„Don Žuanas“ lietuviškai: ak, ir nesiseka gi Mocartui!..

„Don Žuanas“ lietuviškai: ak, ir nesiseka gi Mocartui!..

Rita Bočiulytė

Sugrįžti prie premjerinio Klaipėdos muzikinio teatro „Don Žuano“, gruodžio 9-ąją, vos po mėnesio repeticijų pasirodžiusio scenoje, oi, kaip nesinorėjo.

Scenos iš premjerinės Klaipėdos muzikinio teatro V.A.Mocarto operos „Don Žuanas“. Don Žuanas (L.Pautienius), Dona Ana (Asmik Grigorian), Don Otavijas (Žoržas Siksna).

Greitas darbas gražių vaisių nesubrandino, džiaugtis lyg ir nėra kuo. Nei statytojams, nei publikai. Bet kai atsigirdo atsiliepimai apie „Užburtosios fleitos“ premjerinį fiasko Italijoje, antrame pagal dydį ir reikšmingumą po Milano „La Scala“ Turino „Regio“ teatre, kur irgi „rankas pridėjo“ lietuviai (režisierius Oskaras Koršunovas, scenografė Jūratė Paulėkaitė, kostiumų dizainerė Agnė Kuzmickaitė ir keli lietuvių aktoriai, tarp kurių buvo ir klaipėdietis Benas Šarka), pamaniau, kad galėtume padiskutuoti. Apie tai, kaip rizikinga nupūsti dulkes nuo klasikos šedevrų, o modernizuoti, juolab „preparuoti“ Mocartą tiesiog nedovanotina. Konservatyvūs operos žinovai statytojams to neatleis, be išlygų „nuteis“.

Mūsų publika teatre nešvilpia

Betgi Klaipėda – ne Turinas ir juolab ne Milanas. Pas mus savo nepasitenkinimą publika išreiškia nebent vangiais plojimais, o klakeriai pasamdyti ne švilpti, o pastatyti žiūrovus ant kojų, taip neva išreiškiant susižavėjimą spektakliu. Atsistoja vienas, kitas, trečias, ir greta sėdintiesiems tarsi nepatogu – tenka atsistoti ir dar truputį paploti specialiai surepetuotiems artistų nusilenkimams. Kas taip apsigauna – teatras ar publika? Kas nori apsigauti?

Pas mus teatre gali išgirsti tik „Bravo!“, „būūū“ čia niekas savo nepasitenkinimo, apmaudo, įniršio ar protesto nereiškia. Juos užgniaužia tyliai, nes tai būtų labai nekultūringa. O operą dievinantys italai nebijo išsišokti.

Bet mes ne italai. Ir gerai, nes V.A.Mocarto „Don Žuaną“, ko gero, būtume palydėję ne nusivylimo ato-dūsiais, ne dusliu baubimu, o čaižiu švilpimu. Arba ne, jei salė ir vėl būtų pilna iš apskrities suvažiavusių žmonių, kuriems vien pakliūti į teatrą – šventė. Tikrų operos gerbėjų ir žinovų per premjeras bepamatysi vieną kitą, dirbtinis ažiotažas Klaipėdos muzikiniame teatre kuriamas be ženklesnės klaipėdiečių pagalbos. Betgi svarbu, kad salė ir kasa – pilna, kad į premjerą tiesiog neįmanoma pakliūti. Beveik kaip Vilniuje.

Panašu į teatralizuotą koncertą

„Piktąsias jėgas“ simbolizuoja scenoje kartais pasirodantys „kukluksklanininkai“. Don Žuanas (L.Pautienius), Cerlina (Rita Petrauskaitė). Nerijaus Jankausko nuotraukos

Tačiau grįžkime prie Mocarto ir jo „Don Žuano“, kuris vis dėlto nepateisino operos gerbėjų lūkesčių, nors ir skambėjo lietuviškai. Teatras labai didžiuojasi, kad operas atlieka ne originalo kalba, o mūsų gimtąja.

Galėtų didžiuotis ir publika, jei suprastų, ką artistai dainuoja. Artikuliacijos problemos šįkart pakišo koją visiems kviestiniams solistams – Laimonui Pautieniui (Don Žuanas), Asmik Grigorian (Dona Ana), Žoržui Siksnai (Don Otavijas). Klaipėdiečiai Dalia Kužmarskytė (Dona Elvyra), Rita Petrauskaitė (Cerlina), Artūras Kozlovskis (Leporelas), Valdas Kazlauskas (Komandoras) ir Kęstutis Nevulis (Mazetas) dainavo kur kas raiškiau ir scenoje neatrodė tokie susikaustę, kaip svečiai. Vaidyba jie tikrai pranoko kviestines žvaigždes. Nors tos vaidybos šioje operoje išvis buvo ne per daugiausiai. O choreografijos (choreografė Vesta Grabštaitė), choro pasirodymų (chormeisteris Vladimiras Konstantinovas) – išvis minimaliai. Režisūros visai nematyti.

Toks šiek tiek teatralizuotas koncertinis variantas. Su puošniais epochiniais kostiumais, keistai disonuojančiais su neva modernia scenografija. Tai kad to modernumo – tik rampa, ant kurios gulinėja, kaip ant ledo slidinėja artistai, ir keli nešiojami stulpai, tik kuorais apeliuojantys į renesansines kolonas.

Pasistūmėjo į komiškąją pusę

„Don Žuaną“ režisavęs Raimundas Banionis prieš premjerą tvirtino padaręs viską, kad spektaklis nebūtų beprotiškai ilgas ir publikai būtų priimtinas. Kad stato trumpesnį šios operos „Prahos variantą“, bet „nelaužo“ Mocarto. Tik stengiasi labai įdėmiai „perskaityti“ jį iš naujo, nuvalyti štampus nuo šio kūrinio ir interpretacijų. Dar perspėjo, kad gal bus šiek tiek publikai netikėta, nes veikalas pasistūmėjo į komiškąją pusę.

Kur tau pasistūmėjo! Ne juokais nuslydo. Apie Don Žuaną nesužinojome nieko daugiau, nei žinom visi – pleibojus, mergišius, vilioja visas, bet nė vienos nemyli, jį įsimyli visos, ir nėra net ko galvoti už ką.

O kur operos dramatizmas? Kur spektaklio dailininko Sergejaus Bocullo žadėtasis Don Žuano – kaip maištininko – santykis su katalikybe? Juk jis išlieka katalikas. Tai plakate tarsi pabrėžia rožančius prie pleibojiško kiškučio. Bet spektaklyje jei ir bandyta užkabinti laisvamaniškumo temą ir kainą, kurią už jį tenka sumokėti, tai padaryta kažkaip negrabiai, fragmentiškai, lyg tarp kitko. Klausimas, ar siekiant laisvės galima pažeisti kitų interesus, pakimba ore. Jį turbūt nusineša „piktosios jėgos“, kurias simbolizuoja scenoje kartais pasirodantys „kukluksklanininkai“. Komandoras tarp jų – tik keršto angelas, kurį, pasirodo, galima nudurti peiliu. Finale nebeaišku, kas ką nužudo – Don Žuaną Komandoras ar Komandorą Don Žuanas. Betgi kam Komandorą žudyt, jeigu jis tėra šmėkla?..

Bendras spektaklio vaizdas – ištęsta, statiška, nuobodu, fragmentiška, greitai „tiap liap“ padaryta. Tai tiek tos premjerinės šventės ir mistikos.

Šiek tiek paguodė Mocarto muzika ir neprastas jos atlikimas. Jei ne artikuliacijos bėdos, kurios niekais pavertė ir taip jau ne ypač gerą teksto vertimą į lietuvių kalbą.

Papiktino tikrus operos gerbėjus

Po premjeros viena klaipėdietė operos gerbėja piktinosi, kad Mocarto opera taip baisiai iškopiūruota. Anot jos, trumpesnis operos variantas galbūt pasirinktas ne todėl, kad trumpesnis ir publikai priimtinesnis. Tikroji motyvacija galėjusi būti kitokia – sakykim, ne visi solistai pajėgūs išdainuoti visą savo partiją. Bet oficialią režisieriaus poziciją melomanė įvertino kaip spjūvį žiūrovui į veidą.

„Dažnai klausausi operų, transliuojamų per TV kanalą „Mezzo“ iš garsiausių pasaulio salių, bet niekada nesusidūriau su jokiu kūrinio trumpinimu. Gal tai ir yra, kaip pasakė R.Banionis, kažkoks „Prahos variantas“, bet jei jis toks nevykęs – nebūtina jį tiražuoti“, – įsitikinusi melomanė.

„Dėl artistų dainavimo – ką gi, žinome, jog mūsų teatras – ne „La Scalla“, ir kažko ypatingo nesitikime. Bet režisūra, o konkrečiai operos sutrumpinimas, tiesiog pritrenkė. Tokio sutrumpinimo rezultatas – neliko kai kurių puikių partitūros dalių, be kurių šios operos tiesiog negalėjau įsivaizduoti, beveik išsitrynė viena iš pagrindinių libreto linijų – Don Žuano ir Donos Anos, o be jos nemotyvuota ir neaiški tapo finalinė scena. Pirmą kartą besiklausančiam šios operos apskritai libretas turėjo būti neaiškus, o žiūrovui, ypač jaunesniam, manau, reikalinga, kad jis suprastų, kas vyksta scenoje.

Ta proga norėčiau režisieriui priminti jo tėvo garbaus artisto Donato Banionio neseniai viename interviu pasakytus žodžius apie tai, kad novatoriški režisieriai tegul patys savarankiškai sukuria pjesę ir tegul stato ją kaip nori, užuot perdirbinėję klasikų veikalus.

Visiškai nevykusi operos scenografija. Galiu suprasti, kad dėl lėšų stygiaus dekoracijos nekeičiamos per visą spektaklį, betgi šios dekoracijos (kas tai buvo – antkapiai, angos į kažką, namo dalys?..) nederėjo su artistų kostiumais, užgriozdino didžiąją dalį ir taip ankštos scenos, trukdydamos artistams judėti, o tuomet, kai jie išdrįsdavo ant dekoracijų užlipti, matėme, kaip suvaržytai jie juda, bijodami nuslysti nuo pernelyg nuožulnios plokštumos“, – stebėjosi ir piktinosi tokiu operos pastatymu klaipėdietė.

