Almanachai. „Baltija“. klaustukai

Almanachai. „Baltija“. klaustukai

Sigita Bartkutė

Žodynus vartau dažnai, nes pastaruoju metu itin neretai tenka suabejoti kai kurių jaunųjų rašytojų pavartotų žodžių reikšmėmis, o, nemokėdama anglų kalbos, esu priversta atkakliai „studijuoti“ ir naująją terminiją – „išradingą“ kaip dar niekada. Tačiau buvo žodžių, kuriuos supratau lyg ir savaime. Kad ir žodį almanachas. Bet pavarčiusi pastarųjų dvejų metų „Baltijas“ ir kai kuriuos kitus almanachus savo kompetencija suabejojau visai nejuokais. Tad griebiausi jau ne tik žodynų, bet ir enciklopedijų.

„Baltija“. Literatūrinis ir kultūrinis almanachas. Klaipėda, Klaipėdos universiteto leidykla, 2006.

„Lietuvių literatūros enciklopedija“ (V., 2001) skelbia, kad žodžio almanachas reikšmė arabiškai (al-manach) – kalendorius, o lotynų kalba (almanachus) – pranašysčių rinkinys (išryškinta S.B.). Kitos enciklopedijos bei žodynai patikslina, kad almanachas:1) gyvenamojo meto įvairių autorių literatūros kūrinių rinkinys; 2) sen. egiptiečių, graikų, romėnų, kinų ir vid. amžių Europos šalių kalendorius, kuriame pateikta įvairių sričių žinių, astrologinių spėjimų, o apie literatūros almanachus prideda, kad jie gali būti sudaryti teminiu, žanriniu, teritoriniu ar kitu principu. Taigi turime kelis esminius akcentus, apibūdinančius tai, ko privalėtume tikėtis ir iš „Baltijos“. Susikoncentruodami, aišku, ties ką tik išėjusia „Baltija 2006“.

Remdamiesi pirmiausia arabišku žodžiu – bet kurio almanacho, mano nuomone, esmių esme – pažvelkime, ar „Baltija 2006“ yra kalendorius. Pradėkime nuo viršelio. Algis Kliševičius, dailininkas, pasinaudojęs Juozo Vosyliaus tapybos darbais, pažymėtais 2005-ųjų ir 2006-ųjų metų datomis, kaip ir išlaiko kalendoriškumo principą (tik „Žvejai“ sukurtas 2002 m.). Labai gražu. Tačiau kodėl pasirinktas J.Vosylius? Atsiverčiu almanacho turinį. Randu dailėtyrininko Petro Šmito straipsnio pavadinimą, kuriame J.Vosylius iš tikrųjų figūruoja – tarp Vido Pinkevičiaus ir Angelinos Banytės… Tačiau pagal jį kalendoriniu principu „Baltijai“ turėtų būti įdomesnė kaip tik A.Banytė – bent į Klaipėdą ji atvyko 1976-aisiais. Yra jos veiklos uostamiestyje apvali sukaktis… Vadinasi, norint išlaikyti kalendorinio vieningumo principą, ar nebuvo galima A.Kliševičiui ir P.Šmitui savo pozicijų suderinti?.. Dabar susidaro įspūdis, kad dizaineriui rūpi tik „gražus dailininkas“. Tą galima pridurti ir apie „Baltiją 2005“. Tačiau pagrindinis almanacho žodis – literatūrinis. Gal su literatais, ieškant jų kalendoriškumo žymės almanache „Baltija 2006“, viskas tvarkoje?

