Knyga apie menininką Klaipėdoje – retenybė

Kristina Jokubavičienė

Šį rudenį Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje buvo pristatytas tapytojo Algimanto Jusionio kūrybos albumas.

Albumas išleistas 1000 egz. tiražu. „Aš tarnauju spalvai. Kalbu ir groju spalvomis. Rašau spalvomis. Skaitykite mane…” – rašė A.Jusionis savo dienoraštyje. Jo paveikslą „Mingės kaime”(2003) knygoje lydi tapytojo žodžiai: “Labai noriu į laukus su drobe ant peties. Nesvarbu, kas išeis. Svarbu gyventi tapant.” Nuotraukos iš albumo „Algimantas Jusionis. Kai tapau – aš gyvenu”.

Leidinio pavadinimui iš tapytojo dienoraščio paimta frazė, kaip niekas kitas taikliai nusakanti menininko gyvenimo ir kūrybos prasmę: „Kai tapau – aš gyvenu“. Ji ypač simboliškai ir skaudžiai skamba šiandien, kai A.Jusionio jau treji meti nebėra tarp mūsų. Ir knygos pristatymo vakaras, ir jo metu surengta tapytojo darbų paroda buvo pažymėti skaidria liūdesio ir vilties aura.

Knyga apie A.Jusionį (Algimantas Jusionis. Kai tapau – aš gyvenu. Sudarytojai Kristina Jokubavičienė, Violeta Jusionienė, Klaipėda: S.Jokužio leidykla-spaustuvė, 2006, 148 psl. su spalvotomis paveikslų reprodukcijomis) papildo kol kas neilgą leidinių, skirtų šiuolaikinei Klaipėdos dailei ir dailininkams, sąrašą.

Turime nedaug

Neminint grupinėms ir jubiliejinėms, individualioms parodoms leidžiamų lankstinių, bukletų ar nedidelės apimties katalogų, reprezentacinių, išsamesnių leidinių apie Klaipėdos dailę turime nedaug. Atskaitos tašku galėtų būti 1990-aisiais išleistas katalogas „Pajūrio krašto dailininkai“, kuriame tilpo trumpos beveik visų tuo metu Vakarų Lietuvos regione gyvenusių ir kūrusių dailininkų (ir ne tik Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narių) biogramos bei kelių kūrinių nespalvotos reprodukcijos. Nespalvotas, išspausdintas ant prastoko popieriaus jis buvo svarbus kaip pirmas Nepriklausomybės metų dailės leidinys Klaipėdoje.

1997-aisiais LDS Klaipėdos skyrius pradėjo leisti dailės albumų seriją „Klaipėdos dailė“. Serijos iniciatorius buvo tapytojas Algimantas Jusionis, tuo metu vadovavęs LDS Klaipėdos skyriui. Suprantama, kad pirmasis leidinys buvo skirtas tapybai – „Tapyba“. Po metų buvo išleista „Grafika“ (1998), 2000-aisiais pasirodė „Taikomoji dailė“. Šiuo metu baigiama rengti ketvirtoji, paskutinė serijos knyga, skirta skulptūrai, ją numatoma išleisti 2007-ųjų pradžioje.

Tai spalvoti, su kokybiškomis kūrinių reprodukcijomis leidiniai, informaciniu ir vaizdiniu aspektu pakankamai išsamiai reziumuojantys dailės situaciją regione XX a. pab. – XXI pr. Jie vertintini kaip ypač svarbi ir reikšminga LDS Klaipėdos skyriaus iniciatyva. Šią leidinių seriją savotiškai papildo ir pratęsia retrospektyvinės, ilgalaikės parodos „Trys Klaipėdos dailės dešimtmečiai“, veikiančios LDM Prano Domšaičio galerijoje, katalogas (2004).

Svarbūs dokumentai

Dailės leidinių, skirtų vieno dailininko kūrybai, pradžia buvo grafikės Aldonos Kliševičienės (1946–2004) piešinių reprodukcijų aplankas (2003), atrodo, jau tapęs retenybe. Jame publikuoti subtilūs, klasikinės dvasios dailininkės piešiniai grafitu.

Plataus rezonanso ir aptarimų miesto dailės sluoksniuose sulaukė leidinys „Angelina Banytė“, pasirodęs 2004-aisiais. Tai pirmas taip gausiai iliustruotas, artėjantis link monografinio, vienam dailininkui skirtas leidinys. Ažvelgiantis visas universalios kūrėjos kūrybos sritis, jis tapo savotišku pavyzdžiu, vienu iš galimų leidinio apie dailininko kūrybą variantų. A.Banytės albume turėjo prasmę atskirų jos tapybos darbų fragmentavimas, išdidintų paveikslo detalių pakartojimas, savotiškas multiplikavimas. Tai vizualiniu ir informaciniu aspektu vertinga knyga, daugiau ar mažiau išsamiai dokumentuojanti parodas, bibliografiją ir svarbesnius monumentaliosios tapybos kūrinius. Žinant, koks nenuspėjamas likimas pastaraisiais dešimtmečiais gali laukti monumentaliosios dailės kūrinių viešosiose erdvėse, toks dokumentavimas tampa dar reikšmingesnis.

Labai brangūs

Kalbėdami apie dailės leidinius, neturime pamiršti, kad kalbame ne tik apie leidinio parengimo kokybę: tai tiesiogine prasme labai brangūs leidiniai.

Jie reikalauja geros poligrafinės kokybės ir gerų medžiagų. Tai ne madingas žurnalas ar kultinė grožio knyga, kurie visada ras pirkėją.

Kuo aukštesnė meno leidinio kokybė, tuo jo kaina didesnė. Todėl, leidžiant meno leidinius, visada iškyla rėmėjo ir pirkėjo problema.

Dažnas, norintis turėti savo lentynoje knygas apie Klaipėdos menininkus, kažin ar gali sau tai leisti.

Antra vertus, džiugu, kad atsiranda rėmėjų, kurie suvokia meno ir leidinių apie meną svarbą. Be privačių asmenų, institucijų ar firmų paramos neturėtume nė vieno svaresnio leidinio.

A.Jusionio albumas išsiskiria

Iš visų iki šiol mūsuose pasirodžiusių dailės leidinių, A.Jusionio kūrybos albumas išsiskiria apimtimi, poligrafijos kokybe.

Dailininko paveikslų reprodukcijas papildo fragmentai iš jo dienoraščių. Tapytojo A.Jusionio dienoraščiai, manau, yra verti atskiros knygos. Autentiški užrašai, bylojantys apie kūrėjo sielos gelmes, sudėtingą kūrybos procesą, jo „duobes“ ir pakilimus, pateikti nuosekliai, diena po dienos, atsiskleistų ne tik literatūriniu aspektu.

