Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Ieva Astromskaitė

Smėlynuose

radai žemuogę

Akyse saldumas

Pievoje prie

tavo namų

Radau dobilą

Keturlapį

Suledėjau iš laimės

Skaitau laišką.

Lietus parašė,

Atsiuntė oro paštu…

Plyta į galvą.

Tamsa…

Beveidė diena

tik dangus

geltonas

Dvokia

Tavimi

Viskas

Trys šimtai kilometrų

Į rytus,

Tūkstantis kilometrų

Į šiaurę

Begalinis liūdesys,

Kai pagalvoji…

Įstrigo vinis delne

Kraują laižau

Šlapiom rankom

Atsirėmiau į stiklą

Nuslydau

Prasiskėliau galvą

Neskaudėjo,

Pasirodo

Jau seniai

Mirusi…

jausmas M

jausmas N

X – nežinomasis

Pamiršau kaip kvepia

naktis

rugpjūtį (y)

turbūt niekada

nebeprisiminsiu

Sausas kvapas

Sausai veržiasi

Fu…

Šiąnakt

Vaikščiojau ant stogo

Keistai kvepėjo

Oras

Kartais manęs

Negirdi,

Žinau – nemyli

Kartais manęs

Nemyli,

Žinau – negirdi

mane prakeikė vakar

Žiemą i šaltą

Dangu galvą atrėmus

Numirsiu.

Kvapas žiemos

Ir tavo plaukų

Paskutinis

Gintautas Dabrišius

Gintautas Dabrišius

 

Alio Balbieriaus nuotrauka

Dangus po žeme


Ir kas mums užėjo -
Mes į girią išėjom…

Kai žmogus susideda rankas
maldai,

Jis labai panašus į kamanę,
Lendančią į plyšelį -
Kas bus – tas bus.

Nepasisekė mums,
Kai prie lapių olų nuėjom -
Matyt, diena buvo ne ta:
Visos lapės buvo kažkur išėję
Arba vaidino,
Kad jų nėra namie.

Beliko delnelius suglausti
Ir spėlioti -
Kaip ten iš tikrųjų
Lapių danguje po žeme?

xxx
Turbūt vėl
Pasielgiau
Negražiai -
Sergančiam
Uždarytam
Paukščiukui
Sakiau -
Tai ką matai
Per plyšiuką -
Yra dangus.


Ką šnekėjau pasodintam medeliui apie amžinai…


Mano liežuvį matai -
Tai viskas, ką aš žinau
Apie medų,
O koriai daug toliau -

Kartais atrodo nešu -
Pasidėsiu,
O kartais galvoju -
Eisiu, eisiu
Ir atsikąsiu gabaliuką.


Kaip surasti triušiuką, kurį vakar mačiau


reikia atsistoti po medžiu
ir garsiai šaukti –
triušiuk,
aš žinau kur tu!
Svarbiausia nepažiūrėti
aukštyn.


Zuikis – toks buvo milžinas


Kadais
Norėdamas ištarti zuikio
vardą,

Pirmiau įlįsdavau į krūmus.

O po to ant popieriaus
bandžiau,

Parašęs žodį – zuikis,
Sviesdavau šalin pieštuką -

Ir keturiomis atsistojęs
Peršokdavau stalą -
Kad būt tikrai teisybė,
Ką aš parašiau.

Pieštukas nuneša toli -
Jeigu nerasit šitam sakiny
To, kas zuikį zuikiu daro -
Ieškokite toliau – kitoj eilutėj.


Stebėjau zylę


Tris savaites kūrendamas ugnį
Vienkiemy
Atkakliai sekiojau paskui zylę.

Tik po trijų savaičių
Zylė keistai galvelę kryptelėjo -
pastebėjo mane.

Tą akimirką sužinojau
Tiek daug – sušukau
iš džiaugsmo -

Aš ne zylė -

Tris savaites sekiojau -
Mačiau tik zylę -
Tačiau stebėjau vien save.


Važiuoju


Kitiems sakau, kad tai meilė,
O vienas pagalvoju,

Kad tai ruduo – dažytojas
Mane vaikosi po Lietuvą -
Nori išmurzint pigiais dažais
Ir atiduot lapkričio lietui.

Važiuoju važiuoju -
Tikiuosi, vis tiek vieną kartą
Baigsis jo kibirėly geltoni dažai.


Data


Du tūkstančiai šeštų metų
Rugsėjo paskutinė diena -
Garsiai pasakiau -
Buvo vakaras,
Aš prie Jiesios stovėjau.

Iš upės kylanti vėsuma
Bandė prieštarauti -
Taip – diena praėjo,
Bet prie ko čia tie tūkstančiai.

O šalia auganti žalia eglaitė
Tikriausia pagalvojo -
Kad aš vėl šneku
Apie vaikiškas sūpynes.

Nors buvo greta du -
Jie tylėjo it musę kandę -
Raudona vakaro saulė
Ir žemė…

Kažkur tolumoj nuobodžiai
Ambrino šunelis…
Du tūkstančiai šeštų metų
Rugsėjo trisdešimta diena -
Garsiai tariau prie Jiesios -
Ir iš karto pajutau,
Kad pasakiau kažkokią
nesąmonę.


Kaip mėnulį aš vaišinau


Ar galiu taip pasigirti -
Gėriau arbatą su mėnuliu?

Kai mėnulis atėjo – gražus
Ir gražiai apsirengęs,
Užsigeidžiau ir aš kuo nors
Pasigirti – gal liežuviu.

Ir reikėjo man taip leptelt:
Mėnuli, štai tau dailiausias
puodukas,

Iš jo kovo saulę arbata
Daugsyk vaišinau.

