Liudas Statkevičius

Liudas Statkevičius

Ričardo Šileikos nuotrauka

šešėlių skerdykloje


I.


šešėlių skerdykloje – šūviai ir nerimas – -
smulkaus kalibro muselės

viskas vis labiau primena Cezario pjūvį -
viešpatie -

renkuosi bėglio gyvenimą, aguonų galvas
raudonį ant traukinio bėgių bambagyslių

mylimoji kerpa kasas,
delno žemėse
braižo žemėlapius

renkuosi persekiotojus, ginklus, įpjovas -
gilzių inkštimą

viešpatie -
tiek maišaties, o viskas tik triukšmo teorija
ir katastrofų estetika -


II.


liūtys išmuša paskutinę vapsvalizdžio akį -
renku geluonis – kirkšnyse slėpsiu

viešpatie -
mirtį nešu, rankos nešvarios
kaip ir mano tikėjimas

buriu rankų mostais, bunkančiais kaštonų snapais
(rudenį vaikėzams bus mūšis dėl vasaros)

o kol kas -
pabėgėlių virtinės, slidinėjančios juodu
asfalto liežuviu, kaulo baltumo
pakelės dantys

lieki tik tu, viešpatie, toks pats
neaiškus kaip ir kitas, dar neparašytas
eilėraštis -
lietų transliuojančios lietvamzdžių burnos


dainelė apie brolį (nors nebūtinai)


kirsk kardeliu, mok
sesulos kaulai kapely, dabok
rugių galvos vidudienį karias
geležėlės žvanga, gal karas

gink, gink, savo debesis gink
mažas mažyti žemės žmogau

kirsk kardeliu, mok
rieda galvelės, broli, miegok
dilgsi diena, nėra net šešėlių
buvo jau karas, liko tik vėlės

gink, gink, savo debesis gink
mažas mažyti žemės žmogau


nebūtinai apie juos


o juk galėtum
tiesiog nustot masturbuotis
priešais svetimus eilėraščius
susirastum kokią bedantę
šuns akimis -
ana bent nesikandžiotų
gal net mylėtų


negražu(s)


klausyk, mylimoji,
trumpi ir negražūs
mano eilėraščiai ir žodžiai
mano negražūs

ir pats truputį
(na, gal kiek daugiau)
esu negražus -
turiu auglį ir randą:

(šešios siūlės mėlyno valo)

geriu ir rūkau, mylimoji,
pigūs batai ir kelnės,
ir kepurė mano:
kvaila, negraži -

klausyk, mylimoji,
o tu – dainuoji ar loji?
negražu, negražu,
mylimoji


gallinago gallinago


niekas neklaus, kuris kaltas -
liuobs į varpinės viršugalvį
net neperspėjęs -
sumekens perkūno oželis
iš pelkėto užutėkio
į tuoktuves išsiruošęs -

kokia palyda!
debesų avinėliai – piršliuosna
(pasogos dalis pažadėta)
vežėčios net braška -
audros atolu riedėdamos

niekas neklaus, kuris kaltas -
(paprastai kaltų nebūna)
krustelsi -
perkūnsargiu grįš -
gulėsi užgulusiom ausim
rugių skeveldrose


pame(s)tinukai


brolis nukvaišta:
parako kvapą gliaudo iš kulkų -
gins gerves naktigonėn-

bepigu jam -
skerdžiamo kuilio akim vėpsoti
kaip pusnies krūtys gula
į delnus nykščiais apkabintus -

seka dilbio kalnagūbrius
apsems – susodinsim į geldeles
bus MAŠINĖLĖ -

pabaidysi paukščius – gailėsies
kryželiu guls
bobulės drapanų klostėse


mažakalbis


tik smarkiai
įniršęs
jis tapdavo
tikru
poliglotu –


žiemos budynės


lyčių baržos pakrantės prekyvietėj -
išpardavimas – didelės nuolaidos – veltui
net nesitiki – trini traiškanotas akis
iš maurotos miego pelkės išbridęs – – – -
žiū – antai žiemos hipnozės neatlaikę
varvekliai išsiskaičiuoja ir
strimgalviais skuba į sapno dalybas -
pavėluosi – teks stoviniuoti nudelbus akis
lyg apsivogus bažnyčioje -

varžovai nesnaudžia – mėto pėdas – – – -
ryliuoja nendrių vargonėliuose
kol atodrėkis šiurkščiu veršelio liežuviu
paausius laižo – nebegali sudėti bluosto -

išsibudini atsisukus į kairę -
dešinė jau išsapnuota


jau nieko nebėra…


jau nieko nebėra, o sako – buvo
ir nebėra sapnų, ir nebėra malūno

tik šaltis lytimis vėl upę raugia
ir tėvas žiemkenčių jau nebelaukia

išlinkę kaminai palydi saulės vadą
ir likusius gyvus iš proto veda
aulinių galvos vėl linksniuoja gruodą
vienus apiplėšia, kitiems – tik duoda

sugirgžda ilgesiu nušalę durys
dar neršia žuvys, paskutinis sapno dūris

jau nieko nebėra, o sako – buvo
…kartais būni per mažas…


kartais būni per mažas


įsižeisti – per didelis – nesiklausyti –
tik akmenys neturi vardų – lygūs
- – – – – – – – – kartojasi
skruostuose įraudę rugpjūčio atšvaitai
vaikigalių įbrėžti vinutėmis –
[esi per didelis – esi per didelis]
liūdėti


