Baigėsi „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkursas

2006-aisiais skelbtas „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkursas baigėsi.

Norisi pasidžiaugti: konkurse dalyvavo išties nemažai stiprių autorių, netolimoje ateityje galinčių sėkmingai įsitvirtinti lietuvių literatūroje.

Pirmoji vieta – Didysis prizas – Rūta Burbaitė (g.1988):

„Gimiau ir augau Dzūkijoje, Alytuje. Ten 2005 m. baigiau Jotvingių gimnaziją. Šiuo metu esu aštuoniolikmetė Vilniaus universiteto antrakursė. Gyvenu sostinėje, studijuoju lietuvių filologiją ir naująją graikų kalbą. Poetiniai bandymai prasidėjo vienuoliktoje klasėje, tęsiasi iki šiol. Per tuos spalvingus trejus metus būta įvairių literatūrinių konkursų, kai kuriuose iš jų lydėjo sėkmė. Mieliausia pergalė man – pirmoji vieta pernai vykusiame 27-ajame VU Filologijos rudenyje. Šiaip domiuosi ne tik literatūra (nors ji man – favoritė), bet ir teatru bei kinu. Mėgstu XX amžiaus vidurio muziką, prancūzų bei latvių kalbų skambesį, labradorus ir savo gimtą miestą.“

Antroji vieta – Emilis Milkevičius (g. 1984):

Vilnietis.2002 m. baigė gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą. Jame mokėsi 2002-2005 m., po to pakeitė specialybę ir pradėjo studijuoti Filologijos fakultete klasikinę filologiją.

Trečioji vieta – Liudas Statkevičius (g. 1981):

„Gimiau Kaune. Vėliau darsyk gimiau Vilniuje, čia ir užaugau. Niekad negalvojau apie žodžius. Jie – tiesiog paprastas kalbėjimas.Taip ir gyvenu. Keičiasi tik miestai, žodžiai ir prasmės.“

Ketvirtoji vieta – Paulius Kliševičius (g.1983):

Studijavo Klaipėdos universitete žurnalistiką. Po keleto praktikų vietiniuose dienraščiuose ir užsienio žiniasklaidoje jis apsisprendė keisti studijų kryptį. Dabar palengva toj pačioj Klaipėdoj studijuoja politikos teorijas (magistrantūrą) ir retsykiais dalyvauja jaunųjų kūrėjų konkursuose. Tačiau apie rimtą rašymą kol kas negalvoja, nes manosi esąs per jaunas, nepatyręs ir publikai neturįs pasakyti absoliučiai nieko naujo…

Penktoji vieta – Jurga Jasponytė (g.1981):

“Esu Jurga (vadina mane Kate). Šiuo metu – Vilniuje (kadaise – Zarasuose). Dirbu Gedimino bibliotekoje (kažkada studijavau literatūrologiją). Kada nors važiuosiu į Rusijos šiaurę.“

Gintaras Grajauskas

Alio Balbieriaus nuotrauka

Toks žaidimas,  ir tiek 

ei tėti blogieti
tuoj mirsi

na gerai, sakau, mirsiu
ką jau ten, negi dar ginčysies,
jei jau reikia tai reikia

mums tai ką, tiems blogiečiams

blogiečiai juk tam ir yra, kad numirtų
įspūdingai, visaip susivartę

bet žinai, sakau, šiandien aš
žiauriai pavargęs blogietis

bijau, kad imsiu ir nesusivartysiu
taip kaip reikia, taip itin įspūdingai

gal galima banaliai miesčioniškai
gal net lovoje gal net užsimerkus

(o miego kaip norisi; velnias,
tikrai pavargau; kaip daviaus už centus
kaip šunė po sniegą)

tik kad suspigs kažkur
viduje ar išorėj, nebesupaisysi:

tėti tėti, tu tik nemirk,
taigi mes taip tik žaidžiam,
na ir koks iš tavęs blogietis,
 
nagi greitai, nemirk, atsimerk:
viens du trys – jau gerietis tu,
kelkis.

Nemirtingasis

nemėgsta jo panteone, šalinasi
visi – apsiblausęs, nukaršęs,
akim traiškanotom, ir iš burnos
klaikiai dvokia

bet ankstyvais rytais,
senu dievų papročiu
nusileidęs pas mirtinguosius,
savo atsiima:

įsimaišęs minion šypsosi,
žvalgosi, uodžia sunkų orą,
kartais iš smagumo net
spygteli

tarp visų tų pusmiegių
nuogaišų, pilkaveidžių,
vienintelis iš tiesų nors
šiek tiek dieviškas

jau nebereikalaujantis aukų anei
garbinimo, alkūnėmis stumdomas,
anoniminis, kaip visi
alkoholikai

bet vardą ir pareigas puikiai
pamena: Dionisas, viešo
transporto dievas.

