OKT mini festivalis „TEN BŪTI ČIA”

OKT mini festivalis „TEN BŪTI ČIA”

Geriausi Oskaro Koršunovo teatro spektakliai bus rodomi Klaipėdoje

„Ten būti čia” buvo pirmojo Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio, pelniusio jam tarptautinę šlovę, pavadinimas. Šiandien jo vardo teatras žymiausiuose tarptautiniuose festivaliuose priklauso geidžiamiausių penketukui. Bet Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras ryžtingai nusiteikęs būti ne tik ten, bet ir čia. Vasario ir kovo mėnesiais net septynis geriausius repertuaro spektaklius jis pristatys uostamiesčio publikai. Tarp jų – ir gastrolių išvakarėse išleista premjera.

Nuo naujausių iki seniausių

Festivalio „Ten būti čia“ pradžioje OKT pristatys naujausius savo spektaklius: vasario 7 d. Klaipėdos koncertų salėje klaipėdiečiams pirmą kartą parodys B.Mar ir A.Kučinsko kamerinę „Grimo operą“, o vasario 8 d. Žvejų rūmų mažojoje salėje uostamiesčio publika kviečiama į premjerą – spektaklį „Kartu” pagal D.Čepauskaitės pjesę.

Didieji OKT spektakliai: vasario 18 d. į sapnų pasaulį vilios „Vasarvidžio nakties sapnas“, o 21 d. – kitas nemirtingas V. Šekspyro šedevras – „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Vasario 23 d. scenoje šėls velniška „Meistro ir Margaritos“ šutvė. Visi jie bus rodomi Žvejų kultūros rūmuose.

Skandalinguosius teatro spektaklius „Shopping and fucking“ bei „Ugnies veidas“ Klaipėdoje planuojama parodyti kovo 26 ir 27 dienomis Muzikiniame teatre.

„Kartu” – premjera

Klaipėdiečiai vieni iš pirmųjų turės progą pamatyti premjerą – „Kartu“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“.

Tai kelių menininkų eksperimentinio darbo proceso rezultatas; publikai atveriama tam tikra to proceso dalis.

Pasak kūrėjų, tai tas atvejis, kai spektaklis nėra svarbiausias tikslas, o tik faktas, liudijantis kūrybinės dirbtuvės egzistavimą. „Mano darbas, iki paskutinio varžtelio!“ – taip pristato spektaklio personažas savo kūrinį. Panaši ambicija veda ir spektaklio autorius – sumeistrauti viską nuo pradžios iki galo savo rankomis, būti atsakingiems ne už detalę, o už visumą, noras artikuliuoti ne žodį, bet mintį. „Hand made“ tampa pagrindiniu darbo principu ir sąmoningu apsiribojimu bei atsisakymu daugybės įprastų komponentų ir priemonių, darančių teatro reginį patrauklų.

Kūrybos procese plėtėsi spektaklio temų laukas. Siekiant šiuolaikiniame žmoguje atrasti archetipą, pjesę papildė lietuvių liaudies pasaka, bibliniai siužetai.

Spektaklio problematikos centre – nacionalinio vyro ir moters (diedo ir bobos) charakterių stereotipai ir jų komunikacijos absurdas. Šimtamečiai diedas ir boba, įstrigę savadarbiame lifte, pakimba mirties akivaizdoje tarp dangaus ir žemės, gyvenimo ir sapno, buities ir pasakos. Distancija tarp personažų ir aktorių amžiaus provokuoja ieškoti naujų teatrinės raiškos būdų. Spektaklio autoriai – Jūratė Paulėkaitė ir Dainius Gavenonis, vaidina Ilona Kvietkutė ir Dainius Gavenonis.

Žiaurus „Ugnies veidas”

Po ilgesnės nei dvejų metų pertraukos bus parodytas spektaklis „Ugnies veidas”.

Kaip tikras siaubo meistras O.Koršunovas, atvirai demonstruodamas populiariausio šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariaus fon Majenburgo pjesėje „užkoduotą’” žiaurumą, sukūrė siautulingą košmarą, skleidžiantį degančių kūnų kvapą.

Tai griuvėsių laukas, kur gyvenimas susitraukia iki siauros sofos erdvės, kurioje šalia tylinčių tėvų savo pusiau vaikiškus kūnus įspraudžia ir Olga su Kurtu – vienas nuo kito negalintys atsiskirti Siamo dvyniai. Pragariška porelė, skelbianti geismą mirties instinktui ir gyvenimo griovimui.

Čia nėra jokio atsiribojimo: spektaklis leidžia pamatyti viską, kas slypi už vienos iš daugelio šeimų „fasado”. Režisierius panaikina scenos aikštelę – pirmame plane be jokių gudravimų meistriškai „žaidžia” aktoriai: šiame spektaklyje debiutavęs Gytis Ivanauskas, Rasa Samuolytė, Remigijus Vilkaitis, Dalia Brenciūtė ir Dainius Gavenonis.

Netradicinė „Grimo opera”

Pirmą kartą Klaipėdoje bus parodyta netradicinė „Grimo opera”.

Originalų poetės ir aktorės Birutės Marcinkevičiūtės bei kompozitoriaus Antano Kučinsko sumanymą įgyvendinti padėjo skirtingų sričių menininkai. Pirmu smuiku groja dirigentas Aleksandras Šimelis. Jis prakalbina „Grimo operos“ trijulę: aktorius Birutę Mar, Rasą Samuolytę, Dainių Gavenonį. Jie meistriškai demonstruoja „balsų grimą“ – intonacijas, juoką, atodūsius, šauksmus, šnabždesius, kuriais mėginame išreikšti savą emocijų amplitudę.

Personažų veidai lyg kine keičiasi dideliame ekrane. Fotografo Dmitrijaus Matvejevo fotografijos – graudžiai juokinga skirtingų amžių ir charakterių paletė. Jos spalvinę gamą kruopščiai kūrė net trys grimo meistrės.

„Grimo operos” personažai – galimi kiekvieno mūsų „įvaizdžiai“ praeityje ar ateityje, tragiški savo neišvengiamumu ir drauge juokingi. Tai kone egzistencinė žmogiškosios būties seka: visas mūsų gyvenimas tarsi savotiškos grimo pamokos, kurių išmokstame bėgant laikui, tačiau galiausiai grimas nuvalomas, išmetamos sunaudotos priemonės, ir vėl lieka tik… tuščias grimo kambarys.

Skandalingasis „Shopping and fucking”

Atspėkite, kas paženklino Oskaro Koršunovo teatro įkūrimą, režisieriui pelnė skandalisto etiketę ir sumušė visus rekordus, tapęs lankomiausiu spektakliu. Žinoma, tai – „Shopping and fucking”, sukėlęs Lietuvoje kultūrinį šoką ir tapęs naujosios dramaturgijos „šaukliu”. Pjesės autorius britų dramaturgas Markas Ravenhilas, šią vasarą lankęsis Lietuvoje, prisimena šį spektaklį kaip vieną sėkmingiausių savo pjesės pastatymų

Pasiryžęs priartinti beforme abstrakcija virtusį teatrą prie gyvenimo, režisierius O.Koršunovas pirmasis nuplėšė nuo scenos šventumo ir nekaltybės uždangą ir privertė žiūrovus stebėti atpažįstamas seksualines ir dvasines perversijas.

Spektaklis labiausiai šokiruoja negailestinga dabartinės visuomenės analize – žmogus neturi pasirinkimo – tik pirkti arba parduoti. Ne tik prekes, bet ir savo jaunystę, jausmus, ateitį, nes kitaip jis neturi galimybės išlikti.

Spektaklyje susitinka paprasti, tikri žmonės, kurie „dramą” ne atsineša, bet išgyvena „čia ir dabar”. Todėl į pirmą planą iškyla žmogus, jo sąmonė ir jausmai.

Populiarioji trijulė apie… meilę

Antroje vasario pusėje tris didžiausius ir populiariausius OKT/ Vilniaus miesto teatro spektaklius pagal klasikinės literatūros šedevrus teatro gerbėjai uostamiestyje galės pamatyti Žvejų rūmų didžiojoje salėje.

Beje, visi trys gali tapti geriausia Jūsų dovana mylimiesiems Šv. Valentino dienos proga, nes visi trys yra apie… meilę.

Pirmoji scenoje siautės fantasmagoriška, bene išmoningiausio teatro spektaklio „Vasarvidžio nakties sapnas“ įsimylėjėlių kompanija.

Dažnai be saiko puošniai interpretuojamą Šekspyro pjesę O. Koršunovas „pastatė ant lentos”. Tiesiogine žodžio prasme. Vietoje įprasto scenovaizdžio ir kostiumų pasirinkęs medinę plokštę, režisierius mankština žiūrovų vaizduotę. Lentos imituoja teatro uždangą, vaidybos pakylą, miesto sieną ir rūmų mūrą, medžių tankmę ir miško paklotą. „Nuoga” ar dekoruota plokštė atstoja kostiumą, absorbuoja ar išryškina veikėjų ypatybes.

„Čia ne tik herojai klajoja savo jausmų, bet ir mes klaidžiojame sapno vaizdų labirintais, kaip vaikai tikrindami savo vaizduotę: iš Vakarų – į Rytus, iš antikos – į modernų pasaulį, iš asketiškų viduramžių – į juslingąjį Renesansą, iš pirmykščių ritualų – į civilizacijos glėbį”, – apie spektaklį rašė teatro kritikė Rasa Vasinauskaitė.

Visa, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, žiūrovų akyse virsta neįtikima ir stebuklinga. Ypač keri neblėstanti aktorių energija, su kuria jie vaidina spektaklį nuo studentavimo laikų. Dabar, jau tapę žymiais arba atvirkščiai – su teatru maža ką bendra turintys, jie su entuziazmu demonstruoja žiūrovams akrobatinius triukus ir skaldo iš koto verčiančius pokštus.

Siaus miltų pūga

Žvejų rūmų scenoje siaus baltų miltų pūga, ženklinanti šeimų tradicijų ir barnių paisyti laiko neturinčią aistringą Romeo ir Džuljetos meilę. Tarpusavyje kariaujančias Montekių ir Kapulečių šeimas režisierius pavertė konkuruojančiomis kepyklomis. “Mane domina meilė, kuri gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, karo atmosferoje”, – sakė O. Koršunovas, šaltakraujiškai pavertęs peilius kalavijais, padėklus – neštuvais, šaukštus – laidotuvių puokštėmis, suporavęs juos mirties šokiui.

Vaikų istorija rutuliojasi taip greitai, kad Romeo ir Džuljeta neturi laiko laukti dviejų šeimų susitaikymo. Vaikų nekantrumas tik pagreitina katastrofą, kurią užprogramavo neapykantos tradicija. Bet miršta jie ne vieni – visas pasaulis, abu klanai miršta su jais. „Šiame spektaklyje man svarbiausia yra meilė. Galbūt šią istoriją reikėtų permąstyti iš naujo ir suprasti, kaip ji gali mus išgelbėti”, – yra sakęs režisierius.

Akistata su „Meistru ir Margarita“

Klaipėdos žiūrovų laukia akistata su dar viena dramatiškiausių istorijų. Spektaklyje „Meistras ir Margarita“ pagal Michailo Bulgakovo šedevrą klasika nustoja buvusi muziejine vertybe. Režisierius sukūrė užburiantį vaidinimo ritmą, kuris pulsuoja tarp žemės ir dangaus, tarp ketvirtojo dešimtmečio Maskvos ir šiandieninio Vilniaus.

„Meistras ir Margarita” – spektaklis apie kūrėją. Apie nepasotinamą kūrybos alkį – kaip išsigelbėjimą nuo vienatvės, benamystės ir neišvengiamai žmogų pasiglemžiančios nebūties.

Čia nėra meilės istorijos: meistras (Rytis Saladžius) – baugšti ir nervinga beprotnamio žmogysta, kuriai viskas praeityje, Margarita (Aldona Bendoriūtė) – moteris, įsimylėjusi romaną. Istorijos centras akivaizdžiai perkeliamas į jaukią Šėtono kompaniją. Joje – pats Volandas (Dainius Kazlauskas) – negailestingos elegancijos velnias smailia barzdike ir languotašvarkis Korovjovas (Audrius Nakas), rūpestingasis kipšas Azazelas (Julius Žalakevičius) ir pagaliau ne mažiau svarbus katinas Begemotas (Arūnas Sakalauskas), kuris preciziškai derindamas mimiką ir humorą, yra tikras spektaklio perlas.