ryto belaukiant


1—
šunys
neatpažįsta nakties
debesų perdangoms
riejantis

2—
boluoja
mėsininko peilis
rūku
suteptas

3—
geluonies
išskirti pirštai
delne pakniubę
inkščia


priduočiau


priduočiau savo eilėraščius
bet kas tokius ims – lyg iš prieglaudos
vieni apsišlapinę, spuoguotais veidais
kandžių peraustom kojinėm, akim
užverktom –
kiti vis kažką kirilica apie motinas
rašinėja ant sienų anglies gabalėliais –

priduočiau – save dar pridėčiau
bet – kas mane ims


sąžiningumas


pirmąkart prie komunijos
išgirdęs Kristaus kūnas
ačiū sakiau

nežinodamas amen

anuomet dar nekalbėjau
nežinomais žodžiais
sąžiningai

Aistė Mišinytė

Aistė Mišinytė

Ričardo Šileikos nuotrauka

Viena diena

klausant shanty


Jūreiviai dainuoja vis apie tą patį –
kartoja ir kartoja:
“Sugrįžk, Mariza!”
Mūsiškai būtų Marija
(suknelė raudonais žirniukais,
įdegusios kojos).

Marija, čia tu?
Atleisk, nepastebėjau.
Paskutiniu metu
prastai miegu.
Ir dabar – sapnavau Marsą:
tarsi nuskridome,
įkūrėme koloniją.
O ten – toks niūrumas, ilgesys.
Lyg Portugalijoj apelsinų skynimas.

(Man dvidešimt penkeri, aš nenoriu skint apelsinų.
Man dvidešimt aštuoneri, aš nenoriu skint apelsinų.
Man trisdešimt treji, aš nenoriu skint apelsinų.
Dieve, kada aš norėsiu dirbti, ką sugebu?)

Taigi niūrumas…
Moterys neištvėrusios plėšėsi auskarus,
vyrai nusisegė laikrodžius –
viską surinkome,
paskyrėme premiją
už Marso kampanijos sumanytojo galvą.
Galim atiduoti visą planetą
už sumanytojo galvą!
Nes jis vienas čia kaltas.
Nes jis kaltas, jis kaltas!
Ir nuo tokio aiškaus žinojimo
pabudau – dvi valandos iki darbo.
Sakyk, Marija, kas kaltas,
kad mes Portugalijoje
skiname apelsinus?

Marija, tūkstantis šeši šimtai kažkelintaisiais
aš buvau vergų pirklys –
supratau gimimo ir mirties slėpinius,
vienodai gerai valdžiau durklą ir rimbą.
O kaip aš čaižiau vergų nugaras!
Oda atšokdavo, kad niekada nepriaugtų prie mėsos,
luptųsi skivytais,
kad atgimimų skaitliukas suktųsi vis greičiau ir greičiau!
Kad du tūkstančiai kažkelintaisiais
aš Portugalijoje skinčiau apelsinus,
o vakarais apkabinčiau tave,
ir mėgintume susišnekėti
trimis iš melodramų išmoktomis
portugališkomis frazėmis.
Vakarais – braižytume horoskopus
ir ieškotume panašių į mus –

jų yra!

Neseniai aš mačiau viziją, Marija,
apie vieną žmogiškąjį
Budos Maitrėjos gyvenimą.
Mačiau, kaip jis – tamsžaliu kamufliažu –
brūzgynuose šaudė ir šaudė priešus
(nežinau, kur tai buvo – Vietname,
Kambodžoj, o gal – Lotynų Amerikoj).
Jo atgimimų skaitliukas
irgi tarškėdamas sukosi,
kol sustojo du tūkstančiai kažkelintaisiais
Portugalijos žemės ūkio darbuose.

Dabar mes kartais susitinkame,
tegu ir nepažindami vienas kito,
geriame pigų vyną
ir mėginame susišnekėti
tomis trimis melodramų frazėmis,
kurias spėjau išmokti dar Lietuvoj.
O po to kartu einame skint apelsinų.

Dieve, norėčiau mokėti ką nors daugiau!
Bet aš esu kvailas, Marija,
man patinka antigravitacinė Voruta.
Supranti? Voh-root-ah?
Bet mes su tavimi ten nepateksime:
aš nemoku miksuoti, Marija,
ir beatboxer’is esu nekoks.
Tačiau dar galime vakarais užeiti
į klubą, kur session’e groja bodisatvos,
ir kartais juos atpažinti.
Todėl ir gyvename, Marija.
Todėl
ir gyvename.

Pamąstymai apie tauriąsias žiurkes

Pamąstymai apie tauriąsias žiurkes

Alma Riebždaitė

Kaip visisiškai naivus žmogus, leisiu sau paklausti – o kas yra tas literatūrinis gyvenimas? Kas slepiasi už šitų žodžių ? Kad būtų aiškiau, turiu pasakyti, jog jokio literatūrinio gyvenimo aš negyvenu, bent nejaučiu jo gyvenanti. Tiesa, keletą kartų teko tą literatūrinį gyvenimą paliesti, atsargiai pačiupinėti, bet nieko daugiau tarp mūsų nebuvo, na, gal vienas kitas nekaltas bučinukas.

Gyvenimas, literatūrinis, na, nieko nėra šiurpiau. Niekam nelinkėčiau gyventi literatūrinio gyvenimo. Juk tai netikras, dirbtinis gyvenimas. O, be to, žmonės, gyvenantys literatūrinį gyvenimą, yra vadinami knygų žiurkėmis. Bet rask dabar tu taip lengvai tą knygų žiurkę, dabar visos žiurkės įjunkusios į maistą, pardavimą ir daiktų į savo urvą tempimą. O tauriosios knygų žiurkės yra įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą, nes tai tos žiurkės, kurios turi laiko. Laikas yra esminis bruožas, skiriantis tauriąsias žiurkes nuo paprastųjų graužikių.

