Giesmė gamtai ir dar kai kas

Giesmė gamtai ir dar kai kas

Danguolė Vilidaitė

Lapkričio 3-14 dienomis Klaipėdoje ir Vilniuje nuskambėjo 5-ojo muzikos festivalio „Alternatyva – 2006. Gamta” koncertai.

A.Miolerio grupė žavėjo virtuozišku įvairių instrumentų valdymu. Rytietiškas M.Stelas šokis papuošė grupės pasirodymą. Grupės vadovas švedas A.Mioleris grojo ne tik mandola, akordeonu, bet ir skalmėja, fleita, ragu. M.Sene dainavo senąsias Senegalo dainas.

Sudėliojus visus praėjusio renginio įspūdžius ir mintis, dabar jau galime svarstyti, koks gi jis buvo – deklaruojantis meilę gamtai, nekomercinis ir nediktuojantis madų (taip mano jo organizatoriai), paprastas, nepretenzingas ar gal kaip tik ieškantis ypatingo pripažinimo – juk turi vieną iš labiausiai angažuotų pavadinimų. O gal šiek tiek eklektiškas, bet įdomus?..

Virė „tautų katilas“

Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume savo gamybos krištoliniais „instrumentais“ muzikavo M.Deneuve iš Prancūzijos, jam pritardami šoko ir krykštavo delfinai. Prieš koncertą publiką „apšildė” gitaristas ir vokalistas J.B.Vailitas iš JAV.

Festivalio pradžioje koncertavo Ale Miolerio grupė iš Švedijos – nedidelė „tautų katilo“ visuomenė, atstovaujanti skirtingoms kultūrinėms tradicijoms: Ale Mioleris – Švedijai, Marija Stelas – Graikijai ir Švedijai, Mamadu Sene – Senegalui, Andersas Nygardsas – Švedijai ir Norvegijai, Sebastianas Dubė – Kanadai, Rafaelis Sidas Huizaras – Meksikai.

Stebino ne tik plati šių atlikėjų geografija, bet ir muzikavime jungiamų stilių įvairovė. Autentiškas dainavimas buvo įpinamas į rokui, kantri, džiazui ir popsui būdingas išraiškas, jam pritariama kitų tautų instrumentais, jų virtuoziškais pragrojimais – toks tipiškas world music modernizuotas folklorinis projektas.

Patiko senųjų Graikijos ir Senegalo dainų atlikimas. (Juk prisilietimas prie autentiškų dalykų dažniausiai užgauna giliai.) Šiltas ir melancholiškas M.Stelas balsas, atrodė, kvietė prisiminti Graikijos senovę, begalę salynų ir jų kalnus, pievas…

Iš natų neišmokstama

Šiek tiek juokinga buvo girdėti, kaip grupės vadovas (taip pat ir kiti ansamblio dalyviai) bando pritarti graikiškam ar afrikietiškam tradiciniam vokalui jam būdinga maniera. Profesionalu? Gal, bet netikra. Nenoriu būti kategoriška, bet manau, kad tautos tūkstantmečių patirtis iš natų neišmokstama, tai greičiausiai yra įrašyta mūsų genetinėje atmintyje ir perteikiama subtiliausiais balso tembro, melodijos, teksto ir panašiais niuansais.

Nors koncerte skambėjo ne mano skonio muzika, likti abejinga negalėjau, žavėjausi šiuo šventišku ir efektingu šou, virtuozišku įvairių instrumentų valdymu (mandola, akordeonas, fleita, skalmėja, ragas, kaimiškas smuikas, kontrabosas, mušamieji), nuoširdžiu muzikų bendravimu su publika. Ypač įsiminė ir pralinksmino kontrabosininko Sebastiano Dubė (didelio ir stambaus vyro) netikėtas judesio prasiveržimas. Ši improvizacinė miniatiūra, sakyčiau, buvo labiau intriguojanti nei M.Stelas rytietiškas šokis.

Poetinis free jazz

Vakare “Poezija, dainos, mintys” poetas R.Rastauskas ir filosofas L.Donskis audė lengvą it pūkas tinklą iš eilėraščių posmų, prisiminimų ir laisvų pamąstymų. Pauzes autentiškomis Togo ir Liberijos dainomis užpildė svečiai iš Afrikos P.Halouisas ir R.O.Stefenas.Nerijaus Jankausko nuotraukos

Free džiazo maniera buvo plėtojamas antrasis „Alternatyvos“ renginys „Poezija, dainos, mintys”.

Jo dalyviai – išskirtinės Lietuvos asmenybės – poetas Rolandas Rastauskas ir filosofas Leonidas Donskis.

Tik žavėtis buvo galima stebint, kaip šie du grandai kelias valandas audė lengvą it pūkas tinklą, supintą iš eilėraščių posmų, prisiminimų ir laisvų pamąstymų: Švedijos sala Gotlandas (vos ne mistiška šios salos reikšmė Lietuvai), režisieriai A.Tarkovskis, I.Bergmanas ir keistas jų gyvenimo ryšys su konkrečia gamtos vieta (vėl mistiškas) ir pan.

Užburiančiai grakščiai, viskas ir kartu beveik nieko, visata trupinėlyje – toks šio vakaro įspūdis.

Minčių pauzes autentiškomis Togo ir Liberijos dainomis užpildė svečiai iš Afrikos Plazis Halouisas ir Raimondas O.Stefenas – nesudėtingas muzikavimas. Taip pat buvo pristatyta jaunų kūrėjų darbų paroda, eksponuojama koncertų salės fojė pirmame ir antrame aukštuose.

Pritarė delfinai

Netipiška Jūrų muziejaus delfinariumo erdvė tarsi padiktavo netradicinį kito koncerto sprendimą. Andriaus Seliutos filmo „Dievuje” fone savo gamybos instrumentu kristalistu (vargonėliai iš kristalų) muzikavo Prancūzijos atlikėjas Mišelis Deneuve. Jo grojimui džiaugsmingai krykštaudami pritarė delfinai – jų gyva gaida neleido pernelyg paskęsti dangiškų garsų spalvose ir mintyse.

Stipriu kontrastu, disonansu šiai kosminei harmonijai tapo gitaristo iš Amerikos, šiuo metu uždarbiaujančio Vilniaus gatvėse, Dži Bei Vailito įžanginis pasirodymas. Muzikanto gaila, bet juk buvo galima sugalvoti ir kitokių, ne tokių drastiškų pagalbos jam formų. Dabar gi tai tapo šio festivalio alternatyva ne gerąja šio žodžio prasme.

Be žodžių…

Anksčiau minėti renginiai sulaukė tikrai didelio klaipėdiečių dėmesio. Todėl labai nustebau profesionalaus džiazo kvinteto iš Prancūzijos (S.Teksjė – klarnetas, saksofonas-altas, M.Kodja – gitara, H.Teksjė – kontrabosas, K.Margetis – mušamieji, festivalio viešnia iš Armenijos A.Simonian – fortepijonas) koncerte pamačiusi pustuštę Žvejų rūmų salę. Džiazo meilė, nedidelės bilietų kainos, legendinio kontrabosininko Henrio Teksjė asmenybė, atrodė, turėjo klausytojus traukte pritraukti.

Knyga apie menininką Klaipėdoje – retenybė

Knyga apie menininką Klaipėdoje – retenybė

Kristina Jokubavičienė

Šį rudenį Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje buvo pristatytas tapytojo Algimanto Jusionio kūrybos albumas.

Albumas išleistas 1000 egz. tiražu. „Aš tarnauju spalvai. Kalbu ir groju spalvomis. Rašau spalvomis. Skaitykite mane…” – rašė A.Jusionis savo dienoraštyje. Jo paveikslą „Mingės kaime”(2003) knygoje lydi tapytojo žodžiai: “Labai noriu į laukus su drobe ant peties. Nesvarbu, kas išeis. Svarbu gyventi tapant.” Nuotraukos iš albumo „Algimantas Jusionis. Kai tapau – aš gyvenu”.

Leidinio pavadinimui iš tapytojo dienoraščio paimta frazė, kaip niekas kitas taikliai nusakanti menininko gyvenimo ir kūrybos prasmę: „Kai tapau – aš gyvenu“. Ji ypač simboliškai ir skaudžiai skamba šiandien, kai A.Jusionio jau treji meti nebėra tarp mūsų. Ir knygos pristatymo vakaras, ir jo metu surengta tapytojo darbų paroda buvo pažymėti skaidria liūdesio ir vilties aura.

Knyga apie A.Jusionį (Algimantas Jusionis. Kai tapau – aš gyvenu. Sudarytojai Kristina Jokubavičienė, Violeta Jusionienė, Klaipėda: S.Jokužio leidykla-spaustuvė, 2006, 148 psl. su spalvotomis paveikslų reprodukcijomis) papildo kol kas neilgą leidinių, skirtų šiuolaikinei Klaipėdos dailei ir dailininkams, sąrašą.

Turime nedaug

Neminint grupinėms ir jubiliejinėms, individualioms parodoms leidžiamų lankstinių, bukletų ar nedidelės apimties katalogų, reprezentacinių, išsamesnių leidinių apie Klaipėdos dailę turime nedaug. Atskaitos tašku galėtų būti 1990-aisiais išleistas katalogas „Pajūrio krašto dailininkai“, kuriame tilpo trumpos beveik visų tuo metu Vakarų Lietuvos regione gyvenusių ir kūrusių dailininkų (ir ne tik Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narių) biogramos bei kelių kūrinių nespalvotos reprodukcijos. Nespalvotas, išspausdintas ant prastoko popieriaus jis buvo svarbus kaip pirmas Nepriklausomybės metų dailės leidinys Klaipėdoje.

1997-aisiais LDS Klaipėdos skyrius pradėjo leisti dailės albumų seriją „Klaipėdos dailė“. Serijos iniciatorius buvo tapytojas Algimantas Jusionis, tuo metu vadovavęs LDS Klaipėdos skyriui. Suprantama, kad pirmasis leidinys buvo skirtas tapybai – „Tapyba“. Po metų buvo išleista „Grafika“ (1998), 2000-aisiais pasirodė „Taikomoji dailė“. Šiuo metu baigiama rengti ketvirtoji, paskutinė serijos knyga, skirta skulptūrai, ją numatoma išleisti 2007-ųjų pradžioje.