Bet kuris solidesnis rinkinys paskelbia, kokiais principais jis sudarytas, kokiais laiko ženklais remiasi. Pernai almanachas kaip ir siejosi su Karaliaučiumi. O šiemet su kuo? Eilėraščiai, proza, debiutai, kultūra ir istorija. Net Turinyje krenta į akis techninės klaidos. Pernai iš „istorijos“ skilties kažkodėl iškrito L.Donskio esė ir jos pavadinimas bei „Karaliaučiui 750“, o šiemet dar įdomiau: skirsnyje „Svečiuose- Olštyno rašytojai“ atsiranda Aleksandras Žalys ir Nijolė Kliukaitė-Kepenienė bei Saros Poisson (Rasos Čergelienės) novelė „Slieko klaustukai“ (dera prie mano rašinio pavadinimo – komiškas sutapimas), parašyta 2002-aisiais. O kokio žanro Aloyzo Každailio tekstas? Kam turi padėkoti už tokius riktus skaitytojai? Aplaidžiai savo darbą atlikusiai leidyklai ar sudarytojui? O gal „& Co”? Ironija. Apie smulkesnes korektūros klaidas Turinyje visai nebepadoru rašyti. Tad pereikime prie tekstų.

Lietuviškas svetingumas rekomenduoja nusilenkti svečiams – Olštyno rašytojams. Bet dėl ko jie „svečiuose“ kaip tik šiemet? To nei pati „Baltija“, nei vertėjas nemotyvuoja. Beje, pristatant vertimus, elementarus etiketas reikalauja atskirai pagerbti ne tik autorius, bet ir vertėjus. Bet gal pernai Dainiui Sobeckiui, Rimantui Kmitai, Helenai Švanytei, Skirmantei Černiauskaitei ar šiemet Juozui Šikšneliui tai nesvarbu?.. Svarbu, kad yra jų pavardės, kad yra publikacijos kūrybinėms ataskaitoms, kad yra svarūs honorarai?.. Tačiau grįžkime prie kalendoriškumo.

Kuo šiemet svarbūs „Baltijoje 2006“ besiskelbiantys autoriai? Deja, to aš nesupratau. Girdėjau (būtent, kad tik girdėjau!) apie trijų uostamiesčio kūrėjų sukaktis – Jono Kantauto, Dalios Kudžmaitės bei Aleksandro Žalio. Almanache yra A.Žalio eilėraščių, bet apie jo 55-erius metus – nieko… Ar toks jau didelis pamarių pajūrių rašytojų būrys, kad taip sunku juos pagerbti? Ar taip jau išsidiferencijavę jie meniškumo požiūriu, kad vieniems almanachas „atsiveria“ kasmet, o kitiems neužtenka „ploto“ net sukakčių proga?.. Nelabai aiški ir debiutų atsiradimo almanache koncepcija. Jeigu pernai debiutavo Viktorija Ivanova, tai buvo suprantama – buvo ką tik tapusi moksleiviško konkurso laureate… Ji buvo ir pristatyta – mokytojos. O štai Vidmantė Černiauskaitė pernai ir Algirdas Ruškys šiemet?.. Kaip jie „suaugę“ su kalendoriumi?.. Kokie motyvai lėmė šiuos debiutus? „Baltija“ nesivargina informuoti skaitytojų. Ir vėl. Poetai kalba savo eilėraščiais. Kodėl Černiauskaitė ir Ruškys „priverčiami“ „lementi“ dar ir „proza“? O jų poezija juk spausdinta ir kitur?.. Tad kalendorinio aktualumo požiūriu almanache „Baltija 2006“ tampa pagrįsti tik trys tekstai: Bernardo Aleknavičiaus bei Aleksandro Žalio „Hanso Masalskio darbai – mūsų kultūros turtas“, Skirmantės Černiauskaitės „Klaipėdos dramos teatras švenčia jubiliejus“ ir Aldonos Braukylienės „2005 m. kultūrinio gyvenimo kronika“. Kitur – tik painiava. Patyrinėkime tad almanachą ir kaip pranašysčių rinkinį.