Jei mėnulis būtų užaugęs
Kokioj aplūžusioj pirkioj,
Jis grubiai būt man atkirtęs:
Saulę palakinai, o dabar man
kiši.

Bet mėnulis juk džentelmenas,
Tyliai už debesėlio…

Ir tik tada užkukavo:
Kaip nebūt keista, bet šį vėlų
vakarą

Arbatos nenoriu ir pats tuo
stebiuos.

xxx

Nuploviau mašiną,
Kad neišpurvinčiau kelio,
Kuriuo ryt važiuosiu
Pas tave


Žinutė


Kai susitiksim,
turėsi parodyt
gražiuosius savo papukus.
Mano akys ir jie
nori pasikalbėt vieni -
ir nežinia ką jie nutars…

Klausimas ir atsakymas


Į klausimą – kur aš gyvenu –
Atsakiau nedvejodamas –
Parodau pirštu į dangų –
Daugelis iš pradžių
apsidžiaugia

Tokiu mano atsakymu –
Sušunka:
Tai mudu beveik kaimynai!
Tačiau atidžiau į mane
Pasižiūrėję
Prideda pirštą prie smilkinio.


Lieptelis į nežinią


Į ką atremtas
Kitas lieptelio galas?
Sužinot noriu,
Bet pirmiau turiu
Prisipažint –
Apie ką aš galvoju,
Kai stuksenu koja į jį –
Atlaikys – neatlaikys?

Lieptelis – man pereit,
Bet kaip jam pasakyt –
Kad mes dviese –
Ant mano nugaros –
Labai sunkus kelionmaišis.


Akiplėša varlė


Nors koks bebūtų
Ilgas teisėjo snapas –
Kada tavo tiesa – bala
Gili ir didelė,
Ir taip arti –
Gali meluot
Net pačiai saulei.

Iš pradžių nepastebėjau
Jokio skirtumo –
Kada per kiemą
Strykt – pastrykt –
Spėliojau: ta pati –
Ją pernai aš mačiau.

Bet kai varlė į balą –
Pliumpt –
Ji man špygutę –
Kyšt –
Neatspėjai – aš kita.

O atrodė tokia vargšelė –
Kada per kiemą
Šlept – pašlept.


Gediminas Bytautas

Gediminas Bytautas

 

Alio BalbieRiaus nuotrauka


Kaukė


Po užuomazgos kauke
Ugniniai svečiai
Spjaudo melo akėčias,
Nuogi apvalkalai
Dar bando derėtis,
Skaičiuodami abstraktumo
vertę.

Žemės nuplauti dievai!
Atidenkite kaukę
Nuo prakeiksmo urmo -
Dega atodūsiu
Konkretumo spiralė.


Luktelk


Nemirtingumo asfalte
Geležinės folijos
Harmoniją laisto skėriais.
Užteks!
Poetinės perekšlės
Dozuoti aistras
Provokacijai
Užteks!
Kariniam nėštumui
Gramdyti kojas.
Geležie!
Luktelk
Plastikiniam narve
Pasiliko
Jaunatviškas hemorojus.

***
Sūkuriniai tyrai
Nuklydusio šaltinio
Cirkuliuoja stop.
Staigaus dvelksmo
Gretinimas krūtinėn
Prie niekinančios kilpos
Stop.
Chemiškai tyli
Bulviniai dantys
Šukuodami atsakomybę
Atranda
Vyrišką apatinuką.


Gamtos naikinimas


Skeveldrinės žmogėdros –
Dūžtantys kalnai.
Urvinių garbinami vyrai
Laižo magiškus pečius
Uždegti saulę
Alyvmedžio žaizda.
Paskendusios laukymės
Ožkos riebaluose
Palieka kaulinį vežimą
Palankumui ženklų.
Smalų teismo diena.
Sušaukit taukus!
Gamtos šiukšlynams
Nauja siunta…


Malda


Geltonasis žmogau!
Atsiduok supuvusiai terpei.
Berankės vežėčios!
Sudundėkit juodagalviais
keliais.

Senatvės vaikiškume!
Raudok žmogiškumo saitais.
Kabančioji vargdienio dalia!
Atmerktomis akimis užsimerk -
Meldžiasi akmuo
Nepastovumo kanalais.


Etiketės


Parduodami drambliai.
Už litą, už du
Strutį nusipirksi,
Už tris – visą raganosį.
Kaimiečiams banano neįkiši,
Miestiečiai ir kiaulę paims.
Parduodami drambliai
Nukainota,
Afrikos, Azijos –
Kokių tik norit –
Švelnūs, pūkuoti
Kainuos daugiau.
Brangu?
Galim derėtis…
Žirafos, žirafos –
Pigūs ūkio darbai –
Tik pusantro lito,
Kartu cukraus pridėsim.
Vištos, vištos
Vyrams – gaidžiai,
Paimkit, veltui atiduosim,
Bet prieš tai
Parduodami drambliai.


Kištukinė rozetė


Ledinėje saulėje
Kepenų gliukozė
Vaidina kištukinę rozetę:
Sukilkite,
Girliandinės ribos,
Suvilgyti žiemos karščius.
Sutupdykite
Dešiniąsias kaires
Po užsklandos šypsniu –
Dievintos vyrės
Apraudos purslais
Išsigimėlius.


Mirštančių sapnų iliuzijos


Pabundu.
Mirštančių sapnų iliuzijos –
Auksinis sidabro luitas.
Rytas
Išdžiūvęs ašarų ratas
Atranda neviltį iš vilties.
Juokas,
Vaikiška ironija.
Gyvenimo brandintos sėklos
Auga
Mirštantys šešėliai,
Laukiantys virš žemiško
ženklo.

