Klaipėdiečio režisieriaus premjera – Rygoje

Klaipėdiečio režisieriaus premjera – Rygoje

Latvijos nacionaliniame dramos teatre vasario 2-ąją klaipėdietis režisierius Ramūnas Kaubrys į sceną išleis premjerą – naują šiuolaikinio latvių kompozitoriaus Zigmaro Liepinio muzikinę dramą „Adata”.

Vytautas BALSYS. Iš ciklo „Nuodėmės”. 2006 m. Marmuras, bronza, h 175 cm.

Naująjį savo kūrinį Z.Liepinis, klaipėdiečiams pažįstamas iš operos melodramos „Paryžiaus katedra”, parašė narkomanijos tema.

„Tai – rekviem svajonėms, arba jaunos naivios mergaitės ekstravagantiška susinaikinimo istorija”, – sakė „Klaipėdai” režisierius R.Kaubrys. Kiekvienas jaunas žmogus labai daug svajoja ir tikisi, bet, anot autoriaus, visi pasmerkti vienatvei ir liūdesiui. „Mes, spektaklio statytojai, bandysime publikai įteigti, kad gyvenimas vis tiek gražus, koks žiaurus bebūtų”, – tvirtino spektaklio režisierius.

R.Kaubrys Rygoje spektaklį stato, kai pats sakė, „su savo komanda”: „Adatai” kostiumus sukūrė Jolanta Rimkutė, scenografiją – Artūras Šimonis, muzikinės dramos choreografas – Aurelijus Liškauskas. Spektaklio prodiuserė – Mirdza Ziverė, kompozitorius Z.Liepinio žmona.

Kaip skelbia afišos, „Adata” Rygoje bus rodoma 6-7 kartus per mėnesį. Į pirmuosius du spektaklius bilietai buvo išpirkti dar nespėjus pasirodyti spektaklio anonsams Latvijos žiniasklaidoje. Praėjusią savaitę bilietų jau nebuvo artimiausiems dviems mėnesiams.

„Prieš premjerą – labai didelis furoras, net baisu”, – prisipažino režisierius. Paklaustas, ar „Adatą” galvojama parodyti Lietuvoje, jis abejojo: „Sunkoka būtų šį spektaklį transportuoti, jis „prisirišęs” prie Rygos teatro scenos, kuri sukasi. Bet mielai šį kūrinį pastatyčiau Lietuvoje, su lietuviais aktoriais”.

Pasak R.Kaubrio, kuris Klaipėdos muzikiniame teatre 2005-aisiais pastatė Z.Liepinio „Paryžiaus katedrą” (tuomet ir susipažino su jos kompozitoriumi, kuriam labai patiko jo režisūriniai sprendimai), estetiniai kodai „Adatoje” bus atpažįstami. Jie tie patys kaip ir jo režisuotoje „Paryžiaus katedroje”.

„Visiems sakau, kad naujasis darbas man – likimo dovana, – šypsojosi R.Kaubrys. – Tai tikras darbas, be jokių trukdžių, mums sudarytos visos sąlygos, kūrybinė atmosfera – puiki.”

Iš Rygos po pirmojo premjerinio šurmulio R.Kaubrys į Klaipėdą sakė grįšiąs šv. Valentino dieną. Vasario pabaigoje Klaipėdos muzikiniame teatre jis yra pasižadėjęs pradėti statyti ir per mėnesį pastatyti P.Abrahamo operetę „Balius Savojoje”. „Teatro vadovybė nori dar greičiau. Gal ir pavyks, jei dirbsime sklandžiai ir nebus jokių kliūčių”, – ryžtingai nusiteikęs kalbėjo režisierius.

Filmas apie aktorių Vytautą Paukštę

Filmas apie aktorių Vytautą Paukštę

Laimėjusi Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos konkursą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno istorijos ir teorijos katedra kartu su Kino ir TV katedra sukūrė šešis dokumentinius filmukus, tarp kurių yra ir „Paukštė” – apie Klaipėdos dramos teatro aktorių Vytautą Paukštę (autoriai – teatrologas Gediminas Šeduikis ir režisierė Silvija Vilkaitė).

Kiti pasakoja apie Lietuvos teatro legendas Rūtą Staliliūnaitę (teatrologė Vaiva Grainytė / kino režisierė Jūratė Samulionytė), Laimoną Noreiką (Kristina Soltonaitė, Vilmantas Juškėnas / Mykolas Vildžiūnas), Regimantą Adomaitį („Gražus kaip Adomaitis“, Goda Dapšytė / Mykolas Vildžiūnas), Juozą Meškauską (Marija Rimeikytė, Tautvydas Poliuškevičius / Kristina Buožytė), Donatą Banionį (Gintė Pranckūnaitė / Vytautas Dambrauskas).

Apie juos visus susukti nedideli 15-20 minučių filmukai.