Na, ir nesiseka gi Mocartui!.. Nei Italijoje, nei Lietuvoje. Kas ką nori, tai ir daro su jo kūriniais – vieni „karpo“, kiti perrašinėja. Ir dar kaip tyčia – jubiliejiniais metais, minint garsiojo kompozitoriaus 250-ąsias gimimo metines.

Nebe už kalnų Lietuvos dainų šventė „Būties ratu“

Nebe už kalnų Lietuvos dainų šventė „Būties ratu“

Irena Armonienė

Klaipėdoje vyko miesto folkloro kolektyvų apžiūra, siekiant atrinkti geriausius Klaipėdos folkloro ansamblius, kurie galėtų atstovauti regionui 2007-ųjų Lietuvos dainų šventėje, bei įvertinti bendrą folkloro ansamblių situaciją šalyje.

Šauniai pasirodė „Smeltės“ vidurinės mokyklos vaikų folkloro ansamblis „Smeltužė“. Jai nenusileido Prano Mašioto mokyklos vaikų folkloro kapela „Vos girdis“. Klaipėdos etnokultūros centrui garbingai atstovavo vaikų folkloro ansamblis „Alkiukai“.

Kitąmet liepos 3-8 dienomis Vilniuje bus surengta Lietuvos dainų šventė „Būties ratu”, kurios viena iš pagrindinių programų yra Folkloro diena, vyksianti liepos 6-ąją. Joje dalyvaus Lietuvos etnografinių regionų folkloro ansambliai, dainininkai, muzikantai, pasakotojai, liaudies meistrai, tradicinės virtuvės žinovai, kitų etninės kultūros sričių puoselėtojai. Lietuvos dainų šventes organizuoja ir pasirengimui vadovauja Lietuvos liaudies kultūros centras.

„Saulutė rateliu tekėjo“ – Folkloro dienos tema

Gruodžio 16-ąją Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos bendrabučio salėje vyko miesto folkloro kolektyvų apžiūra. Ja siekta atrinkti geriausius folkloro ansamblius, galinčius atstovauti savo regionui 2007-ųjų Lietuvos dainų šventėje.

Folkloro dienai, kurios tema – „Saulutė rateliu tekėjo“, folkloro kolektyvai parengė 20 min. trukmės programas apie žmogaus darbus ir rūpesčius nuo saulės tekėjimo iki laidos bei nakties meto. Lauko darbai, šeimos apeigos ir šventės, kalendorinių švenčių papročiai ir apeigos, vaikų, piemenų, jaunimo užsiėmimai, gamtos reiškiniai – apžiūroje dalyvavusių kolektyvų pasirinktos temos.

Klaipėdos folkloro ansamblių parengtas programas vertino Lietuvos liaudies kultūros centro folkloro poskyrio vadovė Jūratė Šemetaitė, Lietuvos liaudies kultūros centro vyr. specialistas Arūnas Lunys, Klaipėdos apskrities folkloro ansamblių konsultantės Zita Baniulaitytė ir Elena Matulionienė, Klaipėdos miesto savivaldybės Etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė.

Apžiūroje dalyvavo aktyviausieji

Apžiūroje dalyvavo ir tradicinės instrumentinės muzikos ansamblis „Senoliai“. Folkloro kolektyvus apžiūroje vertino etnokultūros specialistų komisija – Nijolė Sliužinskienė, Elena Matulionienė, Arūnas Lunys, Jūratė Šemetaitė, Zita Baniulaitytė. Irenos ARMONIENĖS nuotraukos

Klaipėdos mieste, Etnokultūros centro duomenimis, yra 18 vaikų ir suaugusių folkloro ansamblių, klubų. Iš jų apžiūroje dalyvavo 12: Etnokultūros centro folkloro ansambliai „Kuršių ainiai“ (vad. Jolita Vozgirdienė ir Alvydas Vozgirdas), „Alka“ (vad. Rita Šukienė ), tradicinės instrumentinės muzikos ansamblis „Senoliai“ (vad. Elena Šalkauskienė ir Jonas Petrauskas), vaikų folkloro ansamblis „Alkiukai“ (vad. Elena Šalkauskienė), vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Kuršiukai“ (vad. Margarita Macijauskienė ir Vaidotas Macijauskas), Etnokultūros centro ir Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Vorusnėlė“ (vad. Dalia Kiseliūnaitė), Klaipėdos miesto „Versmės“ vidurinės mokyklos vaikų folkloro ansamblis „Versmelė“ (vad. Ingrida Jankienė), „Smeltės“ vidurinės mokyklos vaikų folkloro ansamblis „Smeltužė“ (vad. Raimonda Milašienė), Prano Mašioto mokyklos vaikų folkloro kapela „Vos girdis“ (vad. Alvydas Vozgirdas), „Ąžuolyno“ gimnazijos vaikų folkloro ansamblis „Gervelė“ (vad. Asta Strumilienė), Žemaičių kultūros draugijos Klaipėdos miesto skyriaus folkloro klubas „Žemaičių alkierius“ (vad. Vida Čepulienė ir Janina Zvonkuvienė), Klaipėdos miesto folkloro klubas „Šeimyna“ (vad. Danutė Krakauskienė).

Tai aktyviausi Klaipėdos folkloro kolektyvai, klubai.

Problemos entuziazmo nemuša

Lietuvos liaudies kultūros centro specialistai, jau dalyvavę kitų miestų, rajonų folkloro kolektyvų apžiūrose, džiaugėsi, kad šalyje jaučiamas folkloro atgimimas. Buriasi nauji folkloro kolektyvai, klubai, vis didesnis dėmesys kreipiamas į regiono tradicijų propagavimą. Šalyje situacija gerėja, o Klaipėdos miestą, specialistų manymu, galima laikyti pavyzdiniu. Ansamblių meno vadovai čia dirba teisinga linkme.

Pirmą pusdienį pasirodę vaikų folkloro kolektyvai stebino gabumais ir natūralumu muzikuojant, šiurpias istorijas porinant, trankius šokius šokant, dainas dainuojant. Antrąjį pusdienį akį džiugino suaugusiųjų parengtos programos. Galima pasidžiaugti, kad folkloro kolektyvams vadovauja išties geri etninės kultūros žinovai, mokantys sudominti jaunąją kartą, puoselėjantys krašto tradicijas.

Meno vadovams patarta šiek tiek atsargiau rinktis liaudiškų šokių repertuarą. Šiandien yra išleista daugybė leidinių, kuriuose pateikti stilizuoti liaudies šokių variantai ir folkloristams nederėtų jais remtis.

Vaikų folkloro kolektyvų vadovai viena iš silpniausių ansamblių vietų įvardino instrumentarijų. Ansambliams trūksta muzikos instrumentų, instrumentinės grupės vadovų. Kyla minčių „skolintis“ muzikantus iš kitų folkloro kolektyvų. Kai kurie Klaipėdos vaikų folkloro ansambliai patiria itin didelę narių kaitą, ir tik vadovų entuziazmo ir didelio atsidavimo dėka šių ansamblių meninis lygis išlaikomas.

Rimtas išbandymas šiemet teko „Ąžuolyno“ gimnazijos folkloro ansambliui „Gervelė“, pavasarį išskraidinusiam užaugusius „gerviukus“, o rudenį subūrusiam naujus narius.

Kai kuriose mokyklose itin aktyvus vaikų dalyvavimas folklorinėje veikloje. Gausus „Smeltės“ vidurinės mokyklos vaikų folkloro ansamblis „Smeltužė“ nebeįstengia priimti visų norinčiųjų jį lankyti.

Ne visi kolektyvai pajėgūs atnaujinti tautinius rūbus. Dažniausiai jų nariams tenka patiems rūpintis savo apranga. Ypač tautinių kostiumų trūksta Klaipėdos mokyklų folkloro ansambliams.

Paveldo šedevras

Klaipėdos vaikų ir suaugusiųjų folkloro kolektyvų pasirodymai įvertinti palankiai. „Bendras vaizdas puikus, – teigė J.Šemetaitė. – Visi ansambliai tokie skirtingi, saviti – puikiai gali vieni iš kitų mokytis“.

Folklorinėje veikloje dalyvaujantys vyresnio amžiaus žmonės gražiai šoka tradicinius šokius ir galėtų pamokyti jaunesniuosius. Turintys stiprias ir gausias instrumentines grupes galėtų talkinti folkloro kolektyvams, kurių silpnesnis instrumentarijus.

Ansambliams pažerta daugybė patarimų, belieka jais pasinaudoti. Šiuo metu laukiama oficialaus rašto-kvietimo Klaipėdos folkloro ansambliams dalyvauti 2007-ųjų Lietuvos dainų šventėje „Būties ratu“. Tikimasi, kad visi apžiūroje pasirodę miesto folkloro kolektyvai bus pakviesti.

Dainų švenčių tradicija – tai unikalus nacionalinės kultūros reiškinys. Jo vertę pasaulio mastu patvirtino Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO), Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką pripažinusi (2003 m. lapkričio 7 d.) žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.

Klaipėda prognozuoja neužšąlančią kultūrą

Klaipėda prognozuoja neužšąlančią kultūrą

Rolanda Lukoševičienė

Lietuvos kultūra – ne vargšė bežadė našlaitė, vaikščiojanti po turtingus namus ir kaulijanti varganų grašių. Greičiau puikiai retorikos meną įvaldžiusi Pelenė, šiuo metu bandanti atskirti pelus nuo grūdų, ir jau pasirengusi tapti savo vertę suvokusia princese. Kad ši alegorija taptų realia, o ne pasaka su pabaiga „ilgai ir laimingai gyveno“, Pelenei reikia ne burtų lazdelės, o gero vadybininko…

Konferencijos konsultantas – Erazmus (Olandija) universiteto profesorius Dirkas Nordmanas.