Tai spalvoti, su kokybiškomis kūrinių reprodukcijomis leidiniai, informaciniu ir vaizdiniu aspektu pakankamai išsamiai reziumuojantys dailės situaciją regione XX a. pab. – XXI pr. Jie vertintini kaip ypač svarbi ir reikšminga LDS Klaipėdos skyriaus iniciatyva. Šią leidinių seriją savotiškai papildo ir pratęsia retrospektyvinės, ilgalaikės parodos „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“, veikiančios LDM Prano Domšaičio galerijoje, katalogas (2004).

Svarbūs dokumentai

Dailės leidinių, skirtų vieno dailininko kūrybai, pradžia buvo grafikės Aldonos Kliševičienės (1946–2004) piešinių reprodukcijų aplankas (2003), atrodo, jau tapęs retenybe. Jame publikuoti subtilūs, klasikinės dvasios dailininkės piešiniai grafitu.

Plataus rezonanso ir aptarimų miesto dailės sluoksniuose sulaukė leidinys „Angelina Banytė“, pasirodęs 2004-aisiais. Tai pirmas taip gausiai iliustruotas, artėjantis link monografinio, vienam dailininkui skirtas leidinys. Ažvelgiantis visas universalios kūrėjos kūrybos sritis, jis tapo savotišku pavyzdžiu, vienu iš galimų leidinio apie dailininko kūrybą variantų. A.Banytės albume turėjo prasmę atskirų jos tapybos darbų fragmentavimas, išdidintų paveikslo detalių pakartojimas, savotiškas multiplikavimas. Tai vizualiniu ir informaciniu aspektu vertinga knyga, daugiau ar mažiau išsamiai dokumentuojanti parodas, bibliografiją ir svarbesnius monumentaliosios tapybos kūrinius. Žinant, koks nenuspėjamas likimas pastaraisiais dešimtmečiais gali laukti monumentaliosios dailės kūrinių viešosiose erdvėse, toks dokumentavimas tampa dar reikšmingesnis.

Labai brangūs

Kalbėdami apie dailės leidinius, neturime pamiršti, kad kalbame ne tik apie leidinio parengimo kokybę: tai tiesiogine prasme labai brangūs leidiniai.

Jie reikalauja geros poligrafinės kokybės ir gerų medžiagų. Tai ne madingas žurnalas ar kultinė grožio knyga, kurie visada ras pirkėją.

Kuo aukštesnė meno leidinio kokybė, tuo jo kaina didesnė. Todėl, leidžiant meno leidinius, visada iškyla rėmėjo ir pirkėjo problema.

Dažnas, norintis turėti savo lentynoje knygas apie Klaipėdos menininkus, kažin ar gali sau tai leisti.

Antra vertus, džiugu, kad atsiranda rėmėjų, kurie suvokia meno ir leidinių apie meną svarbą. Be privačių asmenų, institucijų ar firmų paramos neturėtume nė vieno svaresnio leidinio.

A.Jusionio albumas išsiskiria

Iš visų iki šiol mūsuose pasirodžiusių dailės leidinių, A.Jusionio kūrybos albumas išsiskiria apimtimi, poligrafijos kokybe.

Dailininko paveikslų reprodukcijas papildo fragmentai iš jo dienoraščių. Tapytojo A.Jusionio dienoraščiai, manau, yra verti atskiros knygos. Autentiški užrašai, bylojantys apie kūrėjo sielos gelmes, sudėtingą kūrybos procesą, jo „duobes“ ir pakilimus, pateikti nuosekliai, diena po dienos, atsiskleistų ne tik literatūriniu aspektu.

Leidžiant šį albumą, atliktas tikrai didžiulis darbas. Pradėtas rengti praėjus vos keliems mėnesiams po netikėtos tapytojo mirties (2003), jis pareikalavo dvejų metų ilgo ir kruopštaus darbo, taip pat lėšų paieškų.

Tačiau visos pastangos buvo to vertos, o leidinio rėmėjai, išvardyti jo tituliniame puslapyje ir knygos pabaigoje, gali pelnytai didžiuotis.

Kur plaukia gražiausi debesys

Kur plaukia gražiausi debesys

Rita Bočiulytė

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje iki gruodžio vidurio veikia garsaus fotografo, žinomo portretisto Algimanto ALEKSANDRAVIČIAUS fotografijų paroda mįslingu pavadinimu – „Debiusi“.

Fotografas Algimantas Aleksandravičius prisipažįsta esąs egoistas ir fanatikas, bet skandalisto etiketės kratosi. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Su autoriumi kalbėjomės apie gyvenimo ir kūrybos posūkius, naujas patirtis ir… debesis, kurie nelauktai netikėtai išniro jo fotografijose.

– Kodė „Debiusi“?..

– Ne taip seniai pradėjau fotografuoti gamtą – savotiškas relaksas darant žmonių portretus. Pastebėjau, kad vienoje kitoje fotografijoje atsirado debesų. Tada kompiuteryje jiems susikūriau „folderį“ ir juokais pavadinau Debiusi. Skamba panašiai kaip debesys. Paskui gerai įsiklausiau, – juk anglų žodis „cloud“ lietuviškai reiškia debesį. Kartu tai yra žymaus kompozitoriaus vardas. Tuomet įlindau į internetą ir sužinojau, kad Klodas Debiusi savo „Noktiurnų“ orkestrui pirmąją dalį yra pavadinęs „Debesys“. Taip man ir sukibo visas ciklas. Taigi šioje parodoje – vien debesys.

– Gal pasižiūrėkim kartu į juos – kur tai fotografuota?..

– Čia – trys fotografijos iš Amsterdamo, anas parsivežiau iš Islandijos. Toje matote lėktuvą? Tai Jurgis Kairys virš Reikjaviko suka akrobatines kilpas. O ten – žiemos trasa prie Vilniaus ir daiktas, kurio negalėjau atpažinti. Dar du portretai (kaipgi be jų?! (juokiasi)) – Marčėnas su Geda tarp debesų, Vilnius – Gedimino prospektas ir Šiuolaikinio meno centras, Gedimino pilis, paminklas jam ir gyvas miestas su virš jo plaukiančiais debesimis… Tie iš Šiaulių – į Kryžių kalną eina procesija… Su tinklais – iš Ventės rago. O čia debesis nufotografavau Anykščių rajone, anuos – Vabalninke, o tuos – prie Panevėžio. Šitie virš Pirmojo pasaulinio karo gynybinių užtvarų liekanų – iš Latvijos pajūrio, Liepojos – šiek tiek dramatiški, ar ne?..

– To dramatizmo gal, sakau, suteikia ir tai, kad fotografijos – nespalvotos?

– Į naujas technologijas nespjaunu. Tai skaitmeninė, bet nespalvota fotografija. Esu konservatyvus tuo klausimu. Manau, kad nespalvota fotografija geriau galima parodyti esmę. Nors darau ir spalvotus dalykus, vis dėlto dominuoja nespalvoti. Kaip matote, radau kompromisą.

Tarp kitko, čia – absoliučiai jokių montažų. Viskas tikra. Ir dangus arčiau žemės (juokiasi). Beveik visos fotografijos, išskyrus kelis darbus, darytos šią vasarą. Turiu tų „debesų“ apie 40, bet Klaipėdoje rodau 26-is. Daugiau tiesiog netilpo.

– Daug keliaujate, kad tiek debesų įvairiausiose vietose „pagavote“ per tokį trumpą laiką?

– Reikjavike buvau visai neseniai. Mane pakvietė kaip tarptautinės parodos „Lietuva: 24 valandos“ sudarytoją – turėjau atrinkti darbus, parengti ekspoziciją ir ten senamiesčio centre esančioje prestižinėje galerijoje juos pakabinti.

Dabar važinėju į Ukrainą. Fotografuoju žymiausius tos šalies žmones. Tai lietuvių ir ukrainiečių forumo „Istorinė atmintis“ užsakymas. Pavasarį turėčiau užbaigti, netrukus pasirodys ir fotoalbumas.

Kelerius metus dirbau fotografu vienoje Vilniaus fotoagentūroje. Teko po pasaulį pavažinėti, daug kur fotografuoti – Gruzijoje, Islandijoje, Monake, Rusijoje.

Naujausias užsakymas, kurį buvau gavęs, – nufotografuoti CSK trenerį Mesiną, jo šeimą. Komanda norėjo padaryti jam dovaną ir pasamdė mane.

– Kaip sužino apie Jus kitur?

Algimantas Aleksandravičius. Daiktas, kurio nesugebėjau įvardinti. Iš ciklo „Debiusi“.

– Rusijoje esu surengęs nemažai parodų, daug žurnalų mane yra pristatę kartu su mano padarytais lietuvių intelektualų portretais.

O kai 2003 metais „Fujifilm Euro Press“ konkurse gavau pagrindinį prizą portreto kategorijoje ir buvau pripažintas geriausiu portretistu iš 18 konkurse dalyvavusių šalių, mane pamatė ir Europa. Nenoriu pasakyti, kad aš geresnis, o kiti prastesni. Čia ne sportas. Mane ten pasiuntė mano šalis, ir man tiesiog nusišypsojo laimė. Bet tas pasiekimas buvo labai dėsningas ėjimas į tai. Aš gi nieko daugiau nedarau, tuo gyvenu ir kliedžiu. Ačiū Dievui – leido, kad mane pamatytų.

– Lietuvoje esate išleidęs visą seriją savo kūrybos albumų. Gal rengiate naują?

– Kitų metų pradžioje išeis knyga „Pamatai“ – tai įtakingiausių XX amžiaus žmonių Lietuvoje portretų serijos su biografijomis.

Ruošiu albumą „Švytėjimas“, kurioje bus visko – peizažų, portretų, reportažinių darbų. Apie 400 fotografijų mano kūrybos rinktinė. Ji turėtų pasirodyti pavasarį.

Šiomis dienomis turi išeiti mudviejų su poete Dovile Zelčiūte knyga „Stotys“: jos 12 dalių poema ir 12 mano fotografijų.

– Ar „Debiusi“ ciklą tęsite?

– Norėčiau. Dar Ukrainoje nufotografuosiu vieną kitą debesį, pasidairysiu jų kitur Europoje. Ir Lietuvoje dar ne visur juos mačiau. Svajoju pafotografuoti Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvalkijoje, Dzūkijoje… Niekur taško nededu.

Tai pirmoji mano peizažų pa-roda. Niekur jos dar nerodžiau, niekas šių darbų kitur dar nematė. Mano gimtoji Klaipėda – pirmoji.