Nuojauta,
Atsitiktinis rytas,
Negyvai gyvos mintys –
Pabundu.


„Galbūt“


Dukterėčia!
Vystančios statulos
Smaugia naktį
Atleidimo kategorijų gėla.
Tššš…
Garsiai nerimauja
Tylos balsai,
Svyruoja
Alsavimo svarstyklėm
Peršokti erdvę
Neištariant
Identiško “galbūt”
Deja,
Sindromo keliai
Netyli.


Laisvė


Laisvei – Ne!
Čiurlenantys kulniukai –
Visuomenei atmatos
Valgo purvą
Ne!
Nevalgysiu!
Asimiliacinės kiaulės!
Vilkšuniais tonuojat meilę
Ne!
Ėriukai suvirškins,
Spjaudys karu
Laisvė.

Odeta Butkutė

Odeta Butkutė


Kiekvienam savi debesys


labą rytą
dieną ar vakarą
prašau man to
berniuko numerį
kur ėjo ant
peties užsimetęs
gitarą

ir debesys
mūsų debesys
jis jie jos
ir ruduo
spalvoti rudenys
du geltoni
raudoni
paskutiniai

tvoros ir
krūmai
krūmuose kaminai

o ausų forma
išduoda verslininkas
tu ar menininkas
muzikantas o gal koks
gėlių pardavėjas
man tų po litą

ir viskas dailiai
sulyta sulyta
ant žemės debesys
kiekvienam savi


Palengva. Penktadienis


neškit čion kibirus
laužą kursim
kai šitai darom
visada vienas sėdi prie smėlio
ir skaičiuoja varnas
juodas ir spalvotas

tavo ausys kažkokios
seksualios sakyčiau
gal
rūkai
pievos ir miglos
miglos pievose

vis trypia pėdom langus
tam kambary kur
mamos suknelės

ir galva
šiukšlinėj prie
gumų
ir šaknys karčios
o jas kiaulės knisa
tyliai
naktimis


Tapyba


ėgi dūmais virkauja
į slapčiausius nebūties kampus
pilsto rūko akis
iš delnų į širdis
ir gesina
žėruojančią šilumą
geltonose sunkiose
užuolaidose

kur tas kambarys
dūstantis smilkalų ir
prasto vyno alsavime
nuo atodūsio iki atodūsio
kai drobės ir teptukai
ilgesingus pina takus
aplink kaulėtus pirštus
ir veda veda palangėmis
stryksi upokšniais palubėm
tarp voratinklių ir
ramiai sugulusių gerų ketinimų

ir dykumos
šįsyk be beduinų
blyškūs tyrai ir
padūmavusios akys
isteriškai klykia apie.
praradimai palytėti
mėnulio ant
senamiesčio grindinio
persipina ir muistydamiesi
nelabai grakščiai
kyla viršun
tai yra
kaip pienė.


Vieną kartą pievoje


perregimais spalvotais pūkais
apkibęs lipnus vaikas
nešasi pilnus glėbius
prirautų ramunių –
burs žeminą meilę
gyvenimui.


Kampuose


voratinkliai krenta žemyn
ir apgaubia dūmus
melsvomis mėnesienos akimis
dar vienas atodūsis
kilimus audžia plonomis
gijomis

tos pačios paukštiškos rankos
o fotografijos nubučiuotos
aistringų cigarečių
dailiai gula klėčiuose
kai kadaise aitvarai
rugių laukuose lakiojo
laisvi it vėjai skylėtose
kišenėse iš Šiaurės.

Su rugiapjūte niekas
nesibaigia

Ir tai yra.


Prisikėlimai


kaip kad būna istorijos
iš vienuolikto, devinto ar
aštunto aukšto langų
su sava mistika,
švytinčiais delnais ir.
Aš tikiuosi, kad.
Ir vejamės smiltis:
kas greičiau įlįs panagėsna
o pirštai lengvais judesiais
košia debesis ir
drebia į akis sau
savyje
kaip kad niekada
nemiegantys mašinistai
ir tai yra gyvenimas
tikiu,kad.

***
Migdydamas sakė:
“amžinybė valso žingsniu
nakties glėby paskendo
tiesos nebebus
akmenis iš daržo išrink”
surimtėjęs užsimerkė
ir ryte nepabudo

***
nebijok
klevų mintimis
prisidengus ji atbėgs
pavėluos bet atbėgs
prisės šalia
iš dūmais kvepiančių
akių pasipils dūmais
kvepianti daina
įsiklausyk
viltis nemiršta
ji tik išeina kakavos

Pasakyk, žuvie, svajonę savo

Pasakyk, žuvie, svajonę savo

Viduje kažkas sprogo. Jam atrodė, kad visas jo kraujas tai subėgdavo į kulnus, tai į gerklę, ir vėl atgal – lyg švelnus šiurpuliukas. Akyse tyvuliavo raudona spalva. Ausyse vien kylančių aukštyn oro burbuliukų garsas. Jokūbas stipriai užsimerkė, išeikvodamas paskutines jėgas. Galvoje suspengė ir tapo kurtinančiai tylu. Viskas griuvo: išlaisvinti prisiminimai šokdino, kaip niekad, stiprius pojūčius. 24 metai atminties…

*

Baltas plastmasinis stalas su „Coca – Cola“ skėčiu prie parduotuvės. Lydeka ant jo – didelė, su skyle šone. Vasia priešais – su rusišku akcentu, smarve iš burnos ir geltonais dantim. Katia, pardavėja, girgždančiu nuo rūkymo balsu, parduodanti skolon, bet tik ne gėrimus. Stiprus alus gerklėj ir butely. Saulė virš kaimo ir dulkėtas oras, kaip ir kelias. Vakar buvo eilinė diena.