Prieblanda

ar diena, ar naktis: susidegu
visas lempas, iki vienos, o
tamsu vis tiek, net skaityt
neišeina: vargsta akys,

vargsta smegenų ląstelės,
stiebiasi šviesos link, tarsi
bulvių daigai iš rūsio, vargsta
nervų kibirkštėlės,

bėgioja pirmyn ir atgal
užsnigtais kūno bėgiais,
tamsoj

įsitaisiau tokią lempelę
kaip angliakasio – prisitaisai
ant galvos ir rašai, kol
elementai nusėda

žmona, naktį nubudus savuoju
reikalu, anei kiek nenustebo,
vos užmetė akį įvertindama –
tau tinka, sako

kur jau netiks:
kiek save pamenu, visąlaik
burbėjau – „daugiau šviesos!“

kuo puikiausiai nujausdamas
savo slaptas giminystes
su kurmiais ir šachtininkais.

Pramerkus akis – po sapno,
kurio neatsimenu

„Labas rytas, Sachara.“

„Sveiki, beduinai.“

Vakarų saulėlydis

šitiek prekių! šitiek spalvų
ir puošnumo! kaip senam
Samarkando bazare.

tik kodėl taip tylu, jokių
ginčų nei klegesio. Ar
numirė kas?

tik muzika vos girdima,
dusli, tarsi iš už juodų
portjerų.

tik pardavėjos – lyg niekur
nieko: linki geros dienos,
kiekvienam, vos neverkdamos.

Simonas,
Stulpininkas
     

aukštos įtampos linijoj: sėdi sau,
   koja ant kojos, viskas tik zvimbia
       aplinkui, plaukai piestu, 12 000
         voltų po subine, o jis sėdi, mulkis,
              knygeles sau kad skaito

Žurnalistė

Dirba. Kalbina pašnekovus.
Šifruoja iš diktofono.
Šlifuoja, brauko. Keičia
pavadinimą. Išklauso
antrąją pusę. Bėgioja
su korektūromis.

Skambina telefonu.
Patikslina pavardes.
Patikslina įvykio
aplinkybes – vienas
žuvęs, du tebėra komoje.
Ištaiso korektūrinį.

Atiduoda spausdinti. Dirba.
Kalbina kitus pašnekovus.
Kai vietoj trijų mašinraščių
išspausdina vieną,
susinervina: paverkia kur
kamputy. Trumpai ir greitai.

Pasiteiravome mūsų herojės:
– Kodėl jūs pasirinkote būtent
žurnalisto profesiją?
„Man labai patinka
bendrauti su žmonėmis“,
paaiškino ji.

***

aš žiūriu į tave ir
galvoju: mylimoji,
mudu turime laiko marias

tu žiūri į mane ir
galvoji: mylimasis,
mudu turime laiko marias

laiko marios, linguojam
galvom – mylimųjų skenduoliai,
nešami laiko upės

Mes jį nužudėme

Namai viešoje erdvėje

Esė, beveik fantastinis

Alma Riebždaitė

Viešumas yra viena pagrindinių virtualios svetainės ypatybių. Viešumas, kuris iššaukia intymumo poreikį. Viešumas, be kurio negali gyventi, nes jis intriguoja savo netikru intymumu. Galime skaityti vieni kitų pokalbius, galime skaityti vieni kitų dienoraščius. Kiekvienas vartotojas turi namus, namus, kurie yra vieši, po kuriuos vaikšto, kas nori ir kada nori. Namai, kurių nėra, ir kur, pasak kai kurių vartotojų, gesinamas nuobodulys, nors tuo pačiu tai pati nuobodžio tvirtovė. Todėl visada iškyla klausimas – iki kiek galime būti artimi ir atviri? Kur ta riba? Riba, kai išsiviešinęs nebejausi savęs.

Šitoje svetainėje labai tvirta hierarchinė struktūra. Aukščiausia valdžia čia atitenka webmaster‘iui (web‘ui), pono dievo dešinėje sėdi administratoriai (vadinamieji adminai). Jie sprendžia tarp vartotojų iškilusius konfliktus, trina plagiatus ir kaip kokie miško sanitarai visokią menkavertę rašliavą. Viena iš didžiųjų funkcijų yra saugoti savo vartotojų garbę, neduok dieve, kas nors bus įžeistas ir pasiskųs. Gali tikėtis įspėjimų, o jei ir toliau nepaisysi taisyklių ir elgsies chamiškai – būsi blokuotas, t.y, kuriam laikui būti išbrauktas iš virtualios visuomenės tarpo, kitaip – izoliuotas. Kaip vienas šmaikštuolis pasakė – kas čia toks aukštas ir blokuoja? Gal mes krepšinį žaidžiam? Suprask, svetainėje veikianti policija.