Buvo taip, kad pavargau nuo žmonių. Labai stipri jų energetika. O kiek tų portretų prifotografuota!.. Be to, pas kiekvieną žmogų einant reikia šiek tiek pasiruošti, kad turėtume apie ką kalbėtis. Turiu jį provokuoti, kad fotografija nebūtų pastatyminė. Kad neatrodytų, jog žmogus pozuoja. Kad būčiau kaip vagis, kadrą pagavęs tarsi netyčia. Visa tai atima jėgų. O peizažai – atgaivai, pasikrovimui. Kai būna sunku, sakau: „Dieve, tu mano pagalbininkas, aš tave kviečiuosi, kad tau tarnaučiau.“

– Jūs tikintis?

– Labai tikintis, tik ne religingas. Matyt, dar nepriaugau arba dar daug puikybės turiu.

– Ar dar fotografuojate madų žurnalams?

– Oi, ne, nebefotografuoju. Truputį esu talkinęs „Cosmopolitan“ žurnalui, daugiau – „Ievai“, dar šiek tiek – „Laimai“.

– Savo karjerą pradėjote nuo akto fotografijos. Be to, esate fotografavęs laiptinėse, kalėjimuose, psichoneurologijos dispanseriuose… Matyt, ne be reikalo Jus vadina skandalistu?..

– Baikit, koks aš skandalistas?! Ten buvo labai sunku. Ypač kalėjimą fotografuoti. Labai didelė negatyvi energetika. Bet tai įdomu. Manęs gi niekas nevarė. Aš norėjau užfiksuoti, parodyti tų žmonių kasdienybę – ne smerkti ir ne išaukštinti juos. Aš gi ne teisėjas. Vieni puolusieji atsikelia ir eina, kiti nebeatsikelia. O kur ta riba?..

O aktai – neužpildyta spraga mano fotografijoje. Gal ne tik mano. Norėčiau sugrįžti prie jų ir padaryti visai kitaip. Ką kiti daro, man yra labai neįdomu. Lietuvoje akto fotografija išvis yra niekinė. Gal ir aš padarysiu niekus, bet jau turiu koncepciją, kaip padaryti kitaip. Pažiūrėsim, ar tai bus įdomu.

– Jūsų biografija – labai spalvinga ir pilna netikėtumų. Ar tai, ką veikėte, kol tapote žinomu fotografu, buvo įdomi, kažkuo vertinga patirtis?

– Kartais pagaunu save, kad man truputį gėda, – šokau liaudies ir sportinius šokius, užsiiminėjau lengvąja atletika ir kažkokiu kultūrizmu, net bandžiau tapti verslininku… Bet paskui sakau sau, kad visa tai yra tramplinas, kad suaugtum. Bet kokia patirtis yra naudinga.

Dar kai dirbau kultūrizmo treneriu ir treniravau Lietuvos jaunimo rinktinę, rengdavau varžybas ir pradėjau galvoti apie šviesą – kaip apšviesti, parodyti sceną… O juk šviesa fotografijai labai svarbi.

Viskas pravertė. Vienuolika metų šokau liaudies šokius, dalyvavau dainų šventėse. Pas Romą ir Skaistę Idzelevičius šokdamas jokių aukštumų nepasiekiau, o ir šokau trumpai. Kadangi esu egoistas ir savanaudis, tai ten, kur matau, kad nieko daugiau nepasieksiu, ir nebeinu. Pasitraukiu. Suprantu, kad galbūt trūksta talento ar gabumų, gal tingėjimas ima viršų…

– Esate savikritiškas?

– Per humoro prizmę – taip. Bet pirmiausia egoistas ir savanaudis. Kaip menininkui, tai būdinga. Manau, kad tai pozityvu. Nes kitaip nieko negalėtum sukurti. Mene egoistu būt tu privalai. Kitaip yra nulis. Kitaip vėjavaikiškumo daug mene. Visi bijo to žodžio, bet tai tiesa.

– Ar fotografijoje jaučiatės jau suaugęs?

– Turbūt augti niekada ne vėlu. Suprantu, kad tam tikra prasme esu ligonis. Vis dėlto 18 valandų per parą tik apie fotografiją ir galvoju, ta linkme auginu pasąmonę, kad ji įsibėgėtų. Kad ir ilsiuosi ar tinginiauju, vis tiek tą savo pasąmonę auginu.

– Iš pirmo žvilgsnio nepasakytum, kad esate kūrybinių kančių kamuojamas menininkas – tipiškas verslininkas. Ar ta gyslelė dar pulsuoja?

– Jūs man pataikaujate. Turbūt norėjote pasakyti, kad esu panašesnis į gangsterį? Ar kad mano veidas nesužalotas intelekto? (juokiasi)

O jeigu rimtai, tai Algimanto galerijos Panevėžyje jau šešeri metai kaip nebėra. Ji gyvavo penkmetį, per tą laiką surengėme apie 60 žymių Lietuvos menininkų parodų, dar tiek pat muzikos ir poezijos vakarų. Taip nutiko. Tuo metu reikėjo man to ir aš tuo užsiėmiau. Be galerijos, dar turėjau tris restoranus. O paskui supratau, kad arba turiu galvoti tik apie tai, arba pradėti galvoti kitaip. Iš prigimties esu maksimalistas. Todėl pasirinkau tai, ko labiausiai noriu.

– Tas 18 valandų per parą?

– Čia nėra taip, kad noriu. Tiesiog taip yra. Taip nutiko.

Ir vėl – visa galva. Kaip yra pasakęs žymūs fotografas Bulgakas, – norint būti geru fotografu, reikia vienu metu būti ir žyniu, ir aukuru, ir auka. Taip galima pasakyti apie kiekvieną kuriantį žmogų. Tai reiškia, kad labai gerai turi išmanyti tai, ką darai, aukotis ir aukoti. Nes kitaip nieko nepadarysi. Ar rašytum, ar fotografuotum, ar tapytum, ar akmenis skaldytum. Tu daug ką turi prarasti. Nes nebūna taip, kad dar daug kuo domėtumeisi ir būtum ir verslininku, ir menininku. Visur suspėt neįmanoma. Turi domėtis ir save deginti tame, kam atsidavei. Ne nori ar nenori. Taip išeina. Taip turi būti. Turi per gerklę lįsti gilyn į save, kad dar kažką išverstum aukštyn kojom į viršų. Nes savęs neįmanoma pažint, – kiek tai skaudu ir kiek turi dalykų, kurie leisti tau.

– O ar laikrodį dar galėtumėt sutaisyti?

– Kaip toje Suraučiaus dainoje: „Be laikrodžio – kaip Dievas, be laikrodžio – kaip vargšas“. Po to, kai baigiau (beje, su pagyrimu (juokiasi)) laikrodininkų mokyklą, neturėjau jokio laikrodžio. Ir dabar neturiu. Paklausi, tai ko į tą laikrodininkų mokyklą ėjau? Į teisę neįstojau, reikėjo kažką daryti, kad į armiją nepaimtų.

Bet manau, kad tai irgi nebuvo atsitiktinumas. Ten mane išmokė kruopštumo, kuris vėliau pravertė retušuojant fotografijas, dar kažką veikti.

Manau, kad niekas nepraeina pro šalį. O laikas, kaip tu bebėgtum, kaip beskubėtum, vis tiek tave paveja. Neskubėdamas, atsipūsdamas eina, praeina, ir tavęs nebėra. Tik tiek, kad tu esi erdvėje, kuri laiku matuojama. Nieko daugiau.

– Kaip jaučiatės sugrįžęs į miestą, kuriame gimėte?

– Klaipėdoje gimiau ir gyvenau 24 metus. Dar šiek tiek mažiau – 22-ejus čia nebegyvenu. Kažkoks apskuręs tas miestas atrodo, bet oras – visai kitas, toks savas… Klaipėda visada buvo laisvas, kitoks, ypatingas miestas. Tik Vilnius ir Klaipėda man visados buvo demokratiški, savi. Bet po Rusijos, po darbo dideliuose miestuose pradėjau labai vertinti mažus miestelius – tylu, ramu… Tik klaipėdietiško vėjo trūksta.

– Kur dabar gyvenate? Kur Jūsų šeima?

– Gyvenu ten pat, Panevėžyje, ten man labai patinka. Bet nuomoju butą Vilniuje. Sostinėje dažniausiai būnu penkias dienas per savaitę. Esu kelių fotografijos firmų konsultantas. Bet savaitgaliais su džiaugsmu grįžtu į Panevėžį pas žmoną. Ji prižiūri mūsų namus, dabar niekur nedirba, o anksčiau, kai turėjau savo verslą, tvarkė jo reikalus. Kad aš galėčiau užsiiminėti menais. Mūsų dukra gyvena Vilniuje, ištekėjusi, dabar laukiasi vaikučio. Greit būsiu senelis (juokiasi).

– Ar įmanoma iš fotografijos pragyventi, išlaikyti šeimą ir dar rengti tokias parodas?

– Įmanoma, bet sunku. Nes fotografija – labai brangus menas. Profesionali juosta – 20 litų. O iš pradžių, kad padaryčiau vieną portretą, man reikėdavo 6-8 juostų. Dabar – jau mažiau. Kaip yra sakęs Bresonas, pirmosios dešimt tūkstančių fotografijų yra niekas. Nes tik po to pradedi mąstyti apie tai. Tada atsiranda jau visai kiti dalykai. Bet į tai eini. Ir tai yra labai brangu. O dar reikia darbą išspausdinti…

Gyvenu grynai iš fotografijos. Kartais vieną kitą darbą parduodu. Kartais gaunu įdomių užsakymų. Tuomet viską metu ir skrendu į kitą pasaulio kraštą.

– Tai kur debesys gražiausi?

– …Sieloje. Galėčiau kitaip šią parodą pavadinti: „O dangus vis arčiau ir arčiau…“.

…Ir skambėjo, ir žėrėjo vario dūdos

…Ir skambėjo, ir žėrėjo vario dūdos

Danguolė Rimšienė

Į gražią ir prasmingą muzikos šventę didelį savo draugų ir gerbėjų būrį lapkričio 7-ąją Klaipėdos koncertų salėje pakvietė vienintelis Lietuvoje šventęs 20-ies metų kūrybinės veiklos sukaktį Klaipėdos brass kvintetas.