Vaidinimo ritmą palaikančio pianisto Petro Geniušo rankose klavišais tampa ir aktoriais – jų kalba perauga į rečitatyvą, garsai jungiasi į polifoniją… Ir gimsta spektaklis, kuriame nepastebimai keičiasi skirtingi stiliai bei nuotaikos, nepaliaujamai stebinantys žiūrovą.

Nenumatytos paklaidos

Klaipėdoje taip pat buvo planuojama parodyti dar du didelius spektaklius – Sofoklio „Oidipą karalių“ ir brolių Presniakovų „Vaidinant auką“. Pirmojo nepavyks atvežti dėl aktorių užimtumo, o antrasis sutapo su savivaldybių rinkimų data, o, kaip žinia, Žvejų rūmuose yra rinkimų komisija.

Visus kamerinius spektaklius norėta rodyti Klaipėdos dramos teatre, tačiau, gavę žinią apie teatro uždarymą, vilniečiai buvo priversti juos „išmėtyti“ po skirtingas uostamiesčio sales ir pakeisti rodymo datas. Tikėkimės, čia nuodytos – jau galutinės, ir publikai daugiau painiavos nebus. Bilietai į OKT mini festivalio Klaipėdoje spektaklius parduodami jų rodymo salių kasose.

Besidomintiems O.Koršunovo ir jo teatro darbais šis mini festivalis – savotiška mankšta prieš vasario pabaigoje ar kovo pradžioje laukiamą šio režisieriaus premjerą – A.Strindbergo „Kelias į Damaską”, kurį jis baigia pastatyti Klaipėdos dramos teatre.

Oginskio jaunimo orkestras sėkmingai debiutavo Italijoje

Oginskio jaunimo orkestras sėkmingai debiutavo Italijoje

Justina Zykutė

Specialiai „Klaipėdai” iš Redžija di Kalabrijos (Pietų Italija)

Praėjusią vasarą susibūręs Oginskio jaunimo orkestras, kuriame muzikuoja ir daug talentingų jaunųjų uostamiesčio muzikantų, neseniai viešėjo ir su pasisekimu koncertavo Italijoje.

Tęsia didikų tradiciją

Oginskio orkestras su italais muzikais dirigentu A.Sorgona, smuikininku K.Fratima ir klaipėdiečiu dirigentu S.Domarku. Justinos Zykutės nuotrauka

Kas sieja Oginskių dinastijos kunigaikščius ir iš Pietų Italijos Redžija di Kalabrijos miesto kilusį 23 metų smuikininką Christianą Fratimą? Toks šių skirtingų asmenybių sugretinimas nėra atsitiktinis.

Daugeliui net nereikia aiškinti, kad kunigaikščiai Oginskiai buvo žinomi meno mecenatai, ypač muzikos mene pasižymėjo Mykolas Oginskis, kuris ne tik pats muzikavo, bet savo dvare buvo subūręs jaunimo orkestrą, kiek galėdamas rėmė gabius jaunus žmones.

Oginskio tradicijos atgimė pernai Plungėje, kur buvo surengtas pirmasis Oginskio muzikos festivalis. Šio renginio įkvėpėjas – Klaipėdos muzikinio teatro meno vadovas, dirigentas profesorius Stasys Domarkas, kurio iniciatyva buvo suburtas Oginskio festivalio jaunimo orkestras. Šiame kolektyve muzikuoja jaunieji atlikėjai beveik iš visos Lietuvos – Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, J.Šimkaus konservatorijos, Kauno J.Gruodžio konservatorijos, J.Naujalio muzikos gimnazijos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.

Italas Ch.Fratima taip pat kilęs iš labai kilmingos italų kunigaikščų giminės ir kaip tikras didikas tęsia dar anais laikais Oginskių pradėtas muzikos mecenavimo tradicijas.

Pernai rudenį smuikininkas iš Italijos koncertavo Lietuvoje su jaunimo orkestru, ir buvo taip sužavėtas muzikantų grojimu, jog pažadėjo orkestrą pasikviesti koncertuoti į savo gimtąją šalį Italiją ir vėl muzikuoti kartu.

Savo pažadą Ch.Fratima ištęsėjo, ir prieš pat Naujuosius metus Oginskio jaunimo orkestras, vadovaujamas maestro S.Domarko, išvyko į pirmąsias gastroles Pietų Italijoje. Jauno kolektyvo per beveik dvylika dienų trukusias gastroles laukė atsakingi koncertai ne tik Kalabrijos apskrityje, bet ir Sicilijoje.

Smuikininko tėvas kunigaikštis Filipas Fratima yra Richardo Vagnerio muzikos asociacijos vadovas. Šis žmogus labai daug prisidėjo, kad orkestras iš Lietuvos galėtų koncertuoti Italijoje. Šias gastroles rėmė Redžija di Kalabrijos miesto savivaldybė ir konservatorija „Francesco Cilea”, kuriai vadovauja maestro An-tonino Sorgona.

Pakerėjo Sicilija

Važiuojant vingiuotu keliu pro langus jau buvo matyti kitame Mesinos sąsiaurio krante besi-driekianti Sicilija ir šiame krašte veikiantis vienintelis Europoje Etnos ugnikalnis. Po dviejų dienų trukusios kelionės autobusu į Pietų Italiją, sustojus nakvynei Brno mieste, jaunieji muzikantai nejautė didelio nuovargio: visus buvo pakerėjęs stulbinantis gamtos grožis, citrusiniais vaisiais aplipę medžiai ir žydinčios kalnų gėlės. Nors buvo pats viduržiemis, tačiau pietų Italijoje dieną termometras rodė 16 laipsnių šilumos, vaiskiai švietė saulė.

Redžija di Kalabrijos gyventojai visada pabrėžia, kad šiame mieste gimė garsus rūbų modeliuotojas Džianis Versačė, kad miestas turi unikalų muziejų, kuriame eksponuojamas jūros dugne rastas radinys, liudijantis bronzos amžių.

Dar pakilesnė buvo jaunimo nuotaika, kai svečius pasitiko pats šio koncertinio turo sumanytojas smuikininkas C.Fratima ir savo „Jeguaru” rodė kelią į prabangų viešbutį „Paradisimo” ant jūros kranto, pro kurio langus atsiveria vaizdai į Siciliją.

J.Naujalio muzikos gimnazijos vienuoliktokui violončelininkui Rokui Vaitkevičiui nejučia išsprūdo, jog jie pateko ne bet kur, o į tikrą rojų. Kaip aidas kiti muzikantai jam atkartojo susižavėjimo šūksnius, išvydę stulbinatį gamtos grožį. Maestro S.Domarkas tėviškai švelniai visus perspėjo, kad į šį rojų jaunieji muzikantai atvyko ne degintis saulėje, o koncertuoti, ir teks dar daug repetuoti, kad gerai pasirodytų Italijos publikai.

Kartu grojo italai

Klaipėdos universiteto ir Redžija di Kalabrijos konservatorijos „Francesco Cilea” kūrybinis bendradarbiavimas prasidėjo prieš kelerius metus šios konservatorijos klarneto specialybės profesoriaus Džiuzepės Curao dėka, – jis ne kartą koncertavo Lietuvoje, surengė meistriškumo pamokas Klaipėdoje ir Kaune. Šioje italų aukštojoje muzikos mokykloje magistro studijas tęsia klaipėdietė klarnetininkė Ernesta Gilytė. Oginskio orkestrui koncertuojant Pietų Italijoje, prie jo prisidėjo ir kūrinius atliko minėti muzikai – E.Gilytė bei G.Curao.

Smuikininkas Ch. Fratima yra unikalus menininkas, kuris puikiai įvaldęs džiazo muzikavimą klasikiniu instrumentu, pats kuria muziką ir ketina tapti dirigentu. „Mums buvo didelė staigmena, kai išgirdome jį taip griežiant dar per meistriškumo pamokas Klaipėdoje. Toks pat virtuoziškas Fratima buvo grieždamas klasikinių kūrinių solo partijas su jaunimo orkestru Italijoje,” – sakė jaunimo orkestro meno vadovė smuikininkė Kristina Domarkienė.

Vien tai, kad jaunam orkestrui, turinčiam kitas muzikavimo tradicijas, teko atlikti itin ritmiškai sudėtingą Astoro Piacolos „Grande tango” bei „Ave Maria”, parodė, kad italas smuikininkas pasitikėjo lietuvių atlikėjų profesiniu meistriškumu ir neabejojo koncertų sėkme.

Kitame amplua

Koks jausmas italą smuikininką apėmė, kai savo šalyje orkestrui dirigavo Juozo Naujalio „Svajonę”? Ch.Fratima nuoširdžiai atsakė, kad nebūtų ryžęsis diriguoti lietuvių kompozitoriaus kūrinio, bet išbandyti savo jėgas kitame amplua jam pasiūlė pats maestro S.Domarkas. „Tai buvo man didelė patirtis. Iš maestro gavau kelias dirigavimo pamokas, kurios neįkainojamos. Lietuvių muzika man tapo artima, o kūrinio dvasią dar labiau pajutau, nes beveik dvi savaites diena po dienos bendravau su jaunais atlikėjais iš Lietuvos,”– sakė Ch. Fratima po premjeros Kalabrijoje.

Oginskio orkestro muzikantų avykus laukė staigmena: dar tą patį vakarą jie turėjo koncertuoti su Redžija di Kalabrijos teatre kartu su koncervatorijos „Francesca Cilea” orkestru, kuriam dirigavo koncervatorijos rektorius profesorius Antonino Sorgona, o solo partijas atliko smuikininkas Ch. Fratima.

„Šiame koncerte dalyvavo ne visi mūsų orkestro muzikantai. Jiems teko nelengva užduotis, kadangi daugelį kūrinių teko groti beveik be repetecijos. Pats klausiausi šio koncerto ir galiu patvirtinti, kad šį italų egzaminą lietuviai išlaikė geru pažymiu,”– sakė maestro S.Domarkas.

Įsileidžia ne bet ką

Per dvylika dienų trukusią koncertinę kelionę Oginskio orkestras surengė du koncertus ir Sicilijoje – Santa Stefano, kuriame yra gilios Frantantoni šeimos keramikos tradicijos, ir Akuodolčio miestuose.

Sicilija turi savas tradicijas ir ne bet ką įsileidžia į savo sales koncertuoti.

Šiuos koncertus surengė Sicilijos Pietro Kostancos vardo muzikos asociacija, kuriai vadovauja maestro A.Sargona, o meno vadovė yra žinomo šalyje muzikos P.Kostancos duktė Džiuzepa Kostanca. Šiame krašte ne itin yra žinomi Lietuvos atlikėjai, tad orkestro laukė iš tiesų gana rimtas egzaminas.

Muzikantai labai jaudinosi, ir jų virpulio neužglaistė egzotiška gamta, šiltas oras ir žmonių svetingumas. Visi norėjo kuo geriau pagroti tolimoje šalyje. Oginskio orkestro vadovas S.Domarkas specialiai koncertui Santa Stefano mieste aranžavo P.Kostancos „Menuetą”, kurio partitūrą po koncerto scenoje įteikė jo dukrai Dž.Kostancai. Sicilijos muzikos asociacijos meno vadovė buvo labai nustebinta tokia nelaukta orkestro iš Lietuvos staigmena, sakydama padėkos žodį italė neslėpė jaudulio.

Surengė 8 koncertus

Šios gastrolės – tai dviejų šalių kūrybinis projektas, kai scenoje kartu pasirodė Lietuvos ir Italijos muzikantai. Vien tai, kad jaunam kolektyvui dirigavo du žinomi savo šalyse dirigentai maestro S.Domarkas ir A.Sorgona, buvo nepaprastas įvykis muzikantams. Su orkestru smuiko solo partijas atliko smuikininkas Ch.Fratima. Italas bando savo kūrybinius sugebėjimus ir kaip kompozitorius. Specialiai šiam koncertiniam turui Ch.Fratima sukūrė kūrinį dviem smuikams ir violončelei. Italui talkino klaipėdietė smuikininkė Kamilė Petrutytė ir kaunietis Rokas Vaitkevičius.