Kuo „Baltija 2006“ pranašiška? Ką ji skelbia bent jau apie kultūrinius 2007-uosius metus mūsų krašte?… Nieko. O kai kas norėtų pasiruošti bent kūrėjams nusilenkti… Bet gal almanache atsiveria svarbi meninių pokyčių perspektyva? Kiekvienas naujas almanachas, kaip pranašysčių rinkinys, turėtų nustebinti ryškėjančiomis meninėmis ar kultūrinėmis tendencijomis arba bent akimirksnį sukrėsti kūryboje nušvitusiu kažkuo dar nepatirtu. Deja, skaitydama almanachą „Baltija 2006“ nieko panašaus neišgyvenau. Nors kai kuriais rašytojais, esančiais jame, labai džiaugiuosi (savo nuomonės neišduosiu – nenoriu įskaudinti tų kūrėjų, kurie nesužavėjo gal tik manęs)… Puiku ir tai, kad mūsų krašte yra daug rašančiųjų. Kalbantis ar rašantis žmogus (net ir „nelabai protingas“) anksčiau Lietuvoje buvo laikomas gerokai padoresniu už tylintį (nors, pragmatiškai vertinant, ir tikrą „išminčių“). Tačiau jau laikas vertinti „Baltiją“ ir pagal kitus kriterijus, nurodytus žodynuose bei enciklopedijose. Tad kaip „Baltija“ atitinka teritorinį principą, įpareigojantį jau almanacho pavadinimu?..

Su džiaugsmu reikia konstatuoti, kad „Baltija“ nuosekliai skelbia Vakarų Lietuvos autorių kūrybą bei atskleidžia mūsų krašto sąsajas su buvusiomis Prūsijos žemėmis. Viskas būtų tarsi ir labai puiku, jei ir vėl pastarajam almanachui nekištų kojos ATSITIKTINUMAS. Jau rašiau apie Olštyno rašytojus… Neaišku, dėl ko atsirado šių metų almanache ir Rozvita Enzinaitė-Ensins ar Martynas Toleikis bei Sara Poisson… Almanachas publikacijų atrankos motyvų neskelbia. Nepaaiškina nieko ir apie dupletus – apie tekstus, jau spausdintus regioninėje bei respublikinėje spaudoje. Metinis pranašysčių rinkinys turėtų būti problemų pionierius, o ne vilktis paskui dienraščius, savaitraščius, mėnraščius ir t.t., dubliuodamas anų veiklą. Jovitos Saulėnienės straipsnis “Senosios Klaipėdos (Memelio) gyventojai ir jų pėdsakai miesto kultūroje“ jau buvo „Smiltėje“. Visai kitaip jis atrodytų, jei almanacho leidėjai pirmiausia būtų sukūrę naują straipsnio kontekstą… Tas pats pasakytina ir apie B.Aleknavičiaus bei A.Žalio informaciją, skirtą H.Masalskiui, iš „Klaipėdos“ bei pernykštėje „Baltijoje“ A.Žalio straipsnį iš leidinio „Darbai ir dienos“… Kas gali pirkti pakartotą bei dargi pasenusią informaciją? Kultūros žmonės pinigus irgi skaičiuoja. Ar ne todėl iš respublikos bei savivaldybės fondų dotuojami almanacho leidėjai ir „vargsta“?. Ar ne dėl to trūksta ir kultūros reflektuotojų?.. „Baltija“, reklamuodamasi ne tik kaip literatūrinis, bet ir kaip kultūrinis almanachas, tiek pernai, tiek šiemet nereflektuoja ir muzikos bei choreografijos ar etnokultūros (pvz., 2006 metų festivalio „Parbėg laivelis“). Vadinasi, pažeidžiamas ir regioninis „Baltijos“ kultūrinės įvairovės principas? O apie idėjinį ar tematinį bei žanrinį pastarojo almanacho kryptingumą visai nėra ką kalbėti… Autoriai ir publikacijos (kai kurių net žanro neatpažinus?!.) tik sau…

