Fotomarginalai

Fotomarginalai

Gytis Skudžinskas

Visada šalia didžiųjų ir visuomenėje nebekvestionuojamų reiškinių egzistuoja paraštinės veiklos formos, alternatyvūs gyvenimai. Galime tai įvardinti marginaline veikla, kuri paprastai nesusilaukia tokio bendruomenės dėmesio, tokie reiškiniai nešmėkščioja TV ekrane ar dienraščių puslapiuose. Kita vertus, stabilios ir brandžios visuomenės be galo didžiuojasi savo marginalais.

Arūnas Kulikauskas. „Laivas”. 2005, medis, akrilo dažai, polaroido emulsija.

„Už borto”

„Už borto” vykstantys reškiniai ne tik suteika pilnatvės statusą viso sociumo bendrabūviui, bet neretai yra ir iniciatyvų ar sustabarėjusių dogmų kritikos šaltinis. Kultūros veiklos lauke paraštiniai reiškiniai dažniausia įvardijami subkultūros terminu. Paraščių menininkai, nors ir apšaukiami negebėjimu adaptuotis, kuria toliau, nepaliaujamai maitina oficialiuosius kūrėjus idėjomis. Marginalų kūryba pripildyta kritiškumo ir autoironijos, susimąstymo ir žaismingumo, bet, ko gero, tokios kūrybos situaciją puikiai nusakytų kompozitoriaus La Monte Jungo frazė: „Kai tu ką nors darai, o žmonės galvoja, kad tu apsimetinėji, daryk tai ir toliau. Ir kai tu tai darysi 20 metų, žmonės ims galvoti, kad tu labai rimtas apsimetėlis”.

O kas šiuolaikinėje fotografijoje gali būti laikoma marginaline veikla, netelpančia į oficialiosios fotokultūros rėmus? Projekte „Erozija” pristatomos trys skirtingos veiklos rūšys, kurias galime laikyti neinstitucionizuota menine praktika.

Asketiški scenovaizdžiai

Arūnas Kulikauskas. „Grindinys”.  2002, akmuo, akrilo dažai, polaroido emulsija, varinė viela, vaškas.

Modernėjanti visuomenė į paraščių zonas išstumia jai nebepriimtinas ir jau per primityvias technologines ir kultūrines raiškas.

Kanadietis Driu Gilbertas parodoje pristato pinhole fotografiją. Archaiška technika sukurti darbai nepritampa prie šiuolaikinės skaitmenizuotos vizualinės produkcijos. Fotografas asketiškai atsiriboja nuo skubos ir vartojimo perpildyto pasaulio, tyliai ir mąsliai stebi pro šalį skriejančią kasdienybę. Minkšta šviesa nuspalvinti, tapybiški Gilberto fotopaveikslai gali būti laikomi tiesiog savitos estetikos paieškomis, bet kartu tai ir gyvenimo, prisodrinto informacijos, kritika. Autoriaus pasirinkti scenovaizdžiai – peizažai ir urbanistinės erdvės, sustingstantys tyliuose panoraminiuose atspauduose. Ir visai nebesvarbu, ar šiandien dar suspėsi užfiksuoti naujo prekybos centro atidarymą.

Dienoraščiai iš Niujorko

Aistė Nesterovaitė. Lomografija.

Kasdienybės kalba nuspalvinti ir Niujorke kuriančio lietuvių menininko Arūno Kulikausko darbai. Jų autorius prieš 16 metų emigravo ir ilgai dirbo legendiniame „Antology film” archyve, įsteigtame bei vadovaujamame žymiojo Jono Meko.

Arūno darbai – tai megapolio kasdienybė be wall street’o, be soho, be terorizmo. Kitaip tariant, be „aktualijų”. Galbūt vyresniojo kolegos įkvėptas menininkas linkęs pasakoti apie pasaulio būklę pasiremdamas mažais ir asmeniškais dalykais.

Nestebina autorius šiandien itin populiariais didžiuliais formatais, o pasirinkęs polaroido emulsiją savo kasdienybės fragmentus reprodukuoja ant čia pat rastų buitinių kartono atraižų, nebereikalingų medinių detalių ar gatvėje rasto akmens.

Specifine estetika pulsuojantys darbai kartu yra ir institucionalizuoto vartotojiškumo kritika. Asmeniškumas darbuose išsiskleidžia visa savo jėga ir parodo, kad gali būti daug svarbesnis nei hierachizuotas prisitaikymas. O jei dar akimis perbėgi Arūno patekiamą CV, kuriame su tokia pat aistra pristatomos tiek parodos Niujorke ar Tokijuje, tiek Obeliuose ar Druskininkuose, matančiam ir mąstančiam tai daug pasako.

Nepanikuok – fotografuok

Driu Gilbertas. „Canaan upė”, 2004.

Šiuolaikinio korumpuoto meno pasaulio visagalybę su pašaipa demistifikuoja ir LOMO entuziastai. 1993-iaisiais užregistruotas ir visame pasaulyje išplitęs judėjimas panašus į jokiai sistemai nepaklūstantį vitališką vizualinį šėlsmą. Ir nors manifesto autoriai parašė 10 lomografijos taisyklių, paskutinė iš jų skelbia: „Nesilaikyk taisyklių”.

Projektas „Erozija” pristato vienos aktyviausių Lietuvos lomografių Aistės Nesterovaitės mini lomografijos sieną. Darbas, poilsis, kelionės ar nuobodulio akimirkos išsiskleidžia kaip spalvomis žaižaruojantis monumentalus pano.

Nors lomo entuziastai ir akcentuoja savo žaidybinį charakterį, dinamiką ir nereikšmingumą, manau, kad būtent jų darbai yra įdomiausi šiuolaikinės visuomenės antropologinėms studijoms. Jau girdžiu, kaip būrys lomo aistruolių atkerta savo mėgiamą šūkį: nepanikuok – fotografuok!

Tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje

Tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre gruodžio 1-ąją pristatoma trijų autorių – Jurgitos Remeikytės, Gintaro Didžiapetrio, Agnės Kasilovskos – paroda „Tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje“.

Jurgita, Gintaras ir Agnė su fotoaparatais braidė po išdegusią Kuršių neriją. Marijos Linčiūtės nuotrauka

Parodoje aktualizuojamas vietos ir asmeninio žvilgsnio santykis. „Kartais žmonės tuo pačiu metu būdami skirtingose vietose galvoja apie tuos pačius dalykus. Bet kaip paprastai, taip ir šį kartą, būdami toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku matėme ir mąstėme skirtingai. Ši paroda – tai mūsų buvimo kartu išdegusioje Kuršių nerijoje vizualizavimas, perkeliamas į kitą laiką, bet tuo pačiu metu, į kitą vietą, bet toje pačioje erdvėje“, – pasakojo autoriai.

Komunikacijos malonumai, arba Ką gali mano mobilusis telefonas

„EROZIJA”: 325 dienos su fotografija

Komunikacijos malonumai, arba Ką gali mano mobilusis telefonas

Vytautas Michelkevičius

Fotografija yra mūsų laikų medija, užimanti visą sąmonę ir pasąmonę. Fotografijos kaip realybės atvaizdo technologijos paplitimas niekad nebuvo toks stiprus kaip šiandien, nes kone kiekvienas pradedant darželinukais ir baigiant seneliais turi fotoaparatą savo kišenėje, t.y. mobiliajame telefone. Tai leidžia mums komunikuojant atsisakyti pagrindinio instrumento – kalbos ir pereiti prie komunikacijos vaizdais.

Paula Muhr. Iš ciklo „Nebūtis“, 2004-2005. Tuomo Rainio „Kryžminis”, 2006.

Realiu laiku

Užuot papasakojęs mylimajai, kaip jaučiuosi, siunčiu momentinės savo veido išraiškos fotografiją, o išvykęs į parodą Paryžiuje nebeturiu pirkti nespalvotai romantiškų miesto atvirukų, tiesiog klikteliu savo visagaliu 3,2 Mpix telefonu, konvertuoju spalvotą fotografiją į nespalvotą ir po minutės mano atvirukas su karščiausiais linkėjimais jau esti geriausių draugų kišenėse ir geriausių draugių rankinėse.