Per dvylika koncertinio turo dienų Lietuvos atlikėjai surengė aštuonis koncertus įvairuose Kalabrijos apskrities miestuose.

Pasak maestro S.Domarko, jauniems muzikantams buvo didelė atsakomybė koncertuoti svetimoje šalyje, kurioje itin gilios klasikinės muzikavimo tradicijos. Tas atsakomybės jausmas neapleido gabių ir talentingų atlikėjų iki paskutinio koncerto Palmi mieste.

Ragina gaivinti apmirusį K.Donelaičio muziejų Tolminkiemyje

Ragina gaivinti apmirusį K.Donelaičio muziejų Tolminkiemyje

Kristijono Donelaičio draugija ragina Lietuvos valdžią imtis žygių, kad būtų išsaugotas Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus.

K. Donelaičio draugijos kreipimesi „Ar išsaugosime Kristijono Donelaičio muziejų Tolminkiemyje?“ primenama, kad daugiau nei prieš 27 metus, dar sovietmečio sąlygomis, Karaliaučiaus krašto – Mažosios Lietuvos žemėje pradėtas kurti muziejus šiandien vegetuoja ir kyla jo uždarymo grėsmė.

Kreipimesi išdėstytos priežastys, keliančios susirūpinimą dėl muziejaus ateities: labai menkos lėšos, kurias muziejaus išlaikymui kol kas dar skiria Kaliningrado administracija, bei dėl vizų į Kaliningrado sritį režimo labai sumažėjęs lankytojų, taip pat ir moksleivių ekskursijų, iš Lietuvos skaičius.

„Žvelgiant iš šalies, susidaro įspūdis, jog Poeto memorialą rusai gera valia išlaiko tik dėl pagarbos europinio masto kūrėjui Kristijonui Donelaičiui“, – konstatuojama kreipimesi ir teigiama, kad tokia situacija toliau tęstis nebegali.

„Lietuvos kultūros ministerija turi iš esmės keisti požiūrį į Kristijono Donelaičio muziejų ir rimtai imtis Poeto memorialo globos. Laikas pagaliau suvokti, jog Kristijono Donelaičio memorialas Lietuvai yra vienas iš pirmaeilės reikšmės kultūros objektų, vienas svarbiausių muziejų! Nors K. Donelaičio muziejus įkurtas už Lietuvos ribų, bet reprezentuoja Lietuvos kultūrą, jos žinomiausią pasauliui lietuvių literatūros kūrėją Kristijoną Donelaitį“, – rašoma kreipimesi.

Pasak rašto autorių, visą laiką pasikliauti vien visuomenininkų dėmesiu memorialui, laukti jų iniciatyvų, paraginimų bei pagalbos, kuri negali būti pakankamai efektyvi, Kultūros ministerijai daugiau negalima.

Kreipimąsi pasirašę garsūs Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjai siūlo Kultūros ministerijai nedelsiant pradėti derybas su Rusijos Federacijos Kaliningrado srities administracija dėl K. Donelaičio memorialo Tolminkiemyje nuolatinės globos bei su tuo susijusių darbų finansavimo.

Užsienio reikalų, Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijoms siūloma tartis su Kaliningrado srities atitinkamomis įstaigomis dėl lengvatų ekskursijoms, pirmiausia moksleivių, vienodai taikomų Lietuvos ir Rusijos piliečiams, pervažiuojant valstybinę sieną iš Lietuvos ir iš Kaliningrado pusės.

Kreipimąsi pasirašė K. Donelaičio draugijos pirmininkas Napaleonas Kitkauskas, Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka, Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Algis Kalėda, Vilniaus universiteto profesoriai Domas Kaunas ir Juozapas Girdzijauskas, Klaipėdos ir Šiaulių universitetų profesoriai, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, per 260 Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, Kauno ir Marijampolės miestų visuomenės atstovų, talkų Tolminkiemyje dalyvių.

Kreipimasis nusiųstas Prezidentui Valdui Adamkui, Seimo Pirmininkui Viktorui Muntianui ir Ministrui Pirmininkui Gediminui Kirkilui.

K. Donelaičio muziejus buvo atidarytas 1979 metų spalį paties poeto rūpesčiu statytoje ir pokario metais atstatytoje Tolminkiemio bažnyčioje. 1988-aisiais restauruota buvusi klebonija, kurioje poetas gyveno ir kūrė poemą „Metai“. Penkių hektarų ploto muziejaus teritorija tvarkoma muziejaus darbuotojų ir iš Lietuvos kartais atvykstančių talkininkų rūpesčiu.

Šiemet muziejus nukentėjo nuo vėtros, griūdama sena liepa apgadino jo stogą. Paskutinįkart K.Donelaičio muziejus, kuris yra Kaliningrado srities Istorijos ir meno muziejaus padalinys, remontuotas prieš ketverius metus. Kaliningrado srities administracija stogo ir muziejaus remontui skyrė 1 mln. rublių (maždaug 100 tūkst. litų).

„Klaipėdos” ir ELTA inf.

„Atvira erdvė” – šansas jauniesiems scenos menininkams

„Atvira erdvė” – šansas jauniesiems scenos menininkams

Skatindama jaunuosius menininkus kurti ir pristatyti savo darbus Lietuvoje, Vilniaus Menų spaustuvė jau ketvirti metai rengia jaunųjų scenos menininkų programą „Atvira erdvė“. Klaipėdiečiai, nesnauskite!

Ši programa siekia ugdyti naują profesionalių scenos menininkų kartą, kviesdama juos kurti, eksperimentuoti ir kalbėti scenos kalba apie aktualias šiuolaikines problemas.

Menų spaustuvė iki vasario pabaigos laukia jaunųjų menininkų paraiškų naujiems, drąsiems, šiuolaikines socialines, kultūrines ir menines aktualijas atspindintiems mažo biudžeto projektams, kurių geriausi bus atrinkti ir įgyvendinti 2007-2008 metais atsinaujinusiose Menų spaustuvės patalpose.

Jaunųjų scenos menų profesionalų pateiktos paraiškos bus atrenkamos atsižvelgiant į idėjų originalumą, sceninį aktualumą, naujas raiškos formas ir racionalias projekto įgyvendinimo išlaidas. Atrinktiems įdomiausiems projektams bus suteikta finansinė parama bei galimybė naudotis Menų spaustuvės patalpomis ir technine įranga.

Per pastaruosius dvejus metus „Atviros erdvės“ programai buvo sukurta 14 teatro ir šokio spektaklių bei tarpdisciplininių projektų. Vieni jų buvo vienkartiniai, kiti – jaunatviški savitos sceninės kalbos ieškojimai, treti – sėkmingai teberodomi visoje Lietuvoje, jais domisi ir užsienio teatro festivaliai.

„Atvira erdvė“ – vienas iš nedaugelio būdų jauniems scenos profesionalams bandyti, klysti, ieškoti ir rasti savo žiūrovą. Dalios Jokubauskaitės dramos spektaklis pagal vokiečių dramaturgės Ingrid Lausund pjesę „Bestuburiada“, Petro Lisausko ir Tautvilo Gurevičiaus šokio spektaklis „Sankryža“, taip pat Loretos Juodkaitės ir Valentino Masalskio bendrai kurtas šokio diptichas „Salamandros sapnas. Paveikslas“ – tai vieni iš sėkmingiausių šiai programai sukurtų pastatymų.

Kasmet „Atvirai erdvei“ paraiškas teikia vis daugiau jaunųjų menininkų, neretai jie bendradarbiauja su brandžiais ir daug pasiekusiais scenos menų profesionalais, bando propaguoti Lietuvoje ne itin populiarias scenos meno šakas kaip antai audiovizualinė poezija, šiuolaikiniai tarpdisciplininiai scenos menų projektai.

Puikus startas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru

Puikus startas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru

Laima Sugintienė

Klaipėdos koncertų salė naujuosius trečiojo koncertinio sezono metus pradėjo sausio 18 dieną, pakviesdama į Donato Katkaus vadovaujamą bei diriguojamą Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo orkestro koncertą. Trečią kartą Klaipėdoje svečiavęsis kolektyvas šįkart grojo su jaunosios kartos pianistu Edvinu Minkštimu (JAV).

Pianistas E.Minkštimas grojo virtuoziškai, kartu papirkdamas publiką kuklia ir paprasta scenine laikysena. Profesoriaus D.Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo orkestras klaipėdiečiams pagrojo originalios, retai atliekamos muzikos. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

„Vinis” – originalumas

Kaip ir pirmuosius du kartus, kai pasirodė Klaipėdoje, šiuokart vėl kolektyvas intrigavo įdomiai sudaryta programa.

Joje, kaip jau įprasta šiam orkestrui, greta baroko ar klasikos nuolat pristatomi šiuolaikiški, modernūs kūriniai. Orkestro dėka klaipėdiečiai jau klausėsi originalių, retai atliekamų kompozicijų: A.Ginasteros Koncerto styginiams, C.A.Nielseno Mažosios siuitos a-moll, Juliaus Juzeliūno Poemos-koncerto, Vitoldo Liutoslavskio Gedulingos muzikos B.Bartoko atminimui , Antano Rekašiaus Muzikos styginiams Nr. 2.

Manyčiau, būtent toks programų sudarymo principas yra neatsiejama šio kolektyvo įvaizdžio dalis, ir būtent tokie opusai dažniausiai tampa jų koncertų „vinimi“.

Ne išimtis buvo ir minėtas koncertas – pirmojoje jo dalyje klausėmės Josefo Haydno kūrinių, o antroji reprezentavo, pasak paties D.Katkaus, „Kijevo moderistų ratelį“– skambėjo Leonido Hrabovskio ir Alfredo Šnitkės kūriniai.

Ne mažiau intriguoja ir paties vadovo – pedadogo, muzikologo, altininko – ryški, kontraversiška asmenybė. Jo nestandartinis mąstymas, šmaikštūs komentarai vienus erzina, kitus žavi, bet abejingų niekada nepalieka…

Pranoko lūkesčius

Koncerto pirmoji dalis buvo skirta Haydnui… Daugiausia abejonių sukėlė pirmasis koncerto kūrinys – penkių dalių J.Haydno kvarteto A – dur op 2 Nr.1. versija (kieno?) styginių orkestrui. Skoninga, stilinga.

Tačiau šio kūrinio funkcija šiame koncerte taip ir liko neaiški – toks kūrinys tiesiog būtinas akademiniame repertuare, bet šįsyk?.. Peršasi mintis, kad antrasis Haydnas nebūtų vienišas…

Pianistui E.Minkštimui – tik 26-eri, bet jis jau devynių konkursų laureatas. Anonse apibūdintas kaip „talentingas“, jis šį epitetą pateisino su kaupu.

Jo atliktas J.Haydno koncertas fortepijonui G – dur – išskirtinis įvykis Klaipėdos koncertų salėje. Kultūringa, stilinga ir skoninga interpretacija, kukli ir paprasta sceninė laikysena – ryškiausi šio puikaus, nepaprasto solisto bruožai.

Tiesiog sužavėjo jo nuoširdus muzikavimas, grįstas puikia, sakyčiau, tobula virtuozine technika, leidusia jam tarsi žaidžiant, ypač preciziškai perteikti visas šio retokai skambančio kūrinio subtilybes.

Nesutrikdė net po kiek romantiškos, įdomia harmonine kalba grįstos kadencijos ypač ne vietoje ir ne laiku (deja, deja…, vis dar…) nuaidėję aplodismentai.

Nepaprasto grožio tembras tiesiog pakerėjo lėtojoje dalyje (ak, tie fotografai – taip ir laukia lėtosios dalies, piano vietos, kad papliaukšėtų fotoaparatais…), o ritminio piešinio judrumas, faktūros lengvumas – rondo.

Sužavėjo universalumu

Orkestrui tų „subtilumų“ kiek pritrūko – norėjosi lengvesnio, lakesnio jo skambesio, ryškesnių faktūrinių reljefų, gražesnio, gilesnio tembro antrojoje dalyje con sordino.

