Projekto pavadinimas – „Tradiciniai amatai ir menai. skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje“. Ką tai reiškia? Ar įmanoma jungti amatus ir menus? Ar to reikia mums ir koks tikslas?..

– Jei atsigręžtume į netolimą praeitį, tai prisimintume, jog visas lietuviškas modernizmas sukurtas remiantis liaudies meno tradicijomis. Šiuo metu jis neaktualus, nes pastarieji atradimai prarado tautiškumo šauklio prioritetus, ideologinę koncepciją ir formos novatoriškumą. Kaip, beje, žavesį prarado ir liaudies amatai bei tautodailė. Gerajame primityvizme nebeliko meninio naivumo ir idėjinio švarumo. To, ko iš jo sėmėsi modernistinė – ekspresionistinė lietuviškoji dailė. Mugėse, kuriose susitinka miesto ir „liaudies – kaimo“ kultūra, pasigendu autorinio, vienetinio, originalaus kūrinio, paliekančio prisiminimus, emocijas, sukeliančio asociacijas ir panašiai.

Manau, kad tikras liaudies meistro gaminys turėtų turėti meno kūriniui būdingas savybes, o produkcija skiriama skirtingų visuomenės sluoksnių žmonėms. Mene juk turime alternatyvą ir labiau išprususiam, ir salonų liūtui, ir naujų medijų gerbėjui, ir…

Amatininkas nesistengia kurti originalių kūrinių, visuomenė, be retų išimčių, neturi pavyzdžių, kas yra geras, novatoriškas amato kūrinys.

Projekto pavadinime užkoduota jo misija – sukurti amatus reprezentuojančius kūrinius, padaryti juos konkurencingais, palaikyti eksperimentuojančius kūrėjus. Todėl pabandysime sukurti etnoprovokaciją, liaudies meno, amato motyvais paremtą ir šiuolaikinio dizaino elementais praturtintą kūrinį. Norėdami būti atpažįstami tarp kitų tautų, turėtume atrasti savo etnokultūroje bendrinius bruožus ir juos paversti unikaliais simboliais, o jei tokių nėra, išrasti, sukurti legendą ir deramai išreikšti mūsų amatuose. Išreikšti tai atskirai paimtame daikte, suvenyre – žaismingai, su įkvėpimu ir menišku požiūriu, taip, kad jis bylotų ne vien apie į jį sudėtą turinį, bet ir meistro genialumą. Kartu kad bylotų ir apie Lietuvą, ir būtų vartojamas, funkcionalus, nenusibostų, tarsi reikalautų sau partnerio, dar vienos dalies – kažkieno etnogaminių ar suvenyrų kolekcijoje, primintų žmogui apie lankytas vietas ir skatintų grįžti dar kartą.

– Kaip to ketinate pasiekti?

– ES „Interreg“ programos remiamo projekto „Tradiciniai amatai ir menai skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje“ metu, nuo 2007-ųjų pradžios naujai sukurtame „menų ir amatų kvartale“ bus demonstruojamas pagal šiuolaikinius dizaino principus kuriamo amato gamybos procesas. Specialių edukacinių programų metu, remiantis autentiškomis istorinėmis žiniomis ir technologijomis, besidomintiems bus sudaromos galimybės patiems pabandyti kurti. Vienas svarbiausių projekto tikslų sukurti nuolatines kūrybines zonas novatoriško etnoprovokatyvaus, koncepciškai pagrįsto produkto pristatymui ir realizacijai. Į modernias tekstilės, medžio, keramikos ir grafikos dirbtuves (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) projekto organizatoriai Lietuvoje – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras pakvies kurti ir pristatyti dabar aktualias tradicinių amatų stiliaus ir formų interpretacijas.

Projektas siekia įvertinti minėtų amatų sklaidą ir populiarumą Vakarų Lietuvos regione, problemas, su kuriomis susiduria amatininkai kurdami, pristatydami ir realizuodami savo produkciją. Projekto metu bus ieškoma naujų amato pristatymo visuomenei būdų. Taip kartu skatinsime kultūros verslumą, meno ir verslo žmonių, miesto visuomenės bendradarbiavimą, kultūrinius mainus tarp kaimyninių regionų.

– Jūsų įstaigos kieme, kaip minėjote, bus medžio, tekstilės, keramikos ir grafikos dirbtuvės. Kodėl pasirinktos šios sritys?

– Na, kalbėdami apie grafiką, mes atsigręžiame į senuosius XIX a. liaudies medžio raižinius – jų specifinę, bet aiškią kalbą, gyvą vaizdavimą, nuoširdumą. Taip pat į XX a. tarpukario lietuviškos grafikos viziją, kuri sėmėsi iš tautodailės, amato tradicijos, – V.Petravičius, V.Ignas ir kiti.

O dabar, panaudojus šiuolaikines technologijas ir koncepcijas, galima laisviau eksperimentuoti ir sukurti ne tik aktualius kūrinius, bet ir pagyvinti patį kūrybos ir jos pristatymo procesą.

Tekstilė taip pat neturėtų būti suprantama kaip juostų audimas. Šiuolaikinėje tekstilėje sėkmingai interpretuojami etniniai raštai, senoviniai audimo būdai, faktūros, ornamentai ir spalvų santykiai. O kur dar skirtingų medžiagų santykiai ir kitų meno sferų elementų panaudojimas?!.

Ir visa tai galima sugrąžinti amatų gamybos procesui. Taip pat ir dirbant su medžiu, keramika. Pastaroji – ne vien puodai, o medis – ne šaukštų drožyba. Pasitelkus fantaziją ir išdrįsus eksperimentuoti, galima sukurti naują kultūrinę kokybę, apie kurią visi kalba.

– Kas tai?

– Tai kūrybiškas laiko praleidimas, kūrybinės industrijos, naujos kokybės folkmeno atsiradimas. Ir būtent toje gyvenimo sferoje, kuri didžiumą žmonių supa didesnę gyvenimo dalį – buityje, gatvėje, kasdienybėje.

– O ką pasiūlysite dalyvausiantiems projekte?

– Nemokamus seminarus, profesionaliai įrengtas ir atviras kiekvienam besidominčiam menų ir amatų dirbtuves, dalyvavimą tarptautinėse parodose, mugėse ir amatų dienose, reklamą projekto tinklalapyje ir kataloguose bei mainus su partneriais.

Spalio 27-ąją Klaipėdoje, Mokslų ir technologijų parko salėje, įvyko pirmasis Lietuvos ir Latvijos projekto forumas “Tradiciniai amatai Kuršių pakrantėje. Situacija, problemos, perspektyvos”. Jame susirinko abiejų pusių liaudies meistrai, projekto koordinatoriai. Pirmiesiems buvo pristatyta projekto idėja, išklausytos problemos su kuriomis susiduria liaudies kūrėjai, pasiūlytas menininko dizainerio ir liaudies meistro bendradarbiavimo modelis. Buvo skaitomi trys pranešimai. Mokslų daktarė, menininkė Elena Matulionienė kalbėjo apie tradicinį kostiumą ir autentišką jo detalių panaudojimą šiandien. Etnologė Valerija Jankūnaitė pristatė Klaipėdos etnokultūros centro rengiamų mugių kontekstą, o Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros bendradarbės Bronė Neverdauskienė ir Domantė Šarkauskaitė atskleidė šiuolaikinio tekstilės meno atradimus eksperimentuojant su etnotekstilės fragmentais. Susitikimą moderavo aktyviai dirbantis šiame projekte profesorius dailininkas Algis Kliševičius. Tikimės ir kitų klaipėdiečių ir regiono kūrėjų aktyvaus dalyvavimo, idėjų mainų, bendradarbiavimo, pasiūlymų ir patarimų. Juk tai kuriama jums. Kiekvienas, norintis nors trupam pabūti gražioje, kūrybiškoje aplinkoje, turėtų padėti ją kurti.

– Kiek toji išsvajotoji aplinka mums kainuos?

– Viso projekto vertė – vienas milijonas 300 tūkst. eurų. 75 proc. šios sumos dengia minėta Europos Sąjungos programa. Likusią dalį dalinamės mes ir latviai. Mūsų dalis už latviškąją mažesnė 20 proc., atitinkamai – ir ES finansavimas mažesnis, bet miesto lėšų sunaudosime tiek pat mažiau nei kaimynai.

Klausinėjo Rita Bočiulytė

Jaunųjų Europos kūrėjų paroda: ištakos, įspūdžiai, vertinimai

Jaunųjų Europos kūrėjų paroda: ištakos, įspūdžiai, vertinimai

Besižvalgant po prancūziško vernisažo užkulisius

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki lapkričio pabaigos svečiuojasi tarptautinis šiuolaikinio meno projektas „Jaunieji Europos kūrėjai“. Klaipėda – jau antroji projekto stotelė. Prieš mėnesį oficialus parodos atidarymas vyko Montružo (Montrouge) mieste Prancūzijoje.

51-asis šiuolaikinio meno salonas Montruže susilaukė didžiulio publikos antplūdžio. Žvilgsnis į publiką, knibždančią portugalų ekspozicijoje.

Idėja – iš Prancūzijos

„Jaunųjų Europos kūrėjų paro-da“ – tai kelių šalių partnerių jungtinis šiuolaikinio meno projektas, administruojamas Montružo miesto, esančio Paryžiaus pašonėje. Miestas garsėja kaip aktyvus kultūrinis centras, ypač daug dėmesio skiriantis jaunų, talentingų menininkų paieškoms ir pristatymui. Čia jau 50 metų vyksta kasmetiniai Montružo meno salonai, kurių tikslas pristatyti jauniausius Prancūzijos menininkus ir suteikti galimybę jiems pradėti savo kūrybinę karjerą.

Prieš šešerius metus, atsiveriant naujiems Europos Sąjungos geografiniams horizontams, Montružo mero p. Žano Lupo Metono iniciatyva pradėta organizuoti tarptautinė jaunųjų Europos menininkų paroda. Į projektą entuziastingai įsitraukė šalys partnerės: Portugalija, Ispanija, Austrija, Italija, nuo 2006-ųjų – ir Lietuva. Svečių teisėmis projekte dalyvauja Lenkija, Švedija, Slovakija. Kiekvienai šaliai atstovauja konkretus miestas. Atstovauti Lietuvai parodoje buvo pakviesta Klaipėda.

Unikalus projektas

Klaipėdiečių J.Rakevičiaus, R.Budvytytės, A.Petkaus, D.Vaičekausko ir J.Malinausko kūriniai parodoje Montruže – kaip namie. Lietuvių iš Klaipėdos ekspozicijoje grupelė prancūzų gyvai šnekučiavosi prie G.Venslovaitės instaliacijos. Godos Giedraitytės nuotraukos

Visi projekte dalyvaujantys miestai turi galimybę pristatyti 10 jaunųjų menininkų (t.y. po vieną kiekvieno menininko darbą). Menininkų darbai ir sudaro jungtinę parodą, kuri, prisijungiant vis naujiems partneriams, kaskart auga ir įvairėja tiek savo turiniu, tiek geografija. Tuo būdu projektas iš tiesų yra unikalus, kadangi pristato pačių jauniausių, vis dar ieškančių savo tikrojo kūrybinio kelio, kūrėjų darbus. Kita vertus, drąsus savo charakteriu ir užmojais, nes reprezentuoja ateities talentus, kryptis ir tendencijas.