Tokią, gal kiek paradoksalią išvadą teko padaryti, reziumuojant lapkričio 30-ąją ir gruodžio 1-ąją Klaipėdoje vykusios tarptautinės konferencijos „Neužšąlanti kultūra: naujo kultūros vadybos diskurso link“ įspūdžius. Olandijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Lenkijos kultūros vadybos teoretikai ir praktikai uostamiestyje susirinkusiems kultūros administratoriams, vadybininkams iš visos Lietuvos atvertė keletą Vakarų Europos kultūros vadybos istorijos puslapių. Jų įkvėpti lietuviai į paviršių kėlė Lietuvos kultūros skaudulius ir išsijuosę diskutavo. Apie identiteto paieškas, blaškymąsi tarp Rytų ir Vakarų, kultūros sampratos daugialypiškumą, „aukštąją“ ir masinę kultūrą bei kitas ne tik klaipėdiečiams aktualias problemas.

Būtina pajusti pulsą

Klaipėdos miesto kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė tikisi, kad Europos šalių patirtis bus naudinga ne tik uostamiesčio, bet ir visos Lietuvos kultūros darbuotojų bendruomenei. Nerijaus Jankausko nuotraukos Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinio departamento direktorė Nijolė Laužikienė, viena konferencijos organizatorių Milda Laužikaitė, Vilniaus miesto kultūros ir meno skyriaus vedėjas Vytautas Toleikis ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys tikisi pritaikyti Vakarų kultūros vadybos patirtį.

Užbėgdama už akių platesniems komentarams iš konferencijos, pacituosiu vieno jos dalyvio, Vilniaus miesto Kultūros ir meno skyriaus vedėjo Vytauto Toleikio įspūdžius.

„Dvi dienos seminaro kultūros institucijos vadovui – didžiulė prabanga, tačiau likau patenkintas. Manau, kad tokie susibūrimai, diskusijos visiems aktualiais klausimais yra reikalingi. Kad formuotume viešąją nuomonę. Ir šiek tiek sustiprintume vieni kitus.

Labai gerai, kad iniciatyvos diskutuoti aktualiais kultūros klausimais imasi ne Vilnius, o kitas miestas. Nors iš Vakarų ekspertų nieko naujo neišgirdau, tačiau dar kartą save pasitikrinau. Ši konferencija turėtų padaryti gerą įtaką mažesnių regionų ir miestų kultūros skyriams bei jų darbuotojams. Mums reikia pajusti pulsą, kuria kryptimi eina visa Europa. Kalbame apie kultūrines industrijas, sąlyčio taškus su kultūriniu turizmu – šie dalykai labai svarbūs. Mes tikimės, kad klaipėdiečiai sujudins kultūros darbuotojų širdis, protus, sustiprins mažesnius regionus. O apskritai Lietuvos kultūros situacija nėra tragiška, tačiau kiek fragmentuota. Mes nematome visumos. Tikra tiesa, kad Lietuva šiuo metu nežino, ką su savimi daryti, – visose srityse. Kad neturi savo identiteto. To nežino ir politikai. Kas mes – Rytai ar Vakarai, Vidurio Europa? Nebegalime gyventi 1990 metų atradimais. Reformos kultūros srityje reikalingos. Tai reikia daryti, remiantis kultūros vadyba. Būtent jai ir buvo skirta konferencija Klaipėdoje“.

Judame panašia kryptimi

Kristoferis Moganas iš Leičesterio universiteto (Didžioji Britanija) pasakojo, kad Anglijoje įvairių kūrybinių sričių atstovai ėmė jungtis į vadinamuosius „klasterius“. Vilnietės dailėtyrininkės Elonos Lubytės žodžiais, tokios konferencijos reikalingos, kad įvairios kultūros sritys rastų daugiau sąlyčio taškų. Marta Voinicka pristatė Lenkijos visuomeninių organizacijų veiklą. Dosas Elshoutas iš Amsterdamo universiteto (Olandija) dalinosi mintimis apie pokyčius jo šalies muziejuose.

Išsvajotų receptų, kaip neskausmingai ir prasmingai išgyventi rinkos ekonomikos suregztą kultūros dramą, – tarsi negavome. „Esame šiek tiek apriboti ir neturime teisės jums nurodinėti, ką turite daryti. Situacija šiuo metu pas jus panaši, ką išgyvenome ir mes. Tačiau, pasiklausius jūsų diskusijų, mums nelabai aiški jūsų kultūros samprata ir struktūra. Olandijoje tai labai aiškiai suklasifikuota“, – sakė konferencijos konsultantas Dirkas B.J. Nordmanas, Roterdamo (Olandija) Erazmus universiteto profesorius.

„Tie patys dalykai vyko ir Anglijoje, tik kiek anksčiau. Mes irgi aštriai diskutavome apie kultūros finansavimo ir vadybos modelius“, – paguodė Kristoferis Moganas iš Leičesterio (Didžioji Britanija) universiteto.

Geriausia, ką iš svetur atvykę kultūros sektoriaus analitikai galėjo duoti ir, manau, davė, tai jų šalių išgyventa ir susisteminta patirtis. O ji tik patvirtino lietuviškas nuojautas. Mes judame ta pačia kryptimi, kaip ir kitos Vakarų Europos šalys. Tiesa, šis judėjimas primena gana lėtą garvežio pūškavimą, o panašų procesą išgyvenę užsieniečiai į jį jau gali pažvelgti iš kelių dešimčių metų atstumo.

Naujos finansavimo formos

Liūneburgo (Vokietija) universiteto dėstytojo Sašos Kagano nuomonė: „Daugelyje šalių visai natūralu, kad menininkas ne tik kuria, bet ir dirba kitą darbą. Tai vadinama savifinansavimu. Gal tik Prancūzijoje yra specifinė situacija. Jei esi menininkas ir tuo metu nieko nedirbi, gauni valstybės pašalpą“.

S.Kaganas apibendrino 25 šalių kultūros sektoriaus finansavimo patirtį – kiekviena šalis atrado savo modelį. Tačiau, pastebėjo pranešėjas, Europoje vyrauja tam tikros bendros tendencijos. Tai – didėjanti kultūros rėmimo decentralizacija. Daugelyje šalių vyrauja vadinamasis „artimos rankos“ arba „rankos atstumo“ principas, kai finansavimo ir kitus su kultūra susijusius klausimus sprendžia ne ministras, o tarybos. Palyginti naujas finansavimo būdas – loterijos. Iš jų gautos lėšos skiriamos kultūros objektų infrastruktūrai gerinti, technikai įsigyti, atskiriems projektams remti. Nuolat auga kultūrą remiančių fondų skaičius. Pavyzdžiui, Vokietijoje privatūs fondai ir jų lėšos sudaro 6-7 proc. bendro kultūros finansavimo. Įdomu ir tai, jog didėja asmeninė žmonių pagalba kultūrai, ryškėja privataus ir valstybinio rėmimo partnerystė.

Kultūrai Europos Sąjungos šalyse skiriama 0,3-1,2 proc. šalies biudžeto. Kai kuriose ES šalyse PVM kultūros produktams – 6-7 proc. Lietuvoje ir Bulgarijoje – 18 ir 20 proc. S.Kagano patarimas lietuviams: tiek kultūros, tiek kituose sektoriuose labiau orientuotis į pilietinės visuomenės stiprinimą. Ir skatinti privatų kultūros dotavimą.

Magiškas žodis – „entrepreneris“

Teatrologas Vaidotas Jauniškis, muziejininkė Olga Žalienė, popdainininkas Juozas Liesis, chorvedys Alfonsas Vildžiūnas ir visuomeninės organizacijos „Meno avilys“ atstovas Lukas Brašiškis diskutavo apie Lietuvos kultūros politiką.

Ypač daug diskusijų sukėlė kultūros vadybininko (dar kitaip – operatoriaus arba „entreprenerio“) vaidmuo kultūros produkto kūrimo ir pardavimo procese. Kai kuriems menininkams kultūros operatorius dar atrodo tarsi koks vagis, nugvelbiantis riebų kąsnelį nieko neveikdamas iš devintą prakaitą liejančio kūrėjo panosės. Tačiau kolegos iš kitų šalių į tokius pagiežos akmenėlius, svaidomus į kultūros operatorių daržą, žiūrėjo su atlaidžia šypsena.

Kultūra rinkos sąlygomis tampa tokiu pat verslu. Ir, jeigu norima išgyventi, tenka lanksčiai taikytis prie kintančių aplinkybių. Menininkas, kūrėjas nėra tas žmogus, kuris galėtų ir kurti produktą, ir jį parduoti. Tai – kultūros vadybininkų, kuriančių pridėtinę vertę, misija. Jie ne tik pateikia kūrybos produktą rinkai, bet ir žino būdus, kaip jį parduoti.

Kas gi yra tas „entrepreneris“ ir kokiomis magiškomis savybėmis jis turėtų pasižymėti?

S.Kagano teigimu, tai žmogus, kuris dirba kultūros rinkoje, tačiau supranta įvairių socialinių, kūrybinių grupių kalbą ir geba lengvai tarp jų laviruoti. Tai – naujojo amžiaus kapitalizmo veikėjas. Savotiškas „tinklų brokeris“, migruojantis tarp valstybinio ir privataus sektoriaus. Pasak D.B.J. Nordmano, Olandijoje, dažniausiai baigę mokslus, būsimieji „entrepreneriai“ kurį laiką dirba viešųjų ryšių srityje, – kad suvoktų šio kultūros rinkai labai svarbaus segmento veiklos principus. Nemažai žmonių, tapusių profesionaliais kultūros operatoriais, ateina iš verslo. D.B.J. Nordmanas pabrėžė, kad labai svarbi sąlyga – „entrepreneriai“ turi mėgti meną, „būti jam atvėrę širdis“. Būdamas tik vadybininku, negali tapti kultūros vadybininku, – tai kur kas aukštesnė pakopa.

Patraukli verslui

Taigi kultūros operatorius Vakarų Europos šalyse jau užėmė stabilią poziciją tarp verslo ir kultūros, į šią iki tol efemerišką sritį įnešdamas ne tik pragmatiško požiūrio, bet ir daugiau pinigų. Tačiau, pasirodo, vyksta ir atvirkštinis procesas. Kultūra tampa patraukli ir verslui. Ši, regis, tik pinigų žvangesio muziką suprantanti sritis ima pretenduoti į pagrindinį kultūros sektoriaus „darbo įrankį“ – kūrybiškumą ir siekia juo pasinaudoti kaip gelbėjimosi ratu, kad sustiprintų savo pozicijas. Verslininkai ne tik suprato, kad kultūra gali būti patraukli ekonomine prasme, tapti masalu turistams, kurie pasiryžę išleisti daug pinigų ne tik kūrybinėmis industrijomis tapusiuose meno, paveldo objektuose, bet ir naudotis visa aplink juos esančia infrastruktūra.