*

- Tai bus tėvui staigmena, – sklinda žodžiai pasigavę šypseną.

- Jo… Jis gi žvejys do grabo lentos, – į ausis Vasios smarvė.

- Jo… Netoli jam jau grabas…

- Kad kelias nedulkėtų!

Rasą gerklėj nuplauna degtinė. Gera.

Vasia bagažinėn sudeda daiktus: butelis degtinės, šautuvas su žeberklu žuvims, oro balionėlis. Sužvanga raktai ir po keliolikos minučių plaučius užpildo drėgnas oras. Irkluojam ir geriam pasikeisdami.

- Čia turėtų būt, – šypsosi, linguodamas galvą, Vasia, – Bandysi?

Šaltoka. Darom po 100. Nusirengiu – dar šalčiau – dar po 100. Rytų saulė glosto silpnai, bet švelniai, kitaip negu degtinė. Užsidėjęs ekipuotę, neriu.

Visada svajojau tėvui padovanoti žuvį. Ne šiaip žuvį, o didžiulę, tokią, kokios jis nėra matęs per visa savo gyvenimą. Ko gero, tai jau bus paskutinė jo matyta žuvis. Laikas mirt jau… … traukia koją… Nieko, ryte taip dažnai būna. Reikia patrinti…

Kažkas susipainiojo. Reikia sutvarkyti. Spiriuos aukštyn, jaučiu dūrį į pilvą. Nejaugi aš… nusišoviau? Traukia žemyn. Skauda. Traukiu žeberklą. Kraujas plūsta laukan. Vanduo veržiasi į pilvą. Susilieju su ežeru…

Viduje kažkas sprogo. Atrodo, kad visas kraujas subėga tai į kulnus, tai į gerklę, ir atgal – švelnus šiurpuliukas. Akyse raudona. Užsimerkiu. Galvoje suspengė ir tapo kurtinančiai tylu.

Tamsu ir tylu.

*

- Jokūbai! Eikš čia.

- Ką, tėti?

- Žiūrėk, kokią žuvį pagavau.

- Oho! Mano ūgio.

- Stokis čia, pažiūrėsim kas didesnis.

- Didesnė už mane!

Užvertęs galvą, tėvas juokiasi – daug ir garsiai. Mama, sunėrusi rankas, stovi tarpdury ir šypsosi.

Jolanta Tumasaitė

Jolanta Tumasaitė

Saga

Sėdėdama ant smėlio žvelgiau į išnykstančius laivus horizonte – į jūros ir dangaus kriauklę. Kriauklę, kuri turi nenuspėjamą būdą, kaip ta gėlė, ant kurios nutūpia nieko neįtariantis drugelis ir būna prarytas staigiai atsivėrusių gėlės žiočių, klastingosios Skilė ir Charibdė. Na bet jis tai žinojo, įtarė, turėjo nujausti, bet tai vis vien jo nesustabdė. Žinoti ir pasiryžti jam tai tas pats.

Krante prie molo stūkso berūdijantis laivas. Matau, kaip nusidriekusiu plonu lynu žvejai su meškerykočiais iškilusiais virš jų galvų žongliruoja kaip cirko artistai, matau, kaip įsišėlusios bangos trankosi į cemento luitus, suverstus prie molo, kaip pasišokinėdami trykšta purslai. Matau palinkusius žvejus su rudais lietpalčiais, iš jų sklinda ramybė ir kantrybė.

Jūros žolių dvelksmas. Jį godžiai traukia mano šnervės, svaigstu nuo šito kvapo, jis prijaukintas, mano kvapas: sūraus jūros vandens, žuvų (matau jas didelėmis baikščiomis akimis, išverstais pilvais plūduriuojančias vandens paviršiuje, žiopčiojančią žuvį ant kranto, žvitrius permatomų žuvyčių būrelius, didelę žuvį, lėtai vinguriuojančią savo pelekais), siautėjančio vėjo, smulkių dervuotų gintariukų, smėlio kruopelių. Šleikštus pūvančios žuvies tvaikas mano, prijaukintas.

Kartą mano tėtis išplaukė valtele į jūrą, norėjo pasiekti kitą jos krantą. Atskalūnas, ne toks kaip visi, jis tai įrodė – kitą krantą pasiekė, bet atgalios nebegrįžo, savųjų krantų nebeišvydo. Nusprendė pasigalinėti su ja. Nesėkmingai. Valtis pasiekė krantą, jo kūnas ne.

Aš nekenčiu jos, kaip ji drįso pasigrobti tai, kas jai nepriklauso. Suprantu ją, lenda į jos valdas visokie žemės vabalai – nereikia neverta lįsti ten, kur jokiam žmogui nepridera. Nenustoju galvoti apie ją kaip apie šėtoną, kuriam mano tėvas, kaip tas pasakų herojus, pažadėjo tai, ko dar neturi.

Bet aš jaučiu – jis gyvas. Nors aiškių aiškiausiai matau gigantiškas, purslotas, kriokiančias bangas, kurie kaip milžiniški liežuviai tranko valtelę, jaučiu savo oda ledinį stingdantį vėją, besiskverbiantį kaklu, sugrubusias rankas suskirdusiais pirštais konvulsiškai spaudžiantį irklus. Lemties valanda, ne, ne valanda, jūra nėra laikas, ji yra erdvė – lemties stichija pasiglemžė man brangų žmogų, kurio taip ir neišvydau – vadinasi, nebuvo lemta.