Jei nežinai, su kuo turi reikalą – žiūrėk pagaliukus. Penki – aukščiausias balas, skiriamas tikriausiai tiems, kurie geriausiai žino savo vietą, nors nebūtinai, yra daug gražių išimčių, fainų žmogelių (kuriuos mano siela jau myli), turintys antrą lygį yra patys tikriausi poetai, nes nė už ką daugiau jie antro pagaliuko negauna, na, o su vienu pagaliuku gali tikėtis esantis bent šio to vertas. Na, o jei esi be pagaliuko, ir ilgai, tikriausiai rašai banalybes, atvirai scenoje pjaustaisi venas, tau skruostais teka ašaros ir tu negali išsipūsti nosies. Toks lygį gaus tik įvykus radikaliems pokyčiams jo mąstyme.

Virš vartotojų tvorelių nuolat pateka tai geltona, tai raudona saulutė, rodanti vartotojo aktyvumą. Jei saulutė tavo kieme nepasirodo, reiškia, esi neaktyvus.

Autorių metamorfozes galima paanalizuoti plačiau, nes ji giliai susijusi su reinkarnacijos tema. Svetainės garbei reikia pabrėžti, kad ji ne tik atkartoja tikrovę, bet kai kur ją ir pranoksta. Tiesa, vartotojai čia nemiršta, bet jie visada gali išsitrinti, pasitraukti iš virtualios bendruomenės tarpo, t.y., imituoti virtualią savižudybę. Čia pasitvirtina reinkarnacijos teorija, tu visada gali sugrįžti (atgimti) kitais pavidalais, nesvarbu – tave blokavo ar išsitrynei. Tiesa, jei esi blokuotas, ir grįžti susikūręs naują nick‘ą, gali tikėtis persekiojimo ar būti išduotas.

Suteikta galimybė vartotojui pasitraukti ne tik, kad nesuprastina šios svetainės kokybės, bet priešingai – ją suintensyvina (galbūt toks ir buvo šios svetainės kūrėjų tikslas), suteikia jai egzistencinį atspalvį. Kai kuriuos vartotojus nuolat kankina hamletiška dilema būti ar nebūti, ir tai jau menkutė įsiprasminimo galimybė. Išsitrynimo funkcija, baisu ir sakyti, suteikia skausmo kitiems pasitraukusio vartotojo artimiesiems. Jie patiria tokius jausmus kaip liūdesys, gedėjimas, norą taip pat palikti šį virtualų pasaulį, tačiau skausmas praeina ir jie dažniausiai lieka.

Dažnai kyla klausimas – kodėl? Nesileidžiant į buitinius aiškinimus, manau, jog tai – pasitraukimas iš Stiklo Karoliukų žaidimo ir panirimas į ledinį realybės vandenį, atsisakymas simuliuoti, vaidinti tikrovę. Čia, žinoma, poetiniu atveju. Priežasčių, be abejo, yra įvairių. Kad ir kaip būtų liūdna, šis pasitraukimas, be abejonės, yra sveikintinas dalykas, reikėtų džiaugtis kiekvienu radusiu jėgų nutraukti virtualius ryšius, virtualų sotinimąsi. Tokiais atvejais jausmai gedi, o protas džiaugiasi.

Ar vartotojai, užimantys tam tikrą informacijos vienetų kiekį, čia saugomi patikimai, ar nebeaktyvūs vartotojai po kurio laiko ištrinami kaip bereikalingai užimantys vietą, matuojamą kilobaitais (man tai asocijuojasi su kapų žeme). Tas klausimas su svetainės aukščiausiuoju neišsiaiškintas, ir man atrodo, tokiomis temomis vengiama diskutuoti. Tai va tau, tavo kūriniams ir mintims garantuojamas nemirtingumas. O kai tu numirsi iš tiesų tai turėsi virtualią kapavietę, kur kiti vartotojai, apimti nostalgiškos nuotaikos, galės tave aplankyti ir padėti porą virtualių žiedelių. Bet tuo pačiu metu reikia suprasti, jog tas vartotojas, sėdintis prie kompiuterio visai kitu vardu iš tikro gali braukti ašarą (ir net tada, kai tave visi pamirš, visada yra galimybė, kad kokios vienišos smegenys, klaidžiojančios interneto platybėse, tave suras, ir tada jos drebės iš susijaudinimo, supratusios, jog ir prieš tūkstantį metų žmonės jautė tą patį)?