Nors linkėjimai karšti, bet oras šaltas, ši mintis nutraukia mano svarstymus, kaip įsijungti į pajūrį mėgstančių Lietuvos fotografijos klasikų gretas. Tiesa, dabar ruduo, tačiau vasarą būtinai padarysiu seniai planuotą fotosesiją. Nuvyksiu į Nidą, kalbinsiu vasarotojas eiti su manimi į kopas ir fotografuotis. Taip, žinoma, jos išsities visu ūgiu ant švelnaus smėlio, o aš lakstysiu aplink jas keldamas smėlio dulkes ir ieškodamas geriausio kampo. Šiek tiek nedrąsu, kai jos užduos klausimą, kodėl mano fotoaparatas toks mažas, bet aš tikiuosi išsisukti kalbomis apie naujausias technologijas ir jų įtaką fotoaparatų mažėjimui bei žmonių komunikacijai. Tikiuosi, pavyks surengti sėkmingas ir vaizdingas fotosesijas, jei tik nesutrukdys Palangos fotoklubo desantas su savo ilgais fotoaparatais ir didelėmis blykstėmis. O jei ir nugins mane nuo skaisčiažandžių ir apvalainų kopų, nieko baisaus, nes aktų fotografijos jau seniai puikuosis mano internetiniame dienoraštyje. Juk šiandien viskas vyksta realiu laiku.

Kitas mąstymo būdas

Fotografija yra ne tik viena iš pagrindinių mūsų laikų komunikacijos priemonių. Ji taip pat yra ir mūsų mąstymo būdas. Dažnai, mąstydami apie mėlyną dangų Ispanijoje ar gondolas Venecijos meno bienalėje, turime vaizduotėje ne šiuos nuogus žodžius, o jų atvaizdus, o dar tiksliau – jų fotografijas savo fotoalbume, kompiuterio atmintyje ar kažkur matytame žurnale.

Filosofai ir meno kritikai jau ne vieną dešimtį metų kalba apie mąstymo slinktį nuo kalbos prie vaizdų. Šiandieninė visuomenė mąsto vaizdais. Tai aiškiai rodo ir įkyrios naujausių skaitmeninių fotoaparatų reklamos, siūlančios tiesiog fotografuoti ir negalvoti. Ypatingos fotoaparatų savybės leidžia suvokti pasaulį ne savo akimis, o jų tęsinio objektyvo užfiksuotais vaizdais. Dar vienas pavyzdys – tai fotografijų albumai, kurie archyvuoja mūsų kasdienybės akimirkas. Jas tuo pačiu ir įkalina, ir susiaurina, nes mes iš tikrųjų neprisimename, kokio ilgio plaukais ir rūbais buvome prieš 5 ar 15 metų, mes tai pamatome tik savo fotografijomis. O jei tais metais nė karto nesifotografavome, tai tokia informacija lieka tiesiog neišsaugota ir pamiršta.

Taigi matome, kad fotografija keičiasi ne tik technologiškai, bet ir konceptualiai. Keičiasi ne tik fotografavimas, bet ir mąstymas. Iškyla klausimas, ar šie pokyčiai yra teigiami, ar neigiami fotografijai meno kontekste.

Dvi stovyklos

Jau daugiau kaip dešimtmetį kritikai ir menininkai sunerimę ir pasidalinę į dvi stovyklas. Vieni skelbia fotografijos pabaigą, mirtį, nunykimą ir susinaikinimą, o kiti džiaugiasi jos atgimimu kitose medijose, jos susijungimu su videomenu, kompiuterine grafika, internetu ir t.t.

Sunku pasakyti, kuri stovykla laimi, bet raudos fotografijai ir jos laidojimas tikrai užima nemažą vietą meno pasaulyje.

Raudoti yra tikrai dėl ko, nes fotomenininkams tragiškai baisu, kad fotomeno kaip ir niekas neberodo šiuolaikinio meno galerijose ir centruose, apie jį nustojo rašyti kritikai. Fotomenas demonstruojamas tik siauruose gerbėjų rateliuose ir komercinėse galerijose, kur jį galima parduoti kaip gražų atvaizdą kabinimui ant sienos.

Fotomenininkai negali susitaikyti su mintimi, kad kinta fotografijos forma ir turinys. O šie faktai labai džiugina antrąją stovyklos pusę, kuri su pakylėjimu kalba apie fotografijos santuoką su kitomis medijomis bei šiuolaikiniu menu.

Nesustabdomas procesas

Projektą „Erozija“ būčiau linkęs priskirti prie fotografijos mirties skelbėjų arba mažų mažiausiai prie pesimistų būrio. Taip padaryčiau dėl negatyvios žodžio „erozija“ reikšmės. Erozija reiškia griuvimą, ardymą ir pokyčius gamtos peizažuose, ir dažnai tai nesustabdomas procesas. Tačiau iš kitos pusės projekto tikslas – permąstyti fotografiją ir jos aktualumą visuomenėje surengiant keletą parodų – yra vertas dėmesio.

Pamenu, beveik prieš dvejus metus lankiausi Klaipėdoje, kur dalyvavau pirmosios projekto „Erozija“ parodos atidaryme. Nedidelė citata iš tąkart į „Literatūrą ir meną“ (2004-12-24) rašytos esė, kuri padeda prisiminti tą nuotaiką: „Keturios valandos pirmyn ir keturios valandos atgal. Maždaug tiek Klaipėdos regionas nutolęs nuo Vilniaus. Tiek laiko ir dar daugiau erdvės skiria renginius, vykstančius sostinėje ir kažkur kitur. Arba išvis nevykstančius, kaip mano kai kurie žiūrovai, nes ko nėra Vilniuje, to nėra iš viso. Apskritai Klaipėdos dailės parodų rūmai – tai maža kopija Vilniaus parodų rūmų (dabartinio ŠMC). Klaipėdos rūmai, kaip ir Vilniaus, inkrustuoti senamiesčio šerdyje, o betoniškai pilkas fasadas vilioja žiūrovą į dvasiškai spalvotą vidų…”

Tuomet tai buvo pirmasis mano vizitas į Klaipėdos dailės parodų rūmus, kurie dabar man atrodo visai smagus ir puikiai tinkantis šiuolaikinio meno parodoms baltojo kubo variantas uostamiestyje.

Antroji citata apie pirmąją parodą puikiai tinka ir dabartinei parodai apibūdinti: „Šiuolaikinė medijų industrija kopijuoja save pačią, o vizualinėje kultūroje dinamiškas vaizdas išstumia statišką fotografiją. Fotografija praranda savo senąsias vertybes ir požymius, o naujieji dar nesusiformavę. Parodoje tyrinėjamos fotografijos kaip mediumo galimybės, ribos, tikslai ir paskirtys. Fotografija vaizduoja, fiksuoja, imituoja ar įsivaizduoja?..”

Postfotografija ir kontekstas

Citatomis apie pirmąją parodą susieju savo esė paskutiniosios „Erozijos“ proga. Beveik po dvejų metų fotografijos irimo rezultatus galime pamatyti finalinėje projekto parodoje, kuri yra tarptautinė.

Nors joje rodomi meno kūriniai yra iš skirtingų kontekstų, tačiau parodo platų fotografijos transformacijų mene spektrą: vienos transformacijos gali atrodyti kuriančios, kitos griaunančios fotografijos sampratą. Gal todėl šios parodos kontekste labiau verta būtų kalbėti apie postfotografiją ir jos kontekstą. Šioje parodoje dauguma dalyvaujančių menininkų argumentuotai ją tyrinėja – tai rodo ir nemažos jų darbų koncepcijos, papildančios vizualų mąstymą.

Postfotografijos kontekste įdomus Michaelio Takeo Magruderio videodarbas „Užkoduota būtis“, kur jis tyrinėja mobiliojo telefono galimybes atvaizduoti privačios ir viešos erdvės komunikaciją. Jo klausimas apie prastos kokybės vaizdo formavimąsi iškart suteikia ir atsakymą apie naujus fotografijų vertinimo kriterijus: postfotografija gali būti prastos kokybės ir mažos rezoliucijos, ir tai yra jos estetinė savybė.

Laiko klausimas

Paula Muhr savo ciklą įvardija priešingai nei Magruderis – „Nebūtis“, taigi tokia mąstymo kryptis aiškiai nurodo laiko svarbą fotografijoje. Menininkė dirba su savo šeimos fotoalbumu, bandydama iš naujo perkonstruoti ir sukurti savo šeimos istoriją. Archyvo perkūrimas yra aktuali postfotografijos strategija, kuri čia praplečiama ir fotografijos galia konstruoti laiką: fotografijose esanti menininkės mama pozuoja tose pačiose erdvėse tokiomis pat pozomis, tačiau fotografijas skiria kelios dešimtys metų.

Fotografijos ribinius momentus ir jos galimybes tyrinėja Tedas Hiebertas, bandydamas ieškoti atsakymo į klausimą, ar fotografija gali reprezentuoti jo tapatybę. Tą pačią mintį pratęsia ir Vilma Hurskainen fotografijose „Augimas“, kur ji bando dabartyje rekonstruoti savo vaikystės fotografijas.