Mirti jūroje, gal toks buvo jo pasąmoningas troškimas? Kad jį pasiimtų ne lemties valanda, kuri ištinka visus mirštančius žemėje, bet lemties stichija? Nejau noras buvo toks stiprus, nejau jis nejautė, kas jo laukia? Juk žmogaus stipriausias instinktas – gyventi, kabintis kojomis rankomis į gyvenimą, godžiai griebti tai, ką tau mesteli laimės akimirka, suktis kaip voverei užburtame rate, niekada neištrūkti iš jo.

Gyventi, ne egzistuoti buvo jo gyvenimo tikslas, jausti kraują venose, raižantį veidą vėją, jausti ne tik aplinką, bet ir save, save kaip save patį, o ne eksponatą muziejuje, ar stebintį kitus. Aš taip jį gerai suprantu, kad man net koktu darosi, nuo to žinojimo man nė kiek nepalengvėja. Tas žinojimas kaip akmenukas inkstuose, kuris vis auga, plečiasi, kerojasi. Į širdį aš jo neįsileisiu.

Valtelė buvo išmesta už penkiolikos dienų, kai buvo gautas jo paskutinis pranešimas. Paprastutė medinė valtelė šviesiai rudo medžio. Mama rado mažytę sagą, įstrigusią valtelės kamputyje. Saugo. Išmesčiau aš ją. Niekas jo neprivertė vykti mirtin. Pats to norėjo.

Matau jį kaip taškelį, aguonos grūdą jūros platybėse. Jaučiuosi kaip Dievas aprėpiantis visažiūrinčiu žvilgsniu. Matau jį taip arti, jog galiu suskaičiuoti raukšles kaktoje, žalių akių gelsvą atspindį, raudonas gysleles akių obuoliuose, rudą apgamėlį prie dešinės akies kampučio. Ir ko aš šneku apie tas jo akis. Jo žvilgsnis neapleidžia manęs, jaučiu jas įsmeigtas ne į nugarą, bet į krūtinę. Šiluma krūtinėje. Sako, kad aš paveldėjau jo akis. Tikiuosi, daugiau nieko.

Aš suvokiu protu, kad jis mirė, galiu blaiviai apie tai mąstyti, netgi pasistengus išvis nemąstyti, bet jausti aš neperstosiu: matau jį sėdintį su mama virtuvėje besišnekučiuojančius, skalsiai besijuokiančius, besiaunantį batus prieškambaryje, braukiantį ranka per plaukus, palinkusį prie rašomojo stalo, degant blausiai naktinei lemputei apgaubtą tamsos – išryškintą šviesos.

Aurelija Račkauskaitė

Aurelija Račkauskaitė

Užkliuvus už peleko

Alio Balbieriaus nuotrauka

Koks didelis ir neišmatuojamas pasaulis, kai tau šešiolika. Todėl ir žengi per jį devynmyliais žingsniais, kad spėtum viską pamatyti, ištirti, kad neliktų neišgirsto garso ir, neduok, Dieve, nepatirto jausmo.

Ir aš lėkiau, lėkiau, kol neužkliuvo viena koja už kaimyno, ir stačiai neatsitrenkiau į meilę. Šiaip taip likau gyva, tik nelabai sveika. Patirta trauma galutinai suminkštino mano smegenis ir, negana to, apkrėtė virusu vardu Ugnius.

Jis visai ne ugnies dievas, greičiau – vietinis undinas. Tai ne tik iššifruotas jo vardas: U-undinas, G-gyvenantis, N-netoliese, I-ir, U- užspaudžiantis, S- smarvę, bet ir velniškas išorinis panašumas. Ne tik po kūno kultūros užsilikęs prakaito dvelksmas išsisklaido ore, bet ir tokia įprasta funkcija, kaip nosis – įkvėpti, burna – iškvėpti, nugrimzta giliai giliai užmarštin, vos akies krašteliu aptikus Undiną.

Jo šviesūs, pečius siekiantys saulės plaukai visi kartu ir kiekvienas atskirai tiesiog rėkte rėkia: ,,Undinas!!!!“ Net reta mergina gali pasigirti tokiais vešliais plaukais kaip jis, o aš kaip tik priklausau tai nykstančiai rūšiai. Ach, kokie mes panašūs.

Kasnakt, kai neima miegas, žiūriu tiesiai jam į akis, išnyrančias nakties tamsoj. Turbūt todėl rytais atsikeliu tokia švytinti, tokia spinduliuojanti, lyg paliesta Černobylio. Deja, kas gerai, trunka neilgai. Po kambarį išmėtytų ir gerokai “persirpusių“ brolio kojinių dvokas skubiai nukerpa many besikalančius meilės sparnus ir su trenksmu nuleidžia žemyn.

Na, jis tai tikra Černobylio liekana.Tokiomis akimirkomis tik ir trokštu jį sumūryti į sieną, sukišusi visas kojines burnon.

Bet tiek to, nespėjusiai per daug įsiliepsnoti mano ir Undino meilei kalėjimas būtų per didelis išbandymas. O ir už du čiulpinukus, palyginti su kito namo kainomis – tai pigu, savaitei įgyjamas vergas namų ruošos darbams dar niekam nepakenkė.

Tikiuosi, kad tas kojinių sirpintojas neišsiryškins kito namo kainų, nes dar sugalvos streikuoti, reikalaudamas didesnės algos. O tada jau atia atia, prancūziškas manikiūre, ir labas, juodosios panagės, gražių nagų žudikės.