Tai yra labiausiai nesuvokiama. Tačiau tai tik patvirtina vieną šiuo metu gan dažnai propaguojamą teoriją. Svarbu ne tai, kas ir kaip yra, svarbu, kaip tu jauti. Viskas priklauso nuo požiūrio. Asmuo, sėdintis prie kompiuterio (ar televizoriaus ekrano) ir verkiantis, yra gyvas virtualios tikrovės gyvenimo liudininkas, svarbu ne tai, ką tu patiri kaip kūnas čia ir dabar, o ką patiria tavo protas. Kūnas tampa nereikalingas, jis – proto dėžė, proto signalų imtuvas. Mes save programuojame, ir kuo toliau, tuo labiau. Tai net madinga.

Mes juk galime save suprogramuoti taip, kad daugelio dalykų neimtume į galvą. Kartais tai net sveika, ypač jautresniems individams. Net nejausdami, tačiau siekdami vidinio komforto, mes pamažu mašinėjame. Atrodo, šių laikų žmogui nebepakanka materialinio, socialinio komforto, jis visiškai natūraliai pageidauja vidinio komforto: išvengti kaltės jausmo, draskomų prieštaravimų, nemalonių prisiminimų ir patyrimų. O, dabar tam dirba visas paslaugų spektras, pradedant tablete ir baigiant kušete psichologo kabinete ar dar kuo. Paprastai kalbant, tai vadinama smegenų plovimu. Juk reikia ne tik ištrinti, bet paskui ir suinstaliuoti naujas programas, kad turėtume šiuolaikinius reikalavimus atitinkantį individą, kas be ko, pasitikintį savimi. Tokie mechanizmai, nieko nepadarysi. Tai net kopimo aukštyn sąlyga.

Virtualumas yra giliai sąmonėje. Jis prasideda ne nuo knygos ar pirmo hieroglifo. Žmogaus vaizduotė yra virtualumo, dar neatskirto nuo savęs, įkūnijimas. Galima įsivaizduoti savo mylimąją, erotinius vazdinius, galima įsivaizduoti, kaip tu klaidžioji gimtinės takeliais, galima gyventi savo svajonėse, būti būdravimo būsenoje; ir tavo kūnas gali drebėti nuo to, ką tu patiri savo vaizduotėje, tai gali tau sukelti liūdesį ar džiaugsmą, pyktį, švelnumą. Tik tai dar labai individualu, surišta tik su asmenine, archetipine ar tautine patirtimi. Technologinis virtualumas realizuoja viešus vaizdinius, bendras interesų grupes, tai tokia situacija, kai protai jungiasi į sistemą ir jai paklūsta. Vaizdiniai, patyrimai tampa vienodi, jie yra diktuojami sistemos, į kurią tu įsijungi.

Virtualioje tikrovėje realizuojamas sielų, protų bendravimas; kaip greitai čia atpažįstami savi. Iš sakinių konstrukcijos, vartojamų žodžių, atodūsių, mimikų, minčių. Sakinio klausaisi kaip balso, žiūri kaip į žmogų. Bandai atpažinti, įspėti. Pasirodo, kad informatyvus ne tik balsas, apranga, mimika, žvilgsnis, stotas, braižas, bet ir sakinio konstrukcija, raidžių dėlionės, brūkšnelių piešinukai… Pasaulis čia skaitomas iš kitų ženklų negu įprastame gyvenime, bet tie ženklai pakankamai informatyvūs.

Čia dažnai įsimylima. Sielas. Jaučiamas artumas, bendrumas. Siekiama ryšio su kita siela užuomina, šypsenėle, bučinuku, „laižiaku“, geru žodžiu, atviru palankumo rodymu. Taip mezgasi sielų draugystė. Visai galimas dalykas, kad vyrą tu sumaišysi su moterimi, o senį su jaunikliu. Bet tai nieko, virtuali tikrovė tik atskleidžia, kad siela neturi lyties ir amžiaus. Tik tiek, kad realybėje po to tenka savo svajonių objektu nusivilti. Bet sielos, sielos yra labai gražios, tik gyvenimai įvairiai susiklostę.

Čia taip vyksta konfliktai, intrigos, pasaulėžiūrų nesutapimai, čia gyvena ramūs ir pasiutę, žinantys savo vietą ir nelabai, čia tik nėra kaimynų.

