Paveikslas yra langas

Paveikslas yra langas

Rytoj 17.30 val. „Klaipėdos galerijoje” (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) atidaroma Vidmanto Jusionio (Vilnius) tapybos darbų paroda.

V.Jusionis, tapydamas gyvūnus, mąsto apie žmones. V.Jusionio paveikslas „Rausvas ilgesys”, 2005.

Jos autorius 1961-aisiais gimė Vilniuje, studijavo M.K.Čiurlionio menų mokykloje, 1985 metais baigė tuometinį Vilniaus dailės institutą, Tapybos katedrą, Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Tai pirmoji personalinė V.Jusionio paroda „Klaipėdos galerijoje”.

Šis tapytojas itin įdomus savo kūrybiniais atradimais. Jis transplantuoja žmogiškas savybes fantastiškiems paukščiams, šunims. Jo herojai, tarsi pasprukę iš vaikiško animacinio pasaulio, tapomi žėrinčiomis spalvomis. Sukuriama apgalvota alegorizuota sąveika, ironizuojama vizualaus reikšmingumo svarba.

„Visada tikiuosi, kad mano paveikslai žiūrovui suteiks jausmų ar prasmių suvokimo laisvę, paskatins savas interpretacijas“, – yra sakęs V.Jusionis.

Dar žiupsnelis dailininko minčių prieš vernisažą. Apie tapybą ir jos aspiracijas.

– Kodėl Jūsų darbuose tiek mėlynos spalvos?..

– Atsakysiu V.Kandinskio žodžiais, – todėl, kad mėlyna spalva veikia širdį. Kuo gilesnė mėlyna, tuo labiau ji kviečia žmogų į begalybę, į virš realybę. Mėlyna tai dangaus spalva. Gili mėlyna įgauna nežmoniško liūdesio. Šviesiai mėlyna – kaip vaiskus dangus – ji tampa tolima ir abejinga. Mėlyna – tai ir dangaus atspindžiai vandenyje.

– Kodėl šunys, liūtai ar kiti gyviai klajoja po Jūsų drobes?..

– Klausimas, kurį dažnai man užduoda…

Aš – kaip Ezopas, kuris apie žmones bylojo žvėrių ir gyvulių pavidalais.

Gyvūnai leidžia man atsiriboti nuo įprastų žmogaus perteikimo būdų, atpažįstamų ženklų, į subanalintus, dažnai naudotus, nuvalkiotus siužetus padeda pažvelgti savaip, suteikti jiems naują prasmę.

Veikėjų būsenos – nuo fatališko vienišumo iki hedonistinio pasitenkinimo. Tai paradoksalių situacijų kalba plokštumoje, tapybinė raiška ir asociatyvus prasmių žaidimas.

– Sakote, tai – apie žmones?

– Apie juos. Tikrai ne apie šunų pasaulį čia kalba. Veikiau apie judesį, kampuotą ir netikėtą, apie pastovumą, kurį taip lengvai prakerta išsiveržusi į paviršių energija, ir apie aiškiai apibrėžtą formą.

Lygios, viena nuo kitos atribotos spalvos, zoomorfinės formos, šunys, liūtai – tai lyg ryšys su Senojo Egipto, Asirijos, graikų kultūromis.

Galiausiai, anot R.M.Rilkės, šunys veikiausiai yra mūsų broliai, nes jų ir mūsų – tos pačios mintys ir tie patys daiktai.

– Kartais atrodo, kad Jūsų paveikslai vienas be kito negali?..

-Siekiu, kad paveikslų grupė, jų visuma sukurtų paveikią, emociškai įtaigią erdvę. Figūros erdvėje nuo kampo iki peizažo, nuo interjero iki begalinės erdvės. Kiekvienas paveikslas yra savarankiškas, o kartu sudaro bendrą suvokimo lauką.

– Jame Jūs gana ironiškas vizualaus reikšmingumo adresu…

– „Išraiškingumas ir dekoratyvumas – tas pats dalykas, nes į pirmąją sąvoką įeina antroji“ (A.Matisas). Vitražiškas skambesys, spalvos tiesmukos ir gana nežmoniškos, atviros, aštrios – pavidalai neįprasti. Kietos karkaso konstrukcijos ir suspausta dekoratyvi erdvė, reklamai būdingas rėksmingumas. Taip, visa tai mano tapyboje yra.

Tapau panašių matmenų drobes, kurios vidinėje erdvėje atitinka vienokią ar kitokią lango proporciją. Paveikslas tampa langu.

Spalvų santykiai – darnūs arba aštrūs, kiekvieno jaučiami savaip. Jie gali erzinti arba raminti, skambėti iškiliai ar visai nejaudinti. Siūlau juslių, gal ir prasmių, o per jas gal ir jausmų pažinimo laisvę.

Parengė Rita Bočiulytė

Giesmė gamtai ir dar kai kas

Giesmė gamtai ir dar kai kas

Iš pirmoje dalyje skambėjusių kompozicijų atmintyje išliko „Kelio angelų“ chaotiška, kieta energija, „Aš skrendu“ garsinės plačios erdvės, „Aš ir tyla“ kontrastiški minčių virsmai. Čia svarbesnė buvo ne improvizacija, o aiški, net, sakyčiau, geležinė struktūra.

Retai išgirsi tokį gryną, „nesupopsintą” džiazą, kokį grojo H.Teksjė kvintetas iš Prancūzijos: saksofonininkas S.Teksjė, pianistė A.Simonian, gitaristas M.Kodja, legendinis kontrabosininkas H.Teksjė ir perkusininkas K.Margetis. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Jei po šių kūrinių dar kas ir galėjo abejoti muzikantų profesionalumu, tai po antros dalies, atliktos tradicinio džiazo stiliumi, tokių turbūt neliko. Retai išgirsi tokį gryną, „nesupopsintą” džiazą. Taip ir regiu meistriškas klarneto ir gitaros improvizacijas, K.Margečio nepaprasto intensyvumo, viršijančio žmogaus fizinių galimybių ribas, ritminių schemų kaskadas, arba kaip H.Teksjė su giliu įsijautimu ir meile užkabina kiekvieną stygą – toks senas ir palinkęs, ir dieviškai gražus…

Pagerbė premjera

Festivalis klaipėdiečius pagerbė J.Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Nepasiekiamas horizontas“ apie smuikininką Raimundą Katilių premjera. Nerijaus Jankausko nuotrauka Baigiamajame festivalio koncerte pasirodė viešnios iš Islandijos – violončelininkė B.H.Gylfadotir ir pianistė S.B.Ragnarsdotir. Violončelininkas P.Jacunskas visus sužavėjo meistriškumu.

Festivalio naujiena – Jono Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Nepasiekiamas horizontas”, skirto smuikininkui Raimundui Katiliui (1947-2000) atminti, premjera. Klaipėdiečiai turėjo jaustis pagerbti.

Muzikologė Vytautė Markeliūnienė (filmo konsultantė) ir prodiuseris Rimvydas Markeliūnas akcentavo didžio muziko reikšmę Lietuvos kultūrai, nenutrūkstantį jo asmenybės poveikį ir šiomis dienomis.

Filmo struktūra gana tradicinė. Jis sudarytas iš smuikininką pažinojusių atlikėjų, muzikologų, kompozitorių interviu, intarpuose skambėjo įvairiais kūrybinės biografijos laikotarpiais atliktų kūrinių įrašų fragmentai.

Ypač įsiminė R.Katiliaus mintis, kad „bet kokia kūrybinė profesija yra kaip nepasiekiamas horizontas. Jei tik jį pasieksi – viskas baigta.”

Man pritrūko pačių artimiausių žmonių pasisakymų, beveik visai nutylėti vaikystės ir studijų M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje metai.

Gaila, bet „Alternatyvos“ rengėjams į Klaipėdą nepavyko atvežti Vilniuje skambėjusio ir daug pagyrimų susilaukusio kito projekto. Jo atlikėjai – berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas” ir Lietuvos jungtinis jaunimo orkestras, dalyvaujant ir S.Šimkaus konservatorijos bei E.Balsio menų gimnazijos moksleiviams (dirigentas Robertas Šervenikas). Tikėkimės, kad jį išgirsime ateityje.

