OKT mini festivalis „TEN BŪTI ČIA”

OKT mini festivalis „TEN BŪTI ČIA”

Geriausi Oskaro Koršunovo teatro spektakliai bus rodomi Klaipėdoje

„Ten būti čia” buvo pirmojo Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio, pelniusio jam tarptautinę šlovę, pavadinimas. Šiandien jo vardo teatras žymiausiuose tarptautiniuose festivaliuose priklauso geidžiamiausių penketukui. Bet Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatras ryžtingai nusiteikęs būti ne tik ten, bet ir čia. Vasario ir kovo mėnesiais net septynis geriausius repertuaro spektaklius jis pristatys uostamiesčio publikai. Tarp jų – ir gastrolių išvakarėse išleista premjera.

Nuo naujausių iki seniausių

Festivalio „Ten būti čia“ pradžioje OKT pristatys naujausius savo spektaklius: vasario 7 d. Klaipėdos koncertų salėje klaipėdiečiams pirmą kartą parodys B.Mar ir A.Kučinsko kamerinę „Grimo operą“, o vasario 8 d. Žvejų rūmų mažojoje salėje uostamiesčio publika kviečiama į premjerą – spektaklį „Kartu” pagal D.Čepauskaitės pjesę.

Didieji OKT spektakliai: vasario 18 d. į sapnų pasaulį vilios „Vasarvidžio nakties sapnas“, o 21 d. – kitas nemirtingas V. Šekspyro šedevras – „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Vasario 23 d. scenoje šėls velniška „Meistro ir Margaritos“ šutvė. Visi jie bus rodomi Žvejų kultūros rūmuose.

Skandalinguosius teatro spektaklius „Shopping and fucking“ bei „Ugnies veidas“ Klaipėdoje planuojama parodyti kovo 26 ir 27 dienomis Muzikiniame teatre.

„Kartu” – premjera

Klaipėdiečiai vieni iš pirmųjų turės progą pamatyti premjerą – „Kartu“ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos“.

Tai kelių menininkų eksperimentinio darbo proceso rezultatas; publikai atveriama tam tikra to proceso dalis.

Pasak kūrėjų, tai tas atvejis, kai spektaklis nėra svarbiausias tikslas, o tik faktas, liudijantis kūrybinės dirbtuvės egzistavimą. „Mano darbas, iki paskutinio varžtelio!“ – taip pristato spektaklio personažas savo kūrinį. Panaši ambicija veda ir spektaklio autorius – sumeistrauti viską nuo pradžios iki galo savo rankomis, būti atsakingiems ne už detalę, o už visumą, noras artikuliuoti ne žodį, bet mintį. „Hand made“ tampa pagrindiniu darbo principu ir sąmoningu apsiribojimu bei atsisakymu daugybės įprastų komponentų ir priemonių, darančių teatro reginį patrauklų.

Kūrybos procese plėtėsi spektaklio temų laukas. Siekiant šiuolaikiniame žmoguje atrasti archetipą, pjesę papildė lietuvių liaudies pasaka, bibliniai siužetai.

Spektaklio problematikos centre – nacionalinio vyro ir moters (diedo ir bobos) charakterių stereotipai ir jų komunikacijos absurdas. Šimtamečiai diedas ir boba, įstrigę savadarbiame lifte, pakimba mirties akivaizdoje tarp dangaus ir žemės, gyvenimo ir sapno, buities ir pasakos. Distancija tarp personažų ir aktorių amžiaus provokuoja ieškoti naujų teatrinės raiškos būdų. Spektaklio autoriai – Jūratė Paulėkaitė ir Dainius Gavenonis, vaidina Ilona Kvietkutė ir Dainius Gavenonis.

Žiaurus „Ugnies veidas”

Po ilgesnės nei dvejų metų pertraukos bus parodytas spektaklis „Ugnies veidas”.

Kaip tikras siaubo meistras O.Koršunovas, atvirai demonstruodamas populiariausio šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariaus fon Majenburgo pjesėje „užkoduotą’” žiaurumą, sukūrė siautulingą košmarą, skleidžiantį degančių kūnų kvapą.

Tai griuvėsių laukas, kur gyvenimas susitraukia iki siauros sofos erdvės, kurioje šalia tylinčių tėvų savo pusiau vaikiškus kūnus įspraudžia ir Olga su Kurtu – vienas nuo kito negalintys atsiskirti Siamo dvyniai. Pragariška porelė, skelbianti geismą mirties instinktui ir gyvenimo griovimui.

Čia nėra jokio atsiribojimo: spektaklis leidžia pamatyti viską, kas slypi už vienos iš daugelio šeimų „fasado”. Režisierius panaikina scenos aikštelę – pirmame plane be jokių gudravimų meistriškai „žaidžia” aktoriai: šiame spektaklyje debiutavęs Gytis Ivanauskas, Rasa Samuolytė, Remigijus Vilkaitis, Dalia Brenciūtė ir Dainius Gavenonis.

Netradicinė „Grimo opera”

Pirmą kartą Klaipėdoje bus parodyta netradicinė „Grimo opera”.

Originalų poetės ir aktorės Birutės Marcinkevičiūtės bei kompozitoriaus Antano Kučinsko sumanymą įgyvendinti padėjo skirtingų sričių menininkai. Pirmu smuiku groja dirigentas Aleksandras Šimelis. Jis prakalbina „Grimo operos“ trijulę: aktorius Birutę Mar, Rasą Samuolytę, Dainių Gavenonį. Jie meistriškai demonstruoja „balsų grimą“ – intonacijas, juoką, atodūsius, šauksmus, šnabždesius, kuriais mėginame išreikšti savą emocijų amplitudę.

Personažų veidai lyg kine keičiasi dideliame ekrane. Fotografo Dmitrijaus Matvejevo fotografijos – graudžiai juokinga skirtingų amžių ir charakterių paletė. Jos spalvinę gamą kruopščiai kūrė net trys grimo meistrės.

„Grimo operos” personažai – galimi kiekvieno mūsų „įvaizdžiai“ praeityje ar ateityje, tragiški savo neišvengiamumu ir drauge juokingi. Tai kone egzistencinė žmogiškosios būties seka: visas mūsų gyvenimas tarsi savotiškos grimo pamokos, kurių išmokstame bėgant laikui, tačiau galiausiai grimas nuvalomas, išmetamos sunaudotos priemonės, ir vėl lieka tik… tuščias grimo kambarys.

Skandalingasis „Shopping and fucking”

Atspėkite, kas paženklino Oskaro Koršunovo teatro įkūrimą, režisieriui pelnė skandalisto etiketę ir sumušė visus rekordus, tapęs lankomiausiu spektakliu. Žinoma, tai – „Shopping and fucking”, sukėlęs Lietuvoje kultūrinį šoką ir tapęs naujosios dramaturgijos „šaukliu”. Pjesės autorius britų dramaturgas Markas Ravenhilas, šią vasarą lankęsis Lietuvoje, prisimena šį spektaklį kaip vieną sėkmingiausių savo pjesės pastatymų

Pasiryžęs priartinti beforme abstrakcija virtusį teatrą prie gyvenimo, režisierius O.Koršunovas pirmasis nuplėšė nuo scenos šventumo ir nekaltybės uždangą ir privertė žiūrovus stebėti atpažįstamas seksualines ir dvasines perversijas.

Spektaklis labiausiai šokiruoja negailestinga dabartinės visuomenės analize – žmogus neturi pasirinkimo – tik pirkti arba parduoti. Ne tik prekes, bet ir savo jaunystę, jausmus, ateitį, nes kitaip jis neturi galimybės išlikti.

Spektaklyje susitinka paprasti, tikri žmonės, kurie „dramą” ne atsineša, bet išgyvena „čia ir dabar”. Todėl į pirmą planą iškyla žmogus, jo sąmonė ir jausmai.

Populiarioji trijulė apie… meilę

Antroje vasario pusėje tris didžiausius ir populiariausius OKT/ Vilniaus miesto teatro spektaklius pagal klasikinės literatūros šedevrus teatro gerbėjai uostamiestyje galės pamatyti Žvejų rūmų didžiojoje salėje.

Beje, visi trys gali tapti geriausia Jūsų dovana mylimiesiems Šv. Valentino dienos proga, nes visi trys yra apie… meilę.

Pirmoji scenoje siautės fantasmagoriška, bene išmoningiausio teatro spektaklio „Vasarvidžio nakties sapnas“ įsimylėjėlių kompanija.

Dažnai be saiko puošniai interpretuojamą Šekspyro pjesę O. Koršunovas „pastatė ant lentos”. Tiesiogine žodžio prasme. Vietoje įprasto scenovaizdžio ir kostiumų pasirinkęs medinę plokštę, režisierius mankština žiūrovų vaizduotę. Lentos imituoja teatro uždangą, vaidybos pakylą, miesto sieną ir rūmų mūrą, medžių tankmę ir miško paklotą. „Nuoga” ar dekoruota plokštė atstoja kostiumą, absorbuoja ar išryškina veikėjų ypatybes.

„Čia ne tik herojai klajoja savo jausmų, bet ir mes klaidžiojame sapno vaizdų labirintais, kaip vaikai tikrindami savo vaizduotę: iš Vakarų – į Rytus, iš antikos – į modernų pasaulį, iš asketiškų viduramžių – į juslingąjį Renesansą, iš pirmykščių ritualų – į civilizacijos glėbį”, – apie spektaklį rašė teatro kritikė Rasa Vasinauskaitė.

Visa, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, žiūrovų akyse virsta neįtikima ir stebuklinga. Ypač keri neblėstanti aktorių energija, su kuria jie vaidina spektaklį nuo studentavimo laikų. Dabar, jau tapę žymiais arba atvirkščiai – su teatru maža ką bendra turintys, jie su entuziazmu demonstruoja žiūrovams akrobatinius triukus ir skaldo iš koto verčiančius pokštus.

Siaus miltų pūga

Žvejų rūmų scenoje siaus baltų miltų pūga, ženklinanti šeimų tradicijų ir barnių paisyti laiko neturinčią aistringą Romeo ir Džuljetos meilę. Tarpusavyje kariaujančias Montekių ir Kapulečių šeimas režisierius pavertė konkuruojančiomis kepyklomis. “Mane domina meilė, kuri gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, karo atmosferoje”, – sakė O. Koršunovas, šaltakraujiškai pavertęs peilius kalavijais, padėklus – neštuvais, šaukštus – laidotuvių puokštėmis, suporavęs juos mirties šokiui.

Vaikų istorija rutuliojasi taip greitai, kad Romeo ir Džuljeta neturi laiko laukti dviejų šeimų susitaikymo. Vaikų nekantrumas tik pagreitina katastrofą, kurią užprogramavo neapykantos tradicija. Bet miršta jie ne vieni – visas pasaulis, abu klanai miršta su jais. „Šiame spektaklyje man svarbiausia yra meilė. Galbūt šią istoriją reikėtų permąstyti iš naujo ir suprasti, kaip ji gali mus išgelbėti”, – yra sakęs režisierius.