Teatrologo Vaido Jauniškio nuomone, „tiek trukmės visiškai pakanka sukurti filmą, kuris būtų ir įdomus, ir saikingos, bet gerai paskirstytos informacijos, ir dar atskleidžiantis kūrėją. (…) Kiek rūsčios išminties ir gailesčio akyse, kai Paukštė sako, kad ne toks išėjo jo karalius Lyras (juk pakartoti vargu ar pavyks)…”

Anot V.Jauniškio, „tai tarsi teatrologų ir kino režisierių dialogas, ginčas, kurį jie išsprendė galbūt su nuostoliais abiems pusėms, bet su neginčijamu laimėjimu žiūrovams: filmai nėra pretenzingi, jie neketina prabilti nauja kalba, kurios, pasak nūdienės reklamos, „Lietuvoje dar nebuvo“. Užtat fiksuoja pačius kūrėjus, kurie, laimė, gyvi sveiki ir galintys ne tik aiškiai vertinti savo kūrybą, bet ir būti paslaugiais apie juos kuriantiesiems”.

Šie filmukai nusės į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus lentynas, bet dar prieš tai ketinama juos parodyti 2007-ųjų „Kino pavasaryje“ Vilniuje.

„Atvira erdvė” – šansas jauniesiems scenos menininkams

„Atvira erdvė” – šansas jauniesiems scenos menininkams

Skatindama jaunuosius menininkus kurti ir pristatyti savo darbus Lietuvoje, Vilniaus Menų spaustuvė jau ketvirti metai rengia jaunųjų scenos menininkų programą „Atvira erdvė“. Klaipėdiečiai, nesnauskite!

Ši programa siekia ugdyti naują profesionalių scenos menininkų kartą, kviesdama juos kurti, eksperimentuoti ir kalbėti scenos kalba apie aktualias šiuolaikines problemas.

Menų spaustuvė iki vasario pabaigos laukia jaunųjų menininkų paraiškų naujiems, drąsiems, šiuolaikines socialines, kultūrines ir menines aktualijas atspindintiems mažo biudžeto projektams, kurių geriausi bus atrinkti ir įgyvendinti 2007-2008 metais atsinaujinusiose Menų spaustuvės patalpose.

Jaunųjų scenos menų profesionalų pateiktos paraiškos bus atrenkamos atsižvelgiant į idėjų originalumą, sceninį aktualumą, naujas raiškos formas ir racionalias projekto įgyvendinimo išlaidas. Atrinktiems įdomiausiems projektams bus suteikta finansinė parama bei galimybė naudotis Menų spaustuvės patalpomis ir technine įranga.

Per pastaruosius dvejus metus „Atviros erdvės“ programai buvo sukurta 14 teatro ir šokio spektaklių bei tarpdisciplininių projektų. Vieni jų buvo vienkartiniai, kiti – jaunatviški savitos sceninės kalbos ieškojimai, treti – sėkmingai teberodomi visoje Lietuvoje, jais domisi ir užsienio teatro festivaliai.

„Atvira erdvė“ – vienas iš nedaugelio būdų jauniems scenos profesionalams bandyti, klysti, ieškoti ir rasti savo žiūrovą. Dalios Jokubauskaitės dramos spektaklis pagal vokiečių dramaturgės Ingrid Lausund pjesę „Bestuburiada“, Petro Lisausko ir Tautvilo Gurevičiaus šokio spektaklis „Sankryža“, taip pat Loretos Juodkaitės ir Valentino Masalskio bendrai kurtas šokio diptichas „Salamandros sapnas. Paveikslas“ – tai vieni iš sėkmingiausių šiai programai sukurtų pastatymų.

Kasmet „Atvirai erdvei“ paraiškas teikia vis daugiau jaunųjų menininkų, neretai jie bendradarbiauja su brandžiais ir daug pasiekusiais scenos menų profesionalais, bando propaguoti Lietuvoje ne itin populiarias scenos meno šakas kaip antai audiovizualinė poezija, šiuolaikiniai tarpdisciplininiai scenos menų projektai.

Puikus startas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru

Puikus startas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru

Laima Sugintienė

Klaipėdos koncertų salė naujuosius trečiojo koncertinio sezono metus pradėjo sausio 18 dieną, pakviesdama į Donato Katkaus vadovaujamą bei diriguojamą Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo orkestro koncertą. Trečią kartą Klaipėdoje svečiavęsis kolektyvas šįkart grojo su jaunosios kartos pianistu Edvinu Minkštimu (JAV).

Pianistas E.Minkštimas grojo virtuoziškai, kartu papirkdamas publiką kuklia ir paprasta scenine laikysena. Profesoriaus D.Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo orkestras klaipėdiečiams pagrojo originalios, retai atliekamos muzikos. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos

„Vinis” – originalumas

Kaip ir pirmuosius du kartus, kai pasirodė Klaipėdoje, šiuokart vėl kolektyvas intrigavo įdomiai sudaryta programa.

Joje, kaip jau įprasta šiam orkestrui, greta baroko ar klasikos nuolat pristatomi šiuolaikiški, modernūs kūriniai. Orkestro dėka klaipėdiečiai jau klausėsi originalių, retai atliekamų kompozicijų: A.Ginasteros Koncerto styginiams, C.A.Nielseno Mažosios siuitos a-moll, Juliaus Juzeliūno Poemos-koncerto, Vitoldo Liutoslavskio Gedulingos muzikos B.Bartoko atminimui , Antano Rekašiaus Muzikos styginiams Nr. 2.

Manyčiau, būtent toks programų sudarymo principas yra neatsiejama šio kolektyvo įvaizdžio dalis, ir būtent tokie opusai dažniausiai tampa jų koncertų „vinimi“.