Todėl tarybiniais laikais (kažkada) apie knygų žiurkes ir buvo madinga kalbėti su panieka (nors jos to niekada nebuvo vertos), nes, matyt, jos nepalaikė ideologinio socialistinio tonuso ir ne itin noriai piešė tik šviesaus rytojaus vaizdą, o šiandien jos yra viskas, kas tik nori, bet svarbiausia – turtingos laiko. Turiu pabrėžti, jog tauriąja žiurke vadinu ne šiaip knygų rijiką, o tą, kuris neeikvoja laiko tuščiai. Tik nesupraskite neteisingai, neeikvoti laiko tuščiai visiškai nereiškia aktyviai gyventi įprastine šio žodžio prasme. Tai laikas, kai žiūri į debesis, vaikštai miške, kontempliuoji aplinkoje vykstančius reiškinius, nesijaudini dėl įprastinių svarbių ir neatidėliotinų reikalų, vaikštai pajūriu, kai kiti tuo metu aria kaip juodi jaučiai ir kitokio gyvenimo neįsivaizduoja. Skiri laiko vaikams ir artimiesiems. Be abejonės, randi laiko knygai. Tauriajai žiurkei laikas nėra daiktas, ji laiko nei randa, nei skiria, laikas nėra niekaip įvardijamas, nes tai natūrali buvimo forma, laiko refleksijos paprastai būna švelnios, lyriškos.

Įtemptoje konkurencinėje visuomenėje, gyvenančioje rinkos sąlygomis, kur didėjančios gamybos apimtys verčia didinti pardavimų apimtis, ir priešingai, taurioji žiurkė taip pat nėra pageidautina, ką ir sakyti – ji tiesiog progreso stabdys visuomenėje, kur reikia dirbti, parduoti, pirkti, ir visa tai vainikuoja vaiskus lengvą euforiją sukeliantis žodis – kuo didesnis vartojimas. Vartoti reikia daugiau ir daugiau, nesvarbu ko, svarbu – vartoti, tai pateikiama net subtiliomis rafinuotomis formomis. Mat tauriajai žiurkei gali toptelėti mintis ir apie saiko jausmą ir nedovanotinas poreikis – sustoti. Įsivaizduojate – sustoti? Ne, ne, kai viena taurioji žiurkė sustoja, niekas nepasibaigia, ji tik iškrenta iš vadinamojo gyvenimo konteksto.

Kad ir ką besakytume, bet literatūrinio gyvenimo sąvokos neišvengsime. Jis vis tiek kažkaip egzistuoja, šituo žodžiu įvardijame tam tikrus vykstančius reiškinius, tam tikras iškylančias gyvenimo formas. Nežinau, paralelines, iškylančias akimirkomis, ar tai tiesiog vienas iš daugybės mūsų gyvenimų, mūsų veidų. Gali būti, jog literatūrinis gyvenimas egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų, mes galime į jį įsilieti, įnešti kažką naujo ar priešingai – būti konservatyvūs, saugoti tradicijas. Greičiausiai taip ir yra. Tiesa, jis gali būti sustingęs.

Arba dar kitaip. Literatūra gyvena savo gyvenimą. Literatūrinį gyvenimą gyvena eilėraščiai, knygų herojai, įvairūs lyriniai ir nelabai subjektai, taipogi princai ir princesės, raganos, pasakų Sigutė, dvylika brolių juodvarniais lakstančių, Joniukas ir Elenytė, koks Bebenčiukas, ko gero, literatūrinį gyvenimą gyvena koks garsus rašytojo vardas ir su tuo susiję įsivaizdavimai, bet ne jis pats, konkretus asmuo.

Gali būti, jog šuo pakastas dar ne čia. Kodėl mums svarbus literatūrinis gyvenimas, pati literatūra? Per ją galime kalbėti apie mums aktualius dalykus, apie pasaulį, medžius, gėles, pagaliau žmogų, jo būvį, egzistenciją, netgi pakovoti už tai, kas mums atrodo brangu, amžina, šventa. Todėl mums tokia svarbi literatūros, kaip tokios, galimybė. Juk literatūra ne vien žodžių žaidimas; grynąją formos estetiką sunkiai įsivaizduoju. Smilgos, jūros akmenėliai gal ir galėtų būti grynosios estetikos objektais. Mūsų kūrybinė kalba pilna nuotaikų, minčių, jausmų, patyrimų, nuostatų… Štai prieš mane stovintis arbatos puodelis nuostatų neturi jokių. Aišku, tai ne taip elementaru, kaip atrodo, nes aš tikrai abejoju, ar puodelis neturi jokių nuostatų. Na, neturi, neturi, chmmm… Klaidūs tie žodžiai, kaip klaidus gali būti miškas.

Tačiau literatūrinis gyvenimas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip publikavimasis tam tikruose leidiniuose, kitu atveju – dalyvavimas renginiuose, knygų pristatymuose, kūrybos vakaruose ir kt. Tai viešasis, sakyčiau, oficialusis literatūrinio gyvenimo aspektas. Jį galima lyginti su mažyte aisbergo dalimi, kyšančia iš vandens. Bet, man regis, kad tai būtina, bet ne pati įdomiausia literatūrinio gyvenimo dalis.

Provincijoje galima suburti grupę moksleivių ar šiaip grupelę bendraminčių žmonių (su suaugusiais sunkiau), rengti kamerinius vakarus vietiniuose kultūros namuose ar kur laukuose prie laužų, pradėti leisti leidinį, kažką pasikviesti, kažkur išvykti – štai tau ir literatūrinis gyvenimas, kas be ko, ir labai įdomus gyvenimas. Tie visi nosių sukišimai, intymūs pasišnibždėjimai ar skausmingi pasignaibymai – kiek jie suteikia pilnatvės!