Akistata su „Meistru ir Margarita“

Klaipėdos žiūrovų laukia akistata su dar viena dramatiškiausių istorijų. Spektaklyje „Meistras ir Margarita“ pagal Michailo Bulgakovo šedevrą klasika nustoja buvusi muziejine vertybe. Režisierius sukūrė užburiantį vaidinimo ritmą, kuris pulsuoja tarp žemės ir dangaus, tarp ketvirtojo dešimtmečio Maskvos ir šiandieninio Vilniaus.

„Meistras ir Margarita” – spektaklis apie kūrėją. Apie nepasotinamą kūrybos alkį – kaip išsigelbėjimą nuo vienatvės, benamystės ir neišvengiamai žmogų pasiglemžiančios nebūties.

Čia nėra meilės istorijos: meistras (Rytis Saladžius) – baugšti ir nervinga beprotnamio žmogysta, kuriai viskas praeityje, Margarita (Aldona Bendoriūtė) – moteris, įsimylėjusi romaną. Istorijos centras akivaizdžiai perkeliamas į jaukią Šėtono kompaniją. Joje – pats Volandas (Dainius Kazlauskas) – negailestingos elegancijos velnias smailia barzdike ir languotašvarkis Korovjovas (Audrius Nakas), rūpestingasis kipšas Azazelas (Julius Žalakevičius) ir pagaliau ne mažiau svarbus katinas Begemotas (Arūnas Sakalauskas), kuris preciziškai derindamas mimiką ir humorą, yra tikras spektaklio perlas.

Vaidinimo ritmą palaikančio pianisto Petro Geniušo rankose klavišais tampa ir aktoriais – jų kalba perauga į rečitatyvą, garsai jungiasi į polifoniją… Ir gimsta spektaklis, kuriame nepastebimai keičiasi skirtingi stiliai bei nuotaikos, nepaliaujamai stebinantys žiūrovą.

Nenumatytos paklaidos

Klaipėdoje taip pat buvo planuojama parodyti dar du didelius spektaklius – Sofoklio „Oidipą karalių“ ir brolių Presniakovų „Vaidinant auką“. Pirmojo nepavyks atvežti dėl aktorių užimtumo, o antrasis sutapo su savivaldybių rinkimų data, o, kaip žinia, Žvejų rūmuose yra rinkimų komisija.

Visus kamerinius spektaklius norėta rodyti Klaipėdos dramos teatre, tačiau, gavę žinią apie teatro uždarymą, vilniečiai buvo priversti juos „išmėtyti“ po skirtingas uostamiesčio sales ir pakeisti rodymo datas. Tikėkimės, čia nuodytos – jau galutinės, ir publikai daugiau painiavos nebus. Bilietai į OKT mini festivalio Klaipėdoje spektaklius parduodami jų rodymo salių kasose.

Besidomintiems O.Koršunovo ir jo teatro darbais šis mini festivalis – savotiška mankšta prieš vasario pabaigoje ar kovo pradžioje laukiamą šio režisieriaus premjerą – A.Strindbergo „Kelias į Damaską”, kurį jis baigia pastatyti Klaipėdos dramos teatre.

Oginskio jaunimo orkestras sėkmingai debiutavo Italijoje

Oginskio jaunimo orkestras sėkmingai debiutavo Italijoje

Justina Zykutė

Specialiai „Klaipėdai” iš Redžija di Kalabrijos (Pietų Italija)

Praėjusią vasarą susibūręs Oginskio jaunimo orkestras, kuriame muzikuoja ir daug talentingų jaunųjų uostamiesčio muzikantų, neseniai viešėjo ir su pasisekimu koncertavo Italijoje.

Tęsia didikų tradiciją

Oginskio orkestras su italais muzikais dirigentu A.Sorgona, smuikininku K.Fratima ir klaipėdiečiu dirigentu S.Domarku. Justinos Zykutės nuotrauka

Kas sieja Oginskių dinastijos kunigaikščius ir iš Pietų Italijos Redžija di Kalabrijos miesto kilusį 23 metų smuikininką Christianą Fratimą? Toks šių skirtingų asmenybių sugretinimas nėra atsitiktinis.

Daugeliui net nereikia aiškinti, kad kunigaikščiai Oginskiai buvo žinomi meno mecenatai, ypač muzikos mene pasižymėjo Mykolas Oginskis, kuris ne tik pats muzikavo, bet savo dvare buvo subūręs jaunimo orkestrą, kiek galėdamas rėmė gabius jaunus žmones.

Oginskio tradicijos atgimė pernai Plungėje, kur buvo surengtas pirmasis Oginskio muzikos festivalis. Šio renginio įkvėpėjas – Klaipėdos muzikinio teatro meno vadovas, dirigentas profesorius Stasys Domarkas, kurio iniciatyva buvo suburtas Oginskio festivalio jaunimo orkestras. Šiame kolektyve muzikuoja jaunieji atlikėjai beveik iš visos Lietuvos – Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, J.Šimkaus konservatorijos, Kauno J.Gruodžio konservatorijos, J.Naujalio muzikos gimnazijos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.

Italas Ch.Fratima taip pat kilęs iš labai kilmingos italų kunigaikščų giminės ir kaip tikras didikas tęsia dar anais laikais Oginskių pradėtas muzikos mecenavimo tradicijas.

Pernai rudenį smuikininkas iš Italijos koncertavo Lietuvoje su jaunimo orkestru, ir buvo taip sužavėtas muzikantų grojimu, jog pažadėjo orkestrą pasikviesti koncertuoti į savo gimtąją šalį Italiją ir vėl muzikuoti kartu.

Savo pažadą Ch.Fratima ištęsėjo, ir prieš pat Naujuosius metus Oginskio jaunimo orkestras, vadovaujamas maestro S.Domarko, išvyko į pirmąsias gastroles Pietų Italijoje. Jauno kolektyvo per beveik dvylika dienų trukusias gastroles laukė atsakingi koncertai ne tik Kalabrijos apskrityje, bet ir Sicilijoje.

Smuikininko tėvas kunigaikštis Filipas Fratima yra Richardo Vagnerio muzikos asociacijos vadovas. Šis žmogus labai daug prisidėjo, kad orkestras iš Lietuvos galėtų koncertuoti Italijoje. Šias gastroles rėmė Redžija di Kalabrijos miesto savivaldybė ir konservatorija „Francesco Cilea”, kuriai vadovauja maestro An-tonino Sorgona.

Pakerėjo Sicilija

Važiuojant vingiuotu keliu pro langus jau buvo matyti kitame Mesinos sąsiaurio krante besi-driekianti Sicilija ir šiame krašte veikiantis vienintelis Europoje Etnos ugnikalnis. Po dviejų dienų trukusios kelionės autobusu į Pietų Italiją, sustojus nakvynei Brno mieste, jaunieji muzikantai nejautė didelio nuovargio: visus buvo pakerėjęs stulbinantis gamtos grožis, citrusiniais vaisiais aplipę medžiai ir žydinčios kalnų gėlės. Nors buvo pats viduržiemis, tačiau pietų Italijoje dieną termometras rodė 16 laipsnių šilumos, vaiskiai švietė saulė.

Redžija di Kalabrijos gyventojai visada pabrėžia, kad šiame mieste gimė garsus rūbų modeliuotojas Džianis Versačė, kad miestas turi unikalų muziejų, kuriame eksponuojamas jūros dugne rastas radinys, liudijantis bronzos amžių.

Dar pakilesnė buvo jaunimo nuotaika, kai svečius pasitiko pats šio koncertinio turo sumanytojas smuikininkas C.Fratima ir savo „Jeguaru” rodė kelią į prabangų viešbutį „Paradisimo” ant jūros kranto, pro kurio langus atsiveria vaizdai į Siciliją.

J.Naujalio muzikos gimnazijos vienuoliktokui violončelininkui Rokui Vaitkevičiui nejučia išsprūdo, jog jie pateko ne bet kur, o į tikrą rojų. Kaip aidas kiti muzikantai jam atkartojo susižavėjimo šūksnius, išvydę stulbinatį gamtos grožį. Maestro S.Domarkas tėviškai švelniai visus perspėjo, kad į šį rojų jaunieji muzikantai atvyko ne degintis saulėje, o koncertuoti, ir teks dar daug repetuoti, kad gerai pasirodytų Italijos publikai.

Kartu grojo italai

Klaipėdos universiteto ir Redžija di Kalabrijos konservatorijos „Francesco Cilea” kūrybinis bendradarbiavimas prasidėjo prieš kelerius metus šios konservatorijos klarneto specialybės profesoriaus Džiuzepės Curao dėka, – jis ne kartą koncertavo Lietuvoje, surengė meistriškumo pamokas Klaipėdoje ir Kaune. Šioje italų aukštojoje muzikos mokykloje magistro studijas tęsia klaipėdietė klarnetininkė Ernesta Gilytė. Oginskio orkestrui koncertuojant Pietų Italijoje, prie jo prisidėjo ir kūrinius atliko minėti muzikai – E.Gilytė bei G.Curao.

Smuikininkas Ch. Fratima yra unikalus menininkas, kuris puikiai įvaldęs džiazo muzikavimą klasikiniu instrumentu, pats kuria muziką ir ketina tapti dirigentu. „Mums buvo didelė staigmena, kai išgirdome jį taip griežiant dar per meistriškumo pamokas Klaipėdoje. Toks pat virtuoziškas Fratima buvo grieždamas klasikinių kūrinių solo partijas su jaunimo orkestru Italijoje,” – sakė jaunimo orkestro meno vadovė smuikininkė Kristina Domarkienė.

Vien tai, kad jaunam orkestrui, turinčiam kitas muzikavimo tradicijas, teko atlikti itin ritmiškai sudėtingą Astoro Piacolos „Grande tango” bei „Ave Maria”, parodė, kad italas smuikininkas pasitikėjo lietuvių atlikėjų profesiniu meistriškumu ir neabejojo koncertų sėkme.

Kitame amplua

Koks jausmas italą smuikininką apėmė, kai savo šalyje orkestrui dirigavo Juozo Naujalio „Svajonę”? Ch.Fratima nuoširdžiai atsakė, kad nebūtų ryžęsis diriguoti lietuvių kompozitoriaus kūrinio, bet išbandyti savo jėgas kitame amplua jam pasiūlė pats maestro S.Domarkas. „Tai buvo man didelė patirtis. Iš maestro gavau kelias dirigavimo pamokas, kurios neįkainojamos. Lietuvių muzika man tapo artima, o kūrinio dvasią dar labiau pajutau, nes beveik dvi savaites diena po dienos bendravau su jaunais atlikėjais iš Lietuvos,”– sakė Ch. Fratima po premjeros Kalabrijoje.

Oginskio orkestro muzikantų avykus laukė staigmena: dar tą patį vakarą jie turėjo koncertuoti su Redžija di Kalabrijos teatre kartu su koncervatorijos „Francesca Cilea” orkestru, kuriam dirigavo koncervatorijos rektorius profesorius Antonino Sorgona, o solo partijas atliko smuikininkas Ch. Fratima.

„Šiame koncerte dalyvavo ne visi mūsų orkestro muzikantai. Jiems teko nelengva užduotis, kadangi daugelį kūrinių teko groti beveik be repetecijos. Pats klausiausi šio koncerto ir galiu patvirtinti, kad šį italų egzaminą lietuviai išlaikė geru pažymiu,”– sakė maestro S.Domarkas.