Ne išimtis buvo ir minėtas koncertas – pirmojoje jo dalyje klausėmės Josefo Haydno kūrinių, o antroji reprezentavo, pasak paties D.Katkaus, „Kijevo moderistų ratelį“– skambėjo Leonido Hrabovskio ir Alfredo Šnitkės kūriniai.

Ne mažiau intriguoja ir paties vadovo – pedadogo, muzikologo, altininko – ryški, kontraversiška asmenybė. Jo nestandartinis mąstymas, šmaikštūs komentarai vienus erzina, kitus žavi, bet abejingų niekada nepalieka…

Pranoko lūkesčius

Koncerto pirmoji dalis buvo skirta Haydnui… Daugiausia abejonių sukėlė pirmasis koncerto kūrinys – penkių dalių J.Haydno kvarteto A – dur op 2 Nr.1. versija (kieno?) styginių orkestrui. Skoninga, stilinga.

Tačiau šio kūrinio funkcija šiame koncerte taip ir liko neaiški – toks kūrinys tiesiog būtinas akademiniame repertuare, bet šįsyk?.. Peršasi mintis, kad antrasis Haydnas nebūtų vienišas…

Pianistui E.Minkštimui – tik 26-eri, bet jis jau devynių konkursų laureatas. Anonse apibūdintas kaip „talentingas“, jis šį epitetą pateisino su kaupu.

Jo atliktas J.Haydno koncertas fortepijonui G – dur – išskirtinis įvykis Klaipėdos koncertų salėje. Kultūringa, stilinga ir skoninga interpretacija, kukli ir paprasta sceninė laikysena – ryškiausi šio puikaus, nepaprasto solisto bruožai.

Tiesiog sužavėjo jo nuoširdus muzikavimas, grįstas puikia, sakyčiau, tobula virtuozine technika, leidusia jam tarsi žaidžiant, ypač preciziškai perteikti visas šio retokai skambančio kūrinio subtilybes.

Nesutrikdė net po kiek romantiškos, įdomia harmonine kalba grįstos kadencijos ypač ne vietoje ir ne laiku (deja, deja…, vis dar…) nuaidėję aplodismentai.

Nepaprasto grožio tembras tiesiog pakerėjo lėtojoje dalyje (ak, tie fotografai – taip ir laukia lėtosios dalies, piano vietos, kad papliaukšėtų fotoaparatais…), o ritminio piešinio judrumas, faktūros lengvumas – rondo.

Sužavėjo universalumu

Orkestrui tų „subtilumų“ kiek pritrūko – norėjosi lengvesnio, lakesnio jo skambesio, ryškesnių faktūrinių reljefų, gražesnio, gilesnio tembro antrojoje dalyje con sordino.

Antrojoje dalyje turėjome progos pasiklausyti modernių kompozicijų, kurios, be abejo, yra orkestro ir jo vadovo „arkliukas“.

L.Hrabovskio keturių dalių Mažoji siuita Nr.1 imponavo artikuliacijos įvairove, kraštinių registrų kontrastais, netikėtais tembriniais ieškojimais, tarsi leidusiais peržengti styginių instrumentų raiškos galimybes.

A.Šnitkės Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui tapo dar viena šio koncerto kulminacija. Šis kūrinys pademonstravo atlikėjus gebant įvaldyti įvairių stilių medžiagą ir tai padaryti vėlgi labai profesionaliai, meistriškai ir įtaigiai.

Ir solistas, ir orkestras buvo lygiaverčiai parneriai „perskaitant” šią sudėtingą partitūrą. Žavėjo atlikėjų universalumas, nuolatinis persikūnijimas: dažna faktūrų kaita, kai rečitatyvinius solinius epizodus keitė išraiškingas fortepijono ir kontraboso dialogas, industrinės muzikos fragmentus – choraliniai, cerkvinį giedojimą primenantys fragmentai, peraugantys į drastišką, skausmingą valsą… Ypač giliai ir prasmingai nuskambėjo sukaupta solisto kadencija.

Bisui atliktas Šumanas dar kartą įrodė E.Minkštimą turint nepapras-tą persikūnijimo dovaną, begalinę koncentraciją: romantinis opusas nešte išnešė iš ką tik patirtų skaudžių Šnitkės išgyvenimų…

Išties puiki metų pradžia. Džiugu, kad Klaipėdos koncertų salė vis stipriau įleidžia šaknis į uostamiesčio kultūrinį gyvenimą, vis daugiau jam turi įtakos, formuoja jį. Kūrybiškas ir darbštus kolektyvas nestokoja energijos ir sumanymų. Tenepristinga jų ir visus 2007-uosius!

Net sienos džiaugiasi

Net sienos džiaugiasi

Saulina Atkočaitytė

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Fortepijono katedros dėstytoja

Klaipėdos universiteto koncertų salėje koncertuojančių muzikantų iš kitur neretai klausosi vos keli žmonės. Darijos Vasiliauskienės nuotrauka

Daugybė afišų nuolat puošia Klaipėdos universiteto Menų fakulteto skelbimų lentas, o mes patys – dėstytojai ir studentai – praeiname pro jas nelyginant provincialai tariamai ne provincijos mieste – Klaipėdoje…

Klaipėdos universiteto jaukioje koncertų salėje K.Donelaičio gatvėje vos ne kiekvieną vakarą vyksta koncertai. Renginių pasirinkimas – didžiulis. Kai kurie koncertai reklamuojami, anonsuojami žiniasklaidoje ir po to išliaupsinami trafaretinėmis frazėmis. Kiti praslysta tarsi negirdomis, pasitenkinant vien afišomis.

