Gražiausios Klaipėdos knygos rinkimai pažėrė staigmenų

Gražiausios Klaipėdos knygos rinkimai pažėrė staigmenų

Rita Bočiulytė

Išrinktos populiariausia ir gražiausia per metus išleistos knygos, paskelbti ir prizais apdovanoti per visą 754 metų miesto istoriją pirmąsyk uostamiestyje vykusio konkurso „Klaipėdos knyga – 2006“ nugalėtojai. Bet neblėsta įspūdis, kad konkurso rezultatai vieniems buvo laukti, kitiems – netikėti.

Gražiausios 2006 metų Klaipėdos knygos leidėjai – Klaipėdos universiteto leidyklos direktorei Lolitai Zemlienei apdovanojimą įteikė konkurso organizatorė Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Bronė Lauciuvienė (centre) ir mecenatas bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas. Anot Broniaus Leonavičiaus, leidyklai autorius atneša rankraštį, knygą sukuria dailininkas. Roberto Gabrio nuotraukos

Graži – profesionali

Niekas labai nenustebo, kai balsuodama plačioji visuomenė populiariausia pripažino grupės istorikų parengtą knygą „Klaipėdos dvarai“, kurią pernai išleido leidykla „Libra Memelensis“. Jos direktoriaus Kęstučio Demerecko teigimu, šia knyga ypač domisi klaipėdiečiai, žmonės eina jos pėdsakais, ieško tų dvarų ir jų buvimo vietų…

Bet gražiausia knyga, kurią išrinko specialiai suburta specialistų komisija, apstulbino net konkurso rengėjus. Staigmena leidėjams ir daugeliui skaitytojų tapo vertinimo komisijos verdiktas: gražiausios knygos titulas suteiktas iš pirmo žvilgsnio neišvaizdžiam moksliniam leidiniui „Archaeologia Baltica’ 6“, kurį apipavidalino dailininkas Algis Kliševičius, o išleido Klaipėdos universiteto leidykla, spausdino spaustuvė „Petro Ofsetas“.

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos iniciatyva surengto konkurso gražiausios knygos rinkimų komisijai vadovavo vilnietis dailininkas, daugelio Lietuvos knygos meno konkursų vertinimo komisijos pirmininkas Bronius Leonavičius.

Jo teigimu, graži knyga turi būti profesionaliai padaryta, „Archaeologia Baltica’ 6“ atitinka svarbiausius meninės ir poligrafinės išvaizdos kriterijus: tvarkinga maketo struktūra, tinkamas vaizdinės ir tekstinės medžiagos santykis, gerai parinktas popierius, gera spaudos ir įrišimo kokybė.

Atsiimdama apdovanojimą „Gražiausia knyga. Klaipėda – 2006“ – diplomą ir konkurso prizą – klaipėdiečio skulptoriaus Svajūno Jurkaus iš bronzos sukurtą statulėlę, Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė sakė esanti labai maloniai nustebinta tokiu įvertinimu, nes mokslinės knygos, kurias dažniausiai leidžia ši leidykla, nėra tokios išraiškingos kaip kitos. „Stengiamės, kad visos mūsų knygos būtų gražios, bet tikrai negalvojom, kad ši gražiausia, – stebėjosi ji. – Dabar žinosime, specialiai ruošimės, kad turėtume ką pateikti konkursui kitąmet“.

Paskatinamaisiais diplomais įvertinti Sauliaus Jokužio leidyklos-spaustuvės išleistas Rimaldo Vikšraičio fotoalbumas „Vienkiemio godos“ – už tipografinį apipavidalinimą ir leidyklos „Libra Memelensis“ knyga-albumas „Kretingos rajono kultūros paveldas“ – už maketo struktūrą.

Neskirstė į grupes

Iš 15 knygų buvo išrinktos trys gražiausios.

Klaipėdos metų knygos konkurse dalyvavo penkios uostamiesčio leidyklos, pristatę po tris 2006-aisiais išleistas knygas.

Gražiausią knygą komisija rinko vadovaudamasi Lietuvos knygos meno konkurso kriterijais. Konkursui pateiktos knygos buvo vertinamos pagal grafinį apipavidalinimą ir iliustravimą ir tipografinį apipavidalinimą – maketo struktūrą, vaizdinės ir tekstinės medžiagos santykį, rinkinio kokybę, popieriaus ir įrišimo medžiagų parinkimą, spaudos ir įrišimo kokybę.

Komisijos pirmininkas B.Leonavičius stebėjosi, kad konkursui pateikta tiek nedaug knygų, nėra kaip jas suskirstyti į atskiras grupes ir jose vertinti. Lietuvos knygos meno konkursui leidyklos pateikia savo leidinius pagal šias grupes: bendroji (visuomeninė) literatūra, mokslinės knygos (monografijos), dalykinės knygos – mokslinės populiariosios, meno ir fotografijos leidiniai, knygos vaikams ir jaunimui, mokyklinės knygos, vadovėliai, bibliofiliniai leidiniai, mažo formato leidiniai, mažatiražinės eksperimentinės knygos.