Klausimas, ar fotografija pajėgi manipuliuoti laiku, virsta į atsakymą, kad laikas ir technologijos pradeda manipuliuoti pačia fotografija.

Galiausiai laiko klausimas tampa visiškai išsemtas fotografijos erozijos kontekste, kai ramiai žiūrėdami Tuomo Rainio videodarbą „Miestas“ sekame laiko paliktais pėdsakais, kurie ir padeda išspręsti problemą, kas yra pagrindinis fotografijos erozijos veiksnys. Mažų mažiausiai – tai laikas ir jo kintanti sąvoka, žinoma, paveikta ir technologijų. Laikas sukelia fotografijos kultūros irimą tiek technologine, tiek konceptualiąja, tiek istorine prasme kaip vanduo sukelia gamtos peizažo irimą.

Lankėsi trombonininkų Mekoje Olandijoje

Lankėsi trombonininkų Mekoje Olandijoje

S.Sugintas trombonu groja daugiau nei tris dešimtmečius.

Po net ketverius metus užtrukusio derinimo šiemet rudenį Klaipėdos universiteto docentui trombonininkui Steponui Sugintui pagaliau pavyko pagal Erasmus dėstytojų mainų programą pabuvoti Olandijoje – šalyje, turinčioje senas atlikimo pučiamaisiais instrumentais tradicijas.

Šios šalies trombonininkų mokykla šiuo metu, S.Suginto nuomone, yra pati pažangiausia Europoje. Apie tai liudija ir daug studentų jos aukštosiose mokyklose iš viso pasaulio, nors ne ES nariams mokslas yra gana brangus. „Jau prieš išvykdamas suderinau galimybes apsilankyti ne tik Tilburgo Fontys aukštojoje mokykloje, su kuria Klaipėdos universitetas užmezgė ryšius, bet ir garsiojoje trombonininkų Mekoje – Roterdamo konservatorijos (aukštoji mokykla) trombonų klasėje bei dalyvauti klasikinio ir džiazo studijų paskaitose, ansamblių repeticijose“, – džiaugėsi S.Sugintas.

Fontys (Fontys College of Visual and Performing Arts) įsikūrusi Tilburgo senamiestyje. Be tradicinių specialybių – dirigavimo, šokio meno, dailės, architektūros ir kitų, Fontys aukštojoje mokykloje įkurtas Rokakademijos fakultetas. Jis ypatingas net Vakarų Europos aukštųjų mokyklų kontekste. Jame studijuojama pagal retai kitur siūlomas, profesionaliai parengtas studijų programas. „Nenuostabu, kad šiame fakultete mokosi ypač daug studentų iš užsienio. Lietuvoje, o ir Baltijos šalyse, tokios krypties studijų apskritai nėra. Rockademijoje išsamiai analizuojama šio muzikos stiliaus atlikimo istorija, veikia daugybė įvairių sudėčių ansamblių, puikių šiuolaikinių įrašų studijų“, – pasakojo muzikantas.

„Seniai žinome apie aukštą Olandijos aukštųjų mokyklų džiazo muzikos studentų ir pedagogų pasirengimo lygį. Tuo dar kartą teko pačiam įsitikinti muzikuojant studentų bigbende, kurio repeticija vyko miesto džiazo klube “Paradoksas“. Įdomu, kad mokydamiesi naują kūrinį studentai iš pradžių dainuoja to kūrinio ritmą, o tik po to groja instrumentu“, – dalinosi įspūdžiais S.Sugintas.

Pirmam prisistatymui svečioje šalyje – ArtEZ Conservatorium salėje jis paruošė reprezentacinę lietuvių kompozitorių kūrinių trombonui solo bei su fortepijonu programą. Joje – T.Adomavičiaus „Monologas“, B.Dvariono „Tema ir variacijos“, M.K.Čiurlionio „Preliudas“ir kiti kūriniai.

„Šį rečitalį teko groti su pianistu Rolandu Albersu, susitikus su juo tik 50 minučių prieš koncertą!“, – prisiminė klaipėdietis trombonininkas. Po, pasak klausytojų, sėkmingo pasirodymo jis vedė meistriškumo kursus, o pranešime supažindino su Klaipėdos universiteto Pučiamųjų katedros mokymo programomis bei jų taikymu. Renginyje dalyvavo ne tik trombono, bet ir trimito studentai ir pedagogai.

Docento S.Suginto teigimu, Olandijoje užmegzti ryšiai Klaipėdos universiteto studentams atveria puikias galimybes išvykti trumpalaikėms studijoms.

Menas gyventi pagal „Tris seseris“

Menas gyventi pagal „Tris seseris“

Gitana Gugevičiūtė

Visai neseniai Rimo Tumino režisuotas „Tris seseris“ Klaipėdoje pristatė Vilniaus Mažasis teatras. Pavirpino jautriąsias sielos stygas, paerzino naujų teatrinių tendencijų besi-tikinčią publikos dalį ir pasikaišęs padurkus išdūmė atgal į sostinę. Įspūdis liko sunkiai nusakomas, nors nosinaitės prireikė.

Vilniaus Mažojo teatro A.Čechovo „Trijų seserų” (rež. R.Tuminas) pastatyme efektinga žiemos scena įstringa į atmintį ilgam. Dimitrijaus MATVEJEVO nuotrauka

„Genetiškai artima”

Kiek sykių A.Čechovo Olga, Maša ir Irina lipo į sceną ir tikino norinčios ištrūkti į Maskvą – nesuskaičiuosim. Įvairiuose teatruose, miestuose, šalyse režisieriai bando atrasti A.Čechovą „savaip“.

Lietuvoje spektakliai pagal A.Čechovo pjeses irgi nesitraukia iš repertuarų – teatrologas Vaidas Jauniškis šiam reiškiniui pritaikė „genetinio artimumo“ terminą.

Tikriausiai taip ir yra. Laimė, esame pajėgūs perskaityti Čechovą. Ir dažniausiai net suprantame, ką perskaitėme…

„Belaikis” spektaklis

Itin taikliai naujausią R.Tumino spektaklį “Trys seserys” apibūdino viena teatrologė – „belaikis“. Taip pastatytas jis galėjo būti prieš penkerius metus. Taip jis dar galėtų būti statomas po penkmečio.

„Trys seserys“ gražiai įsipaišo į R.Tumino kūrybinį kontekstą ir dailiai pratęsia tai, kas vadinama „režisieriaus stiliumi“: tai prasmių mirgėjimas, gyvas humoras, inteligencija, lengvas patosas, efektai.

Šis spektaklis režisūrą studijuojantiems studentams gali būti visai tinkamas pavyzdys, kaip įdėmiai reikia kurti visumą ir kokios svarbios gali būti (yra) smulkmenos, detalės.

Skauda sielą

Aktoriai kuria daugiasluoksnius, lengvai šaržuotus vaidmenis, kuriuose susikerta totalus egzistencinis nykulys, pastanga gyventi ir pasyvumas, švelni autoironija, infantiliškumas ir isterija, kylanti iš nebegalėjimo taip gyventi.

Atrodo, kad ir menkiausiam personažui spektaklyje bent sekundę skauda sielą, bent sekundę liūdna – juk tiek išsiskyrimų, nesutapimų, neišsipildymų vienoje vietoje!

Bet Čechovo istoriją Tuminas traktuoja gana optimistiškai, nors virš galvų medinis kryžius (scenogarfijos detalė, pastebėta ne visų žiūrovų) lieka kaboti. Pasaulis keičiasi ir nesvarbu, kad ne pagal planuojamą scenarijų.

Vaidina geriausieji

Olga (akt. Vaida Būtytė), Maša (akt. Vaida Bičkutė), Irina (akt. Elžbieta Latėnaitė) – sėkmingas trio. Gal įtaigumo kiek pristigo V.Būtytės vaidmeniui, tačiau itin moterišką vaidmenį sukūrė V.Bičkutė ir, be abejo, scenoje dar tik debiutuojanti (dar studentė) – E.Latėnaitė.

Apskritai aktoriai spektaklyje vaidina tik geri ir geriausi: Gediminas Girdvainis (Čebutykinas), Arūnas Sakalauskas (Veršininas), Mantas Vaitiekūnas (Solionas), Audrius Bružas (Andrejus Prozorovas) ir kiti.

Namai – ant pakylos

Spektaklio scenografija paprasta ir funkcionali.

Pakyla, į kurią kreipiamas žiūrovo dėmesys, – tai Prozorovų namai. Šviesos oazė neišsilavinusios provincijos prietemose. Aikštelė, kurioje greitai paaiškėja, kokio lizdo paukštis čia apsilankė.