Pasirodant saviems, Klaipėdos atlikėjams, salė būna pilnutėlė. O ką daryti koncertuojančiam, kai savų nėra, o miestas didelis?..

Tiesa, yra nedidelių išimčių – vieną nuolatinį klausytoją mūsų salė tikrai turi. Bet vykstant pakankamai tobulam, pagal doc. Aleksandrą Žalį, koncertui, salė dažniausiai taip ir lieka akustiškai neparuošta atlikėjui. Tada nykuma ir tuštuma bando skverbtis į mus, klausytojus.

Gruodžio 15-ąją buvau koncerte, kurio pasiklausyti atėjo vos keli žmonės. Pradžioje, kol nepasigirdo muzikos garsai, jaučiausi ne kaip. O muzikai suskambus, nemokamas koncertas virto didžiule švente.

Vyko svečių – tarptautinių konkursų laureatų smuikininkės Marijos Nemanytės (Paryžius) ir pianisto Daumanto Kirilausko (Vilnius) koncertas.

Muzikantai pateikė retai atliekamus kūrinius. Programoje – J.Haidno Sonata smuikui ir fortepijonui G-dur, A.Šmitkės Sonata smuikui ir fortepijonui Nr.1, A.Vėberno Keturios pjesės smuikui ir fortepijonui, op. 7, R.Štrauso Sonata smuikui ir fortepijonui, op. 18.

Manyčiau, tai buvo gera proga kiekvienam praplėsti muzikinį akiratį.

M.Nemanytė ir D.Kirilauskas tikri savo instrumentų virtuozai. Jie grojo be perdėto muzikos išraiškos priemonių sureikšminimo, tuščio pozavimo, kartu labai subtiliai ir emocionaliai. Klausantis jų atliekamų įvairių kūrinių, susidarė įspūdis, kad kompozitoriai norėjo būtent tokio atlikimo. Paprastai tai vadinama stiliaus pajautimu.

Kitądien prestižinėje Klaipėdos koncertų salėje Šaulių gatvėje įvyko pianisto Aleksandro Palėjaus (JAV) koncertas keistu pavadinimu „Mėnesienos sonata“. Kaip kontrastas minėtų muzikantų koncertui, salėje besidominčių populiariais romantizmo šedevrais ir A.Palėjaus žvaigžde buvo tikrai daug.

Klausytojo pasirinkimą, į kurį koncertą nueiti, atrodo, tradiciškai formuoja reklama. Tarytum saldainių skonis priklausytų nuo blizgančių popieriukų. Gal, jeigu koncertas nemokamas ir nėra pakankamai reklamos, klausytojams atrodo, kad jis bus prastas. Mano asmeninė patirtis byloja, kad gali būti ir atvirkščiai.

Girdėjau ir daugiau tikrai aukšto meninio lygio atlikėjų, atvažiavusių iš kitur. Klaipėdos universiteto koncertų salėje būtent tada jų klausėsi vos keli žmonės (nors afišos visada iškabinamos). Tai buvo didžiulė vertybė mūsų salės sienoms!

Ta proga, nors ir post factum, norėčiau ir aš pareklamuoti puikius muzikantus – M.Nemanytę ir D.Kirilauską. Po koncerto D.Kirilauskas mane, kaip vieną iš klausytojų, pagerbė padovanodamas savo kompaktinę plokštelę, kuri tą vakarą man tapo nemokamu desertu. Joje įrašytos pas mus turbūt nežinomos, intriguojančios ir puikios šiuolaikinių kompozitorių – australo Karlo Vine ir vengrų kilmės autoriaus Miklošo Maros – sonatos fortepijonui.

Gal kada nors šie ir kiti ryškūs atlikėjai pravers ne tik Klaipėdos koncertų salės duris…

Klaipėdos muzikinis teatras sukilo

Klaipėdos muzikinis teatras sukilo

Jei teatro vadovė neatsistatydins, artistai ruošiasi streikuoti

Klaipėdos muzikinio teatro artistai po gastrolinio „Šikšnosparnio“ spektaklio Vilniuje surengė viešą protesto akciją, anot jų, norėdami visiems pranešti apie katastrofiškai blogą padėtį teatre. Atsistatydinti neketinanti A.Žigaitytė-Nekrošienė teigė, kad visų revoliucijų variklis yra baimė dėl savo likimo.

Rita Bočiulytė

Per gastroles Vilniuje Klaipėdos muzikinio teatro artistai į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną po spektaklių išėjo su plakatu: „Išsaugokite mūsų teatrą! Kūrybai – taip, Žigaitytei – ne!“.

Tylią protesto akciją sostinėje Klaipėdos muzikinio teatro artistai sakė surengę todėl, kad nori pranešti visiems apie katastrofiškai blogą padėtį teatre ir reikalauja tam dėmesio.