Įsileidžia ne bet ką

Per dvylika dienų trukusią koncertinę kelionę Oginskio orkestras surengė du koncertus ir Sicilijoje – Santa Stefano, kuriame yra gilios Frantantoni šeimos keramikos tradicijos, ir Akuodolčio miestuose.

Sicilija turi savas tradicijas ir ne bet ką įsileidžia į savo sales koncertuoti.

Šiuos koncertus surengė Sicilijos Pietro Kostancos vardo muzikos asociacija, kuriai vadovauja maestro A.Sargona, o meno vadovė yra žinomo šalyje muzikos P.Kostancos duktė Džiuzepa Kostanca. Šiame krašte ne itin yra žinomi Lietuvos atlikėjai, tad orkestro laukė iš tiesų gana rimtas egzaminas.

Muzikantai labai jaudinosi, ir jų virpulio neužglaistė egzotiška gamta, šiltas oras ir žmonių svetingumas. Visi norėjo kuo geriau pagroti tolimoje šalyje. Oginskio orkestro vadovas S.Domarkas specialiai koncertui Santa Stefano mieste aranžavo P.Kostancos „Menuetą”, kurio partitūrą po koncerto scenoje įteikė jo dukrai Dž.Kostancai. Sicilijos muzikos asociacijos meno vadovė buvo labai nustebinta tokia nelaukta orkestro iš Lietuvos staigmena, sakydama padėkos žodį italė neslėpė jaudulio.

Surengė 8 koncertus

Šios gastrolės – tai dviejų šalių kūrybinis projektas, kai scenoje kartu pasirodė Lietuvos ir Italijos muzikantai. Vien tai, kad jaunam kolektyvui dirigavo du žinomi savo šalyse dirigentai maestro S.Domarkas ir A.Sorgona, buvo nepaprastas įvykis muzikantams. Su orkestru smuiko solo partijas atliko smuikininkas Ch.Fratima. Italas bando savo kūrybinius sugebėjimus ir kaip kompozitorius. Specialiai šiam koncertiniam turui Ch.Fratima sukūrė kūrinį dviem smuikams ir violončelei. Italui talkino klaipėdietė smuikininkė Kamilė Petrutytė ir kaunietis Rokas Vaitkevičius.

Per dvylika koncertinio turo dienų Lietuvos atlikėjai surengė aštuonis koncertus įvairuose Kalabrijos apskrities miestuose.

Pasak maestro S.Domarko, jauniems muzikantams buvo didelė atsakomybė koncertuoti svetimoje šalyje, kurioje itin gilios klasikinės muzikavimo tradicijos. Tas atsakomybės jausmas neapleido gabių ir talentingų atlikėjų iki paskutinio koncerto Palmi mieste.

Ragina gaivinti apmirusį K.Donelaičio muziejų Tolminkiemyje

Ragina gaivinti apmirusį K.Donelaičio muziejų Tolminkiemyje

Kristijono Donelaičio draugija ragina Lietuvos valdžią imtis žygių, kad būtų išsaugotas Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus.

K. Donelaičio draugijos kreipimesi „Ar išsaugosime Kristijono Donelaičio muziejų Tolminkiemyje?“ primenama, kad daugiau nei prieš 27 metus, dar sovietmečio sąlygomis, Karaliaučiaus krašto – Mažosios Lietuvos žemėje pradėtas kurti muziejus šiandien vegetuoja ir kyla jo uždarymo grėsmė.

Kreipimesi išdėstytos priežastys, keliančios susirūpinimą dėl muziejaus ateities: labai menkos lėšos, kurias muziejaus išlaikymui kol kas dar skiria Kaliningrado administracija, bei dėl vizų į Kaliningrado sritį režimo labai sumažėjęs lankytojų, taip pat ir moksleivių ekskursijų, iš Lietuvos skaičius.

„Žvelgiant iš šalies, susidaro įspūdis, jog Poeto memorialą rusai gera valia išlaiko tik dėl pagarbos europinio masto kūrėjui Kristijonui Donelaičiui“, – konstatuojama kreipimesi ir teigiama, kad tokia situacija toliau tęstis nebegali.

„Lietuvos kultūros ministerija turi iš esmės keisti požiūrį į Kristijono Donelaičio muziejų ir rimtai imtis Poeto memorialo globos. Laikas pagaliau suvokti, jog Kristijono Donelaičio memorialas Lietuvai yra vienas iš pirmaeilės reikšmės kultūros objektų, vienas svarbiausių muziejų! Nors K. Donelaičio muziejus įkurtas už Lietuvos ribų, bet reprezentuoja Lietuvos kultūrą, jos žinomiausią pasauliui lietuvių literatūros kūrėją Kristijoną Donelaitį“, – rašoma kreipimesi.

Pasak rašto autorių, visą laiką pasikliauti vien visuomenininkų dėmesiu memorialui, laukti jų iniciatyvų, paraginimų bei pagalbos, kuri negali būti pakankamai efektyvi, Kultūros ministerijai daugiau negalima.

Kreipimąsi pasirašę garsūs Lietuvos kultūros ir mokslo veikėjai siūlo Kultūros ministerijai nedelsiant pradėti derybas su Rusijos Federacijos Kaliningrado srities administracija dėl K. Donelaičio memorialo Tolminkiemyje nuolatinės globos bei su tuo susijusių darbų finansavimo.

Užsienio reikalų, Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijoms siūloma tartis su Kaliningrado srities atitinkamomis įstaigomis dėl lengvatų ekskursijoms, pirmiausia moksleivių, vienodai taikomų Lietuvos ir Rusijos piliečiams, pervažiuojant valstybinę sieną iš Lietuvos ir iš Kaliningrado pusės.

Kreipimąsi pasirašė K. Donelaičio draugijos pirmininkas Napaleonas Kitkauskas, Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka, Klaipėdos universiteto rektorius Vladas Žulkus, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Algis Kalėda, Vilniaus universiteto profesoriai Domas Kaunas ir Juozapas Girdzijauskas, Klaipėdos ir Šiaulių universitetų profesoriai, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, per 260 Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio, Kauno ir Marijampolės miestų visuomenės atstovų, talkų Tolminkiemyje dalyvių.

Kreipimasis nusiųstas Prezidentui Valdui Adamkui, Seimo Pirmininkui Viktorui Muntianui ir Ministrui Pirmininkui Gediminui Kirkilui.

K. Donelaičio muziejus buvo atidarytas 1979 metų spalį paties poeto rūpesčiu statytoje ir pokario metais atstatytoje Tolminkiemio bažnyčioje. 1988-aisiais restauruota buvusi klebonija, kurioje poetas gyveno ir kūrė poemą „Metai“. Penkių hektarų ploto muziejaus teritorija tvarkoma muziejaus darbuotojų ir iš Lietuvos kartais atvykstančių talkininkų rūpesčiu.

Šiemet muziejus nukentėjo nuo vėtros, griūdama sena liepa apgadino jo stogą. Paskutinįkart K.Donelaičio muziejus, kuris yra Kaliningrado srities Istorijos ir meno muziejaus padalinys, remontuotas prieš ketverius metus. Kaliningrado srities administracija stogo ir muziejaus remontui skyrė 1 mln. rublių (maždaug 100 tūkst. litų).

„Klaipėdos” ir ELTA inf.

Kultūros ministras Jonas Jučas: „Dabar stovime kryžkelėje“

Kultūros ministras Jonas Jučas: „Dabar stovime kryžkelėje“

Rita Bočiulytė

Per pusmetį, tapęs Lietuvos kultūros ministru, Jonas Jučas jau kelis kartus lankėsi Klaipėdoje dėl uostamiestyje du valstybinius teatrus smaugiančių problemų. Paskutinįsyk prieš dvi savaites ministras buvo atvykęs su miesto valdžia ir kultūros įstaigų vadovais aptarti Klaipėdos dramos teatro iškeldinimo reikalų.

Lietuvos kultūros ministras Jonas Jučas įsitikinęs, kad dabar pats laikas priimti kardinalius sprendimus Klaipėdos kultūros fronte. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Nuo vasario 1-osios Kultūros ministerijos įsakymu rekonstrukcijai uždaromas Klaipėdos dramos teatras ne vieneriems metams bus išbarstytas po visą miestą. Bet ministras tame tragedijos neįžvelgia ir siūlo miesto bendruomenei apsispręsti iškart dėl abiejų teatrų ateities. Anot J.Jučo, dabar tinkamas laikas priimti kardinalius sprendimus ir kompleksiškai spręsti Klaipėdos muzikinio ir Dramos teatrų problemas.

– Kaip vertinate faktą, kad visa Vakarų Lietuva lieka be dramos teatro?

– Na, ji nelieka be teatro… Visų suinteresuotų pusių posėdyje su miesto valdžia jau nutarėme, kur, kokiose miesto salėse teatras vaidins. Išsprendėme ir kur repetuos artistai, persikraustys administracija, teatro siuvykla, dekoracijų gamybos cechas, sandėliai – visa, ko nemato žiūrovas. Labai džiaugiuosi, kad buvo peržengtas žinybiškumo barjeras. Ir apskrities, ir miesto savivaldybės bei jos kultūros įstaigų vadovai, ir Muzikinio teatro administracija, ir Klaipėdos universitetas neatsisakė pagelbėti.

– Ar ministerija finansiškai pagelbės Dramos teatro persikraustymui ir įsikūrimui naujose vietose?

– Lėšų privalėsime surasti. Dabar sunku pasakyti, iš kur ir kiek. Kai bus aiškūs argumentai, patikrintos sąmatos, ieškosime lėšų – nedidelių rezervų ministerijos biudžete ir kreipsimės į Vyriausybę.

Mane labiau domina kiti klausimai – kokia yra Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos, viso šio regiono tiek Dramos teatro, tiek Muzikinio teatro vizija, abiejų teatrų vadovybės ateitis, kokią ją mato savivaldybė, meras, apskritis. Ir jų pasiūlymai. Nes dabar yra toks laikas, kai iš tikrųjų galima būtų padėti pagrindą strateginiams sprendimams, kurie bus įgyvendinti galbūt ne rytoj, bet su aiškia vizija ir bendru interesų grupių sutarimu. Tada galimi pamatai sprendimams, kurie pakeistų teatro veidą apskritai.

– Ar dabar dėl Dramos teatro rekonstrukcijos nenusikels Muzikinio teatro statybos reikalai?

– Šiandienos situacija reikalauja spręsti jau ne vieno, o abiejų teatrų klausimus. Galbūt juos sprendžiant kompleksiškai tai kainuotų pigiau. Siūlau apmąstyti ir tokią galimybę.

– Kaip spręsti „kompleksiškai”? Statyti naują ir Dramos teatrą?

– Aš nežinau. Į tuos klausimus turėtų atsakyti bendruomenė. Turi būti bendras susitarimas, kaip geriau. Jis neįmanomas be apskaičiavimų, miesto plėtros vizijos, neišsiaiškinus, ko norėtų klaipėdiečiai.