Dar daugiau. Kūrybiškumas tapo ta savybe, kuri tampa privaloma bet kokios srities darbuotojui. Taigi šiuolaikinis menininkas tapo naujojo darbininko modeliu: nebijantis keistis ir nuolat tobulėjantis, lankstus, galintis atlikti daug įvairių užduočių, visuomet gebantis rasti neordinarinį sprendimą.

Siekiant išlaikyti į savo veiklą sutelktą dėmesį ir stiprėjant konkurencijai dėl finansavimo, Didžiosios Britanijos valdžia privertė menų organizacijas tapti labiau versliomis. Vadovaudamiesi trimis menų vadybos bruožais – valdymu, lyderiavimu ir tinklo kūrimu, – Anglijoje įvairių kūrybinių sričių atstovai ėmė jungtis į vadinamuosius „klasterius“. Įsikūrę kokio nors miesto gatvėje, jie mažoje geografinėje zonoje sutelkia visas tam tikrai kūrybinei industrijai būtinas veiklos sritis (pavyzdžiui, dainininkai, įrašų kompanijos, prodiuseriai, autorinių teisių gynėjai).

Kūrybinės klasės fenomenas

Tokią kultūros sampratos transformaciją savotiškai apibendrino D.B.J. Nordmanas, prabildamas apie kūrybinę klasę ir Olandijoje bestseleriu tapusią 2002-aisiais amerikiečio Ričardo Floridos išleistą knygą „Kūrybinės klasės iškilimas“. Joje bandoma ištirti, kokiais būdais tiek verslo įmonės, tiek miestai gali pritraukti jaunus, talentingus ir kūrybingus žmones, kurie žymiai padidintų miesto ir jo ekonomikos produktyvumą.

R.Florida teigia, jog ekonomikos klestėjimas priklauso jau nebe nuo natūralių išteklių, o nuo protingų ir kūrybingų žmonių. R.Florida kūrybiškumą laiko ekonomikos varomąja jėga. „Kūrybiniame amžiuje“ jis mato žinias kaip įrankį, naujoves kaip produktą, o paslaugų ekonomiką kaip pagalbinę infrastruktūrą. Kūrybinę klasę jis vaizduoja kaip natūralią ir vienintelę galimą XXI amžiaus lyderių bendruomenę. Ji skirstoma į dvi grupes – Superkūrybingas Branduolys ir Kūrybiniai Profesionalai. Pirmajai grupei priklauso mokslininkai, architektai, universitetų profesoriai, rašytojai, dizaineriai, pramogų verslo atstovai ir pan. Antroji grupė – tai žmonės, kurie dirba su žiniomis: moderniomis technologijomis, teise, sveikatos priežiūra, verslo vadyba, finansų paslaugomis. Tai – problemų sprendėjai, standartinius požiūrius derinantys su nestandartiniais metodais.

Kritiškai vertindamas JAV autoriaus R.Floridos teoriją, D.B.T. Nordmamas retoriškai klausė, ar ji tinkama Europai?

Vietoj pabaigos

Panašu, jog Lietuvai dar toli iki tokių globalinių problemų sprendimo. Kol kas mes dar kapstomės savo problemų darže, klausinėdami, kas tokie esame, atsidūrę kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų, ir kokie norime tapti ateityje. Kol kas nauja kultūringos bendruomenės samprata bręsta daugiau konfrontacijos, fragmentiškų apibendrinimų, o ne kompromisų, dialogo, skirtingų visuomenės sluoksnių bendradarbiavimo kontekste.

Kaip pastebėjo viena diskusijos dalyvė, lietuviams dar trūksta holistinio požiūrio į kultūrą. Tačiau optimizmo įkvepia toji bendruomenės dalis, kuri siekia ne tik maištauti, kaltinti, bet ir ieškoti sprendimų – kaip permainų. Kad revoliucingų idėjų iš svetur įkvėpti ar inertiško mąstymo užmigdyti, nepridarytume skaudžių ekologinių klaidų. Ir turėtume ne tik naujiems vėjams atvirą neužšąlantį uostą, bet ir neužšąlančią Lietuvos kultūrą.

Pabaigai – keletas minčių apie žiniasklaidos vaidmenį kultūros propagandos srityje.

Dirkas Nordmanas: „Reklama, viešieji ryšiai ir žiniasklaida yra kultūros rinkodaros dalis. Ji suteikia galimybę nemokami viešinti kultūros renginius. Olandijoje apie 30 proc. žiniasklaidos yra finansuojama iš valstybės biudžeto. Tokia valstybės politika. Todėl žiniasklaidoje tam tikra dalis informacijos privalo būti apie kultūrą.“

Dosas Elshoutas: „Pateiksiu pavyzdį. Mastrichte kasmet vyksta šokio festivalis. Tą renginį nacionalinis kanalas rodo pusę dienos. Tai – televizijos kanalo ir valstybės pozicija. Tačiau nemažiau svarbu renginio organizatoriams siekti, kad apie renginį, kaip didelį ir svarbų, sužinotų žiniasklaida. Dirbti su žiniasklaida – kultūros vadybininko darbas.

…Kaip kultūrą skirstome į aukštąją ir populiariąją, taip yra ir su žiniasklaida. Egzistuoja tradicinė viešinimo kanalų samprata – radijas, televizija, laikraščiai. Tačiau šiandien ne mažiau svarbios ir šiuolaikinės medija formos, kurios yra kur kas demokratiškesnės, mažiau suvaržytos įvairių įsipareigojimų. Pavyzdžiui, internetas. Taigi svarbu išsiugdyti ne tik kultūros, bet ir žiniasklaidos politiką. Ji privalo turėti savo prioritetus. O kultūra turėtų būti vienas iš jų“.

Klaipėdos lėlininkai triumfavo Norvegijoje

Klaipėdos lėlininkai triumfavo Norvegijoje

Salomėja Burneikaitė

Klaipėdos lėlių teatras neseniai viešėjo Norvegijoje, Bergeno mieste vykusiame tarptautiniame teatrų vaikams ir jaunimui festivalyje „MiniMidiMaxi’06“.

Paaugliams ir jaunimui

Klaipėdos lėlininkės Renata Kutaitė ir Viktorija Dambrauskaitė prieškalėdiniame Bergene. Salomėjos Burneikaitės nuotraukos Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Vienintelė“ kūrybinė grupė Bergene prieš savo pasirodymą.

Tarptautinės kelionės šiais laikais jau nieko nestebina, tačiau teatrui būti pakviestam dalyvauti festivalyje ir atstovauti savo šaliai bei miestui neabejotinai yra profesinis pripažinimas.

Teatrų vaikams ir jaunimui festivalis „MiniMidiMaxi’06“, kuriame klaipėdiečiai svečiavosi lapkričio 29-ąją – gruodžio 2 dienomis, buvo organizuojamas tik antrą kartą ir, kaip tvirtino Vestlandske teatro centro meno vadovas ir festivalio direktorius Steinaras Torsenas, yra vienintelis tokio tipo festivalis Norvegijoje. Jo publika – vaikai arba jaunimas nuo 13 metų.

Norvegijoje yra festivalių vien suaugusiems arba vien vaikams, bet šis išskirtinis tuo, kad spektakliai yra adresuoti paaugliams ir jaunimui.

Susitiko kurso draugės

„Cukrinio namelio“ režisierė teatro FORMA vadovė Viktorija Rudytė po savo spektaklio. Aktorė Rūta Bunikytė prieš spektaklį „Vienintelė“ Bergene. Scena iš Viktorijos Rudytės spektaklio „Cukrinis namelis“ Vestlandske teatro centre.

Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Vienintelė“ (rež. ir dail. Gintarė Radvilavičiūtė), skirto būtent jaunimui, įtraukimas į šio festivalio programą buvo natūralus, tačiau ypatingas tuo, kad priminė lėlių teatro režisieriaus profesijos, įgytos Klaipėdos universitete, tarptautinį pripažinimą.

Tarp jaunųjų režisierių, lėlininkų diplomus gavusių Klaipėdos universitete 2004-ųjų pavasarį (kurso vadovė doc. Jūratė Januškevičiūtė), buvo ne tik prie Klaipėdos lėlių teatro vairo stojusios Aušra Daukantaitė ir Gintarė Radvilavičiūtė, bet ir Viktorija Rudytė.

Ji jau porą metų darbuojasi Norvegijoje, išmokusi kalbą tęsia studijas Bergeno universitete ir garsina Lietuvą, Klaipėdą ir save naujais teatro FORMA spektakliais. Tai nepriklausomas ir nekomercinis postmodernus lėlių, objektų ir vaizdų teatras.

Du lietuvių spektakliai

Nacionalinis teatras Bergene, pasipuošęs festivalio „MiniMidiMaxi‘06“ atributika.

Aplinkybės lėmė, kad Bergeno festivalyje „MiniMidiMaxi’06“ buvo parodytas ne tik naujas Viktorijos spektaklis „Cukrinis namelis“ liaudies pasakos „Jonukas ir Grytutė“ motyvais, bet ir klaipėdiečių spektaklis „Vienintelė“, kuriame daug muzikos, judesio, plastinių judančių formų, kaukių, didžiulių lėlių, bet nėra teksto.

V.Rudytės teatro FORMA spektaklis „Cukrinis namelis“ programoje įrašytas kaip atstovaujantis Lietuvai, nors vyko norvegų kalba. Tai spektaklis apie priklausomybių saldybę ir narkomanijos problemas.

Mūsų teatro misija – populiarinti tradicinį ir netradicinį lėlių teatro meną Klaipėdoje, Lietuvoje ir užsienyje, supažindinti vaikus ir jaunimą su lėlių teatro meno išraiškos galimybėmis, ugdyti jaunojo žiūrovo meninį skonį – puikiai papildė festivalio „MiniMidiMaxi“ nuostatas kalbėtis su jaunimu apie jų problemas patrauklia menine kalba.