Įspūdinga pabaiga

„Alternatyvoje – 2006. Gamta “ pirmąsyk skambėjo savo instrumentų virtuozų smuikininko M.Švėgždos von Bekerio ir klarnetininko A.Budrio duetas. Jaunųjų talentų pasirodyme obojininkas V.Palėjus ir smuikininkė M.Serapinaitė grojo su „Camerata Klaipėda“ orkestru. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Nepaprastai sudėtingas ir visoks – gilus, jausmingas, žavingas ir virtuoziškas nusisekė paskutinis festivalio koncertas.

Stebino Klaipėdos klausytojų sugebėjimas išklausyti ilgiausias muzikines drobes, nes skambėjo net trys kamerinės sonatos (S.Prokofjevo c-moll, op.119, K.Debiusi d-moll, J.Bramso e-moll), du dvigubi koncertai (K.Stamico B-dur, J.S.Bacho c-moll), o kur dar visa kita… Galėjome išgirsti ir palyginti įvairiausias kamerinio ir koncertinio muzikavimo spalvas, tik pradedančius ir jau toli pažengusius atlikėjus – tikra muzikos šventė – festivalis.

Finaliniame vakare muzikavo Martynas Švėgžda von Bekeris (smuikas), Algimantas Budrys (klarnetas), Miglė Serapinaitė (smuikas), Indrė Baikštytė (fortepijonas), Povilas Jacunskas (violončelė), Viktoras Palėjus (obojus), orkestras „Camerata Klaipėda“ (vadovas Vilhelmas Čepinskis) ir viešnios iš Islandijos Steinun Birna Ragnarsdotir (fortepijonas), Brindis Hala Gylfadotir (violončelė).

Įspūdingu jų koncertu baigėsi 5-asis alternatyvus klasikinis muzikos festivalis „Alternatyva – 2006“, dedikuotas gamtai. Gal šiek tiek eklektiškas, bet įdomus. Pirmąsyk M.Švėgždos von Bekerio surengtas Klaipėdoje (ankstesni „Alternatyvos” festivaliai vyko Vilniuje). Pirmąkart vykęs ne pavasarį, o vėlų rudenį.

„EROZIJA”: 325 dienos su fotografija

„EROZIJA”: 325 dienos su fotografija

Gytis Skudžinskas

Projekto kuratorius

Būtent 325 dienos prabėgo nuo projekto „Erozija” pradžios iki pabaigos. Gruodžio 1-ąją 18 val. Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3), 18.30 val. – Fotografijos galerijoje (Tomo g. 4) ir 19 val. – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) atidaromos finalinės projekto ekspozicijos.

Katarina Radovic. Iš ciklo „Sukurtos tikrovės“, 2004-2005.

Beveik visus metus vykstantis projektas palietė kone visas fotografijos ir gretutinių vizualinių menų raiškos kryptis, o tai ir yra vienas iš pagrindinių projekto sumanymų – apžvelgti ir pristatyti fotografijos žanro lankstumą ir įvairialypiškumą.

Tai priartėdamos, tai nutoldamos nuo klasikinės fotografijos, ekspozicijos buvo išdėstytos kaip binarinės opozicijos, arba, kalbant paprasčiau, „siekėme pažaisti ping pongą su klasika”. Taigi projektas sumanytas kaip žanro ribų tyrimas, bet kad procesas netaptų destruktyvus ir tik savitikslis ribų perženginėjimas, jis visuomet aiškiai apibrėžė savo ryšį su chrestomatinėmis fotografijos tradicijomis.

Gal ir nėra paprasta „Eroziją” įsprausti tik į fotografijos rėmus, greičiau tai „žmonių su kameromis” kūrybą pristatantis renginys, kurį labiau galėtume apibrėžti kaip atvaizdo ar vizualiosios kultūros projektą.

Darbai finalinėse parodose, susieti su realaus(?) pasaulio fragmentais, iš esmės atvirai deklaruoja savo simulakrinį pobūdį. Autoriai nutolsta nuo pirminės fotografijos funkcijos kurti tikrovės ikonas, ir kūriniai tampa mentaliniais žemėlapiais šiuolaikinio vizualinio meno platumose.

Pristatomi darbai nesiekia žiūrovui suteikti informacijos apie tam tikrą vietą ar įvykį, bet siekia parodyti savitą žiūrėjimo būdą, o kartu tai – metaforos apie kasdienį gyvenimą, socialinius reiškinius, technologinę evoliuciją.

Iš pirmo žvilgsnio baigiamojoje parodoje dominuoja transformuotos neodokumentikos darbai, bet visuose juose akcentuojami ne personažai ir jų aplinka, o tai, kas vizualiai neišskiriama, – laikmečio diagnozė.

Parodoje susipina informatyvumo, sociokultūrinės situacijos, realybės atspindėjimo, simuliacijos ir paprasčiausia atvaizdo kūrimo technikos evoliucijos problematika.

Pasivaikščiojimas parodose nebus tiesiog geras laiko praleidimas stebint estetišką ir jausmingą ekspoziciją. Darbai čia, kaip ir visa šiuolaikinė kultūra, pripildo erdvę informacijos, kurią reikia perskaityti, o kad tai būtų paprasčiau žingeidžiam skaitytojui, pateikiame trumpus įdomiausių kūrinių pristatymus.

Svečiuose – kaimynai iš Latvijos

Kaimyninės Latvijos šiuolaikinei fotografijai projekte „Erozija” atstovauja du šiandien aktyviai besireiškiantys jauni autoriai. Pateikiame skaitytojams sutrumpintus žurnalo „Foto Kvartals” vyriausiosios redaktorės Alisos Tifentalės esė apie juos.

Iveta Vaivodė. Iš ciklo „Žydrieji portretai“, 2006. Alnis Staklė. Iš ciklo „Nieko asmeniško“, 2006.

Iveta Vaivodė

Šiais metais Iveta Vaivodė pradėjo studijas Bornmuto meno institute Jungtinėje Karalystėje, prieš tai ji trejus metus studijavo pas žymiausią Latvijos fotografą Andresą Grantsą. Jos mados fotografijos buvo publikuotos žurnaluose „Santa”, „Klubs”, „FHM” ir daugelyje kitų.

Galerijoje „Istaba” Iveta šiemet surengė pirmąją personalinę parodą „Paplūdimio portretai” (projektui „Erozija” pateiktus darbus I.Vaivodė pavadino „Žydraisiais portretais”). Rimtai ir atsakingai autorė portretuoja žmones, atsitiktinai sutiktus paplūdimyje, stengdamasi pabrėžti kontrastą tarp fono (minimalistinės aplinkos, ženklinančios atsipalaidavimo būseną) ir personažo kaip pasirinkto objekto. „Paprastumas yra visa „Paplūdimio portretų” koncepcija ir didžiausia potenciali vertė”, – rašė meno krtikė Anda Klavina.

Šioje recenzijoje paminėti du svarbiausi kasdienybės paradoksų medžiotojai: Borisas Michailovas iš sovietinio bloko ir Martinas Paras iš kapitalistinio. Jūs nerasite I.Vaivodės fotografijose gerai žinomų meistrų ironijos, bet tai yra būdas sulaikyti žiūrovo žvilgsnį. Stebėtojas negali reikalauti grotesko ir pašaipos iš Ivetos, nes jos sutikti žmonės nėra profesionalūs aktoriai absurdo teatre, jie tiesiog gerai leidžia laiką. Nesikišimo taktika fotografijoje yra ne mažiau svarbi nei vaizdingi ir garsūs vizualinės kalbos pareiškimai. Jos fotografijose jūs galite surasti mielą, rafinuotą, estetišką išorę ir nepaliečiamą, daugiasemantinį turinį.

Alnis Staklė

Alnis Staklė yra fotografijos ir vizualiosios kultūros dėstytojas Daugpilio universitete. Šiemet apdovanotas pirmuoju prizu „Metų fotografija – 2006”, Alnis jau dalyvavo daugelyje parodų visoje Europoje: Norderlichte (Olandija, 2001), Art dans la ville (Prancūzija, 2002), 7-ojoje ir 8-ojoje fotografijos bienalėse Fotonoviembere (Ispanija, 2003, 2005) ir daugelyje kitų.