Vietinės reikšmės leidinys yra vienas iš literatūrinio gyvenimo požymių. Klaipėdiškiai turi „Gintaro lašus“ ir gali jais didžiuotis, jie gali kurti savo literatūrinę atmosferą, turi kur pasireikšti. Todėl tai reikia visapusiškai stiprinti ir palaikyti. Su pagyromis nepadauginti. Be abejo, literatūriniam gyvenimui galima priskirti susibūrimus virtuvėje ar baruose, prie vyno taurės ar alaus bokalo. Viena iš sąlygų – turi skambėti gera muzika. Žolė iš esmės nebūtina.

Klaipėdos, kaip ir kitų didmiesčių, literatūrinio gyvenimo orbitoje jau sukasi stambaus kalibro žvaigždės. Tokių nesubursi, tokie nesibūriuoja, šiaip malonūs, mandagūs žmonės. Nereikia didelio astronominio išsilavinimo, kad žinotum, jog kiekviena žvaigždė sukuria savo traukos lauką, apie ją sukasi planetos ir mažesni dangaus kūnai. Manau, kad situacija visiškai aiški. Žvaigždė gali ir nieko nedaryti, jai užtenka tik spindėti, skleisti iš savęs per šviesmečius sukauptą dvasinę energiją. Tai netgi patraukliau. Žinoma, žvaigždžių yra įvairių, vienos šaltos ir spindi, kitos skleidžia šilumą, dar kitos globėjiškos… Tiesa, dažniau jos būna ironiškos, gan skeptiškai nusiteikusios, vertinančios atstumą. Jos yra labai labai protingos. Jose gyvena vaikai. Bet taip gali ir nebūti (tai tik vienas iš mitologizavimo pavyzdžių)…

Literatūrinį gyvenimą nuolatos judina to gyvenimo trokštančios žuvelės. Vis prisimenu tuos bandymus kažką daryti, burtis ir kaip tie dar neprasiskleidę žiedai nuvysdavo… Tas nepiktas tylas. Žinoti galime daug, ir kaip rašyti, ir ką rašyti – bet parašyti, štai kur klausimas! Tai absoliučiai privati zona, kai lieki vienui vienas su savo demonais ar be jų. Tada turi taip trintis, kad išskeltum kibirkštį. Ką apie tai galima pasakyti? Žinoma, galima skaityti ir aptarinėti kūrybą, bet subrendę žmonės, paprastai kritikai, labai jautrūs (gal priešingai – nesubrendę), bet kad lyg ir gaila savo genialiąsias mintis pamėtėti liaudžiai… Ir vėl – daugelis tų minčių yra žinomos, o individualaus recepto nepritaikysi…

Kaip išjudinti tą mūsų literatūrinį gyvenimą, parašyti ir pasiūlyti negalima, bus labai neįdomu. Reikia tiesiog rašyti ir judinti. Geriausia pradėti nuo moksleivių arba studentų. Arba dar geriau – nuo savęs. Kaip Andrius Mamontovas – ėmė ir išvažiavo į „Euroviziją”.

Gabija Kalaušytė

Gabija Kalaušytė

Ričardo Šileikos nuotrauka

Siuntinys


Tai ne kalnų trobelėje
Palikti atšalę obuoliai cinamono
Einantiems, trupinių nebarstantiems,
Tai tik siuntinys,
Nutylėta kaklaraište perrištas.
      – – -
Ji bėgiojo kojomis,
Apautomis lelijomis,
Šuliniuose gėrė akvarele ištapytą vandenį,
O grįžus į trobelę
Įvaikintas lakštingalas maitino
Skambėjimu, išvogtu
Upės akmenų.
      – – -
Jis buvo paukštis,
Snapu atrakinęs virbus geležinius,
Medinio griūvančio bokšto.
Čia jis susinešė lizdą
Išdžiuvusių plukių
Ir vaiduokliais pilies gąsdino
Lakštingalas, retėjančių plunksnų.
      – – -
Dar buvo berniukas,
Jojantis ne ant žirgo baltuolio,
Saulės myluoto.
Jojo jis asilaičiu,
Rastu pasigėrusiu laime.
Žaliais laužais ir svylančiu cinamonu
Viliojo trobelės gyventoją.
    – – -
Jie sekė ateitis,
Neišpasakotas ir neparduotas paukščių,
Sluoksniuotas metų skirtingų
Žemuogės lapų,
Susisukusių nuo saulės tylėjimo
Į vieną rūkstantį dūmą.


Plaukia


Raudonų lelijų upe
Vaikšto valtelė,
Iš šermukšnio šakelių padirbta,
Kvepia skęstantys akmenys
Skaudžiai bandę ją sužaloti.
Kiekvienas žingsnis upę užgauna.
Dievas pastumia irklais gulbes
Pasilenkia ir žuvis aprėkia.


Bratislava


Prancūzai, batukais vaškiniais,
Dunojaus pakrantėje stato laivus
Mėlynų burių.
Žuvėdros, suluošintom kojom,
Spjaudos akmenimis
Tai jų toks mažytis karas.
Mažytė garbanė, išbaidžiusi pakelės šmėklas,
Vedas už pavadėlio tėvą,
Nutilusį automatą lošimo.
Šlapi pageltę akmenys-
Žymekliai klasių.
Mergiotė basa šokinėja
Meta centą, dabar negaliojantį.
Taip čirškia paprikos kepinamos
Prancūziškuos induos
Ir kvepia įšylantis dumblas.
Inkaras žemai į mėnulį įkaltas.
Ąsočiai ne brangakmeniais išpaišyti.
Lyg verkia mėnuo nujausdamas atilsį
Apgirsta statytojai ir klasių lošėjai.