„Esate puikūs!“

Yra tekę dalyvauti daugelyje tarptautinių renginių, kuriuose pasirūpinama, kad dalyviai galėtų bendrauti, matyti vieni kitų darbus ir suprastų vieni kitus. Šis festivalis buvo išskirtinis tuo, kad nors, be kelių Norvegijos teatrų, jame dalyvavo svečių trupės su spektakliais iš Anglijos, Danijos, Švedijos ir Lietuvos, šio festivalio programos, bukletai, plakatai buvo išleisti tik norvegų kalba. Vyko seminarai, kūrybinės dirbtuvės, tačiau festivalis, orientuotas į jaunimą, geriausiai suprantamas buvo vietinei publikai. Nors tarp visų 16 spektaklių programoje buvo tik keletas naudojusių lėlių teatro meninę kalbą, tačiau tos kalbos universalumas teikė privalumų, padedant giliau pajausti tai, kas išreiškiama per vyksmą, daiktą, naudojant vizualines plastines formas, muziką, lėlių, kaukių bei objektų teatro estetiką.

Klaipėdiečių „Vienintelė“ buvo kaip tik tokia. Spektaklį festivalio organizatorių prašymu teko rodyti net du kartus, o apie jo poveikį žiūrovams galėjome spręsti iš neįprastos tylos spektaklių metu, padėkų ir ne kartą išgirstų – „esate puikūs!“.

Mūsų naudai

Tai yra labai daug, nes FORMOS teatro vadovės V.Rudytės, treti metai gyvenančios ir studijuojančios Bergene, liudijimas, kad Norvegijoje požiūris į teatrą nėra toks rimtas kaip Lietuvoje, byloja mūsų naudai. Norvegijos publikai teatro spektaklis paprastai yra pramoga, tokia kaip kino filmas, kurio metu galima užkandžiauti, kramsnoti, atsinešti gaiviųjų gėrimų ir po kėde palikti plastikinius butelius.

Norisi tikėti, kad netradiciniai lėlių teatro spektakliai „Cukrinis namelis“ ir „Vienintelė“, šalia kurių programoje buvo įrašytos ne tik kūrėjų pavardės, bet ir mūsų šalies vardas, primins, kad Europoje turime apie ką kalbėtis rimtai, raštingai, universalia ir įdomia jaunimui TEATRO KALBA.

Gitanas Nausėda: „Mus laiko šalimi be veido“

Gitanas Nausėda: „Mus laiko šalimi be veido“

Kęstutis Meškys

Socialinių mokslų daktarą, SEB Vilniaus banko prezidento patarėją, finansų analitiką Gitaną NAUSĖDĄ esame įpratę matyti televizijos naujienų laidose, kai jis lyg aiškiaregis guru dėsto savo finansines prognozes, kalba apie palūkanų normas ir būsto kainas. Tad kiek netikėta buvo jį sutikti viename iš muzikos festivalio „Alternatyva – 2006. Gamta“ renginių ir ne sostinėje, o Klaipėdoje.

Finansų analitikas Gitanas Nausėda niekada nepamiršta, kad gimė ir užaugo Klaipėdoje.

Kokią vietą šiuolaikiniame pragmatiškame pasaulyje ir tokioje racionalioje kaip finansininko ekonomisto profesijoje užima kultūra, menas, intuicija? Kokia mūsų ateitis ir kultūros perspektyvos? Apie tai kalbėjomės su autoritetingu analitiku, į kurio nuomonę ir prognozes įsiklauso ir paprastas Lietuvos žmogus, ir solidus verslininkas, ir valstybės ar politikos veikėjas.

– Gana netikėta sostinės gyventoją ir tokios nemeniškos profesijos žmogų sutikti kultūriniame renginyje čia, Lietuvos kultūriniame paribyje. Kas Jus atvedė į Klaipėdą?

– Turiu prisipažinti, kad gimiau Klaipėdoje ir iki 1981-ųjų, kai baigiau mokyklą, buvau klaipėdietis. Tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleidau Vilniuje ir, matyt, jau turėčiau save vadinti eksklaipėdiečiu. Bet į Klaipėdą visada grįžtu kaip į artimą mylimą miestą. Be abejo, ir noras aplankyti tėvus skatina čia atvykti dažniau. Šį kartą, prisipažinsiu, į uostamiestį atvedė ir noras apsilankyti klasikinės muzikos festivalyje „Alternatyva-2006. Gamta“. Mane sieja pažintis su šio festivalio organizatoriumi Martynu Švėgžda von Bekeriu, kurio koncertuose ir organizuojamuose renginiuose pagal galimybes apsilankau. Ir šį kartą tai padaręs neapsirikau – labai malonu, kad tai buvo ne komercinis, ne koks nors šou renginys, o kamerinis pagal savo prasmę ir bendravimą intelektualių žmonių susitikimas. Nustebino susirinkusiųjų gausa. Tai rodo, kad žmonės gyvai domisi tokiais renginiais, kad tai mūsų kultūros šoumenizacijai yra rimta atsvara.

Manau, kad būtų neteisinga Klaipėdą vadinti kultūriniu paribiu ar provincija – provincijos statusą lemia ne geografinė padėtis, o žmonių domėjimasis kultūra.

– Esate gana pragmatiškos, šalto ir racionalaus proto reikalaujančios profesijos atstovas. O kaip susidomėjote kultūra, menais? Ar kas nors iš artimųjų dirba šioje srityje, ar tai Jūsų grynai vidinis poreikis?

– Be abejo, tai vidinis poreikis. Manau, jei žmogus yra ekonomistas ir po darbo jis galvoja vien apie ekonomiką, verslo reikalus, tai kažkas su juo yra negerai.

Prisipažinsiu, kad ne visada buvau toks aktyvus kultūros renginių lankytojas. Buvo laikas, kai buvau įnikęs vien į profesijos reikalus, domėjausi vien savo veiklos literatūra. Tačiau, matyt, kiekvieno žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau įvyksta lūžis, kai imi suprasti, kad gyvenimas yra daug įdomesnis, nei vien tavo profesija.

Negaliu pasakyti, kad visi kultūrinio gyvenimo reiškiniai yra man įdomūs. Aš tiesiog atsirenku, kas man aktualu, galiu nepatingėti nuvažiuoti ir į kitą miestą, apsilankyti panašiame renginyje, kaip šį kartą Klaipėdoje.

Kitas mano prisilietimas prie kultūros – tai senų lituanistinių knygų kolekcionavimas. Iš pradžių tai buvo epizodinis užsiėmimas. Tačiau vis daugiau skaičiau istorijos, architektūros ir dailės leidinių, kurie mane vis labiau įtraukė, padėjo „užlopyti“ išsilavinimo spragas. Tų spragų dar ir dabar yra labai daug – tai ir nenuostabu, nes tarybiniais laikais mokykloje mokėmės komunistų partijos istorijos, o ne architektūros stilių raidos.

– Ar Jums neatrodo, kad šiuolaikinėje civilizacijoje vis didesnį vaidmenį atlieka tarpdisciplininiai dalykai, humanitariniai požiūriai susilieja su technokratiniais, grynai pragmatiniais ir racionaliais?

-Ne paslaptis, kad mūsų švietimo sistema duoda vienpusiškas žinias – jei tu ekonomistas ar inžinierius, tai esi „prifarširuojamas” tik tų žinių. Mėginimas įvesti tokį žmogų už rankos į kitą pasaulį šiandien tampa nepaprastai svarbus. Atsiranda daug gilesnis, sisteminis požiūris į vieną ar kitą reiškinį. Mokslo humanizavimas žymiai praplečia ir pagilina pasaulio suvokimą.

– Einšteinas yra pasakęs, kad geros meninės literatūros puslapis neretai jam duodavo daugiau informacijos, negu ištisos mokslinės knygos perskaitymas. Ar su panašiu reiškiniu tenka susidurti ir Jums?

– Nežinau, kaip tai atsitinka kiekvienu atveju. Bet man kultūra, menas padeda netapti profesiniu idiotu. Daugelio žmonių tyko toks pavojus – būdami tobuli savo profesijoje specialistai, jie vis dėlto iki galo nesuvokia šio nuostabaus pasaulio, nes žiūri į jį itin siauru kampu. Mus supanti aplinka yra per daug įdomi, kad įniktum tik į savo profesiją. Todėl kultūra man ir yra geriausias būdas atsikvėpti, sustoti, pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Ji daug duoda ir profesine prasme – manau, kad ekonomines problemas pradėjau gvildenti ne tik remdamasis sausais skaičiukais, bet ir intuicija.

Kita vertus, visuomenė į ekonomiką, finansus žiūri kaip į nuobodų mokslą, kuris, be kita ko, yra pernelyg matematizuotas. Tačiau taip nėra – ekonomika tikrai turi daug ko viliojančio ir jokiu būdu nėra tik svertas pinigams uždirbti. Tiems, kas netiki, siūlyčiau paskaityti A.Smito, Dž.-M.Keyneso arba V.Jurgučio veikalus. Apskritai šiandieniniame beprotiškai skubančiame pasaulyje mes mažokai domimės klasika, tarp kitko, – ir ekonomikos mokslu.

– Ne paslaptis, kad finansinio pasaulio atstovai dažniausiai tampa įvairių meno galerijų steigėjais ir savininkais, yra didžiausi meno kūrinių kolekcionieriai. Jūsų nuomone, tai profesinio įvaizdžio dalis ar noras pabėgti nuo nuobodžių skaičių į grožio pasaulį? O gal nuogas pragmatizmas – saugi investicija?

– Tai iš dalies susiję su tuo, kad finansinės rinkos dalyvių investicinės galimybės yra platesnės nei kitų ūkio šakų. Čia kalbama ne tik apie atskirus žmones, bet ir apie institucijas – bankus, pensijų ir investicinius fondus ir pan. Vis labiau suvokiama, kad banką galima papuošti ne tik marmuru ar auksu, bet ir vertingais meno kūriniais.

Kita vertus, nedrįsčiau kategoriškai teigti, kad materialiąja kultūros produkcija labiausiai domisi finansininkai. Dalis žmonių žiūri į meno kūrinį siauriau, kaip Jūs sakote, – kaip į gerą investavimo objektą, kuris ateityje gali padėti uždirbti gražaus pinigėlio. Juk matome, kokių kainų rekordų pasiekia senųjų klasikų meno kūriniai tarptautiniuose aukcionuose. Beje, tos kainos auga ir auga.