Lietuvoje esant daugiau nei 600 leidyklų toks suskirstymas galimas. Kadangi Klaipėdoje aktyviau reiškiasi tik penkios leidyklos, pačios produkcijos nėra tiek daug, kad būtų galima ją klasifikuoti. Todėl komisija vertino neskirstydama jų į kategorijas, bet pagal tuos pačius kriterijus.

„Knygą formuoja dailininkas. Šūsnis rankraščių – dar ne knyga. Knygos išvaizda – labai sudėtingas, imlus ir atsakingas darbas. Siekiant idealo, reikia ieškoti ir rasti vis geresnių būdų. Iš tikrųjų tai yra meninio apipavidalinimo, iliustravimo ir grafinio dizaino reikalai. Jei žiūrim profesionaliai, turim žiūrėti reikliai“, – sakė B.Leonavičius. Jo žodžiais, pagrindinis dalykas – proporcijų santykiai, kriterijai – pasauliniai kanonai, kuriais knygų leidyba turėtų vadovautis. Kad dailininkai ir leidėjai būtų laisvi nuo savivalės. Deja, lietuvių kalba beveik nėra teorinės literatūros. Kita vertus, ir kanonų įsikibus nebūtina laikytis. Svarbiausia, kad knyga būtų tvarkinga poligrafiškai.

Pakišo koją…

Tokios – poligrafiškai parengtos geriausiai – ir ieškojo Gražiausios Klaipėdos metų knygos komisija.

„Vartant knygas, pirmiausia krenta į akis noras labai daug pa-rodyti. Dauguma permargintos, šriftų primaišyta“, – pastebėjo B.Leonavičius.

Dėl margumo, per didelio optinio aktyvumo (sunku skaityti) buvo į šalį atidėtos N.Kepenienės „Baltosios žąsytės pasakos“, išleistos „Libra Memelensis“ leidyklos. Perkrautas, per margas komisijai atrodė ir „Eglės“ leidyklos fotoalbumas „Klaipėdos ligoninė: nuolatinis siekis būti geriausiems“.

Ne vienoje konkursinėje knygoje buvo pernelyg sureikšminti rėmėjai – per dideli firmų ženklai, į pirmą planą iškeltos padėkos.

Tarp konkursui pateiktų knygų dominavo vizualiniai dalykai su nedaug teksto. Neblogai buvo įvertintas R.Vikšraičio fotografijų albumas „Vienkiemio godos“. „Viena iš geresnių knygų maketo požiūriu, geras fotografijų ir teksto išdėstymas, originalus įrišimas, viršelio šrifto įkirtimas, – gana organiška knyga“, – pagyrė komisijos pirmininkas. Bet, jo teigimu, ir čia padauginta dekoro. Jo kiek per daug ir Klaipėdos universiteto leidyklos informaciniame leidinyje „Klaipėdos universitetas – 15“ – „per stiprūs“ fonai, be to, neteisingai sulenktas viršelio popierius.

Siekiant idealo

Su paveikslų reprodukcijomis konkuruojantys fonai, perkrautas maketas, padrikas dizainas neleido prie geresnių leidybos darbų priskirti spaustuvės „Druka“ išleisto E.Žvaigždino tapybos albumo. Ten pat išleistame albume „Šiauliai – Saulės miestas“: maketas tvarkingas, bet kam tas „auksas“, tų saulių-puošmenų kiekviename puslapyje – ar reikia?.. Albumas „Mes čia gyvename. Gargždai. Klaipėdos rajonas“ – prie geresnių, bet nelogiškas vaizdų reikšmingumo prasme – per smulkus teksto šriftas, o parašai po nuotraukomis – per stambūs.

S.Jokužio leidyklos-spaustuvės išleista D.Bielskytės eilėraščių knyga „Raudona“ komisijai patiko, bet šiai knygai „koją pakišo“ skirtingi teksto ir pavadinimo šriftai ir per storas popierius – ją sunku vartyti.

Klaipėdos universiteto leidyklos pristatyta R.Balsio knyga „Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro“ galėjo būti premijuota. Jai labai gerai parinktas popierius, ji dailininko A.Kliševičiaus skoningai apipavidalinta, bet blogai įrišta.

Pastebėta, kad daugelio knygų trūkumas – šriftų painiava. Pavadinimų ir knygų teksto šriftai kažkodėl parinkti skirtingi, o reikėtų vienos garnitūros, bet skirtingo dydžio („Libra Memelensis“ pristatyti „Klaipėdos dvarai“, „Eglės“ leidyklos išleista M.Venslauskaitės-Boyle „Laisvės beieškant: žmogus iš „Raudonojo spalio“, S.Jokužio leidyklos-spaustuvės Z.Stankaus „Miražas“). Be to, A.Juozaičio „Karalių miesto be karalių“ („Eglės“ leidykla) popierius nors ir geras, bet per plonas, o Z.Stankaus „Miražo“ švediška stilistika neįtikina, dizainas blankus.