Užtat Ilonos Kvietkutės vaidinama Nataša mieliau sukasi aplink pakylą, nors prisidengusi rūpestingos mamytės ir namų šeimininkės kauke, vis tiek tampa vienvalde namų ponia.

„Atpažįstame“ save

Spektaklių mizanscenos ir ištisos scenos pamažu išsitrina iš atminties, bet įspūdingesni vaizdai, ryškesni vaidmenys paprastai išlieka ilgam.

Tikriausiai mažai suklysiu teigdama, kad žiemos scena su pagalvių pusnimis ir besmegeniu ant rogučių išliks ne vieno atmintyje. Kaip ir baltai pasidabinusi Irina su cilindru ant galvos ir kareiviškais auliniais; kaip liūdnai zvimbiantis stebuklingas žaisliukas-vilkelis ar Andrejaus Prozorovo sumeistrauti „daikčiukai“.

Spektaklis kažkaip „solidarizuojasi“ su visais, kuriuos kamuoja nepakeliama būties lengvybė. Ir tas savęs „atpažinimo“ momentas yra nepaprastai svarbus. Sakyčiau, net esminis.

Giesmė gamtai ir dar kai kas

Giesmė gamtai ir dar kai kas

Danguolė Vilidaitė

Lapkričio 3-14 dienomis Klaipėdoje ir Vilniuje nuskambėjo 5-ojo muzikos festivalio „Alternatyva – 2006. Gamta” koncertai.

A.Miolerio grupė žavėjo virtuozišku įvairių instrumentų valdymu. Rytietiškas M.Stelas šokis papuošė grupės pasirodymą. Grupės vadovas švedas A.Mioleris grojo ne tik mandola, akordeonu, bet ir skalmėja, fleita, ragu. M.Sene dainavo senąsias Senegalo dainas.

Sudėliojus visus praėjusio renginio įspūdžius ir mintis, dabar jau galime svarstyti, koks gi jis buvo – deklaruojantis meilę gamtai, nekomercinis ir nediktuojantis madų (taip mano jo organizatoriai), paprastas, nepretenzingas ar gal kaip tik ieškantis ypatingo pripažinimo – juk turi vieną iš labiausiai angažuotų pavadinimų. O gal šiek tiek eklektiškas, bet įdomus?..

Virė „tautų katilas“

Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume savo gamybos krištoliniais „instrumentais“ muzikavo M.Deneuve iš Prancūzijos, jam pritardami šoko ir krykštavo delfinai. Prieš koncertą publiką „apšildė” gitaristas ir vokalistas J.B.Vailitas iš JAV.

Festivalio pradžioje koncertavo Ale Miolerio grupė iš Švedijos – nedidelė „tautų katilo“ visuomenė, atstovaujanti skirtingoms kultūrinėms tradicijoms: Ale Mioleris – Švedijai, Marija Stelas – Graikijai ir Švedijai, Mamadu Sene – Senegalui, Andersas Nygardsas – Švedijai ir Norvegijai, Sebastianas Dubė – Kanadai, Rafaelis Sidas Huizaras – Meksikai.

Stebino ne tik plati šių atlikėjų geografija, bet ir muzikavime jungiamų stilių įvairovė. Autentiškas dainavimas buvo įpinamas į rokui, kantri, džiazui ir popsui būdingas išraiškas, jam pritariama kitų tautų instrumentais, jų virtuoziškais pragrojimais – toks tipiškas world music modernizuotas folklorinis projektas.

Patiko senųjų Graikijos ir Senegalo dainų atlikimas. (Juk prisilietimas prie autentiškų dalykų dažniausiai užgauna giliai.) Šiltas ir melancholiškas M.Stelas balsas, atrodė, kvietė prisiminti Graikijos senovę, begalę salynų ir jų kalnus, pievas…

Iš natų neišmokstama

Šiek tiek juokinga buvo girdėti, kaip grupės vadovas (taip pat ir kiti ansamblio dalyviai) bando pritarti graikiškam ar afrikietiškam tradiciniam vokalui jam būdinga maniera. Profesionalu? Gal, bet netikra. Nenoriu būti kategoriška, bet manau, kad tautos tūkstantmečių patirtis iš natų neišmokstama, tai greičiausiai yra įrašyta mūsų genetinėje atmintyje ir perteikiama subtiliausiais balso tembro, melodijos, teksto ir panašiais niuansais.

Nors koncerte skambėjo ne mano skonio muzika, likti abejinga negalėjau, žavėjausi šiuo šventišku ir efektingu šou, virtuozišku įvairių instrumentų valdymu (mandola, akordeonas, fleita, skalmėja, ragas, kaimiškas smuikas, kontrabosas, mušamieji), nuoširdžiu muzikų bendravimu su publika. Ypač įsiminė ir pralinksmino kontrabosininko Sebastiano Dubė (didelio ir stambaus vyro) netikėtas judesio prasiveržimas. Ši improvizacinė miniatiūra, sakyčiau, buvo labiau intriguojanti nei M.Stelas rytietiškas šokis.

Poetinis free jazz

Vakare “Poezija, dainos, mintys” poetas R.Rastauskas ir filosofas L.Donskis audė lengvą it pūkas tinklą iš eilėraščių posmų, prisiminimų ir laisvų pamąstymų. Pauzes autentiškomis Togo ir Liberijos dainomis užpildė svečiai iš Afrikos P.Halouisas ir R.O.Stefenas.Nerijaus Jankausko nuotraukos

Free džiazo maniera buvo plėtojamas antrasis „Alternatyvos“ renginys „Poezija, dainos, mintys”.

Jo dalyviai – išskirtinės Lietuvos asmenybės – poetas Rolandas Rastauskas ir filosofas Leonidas Donskis.

Tik žavėtis buvo galima stebint, kaip šie du grandai kelias valandas audė lengvą it pūkas tinklą, supintą iš eilėraščių posmų, prisiminimų ir laisvų pamąstymų: Švedijos sala Gotlandas (vos ne mistiška šios salos reikšmė Lietuvai), režisieriai A.Tarkovskis, I.Bergmanas ir keistas jų gyvenimo ryšys su konkrečia gamtos vieta (vėl mistiškas) ir pan.

Užburiančiai grakščiai, viskas ir kartu beveik nieko, visata trupinėlyje – toks šio vakaro įspūdis.

Minčių pauzes autentiškomis Togo ir Liberijos dainomis užpildė svečiai iš Afrikos Plazis Halouisas ir Raimondas O.Stefenas – nesudėtingas muzikavimas. Taip pat buvo pristatyta jaunų kūrėjų darbų paroda, eksponuojama koncertų salės fojė pirmame ir antrame aukštuose.

Pritarė delfinai

Netipiška Jūrų muziejaus delfinariumo erdvė tarsi padiktavo netradicinį kito koncerto sprendimą. Andriaus Seliutos filmo „Dievuje” fone savo gamybos instrumentu kristalistu (vargonėliai iš kristalų) muzikavo Prancūzijos atlikėjas Mišelis Deneuve. Jo grojimui džiaugsmingai krykštaudami pritarė delfinai – jų gyva gaida neleido pernelyg paskęsti dangiškų garsų spalvose ir mintyse.

Stipriu kontrastu, disonansu šiai kosminei harmonijai tapo gitaristo iš Amerikos, šiuo metu uždarbiaujančio Vilniaus gatvėse, Dži Bei Vailito įžanginis pasirodymas. Muzikanto gaila, bet juk buvo galima sugalvoti ir kitokių, ne tokių drastiškų pagalbos jam formų. Dabar gi tai tapo šio festivalio alternatyva ne gerąja šio žodžio prasme.

Be žodžių…

Anksčiau minėti renginiai sulaukė tikrai didelio klaipėdiečių dėmesio. Todėl labai nustebau profesionalaus džiazo kvinteto iš Prancūzijos (S.Teksjė – klarnetas, saksofonas-altas, M.Kodja – gitara, H.Teksjė – kontrabosas, K.Margetis – mušamieji, festivalio viešnia iš Armenijos A.Simonian – fortepijonas) koncerte pamačiusi pustuštę Žvejų rūmų salę. Džiazo meilė, nedidelės bilietų kainos, legendinio kontrabosininko Henrio Teksjė asmenybė, atrodė, turėjo klausytojus traukte pritraukti.

Knyga apie menininką Klaipėdoje – retenybė

Knyga apie menininką Klaipėdoje – retenybė

Kristina Jokubavičienė

Šį rudenį Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje buvo pristatytas tapytojo Algimanto Jusionio kūrybos albumas.