Leidžiant šį albumą, atliktas tikrai didžiulis darbas. Pradėtas rengti praėjus vos keliems mėnesiams po netikėtos tapytojo mirties (2003), jis pareikalavo dvejų metų ilgo ir kruopštaus darbo, taip pat lėšų paieškų.

Tačiau visos pastangos buvo to vertos, o leidinio rėmėjai, išvardyti jo tituliniame puslapyje ir knygos pabaigoje, gali pelnytai didžiuotis.

…Ir skambėjo, ir žėrėjo vario dūdos

Danguolė Rimšienė

Į gražią ir prasmingą muzikos šventę didelį savo draugų ir gerbėjų būrį lapkričio 7-ąją Klaipėdos koncertų salėje pakvietė vienintelis Lietuvoje šventęs 20-ies metų kūrybinės veiklos sukaktį Klaipėdos brass kvintetas.

Klaipėdos brass kvinteto jubiliejiniame koncerte kartu žaviai pasirodė operos solistė D.Kužmarskytė. Vytauto Liaudanskio nuotrauka

Per 20 metų

Per du dešimtmečius penkių artistų grojama vario muzika tapo ryškiu akcentu miesto renginiuose, suteikdama jiems šventiškumo, iškilmingumo, pakeldama nuotaiką miestelėnams.

Brass kvintete kartu muzikuoja V.Bružas (trimitas, jis ir vadovas), A.Maknavičius (trimitas), A.Ulteravičius (valtorna), S.Sugintas (trombonas), J.Dargis (tūba).

Ansamblis – ne tik aktyvus Klaipėdos muzikinio gyvenimo dalyvis, jis daug koncertuoja ir šalyje. Tai koncertų ciklai krašto muzikos mokyklose, pasirodymai įvairiuose festivaliuose. Jo daugsyk klausėsi Vokietijos, Danijos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos melomanai.

Kvintetas ne kartą tapo prestižinių tarptautinių konkursų laureatu bei diplomantu. Sukauptas solidus repertuaras: pagrota arti 400 kūrinių nuo Renesanso iki XX a. autorių, džiazo kompozicijų.

Kiekvienas ansamblio dalyvis yra tikras savo instrumento profesionalas, o kartu jie žavi artistišku muzikavimu, lengva technika, garso kultūra, tembrų įvairove, ryškiais dinaminiais niuansais, lanksčia frazuote, ypatingu susiklausymu.

Programoje – įvairovė

Jubiliejinio koncerto programoje buvo atlikti skirtingo laikotarpio ir stiliaus kūriniai.

Raiškia interpretacija išsiskyrė trys kontrastingi T.Susato “Renesanso šokiai”. Žaismingai nuskambėjo J.S.Bacho ,,The Badinerie” (aranžuota V.Nemaniūno). Malonu buvo klausytis laisvo, švelnaus ir šviesaus muzikavimo.

Ne vieną programą kolektyvo nariai yra parengę su įvairiais solistais.

Ir šventiniame koncerte kartu su ansambliu dainavo D.Kužmarskytė. Dž.Rosinio ,,Rozinos kavatinoje” iš operos ,,Sevilijos kirpėjas“ grakštūs ir skaidrūs vokalistės pasažai puikiai derėjo su subtiliu ir lengvu varinių pritarimu, suteikusiu šiam kūriniui naujų spalvų.

Laisvai besiliejančiu skambesiu žavėjo dainininkės ir kvinteto atlikta V.Chiaros ,,La spagnola“

(aranžuota R.Giedraičio).

Solisto prof. V.Tetensko (birbynė) su ansambliu pagrota Klaipėdos kompozitoriaus A.Remesos ,,Melodija” išsiskyrė jautria kantilena, subtilia frazuote.

Ne vieną kūrinį kvintetui dedikavo uostamiesčio kompozitoriai. Jubiliejinio koncerto metu išgirdome R.Šileikos kūrinį ,,Vario graviūra“, pasižymintį ritmikos ir nuotaikų kaita, pabrėžtiniu artikuliacijos aštrumu.

Stilingai, įtaigiai ir sarkastiškai nuskambėjo D.Šostakovičiaus ,,Satyrinis šokis“.

Pirmosios koncerto dalies pabaigoje išgirdome T.Monko ir K.Viljamso bliuzą ,,Round Midnight“ir J.Horovitso trijų dalių “Musik-hall” siuitą, kuri buvo atlikta pabrėžiant dinamikos kaitą, aštrų ritmą, griežtą ir karingą trimitų partiją.

Žėri profesionalumu

Antrojoje koncerto dalyje klaipėdiečiai muzikavo kartu su savo senais bičiuliais iš Vilniaus – sostinės Vario kvintetu. Koncertą vainikavo pakiliai ir efektingai kartu jų atlikti kūriniai – nedažnai scenoje gali išvysti tokį būrį talentingų, žėrinčių profesionalumu artistų.

Viso koncerto metu vyravo pakili, šventiška ir jauki nuotaika. Ją kūrė ne tik muzikantai, bet ir šilti, įtaigūs koncerto vedėjos muzikologės L.Sugintienės komentarai, pagyvinti nuotraukomis iš kvinteto gyvenimo.

Ir Klaipėdos vicemerė A.Daujotienė, ir gausus būrys sveikintojų jubiliatams išsakė daug gražių žodžių, linkėdami neprarasti kūrybinės ugnelės, kad miestas galėtų didžiuotis turįs į trečią dešimtį įkopusį varinių pučiamųjų kvintetą.

Iš visų sveikinimų išsiskyrė seniausios Lietuvoje Rietavo vaikų muzikos mokyklos pučiamųjų orkestro, vadovaujamo A.Jankausko, jubiliatams smagiai pagrotas maršas. Galbūt šie vaikai ateityje taps tokių pat aukštumų pasiekusiais muzikantais. Stiebtis tikrai yra į ką.

„Auksinio disko” laurai

Iškart po jubiliejinio koncerto Klaipėdos brass kvintetas dalyvavo “Didžiajame muzikų žygyje per Lietuvą”. Lapkričio 11-ąją jis šauniai pasirodė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje vykusiame koncerte-maratone, o lapkričio 19-ąją – jubiliejinėje 10-ojoje Lietuvos muzikų šventėje “Didysis muzikų paradas – 2006” Vilniuje.

“Didžiajame muzikų parade” uostamiesčio Brass kvintetas grojo jau trečią kartą. Prieš 10 metų jis parade sostinėje grojo primąsyk, pernai buvo pakviestas antrąkart, šiemet trečiasis pasirodymas buvo lemtingas – jis tapo “Auksinio disko” laureatu.