Neaišku, kiek kainuos senojo Dramos teatro pastato rekonstrukcija. Pasigirsta nuomonių, kad naujasis teatro priestatas – toks, koks yra dabar, niekada nebus tvirtas. Galbūt reikėtų rasti kažkokius kitokius sprendimus, paliekant senąjį pastatą su teatru, bet vietoj naujojo jo priestato galvojant apie kažkokias lengvas konstrukcijas, o teatrui trūkstamos vietos surasti kažkur kitur. Mes turime žiūrėti, ar įdėtos lėšos į naujojo priestato rekonstrukciją bus prasmingos. To klausime specialistų. Mums reikia argumentų, nes visi darbai kainuos milijonus. Su paketu argumentų, miesto bendruomenės, suinteresuotų institucijų vizija ir miesto valdžios pritarimu būtų galima eiti į Seimą, Vyriausybę ir bandyti gauti ženklesnes sumas.

– Siūlote abiejų teatrų reikalus spręsti kartu?

– Taip. Nes pavieniui sunku lėšas sukoperuoti ir ką atsakyti, kai paklaus: „Ministre, o kur prioritetas?”.

– Kai teatras bus taip išblaškytas po visą miestą, kaip manote, ar nenukentės spektaklių meninė kokybė?

– Pasakyt, kad visai nenukentės, būtų per drąsu. Kiekvienas toks išėjimas iš namų ir gyvenimas kitomis sąlygomis sukelia nepatogumų ir teatro kolektyvui, ir žiūrovui. Ploti rankomis tikrai nėra ko. Bet kalbėdamasis su teatro vadovais, pamačiau, kad jie nusiteikę optimistiškai. Suprantama, kai kuriuos kūrybinius planus jiems teks pakoreguoti priklausomai nuo erdvių, kuriose jie numato rodyti savo spektaklius. Kita vertus, galima ir pasidžiaugti, nes gastrolių tikriausiai padaugės. Teks investuoti lėšų, bet suaktyvinsime ministerijos vykdomą regioninę politiką. Aišku, nuostolių bus. Bet šiandien nėra kitos išeities. Toks yra bendras – ir ministerijos, ir paties teatro – sprendimas.

– Iš šalies jis vis dėlto atrodo skubotas. Negi nebuvo kitos išeities – pirma pasiruošti, o paskui jau žengti tokį žingsnį?

– Aišku, yra dar viena išeitis – sustabdyti teatro veiklą. Bet ministerija nelinkusi to daryti, nes sustabdyti labai lengva, o atkurti labai sudėtinga. Reikia pagalvoti ir apie žmones, kūrybinį potencialą.

– Kaip Jums atrodo, kiek ši didžioji rekonstrukcija truks ir kada teatras vėl galės sugrįžti į savo namus?

– Šiuo atveju tai, ko gero, daugiau priklausys nuo techninės dokumentacijos paruošimo ir sutarimo, turbūt bus ir konkursinių darbų. Matysim, kaip sklandžiai tai vyks. Ministerijos su savivaldybe puikūs santykiai, Apskrities administracija irgi nusiteikusi pozityviai. Manau, padedant visoms institucijoms įmanoma procesus paskubinti. Jei pagalbos nebus, tai truks ilgiau. Nemanau, kad trukdys lėšų stoka. Šiuo klausimu esu optimistas. Svarbiausia padaryti gerai – kad nereikėtų paskui vėl lopyti klaidų.

Iš tikrųjų, kaip jau minėjau, dabar stovime kryžkelėje ir reikalingi aiškūs, kompleksiški ir galbūt drąsūs sprendimai. Suprantama, teisingi, suderinti ir pasverti.

– Gal galėtumėte pakomentuoti Kultūros ministerijos audito mūsų Muzikiniame teatre išvadas?

– Jos įvairialypės. Audito medžiaga sudarė daugiau nei dešimt kompiuteriu rinkto teksto lapų. Nesutarimai su kolektyvu – tik viena iš moralinių priežasčių, bet nustatyta ir netinkamo lėšų naudojimo, interesų konflikto faktų, dokumentacijos tvarkymo pažeidimų ir kita. Pagal audito išvadas buvo pasiūlyta nuobaudos skalė tarp pastabos ir papeikimo. Mes apsiribojome pastaba, nes vadovė turi nedidelę vadovavimo patirtį.

Nebūtinai reikia iškart imtis pačių griežčiausių bausmių. Juolab kad kai kurie teatro veiklos faktai, kurie atrodė abejotini, vis dėlto buvo prasmingi. Pavyzdžiui, „Eugenijaus Onegino“ spektaklis, parodytas dešimt kartų iš eilės, sutraukė pilną salę žiūrovų. Net Nacionalinis operos ir baleto teatras tiek spektaklių iš eilės neplanuoja.

– Per gastroles Vilniuje teatro vadovės konfliktas su artistais jau peraugo į viešų protestų lygį. Kokių priemonių imsis Kultūros ministerija šioje situacijoje?

– Įvertinus audito išvadas, A.Žigaitytei-Nekrošienei skirta drausminė nuobauda – pastaba. Atsižvelgus į Muzikinio teatro vadovės pateiktą ataskaitą – pasiaiškinimą ir įvertinus tai, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė dirba šiose pareigose palyginti neseniai ir vadybinio darbo įgūdžiai šiose pareigose tik įgyjami, vadovės veiksmai vertinami kaip neatsargūs ir ištaisytini.

Teatro vadovė įpareigota pašalinti pažeidimus ir yra pateikusi priemonių sąrašą audito tarnybos pasiūlytų rekomendacijų planui įgyvendinti. Ar ir kaip vadovė pašalino pažeidimus, Kultūros ministerijai bus žinoma po 2007 metų birželio 1 dienos.

Kolektyvui linkėčiau siekti, kad jo ir vadovės vizijos sutaptų. Galbūt reikia dar šiek tiek laiko. Žinoma, ministerija akylai stebi ir stebės, kas vyksta. Jeigu situacija blogės, imsimės konkrečių priemonių.

– Ar nemanote, kad Jūros šventė yra visos Lietuvos, ne tik Klaipėdos, ir kad prie jos turėtų prisidėti valstybė iš savo biudžeto?

– Kiek man žinoma, iš rezervo fondo šventės projektams yra skirta ne vienas tūkstantis litų. Kita vertus, tai yra miesto šventė. Reikia džiaugtis, kad atvyksta visa Lietuva – ji atveža savo pinigus.

Vis dėlto savivalda turi aktyviau disponuoti savo resursais, pritraukti rėmėjų, susitarti su vietiniais verslininkais.

– Koks likimas tų dviejų investicinių projektų, kuriuos Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pernai įteikė Kultūros ministerijai? Mūsų muziejui reikia naujos eksponatų saugyklos ir lėšų pastato restauracijai, pritaikymui jo reikmėms piliavietėje…

– Manau, tai artimos ateities klausimas.

Kol kas pajudėjo tik Jūrų muziejaus investicinis projektas. Mūsų specialistai visi sutartinai tvirtina, kad Mažosios Lietuvos istorijos muziejus užsiprašė per mažai lėšų abiem projektams. Juos reikėtų peržiūrėti.

Sudėtinga į investicinę programą papildomai įterpti naujus objektus. Reikėtų užbaigti pradėtus. Šiemet dar turėtume užbaigti Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos investicinį projektą. Tada reikėtų žiūrėti, kad visi investiciniai projektai būtų tolygiai po Lietuvą paskirstyti.

Betgi prisiminkim, nuo ko pradėjom pokalbį, – stovime kryžkelėje. Reikia apsispręsti ir nustatyti prioritetus. Nes neturint prioritetų, viskam – po nedaug, vadinasi – nepadaryti nieko.

– Jūsų galva, kas dabar negali laukti?

– Dramos teatras, nes gali griūti. Klaipėdos muzikinis teatras gal ir galėtų truputį palaukt. Jis gavo lėšų naujo projekto studijai. Dabar būtų gerai tas lėšas protingai panaudoti ir parengti tokią studiją, kad paskui priimtume teisingus sprendimus.

– Dėkui už pokalbį.

Romo Viesulo meninių vizijų galia

Romo Viesulo meninių vizijų galia

Kristina Jokubavičienė 

LDM Vilniaus paveikslų galerijos salėse praėjusių metų spalį buvo eksponuojami bene didžiausią pasaulinį pripažinimą pelniusio lietuvių išeivijos dailininko grafiko Romo Viesulo kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus, Vilniaus universiteto bibliotekos bei dailininko žmonos Jūros Viesulas rinkinių. Sulaukusi didelio pasisekimo Vilniuje, paroda perkelta į Klaipėdą, LDM Prano Domšaičio galeriją ir veiks čia iki 2007-ųjų kovo 4-osios.

Be pavadinimo. R.Viesulo grafikos ekspozicijos Klaipėdoje fragmentai. Nerijaus Jankausko nuotraukos Lynai (1978).

Per pasaulį

Trumpai pasekime sudėtingą dailininko gyvenimo kelią. Romas Viesulas (jo tikroji pavardė Romualdas Veselauskas) gimė 1918-ųjų rugsėjo 11 d. Latvijoje, Gerdainiuose. 1939-aisiais baigęs Rygos lietuvių gimnaziją, Rygoje studijavo teisę, tęsti studijų atvyko į Vilnių. 1944-aisiais kartu su inteligentijos banga pasitraukęs į Vokietiją, mokėsi Freiburgo meno mokykloje, vėliau Paryžiuje, Aukštojoje valstybinėje dailės mokykloje.

1951-aisiais dailininkas išvyko į JAV, dirbo Templio universiteto Tailerio meno mokykloje Filadelfijoje.

R.Viesulas bendradarbiavo Amerikos lietuvių spaudoje, rašė lietuvių dailės klausimais, skaitė paskaitas. Parengė monografiją apie Kanadoje gyvenusį išeivijos grafiką Telesforą Valių, iliustravo knygas. Nuo 1985 metų jis vadovavo Templio universiteto Romos filialui.

Dailininkas mirė 1986-ųjų lapkričio 7-ąją Romoje. 1996 metais perlaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, o 2006-ųjų spalį dailininko artimieji ant jo kapo pastatė paminklą.

Į kūrybos aukštumas

Jau 1954-1956 metais R.Viesulas surengė pirmąsias parodas Niujorke, iš karto atkreipusias dėmesį į jauno menininko kūrybą.

Dailininkas yra pelnęs keliasdešimt Amerikos ir tarptautinių apdovanojimų, stipendijų, surengė per 50 autorinių parodų, dalyvavo grupinėse parodose JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Australijoje, Meksikoje, Kanadoje.

35-ojoje tarptautinėje Venecijos meno bienalėje R. Viesulo kūrinių paroda veikė JAV meno paviljone.

Romo Viesulo kūrinių turi per 40 užsienio šalių muziejų, galerijų ir bibliotekų – Moderniojo meno ir Metropoliteno muziejai Niujorke, Vašingtono nacionalinė meno galerija, Moderniojo meno muziejus (Kamakura, Japonija), Vatikano muziejus, Nacionalinė biblioteka (Paryžius), Krokuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos dailės muziejus (Vilnius), Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus (Kaunas), Vilniaus universiteto biblioteka.