Šių metų balandį Klaipėdoje vyko atrankinė jaunųjų Klaipėdos miesto ir regiono kūrėjų paroda, kurios metu dalyvauti tarptautiniame meno projekte „Jaunieji Europos kūrėjai“ atrinkti aštuoni autoriai. Dar du menininkai pakviesti iš Kauno ir Vilniaus, taip suteikiant galimybę projekte dalyvauti ir kitų Lietuvos miestų menininkams.

Oficialiai „Jaunųjų Europos kūrėjų paroda“ 2006-ųjų itinerariumą pradėjo rugsėjo mėnesį Montružo mieste. Ekspozicija nedidelėse Montružo administracijos patalpose, specialiai pritaikytose parodinei veiklai, talpino per 70 darbų (mat Montruže po penkis savo menininkų darbus eksponuoti turi teisę ir šalys svečiai). Pusė vos 42 tūkst. gyventojų turinčio miestelio biudžeto yra skiriama kultūrai, sportui ir švietimui (o kur dar ilgametė salonų tradicija!). Todėl nenuostabu buvo matyti sausakimšą žiūrovų salę, akimis godžiai ryjančią šiuolaikinio meno trofėjus.

Dominuoja „plokštuminiai“ menai

Lyginant su Klaipėda, akivaizdžiai diferencijavosi tikslinė auditorija. Jei pas mus šiuolaikinio meno vartotojais vis dėlto esti jaunoji visuomenės karta (istorinių ir socialinių paradigmų padarinys), tai Prancūzijoje žiūrovų amžius pasidalija „fifty fifty“ (per pusę), sulaukdamas tiek jaunimo, tiek ir brandaus amžiaus lankytojų.

Kita vertus, pati paroda akcentuoja jaunųjų kūrėjų primatą, kas savaie tiek mentalinę, tiek ir žvilgsnio kryptį orientuoja į jaunimo kategoriją. Tačiau įdomu, jog žanrais (vienas pagrindinių projekto tikslų yra pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas visuose jo pasireiškimo žanruose) paroda labai nežymiai laviruoja naujųjų medijų ar sintetinių raiškos formų link. Nepaisant „jaunystės“ kartelės, dominuoja „plokštuminiai“ menai: tapyba, fotografija, video-. Vos keli skulptūros bei keramikos kūriniai, instaliacinio charakterio meno apraiškos – parodai priduoda intriguojančio erdvinio prieskonio. Toks jaunųjų menininkų atsigręžimas į labiau tradicines nei avangardines meno formas gali būti sietinas su savotiškomis pradžių pradžios paieškomis arba siekiu atsispirti nuo jau išbandytų dalykų. Kita vertus, gali liudyti perspektyvinius ateities žingsnius: nepaisant to, kad kultūra akivaizdžiai technologizuojasi (net kompozitoriai kuria kūrinius nešiojamam kompiuteriui ir simfoniniam orkestrui), gal tolimesnė dailės ateitis slypi anaiptol ne technikos, o būtent vertybinio lauko verpetuose?..

Šiame kontekste lietuvaičių darbai išsiskyrė ypatingu sąlyčiu su tradicinėmis meno šakomis ir plastikos įvairove: ekspozicijoje pristatomi darbai nuo grafikos iki keramikos, nuo tapybos iki skulptūrinių objektų, nuo video- iki instaliacijos. Ir vis dėlto tradicinėmis meno šakomis jaunieji eksperimentuoja – grafiką įterpia į instaliaciją, tapyba užkloja metalo paviršių, į meno kūrinį įtraukia žiūrovus ir pan.

Nuotaikos skiriasi

G. Faugeras (Prancūzija) „Griuvėsių laukas“. Nerijaus Jankausko nuotraukos S.Richardot (Prancūzija) „Su titrais“. S.Winter (Austrija) „Atkuriant identiškumą“. I.Pinheiro (Portugalija) „Maždaug be pavadinimo“.

Dar vienas akivaizdus skirtumas tarp europinio ir lietuviškojo jaunųjų kūrėjų bloko – pati tematika, darbų turinys ir ekspresija. Vakarų Europos menininkai išsiskiria (arba tiksliau, niveliuojasi) tamsiu koloritu, destruktyviu turiniu, skaudžiai pesimistinės tikrovės paveikslu. Besižvalgant užplūsta XX a. pradžios nuotaikos: futuristų ar siurrealistų manifestai, skelbę praeities pabaigą ir naujos ateities pradžią. Menininkų darbuose vyrauja mirties ir išnykimo temos: žuvies kaulai, kaukolės blizgančiomis akimis, saldžiai gražus manekenas kryžių nešančio Kristaus pozose, kartuvės ir pan. Arba socialinė realybė: pigių rūbų parduotuvės, žmonių kasdienybė viešajame miesto transporte, tuščios miesto gatvės ir t.t.

Visiškai priešingas nuotaikas regime lietuvių ekspozicijoje, kur trykšta spalvos, vyrauja popmeno žaismė arba analizuojami vertybiniai kontekstai. Nesistengiama analizuoti politinių peripetijų, socialinių realijų ar pan. tematikos. Daug svarbiau tiesiog mėgautis meno raiškos galimybėmis, priblokšti netikėtumu. Stipriai parodoje savo vardą deklaruoja ir slovakai bei estai, išsiskiriantys originaliais plastiniais ieškojimais.

Akivaizdu, jog pastaroji jaunųjų kūrėjų karta – naujasis darinys, ieškantis savo pačių tapatumo, galinčio tarpti Vakarų kultūros ideologijoje, bet kartu nepranykti globalizacijos visuotinume. Autentiškos savasties deklaracija bei kūrybinio prado (kelio) identifikacija – tai šiandienos jaunųjų menininkų atspirties taškai. Pastaroji situacija, manyčiau, būdinga daugumai posovietinių valstybių, kurios, atgavus nepriklausomybę, stengėsi kiek galima greičiau „įsiurbti“ į save vakarietiškąją kultūrą, tačiau šiandien nori suvokti, kas jie iš tiesų yra ir ką gali pasiūlyti pasaulinei meno rinkai.

Ir mes tai galime!

X.Alias (Ispanija) – Sekmadienis / Stiklas / Snūda“. J.Rego (Portugalija) „Pradinis taškas“. N.Sousa Vieira (Portugalija) „Neįmanoma tiesialinijinė erdvė“.

Vertinant iš perspektyvinio žvilgsnio, lyginant praėjusių ir šių metų „Jaunųjų Europos kūrėjų“ parodas, ryškėja kokybinis skirtumas. Praėjusiais metais menininkų lygis svyravo nuo labai silpnų iki realių ateities grandų. Šiemet didesnė darbų dalis pretenduoja į teigiamą įvertinimą, kas greičiausiai liudija atidų meno komisarų darbą – didžiajai parodai stengiamasi pateikti išgrynintą, įvairialypę ir atraktyvią darbų ekspoziciją.

Kita vertus, norėtųsi tikėti, jog tam tikros atsvaros ir intrigos parodai suteikia Rytų bloko prieskonis, tačiau tai gal jau pernelyg subjektyvus vertinimas.

Apibendrinant džiugu, kad Klaipėdoje vykęs šios parodos atidarymas dar kartą patvirtino tiek žmogiškąjį, tiek ir infrastruktūrinį Klaipėdos potencialą organizuoti tarptautinio lygmens parodas. Išsisklaidę po ekspozicinius dailės parodų rūmų plotus jaunųjų menininkų darbai reprezentavo naują architektūrinį formatą bei įgavo naują pačios „Jaunųjų Europos kūrėjų“ parodos vertinimo skalę.

Tai – keliaujanti paroda, kaskart, priklausomai nuo ekspozicinio ploto ir parodos išdėstymo variacijų, reflektuojanti naujus jos suvokimo atspalvius. Todėl džiugu, jog naujoji stotelė viršijo lūkesčius. Telieka tikėtis, kad ateityje ji taps peronu jaunųjų Klaipėdos (o gal ir Lietuvos) kūrėjų kelionei į pasaulį.

Ar leidžia būti savimi van Gogo kedai avimi?

Ignas Kazakevičius

Jaunųjų Europos kūrėjų parodą laikau dideliu avansu jauniems Klaipėdos kūrėjams. Be politinės parodos reikšmės ir „iškartinės“ integracijos į tarptautinį kontekstą, svarbu ir tai, jog šis įvykis gali paskatinti vizualinių menų kultūros aktyvumą Klaipėdoje.

M.Sola (Ispanija) video darbas „Pietūs su šeima“. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Klaipėdos savivaldybės finansinė projekto parama – svarbus kultūros politikos žingsnis, rodantis dėmesį jauniesiems kūrėjams, tiksliniams kultūros mainų projektams.

Pagirtina ir tai, kad dauguma kūrinių atlikti techniškai nepriekaištingai, yra tvarkingai pateikti, parodoje žymu tai, kas vadinama ekspozicine kultūra.

Verta pagirti drąsų, ant iššūkio ribos balansuojantį projekto plakatą (darė prancūzai) ir stiprią reklaminę kampaniją, rengėjų entuziazmą, lėmusį didelį susidomėjimą.

Pradžia – sumanymas

„Kur visko pradžia?“ – savo instaliacija klausia menininkė Goda Venslovaitė. Trimis aukštais pakibusiais drobiniais maišeliais su šūkiais–idėjomis ji užkabina žiūrovą bent trimis aspektais.

Pirma – užrašęs savo tekstą ant tam skirtų kortelių ir įmetęs maišelin, jis gali savarankiškai sudalyvauti meninio mąstymo procese, tarkim, gali oponuoti ant maišelių užrašytoms mintims (beje, peržiūrėjau visus, tebuvo viena apskritai tezė, su kuria polemizuoju apžvalgos pabaigoje). Kitose – vaikiškos keverzones, tarsi žiūrovas būtų jautęs poreikį kažką padaryti. Atseit įrankiai padėti, tai… Parodoje gi, tą patį galima pasakyti apie ne vieną, tikrai ne vieną ir ne du kūrinius bei kūrėjus.

Antra ir trečia – tai aktualiausias ir geriausias šios parodos kūrinys. Išskyriau jį iš daugelio dėl turinio ir medžiagos, iš kurios kūrinys padarytas vienio bei nepretenzingumo. Idėjos-šūkiai čia yra aiškiai išreikštos. Jie paprasti, nesudėtingi, kai kurie netgi primityvūs, tačiau kūrinio esmė suvokiama iš karto. Kūrinio pateikimas ir struktūra, taip pat iš karto leidžia asociatyviai „mėtyti“ mintis, pratęsti žaidimą dalijantis mintimis kad ir su šalia stovinčiu. Aktualiausias jis todėl, kad pabrėžtinai kalba, nuo ko viskas prasideda. Nuo idėjų taigi, kurių akivaizdžiai stinga šioje parodoje, tačiau stinga ne minčių, ką (at)vaizduoti, ką perkurti, bet koncepcijos, kurią įgyvendinus taptų aišku – kam, vardan ko reikėjo tą daryti? Kokia prasmė atlikti tam tikrą veiksmą, pagaminti tam tikrą objektą, ir jį pristatyti kaip meno kūrinį.