Iš kalnų


Kai moterys Dunojuje skalbia
Kalnakasių kelnes, byra centai sunkiasvoriai
Ir nendrės stiebias į dangų,
Prašydamos kūnui pagelbėt.
- – -
Niekas manęs nepriartins
Prie motinos vilkės, kurios vaiką
Dabar priemenėj apžiūrinėja medžiotojo sūnūs.
Man iltis puikiai tiks prie naujojo vėrinio.
- – -
Čia mažos šamanės
Pasirenka sudėtingiausą trasą
Ir kiekvieno medžio paukščiui
Numeta po uogą raudoną.
- – -
Ėdžios seniai sulūžusios,
Naktimis paklydusių deginamos
Ir skęsta žemėlapiai tirpstančiame sniege.
Paryčiais kalnų triušiai žaidžia prišalusių ūsais.
- – -
Kai pasieki viršūnę aukščiausią,
Reikia užsikimšti ausis
Ir kramsnoti sniegą,
Griūti kaip stovi.
Mosikuoti rankomis, kojomis.
Taip pagimdyti angelai iškart dangų papildo


Arkties ramadanas


Su vasarinių aviečių sauja
Neišgyvensi savo ilgesio ramadano.
Naktį nepersijuoksi, o ir neužmigsi.
Iki pietų tyliai arktines rožes blakstienom
Raižysi.
Bandysi išlikti blogesnė,
Bet ne pati blogiausia.

Arktyje kurpės gyvsidabrio užšals,
Amžinas apavas Tavo karščiuojančioms kojoms.
Jei pingvinai po savo sparnais priglaus

Ramadano povakariui-
Aviečių nerasi.
Ir naivus žvilgsnis- ne už veltui.
Ramadanas visų, o ne Tavo liūdnoji,
Bet netarti nė žodžio dykumoj šviesioj
Negali.
Gal todėl, kad kitų lūpos užsiūtos ir
Žandikauliai kaip nematomi žvilgsniai
Trina avietes negalimas.

Geriausia išeitis, juk pati žinai-bėgiai,
Su stotelių taškais, kurių nematai.
O Tavo toliaregis žvilgsnis užkliūna
Už varnos, vietoj aukso nešančios
Uogas.

Ar betikslis iššūkis protui
Tave žavi ir padeda?
Nebijai paklysti tarp reikia ir
Draudžiama?
Na, žinoma, pati žinai:
Pačios sukurtos taisyklės
Nelaužomos, o lipdomos
Į ilgų geležinių blakstienų bėgį,
Kur kelias kaip rožė.


Akmenų tango


Pažeidžiau saugos instruktažą-
Nuo bėgių surinkau akmenis
Ir veidą dėlioju.
Kūnas kaip augalas,
Rankos-lapai.
Galva sidabrinė
Į rožę virtusi.

Tarp stulpų žibintas pakabintas
Artinasi, aš stoviu ir jis nejuda.
Gal nuo baimės akys šviesą
Savęs link traukia?
Ir dedant mergaitei akmenį,
Rudžių apverktą krepšin
Prabėga traukinys be keleivių
Pro šalį.

Šiandien dienoraščio nerašysiu-
Per greitai viskas keičiasi.
Vakarykštės viltys
Šiandien ašakos kapiliaruose.

Jei aš be nuodėmės
Akmenų kitiems nemetu.
Bet ko jie patys šoka
Ir mano vaizdus apgriauna?


Frontas


Tylios barikados pro skyles ginklams
Vidurnaktį rožinė šviesa braunasi.
Dar kartais girdžiu tango muziką,
Kurią turbūt skleidžia nešiojamas radijas.
Ar tai mano priešai taip ilsisi?

Ar man reikia pradėti klausyti muziką Vienos,
Kad jų kaulelius ausų miniatiūrinius
Pasiektų garsas?
Ir priimta būtų ne kaip taika,
Kaip supratimas?

Ar nuodėmė, ta nuo dėmės išblukinta kūkčiojimu,
Jei mažos dalelės dar gali sukibti?

Ar akmenys mergaitės krepšy
Gali baigti šnopuoti
Ir kristi ant kojų, skanduodami
Argentinietišką natą?
Jei tyliai taip akmenys tango sušoktų.


Apakimas


Alyvos nukris
Ir aš nesusemsiu žiedų nukrituolių.
Pakelti akis,
Šiandien saulė žaliuoja
Ir soduose kriaušės stiklinėmis
Lempomis sirpsta.
Blizgančios šukių kojos
Vabalams kelią parodo.

Ar sapnas vidurdienio pievoj,
Ar šmaikšti pranašystė,
Kad aš kelius užuosiu
Tik džiūvančio kraujo?
Kaip balti katinai
Pelėms į veidą nežiūri,
Taip vėjų kvailinama aš
Vietoj sukuosi.

Seniai mačiau akmenis,
Šiandien tik delnams atramas nujaučiu.
Laikas kasdienybių rąstais prispaudžiamas,
Neritmingai minutes iškvėpuoja.
Smėlio luitai dūžta,
Tarp pirštų lėtai teka
Rodo pritartą laiką.
Tik tiek nematau-
Skaityti reikia regėti,
Skaičiuoti – tylėti.