Siekiant idealo, ir apdovanotosios „Archaeologia Baltica’ 6“ žemėlapiai, brėžiniai galėtų būti vienos stilistikos…

Konkursą Klaipėdoje rengiant kasmet, reikėtų pagalvoti, kaip įvertinti, paskatinti ne tik leidyklas, bet ir knygų dailininkus, dizainerius, be kurių talento ir pastangų nebūtų gražių, meniškos išvaizdos knygų. Pasižiūrėkime, kaip tai daroma sostinėje.

„Vilnius-2006“

Knygos meno konkursai, pradėti rengti Vilniuje XX a. septintajame dešimtmetyje ir vėl rengiami nuo 1993 metų, atspindi Lietuvos knygos meno raidą.

Šiemet vasario 22-25 dienomis vykusioje 8-ojoje Vilniaus knygų mugėje buvo apdovanoti knygos meno konkurso „Vilnius-2006“ laureatai. Geriausius knygų iliustratorius, spaustuvininkus, leidyklas apdovanojo kultūros ministras Jonas Jučas, Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija.

Konkurse dalyvavo 22 leidyklos, vertinimui pateikusios 192 knygas, buvo išdalinta 15 meno premijų. Tris pagrindines Kultūros ministerijos įsteigtas premijas šiemet pasidalino dailininkai Eugenijus Karpavičius, Elona Marija Ložytė ir Alfonsas Žvilys. Eugenijus Karpavičius premija įvertintas už knygos „Petras Repšys“ (leidykla „Kultūros barai“, spaustuvė „Sapnų sala“) apipavidalinimą, E. M. Ložytė – už knygą „Religinis kolokviumas Vilniuje“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, spausdino „Sapnų sala“) ir Alfonsas Žvilys – už knygų serijos „Gabriel Garcia Marquez“ (leidykla „Alma littera“, spaustuvė „Spindulys“) iliustravimą.

Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (2)

Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (2)

Lietuvos fotografija – kokia jos mokykla, praeitis ir dabartis, kokios problemos ryškėja XXI amžiuje – tai ir aptariame, toliau versdami jos istorijos puslapius, žvalgydamiesi po šalies regionus dabar, nepamiršdami Klaipėdos fotografijos situacijos vakar ir šiandien.

Skirmantas Valiulis, Stanislovas Žvirgždas

(Tęsinys. Pradžia „Durys“, 2007 01 31)

Kur maištininkai?

Žvelgiant į netolimą Lietuvos fotografijos praeitį, vis dar netrūksta poleminio įkarščio. Jaunimui kartais atrodo, kad „socialistinio realizmo“ kepurė buvo visus suvienodinusi ir tik su postmodernizmu atėjo tikra kūrybos laisvė. O kaip iš tikrųjų?

Ogi sena susipina su nauja, tradicijos su novacijomis, Rytai su Vakarais. Apskritai po dešimtmečio karštligės vėl ramiai žiūrime atgal ir į priekį. „Seniai“ atlaikė visokių (ideologinių, cenzūrinių, kolegiškų ir nelabai kolegiškų) kaltinimų krušą, diskusija, žinoma, nesiliauja, bet ji daugiau teorinio, analitinio pobūdžio.

Jaunimui dabar visi keliai – atviresni. Kas mokosi Prancūzijoje, kas – Vokietijoje ar Čekijoje, kas ir namie – Vilniaus dailės akademijoje ar Vytauto Didžiojo universitete (čia parašyta įdomių menotyrinių fotografijos darbų).

Bet nematyti tokio pobūdžio jaunimo revoliucijų, kokios vyko nuo 1980-ųjų, kai prieš reportažą sukilo A.Šeškaus, A.Budvyčio, V.Balčyčio, R.Pačėsos „nuobodulio estetikos“ karta, netrukus pasipildžiusi S.Paukščiu, A.Lukiu, G.Trimaku ir R.Treigiu.

Anuos „maištininkais“ išvadino vis dar populiarus rusų kritikas L.Aninskis. Bet ir jis manė, kad maištininkai yra to paties Lietuvos fotografijos medžio šakos. Taip lyg ir atsitiko.

1999-aisiais surengtoje parodoje „Po dešimties metų” prisipažįstama, kad būrys pakriko, kiekvienas stumiasi toliau savo keliu: kas dirba reklamai, kas – fotoateljė, kas kitiems dėsto fotografiją. Susiformavo gyvasis tradicininkų ir postmodernistų tiltas – vaikai nenuklydo pernelyg toli nuo tėvų, o svarbiausia – išlaikyti visų stilių ir žanrų kokybės kriterijai.

Bet gal panašiai atsitiko ir su mūsų senąja fotografijos mokykla?..

Ribos – sąlyginės

Aleksandras Dapkevičius (1929-2007). Iš serijos „Aktas”, 1975.

Fotografijos magnetizmui turėjo reikšmės ne tik septintojo dešimtmečio kartos ilgas kūrybingumas ir sugebėjimas išlaikyti Lietuvos fotomenininkų sąjungos prestižą per visus laiko pokyčius ir ekonomines negandas, bet ir fotografijos iškilimas tarp menų tarptautiniu mastu.