Albumas išleistas 1000 egz. tiražu. „Aš tarnauju spalvai. Kalbu ir groju spalvomis. Rašau spalvomis. Skaitykite mane…” – rašė A.Jusionis savo dienoraštyje. Jo paveikslą „Mingės kaime”(2003) knygoje lydi tapytojo žodžiai: “Labai noriu į laukus su drobe ant peties. Nesvarbu, kas išeis. Svarbu gyventi tapant.” Nuotraukos iš albumo „Algimantas Jusionis. Kai tapau – aš gyvenu”.

Leidinio pavadinimui iš tapytojo dienoraščio paimta frazė, kaip niekas kitas taikliai nusakanti menininko gyvenimo ir kūrybos prasmę: „Kai tapau – aš gyvenu“. Ji ypač simboliškai ir skaudžiai skamba šiandien, kai A.Jusionio jau treji meti nebėra tarp mūsų. Ir knygos pristatymo vakaras, ir jo metu surengta tapytojo darbų paroda buvo pažymėti skaidria liūdesio ir vilties aura.

Knyga apie A.Jusionį (Algimantas Jusionis. Kai tapau – aš gyvenu. Sudarytojai Kristina Jokubavičienė, Violeta Jusionienė, Klaipėda: S.Jokužio leidykla-spaustuvė, 2006, 148 psl. su spalvotomis paveikslų reprodukcijomis) papildo kol kas neilgą leidinių, skirtų šiuolaikinei Klaipėdos dailei ir dailininkams, sąrašą.

Turime nedaug

Neminint grupinėms ir jubiliejinėms, individualioms parodoms leidžiamų lankstinių, bukletų ar nedidelės apimties katalogų, reprezentacinių, išsamesnių leidinių apie Klaipėdos dailę turime nedaug. Atskaitos tašku galėtų būti 1990-aisiais išleistas katalogas „Pajūrio krašto dailininkai“, kuriame tilpo trumpos beveik visų tuo metu Vakarų Lietuvos regione gyvenusių ir kūrusių dailininkų (ir ne tik Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narių) biogramos bei kelių kūrinių nespalvotos reprodukcijos. Nespalvotas, išspausdintas ant prastoko popieriaus jis buvo svarbus kaip pirmas Nepriklausomybės metų dailės leidinys Klaipėdoje.

1997-aisiais LDS Klaipėdos skyrius pradėjo leisti dailės albumų seriją „Klaipėdos dailė“. Serijos iniciatorius buvo tapytojas Algimantas Jusionis, tuo metu vadovavęs LDS Klaipėdos skyriui. Suprantama, kad pirmasis leidinys buvo skirtas tapybai – „Tapyba“. Po metų buvo išleista „Grafika“ (1998), 2000-aisiais pasirodė „Taikomoji dailė“. Šiuo metu baigiama rengti ketvirtoji, paskutinė serijos knyga, skirta skulptūrai, ją numatoma išleisti 2007-ųjų pradžioje.

Tai spalvoti, su kokybiškomis kūrinių reprodukcijomis leidiniai, informaciniu ir vaizdiniu aspektu pakankamai išsamiai reziumuojantys dailės situaciją regione XX a. pab. – XXI pr. Jie vertintini kaip ypač svarbi ir reikšminga LDS Klaipėdos skyriaus iniciatyva. Šią leidinių seriją savotiškai papildo ir pratęsia retrospektyvinės, ilgalaikės parodos „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“, veikiančios LDM Prano Domšaičio galerijoje, katalogas (2004).

Svarbūs dokumentai

Dailės leidinių, skirtų vieno dailininko kūrybai, pradžia buvo grafikės Aldonos Kliševičienės (1946–2004) piešinių reprodukcijų aplankas (2003), atrodo, jau tapęs retenybe. Jame publikuoti subtilūs, klasikinės dvasios dailininkės piešiniai grafitu.

Plataus rezonanso ir aptarimų miesto dailės sluoksniuose sulaukė leidinys „Angelina Banytė“, pasirodęs 2004-aisiais. Tai pirmas taip gausiai iliustruotas, artėjantis link monografinio, vienam dailininkui skirtas leidinys. Ažvelgiantis visas universalios kūrėjos kūrybos sritis, jis tapo savotišku pavyzdžiu, vienu iš galimų leidinio apie dailininko kūrybą variantų. A.Banytės albume turėjo prasmę atskirų jos tapybos darbų fragmentavimas, išdidintų paveikslo detalių pakartojimas, savotiškas multiplikavimas. Tai vizualiniu ir informaciniu aspektu vertinga knyga, daugiau ar mažiau išsamiai dokumentuojanti parodas, bibliografiją ir svarbesnius monumentaliosios tapybos kūrinius. Žinant, koks nenuspėjamas likimas pastaraisiais dešimtmečiais gali laukti monumentaliosios dailės kūrinių viešosiose erdvėse, toks dokumentavimas tampa dar reikšmingesnis.

Labai brangūs

Kalbėdami apie dailės leidinius, neturime pamiršti, kad kalbame ne tik apie leidinio parengimo kokybę: tai tiesiogine prasme labai brangūs leidiniai.

Jie reikalauja geros poligrafinės kokybės ir gerų medžiagų. Tai ne madingas žurnalas ar kultinė grožio knyga, kurie visada ras pirkėją.

Kuo aukštesnė meno leidinio kokybė, tuo jo kaina didesnė. Todėl, leidžiant meno leidinius, visada iškyla rėmėjo ir pirkėjo problema.

Dažnas, norintis turėti savo lentynoje knygas apie Klaipėdos menininkus, kažin ar gali sau tai leisti.

Antra vertus, džiugu, kad atsiranda rėmėjų, kurie suvokia meno ir leidinių apie meną svarbą. Be privačių asmenų, institucijų ar firmų paramos neturėtume nė vieno svaresnio leidinio.

A.Jusionio albumas išsiskiria

Iš visų iki šiol mūsuose pasirodžiusių dailės leidinių, A.Jusionio kūrybos albumas išsiskiria apimtimi, poligrafijos kokybe.

Dailininko paveikslų reprodukcijas papildo fragmentai iš jo dienoraščių. Tapytojo A.Jusionio dienoraščiai, manau, yra verti atskiros knygos. Autentiški užrašai, bylojantys apie kūrėjo sielos gelmes, sudėtingą kūrybos procesą, jo „duobes“ ir pakilimus, pateikti nuosekliai, diena po dienos, atsiskleistų ne tik literatūriniu aspektu.

Leidžiant šį albumą, atliktas tikrai didžiulis darbas. Pradėtas rengti praėjus vos keliems mėnesiams po netikėtos tapytojo mirties (2003), jis pareikalavo dvejų metų ilgo ir kruopštaus darbo, taip pat lėšų paieškų.

Tačiau visos pastangos buvo to vertos, o leidinio rėmėjai, išvardyti jo tituliniame puslapyje ir knygos pabaigoje, gali pelnytai didžiuotis.

Kur plaukia gražiausi debesys

Kur plaukia gražiausi debesys

Rita Bočiulytė

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje iki gruodžio vidurio veikia garsaus fotografo, žinomo portretisto Algimanto ALEKSANDRAVIČIAUS fotografijų paroda mįslingu pavadinimu – „Debiusi“.

Fotografas Algimantas Aleksandravičius prisipažįsta esąs egoistas ir fanatikas, bet skandalisto etiketės kratosi. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Su autoriumi kalbėjomės apie gyvenimo ir kūrybos posūkius, naujas patirtis ir… debesis, kurie nelauktai netikėtai išniro jo fotografijose.

- Kodė „Debiusi“?..

- Ne taip seniai pradėjau fotografuoti gamtą – savotiškas relaksas darant žmonių portretus. Pastebėjau, kad vienoje kitoje fotografijoje atsirado debesų. Tada kompiuteryje jiems susikūriau „folderį“ ir juokais pavadinau Debiusi. Skamba panašiai kaip debesys. Paskui gerai įsiklausiau, – juk anglų žodis „cloud“ lietuviškai reiškia debesį. Kartu tai yra žymaus kompozitoriaus vardas. Tuomet įlindau į internetą ir sužinojau, kad Klodas Debiusi savo „Noktiurnų“ orkestrui pirmąją dalį yra pavadinęs „Debesys“. Taip man ir sukibo visas ciklas. Taigi šioje parodoje – vien debesys.

- Gal pasižiūrėkim kartu į juos – kur tai fotografuota?..