Inspiravo kelionės

Pasak parodos kuratorės, menotyrininkės Reginos Urbonienės, stilistiniai R.Viesulo kūrybos bruožai formavosi šeštojo dešimtmečio pradžioje. Studijų metais jis domėjosi vokiečių ekspresionizmu, vėliau – meksikiečių dailininkų darbais. Parodoje eksponuojami ankstyvieji grafikos darbai artimi tradicinei prieškario lietuvių grafikos mokyklai – nors jie apibendrinto piešinio, dekoratyvūs, tačiau išlaikomas ryšys su realybe.

Mėgstamiausia R.Viesulo grafikos technika buvo litografija, leidžianti perteikti tirpstančių štrichų virpėjimą ir kurti, atrodo, spontanišką vaizdą.

Pamažu R.Viesulo grafikoje stiprėjo abstraktusis pradas. Tam turėjo įtakos ir JAV šeštajame dešimtmetyje plitęs abstraktusis ekspresionizmas. Dramatiškus žmogaus išgyvenimus, tautos praradimus dailininkas išreiškė abstrakčiose spalvotose litografijose.

Jau nuo pirmųjų kūrinių rodęs polinkį į serijų, ciklų kūrimą savųjų kūrybos aukštumų R.Viesulas pasiekė keliuose cikluose, inspiruotuose kelionių po įvairias šalis. Parodoje eksponuojami grafikos lakštai iš trijų ciklų.

Iš trijų ciklų

Cikle „Toro Desconocido“ Ispanijoje stebėtais dramatiškais bulių kautynių vaizdais dailininkas išreiškė tragišką šiandienos žmogaus egzistenciją.

Po kelionės į Meksiką R.Viesulas sukūrė ciklą „Smūgis“, kuriame interpretavo pražuvusios actekų civilizacijos tragediją, susiedamas ją su šiuolaikinės civilizacijos trapumu, o spalvotų litografijų cikle „Pereiti“ (1970) įkūnijo bėgančio laiko neišvengiamumą, perteikdamas tai ekspresyvia nuotaikų ir vaizdų kaita.

Apie 1970-uosius R.Viesulas pradėjo kurti didžiulius, kelių metrų ilgio bei pločio darbus medžio raižinio technika. Negaudamas tokio dydžio popieriaus lakštų, spaudė juos ant audinio.

Parodoje eksponuojami trys didelio formato R.Viesulo grafikos kūriniai daro ypatingą įspūdį. Menininko vitališkumas, kūrybinė jėga ir puikus kompozicijos pojūtis dailininkui leido sukurti didžiulio poveikio, įtaigius kūrinius.

Artimas mums

Kviesdami aplankyti R.Viesulo grafikos kūrinių parodą, negalime nepaminėti vienos sąsajos, kuri priartina mums dailininką, nors jis niekada nėra buvęs Klaipėdoje.

Kai 1980 metais Lietuvių fondas, veikiantis JAV, nusprendė įsigyti iš tapytojo Prano Domšaičio našlės jos vyro kūrybinį palikimą, R.Viesulas kartu su dailininku Adolfu Valeška buvo įpareigoti atrinkti P.Domšaičio paveikslus pirkimui.

Vėliau R.Viesulas JAV lietuvių dienraštyje „Draugas“ taip argumentavo P.Domšaičio kūrinių įsigijimo faktą: „Todėl kad jie savo kūrybiniu lygiu yra svarbūs ir muziejinės apsaugos verti darbai; todėl kad jie turi neginčijamą ir dokumentuotą poziciją moderniojo meno istorijoje (ekspresionizme) ir tuomi yra ir mūsų meno istorijos dalis; ir todėl kad tų darbų likimas ėmė darytis opus, nes palikuonims mirus ir neturint įpėdinių reikiamai globai, jiems gresia išsibarstymas tarptautinėse meno rinkose“.

Šiame gražiame atsiliepime apie kitą dailininką atsiveria ir R.Viesulo, žmogaus ir kūrėjo, esybė.

Kūrybos idėjos iš tautinės skrynios

Kūrybos idėjos iš tautinės skrynios

Mantė Meikerytė

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) veikia Inrerreg III B projekto „Tradiciniai amatai ir menai skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje“ paroda „Kaip atidaryti skrynią?“.

Klaudijaus Pūdymo „Lino pasaka“ bei Simono Daunio ir Rapolo Henriko Rimeikos „Kraitis“. Saulius Petkus „Lobio” skrynia pavertė šiukšlių konteinerį. Rūtos Valušytės „Skrynia – ne skrynia” – iš metalo ir tekstilės.

Pirmuoju Interreg projekto meno renginiu – paroda „Kaip atidaryti skrynią?“ simboliškai palydėti metai ir kūrybiškai pasitiktas 2007-ųjų sezonas.

Dviejų polių sąsajos

Interpretuodami etnomotyvus menininkai pažėrė pakankamai daug idėjų. Vienos jų veikiausiai ir išliks realizuotos tik šioje paro-doje, taps unikaliais eksponatais, kitas galima sėkmingai tiražuoti.

O žiūrovų dėmesys verčia galvoti apie realias šių dviejų (kas sako, kad nesuderinamų?) polių sąsajas. Tikimasi, jog sekdami šio projekto naujienas, žiūrovai nuolat aptiks sau dar neatvertų minėtos sintezės lobynų.

Ši paroda atspindi teorinės projekto veiklos rezultatus. Žiūrovams pristatoma bendros liaudies meistrų ir menininkų profesionalų kūrybos idėja. Liaudies meistrai su menininkais jau buvo susitikę konferencijoje ir savaitės trukmės mokymuose. Jie diskutavo, „brainstormindami“ tobulino gaminius.

Liaudies meistrų Angelės ir Vytauto Raukčių skrynios paro-doje tapo atskaitos taškais. Jų rankų darbo skrynias dekoravo klaipėdiečiai menininkai Virgilijus Bizauskas ir Saulius Bertulis, jaunieji grafitininkai Simonas Daunys ir Rapolas Rimeika.

Atveria eksperimentas

Giedrės Kriaučionytės „Kraitelė” ir jos lobiai. Kita realybė” – Vytauto Raukčio skrynia, Virgilijaus Bizausko vitražas. Agnės Danelevičiūtės ir Audriaus Vaišnio “Monsieur kuparas” – tarsi iš veidrodinio stiklo šukių. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Eksperimento „auka“ pasirinkta skrynia. Kodėl? Tai vienas labiausiai apdainuotų ir apčiuopiamiausių lietuvių liaudies meno objektų. Kuparas – medinis, masyvus, funkcionalus, dekoruotas ornamentais ir kalvystės elementais. Iš pažiūros nepaslanki klasika yra itin palanki interpretacijai. T.y. keisti ir sukeisti vietomis įmanoma beveik viską…

Galima pakeisti skrynios funkciją į grynai dekoratyvią, estetinę, vietoje medžio naudoti veidrodinį stiklą, apkaustus išvelti iš vilnos… Kodėl gi dekoro neparinkus linksmesnio, žaismingesnio, socialiai aktyvesnio – pavyzdžiui, graffiti?… Ir tai tik keletas parodoje panaudotų išraiškos priemonių, kurias galima vystyti ir toliau.

Vienas pagrindinių parodos reikalavimų – sukurti lengvą, paslankią, vizualiai intriguojančią metaforą. Skrynia šiuo požiūriu universali. Juk galima vykusiai panaudoti penkias esamas plokštumas dekorui, o kur dar ornamentinės ir formos variacijos?!. Ir po šių inovacijų skrynia vis vien išliks atpažįstama. Nereikia pamiršti, kad pati skrynia asocijuojasi su paslaptimi, pasaka, kažkuo netikėtu, trumpai tariant – stebuklu.

Derinama, kas nesuderinama

Parodoje yra keli interaktyvūs kūriniai.

Kai žiūrovas pakviečiamas žaisti, į meno kūrinį jis pažvelgia kitomis akimis. Antai Astos Gedminaitės pasakai „Eglė žalčių karalienė“ skirta skrynutė. Atvėręs ją regi savotišką sceną, kurioje pats gali komponuoti veikėjus pagal pasakos tekstą.

Sauliaus Petkaus etnoprovokacija kelia gana prieštaringus jausmus. Autorius skrynia pavertė šiukšlių konteinerį; panaudojo klasikinį, skrynių tapybai būdingą tamsiai žalią foną, pritaisė lenktas geležies rankenas ir spyną, o viduje įkurdino dainuojantį kalėdinį atviruką, kuriame kiekvienas norintis gali įrašyti savo sveikinimo versiją.

Medžiagiškumu intriguoja Bronės Neverdauskienės, Domantės Šarakauskaitės ir Giedrės Kriaučionytės veltos, šilkografija, liuminescenciniais dažais dekoruotos skrynios.

Narstant tradiciją neišvengiamas ir funkcijos atsisakymas. Tradicinius rėmus žaismingai „pramuša“ agresyvus sudaužyto (ar dekoruoto dūžiais?) ir subtiliais sluoksniniais ornamentais ėsdinto veidrodinio stiklo derinys (A.Danelevičiūtė ir A.Vaišnys).

Į visas keturias puses atsiverianti Rūtos Valušytės skrynios išklotinė byloja apie gryną estetinę objekto vertę. Jos skrynia tampa šviečiančiu, išorėn besiveržiančiu kiauraraščiu, laisva etnoabstrakcija.

Telšiškė Zita Inčirauskienė vienintelė pažvelgė į skrynios vidų, „ištraukė“ aplikacijomis margintas ir kaligrafija „kaustytas“ kraičio drobes.

14 eksponuojamų objektų vertintini kaip modernios klasikinės skrynios versijos, kuriose derinami nesuderinami dalykai… Tai tam tikri mąstymo modeliai, savo ruožtu keliantys aibę asociacijų ir kviečiantys mąstyti kartu. Apie ką?

Kad ir apie tai, jog dizainas kilo iš amato, o dabar atėjo laikas gražinti amatui ir liaudies tradicijai tai, ką abu praranda: poveikį, poreikį būti normaliai vartojamiems, galimybę būti ištrauktiems iš kultūrinio rezervato.

Būsima Meno ir amatų dirbtuvių veikla yra orientuota į patikimą, patvarų, originalų gaminį, kuris kalbėtų šiuolaikine tradicijos kalba.

Atvirų durų ir galimybių dienos

Po šv. Velykų laukiame veiklos pradžios prie KKKC prisišliejusiose Meno ir amatų dirbtuvėse. Tuomet bus realizuotos idėjos, apie kurias buvo pakankamai daug kalbėta.

Nauji amato pristatymo visuomenei būdai? Tai ne tik parodomosios veiklos, ne tik šarmingi intriguojantys gaminiai, bet ir pats procesas. Laisvalaikio praleidimo būdas, kai bet kada įžengęs į kiemą, susidursi su įvykiu, bendraminčių būriu, idėjų sūkuriu, susidursi ir su tuo menu, ir su jį kuriančiais.

Dirbtuvių durys plačiau atsivers keletą kartų per mėnesį, savaitgaliais. Tuomet kiekvienas norintis galės įsijungti į kūrybą ir pats paragauti menininko duonos. O įprastomis dienomis tam tikromis valandomis svečiai tiesiog bendraus su kūrėjais.