Parodose A.Staklė savo darbus rodo kaip racionalaus ir linijinio pasakojimo dekonctrukciją, varijuodamas darbų formatais, nespalvotos ir spalvotos fotografijos išdėstymu. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip devintąjį dešimtmetį dažnai matytų vizualinio meno parodų kopija. Bet Alnis gerai žino, ko sieks, ir ekspozicijos principai yra dalis bendros kūrinio idėjos. Rezultatas – siurrealios erdvės įspūdis, siekiantis toli už logikos rėmų. Šiek tiek linksmas, šiek tiek bauginantis, kartais kaip Deivido Linčo ar ankstyvieji Alfredo Hičkoko filmai. Nežinomybė be aiškios priežasties. Nebuvimas be paaiškinimo. Rimtumas, virstantis autoironija. Ženklai gali būti dramos pranešimas ar atsitiktinis šviesos ir šešėlio žaismas. Viskas priklauso nuo žiūrovo humoro jausmo.

Alnis, skirtingai nei Linčas, nerodo velvetinių uždangų ar neūžaugų, kad pritrenktų žiūrovą. Jis naudoja save kaip pagrindinį herojų. Šie epizodai nepasakoja apie save, o atsiskleidžia tik visoje serijoje. Negalime to pavadinti autoportretais, labiau vizijų ir svajonių portretais, prarastos logikos svajonių restauracija. Tai gera proga sugrįžti prie amžino klausimo: kodėl menininkai naudoja savo kūną ir intymią aplinką kaip meno medžiagą? Kas šiuo atveju svarbiau – menininko buvimas meno dalimi ar menininko darbas su savimi? A.Staklė, fotografas, doktorantas, mokytojas, užduoda šiuos klausimus savo darbais. Ir tai reiškia, kad jis negali rasti atsakymų į šiuos klausimus akademinėje veikoje.

Komentuodama A.Staklės darbus, aš norėčiau pakalbėti apie sentimentalumą. Ne tokį sentimentalumą, kurį jūs galite stebėti savaitgalio naktimis vokiškų melodramų pavidalu televizijos ekrane. Bet tokį sentimentalumą kaip „mąstymo atminties klaida”, kaip sekundės skilimas, kai atrodo, kad jūsų širdis iššoks lauk. Kai, pavyzdžiui, jūs stovite gatvės kampe, laukdami žalio šviesoforo signalo, o pravažiuojančio automobilio garsas sužadina emocijas ir ilgai lieka atmintyje. Šie duomenys turi būti ištrinti! Bet ne jie čia! Tai panašu į Alnio fotografijas – jos primena kažką labai pažįstamo ir gerai žinomo, jos grąžina jūsų atmintį atgal, primena kvapus, garsus, prisilietimus. Ar tai galima pavadinti pasąmonės manipuliacija? Manau, kad ne, nes aš nenoriu po Alnio parodos pritarti kokiai nors politinei partijai ar įsigyti specialios firmos jogurto. Tai darbai su uždaresne ir intymesne aplinka, individualia patirtimi ir savianalize. Autorius turtingą asmeninę patirtį paverčia universalia kolektyvine atmintimi. Ir tai nėra reali tikrovė, nesvarbu, kad autorius gyvena posovietinėje valstybėje, jo personaliniai motyvai mažai svarbūs. Daug svarbiau, kad vaizdas nuo popieriaus pradeda gyventi žiūrovo sąmonėje. Tai nesvarbu, kad suvokėjas nežino autoriaus asmenybės, nieko nežino apie jo namus, nepažįsta skurdžių interjerų, įkalintų vaizduose. Kažkas realioje tikrovėje yra nematoma, kas paliečia mus visus. Jūs suprantate apie ką aš, ar ne?

Arturas Valiauga: Tylusis identitetas

Fotografijos galerijoje gruodžio 1-ąją pristatoma žymaus viduriniosios kartos lietuvių menininko Arturo Valiaugos paroda “Tylusis identitetas”.

Arturas Valiauga. Iš ciklo “Tylusis identitetas” (fragmentas), 2005.

Pernai A.Valiauga dalyvavo Tarptautinio fotografijos tyrimų tinklo (IPRN) projekte “Kintantys veidai”. Lietuvos, Vokietijos, Olandijos, Suomijos, Islandijos, Čekijos ir Didžiosios Britanijos fotografai turėjo vykti į pasirinktą šalį ir ten sukurti fotografijų ciklą tema “Darbas”. Arturas lankėsi Olandijoje ir joje ieškojo lietuviško identiteto pėdsakų, o Lietuvoje – olandiško gyvenimo ženklų. Jūsų dėmesiui pateikiame sutrumpintus Arturo Valiaugos komentarus apie sukurtą ciklą “Tylusis identitetas”.

Olandų gatve…

Gimiau ir augau Vilniuje. Daugiau nei dešimt metų važiuoju į darbą fotografijos studijoje Olandų gatve. Ji prasideda sankryža, kurioje pavasarį žydi tulpės. Geriausiai žinomas objektas šioje gatvėje yra laidojimo rūmai – sovietinės moderniosios architektūros palikimas.

Ne tik senesniems miesto gyventojams, bet ir mano amžiaus žmonėms ši vieta sukelia liūdnus prisiminimus apie mirusius giminaičius ir draugus. Daugybę kartų važiuodamas šia gatve mąsčiau apie ryšį tarp šios gatvės, jos pavadinimo ir savęs. Kas yra olandai Lietuvoje? Kas yra lietuviai Olandijoje?

2005-ųjų gegužę ir birželį fotografavau aštuonias olandų privačias erdves įvairiose Lietuvos vietose (Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Radviliškyje ir Trakų rajone).

Tai įvairaus amžiaus žmonės (nuo 30 iki 60 metų), darbo reikalais atsidūrę Lietuvoje. Kai kurie iš jų vedė lietuves.

2005-ųjų birželį ir liepą fotografavau Olandijoje.

Atsiliepė šešiolika lietuvių iš įvairių Olandijos miestų (Hagos, Amsterdamo, Roterdamo, Delfto, Enschedės, Eindhoveno, Alfeno, Drachteno, Soesto ir Utrechto). Šių įvairaus amžiaus žmonių (nuo 30 iki 80 metų) gyvenimo ir darbo Olandijoje aplinkybės ir motyvai skirtingi.

Dažniausiai tai lietuvės, ištekėjusios už olandų, ar jaunosios kartos žmonės, baigę mokslus Olandijoje ir pasilikę čia gyventi bei dirbti. (…)

Kaip jaučiasi kitur

Fotografuodamas lietuvius Olandijoje ir olandus Lietuvoje, neieškojau panašumų ar skirtumų.

Visus mano nufotografuotus žmones sieja gyvenimo užsienyje patirtis.

Tačiau pastebėjau, kad lietuviai Olandijoje lieka lietuviais, tik prisitaiko prie aplinkos, ir tampa sunku juos pastebėti.

O olandai Lietuvoje aktyviai kuria stereotipinę olandišką aplinką, aiškiai apibrėždami savo kultūrinę ir socialinę poziciją.

Mane domina, kaip jaučiasi žmogus, atvykęs į kitą šalį. Žmonės migruoja dėl įvairiausių socialinių, ekonominių, politinių ar asmeninių priežasčių. Jie neišvengiamai atsineša savo tautybę ir kuria individualią aplinką.

Į privačias gyvenamąsias erdves žiūriu kaip į vietas, kur vyksta kultūros ir vartojimo tradicijų kaita. Tai svetimoje šalyje dirbančių žmonių pasaulio žemėlapiai, kuriuose pasirodo ir nyksta tautinės tapatybės ženklai.

Prano Domšaičio keliais Alpių papėdėse

Prano Domšaičio keliais Alpių papėdėse

Kristina Jokubavičienė

LDM Prano Domšaičio galerijos direktorė, menotyrininkė

Šiemet rudenį teko lankytis Austrijoje – Forarlbergo žemėje, Zulce ir Riotise, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo radęs prieglobstį tapytojas Pranas Domšaitis. Ten pasisekė sutikti žmonių, kurie dar prisimena dailininką, pamatyti, dokumentuoti išlikusius jo paveikslus ir žymiai papildyti kūrybinio palikimo sąrašą.

E.Pfafštaler su vyru dar šiek tiek prisimena tapytoją P.Domšaitį, Antrojo pasaulinio karo metais gyvenusį jų kaimelyje. Zulco seniūnijos sekretorius K.Frikas, ponia L.Cetler iš Riotiso ir P.Domšaičio galerijos Klaipėdoje direktorė K.Jokubavičienė norėtų Austrijoje surengti P.Domšaičio kūrinių parodą. Rytas Forarlberge. P.Domšaičio „Beržai“ – ponios L.Cetler nuosavybė.