Rašydama apie struktūrines almanacho „Baltija“ tendencijas, visai nepasilikau vietos publikacijų turinio analizei. Tačiau tai gal atliks žmonės, kur kas kompetentingesni už mane. Man į akis krito tik tai, kad M.Toleikio publikacija „Baltijoje 2006“ labiau primena dienoraštį, o ne memuarus, kaip skelbia pavadinimas. Bet pastarojo negaliu kaltinti, nes yra karti patirtis, kai be pasitarimo/patarimo su autoriumi/autoriui ir pa(si)aiškinimo skaitytojams „Baltija“ taip „sutvarko“ rašinį bei jo žanrą, kad po juo autorius pasirašyti jau nebegali. Kalbos požiūriu almanache „Baltija 2006“ nesuredaguotas P.Šmito (ne filologo!) tekstas, visai nesutvarkyti interviu S.Černiauskaitės straipsnyje, o ir jis pernelyg „pabiras“. Galėjo būti labiau pagludinti ir kiti tekstai, išsklidę gramatiškai bei stilistiškai… Ypač – nebeletristiniai.

Literatūros tyrinėtoja Sondra Simanaitienė buvo teisi, pernai pasigedusi almanacho „Baltija 2005“ konceptualumo. Nepriimtinas man tik jos „terminas“ – suverstinė (prieš penketą metų vieno anonimo – taip kalbama – sukurtas „Šiaurės Atėnuose“, šiemet Pelkių Vandos pakartotas „Gintaro lašuose“). Oficialūs kultūrinių reiškinių vertintojai (juk jie – ne paskvilininkai?) dalykiniuose tekstuose turėtų vengti tokių „epitetų“. Kaip ir nešvankios pašaipos kupinų replikų, plintančių per recenzijas(?) ar net problemines refleksijas(?) apie kurį nors konkretų žmogų menkiausį (Maironis) pernelyg jau „postmoderniai“… Vis dėlto grįžtant prie „Baltijos 2006“ reikia pastebėti, kad jei almanachui nestigtų leidėjų atsakomybės ir ypač aiškios koncepcijos, tai viskas būtų puiku. Puiku ir dabar, nes „Baltiją“ vis dėlto tebeturime – dargi labai puošnią… Svarbiausia ir yra, kad almanachas Klaipėdoje išliktų… O į nekompetentingus „klaustukus“ dėmesio gi nebūtina kreipti?..

Vytautas Brencius

Vytautas Brencius

Ričardo Šileikos nuotrauka

Vakar ir šiandien

*
jūra man pažadėjo audrą
aš jai gyvenimo kreivę vingiuotą
ar ne šiandien girdėjome švilpaujant
šį motyvą naivų kaimo bernioką
užklydęs prie išsvajotos jūros
įsistebeilijęs į horizonto liniją
saujom sėmė ir sėmė ikrus
bet puta jam vis slydo iš rankų
pro pirštus pavirtus į vandenį
panašų kaip šuliny ar kūdroj
bangos blaškėsi paukščių sparnais
veržėsi mažėjo horizonto kilpa
bernioko siela jau kybojo erdvėj
ir žiūrėjo jis nebe į krantą

O vakar gal ir užvakar
kažkur gal prie uolėtųjų Farerų
dar tik septintajai bangai
užgriuvus trapų laivo kūną
žvejai apaks – žvynų sidabrinių sfinksai
lig kraujo nudirta oda nuo rankų
dejuodami nuo skausmo ir
tinklus sudriskusius pametę
už stiebo durančio kabinosi
jau putose pradingo horizontas
kabinosi nagais už tinklo draiskenų
ne Dievui meldės – jūrai
deja ši pasiuntė jiems dar
aršesnę devintą paskutinę bangą
jos putų nuo savo kojų
nuspirt jau buvo nepajėgus
gyvi išlikę springdami prakeikė jūrą
ta nešė savo įniršį erdvėm
pralindo sąsiaurius visus
užduso nepavojingom putom išsivėmė
toje Baltijos pakrantėje
kur vaikščiojo naivus berniokas
ir vis meldė parduokite man jūrą