Klaipėdos brass kvinteto jubiliejiniame koncerte kartu žaviai pasirodė operos solistė D.Kužmarskytė. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Per 20 metų

Per du dešimtmečius penkių artistų grojama vario muzika tapo ryškiu akcentu miesto renginiuose, suteikdama jiems šventiškumo, iškilmingumo, pakeldama nuotaiką miestelėnams.

Brass kvintete kartu muzikuoja V.Bružas (trimitas, jis ir vadovas), A.Maknavičius (trimitas), A.Ulteravičius (valtorna), S.Sugintas (trombonas), J.Dargis (tūba).

Ansamblis – ne tik aktyvus Klaipėdos muzikinio gyvenimo dalyvis, jis daug koncertuoja ir šalyje. Tai koncertų ciklai krašto muzikos mokyklose, pasirodymai įvairiuose festivaliuose. Jo daugsyk klausėsi Vokietijos, Danijos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos melomanai.

Kvintetas ne kartą tapo prestižinių tarptautinių konkursų laureatu bei diplomantu. Sukauptas solidus repertuaras: pagrota arti 400 kūrinių nuo Renesanso iki XX a. autorių, džiazo kompozicijų.

Kiekvienas ansamblio dalyvis yra tikras savo instrumento profesionalas, o kartu jie žavi artistišku muzikavimu, lengva technika, garso kultūra, tembrų įvairove, ryškiais dinaminiais niuansais, lanksčia frazuote, ypatingu susiklausymu.

Programoje – įvairovė

Jubiliejinio koncerto programoje buvo atlikti skirtingo laikotarpio ir stiliaus kūriniai.

Raiškia interpretacija išsiskyrė trys kontrastingi T.Susato “Renesanso šokiai”. Žaismingai nuskambėjo J.S.Bacho ,,The Badinerie” (aranžuota V.Nemaniūno). Malonu buvo klausytis laisvo, švelnaus ir šviesaus muzikavimo.

Ne vieną programą kolektyvo nariai yra parengę su įvairiais solistais.

Ir šventiniame koncerte kartu su ansambliu dainavo D.Kužmarskytė. Dž.Rosinio ,,Rozinos kavatinoje” iš operos ,,Sevilijos kirpėjas“ grakštūs ir skaidrūs vokalistės pasažai puikiai derėjo su subtiliu ir lengvu varinių pritarimu, suteikusiu šiam kūriniui naujų spalvų.

Laisvai besiliejančiu skambesiu žavėjo dainininkės ir kvinteto atlikta V.Chiaros ,,La spagnola“

(aranžuota R.Giedraičio).

Solisto prof. V.Tetensko (birbynė) su ansambliu pagrota Klaipėdos kompozitoriaus A.Remesos ,,Melodija” išsiskyrė jautria kantilena, subtilia frazuote.

Ne vieną kūrinį kvintetui dedikavo uostamiesčio kompozitoriai. Jubiliejinio koncerto metu išgirdome R.Šileikos kūrinį ,,Vario graviūra“, pasižymintį ritmikos ir nuotaikų kaita, pabrėžtiniu artikuliacijos aštrumu.

Stilingai, įtaigiai ir sarkastiškai nuskambėjo D.Šostakovičiaus ,,Satyrinis šokis“.

Pirmosios koncerto dalies pabaigoje išgirdome T.Monko ir K.Viljamso bliuzą ,,Round Midnight“ir J.Horovitso trijų dalių “Musik-hall” siuitą, kuri buvo atlikta pabrėžiant dinamikos kaitą, aštrų ritmą, griežtą ir karingą trimitų partiją.

Žėri profesionalumu

Antrojoje koncerto dalyje klaipėdiečiai muzikavo kartu su savo senais bičiuliais iš Vilniaus – sostinės Vario kvintetu. Koncertą vainikavo pakiliai ir efektingai kartu jų atlikti kūriniai – nedažnai scenoje gali išvysti tokį būrį talentingų, žėrinčių profesionalumu artistų.

Viso koncerto metu vyravo pakili, šventiška ir jauki nuotaika. Ją kūrė ne tik muzikantai, bet ir šilti, įtaigūs koncerto vedėjos muzikologės L.Sugintienės komentarai, pagyvinti nuotraukomis iš kvinteto gyvenimo.

Ir Klaipėdos vicemerė A.Daujotienė, ir gausus būrys sveikintojų jubiliatams išsakė daug gražių žodžių, linkėdami neprarasti kūrybinės ugnelės, kad miestas galėtų didžiuotis turįs į trečią dešimtį įkopusį varinių pučiamųjų kvintetą.

Iš visų sveikinimų išsiskyrė seniausios Lietuvoje Rietavo vaikų muzikos mokyklos pučiamųjų orkestro, vadovaujamo A.Jankausko, jubiliatams smagiai pagrotas maršas. Galbūt šie vaikai ateityje taps tokių pat aukštumų pasiekusiais muzikantais. Stiebtis tikrai yra į ką.

„Auksinio disko” laurai

Iškart po jubiliejinio koncerto Klaipėdos brass kvintetas dalyvavo “Didžiajame muzikų žygyje per Lietuvą”. Lapkričio 11-ąją jis šauniai pasirodė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje vykusiame koncerte-maratone, o lapkričio 19-ąją – jubiliejinėje 10-ojoje Lietuvos muzikų šventėje “Didysis muzikų paradas – 2006” Vilniuje.

“Didžiajame muzikų parade” uostamiesčio Brass kvintetas grojo jau trečią kartą. Prieš 10 metų jis parade sostinėje grojo primąsyk, pernai buvo pakviestas antrąkart, šiemet trečiasis pasirodymas buvo lemtingas – jis tapo “Auksinio disko” laureatu.

Šiemet 70-metį švenčianti Lietuvos muzikų sąjunga ir UAB “Baltic Optical Disc” dar 2001-aisiais įsteigė “Auksinio disko” prizą – skulptūrinę kompoziciją ir specialų laureatų CD, skirtą geriausiems metų atlikėjams. Šiemet jais paskelbti Algirdas Budrys (klarnetas), Irena Zelenkauskaitė (sopranas), Kauno bigbendas ir Klaipėdos brass kvintetas. Tai vienintelis iki šiol uostamiesčio kolektyvas, gavęs šį apdovanojimą.

Per Ameriką – į Lietuvą

Per Ameriką – į Lietuvą

Kristina Jokubavičienė

Nors antrosios šiais metais Klaipėdoje savo tapybos paro-dos Ernestas Žvaigždinas tiesiogiai nepavadino jubiliejine, vis dėlto niekur nedingsi – pasiekta pusės amžiaus riba, ir tai, ką iki gruodžio 3-iosios galime pamatyti LDM Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33), yra ribos ženklas.

E.Žvaigždino paveikslai “Kompozicija (2006), “Regata” (2005), “Seni burlaiviai” (2004), “Džiunglės” (2002).

Pasklido po pasaulį

Parodoje eksponuojami pastaraisiais metais JAV sukurti ir po truputį į Lietuvą pargabenami paveikslai.

Jie buvo rodyti labai svarbiuose lietuvių išeivijos kultūros centruose: Lietuvių kultūros Balzeko muziejuje ir M.K.Čiurlionio galerijoje Čikagoje bei Pasaulio lietuvių centre Lemonte.

Visos trys parodos sulaukė ne tik lankytojų dėmesio, bet ir atgarsio išeivijos spaudoje.

Pastarąjį dešimtmetį E.Žvaigždino paveikslai plačiai pasklido po pasaulį, jų yra įsigiję Australijos, JAV, Europos ir Lietuvos kolekcininkai.

Veržiasi fejerverku

Parodoje eksponuojami peizažai, vienas kitas aktas ir natiurmortas.

Peizažas yra svarbiausias E.Žvaigždino tapybos žanras. Per ilgą 25 metų kūrybos laikotarpį peizažo motyvai kito, kol galų gale išsikristalizavo keli pagrindiniai – miesto ir gamtos vaizdas.

Parodoje pristatomi darbai varijuoja nuo beveik skaidraus, vyraujančio tono lengvų dermių drobių iki tamsių, reljefiškomis plokštumomis sodriai nutapytų kompozicijų.

Sprendžiant iš parodos paveikslų, nusistovėjo ir esminiai kompoziciniai sprendimai. Daugumoje kūrinių vyrauja centrinė kompozicija, o pagrindinis motyvas kuriamas arba kaip suskaidyta nedidelėmis plokštumomis visuma, arba kaip centre įkomponuotas objektas, kuris lyg fejerverkas veržiasi iš paveikslo gilumos į paviršių.

Pirmyn – „kalneliais”

Tačiau tokie, atrodo, formalūs komponavimo principai yra tik pirmasis tapybos etapas.

Spalva, potėpis ir jo kuriamos faktūros tampa svarbiausiomis raiškos priemonėmis šioje dinamiškoje, į abstrakciją artėjančioje tapyboje.

Be kelių kompozicijų, kuriose spalvinės dermės yra ryškiai kontrastingos, E.Žvaigždino paveiksluose vyrauja ne tiek kontrastingos, kiek viena kitą papildančios spalvos.

Šviežumo, gyvumo įspūdį ir ekspresiją sustiprina ne tik spalviniai sprendimai, bet ir pats dažų dėjimo būdas – ilgi, stiprūs grynos spalvos potėpiai, lyg spalvos fontanai lipdantys formas.

Šių spalvinių pliūpsnių apimtį, reljefiškumą dar labiau sustiprina lygiai, plonai, beveik be teptuko judėjimo žymės nutapytos kitos tos pačios kompozicijos dalys. Tai kiek primena efemerišką žaidimą, smagų judėjimą kalneliais. Tapytojas kuria erdvės įspūdį ir ardo drobės plokštumą tapybinėmis priemonėmis.

Ištikimas sau

Visi E.Žvaigždino parodos paveikslai nutapyti būnant JAV, tačiau dailininkas, nesistengdamas taikytis prie galbūt paklausesnių kitoje aplinkoje temų, liko ištikimas saviems motyvams.

Kitą aplinką nužymi paskiros detalės – apibendrintos džiunglių, palmių apybraižos keliuose peizažuose ar fragmentiška JAV vėliava kompozicijoje „Seni burlaiviai“.

JAV miestų vizijos labiau mena ankstesnio laikotarpio tapybos Rytprūsių miestų siluetus, tik pastarojo meto tapytojo kūriniuose akivaizdžiai pasiektas laisvo tapymo meistriškumas ir aiškumas.