Kūrėjai iš reikalo?

Jaunieji menininkai mene mėgsta perteikti socialines potekstes. Tačiau jeigu menas kalba socialine kalba – jis turi veikti, taip kad atkreiptų mano /statistinio žiūrovo/ dėmesį į keliamą aktualiją. Tarkim, kad stebint krūvą video-, nuotraukų, ir kt., iš žmonių minioje, benamių, norinčių pasikeisti lytį, nuskriaustų negrų, homoseksualistų ir pan. nebūtų tas pats, ar janina tapo antanu, o negras – transvestitu, ar tas kažkas kažkur vykstantis dar vis tęsiasi… Juk jeigu apie problemą norima papasakoti kitam žmogui, tai reikia labai paveikti tą žmogų, įtikinti jį, nes tai NE TO ŽMOGAUS PROBLEMA! Prisiminkime, kad menas visada buvo naudojamas socialiniams reiškiniams paryškinti ir koncentruotai paveikai perteikti.

Šioje parodoje jaunųjų menininkų menas yra daugiau asmeninis/socialinis. Gabaliukai asmeninės patirties, gabaliukai, kažko išmąstyto, gabaliukai kažkur matyto. Ir visa tai pateikiama kaip „aš menininkas/aš esu/aš norėčiau būti menininku“.

Darbai remiasi asmenine patirtimi, kurios /vertos perteikti/ jaunas kūrėjas neturi, remiasi personaline išpažintimi, kai iš tiesų nėra poreikio atvirai kalbėti, nenorima ir neturima ką pasakyti, veikiau sėdima ir galvojama, esu menininkas, tai reikia gi ką nors sukurti. O ką sukurti? Apsižvalgoma: virtuvė, vonios kambarys, daiktai, gatvė, kurioje augau, sankryža, kurią matau pro langą, kurioje kartais susidaužia mašinos. Na, ir?

Menas be aktyviai perduodamos patirties lieka tuščia retorika ir estetika. Menas tai – asmeninė pozicija, tai būdas susiremti su pasauliu. Ir jei nusprendei išeiti į eterį, reiškia, kad turi ką pasakyti, jei nusprendei važiuoti autostrada, negali joje tiesiog atsisėsti, nusprendęs rėkti, turi rėkti. Geras menas veikia arba neveikia. Žodis patinka arba nepatinka – čia labai labai netinka. Menas yra kova. Menas yra tikėjimas. Tikėjimas tuo, ką darai, ir tuo, ką kalbi. Kalbant apie sąžinę mene – menas tam tikrame kontekste gali būti netgi pritemptas, ir bus tikras, jeigu bus „išgyventas“. Sąžiningai išgyventas – vadinasi, nebūtinai tiesiogiai patirtas ir tiesiogiai perteiktas. Galime atsisakyti kovos modelio, tebūnie tai tylos būvis, tačiau jausmas, kad nuo tavo veiksmo pasaulyje realiai kažkas keičiasi – tas pojūtis kūrinyje turi būti ir išlikti. Pokyčiai gali prasidėti nuo tavo virtuvės, vonios kambario, daiktų, gatvės, kurioje augai, sankryžos, kurią matai pro langą, kurioje kartais susidaužia mašinos.

Koks visuomenės PH?

Jaunieji parodos autoriai veikiau stebi pasaulį ir sykiu bando atsiriboti nuo jo pateikdami personalines istorijas. Įdomiausia betgi tai, kad realiai kiekvienas menininkas su savomis skirtingomis istorijomis veikia pagal tą pačią schemą.

Todėl stipriausias menas yra toks, kuomet papasakota asmeninė istorija „kabina“ universalią plotmę ir jos poveikio diapazoną jaučia skirtingos rasės, mentaliteto, tautybės ir pan. žmonės. Jaunieji menininkai susitapatina su tam tikra madinga kodų, kaip padaryti meną, panašų į tą, kuris „ant bangos“, sistema. Ir tai tiek jų, tiek ir aplinkos problema. Tai, kas niveliuoja parodoje eksponuojamą meną, – yra sąlygota visuomenės ir jos narių interesų susmulkėjimo, idėjos, už kurią galima būtų numirti tiesiogine ir perkeltine prasme (pavyzdžiui, laisvės), nebuvimo. Tad iš esmės jaunieji kūrėjai kalti tik tiek, kad nenori būti originalūs.

Dar keletas pastebėjimų šia tema. Paveikus menas neprivalo būti itin novatoriškas ar radikalus. Darbo pavadinimas – dar vienas būdas „išlaužti“ idėją. Keli žodžiai, prisegta koncepcija galėjo pagelbėti kūriniams komunikuoti su žiūrovais. Autorių kūriniai šioje parodoje formuojami kaip estetiškas dizainas. Na, taip suprantama – informacinė visuomenė, skaitmeninės ir kitos technologijos, bet visgi – ar regima visuma nebus vienas iš pavyzdžių, kai bėgama nuo konkretesnių atskaitos taškų, realaus pasaulio? Dar. Eksponuojamas menas neveikia. Nei iššūkis, nei forma nėra įdomi, nei turinys įdomus, nei žaismingas, nei šokiruojantis. Nei kvepia, nei smirda, nei pasaka, nei gyvenimas, nei minimalizmas, nei hiperbolė. Nei įstabios tylos, nei intriguojančio veiksmo. Na, pateikite tada nors trupinį šūdo, nors minutę pačios banaliausios provokacijos!

Kita vertus, anot komentatorius R.V., kurio kortelę radau viename iš G.Venslovaitės idėjų – maišelių „norėdamas ką nors kritikuoti užsidėk jo batus ir nuėjęs 7 mylias kritikuok“. Užsidėti galima, bet kad šiuo atveju nėra kur eiti, nekalbant, kad nėra ir septynmylio takelio. O dar kita vertus, nėra būtina žinoti kiek autorius iškentėjo ir ko atsisakė kurdamas kūrinį, ką jis patyrė ir pan., tai privalo būti matoma ir jaučiama. Energija, jeigu ji yra, veikia bet kokia forma ir bet kurias mūsų jusles.

Šioje parodoje galima bandyti autis kad ir ryškiaspalvius prancūzo T.Mahuizer tapytus kedus, kurie asocijuojasi su įvairiausiais van Gogo tapytais daiktais, su nuasmenintu asmeniškumu. Skirtumas tas, kad šitie batai be charakterio, daugiaspalviai, bet neišreikšti. Na, tarkime, van Gogas mums per senas, meną kuriame dabar, iš dabarties impulsų, įvykių, o jei tas menas neveikia mūsų, tai kodėl? Ar įvykiai ir problemos neaktualios, betgi jų tiek daug ir jos tokios įvairios, pasaulis ganėtinai šioje srityje patobulėjo per pastarąjį šimtą metų. Negi taip neįdomu gyventi? O gyvename permainų laikais (skirtingose šalyse jos, be abejo, kitokios). T.y. sunku, bet įdomu. Ir, regis, menas turėtų klestėti, tapti išsivadavimo iš savęs paties būdu, visuomenės lakmuso popieriumi. Koks po paraliais LT visuomenės PH?

Daugiau proto nei širdies

Įspūdžiais apie jaunųjų Europos kūrėjų parodą per vernisažą uostamiestyje paprašėme pasidalinti skirtingų kartų Klaipėdos menininkus.

Kur individualumas?

Grafikas, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros prof. Algis KLIŠEVIČIUS: O kaip jums?.. Sakote, per daug racionalu? Tai reiškia, kad Europa „daro“ meną labiau protu nei širdimi, ko gero. Atsispindi tas momentas… Todėl, kad bijo „padaryti“ širdimi. Nes gali paaiškėti, kad reakcija į tą pasaulį, kuriame mes esame, gali būti žymiai skausmingesnė. Todėl, man atrodo, mes čia matome labai estetizuotus, profesionaliai „padarytus“, akivaizdžiai šiuolaikinės estetikos ieškojimų ribose esančius darbus. Iš principo labai malonu, kad tokio meninio lygio paroda Klaipėdoje atsirado ir kad autoriai – iš tiek šalių. Bet pabandykime čia atskirti tas šalis vieną nuo kitos. Pabandykime apibūdinti autorius, net čia esančius lietuvius, ir juos atskirti nuo kitų. Šiuo požiūriu – didelė problema. Kadangi ta meninė kalba tapo savotiška esperanto kalba. Vietoj to, kad menininkai savo išgyvenimus išklotų savo kalba, labiau atpažįstamai ir labiau individualizuotai.

Matyt, ne veltui Klaipėdoje gruodžio 1-ąją vyks meno vadybininkų konferencija, kurioje vienas iš klausimų – kultūrinio identiteto problema. Kadangi, kaip matome, ji tampa aktuali. Kadangi mes pakliuvome į tokį globalizacijos procesą, kultūrų katilą, kuriame tas dalykas tampa svarbus. Nes kitaip mes galime prarasti savo identifikacijos ženklą, tam tikrą kodą, kuris leidžia laikyti save lietuviais. Galbūt tikslas toks yra – laikyti save europiečiu, o paskui tik lietuviu. Galimas ir toks variantas. Bet ir ši paroda rodo, kad, ko gero, būtų įdomu atrasti lietuvį šioje parodoje, atrasti prancūzą, italą, ispaną, portugalą, austrą… O dabar sunkiau tai padaryti, nes toji meninė kalba savotiškai suniveliuota. Videopriemonės, fotografijos, videodarbai, tam tikri žaidimai, reklaminių menų įtaka akivaizdi, čia pritaikyta.

Vienintelis dalykas, kuris tikrai džiugina, – kad visa tai yra čia ir kad paroda tokio lygio – atrinkti darbai, pateikta labai solidžiai. Bet kuriuo atveju vertas dėmesio reiškinys. O tai, kad jis vyksta Klaipėdoje, – tiesiog džiugus reiškinys. Todėl, kad mes jau tada nesame tokia provincija, jei iš Prancūzijos miesto (na, aišku, ne iš Paryžiaus šiuo atveju) ta paroda atkeliavo šičia. Tai mes esame tokio pat žaidimo lygio, tame pačiame kontekste, kas dabar vyksta visur. Kadangi mes dabar jau matome, kas vyksta visur, mums galima būtų daryti išvadas ir galvoti, o kaip mes galime tame visame reiškinyje pasirodyti savaip. Taip, kad būtume įsimintini, patrauklūs arba kažkuo įdomūs. Ko gero, vieninteliu būdu – išliekant savimi. Nes jeigu mes bandysime būti tokie, kaip, tarkim, prancūzai, tai gal prancūzai bus įdomesni. Jei bandysime imituoti ispanus, tai jie bus karštesni.