Antrojoje dalyje turėjome progos pasiklausyti modernių kompozicijų, kurios, be abejo, yra orkestro ir jo vadovo „arkliukas“.

L.Hrabovskio keturių dalių Mažoji siuita Nr.1 imponavo artikuliacijos įvairove, kraštinių registrų kontrastais, netikėtais tembriniais ieškojimais, tarsi leidusiais peržengti styginių instrumentų raiškos galimybes.

A.Šnitkės Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui tapo dar viena šio koncerto kulminacija. Šis kūrinys pademonstravo atlikėjus gebant įvaldyti įvairių stilių medžiagą ir tai padaryti vėlgi labai profesionaliai, meistriškai ir įtaigiai.

Ir solistas, ir orkestras buvo lygiaverčiai parneriai „perskaitant” šią sudėtingą partitūrą. Žavėjo atlikėjų universalumas, nuolatinis persikūnijimas: dažna faktūrų kaita, kai rečitatyvinius solinius epizodus keitė išraiškingas fortepijono ir kontraboso dialogas, industrinės muzikos fragmentus – choraliniai, cerkvinį giedojimą primenantys fragmentai, peraugantys į drastišką, skausmingą valsą… Ypač giliai ir prasmingai nuskambėjo sukaupta solisto kadencija.

Bisui atliktas Šumanas dar kartą įrodė E.Minkštimą turint nepapras-tą persikūnijimo dovaną, begalinę koncentraciją: romantinis opusas nešte išnešė iš ką tik patirtų skaudžių Šnitkės išgyvenimų…

Išties puiki metų pradžia. Džiugu, kad Klaipėdos koncertų salė vis stipriau įleidžia šaknis į uostamiesčio kultūrinį gyvenimą, vis daugiau jam turi įtakos, formuoja jį. Kūrybiškas ir darbštus kolektyvas nestokoja energijos ir sumanymų. Tenepristinga jų ir visus 2007-uosius!

Net sienos džiaugiasi

Net sienos džiaugiasi

Saulina Atkočaitytė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Fortepijono katedros dėstytoja

Klaipėdos universiteto koncertų salėje koncertuojančių muzikantų iš kitur neretai klausosi vos keli žmonės. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Daugybė afišų nuolat puošia Klaipėdos universiteto Menų fakulteto skelbimų lentas, o mes patys – dėstytojai ir studentai – praeiname pro jas nelyginant provincialai tariamai ne provincijos mieste – Klaipėdoje…

Klaipėdos universiteto jaukioje koncertų salėje K.Donelaičio gatvėje vos ne kiekvieną vakarą vyksta koncertai. Renginių pasirinkimas – didžiulis. Kai kurie koncertai reklamuojami, anonsuojami žiniasklaidoje ir po to išliaupsinami trafaretinėmis frazėmis. Kiti praslysta tarsi negirdomis, pasitenkinant vien afišomis.

Pasirodant saviems, Klaipėdos atlikėjams, salė būna pilnutėlė. O ką daryti koncertuojančiam, kai savų nėra, o miestas didelis?..

Tiesa, yra nedidelių išimčių – vieną nuolatinį klausytoją mūsų salė tikrai turi. Bet vykstant pakankamai tobulam, pagal doc. Aleksandrą Žalį, koncertui, salė dažniausiai taip ir lieka akustiškai neparuošta atlikėjui. Tada nykuma ir tuštuma bando skverbtis į mus, klausytojus.

Gruodžio 15-ąją buvau koncerte, kurio pasiklausyti atėjo vos keli žmonės. Pradžioje, kol nepasigirdo muzikos garsai, jaučiausi ne kaip. O muzikai suskambus, nemokamas koncertas virto didžiule švente.

Vyko svečių – tarptautinių konkursų laureatų smuikininkės Marijos Nemanytės (Paryžius) ir pianisto Daumanto Kirilausko (Vilnius) koncertas.

Muzikantai pateikė retai atliekamus kūrinius. Programoje – J.Haidno Sonata smuikui ir fortepijonui G-dur, A.Šmitkės Sonata smuikui ir fortepijonui Nr.1, A.Vėberno Keturios pjesės smuikui ir fortepijonui, op. 7, R.Štrauso Sonata smuikui ir fortepijonui, op. 18.

Manyčiau, tai buvo gera proga kiekvienam praplėsti muzikinį akiratį.

M.Nemanytė ir D.Kirilauskas tikri savo instrumentų virtuozai. Jie grojo be perdėto muzikos išraiškos priemonių sureikšminimo, tuščio pozavimo, kartu labai subtiliai ir emocionaliai. Klausantis jų atliekamų įvairių kūrinių, susidarė įspūdis, kad kompozitoriai norėjo būtent tokio atlikimo. Paprastai tai vadinama stiliaus pajautimu.

Kitądien prestižinėje Klaipėdos koncertų salėje Šaulių gatvėje įvyko pianisto Aleksandro Palėjaus (JAV) koncertas keistu pavadinimu „Mėnesienos sonata“. Kaip kontrastas minėtų muzikantų koncertui, salėje besidominčių populiariais romantizmo šedevrais ir A.Palėjaus žvaigžde buvo tikrai daug.

Klausytojo pasirinkimą, į kurį koncertą nueiti, atrodo, tradiciškai formuoja reklama. Tarytum saldainių skonis priklausytų nuo blizgančių popieriukų. Gal, jeigu koncertas nemokamas ir nėra pakankamai reklamos, klausytojams atrodo, kad jis bus prastas. Mano asmeninė patirtis byloja, kad gali būti ir atvirkščiai.

Girdėjau ir daugiau tikrai aukšto meninio lygio atlikėjų, atvažiavusių iš kitur. Klaipėdos universiteto koncertų salėje būtent tada jų klausėsi vos keli žmonės (nors afišos visada iškabinamos). Tai buvo didžiulė vertybė mūsų salės sienoms!

Ta proga, nors ir post factum, norėčiau ir aš pareklamuoti puikius muzikantus – M.Nemanytę ir D.Kirilauską. Po koncerto D.Kirilauskas mane, kaip vieną iš klausytojų, pagerbė padovanodamas savo kompaktinę plokštelę, kuri tą vakarą man tapo nemokamu desertu. Joje įrašytos pas mus turbūt nežinomos, intriguojančios ir puikios šiuolaikinių kompozitorių – australo Karlo Vine ir vengrų kilmės autoriaus Miklošo Maros – sonatos fortepijonui.

Gal kada nors šie ir kiti ryškūs atlikėjai pravers ne tik Klaipėdos koncertų salės duris…

Klaipėdos muzikinis teatras sukilo

Klaipėdos muzikinis teatras sukilo

Jei teatro vadovė neatsistatydins, artistai ruošiasi streikuoti

Klaipėdos muzikinio teatro artistai po gastrolinio „Šikšnosparnio“ spektaklio Vilniuje surengė viešą protesto akciją, anot jų, norėdami visiems pranešti apie katastrofiškai blogą padėtį teatre. Atsistatydinti neketinanti A.Žigaitytė-Nekrošienė teigė, kad visų revoliucijų variklis yra baimė dėl savo likimo.

Rita Bočiulytė

Per gastroles Vilniuje Klaipėdos muzikinio teatro artistai į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną po spektaklių išėjo su plakatu: „Išsaugokite mūsų teatrą! Kūrybai – taip, Žigaitytei – ne!“.

Tylią protesto akciją sostinėje Klaipėdos muzikinio teatro artistai sakė surengę todėl, kad nori pranešti visiems apie katastrofiškai blogą padėtį teatre ir reikalauja tam dėmesio.

Kaip rašoma jų pareiškime, artistai protestuoja „prieš tolimesnį A.Žigaitytės-Nekrošienės vadovavimą teatrui“ ir kaltina ją „elementarių teatro kolektyvinio darbo principų neišmanymu, autoritariniu vadovavimu, arogancija, kitų nuomonės nepaisymu, nuolatiniais pažeminimais ir įžeidinėjimais“. Anot jų, tai „galutinai suskaldė kolektyvą, o provokuojami vieši konfliktai ir skandalai su atlikėjais, teatro kūrybiniais ir administracijos darbuotojais, pasiekę spaudą ir teismus, baigia sugriauti visuomenės pasitikėjimą mūsų teatru“.

Tai pirmoji vieša įspėjamoji protesto akcija per visą 20 metų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvavimo istoriją.

Kreipėsi į visus

Praėjusią savaitę teatro darbuotojai išplatino viešą pareiškimą Lietuvos visuomenei, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariams, kultūros ministrui Jonui Jučui. Pareiškimą pasirašė 60 kūrybinių teatro darbuotojų. Teatro atstovai jį su visais parašais dar prieš akciją įteikė Kultūros ministerijai.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai taip jau antrąkart bando atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į, kaip rašoma pareiškime, „užsitęsusią kritinę padėtį teatre“, „nerimą keliančius faktus, susijusius su vadovės A.Žigaitytės-Nekrošienės veikla“.

Į Kultūros ministeriją iniciatyvinė grupė pirmąsyk kreipėsi dar pernai spalio pradžioje, reikalaudama sustabdyti jos įgaliojimus ir skelbti naują teatro vadovo konkursą. Tuomet ministerija į teatrą atsiuntė savo auditorius, kurių atliktas tyrimas baigėsi kultūros ministro J.Jučo pareikšta pastaba teatro vadovei A.Žigaitytei-Nekrošienei, kuri su nuobauda nesutiko ir ją užprotestavo.

„Deja, po valstybės audito įvardintų darbo drausmės pažeidimų, susijusių su nekompetentingu vadovavimu, iki šiol delsiama priimti kardinalų sprendimą. Tai tik dar labiau komplikuoja kūrybinio darbo kasdienybę, demoralizuoja kolektyvą“; „kai vyrauja nuolatinė nežmoniška įtampa, nepakantumo atmosfera ir baimė – nebeįmanomas nei visavertis darbas, nei kūryba visuomenės labui, nei tolimesnis asmenybių puoselėjimas“, teigiama teatro darbuotojų pareiškime.

„Nors kolektyvas suskaldytas ir supriešintas, dabar mus palaiko visa scena – solistai, baletas, choras“, – „Klaipėdai“ sakė solistai Virgis Pupšys ir Šarūnas Juškevičius, pabrėžę, kad tai pirmiausia teatro kūrybinių darbuotojų sukilimas. Šiuokart jį inicijavo teatro solistai.

„Nebegalėdami toliau taikstytis su dviprasmiška situacija, su visa atsakomybe pareiškiame: arba teatro vadovė atsistatydina, arba mes būsime priversti rengti pilietinio nepaklusnumo akcijas“, – rašoma teatro kūrybinių darbuotojų pareiškime.

Tarp jį pasirašiusiųjų 60 žmonių – žinomi teatro menininkai Dalia Kužmarskytė, Šarūnas Juškevičius, Artūras Kozlovskis, Vladimiras Konstantinovas, Ramūnas Kaubrys ir kiti. Protestuotojus palaiko Klaipėdos muzikinį teatrą prieš jubiliejinį sezoną palikęs Mindaugas Gylys ir kviestinis solistas Deividas Norvilas (Deivis), teatre dainuojantys pagal sutartį.

Jie visi skambina pavojaus varpais, kad teatro meninis lygis krenta, į sceną išleidžiami neparuošti spektakliai, artistai alksta darbo, o tiems, kurie jo turi, gėda pasirodyti publikai. Iš teatro, kaip iš skęstančio laivo, bėga specialistai, nes atmosfera teatre – nepakeliama. Protestuotojų teigimu, A.Žigaitytė-Nekrošienė ne stato teatrą, o jį griauna, nes teatras visų pirma yra žmonės.

Išeina specialistai

Jie susirūpinę, kad iš teatro, kaip iš skęstančio laivo, bėga žmonės – atleidžiami ar patys išeina geriausi jo specialistai.

„Neteisėtai buvo atleista vadovės pavaduotoja, išėjo juristė, vyriausioji finansininkė, literatūrinės dalies ir pastatyminės dalies vedėjai, rinkodaros vadovas, abu dailininkai, koncertmeisterė, daug choristų, naujajai literatūrinės dalies vedėjai, kurią A.Žigaitytė-Nekrošienė pati atsikvietė iš Vilniaus, irgi pasiūlyta rašyti pareiškimą“, – vardijo artistai.