Kartais reikia atitolti nuo to, kas atrodo taip įprasta ir savaime suprantama, kad suvoktum, kokia yra tikroji ieškojimų prasmė ir tikslas. Tai savybės, žyminčios meninę brandą ir pasirengimą kitiems kūryboms etapams.

Pianistės rečitalis sukėlė susidomėjimą

Pianistės rečitalis sukėlė susidomėjimą

Daiva Kšanienė

Uostamiesčio pianistai nedažnai džiugina klausytojus klasikinės fortepijoninės muzikos koncertais. Todėl lapkričio 8-ąją įvykęs Klaipėdos universiteto docentės Tatjanos Romaškinos rečitalis sukėlė didelį susidomėjimą.

Klaipėdos pianistė T.Romaškina koncertuoja jau tris dešimtmečius. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Kūrybinės veiklos 30-mečiui

Klaipėdos universiteto koncertų salė buvo pilnutėlė. Tą vakarą viena ryškiausių Klaipėdos pianisčių T.Romaškina pažymėjo savo kūrybinės koncertinės veiklos 30-metį.

Renginys išsiskyrė sumanymo originalumu; jame atsispindėjo įvairialypė pianistės veikla.

Koncertą sudarė tarsi keturios dalys, kurių pirmojoje T.Romaškina pasirodė kaip solistė, antrojoje – kaip pedagogė (skambino jos dabartiniai ir buvę mokiniai bei studentai), trečiojoje – koncertmeisterė, ketvirtojoje – ansamblio dalyvė.

Įspūdingas solo

Solinėje dalyje T.Romaškina skambino kompozitorių romantikų kūrinius. Įspūdingai skambėjo A.Skriabino trys etiudai op. 8, F.Šuberto-F.Listo Barkarolė, F.Šopeno Polonezas As-dur op. 53.

Juos atliekant atsiskleidė atlikėjos pianistinės technikos galia, meninio mąstymo branda bei įtikinama dramaturginė plėtotė,

t. y. bruožai, padėję patraukliai perteikti šių kompozicijų esmę, vidinę prasmę. Turtinga A.Skriabino ir F.Šuberto-F.Listo kompozicijų dinaminės gradacijos amplitudė, raiškūs niuansai, atlikimo disciplinuotumas suteikė jų interpretacijai laisvumo, net spontaniškumo.

Subtilesnių M. K.Čiurlionio bei F.Šopeno kūrinių (preliudų, valso) skambesyje norėjosi kiek švelnesnio garso.

Gali didžiuotis mokiniais

Ilgametis T.Romaškinos pedagoginis darbas paženklintas didelėmis sėkmėmis. Jos dabartiniai ir buvę studentai bei mokiniai yra daugelio tarptautinių konkursų laureatai ar diplomantai Lietuvoje, Latvijoje, Suomijoje, Danijoje, Italijoje.

Pagirtinai koncerte pasirodė J.Arutiunova, paskambinusi S.Rachmaninovo Preliudą g-moll op. 23, J.Brun, atlikusi F.Šopeno Noktiurną b-moll op. 9, nr. 1 bei dar tik moksleivės D.Stankevičiūtė ir A.Šileikaitė, dviem fortepijonais paskambinusios fragmentą iš D.Šostakovičiaus muzikos V.Šekspyro dramai “Hamletas”.

Koncerte dalyvavusi solistė G.Zeicaitė (sopranas) turtingo tembro balsu, gražia kantilena padainavo Dž.Rosinio vokalinį ciklą “Venecijos regata”. Fortepijono partiją sėkmingai atliko T.Romaškinos absolventė O.Petrova-Zelenskaja.

Įdomi ansamblistė

T.Romaškina koncerte pasirodė ir kaip įdomi ansamblistė. Ji jautriai ir raiškiai akompanavo solistės V.Vadoklienės dainuojamoms keturioms vokalinėms kompozicijoms – A.Kačanausko “Rudenio arimuos” (žodžiai S.Nėries), J.Gruodžio harmonizuotai lietuvių liaudies dainai “Aš anyta”, S.Rachmaninovo “Kaip man skaudu” (žodžiai G.Galinos) ir “Netikėk manimi, drauge” (žodžiai A.Tolstojaus).

Šį muzikos mėgėjams įsimintiną vakarą efektingai, akcentuodamas svarbiausius dramaturginius momentus, užbaigė J.Domarko “Capriccio” dviem fortepijonams, kurį atliko T.Romaškina ir I.Maknavičienė.

Po koncerto daug šiltų sveikinimo ir padėkos žodžių pasakė kolegos, bičiuliai, artimieji, visuomeninės organizacijos “Muzikos svetainė” atstovai, Rusijos Federacijos generalinis konsulas Klaipėdoje, linkėdami pianistei, pedagogei, ansamblių dalyvei T.Romaškinai tolimesnio sėkmingo ir prasmingo meninio gyvenimo.

Paveikslas yra langas

Paveikslas yra langas

Rytoj 17.30 val. „Klaipėdos galerijoje” (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) atidaroma Vidmanto Jusionio (Vilnius) tapybos darbų paroda.

V.Jusionis, tapydamas gyvūnus, mąsto apie žmones. V.Jusionio paveikslas „Rausvas ilgesys”, 2005.

Jos autorius 1961-aisiais gimė Vilniuje, studijavo M.K.Čiurlionio menų mokykloje, 1985 metais baigė tuometinį Vilniaus dailės institutą, Tapybos katedrą, Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Tai pirmoji personalinė V.Jusionio paroda „Klaipėdos galerijoje”.

Šis tapytojas itin įdomus savo kūrybiniais atradimais. Jis transplantuoja žmogiškas savybes fantastiškiems paukščiams, šunims. Jo herojai, tarsi pasprukę iš vaikiško animacinio pasaulio, tapomi žėrinčiomis spalvomis. Sukuriama apgalvota alegorizuota sąveika, ironizuojama vizualaus reikšmingumo svarba.

„Visada tikiuosi, kad mano paveikslai žiūrovui suteiks jausmų ar prasmių suvokimo laisvę, paskatins savas interpretacijas“, – yra sakęs V.Jusionis.

Dar žiupsnelis dailininko minčių prieš vernisažą. Apie tapybą ir jos aspiracijas.

– Kodėl Jūsų darbuose tiek mėlynos spalvos?..

– Atsakysiu V.Kandinskio žodžiais, – todėl, kad mėlyna spalva veikia širdį. Kuo gilesnė mėlyna, tuo labiau ji kviečia žmogų į begalybę, į virš realybę. Mėlyna tai dangaus spalva. Gili mėlyna įgauna nežmoniško liūdesio. Šviesiai mėlyna – kaip vaiskus dangus – ji tampa tolima ir abejinga. Mėlyna – tai ir dangaus atspindžiai vandenyje.

– Kodėl šunys, liūtai ar kiti gyviai klajoja po Jūsų drobes?..

– Klausimas, kurį dažnai man užduoda…

Aš – kaip Ezopas, kuris apie žmones bylojo žvėrių ir gyvulių pavidalais.

Gyvūnai leidžia man atsiriboti nuo įprastų žmogaus perteikimo būdų, atpažįstamų ženklų, į subanalintus, dažnai naudotus, nuvalkiotus siužetus padeda pažvelgti savaip, suteikti jiems naują prasmę.

Veikėjų būsenos – nuo fatališko vienišumo iki hedonistinio pasitenkinimo. Tai paradoksalių situacijų kalba plokštumoje, tapybinė raiška ir asociatyvus prasmių žaidimas.

– Sakote, tai – apie žmones?

– Apie juos. Tikrai ne apie šunų pasaulį čia kalba. Veikiau apie judesį, kampuotą ir netikėtą, apie pastovumą, kurį taip lengvai prakerta išsiveržusi į paviršių energija, ir apie aiškiai apibrėžtą formą.

Lygios, viena nuo kitos atribotos spalvos, zoomorfinės formos, šunys, liūtai – tai lyg ryšys su Senojo Egipto, Asirijos, graikų kultūromis.

Galiausiai, anot R.M.Rilkės, šunys veikiausiai yra mūsų broliai, nes jų ir mūsų – tos pačios mintys ir tie patys daiktai.

– Kartais atrodo, kad Jūsų paveikslai vienas be kito negali?..

-Siekiu, kad paveikslų grupė, jų visuma sukurtų paveikią, emociškai įtaigią erdvę. Figūros erdvėje nuo kampo iki peizažo, nuo interjero iki begalinės erdvės. Kiekvienas paveikslas yra savarankiškas, o kartu sudaro bendrą suvokimo lauką.

– Jame Jūs gana ironiškas vizualaus reikšmingumo adresu…

– „Išraiškingumas ir dekoratyvumas – tas pats dalykas, nes į pirmąją sąvoką įeina antroji“ (A.Matisas). Vitražiškas skambesys, spalvos tiesmukos ir gana nežmoniškos, atviros, aštrios – pavidalai neįprasti. Kietos karkaso konstrukcijos ir suspausta dekoratyvi erdvė, reklamai būdingas rėksmingumas. Taip, visa tai mano tapyboje yra.

Tapau panašių matmenų drobes, kurios vidinėje erdvėje atitinka vienokią ar kitokią lango proporciją. Paveikslas tampa langu.

Spalvų santykiai – darnūs arba aštrūs, kiekvieno jaučiami savaip. Jie gali erzinti arba raminti, skambėti iškiliai ar visai nejaudinti. Siūlau juslių, gal ir prasmių, o per jas gal ir jausmų pažinimo laisvę.

Parengė Rita Bočiulytė

Giesmė gamtai ir dar kai kas

Giesmė gamtai ir dar kai kas

Iš pirmoje dalyje skambėjusių kompozicijų atmintyje išliko „Kelio angelų“ chaotiška, kieta energija, „Aš skrendu“ garsinės plačios erdvės, „Aš ir tyla“ kontrastiški minčių virsmai. Čia svarbesnė buvo ne improvizacija, o aiški, net, sakyčiau, geležinė struktūra.