Kaip rašoma jų pareiškime, artistai protestuoja „prieš tolimesnį A.Žigaitytės-Nekrošienės vadovavimą teatrui“ ir kaltina ją „elementarių teatro kolektyvinio darbo principų neišmanymu, autoritariniu vadovavimu, arogancija, kitų nuomonės nepaisymu, nuolatiniais pažeminimais ir įžeidinėjimais“. Anot jų, tai „galutinai suskaldė kolektyvą, o provokuojami vieši konfliktai ir skandalai su atlikėjais, teatro kūrybiniais ir administracijos darbuotojais, pasiekę spaudą ir teismus, baigia sugriauti visuomenės pasitikėjimą mūsų teatru“.

Tai pirmoji vieša įspėjamoji protesto akcija per visą 20 metų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gyvavimo istoriją.

Kreipėsi į visus

Praėjusią savaitę teatro darbuotojai išplatino viešą pareiškimą Lietuvos visuomenei, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariams, kultūros ministrui Jonui Jučui. Pareiškimą pasirašė 60 kūrybinių teatro darbuotojų. Teatro atstovai jį su visais parašais dar prieš akciją įteikė Kultūros ministerijai.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai taip jau antrąkart bando atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į, kaip rašoma pareiškime, „užsitęsusią kritinę padėtį teatre“, „nerimą keliančius faktus, susijusius su vadovės A.Žigaitytės-Nekrošienės veikla“.

Į Kultūros ministeriją iniciatyvinė grupė pirmąsyk kreipėsi dar pernai spalio pradžioje, reikalaudama sustabdyti jos įgaliojimus ir skelbti naują teatro vadovo konkursą. Tuomet ministerija į teatrą atsiuntė savo auditorius, kurių atliktas tyrimas baigėsi kultūros ministro J.Jučo pareikšta pastaba teatro vadovei A.Žigaitytei-Nekrošienei, kuri su nuobauda nesutiko ir ją užprotestavo.

„Deja, po valstybės audito įvardintų darbo drausmės pažeidimų, susijusių su nekompetentingu vadovavimu, iki šiol delsiama priimti kardinalų sprendimą. Tai tik dar labiau komplikuoja kūrybinio darbo kasdienybę, demoralizuoja kolektyvą“; „kai vyrauja nuolatinė nežmoniška įtampa, nepakantumo atmosfera ir baimė – nebeįmanomas nei visavertis darbas, nei kūryba visuomenės labui, nei tolimesnis asmenybių puoselėjimas“, teigiama teatro darbuotojų pareiškime.

„Nors kolektyvas suskaldytas ir supriešintas, dabar mus palaiko visa scena – solistai, baletas, choras“, – „Klaipėdai“ sakė solistai Virgis Pupšys ir Šarūnas Juškevičius, pabrėžę, kad tai pirmiausia teatro kūrybinių darbuotojų sukilimas. Šiuokart jį inicijavo teatro solistai.

„Nebegalėdami toliau taikstytis su dviprasmiška situacija, su visa atsakomybe pareiškiame: arba teatro vadovė atsistatydina, arba mes būsime priversti rengti pilietinio nepaklusnumo akcijas“, – rašoma teatro kūrybinių darbuotojų pareiškime.

Tarp jį pasirašiusiųjų 60 žmonių – žinomi teatro menininkai Dalia Kužmarskytė, Šarūnas Juškevičius, Artūras Kozlovskis, Vladimiras Konstantinovas, Ramūnas Kaubrys ir kiti. Protestuotojus palaiko Klaipėdos muzikinį teatrą prieš jubiliejinį sezoną palikęs Mindaugas Gylys ir kviestinis solistas Deividas Norvilas (Deivis), teatre dainuojantys pagal sutartį.

Jie visi skambina pavojaus varpais, kad teatro meninis lygis krenta, į sceną išleidžiami neparuošti spektakliai, artistai alksta darbo, o tiems, kurie jo turi, gėda pasirodyti publikai. Iš teatro, kaip iš skęstančio laivo, bėga specialistai, nes atmosfera teatre – nepakeliama. Protestuotojų teigimu, A.Žigaitytė-Nekrošienė ne stato teatrą, o jį griauna, nes teatras visų pirma yra žmonės.

Išeina specialistai

Jie susirūpinę, kad iš teatro, kaip iš skęstančio laivo, bėga žmonės – atleidžiami ar patys išeina geriausi jo specialistai.

„Neteisėtai buvo atleista vadovės pavaduotoja, išėjo juristė, vyriausioji finansininkė, literatūrinės dalies ir pastatyminės dalies vedėjai, rinkodaros vadovas, abu dailininkai, koncertmeisterė, daug choristų, naujajai literatūrinės dalies vedėjai, kurią A.Žigaitytė-Nekrošienė pati atsikvietė iš Vilniaus, irgi pasiūlyta rašyti pareiškimą“, – vardijo artistai.

„Pusė teatro choro vyrų perėjo dirbti tik pusei etato, vidinė choro veikla paralyžiuota, atstovai gali dalyvauti repeticijose, bet visavertis darbas nebeįmanomas“, – tvirtino chormeisteris Vladimiras Konstantinovas.

Prieš jubiliejinį sezoną iš teatro pasitraukė jo primarijus Mindaugas Gylys, dabar teatre dainuojantis tik pagal sutartį. Teatro vadovės teigimu, jis išėjo dirbti pedagoginį ir mokslinį darbą doktorantūroje.