Šiemet 70-metį švenčianti Lietuvos muzikų sąjunga ir UAB “Baltic Optical Disc” dar 2001-aisiais įsteigė “Auksinio disko” prizą – skulptūrinę kompoziciją ir specialų laureatų CD, skirtą geriausiems metų atlikėjams. Šiemet jais paskelbti Algirdas Budrys (klarnetas), Irena Zelenkauskaitė (sopranas), Kauno bigbendas ir Klaipėdos brass kvintetas. Tai vienintelis iki šiol uostamiesčio kolektyvas, gavęs šį apdovanojimą.

Pianistės rečitalis sukėlė susidomėjimą

Daiva Kšanienė

Uostamiesčio pianistai nedažnai džiugina klausytojus klasikinės fortepijoninės muzikos koncertais. Todėl lapkričio 8-ąją įvykęs Klaipėdos universiteto docentės Tatjanos Romaškinos rečitalis sukėlė didelį susidomėjimą.

Klaipėdos pianistė T.Romaškina koncertuoja jau tris dešimtmečius. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Kūrybinės veiklos 30-mečiui

Klaipėdos universiteto koncertų salė buvo pilnutėlė. Tą vakarą viena ryškiausių Klaipėdos pianisčių T.Romaškina pažymėjo savo kūrybinės koncertinės veiklos 30-metį.

Renginys išsiskyrė sumanymo originalumu; jame atsispindėjo įvairialypė pianistės veikla.

Koncertą sudarė tarsi keturios dalys, kurių pirmojoje T.Romaškina pasirodė kaip solistė, antrojoje – kaip pedagogė (skambino jos dabartiniai ir buvę mokiniai bei studentai), trečiojoje – koncertmeisterė, ketvirtojoje – ansamblio dalyvė.

Įspūdingas solo

Solinėje dalyje T.Romaškina skambino kompozitorių romantikų kūrinius. Įspūdingai skambėjo A.Skriabino trys etiudai op. 8, F.Šuberto-F.Listo Barkarolė, F.Šopeno Polonezas As-dur op. 53.

Juos atliekant atsiskleidė atlikėjos pianistinės technikos galia, meninio mąstymo branda bei įtikinama dramaturginė plėtotė,

t. y. bruožai, padėję patraukliai perteikti šių kompozicijų esmę, vidinę prasmę. Turtinga A.Skriabino ir F.Šuberto-F.Listo kompozicijų dinaminės gradacijos amplitudė, raiškūs niuansai, atlikimo disciplinuotumas suteikė jų interpretacijai laisvumo, net spontaniškumo.

Subtilesnių M. K.Čiurlionio bei F.Šopeno kūrinių (preliudų, valso) skambesyje norėjosi kiek švelnesnio garso.

Gali didžiuotis mokiniais

Ilgametis T.Romaškinos pedagoginis darbas paženklintas didelėmis sėkmėmis. Jos dabartiniai ir buvę studentai bei mokiniai yra daugelio tarptautinių konkursų laureatai ar diplomantai Lietuvoje, Latvijoje, Suomijoje, Danijoje, Italijoje.

Pagirtinai koncerte pasirodė J.Arutiunova, paskambinusi S.Rachmaninovo Preliudą g-moll op. 23, J.Brun, atlikusi F.Šopeno Noktiurną b-moll op. 9, nr. 1 bei dar tik moksleivės D.Stankevičiūtė ir A.Šileikaitė, dviem fortepijonais paskambinusios fragmentą iš D.Šostakovičiaus muzikos V.Šekspyro dramai “Hamletas”.

Koncerte dalyvavusi solistė G.Zeicaitė (sopranas) turtingo tembro balsu, gražia kantilena padainavo Dž.Rosinio vokalinį ciklą “Venecijos regata”. Fortepijono partiją sėkmingai atliko T.Romaškinos absolventė O.Petrova-Zelenskaja.

Įdomi ansamblistė

T.Romaškina koncerte pasirodė ir kaip įdomi ansamblistė. Ji jautriai ir raiškiai akompanavo solistės V.Vadoklienės dainuojamoms keturioms vokalinėms kompozicijoms – A.Kačanausko “Rudenio arimuos” (žodžiai S.Nėries), J.Gruodžio harmonizuotai lietuvių liaudies dainai “Aš anyta”, S.Rachmaninovo “Kaip man skaudu” (žodžiai G.Galinos) ir “Netikėk manimi, drauge” (žodžiai A.Tolstojaus).

Šį muzikos mėgėjams įsimintiną vakarą efektingai, akcentuodamas svarbiausius dramaturginius momentus, užbaigė J.Domarko “Capriccio” dviem fortepijonams, kurį atliko T.Romaškina ir I.Maknavičienė.

Po koncerto daug šiltų sveikinimo ir padėkos žodžių pasakė kolegos, bičiuliai, artimieji, visuomeninės organizacijos “Muzikos svetainė” atstovai, Rusijos Federacijos generalinis konsulas Klaipėdoje, linkėdami pianistei, pedagogei, ansamblių dalyvei T.Romaškinai tolimesnio sėkmingo ir prasmingo meninio gyvenimo.

Giesmė gamtai ir dar kai kas

Iš pirmoje dalyje skambėjusių kompozicijų atmintyje išliko „Kelio angelų“ chaotiška, kieta energija, „Aš skrendu“ garsinės plačios erdvės, „Aš ir tyla“ kontrastiški minčių virsmai. Čia svarbesnė buvo ne improvizacija, o aiški, net, sakyčiau, geležinė struktūra.

Retai išgirsi tokį gryną, „nesupopsintą” džiazą, kokį grojo H.Teksjė kvintetas iš Prancūzijos: saksofonininkas S.Teksjė, pianistė A.Simonian, gitaristas M.Kodja, legendinis kontrabosininkas H.Teksjė ir perkusininkas K.Margetis. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

Jei po šių kūrinių dar kas ir galėjo abejoti muzikantų profesionalumu, tai po antros dalies, atliktos tradicinio džiazo stiliumi, tokių turbūt neliko. Retai išgirsi tokį gryną, „nesupopsintą” džiazą. Taip ir regiu meistriškas klarneto ir gitaros improvizacijas, K.Margečio nepaprasto intensyvumo, viršijančio žmogaus fizinių galimybių ribas, ritminių schemų kaskadas, arba kaip H.Teksjė su giliu įsijautimu ir meile užkabina kiekvieną stygą – toks senas ir palinkęs, ir dieviškai gražus…

Pagerbė premjera

Festivalis klaipėdiečius pagerbė J.Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Nepasiekiamas horizontas“ apie smuikininką Raimundą Katilių premjera. Nerijaus Jankausko nuotrauka Baigiamajame festivalio koncerte pasirodė viešnios iš Islandijos – violončelininkė B.H.Gylfadotir ir pianistė S.B.Ragnarsdotir. Violončelininkas P.Jacunskas visus sužavėjo meistriškumu.