Aplinkybių blaškomas

Tapytojo Prano Domšaičio gyvenimo kelias buvo gana sudėtingas: jis vingiavo nuo mažo Kropynų kaimelio Rytprūsiuose (dab. Gajevas, Kaliningrado sr.) iki Gerosios vilties kyšulio prie Keiptauno Pietų Afrikoje. Šiame ilgame kelyje buvo daugybė sustojimų, ilgesnių ar trumpesnių, kuriuos lėmė ne tiek nerami menininko siela, kiek XX amžiaus kataklizmai: Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Taip, aplinkybių blaškomas, P.Domšaitis dar Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš bombarduojamo Berlyno į kiek ramesnę Austriją.

Pirmiausia jis apsigyveno Karintijos žemėje, Ego kaimelyje prie gražaus ir vaizdingo Fakerio ežero. Bent keletas Fakerio ežero peizažų, eksponuojamų Prano Domšaičio galerijoje, patvirtina šį faktą.

Artėjant karo pabaigai, gyvenimas pietinėje Austrijos dalyje darėsi vis neramesnis ir dailininkas buvo priverstas keltis į naują vietą. 1943-iaisiais P.Domšaitis atvyko į Forarlbergo žemę, esančią Austrijos vakaruose prie Bodeno ežero, ir apsigyveno mažame Riotiso kaimelyje.

Riotisas ir greta jo esantis Zulcas tapo paskutiniu dailininko prieglobsčiu Europoje: iš čia 1949-aisiais jis su žmona išvyko į Pietų Afriką.

Galerijos ekspozicijoje turime bent kelis peizažus, kuriuose nutapyti šių kaimų vaizdai.

Aptiko pėdsakus

Šv. Martyno bažnyčia Riotise tebestovi visai tokia pati, kaip P.Domšaičio paveiksluose. Riotiso kaimelis, kurio motyvų irgi galima rasti P.Domšaičio tapyboje, dabar labiau panašus į pasiturintį didmiesčio priemiestį. Kristinos Jokubavičienės nuotraukos

Prieš keletą metų užsimezgė LDM Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje kontaktai su Zulco seniūnija, kurioje suradome entuziastingą pagalbininką seniūnijos sekretorių Karlą Friką. Jis pradėjo domėtis pokaryje kaime gyvenusiu dailininku.

Išaiškėjo, kad bent keletas žmonių turi P.Domšaičio paveikslų ir šiek tiek prisimena patį tapytoją. Taip prasidėjo paieškų ir informacijos rinkimo laikotarpis.

Šiemet rudenį turėjau progą nuvykti į Forarlbergą, aplankyti Zulcą ir Riotisą, dokumentuoti ten ir aplinkinėse gyvenvietėse esančius P. Domšaičio paveikslus bei užrašyti liudininkų prisiminimus.

Bregenco (Forarlbergo žemės sostinė) ir Feldkircho archyvuose ieškojau dokumentų apie P.Domšaitį ir lietuvių dailininkus emigrantus, 1944-aisiais iš okupuotos Lietuvos pasitraukusius į Austriją.

„Tolerancijos Eldorade“

Forarlbergas, mažiausia federalinė Austrijos žemė, dažnai vadinamas „Auksiniais vakarais“. Tai savotiškas trikampis, kuriame susitinka kelios šalys: Vokietija, Austrija, Šveicarija, Lichtenšteinas, o pietuose – ir Italija.

Antrojo pasaulinio karo metais Forarlbergas, palyginti su kitais šalies regionais, patyrė sąlygiškai nedidelius nuostolius; buvo sugriauta mažiau pastatų, pramoninių objektų. Taip pat jį aplenkė didieji karo pabėgėlių srautai.

Pasibaigus karui, prancūzų zona, kuriai, be Forarlbergo, priklausė ir dalis pietvakarinės Vokietijos, greitai gavo „Tolerancijos Eldorado“ pravardę. Jei amerikiečių ir britų zonose karo pabėgėliai turėjo daugiausia gyventi perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose, prancūzų zonoje jiems buvo leista apsistoti pas gyventojus. Tad P.Domšaitis, kaip ir kiti emigrantai (dailininkai T.Valius, Vl.Meškėnas, P.Augius ir kiti), nuomojosi butus įvairiuose Forarlbergo miestuose.

Apgyvendintas tankiai

Forarlbergas pasitiko visai ne rudeniškas: saulėtos, iki 25 laipsnių šilumos dienos, žydinčios gėlės, vos gelstantys medžių lapai. Net ir šiame krašte tai buvo spalio pabaigai neįprastai šilti orai.

Svarbiausios Forarlbergo gyvenvietės tęsiasi nuo Bregenco į pietus, iki pat Montafono kalnų. Iš rytų pusės – austriškųjų Alpių grandinė, vakaruose – jau Šveicarijos kalnų viršūnės.

Slėnis tarp dviejų kalnų grandinių apgyvendintas labai tankiai, panaudota kiekviena žemės pėda. Kartais sunku atsekti ribas, kur baigiasi viena gyvenvietė ir prasideda kita. Zulco ir Riotiso gyventojai juokauja: kai kaimietis melžia karvę, tai jos ragai gali būti Zulce, o uodega – Riotise.

Puoselėja tradicijas

Ir pati kaimo sąvoka labai sąlygiška: jei ne rytais ar vakare pasklindantis sveikas mėšlo kvapas (laikomi arkliai, avys, karvės), Riotiso, Zulco, Rankvailio, Batčunso, Muntlikso ar Viktorsbergo kaimeliai labiau panašūs į pasiturinčius mūsų didmiesčių priemiesčius.

Tik pas austrus aplinka žymiai tvarkingesnė: kruopščiai prižiūrimos vejos, daug dekoratyvinių augalų, visa tai telpa dažnai visai mažame žemės sklypelyje.

Labai gerbiamos ir palaikomos senosios architektūros tradicijos, kurioms būdinga medžio ir mūro dermė, medžio detalių dekoras. Neleidžiama statyti aukštesnių nei trijų aukštų (tradicinis austriško kaimo namas) pastatų. Ypač įspūdingai ir dekoratyviai atrodo seni namai, kurių sienos dengtos figūrinėmis medinėmis malksnomis.

Stebino nuoširdumas

Bendraujant nuolat stebino žmonių nuoširdumas, mandagumas ir sveikas humoro jausmas, nors patys gyventojai sako, kad iš Vienos atvykusieji vadina juos paniurėliais.

Forarlberge kalbama vadinamuoju alemanišku dialektu, kurį suprasti, ypač kai žodžiai beriami greitakalbe, reikia pastangų. Tradicinio katalikiškam kraštui pasisveikinimo „Grius Got“ sulauksi net iš vaikų ir paauglių, o pačiam nepasveikinti vyresnio būtų labai nemandagu. Taip pat draugiškai sveikina vieni kitus žygeiviai kalnų takeliuose. Per perėjas ne tik kaimeliuose, bet ir Bregence ar didžiausiame žemės mieste Dornbirne, gali eiti užsimerkęs, vairuotojas nešvilps tau prieš nosį, o kantriai lauks, kol apsispręsi, į kurią pusę turi traukti…

Mainais už maistą

Zulce, Riotise ir Rankvailyje yra išlikę per trisdešimt P. Domšaičio paveikslų, daugiausia gėlių natiurmortų. Taigi juos dokumentavus, žinomų dailininko kūrinių sąrašas ženkliai pasipildė.

Dauguma paveikslų anuomet buvo įsigyti iš paties dailininko mainais už maisto produktus, nors keletas savininkų pirko kūrinius Rankvailio ar Feldkircho antikvariatuose.

Ir mano buvimo metu Feldkircho antikvariate kabėjo vienas P.Domšaičio paveikslas – „Beržų alėja“, labai panašus į galerijoje Klaipėdoje eksponuojamą peizažą. Zulco seniūnija rimtai svarsto jo įsigijimo galimybę.

Prisiminimai – fragmentiški

Atsiminimai apie dailininką, deja, fragmentiški: visi, su kuriais kalbėjausi, pokaryje buvo aštuonerių – dešimties metų vaikai. Tačiau ponia Erika Pfafštaler prisiminė, kad P.Domšaitis ateidavo pas jos senelę gerti kavos ir obuolių vyno, o jos vyras čia pat vaizdingai pademonstravo, kaip P.Domšaitis su ant galvos užmaukšlinta skrybėle ir molbertu po pažastimi būdinga jam eisena traukia per kaimelį.