Šiame kontekste norisi apmąstyti knygos likimą. Šiandien suvokiau, nors gal tai ir baisu, kad neknygos likimas nėra toks baisus, kaip atrodo. Ne knygą mes „turime imti“ kaip kažką, o jos turinį, dvasinę energiją. Korporacijoje dirbančiam žmogui paimti knygą dienos šviesoje yra tiesiog gėda, tai labiau nei nešvanku. Tačiau jis visą dieną sėdi prie kompiuterio, gyvena virtualiose bendruomenėse, nes niekas neįtaria, ką jis veikia tame kompiuteryje. Galų gale, jei tam yra poreikis, jis gali net skaityti poeziją, atsispausdinti eilėraščius ir slapčia juos mokytis mintinai. Jis gali skaityti straipsnius, kokių jo dvasia alkana. Toks žmogus sunkiai pasiekia knygą, jis nebeturi laiko bibliotekai. Tuo gali užsiimti tik savo specialybei pasišventęs humanitaras, literatūros mokslų specialistas, mokytojas, studentas ar paprasčiausias palaimintasis, nedirbantis žmogus.

Todėl ir sakau, svarbu ne knyga, o jos perduodamas turinys, kurio žmonės siekiasi bet kokia kaina, nebegalėdami pasiekti knygos. Tik tiek, kad skaitant kompiuterio ekrane labiau įkaista ir parausta akys, bet technologijų dėka galbūt pavyks išvengti ir šito nepatogumo.

Knyga daugeliui lieka apgaubta šventumo aureole, išsvajotu vaizduotės objektu, tolima mylimąja, prarasta idile.

Šioje virtualioje svetainėje x susirenka rašantys iš visų Lietuvos kampų ir toliau. Sieloje jie visi yra poetai. Tai ūkininkai, gydytojai, advokatai, mokytojos, studentai, moksleiviai, programuotojai, tarnautojai ir t.t. Publika pati margiausia. Čia veikianti balų sistema kiek primena mokyklą, eilėraščiai (čia dažniausiai jie vadinami eiliais, eiliukais) vertinami balais (pažymiais). Eilėraščių vertės šį kartą neakcentuočiau, manau, čia svarbus pats faktas. O kažkas dar sako, kad žmonės šiais laikais nesidomi poezija.

Paradoksalu, bet susirinkę žmonės tikriausiai pasakytų, kad čia jie labiausiai gali būti savimi, realizuoti savo esmingąjį lyrinį, kuriantį pradą. O tas pradas – tai ir nepaaiškinamos kilmės ilgesys, egzistencinės situacijos, vidiniai ieškojimai, likimo nuojautos – visa tai reikia išreikšti, apie tai norisi prabilti, tam norisi surasti žodžius ir … švelnią suprantančią sielą. Kad čia jie gali būti tokie, kokie nėra realybėje, kad randa tai, ko nėra juos supančioje aplinkoje – supratimo, palaikymo, diskusijos, galų gale – įkvėpimo ar jausmų audros. Čia renkasi bendraminčiai, tam tikra prasme panašaus likimo žmonės. Žmonės, giliai savo viduje nešantys liepsną, kuri degina juos iš vidaus, kuri gali nušviesti pasaulį. Čia jie gali bent akimirkoms pabėgti nuo juos slegiančios kasdienybės, ir kas žino, ar tai yra blogai ar gerai.

Kad poezija taip pat pakankamai paklausi prekė, rodo ir gausus šios svetainės vartotojų skaičius, matuojamas tūkstančiais. Ir nors tokios svetainės (organizacijos) deklaruoja nesiekiančios pelno, bet iš vartotojų SMS žinutėmis jos surenka nemažai pinigų – 300 su trupučiu taškų, kainuoja 3 Lt, paslaugų kainos ne tokios jau ir žemos, palyginimui – kūrinio rekomendavimas į titulinį puslapį – 100 taškų, savanoriškas kūrinio ištrynimas – 400 taškų, rėmėjo statuso pratęsimas (kad matytum papildomą informaciją ir nematytum reklamos) 200 -300 taškų.

Ateities vaizdas toks, kaip „Matricoje“. Informacinės erdvės ir protų simbiozė, matuoja užimamų informacijos vienetų kiekiu, funkcionuojanti energijos srautų (galbūt kita pinigų išraiška) pagrindu. Kas yra kūnas šitoje sistemoje – ženklas, reikšmė? Kad tai nėra nerealu, rodo ir tai, jog jau ne už kalnų tas laikas, kai kiekviena technologinė lerva turės savo pritrenkiantįjį statinį IP.