Bet ne! Undinas man neleistų nusiristi iki tokio lygio. Jis – vaikinas prie pinigo. Nuosavom akim matau, kaip jis geria ne šiaip kokį gėralą, bet ,,Coca Colą“, kaip išvynioja ne šiaip kokią “bonbonkę“, bet ,,Rafaelo“.

Kaip bebūtų, įsimylėjau jį, o ne jo pinigus. Esu tuo visiškai įsitikinusi – tai meilė. Bet vakar dar visai netyčia užkliuvo už akies, kad jis avi ne šiaip sau kokius sportinius batelius, o kuo tikriausius ,,Nike“.

O kaip būtų šaunu su Undinu, raumeningom kojom vietoj peleko ir ,,Nike“ bateliais, elegantiškai spaudžiančiais greičio pėdalą, prasinešti pro miestą naujutelaičiu ,,Porshe“. Noriu! Noriu! Vėjas kedentų mūsų plaukus, o aplinkiniai palydėtų susižavėjimo šūksniais. Viliuosi, kad pavyks iki to laiko kaip nors išprašyti pleiskanas, nes būtų tikras nesusipratimas, vėjui prapūtus plaukus, jas po vieną rankioti iš odinio automobilio salono.

Bet kur tau! Laiko bus daugiau nei pakankamai. Per porą metų dar penkiasdešimt kartų atsiras ir tiek pat kartų išnyks tie duonos trupiniai iš mano galvelės, nes būtent tiek reiks laukti iki lemtingojo pasivažinėjimo. Mat kvaili įstatymai leidžia vairuoti tik sulaukus aštuoniolikos. O aš tikrai nepakęsčiau, jei automobilyje būtų dar ir trečia ,,persona non grata“, kuri, žinoma, sugadintų visą estetišką vaizdą.

Dveji metai arba dvidešimt keturi mėnesiai. Ilgai teks laukti, bet gal per tą laiką Undinas mane pastebės ir net pamils. Ir jei Ugnius nė trupučio nepatrumpins savo karčių, o aš išlaikysiu dabartinį savųjų ilgį, mūsų plaukai susilygins. O tada jau laikykitės, miesto gatvės, nes jus okupuos kuo tikriausias Undinas ir Undinė!

Autoportretas su Cvetajevos žiedlapio draiskana

Autoportretas su Cvetajevos žiedlapio draiskana

Nida Gaidauskienė

Gyvenimo šviesos ir šešėlių grumtynėse išryškėja portretuojamojo bruožai. Todėl autoportretas, nepaisant to, kad modelis pažįstamas geriausiai, – sudėtingas žanras. Įvertindamas potėpį, gali atsitraukti tik tiek, kiek leidžia regėjimas. Kiek pajėgi atsiriboti nuo savo vidinės projekcijos. Pamatyti veidą naujai, tarsi kito. Jau 1992-aisiais pasirodžiusiame Dalios Jazukevičiūtės rinkinyje „Traukinys Nr. 183“ dominuoja „žvilgsnis atšiaurus / ir į save“ (138 p.). Tokio pobūdžio rašymą sieti su programiškumu būtų nekorektiška, nebent kalbėtume apie pasaulėjautos programą, duotą, ne pasirinktą. Šiais metais išleistoje D. Jazukevičiūtės poezijos knygoje eilėraščių moteris ir jų autorė stovi pavojingai arti. Rašančioji suvokia šitą keblumą. Vienoje iš 2000 metų „Laiko balse“ skelbtų išties įdomių atsivėrimų ji sako: „Save net pamatyti gerai nėra įmanoma“ (Nr.12, p.42). Tekste minimas vaikystės mėginimas pro apmusijusį palėpės langą išvysti pasaulį „be manęs“. Bet tai tėra nepaliaujama „kas esu aš“ studija. Tiksliau, savos vertės („kas aš buvau“) sankaupa netekties įjautrintose artimųjų intonacijose, vieninteliame, didžiausiu tapusiame, jų rūpestyje surasti prapuolusiąją. Aptariamą D.Jazukevičiūtės poezijos knygą matau kaip šito vaikystės žaidimo tęsinį arba meditaciją.

Knygoje vyrauja eilėraščiai, turintys būtojo arba būsimojo laiko perspektyvą: „Aš netoli nuo jūsų gyvenau“, „Laikiausi įsikibusi savo sielos“, „Kai aš, sulaukus pagaliau eilės, / įslinksiu Paskutinio teismo / salėn“, „Ir tik tada, kai man pažers į veidą / geltonas vėjas kapinių lapus…“, „Galbūt išties turėsiu ropštis pragaran, /[...] / apsiavusi pigiais kartoniniais bateliais, / [...] / su kieta karsto pagalve po pažasčia“ (8 p.). Retai susitelkiama į čia-dabar stebuklą (keletas lakoniškų, skaidrių, akimirką fiksuojančių tekstų). Nėra istorinio laiko (skirtingai nei socialines aktualijas gvildenančioje, etiškai įpareigotoje autorės publicistikoje: tekstų skaičius viršytų 700). Eilėraščių knygoje – sielos būsenų istorija, visuotinė metafizinio rūpesčio prasme. Keista ekspancija į anapusybės teritoriją, leidžianti visa, kas vyksta dabar manyje, matyti būtuoju laiku. „Imperijos moters“ (taip pavadintas eilėraščių rinkinys) ataka. „Kodėl imperijos? Todėl kad mano mąstymas imperinis, užmojai, žinote, parbloškiantys visus, dažnai net mane pačią“, – išsitaria dienraštyje „Sekundė“ autorė. Kitaip nei knygos viršelio reverse.