Festivalio naujiena – Jono Urbonavičiaus dokumentinio filmo „Nepasiekiamas horizontas”, skirto smuikininkui Raimundui Katiliui (1947-2000) atminti, premjera. Klaipėdiečiai turėjo jaustis pagerbti.

Muzikologė Vytautė Markeliūnienė (filmo konsultantė) ir prodiuseris Rimvydas Markeliūnas akcentavo didžio muziko reikšmę Lietuvos kultūrai, nenutrūkstantį jo asmenybės poveikį ir šiomis dienomis.

Filmo struktūra gana tradicinė. Jis sudarytas iš smuikininką pažinojusių atlikėjų, muzikologų, kompozitorių interviu, intarpuose skambėjo įvairiais kūrybinės biografijos laikotarpiais atliktų kūrinių įrašų fragmentai.

Ypač įsiminė R.Katiliaus mintis, kad „bet kokia kūrybinė profesija yra kaip nepasiekiamas horizontas. Jei tik jį pasieksi – viskas baigta.”

Man pritrūko pačių artimiausių žmonių pasisakymų, beveik visai nutylėti vaikystės ir studijų M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje metai.

Gaila, bet „Alternatyvos“ rengėjams į Klaipėdą nepavyko atvežti Vilniuje skambėjusio ir daug pagyrimų susilaukusio kito projekto. Jo atlikėjai – berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas” ir Lietuvos jungtinis jaunimo orkestras, dalyvaujant ir S.Šimkaus konservatorijos bei E.Balsio menų gimnazijos moksleiviams (dirigentas Robertas Šervenikas). Tikėkimės, kad jį išgirsime ateityje.

Įspūdinga pabaiga

„Alternatyvoje – 2006. Gamta “ pirmąsyk skambėjo savo instrumentų virtuozų smuikininko M.Švėgždos von Bekerio ir klarnetininko A.Budrio duetas. Jaunųjų talentų pasirodyme obojininkas V.Palėjus ir smuikininkė M.Serapinaitė grojo su „Camerata Klaipėda“ orkestru. Vytauto Liaudanskio nuotraukos

Nepaprastai sudėtingas ir visoks – gilus, jausmingas, žavingas ir virtuoziškas nusisekė paskutinis festivalio koncertas.

Stebino Klaipėdos klausytojų sugebėjimas išklausyti ilgiausias muzikines drobes, nes skambėjo net trys kamerinės sonatos (S.Prokofjevo c-moll, op.119, K.Debiusi d-moll, J.Bramso e-moll), du dvigubi koncertai (K.Stamico B-dur, J.S.Bacho c-moll), o kur dar visa kita… Galėjome išgirsti ir palyginti įvairiausias kamerinio ir koncertinio muzikavimo spalvas, tik pradedančius ir jau toli pažengusius atlikėjus – tikra muzikos šventė – festivalis.

Finaliniame vakare muzikavo Martynas Švėgžda von Bekeris (smuikas), Algimantas Budrys (klarnetas), Miglė Serapinaitė (smuikas), Indrė Baikštytė (fortepijonas), Povilas Jacunskas (violončelė), Viktoras Palėjus (obojus), orkestras „Camerata Klaipėda“ (vadovas Vilhelmas Čepinskis) ir viešnios iš Islandijos Steinun Birna Ragnarsdotir (fortepijonas), Brindis Hala Gylfadotir (violončelė).

Įspūdingu jų koncertu baigėsi 5-asis alternatyvus klasikinis muzikos festivalis „Alternatyva – 2006“, dedikuotas gamtai. Gal šiek tiek eklektiškas, bet įdomus. Pirmąsyk M.Švėgždos von Bekerio surengtas Klaipėdoje (ankstesni „Alternatyvos” festivaliai vyko Vilniuje). Pirmąkart vykęs ne pavasarį, o vėlų rudenį.

Lankėsi trombonininkų Mekoje Olandijoje

S.Sugintas trombonu groja daugiau nei tris dešimtmečius.

Po net ketverius metus užtrukusio derinimo šiemet rudenį Klaipėdos universiteto docentui trombonininkui Steponui Sugintui pagaliau pavyko pagal Erasmus dėstytojų mainų programą pabuvoti Olandijoje – šalyje, turinčioje senas atlikimo pučiamaisiais instrumentais tradicijas.

Šios šalies trombonininkų mokykla šiuo metu, S.Suginto nuomone, yra pati pažangiausia Europoje. Apie tai liudija ir daug studentų jos aukštosiose mokyklose iš viso pasaulio, nors ne ES nariams mokslas yra gana brangus. „Jau prieš išvykdamas suderinau galimybes apsilankyti ne tik Tilburgo Fontys aukštojoje mokykloje, su kuria Klaipėdos universitetas užmezgė ryšius, bet ir garsiojoje trombonininkų Mekoje – Roterdamo konservatorijos (aukštoji mokykla) trombonų klasėje bei dalyvauti klasikinio ir džiazo studijų paskaitose, ansamblių repeticijose“, – džiaugėsi S.Sugintas.

Fontys (Fontys College of Visual and Performing Arts) įsikūrusi Tilburgo senamiestyje. Be tradicinių specialybių – dirigavimo, šokio meno, dailės, architektūros ir kitų, Fontys aukštojoje mokykloje įkurtas Rokakademijos fakultetas. Jis ypatingas net Vakarų Europos aukštųjų mokyklų kontekste. Jame studijuojama pagal retai kitur siūlomas, profesionaliai parengtas studijų programas. „Nenuostabu, kad šiame fakultete mokosi ypač daug studentų iš užsienio. Lietuvoje, o ir Baltijos šalyse, tokios krypties studijų apskritai nėra. Rockademijoje išsamiai analizuojama šio muzikos stiliaus atlikimo istorija, veikia daugybė įvairių sudėčių ansamblių, puikių šiuolaikinių įrašų studijų“, – pasakojo muzikantas.

„Seniai žinome apie aukštą Olandijos aukštųjų mokyklų džiazo muzikos studentų ir pedagogų pasirengimo lygį. Tuo dar kartą teko pačiam įsitikinti muzikuojant studentų bigbende, kurio repeticija vyko miesto džiazo klube “Paradoksas“. Įdomu, kad mokydamiesi naują kūrinį studentai iš pradžių dainuoja to kūrinio ritmą, o tik po to groja instrumentu“, – dalinosi įspūdžiais S.Sugintas.

Pirmam prisistatymui svečioje šalyje – ArtEZ Conservatorium salėje jis paruošė reprezentacinę lietuvių kompozitorių kūrinių trombonui solo bei su fortepijonu programą. Joje – T.Adomavičiaus „Monologas“, B.Dvariono „Tema ir variacijos“, M.K.Čiurlionio „Preliudas“ir kiti kūriniai.