Ne, čia negalima būti kategoriškam. Negalėčiau pasakyti, kad neturiu į ką žiūrėti. Aš turiu į ką žiūrėti. Yra įdomių detalių, pastebėjimų. Galbūt tik galėčiau pasakyti, kad, kaip ir visa Europos šiuolaikinė dailė, tai, ką matau čia, – labai fragmentiškas menas. Menininkas žiūri į pasaulį kaip į fragmentų rinkinį, išskaido visumą. Arba negali, arba nesistengia matyti visumos, stengiasi estetizuoti tam tikrą detalę ir taip perteikti pasaulio grožį. Tiesiog toks dabar gyvenimo būdas ir toks suvokimas. Mūsų gyvenimo metodas, kurį dabar taikome, neduoda mums laiko apibendrinimams. Lyg mozaika, amžina mozaika, kurioje mes skubam, verčiamės, jau kitaip švytim ir t.t. Gali būti dar viena problema… Jei žiūrėsime globaliu mastu – didesnė pasaulio dalis neskaito ir nerašo lotyniškais rašmenimis, o rašo kiniškais ir arabiškais. Iš esmės pasaulis yra visai kitoks. O besidžiaugiant savo darželio gėlėmis, į jį galima žiūrėti ir taip.

Vis dėlto čia man labiausiai įstrigo tas fragmentiškas požiūris į pasaulį. Nesiekiama apibendrinimų arba jie „padaryti“ tokiu būdu, į kurį man dar reikėtų gilintis. Turiu pripažinti, kad jau esu kitos kartos žmogus. Tas požiūris man įdomus, bet nebūtinai jis mano. Gal aš kitaip norėčiau tą dalyką matyti. Bet ateina nauja menininkų karta, mes ją matome visose Europos šalyse, ji tiesiog yra tokia. Vadinasi, tas reiškinys pats savaime yra įdomus, vertas susipažinimo, stebėjimo, galbūt net gilesnės analizės.

Trūksta naujo požiūrio

Interaktyvaus meno kūrėjas, VDA doktorantas Julijonas URBONAS: Parodos darbuose juntama populiariosios kultūros įtaka. Tai savotiškai žavi, bet mane asmeniškai nelabai domina. Aš pasigendu subtilesnio požiūrio į naujesnius dalykus, pavyzdžiui, į technologijų įtaką. Čia mėginta panaudoti naujas technologijas, bet… Trūksta naujo požiūrio į naujus judėjimus – technologijų, visuomeninius santykius dabartinėje tokioje technokratinėje visuomenėje. Esu tarpdisciplininio meno mėgėjas, tai man dar čia stinga tų pačių menininkų meninės išraiškos bendravimo.

O šiaip darbai gana įvairūs, ir paroda pakankamai įdomi. Nors autoriams trūksta didesnio išskirtinumo ir individualumo, asmeniško požiūrio į pokyčius šiuolaikinėje visuomenėje. Taip yra todėl, kad menininkai paveikti masinės kultūros. Ji ypač jaunus žmones patraukia, nes yra smagi, maloni… Ir ta meninė išraiška – pramoginio pobūdžio. Jie tai kuria kaip pramogą, o ne kaip meną. Tai irgi gerai. Bet turėtų būti pramoga ne tik menininkui, bet ir žiūrovui. Nes jeigu žiūrovas mato tik menininko pramogą, negauna tos pramogos sau, tai ne kas…

Aš pats esu dizaineris ir man labiau patinka tokie tarp dizaino ir meno darbai. Čia daugiau mėginta kurti meną. Gal mėginta…

Bet bendras įspūdis – neblogas. Tikrai. Ypač Klaipėdai trūksta naujo vėjo. Jauno.

Nemažai tuščių darbų

Ch.Lartillot (Prancūzija) fotografijos. N.Kuligowski (Prancūzija) „Balnas“. C.Collina (Italija) „Gyvenimo, meilės, draugystės, darbo objektai“.

Fotografas, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentas Edmundas LUKMINAS: Dalyvavau klaipėdiečių menininkų atrankoje į šią parodą. Bet mano darbas nebuvo išbaigas dėl įvairių techninių dalykų. Nelabai sužibėjo atrankoje. Daug norėjau, bet ne taip išėjo. Ką gi, kiti padarė geriau.

Mano emocijos čia – labai teigiamos. Nes yra tikrai gerų darbų. Kai kas patiko iš fotografijų, bet labiausiai įstrigo keli videodarbai. Nesakau, kad visi, jokiu būdu. Su daug kuo pasišnekėjom, ne tik man įsiminė filmukas su lagaminu ir veidrodžiu berods prancūzų ekspozicijoje.

Nelabai ką daugiau čia galėčiau išskirti. Yra net draugų, kurie dalyvauja parodoje. Jokiu būdu nenoriu jų kritikuoti. Bet toks mano bendras požiūris į visą paro-dą. Nebūtinai daugiau spalvų ir kontrastų, bet norėtųsi stipresnės idėjos, išbaigtumo.

Dar įstrigo tuštybė. Labai daug tuščių darbų. Kodėl? Tokia šiuolaikinio meno tendencija. „Darom“ šiuolaikinį meną, bet nekuriam meno.

Parodai trūksta jausmo. Daug dirbtinumo ir, kaip jau sakiau, tuštumos. Paėmė ir sukūrė, nes reikėjo parodai kažką šiuolaikiško pateikti.

O teigiama čia – emocijos, susiję su grožiu. Estetiniu ir nuoširdžiu. Radau jo keliuose videodarbuose. Kad ir tame ispanės Febrer, kuriame eskavatorius su kamuoliu žaidžia…

Kalbino Rita Bočiulytė

Muzikai išsiruošė į didįjį žygį per Lietuvą

Muzikai išsiruošė į didįjį žygį per Lietuvą

Prof. Rimvydas Žigaitis

Lietuvos muzikų sąjungos prezidentas

Lietuvos muzikų sąjunga (LMS) kartu su šalies muzikine visuomene šiemet lapkritį mini Lietuvos muzikų sąjungos įkūrimo 70-metį ir rengia „Didįjį muzikų žygį per Lietuvą”.

Prieš 70 metų

1936-aisiais Kaune iškilūs to meto muzikai – N.Martinonis, J.Karosas, K.Kaveckas, A.Budriūnas, K.Griauzdė ir kiti – įvairių žanrų muzikus subūrė į Lietuvių muzikų draugiją. Tai buvo reikšmingas posūkis muzikinės kultūros plėtros baruose. Patvirtintuose draugijos įstatuose buvo nurodyta, kad jos „tikslas – lavinti savo narius muzikos srityje, kelti chorų kultūrą bei muzikos meną“. Įgyvendindama įstatų nuostatas, draugija pradėjo sistemingai, aktyviai rūpintis muzikinės kultūros reikalais: vadovavo Lietuvos chorų sąjūdžiui, rūpinosi respublikinių ir rajoninių dainų švenčių, chorų konkursų organizavimu, naująja lietuvių chorine muzika, muzikiniu švietimu, vargonininkų ir muzikos mokytojų kvalifikacija, rengė populiarius simfoninius, kamerinius koncertus, leido mėnesinį meno ir mokslo žurnalą „Muzikos barai“.

Prieš septynis dešimtmečius įkurtos Lietuvių muzikų draugijos muzikinės kultūros plėtros pastangos ir darbai buvo pradmuo, vėliau tapęs akstinu steigti savarankiškas kultūros sklaidos institucijas: Liaudies kultūros centrą, Filharmoniją, Chorų sąjungą, vargonininkų, muzikos mokytojų asociacijas ir kt.

Tęsia tradicijas

Šiandienos kūrybinė organizacija Lietuvos muzikų sąjunga, tęsdama 1936-aisiais įkurtos Lietuvių muzikų draugijos veiklos tradicijas, taip pat siekia aktyviai dalyvauti šalies muzikiniame gyvenime – nuosekliai įvairiomis formomis plėtoja veiklą visoje Lietuvoje, remia muzikų kūrybinę iniciatyvą, telkia juos meninei ir švietėjiškai veiklai, ją propaguoja šalyje ir užsienyje, o rezultatus fiksuoja istorijai.

Lietuvos muzikų sąjunga leidžia mėnesinį meno ir mokslo žurnalą „Muzikos barai“, rengia kasmetes Lietuvos muzikų didžiąsias šventes „Didysis muzikų paradas“, nuolat organizuoja koncertus jaunimui Lietuvos vidurinėse ir muzikos mokyklose, sekmadienio muzikines popietes – įvairių žanrų atlikėjų koncertus ir susitikimus su visuomene, nusipelniusių muzikų pagerbimo ir atminimo vakarus, pristato naujausius atlikėjų kūrybinius darbus, leidžia natas, knygas, Lietuvos atlikėjų kompaktines plokšteles, kas penkeri metai kartu su Lietuvos muzikos akademija ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga rengia B.Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkursus.

Koncertuos apskrityse

Koncerte-maratone Klaipėdoje ir „Didžiajame muzikų parade – 2006“ Vilniuje dalyvaus ir 20-metį švenčiantis uostamiesčio Brass kvintetas, vakar Koncertų salėje surengęs įspūdingą jubiliejinį pasirodymą. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

2001-aisiais Lietuvos muzikų sąjunga kartu su firma „Baltic optical disc“ įsteigė „Auksinio disko“ prizą. Juo kasmet apdovanojami aktyvia ir ryškia menine veikla pasižymėję įvairių akademinės muzikos žanrų atlikėjai. Didžiuojamės aktyvia daugelio Lietuvos muzikų veikla ir dideliu būriu ryškių menininkų, 2001-2005 metais paskelbtų „Auksinio disko“ laureatais. Tai dainininkai Asta Krikščiūnaitė, Regina Maciūtė, Algirdas Janutas, Vytautas Juozapaitis, Virgilijus Noreika, pianistai Petras Geniušas, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, violončelininkas Rimantas Armonas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, birbynininkas Antanas Smolskus, fortepijoninis trio „Kaskados“, Vilniaus ir M.K.Čiurlionio styginių kvartetai, Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Saulius Sondeckis), kameriniai chorai „Brevis“ (meno vadovas Gintautas Venislovas) ir „Jauna muzika“ (meno vadovas Vaclovas Augustinas), džiazo atlikėjai pianistai Artūras Anusauskas ir Egidijus Buožis, kontrabosininkas Eugenijus Kanevičius, Dainiaus Pulausko Jazz sekstetas.

Lietuvos muzikų sąjunga 70-mečio proga rengia festivalį „Didysis muzikų žygis per Lietuvą”. Lapkričio mėnesį visose Lietuvos apskrityse lankysis iškilūs aukštojo muzikos meno atstovai bei atlikėjai: „Auksinio disko“ laureatai, jubiliejinės X Lietuvos muzikų šventės „Didysis muzikų paradas – 2006“ bei ankstesnių muzikų švenčių dalyviai.