Keista, daug ką vertę iš kojų postmodernizmo vėjai buvo palankūs fotografijai. Jos statusas net iškilo. Kaip rašo Borisas Groisas (Vokietija), „meninių intencijų fotografija nebeturi kuo nors aiškiai skirtis nuo paprastos fotografijos, kad būtų pripažinta menine. Skirtumus šiandien nustato muziejai, ir jų atrankos pakanka, kad fotografija būtų priskirta meno sferai“.

Tiesa, Lietuvoje kai kas vis dar mėgina nubrėžti ribą (gal tai daugiau aukštųjų mokyklų, kur dėstoma fotografija, profilio įtaka?) ir lyg vėl prikelti septintojo dešimtmečio diskusijas, kada gi ta fotografija tampa meniška. Bet tai greičiau atosūkis į fotografijos vakardieną negu posūkis į rytdieną.

Gana sąlyginės pasirodė esančios ir kitos ribos, pvz., tarp reklamos ir meninės fotografijos.

Kai kurie fotografai ilgokai ragino išsaugoti fotografijos meninį grynumą, dvasingumą, žiūrėjo, kad tik ji netaptų „parsidavėle“.

Šiandien jau normaliai žiūrime į Helmuto Niutono ar Žanlupo Siefo šokinėjančią nuo meno į madą ir atgal fotografiją. Pastarasis prisipažįsta, kad šuoliai nuo dokumentikos į meną, nuo reportažo į madą, nuo akto į peizažą yra kasdienė praktika. Visur kriterijus – grožis! Gal ir nereikėtų būgštauti, kad dalis jaunųjų yra veikiami reklamos arba joje jau dirba?

Avangardo ženklai

Vaclovas Straukas. Iš ciklo „Kopos”, 1975.

Avangardinis sluoksnis, palyginti su kaimynais rusais, lenkais ar čekais, sovietmečio Lietuvoje buvo plonytis. Tiesą sakant, istoriškai jis vis dar neišanalizuotas. Tik postmodernizmas jau įrašytas į Europos kontekstą.

Šimtmečio avangardo parodoje „Europa Europa” (Vidurio ir Rytų Europa), įvykusioje 1994-aisiais Vokietijoje, keturių tomų kataloge buvo pristatytos V.Balčyčio, A.Budvyčio, G.Trimako fotografijos. Lenkų menotyrininkė U.Čartoryska kataloge palaikė maskviškio L.Aninskio nuomonę: „maištininkai“ Lietuvoje protestavo ne prieš vyresniosios kartos emocionalizmą, bet fragmentuodami ir paspalvindami pabrėžė paties fotografavimo proceso reikšmę.

Tai ir buvo naujoji, nebe tikrovės atspindžio, o jos segmentacijos ir suženklinimo filosofija, beje, diskusijose ir konferencijose perkelta ir į fotografijos istoriją ieškant kitokių prasmių „tekstuose“.

Tačiau senąją mūsų fotografiją sunkiau įrašyti į Europos kontekstą negu postmodernistinę. Dėl kelių priežasčių.

U.Čartoryska V.Luckų ir S.Paukštį deda greta lenko V.Pražmovskio. Ne tiek svarbu, kuris pirmesnis, kiek bendra postmodernistinė platforma – fotovaizde kuriami keli laiko ženklų klodai, nė vienam nesuteikiant vyraujančios prasmės. Viskas priklauso nuo žiūrovo-skaitytojo, jo emocinių klodų. Lyginimų kontekstas gimsta natūraliai, nes toks dabar meno gyvenimas.

Į Europos kultūrą

O kaip dėl klausimo – mes Europoje ir Europa – pas mus?

Ypač buvome atjaunėję Europoje tuoj po nepriklausomybės atgavimo. Vien su vokiečiais surengta keliolika didelių parodų, išleisti puikūs katalogai, kuriuos derėtų vadinti fotoantologijomis. Čia lietuviai pristatomi pavieniui, grupėmis ir Baltijos šalių kontekste. Ypač vertingi pastarieji atvejai: „Vaizdų atmintis” (1983), „Pabaltijo fotografija, Ars Baltica. Trienalė” (1996) – Baltijos šalių fenomenas, nes jie padeda suvokti laiko ir kultūrų ryšius.

Minėtinas ir Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro jau ne vienerius metus rengiamas ir vis didesnį pagreitį įgaunantis projektas „Erozija” – žvilgsnis už tradicinio fotografijos formato.

Kitas aspektas – fotografijos palikimo „įvesdinimas“ į Europos kultūrą. Įdomus pavyzdys – fotoalbumas „Lietuva”, kur greta žinomų fotografų darbų dedama ir bevardė fotografija, šalia meninės – dokumentinė. Taip tik paryškinama šimtametė mūsų fotografijos tradicija: ėjimas nuo žemės, iš kaimo, iš šeimos rato ir lauko darbų. Todėl net jaunosios kartos miestelėnų postmodernistų fotografijose fantazija neatitrūksta nuo daikto ir kūno, nėra dar intelektualiai išmankštinta ir išgrakštinta.