Meno ir amatų kieme bus palaikomas renginių pulsas. Tarp Ventspilio ir Klaipėdos vyks studijiniai mainai, patirtimi keisis kuriantys dirbtuvėse, vyks teminės parodos, mugės, „vorkšopai”, klaipėdietiško suvenyro konkursas. „Vorkšopuose” menininkai profesionalai demonstruos technikos esmę ir įvairius atlikimo būdus, o KKKC galerijoje eksponuos šiuolaikinio meno kūrinius. Taigi žiūrovai galės pamatyti ir kūrinio ištakas, ir rezultatą, įvertinti etno motyvų pritaikymą dizaine, pasireiškimą šiuolaikinio meno tendencijose.

Pasitinkant turistinį sezoną dviejose specialiose mugėse bus pristatoma novatoriška Klaipėdos ir Ventspilio (Latvija) dirbtuvių produkcija, atliekami savotiški rinkos tyrimai – kokie ir kodėl kūriniai yra paklausūs. Rudens derlių sukaupsime kilnojamose parodose, kuriose pristatysime geriausius projekto kūrinius. Ši reprezentacinė ekspozicija aplankys didžiąją dalį Kurzemės (Latvija) ir Klaipėdos rajonų, taip pat bus pristatyta Rygoje (Latvija) bei Vilniuje. O visas projekto kelias bus dokumentuotas kataloge ir kuriamame filme.

Gyvos britų kultūros legendos Deivido Hoknio „Žodžiai ir vaizdiniai“

Gyvos britų kultūros legendos Deivido Hoknio „Žodžiai ir vaizdiniai“

Rita Bočiulytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki vasario 18-osios eksponuojama septyniasdešimtmečio pasaulinio garso britų menininko, vieno iš popmeno judėjimo pradininkų ir lyderių Jungtinėje Karalystėje Deivido Hoknio (David Hockney) kūrinių paroda „Žodžiai ir vaizdiniai“, kurioje – 87 grafikos darbai.

Deivido Hoknio kūriniai, žinomi visame pasaulyje, dabar eksponuojami Klaipėdos dailės parodų rūmuose.

Atvežė Britų taryba

Parodą iš savo dailės kolekcijos surinko Britų taryba. Ji kartu su edukacine programa keliauja po pasaulį. Lietuvoje ką tik eksponuota Kaune, o iš Klaipėdos iškeliaus į Slovakiją. Klaipėdiečiams ją pristatė Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje Kolinas Robertsas (Colin Roberts), Britų tarybos direktorė Lina Balėnaitė ir lektorė iš Jungtinės Karalystės Džeinė Eliot (Jane Elliott), vedusi seminarą, skirtą dailės mokytojams, menotyrininkams, muziejininkams. Paskaitų metu britų menotyrininkė supažindino su D.Hoknio biografija, kūryba bei mokė integruoti jo parodą dailės pamokose.

„Kiek man žinoma, Klaipėdoje kultūrinis gyvenimas nepaprastai intensyvus, mums vis sunkiau pristatyti tai, kas jus sudomintų, – sakė per vernisažą Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje K.Robertsas. – Tikiuosi, kad Hoknio paroda bus įdomi, bent jau mums ji tokia atrodo.”

Norėdamas geriau susipažinti su Klaipėdos kultūrine bendruomene, ambasadorius vernisažo išvakarėse surengė vakarienę „Navalio” viešbučio restorane.

„Su Britų taryba bendradarbiaujame jau kelerius metus, – džiaugėsi Klaipėdos miesto Kultūros skyriaus vedėja menotyrininkė Goda Giedraitytė. – Klaipėdiečiai dar prisimena Madame Yevonde fotografijų parodą. Ir šioji – vienas nuostabiausių projektų – mes klaipėdiečiams galime parodyti pasaulinio garso menininką. Mums jis daugiau žinomas kaip „baseinų tapytojas”, o dabar pažinsime ir kaip grafiką”.

„Klaipėdos Pilies džiazo festivalis ne vieną projektą yra pristatęs padedamas Britų tarybos, juos lydėjo kūrybinės laboratorijos su Klaipėdos universiteto Džiazo muzikos katedros studentais, – priminė Vytautas Grubliauskas. – Mūsų džiazo festivalis buvo vienas iš tų lieptų, kuriuo Britų taryba berods prieš septynerius metus atėjo į Klaipėdą, parodė, kaip britai groja džiazą, – pradėjo britų kultūros populiarinimą mūsų mieste. Mūsiškis buvo vienintelis festivalis Rytų Europoje, kurį ji rėmė iš eilės tiek daug metų, kol įstojome į Europos Sąjungą”.

„Britų taryba – ne konservatyvių tradicijų saugotoja, o ta institucija, kuri pristato šiuolaikinę daugiakultūrę šalį – Didžiąją Britaniją, išskirtinumą britų kultūros aspektu”, – pabrėžė Britų tarybos direktorė Lietuvoje direktorė L.Balėnaitė.

Šiemet Britų taryba su Klaipėdos dailės parodų rūmais dar ruošiasi klaipėdiečiams pristatyti „Antenos” projektą – šiuolaikinę britų muziką ir videoklipus, kurių programas vėlgi lydės edukaciniai renginiai.

Šiuokart klaipėdiečiai gausiai susirinko į D.Hoknio parodos atidarymą.

Prie popmeno ištakų

D.Hoknio parodą Klaipėdoje pristatė Britų tarybos direktorė Lina Balėnaitė ir Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje Kolinas Robertsas. Britų menotyrininkė Džeinė Eliot klaipėdiečiams vedė seminarą apie D.Hoknį ir prieš vernisažą skaitė viešą paskaitą apie jo gyvenimą ir kūrybą. Britų tarybos direktorė Lina Balėnaitė ir Seimo narys, džiazo muzikantas Vytautas Grubliauskas šnekučiavosi apie Hoknį, Klaipėdą ir džiazą. Dizaineris Valius Pulokas ir tapytojas Rytis Martinionis stengiasi nepraleisti nė vienos geros parodos. Roberto GABRIO nuotraukosD.Hoknis (g. 1937 ) pasaulyje žinomas ne tik kaip grafikas, bet ir kaip tapytojas, fotografas, scenografas ir dizaineris. Jau keturiasdešimt metų dalyvaujantis parodose jis nuolat yra tarptautinio dėmesio centre.

Septintajame dešimtmetyje D.Hoknis kartu su kolegomis iš Karališkojo meno koledžo – Alenu Jonesu, R.B.Kitajum, Peteriu Bleiku – besivaduojančiame iš izoliacijos Londone atsidūrė besi-kristalizuojančio judėjimo – poparto – centre ir tapo reikšminga britų kultūros dalimi.

D.Hoknio paveikslus lengvai suvokia ir paprastas žiūrovas. Jis nereikalauja vien žinovams prieinamo išmanymo. Menininko asmenybė, gyvenimo stilius, išvaizda patraukia net ir rimtai daile nesidominčių žmonių dėmesį.

Daugiau nei bet kuris kitas jo kartos vaizduojamojo meno atstovas D.Hoknis savo darbuose naudojo žodžius – ypač savitu stiliumi, aiškiai, įžvalgiai, praktiškai, su lengvu sauso humoro prieskoniu. Apie savo gyvenimą, darbą ir mintis, apie meną jis daug ir kalbėjo, ir rašė.

Skaityti jis pradėjo labai anksti – skaitymas išliko ypač svarbiu užsiėmimu visą menininko gyvenimą. Per porą pirmųjų jo karjeros dešimtmečių būtent literatūra tapo kai kurių labiausiai išsiskiriančių jo grafikos darbų šaltiniu.

Iš pradžių jis nelabai gerai jautėsi plaukdamas prieš to laikmečio srovę ir kurdamas vaizduojamojo meno paveikslus. ,,Vaizduojamojo meno idėja buvo laikoma priešprieša modernizmui, taigi nusprendžiau pasitelkti žodžius. Aš pradėjau rašyti ant paveikslų. O kai ant paveikslo užrašai žodį, jis turi panašų poveikį kaip ir vaizdinys; tai žmogiška, jog iš karto perskaitome, kas parašyta; tai ne tik dažai”, – yra sakęs D.Hoknis.

Jis savo tapyboje pradėjo naudoti eilutes iš eilėraščių, ištraukas iš laikraščiuose publikuotų straipsnių bei grafiti piešinių, kuriuos aptikdavo viešuosiuose tualetuose.

Pristato grafikos ciklus

Parodoje „Žodžiai ir vaizdiniai“ susitelkiama ties keturiais pagrindiniais D.Hoknio estampų rinkiniais: „Švaistūno karjera“, „K.P.Kavafio 14 poemų iliustracijos“, „Brolių Grimų šešių pasakų iliustracijos“ ir „Mėlynoji gitara“, sukurtais 1961-1977 metais.

Ekspozicijoje nagrinėjamas menininko santykis su literatūra ir atskleidžiamas svarus jo įnašas į grafikos meną.

Pirmaisiais dailininko karjeros dešimtmečiais būtent literatūra buvo tas šaltinis, padėjęs atsirasti patiems iškiliausiems jo grafikos darbams.

Ambicingiausias projektas – „Brolių Grimų šešių pasakų iliustracijos“. Techniškai sudėtinguose darbuose D.Hoknis atsiskleidžia kaip nepaprastai patyręs piešėjas, labai vaizdingai interpretavęs pasakų originalus.

Rinkinys „Mėlynoji gitara“ dedikuotas V.Styvenso poemai „Vyras su mėlyna gitara“, kurią inspiravo Picaso kūrinys „Senasis gitaristas“.

Cikle „Švaistūno karjera“, sukurtame pagal V.Hogarto to paties pavadinimo tapybos darbų seriją, detaliai vaizduojami Hoknio išgyvenimai Niujorke1961-ųjų vasarą.

Graviravimo procesas atspindi grakščią D.Hoknio liniją – „K.P.Kavafio 14 poemų iliustracijas” jis piešė tiesiai ant vario plokščių, pasiekdamas poemų intymumui būdingą betarpiškumą.

Šiam rinkiniui D.Hoknis vėl pasinaudojo asmenine patirtimi, iliustracijas pagrįsdamas savo draugų iš Londono piešiniais.

,,Aš nesu grafikas, aš – tapytojas, kuris kartais sukuria vieną kitą grafikos darbą”, – yra sakęs D.Hoknis.

,,Bet vien šio laikotarpio grafikos darbai priskyrė jį prie saujelės kitų menininkų, kurie darė didelę įtaką grafikai XX amžiaus antrojoje pusėje”, – pastebėjo britų menotyrininkas Richardas Railis.

Ir vėliau D.Hoknio universalumas ir entuziazmas dirbti įvairiose terpėse neatslūgo.

1980-aisiais dar svarbesnę vietą jo kūryboje užėmė fotografija, todėl menininkas pradėjo eksperimentuoti su alternatyviais meninių darbų kūrimo būdais panaudodamas kompiuterį, kopijavimo ir fakso aparatus bei kitą įrangą, labiau sietiną su informacinėmis technologijomis bei spausdinimo pasauliu.