Vienas iš tų parbloškiančių užmojų – parašyti bent penkis eilėraščius, gyvensiančius keliskart ilgiau nei nei ji pati (www.sekunde.lt, 2006.11.05). „Eilėraštį, net ir prastą, vis tiek rašai amžinybei“, – tvirtina D.Jazukevičiūtė, „Literatūros akiračiuose“ kalbėdama apie savo knygą. Kas yra „amžinybei“, aiškėja skaitant šios autorės straipsnį apie Salomėją Nėrį („Veidas“, 2004, Nr.11, p.54-55): poetei pavykę išlikti, „jos išrišimas, jos išganymas yra jos eilės. Ir tik“. Kaip tai dvelkia tos pačios kartos atstovo Vaidoto Daunio romantine „poezijos religija“, o sykiu ir jo tikėjimu Dievo, Tėvynės, meilės nenykstamomis konstantomis. (V.Daunys vertino D.Jazukevičiūtės kūrybą palankiai, kaip ir V.Kukulas, artimos jausenos poetas). Stiprus hierarchijos ilgesys. Kas vienam – Regnum siekiamybė, kitai dingojasi kaip imperijos įtvaras. Iš jo mėginama vaduotis anarchistiškai maištaujant. „Nesugalvoju, ką man dievinti: Che Guevarą, Jėzų Kristų ar save“ (www.sekunde.lt, 2006.11.05). Paskutinysis rinkinio „Imperijos moteris“ eilėraštis – autoportretas, karštligiškai pribraukytas nesuderinamų štrichų. Užbraukytas jų tankio. Su neliečiamosios – raupsuotosios – stigmom. Ir vis dėlto – autoportretas. Rinkinyje daug tokio pobūdžio eskizų, kurių vienas kitas galbūt išliks (tarkim, eil. „Taip, moteris. Bet man negėda…“, 49 p.). Arba kad ir tas apie pavargusio teisėjo ištarmę (pradžioje „salomėjišką“) paskutiniajame teisme:


„Mylėjai daug.
reikėtų tau atleisti.
O tas eilėraštis, kurį
atsitempei

suglamžytą kišenėj –
nebeišteisins.

Tai kliedesiai
pavargusios moters

anapus baimės.
Sargybini,
įleiskite
ją pagaliau dangun
ne pernelyg sugriežtinto
režimo“.

(46 p.)

Eilėraščiai rašomi meilės pertrūkių metu, iš neapykantos sau duobės ir siekio įsitverti į aistringą savęs teigimą, iš gyvenimo alkio ir tuštumos baimės („Aš pamečiau žaidimo taisykles“, 63 p.). Mėginant įkvėpti oro po ilgalaikės intoksikacijos. „Pažadu neberašyti eilėraščių [...] neplėšyti Cvetajevos [...] ir niekada / niekada / nekritinėti / į orkestrų duobes / nuo scenos“ (43 p.). Kitaip sakant, pažadu nebegyventi. Veiksmažodžio pirmasis asmuo ir neiginys su infinityvu. Savotiška nebūties begalybė. Cvetajevos žiedlapio draiskana. Ne žiedas. Moterų priartėjimas žmogiškuoju, likimo lygmeniu. Ne poetiniu. („Literatūros akiračiuose“ D.Jazukevičiūtė prisipažįsta, kad jos kažkada mėginta slapta lygiuotis į rusų sidabro amžiaus poeziją, „nors tai neįmanoma“). Imperijos moters imperatyvas, kylantis iš Cvetajevos (pats jos žydėjimas!) eilutės:


Mylėk mane už tai kad
laikina

už tai kad tau neleidau
būti gailestingam

už nemandagų troškulį
numirt

už neištikimybės narsą ir
azartą

mylėk už tai, kad niekur
neradai

bet net ir mirdamas
sutikti vilsies

(36 p.).

Aistra išlikti ir mirties geismas – šalia. Tikrosios gyvenimo meilės lūkesčiui neretai suteikiamas religinis atspalvis. Citatos iš esė „Tu niekada nemirsi“: „Atsigręžiu į buvusią save, o matau jį“, „Visas mano gyvenimas prabėgo jo veido fone“ („Laiko balsas“, 2000, Nr.3, p.36). Dažno eilėraščio adresatas Dievas turi žemiško vyro pavidalą: „…o trokšdami dievybės radom tik vienas kitą“ (37 p.). Religiniame santykyje motinos, sesers meilė tikslinama Magdalietės jausmu: „o aš patyrus nuopuolio / svaiginantį azartą / ir Dievo karalystės butaforijas / mylėjau sūnų / tą kur nužudžiau / kurį mačiau ant kryžiaus mirštantį / mylėjau sūnų / taip be atodairos taip švelniai / ir klaidingai“ (59-60 p.)