„Pusė teatro choro vyrų perėjo dirbti tik pusei etato, vidinė choro veikla paralyžiuota, atstovai gali dalyvauti repeticijose, bet visavertis darbas nebeįmanomas“, – tvirtino chormeisteris Vladimiras Konstantinovas.

Prieš jubiliejinį sezoną iš teatro pasitraukė jo primarijus Mindaugas Gylys, dabar teatre dainuojantis tik pagal sutartį. Teatro vadovės teigimu, jis išėjo dirbti pedagoginį ir mokslinį darbą doktorantūroje.

„Koks iš manęs mokslininkas?! Aš esu praktikas. Išėjau todėl, nes jaučiau, kad taip bus. Žinojau, kad dirbdamas teatre turėsiu atsistoti į kurią nors barikadų pusę. Kaip aš galiu atsistoti prieš savo kolegas, su kuriais 23-ejus metus dirbau?!.“ – sakė M.Gylys, dabar pagal sutartis dainuojantis ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre, taip pat Kauno muzikiniame teatre.

Alksta darbo

„Visur, ką bedarytų, teatro vadovė paskui save palieka baisų chaosą. Jos žodžiai prieštarauja darbams, – teigė V.Pupšys. – Anksčiau į teatrą mes eidavome kaip į šventovę. Artistai prisirišę prie teatro, myli jį. Dabar aš ateinu į teatrą kaip į barą. Išlenkiu taurelę ir išeinu. Neturiu daugiau ką čia veikt.“

„Mes norime dirbti, bet mums neduoda, – tvirtino S.Konstantinova, – Per pusę metų aš čia, nors gaunu visą atlyginimą, neturėjau nė vieno spektaklio, o Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur esu samdoma solistė, dainavau keturis.“

„Visada iki šiol pas mus buvo normali atmosfera – kūrybinė ir draugiška. Dabar eidamas į teatrą jaučiuosi kaip pensininkas, gaunantis stebuklingą pensiją. Gaunu visą atlyginimą, bet dirbu juokingai – vienas spektaklis per mėnesį. Ateinu į teatrą, pasižiūriu tvarkaraštį, ir viskas. Nebesinori net praeiti koridoriais“, – sakė Š.Juškevičius ir pacitavo teatro vadovės ne kartą artistams sakytus žodžius: „Svarbiausias dalykas yra tikslas, priemonės jam pasiekti visai nesvarbu.“

„Tai, kas pas mus dabar vyksta, yra genocidas – kūrybinių žmonių gniuždymas, išstūmimas, varymas į visišką neviltį“, – guodėsi solistės S.Konstantinova ir J.Grikšienė.

Darbo per akis kol kas turintys solistai D.Kužmarskytė ir A.Kozlovskis „Klaipėdai“ irgi sakė, kad „atmosfera teatre – slegianti, normaliai dirbti nebeįmanoma“.

Dešimt premjerinių „Eugenijaus Onegino“ spektaklių iš eilės dainavusi Aurelija Dovydaitienė kūrybinio darbo trūkumu, atrodo, taip pat negalėtų skųstis.

„Aš manau, kad tai labai mažai, – sakė ji. – Visi mes esame šio teatro patriotai, norime dirbti, dainuoti daug spektaklių ir po jų jausti pasitenkinimą tuo, ką darome. O dabar išeiname iš scenos ir patys stebimės – kaip šitaip galime, kaip galime dalyvauti tokiame prastame spektaklyje, nors vadovė visus tikina, kad jis nuostabus.“

Krito meninis lygis

„Spektaklių beveik nėra. O tie, kurie rodomi, – labai žemo lygio, – įsitikinusi solistė. – Seni spektakliai rodomi be repeticijų. „Šikšnosparnis“ po penkių mėnesių pertraukos į sceną sugrįžo tik po vienos repeticijos. Taip tiesiog neįmanoma. Paskutiniai pastatymai – operos „Eugenijus Oneginas“ ir „Don Žuanas“ suręsti per mėnesį. Galima ir taip, sutinku, bet solistai partijas turi gauti prieš 2-3 mėnesius, kad spėtų pasiruošti, o ne prieš 2-3 savaites, kaip nutiko su „Eugenijumi Oneginu“. Jau pirmąją dieną – prašom, eikite į sceną.

„Nerepetuojami solistų ansambliai, kas būtina teatre. Mes einame tiesiai į sceną ir turime dainuoti. Repeticijos su orkestru – tiesiog chaltūra“, – tvirtino S.Konstantinova.

„Teatro vadovės dėka mes esame suskaldyti, sukiršinti. Niekada anksčiau to nebuvo. Niekada scena nekonfliktavo su orkestru, kaip dabar“, – tikino V.Pupšys.

„Orkestre anksčiau buvo griežta tvarka: muzikantai, kurie dalyvauja repeticijose, turi groti ir spektaklyje, jie negali keistis. Dabar jie savo grupėse gali laisvai keistis – repeticijose groja vieni, spektaklyje – kiti. Visiškas chaosas, nes jie nebuvo girdėję dirigento pastabų. Muzikantams patogu, jie patenkinti. Ir dirigentas I.Lapinis įsitikinęs, kad su orkestru pakanka 1-2 repeticijų, ir visi galime eiti į sceną“, – stebėjosi A.Dovydaitienė.

„Mums dirigentas I.Lapinis aiškina, kad taip yra visoje Europoje – spektaklį per mėnesį išleisti į sceną neva normalu. Bet ten visą juodą darbą iki tol nudirba dirigento asistentas, paskui ateina šefas ir padiriguoja“, – aiškino Š.Juškevičius.

„Prieš naujametę „Traviatą“ mums buvo gėda eiti į sceną. Žinojom, kad žmonės perka bilietus po 100 litų, o spektaklis po didžiulės pertraukos repetuotas tik vieną kartą, pagrindinė solistė A.Grigorian iš Vilniaus atvažiavo tiesiai į jį, prieš tai su ja nebuvo nė vienos repeticijos, ji nieko nežinojo apie mūsų pastatymo režisūrą“, – pasakojo S.Konstantinova.

„Mūsų meninės produkcijos vertė, mano akimis, žlunga, asmeniškumai ima viršų, – tvirtino V.Konstantinovas. – Nebus pas mus „Bohemos“ pastatymo, nediriguos jam Dantė Anzolinis, kaip jau buvo spaudoje apsiskelbusi teatro vadovė, neva tuo siekianti sujudinti, užvesti kolektyvą. Nors su D.Anzoliniu buvo susitarta, honoraras jau buvo suderėtas, viešbutis užsakytas, kelionei apmokėti suradome rėmėjų, buvo prieita iki kontrakto pasirašymo, bet… Tuomet, remdamasi tik tuo, kad susipyko su manimi, vadovė persigalvojo, nebereikalingas tapo ir Anzolinis. Jis Klaipėdoje nebediriguos, jis pavasarį diriguos premjerą „Metropolitan“ operoje. O Klaipėdai nereikia tokių žmonių?..

Iš tikrųjų teatro meninis lygis reikalauja staigios injekcijos. Mūsų pajėgumai geri, tik reikia juos išjudinti, sutelkti.“

Turi užnugarį

S.Konstantinovos žodžiais, pagrindinis priekaištas vadovei – nekompetencija, kišimasis į meninius teatro reikalus, kurių ji visai neišmano. „Bet visur kišasi labai drąsiai, perša savo nuomonę, – sakė solistė. – Kai vadovės paklausiau, kuo pagrįsti jos priekaištai mano vokalui, vis dėlto turiu apdovanojimų, mokausi aspirantūroje ir garsūs pedagogai Virgilijus Noreika ir Vladimiras Prudnikovas gali patvirtinti mano profesionalumą, vadovė atsakė, kad pedagogai labai dažnai klysta, o ji labai gerai išmano vokalą, kadangi nuo trejų metų sėdi Glinkos konkursuose ir klausosi, jos vokalo supratimas yra tiesiog neginčytinas“.

Š.Juškevičius: „Mūsų teatro vadovė – demagogijos genijus. Ji puikiai išmano viešuosius ryšius, moka viską apversti aukštyn kojom – kas yra balta, padaryt juoda. Tai, ką darė ji nuo pat atėjimo į teatrą, yra nepaprastai gerai, o tai, kas buvo padaryta iki jos, – niekinga. Jeigu tu negali šokti pagal jos dūdelę arba kitaip mąstai, tuomet tampi priešu. Tų „priešų“ kompanija vis didėja.

Bet ji labai drąsiai jaučiasi, kadangi turi stiprų užnugarį. Iš labai patikimų šaltinių žinome, kad ją palaiko Seimo socdemų seniūnė I.Šiaulienė. Seime yra dar keletas tokių. Kodėl taip nutilo ir kultūros viceministras G.Sodeika, ir ministras J.Jučas? Tik todėl, kad spaudimas labai didelis. Jie yra tik valdininkai, o anie – politikai. Neva, artistai, ko čia spurdat, gal nenorit dirbt?..“

Koziris – naujas pastatas

„Didžiausias A.Žigaitytės-Nekrošienės koziris – naujo teatro pastato statymas, – teigė Š.Juškevičius. – Ji sutapatina save su kažkokiu mesijumi, kuris atėjo ir viską padarys. Ji sutapatina save su teatru. Betgi teatras yra visi jo žmonės!..“

„…O mums ji ne kartą yra sakiusi, kad į mūsų vietą eilės stovi“, – pridūrė A.Dovydaitienė.

„A.Žigaitytė-Nekrošienė teigia įkūrusi sąjūdį, kad Klaipėdoje būtų pastatytas naujas muzikinis teatras. Palaukite, šis sąjūdis seniai jau buvo dar iki jos, – tvirtino M.Gylys. – Bet mums buvo pasakyta, kad turime palaukti, tik po Lietuvos tūkstantmečio minėjimo 2009-aisiais, kai bus pastatyti Valdovų rūmai, užbaigti kiti kultūriniai objektai, tik tada atsiras lėšų mūsų teatro statybai ir galėsime įgyvendinti jo vizijas. Iki tol mes turime būti pasiruošę, bet nereikia žmonių apgaudinėt, manipuliuoti jų patiklumu ir jausmais – neva aš atvažiavau ir pastatysiu naują teatrą. Visi mes jo norime ir visi statysime, ne ji viena.“

„Drįstu teigti, kad ne jos darbas statyti teatrą. Teatro statymą laimina Premjeras po visokiausių Vyriausybės nutarimų. Tai reikia išgimdyti aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Tai ne teatro vadovės kompetencija. Jos darbas – visai kitoks – teatro veiklos vadyba“, – priminė V.Konstantinovas.

„Vadovauti teatrui, kuriame pustrečio šimto žmonių, – tai ne keliems „Muzikos barų“ žurnalo darbuotojams. Čia reikia daug daugiau sugebėjimų“, – pastebėjo solistas Kęstutis Nevulis.

„Teatras – tai pirmiausia trupė, repertuaras, – įsitikinęs M.Gylys. – Mes daug turėjom vadovų, jie per mūsų sprandus perlipo su savo idėjom – ir blogom, ir gerom, kol buvo išsiaiškinta, kad vis dėlto Klaipėdos muzikinė publika yra labai įvairi. Jai reikia ir miuziklų, ir operečių, ir operų, baleto, ir vaikiškų spektaklių. Jie ir buvo statomi. Mūsų teatras buvo repertuarinis. Ir kiekvienas artistas čia turėjo darbo pagal savo galimybes. Iš Vilniaus atvažiavusi nauja vadovė, nežinodama šio miesto kultūrinio kvėpavimo, ėmėsi reformų. Betgi čia ne ta terpė, kur publika veršis tik į operas. Nereikia mums tokių vadovų, kurie yra buldozerininkai. Bet, kas baisiausia, šluoja su visais žmonėmis, ne tik repertuarą. Nesuvokdama, kad jeigu pereinamumo nebus, jei jauniems artistams, kurie, mes visi suprantame, būtini teatrui, vyresnieji nepadės atsistoti scenoje ant kojų, teatro lygis visai kris“.