Visuomet pasiryžęs išbandyti naujas kryptis kūryboje 1989-aisiais vykusioje 20-ojoje San Paulo bienalėje D.Hoknis nusprendė eksponuoti didelio formato paveikslus, kuriuos paprasčiausiai faksu nusiuntė į Braziliją…

Sigitas Poškus: „Susireikšminti savo žaidimuose – ydinga“

Sigitas Poškus: „Susireikšminti savo žaidimuose – ydinga“

Kristina KUČINSKAITĖ

Į kai kurias knygas galima pažiūrėti iš kelių pusių. Galima apžiūrėti viršelį, jį pauostyti, palaižyti. Galima paskaityti knygos aprašymą ir reikšmingai atsidusti. Galima perskaityti ir visą knygą, o tai padarius jaustis šiek tiek intelektualesniam nei prieš tai. O galima ir tik šiaip, visai neįpareigojamai nusišypsoti…

Sigitas Poškus žada parengti antrą „Re/konstrukcijos“ leidimą. Kaip pats sako – užtaisys skyles. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotrauka

Rašytojas Sigitas Poškus suteikia visas šias galimybes. Juolab kad viena po kitos sekė dvi jo knygos – Autoriaus/Redaktoriaus „Re/konstrukcija“ ir Stasio Grigulio „Pakeliui iš Liliputijos“. Vienoje autorius ir redaktorius kandžioja vienas kitą savo neišvengiamoje bendrystėje, nagrinėjami tekstai bei siūloma pačiam skaitytojui prisidėti prie knygos kūrimo.

Kitoje knygoje pašaipiai reflektuojama visa mūsų istorija – nuo herojiškų Vytauto Didžiojo laikų iki šiandieninių akimirkų. Ganėtina laiko distancija leidžia pamatyti, ir kokia romantiška, riterių romanus menanti Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“, ir kuo kvepia sovietinių laikų degtinėlė.

Ne į tų knygų analizę leidomės su rašytoju. Tokių pokalbių ir taip gana. Šiek tiek banalios mėtų arbatos ir pusiaukelė tarp dangaus ir žemės (kaip kitaip vadinti aštuntą aukštą?) – tinkama vieta pašnekesiui apie viską nuo pradžių.

­- Tai kaip dabar gyvenate, Sigitai?

– Nuvažiuoju kur nors ir gyvenu. „Mano namai po kepure“, kaip kad Širvys sakydavo.

Visas mano gyvenimas yra labai keistas, nes dažniausiai darau tai, ko nemėgstu daryti. Gyvenu pats su savimi. Pasirodo, kad visą gyvenimą taip ir gyvenu. Kita vertus, kai kokį mėnesį tarp keturių sienų pasėdi skaitinėdamas, rašinėdamas, atsiranda poreikis pabendrauti. Išbėgi kaip desantas – pabendrauji, pabendrauji ir vėl grįžti.

Vis dėlto žmogus yra socialus gyvulys. Ir nori nenori kartais reikia bendravimo.

– Iš Jūsų kalbos supratau, kad vienatvė – geras dalykas.

– Yra vienatvė ir yra vienišumas. Vienišumas – absoliutus negatyvas, kai nebegali pats savęs pakęsti. Aš taip dar niekada nesu pasijautęs. Vienatvė yra natūrali kiekvieno žmogaus būsena. Mes joje ir gyvename. Ir ateina laikas, kai pradedi susivokinėti savyje. Ir velniškai daug dalykų pasirodo nesvarbūs, ypač visokio plauko socializacijos. Žmogus visų pirma gyvena sau.

Iš to ir atsirado „Re/konstrukcija“.

– Kada pradėjote taip susivokinėti?

– Kiekvienas mąstantis padaras – berniukas ar mergaitė – pradeda mėginti apibendrinti savo patyrimą būdamas 32 metų (bendra taisyklė). Kažkada, kai vienu metu turėdavau septynis užsiėmimus, esu pastebėjęs, kad pats svarbiausias iš jų – sėdint ant kalnelio stebėti žmones.

– Kiek dabar tų užsiėmimų?

– Nė vieno. O kai žiūrėjimas nuo kalnelio į žmones yra vienintelis darbas, tai nebeteikia malonumo. Tas žiūrėjimas turi būti laisvalaikis, nuvogtas nuo darbo.

O darbų esu visokių dirbęs…

– O koks pats įdomiausias?

– Vienoje gamykloje už pinigus grojau bosinėmis kanklėmis.

Aišku, bosinės kanklės – tai iškrypimas. Jei istoriškai pažiūrėtume, tai tokio daikto nėra. Bet susovietinti tautiečiai šitaip išreiškė savo meilę tėvynei – liaudies muzika, tai kaip be bosinių kanklių…

– Neseniai Jus buvo ištikęs infarktas. Žmonės, išlipę iš sunkios ligos patalo, mėgsta kalbėti apie tai, ką gera jiems davė ta liga. Ar turite ką pasakyti apie tai?

– Aš nieko gero neatradau ligoje. Tik tai, kad nusiprausi ir jau esi pavargęs, pasikloji lovą ir esi liežuvį iškišęs. Gero ko nors – ne. Kita vertus, aišku, su dangum pasišnekėjus, smegenys kažkiek keičiasi. Reabilitacijoje sužinojau, kad tiems, kam su širdimi kas nors yra buvę, „pavažiuoja stogas“ – jie žudosi. Paradoksas: žmogus, atgriebtas iš mirties, gali pakelti ranką prieš save. Man poveikis kitoks – aš mirties nebebijau.

– Ar tai gerai?

– Tai velniškai blogai, nes daug kas nebeįdomu. Palygini reikšmingumus: čia gyvenimas, čia mirtis, čia tai – ką prispurdėjai šiandien. Ir matai, kad tai nieko nekeičia. Pradedi mąstyti, kokia prasmė tavo buvimo, tavo darbų. Lieka tik esminiai dalykai: šilta – šalta, alkanas – pavalgęs, pamylėtas – nepamylėtas… Smulkmenų nebėra.

O tą infarktą gavau rašydamas „Re/konstrukciją“. Toks esu, kai rašau – rašau nesustodamas.

– O kaip abi tos knygos atsirado? Kodėl?

– Kokius trejus metus nieko nerašiau ir nedirbau. Buvo laikas, kai reikėjo susivokti, kas aš toks, ką aš myliu, ko nemyliu, ko noriu, ko nenoriu, kas turi prasmę, kas neturi.

Kita vertus, nė vieno dalyko nesu parašęs dėl to, kad noriu rašyti.

Kiekvienas tekstas atėjo, graužė taip, kad turėjau užrašyti. Bet tai nėra iš noro rašyti. Aš nieko nenoriu, aš tingiu. Net tingėti tingiu.

„Re/konstrukcijoje“ kaip inkliuzai įdėti 10-15 tekstų iš kažkada „Klaipėdoje“ spausdintų „Penktadienio žodžių“. Įsivaizduok, tupi paukščiukas ir rašau apie jį, o šalia tekstai apie tai, kaip kažkas apsivogė… Supratau, kad tai, ką rašau, yra gerai, kai senutė kaimynė pradėjo sveikintis su manimi, pasakė –-„gerai, sūneli, rašai“. Iš to mėginau padaryti knygą. Iš „laikraštienos“ knygą. Kamavausi, kol dėliojau. Kas laikraštyje išspausdinta – vienadienis daiktas. Dėti tokį į knygą – tuštybių tuštybė. O norėjosi. Tai iš beveik pusantro šimto tekstų atrinkau gal 10-15. Tokių, kuriuos galima į knygą dėti. Ir dabar skaitydamas galvoju, gal be reikalo, gal reikės išmesti antrame leidime.

O „Pakeliui iš Liliputijos“ – satyra, humoras.

– Kodėl „Re/konstrukcijoje“ tokia neįprasta teksto struktūra, literatūros sąrašas?

– Visų pirma, aš seniai besu skaitęs gerą lietuvių autoriaus prozos knygą. Tiesą sakant, visai nepykčiau, jei paliktų kokius „Pragiedrulius“, o visa kita sudegintų. Gailėčiau kokių 10-15 knygų. Bet tikrai ne daugiau.

Per pristatymą citavau Greimą: „Nepaprastai sunku kalbėti apie prasmę ir pasakyti ką nors prasminga. Vienintelis būdas tinkamai tą daryti – sukonstruoti kalbą, kuri nieko nereikštų. Tada galbūt nustatytume tą objektyvinantį nuotolį, kuris leistų neturinčiu prasmės diskursu kalbėti apie prasmingą diskursą“. Prieš jį ir prieš semiotiką nieko neturiu, tai – įdomūs žaidimai. Bet tai žaidimai dėl žaidimo, žaidimai, kaip Hesė sako, stiklo karoliukais. Jie niekur neveda, nieko neduoda. Man gražu, bet tas gražumas – ne mokslas. Ir šioje knygoje „užmuilinimas“ pseudomoksliniais pagrindais labai matyti.

– Nepatinka mokslininkų kalbėjimo maniera? Gal tai nėra jų puikybė, o tiesiog kompleksas?

– Mokslinis žargonas yra normalus dalykas, tai – priemonė perteikti turinį. Kas kita, jei tik jis, žargonas, yra esmė, ir nieko juo nepasakoma. Pavyzdžiui, man patinka skaityti Šliogerį, jis „vėjus“ rašo, bet bando kalbėti lietuviškai. Jis laužo, suka kalbą, kad ji būtų instrumentarijus jo minčiai išreikšti.

Filosofuoja visi, kas tik gali. Ir koks skirtumas – vienu Šliogeriu mažiau ar daugiau. Beje, ir viena „Re/konstrukcija“ mažiau ar daugiau, taip pat – jokio skirtumo.

Ir tos mano knygos nei turi, nei neturi prasmės. Kam nors neturi prasmės, kad jas rašiau aš, o ne kas kitas. Kam nors. Išskyrus mane. Man pačiam buvo svarbu ir įdomu – ir kalbos suvaldymas, ir visumos struktūrinimas, ir formos žaidimai.

Juk yra daug žaidimų. Užuot smėlio dėžėj žaidęs – jau per didelis tam esu – rašinėju. Nematau jokio esminio skirtumo tarp tų žaidimų. Kitam šieną pjauti yra žaidimas.

Daug yra žaidimų. Ir susireikšminti savo žaidimuose – ydinga.

„Faustas” – neišspręsta lygtis su daug nežinomųjų

„Faustas” – neišspręsta lygtis su daug nežinomųjų

Jūratė Grigaitienė

Naujausias Eimunto Nekrošiaus spektaklis pagal V.Gėtės „Faustą” startavo Italijoje, dukart parodytas Vilniuje, o kovo 30-ąją bus pristatytas ir Klaipėdoje, Žvejų rūmuose.

Neina į kompromisą

„Faustas” – neišspręsta lygtis su daug nežinomųjų

Interneto komentaruose perskaičiau taiklią repliką, kad E.Nekrošiaus spektakliuose žiūrovas jaučiasi tarsi matematikos pamokoje ar egzamine, kur reikia nuolat įtemptai mąstyti ir spręsti lygtis su daug nežinomųjų. Turbūt įžvalgus žiūrovas teisus. Gerai tai ar blogai?..