- Čia – trys fotografijos iš Amsterdamo, anas parsivežiau iš Islandijos. Toje matote lėktuvą? Tai Jurgis Kairys virš Reikjaviko suka akrobatines kilpas. O ten – žiemos trasa prie Vilniaus ir daiktas, kurio negalėjau atpažinti. Dar du portretai (kaipgi be jų?! (juokiasi)) – Marčėnas su Geda tarp debesų, Vilnius – Gedimino prospektas ir Šiuolaikinio meno centras, Gedimino pilis, paminklas jam ir gyvas miestas su virš jo plaukiančiais debesimis… Tie iš Šiaulių – į Kryžių kalną eina procesija… Su tinklais – iš Ventės rago. O čia debesis nufotografavau Anykščių rajone, anuos – Vabalninke, o tuos – prie Panevėžio. Šitie virš Pirmojo pasaulinio karo gynybinių užtvarų liekanų – iš Latvijos pajūrio, Liepojos – šiek tiek dramatiški, ar ne?..

- To dramatizmo gal, sakau, suteikia ir tai, kad fotografijos – nespalvotos?

- Į naujas technologijas nespjaunu. Tai skaitmeninė, bet nespalvota fotografija. Esu konservatyvus tuo klausimu. Manau, kad nespalvota fotografija geriau galima parodyti esmę. Nors darau ir spalvotus dalykus, vis dėlto dominuoja nespalvoti. Kaip matote, radau kompromisą.

Tarp kitko, čia – absoliučiai jokių montažų. Viskas tikra. Ir dangus arčiau žemės (juokiasi). Beveik visos fotografijos, išskyrus kelis darbus, darytos šią vasarą. Turiu tų „debesų“ apie 40, bet Klaipėdoje rodau 26-is. Daugiau tiesiog netilpo.

- Daug keliaujate, kad tiek debesų įvairiausiose vietose „pagavote“ per tokį trumpą laiką?

- Reikjavike buvau visai neseniai. Mane pakvietė kaip tarptautinės parodos „Lietuva: 24 valandos“ sudarytoją – turėjau atrinkti darbus, parengti ekspoziciją ir ten senamiesčio centre esančioje prestižinėje galerijoje juos pakabinti.

Dabar važinėju į Ukrainą. Fotografuoju žymiausius tos šalies žmones. Tai lietuvių ir ukrainiečių forumo „Istorinė atmintis“ užsakymas. Pavasarį turėčiau užbaigti, netrukus pasirodys ir fotoalbumas.

Kelerius metus dirbau fotografu vienoje Vilniaus fotoagentūroje. Teko po pasaulį pavažinėti, daug kur fotografuoti – Gruzijoje, Islandijoje, Monake, Rusijoje.

Naujausias užsakymas, kurį buvau gavęs, – nufotografuoti CSK trenerį Mesiną, jo šeimą. Komanda norėjo padaryti jam dovaną ir pasamdė mane.

- Kaip sužino apie Jus kitur?

Algimantas Aleksandravičius. Daiktas, kurio nesugebėjau įvardinti. Iš ciklo „Debiusi“.

- Rusijoje esu surengęs nemažai parodų, daug žurnalų mane yra pristatę kartu su mano padarytais lietuvių intelektualų portretais.

O kai 2003 metais „Fujifilm Euro Press“ konkurse gavau pagrindinį prizą portreto kategorijoje ir buvau pripažintas geriausiu portretistu iš 18 konkurse dalyvavusių šalių, mane pamatė ir Europa. Nenoriu pasakyti, kad aš geresnis, o kiti prastesni. Čia ne sportas. Mane ten pasiuntė mano šalis, ir man tiesiog nusišypsojo laimė. Bet tas pasiekimas buvo labai dėsningas ėjimas į tai. Aš gi nieko daugiau nedarau, tuo gyvenu ir kliedžiu. Ačiū Dievui – leido, kad mane pamatytų.

- Lietuvoje esate išleidęs visą seriją savo kūrybos albumų. Gal rengiate naują?

- Kitų metų pradžioje išeis knyga „Pamatai“ – tai įtakingiausių XX amžiaus žmonių Lietuvoje portretų serijos su biografijomis.

Ruošiu albumą „Švytėjimas“, kurioje bus visko – peizažų, portretų, reportažinių darbų. Apie 400 fotografijų mano kūrybos rinktinė. Ji turėtų pasirodyti pavasarį.

Šiomis dienomis turi išeiti mudviejų su poete Dovile Zelčiūte knyga „Stotys“: jos 12 dalių poema ir 12 mano fotografijų.

- Ar „Debiusi“ ciklą tęsite?

- Norėčiau. Dar Ukrainoje nufotografuosiu vieną kitą debesį, pasidairysiu jų kitur Europoje. Ir Lietuvoje dar ne visur juos mačiau. Svajoju pafotografuoti Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Suvalkijoje, Dzūkijoje… Niekur taško nededu.

Tai pirmoji mano peizažų pa-roda. Niekur jos dar nerodžiau, niekas šių darbų kitur dar nematė. Mano gimtoji Klaipėda – pirmoji.

Buvo taip, kad pavargau nuo žmonių. Labai stipri jų energetika. O kiek tų portretų prifotografuota!.. Be to, pas kiekvieną žmogų einant reikia šiek tiek pasiruošti, kad turėtume apie ką kalbėtis. Turiu jį provokuoti, kad fotografija nebūtų pastatyminė. Kad neatrodytų, jog žmogus pozuoja. Kad būčiau kaip vagis, kadrą pagavęs tarsi netyčia. Visa tai atima jėgų. O peizažai – atgaivai, pasikrovimui. Kai būna sunku, sakau: „Dieve, tu mano pagalbininkas, aš tave kviečiuosi, kad tau tarnaučiau.“

- Jūs tikintis?

- Labai tikintis, tik ne religingas. Matyt, dar nepriaugau arba dar daug puikybės turiu.

- Ar dar fotografuojate madų žurnalams?

- Oi, ne, nebefotografuoju. Truputį esu talkinęs „Cosmopolitan“ žurnalui, daugiau – „Ievai“, dar šiek tiek – „Laimai“.

- Savo karjerą pradėjote nuo akto fotografijos. Be to, esate fotografavęs laiptinėse, kalėjimuose, psichoneurologijos dispanseriuose… Matyt, ne be reikalo Jus vadina skandalistu?..

- Baikit, koks aš skandalistas?! Ten buvo labai sunku. Ypač kalėjimą fotografuoti. Labai didelė negatyvi energetika. Bet tai įdomu. Manęs gi niekas nevarė. Aš norėjau užfiksuoti, parodyti tų žmonių kasdienybę – ne smerkti ir ne išaukštinti juos. Aš gi ne teisėjas. Vieni puolusieji atsikelia ir eina, kiti nebeatsikelia. O kur ta riba?..

O aktai – neužpildyta spraga mano fotografijoje. Gal ne tik mano. Norėčiau sugrįžti prie jų ir padaryti visai kitaip. Ką kiti daro, man yra labai neįdomu. Lietuvoje akto fotografija išvis yra niekinė. Gal ir aš padarysiu niekus, bet jau turiu koncepciją, kaip padaryti kitaip. Pažiūrėsim, ar tai bus įdomu.

- Jūsų biografija – labai spalvinga ir pilna netikėtumų. Ar tai, ką veikėte, kol tapote žinomu fotografu, buvo įdomi, kažkuo vertinga patirtis?

- Kartais pagaunu save, kad man truputį gėda, – šokau liaudies ir sportinius šokius, užsiiminėjau lengvąja atletika ir kažkokiu kultūrizmu, net bandžiau tapti verslininku… Bet paskui sakau sau, kad visa tai yra tramplinas, kad suaugtum. Bet kokia patirtis yra naudinga.

Dar kai dirbau kultūrizmo treneriu ir treniravau Lietuvos jaunimo rinktinę, rengdavau varžybas ir pradėjau galvoti apie šviesą – kaip apšviesti, parodyti sceną… O juk šviesa fotografijai labai svarbi.

Viskas pravertė. Vienuolika metų šokau liaudies šokius, dalyvavau dainų šventėse. Pas Romą ir Skaistę Idzelevičius šokdamas jokių aukštumų nepasiekiau, o ir šokau trumpai. Kadangi esu egoistas ir savanaudis, tai ten, kur matau, kad nieko daugiau nepasieksiu, ir nebeinu. Pasitraukiu. Suprantu, kad galbūt trūksta talento ar gabumų, gal tingėjimas ima viršų…

- Esate savikritiškas?

- Per humoro prizmę – taip. Bet pirmiausia egoistas ir savanaudis. Kaip menininkui, tai būdinga. Manau, kad tai pozityvu. Nes kitaip nieko negalėtum sukurti. Mene egoistu būt tu privalai. Kitaip yra nulis. Kitaip vėjavaikiškumo daug mene. Visi bijo to žodžio, bet tai tiesa.