Protestuotojai nusiteikę ryžtingai. „Mes atsisakome dirbti su šia vadove. Jei A.Žigaitytė-Nekrošienė neatsistatydins ir jei ministerija nesustabdys jos įgaliojimų, mes ruošimės streikui“, – vienbalsiai tvirtino jie.

Trauktis nesiruošia

Teatro vadovė kompozitorė A.Žigaitytė-Nekrošienė atmetė protestuotojų kritiką, sakydama, kad „tai – tušti kaltinimai, grįsti vien emocijomis“.

Prieš gastroles Vilniuje vadovė teatre išplatino 2006 metų veiklos ataskaitą, kurioje – iškalbingi skaičiai: 7 premjeros, 5 atnaujinti spektakliai, 8 koncertinės programos, 22 gastroliniai pasirodymai, išvardinti atlikti ūkiniai darbai.

Bet, teatro literatūrinės dalies vedėjos Nijolės Jačėnienės teigimu, kiekybė dar nereiškia kokybės, viską darant reikia išmanymo ir nuoseklumo, o teatre – visiškas chaosas.

Laimėjusi Kultūros ministerijos konkursą, A.Žigaitytė-Nekrošienė Klaipėdos muzikiniam teatrui vadovauja jau 14 mėnesių ir atsistatydinti neketina.

„Manęs ši situacija negąsdina, – sakė ji „Klaipėdai“. – Šią situaciją gimdo vadovo darbo pobūdžio nesupratimas. O jis – tikrai kitas, akcentai kiti. Aš esu išugdyta labai didelių pedagogų. Tai, ką aš dariau su greitais pastatymais, yra etapinis veiksmas pakely į rimtą kokybę. Kai Klaipėdoje pradėjau kalbėti apie naujo teatro statybą, iš labai rimtų, atsakingas pareigas einančių žmonių sulaukiau klausimo: „Juk nėra pas mus teatro. Ar su šiais žmonėmis tu statysi?!.“. Ir tada aš sutelkiau visas savo jėgas ir išmanymą. Pažiūrėkit statistiką – kiek atnaujintų spektaklių, koncertinių programų…

Aš nebijau atsakomybės. Kolektyvą suburti nelengva. Bet jis – ne tik tie keliolika solistų. Pasakysiu žiauriai – iš jų tik devyni tinka charakteriniams vaidmenims. O jų dauguma neturi solinio dainavimo kvalifikacijos. Bet aš visąlaik sakiau, kad visi, kurie yra čia, – liks, nes jie yra šio teatro siela. Ir tie, neturintys išsilavinimo, nepratę prie įvairių nuomonių.

Čia aš susiduriu su klausančiojo problema. Aš niekad gyvenime nejutau tokio diskomforto, tokio nesupratimo, apie ką kalbi. Ir supratau, kad, matyt, tikrai dar turiu gerokai nusileisti į apačią. Pirmąkart po 23 metų teko prisiminti, kad aš Maskvoje baigiau mokslus. Sudėkim dabar visi ant stalo savo kvalifikacijas, savo darbus, savo supratimą, savo norą dirbti – ir emocijoms vietos neliks.“

Bet kas nutiko, kodėl taip susiskaldė, susipriešino kolektyvas?..

„Auditas padarė išvadą, kad dalis kolektyvo akcentuoja mano diktatūrinį valdymą, o kita dalis – demokratinį, – šyptelėjo teatro vadovė. – Kurie sugeba suprasti, savarankiškai organizuoti savo veiklą, tie ir turi demokratinį valdymą, o tie, kurie nesugeba, – patiria diktatūrą. Gal šio maišto paslaptis slypi būtent kvalifikacijoje? Pusę metų atidėlioju ministerijos įsakymą dėl profesinės kūrybinės atestacijos. Ji artėja, ir žmonės bijo dėl savo likimo. Pažiūrėkit, kodėl „Eugenijus Oneginas“ – toks blogas projektas. Todėl, kad su jaunimu. Kodėl teatre šiandien toks sukilimas? Todėl, kad šeštadienį buvau sukvietusi dainuojantį Klaipėdos jaunimą, su kuriuo norime statyti „Buratiną“. Teatro artistai nesupranta, kad tai bus ne vietoj jų, o šalia. Supratimas išreiškiamas veikla su suprantančiu lygiu. Apie to nesupratimo priežastis pasakys mano naujausia opera, kurios premjera Klaipėdos muzikiniame teatre įvyks vasarą.“

Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (1)

Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (1)

Lietuvos fotografija – kokia jos mokykla, praeitis ir dabartis, kokios problemos ryškėja XXI amžiuje – tai ir aptarkime, versdami jos istorijos puslapius, žvalgydamiesi po šalies regionus dabar, nepamiršdami ir Klaipėdos fotografijos situacijos vakar ir šiandien.

Istorijos bumas

Skirmantas Valiulis Stanislovas Žvirgždas

Požiūris į fotografijos raidą priklauso nuo istoriko žiūros taško. Kai XX a. 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais prasidėjo pasaulinis fotografijos istorijos bumas, daugelis valstybių suskato apibendrinti turimas žinias. Savo šalies fotografijos istorijas parašė ir išleido (vieni anksčiau, kiti šiek tiek vėliau) Sergejus Morozovas (Rusija), Ignacy Płażewskis (Lenkija), Peteris Toomingas (Estija), Virgilijus Juodakis (Lietuva).

Tai nebuvo pirmieji tų šalių autorių darbai apie fotografijos palikimą. Vilniaus fotografijos istoriją 1939-aisiais pamėgino apibendrinti Janas Bułhakas. Tačiau XX a. antrajai pusei būdinga detali fotografijos faktų registracija, fotografijos paveldo rinkimas ir saugojimas archyvuose bei muziejuose (1973 m. Šiauliuose Lietuvos fotografijos meno draugijos pastangomis įkurtas profesionalus fotografijos muziejus buvo pirmasis toks visoje SSRS), fotografijos istorijos sisteminimas pagal įvairias rūšis ir funkcijas.

Daugiausia dėmesio skirta pakankamai plačiai suprantamai meninei fotografijai. Kaip tik tuo metu pasirodė didelį vaidmenį suvaidinusios teorinės Karlo Paveko (Vokietija), Susanos Sontag (JAV), Rolando Bartheso (Prancūzija), Jáno Šmoko (Čekoslovakija), U.Czartoryskos (Lenkija) ir kitų knygos.

Viename kumštyje

Lietuvoje fotografiją į savo studijas apie meną ir estetiką įtraukė Algirdas Gaižutis, kiek vėliau fotografija susidomėjo žymiausias Lietuvos filosofas Arvydas Šliogeris.

Pas mus domėjimasis fotografija itin sustiprėjo 1969-aisiais įkūrus Lietuvos fotografijos meno draugiją (1989 m. ji pervadinta Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Iki pat SSRS subyrėjimo tai buvo vienintelė fotomenininkų sąjunga SSRS, nes fotožurnalistai glaudėsi prie Žurnalistų sąjungos, buvo užmegzti geri ryšiai su Maskvos kritikais, menotyrininkais, filosofais.

Maskvoje ir Vilniuje buvo išleista vertingų studijų apie Lietuvos fotografiją: Levo Aninskio “Očerky o litovskoj fotografiji” (1984), Viktoro Diomino “Cvetenije zemly” (1987), Anri Vartanovo “Fotogafija dokument i obraz” (1983), Vladimiro Borevo “Fotografija v strukure masovoj komunikaciji” (1986). Maskvos menotyros institute buvo organizuojamos Lietuvos fotomenininkų parodos su diskusijomis, kurių tekstai vėliau išleisti atskira knyga Lietuvoje.

O straipsniai ir recenzijos apie Lietuvos fotografiją buvo spausdinami žurnale “Sovetskoje foto”, atkurtame 1957 m. ir mėginusiame suderinti kartais sunkiai suderinamus dalykus: itin ideologizuotą fotožurnalistiką, mėgėjiškąją fotografiją ir fotografijos meną. Kitos išeities anuomet nebuvo: valdžiai, matyt, parankiau buvo kontroliuoti fotografiją, suspaudus ją į vieną kumštį.

Lietuviai rado išeitį

Tačiau Lietuvos fotografai rado išeitį – ėmė leisti almanachą “Lietuvos fotografija” (sovietiniais metais išėjo aštuoni numeriai, nepriklausomoje Lietuvoje jis tapo metraščiu “Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien” ir jau pasirodė devynis kartus).

1970 m. pavadinimu “Foto” tokia fotografijų rinktinė pradėta leisti ir Maskvoje, beje, nuolat publikavusi ir lietuvių fotomenininkų darbus.

Fotografijos almanachus mėgino leisti ir estai bei latviai, bet jiems to padaryti nepavyko.

Tad fotografijos gyvenimo ir vertinimo formos buvo gana įvairios ne tik Lietuvoje, todėl šiandien (pasibaigus sovietinio palikimo „atmetimo“ metams) reikalingas įdėmus žvilgsnis.

Kas šiuose vertinimuose šiuolaikiškiausia? Vertinimų kriterijų ir metodų įvairovė: menotyrinis, sociologinis, komunikacinis, žurnalistinis, semiotinis.

Mėginama Lietuvos fotografijos įvairovėje rasti vienovę ir pavadinti ją „lietuviškosios fotografijos mokykla“, tačiau kartu stengiamasi itin įdėmiai išstudijuoti Lietuvos fotomenininkų kūrybos savitumus.

Atsvara cinizmui ir nevilčiai

Restauracija. Dekoracija 1. Remigijaus Treigio fotografijos iš serijos „21 diena Berlyne“ (2004).

Galbūt tam gerą pradžią davė pirmoji Lietuvos fotografijos paro-da Maskvoje 1969 m., pavadinta “9 Lietuvos fotografai”.

Po parodų Maskvoje ir kituose miestuose į Lietuvos fotografiją atkreiptas nuolatinis dėmesys. Maskvos, Leningrado kritikai bei menotyrininkai A. Vartanovas, L. Aninskis, K. Višniaveckis, V. Diominas, M. Kaganas, J. Borevas ir kiti prakalbo apie lietuviškosios fotografijos mokyklą.

Kai kurie menotyrinkai pagrindiniu mokyklos bruožu laiko kaimo, etnografinę tematiką. Tačiau jau septintojo dešimtmečio viduryje fotomenininkai sukūrė daugybę psichologinių portretų, žanrinių fotografijų, giliai ir subtiliai analizavo fotografuojamus reiškinius ar įvykius, nevengė asocijacijų, simbolių bei psichologinių detalių, išsiplėtė į dideles serijas ar ciklus.

To laikotarpio Lietuvos fotografija galėtų būti atsvara cinizmui ir nevilčiai, suvešėjusiems pasaulinėje fotografijoje.

Fotoreportažo dvasia

Dar prieškario fotografai įrodė, kad fotografija yra menas, tačiau „atlydžio“ meto karta šeštojo dešimtmečio pabaigoje viską turėjo pradėti iš naujo. Ir būtent nuo klausimo, kurį kėlė Vaižgantas dar 1933-iaisiais: ar fotografija – menas?

Atsakymo ieškota naujomis, kur kas sunkesnėmis sąlygomis: politinis atlydys buvo tik šioks toks kilpos palaisvinimas, fotografija tebebuvo grūdama į Prokrusto lovą – žurnalistiką su jos propagandiniais uždaviniais.

Fotoreportažo įsigalėjimas per karą ir pirmąjį pokario dešimtmetį visame pasaulyje irgi, kaip rodo tolesnė fotografijos istorija, buvo tik laiko ženklas, tik vienas iš fotografijos istorijos etapų.

“Magnum” grupės veikla, ypač A.Kartjė-Bresono darbai, E.Steicheno pasaulinė paroda “Žmogaus giminė”, kelios K.Paveko pasaulinės parodos, L.Franko, L.Frydo ironiška socialinė fotografija stipriai imponavo pirmajai Lietuvos fotosąjūdininkų kartai – A.Sutkui, R.Rakauskui, A.Kunčiui, V.Naujikui, A.Macijauskui, L.Ruikui.

Humanistinė pokario fotoreportažo dvasia atitiko ir lietuvių fotografų etinį ir estetinį credo, jų kaimiškus socialinius ar etnografinius motyvus, emocingumą.