Visi sutaria dėl vieno: tai buvo ramus ir labai malonus, linkęs bendrauti žmogus, labai mėgęs kalbinti vaikus.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad žymiai geriau Riotise prisimenama P.Domšaičio gražuolė žmona dainininkė, tikra dama iš Berlyno, kuri rytais atvėrusi langą dainuodavo visam kaimui. E.Pfafštaler namuose P.Domšaitis nuomojosi dirbtuvę, o name kitoje gatvės pusėje – kambarį. Deja, abu namai rekonstruoti šeštojo dešimtmečio pradžioje, tad tik senos nuotraukos primena tuos laikus.

Susidomėjo ir austrai

Tačiau Riotiso šv. Martyno bažnyčia tebestovi visai tokia pati, kaip P.Domšaičio paveiksluose. Pavyko atsekti keletą kaimo motyvų, užfiksuotų paveiksluose, o kai kuriuos P.Domšaičio kolekcijoje Klaipėdoje esančius peizažus teks iš naujo atributuoti, nes juose nutapyti ne Forarlbergo, kaip iki tol buvo manyta, vaizdai.

Kiek žmonių, tiek istorijų. Smagu, kad žinia apie kažkur Klaipėdoje esančią P.Domšaičio galeriją, joje saugomus 528 paveikslus paskatino ir austrus kitaip pažvelgti į turimus kūrinius, juos naujai įvertinti, prisiminti dailininką.

Ponas Andrea Nachbauras, kurio tėvų namuose gyveno P.Domšaitis, su gailesčiu pasakojo, kad prieš keturis dešimtmečius rekonstruojant gyvenamąjį pastatą dalis likusių paveikslų buvo tiesiog išmesta.

Atvėrė archyvai

Vertingos medžiagos radau ir archyvuose: Feldkircho miesto archyve 1946-ųjų periodikoje skelbtus straipsnius apie dailininkų emigrantų parodą, kurioje dalyvavo ir P.Domšaitis. Pastatas, kuriame vyko paroda, tebestovi, jame, kaip ir prieš karą, veikia vaikų darželis. Bregence esančiame Forarlbergo krašto archyve periodikos skyriuje taip pat pavyko užtikti straipsnius apie kitą emigrantų dailės parodą (ji vyko 1947 m., pastatas Bregence, kiek rekonstruotas, išliko).

Tarp archyvinių dokumentų surasta iki tol visai nežinoma medžiaga apie P.Domšaičio ir kitų lietuvių dailininkų emigrantų gyvenimą pokariniame Forarlberge.

Svajoja apie parodą

Būnant ypatingo grožio vietose, dažnai klausi savęs, ar dar kada čia grįši. Planai, kuriuos puoselėja ponia Lidija Cetler iš Riotiso, nuteikia optimistiškai.

Ką tik tiksliai pagal istorinius šaltinius rekonstruotų svečių namų „Fraihofas“ (jie nepadarytų gėdos ir sostinei) savininkė turi net devynis P.Domšaičio paveikslus.

L.Cetler puoselėja mintį surinkti visus Forarlberge esančius dailininko kūrinius ir, papildžius juos darbais iš Prano Domšaičio galerijos, surengti Riotise parodą.

…O ko ši energinga moteris imasi, visada įgyvendina.

Suomiškas fenomenas

Suomiškas fenomenas

Gytis Skudžinskas

Projekte „Erozija” pristatomi trys jauni ir labai saviti menininkai iš Suomijos.

Samis Pertila. „Espoo 2004-04-20“. Vilma Hurskainen. Iš ciklo „Augimas“, 2003-2005.

„Helsinkio mokykla”

Fotografija yra viena sėkmingiausių Suomijos kultūros eksporto prekių. O tai didelis Helsinkio meno ir dizaino universiteto (TaiK) nuopelnas, – jis kasmet išleidžia į meno rinką naujus autorius. Universitetas fotografijos mėgėjų sąmonėje net suformavo terminą „Helsinkio mokykla”. Stilistiškai beveik neįmanoma apibrėžti šio termino, nes mokyklą baigiančių autorių darbai aprėpia visą šiuolaikinės fotografijos amplitudę. „Helsinkio mokykla” greičiau sietina su vieta, kurioje studijuoja autoriai, bei po universteto baigimo vykdoma veikla. TaiK jau 30 metų rūpinasi savo absolventų grupinių ir personalinių parodų rengimu visame pasaulyje, knygų leidyba, o bendradarbiaudamas su Berlyne įkurta organizacija „Photography-now” steigia savo galerijas ne tik Šiaurės Europoje.

Iš 1000 ežerų šalies kilę ir su „Helsinkio mokyklos” vardu siejami tokie visame pasaulyje garsūs konceptualiosios fotografijos šalininkai kaip Jorma Puranen ir Perti Kekrainen, didelių formatų meistras, studijuojantis viešąsias erdves ir kolektyvinę atmintį, Vilis Lenkeris ar intymius ir asmeniškus pranešimus konstruojanti, jungianti fotografiją su kitomis medijomis Ula Jokisalo, o Nikas Luoma savo darbuose skleidžiasi kaip postfotografijos kūrėjas.

Vilma Hurskainen, Samis Pertila ir Tuomas Rainis – trys jauni ir labai saviti menininkai iš Suomijos. Projekte „Erozija” pristatomi jų darbai, autorių plėtojamos skirtingos atvaizdo reprodukavimo strategijos – geras būdas susipažinti su daugiaplanėmis fotografinio pasakojimo galimybėmis.

Užšaldyta praeitis

Pastaruoju metu vis garsiau skamba jaunos Suomijos fotografės Vilmos Hurskainen vardas. Autorė divgubuose atspauduose nagrinėja fotografijos galimybę sustabdyti akimirką ir po daugelio metų rekonstruoti praeities įvykius.

Vilmai svarbus atminties ir fotografijos santykis ir kaip reprodukuotas atvaizdas gali veikti mūsų asmeninę istoriją. „Atmintis niekad nėra statiška, ilgalaikė, bet keičiasi kartu su mumis”, – sako fotografė. Bet autorė siekia pažaboti laiką ir užmarštin nugrimztančias detales, pateikdama žiūrovui kartu tiek praeities, tiek dabarties fragmentą. „Sugretinimuose laikas įgauna keistą formą – atrodo, įvyksta dialogas tarp praeities ir dabarties momento, kaip ir mūsų mintyse”, – kūrybinius tikslus atskleidžia Vilma.

Modernaus gyvenimo griuvėsiai

Kitas fotografas – Samis Pertila – permąsto kolektyvinę patirtį, postindustrinės visuomenės realijas.

Autoriaus taikinyje – nebereikalingi ir savo funkciją atlikę automobiliai. Modernioje visuomenėje automobilis yra tapęs ne tik susisiekimo priemone, bet ir socialinio statuso ženklu, todėl jį reikia kaskart atnaujinti ar keisti į naujesnį modelį. Samis bando užčiuopti išmestuose daiktuose likusią jų savininkų dvasią ir savo vaikystės prisiminimus.

Fotopaveikslais atkuriamos scenos ir erdvės, kurios neegzistuotų be autoriaus įsikišimo, kartu yra ir asmeninės, ir visuomenės patirties, ir praeities simboliai. Anot autoriaus: „Fotografuoju industrinės visuomenės ribas ir modernaus gyvenimo griuvėsius. Gamta apkabina paaukotus metalinius elementus švelniu glėbiu ir liūliuoja, kol jie užmiega. Greitis sumažėja, bet mašina vis dar keliaujanti”.

Kontroliuojami pėdsakai

Videoprojekcijas pateikiantis autorius Tuomas Rainis analizuoja judėjimo miesto erdvėje trajektorijas. Anot jo paties, tai „darbas apie socialinę struktūrą viešosiose erdvėse. Miesto erdvėje pastebimas kitų bei savo paties kontroliuojamas kiekvieno asmens elgesys. Kiekvienas turi galimybę išeiti iš normų ir skirtis iš minios”, – taip kūrinio idėją apibrėžia menininkas.