Šimtametė ir mūsų buvimo Europoje tradicija, tik esame ją pamiršę ir kitiems neprimename. Jau XIX a. nebuvome atitrūkę nuo europinių parodų, o XX a. į Europą ėjome ir per spaudą. O kaip senąjį Vilnių išgarsino J.Čechavičius ir J.Bulhakas! Prieškary patys susidėjome savo darbus į tarptautinį „Galerijos” numerį, dalyvavome tarptautinėse parodose.

Žiūrima iš aukšto

Silpniausiais šiuo požiūriu reikėtų laikyti šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius. Tada fotografija fiksavo tautos kančias, bet pasirodyti viešai galėjo tik amžiaus pabaigoje.

Išeiviai Vokietijoje pakartojo fotoalbumą „Vilnius” su J.Bulhako fotografijomis ir porą kartų JAV išleido V.Augustino fotografijų rinktinę. Populiarindamas Lietuvą vaizdais ir tekstais, Brazilijoje daug nuveikė P.Babickas. Okupuotoje Lietuvoje Vilniui skirti fotoalbumai išėjo be J.Bulhako pavardės. Septintajame dešimtmetyje knygas apie Vilnių, Lietuvą sukūrė A.Kunčius, A.Sutkus, R.Rakauskas. Jos pasiekdavo ir užsienį. Porą metų po Fotografijos meno draugijos įkūrimo Prahoje išėjo V.Jiru paruošta „Pabaltijo fotografija”.

Atgimimo laikais atrodė, kad per daug apie mus prirašė maskviečiai A.Vartanovas, L.Aninskis, V.Diominas, V.Stignejevas, o per mažai – Vakarai. Bet gana greit paaiškėjo, kad esminė bėda – ne čia…

Mus nusižiūrėjęs prancūzas A.Lemagny priglobė lietuvių fotografiją Paryžiuje, Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, rengė parodas, į fotoalbumą, skirtą fotografijos 150-mečiui, įtraukė ir lietuvių darbų. Londone pasirodė A.Macijausko fotografijų rinktinė. O jeigu dar žvilgteltume į fotoalmanachus ir fotožurnalus?.. Žinoma, nuosvyra buvo į Maskvos pusę, „Glavlitas“ kai kurias fotografijas sutikdavo rūsčia mina, tekdavo rengti „perkūnsargines“ politinių jubiliejų parodas.

Bet buvo ir bendra Rytų Europos nelaimė: pagausėjusiuose vakarietiškuose fotografijos istorijos darbuose fotografijos dabarčiai ir jos istorijai skirta nepakankamai dėmesio. Dar ir dabar į Rytų Europos fotografiją kartais žiūrima kaip į „antrinę“, sekusią Vakarų techniniais ir meniniais atradimais, arba ji iš viso nutylima.

„Nuoga diena“, arba Mūzos paieškos Čekijos tvirtovėje

„Nuoga diena“, arba Mūzos paieškos Čekijos tvirtovėje

Danguolė Ruškienė

„Nuoga diena“ pavadinta spaudos fotografų Ramūno Danisevičiaus, Valdo Kopūsto ir Rolando Parafinavičiaus fotografijų paroda, iki kovo 5-osios viešinti Klaipėdos fotografijos galerijoje.

Fotoparodą „Nuoga diena“ klaipėdiečiams pristatė du iš trijų jos autorių – Ramūnas Danisevičius ir Valdas Kopūstas, drauge fotografavę tą patį toje pačioje aplinkoje ir tuo pačiu metu. Roberto Gabrio nuotrauka

Fotografavo tą patį

Nors jau seniai paneigta nuomonė, kad fotografija yra tik tiksli, mechaniška vizualinė realybės pateikimo forma, pastaruoju metu vis dažniau kuriami projektai ir organizuojamos kūrybinės stovyklos, kuriose gilinamasi ne tik į naujas fotografijos galimybes, bet ir „pertikrinama“ jos prigimtis.

Ne pirmus metus Čekijoje „Inter camp“ organizacijos organizuojamos fotografų stovyklos išsiskiria tuo, kad, be galimybės netrukdomiems dirbti kelias dienas akto žanro srityje, fotografų kūrybiniam procesui taikomi ir tam tikri apribojimai. Ši stovykla labai savitai organizuoja kūrėjo ir jo įkvėpimo šaltinio-mūzos santykius. Dalyvių kūrybinė erdvė griežtai apribojama – jie dirba pagal sudarytą sąrašą, kuris nurodo jų darbo laiką ir vietą su konkrečiu modeliu. Toks griežtas erdvės ir laiko apribojimas, iš dalies net fotografuojamų objektų padiktavimas paremtas pagrindiniu organizatorių ir dalyvių tikslu – išsiaiškinti, ar įmanoma visiems fotografuojant tą patį (tuos pačius modelius tose pačiose erdvėse) sukurti kažką savito ir vertingo. Vertingo, jeigu ne menine, tai estetine prasme.