Maskavo tiesą

Lyriškumą ir šiandien pajunta užsienio kritika pačios jauniausios kartos „sausiausiose“, iki daikto-ženklo minimumo išgrynintose fotografijose. Nors iš prieškarinių fotografų tebuvo išleista tik monografija apie B.Buračą, bet ir to pakako, kad būtų suvokta, jog jaunieji ano meto maištininkai ne tik atmeta ligtolinę sovietinę oficiozinę fotografiją, bet ir ieško tvirtesnio ryšio su nacionalinėmis fotografijos, apskritai meno, kultūros tradicijomis.

Pervertę tuometinius parodų katalogus, surasime ne tiek jau daug atvirai valdžią šlovinančių fotografijų. Regis, priešingai – tai momento tiesa, įvilkta į etnografinius ar kitus maskuojančius rūbus, kad bent kiek pridengtų akis veriančią, kasdienybės šviesa spinduliuojančią tiesą.

Tai sunkiau pastebėti šiandieninių maištininkų intelektualų gretose, nors jie irgi pirmiausia daro tą patį: stengiasi griauti stabarėjimo užtvaras ir paneigti pirmtakus. Posūkis į nepriklausomybę, laisvę dar labiau sustiprino protesto emocijas.

Suprantama, modernizmas, avangardizmas socialistinio realizmo laikais buvo varomas į pogrindį. Lietuvos fotografijoje (taip pat kine, televizijoje) jis tik prieš kelias dešimtis metų atvirai išėjo į parodas, beje, dažnai su bendraminčiais – tapytojais, skulptoriais, dizaineriais ir kritikais.

Pasikeitė santykiai

Tenka įveikti dar kartą fotografijos istoriją vienu ypu. Tuos sugrįžimus atgal dar labiau paskatino postmodernizmas. Iš čia ir tam tikras eklektikos, mados pavojus, apie ką mažokai kalba ir kritika, sužavėta novatorių fantazijos ir kūrybingumo.

Nepaisant išeities principų panašumo, vyresnioji karta gana greit surado savitą kūrybos kelią, nors kai kurie fotografai taip ir liko geresniųjų paūksmėje. Tas pats nutiko ir su 1980 m. „revoliucionieriais“. Nuo šios kartos pasikeitė ir fotografijos, ir dailės santykiai: ne tik bendros parodos, projektai, instaliacijos, bet ir postmodernistinės nuostatos, griežtai neskiriančios meno rūšių ir žanrų.

Pasuko nauja vaga

Istorija pasikartojo ir 1990 m., kada pakilo nauja „devintoji banga“, pradėjusi naują nūdienos fotografijos raidos etapą.

Kontempliuojantys laiką ir erdvę „daiktininkai“ Lietuvos fotografijos tėkmę pasuko kita vaga, nors ir senoji vis dar nerimsta savo krantuose.

Tada savo kūrybos kelią pradėjo dabar jau garsus TTL susivienijimas: santūrusis A. Lukys nuostabiai iš pajūryje rastos dėžės išmąstė visą pasaulį, G. Trimakas didžiulėmis, visaip įrėminančiomis ir išrėminančiomis daiktus plokštumomis ar žvelgdamas pro adatos skylutę susikūrė ant tikrovės ir virtualumo ribos balansuojančią realybę, o R. Treigys mažyčių, subraižytų, dagerotipinio stiliaus paspalvintų fotografijų visuma pasidarė panašesnis į dailininką nei į fotografą.

O pati jauniausia fotografų banga tarsi gyvena D. Michalso posakiu: kiekviena gera mintis – jau fotografija. Todėl šiandien niekas net nebekelia klausimo: ar fotografija – menas? Jos ribos ir Lietuvoje taip išsiplėtė, kad sąvoka „fotografija“ ne viską ir aprėpsi.

Tyko kiti pavojai

Yra fotomenininkų, linkusių manyti, kad fotografija šiandien praranda savo informacinę funkciją. Bent jau ji esanti ne tokia svarbi televizijos ir kompiuterių laikais. O dar juk laukia kompiuteriniai eksperimentai! Kai kas jau skelbia, kad ateina tik elektroninio vaizdo metai. Bet juk buvo sakoma ir anksčiau, kad kinas išstums teatrą, televizija – kiną, o ikonosfera – spaudos sferą. Bent kol kas nieko panašaus neįvyko, nors mėginama rengti kompiuterinės fotografijos parodas, skelbti virtualios tikrovės triumfą.

Lietuvos fotografijai dabar gal pavojingesni kiti dalykai – prarasti savitumą, kurį ji buvo pasiekusi nelaisvės sąlygomis, užleisti piktžolėmis tradiciškai stiprias sferas: portretą, socialinį reportažą, arba vadinamąją „netiesioginę socialinę raišką“, ilgalaikę vienos temos analizę seriją ar ciklą (tuo mūsų fotografija buvo ypač stipri, prilygo net literatūrai).

Nelabai galėtume spręsti iš šiuolaikinės lietuvių fotografijos, kokie žmonių santykių poslinkiai, lūžiai vyksta dabar ne tik kaime, bet ir visose gyvenimo sferose, kaip tai buvo matyti iš aštuntojo dešimtmečio V. Šontos, R. Požerskio, A. Budvyčio, A. Macijausko ir kitų fotografų darbų.

Todėl fotografijos aktui, peizažui ar kitoms raiškos sferoms, tarpdisciplininiams menams jau reikėtų atskirų knygų. Esama ir rezervo, nors ne tokio gausaus kaip anksčiau. Bet jis jau kuria ant menų ribos. XX a. pabaigos, XXI a. pradžios fotografija vėl atvira visiems vėjams, kaip ir XX a. pradžioje.

(Bus daugiau)

Kultūros ministras Jonas Jučas: „Dabar stovime kryžkelėje“

Kultūros ministras Jonas Jučas: „Dabar stovime kryžkelėje“

Rita Bočiulytė

Per pusmetį, tapęs Lietuvos kultūros ministru, Jonas Jučas jau kelis kartus lankėsi Klaipėdoje dėl uostamiestyje du valstybinius teatrus smaugiančių problemų. Paskutinįsyk prieš dvi savaites ministras buvo atvykęs su miesto valdžia ir kultūros įstaigų vadovais aptarti Klaipėdos dramos teatro iškeldinimo reikalų.

Lietuvos kultūros ministras Jonas Jučas įsitikinęs, kad dabar pats laikas priimti kardinalius sprendimus Klaipėdos kultūros fronte. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Nuo vasario 1-osios Kultūros ministerijos įsakymu rekonstrukcijai uždaromas Klaipėdos dramos teatras ne vieneriems metams bus išbarstytas po visą miestą. Bet ministras tame tragedijos neįžvelgia ir siūlo miesto bendruomenei apsispręsti iškart dėl abiejų teatrų ateities. Anot J.Jučo, dabar tinkamas laikas priimti kardinalius sprendimus ir kompleksiškai spręsti Klaipėdos muzikinio ir Dramos teatrų problemas.

– Kaip vertinate faktą, kad visa Vakarų Lietuva lieka be dramos teatro?

– Na, ji nelieka be teatro… Visų suinteresuotų pusių posėdyje su miesto valdžia jau nutarėme, kur, kokiose miesto salėse teatras vaidins. Išsprendėme ir kur repetuos artistai, persikraustys administracija, teatro siuvykla, dekoracijų gamybos cechas, sandėliai – visa, ko nemato žiūrovas. Labai džiaugiuosi, kad buvo peržengtas žinybiškumo barjeras. Ir apskrities, ir miesto savivaldybės bei jos kultūros įstaigų vadovai, ir Muzikinio teatro administracija, ir Klaipėdos universitetas neatsisakė pagelbėti.

– Ar ministerija finansiškai pagelbės Dramos teatro persikraustymui ir įsikūrimui naujose vietose?

– Lėšų privalėsime surasti. Dabar sunku pasakyti, iš kur ir kiek. Kai bus aiškūs argumentai, patikrintos sąmatos, ieškosime lėšų – nedidelių rezervų ministerijos biudžete ir kreipsimės į Vyriausybę.

Mane labiau domina kiti klausimai – kokia yra Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos, viso šio regiono tiek Dramos teatro, tiek Muzikinio teatro vizija, abiejų teatrų vadovybės ateitis, kokią ją mato savivaldybė, meras, apskritis. Ir jų pasiūlymai. Nes dabar yra toks laikas, kai iš tikrųjų galima būtų padėti pagrindą strateginiams sprendimams, kurie bus įgyvendinti galbūt ne rytoj, bet su aiškia vizija ir bendru interesų grupių sutarimu. Tada galimi pamatai sprendimams, kurie pakeistų teatro veidą apskritai.

– Ar dabar dėl Dramos teatro rekonstrukcijos nenusikels Muzikinio teatro statybos reikalai?

– Šiandienos situacija reikalauja spręsti jau ne vieno, o abiejų teatrų klausimus. Galbūt juos sprendžiant kompleksiškai tai kainuotų pigiau. Siūlau apmąstyti ir tokią galimybę.

– Kaip spręsti „kompleksiškai”? Statyti naują ir Dramos teatrą?

– Aš nežinau. Į tuos klausimus turėtų atsakyti bendruomenė. Turi būti bendras susitarimas, kaip geriau. Jis neįmanomas be apskaičiavimų, miesto plėtros vizijos, neišsiaiškinus, ko norėtų klaipėdiečiai.

Neaišku, kiek kainuos senojo Dramos teatro pastato rekonstrukcija. Pasigirsta nuomonių, kad naujasis teatro priestatas – toks, koks yra dabar, niekada nebus tvirtas. Galbūt reikėtų rasti kažkokius kitokius sprendimus, paliekant senąjį pastatą su teatru, bet vietoj naujojo jo priestato galvojant apie kažkokias lengvas konstrukcijas, o teatrui trūkstamos vietos surasti kažkur kitur. Mes turime žiūrėti, ar įdėtos lėšos į naujojo priestato rekonstrukciją bus prasmingos. To klausime specialistų. Mums reikia argumentų, nes visi darbai kainuos milijonus. Su paketu argumentų, miesto bendruomenės, suinteresuotų institucijų vizija ir miesto valdžios pritarimu būtų galima eiti į Seimą, Vyriausybę ir bandyti gauti ženklesnes sumas.

– Siūlote abiejų teatrų reikalus spręsti kartu?

– Taip. Nes pavieniui sunku lėšas sukoperuoti ir ką atsakyti, kai paklaus: „Ministre, o kur prioritetas?”.

– Kai teatras bus taip išblaškytas po visą miestą, kaip manote, ar nenukentės spektaklių meninė kokybė?

– Pasakyt, kad visai nenukentės, būtų per drąsu. Kiekvienas toks išėjimas iš namų ir gyvenimas kitomis sąlygomis sukelia nepatogumų ir teatro kolektyvui, ir žiūrovui. Ploti rankomis tikrai nėra ko. Bet kalbėdamasis su teatro vadovais, pamačiau, kad jie nusiteikę optimistiškai. Suprantama, kai kuriuos kūrybinius planus jiems teks pakoreguoti priklausomai nuo erdvių, kuriose jie numato rodyti savo spektaklius. Kita vertus, galima ir pasidžiaugti, nes gastrolių tikriausiai padaugės. Teks investuoti lėšų, bet suaktyvinsime ministerijos vykdomą regioninę politiką. Aišku, nuostolių bus. Bet šiandien nėra kitos išeities. Toks yra bendras – ir ministerijos, ir paties teatro – sprendimas.

– Iš šalies jis vis dėlto atrodo skubotas. Negi nebuvo kitos išeities – pirma pasiruošti, o paskui jau žengti tokį žingsnį?

– Aišku, yra dar viena išeitis – sustabdyti teatro veiklą. Bet ministerija nelinkusi to daryti, nes sustabdyti labai lengva, o atkurti labai sudėtinga. Reikia pagalvoti ir apie žmones, kūrybinį potencialą.

– Kaip Jums atrodo, kiek ši didžioji rekonstrukcija truks ir kada teatras vėl galės sugrįžti į savo namus?