Retai išgirsi tokį gryną, „nesupopsintą” džiazą, kokį grojo H.Teksjė kvintetas iš Prancūzijos: saksofonininkas S.Teksjė, pianistė A.Simonian, gitaristas M.Kodja, legendinis kontrabosininkas H.Teksjė ir perkusininkas K.Margetis. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Jei po šių kūrinių dar kas ir galėjo abejoti muzikantų profesionalumu, tai po antros dalies, atliktos tradicinio džiazo stiliumi, tokių turbūt neliko. Retai išgirsi tokį gryną, „nesupopsintą” džiazą. Taip ir regiu meistriškas klarneto ir gitaros improvizacijas, K.Margečio nepaprasto intensyvumo, viršijančio žmogaus fizinių galimybių ribas, ritminių schemų kaskadas, arba kaip H.Teksjė su giliu įsijautimu ir meile užkabina kiekvieną stygą – toks senas ir palinkęs, ir dieviškai gražus…

Pagerbė premjera

Festivalis klaipėdiečius pagerbė J.Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Nepasiekiamas horizontas“ apie smuikininką Raimundą Katilių premjera. Nerijaus Jankausko nuotrauka Baigiamajame festivalio koncerte pasirodė viešnios iš Islandijos – violončelininkė B.H.Gylfadotir ir pianistė S.B.Ragnarsdotir. Violončelininkas P.Jacunskas visus sužavėjo meistriškumu.

Festivalio naujiena – Jono Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Nepasiekiamas horizontas”, skirto smuikininkui Raimundui Katiliui (1947-2000) atminti, premjera. Klaipėdiečiai turėjo jaustis pagerbti.

Muzikologė Vytautė Markeliūnienė (filmo konsultantė) ir prodiuseris Rimvydas Markeliūnas akcentavo didžio muziko reikšmę Lietuvos kultūrai, nenutrūkstantį jo asmenybės poveikį ir šiomis dienomis.

Filmo struktūra gana tradicinė. Jis sudarytas iš smuikininką pažinojusių atlikėjų, muzikologų, kompozitorių interviu, intarpuose skambėjo įvairiais kūrybinės biografijos laikotarpiais atliktų kūrinių įrašų fragmentai.

Ypač įsiminė R.Katiliaus mintis, kad „bet kokia kūrybinė profesija yra kaip nepasiekiamas horizontas. Jei tik jį pasieksi – viskas baigta.”

Man pritrūko pačių artimiausių žmonių pasisakymų, beveik visai nutylėti vaikystės ir studijų M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje metai.

Gaila, bet „Alternatyvos“ rengėjams į Klaipėdą nepavyko atvežti Vilniuje skambėjusio ir daug pagyrimų susilaukusio kito projekto. Jo atlikėjai – berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas” ir Lietuvos jungtinis jaunimo orkestras, dalyvaujant ir S.Šimkaus konservatorijos bei E.Balsio menų gimnazijos moksleiviams (dirigentas Robertas Šervenikas). Tikėkimės, kad jį išgirsime ateityje.

Įspūdinga pabaiga

„Alternatyvoje – 2006. Gamta “ pirmąsyk skambėjo savo instrumentų virtuozų smuikininko M.Švėgždos von Bekerio ir klarnetininko A.Budrio duetas. Jaunųjų talentų pasirodyme obojininkas V.Palėjus ir smuikininkė M.Serapinaitė grojo su „Camerata Klaipėda“ orkestru. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Nepaprastai sudėtingas ir visoks – gilus, jausmingas, žavingas ir virtuoziškas nusisekė paskutinis festivalio koncertas.

Stebino Klaipėdos klausytojų sugebėjimas išklausyti ilgiausias muzikines drobes, nes skambėjo net trys kamerinės sonatos (S.Prokofjevo c-moll, op.119, K.Debiusi d-moll, J.Bramso e-moll), du dvigubi koncertai (K.Stamico B-dur, J.S.Bacho c-moll), o kur dar visa kita… Galėjome išgirsti ir palyginti įvairiausias kamerinio ir koncertinio muzikavimo spalvas, tik pradedančius ir jau toli pažengusius atlikėjus – tikra muzikos šventė – festivalis.

Finaliniame vakare muzikavo Martynas Švėgžda von Bekeris (smuikas), Algimantas Budrys (klarnetas), Miglė Serapinaitė (smuikas), Indrė Baikštytė (fortepijonas), Povilas Jacunskas (violončelė), Viktoras Palėjus (obojus), orkestras „Camerata Klaipėda“ (vadovas Vilhelmas Čepinskis) ir viešnios iš Islandijos Steinun Birna Ragnarsdotir (fortepijonas), Brindis Hala Gylfadotir (violončelė).

Įspūdingu jų koncertu baigėsi 5-asis alternatyvus klasikinis muzikos festivalis „Alternatyva – 2006“, dedikuotas gamtai. Gal šiek tiek eklektiškas, bet įdomus. Pirmąsyk M.Švėgždos von Bekerio surengtas Klaipėdoje (ankstesni „Alternatyvos” festivaliai vyko Vilniuje). Pirmąkart vykęs ne pavasarį, o vėlų rudenį.

„EROZIJA”: 325 dienos su fotografija

„EROZIJA”: 325 dienos su fotografija

Gytis Skudžinskas

Projekto kuratorius

Būtent 325 dienos prabėgo nuo projekto „Erozija” pradžios iki pabaigos. Gruodžio 1-ąją 18 val. Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3), 18.30 val. – Fotografijos galerijoje (Tomo g. 4) ir 19 val. – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) atidaromos finalinės projekto ekspozicijos.

Katarina Radovic. Iš ciklo „Sukurtos tikrovės“, 2004-2005.

Beveik visus metus vykstantis projektas palietė kone visas fotografijos ir gretutinių vizualinių menų raiškos kryptis, o tai ir yra vienas iš pagrindinių projekto sumanymų – apžvelgti ir pristatyti fotografijos žanro lankstumą ir įvairialypiškumą.

Tai priartėdamos, tai nutoldamos nuo klasikinės fotografijos, ekspozicijos buvo išdėstytos kaip binarinės opozicijos, arba, kalbant paprasčiau, „siekėme pažaisti ping pongą su klasika”. Taigi projektas sumanytas kaip žanro ribų tyrimas, bet kad procesas netaptų destruktyvus ir tik savitikslis ribų perženginėjimas, jis visuomet aiškiai apibrėžė savo ryšį su chrestomatinėmis fotografijos tradicijomis.

Gal ir nėra paprasta „Eroziją” įsprausti tik į fotografijos rėmus, greičiau tai „žmonių su kameromis” kūrybą pristatantis renginys, kurį labiau galėtume apibrėžti kaip atvaizdo ar vizualiosios kultūros projektą.

Darbai finalinėse parodose, susieti su realaus(?) pasaulio fragmentais, iš esmės atvirai deklaruoja savo simulakrinį pobūdį. Autoriai nutolsta nuo pirminės fotografijos funkcijos kurti tikrovės ikonas, ir kūriniai tampa mentaliniais žemėlapiais šiuolaikinio vizualinio meno platumose.

Pristatomi darbai nesiekia žiūrovui suteikti informacijos apie tam tikrą vietą ar įvykį, bet siekia parodyti savitą žiūrėjimo būdą, o kartu tai – metaforos apie kasdienį gyvenimą, socialinius reiškinius, technologinę evoliuciją.

Iš pirmo žvilgsnio baigiamojoje parodoje dominuoja transformuotos neodokumentikos darbai, bet visuose juose akcentuojami ne personažai ir jų aplinka, o tai, kas vizualiai neišskiriama, – laikmečio diagnozė.

Parodoje susipina informatyvumo, sociokultūrinės situacijos, realybės atspindėjimo, simuliacijos ir paprasčiausia atvaizdo kūrimo technikos evoliucijos problematika.

Pasivaikščiojimas parodose nebus tiesiog geras laiko praleidimas stebint estetišką ir jausmingą ekspoziciją. Darbai čia, kaip ir visa šiuolaikinė kultūra, pripildo erdvę informacijos, kurią reikia perskaityti, o kad tai būtų paprasčiau žingeidžiam skaitytojui, pateikiame trumpus įdomiausių kūrinių pristatymus.

Svečiuose – kaimynai iš Latvijos

Kaimyninės Latvijos šiuolaikinei fotografijai projekte „Erozija” atstovauja du šiandien aktyviai besireiškiantys jauni autoriai. Pateikiame skaitytojams sutrumpintus žurnalo „Foto Kvartals” vyriausiosios redaktorės Alisos Tifentalės esė apie juos.

Iveta Vaivodė. Iš ciklo „Žydrieji portretai“, 2006. Alnis Staklė. Iš ciklo „Nieko asmeniško“, 2006.

Iveta Vaivodė

Šiais metais Iveta Vaivodė pradėjo studijas Bornmuto meno institute Jungtinėje Karalystėje, prieš tai ji trejus metus studijavo pas žymiausią Latvijos fotografą Andresą Grantsą. Jos mados fotografijos buvo publikuotos žurnaluose „Santa”, „Klubs”, „FHM” ir daugelyje kitų.

Galerijoje „Istaba” Iveta šiemet surengė pirmąją personalinę parodą „Paplūdimio portretai” (projektui „Erozija” pateiktus darbus I.Vaivodė pavadino „Žydraisiais portretais”). Rimtai ir atsakingai autorė portretuoja žmones, atsitiktinai sutiktus paplūdimyje, stengdamasi pabrėžti kontrastą tarp fono (minimalistinės aplinkos, ženklinančios atsipalaidavimo būseną) ir personažo kaip pasirinkto objekto. „Paprastumas yra visa „Paplūdimio portretų” koncepcija ir didžiausia potenciali vertė”, – rašė meno krtikė Anda Klavina.

Šioje recenzijoje paminėti du svarbiausi kasdienybės paradoksų medžiotojai: Borisas Michailovas iš sovietinio bloko ir Martinas Paras iš kapitalistinio. Jūs nerasite I.Vaivodės fotografijose gerai žinomų meistrų ironijos, bet tai yra būdas sulaikyti žiūrovo žvilgsnį. Stebėtojas negali reikalauti grotesko ir pašaipos iš Ivetos, nes jos sutikti žmonės nėra profesionalūs aktoriai absurdo teatre, jie tiesiog gerai leidžia laiką. Nesikišimo taktika fotografijoje yra ne mažiau svarbi nei vaizdingi ir garsūs vizualinės kalbos pareiškimai. Jos fotografijose jūs galite surasti mielą, rafinuotą, estetišką išorę ir nepaliečiamą, daugiasemantinį turinį.