Ieškojo kažko savito

Praėjusią vasarą vienoje Čekijos kryžiuočių ordino pilyje stovyklavę lietuvių fotografai – naujienų agentūros ELTA fotografas Valdas Kopūstas, dienraščio „Lietuvos žinios“ fotokorespondentas Ramūnas Danisevičius ir „Vakaro žinių“ žurnalistas Rolandas Parafinavičius teigė, kad toks laiko ir vietos apribojimas netrukdė jų meninėms paieškoms. Profesionalūs fotoreporteriai, įpratę dirbti sudėtingomis sąlygomis, nesunkiai prisitaikė ir prie šių. Anot V.Kopūsto, labiausiai jam pagelbėjo „akies greitis“ – sugebėjimas greitai atskirti esmę ir ją užfiksuoti, nepraleisti lemtingo kadro. Darbui labiausiai kliudė masinė psichozė. Buvo sunku nebėgti kitiems iš paskos, nepasiduoti bendrai nuotaikai, o ieškoti ir surasti kažką savito. Tai buvo labiau panašu į žaidimą su gana stipriu azartu. Kam pavyks, o kam – ne.

Prieš gerą dešimtmetį panašų eksperimentą atliko fotomenininkai (taip pat trijulė) R.Rakauskas, R.Požerskis ir A.Macijauskas. Pavadinę projektą „3+1“, autoriai kurį laiką fotografavo tą pačią moterį. Skirtumas tik tas, kad jų nevaržė nei laikas, nei erdvė. Jau tada buvo įsitikinta, kad fotografas fotoaparatu fiksuoja ne tai, ką mato, o tai, ką nori matyti. Paneigdami modernistines nuostatas, teigiančias fotografijos kaip objektyvaus realybės vaizdavimo galimybę, kiekvienas fotomenininkas kūrė savo moterį, ignoruodamas jos individualumą ir socialumą.

Sureikšmino siužetą

Moters-simbolio kūno traktavimas persikelia ir į parodos „Nuoga diena“, šiuo metu veikiančios Klaipėdos fotografijos galerijoje, nuotraukas. Ir tada, ir dabar buvo siekiama nuasmeninti žmogaus kūną, panaudojant jį kaip medžiagą autoriaus saviraiškai.

Tačiau toks vienpusiškas fotografijos traktavimas būtų klaidinantis. Bet kuriuo atveju fotografija išsaugo ir nuorodas į realybę. Todėl parodoje eksponuojami darbai neišvengia supanašėjimo siužeto, o kartu ir turinio atžvilgiu.

Polinkiui į siužeto sureikšminimą greičiausiai įtakos turėjo spaudos fotografų profesija. Sąmoningas ar nesąmoningas bandymas fotografijose simuliuoti reportažinį metodą apsunkina kūrinio suvokimą. Neįtikina, ir, deja, palieka abejingą.

Atrodo, kad autoriai bando pasinaudoti vis garsiau fotografijos pasaulyje deklaruojama nuomone, kad nėra nei spaudos, nei meninės, nei kitokios fotografijos. Yra tik Fotografija. Jie varijuoja šios Fotografijos rėmuose, pasilikdami prie to paties žanro, bet nesilaikydami stiliaus ar metodo vienovės. Drąsiai eksperimentuoja ir ieško taiklesnių būdų savo intencijoms išreikšti.

Parodos kūrinius būtų sunku priskirti kuriai nors vienai estetikai. Akivaizdu, kad juos veikė ir klasikinio akto estetika, ir romantiški „Lietuvos meninės fotografijos mokyklos“ (R.Dichavičiaus, R.Rakausko, R.Požerskio) aktai, ir postmoderni A.Čepulinskaitės, V.Šontos estetika.

Schema – nauja, idėjos – senos

Parodoje eksponuojamose nuotraukose jaunystė deklaruojama kaip savaiminė grožio ir estetikos turėtoja, kuriai dažnu atveju antrina kitas savo prigimtimi labai panašus objektas – gamta. Moteris vaizduojama kaip pasyvi gamtos dalis, kaip ir pastaroji apdovanota gyvybės tąsos (vaisingumo) dovana.

Pasirodo, sena moters ir gamtos dermės tema dar nėra išsemta. Juolab kai tarp jų įsiterpia vyriškos lyties atstovas.

Novatoriškumu dvelkiantis vyriškų ir moteriškų kūnų kartu fiksavimas, jų vaizdavimo ir tarpusavio santykių schema papildo kūrinius naujomis prasmėmis. Tačiau, susitapatindamas su vyriškos lyties atstovo kūno pozicija, fotografas dar kartą paliudija labai senas ir, atrodo, mūsų visuomenėje vis dar gajas patriarchalines nuostatas.