Manau, ir šiuolaikinių lietuvių dailininkų darbai ilgainiui įgis vis didesnę vertę. Todėl dalis žmonių investuoja į meną grynai pragmatiniais tikslais, kiti nori iš tų investicijų ir peno širdžiai. Kai kurie žmonės pradeda savo žygį į meno pasaulį kaip verslininkai, o pakeliui suvokia, kad jam reikia be išlygų atsiduoti, net aukojant tiesioginiam darbui skirtą laiką. Net žvelgiant į šį reikalą iš finansininko pozicijų, juk neįmanoma protingai investuoti į tą dalyką, kurio visiškai nesupranti ir negali įvertinti. Tai ir skatina domėtis meno pasauliu, jį giliau pažinti.

– Kitąsyk tam verslininkui, kuris neabejingas kultūrai, menui ir dažnai nepagaili pinigų kokiam reikšmingam renginiui, žymiai geriau sekasi ir versle. Ar Jūs neįžvelgiate čia tam tikro dėsningumo?

– Jeigu Jūs tai pastebite, matyt, tas ryšys iš tikrųjų egzistuoja. Tokie žmonės yra įvairiapusiškesni kaip asmenybės, jie įžvalgesni, kūrybiškesni. Tai – savybės, kurios ir padeda sėkmingai plėtoti verslą.

Tačiau nereti ir atvejai, kai toks susidomėjimas yra mados paskatintas ir paviršutiniškas. Įvairūs tarpininkai įperša tokiems snobizmo vedamiems verslininkams ir abejotinos vertės meno kūrinių. Apskritai man susiklostė įspūdis, kad kai kurie žmonės lankosi tik tuose kultūros renginiuose, koncertuose, kur bilietų kainos siekia keletą šimtų litų, o kituose ne mažiau dėmesio vertuose renginiuose jų nepamatysi. Atrodo, „pasikultūrinimas“ tampa savotiškos mados reikalu. Bet, ko gero, tai irgi yra geriau negu nieko – tiesiog kiekvienas žmogus savaip ieško asmeninio tako į kultūrą.

– Grįžkime prie to, ką Jūs pasakėte: verslo žmonės, neabejingi kultūrai, giliau suvokia problemas, yra kūrybiškesni. Gyvename pokyčių epochoje. Ir šiandien verslo sėkmę lemia inovacijos, kūrybiškumas, kuriuos ugdo kultūra, meninis mąstymas. Vis dažniau kalbame apie kūrybines industrijas. Ar kultūra iš deklaruojamo netampa svarbiausiu realiu ekonominiu faktoriumi?

– Iš tikrųjų tokių verslo rūšių, kuriose gali snūduriuodamas dešimtimis metų išlikti konkurencingas, beveik nebeliko. Norint versle būti „virš vandens“, reikia nuolat atnaujinti tiek technologijas, tiek darbo organizavimą, tiek rinkodarą. Tai tarsi aksioma – tas žmogus, kuris turi sąlyčio taškų su kultūra, yra kūrybiškesnis ir turi daugiau galimybių nugalėti konkurencinėje kovoje. Ir nors yra išimčių, jos tik patvirtina taisyklę.

Kartais nelengva pasakyti, kas ką lemia – galbūt verslininkas pasinėrė į kultūrą todėl, kad jo genuose jau buvo „užkoduotas“ toks poreikis. Nors genų įtaka šioje srityje aš, tiesą sakant, nelabai tikiu.

– Žymus antropologas, semiotikas K. Levis Strausas sakė, kad ateityje civilizacijos laukia visuotinė humanizacija arba ji visai išnyks. Kiek ši nuomonė, Jūsų požiūriu, turi pagrindo? Ar tikrai ateityje mes visi tapsime kūrėjais ir menininkais?

– Tai, kad procesai rutuliojasi šia kryptimi, – neabejotina. Tai, kad išsitrina ribos tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų yra taip pat akivaizdu. Tik manau, kad esminiams pokyčiams reikia daug laiko.

Jei pažvelgtume į ekonominę ir finansinę sritį, per pastaruosius 30-40 metų ji vis daugiau sėmėsi žinių iš kitų mokslų – sociologijos, psichologijos, socialinės antropologijos. Toks mokslų virsmas bus labai laipsniškas, ir mūsų kartai jau „negresia“ tapti kūrėjų ir menininkų visuomene. Tai, be kita ko, didžiulis iššūkis ir švietimo sistemai, kuri bus priversta adaptuotis prie naujų sąlygų ir rengti kūrybingas ir savarankiškai mąstančias asmenybes, išmanančias ne tik apie ekonomiką, inžineriją, bet ir kultūrą, menus, architektūrą…

Ir dabar mokyklose diegiama ankstyva specializacija, mano manymu, yra neteisinga – žmogus gali būti per anksti įstatytas į tam tikrus rėmus, kurie gali neleisti atsiskleisti tikriesiems jo gabumams. Tai tampa neretai asmenine drama – žmogus priverstas visą gyvenimą dirbti nemėgstamą darbą ir blaškytis, o visuomenė praranda kūrybingą asmenybę.

Šiandieninio žmogaus gyvenimas yra nuolatinis galimybių siaurėjimas: kai tau dešimt, tu dar gali tapti bet kuo; kai tau dvidešimt – tu jau nebetapsi disko metimo ar dailiojo čiuožimo pasaulio čempionu, nebebūsi ir smuikininku virtuozu, o kai tau penkiasdešimt – tavo kūrybinio judėjimo rėmai tampa jau griežtai apibrėžti.

Kol kas švietimo reformą aš tapatinu su nežmoniškai sunkėjančiomis savo dukrų kuprinėmis, per jas aš nelabai pajėgiu įžvelgti, ar iš tikrųjų mokykloje tobulėja jų asmenybės, ar jos dėl geresnio švietimo nueis toliau už mus, savo tėvus.

– Tačiau šiandieninę Jūsų veiklą – esate finansų analitikas ir prognozuotojas – drąsiai galima priskirti prie kūrybinių profesijų. Į Jūsų finansines prognozes įsiklauso bene pusė Lietuvos aktyviosios visuomenės, jau nekalbant apie valstybės veikėjus, politikus. Tai didžiulė atsakomybė. Kaip gimsta Jūsų prognozės?

– Į ekonominės analizės sritį aš atėjau visiškai natūraliai. Iš pradžių pasišvenčiau mokslinei pedagoginei veiklai, vėliau buvo mokslinės studijos Vokietijoje, darbas valstybinėse finansinėse institucijose. Po to susiformavo poreikis tapti nebe valdininku ir viršininku, kuris per dieną pasirašinėja šūsnis popierių, o žmogumi, kuris analizuoja, vertina ūkinius ir finansinius procesus. Todėl sąmoningai atsisakiau sėkmingos valdininko karjeros, atsistatydinau iš Lietuvos banko valdybos narių (nors šalies Prezidento dekretu buvau paskirtas net devyneriems metams) ir pasirinkau šį kelią, kuriam iš tikrųjų visą laiką ir rengiausi.

Tačiau pamažu vis labiau stiprėja įsitikinimas, kad net prognozavimas, mėginimas pažvelgti į ateitį, numatyti reiškinius yra glaudžiai susijęs su intuicija. Intuicija savo ruožtu yra toks nenusakomas dalykas, kuriam, be abejonės, turi įtakos ir intelektas, žinios, ir nuojauta ar patyrimas, galiausiai net tai, apie ką mes šiandien šnekame, – domėjimasis kultūra. Ne kartą ekonominėje prognozėje tai, ką tu pajautei, daugeliu atvejų yra tiksliau, negu tai, ką tu išprotavai logiškai, pagrįsdamas statistika. Tai yra itin įdomu, nors skeptikas iš karto pasakys: tai kuo tie ekonomistai skiriasi nuo astrologų?..

Aišku viena – prognozių poreikis auga ir, jei prieš keletą metų, dirbdami SEB Vilniaus banke buvome vos ne vieninteliai šios profesijos atstovai, tai šiandien jau turime nemažai kolegų ir konkurentų. Tai yra gerai.

– Negaliu nepaklausti Jūsų, kaip analitiko, kokios mūsų kultūros perspektyvos. Kaip keisis kultūros žmonių gyvenimas?

– Sutikime, kad šis procesas turi sąsajų su ekonomika – kuo ūkis yra geresnės būklės, tuo žmonės turi daugiau galimybių naudotis aukštąja kultūra, ne tik ta visiems prieinama, kuri yra kasdien peršama komercinių televizijų. Net elitinė mūsų visuomenės dalis – šviesuomenė, kuri šiandien negali pasigirti didžiausiomis pajamomis, situacijai pagerėjus galėtų lengviau atsipūsti ir nebegalvoti vien tik apie kasdienių poreikių patenkinimą, o pajėgtų įsigyti gerą knygą, geidžiamą paveikslą. Tik nenuskurdinta inteligentija gali atlikti savo priedermę – spinduliuoti teigiamą energiją likusiai bendruomenei, įtraukti ją į kultūros pasaulio piliečių ratą.

Mane džiugina, kad rimtuose renginiuose šiandien galima pamatyti kur kas daugiau žmonių, nei prieš 5-6 metus. Pažiūrėkime, kas darosi Vilniuje, – net toli gražu ne į populiariausius spektaklius sunku gauti bilietų. O dar prieš dešimtmetį net į pasaulio muzikos garsenybės koncertą susirinkdavo nepilna salė klausytojų.

Tad aš žvelgiu į kultūros ateitį optimistiškai. Masinė kultūra gali nugalėti Kultūrą tik tvyrant skurdui, kitomis sąlygomis ji neturi jokių galimybių.

– Jūsų, kaip ekonomikos ir finansų eksperto, negaliu nepaklausti, kodėl Lietuva taip ženkliai atsilieka nuo kitų Baltijos šalių užsienio investicijų požiūriu, ir ekonominiai mūsų laimėjimai neretai kuklesni nei kaimynų?