„Šį rečitalį teko groti su pianistu Rolandu Albersu, susitikus su juo tik 50 minučių prieš koncertą!“, – prisiminė klaipėdietis trombonininkas. Po, pasak klausytojų, sėkmingo pasirodymo jis vedė meistriškumo kursus, o pranešime supažindino su Klaipėdos universiteto Pučiamųjų katedros mokymo programomis bei jų taikymu. Renginyje dalyvavo ne tik trombono, bet ir trimito studentai ir pedagogai.

Docento S.Suginto teigimu, Olandijoje užmegzti ryšiai Klaipėdos universiteto studentams atveria puikias galimybes išvykti trumpalaikėms studijoms.

Prano Domšaičio keliais Alpių papėdėse

Kristina Jokubavičienė

LDM Prano Domšaičio galerijos direktorė, menotyrininkė

Šiemet rudenį teko lankytis Austrijoje – Forarlbergo žemėje, Zulce ir Riotise, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo radęs prieglobstį tapytojas Pranas Domšaitis. Ten pasisekė sutikti žmonių, kurie dar prisimena dailininką, pamatyti, dokumentuoti išlikusius jo paveikslus ir žymiai papildyti kūrybinio palikimo sąrašą.

E.Pfafštaler su vyru dar šiek tiek prisimena tapytoją P.Domšaitį, Antrojo pasaulinio karo metais gyvenusį jų kaimelyje. Zulco seniūnijos sekretorius K.Frikas, ponia L.Cetler iš Riotiso ir P.Domšaičio galerijos Klaipėdoje direktorė K.Jokubavičienė norėtų Austrijoje surengti P.Domšaičio kūrinių parodą. Rytas Forarlberge. P.Domšaičio „Beržai“ – ponios L.Cetler nuosavybė.

Aplinkybių blaškomas

Tapytojo Prano Domšaičio gyvenimo kelias buvo gana sudėtingas: jis vingiavo nuo mažo Kropynų kaimelio Rytprūsiuose (dab. Gajevas, Kaliningrado sr.) iki Gerosios vilties kyšulio prie Keiptauno Pietų Afrikoje. Šiame ilgame kelyje buvo daugybė sustojimų, ilgesnių ar trumpesnių, kuriuos lėmė ne tiek nerami menininko siela, kiek XX amžiaus kataklizmai: Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Taip, aplinkybių blaškomas, P.Domšaitis dar Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš bombarduojamo Berlyno į kiek ramesnę Austriją.

Pirmiausia jis apsigyveno Karintijos žemėje, Ego kaimelyje prie gražaus ir vaizdingo Fakerio ežero. Bent keletas Fakerio ežero peizažų, eksponuojamų Prano Domšaičio galerijoje, patvirtina šį faktą.

Artėjant karo pabaigai, gyvenimas pietinėje Austrijos dalyje darėsi vis neramesnis ir dailininkas buvo priverstas keltis į naują vietą. 1943-iaisiais P.Domšaitis atvyko į Forarlbergo žemę, esančią Austrijos vakaruose prie Bodeno ežero, ir apsigyveno mažame Riotiso kaimelyje.

Riotisas ir greta jo esantis Zulcas tapo paskutiniu dailininko prieglobsčiu Europoje: iš čia 1949-aisiais jis su žmona išvyko į Pietų Afriką.

Galerijos ekspozicijoje turime bent kelis peizažus, kuriuose nutapyti šių kaimų vaizdai.

Aptiko pėdsakus

Šv. Martyno bažnyčia Riotise tebestovi visai tokia pati, kaip P.Domšaičio paveiksluose. Riotiso kaimelis, kurio motyvų irgi galima rasti P.Domšaičio tapyboje, dabar labiau panašus į pasiturintį didmiesčio priemiestį. Kristinos Jokubavičienės nuotraukos

Prieš keletą metų užsimezgė LDM Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje kontaktai su Zulco seniūnija, kurioje suradome entuziastingą pagalbininką seniūnijos sekretorių Karlą Friką. Jis pradėjo domėtis pokaryje kaime gyvenusiu dailininku.

Išaiškėjo, kad bent keletas žmonių turi P.Domšaičio paveikslų ir šiek tiek prisimena patį tapytoją. Taip prasidėjo paieškų ir informacijos rinkimo laikotarpis.

Šiemet rudenį turėjau progą nuvykti į Forarlbergą, aplankyti Zulcą ir Riotisą, dokumentuoti ten ir aplinkinėse gyvenvietėse esančius P. Domšaičio paveikslus bei užrašyti liudininkų prisiminimus.

Bregenco (Forarlbergo žemės sostinė) ir Feldkircho archyvuose ieškojau dokumentų apie P.Domšaitį ir lietuvių dailininkus emigrantus, 1944-aisiais iš okupuotos Lietuvos pasitraukusius į Austriją.

„Tolerancijos Eldorade“

Forarlbergas, mažiausia federalinė Austrijos žemė, dažnai vadinamas „Auksiniais vakarais“. Tai savotiškas trikampis, kuriame susitinka kelios šalys: Vokietija, Austrija, Šveicarija, Lichtenšteinas, o pietuose – ir Italija.

Antrojo pasaulinio karo metais Forarlbergas, palyginti su kitais šalies regionais, patyrė sąlygiškai nedidelius nuostolius; buvo sugriauta mažiau pastatų, pramoninių objektų. Taip pat jį aplenkė didieji karo pabėgėlių srautai.

Pasibaigus karui, prancūzų zona, kuriai, be Forarlbergo, priklausė ir dalis pietvakarinės Vokietijos, greitai gavo „Tolerancijos Eldorado“ pravardę. Jei amerikiečių ir britų zonose karo pabėgėliai turėjo daugiausia gyventi perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose, prancūzų zonoje jiems buvo leista apsistoti pas gyventojus. Tad P.Domšaitis, kaip ir kiti emigrantai (dailininkai T.Valius, Vl.Meškėnas, P.Augius ir kiti), nuomojosi butus įvairiuose Forarlbergo miestuose.

Apgyvendintas tankiai

Forarlbergas pasitiko visai ne rudeniškas: saulėtos, iki 25 laipsnių šilumos dienos, žydinčios gėlės, vos gelstantys medžių lapai. Net ir šiame krašte tai buvo spalio pabaigai neįprastai šilti orai.

Svarbiausios Forarlbergo gyvenvietės tęsiasi nuo Bregenco į pietus, iki pat Montafono kalnų. Iš rytų pusės – austriškųjų Alpių grandinė, vakaruose – jau Šveicarijos kalnų viršūnės.