Per 400 atlikėjų

Lapkričio 19-ąją Nacionalinės filharmonijos salėje Lietuvos muzikų sąjunga rengia jubiliejinę X Lietuvos muzikų šventę „Didysis muzikų paradas – 2006“. Tai tradicinis unikalus, neturintis analogų, didžiausias Lietuvos atlikėjų renginys – devynių valandų trukmės koncertas maratonas, didžioji Lietuvos atlikėjų meno metų ekspozicija. Renginyje Vilniuje šiemet dalyvaus per 400 atlikėjų – plačiai žinomi Lietuvos atlikėjai, kolektyvai bei jau tarptautinių konkursų laurus pelnę jauni muzikai.

Šventės metu Filharmonijos scenoje šeštą kartą bus pagerbti aktyvia ir ryškia menine veikla pasižymėję įvairių akademinės muzikos žanrų atlikėjai – bus paskelbti ir apdovanoti 2006-ųjų „Auksinio disko“ laureatai. Pagerbsime ir šiemet jubiliejinius gimtadienius šventusius vyriausius LMS senjorus – žymius muzikus veteranus.

Drįstu teigti, kad per devynerius gyvavimo metus „Muzikų paraduose“ dalyvavo visi garsiausi, žymiausi Lietuvos muzikai – neįkainojamas Lietuvos kultūros turtas. Kita vertus, tai ir puiki proga pasireikšti mūsų jauniesiems muzikams – tai žvilgsnis į mūsų muzikinės kultūros ateitį.

Plačiajai auditorijai

Lankydamiesi regionuose Lietuvą reprezentuojantys atlikėjai bendrais šventiniais koncertais su geriausiais vietiniais meno kolektyvais ir solistais prasmingai paminės Lietuvos muzikų sąjungos jubiliejų. Viliamės, kad festivalis taps puošnia visos Lietuvos muzikinės kultūros švente.

Ir „Didysis muzikų žygis per Lietuvą“, ir jo kulminacija – jubiliejinė X Lietuvos muzikų šventė „Didysis muzikų paradas – 2006“ Vilniuje – alternatyva ir komercinei kultūrai, ir į siaurą klausytojų ratą orientuotam elitiniam menui. Tai demokratiški, plačiai klausytojų auditorijai skirti renginiai, siekiantys liudyti gyvą klasikinio meno tradiciją Lietuvoje, mūsų atlikėjų gebėjimą pateikti ryškias ir savitas pasaulio muzikos šedevrų interpretacijas. Šiais jubiliejiniais renginiais norime dar kartą pareikšti, kad laikomės kilnaus Lietuvos muzikų sąjungos veiklos devizo: “Lietuvos atlikėjai – krašto žmonėms”.

Maratonas Klaipėdoje

Dėkojame Klaipėdos apskrities ir miesto vadovams, pritarusiems minčiai surengti Muzikų šventę uostamiestyje, ir maloniai kviečiame visus lapkričio 11-ąją į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salę.

Joje šeštadienį nuo 16 iki maždaug 21 val. vyks koncertas-maratonas, kurį pradės Klaipėdos senosios muzikos ansamblis ,,Ventus maris“, V.Vadoklienė (sopranas) ir istorinio šokio kolektyvas ,,Saltanda“. Koncertą tęs A.Budrys (klarnetas) ir M. K.Čiurlionio kvartetas, S.Čilinskaitė (smuikas) ir I.Pečiūrienė (fortepijonas). Pasirodys prof. V.Tetenskas (birbynė), doc. S.Šiaučiulis (fortepijonas) ir R.Šilinskas (skrabalai), klaipėdiečių R.Budzinauskienės ir V.Purlytės fortepijoninis duetas. Iš jo estafetę perims duetas iš Latvijos “Viksne duo” ir pokštaujantys pianistai R.Lukošius su R.Jurkoniu. Prie jų prisijungs Klaipėdos brass kvintetas.

Specialiai paradui

Po kelių minučių pertraukos 17.45 val. bus atlikta A.Remesos premjera – Elektroninės metamorfozės ,,Septynių Kristaus žodžių“ tema klarnetui solo su elektronine fonograma, klarnetu gros P.Narušis. Po jo A.Dvoržako “Čigoniškas dainas” atliks G.Zeicaitė (sopranas) ir E.Zizaitė (fortepijonas), J.Gruodžio dainas – A.Janutas (tenoras) ir V.Eidukaitytė (fortepijonas), arijas iš Dž.Pučinio operų, J.Štrauso ir F.Lou operečių – LNOBT solistė I.Zelenkauskaitė (sopranas) ir A.Juozauskaitė (fortepijonas).

18.30 val. į sceną įžengs Klaipėdos trombonininkų kvartetas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Pučiamųjų ir styginių katedros doc. S.Suginto specialiai suburtas uostamiestyje vyksiančiam muzikų paradui. Be jo paties, jame groja jo studentas A.Stakvilevičius bei magistrantai E.Bružas ir S.Saukalas.

Po dešimties minučių pasirodys Klaipėdos muzikinio teatro solistė D.Kužmarskytė (mecosopranas) ir I.Maknavičienė (fortepijonas). Po jų – operos solistas D.Stumbras (baritonas) ir A.Vizbaras (fortepijonas).

Truks penkias valandas

Kelios minutės – atokvėpiui, ir muzikos maratonas tęsis. 19.15 val. gros Klaipėdos universiteto Menų fakulteto birbynininkų kvintetas, su J.Karoso muzikos mokyklos lietuviškos muzikos ansambliu ,,Vitė“ dainuos J.Grikšienė (sopranas) ir M.Gylys (baritonas). Vėl į sceną sugrįš Klaipėdos brass kvintetas, pasirodys E.Balsio menų gimnazijos ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto merginų ir mišrus chorai, Klaipėdos choras “Aukuras”.

Penkių valandų koncertinį maratoną uostamiestyje užbaigs T.Ambrozaičio diriguojamas Klaipėdos kamerinis orkestras, su kuriuo dainuos V.Vadoklienė, gros J.Kuraitis (saksofonas), R.Giedraitis (fleita), I.Maknavičienė ir T.Romaškina (fortepijonai).

Užsukite, pabūkite, pabendraukite su Lietuvos muzikais, pasiklausykite jau pamėgtų ir dar mažai pažįstamų atlikėjų, pasidžiaukite kartu jų menu, patirkite naują muzikos vertybių pasaulio pažinimo džiaugsmą!

Benas Šarka išskrido į Turiną

Algimantas RAMANAUSKAS. Indigo amber 05 06. 2006 m. Akrilas, drobė, 120×450 cm.

Benas Šarka išskrido į Turiną

Kultinis lietuvių teatro režisierius Oskaras Koršunovas išvyko į Turiną (Italija) statyti V.A.Mocarto „Užburtąją fleitą“, kurioje vaidins ir klaipėdietis aktorius Benas Šarka.

B.Šarka vaidins operoje italų teatre. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

O.Koršunovas pakeitė savo planus, atidėjo Klaipėdos dramos teatre statomą A.Strindbergo „Kelią į Damaską“ kitų metų pradžiai ir pirmadienį su komanda išskrido į Italiją. Jis pakviestas Turino „Teatro Regio“ pastatyti spektaklį Mocarto metams – V.A.Mocarto operą „Užburtoji fleita“. O.Koršunovas dirbs kartu su ne mažiau žymiu italų rašytoju Alesandru Bariku, teatro užsakymu perrašančiu šios operos rečitatyvus, kurių joje itin daug. Jie „Užburtoje fleitoje“ suskambės naujai ir itališkai, visa kita bus atliekama originalo – vokiečių – kalba.

Kaip „Klaipėdai“ sakė OKT / Vilniaus miesto teatro vadybininkė ryšiams su užsieniu Audra Žukaitytė, būtent A.Barikas inicijavo, kad O.Koršunovas statytų šį kūrinį Turino „Teatro Regio“. Tai garsus italų operos teatras, minimas iškart po Milano „La Skala“ operos. A.Barikas yra matęs O.Koršunovo spektaklius festivalyje Italijoje, kitų buvo specialiai atskridęs pažiūrėti į Vilnių.

Kartu su O.Koršunovu į Italiją išvyko ir jo komanda, su kuria režisierius dirba nebe pirmąsyk. Dailininkė Jūratė Paulėkaitė italų „Užburtajai fleitai“ kurs scenografiją, rūbų dizainerė Agnė Kuzmickaitė modeliuos spektaklio kostiumus. Turine statomoje V.A.Mocarto operoje vaidins ir trys lietuviai. O.Koršunovas pasikvietė vilniečius šokėją Rūtą Butkutę, aktorių Egidijų Baką ir klaipėdietį Gliukų teatro įkūrėją, režisierių ir aktorių Beną Šarką – tai naujas veidas OKT padangėje. „Jie operoje ne dainuos, o vaidins miestelėnus“, – patikslino A.Žukaitytė.

Jau žinoma ir premjeros data. V.A.Mocarto „Užburtoji fleita“ Turino operos teatre rampų šviesą išvys gruodžio 12-ąją ir bus rodoma kasvakar iki pat Kalėdų.

Spieleris rašo diktantą

Spieleris rašo diktantą

Nida Gaidauskienė

Žaidėjo emblema prie Kęstučio Navako vardo yra prilipusi taip glotniai, kaip, tarkim, ūsai prie jo veido (beje, nebepamenu, kas iš recenzentų pastaruosius matė kaip iš avantiūristo d‘Artanjano pasiskolintą atributą – jam poetas atsakė eilėraščiu „d‘artanjano butas“, o esė „Nemune“ (2006, Nr.28) J.Kelerą ir A.Marčėną šalia savęs mėgino lyginti su trimis muškietininkais). Kęstutis Navakas savo laikysena yra įkūnijęs visas įmanomas žaidėjų kategorijas: nuo vaiko, džiaugsmingai žaidžiančio forma, daikto estetika, kalba (vis dėlto ne dada), iki teatralo, prisimatuojančio vaidmenis, tarp jų ir juokdario, avantiūristo, donžuano; nuo bastūno, azartiškai pralošiančio gyvenimui dvi akis, tą smulkią savo kortą, iki tūkstantmečio turnyre su pirmtakais vagantais, špylmanais, trubadūrais rungtyniaujančio talentingo atlikėjo (ir kitų tekstų transliuotojo), savo muzikalaus repertuaro gale numačiusio kuklią valandžiukę aplodismentams (pirštai – per krintančius plaukus po nusilenkimo). Lietuvių sąvoka žaisti tikrai per siaura nusakyti Navako saviraiškos diapazoną. Vokiškasis spielen būtų labiau pritinkantis taip vitališkam poeto amplua. Pargriauto baroko „epochoje“ girdėta paskyrimų papliūpa „poetams artistams arfistams“ atitiko vieną – muzikuojančio eiliakurio – pašaukimą. O ištarmė „žeidimus žaidžiau kadaise / kur dabar tos dienos dėjos“ („rudens rondeliai“ I, 35 p) reiškė eufoniškų žaismių vasaros patikrinimą tikra rudens žaizda. Jau tada būta vidinio žinojimo, kad visi ciklai turi savo pabaigą („ant prilydyto grindinio švietė pargriautas barokas / bet istorija sakė kad greit jis prakiurs ir išdžius“, 104 p.). Štai dabar, žvelgiant iš Navako ketvirto poezijos rinkinio perspektyvos, beveik nebelieka iliuzijos, jog atspindys šviečia (pargriauna) – jis grimzta gilyn. Iš akipločio paribio link regėjimo centro artėjant savajam (nebe epochos) fin de siècle – kokią partiją žaidžia tas, kuris iš įpročio laikomas spieleriu?