Maži langeliai į didelį pasaulį žiūrėti

Maži langeliai į didelį pasaulį žiūrėti

Mindaugas Valiukas. Dambrelis. – V., Apostrofa, 2006.

Neseniai dienos šviesą išvydo trečioji klaipėdiečio poeto M. Valiuko knyga „Dambrelis“ (leidykla Apostrofa), kurioje „improvizuojama haiku žanru, kur trijose eilutėse persipina liūdesys, džiaugsmas, nuostaba, vienu metu suskamba melancholiškas, dramatiškas, lyriškas, o kartais ir ciniškas tonas.“

Vėl ruduo.

Mūsų vienu

Mažiau.

(P.20)

Dambrelis – pasagos pavidalo instrumentas, aptinkamas įvairiose muzikinėse kultūrose. Dėl to kartais pavadinamas ir „instrumentu-kosmopolitu“, peržengiančiu geografines ir kultūrines ribas. Pavadinimas tarsi nurodo į tai, kas archaiška, paprasta ir sykiu reikalauja tam tikro išmanymo, profesionalumo. Pasirinkęs haiku žanrą, M. Valiukas neimituoja forminės haiku struktūros, tačiau haikiškų rezultatų visgi pasiekia. Miniatiūriniame eilėraštyje jis ne tik paprastai, natūraliai, elegantiškai, jautriai fiksuoja regimybės akimirkas, bet ir pristato gyvenimo filosofiją, kuriai nesvetima ironija, naivumas, išmintis.

Dangus davė,

Dangus ir pasiėmė

Mūsų besmegenį

(P.23)

Tai nebūtinai gamtos refleksijos, atspindinčios stiprų gamtos ir žmogaus ryšį. Atvirkščiai, pastebima savotiška tokio ryšio prarastis arba transformacija – trūkstamus gamtos garsus ir vaizdus pakeičia jų simuliakrai: oru sklendžiantis plastikinis maišelis, zeimeris kaimo gale ar poliakalė.

Šiąnakt mano širdis

Plaka kartu su tavim,

Vargše poliakale!

(P.81)

Tai jau iš dalies „miestiečio“ žvilgsnio fiksuojamos fotografijos, kurių telegrafišką prigimtį, tam tikro fragmentiškumo sudarytas tuštumas užpildo pats skaitytojas.

Pavasario sutemos.

Senutės iš miesto gėlyno vagia

Žemę alijošiui

(P.63)

Matydamas, klausydamas, uosdamas, jausdamas M. Valiuko poezijos naratorius (tiesa, haiku žanre apie tokį kalbėti gal ir nelabai dera) jautriai prisiliečia prie akimirkos, kuri iš stopkadro rėmų veržiasi tai aukštyn, tai į tolį, skleisdama lengvą ezoterikos kvapą, paryškindama žavią būties dialektiką.

„Dambrelis“ – spalvinga, tam tikra prasme impresionistinio stiliaus knyga, kurioje „laiko sruvenimą“, fragmentiškus įspūdžius, vaizdo objektyvumą, jausmų periferiją ir t.t. į vientisą struktūrą, į visumą sujungia vidinis ritmas. Santūri, lakoniška ir estetiška knyga (dailininkė Kristina Norvilaitė).

Parengė V. G.

Dėmesio

Dėmesio

Jaunųjų kūrybos konkursas, skelbtas šiemet, oficialiai privalėjo baigtis lapkričio 15-ąją.

Privalėjo, tačiau nesibaigė – redakcijos stalčiuje liko nemažai gerų tekstų, kurių nepublikuoti būtų tiesiog nuodėmė.

Malonus netikėtumas: pasirodo, rašančių jaunų žmonių Lietuvoje tebėra daug. Ir gerai rašančių.

Todėl redaktoriui nieko kito nelieka, kaip pratęsti konkursą iki metų pabaigos – ir kartu su skaitytojais pasidžiaugti jaunųjų rašytojų gausa ir tekstų kokybe. Manau, jog kartu nuoširdžiai džiaugsis ir tituluotieji rašytojai, kuriems šįkart teks kiek pasispausti ir užleisti į priekį jaunuomenę.

Oficialūs konkurso rezultatai bus skelbiami sausio mėnesio „Gintaro lašuose“.

Su pagarba ir padėka –
Gintaras Grajauskas

Girdinti

Girdinti

Ona Bartkiūtė

Paklausykite: [...]Ji juto, kaip stebi filmą. Ji juto, kaip nieko nejunta. Ji nematė to filmo, Ji tik juto, matė, kad jį žiūri. O mintyse – „Jis“. O „mintyse Jis“.[...] Girdite?.. Į mūsų literatūrą ateina Girdinti ne tik „Girgždantį žvirgždą“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006). Vien iš trumputės knygos ištraukos jau pajutote, kad ateina Girdinti ne tik įprastus dalykus, bet kai ką ir daug jau svarbesnio. Pirmiausia ji išgirsta labai jauną žmogų – Save. Per jutimus, per prasmingą kalbos vinguriavimą. Išgirsti Save yra be galo svarbu. Tik tada individuali balso gaida gali įsilieti ir į visuotinę kalbos melodiją. Su džiazo ritmu pagautą vėlgi tik jaunos merginos vidumi. Po to ten ritmiškai plėtotą, augintą, pradėtą niūniuoti… Ir išsiveržusią net knyga, nes Ji norėjo rašyti (p.61)… Ir turime Viktorijos Ivanovos tekstus. Spalvingus, bet ir plastiškus bei pasteliškus jaunų klaipėdiškių gyvenimo eskizus. Muzikalius, žaismingus, lengvus. O dargi svariai traukiančius ir vien tik prie žemės. Taigi turinčius prozai tiesiog būtino gyvenimo balasto. Nepakeliama gyvenimo lengvybė – ši citata iš kitur geriausiai atitinka tą būseną, kuri atsiranda skaitant mūsiškės V.Ivanovos prozą serijoje „Pirmoji knyga“.