– Šiuo atveju tai, ko gero, daugiau priklausys nuo techninės dokumentacijos paruošimo ir sutarimo, turbūt bus ir konkursinių darbų. Matysim, kaip sklandžiai tai vyks. Ministerijos su savivaldybe puikūs santykiai, Apskrities administracija irgi nusiteikusi pozityviai. Manau, padedant visoms institucijoms įmanoma procesus paskubinti. Jei pagalbos nebus, tai truks ilgiau. Nemanau, kad trukdys lėšų stoka. Šiuo klausimu esu optimistas. Svarbiausia padaryti gerai – kad nereikėtų paskui vėl lopyti klaidų.

Iš tikrųjų, kaip jau minėjau, dabar stovime kryžkelėje ir reikalingi aiškūs, kompleksiški ir galbūt drąsūs sprendimai. Suprantama, teisingi, suderinti ir pasverti.

– Gal galėtumėte pakomentuoti Kultūros ministerijos audito mūsų Muzikiniame teatre išvadas?

– Jos įvairialypės. Audito medžiaga sudarė daugiau nei dešimt kompiuteriu rinkto teksto lapų. Nesutarimai su kolektyvu – tik viena iš moralinių priežasčių, bet nustatyta ir netinkamo lėšų naudojimo, interesų konflikto faktų, dokumentacijos tvarkymo pažeidimų ir kita. Pagal audito išvadas buvo pasiūlyta nuobaudos skalė tarp pastabos ir papeikimo. Mes apsiribojome pastaba, nes vadovė turi nedidelę vadovavimo patirtį.

Nebūtinai reikia iškart imtis pačių griežčiausių bausmių. Juolab kad kai kurie teatro veiklos faktai, kurie atrodė abejotini, vis dėlto buvo prasmingi. Pavyzdžiui, „Eugenijaus Onegino“ spektaklis, parodytas dešimt kartų iš eilės, sutraukė pilną salę žiūrovų. Net Nacionalinis operos ir baleto teatras tiek spektaklių iš eilės neplanuoja.

– Per gastroles Vilniuje teatro vadovės konfliktas su artistais jau peraugo į viešų protestų lygį. Kokių priemonių imsis Kultūros ministerija šioje situacijoje?

– Įvertinus audito išvadas, A.Žigaitytei-Nekrošienei skirta drausminė nuobauda – pastaba. Atsižvelgus į Muzikinio teatro vadovės pateiktą ataskaitą – pasiaiškinimą ir įvertinus tai, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė dirba šiose pareigose palyginti neseniai ir vadybinio darbo įgūdžiai šiose pareigose tik įgyjami, vadovės veiksmai vertinami kaip neatsargūs ir ištaisytini.

Teatro vadovė įpareigota pašalinti pažeidimus ir yra pateikusi priemonių sąrašą audito tarnybos pasiūlytų rekomendacijų planui įgyvendinti. Ar ir kaip vadovė pašalino pažeidimus, Kultūros ministerijai bus žinoma po 2007 metų birželio 1 dienos.

Kolektyvui linkėčiau siekti, kad jo ir vadovės vizijos sutaptų. Galbūt reikia dar šiek tiek laiko. Žinoma, ministerija akylai stebi ir stebės, kas vyksta. Jeigu situacija blogės, imsimės konkrečių priemonių.

– Ar nemanote, kad Jūros šventė yra visos Lietuvos, ne tik Klaipėdos, ir kad prie jos turėtų prisidėti valstybė iš savo biudžeto?

– Kiek man žinoma, iš rezervo fondo šventės projektams yra skirta ne vienas tūkstantis litų. Kita vertus, tai yra miesto šventė. Reikia džiaugtis, kad atvyksta visa Lietuva – ji atveža savo pinigus.

Vis dėlto savivalda turi aktyviau disponuoti savo resursais, pritraukti rėmėjų, susitarti su vietiniais verslininkais.

– Koks likimas tų dviejų investicinių projektų, kuriuos Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pernai įteikė Kultūros ministerijai? Mūsų muziejui reikia naujos eksponatų saugyklos ir lėšų pastato restauracijai, pritaikymui jo reikmėms piliavietėje…

– Manau, tai artimos ateities klausimas.

Kol kas pajudėjo tik Jūrų muziejaus investicinis projektas. Mūsų specialistai visi sutartinai tvirtina, kad Mažosios Lietuvos istorijos muziejus užsiprašė per mažai lėšų abiem projektams. Juos reikėtų peržiūrėti.

Sudėtinga į investicinę programą papildomai įterpti naujus objektus. Reikėtų užbaigti pradėtus. Šiemet dar turėtume užbaigti Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos investicinį projektą. Tada reikėtų žiūrėti, kad visi investiciniai projektai būtų tolygiai po Lietuvą paskirstyti.

Betgi prisiminkim, nuo ko pradėjom pokalbį, – stovime kryžkelėje. Reikia apsispręsti ir nustatyti prioritetus. Nes neturint prioritetų, viskam – po nedaug, vadinasi – nepadaryti nieko.

– Jūsų galva, kas dabar negali laukti?

– Dramos teatras, nes gali griūti. Klaipėdos muzikinis teatras gal ir galėtų truputį palaukt. Jis gavo lėšų naujo projekto studijai. Dabar būtų gerai tas lėšas protingai panaudoti ir parengti tokią studiją, kad paskui priimtume teisingus sprendimus.

– Dėkui už pokalbį.

Romo Viesulo meninių vizijų galia

Romo Viesulo meninių vizijų galia

Kristina Jokubavičienė 

LDM Vilniaus paveikslų galerijos salėse praėjusių metų spalį buvo eksponuojami bene didžiausią pasaulinį pripažinimą pelniusio lietuvių išeivijos dailininko grafiko Romo Viesulo kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos bei dailininko žmonos Jūros Viesulas rinkinių. Sulaukusi didelio pasisekimo Vilniuje, paroda perkelta į Klaipėdą, LDM Prano Domšaičio galeriją ir veiks čia iki 2007-ųjų kovo 4-osios.

Be pavadinimo. R.Viesulo grafikos ekspozicijos Klaipėdoje fragmentai. Nerijaus Jankausko nuotraukos Lynai (1978).

Per pasaulį

Trumpai pasekime sudėtingą dailininko gyvenimo kelią. Romas Viesulas (jo tikroji pavardė Romualdas Veselauskas) gimė 1918-ųjų rugsėjo 11 d. Latvijoje, Gerdainiuose. 1939-aisiais baigęs Rygos lietuvių gimnaziją, Rygoje studijavo teisę, tęsti studijų atvyko į Vilnių. 1944-aisiais kartu su inteligentijos banga pasitraukęs į Vokietiją, mokėsi Freiburgo meno mokykloje, vėliau Paryžiuje, Aukštojoje valstybinėje dailės mokykloje.

1951-aisiais dailininkas išvyko į JAV, dirbo Templio universiteto Tailerio meno mokykloje Filadelfijoje.

R.Viesulas bendradarbiavo Amerikos lietuvių spaudoje, rašė lietuvių dailės klausimais, skaitė paskaitas. Parengė monografiją apie Kanadoje gyvenusį išeivijos grafiką Telesforą Valių, iliustravo knygas. Nuo 1985 metų jis vadovavo Templio universiteto Romos filialui.

Dailininkas mirė 1986-ųjų lapkričio 7-ąją Romoje. 1996 metais perlaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, o 2006-ųjų spalį dailininko artimieji ant jo kapo pastatė paminklą.

Į kūrybos aukštumas

Jau 1954-1956 metais R.Viesulas surengė pirmąsias parodas Niujorke, iš karto atkreipusias dėmesį į jauno menininko kūrybą.

Dailininkas yra pelnęs keliasdešimt Amerikos ir tarptautinių apdovanojimų, stipendijų, surengė per 50 autorinių parodų, dalyvavo grupinėse parodose JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Australijoje, Meksikoje, Kanadoje.

35-ojoje tarptautinėje Venecijos meno bienalėje R. Viesulo kūrinių paroda veikė JAV meno paviljone.

Romo Viesulo kūrinių turi per 40 užsienio šalių muziejų, galerijų ir bibliotekų – Moderniojo meno ir Metropoliteno muziejai Niujorke, Vašingtono nacionalinė meno galerija, Moderniojo meno muziejus (Kamakura, Japonija), Vatikano muziejus, Nacionalinė biblioteka (Paryžius), Krokuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos dailės muziejus (Vilnius), Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus (Kaunas), Vilniaus universiteto biblioteka.

Inspiravo kelionės

Pasak parodos kuratorės, menotyrininkės Reginos Urbonienės, stilistiniai R.Viesulo kūrybos bruožai formavosi šeštojo dešimtmečio pradžioje. Studijų metais jis domėjosi vokiečių ekspresionizmu, vėliau – meksikiečių dailininkų darbais. Parodoje eksponuojami ankstyvieji grafikos darbai artimi tradicinei prieškario lietuvių grafikos mokyklai – nors jie apibendrinto piešinio, dekoratyvūs, tačiau išlaikomas ryšys su realybe.

Mėgstamiausia R.Viesulo grafikos technika buvo litografija, leidžianti perteikti tirpstančių štrichų virpėjimą ir kurti, atrodo, spontanišką vaizdą.

Pamažu R.Viesulo grafikoje stiprėjo abstraktusis pradas. Tam turėjo įtakos ir JAV šeštajame dešimtmetyje plitęs abstraktusis ekspresionizmas. Dramatiškus žmogaus išgyvenimus, tautos praradimus dailininkas išreiškė abstrakčiose spalvotose litografijose.

Jau nuo pirmųjų kūrinių rodęs polinkį į serijų, ciklų kūrimą savųjų kūrybos aukštumų R.Viesulas pasiekė keliuose cikluose, inspiruotuose kelionių po įvairias šalis. Parodoje eksponuojami grafikos lakštai iš trijų ciklų.

Iš trijų ciklų

Cikle „Toro Desconocido“ Ispanijoje stebėtais dramatiškais bulių kautynių vaizdais dailininkas išreiškė tragišką šiandienos žmogaus egzistenciją.

Po kelionės į Meksiką R.Viesulas sukūrė ciklą „Smūgis“, kuriame interpretavo pražuvusios actekų civilizacijos tragediją, susiedamas ją su šiuolaikinės civilizacijos trapumu, o spalvotų litografijų cikle „Pereiti“ (1970) įkūnijo bėgančio laiko neišvengiamumą, perteikdamas tai ekspresyvia nuotaikų ir vaizdų kaita.

Apie 1970-uosius R.Viesulas pradėjo kurti didžiulius, kelių metrų ilgio bei pločio darbus medžio raižinio technika. Negaudamas tokio dydžio popieriaus lakštų, spaudė juos ant audinio.

Parodoje eksponuojami trys didelio formato R.Viesulo grafikos kūriniai daro ypatingą įspūdį. Menininko vitališkumas, kūrybinė jėga ir puikus kompozicijos pojūtis dailininkui leido sukurti didžiulio poveikio, įtaigius kūrinius.

Artimas mums

Kviesdami aplankyti R.Viesulo grafikos kūrinių parodą, negalime nepaminėti vienos sąsajos, kuri priartina mums dailininką, nors jis niekada nėra buvęs Klaipėdoje.

Kai 1980 metais Lietuvių fondas, veikiantis JAV, nusprendė įsigyti iš tapytojo Prano Domšaičio našlės jos vyro kūrybinį palikimą, R.Viesulas kartu su dailininku Adolfu Valeška buvo įpareigoti atrinkti P.Domšaičio paveikslus pirkimui.

Vėliau R.Viesulas JAV lietuvių dienraštyje „Draugas“ taip argumentavo P.Domšaičio kūrinių įsigijimo faktą: „Todėl kad jie savo kūrybiniu lygiu yra svarbūs ir muziejinės apsaugos verti darbai; todėl kad jie turi neginčijamą ir dokumentuotą poziciją moderniojo meno istorijoje (ekspresionizme) ir tuomi yra ir mūsų meno istorijos dalis; ir todėl kad tų darbų likimas ėmė darytis opus, nes palikuonims mirus ir neturint įpėdinių reikiamai globai, jiems gresia išsibarstymas tarptautinėse meno rinkose“.

Šiame gražiame atsiliepime apie kitą dailininką atsiveria ir R.Viesulo, žmogaus ir kūrėjo, esybė.