Klajojanti valtis


ji liūdėjo ilgai nuošaly
jos sutręšusiuos šonuos
žiemai guolį jau ruošė vabzdžiai
fosforuojančiuos naktį pelėsiuos
ji nesnaudė dienom – ji liūdėjo
išsiilgus grubaus vėjo žodžio
gal ir molo aštrių akmenų
skausmingai sužeidžiančių kūną
snaudulys vis plaukė ir plaukė ratu
kaip šuo vis bėgo aplinkui grandinę
ištrūkt nesisekdavo jai
nei naktim nei potvynio metą
ir ką saugojo ji atminty?
Gal sumirksinčią švyturio ugnį
tinklo šnaresį borto lenton
vyrų keiksmą ir dūmą tabako?
Juk ji buvo išplaukusi jūron
ir medūzos jai glostė krūtinę
įlaužtą įširdusio suominio
jau laikas atrodo mirė seniai
kai žolės išsunkdavo jodą
jos senatvės žaizdoms
PO TO lyg šaltoj mėnesienoj
žaizdoj įšalęs būtų akmuo
rugsėjo rūkas pritvinkęs drėgme
grandinę sutraukęs potvynis
jai padėjo išbristi erdvėn
prisiminti prigesusį sapną
po uostą klaidžiojo švintant
bet jos nepašaukė niekas
ir nuojauta nudiegė širdį -
ji pamiršo savo lagūną
ir negali prisišaukt praeities


Pirmyn, „Framai“


išdudena marinistas
metras Koneckis
kapitonas dubleris
prisiekęs šiaurietis
vienu ypu prarijęs
250 g talpos fužerą
degtinės „Osobaja ruskaja“

pajutęs šilumą krūtinėje
užkanda esamą dvasios
jaučiamą maudulį kirminą
būsimą nirvanos būseną
konservuotu antisemitinės
kiaulės supipirintu kūnu
prisimerkia: matai
nesudrebėjo patriarcho ranka
kaip Nansenui pasiunčiant
„Framą“ į ledo pragarą

gerta buvo Piterio uoste
grynai lauko sąlygomis
ant laiko istorijos paženklinto
plieno lynų išgražinto
šimtąsyk dažyto
ir perdažyto knechto

kur tu „Framai“ ūbteli
vėl iš krūtinės triumo
kur perklausiau kurischa cha cha
pažiūrėk

kaip jis tolsta
per metų ir ledų sangrūdas
į tolimą praeitį
įšala Sibiro salynų
archipelago pakrantėse
laukia Nansenas laukia
link žaliosios žemės
Grenlandijos

*
betikslis ilgas laukimas
laivas ant ledo kalno
dreifuoja ne ten kur norėtųsi
kur tikėtasi
akina poliarinę naktį
spindintis sidabrinis šydas
keliasi viešpatija ledynų
braška beprotiškai bortai
pirmalaikėj agonijoj
nudažyti įvairiaspalvėm pašvaistėm
tikrom japoniškų geišų vėduoklėm
po ledynų sprogimų
kyla gigantiškos lytys
jų kalnai yra kompaso
rodyklė į trokštamą ašigalį

Pirmyn! Į ašigalį su šunimis
plačiomis pašliūžomis
dviese pajuodusiais veidais
nuo šalčio ir nemigos
mintant salsva
baltųjų naktų ir šunų
ligi šiol neragauta mėsa
draugužis bendražygis Johansenas
mikliai valdo peilį
moka nudirti lokių
šalčio nepraleidžiančius kailius

po jais iškirstose olose
ne tūkstantį ir ne vieną naktį
nepainiojant su Šecherezada
sapnavosi visi vaizdai
sukrauti naktimis
neužšąlančiuose pusrutuliuose smegenų
draugų artimųjų veidai
tėviškės uolų šykšti žaluma
ir kuklios užstalės vaišės

„Framas“ sugrįžo sakau
ne laivas – vaiduoklio griaučiai
viskas kas degė
seniai buvo kelionėj sudeginta
grįžo dienoraščiai užrašai
grįžo ligotas Nansenas
susitikimas liūdnas ant denio
nešūkavo niekas „valio“!

marinistas metras
įvairiažanris Koneckis
nerūkė pypkės medinės
molinės ar kaučiukinės
tad beliko juo patikėti
sušildžius fužerą delne
pasekti jo nedorovingu
pavyzdžiu – išgerti