Kai „Po langu“ ieškodama „Girgždančio žvirgždo“ ėmiau „knistis“ „Naujienų“ skyrelyje, staiga man tą knygą pardavėja atnešė iš kitur – iš „Paauglių ir jaunimo literatūros“ skyriaus. Pirmiausia lyg ir nustebau. Tik po akimirkos suvokiau, kaip teisingai knygyne pasielgta. Kas paprastai rašo jaunimui? Kad ir pas mus? Na išleido N.Kepenienė savo „10% improvizacijos“, na perskaičiau A.Zurbos romaną „Melnragės akmenys“… Būtų labai smalsu palygint, kas mūsų paaugliams skaityti yra įdomiau – jau pripažinti meistrai ar V.Ivanova? Žinoma, to neišspręst be išsamių jaunimo skaitymo tyrimų…

Kažkaip savaime V.Ivanovos tekstus ėmiau gretinti su J.Ivanauskaitės „Pakalnučių metais“… Gal tai lėmė bendros kilmės pavardės, bet vis tiek šios knygos man panašios ir kitaip. J.Ivanauskaitės knyga seniau buvo itin šviežias moteriškos paauglystės pagavos proveržis. Kritikų įvardintas kaip pakankamai šizofreniškas dalykas. Trumpuose knygos pristatymuose kultūrinėje spaudoje V.Ivanovos „Girgždantis žvirgždas“ pirmiausia akcentuojamas tik kaip toks – gerokai „paplaukęs“ reiškinys. Kuo? Bandykime, jei seksis, pasekti ir mes.

„Prisiminimai paprastai pradedami rašyti po 60-ies“ – šią kažkada girdėtą pastabą komiškai atkūriau perskaičiusi V.Ivanovos teksto „Prašome dėmesio“ pirmąjį žodį – Pamenu. Fantastiškai seniokišką žodį! Visai prajukau, kai suvokiau, kad jis pagal teksto komponavimo taisykles yra apskritai ir perteklinis, nes rašinys puikiausiai galėjo prasidėti taip, kaip toliau tik tęsiamas: neseniai skaitėm tekstą (p.5)… Dar komiškiau pradėjo darytis, kai ėmiau „rinkti“ ir kitas teksto mokymo(si) „baltas siūles“ – tai, kad ir kiekviena iš keturių šio rašinio pastraipų prasideda analogiškais „postūmiais“. Su porą kartų „prisiminimus“ papildančiais niuansais – teksto sandaros požiūriu dar trafaretiškesniais: Kitą kartą, pamenu,[...], Atsimenu dar vieną įvykį … Dar vieną praneša apie teksto pabaigą. Taip ir įvyksta. Šia pastraipa rašinys ir pasibaigia. Profesionalas taip savo kūrinio niekada nekomponuotų. Bet V.Ivanova per tokius pakartojimus sukuria net ir netikėtą efektą – man ėmė atrodyti, kad „Prašome dėmesio“ yra ir puiki teksto kūrėjo(s) (auto)parodija. Juk moksleiviai dažnai tekstus yra priversti komponuoti tik pagal lietuvių kalbos mokytojų bei literatūrinių konkursų padiktuotas rašinių temas – pvz., „Įvykiai, kuriuos turėčiau atsiminti“. Tai ir „atsimenama“. Komiškai pabrėžtinai.

Gal pastebėjote, kad „Prašome dėmesio“ nevadinu apsakymu, kaip skelbia knygos „Girgždantis žvirgždas“ paantraštė? Nevadinu. Tačiau tai yra visgi dabartinio vaiko tragiškai išgyventų įvykių apsakymas. Mokėti apsakyti taip, kaip tai apsako V.Ivanova, jau reikia turėti tai, kas nebeišsitenka paprastame mokykliniame rašinyje. Pirmiausia reikia turėti įžūlumo. Taip. Vaikiško įžūlumo atkuriant savo namų tikrovę tokią, kokią per savo pamenu modeliuoja „Prašome dėmesio“ pasakotoja. Modeliuoja, pakartoju, pirmiausia girdėdama. Girdėdama ne vien savo būsenas, kas būtų taip natūralu egocentriškai paauglystei, bet sinchroniškai girdėdama ir pašalinį garsų traškėjimą. Pasiklausykime vėl: Ketinau prieš tai į tualetą nueit, bet nepasiryžau. Mama šaukia: „Idiote, paleisk, vaikas mato“, o tas „Da pizdū“. Aš galvoju, „Da pizdū“, tai „da pizdū“(p.8). Taip natūraliai į raštą įpinti buitinę sceną jau tik šnekamąja kalba, dargi su slaviškais vulgarizmais („leidžiamais“ dar ir dabar tik vyrams!), net ir itin profesionaliems prozos meistrams ne visada pasiseka. O V.Ivanovos tekstų jaunuolės keiksmažodžių prisodrintoje mūsų buityje atrodo be galo gražiai. Gražiau dargi nei spalvingos bei vitališkos žuvys, nardančios tarp maurų bei jūržolių ar ir rūdijančių laivų… Ar ginklų…