Šiandieninėje vartotojiškoje visuomenėje esame atpratę įtemptai mąstyti, norime gauti viską greitai, neįdedant daug pastangų. Kultūrą tarsi hamburgerį ryjame paskubomis, dorai nesukramtydami. Režisierius E.Nekrošius neina į kompromisą, todėl yra nešiuolaikiškas, versdamas žiūrovus savo ilguose spektakliuose mąstyti, o neretai ir keiksnoti savo neišmanymą, kai metaforos ir simboliai tampa neįkandami.

Ne išimtis ir E. Nekrošiaus spektaklis pagal vokiečių klasiko V Gėtės kūrinį „Faustas“, kurio premjera įvyko šį rudenį Italijoje. Lietuvoje parodyti tik du premjeriniai spektakliai, kurių vieną sausio 9-ąją teko matyti Vilniuje.

Sukerta rankom

Režisierius vėlgi pateikia daug lygčių su dar daugiau nežinomųjų.

Spektaklis prasideda scena danguje. Darbštusis Viešpats (akt. Povilas Budrys) suplukęs suka žemės ašį, nė minutėlei neleisdamas sau atsikvėpti. Tuo tarpu tingus, savimi patenkintas Mefistofelis (akt. Salvijus Trepulis) lengvai išdykaudamas šaudo savadarbiu šautuvu į praskrendančias galaktikos kometas ar meteorus, akimirksniu paversdamas juos smulkiomis skeveldromis.

Dievas prakaituodamas kuria, o velnias – žaismingai naikina. Skeveldrų, įskilimo, dužimo motyvai dar ne kartą nuskamba beveik penkių valandų spektaklyje. Ir vis dėlto Dievas ir Velnias danguje sukerta rankomis dėl Fausto sielos. Dievas, matyt, nori išbandyti Fausto dvasios tvirtybę, šventai tikėdamas, kad žmogus tik per klystkelius suranda savo kelią, o velnias pasimėgaudamas bandys įrodyti, kaip nesunku pražudyti žmogaus sielą.

Nuo gyvenimo viršūnės

Scenos iš režisieriaus E.Nekrošiaus naujausio spektaklio „Faustas” pagal V.Gėtės to paties pavadinimo kūrinį. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Faustą vaidinantis garsus aktorius Vladas Bagdonas yra draskomas vidinių prieštaravimų ir abejonių.

Ištiesęs rankas į priekį tarsi neregys Faustas bando iš naujo atrasti gyvenimo prasmę ir tikslą.

O gal kaip vaikas karštligiškai laukia kitos tvirtai ištiestos pagalbos rankos.

Jo jau nebedžiugina knygos, žinios, mokslas. Įgytos žinios – sunki kupra, trukdanti judėti į priekį, nereikalingas balastas, slopinantis gyvenimo geismą.

Faustas savo gyvenimo viršūnėje, po kurios – arba naujas atsivėrimas, arba krytis žemyn.

Visada labai įdomu pasvarstyti, kodėl režisierius pasirenka vieną ar kitą kūrinį ir ką jis nori juo pasakyti.

Nors Nekrošius viename interviu (Lietuvos radijas. Kultūros laida, red. J. Kryževičienė) teigė, kad režisierius – tik geresnis ar blogesnis literatūrinės medžiagos interpretatorius, bet manau, kad tai ne visai tiesa. Talentingas režisierius interpretuodamas literatūrą kalba apie tai, kas jį patį kaip žmogų jaudina konkrečiu gyvenimo periodu.

Manyčiau, kad statydamas „Faustą“ Nekrošius atveria savo skaudulius, bando nustatyti tam tikrą visuomenės ar atskiro individo ligos diagnozę.

Tame pačiame interviu Nekrošius prisipažino, kad bėgant metams „viskas silpnėja, o ne stiprėja“, „jaunystė yra talentingesnė už bet kokią brandą,“, nes su patirtimi „atsiranda racionalumas, o racionalumas, logika tik trukdo“.

Ar ne apie tai beveik paraidžiui kalbama „Fauste“?..

Meta kaulą

Faustas į pagalbą kviečiasi Žemės dvasią (akt. Vaidas Vilius), tikėdamas, kad ji atgaivins jo sielą ir suteiks naujų gyvenimo ir kūrybos impulsų.

Dvasia tai smulkus, judrus, besiblaškantis žmogeliukas, mojuojantis didele vėliava, nė kiek neprilygstantis Fausto didybei. Fausto dvasinę ir fizinę savijautą vizualiai išreiškia kažkieno rankų tampoma vos ant siūlo galo tabaluojanti, žybsinti lemputė, kuri tai užsidega, tai vėl užgęsta, o per visą sceną banguojančios ilgos virvės grafiškai piešia priešinfarktinę Fausto širdies būklę.

Spektaklio scenografija primena varinius šieno kūgius, namų stogus ar bažnyčios varpus. Gyvų žmonių imituojami Velykų varpai pabudina Faustą, suteikia naujų jėgų. Faustas dar kartą stoja prie starto linijos ir bando pradėti naujo, tobulesnio gyvenimo maratoną.

Žmogus nori, o dievas ar velnias jam ištiesia ranką. Scenoje nusileidžia didelis kaulas. Kaulas – kaip masalas naujų potyrių ištroškusiam Faustui.

Beveik visiems veikėjams numetamas iliuzorinis kaulas: Dievas pametėja Faustą kaip gundymo objektą Mefistofeliui. Juolab, kad Mefistofelis patenka pas Faustą, pasivertęs valkataujančiu šunimi. Šėtonas įperša sutartį ir stumteli Margaritą, kaip kaulą Faustui ir kt.

Briliantai – veidrodžio šukės

Jaunos aktorės Elžbietos Latėnaitės kuriama Margarita visai ne moteriška, bet kampuota, staigi, aikštinga ir stačiokė. Scenoje pasirodžiusi senovinių verpimo ratelių viduryje panaši į piemenaitę, ganančią aveles pievoje, o, pamilusi Faustą, pati virsta nelaiminga avele-auka, pakirptomis ir suverptomis vilnomis.

Faustas kaip šuo kaulą pagriebia Margaritą ir, norėdamas prisijaukinti, dovanoja jai briliantus. Briliantai nors ir gražiai blizga, bet yra viso labo tik suskilusio veidrodžio šukės, atkartojančios skeveldrų temą danguje. Sudužęs veidrodis nuo seno liaudyje nelaimę ar net mirtį lemiantis ženklas.

Jaunos mergaitės, kuriai tik keturiolika, meilė Faustą šildo neilgai, kol grėsmingai dundendamas medinių pagalių miškas išardo su meile susuktą Margaritos nekaltybės lizdelį. Tikslas pasiektas, ir vėl – žudanti tuštuma.

Pačiupau, prarijau, bet…

Pirmosios dvi spektaklio dalys racionalesnės, tikslesnės ir aiškesnės. Paskutinis veiksmas nors ir moteriškai emocionalus, bet padrikas, nenuspėjamas, tąsus ir slogus. Tarsi režisierius bandytų žiūrovo kantrybę, meninėmis priemonėmis rodydamas, koks baisus ir slegiantis yra žmogaus gyvenimas be sielos.

Vieną kartą pažiūrėjus spektaklį sunku prisiminti gausybę įvykių, įvaizdžių ir simbolių.

Į sąmonę ryškiausiai įsirėžė skeveldros, šukės, kaulas, trūkinėjančios ir gęstančios gyvybės gijos, intensyvus scenų vizualumas bei meistriška Vlado Bagdono ir Povilo Budrio vaidyba.

Jaučiu, kad šį kartą Nekrošiaus matematinės režisūros egzamino neišlaikiau. Žiūrėdama V.Gėtės „Faustą“ retsykiais jaučiausi kaip tas šuo, kuris pačiupo numestą kaulą. Praryti tai prarijau, bet ar pasisotinau?..

Klaipėdiečio režisieriaus premjera – Rygoje

Klaipėdiečio režisieriaus premjera – Rygoje

Latvijos nacionaliniame dramos teatre vasario 2-ąją klaipėdietis režisierius Ramūnas Kaubrys į sceną išleis premjerą – naują šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Zigmaro Liepinio muzikinę dramą „Adata”.

Vytautas BALSYS. Iš ciklo „Nuodėmės”. 2006 m. Marmuras, bronza, h 175 cm.

Naująjį savo kūrinį Z.Liepinis, klaipėdiečiams pažįstamas iš operos melodramos „Paryžiaus katedra”, parašė narkomanijos tema.

„Tai – rekviem svajonėms, arba jaunos naivios mergaitės ekstravagantiška susinaikinimo istorija”, – sakė „Klaipėdai” režisierius R.Kaubrys. Kiekvienas jaunas žmogus labai daug svajoja ir tikisi, bet, anot autoriaus, visi pasmerkti vienatvei ir liūdesiui. „Mes, spektaklio statytojai, bandysime publikai įteigti, kad gyvenimas vis tiek gražus, koks žiaurus bebūtų”, – tvirtino spektaklio režisierius.

R.Kaubrys Rygoje spektaklį stato, kai pats sakė, „su savo komanda”: „Adatai” kostiumus sukūrė Jolanta Rimkutė, scenografiją – Artūras Šimonis, muzikinės dramos choreografas – Aurelijus Liškauskas. Spektaklio prodiuserė – Mirdza Ziverė, kompozitorius Z.Liepinio žmona.

Kaip skelbia afišos, „Adata” Rygoje bus rodoma 6-7 kartus per mėnesį. Į pirmuosius du spektaklius bilietai buvo išpirkti dar nespėjus pasirodyti spektaklio anonsams Latvijos žiniasklaidoje. Praėjusią savaitę bilietų jau nebuvo artimiausiems dviems mėnesiams.

„Prieš premjerą – labai didelis furoras, net baisu”, – prisipažino režisierius. Paklaustas, ar „Adatą” galvojama parodyti Lietuvoje, jis abejojo: „Sunkoka būtų šį spektaklį transportuoti, jis „prisirišęs” prie Rygos teatro scenos, kuri sukasi. Bet mielai šį kūrinį pastatyčiau Lietuvoje, su lietuviais aktoriais”.

Pasak R.Kaubrio, kuris Klaipėdos muzikiniame teatre 2005-aisiais pastatė Z.Liepinio „Paryžiaus katedrą” (tuomet ir susipažino su jos kompozitoriumi, kuriam labai patiko jo režisūriniai sprendimai), estetiniai kodai „Adatoje” bus atpažįstami. Jie tie patys kaip ir jo režisuotoje „Paryžiaus katedroje”.

„Visiems sakau, kad naujasis darbas man – likimo dovana, – šypsojosi R.Kaubrys. – Tai tikras darbas, be jokių trukdžių, mums sudarytos visos sąlygos, kūrybinė atmosfera – puiki.”

Iš Rygos po pirmojo premjerinio šurmulio R.Kaubrys į Klaipėdą sakė grįšiąs šv. Valentino dieną. Vasario pabaigoje Klaipėdos muzikiniame teatre jis yra pasižadėjęs pradėti statyti ir per mėnesį pastatyti P.Abrahamo operetę „Balius Savojoje”. „Teatro vadovybė nori dar greičiau. Gal ir pavyks, jei dirbsime sklandžiai ir nebus jokių kliūčių”, – ryžtingai nusiteikęs kalbėjo režisierius.