Baltame kvadrate žodžių nedaug

Daiva Molytė-Lukauskienė, Baltas kvadratas juodame fone, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006

Valentinas Sventickas

Dvi Daivos Molytės-Lukauskienės knygos – „Natiurmortas su gudobelės šaka“ (2002) ir „Baltas kvadratas juodame fone“ (2006) – išsiskiria kaip meno „daiktai“. Autorė ne tik poetė, bet ir dailininkė (knygose spausdinama gražių jos darbų), abiejų rinkinių dizainą kūrė kitas gabus dailininkas Algis Kliševičius. „Natiurmortas…“ buvo apdovanotas Knygos meno konkurse. O poetė pelnė Z. Gėlės premiją už geriausią poezijos debiutą.

Pritarčiau įsitikinimui, kad poezijos knyga turi būti graži. Kultūrą skleisti turėtume visais būdais.

Ir vieną, ir kitą knygą leisdama poetė nesilankstė leidėjams ir ekspertams, – galėjo jaustis oriai, jos rinkinių leidybą sutiko paremti Neringos ir Klaipėdos miestų savivaldybės. Gražu.

Kalbą apie rinkinį „Baltas kvadratas juodame fone“ pradėčiau nuo konteksto, gretinimų. Ko ši poetė nedaro.

Nerašo ilgų, daugiažodžių eilėraščių (o šiaip mūsų poezija tokia liga paserga).

Neįsileidžia į savo poeziją gyvenimo bjaurysčių, drastiškų vaizdų, šiurkščių erotinių scenų ir keiksmažodžių (šiaip, kaip matote, jų nestinga).

Nepateisina įsivaizdavimų, kad moters rašoma poezija turi būti atvirai emocionali, egzaltuota. Atlapas jausmingumas ir juoba sentimentai jai nebūdingi.

Tebus pasakyta ramiai – kol kas neturi visai savų intonacijų, motyvų, vaizdinijos (kai poetas atpažįstamas iš karto).

Pastaraisiais metais yra polinkis eilėraščiu papasakoti kokią istoriją, atsitikimą, randama būdų padaryti tai gražiai (pavyzdžiui, Gintaro Grajausko). D. Molytė-Lukauskienė kartais tai daro, bet retai, taigi priskirti jos poeziją šiai krypčiai netinka.

Dabartinėje poezijoje (ne tik) matoma autobiografiškumo tendencija (A. Marčėnas, J. Kalinauskas, J. Liniauskas, A. Baltakis…). Tokių ženklų ir „Baltame kvadrate…“ tikrai yra. Bet nesakyčiau, kad jie eksponuojami labai ryškiai.

Tūlas literatūros kritikas, žinodamas, kad poetė kartu yra dailininkė, tuoj pradės žiūrėti, ar jos poezija „tapybiška“ ir pan. Be abejo, ir suras to tapybiškumo, sakys, kad net eilėraščių pavadinimuose yra žodžiai „portretas“, „autoportretas“, „autobiografinė monotipija“. Bet prisiminkime, tarkim, Juditos Vaičiūnaitės arba Nijolės Miliauskaitės lyriką. Šitaip žiūrėdami greičiausiai pradėtume spėlioti, kad viena buvo grafikė, o kita tekstilininkė (nėrėja). Kiekviena meno rūšis turi savo kalbą, tad labiau pagrįsta būtų gilintis į tam tikrų meninių principų „migraciją“ skirtingus menus kuriančio žmogaus raiškose. Taigi mažesnė banalybė būtų sieti su daile ne atskirus D. Molytės-Lukauskienės eilėraščių motyvus ar vaizdus, o bendresnį jos poezijos ypatumą: statiško vaizdo kūrimą, beveik objektyvistiškų konstatavimų kalbą (eilėraštis „Tamsus autoportretas“).

Kaip tik konstatavimai, palyginimų intarpai, vos viena kita metafora atskiria šią poeziją nuo rėkiančios ir rankas grąžančios literatūros. Jos eilėraštis, turintis vos vieną kitą reiškinio vertinimo žymę, sako: taip yra, gal ir nelinksma, bet taip yra (eilėraštis „Pro vakarėjančią Juodkrantę“). Šitaip parašytas vienas geriausių eilėraščių „Dvi moterys“:

Nuotraukoje prie knygų

Dvi moterys motina ir dukra

Mano senelė ir mano mama

Manęs nėra

Dvi moterys motina ir dukra

Mano mama ir aš

Nuotraukoje prie knygų

Senelės nėra

P. 25

Taigi laikas pasakyti, kad lakoniška išraiška yra viena svarbesnių jos poezijos gėrybių. Kelias teisingas, nes lyrika ir yra trumpa intensyvi kalba.