Rudens ekvinocija


išaušta diena po slogios nakties
reikalaujanti liūdesio ašaros
jauti kaip kas minutę gerėji
pilnas aiškaus pastovumo
švenčių nuojautos ir laukimo
vilties kad ateina branda
ne tik žemei ar medžiui

klevų gyslos sugeria liepsną
išrasoja kamienai ašarom
štai vėl atveria savo paslaptį
žalsvų voratinklių neonas
koriukams keliaujant laukais
paskui dūmais kvepiantį
bulviakasį

akis prisidengęs meldiesi
dangui savo likimui
paežery sutūpusioms valtims
jose pypkiuoja baltagalviai tėvai
baltliemenių beržų liūdesiui
gervių taku nusitęsia brydė
nuo spalvingos Šiškino drobės

meldies besiganantiems
paplentėj arkliams
jų nugaros švyti
lyg nematytam Dega paveiksle
avinų skundai
auksiniams šiaudams
moterų pirštams grojantiems
pieno čiurkšlėmis
ar ne jos saulės gijos
apraizgančios senamiesčio bokštus

Žydros pastelės spalvos
tie dar neištarti žodžiai
nors jų daugiau nutylėt negalėsi
atsiklaupęs semi upelį
jauti kaip į kūną suteka
subrendusios vasaros sultys
atlaidžiai šypteli dievui
kol jis žiūri į tave
iš vandens – – -


Naktys kaip mažos tragedijos


Šalia Murmanske toli Klaipėdoj
šiltai miega žmonės
tingiai pilnačiai sergstint ramybę
vaikai iškrapšto iš po pagalvių
sapnus ir slapčiausias mintis
jiems prieš rytmetį patiki

naktim niekas negirdi
kaip sužvarbę laivai ūkia naktim
pro rūką sumirksi ugnis
tai žalia tai raudona
abejingai plasnoju
pernykštis drugys virš
gofruoto jūros vandens

girgžda strėlės ataidi keiksmai
iš triumų šaltų auštant matyti
suledijusios barzdos matrosų
vos rusenantys akyse geismai
juos tramdyti buvo nelengva

kranto molas nelyg rudi aviliai
iš jų skrido balti pranašai
kasryt po tris po tris
tų paukščių keliai laivo virvėse
baigėsi nespėjus nakties nuryti

sukrūpčioja sapną praradę vaikai
kiek bežiūrėtum į krantą
akys įskausta toli ten toli
tyčiojasi nuo speigo
susitraukus naktis į nykštį
vien žyla moters plaukai
auštant žiūrint į veidrodį

toli Klaipėdoj žmonės miega šiltai
šcheruose ūkia sužvarbę laivai
laivo virvėse baigiasi paukščių keliai
žyla prieš veidrodį moters plaukai


Refrakcija, arba Mėginimas pasiklausyti


tarp vakar ir šiandien
atankančio dangaus ištremtas
iš debesų šiltos irštvos
saulės spindulys
įsiremia į bangą
lūžęs perpus mums sugrąžina
prisiminimų salas ir laivus
išdidžiai pasitikinčiai
plaukusius per šlovę į Nebūtį

laikas pompastiškoms kalboms
avrališkai reglamentuotas
ir jei kas norėtų kalbėti apie
anksčiau laikraščiuos garbstomą
didvyriškumą ar net pasiaukojimą -
beviltiška! Laiko užtenka
tiktai prisiminti
varpais suskambusius vardus
išplaukusių ir nesugrįžusių

vandenyno irštvoje vienatvėje
nelyg fosforuojančios medūzos
neprisimename savos praeities
kam raukyti amebiškai kaktas
neatleistinai nuolankiai nutylint
pražūtingą dvasinę refrakciją
tą metafizinį reiškinį patyrė
daug kas naktį šokęs už borto

ir tik fanatiški altruistai
ištrūkę iš šventojo Vito šokio
azartiško rato ir išsigelbėję
apdaužytoj skylėtoj valtelėje
pakibę ant priešmirtinės bangos
iriasi plaukia jų pasiklausti