Jis rašo. Šiek tiek anksčiau (2003 m.) pavadinęs tai „žaidimu gražiais paviršiais“. Nes kalbos tinklelis yra per retas esmei pagauti. Spielerio atminties stotelės nebesipuikuoja skambiais kultūros istorijos vardais. Svarbesni tie (ypač tos), su kuriais dalintasi vienatve, guoliu, savimi. Istorijos blyksniai prasišviečia vien autentiškos patirties tirščiuose:

monika nori riešutų

(kinų kariai

sunkiai užveria vartus

didžiojoje sienoje) du

tušti kevalai krinta į mano

saują

<…>

knyga užsičiaupusiais puslapiais

(jau

neprakalbinsiu) besijuokianti

monikos burna vyno taurėj –

dvigubas

svaigulys (per

gobio dykumą arkliena nešasi

ordą)…

(„niekur neis“, 46 p.)

Polifonijai talpi teksto grafika, keliais klodais įvesti gaivalo triumfo istorijoje vaizdiniai, neva marginalių asociacijų intarpai. Knygos gundymo bejėgystė prieš moters kerus. Eilučių šuoliavimas, paklūstantis aistros besiplečiančiai stichijai. Natūra grumiasi su kultūra. Kartais susidaro įspūdis, jog natūrai pasiduodama („bet jei kam nors tiesiog užtenka lango / kam žvelgti į pasaulį pro raštus“, 17 p.), žinant, kad galutinis žodis jos: „tiktai stabtelk – ir pro plyšius įgrius / laukinė stipri gamta“ (44 p.). Vykstant artimų žmonių, autorių „nuolatinei deportacijai“ (ši citata yra ir eilėraščio pavadinimas) iš regimo pasaulio, vėl ieškai to artumo kituose, save knyga paliudijusiuose (vaikystės plaukas tarp seniai nevartytų puslapių išduoda, kur našlaičio galvą glausdavai (36 p.)). Skaitai (eil. „skaitytojas“, 38 p.). Remiesi kultūros ramentais. Knygų žiurkės etažerė jau virto grėsminga knygų siena (joje, manau, įmūryta ir R.Barthes‘o plyta). Skaitai kituose save („vis rečiau grįžtu / neužrašytas: nesupintas su kitu / : ne kitas“, 38 p.). Kai kopėtėlės, kaip perpildytas saikas, apsiverčia, rašai (net rankai nepadedant – sąmone): „reikia miklint pirštus: kažkas tarp jų / vis drožia trumpėjantį pieštuką o dar tiek daug / turi parašyt ant savo beretės pamušalo“ ( 71 p.). Lyg ir neprasmingas užsiėmimas, po šimtmečių eksploatacijos stokojantis išteklių:

kiekvienas su savo gaubliu mes

sėdim Trapaus punktyro kavinėj

kur viskas smilksta greičiau

nei dega

mes parašėm po žodį kiekvienai

pauzei: kiekvieną raidę

kirčiavom

kol sieliai plaukė mūs

laikrodžiais

: kol jų ištakose nebeliko ką

kirsti

(Sonetai. „Pirmas“, 56 p.)

Nėra galimybės išeiti iš šito žaidimo – kaip duota paukščiams (55 p.). Esi apsuptas rašto ženklų, įkalintas užrašytų patirčių akistaton. Vienintelė unikalaus pėdsako galimybė – fenomenologinė čia ir dabar nutinkančio vyksmo fiksacija: „gyvenu trijų sekundžių praeitim jos ir užtenka. visa mano dvasia lyg šis žiogo šuolis“ (74 p.). Bet tikslinama ir toji dvelkia psalmyno, Ekleziasto jausena, net stilistika. Struktūriškai savitas knygos ciklas „iš nežinomo poeto dienoraščio“ („Trečias“, ciklų, skyrius) tarsi iš vidaus atidengia rašymo fenomeną. Poetine proza „konspektuojama“ būsena, V.Daunio vadinta poezijos prieštakčiu, ties žodžiu „rašau“ įgauna vis daugiau struktūros, lygiuojasi į eilėraščio pavidalą. Iš chaosmoso brendantis kosmosas ribojasi su atsivėrimo gėda, vien grožiui stinga prasmės. Trumpėjančios dagties genamas estetas numoja ranka („turbūt aš nebegražus turbūt nebeverta / šukuotis prieš kiekvieną eilėraštį“, 77 p.). Vietoj trūkstamo apdailos lipdinio, puošnios dekoracijos kyšteli armatūra. Lyg Platono idėjų šešėliai ant sienos praeities dumsios dėmės (vaikystės žaislų siluetai) prašosi įvardijamos, tiksliau – atspėjamos. Nes nėra tokio tikslaus žodžio ar metaforos, po kurių bent vienas šešėlis atitrūktų nuo sienos visiems laikams, išvaduotų iš obsesijos (vis dėlto ne manijos, grafo-) atspėti slaptą sakinio formą, rašančia ranka išgriebti kaip daiktą nebesugaunamą patirtį. Jokie „kraujagyslių pančiai“ (Navako terminas) ar kiti anomalijų kontrolės mechanizmai nesulaiko. Visus metus, savaitė po savaitės, laikai kaip maršką ištempęs baltą popieriaus lapą sklendžiančiai klevo sėklai (puiki Navako metafora) pagauti. Kad ten rastųsi nauji pasauliai (Marčėno žvaigždės sistema kitur, o tavo įcentrinis šviesulys – naktinė stalo lempa), kol šeštadienį tave ištinka „skyrybos nuovargis“, posmai prisipildo šnypščiamųjų priebalsių, o „keistų metaforų / griūtis išduoda suglebusį kūną“ (77 p.). Sekmą dieną apsilanko jis, kažkoks kūrėjas, turintis teisę į savaitgalio poilsį, („ką tik jisai savo parašė“, „jis yra irgi aš tik kitas, jis tiek kitas jog nežinau kaip galiu juo būti“ (78). Bet ir to kito buvimą koreguoja graverio ranka, judinama, galbūt, pirmojo „aš“ savistabos. Rašymas pasirodo klaidaus diktato-diktanto pavidalu. Kaip giluminio dialogo pasekmė. Dialogo – su kuo? Pokalbyje su Donaldu Kajoku Navakas tikslina: „Dažnai šnekuosi sėdėdamas. Šnekuosi savo galvoje. Aptariu įvairiausias temas. Tas mano pašnekovas yra tarsi „ne aš“, bet jis sėdi manyje, dažnai man pasako gana naujų dalykų .<…> taigi dialogai yra iš ten ir buvimas prieš kažką irgi yra iš ten“ („Nemunas“, 2006, Nr.4). Šitas anapusybės matmuo neturėtų stebinti (vertikalė Navako kūryboj visad buvo – su akcentuota kritimo kryptim, bet ir galimybe kilti: „Krintantis turi sparnus“). Fragmentas iš „Pargrauto baroko“, turintis erdvės į viršų: „yra gi akloji tinklainės vieta kuri regi / virš miestų pakibusius miestus ir ausys / išgirdę tykiausias žiogų cezūras…“ (63-66 p.). Augustiniška. (Pasakiau, ir supratau, ką reiškia eilutė „ir svetimi pieštukai tave rašo“ („Pargriautas barokas“, 80 p.)).

Su naujos Navako knygos pavadinimu siečiau ausis, išgirdusias tykiausias žiogų cezūras iš anksčiau pateiktos citatos. Atspėti reiškia išgirsti iš giliai. Klausymas, klausa – viena svarbiausių dialogo prielaidų. „Atspėtų fleitų“ epigrafan išsikeltas fragmentas, matyt, iš tų vidujinių pokalbių („Kadaise prie lango: / – Apie ką mąstai, Navakai? Kas čia tavyje taip skamba? / – O kaip manai? / – Gal fleitos? Atspėjau?“). Nė vienas iš savyje esančių pašnekovų nenutraukia dialogo atsakymu. Visas pašnekesys – klausimų seka, spėjimai, stūmimasis pirmyn apčiuopomis, intuityviai, neturint visiško tikrumo.

Kalbėdamas su Kajoku apie vidinius pašnekesius, Navakas pamini ir tų nutikimų vietą – prie lango (primenu eilutę: „bet jei kam nors tiesiog užtenka lango…“). Sėdint prie lango, akys kerta palėpės uždarą erdvę. Žiūri kitapus (dažna eilėraščių vyksmo situacija – prie lango, eil. „budintis“, 9 p., „vėjas. atviras langas“, 16 p.). Klausa neapsiriboja fizinėmis vibracijomis. Knygoje fleitos yra melodija, o ne daiktas. Todėl skaitytojas bemaž paleidžiamas nuo įvaizdžio. Epigrafe jos skamba tik numanomai. Tiesiogiai fleitos paminimos visame rinkinyje dar vieną kartą, ir tai tik palyginime:

jis išeis iš namų ir lyg fleitos jam

švilptels varteliai

<…>

ir tada prasilenksim skirtinguos

keliuos nesutilpę

aš pažvelgsiu į jį ir pamiršiu

kuris mūsų aš

ir šypsodamas grįšiu namo kur

varteliai man švilpia

ir naktis neateis nes jau nieko

daugiau neatneš

(„praeivis“, 13 p.).

Transcendentiniai varteliai. Antrininkas, esantis bet kokiame laike, epochoje. Prasilenkimas, pasikartojimas kultūrų kryžkelėse. Krišnos fleita? Pano fleita? Spartiečių karo fleitos? Visos, išvedančios iš šios tikrovės (Navako eilutė iš antro rinkinio: „O žiūri – užgroja fleita ir išsiveda viską nežinomon vėjų pagairėn“, 46 p.). Kažkur greta baroko kultūrinė atmintis išgriebia „Užburtąją fleitą“, su jau girdimais Requiem motyvais, su ryškia personažų balso koloratūra. Ne ne, Mocartas šiame rinkiny nėkart nepaminėtas (skirtingai nei ankstesnėse knygose). Dabar jis nebent nusėdo, kaip ta klevo sėkla, į podirvį, kur priplūdę daug Vienos kraujo ir vėjo švilpimo virš peruko įsuktoje Zalcburgo genijaus stygoje (nežinau, kuris kurį: Navakas Nekrošių ar atvirkščiai?). Štai kur spielerio pati esmė: kuriant polifoniją leisti ir kitam būti žaidimo partneriu / priešininku, palikti erdvės ir kito improvizacijai, suvokimui. Nuščiūti nepasakius per daug. Palikti tylos tarpą, suteikiant privilegiją klausai.