Slėnis tarp dviejų kalnų grandinių apgyvendintas labai tankiai, panaudota kiekviena žemės pėda. Kartais sunku atsekti ribas, kur baigiasi viena gyvenvietė ir prasideda kita. Zulco ir Riotiso gyventojai juokauja: kai kaimietis melžia karvę, tai jos ragai gali būti Zulce, o uodega – Riotise.

Puoselėja tradicijas

Ir pati kaimo sąvoka labai sąlygiška: jei ne rytais ar vakare pasklindantis sveikas mėšlo kvapas (laikomi arkliai, avys, karvės), Riotiso, Zulco, Rankvailio, Batčunso, Muntlikso ar Viktorsbergo kaimeliai labiau panašūs į pasiturinčius mūsų didmiesčių priemiesčius.

Tik pas austrus aplinka žymiai tvarkingesnė: kruopščiai prižiūrimos vejos, daug dekoratyvinių augalų, visa tai telpa dažnai visai mažame žemės sklypelyje.

Labai gerbiamos ir palaikomos senosios architektūros tradicijos, kurioms būdinga medžio ir mūro dermė, medžio detalių dekoras. Neleidžiama statyti aukštesnių nei trijų aukštų (tradicinis austriško kaimo namas) pastatų. Ypač įspūdingai ir dekoratyviai atrodo seni namai, kurių sienos dengtos figūrinėmis medinėmis malksnomis.

Stebino nuoširdumas

Bendraujant nuolat stebino žmonių nuoširdumas, mandagumas ir sveikas humoro jausmas, nors patys gyventojai sako, kad iš Vienos atvykusieji vadina juos paniurėliais.

Forarlberge kalbama vadinamuoju alemanišku dialektu, kurį suprasti, ypač kai žodžiai beriami greitakalbe, reikia pastangų. Tradicinio katalikiškam kraštui pasisveikinimo „Grius Got“ sulauksi net iš vaikų ir paauglių, o pačiam nepasveikinti vyresnio būtų labai nemandagu. Taip pat draugiškai sveikina vieni kitus žygeiviai kalnų takeliuose. Per perėjas ne tik kaimeliuose, bet ir Bregence ar didžiausiame žemės mieste Dornbirne, gali eiti užsimerkęs, vairuotojas nešvilps tau prieš nosį, o kantriai lauks, kol apsispręsi, į kurią pusę turi traukti…

Mainais už maistą

Zulce, Riotise ir Rankvailyje yra išlikę per trisdešimt P. Domšaičio paveikslų, daugiausia gėlių natiurmortų. Taigi juos dokumentavus, žinomų dailininko kūrinių sąrašas ženkliai pasipildė.

Dauguma paveikslų anuomet buvo įsigyti iš paties dailininko mainais už maisto produktus, nors keletas savininkų pirko kūrinius Rankvailio ar Feldkircho antikvariatuose.

Ir mano buvimo metu Feldkircho antikvariate kabėjo vienas P.Domšaičio paveikslas – „Beržų alėja“, labai panašus į galerijoje Klaipėdoje eksponuojamą peizažą. Zulco seniūnija rimtai svarsto jo įsigijimo galimybę.

Prisiminimai – fragmentiški

Atsiminimai apie dailininką, deja, fragmentiški: visi, su kuriais kalbėjausi, pokaryje buvo aštuonerių – dešimties metų vaikai. Tačiau ponia Erika Pfafštaler prisiminė, kad P.Domšaitis ateidavo pas jos senelę gerti kavos ir obuolių vyno, o jos vyras čia pat vaizdingai pademonstravo, kaip P.Domšaitis su ant galvos užmaukšlinta skrybėle ir molbertu po pažastimi būdinga jam eisena traukia per kaimelį.

Visi sutaria dėl vieno: tai buvo ramus ir labai malonus, linkęs bendrauti žmogus, labai mėgęs kalbinti vaikus.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad žymiai geriau Riotise prisimenama P.Domšaičio gražuolė žmona dainininkė, tikra dama iš Berlyno, kuri rytais atvėrusi langą dainuodavo visam kaimui. E.Pfafštaler namuose P.Domšaitis nuomojosi dirbtuvę, o name kitoje gatvės pusėje – kambarį. Deja, abu namai rekonstruoti šeštojo dešimtmečio pradžioje, tad tik senos nuotraukos primena tuos laikus.

Susidomėjo ir austrai

Tačiau Riotiso šv. Martyno bažnyčia tebestovi visai tokia pati, kaip P.Domšaičio paveiksluose. Pavyko atsekti keletą kaimo motyvų, užfiksuotų paveiksluose, o kai kuriuos P.Domšaičio kolekcijoje Klaipėdoje esančius peizažus teks iš naujo atributuoti, nes juose nutapyti ne Forarlbergo, kaip iki tol buvo manyta, vaizdai.

Kiek žmonių, tiek istorijų. Smagu, kad žinia apie kažkur Klaipėdoje esančią P.Domšaičio galeriją, joje saugomus 528 paveikslus paskatino ir austrus kitaip pažvelgti į turimus kūrinius, juos naujai įvertinti, prisiminti dailininką.

Ponas Andrea Nachbauras, kurio tėvų namuose gyveno P.Domšaitis, su gailesčiu pasakojo, kad prieš keturis dešimtmečius rekonstruojant gyvenamąjį pastatą dalis likusių paveikslų buvo tiesiog išmesta.

Atvėrė archyvai

Vertingos medžiagos radau ir archyvuose: Feldkircho miesto archyve 1946-ųjų periodikoje skelbtus straipsnius apie dailininkų emigrantų parodą, kurioje dalyvavo ir P.Domšaitis. Pastatas, kuriame vyko paroda, tebestovi, jame, kaip ir prieš karą, veikia vaikų darželis. Bregence esančiame Forarlbergo krašto archyve periodikos skyriuje taip pat pavyko užtikti straipsnius apie kitą emigrantų dailės parodą (ji vyko 1947 m., pastatas Bregence, kiek rekonstruotas, išliko).

Tarp archyvinių dokumentų surasta iki tol visai nežinoma medžiaga apie P.Domšaičio ir kitų lietuvių dailininkų emigrantų gyvenimą pokariniame Forarlberge.

Svajoja apie parodą

Būnant ypatingo grožio vietose, dažnai klausi savęs, ar dar kada čia grįši. Planai, kuriuos puoselėja ponia Lidija Cetler iš Riotiso, nuteikia optimistiškai.

Ką tik tiksliai pagal istorinius šaltinius rekonstruotų svečių namų „Fraihofas“ (jie nepadarytų gėdos ir sostinei) savininkė turi net devynis P.Domšaičio paveikslus.