Vėlinių naktis kapinėse

išplaukė iš nakties
lyg prislopintas balsas
keistai sušvitęs miestas
kuriame santarvėj gyvena
antkapiai paminklai kryžiai vėlės
ir miniatiūrinių laužų
šviesa pamėlus
apgavus vėją baugščiai
krūpčios barama

ant natų Šopeno
trupa aprūdijęs skausmas
tėvų tiesa
paklydus svetimam kieme
ir nelengviau kad tų
linguojančių ir negyvų šešėlių -
boluoja chrizantemos rankoj
liūdnos gėlės -
kur kas daugiau negu gyvųjų
po žeme – – -

ratu sustos veidai
kiek primiršti ir graudūs
nuostaba jų akyse
seniai žole užžėlė
ir pro žydinčiais vardais
kaišytą bronzą
į savo amžinosios
paskirties aerodromą
sugrįžta mažos
dangui nepaklusnios vėlės

sutūpę pakelėm vaiduokliai
lauko akmenys
ant kojų skaudžiai lips
ir tavo vardo klaus
pačiam kaip žvakei
noris liūdesy sudegti
bet laikas atmatuotas kiekvienam
ir tokią ryškią naktį
geriau nelaukti gimstančio sūnaus

Aušra Kaziliūnaitė

Jaunųjų kūrybos konkursas

Aušra Kaziliūnaitė

Alio Balbieriaus nuotrauka

bingo


einam į modelius
aš tave palydėsiu
einam į lėktuvėlių modelius
į šviesią šviesią ateitį
padėkoti edisonui
einam mano prote einam

lai prasideda šou

įjunk savo loginį mąstymą, žąsie
tu – ne lėktuvas
įjunk savo loginį mąstymą, triušiene –
šiandien norisi ilgėtis visomis pozomis

1. KODĖL XIII A. PRADŽIOJE KILO
POREIKIS VIENYTI LIETUVOS
VALSTYBĘ?

2. KAS LĖMĖ PIRMOJO LIETUVOJE
KARALIAUS MINDAUGO
STAIGIUS
POLITIKOS VINGIUS?

3. KAIP VERTINTI MINDAUGĄ
IR JO POLITIKĄ?

einam mano prote kartu einam –
kiklopai matyti abiem akimis gali
tik būdami dviese
o
vaikai jų akiduobėse
aptarinėja perversmą
neužsimindami apie
žmogžudystės įrankį –

abc def
ghi jkl mno
pqrs tuv wxyz

lai prasideda šou

visi karaliai išsirikiuoja greta
damos kūkčioja prisimindamos
berniuką bingo!
žuvies akimis

tu vaike gulkis ant scenos
ir mirk
taip bus paprasčiau

fakelai nedega
akrobatai nusimeta blizgias drapanas
ruošiasi poilsiui ir niurna

einam mano prote einam
į rojų kabutėse ir kituose skyrybos
ženkluose –
ten visa buvo atskirta
o medyje mačiau ką tik nudažytas
sūpuokles ir inkilą

hoy hoy hoy
ten supasi klausimas
tas amžinas klausimas
apie bingo!

lai prasideda šou

lai kaunasi matadorai
linksi jaunos fleitininkės
cirkuose dviračiais važinėja beždžionės
melodijos paima šyvą už rankų
ir nuveda į olimpą

lai melodijos tampa mintimis
o mintys melodijomis

einam mano prote einam
aplenkdami tai kas geltona
ir leidžiama
klausydamiesi vaikų, melodijų
amžino klausimo (ir atsakymo) bingo!