– Manau, kad mūsų ekonominė situacija, verslo aplinka nėra blogesnė nei kaimyninėse šalyse. Tai, kad užsienio kapitalas nenoriai ateina į Lietuvos ekonomiką, aiškintina mūsų nemokėjimu pristatyti savo pasiekimus, savo išskirtinumą pasauliui. Todėl ne paslaptis, kad mus laiko šalimi be veido. Kartais geriau turėti kokį nors neigiamą bruožą (antai pažiūrėkite, kaip Boratas išreklamavo pasauliui Kazachstaną), defektą, kuris atkreipia kitų dėmesį, nei būti visiškai neidentifikuojamu ir nerandamu pasaulio žemėlapyje.

– Manoma, kad egzistuoja vadinamosios ekstravertinės ir intravertinės kultūros. Lietuvių mentalitetas, jų kultūra, suformuota katalikybės, priskiriami intravertinei, nukreiptai į vidų kultūrai. Gal ir čia glūdi Jūsų minėtos problemos, nes šiuolaikinė civilizacija yra akivaizdžiai nukreipta į išorę, į įvaizdį, yra ekstravertinė?

– Religinė tradicija, be abejo, turi didžiulę įtaką kultūrai, o per ją – ir ekonomikai. Jūsų pastebėjimai turi pagrindo. Faktas ir tai, kad mūsų kaimynai estai, atstovaujantys protestantų religijai, net ir savo silpnybes sugeba pateikti sau palankiu kampu. Jie iš tikrųjų gyvena principu: „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Ir, žiūrėk, išeina…

– Be kultūros, meno, kokius dar turite pomėgius, kaip leidžiate laisvą laiką? Gal tartumėte keletą žodžių apie Jūsų kolekcionavimą…

– Mėgstu paskaityti gerą knygą, nors grožinei literatūrai lieka vis mažiau laiko. Tai dažniausiai būna bibliofiliniai dalykai, knygotyros knygos ir straipsniai, istoriniai veikalai, architektūros meno knygos…

Dažnai naršau po internetą, ieškodamas knygų savo kolekcijai. Esu sukaupęs nemažą 1,5-2 tūkst. retų, senų knygų rinkinį, tarp kurių bene brangiausias man – 1595-aisiais Karaliaučiuje išspausdintas Kasparo Hennenbergerio „Prūsijos didžiojo žemėlapio aprašymas”.

Skaitau tai, kas tikrai miela dvasiai, einu ten, kur maloniai ir prasmingai galiu praleisti laiką, padiskutuoti… Tiesa, pastaruoju metu noriu dažniau lankytis teatre, pamatyti daugiau naujų spektaklių.

Gyvenimo rutina įtraukia į savo verpetą ir staiga pagalvoji, kad labai seniai nebuvai koncerte ar parodų salėje. Kartais paimu į rankas ir gitarą, kuria groti mokiausi dar muzikos mokykloje.

Reikia skirti laiko ir šeimai, kurioje vyrauja moteriška pusė, – turiu dvi dukras. Be to, – katę ir labradoro retriverio veislės kalaitę.

Mėgstu pasidarbuoti pjaudamas žolę sodyboje arba namuose Vilniuje, tačiau kai tai reikia daryti kelias valandas iš eilės – malonumas kartais virsta kančia…

– Dėkui už pokalbį ir prognozes, gana palankias kultūrai.

Be pavadinimo

Be pavadinimo

Kristina Jokubavičienė

Liudvikas Natalevičius – gerai žinomas ne tik Klaipėdoje, pristatinėti iš naujo jį lyg ir nereikėtų. Pretekstas – dar viena tapytojo paroda šiais metais, šį kartą surengta LDM Prano Domšaičio galerijoje.

Lakoniški ir tamsūs, su giliais, sodriais spalviniais intarpais Liudviko Natalevičaius paveikslai kupini aistrų ir paslapties.

Kuria intrigą

Tapytojo biografija standartinė, kaip ir kitų jo kartos dailininkų: 1975-1981 metais studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, nuo 1981-ųjų gyvena Klaipėdoje, 1988 metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Galima tęsti – prieš dvejus metus sulaukė penkiasdešimties, dalyvauja parodose, tapo ir nutapė daug gerų paveikslų, darbų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje…

L.Natalevičiaus tapyba visada sulaukia kuo geriausių įvertinimų, o epitetai „tamsos meistras“, „lietuviškasis El Grekas“ tik padeda kurti intrigą aplink jo kūrybą.

Kitiems tapytojams nuolat prikišama, kad jie nesikeičia, neieško, nemodernėja ir kitokiais būdais nesivarto per galvas. Nesu girdėjusi, kad kas nors taip sakytų L.Natalevičiui, nors, pasižvalgius po pastarųjų metų kūrybą, galėtum sakyti, kad būtent jis yra didžiausias „stagnatorius“. Tuo tenoriu pasakyti, kad keitimosi faktorius toli gražu nėra tai, kas nusako kūrybos vertę.

Pats dailininkas, dažnai gal ir nesąmoningai, taip pat kuria intrigą, labai retai suteikdamas savo paveikslams pavadinimus. Bet ir tada, kai jie įvardijami, pavadinimas „Kompozicija“ ar „XXX kažkelintas numeris“ ne ką tepadeda žiūrovui. Pastarajam vis tiek tenka, remiantis asmenine patirtimi, racionaliai spręsti, kas galėtų būti tos paveiksluose pavaizduotos pavienės figūros ir jų grupės, arba nesipriešinant pasiduoti vaizdų sugestijai, sulėtintam kompozicijų ritmui ir šviesos bei spalvų dramai, vykstančiai prieš mūsų akis.

Kupini paslapties

Lakoniški ir tamsūs, su giliais, sodriais spalviniais intarpais paveikslai kupini aistrų ir paslapties.

Iš juodos nebūties bedugnės kyla ir formuojasi plastiškos, apibendrintos figūros, kurių aptakūs siluetai nužymėti nušvintančiais gilių spalvų šuorais.

Jos kyla, palinksta, bendrauja be garso ir neskubriai, kaip sulėtintame kadre, skausmingai, kaip kaskart pasikartojančios mūsų gyvenimų tragiškos akimirkos.

Figūrose ar tik numanomose jų apybraižose, tirpstančiose juodumoje, netikėtai sužėri šviesos plotai – ta pasklida, minkšta šviesa neakina, neskaido formos, greičiau atrodo, kad ji veržiasi iš figūrų vidaus ar per jas, kaip mediatorius, iš tamsiosios gelmės.

Priverčia pajusti

Atrodo, taip gerai žinai istoriją: žinia, gimimas, mirtis, artimo neviltis, draugų užuojauta. Tai universalios temos. Jas galima konkretizuoti: Apreiškimas, kūdikėlio Jėzaus gimimas, Nukryžiavimas, Pieta, Šventųjų pokalbis…

Bet ar svarbu tiksliai žinoti, ką būtent turėjo galvoje tapytojas: Pietą ar vaiką apraudančią motiną? Jei taip, reikėtų jį paklausti.

Dabar tik numanome; numanymas žadina mumyse kažką skausmingai pamirštamą, sunkiai artikuliuojamą, nustumiamą kuo toliau. Numanymas verčia suklusti, ieškoti analogijų ir paralelių su savo gyvenimu, išdrįsti pažvelgti į savo potyrius, jausmus, į savąją „bedugnę“; galų gale susitaikyti su sava istorija, kurią turėsi pažinti iki galo.

Kaip to pasiekiama, juk čia tik drobė ir dažai? Keliais kontrastingais kelių spalvų potėpiais juodumoje, palinkusiais siluetais ar jų užuominomis, šviesa ir tamsa, net ir neįprastais formatais.

Tapyba beveik visada apgaulingai tokia pati, nekintanti savo esme, universali, priverčianti pajusti ir jausti. Ar ją tinka vadinti sakraline, tiksliau, ar ji galėtų būti šventykloje?

„Savas raides“ vedžiojo rašto menininkai

„Savas raides“ vedžiojo rašto menininkai

Ramunė Pletkauskaitė

Tarptautinis rašto meno – kaligrafijos ir tipografijos – projektas „Savos raidės“, vykęs Vilniaus dailės akademijoje (VDA) ir jos galerijoje „Akademija“, susilaukė įvairiataučio dalyvių būrio ir sostinės publikos, ypač akademinės, dėmesio.

Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūriniai – specialiai „Savų raidžių“ parodai.

Projektą sudarė du segmentai: paroda ir kūrybinės dirbtuvės.

„Savų raidžių“ parodoje dalyvavo devyni Lietuvos dailininkai (tarp jų – ir klaipėdiečiai Algis Kliševičius, Mindaugas Petrulis, telšiškė Zita Inčirauskienė) ir penkiolika rašto menininkų iš užsienio – Izraelio, Japonijos, Olandijos, Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitur. Jų paroda „Akademijos“ galerijoje veikė lapkričio 13-25 dienomis.

Algis Kliševičius „Savų raidžių“ parodai irgi sukūrė naujus darbus.

Užsiėmimus „Savų raidžių“ kūrybinėse dirbtuvėse, kurios buvo įkurtos VDA Dizaino katedroje, vedė profesoriai Algis Kliševičius ir Albertas Gurskas, taip pat svečias iš Moldavijos Grigorijus Bosenka.

„Projekto rengėjai sukvietė žmones, kurie dirba akademinį darbą, – pasakojo „Klaipėdai“ A.Kliševičius. – Mokydami kitus, parodėme, ką mokame ir galime patys. Viešose pamokose buvo ir dėstytojų, ir studentų. Mūsų kaligrafijos ir spaudos grafikos paroda irgi nestokojo besidominčiųjų“.

Paroda „Savos raidės“ 2007-ųjų kovą atkeliaus į Klaipėdą, Prano Domšaičio galeriją. Joje bus pristatytas ir projekto katalogas, kuris per vernisažą Vilniuje dar nebuvo pasirodęs.

Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio – Visagine

Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio – Visagine

Ramunė Pletkauskaitė

Visagino bibliotekos parodų salėje gruodžio 15-ąją atidaryta Lietuvos pajūrio dailininkų kaligrafų kūrinių paroda ir pristatyta jų knyga.