L.Cetler puoselėja mintį surinkti visus Forarlberge esančius dailininko kūrinius ir, papildžius juos darbais iš Prano Domšaičio galerijos, surengti Riotise parodą.

…O ko ši energinga moteris imasi, visada įgyvendina.

Giesmė gamtai ir dar kai kas

Danguolė Vilidaitė

Lapkričio 3-14 dienomis Klaipėdoje ir Vilniuje nuskambėjo 5-ojo muzikos festivalio „Alternatyva – 2006. Gamta” koncertai.

A.Miolerio grupė žavėjo virtuozišku įvairių instrumentų valdymu. Rytietiškas M.Stelas šokis papuošė grupės pasirodymą. Grupės vadovas švedas A.Mioleris grojo ne tik mandola, akordeonu, bet ir skalmėja, fleita, ragu. M.Sene dainavo senąsias Senegalo dainas.

Sudėliojus visus praėjusio renginio įspūdžius ir mintis, dabar jau galime svarstyti, koks gi jis buvo – deklaruojantis meilę gamtai, nekomercinis ir nediktuojantis madų (taip mano jo organizatoriai), paprastas, nepretenzingas ar gal kaip tik ieškantis ypatingo pripažinimo – juk turi vieną iš labiausiai angažuotų pavadinimų. O gal šiek tiek eklektiškas, bet įdomus?..

Virė „tautų katilas“

Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume savo gamybos krištoliniais „instrumentais“ muzikavo M.Deneuve iš Prancūzijos, jam pritardami šoko ir krykštavo delfinai. Prieš koncertą publiką „apšildė” gitaristas ir vokalistas J.B.Vailitas iš JAV.

Festivalio pradžioje koncertavo Ale Miolerio grupė iš Švedijos – nedidelė „tautų katilo“ visuomenė, atstovaujanti skirtingoms kultūrinėms tradicijoms: Ale Mioleris – Švedijai, Marija Stelas – Graikijai ir Švedijai, Mamadu Sene – Senegalui, Andersas Nygardsas – Švedijai ir Norvegijai, Sebastianas Dubė – Kanadai, Rafaelis Sidas Huizaras – Meksikai.

Stebino ne tik plati šių atlikėjų geografija, bet ir muzikavime jungiamų stilių įvairovė. Autentiškas dainavimas buvo įpinamas į rokui, kantri, džiazui ir popsui būdingas išraiškas, jam pritariama kitų tautų instrumentais, jų virtuoziškais pragrojimais – toks tipiškas world music modernizuotas folklorinis projektas.

Patiko senųjų Graikijos ir Senegalo dainų atlikimas. (Juk prisilietimas prie autentiškų dalykų dažniausiai užgauna giliai.) Šiltas ir melancholiškas M.Stelas balsas, atrodė, kvietė prisiminti Graikijos senovę, begalę salynų ir jų kalnus, pievas…

Iš natų neišmokstama

Šiek tiek juokinga buvo girdėti, kaip grupės vadovas (taip pat ir kiti ansamblio dalyviai) bando pritarti graikiškam ar afrikietiškam tradiciniam vokalui jam būdinga maniera. Profesionalu? Gal, bet netikra. Nenoriu būti kategoriška, bet manau, kad tautos tūkstantmečių patirtis iš natų neišmokstama, tai greičiausiai yra įrašyta mūsų genetinėje atmintyje ir perteikiama subtiliausiais balso tembro, melodijos, teksto ir panašiais niuansais.

Nors koncerte skambėjo ne mano skonio muzika, likti abejinga negalėjau, žavėjausi šiuo šventišku ir efektingu šou, virtuozišku įvairių instrumentų valdymu (mandola, akordeonas, fleita, skalmėja, ragas, kaimiškas smuikas, kontrabosas, mušamieji), nuoširdžiu muzikų bendravimu su publika. Ypač įsiminė ir pralinksmino kontrabosininko Sebastiano Dubė (didelio ir stambaus vyro) netikėtas judesio prasiveržimas. Ši improvizacinė miniatiūra, sakyčiau, buvo labiau intriguojanti nei M.Stelas rytietiškas šokis.

Poetinis free jazz

Vakare “Poezija, dainos, mintys” poetas R.Rastauskas ir filosofas L.Donskis audė lengvą it pūkas tinklą iš eilėraščių posmų, prisiminimų ir laisvų pamąstymų. Pauzes autentiškomis Togo ir Liberijos dainomis užpildė svečiai iš Afrikos P.Halouisas ir R.O.Stefenas.Nerijaus Jankausko nuotraukos

Free džiazo maniera buvo plėtojamas antrasis „Alternatyvos“ renginys „Poezija, dainos, mintys”.

Jo dalyviai – išskirtinės Lietuvos asmenybės – poetas Rolandas Rastauskas ir filosofas Leonidas Donskis.

Tik žavėtis buvo galima stebint, kaip šie du grandai kelias valandas audė lengvą it pūkas tinklą, supintą iš eilėraščių posmų, prisiminimų ir laisvų pamąstymų: Švedijos sala Gotlandas (vos ne mistiška šios salos reikšmė Lietuvai), režisieriai A.Tarkovskis, I.Bergmanas ir keistas jų gyvenimo ryšys su konkrečia gamtos vieta (vėl mistiškas) ir pan.

Užburiančiai grakščiai, viskas ir kartu beveik nieko, visata trupinėlyje – toks šio vakaro įspūdis.

Minčių pauzes autentiškomis Togo ir Liberijos dainomis užpildė svečiai iš Afrikos Plazis Halouisas ir Raimondas O.Stefenas – nesudėtingas muzikavimas. Taip pat buvo pristatyta jaunų kūrėjų darbų paroda, eksponuojama koncertų salės fojė pirmame ir antrame aukštuose.

Pritarė delfinai

Netipiška Jūrų muziejaus delfinariumo erdvė tarsi padiktavo netradicinį kito koncerto sprendimą. Andriaus Seliutos filmo „Dievuje” fone savo gamybos instrumentu kristalistu (vargonėliai iš kristalų) muzikavo Prancūzijos atlikėjas Mišelis Deneuve. Jo grojimui džiaugsmingai krykštaudami pritarė delfinai – jų gyva gaida neleido pernelyg paskęsti dangiškų garsų spalvose ir mintyse.

Stipriu kontrastu, disonansu šiai kosminei harmonijai tapo gitaristo iš Amerikos, šiuo metu uždarbiaujančio Vilniaus gatvėse, Dži Bei Vailito įžanginis pasirodymas. Muzikanto gaila, bet juk buvo galima sugalvoti ir kitokių, ne tokių drastiškų pagalbos jam formų. Dabar gi tai tapo šio festivalio alternatyva ne gerąja šio žodžio prasme.