4. APTARKITE PATEIKTO
PAVEIKSLO PERSONAŽUS:
KĄ SAKO JŲ LAIKYSENA,
ŽVILGSNIS, VEIDO IŠRAIŠKA?

žvakės dega žemynliepsna –
tai saulė
vaškas varva žemyn –
tai mirtis
tu vaike gulkis ant scenos
lai kaunasi matadorai
atsisega delnų užtrauktukai
ir skraido išnykę paukščiai
laisvėn ištrunka daugybė praėjusių
popiečių
kartojančių vyrą žuvies akimis

hoy hoy hoy

5. KAIP SUDARYTA TILAKOIDO
MEMBRANA?

einam mano prote einam
lai prasideda šou
akrobatams nusimetus blizgias drapanas
nuliukas nuliukas nuliukas
įstrižainės pradžia kairės viršuje
o pabaiga –
schizma
nuliukas nuliukas nuliukas
krenta iš inkilo
lai prasideda šou


arbatos gėrimo ceremonija


1. nori ant puoduko?
noriu
nori po puoduku?
noriu

2. nori ant puoduko?
noriu
nori po puoduku?
nelabai

3. nori ant puoduko?
nelabai
nori po puoduku?
noriu

4. nori ant puoduko?
nelabai
nori po puoduku?
nelabai

5. noriu
ant puoduko?

ė

ab laiptinėje karas -
laiptai bėga aukštyn
nuo pašto dėžučių
diena gauna vardą
jame šmėklos
skalbiasi baltinius

ab laiptinėje narcizas
priglunda prie šaltos sienos
ir ilgisi ežero
sara, žinau, kad girdi kaip
jo alkanos raudos šokinėja
iš penkto aukšto į lėtą

ab laiptinėje maras
mato regėjimą -
radęs soliariumą kalanta
nebeišeina – deginasi -
o vaikai miršta ir keliasi
čiuožinėja laiptais, kad
nepavėluotų mokyklon

ab laiptinėje vyrai
grandininiais šarvais
vis dar ieško šlovės
bet neranda tavęs ar manęs
ir jei paklaustum –
gyvenu gerai
tik bijau tų aklų vištų grandinių
siūlančių reinkarnuotis į
taškelį tą mažą taškelį
ant ė raidės

galbūt tai daug ką nustebintų
bet ab laiptinėje niekas nesistebi

Dr. Mehmet Aziz Medical Servise


čia visų valgyklų pavadinimas vienas
VALGYKLA
ir jei būčiau parduotuvė
aštuntą trisdešimt mieliau apsivogčiau pati
užuot leidusi įtapsėti laikui su prekių
krepšiu dar be prekių

taip, mama
tai geras tonas
tiksliau pustonis

si
kas matė si

si
kas dar nematė si

aušta vis nauja
paskutiniojo teismo si

o laidai
švelniai migruoja mane
į patį š. ašigalį
perku daug daugiau
nei paprastai
tad prideda bilietą
atgal
ir dar kartelį atgal


popierinis lėktuvėlis


iki šiol šventai tikiu
kad nebuvo elijo
nebuvo vargo maro
babelio
kad visas skirtingiausias
pasaulio kalbas
sugalvojo tokie žmonės kaip mes
kurie paniškai bijo
kartotis
o pamatę mergaitę
iš Marė gatvės
pjaustančią mirabeles
nesuprasi kodėl suploja katutėm
ir taip užmuša blusą
kuri vakar
išgėrė visa
o eidama kiton smuklėn
sutiko ramybę
ir jai nelauktai
pasipiršo


maldelė


kreipkis į vyriausybę, kad išnaikintų
vyrus, paskelbtų karą ar dar ką –
tai bus feminizmas. kvatoja senukas,
po to prisimena tėvų butą ties darbininkų
kvartalais,

sudaužytą Monaką, kuriuo stiklindavo
balkoną.

ten du kareiviai
vis sėdi ir nesusikalba.

po to pasikalba
apie tvaną –
tai paskutinis didelis badas
europoje.

aišku, su tokia afiša
mažai telaimėsi.

bet dviem aukštais žemiau
mėsininkas alberto
visada atras tau kąsnelį,
kad išperėtų dialogą.

tas paukštis juokingas –
gali atryti dar tris
)melas(
)daugiaprasmybė(
)triumfo akimirka(
kurios, kaip užtemimo,
plika akim geriau nematyti.

ar tęsti?
galiu tęsti.