Tuomo videodarbuose specialia programa vaizdas atskiriamas nuo judesio. Tai leidžia stebėti individo judėjimą architektūrinėje aplinkoje. Kūrinio pagrindas – reiškinys, kurį galima pavadinti neprievartine kontrole. Žmogus, judėdamas urbanistinėje erdvėje, priverstas pasirinkti suprojektuotą trajektoriją, o autorius savo darbuose juda paties susikurtomis geometrinėmis formomis, deja, neretai figūros išnyksta minios sraute.

Technologijos, (ne)leidžiančios mums būti savimi

„EROZIJA”: 325 dienos su fotografija

Technologijos, (ne)leidžiančios mums būti savimi

Gytis Skudžinskas

Fotografijos vystymasis visuomet buvo akivaizdžiai susietas su technologijos vystymusi. Techninė evoliucija keitė ne tik vizualinius kokybės parametrus, bet ir fotopasakojimo būdus, asmenybės tapatumo problematiką. Du autoriai – Michaelis Takeo Magruderis (Didžioji Britanija) ir Tedas Hiebertas (Kanada), pasitelkę šiuolaikines technikas, analizuoja dabartinės vizualiosios kultūros situaciją ir AŠ konstrukciją joje.

Michaelio Takeo Magruderio „Užkoduota būtis“, 2005. Tedo Hieberto „Atsitiktinis autoportretas Nr.2“ (fragmentas), 2005.

Amerikietis, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje, Michaelis Takeo Magruderis eksploatuoja mobiliojo telefono teikiamas galimybes bei permąsto technikos poveikį tiek jos vartotojui, tiek meninės raiškos pokyčiams. „Mobilusis telefonas pakeitė evoliucijos progresą nuo riboto ir paprasto komunikacijos instrumento iki daugiafunkcinio mechanizmo, pripildyto kompiuterinių ir fotografinių charakteristikų”, – teigia autorius.

Michaelis siekia ištirti ir konceptualiai apibrėžti šią technologinę sąsają, neperžengdamas klasikinio portreto žanro.

Anksčiau tik intymiai komunikacijai naudotas prietaisas šiandien yra išplitęs tarp įvairiausių socialinių sluoksnių ir sukuria laikinas bei efemeriškas bendruomenes. Šis procesas keičia ne tik vizualių pranešimų estetiką, bet ir „individo” charakteristiką. Viena vertus, naujosios technologijos pakeitė tokius fundamentalius kūrybos aspektus kaip kūrybinio proceso panaudojimas ir kūrinių išplitimas. Kita vertus, nežinia, ar tai skatina didesnę ir įvairesnę tikrovės reprezentaciją.

Tedo Hieberto iš Kanados darbai sukoncentruoti į personalinės tapatybės ir kūno išsiskaidymą šiandienos pasaulyje. Kai fotografija ir naujosios technologijos tampa kūno tęsiniais, bekovodamas dėl savos teritorijos atvaizde kūnas subyra į dalis nebeteikdamas visumos pojūčio, o menininko autoportretas tampa vidiniu nežinomybės fenomenu.

Darbuose aiškūs rituališkumo, kuris yra daug pirmapradiškesnis už bet kokį socialumą, pėdsakai.

Ir būtent daugialypiškumas ir dirbtinumo grožis prikausto dėmesį ir verčia svarstyti apie AŠ konstrukciją.

Fotomarginalai

Fotomarginalai

Gytis Skudžinskas

Visada šalia didžiųjų ir visuomenėje nebekvestionuojamų reiškinių egzistuoja paraštinės veiklos formos, alternatyvūs gyvenimai. Galime tai įvardinti marginaline veikla, kuri paprastai nesusilaukia tokio bendruomenės dėmesio, tokie reiškiniai nešmėkščioja TV ekrane ar dienraščių puslapiuose. Kita vertus, stabilios ir brandžios visuomenės be galo didžiuojasi savo marginalais.

Arūnas Kulikauskas. „Laivas”. 2005, medis, akrilo dažai, polaroido emulsija.

„Už borto”

„Už borto” vykstantys reškiniai ne tik suteika pilnatvės statusą viso sociumo bendrabūviui, bet neretai yra ir iniciatyvų ar sustabarėjusių dogmų kritikos šaltinis. Kultūros veiklos lauke paraštiniai reiškiniai dažniausia įvardijami subkultūros terminu. Paraščių menininkai, nors ir apšaukiami negebėjimu adaptuotis, kuria toliau, nepaliaujamai maitina oficialiuosius kūrėjus idėjomis. Marginalų kūryba pripildyta kritiškumo ir autoironijos, susimąstymo ir žaismingumo, bet, ko gero, tokios kūrybos situaciją puikiai nusakytų kompozitoriaus La Monte Jungo frazė: „Kai tu ką nors darai, o žmonės galvoja, kad tu apsimetinėji, daryk tai ir toliau. Ir kai tu tai darysi 20 metų, žmonės ims galvoti, kad tu labai rimtas apsimetėlis”.

O kas šiuolaikinėje fotografijoje gali būti laikoma marginaline veikla, netelpančia į oficialiosios fotokultūros rėmus? Projekte „Erozija” pristatomos trys skirtingos veiklos rūšys, kurias galime laikyti neinstitucionizuota menine praktika.

Asketiški scenovaizdžiai

Arūnas Kulikauskas. „Grindinys”.  2002, akmuo, akrilo dažai, polaroido emulsija, varinė viela, vaškas.

Modernėjanti visuomenė į paraščių zonas išstumia jai nebepriimtinas ir jau per primityvias technologines ir kultūrines raiškas.

Kanadietis Driu Gilbertas parodoje pristato pinhole fotografiją. Archaiška technika sukurti darbai nepritampa prie šiuolaikinės skaitmenizuotos vizualinės produkcijos. Fotografas asketiškai atsiriboja nuo skubos ir vartojimo perpildyto pasaulio, tyliai ir mąsliai stebi pro šalį skriejančią kasdienybę. Minkšta šviesa nuspalvinti, tapybiški Gilberto fotopaveikslai gali būti laikomi tiesiog savitos estetikos paieškomis, bet kartu tai ir gyvenimo, prisodrinto informacijos, kritika. Autoriaus pasirinkti scenovaizdžiai – peizažai ir urbanistinės erdvės, sustingstantys tyliuose panoraminiuose atspauduose. Ir visai nebesvarbu, ar šiandien dar suspėsi užfiksuoti naujo prekybos centro atidarymą.

Dienoraščiai iš Niujorko

Aistė Nesterovaitė. Lomografija.

Kasdienybės kalba nuspalvinti ir Niujorke kuriančio lietuvių menininko Arūno Kulikausko darbai. Jų autorius prieš 16 metų emigravo ir ilgai dirbo legendiniame „Antology film” archyve, įsteigtame bei vadovaujamame žymiojo Jono Meko.

Arūno darbai – tai megapolio kasdienybė be wall street’o, be soho, be terorizmo. Kitaip tariant, be „aktualijų”. Galbūt vyresniojo kolegos įkvėptas menininkas linkęs pasakoti apie pasaulio būklę pasiremdamas mažais ir asmeniškais dalykais.

Nestebina autorius šiandien itin populiariais didžiuliais formatais, o pasirinkęs polaroido emulsiją savo kasdienybės fragmentus reprodukuoja ant čia pat rastų buitinių kartono atraižų, nebereikalingų medinių detalių ar gatvėje rasto akmens.

Specifine estetika pulsuojantys darbai kartu yra ir institucionalizuoto vartotojiškumo kritika. Asmeniškumas darbuose išsiskleidžia visa savo jėga ir parodo, kad gali būti daug svarbesnis nei hierachizuotas prisitaikymas. O jei dar akimis perbėgi Arūno patekiamą CV, kuriame su tokia pat aistra pristatomos tiek parodos Niujorke ar Tokijuje, tiek Obeliuose ar Druskininkuose, matančiam ir mąstančiam tai daug pasako.

Nepanikuok – fotografuok

Driu Gilbertas. „Canaan upė”, 2004.

Šiuolaikinio korumpuoto meno pasaulio visagalybę su pašaipa demistifikuoja ir LOMO entuziastai. 1993-iaisiais užregistruotas ir visame pasaulyje išplitęs judėjimas panašus į jokiai sistemai nepaklūstantį vitališką vizualinį šėlsmą. Ir nors manifesto autoriai parašė 10 lomografijos taisyklių, paskutinė iš jų skelbia: „Nesilaikyk taisyklių”.