„kas šiandien švilpia stogo stagaruos? / kas be lumzdelio šitaip drasko lūpas?“ (eil. „vėjas. atviras langas“, 16 p.). Vėjas, fleitų metonimija. Vaizduotė gali vėjo dvelksmą pripildyti gyvenimo apstybės kvapu, bet įsikiša senis tavyje, žinantis debesų epo pabaigą „: tačiau jei iš kapų šitas vėjas“ (Sonetai. Vienuoliktas, 66 p.). Tad lieka tik laikysenos prioritetas: „nebėra svarbu ar rašai gerai / ne vien eilės tave sukūrė / taip retai tepasišnekam atvirai / kai ne vėjas svarbus o burė“ (21 p.). Rašančio laikysena (kai šitos laikysenos atsisakymas reikštų ne-gyvenimą): „papūsk į pirštus ir tie pirštai tebus tavo burės / nuleiski žemyn ir jie dvidešimt amžių kraujuos“ (eil. „poetai“, 20 p.). Šitaip kultūros ir natūros grumtynėse vis dėlto liekama pirmosios pozicijose, greta ankstesnėse knygose cituotų, ir vėlesniojoje nutylėtų figūrų. Bet atspėjamų. Štai kaip Herakleitas kalbasi su Diogenu Navako lyriniame „aš“: „juk esi (esu) nuolankus piemuo / ne padangės avių o upės // filosofą palikusios ties krantu / prie sukiužusios geldos (statinės)“ (eil. „taip mano drauge“, 21 p.). Jie susitinka transformuotos evangelijos nišoje, pro kurią lyg ir nepastebimas praeina (o gal tik pasidingojo?) A.Andriuškevičius su savo „(prieš)paskutinių eilėraščių“ skyryba – tarytum nesvarbiu, atsainiu, tačiau esminiu tikslinimu skliausteliuose. Štai jums ir fleitų čiurlenimas išvien su upe. Nuolankus upės piemuo („jei mokėčiau gročiau kokiu nors mediniu pučiamuoju“, 76 p.). Sidabro, kartais net stiklo ar dramblio kaulo fleitos genezė muzikos istorijoje – iš medinės fleitos, dar anksčiau – iš švilpynės, nendrės skudučio. Užrašoma barokiškam Navakui nebūdinga paprastėjimo programa: „reikia kažkaip // paprasčiau per tą gruodą: tiesiog žėrėti“ (67 p.). Ji dar nepersmelkė visų poeto tekstų. Rinkinyje dar esama banalių tiesų, žodžių pertekliaus (12, 14 p.); eilėraščio nuslopstančių pabaigų, kurios neatlaiko pirmųjų posmų vaizdo jėgos, kibirkščiuojančių metaforų impulso (10). Eilėraščiu „Secesija“ netgi demonstruojama teksto pabaigos krizė, nežinojimas, kurlink žodingoji mūza nuves: „na ir ko čia lioveis kurti? Baigės tušas tušinukuos? / ir kodėl tau spalvos ryškios tik tada kai tu – bevertis“ (11 p.) Čia kyšteli iš seniau labai pažįstamas „kostiuminis“, karnavalinis Navakas, pirminę žodžio secesija reikšmę („pjūvis“) pateikiantis kaip vaizdą („kaip laiku orkestras strykais perpjauna pasaulį seną…“, 11 p.). Pirmajame skyriuje „ano“ Navako išvis daugiau.

Šias, knygos esmės nekeičiančias, pastabas (net paminėdama rikto klaidą žodyje sąmanos, 62 p.; ar nuvargusią rimo porą stotį / nustoti, 15 p.) išsakau, turbūt, paakinta atviro Navako pareiškimo: „Tai knyga, kurią aš pirmą kartą atsidėjęs sąmoningai ir rašiau kaip knygą. […] „Atspėtos fleitos“ veik visos parašytos nuosekliai, rašant tekstą po teksto, skyrių po skyriaus. […] Neslėpsiu, jog šia knyga rengiuosi pasivyti tolėliau nukeliavusius mano kartos kolegas“, www.bernardinai.lt, 07.12). Rūpestis pasivyti amžininkus poetus kvepėtų jau olimpinių žaidynių azartu, kuris lyg ir nėra pakankamas argumentas geriems tekstams rastis. O vis dėlto Navako knyga, kaip tekstų visuma, įtaigi (nors rinkinio anotacijoje V.Sventicko, manyčiau, perdėta teigiant, jog ji gali „keisti mūsų poezijos vertybių hierarchiją“). Cituotas Navako pasisakymas, o ir jo ankstesnė veikla „Septynių vienatvių“ knygyne tik paneigia jo, kaip socialiai atokaus, socialiai nesuinteresuoto poeto, įvaizdį. Navakas puikiai pažįsta literatūrinio gyvenimo kontekstus, atskirų kūrėjų stilistiką (yra neprilygstamas parodijavimo meistras). Jo polinkis lenktyniauti (tiksliau, varžytis) sietinas su poezijos, kaip atlikėjiškos literatūros rūšies, supratimu. Navakas yra pademonstravęs meistriškos rungties pavyzdžių: Marčėnui sviedęs eilėraštį „dulkės“, Radauskui – virtuozišką „fontaną“ („Žaidime gražiais paviršiais“). Šiame rinkinyje tobulo amfibrachio „debesimis“ lyg ir mostelima T.Venclovai („tad slėpki akis prisidėjęs prie antakių ranką“, 8 p.), bet jo eilutės intensyvumo nepasiekiama. Regis, žvilgtelima į V.Bložės, G.Grajausko rezervuarą (eil. „pasakos“, 40-41 p. ir kt.). Lyg ir dvikovos špagas blykstelint išduoda eilutė „prasiskleidė tulpės raudonos lyg falsifikatai“ (9 p.).

Neeilinio sąmojo artistas (jo eilutės – „Lietuvių lyrikoj, jei apie tai paklaus kas, / kvepėjo tik Radauskas ir Rastauskas“) gali priversti graudžiai šyptelėti, piešdamas iš santūrios distancijos girtuoklį kaip medinį rūpintojėlį su jo skystąja kasdiene duona (eil. „girtuoklis“, 51 p.). Jis elegiškas gaudydamas plevenantį ir nepagaunamą mamos, tiksliau, jos ilgesio, prisiminimą (cituotinas visas eil. „mano mama buvo iš sniego“, 36 p.), arba mylimosios („arbatos lašas ant fajanso pagautų šviesos / kurioje stovėtum žvelgdama akies ketvirčiu“, 48 p.). Jis mąslus kalbėdamasis su savimi, „skutinėdamas smiliumi nuostabą savo veide“ (19 p.), žvelgdamas daugiau atgal nei į priekį. Tokią tendenciją rodytų ir lyginami eilėraščių pavadinimai: „o po to“ „Pargriautame baroke“ su „o prieš tai“ šiame rinkiny. Abu eilėraščiai stiprūs, bet labai skirtingos poetikos: nuo abstraktaus ir nuostabiai muzikalaus „ploja vėjas delnais ton vienintelėn pusėn…“ iki retrospektyviai, lyg atbulame kine (galima skaityt ir nuo apačios viršun), atsuktos dienos, susverdėjusios ties laišku, galiausiai užrašytos (19 p.). Dienos peržvalgą praktikuoja vienuoliai. Eilėraštis „budintis“ brėžtų tokios praktikos nekanonine prasme nuojautą. Diena – gyvenimo kamieninė ląstelė. Tada naktis – jos persodinimas į teksto kloną. Skaitant už kadro lieka ryto ratų stebėtojo naktis. Stebėtojas gali palikti budėjimo vietą (prie lango) taip ir nespėtas atspėti (junginys iš Navako esė „Laiškas nepažįstamajai“, Nemunas, 2004, Nr.14). Su amžinai ataušusia kava vietoj pokalbio ar laiško.

Darkart akimis perbėgu savų remarkų labiausiai aptūptus eilėraščius „budintis“, „praeivis“, „poetai“, „nešuliai“, erotiškos meilės (46, 70 p.), persergėjimo (45 p.), išsiskyrimo eiles (47 p.), iš sonetų – vienuoliktą, dvyliktą, penkioliktą, šešioliktą… Pokalbio rizikos verti.

Dramos teatras į gastroles susiruošė rudenį

Dramos teatras į gastroles susiruošė rudenį

Klaipėdos dramos teatras spalį gastroliavo Vilniuje, lapkritį viešėjo Liepojoje (Latvija) ir ruošiasi pasirodymams Kaune.

Sostinėje buvo suvaidinti du spektakliai. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spalio 25-ąją klaipėdiečiai jau nebe pirmąsyk su pasisekimu parodė M.Gavrano pjesę „Viskas apie moteris” (rež. D.Tamulevičiūtė), o 26-ąją pristatė R.Kūnio situacijų komediją „Viešbučio kambarys Nr.13” (rež. A.Vizgirda), susilaukusią prieštaringų vilniečių įvertinimų.

Abu šiuos spektaklius lapkričio 17 ir 18 dienomis ketinama nuvežti ir į Kauną. Ten jie publikai bus parodyti „Girstučio” kultūros centre.

Iki tol, lapkričio 4-ąją, Klaipėdos dramos teatras pabuvojo kaimyninėje Latvijoje.

Liepojos dramos teatre klaipėdiečiai vaidino Ž.B.Moljero „Žoržą Dandeną, arba Apgautą vyrą” („Ožys”), režisuotą A.Giniočio. Lapkričio 17-ąją latvių teatras viešės Klaipėdos dramos teatre su A.Kopito „Tėti, tėti, vargšas tėti…“ – opera be uvertiūros, pastatyta Liepojos dramos teatro meno vadovo režisieriaus R.Atkočiūno.

Klaipėdos ir Liepojos teatrai šiemet pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kurioje numatytas ir apsikeitimas spektakliais. Abu teatrai siekia atnaujinti kūrybinius ryšius, nutrūkusius kone prieš du dešimtmečius.

Klaipėdos dramos teatras su savo populiariausiais spektakliais šį rudenį dar vyks į Telšius, Šilalę, Marijampolę ir Birštoną.

„Žirafa su kojinėmis“ nuskynė festivalio laurus

„Žirafa su kojinėmis“ nuskynė festivalio laurus

Klaipėdiečių „Žirafa su kojinėmis“ – geriausia. Tuo galėjo įsitikinti Dzūkijos krašto žiūrovai, spalio 19-21 dienomis Alytuje stebėję tarptautinio lėlių teatrų festivalio „Aitvaras“ spektaklius.

Scena iš festivalio nugalėtojo – lėlių vaidinimo „Žirafa su kojinėmis”. A.Daukantaitė ir G.Radvilavičiūtė po spektaklio atrodė patenkintos.

Jau 7-ąjį kartą festivalį surengė energingoji Alytaus lėlių teatro vadovė Loreta Skruibienė su savo artistais, o šiemet jis buvo skirtas paminėti profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje 70-mečiui. Tarp dalyvių buvo teatrai iš Lenkijos, Maskvos bei mūsiškiai – Alytaus lėlių teatras „Aitvaras“, Šiaulių „Avilys“ , „Paršiuko Ikaro“ ir „Žalios varnos“ teatrai iš Vilniaus, Kauno valstybinis bei Klaipėdos lėlių teatras.