Alnis Staklė

Alnis Staklė yra fotografijos ir vizualiosios kultūros dėstytojas Daugpilio universitete. Šiemet apdovanotas pirmuoju prizu „Metų fotografija – 2006”, Alnis jau dalyvavo daugelyje parodų visoje Europoje: Norderlichte (Olandija, 2001), Art dans la ville (Prancūzija, 2002), 7-ojoje ir 8-ojoje fotografijos bienalėse Fotonoviembere (Ispanija, 2003, 2005) ir daugelyje kitų.

Parodose A.Staklė savo darbus rodo kaip racionalaus ir linijinio pasakojimo dekonctrukciją, varijuodamas darbų formatais, nespalvotos ir spalvotos fotografijos išdėstymu. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip devintąjį dešimtmetį dažnai matytų vizualinio meno parodų kopija. Bet Alnis gerai žino, ko sieks, ir ekspozicijos principai yra dalis bendros kūrinio idėjos. Rezultatas – siurrealios erdvės įspūdis, siekiantis toli už logikos rėmų. Šiek tiek linksmas, šiek tiek bauginantis, kartais kaip Deivido Linčo ar ankstyvieji Alfredo Hičkoko filmai. Nežinomybė be aiškios priežasties. Nebuvimas be paaiškinimo. Rimtumas, virstantis autoironija. Ženklai gali būti dramos pranešimas ar atsitiktinis šviesos ir šešėlio žaismas. Viskas priklauso nuo žiūrovo humoro jausmo.

Alnis, skirtingai nei Linčas, nerodo velvetinių uždangų ar neūžaugų, kad pritrenktų žiūrovą. Jis naudoja save kaip pagrindinį herojų. Šie epizodai nepasakoja apie save, o atsiskleidžia tik visoje serijoje. Negalime to pavadinti autoportretais, labiau vizijų ir svajonių portretais, prarastos logikos svajonių restauracija. Tai gera proga sugrįžti prie amžino klausimo: kodėl menininkai naudoja savo kūną ir intymią aplinką kaip meno medžiagą? Kas šiuo atveju svarbiau – menininko buvimas meno dalimi ar menininko darbas su savimi? A.Staklė, fotografas, doktorantas, mokytojas, užduoda šiuos klausimus savo darbais. Ir tai reiškia, kad jis negali rasti atsakymų į šiuos klausimus akademinėje veikoje.

Komentuodama A.Staklės darbus, aš norėčiau pakalbėti apie sentimentalumą. Ne tokį sentimentalumą, kurį jūs galite stebėti savaitgalio naktimis vokiškų melodramų pavidalu televizijos ekrane. Bet tokį sentimentalumą kaip „mąstymo atminties klaida”, kaip sekundės skilimas, kai atrodo, kad jūsų širdis iššoks lauk. Kai, pavyzdžiui, jūs stovite gatvės kampe, laukdami žalio šviesoforo signalo, o pravažiuojančio automobilio garsas sužadina emocijas ir ilgai lieka atmintyje. Šie duomenys turi būti ištrinti! Bet ne jie čia! Tai panašu į Alnio fotografijas – jos primena kažką labai pažįstamo ir gerai žinomo, jos grąžina jūsų atmintį atgal, primena kvapus, garsus, prisilietimus. Ar tai galima pavadinti pasąmonės manipuliacija? Manau, kad ne, nes aš nenoriu po Alnio parodos pritarti kokiai nors politinei partijai ar įsigyti specialios firmos jogurto. Tai darbai su uždaresne ir intymesne aplinka, individualia patirtimi ir savianalize. Autorius turtingą asmeninę patirtį paverčia universalia kolektyvine atmintimi. Ir tai nėra reali tikrovė, nesvarbu, kad autorius gyvena posovietinėje valstybėje, jo personaliniai motyvai mažai svarbūs. Daug svarbiau, kad vaizdas nuo popieriaus pradeda gyventi žiūrovo sąmonėje. Tai nesvarbu, kad suvokėjas nežino autoriaus asmenybės, nieko nežino apie jo namus, nepažįsta skurdžių interjerų, įkalintų vaizduose. Kažkas realioje tikrovėje yra nematoma, kas paliečia mus visus. Jūs suprantate apie ką aš, ar ne?

Arturas Valiauga: Tylusis identitetas

Fotografijos galerijoje gruodžio 1-ąją pristatoma žymaus viduriniosios kartos lietuvių menininko Arturo Valiaugos paroda “Tylusis identitetas”.

Arturas Valiauga. Iš ciklo “Tylusis identitetas” (fragmentas), 2005.

Pernai A.Valiauga dalyvavo Tarptautinio fotografijos tyrimų tinklo (IPRN) projekte “Kintantys veidai”. Lietuvos, Vokietijos, Olandijos, Suomijos, Islandijos, Čekijos ir Didžiosios Britanijos fotografai turėjo vykti į pasirinktą šalį ir ten sukurti fotografijų ciklą tema “Darbas”. Arturas lankėsi Olandijoje ir joje ieškojo lietuviško identiteto pėdsakų, o Lietuvoje – olandiško gyvenimo ženklų. Jūsų dėmesiui pateikiame sutrumpintus Arturo Valiaugos komentarus apie sukurtą ciklą “Tylusis identitetas”.

Olandų gatve…

Gimiau ir augau Vilniuje. Daugiau nei dešimt metų važiuoju į darbą fotografijos studijoje Olandų gatve. Ji prasideda sankryža, kurioje pavasarį žydi tulpės. Geriausiai žinomas objektas šioje gatvėje yra laidojimo rūmai – sovietinės moderniosios architektūros palikimas.

Ne tik senesniems miesto gyventojams, bet ir mano amžiaus žmonėms ši vieta sukelia liūdnus prisiminimus apie mirusius giminaičius ir draugus. Daugybę kartų važiuodamas šia gatve mąsčiau apie ryšį tarp šios gatvės, jos pavadinimo ir savęs. Kas yra olandai Lietuvoje? Kas yra lietuviai Olandijoje?

2005-ųjų gegužę ir birželį fotografavau aštuonias olandų privačias erdves įvairiose Lietuvos vietose (Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Radviliškyje ir Trakų rajone).

Tai įvairaus amžiaus žmonės (nuo 30 iki 60 metų), darbo reikalais atsidūrę Lietuvoje. Kai kurie iš jų vedė lietuves.

2005-ųjų birželį ir liepą fotografavau Olandijoje.

Atsiliepė šešiolika lietuvių iš įvairių Olandijos miestų (Hagos, Amsterdamo, Roterdamo, Delfto, Enschedės, Eindhoveno, Alfeno, Drachteno, Soesto ir Utrechto). Šių įvairaus amžiaus žmonių (nuo 30 iki 80 metų) gyvenimo ir darbo Olandijoje aplinkybės ir motyvai skirtingi.

Dažniausiai tai lietuvės, ištekėjusios už olandų, ar jaunosios kartos žmonės, baigę mokslus Olandijoje ir pasilikę čia gyventi bei dirbti. (…)

Kaip jaučiasi kitur

Fotografuodamas lietuvius Olandijoje ir olandus Lietuvoje, neieškojau panašumų ar skirtumų.

Visus mano nufotografuotus žmones sieja gyvenimo užsienyje patirtis.

Tačiau pastebėjau, kad lietuviai Olandijoje lieka lietuviais, tik prisitaiko prie aplinkos, ir tampa sunku juos pastebėti.

O olandai Lietuvoje aktyviai kuria stereotipinę olandišką aplinką, aiškiai apibrėždami savo kultūrinę ir socialinę poziciją.

Mane domina, kaip jaučiasi žmogus, atvykęs į kitą šalį. Žmonės migruoja dėl įvairiausių socialinių, ekonominių, politinių ar asmeninių priežasčių. Jie neišvengiamai atsineša savo tautybę ir kuria individualią aplinką.

Į privačias gyvenamąsias erdves žiūriu kaip į vietas, kur vyksta kultūros ir vartojimo tradicijų kaita. Tai svetimoje šalyje dirbančių žmonių pasaulio žemėlapiai, kuriuose pasirodo ir nyksta tautinės tapatybės ženklai.

Prano Domšaičio keliais Alpių papėdėse

Prano Domšaičio keliais Alpių papėdėse

Kristina Jokubavičienė

LDM Prano Domšaičio galerijos direktorė, menotyrininkė

Šiemet rudenį teko lankytis Austrijoje – Forarlbergo žemėje, Zulce ir Riotise, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo radęs prieglobstį tapytojas Pranas Domšaitis. Ten pasisekė sutikti žmonių, kurie dar prisimena dailininką, pamatyti, dokumentuoti išlikusius jo paveikslus ir žymiai papildyti kūrybinio palikimo sąrašą.

E.Pfafštaler su vyru dar šiek tiek prisimena tapytoją P.Domšaitį, Antrojo pasaulinio karo metais gyvenusį jų kaimelyje. Zulco seniūnijos sekretorius K.Frikas, ponia L.Cetler iš Riotiso ir P.Domšaičio galerijos Klaipėdoje direktorė K.Jokubavičienė norėtų Austrijoje surengti P.Domšaičio kūrinių parodą. Rytas Forarlberge. P.Domšaičio „Beržai“ – ponios L.Cetler nuosavybė.

Aplinkybių blaškomas

Tapytojo Prano Domšaičio gyvenimo kelias buvo gana sudėtingas: jis vingiavo nuo mažo Kropynų kaimelio Rytprūsiuose (dab. Gajevas, Kaliningrado sr.) iki Gerosios vilties kyšulio prie Keiptauno Pietų Afrikoje. Šiame ilgame kelyje buvo daugybė sustojimų, ilgesnių ar trumpesnių, kuriuos lėmė ne tiek nerami menininko siela, kiek XX amžiaus kataklizmai: Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Taip, aplinkybių blaškomas, P.Domšaitis dar Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš bombarduojamo Berlyno į kiek ramesnę Austriją.

Pirmiausia jis apsigyveno Karintijos žemėje, Ego kaimelyje prie gražaus ir vaizdingo Fakerio ežero. Bent keletas Fakerio ežero peizažų, eksponuojamų Prano Domšaičio galerijoje, patvirtina šį faktą.

Artėjant karo pabaigai, gyvenimas pietinėje Austrijos dalyje darėsi vis neramesnis ir dailininkas buvo priverstas keltis į naują vietą. 1943-iaisiais P.Domšaitis atvyko į Forarlbergo žemę, esančią Austrijos vakaruose prie Bodeno ežero, ir apsigyveno mažame Riotiso kaimelyje.