… Taip šneki ar rašai, o žmogus paklausia: tai apie ką ta knyga?

Lyrikai netinka šitas klausimas.

Maironis: „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis…“ Ką, pasakysime, kad tai eilėraštis apie jūrą? Lyg ir teisybė, bet kas iš to, apie jo dvasią čia nieko.

Žinoma, yra, turi būti būdas atsakinėti ir į klaidinančius klausimus. Būsenos, vyraujančios poezijos knygoje, yra šioks toks atsakymas.

Kokios čia vyrauja?

Vienišumo. Nerimo. Netikrumo dėl žmonių ir pasaulio patvarumų. Kalbama apie gyvenimo praeinamybes, apie tai, kas laikina:

Viskas viena vienišiausia būtis

Telpanti mažoje rankinėje kurią

Laikysiu arčiau širdies arčiau širdies

Bet ir čia nesaugu jau nesaugu…

P. 10

Pakartojimų stilius, be abejo, tokių būsenų išraiškas stiprina. Praeinamybės įvaizdžiais tampa „vienadieniai lašalai“ (p. 37). Šiai zonai priklauso ir svetimumo, atskirtumo motyvai („Kitapus“), vaizdas „Anapus esi“ iš eilėraščio „Sutemos“.

Vienas įtaigiausių eilėraščių – „Melancholiškas etiudas“:

Kambarys – tavo urvas gėlėtais tapetais,

O tu pelė.

Žiūri į baltą, sniegu užklotą daržą,

Į medžius, į sausus žolių stiebus,

Keistas pėdas.

Meluočiau sakydama kitaip. Meluočiau.

Jau temsta.

Pūga užpustys tavo ilgesį,

Tik žalios akutės blizgės

Lango šviečiančioj nišoj.

P. 58

Ne pagal sakomus žodžius, o pagal eilėraščio jėgą galima nustatyti, kas poetą jaudina labiausiai.

Bet ar Daiva yra liūdinčioji, neturinti į ką remtis?

Ne. Jai svarbus artimųjų buvimas kūryboje. Tai mama, tėvas, senelė, „mano vyrai“, giminė.

Nenykstančių vertybių pasiuntiniai jos lyrikoje – ramunės, rūtos, krikštai, tėviškės vaizdas su vietovardžiais, pavardėmis, senais žodžiais.

Jos eilėraščiai sako, kad yra į ką įsikibti ir yra ką saugoti. Dėl to bendra rinkinio tonacija nėra tamsi. Nežinau, kas atsitiko, kad dabar atrodai keistas, tardamas tokius žodžius kaip humanizmas, harmonijos siekiamybė. „Baltam kvadratui…“ jų reikia.

Ši poetė galvoja apie knygos struktūrą. Pirmosios knygos skyrių vardai: „Rytas“, „Diena“, „Vakaras“, „Naktis“. Antrosios: „Taškas“, „Linija“, „Dėmė“. Ir išraiškingas pavadinimas „Baltas kvadratas juodame fone“. Kadangi viename eilėraštyje minimas Malevičius (p. 65), knygos pavadinimą būtų noras sieti su šio dailininko juodu kvadratu. Pati autorė sako, kad knygos vardą pasiūlė patirtas įspūdis: tamsa, baltas ekranas, suskambusi klasikinė muzika. Bet į spalvų gamą, savaime atsirandančią jos eilėraščiuose (kai knygos vardo dar nebūta), arba į kai kuriuos vaizdus verta pažvelgti. Tai „kasdienybės baltumos“ vaizdas eilėraštyje „Piešinys su laikrodžiu“, „balti mėnulio delnai“ eilėrašty „Žaibas I“, toks piešinys: „Du tamsūs taškai tolumoj / Balto sniego ir baltų debesų bangavime / Mano vyrai“ („Poledinė žūklė“). Knygos skyrių vardai „žaidžia“ eilėraštyje „Nuo taško iki tiesės“ – taškas esąs tiesės projekcija.

Tokios struktūrų interpretacijos supina tikrus dalykus ir „išsigalvojimus“ – čia kalbu ir apie autoriaus, ir apie vertintojų elgesį. Rinkinio skyrių vardai argumentuoti tikrai ne daugiau, negu lyrikai reikia.

Tarp raiškių knygos vaizdų – skalbinių ir prirašytų lapų sugretinimas (p. 34). „Vėjas kedena skalbinius…“ D. Molytės-Lukauskienės eilėraščiai – jau vertinimų vėjuose. Kas juos skalbia, kas velėja, kas lygina. Taigi – jau yra.