Projektas „Erozija” pristato vienos aktyviausių Lietuvos lomografių Aistės Nesterovaitės mini lomografijos sieną. Darbas, poilsis, kelionės ar nuobodulio akimirkos išsiskleidžia kaip spalvomis žaižaruojantis monumentalus pano.

Nors lomo entuziastai ir akcentuoja savo žaidybinį charakterį, dinamiką ir nereikšmingumą, manau, kad būtent jų darbai yra įdomiausi šiuolaikinės visuomenės antropologinėms studijoms. Jau girdžiu, kaip būrys lomo aistruolių atkerta savo mėgiamą šūkį: nepanikuok – fotografuok!

Tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje

Tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre gruodžio 1-ąją pristatoma trijų autorių – Jurgitos Remeikytės, Gintaro Didžiapetrio, Agnės Kasilovskos – paroda „Tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje“.

Jurgita, Gintaras ir Agnė su fotoaparatais braidė po išdegusią Kuršių neriją. Marijos Linčiūtės nuotrauka

Parodoje aktualizuojamas vietos ir asmeninio žvilgsnio santykis. „Kartais žmonės tuo pačiu metu būdami skirtingose vietose galvoja apie tuos pačius dalykus. Bet kaip paprastai, taip ir šį kartą, būdami toje pačioje vietoje tuo pačiu laiku matėme ir mąstėme skirtingai. Ši paroda – tai mūsų buvimo kartu išdegusioje Kuršių nerijoje vizualizavimas, perkeliamas į kitą laiką, bet tuo pačiu metu, į kitą vietą, bet toje pačioje erdvėje“, – pasakojo autoriai.

Komunikacijos malonumai, arba Ką gali mano mobilusis telefonas

„EROZIJA”: 325 dienos su fotografija

Komunikacijos malonumai, arba Ką gali mano mobilusis telefonas

Vytautas Michelkevičius

Fotografija yra mūsų laikų medija, užimanti visą sąmonę ir pasąmonę. Fotografijos kaip realybės atvaizdo technologijos paplitimas niekad nebuvo toks stiprus kaip šiandien, nes kone kiekvienas pradedant darželinukais ir baigiant seneliais turi fotoaparatą savo kišenėje, t.y. mobiliajame telefone. Tai leidžia mums komunikuojant atsisakyti pagrindinio instrumento – kalbos ir pereiti prie komunikacijos vaizdais.

Paula Muhr. Iš ciklo „Nebūtis“, 2004-2005. Tuomo Rainio „Kryžminis”, 2006.

Realiu laiku

Užuot papasakojęs mylimajai, kaip jaučiuosi, siunčiu momentinės savo veido išraiškos fotografiją, o išvykęs į parodą Paryžiuje nebeturiu pirkti nespalvotai romantiškų miesto atvirukų, tiesiog klikteliu savo visagaliu 3,2 Mpix telefonu, konvertuoju spalvotą fotografiją į nespalvotą ir po minutės mano atvirukas su karščiausiais linkėjimais jau esti geriausių draugų kišenėse ir geriausių draugių rankinėse.

Nors linkėjimai karšti, bet oras šaltas, ši mintis nutraukia mano svarstymus, kaip įsijungti į pajūrį mėgstančių Lietuvos fotografijos klasikų gretas. Tiesa, dabar ruduo, tačiau vasarą būtinai padarysiu seniai planuotą fotosesiją. Nuvyksiu į Nidą, kalbinsiu vasarotojas eiti su manimi į kopas ir fotografuotis. Taip, žinoma, jos išsities visu ūgiu ant švelnaus smėlio, o aš lakstysiu aplink jas keldamas smėlio dulkes ir ieškodamas geriausio kampo. Šiek tiek nedrąsu, kai jos užduos klausimą, kodėl mano fotoaparatas toks mažas, bet aš tikiuosi išsisukti kalbomis apie naujausias technologijas ir jų įtaką fotoaparatų mažėjimui bei žmonių komunikacijai. Tikiuosi, pavyks surengti sėkmingas ir vaizdingas fotosesijas, jei tik nesutrukdys Palangos fotoklubo desantas su savo ilgais fotoaparatais ir didelėmis blykstėmis. O jei ir nugins mane nuo skaisčiažandžių ir apvalainų kopų, nieko baisaus, nes aktų fotografijos jau seniai puikuosis mano internetiniame dienoraštyje. Juk šiandien viskas vyksta realiu laiku.

Kitas mąstymo būdas

Fotografija yra ne tik viena iš pagrindinių mūsų laikų komunikacijos priemonių. Ji taip pat yra ir mūsų mąstymo būdas. Dažnai, mąstydami apie mėlyną dangų Ispanijoje ar gondolas Venecijos meno bienalėje, turime vaizduotėje ne šiuos nuogus žodžius, o jų atvaizdus, o dar tiksliau – jų fotografijas savo fotoalbume, kompiuterio atmintyje ar kažkur matytame žurnale.

Filosofai ir meno kritikai jau ne vieną dešimtį metų kalba apie mąstymo slinktį nuo kalbos prie vaizdų. Šiandieninė visuomenė mąsto vaizdais. Tai aiškiai rodo ir įkyrios naujausių skaitmeninių fotoaparatų reklamos, siūlančios tiesiog fotografuoti ir negalvoti. Ypatingos fotoaparatų savybės leidžia suvokti pasaulį ne savo akimis, o jų tęsinio objektyvo užfiksuotais vaizdais. Dar vienas pavyzdys – tai fotografijų albumai, kurie archyvuoja mūsų kasdienybės akimirkas. Jas tuo pačiu ir įkalina, ir susiaurina, nes mes iš tikrųjų neprisimename, kokio ilgio plaukais ir rūbais buvome prieš 5 ar 15 metų, mes tai pamatome tik savo fotografijomis. O jei tais metais nė karto nesifotografavome, tai tokia informacija lieka tiesiog neišsaugota ir pamiršta.

Taigi matome, kad fotografija keičiasi ne tik technologiškai, bet ir konceptualiai. Keičiasi ne tik fotografavimas, bet ir mąstymas. Iškyla klausimas, ar šie pokyčiai yra teigiami, ar neigiami fotografijai meno kontekste.

Dvi stovyklos

Jau daugiau kaip dešimtmetį kritikai ir menininkai sunerimę ir pasidalinę į dvi stovyklas. Vieni skelbia fotografijos pabaigą, mirtį, nunykimą ir susinaikinimą, o kiti džiaugiasi jos atgimimu kitose medijose, jos susijungimu su videomenu, kompiuterine grafika, internetu ir t.t.

Sunku pasakyti, kuri stovykla laimi, bet raudos fotografijai ir jos laidojimas tikrai užima nemažą vietą meno pasaulyje.

Raudoti yra tikrai dėl ko, nes fotomenininkams tragiškai baisu, kad fotomeno kaip ir niekas neberodo šiuolaikinio meno galerijose ir centruose, apie jį nustojo rašyti kritikai. Fotomenas demonstruojamas tik siauruose gerbėjų rateliuose ir komercinėse galerijose, kur jį galima parduoti kaip gražų atvaizdą kabinimui ant sienos.

Fotomenininkai negali susitaikyti su mintimi, kad kinta fotografijos forma ir turinys. O šie faktai labai džiugina antrąją stovyklos pusę, kuri su pakylėjimu kalba apie fotografijos santuoką su kitomis medijomis bei šiuolaikiniu menu.

Nesustabdomas procesas

Projektą „Erozija“ būčiau linkęs priskirti prie fotografijos mirties skelbėjų arba mažų mažiausiai prie pesimistų būrio. Taip padaryčiau dėl negatyvios žodžio „erozija“ reikšmės. Erozija reiškia griuvimą, ardymą ir pokyčius gamtos peizažuose, ir dažnai tai nesustabdomas procesas. Tačiau iš kitos pusės projekto tikslas – permąstyti fotografiją ir jos aktualumą visuomenėje surengiant keletą parodų – yra vertas dėmesio.