- Ar fotografijoje jaučiatės jau suaugęs?

- Turbūt augti niekada ne vėlu. Suprantu, kad tam tikra prasme esu ligonis. Vis dėlto 18 valandų per parą tik apie fotografiją ir galvoju, ta linkme auginu pasąmonę, kad ji įsibėgėtų. Kad ir ilsiuosi ar tinginiauju, vis tiek tą savo pasąmonę auginu.

- Iš pirmo žvilgsnio nepasakytum, kad esate kūrybinių kančių kamuojamas menininkas – tipiškas verslininkas. Ar ta gyslelė dar pulsuoja?

- Jūs man pataikaujate. Turbūt norėjote pasakyti, kad esu panašesnis į gangsterį? Ar kad mano veidas nesužalotas intelekto? (juokiasi)

O jeigu rimtai, tai Algimanto galerijos Panevėžyje jau šešeri metai kaip nebėra. Ji gyvavo penkmetį, per tą laiką surengėme apie 60 žymių Lietuvos menininkų parodų, dar tiek pat muzikos ir poezijos vakarų. Taip nutiko. Tuo metu reikėjo man to ir aš tuo užsiėmiau. Be galerijos, dar turėjau tris restoranus. O paskui supratau, kad arba turiu galvoti tik apie tai, arba pradėti galvoti kitaip. Iš prigimties esu maksimalistas. Todėl pasirinkau tai, ko labiausiai noriu.

- Tas 18 valandų per parą?

- Čia nėra taip, kad noriu. Tiesiog taip yra. Taip nutiko.

Ir vėl – visa galva. Kaip yra pasakęs žymūs fotografas Bulgakas, – norint būti geru fotografu, reikia vienu metu būti ir žyniu, ir aukuru, ir auka. Taip galima pasakyti apie kiekvieną kuriantį žmogų. Tai reiškia, kad labai gerai turi išmanyti tai, ką darai, aukotis ir aukoti. Nes kitaip nieko nepadarysi. Ar rašytum, ar fotografuotum, ar tapytum, ar akmenis skaldytum. Tu daug ką turi prarasti. Nes nebūna taip, kad dar daug kuo domėtumeisi ir būtum ir verslininku, ir menininku. Visur suspėt neįmanoma. Turi domėtis ir save deginti tame, kam atsidavei. Ne nori ar nenori. Taip išeina. Taip turi būti. Turi per gerklę lįsti gilyn į save, kad dar kažką išverstum aukštyn kojom į viršų. Nes savęs neįmanoma pažint, – kiek tai skaudu ir kiek turi dalykų, kurie leisti tau.

- O ar laikrodį dar galėtumėt sutaisyti?

- Kaip toje Suraučiaus dainoje: „Be laikrodžio – kaip Dievas, be laikrodžio – kaip vargšas“. Po to, kai baigiau (beje, su pagyrimu (juokiasi)) laikrodininkų mokyklą, neturėjau jokio laikrodžio. Ir dabar neturiu. Paklausi, tai ko į tą laikrodininkų mokyklą ėjau? Į teisę neįstojau, reikėjo kažką daryti, kad į armiją nepaimtų.

Bet manau, kad tai irgi nebuvo atsitiktinumas. Ten mane išmokė kruopštumo, kuris vėliau pravertė retušuojant fotografijas, dar kažką veikti.

Manau, kad niekas nepraeina pro šalį. O laikas, kaip tu bebėgtum, kaip beskubėtum, vis tiek tave paveja. Neskubėdamas, atsipūsdamas eina, praeina, ir tavęs nebėra. Tik tiek, kad tu esi erdvėje, kuri laiku matuojama. Nieko daugiau.

- Kaip jaučiatės sugrįžęs į miestą, kuriame gimėte?

- Klaipėdoje gimiau ir gyvenau 24 metus. Dar šiek tiek mažiau – 22-ejus čia nebegyvenu. Kažkoks apskuręs tas miestas atrodo, bet oras – visai kitas, toks savas… Klaipėda visada buvo laisvas, kitoks, ypatingas miestas. Tik Vilnius ir Klaipėda man visados buvo demokratiški, savi. Bet po Rusijos, po darbo dideliuose miestuose pradėjau labai vertinti mažus miestelius – tylu, ramu… Tik klaipėdietiško vėjo trūksta.

- Kur dabar gyvenate? Kur Jūsų šeima?

- Gyvenu ten pat, Panevėžyje, ten man labai patinka. Bet nuomoju butą Vilniuje. Sostinėje dažniausiai būnu penkias dienas per savaitę. Esu kelių fotografijos firmų konsultantas. Bet savaitgaliais su džiaugsmu grįžtu į Panevėžį pas žmoną. Ji prižiūri mūsų namus, dabar niekur nedirba, o anksčiau, kai turėjau savo verslą, tvarkė jo reikalus. Kad aš galėčiau užsiiminėti menais. Mūsų dukra gyvena Vilniuje, ištekėjusi, dabar laukiasi vaikučio. Greit būsiu senelis (juokiasi).

- Ar įmanoma iš fotografijos pragyventi, išlaikyti šeimą ir dar rengti tokias parodas?

- Įmanoma, bet sunku. Nes fotografija – labai brangus menas. Profesionali juosta – 20 litų. O iš pradžių, kad padaryčiau vieną portretą, man reikėdavo 6-8 juostų. Dabar – jau mažiau. Kaip yra sakęs Bresonas, pirmosios dešimt tūkstančių fotografijų yra niekas. Nes tik po to pradedi mąstyti apie tai. Tada atsiranda jau visai kiti dalykai. Bet į tai eini. Ir tai yra labai brangu. O dar reikia darbą išspausdinti…

Gyvenu grynai iš fotografijos. Kartais vieną kitą darbą parduodu. Kartais gaunu įdomių užsakymų. Tuomet viską metu ir skrendu į kitą pasaulio kraštą.

- Tai kur debesys gražiausi?

- …Sieloje. Galėčiau kitaip šią parodą pavadinti: „O dangus vis arčiau ir arčiau…“.

…Ir skambėjo, ir žėrėjo vario dūdos

…Ir skambėjo, ir žėrėjo vario dūdos

Danguolė Rimšienė

Į gražią ir prasmingą muzikos šventę didelį savo draugų ir gerbėjų būrį lapkričio 7-ąją Klaipėdos koncertų salėje pakvietė vienintelis Lietuvoje šventęs 20-ies metų kūrybinės veiklos sukaktį Klaipėdos brass kvintetas.

Klaipėdos brass kvinteto jubiliejiniame koncerte kartu žaviai pasirodė operos solistė D.Kužmarskytė. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Per 20 metų

Per du dešimtmečius penkių artistų grojama vario muzika tapo ryškiu akcentu miesto renginiuose, suteikdama jiems šventiškumo, iškilmingumo, pakeldama nuotaiką miestelėnams.

Brass kvintete kartu muzikuoja V.Bružas (trimitas, jis ir vadovas), A.Maknavičius (trimitas), A.Ulteravičius (valtorna), S.Sugintas (trombonas), J.Dargis (tūba).

Ansamblis – ne tik aktyvus Klaipėdos muzikinio gyvenimo dalyvis, jis daug koncertuoja ir šalyje. Tai koncertų ciklai krašto muzikos mokyklose, pasirodymai įvairiuose festivaliuose. Jo daugsyk klausėsi Vokietijos, Danijos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos melomanai.

Kvintetas ne kartą tapo prestižinių tarptautinių konkursų laureatu bei diplomantu. Sukauptas solidus repertuaras: pagrota arti 400 kūrinių nuo Renesanso iki XX a. autorių, džiazo kompozicijų.

Kiekvienas ansamblio dalyvis yra tikras savo instrumento profesionalas, o kartu jie žavi artistišku muzikavimu, lengva technika, garso kultūra, tembrų įvairove, ryškiais dinaminiais niuansais, lanksčia frazuote, ypatingu susiklausymu.

Programoje – įvairovė

Jubiliejinio koncerto programoje buvo atlikti skirtingo laikotarpio ir stiliaus kūriniai.

Raiškia interpretacija išsiskyrė trys kontrastingi T.Susato “Renesanso šokiai”. Žaismingai nuskambėjo J.S.Bacho ,,The Badinerie” (aranžuota V.Nemaniūno). Malonu buvo klausytis laisvo, švelnaus ir šviesaus muzikavimo.

Ne vieną programą kolektyvo nariai yra parengę su įvairiais solistais.