Fotografijose stebimas (o kartais tik nujaučiamas) vyras – heteroseksualus, besikėsinantis išplėšti iš aplinkos (konteksto) ir nusavinanti moters kūną („Nepasitikėjimas“). Iš šios moters atimama bet kokia empirinio pažinimo galimybė, ji estetiškai patrauklaus kūno nešiotoja ir heteroseksualių vyriškos lyties atstovų gundytoja. Todėl, nors vaizdavimo schema gana nauja, tačiau ji panaudojama senoms idėjoms išreikšti.

Užsitikrino dėmesį

Netikėtai taikliai autoriai panaudoja metoniminiu mąstymu pagrįstą kūnų fragmentavimą. Cituodami moters lyties ženklus, kuria naujas prasmes, pabrėžia somatinių ženklų svarbą fotografijoje („Driežui geriau“).

Akivaizdu, kad fotografus mažai domina moterų asmenybės. Dažnai pagrindinė žmogaus identifikacijos dalis – veidas paliekama už kadro, kaip trukdis, skatinantis nepageidaujamiems psichologiniams ar socialiniams (at)pažinimams. Kontaktas tarp fotografuojančiojo ir fotografuojamojo taip ir neužsimezga.

Tačiau fotografas išlieka aktyvus nuogo moters kūno stebėtojas ir fiksuotojas. Tokiu būdu apvalęs savo kūrinį nuo pašalinių reikšmių, akcentuoja tai, kas, jo manymu, yra svarbiausia. Nuasmenintas kūnas (ar jo fragmentai) be identifikacijos ženklų jam priskirtoje erdvėje ir laike kuria naujas reikšmes, nurodančias interpretacijų kryptį. Taip užsitikrindamas suvokėjo dėmesį.

Nors autoriai teigia, kad juos labiau domino kūno ir sielos jungtys nei kūniškumas ar jo erotiškumas, ne kiekviename kūrinyje tokią jungtį įmanoma užčiuopti. Galbūt ją prislopina didesniu ar mažesniu mastu pasireiškianti erotizacija. Galbūt išblaško subtili ironijos linija. Ko gero, labai vietoje ir laiku panaudota. Ji tarytum perspėja, kad rimtų ketinimų meninio akto atžvilgiu tarsi ir nebuvo.

„Nuoga diena“ – žaidimas. Kaip ir kiti turintis savas taisykles. Autoriai su jomis susipažino dar būdami Čekijoje, o žiūrovas privalės susikurti savąsias. Vien tam, kad žaidimo finale nesijaustų nuogas.

Teatralų laukia trys „Padėkos kaukės“

Teatralų laukia trys „Padėkos kaukės“

Šiemet tarptautinės Teatro dienos išvakarėse, kovo 26-ąją labiausiai nusipelniusiems Klaipėdos miesto teatralams bus įteiktos „Padėkos kaukės“.

„Padėkos kaukė“ – apdovanojimas miesto teatralams už reikšmingiausią teatrinį metų įvykį ir/ar nuopelnus teatro menui.

Šį apdovanojimą, kurio idėjos autorius – Klaipėdos Pilies teatro režisierius Alvydas Vizgirda, prieš metus įsteigė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius ir teikia miesto teatralams už reikšmingiausią teatrinį metų įvykį (spektaklį, vaidmenį, režisūrą, scenografiją, choreografją ir t.t.) ir/ar nuopelnus teatro menui. Apdovanojimą liudija regalijos: viеnetinis juvelyrikos meno kūrinys – stilizuota „Padėkos kaukė“ bei jos suteikimą patvirtinantis dokumentas.

„Padėkos kaukėmis“ 2006-aisiais jau apdovanoti aktoriai Valentina Leonavičiūtė, Vytautas Paukštė ir režisierius Ramūnas Kaubrys.

Kaip pranešė Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius, 2007-ųjų „Padėkos kaukės“ laureatai bus renkami pagal šias nominacijas: metų režisierius, metų aktorius ir aktorė, metų vaidmuo, metų scenografas, metų dramos spektaklis, metų muzikinis spektaklis, metų choreografas, metų šokio projektas, metų debiutas, metų teatro kompozitorius, už nuopelnus teatro menui.

Iš šio nominacijų sąrašo kovo 26-ąją specialios ceremonijos metu bus įteiktos ne daugiau kaip trys „Padėkos kaukės“.

Šis apdovanojimas skiriamas komisijos nutarimu. Komisiją sudaro 7 nariai: Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraitytė, teatrologė Gitana Gugevičiūtė, Klaipėdos universiteto doc. Petras Bielskis, Režisūros katedros vedėja doc. Danutė Vaigauskaitė, Lietuvos teatro sąjungos (LTS) Klaipėdos skyriaus pirmininkas, aktorius Valentinas Klimas, Klaipėdos dramos teatro aktorės Valentina Leonavičiūtė ir Nijolė Sabulytė.

Pagal apdovanojimo nuostatus pretendentus „Padėkos kaukės“ nominacijoms gali siūlyti uostamiesčio kultūros institucijos, miesto Kultūros skyrius, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos ir privatūs asmenys.