Pamenu, beveik prieš dvejus metus lankiausi Klaipėdoje, kur dalyvavau pirmosios projekto „Erozija“ parodos atidaryme. Nedidelė citata iš tąkart į „Literatūrą ir meną“ (2004-12-24) rašytos esė, kuri padeda prisiminti tą nuotaiką: „Keturios valandos pirmyn ir keturios valandos atgal. Maždaug tiek Klaipėdos regionas nutolęs nuo Vilniaus. Tiek laiko ir dar daugiau erdvės skiria renginius, vykstančius sostinėje ir kažkur kitur. Arba išvis nevykstančius, kaip mano kai kurie žiūrovai, nes ko nėra Vilniuje, to nėra iš viso. Apskritai Klaipėdos dailės parodų rūmai – tai maža kopija Vilniaus parodų rūmų (dabartinio ŠMC). Klaipėdos rūmai, kaip ir Vilniaus, inkrustuoti senamiesčio šerdyje, o betoniškai pilkas fasadas vilioja žiūrovą į dvasiškai spalvotą vidų…”

Tuomet tai buvo pirmasis mano vizitas į Klaipėdos dailės parodų rūmus, kurie dabar man atrodo visai smagus ir puikiai tinkantis šiuolaikinio meno parodoms baltojo kubo variantas uostamiestyje.

Antroji citata apie pirmąją parodą puikiai tinka ir dabartinei parodai apibūdinti: „Šiuolaikinė medijų industrija kopijuoja save pačią, o vizualinėje kultūroje dinamiškas vaizdas išstumia statišką fotografiją. Fotografija praranda savo senąsias vertybes ir požymius, o naujieji dar nesusiformavę. Parodoje tyrinėjamos fotografijos kaip mediumo galimybės, ribos, tikslai ir paskirtys. Fotografija vaizduoja, fiksuoja, imituoja ar įsivaizduoja?..”

Postfotografija ir kontekstas

Citatomis apie pirmąją parodą susieju savo esė paskutiniosios „Erozijos“ proga. Beveik po dvejų metų fotografijos irimo rezultatus galime pamatyti finalinėje projekto parodoje, kuri yra tarptautinė.

Nors joje rodomi meno kūriniai yra iš skirtingų kontekstų, tačiau parodo platų fotografijos transformacijų mene spektrą: vienos transformacijos gali atrodyti kuriančios, kitos griaunančios fotografijos sampratą. Gal todėl šios parodos kontekste labiau verta būtų kalbėti apie postfotografiją ir jos kontekstą. Šioje parodoje dauguma dalyvaujančių menininkų argumentuotai ją tyrinėja – tai rodo ir nemažos jų darbų koncepcijos, papildančios vizualų mąstymą.

Postfotografijos kontekste įdomus Michaelio Takeo Magruderio videodarbas „Užkoduota būtis“, kur jis tyrinėja mobiliojo telefono galimybes atvaizduoti privačios ir viešos erdvės komunikaciją. Jo klausimas apie prastos kokybės vaizdo formavimąsi iškart suteikia ir atsakymą apie naujus fotografijų vertinimo kriterijus: postfotografija gali būti prastos kokybės ir mažos rezoliucijos, ir tai yra jos estetinė savybė.

Laiko klausimas

Paula Muhr savo ciklą įvardija priešingai nei Magruderis – „Nebūtis“, taigi tokia mąstymo kryptis aiškiai nurodo laiko svarbą fotografijoje. Menininkė dirba su savo šeimos fotoalbumu, bandydama iš naujo perkonstruoti ir sukurti savo šeimos istoriją. Archyvo perkūrimas yra aktuali postfotografijos strategija, kuri čia praplečiama ir fotografijos galia konstruoti laiką: fotografijose esanti menininkės mama pozuoja tose pačiose erdvėse tokiomis pat pozomis, tačiau fotografijas skiria kelios dešimtys metų.

Fotografijos ribinius momentus ir jos galimybes tyrinėja Tedas Hiebertas, bandydamas ieškoti atsakymo į klausimą, ar fotografija gali reprezentuoti jo tapatybę. Tą pačią mintį pratęsia ir Vilma Hurskainen fotografijose „Augimas“, kur ji bando dabartyje rekonstruoti savo vaikystės fotografijas.

Klausimas, ar fotografija pajėgi manipuliuoti laiku, virsta į atsakymą, kad laikas ir technologijos pradeda manipuliuoti pačia fotografija.

Galiausiai laiko klausimas tampa visiškai išsemtas fotografijos erozijos kontekste, kai ramiai žiūrėdami Tuomo Rainio videodarbą „Miestas“ sekame laiko paliktais pėdsakais, kurie ir padeda išspręsti problemą, kas yra pagrindinis fotografijos erozijos veiksnys. Mažų mažiausiai – tai laikas ir jo kintanti sąvoka, žinoma, paveikta ir technologijų. Laikas sukelia fotografijos kultūros irimą tiek technologine, tiek konceptualiąja, tiek istorine prasme kaip vanduo sukelia gamtos peizažo irimą.

Lankėsi trombonininkų Mekoje Olandijoje

Lankėsi trombonininkų Mekoje Olandijoje

S.Sugintas trombonu groja daugiau nei tris dešimtmečius.

Po net ketverius metus užtrukusio derinimo šiemet rudenį Klaipėdos universiteto docentui trombonininkui Steponui Sugintui pagaliau pavyko pagal Erasmus dėstytojų mainų programą pabuvoti Olandijoje – šalyje, turinčioje senas atlikimo pučiamaisiais instrumentais tradicijas.

Šios šalies trombonininkų mokykla šiuo metu, S.Suginto nuomone, yra pati pažangiausia Europoje. Apie tai liudija ir daug studentų jos aukštosiose mokyklose iš viso pasaulio, nors ne ES nariams mokslas yra gana brangus. „Jau prieš išvykdamas suderinau galimybes apsilankyti ne tik Tilburgo Fontys aukštojoje mokykloje, su kuria Klaipėdos universitetas užmezgė ryšius, bet ir garsiojoje trombonininkų Mekoje – Roterdamo konservatorijos (aukštoji mokykla) trombonų klasėje bei dalyvauti klasikinio ir džiazo studijų paskaitose, ansamblių repeticijose“, – džiaugėsi S.Sugintas.

Fontys (Fontys College of Visual and Performing Arts) įsikūrusi Tilburgo senamiestyje. Be tradicinių specialybių – dirigavimo, šokio meno, dailės, architektūros ir kitų, Fontys aukštojoje mokykloje įkurtas Rokakademijos fakultetas. Jis ypatingas net Vakarų Europos aukštųjų mokyklų kontekste. Jame studijuojama pagal retai kitur siūlomas, profesionaliai parengtas studijų programas. „Nenuostabu, kad šiame fakultete mokosi ypač daug studentų iš užsienio. Lietuvoje, o ir Baltijos šalyse, tokios krypties studijų apskritai nėra. Rockademijoje išsamiai analizuojama šio muzikos stiliaus atlikimo istorija, veikia daugybė įvairių sudėčių ansamblių, puikių šiuolaikinių įrašų studijų“, – pasakojo muzikantas.

„Seniai žinome apie aukštą Olandijos aukštųjų mokyklų džiazo muzikos studentų ir pedagogų pasirengimo lygį. Tuo dar kartą teko pačiam įsitikinti muzikuojant studentų bigbende, kurio repeticija vyko miesto džiazo klube “Paradoksas“. Įdomu, kad mokydamiesi naują kūrinį studentai iš pradžių dainuoja to kūrinio ritmą, o tik po to groja instrumentu“, – dalinosi įspūdžiais S.Sugintas.

Pirmam prisistatymui svečioje šalyje – ArtEZ Conservatorium salėje jis paruošė reprezentacinę lietuvių kompozitorių kūrinių trombonui solo bei su fortepijonu programą. Joje – T.Adomavičiaus „Monologas“, B.Dvariono „Tema ir variacijos“, M.K.Čiurlionio „Preliudas“ir kiti kūriniai.

„Šį rečitalį teko groti su pianistu Rolandu Albersu, susitikus su juo tik 50 minučių prieš koncertą!“, – prisiminė klaipėdietis trombonininkas. Po, pasak klausytojų, sėkmingo pasirodymo jis vedė meistriškumo kursus, o pranešime supažindino su Klaipėdos universiteto Pučiamųjų katedros mokymo programomis bei jų taikymu. Renginyje dalyvavo ne tik trombono, bet ir trimito studentai ir pedagogai.

Docento S.Suginto teigimu, Olandijoje užmegzti ryšiai Klaipėdos universiteto studentams atveria puikias galimybes išvykti trumpalaikėms studijoms.