Be žodžių…

Anksčiau minėti renginiai sulaukė tikrai didelio klaipėdiečių dėmesio. Todėl labai nustebau profesionalaus džiazo kvinteto iš Prancūzijos (S.Teksjė – klarnetas, saksofonas-altas, M.Kodja – gitara, H.Teksjė – kontrabosas, K.Margetis – mušamieji, festivalio viešnia iš Armenijos A.Simonian – fortepijonas) koncerte pamačiusi pustuštę Žvejų rūmų salę. Džiazo meilė, nedidelės bilietų kainos, legendinio kontrabosininko Henrio Teksjė asmenybė, atrodė, turėjo klausytojus traukte pritraukti.

Liepojoje – „Klaipėda: buvimo ženklai“

Ernestas ŽVAIGŽDINAS. Angelas. 2006 m. Aliejus, drobė, 71×71 cm.

Liepojos ir Klaipėdos bibliotekos mezga nutrūkusius kultūrinius ryšius.

Sena bičiulystė sieja Klaipėdos ir kaimyninės Latvijos Liepojos miesto rašytojus, teatralus, dailininkus. Liepojos centrinės bibliotekos direktorė Ilga Erba ir Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos direktorė Bronė Lauciuvienė sumanė atgaivinti ir jų vadovaujamų bibliotekų bendradarbiavimą.

Iki lapkričio 20-osios Klaipėdos miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos Meno skyriuje veikė paroda „Liepoja – miestas, kuriame gimė vėjas“. Joje buvo eksponuojami liepojiečių dailininkių Andros Pelnos koliažai, Andželikos Vilsonės grafika, Liepojos miesto ekonominį, socialinį, kultūrinį veidą atspindintys spaudiniai.

Lapkričio 21-ąją Liepojoje pristatytas Klaipėdos miestas. Liepojos miesto viešojoje mokslinėje bibliotekoje atidaryta paroda „Klaipėda: buvimo ženklai“. Joje eksponuojamos fotomenininkų V.Karaciejaus, A.Darongausko, K.Demerecko, A.Stanevičiaus fotografijos bendru pavadinimu „Miestas, jūra, žmonės”, taip pat naujausi šalies ir Klaipėdos leidyklų – S.Jokužio leidyklos-spaustuvės, leidyklų „Libra Memelensis“ ir „Eglė“ – leidiniai apie Klaipėdos uostamiestį. Jį pa-rodoje simbolizuoja ir skulptoriaus Svajūno Jurkaus skulptūrėlė – svajingo veido berniukas, grakščiai atsirėmęs į miesto herbą.

Kaip gražus buvimo ženklas atidaryme skambėjo Klaipėdos etnokultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Vorusnėlė”(vad. D.Kiseliūnaitė) kuršiškos giesmės ir dainos. Ansamblio vadovė per vernisažą buvo ir nepamainoma vertėja.

Klaipėdos leidėjai Liepojos bibliotekai padovanojo daug naujų knygų, nes Liepojoje, kaip paaiškėjo, gyvena apie 5000 lietuvių. Nemažas jų būrys susirinko ir į klaipėdiečių parodos pristatymą. Ji Liepojoje veiks iki gruodžio.

Naujo kultūros vadybos diskurso link

Klaipėdoje renkasi Vakarų Europos kultūros vadybos profesionalai. Dvi dienas Olandijos, Vokietijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos ir Lietuvos kultūros vadybos teoretikai bei praktikai Klaipėdoje skaitys pranešimus ir diskutuos apie šiuolaikinės kultūros vadybos problemas.

Lapkričio 30 ir gruodžio 1 dienomis uostamiestyje vyks tarptautinė konferencija „Neužšąlanti kultūra – 2006: naujo kultūros vadybos diskurso link“.

Renginį organizuoja Klaipėdos miesto savivaldybė ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Konferencijos konsultantas – Roterdamo (Olandija) Erasmus universiteto profesorius Dirkas Nordmanas.

Anot jų, rytoj prasidedančios konferencijos tikslas – pristatyti šiuolaikinio vakarietiško kultūros valdymo ir vadybos patirtį Europoje ir paanalizuoti esamą ir galimą jos pritaikymą Lietuvoje.

Konferencija siekiama apibrėžti Lietuvos kultūros sektoriaus aktualijas ir ieškoti dialogo su vakarietiškais kultūros valdymo modeliais.

Tai – vienas pirmųjų tokio pobūdžio viešų renginių ne tik Vakarų Lietuvos regione, bet ir visoje šalyje.

Konferencija aktuali ir savo geografine aplinka. Jos dalyviai – kultūros administratoriai, nevyriausybinių organizacijų, įvairių kultūros sričių atstovai, politikai, verslininkai – rinksis ne Vilniuje, o Klaipėdoje.

Ši savo kultūrine aplinka unikali Lietuvos dalis stokoja ir kultūros vadybos specialistų, ir viešos polemikos kultūros valdymo klausimais.

O daugelis strateginių kultūros politikos klausimų dažniausiai sprendžiami sostinėje.

Pasak Klaipėdos kultūros skyriaus vedėjos ir vienos iš šios konferencijos rengėjų Godos Giedraitytės, „šiandien išryškėjantys probleminiai kultūros politikos ir vadybos simptomai – strateginių prioritetų Lietuvos kultūros politikoje trūkumas, kultūros vertės ir vaidmens valstybės politikoje neapibrėžtumas, nenoras keisti seną institucinę sistemą, atotrūkis tarp senų ir naujų idėjų – rodo, kad mūsų šalyje pritrūko diskusijų, kurios apibrėžtų esamą situaciją ir nustatytų, ką svarbu pakeisti, kokių tikslų siekti vienoje ar kitoje srityje“.

Pirmoji konferencijos diena bus skirta pranešimams. Juos skaitys tarptautinį pripažinimą pelnę teoretikai, profesoriai, ekspertai: Roterdamo Erazmus ir Mastricho universitetų (Olandija) profesorius Dirkas Nordmanas, Amsterdamo universiteto (Olandija) profesorius Dosas Elshoutas, De Montforto universiteto (Didžioji Britanija) profesorius Krisas Maughanas, Liuneburgo (Vokietija) universiteto menų magistras Saša Kaganas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinio direktoriaus pavaduotoja Laima Vilimienė ir kiti.

Pranešimų problematika – nuo kultūros produkto apibrėžimo, kultūros institucijos kaip verslo bendrovės, naujų kultūros finansavimo principų iki kūrybinio miesto teorijų klausimų.

Antroji konferencijos diena bus skirta apvaliojo stalo diskusijoms. Jų tikslas – paanalizuoti Lietuvos kultūros sektoriaus situaciją, paieškoti diskurso tarp Rytų ir Vakarų, padiskutuoti kultūros, valstybės ir rinkos santykių klausimais.