Festivalio konkurso žiuri (dailininkas ir režisierius Rimas Driežis, teatro kritikas Ridas Viskauskas, UNIMA prezidentė Aurelija Čeredaitė ir klaipėdietė teatrologė Salomėja Burneikaitė) sprendimas nenustebino nei žiūrovų, nei svečių. Klaipėdos lėlių teatro spektaklis – J.Januškevičiūtės „Žirafa su kojinėmis“ – pripažintas geriausiu festivalio spektakliu.

Ir tai dar ne viskas. Geriausiųjų diplomai įteikti ir „Žirafos su kojinėmis“ režisierei Gintarei Radvilavičiūtei bei Linui Zubei, pripažintam geriausiu lėlių teatro aktoriumi.

Klaipėdos lėlių teatro gerbėjai Alytaus festivalyje įsitikino, kad gausėja ir tvirtėja klaipėdiečių kūrybinės pajėgos. „Žirafos“ spektaklyje debiutavo gyvai įvairiais instrumentais muzikuojanti klaipėdietė Aušra Vaštakaitė ir į aktorių lėlininkų gretas sugrįžęs Mantas Baniulis, kartu su Renata Kutaite ir Linu Zube vaidinantis daugelį džiunglių personažų.

Geriausiu festivalio dailininku pripažintas Vitalijus Mazūras už spektaklį „Šeivamedžio močiutė“ („Paršiuko Ikaro“ teatras). Iteikti diplomai lėlių meistrams Algimantui Kumpikui ir Rimantui Jacunckui už lėles spektakliui „Lietaus lašelis“(Kauno valstybinis lėlių teatras) bei Loretai Skruibienei – už lėlių teatro propagavimą Dzūkijos regione.

Sveikindamas klaipėdiečius teatro kritikas R.Viskauskas pripažino: „Klaipėdos lėlių teatras šiuo metu subūręs stiprias režisūros ir aktorių pajėgas, tad teatro sėkmė – natūrali“.

Klaipėdiečio knyga išleista lenkiškai

Klaipėdiečio knyga išleista lenkiškai

Lenkijoje išleista klaipėdiečio rašytojo Juozo Šikšnelio kūrybos rinktinė.

J.Šikšnelio kūrybos rinktinėje lenkų kalba – 12 kūrinių.

J.Šikšnelio knyga „Samotnosc“ („Vienatvė”) ką tik išleista Poznanėje.

Knyga sudaryta iš novelių, apysakos „Štilis“ bei romano „Kryžiau žalio medžio“ fragmentų.

Iš viso knygoje – 12 kūrinių. Juos į lenkų kalbą išvertė Varšuvos universiteto baltistikos studentės Ana Šimanska, Dominika Vojtasevič, Matylda Kustra, Eva Stolovska, Ana Jlenska, Elžbieta Ciechanovska-Vaina, Ana Nezabitovska, Ivona Zalevska, Gražyna Nieviadomska, Eva Ščerba ir Jolanta Visniach, vadovaujamos dėstytojos ir knygos redaktorės Mirijanos Kozak.

Knygos leidimą finansavo Adomo Mickevičiaus fondas Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimui remti.

Klaipėdiečio rašytojo knyga bus pristatyta lapkričio 16-ąją Varšuvoje, Lietuvos Respublikos ambasadoje, – kaip vienas Lietuvos dienų Lenkijoje akcentų.

Nauja knyga apie tautodailininką

Nauja knyga apie tautodailininką

Petras Šmitas

Rašytojas Algis Kuklys ką tik išleido ir praėjusią savaitę klaipėdiečiams pristatė meninės publicistikos knygą „Dievdirbio rankos“ apie garsų kretingiškį tautodailininką Adolfą Viluckį.

A.Kuklio meninės publicistikos knyga „Dievdirbio rankos“ išleista nedideliu 300 egzempliorių tiražu.

Tai trečioji prozininko, novelisto ir publicisto A.Kuklio knyga iš jo leidžiamos serijos „Mūsų kraštiečiai“. 2002-aisiais pasirodė pirmoji – „Susitikimai“, sudaryta iš apybraižų, publikuotų spaudoje, 2003-iaisiais išėjo straipsnių rinkinys „Likimai“.

Žemaitijos krašto, o ir Klaipėdos miesto šviesuomenei gerai pažįstama rašytojo A.Kuklio pavardė iš jo knygų ir publikacijų.

Malonu paimti į rankas jo ką tik išleistą, dar, kaip sakoma, spaustuvės dažais kvepiančią knygą apie puikų tautodailininką žemaitį Adolfą Viluckį (Algis Kuklys. Dievdirbio rankos. Mūsų kraštiečiai. Leido ir spausdino spaustuvė „Druka“, Klaipėda, 2006, 160 psl. Su nespalvotomis ir spalvotomis nuotraukomis).

Rašyti biografinę knygą, regis, autoriui nebuvo sunku. Gal aš ir klystu, bet skaitydamas knygą puikiai jauti, kad jis rado nuoširdžią kalbą su nedaug kalbančiu tikru žemaičiu, tačiau nuoširdžiu žmogumi ir menininku.

A.Viluckio kūrinius vertinti rašytojui padėjo įvairūs straipsniai spaudoje, o jų būta ne taip jau mažai, ir tai atsispindi išnašose bei literatūros sąraše. Reikėtų nepamiršti, kad A.Kuklys yra baigęs Telšių taikomosios dailės technikumą, kur apie dailę ir jos suvokimą gavo geras žinias, todėl jis puikiai orientuojasi tautodailės vertinime. Tiesa, knygoje tiesioginio kūrinių vertinimo autoriaus lūpomis lyg ir nepastebėjau – jis tai palieka menotyrininkams, ir tai padaroma labai subtiliai, profesionaliai.

Kaip pradėdamas knygą pastebi jos autorius, A.Viluckis yra Kretingos miesto garbės pilietis – ypatinga, nepaprastai kukli, asmenybė, jo skulptūras visada atskirsi nuo kitų autorių bet kurioje tautodailininkų parodoje. O tautodailininko kūrybinis bagažas – stulbinantis, daugiau nei 5500 darbų.

Daug metų pažįstu A.Viluckį, tad gerai suvokiu, kaip nelengva buvo rašytojui jį kalbinti, rinkti biografines žinias… O jų autorius surinko tikrai nemažai ir įvairius pasisakymus, laiškus, kitų skulptorių tautodailininkų mintis puikiai išdėstė knygoje, sukomponuodamas lengvai skaitomą ir savo turiniu dėmesio vertą meninį kūrinį, ir turintį istorinę vertę darbą.

Knygos kompozicija sudaryta gana originaliai, gal kiek neįprastai. A.Kuklys nebūtų rašytojas, jei jis viską būtų daręs įprastai, kaip būdinga biografinei knygai: menininko tėvai, gimimas, pirmieji žingsniai, mokslas, kūrybos pradžia ir pan. Knygos pradžią jis įvardijo „Pirmosios parodos“. Šiame skyriuje sutilpo ir Adolfo gimimas, ir tėvai, mokslas ir mokytojai, pirmieji bandymai drožti ir pirmoji asmeninė skulptūrų paroda gimtojoje Grūšlaukėje (1969 m.), vėliau lankiusis Kretingoje ir Klaipėdoje, taip pat pirmieji tautodailininko darbų vertinimai. Antrąją personalinę skulptūrų parodą A.Viluckis surengė 50-mečio proga (1990 m.). Ją lankė Klaipėdos parodų rūmuose ir uostamiesčio žiūrovai.

Kitus knygos skyrius A.Kuklys įvardija reikšmingais tautodailininkų sukurtais memorialiniais ansambliais „Ablingos vardas pasklido toli“, „M.K.Čiurlionio keliais“, kur A.Viluckis kartu su kitais žinomais liaudies menininkais sukūrė savo monumentalias skulptūras iš ąžuolo „Vincas Rimkus“– Ablingai (1972 m.) ir „Rex“– Čiurlioniui (1975 m.). Šiuose skyriuose rašytojas puikiai įkomponavo ir politinę krašto padėtį, įvairius kultūros veikėjus, menininkus ir medžio drožėjus, jų veiklą. Ir parašyta išradingai, gyvai.

Skyriuose „Mintis ateina staiga…“, „Pokalbiai prie degančios žvakės“ autorius daugiau dėmesio skiria bendravimui su pačiu menininku, pokalbiams apie kūrybą ir meną ir tais autentiškais skulptoriaus pasakojimais puikiai atspindi menininko pasaulėjautą, jo požiūrį į kūrybą, sakralinę liaudiškąją skulptūrą.

A.Kuklys savo knygą baigia dviem skyriais: „Kretingos miesto garbės pilietis“ ir „Meno paslaptis“. Pirmame rašo, už ką A.Viluckis buvo „…išrinktas Kretingos miesto garbės piliečiu“ ir apie menininko 60-mečio minėjimą Kretingos muziejaus Baltojoje salėje. Pateikia ir pluoštą laiškų iš JAV, kuriuos A.Viluckiui parašė Lisa ir Vytautas Barkai. Skyrių rašytojas baigia pasakojimu apie grupės Žemaitijos tautodailininkų skulptorių kūrybinę išvyką į Daniją, Bornholmo salą, ir ten atliktus jų darbus (1997 m.).

Pastarajame skyriuje rašytojas tarsi vainikuoja visą A.Viluckio kūrybą, jos svarbą, lygindamas ją su XIX a. tautodailės ir žemiečio skulptoriaus Antano Mončio kūrybiniu palikimu. A.Kuklys akcentuoja tautodailininko sakralinio turinio kūrybą kaip ypatingą reiškinį, kuriam A.Viluckis skiria didelę pagarbą, maksimalius kūrybinius sugebėjimus ir pastebi, kad „didelis menas turi būti gilus ir jaudinantis“ (psl. 134).

Prie rašytojo pastebėjimo, kad „Adolfo Viluckio kūryba paliks (jau paliko) ryškų pėdsaką tautodailėje. (…) Jis sukūrė savitų plastikos kūrinių, todėl atsistoja šalia tokių (…) tautodailininkų, kaip Anicetas Puškorius, Antanas Drungilas…“ (psl. 142) pridėčiau – Vincas Svirskis, Stasys Riauba, Lionginas Šepka, Juozas Liaudanskas, Juozas Lukauskas…

Knyga baigiama personalinių bei bendrų svarbesnių parodų sąrašais, apdovanojimų išvardijimu ir gausiu literatūros sąrašu. Taip jai suteikiamas ir tam tikras mokslinis vertingumas.

Nudžiugino knygos lietuviška, sklandi, graži ir santūri kalba. Čia nėra filosofinių ar sofistinių išvedžiojimų, painių sakinio struktūrų. Tai puikus tautodailininko A.Viluckio kūrybos įvertinimas ir įamžinimas. Išduosiu nedidelę paslaptį – rašytojas A.Kuklys, regis, jau baigia rašyti knygą apie kitą tautodailininką skulptorių Juozą Lukauską. Tai bus ketvirtoji jo knyga iš serijos „Mūsų kraštiečiai“.

Stiprybės ir kūrybinės ištvermės, mielas rašytojau, bičiuli, įamžinant Žemaitijos krašto kūrėjus!