Imperijos moters vidinė cenzūra yra neveiksni instancija: nesigėdijama pasakoti apie „tokios neva poniutės nuvėsusios“ girtą siautulį ir savigailos ašaras, vėmimą gyvenimu ir beprotiškai didelį norą išbandyti peiliuko ašmenimis savo efemeriškai ploną odą. Vadovaujamasi Jimo Morrisono maksimalistine programa: „Skausmas turėtų pažadinti. [...] Skausmą reikia nešiotis su savim, kaip radiją. [...] Jei jūs gėdijatės savo jausmų, slepiate juos, jūs leidžiate visuomenei griauti jūsų realybę. [...]. Žmonės bijo mirties labiau nei skausmo. [...] Gyvenimas žeidžia žymiai labiau nei mirtis“. Į D.Jazukevičiūtės eilėraščio sceną išvelkama visa tai, ką įprasta nutylėti kaip užkulisių dalykus. 1998 metais, kalbėdama apie leidykloje užsigulėjusią trečiąją savo poezijos knygą (taigi, šiosios pirmavaizdį), ją pavadino „Trečiuoju veiksmu“. Sceniškai. Dramatiškai. Keleto eilėraščių fragmentai: „Tai buvo toks gražus vaidinimas. Su visais tragedijų fragmentais. Kai vemia degtine, lyg pačiu gyvenimu…“ (61 p.). „Kai stovėsiu ant palangės / ir užuolaidos išsipūs lyg laivo burės / [...] kai aš panorėsiu pažadinti / kurčią pasaulį / vienu vieninteliu šūksniu / kai aš nuspręsiu būti amžinai / ir tave paskutinį savo žmogų / [...] išskaidrinsiu taip / kad pavirsiu į ką tik išskalbtas paklodes / ir nuskriesiu pavėjui / [...] ir mano dvasia jau nebepaguos tavęs / taip tvarkingai ir graudžiai / planuojančio ateitį“ (58 p.).

L.Donskis yra akcentavęs takoskyrą tarp angliškų terminų sensitivity ir sensibility. Ko daugiau šioje knygoje? Turbūt sensitivity. Turint omeny ir kai kurias autorės formuluočių trajektorijas, kurių vėžėmis nuslystama, savęs poetinį recitavimą (prozos tekstuose), kartojimąsi, savų tekstų komentavimą. Keista, bet man D.Jazukevičiūtės lyrika primena O.Pleirytės – Puidienės dienoraščių dramą, rašytą beveik prieš šimtmetį, slapta viliantis rasti skaitytoją laike (cituoju Jazukevičiūtę: „Man gražu tik tai, kas tragiška, o tragiška yra viskas“, www.sekunde.lt, 2006.11.05). Ir kontrastuoja su jais. Aukštais, bet kiek kitaip suvoktais idealais ir autoironijos buvimu. Lyrikoje, beje, silpniausiu iš visų Jazukevičiūtės tekstų apie save (įspūdingas šiuo požiūriu interviu „Moteris pasiilgsta būti bloga“ //„Vyras ir moteris“, 1998, Nr.1). Todėl ir kalbu apie baugų rašančiosios ir aprašomos artumą. Apie niūrią įžvalgą „Bet vien tik žūstantys šį tą pramato / budėdami sunaikintuos namuos“ (63 p.).

„Imperijos moteris“ – puikiai „aprengta“ knyga („Baltų lankų“ knygų apdarai dažnai rafinuoto skonio). Dailininkė Dalia Šimavičiūtė iš poetės tekstų labai tiksliai ištraukia tris spalvas: baltą, juodą ir mėlyną. Esė „Mano sielos rūbas“ autorė sako negalinti atsimušti juodo apdaro. (Baltais vyriškais marškiniais tekstų moteris apsigobia palaimingame sapne – kaip vienintelės tikrosios gyvenimo meilės apsiaustu, „Balti marškiniai“// „Lit. ir menas“, 2005, spal. 14, p.17). Bet yra dar vienas apdaras, atpažintas kaip tikroji sielos oda – antikvariate aptiktas amžiaus pradžios prancūzų karo laivyno moteriškas munduras: „Radau savo sielos rūbą. [...] Su tokiu negėda ir graban atsigulti“ („Laiko balsas“, 2000, Nr.13, p.41). Ieškant tapatybės, ši apranga yra daug pasakanti: apie ištikimybę nebesančiam garbės kodeksui, poreikį būti išnykusio „ordino“, kuriame dominuoja vyrai, lygiateise seserimi, apie nuolatinę „karinę parengtį“, nulemtą pribloškiančiai atviro ėjimo į komunikaciją. Neatsitiktinai, kalbant apie mėlynąjį mundurą, išsirikiuoja akcentai sielos rūbas, graban ir kad tai jūrų uniforma. Rinkinyje „Traukinys nr. 183“ yra tokia eilutė: „Aprenkit karste mane mėlynai“ (84 p.). Vandenyno, jūros ženklais D.Jazukevičiūtės tekstuose simptomiškai žymima anapusybė: „Kai pagaliau surasiu savąjį mylimąjį, / žuvusį praėjusių amžių kažkuriame / šimtmetyje, apverksiu jo baltus marškinius / ir užmigsiu, / klausydama kaip tu man pasakoji / vokiškai apie jūrą“ (55 p.). Abu paskutinieji eilėraščių rinkiniai prasideda kapo situacija. Žodis skausmas taip ir užrašomas. Neieškant jam metaforos („Traukinyje Nr. 183“ dar buvo širdies gniužulas). Bet teksto disciplinos pastarojoje knygoje daugiau. Nors į retą eilėraštį neįsiterpia publicistinis pasažas. Visas be pertrūkių geras eilėraštis yra „Sapnas“ (44-45 p.).

Ši knyga vertinga ne tik kaip atviras dialogas su savimi, kaip sąžiningai fiksuotas praeinančios epochos, mūsų geografinės platumos (taigi ir tam tikro mentaliteto) moters sielos dokumentas. Vertinga, kaip tokio buvimo viešas paliudijimas apskritai. Kaip mėginimas įdrėksti, įėsdinti savo bruožus pernelyg greitai blunkančioje dienų drobėje:


rašau dienoraštį kurio
neperskaitys

niekas
niekas nebeišgelbės
[...]
kiek besistengčiau vis
tiek netapsiu

svarbesne už kitus
suguldytus

šimtą penkiolika aukštų
po žemėm

(41 p.)