Dalia Kasperiūnaitė

viena iš tų

taip,
kartais aš irgi –

tik klebenanti rankeną vėpla
su vienu juokingu eilėraščiu
trimis rimtais egzemplioriais

nirštu,
bandau jus įtikint, 
bandau,
ir bandau patikėti

žiema

ošimas prietaisų,
antenų nepalenkiamas
transliavimas,
                      žiemos
dangus virš  šv. Jurgio
viešbučio.
                o į mane
staiga suplūsta lietūs –

šilti ir šviesūs tirpdo
šerkšno medukus.

išbandymas
(vandeniu)

šlamantis džinsas
pablyškęs indigas
žvelgiant iš pietų pusės

džiovintos kriaušaitės
šiurkštas gintaras
žvelgiant iš šiaurės

vandens kvėpavimas
žvelgiant iš mėnesio

t y l u t ė l i s

Klimtas

labiausiai
iš jos kojų pirštų
vaškinių ilgų
supratau
ji – ne ta
kuri myli ir žiūri į žemę
tai jos mylimasis
ir jis iš tikrųjų išeina

***

kai veža virinti baltinius –
miltukai, žirniukai, vanduo

kai vėžiose suboluoja saulutės –
žirniukai, virinti baltiniai

kai, į trečią mėnesį,
tik saulės balti malūnėliai,
ir tie lyg pro vandenį

kai vis miltukai, žirniukai, saulutės,
kai jau privirina prie baltinių

– išvežkit.

žinia

buvo nuomario metai, atsimeni:
brolis įbėgo į kambarį, žemėtoj jo saujoj –
paukštis, gyvas raudonas gražus!
po viskam jis vėl suko ratus virš keliuko,
ir saulė pylės į kambarį. ir taip viskas mirgėjo,
taip mainėsi, kad pakėlei rankas prie akių.

kokie tai buvo metai?
kodėl dabar juos prisimeni,
šiandien?

jei tai vėjas, tik vėjas už lango, tik dulkia.
ir jei tai – ne žinia, tiktai nuojauta, jei
negirdėjai,
kodėl tad klausaisi apmiręs, dildini klausą?

stingsta ranka, kylanti prie akių. ir jei lūpos,
jei tik lūpos nebūtų medinės, o,
kaip šauktumeis brolio!
kur dabar tavo brolis?

                                    paukštis raudonas,
                                    prie dangaus
                                    prisegtas.

Lapkritis

mainus varis
sugydantis gintaras
plytos raudonis
akytas
sergančio lapo
atsiskyrimas
nuo medėjančio
sąnario
iš rūko išnyrantis
lapkritis mano

Tiesus

neskubėk, gerbiamasis,
pievos žalios,
o minkštos
ir čia,
tarp statybinių blokų,
kokių dar
materijų
mudviem dairytis?

aš mums suradau
tokią terpę…
na, tarpą
tarp dviejų
geltonų barakų,
tai kas. 
pasitiesim striukes.

ar nenori?

Juokas

Man tavo juokas –
    kai juokeis
    turgaus aikštėj
    tuščioj
    pats sau
    vienas,
    dabar juk
    niekas
    taip nebedaro –
atėmė kvapą.

Kai aikštėje
gliaudau žirnius…

Kai aikštėje gliaudau žirnius
ir traukias vanduo nuo suolelio.
Nuo žemo smėlėto kai traukias,
bematant po kojų turiu štai
gerbėjų, kiek dar neturėjus.

Kaklus patiklūs ištiesia,
sijono kraščiuką paliečia,
kukliai linkčioja,
šen ten puldinėja,
tūpt – tūpčioja,
burku – burkuoja.

Ir staiga vidur visko jau stovi
raudona mergaitė. Raudona!
Štai stovi nuščiuvus ir spokso,
kaip ankštys patiems apsukriausiems
į dangišką  maną subyra.

Ak, veltui stebiesi, mažoji,
tai tu čia stebuklas, paukšteli.

Neturiu veidrodėlio.

Toliau

Ištremsiu save į minkštas lygumas,
į rago ir geležies vėsą,
į dilgėlės kalbą ant odos įtaigią.
Toliau.

Kaimynui

O vardą tau davė kilmingą. Girdi?
Vos pamatė, dūrė pirštu – va, tai jis.
Tai jis? Tai juk tu.

Gandrų diena

et paukšti, stverčiaus
už tavo kojų
raudonų turėklų
stoviu, kur kertasi erčios
klekėtuoju
rėkauju

Graviūra
su grybautojais (vylus)

ant mano odos bučinių žymės –
tavo ir skruzdžių –
degančios.

Gobelenas

– Man liūtą,
Man vienаragį!