Visagino dailininkų grupės „Kvadratas“ vadovas Andrejus Denisenka, klaipėdietis grafikas Mindaugas Petrulis, Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė ir grafikas Algis Kliševičius per parodos ir knygos „Grafika iš Lietuvos pajūrio“ pristatymą visaginiečiams.
Paroda „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“ Visagine veiks iki 2007-ųjų sausio vidurio. Joje po kelis rašto meno darbus eksponuoja klaipėdiečiai A.Kliševičius, M.Petrulis, A.Klemencovas, R.Bočkutė, Z.Mazaliauskaitė, V.Černiauskaitė-Augaitienė, telšiškė Z.Inčirauskienė, kretingiškė L.Skačkauskaitė-Kuklienė. Tie patys autoriai, kurie pristatomi pernai Klaipėdoje pasirodžiusioje knygoje „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“.

Ji jau pasisvečiavo Vilniaus ir Geteborgo knygų mugėse, pasveikinta Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje, o dabar nukeliavo ir į Visaginą. Tenykštei kultūros bendruomenei knygą pristatė ją išleidusios Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė. Pajūrio grafikams vernisaže atstovavo A.Kliševičius ir M.Petrulis. Pastarasis kitądien visaginiečiams surengė viešą kaligrafijos pamoką, kuri truko net keturias valandas.

„Truputį pamokė kitaip rašyti, – juokėsi A.Kliševičius. – Parodė, kaip raštas gali virsti menu, paskui drauge aptarėme, kaip kam sekėsi. Surengėme savotišką kaligrafijos šou.“

Lengva, lyriška, tekstiliška

Lengva, lyriška, tekstiliška

Ignas Kazakevičius

Dalios Kirkutienės tapybos paroda, iki gruodžio pabaigos veikianti Klaipėdos koncertų salėje, inspiravo mintis apie debiutą – kur jis prasideda ir baigiasi ir kas po to…

Dalios Kirkutienės paveikslai „Kilimas“, „Lotosai“, „Restauracija“.

Pirmoji – proveržis

Lankydamasis debiutinėse menininkų parodose pastebiu įdomius skirtumus. Debiutas tik prasideda pirmąja paroda, tačiau ja nesibaigia.

Mažiausiai penkias parodas galima laikyti debiutinėmis.

Pirmosiose dažniausiai dominuoja jausmai ir emocijos. Tai srovė, proveržis, tikėjimas, sumišęs su naivumu, džiaugsmo šūksnis, kad štai aš esu. Esu jau, dabar, šiandien… Pirmoji paroda – tai gimtadienis, kai visi spėlioja, į ką tasai kūdikis panašus…

Pirmojoje parodoje kūrinys veja kūrinį – nemaža jų yra hiperbolizuotos pirmųjų pavykusių kūrinių dvasinės įseserės ir įbroliai. Tačiau visuma lengva, laisva ir nepretenzinga.

Dailininkas dar klausosi kitų patarimų, noriai išklauso komplimentus ir pastabas. Visi jam linki tučtuojau suruošti antrąją.

Neapsigaukite, jūsų laukia sunkus kelias. Ieškoti savęs. Baisiau, klaikiau ir įdomiau negali būti. Nieko nėra įdomiau.

Gaila, kad tai nepelningas užsiėmimas… Tačiau menu galite pramušti abejingumo šarvus žmonėse. Vien dėl to verta surengti antrąją parodą.

Antroji paroda dažniausiai esti fragmentiška, susiskaidžiusi į pastebėjimus, stabtelėjimus, paknaisiojimus čia ir ten – kitame darže, ir pirmosios parodos aruoduose. Ir jei antroji bus tokia, kaip ir pirmoji, tai vargas stojusiam meno arimuosna. Jis taip ir ars tarsi jautis ir niekuomet nepažvelgs į dangų pažadėtą.

Todėl antroji paroda turi būti kitokia, ji tiesiog privalo parodyti menininko abejones, blaškymąsi, pasirinkimo variantus ir atskleisti jo galimybes.

Antrasis debiutas

Antrojoje D.Kirkutienės parodoje pastebimos apčiuopiamesnių turinio ir formos sąsajų paieškos. Peizažas, suplokštinti interjero daiktai, abstrakcijos.

Žanro užuomazgos paklūsta optinei paveikslų struktūrai, kuri čia „išlenda į pirmąjį planą“ ir už jos formuojasi daiktų pasaulis arba objektai suformuojami prieš ją, joje, su ja.

Vizualinis atstumas tarp pirmo ir antro planų labai nedidelis. Toks, kokiame pakanka vietos dailininkės fantazijai. Be abejo, eksperimentuojant su forma, kitoje parodoje tą atstumą teks plėsti.

Formą paminėjau todėl, kad keliuose darbuose pastebėjau tekstilinio inkliuzo imitaciją (D.Kirkutienė yra baigusi dailiosios tekstilės mokslus – aut. past.), labai ryškias optines idėjas tiek komponuojant, tiek pasirenkant tapybos „kampą“ .

D.Kirkutienė renkasi plokštumą, kaip ir sąlyginėje tekstilėje (gobelenas, faktūra, ornamentų pynė – visa prasideda nuo audimo), kuri dabar ženkliai keičia orientyrus erdvinio meno ir kitų medžiagų imitacijos link.

Ar D.Kirkutienė sąmoningai imituoja erdvines struktūras, audinio raštus, lengvumą ir visa tai, kas būdinga tekstilei? Iš šios dailės šakos autorė skolinasi minimumą, o kūrinio detales išplečia iki maksimumo ir kameriškumą priešpastato menamam dideliam formatui. O gal tiesiog rado būdą kalbėti spalvos ploteliais, akimirkomis, užuominomis į panoramą.

Akivaizdu, jog menininkė mąsto, kankinasi, nerimsta. Akivaizdu ir tai, kad sulauksime ir trečiosios parodos.

Bent jau jai menininkė surado stilių. Įdomu, prie kokio objekto, žanro, temos ji prisiriš? Ar prisiriš?

Būsenų impresijos

Būsenų impresijos

Kristina Jokubavičienė

Lietingą ir apsiniaukusią, tokią tipišką neišauštančią šiųmečio gruodžio dieną reikėtų eiti į Onos Paliukienės tapybos parodą „Moteris ir jūra“. Nedidelėje, bet jaukioje ir šviesioje „Parko galerijoje“ tapytojos paveikslai pasitiks jus skaidriomis spalvomis, grakščiais motyvais, giedrai nostalgiška nuotaika, kuri taip tinka šventei.

Tarsi asmeniško albumo puslapiai

Onos Paliukienės paveikslai „Aguonos“ ir „Gėlėta atmintis“. „Banga“ ir „Perlo ieškojimas“.

Tačiau jei tikitės pa-rodoje pasidžiaugti jūros vaizdais, galite nusivilti. Parodos pavadinimą tiesiogiai patvirtinanti tik viena nedidelė programinė kompozicija „Moteris ir jūra“ jau atidarymo dieną buvo nupirkta.

Parodą galima būtų įvardyti kaip menininkės, gyvenančios prie jūros, išgyvenimus ir būsenas, perteiktus įvairiais motyvais ir plačia spalvine palete.

Jie – tarsi labai asmeniško albumo puslapiai, kurių kiekviename randame savarankišką tapybinį pasakojimą.

Istorijos skirtingos, tad ir kiekvienos kompozicijos stilistika taip pat skirtinga.

Kadangi kiekviena pasakojimų linija turi savą stilistiką, tad bendra pa-rodos amplitudė gana plati: nuo naiviojo meno formas primenančios stilizacijos iki realistinės raiškos.

Žinoma, yra žmonių, kurie nemėgsta albumų, tačiau jei turite daugiau laiko, šio albumo sklaidymas suteiks jums nemažai malonių akimirkų ir neleis nuobodžiauti.

Gėlių kilimai ir senos sodybos

Gėlės tapytojos darbuose labai įvairios: kuklus tradicinis natiurmortas su astrų puokštele vazelėje; gėlės, puošiančios paslaptingos moters skrybėlaitę; puikus tulpių ir barokiškai stilizuoto ornamento „Žydėjimo mete“ kilimas. Pastarasis ir greta kabanti „Gėlėta atmintis“ demonstruoja autorės sugebėjimą vienoje kompozicijoje nuosekliai laikytis pasirinktos stilistikos. „Gėlėtoje atmintyje“ sąlygiškai pavaizduotų tulpių ir neįmantraus ornamento dermė sukuria dekoratyvią ir patrauklią primityviojo meno parafrazę.

Nors tiesioginių jūros vaizdų parodoje nedaug, jos dvasia slypi subtiliu spalviniu sprendimu patraukliose kompozicijose „Perlo ieškojimas“ ar „Laimės akmenėliai“.

Gamta, jos įvairovė yra svarbiausias parodos motyvas.

Amžinoji gamtos kaita, būsenos, išreiškiančios žmogaus jausmus, vaizdai, atitinkantys jo nuotaikų kaitą, tapytojos darbuose atskleidžiami per kraštovaizdžio fragmentus, atskiras smulkias detales.

Čia viskas įgauna prasmę – perlas, slypintis tarp nugludintų pajūrio akmenų, sena sodyba, pavaizduota iš tolo, kaip per prisiminimų rūką, obuoliai, nuriedėję į sodrią sodo žolę, Skirvytėlės pakrantės, nužymėtos greitu, lengvu potėpiu…

Spalvinė paletė – labai plati

Ne vienoje kompozicijoje dailininkė palieka baltus gruntuotos drobės plotus, tarsi įtaigiai pabrėždama nuotaikos, momento, vaizdo laikinumą ir nuolatinį, neišvengiamą kitimą.

Tapymo maniera padeda atskleisti esmines kūrinių idėjas.

Kompozicijoje „Čia sutinka, čia palydi“ nostalgišką nuotaiką kuria ne tik motyvas, bet ir trumpi potėpiai, lyg lietaus lašai padengiantys visą vaizdą.

Šiuolaikiško modernumo paveikslams suteikia lygiai nutapytų plokštumų ir plačių, grynų spalvų potėpių deriniai, kartu suteikiantys ekspresijos ir kuriantys intrigą („Įrėmini save tu dėl kitų“, „Mergaitė ir gėlės“).

Tačiau svarbiausia dailininkės kūriniuose yra spalvos.

Jos paveikslų spalvinė paletė labai plati – nuo lengvų, pastelinių atspalvių iki gilių, sodrių tonų.

Pagauli, romantiškos dvasios kupina, nuolat besimainanti O. Paliukienės kūryba visada sulaukia dėmesio ir turi daug gerbėjų.