Riotisas ir greta jo esantis Zulcas tapo paskutiniu dailininko prieglobsčiu Europoje: iš čia 1949-aisiais jis su žmona išvyko į Pietų Afriką.

Galerijos ekspozicijoje turime bent kelis peizažus, kuriuose nutapyti šių kaimų vaizdai.

Aptiko pėdsakus

Šv. Martyno bažnyčia Riotise tebestovi visai tokia pati, kaip P.Domšaičio paveiksluose. Riotiso kaimelis, kurio motyvų irgi galima rasti P.Domšaičio tapyboje, dabar labiau panašus į pasiturintį didmiesčio priemiestį. Kristinos Jokubavičienės nuotraukos

Prieš keletą metų užsimezgė LDM Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje kontaktai su Zulco seniūnija, kurioje suradome entuziastingą pagalbininką seniūnijos sekretorių Karlą Friką. Jis pradėjo domėtis pokaryje kaime gyvenusiu dailininku.

Išaiškėjo, kad bent keletas žmonių turi P.Domšaičio paveikslų ir šiek tiek prisimena patį tapytoją. Taip prasidėjo paieškų ir informacijos rinkimo laikotarpis.

Šiemet rudenį turėjau progą nuvykti į Forarlbergą, aplankyti Zulcą ir Riotisą, dokumentuoti ten ir aplinkinėse gyvenvietėse esančius P. Domšaičio paveikslus bei užrašyti liudininkų prisiminimus.

Bregenco (Forarlbergo žemės sostinė) ir Feldkircho archyvuose ieškojau dokumentų apie P.Domšaitį ir lietuvių dailininkus emigrantus, 1944-aisiais iš okupuotos Lietuvos pasitraukusius į Austriją.

„Tolerancijos Eldorade“

Forarlbergas, mažiausia federalinė Austrijos žemė, dažnai vadinamas „Auksiniais vakarais“. Tai savotiškas trikampis, kuriame susitinka kelios šalys: Vokietija, Austrija, Šveicarija, Lichtenšteinas, o pietuose – ir Italija.

Antrojo pasaulinio karo metais Forarlbergas, palyginti su kitais šalies regionais, patyrė sąlygiškai nedidelius nuostolius; buvo sugriauta mažiau pastatų, pramoninių objektų. Taip pat jį aplenkė didieji karo pabėgėlių srautai.

Pasibaigus karui, prancūzų zona, kuriai, be Forarlbergo, priklausė ir dalis pietvakarinės Vokietijos, greitai gavo „Tolerancijos Eldorado“ pravardę. Jei amerikiečių ir britų zonose karo pabėgėliai turėjo daugiausia gyventi perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose, prancūzų zonoje jiems buvo leista apsistoti pas gyventojus. Tad P.Domšaitis, kaip ir kiti emigrantai (dailininkai T.Valius, Vl.Meškėnas, P.Augius ir kiti), nuomojosi butus įvairiuose Forarlbergo miestuose.

Apgyvendintas tankiai

Forarlbergas pasitiko visai ne rudeniškas: saulėtos, iki 25 laipsnių šilumos dienos, žydinčios gėlės, vos gelstantys medžių lapai. Net ir šiame krašte tai buvo spalio pabaigai neįprastai šilti orai.

Svarbiausios Forarlbergo gyvenvietės tęsiasi nuo Bregenco į pietus, iki pat Montafono kalnų. Iš rytų pusės – austriškųjų Alpių grandinė, vakaruose – jau Šveicarijos kalnų viršūnės.

Slėnis tarp dviejų kalnų grandinių apgyvendintas labai tankiai, panaudota kiekviena žemės pėda. Kartais sunku atsekti ribas, kur baigiasi viena gyvenvietė ir prasideda kita. Zulco ir Riotiso gyventojai juokauja: kai kaimietis melžia karvę, tai jos ragai gali būti Zulce, o uodega – Riotise.

Puoselėja tradicijas

Ir pati kaimo sąvoka labai sąlygiška: jei ne rytais ar vakare pasklindantis sveikas mėšlo kvapas (laikomi arkliai, avys, karvės), Riotiso, Zulco, Rankvailio, Batčunso, Muntlikso ar Viktorsbergo kaimeliai labiau panašūs į pasiturinčius mūsų didmiesčių priemiesčius.

Tik pas austrus aplinka žymiai tvarkingesnė: kruopščiai prižiūrimos vejos, daug dekoratyvinių augalų, visa tai telpa dažnai visai mažame žemės sklypelyje.

Labai gerbiamos ir palaikomos senosios architektūros tradicijos, kurioms būdinga medžio ir mūro dermė, medžio detalių dekoras. Neleidžiama statyti aukštesnių nei trijų aukštų (tradicinis austriško kaimo namas) pastatų. Ypač įspūdingai ir dekoratyviai atrodo seni namai, kurių sienos dengtos figūrinėmis medinėmis malksnomis.

Stebino nuoširdumas

Bendraujant nuolat stebino žmonių nuoširdumas, mandagumas ir sveikas humoro jausmas, nors patys gyventojai sako, kad iš Vienos atvykusieji vadina juos paniurėliais.

Forarlberge kalbama vadinamuoju alemanišku dialektu, kurį suprasti, ypač kai žodžiai beriami greitakalbe, reikia pastangų. Tradicinio katalikiškam kraštui pasisveikinimo „Grius Got“ sulauksi net iš vaikų ir paauglių, o pačiam nepasveikinti vyresnio būtų labai nemandagu. Taip pat draugiškai sveikina vieni kitus žygeiviai kalnų takeliuose. Per perėjas ne tik kaimeliuose, bet ir Bregence ar didžiausiame žemės mieste Dornbirne, gali eiti užsimerkęs, vairuotojas nešvilps tau prieš nosį, o kantriai lauks, kol apsispręsi, į kurią pusę turi traukti…

Mainais už maistą

Zulce, Riotise ir Rankvailyje yra išlikę per trisdešimt P. Domšaičio paveikslų, daugiausia gėlių natiurmortų. Taigi juos dokumentavus, žinomų dailininko kūrinių sąrašas ženkliai pasipildė.

Dauguma paveikslų anuomet buvo įsigyti iš paties dailininko mainais už maisto produktus, nors keletas savininkų pirko kūrinius Rankvailio ar Feldkircho antikvariatuose.

Ir mano buvimo metu Feldkircho antikvariate kabėjo vienas P.Domšaičio paveikslas – „Beržų alėja“, labai panašus į galerijoje Klaipėdoje eksponuojamą peizažą. Zulco seniūnija rimtai svarsto jo įsigijimo galimybę.

Prisiminimai – fragmentiški

Atsiminimai apie dailininką, deja, fragmentiški: visi, su kuriais kalbėjausi, pokaryje buvo aštuonerių – dešimties metų vaikai. Tačiau ponia Erika Pfafštaler prisiminė, kad P.Domšaitis ateidavo pas jos senelę gerti kavos ir obuolių vyno, o jos vyras čia pat vaizdingai pademonstravo, kaip P.Domšaitis su ant galvos užmaukšlinta skrybėle ir molbertu po pažastimi būdinga jam eisena traukia per kaimelį.

Visi sutaria dėl vieno: tai buvo ramus ir labai malonus, linkęs bendrauti žmogus, labai mėgęs kalbinti vaikus.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad žymiai geriau Riotise prisimenama P.Domšaičio gražuolė žmona dainininkė, tikra dama iš Berlyno, kuri rytais atvėrusi langą dainuodavo visam kaimui. E.Pfafštaler namuose P.Domšaitis nuomojosi dirbtuvę, o name kitoje gatvės pusėje – kambarį. Deja, abu namai rekonstruoti šeštojo dešimtmečio pradžioje, tad tik senos nuotraukos primena tuos laikus.

Susidomėjo ir austrai

Tačiau Riotiso šv. Martyno bažnyčia tebestovi visai tokia pati, kaip P.Domšaičio paveiksluose. Pavyko atsekti keletą kaimo motyvų, užfiksuotų paveiksluose, o kai kuriuos P.Domšaičio kolekcijoje Klaipėdoje esančius peizažus teks iš naujo atributuoti, nes juose nutapyti ne Forarlbergo, kaip iki tol buvo manyta, vaizdai.

Kiek žmonių, tiek istorijų. Smagu, kad žinia apie kažkur Klaipėdoje esančią P.Domšaičio galeriją, joje saugomus 528 paveikslus paskatino ir austrus kitaip pažvelgti į turimus kūrinius, juos naujai įvertinti, prisiminti dailininką.

Ponas Andrea Nachbauras, kurio tėvų namuose gyveno P.Domšaitis, su gailesčiu pasakojo, kad prieš keturis dešimtmečius rekonstruojant gyvenamąjį pastatą dalis likusių paveikslų buvo tiesiog išmesta.

Atvėrė archyvai

Vertingos medžiagos radau ir archyvuose: Feldkircho miesto archyve 1946-ųjų periodikoje skelbtus straipsnius apie dailininkų emigrantų parodą, kurioje dalyvavo ir P.Domšaitis. Pastatas, kuriame vyko paroda, tebestovi, jame, kaip ir prieš karą, veikia vaikų darželis. Bregence esančiame Forarlbergo krašto archyve periodikos skyriuje taip pat pavyko užtikti straipsnius apie kitą emigrantų dailės parodą (ji vyko 1947 m., pastatas Bregence, kiek rekonstruotas, išliko).

Tarp archyvinių dokumentų surasta iki tol visai nežinoma medžiaga apie P.Domšaičio ir kitų lietuvių dailininkų emigrantų gyvenimą pokariniame Forarlberge.

Svajoja apie parodą

Būnant ypatingo grožio vietose, dažnai klausi savęs, ar dar kada čia grįši. Planai, kuriuos puoselėja ponia Lidija Cetler iš Riotiso, nuteikia optimistiškai.

Ką tik tiksliai pagal istorinius šaltinius rekonstruotų svečių namų „Fraihofas“ (jie nepadarytų gėdos ir sostinei) savininkė turi net devynis P.Domšaičio paveikslus.

L.Cetler puoselėja mintį surinkti visus Forarlberge esančius dailininko kūrinius ir, papildžius juos darbais iš Prano Domšaičio galerijos, surengti Riotise parodą.

…O ko ši energinga moteris imasi, visada įgyvendina.