„Koks iš manęs mokslininkas?! Aš esu praktikas. Išėjau todėl, nes jaučiau, kad taip bus. Žinojau, kad dirbdamas teatre turėsiu atsistoti į kurią nors barikadų pusę. Kaip aš galiu atsistoti prieš savo kolegas, su kuriais 23-ejus metus dirbau?!.“ – sakė M.Gylys, dabar pagal sutartis dainuojantis ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre, taip pat Kauno muzikiniame teatre.

Alksta darbo

„Visur, ką bedarytų, teatro vadovė paskui save palieka baisų chaosą. Jos žodžiai prieštarauja darbams, – teigė V.Pupšys. – Anksčiau į teatrą mes eidavome kaip į šventovę. Artistai prisirišę prie teatro, myli jį. Dabar aš ateinu į teatrą kaip į barą. Išlenkiu taurelę ir išeinu. Neturiu daugiau ką čia veikt.“

„Mes norime dirbti, bet mums neduoda, – tvirtino S.Konstantinova, – Per pusę metų aš čia, nors gaunu visą atlyginimą, neturėjau nė vieno spektaklio, o Vilniuje, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kur esu samdoma solistė, dainavau keturis.“

„Visada iki šiol pas mus buvo normali atmosfera – kūrybinė ir draugiška. Dabar eidamas į teatrą jaučiuosi kaip pensininkas, gaunantis stebuklingą pensiją. Gaunu visą atlyginimą, bet dirbu juokingai – vienas spektaklis per mėnesį. Ateinu į teatrą, pasižiūriu tvarkaraštį, ir viskas. Nebesinori net praeiti koridoriais“, – sakė Š.Juškevičius ir pacitavo teatro vadovės ne kartą artistams sakytus žodžius: „Svarbiausias dalykas yra tikslas, priemonės jam pasiekti visai nesvarbu.“

„Tai, kas pas mus dabar vyksta, yra genocidas – kūrybinių žmonių gniuždymas, išstūmimas, varymas į visišką neviltį“, – guodėsi solistės S.Konstantinova ir J.Grikšienė.

Darbo per akis kol kas turintys solistai D.Kužmarskytė ir A.Kozlovskis „Klaipėdai“ irgi sakė, kad „atmosfera teatre – slegianti, normaliai dirbti nebeįmanoma“.

Dešimt premjerinių „Eugenijaus Onegino“ spektaklių iš eilės dainavusi Aurelija Dovydaitienė kūrybinio darbo trūkumu, atrodo, taip pat negalėtų skųstis.

„Aš manau, kad tai labai mažai, – sakė ji. – Visi mes esame šio teatro patriotai, norime dirbti, dainuoti daug spektaklių ir po jų jausti pasitenkinimą tuo, ką darome. O dabar išeiname iš scenos ir patys stebimės – kaip šitaip galime, kaip galime dalyvauti tokiame prastame spektaklyje, nors vadovė visus tikina, kad jis nuostabus.“

Krito meninis lygis

„Spektaklių beveik nėra. O tie, kurie rodomi, – labai žemo lygio, – įsitikinusi solistė. – Seni spektakliai rodomi be repeticijų. „Šikšnosparnis“ po penkių mėnesių pertraukos į sceną sugrįžo tik po vienos repeticijos. Taip tiesiog neįmanoma. Paskutiniai pastatymai – operos „Eugenijus Oneginas“ ir „Don Žuanas“ suręsti per mėnesį. Galima ir taip, sutinku, bet solistai partijas turi gauti prieš 2-3 mėnesius, kad spėtų pasiruošti, o ne prieš 2-3 savaites, kaip nutiko su „Eugenijumi Oneginu“. Jau pirmąją dieną – prašom, eikite į sceną.

„Nerepetuojami solistų ansambliai, kas būtina teatre. Mes einame tiesiai į sceną ir turime dainuoti. Repeticijos su orkestru – tiesiog chaltūra“, – tvirtino S.Konstantinova.

„Teatro vadovės dėka mes esame suskaldyti, sukiršinti. Niekada anksčiau to nebuvo. Niekada scena nekonfliktavo su orkestru, kaip dabar“, – tikino V.Pupšys.

„Orkestre anksčiau buvo griežta tvarka: muzikantai, kurie dalyvauja repeticijose, turi groti ir spektaklyje, jie negali keistis. Dabar jie savo grupėse gali laisvai keistis – repeticijose groja vieni, spektaklyje – kiti. Visiškas chaosas, nes jie nebuvo girdėję dirigento pastabų. Muzikantams patogu, jie patenkinti. Ir dirigentas I.Lapinis įsitikinęs, kad su orkestru pakanka 1-2 repeticijų, ir visi galime eiti į sceną“, – stebėjosi A.Dovydaitienė.

„Mums dirigentas I.Lapinis aiškina, kad taip yra visoje Europoje – spektaklį per mėnesį išleisti į sceną neva normalu. Bet ten visą juodą darbą iki tol nudirba dirigento asistentas, paskui ateina šefas ir padiriguoja“, – aiškino Š.Juškevičius.

„Prieš naujametę „Traviatą“ mums buvo gėda eiti į sceną. Žinojom, kad žmonės perka bilietus po 100 litų, o spektaklis po didžiulės pertraukos repetuotas tik vieną kartą, pagrindinė solistė A.Grigorian iš Vilniaus atvažiavo tiesiai į jį, prieš tai su ja nebuvo nė vienos repeticijos, ji nieko nežinojo apie mūsų pastatymo režisūrą“, – pasakojo S.Konstantinova.