Kai kurios V.Ivanovos frazės/imitacijos yra itin vykusios įvairių „psichologinių tarnybų“ socialinių „sentencijų“ parodijos: Reik ir mums, vaikams, paaugliams dėmesio (p.9) arba O ką? Išmaitint mus mama turi[...] (p.23). Tokiomis „išverstomis“ replikomis tekstai dažniausiai ir užsibaigia. (Staiga kažkodėl prisiminiau dar vieną Ivanovą – žinomą rusų humoristą.) Va čia jau neišeina (išmoningai manipuliuojama ir šiuo žodžiu – p.6) nepamatyt V.Ivanovos kūryboje ir tautosakinio humoro archetipų. Ypač formulių, per kurias valdomas net klausytojo/skaitytojo žvilgsnis. Tą įrodydama siūlau vien noveliukės „Buržujė“ pabaigą – vieną gražiausių V.Ivanovos personažų maginių transformacijų pavyzdžių: Raminta užsidengė kažkodėl dideliais akių vokais savo jau nago dydžio kūnelį ir nepastebimai nusirideno gatve tolyn. Tolyn, kol nukrito į nuotekų šulinį. Ir paskendo šaltam vandeny. Štai ten. (p.29) Specialiai pabaigta atvirkščiai nei pasakos. Bet pasakotojos poza klasikinė – čia ji tik linksmai gudri „pasakininkė“, žinanti kada ir kaip sustoti… Bet „tokie juokeliai“ yra tik ginklas nuo depresijos, tiesiog suaugusios su V.Ivanovos kūrinių siužetais, pilnais viską naikinančio skurdo ir beviltiškos vaiko vienatvės.

Depresija gydoma pirmiausia juoku. Kuo daugiau begydysi, jei net tikras pasakų seneliukas[...], gūžtelėjęs pečiais, nuėjo sau(p.I8). Tada, kai pirmaklasė Milda pavirto lėle. Milda niekada ir nebuvo gyvas žmogus. Buvo tik Lialia. Pašaukiama tik ant kelių (p.11)… Ar ne dėsninga tad, kad kažkoks vaikėzas[...] nuspyrė lėlei galvą. Ir… Galvytė ridenosi tiltu, ridenos – ridenos – ridenos [...] (p.18)… Ir „kaip nepradėt juoktis“, kai tai „taip gražu“?.. Vaiko ir žaislo analogija šioje vietoje virsta tikra šiurpe (ypač gyvastingas šiuolaikinio vaikų folkloro žanras), kupina dar ir groteskiško humoro. Todėl be galo gaila, kad šis tekstas, taip gražiai pagal žinomą „Pagranduką“ ėmęs „ridentis“, staiga pavirsta, net su egzaltacija balse, į itin banalų pienės pūką – dargi su pradinuko „pasakėlių“ lygmens „skrydžiu“. Kokiu nebecituoju, nes šioje vietoje jaunai merginai privalėjo padėti tik redaktoriai… Juo labiau kad „Lėlytė“ iš visų V.Ivanovos tekstų turi daugiausia spragų ir psichologinio patikimumo požiūriu. Gimnazistei dar buvo sunku įsijausti į pirmokės pasaulį ar suvokti pradinės mokyklos mokymo(si) standartus – visgi buvo galima ir tai atsargiai pakreipti tinkama linkme. Graudu, kad tokie riktai palikti knygoje, kurioje jau net nebe vaikiškai giliai mokama žmogaus buvimą suvokti ne Afrikoje ar štai ten, o tik čia ir dabar. Netgi juokiantis. Ir, aišku, be moralų.

V.Ivanovai iš tikrųjų sekasi perteikti mūsų vaikų visai nevaikišką būtį. Nevaikiškai ir dargi su gera ironijos doze. Ironija ypač gyva jos buitiniuose dialoguose. Nesivaržančiuose nieko – rusiškų keiksmų ekspresija juose fantastiška. Angliški vulgarizmai V.Ivanovos tekstuose skamba dar nelabai natūraliai (ypač nepatiko fuck apsakyme „Užkietėję Vidujai“ – 2006 m. gegužės „Gintaro lašai“). Užtat angliškai niūniuojamos melodijos į bendrąją kūrinių faktūrą įsilieja taip, kaip čia ir tebuvusios… Todėl taip ir matau per V.Ivanovos tekstus Klaipėdos jaunimą ir „Po Dramos teatro stogu“, ir Pilies džiazo festivalyje. Lyg ir minioje, bet kiekvieną ir atskirą… Ir kiekvieną būtinai turimą būt pastebėtą. Su jo šmaikštavimais, lyriškais niūniavimais ir niekaip nepraeinančiu jo vienišumu… Būtinai tad išskirtą iš būrio. Išskirtą tik mylinčiu žvilgsniu – pirmiausia suaugusiųjų. Vėliau jau vyrišku. Šiuo irgi spindinčiu. Spindinčiu daug stipriau už moteriškąjį, nes tada raganiškai galima regėti [...]Jo sielą, Jo mintis, Jo norus, troškimus, Jo praeitį, ateitį [...] (p.98). Ši lyg ir banali citata iš apysakos „Nėščias katinas“ vis dėlto sako, kad mūsuose atsirado tikrai naujas ir kerintis balsas. Būtent kad kerintis. Jaunatviškai. Ir moteriškai. Kartu su Bitlų muzika: „All the lonely people[…]“ – amžina muzika, kuriai yra svarbiausias irgi tik „banalus“ visų vienišų žmonių širdžių ilgesys…

Tegu V.Ivanovos kerėjimo menas dar tik prasideda bei yra ir su grubokais riktais (apie redaktorių atsakomybę ir už moksleivės kalbos klaidas dar nerašiau), bet šis balsas jau turėtų užburti ne vieną literatūros pakeleivį, bandysiantį bent kiek įsiklausyti į Girdinčios sakinius…