Ir šventiniame koncerte kartu su ansambliu dainavo D.Kužmarskytė. Dž.Rosinio ,,Rozinos kavatinoje” iš operos ,,Sevilijos kirpėjas“ grakštūs ir skaidrūs vokalistės pasažai puikiai derėjo su subtiliu ir lengvu varinių pritarimu, suteikusiu šiam kūriniui naujų spalvų.

Laisvai besiliejančiu skambesiu žavėjo dainininkės ir kvinteto atlikta V.Chiaros ,,La spagnola“

(aranžuota R.Giedraičio).

Solisto prof. V.Tetensko (birbynė) su ansambliu pagrota Klaipėdos kompozitoriaus A.Remesos ,,Melodija” išsiskyrė jautria kantilena, subtilia frazuote.

Ne vieną kūrinį kvintetui dedikavo uostamiesčio kompozitoriai. Jubiliejinio koncerto metu išgirdome R.Šileikos kūrinį ,,Vario graviūra“, pasižymintį ritmikos ir nuotaikų kaita, pabrėžtiniu artikuliacijos aštrumu.

Stilingai, įtaigiai ir sarkastiškai nuskambėjo D.Šostakovičiaus ,,Satyrinis šokis“.

Pirmosios koncerto dalies pabaigoje išgirdome T.Monko ir K.Viljamso bliuzą ,,Round Midnight“ir J.Horovitso trijų dalių “Musik-hall” siuitą, kuri buvo atlikta pabrėžiant dinamikos kaitą, aštrų ritmą, griežtą ir karingą trimitų partiją.

Žėri profesionalumu

Antrojoje koncerto dalyje klaipėdiečiai muzikavo kartu su savo senais bičiuliais iš Vilniaus – sostinės Vario kvintetu. Koncertą vainikavo pakiliai ir efektingai kartu jų atlikti kūriniai – nedažnai scenoje gali išvysti tokį būrį talentingų, žėrinčių profesionalumu artistų.

Viso koncerto metu vyravo pakili, šventiška ir jauki nuotaika. Ją kūrė ne tik muzikantai, bet ir šilti, įtaigūs koncerto vedėjos muzikologės L.Sugintienės komentarai, pagyvinti nuotraukomis iš kvinteto gyvenimo.

Ir Klaipėdos vicemerė A.Daujotienė, ir gausus būrys sveikintojų jubiliatams išsakė daug gražių žodžių, linkėdami neprarasti kūrybinės ugnelės, kad miestas galėtų didžiuotis turįs į trečią dešimtį įkopusį varinių pučiamųjų kvintetą.

Iš visų sveikinimų išsiskyrė seniausios Lietuvoje Rietavo vaikų muzikos mokyklos pučiamųjų orkestro, vadovaujamo A.Jankausko, jubiliatams smagiai pagrotas maršas. Galbūt šie vaikai ateityje taps tokių pat aukštumų pasiekusiais muzikantais. Stiebtis tikrai yra į ką.

„Auksinio disko” laurai

Iškart po jubiliejinio koncerto Klaipėdos brass kvintetas dalyvavo “Didžiajame muzikų žygyje per Lietuvą”. Lapkričio 11-ąją jis šauniai pasirodė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje vykusiame koncerte-maratone, o lapkričio 19-ąją – jubiliejinėje 10-ojoje Lietuvos muzikų šventėje “Didysis muzikų paradas – 2006” Vilniuje.

“Didžiajame muzikų parade” uostamiesčio Brass kvintetas grojo jau trečią kartą. Prieš 10 metų jis parade sostinėje grojo primąsyk, pernai buvo pakviestas antrąkart, šiemet trečiasis pasirodymas buvo lemtingas – jis tapo “Auksinio disko” laureatu.

Šiemet 70-metį švenčianti Lietuvos muzikų sąjunga ir UAB “Baltic Optical Disc” dar 2001-aisiais įsteigė “Auksinio disko” prizą – skulptūrinę kompoziciją ir specialų laureatų CD, skirtą geriausiems metų atlikėjams. Šiemet jais paskelbti Algirdas Budrys (klarnetas), Irena Zelenkauskaitė (sopranas), Kauno bigbendas ir Klaipėdos brass kvintetas. Tai vienintelis iki šiol uostamiesčio kolektyvas, gavęs šį apdovanojimą.

Per Ameriką – į Lietuvą

Per Ameriką – į Lietuvą

Kristina Jokubavičienė

Nors antrosios šiais metais Klaipėdoje savo tapybos paro-dos Ernestas Žvaigždinas tiesiogiai nepavadino jubiliejine, vis dėlto niekur nedingsi – pasiekta pusės amžiaus riba, ir tai, ką iki gruodžio 3-iosios galime pamatyti LDM Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33), yra ribos ženklas.

E.Žvaigždino paveikslai “Kompozicija (2006), “Regata” (2005), “Seni burlaiviai” (2004), “Džiunglės” (2002).

Pasklido po pasaulį

Parodoje eksponuojami pastaraisiais metais JAV sukurti ir po truputį į Lietuvą pargabenami paveikslai.

Jie buvo rodyti labai svarbiuose lietuvių išeivijos kultūros centruose: Lietuvių kultūros Balzeko muziejuje ir M.K.Čiurlionio galerijoje Čikagoje bei Pasaulio lietuvių centre Lemonte.

Visos trys parodos sulaukė ne tik lankytojų dėmesio, bet ir atgarsio išeivijos spaudoje.

Pastarąjį dešimtmetį E.Žvaigždino paveikslai plačiai pasklido po pasaulį, jų yra įsigiję Australijos, JAV, Europos ir Lietuvos kolekcininkai.

Veržiasi fejerverku

Parodoje eksponuojami peizažai, vienas kitas aktas ir natiurmortas.

Peizažas yra svarbiausias E.Žvaigždino tapybos žanras. Per ilgą 25 metų kūrybos laikotarpį peizažo motyvai kito, kol galų gale išsikristalizavo keli pagrindiniai – miesto ir gamtos vaizdas.

Parodoje pristatomi darbai varijuoja nuo beveik skaidraus, vyraujančio tono lengvų dermių drobių iki tamsių, reljefiškomis plokštumomis sodriai nutapytų kompozicijų.

Sprendžiant iš parodos paveikslų, nusistovėjo ir esminiai kompoziciniai sprendimai. Daugumoje kūrinių vyrauja centrinė kompozicija, o pagrindinis motyvas kuriamas arba kaip suskaidyta nedidelėmis plokštumomis visuma, arba kaip centre įkomponuotas objektas, kuris lyg fejerverkas veržiasi iš paveikslo gilumos į paviršių.

Pirmyn – „kalneliais”

Tačiau tokie, atrodo, formalūs komponavimo principai yra tik pirmasis tapybos etapas.

Spalva, potėpis ir jo kuriamos faktūros tampa svarbiausiomis raiškos priemonėmis šioje dinamiškoje, į abstrakciją artėjančioje tapyboje.

Be kelių kompozicijų, kuriose spalvinės dermės yra ryškiai kontrastingos, E.Žvaigždino paveiksluose vyrauja ne tiek kontrastingos, kiek viena kitą papildančios spalvos.

Šviežumo, gyvumo įspūdį ir ekspresiją sustiprina ne tik spalviniai sprendimai, bet ir pats dažų dėjimo būdas – ilgi, stiprūs grynos spalvos potėpiai, lyg spalvos fontanai lipdantys formas.

Šių spalvinių pliūpsnių apimtį, reljefiškumą dar labiau sustiprina lygiai, plonai, beveik be teptuko judėjimo žymės nutapytos kitos tos pačios kompozicijos dalys. Tai kiek primena efemerišką žaidimą, smagų judėjimą kalneliais. Tapytojas kuria erdvės įspūdį ir ardo drobės plokštumą tapybinėmis priemonėmis.

Ištikimas sau

Visi E.Žvaigždino parodos paveikslai nutapyti būnant JAV, tačiau dailininkas, nesistengdamas taikytis prie galbūt paklausesnių kitoje aplinkoje temų, liko ištikimas saviems motyvams.

Kitą aplinką nužymi paskiros detalės – apibendrintos džiunglių, palmių apybraižos keliuose peizažuose ar fragmentiška JAV vėliava kompozicijoje „Seni burlaiviai“.

JAV miestų vizijos labiau mena ankstesnio laikotarpio tapybos Rytprūsių miestų siluetus, tik pastarojo meto tapytojo kūriniuose akivaizdžiai pasiektas laisvo tapymo meistriškumas ir aiškumas.

Kartais reikia atitolti nuo to, kas atrodo taip įprasta ir savaime suprantama, kad suvoktum, kokia yra tikroji ieškojimų prasmė ir tikslas. Tai savybės, žyminčios meninę brandą ir pasirengimą kitiems kūryboms etapams.