„Mūsų meninės produkcijos vertė, mano akimis, žlunga, asmeniškumai ima viršų, – tvirtino V.Konstantinovas. – Nebus pas mus „Bohemos“ pastatymo, nediriguos jam Dantė Anzolinis, kaip jau buvo spaudoje apsiskelbusi teatro vadovė, neva tuo siekianti sujudinti, užvesti kolektyvą. Nors su D.Anzoliniu buvo susitarta, honoraras jau buvo suderėtas, viešbutis užsakytas, kelionei apmokėti suradome rėmėjų, buvo prieita iki kontrakto pasirašymo, bet… Tuomet, remdamasi tik tuo, kad susipyko su manimi, vadovė persigalvojo, nebereikalingas tapo ir Anzolinis. Jis Klaipėdoje nebediriguos, jis pavasarį diriguos premjerą „Metropolitan“ operoje. O Klaipėdai nereikia tokių žmonių?..

Iš tikrųjų teatro meninis lygis reikalauja staigios injekcijos. Mūsų pajėgumai geri, tik reikia juos išjudinti, sutelkti.“

Turi užnugarį

S.Konstantinovos žodžiais, pagrindinis priekaištas vadovei – nekompetencija, kišimasis į meninius teatro reikalus, kurių ji visai neišmano. „Bet visur kišasi labai drąsiai, perša savo nuomonę, – sakė solistė. – Kai vadovės paklausiau, kuo pagrįsti jos priekaištai mano vokalui, vis dėlto turiu apdovanojimų, mokausi aspirantūroje ir garsūs pedagogai Virgilijus Noreika ir Vladimiras Prudnikovas gali patvirtinti mano profesionalumą, vadovė atsakė, kad pedagogai labai dažnai klysta, o ji labai gerai išmano vokalą, kadangi nuo trejų metų sėdi Glinkos konkursuose ir klausosi, jos vokalo supratimas yra tiesiog neginčytinas“.

Š.Juškevičius: „Mūsų teatro vadovė – demagogijos genijus. Ji puikiai išmano viešuosius ryšius, moka viską apversti aukštyn kojom – kas yra balta, padaryt juoda. Tai, ką darė ji nuo pat atėjimo į teatrą, yra nepaprastai gerai, o tai, kas buvo padaryta iki jos, – niekinga. Jeigu tu negali šokti pagal jos dūdelę arba kitaip mąstai, tuomet tampi priešu. Tų „priešų“ kompanija vis didėja.

Bet ji labai drąsiai jaučiasi, kadangi turi stiprų užnugarį. Iš labai patikimų šaltinių žinome, kad ją palaiko Seimo socdemų seniūnė I.Šiaulienė. Seime yra dar keletas tokių. Kodėl taip nutilo ir kultūros viceministras G.Sodeika, ir ministras J.Jučas? Tik todėl, kad spaudimas labai didelis. Jie yra tik valdininkai, o anie – politikai. Neva, artistai, ko čia spurdat, gal nenorit dirbt?..“

Koziris – naujas pastatas

„Didžiausias A.Žigaitytės-Nekrošienės koziris – naujo teatro pastato statymas, – teigė Š.Juškevičius. – Ji sutapatina save su kažkokiu mesijumi, kuris atėjo ir viską padarys. Ji sutapatina save su teatru. Betgi teatras yra visi jo žmonės!..“

„…O mums ji ne kartą yra sakiusi, kad į mūsų vietą eilės stovi“, – pridūrė A.Dovydaitienė.

„A.Žigaitytė-Nekrošienė teigia įkūrusi sąjūdį, kad Klaipėdoje būtų pastatytas naujas muzikinis teatras. Palaukite, šis sąjūdis seniai jau buvo dar iki jos, – tvirtino M.Gylys. – Bet mums buvo pasakyta, kad turime palaukti, tik po Lietuvos tūkstantmečio minėjimo 2009-aisiais, kai bus pastatyti Valdovų rūmai, užbaigti kiti kultūriniai objektai, tik tada atsiras lėšų mūsų teatro statybai ir galėsime įgyvendinti jo vizijas. Iki tol mes turime būti pasiruošę, bet nereikia žmonių apgaudinėt, manipuliuoti jų patiklumu ir jausmais – neva aš atvažiavau ir pastatysiu naują teatrą. Visi mes jo norime ir visi statysime, ne ji viena.“

„Drįstu teigti, kad ne jos darbas statyti teatrą. Teatro statymą laimina Premjeras po visokiausių Vyriausybės nutarimų. Tai reikia išgimdyti aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Tai ne teatro vadovės kompetencija. Jos darbas – visai kitoks – teatro veiklos vadyba“, – priminė V.Konstantinovas.

„Vadovauti teatrui, kuriame pustrečio šimto žmonių, – tai ne keliems „Muzikos barų“ žurnalo darbuotojams. Čia reikia daug daugiau sugebėjimų“, – pastebėjo solistas Kęstutis Nevulis.

„Teatras – tai pirmiausia trupė, repertuaras, – įsitikinęs M.Gylys. – Mes daug turėjom vadovų, jie per mūsų sprandus perlipo su savo idėjom – ir blogom, ir gerom, kol buvo išsiaiškinta, kad vis dėlto Klaipėdos muzikinė publika yra labai įvairi. Jai reikia ir miuziklų, ir operečių, ir operų, baleto, ir vaikiškų spektaklių. Jie ir buvo statomi. Mūsų teatras buvo repertuarinis. Ir kiekvienas artistas čia turėjo darbo pagal savo galimybes. Iš Vilniaus atvažiavusi nauja vadovė, nežinodama šio miesto kultūrinio kvėpavimo, ėmėsi reformų. Betgi čia ne ta terpė, kur publika veršis tik į operas. Nereikia mums tokių vadovų, kurie yra buldozerininkai. Bet, kas baisiausia, šluoja su visais žmonėmis, ne tik repertuarą. Nesuvokdama, kad jeigu pereinamumo nebus, jei jauniems artistams, kurie, mes visi suprantame, būtini teatrui, vyresnieji nepadės atsistoti scenoje ant kojų, teatro lygis visai kris“.

Protestuotojai nusiteikę ryžtingai. „Mes atsisakome dirbti su šia vadove. Jei A.Žigaitytė-Nekrošienė neatsistatydins ir jei ministerija nesustabdys jos įgaliojimų, mes ruošimės streikui“, – vienbalsiai tvirtino jie.

Trauktis nesiruošia

Teatro vadovė kompozitorė A.Žigaitytė-Nekrošienė atmetė protestuotojų kritiką, sakydama, kad „tai – tušti kaltinimai, grįsti vien emocijomis“.

Prieš gastroles Vilniuje vadovė teatre išplatino 2006 metų veiklos ataskaitą, kurioje – iškalbingi skaičiai: 7 premjeros, 5 atnaujinti spektakliai, 8 koncertinės programos, 22 gastroliniai pasirodymai, išvardinti atlikti ūkiniai darbai.

Bet, teatro literatūrinės dalies vedėjos Nijolės Jačėnienės teigimu, kiekybė dar nereiškia kokybės, viską darant reikia išmanymo ir nuoseklumo, o teatre – visiškas chaosas.

Laimėjusi Kultūros ministerijos konkursą, A.Žigaitytė-Nekrošienė Klaipėdos muzikiniam teatrui vadovauja jau 14 mėnesių ir atsistatydinti neketina.

„Manęs ši situacija negąsdina, – sakė ji „Klaipėdai“. – Šią situaciją gimdo vadovo darbo pobūdžio nesupratimas. O jis – tikrai kitas, akcentai kiti. Aš esu išugdyta labai didelių pedagogų. Tai, ką aš dariau su greitais pastatymais, yra etapinis veiksmas pakely į rimtą kokybę. Kai Klaipėdoje pradėjau kalbėti apie naujo teatro statybą, iš labai rimtų, atsakingas pareigas einančių žmonių sulaukiau klausimo: „Juk nėra pas mus teatro. Ar su šiais žmonėmis tu statysi?!.“. Ir tada aš sutelkiau visas savo jėgas ir išmanymą. Pažiūrėkit statistiką – kiek atnaujintų spektaklių, koncertinių programų…

Aš nebijau atsakomybės. Kolektyvą suburti nelengva. Bet jis – ne tik tie keliolika solistų. Pasakysiu žiauriai – iš jų tik devyni tinka charakteriniams vaidmenims. O jų dauguma neturi solinio dainavimo kvalifikacijos. Bet aš visąlaik sakiau, kad visi, kurie yra čia, – liks, nes jie yra šio teatro siela. Ir tie, neturintys išsilavinimo, nepratę prie įvairių nuomonių.

Čia aš susiduriu su klausančiojo problema. Aš niekad gyvenime nejutau tokio diskomforto, tokio nesupratimo, apie ką kalbi. Ir supratau, kad, matyt, tikrai dar turiu gerokai nusileisti į apačią. Pirmąkart po 23 metų teko prisiminti, kad aš Maskvoje baigiau mokslus. Sudėkim dabar visi ant stalo savo kvalifikacijas, savo darbus, savo supratimą, savo norą dirbti – ir emocijoms vietos neliks.“

Bet kas nutiko, kodėl taip susiskaldė, susipriešino kolektyvas?..

„Auditas padarė išvadą, kad dalis kolektyvo akcentuoja mano diktatūrinį valdymą, o kita dalis – demokratinį, – šyptelėjo teatro vadovė. – Kurie sugeba suprasti, savarankiškai organizuoti savo veiklą, tie ir turi demokratinį valdymą, o tie, kurie nesugeba, – patiria diktatūrą. Gal šio maišto paslaptis slypi būtent kvalifikacijoje? Pusę metų atidėlioju ministerijos įsakymą dėl profesinės kūrybinės atestacijos. Ji artėja, ir žmonės bijo dėl savo likimo. Pažiūrėkit, kodėl „Eugenijus Oneginas“ – toks blogas projektas. Todėl, kad su jaunimu. Kodėl teatre šiandien toks sukilimas? Todėl, kad šeštadienį buvau sukvietusi dainuojantį Klaipėdos jaunimą, su kuriuo norime statyti „Buratiną“. Teatro artistai nesupranta, kad tai bus ne vietoj jų, o šalia. Supratimas išreiškiamas veikla su suprantančiu lygiu. Apie to nesupratimo priežastis pasakys mano naujausia opera, kurios premjera Klaipėdos muzikiniame teatre įvyks vasarą.“