Siūlant pretendentą reikia pateikti: motyvacinį pasiūlymą, pasirašytą siūlančiojo asmens ar organizacijos (už kokius nuopelnus siūlomas konkretus asmuo ar įvykis, kokiai nominacijai ir pan.); pretendento nuopelnų teatro menui aprašymą (recenzijų, straipsnių, atsiliepimų kopijos, autoriaus spausdinti darbai, rekomendacijos, kitų institucijų įvertinimai, duomenys apie anksčiau gautus apdovanojimus ir kt.); pretendento gyvenimo aprašymą; pretendento fotonuotrauką (siųsti el. paštu: teatras@europe.com). Elektroniniu keliu atsiųsta medžiaga nebus priimama, išskyrus siūlomo pretendento nuotrauką.

Pasiūlymai „Padėkos kaukės” apdovanojimui priimami ir registruojami iki kovo 20 d.12 val. adresu: Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriui, „Padėkos kaukė”, Dramos teatras, Teatro g. 2, Klaipėda LT-91247.

„Komentaruose“ dalinsis įspūdžiais iš Izraelio

„Komentaruose“ dalinsis įspūdžiais iš Izraelio

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) 6-ajame „Komentarų“ ciklo renginyje rytoj, kovo 1 d. 18 val. kelionės įspūdžiais iš Izraelio, asmeniniais ir kūrybiniais atradimais dalinsis klaipėdiečiai dailininkai Angelina Banytė, Juozas Vosylius ir Algis Kliševičius.

Skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus, gyvenančio ir kuriančio Izraelyje, kvietimu ten parodą surengė jo bendramoksliai klaipėdiečiai dailininkai Algis Kliševičius, Angelina Banytė ir Juozas Vosylius.

Klaipėdiečių dailininkų ir senų bičiulių trijulė Izraelyje viešėjo šiemet sausio 24 – vasario 7 dienomis bendramokslio skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus kvietimu. Izraelyje gyvenantis jų buvęs bendramokslis M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje D.Zundelovičius ten turi skulptūros mokyklą su bronzos liejykla ir meno galeriją. Joje A.Kliševičiaus rašto meno darbai jau yra buvę eksponuoti Lietuvos kaligrafų parodoje 2005-ųjų pavasarį.

„Basiss“ skulptūros mokyklos galerija, kurioje kartais apsilanko ir lietuviai, įsikūrusi Hadassa Neurimo vietovėje, tarp Tel Avivo ir Haifos miestų. Ji gausiai lankoma izraeliečių. Jiems klaipėdiečių dailininkų trijulė nuvežė savo kūrinių parodą. Joje A.Kliševičius pristato kaligrafijos ir grafikos darbus, A.Banytė ir J.Vosylius – tapybą ir piešinius. Paroda veiks iki kovo 17-osios. Ją autoriai pavadino „Tu klausei, kaip aš laikausi“. „Nes ji ir yra atsakymas į klasioko klausimą po daugel metų“, – paaiškino A.Kliševičius.

Lėlių teatrų festivalis sugrįžta Vaikų kultūros metais

Lėlių teatrų festivalis sugrįžta Vaikų kultūros metais

Salomėja Burneikaitė

Atpažįstate šią emblemą? Klaipėdos lėlių teatras balandžio 27-29 dienomis vėl rengia tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Karakumų asilėlis”, kuris uostamiestyje vyks jau ketvirtąjį kartą.

Vaidina profesionalai

Šiemet Klaipėdos lėlių teatras į uostamiestį vėl sukvies geriausius Lietuvos lėlių teatrus ir svečių kolektyvus iš užsienio. Tai – vienintelis profesionalaus lėlių teatro festivalis Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte, labiausiai orientuotas į mažuosius žiūrovus.

Klaipėdos universiteto lėlininkų sumanytas pirmasis profesionalių lėlių teatrų festivalis įvyko 1997-aisiais. Po šešerių metų jaunieji lėlininkai atgaivino jį ir 2003-iaisiais surengė antrąjį, o 2005 m. – trečiąjį. Klaipėdos lėlių teatrui sustiprėjus ir prisijungus jaunoms jėgoms, „Karakumų asilėlis“ išaugo iki tarptautinio.

Festivalio tikslas – populiarinti lėlių teatro meną, parodyti vaikams ir jaunimui šio meno išraiškos galimybes, padėti šeimoms ir vyresniesiems bendrauti su vaikais, randant naujų temų pokalbiams.

Iš Lietuvos ir užsienio

Ketvirtajame „Karakumų asilėlyje“ laukiame kamerinių lėlių teatro spektaklių, kuriuos atveš Lietuvos kolektyvai. Festivalyje dalyvaus Vilniaus teatras „Lėlė“ su lėlių vaidinimu „Kiškių sukilimas“ (rež. ir dail. Rimas Driežis), „Stalo teatras“ iš sostinės su spektakliu „Eglė žalčių karalienė“ pagal liaudies pasaką (rež. ir dail. Saulė Degutytė).

Dalyvaus festivalyje ir Kauno valstybinis lėlių teatras su spektakliu „Aukso kiaušinis“ (rež. ir dail. Jūratė Januškevičiūtė) bei labai vaikų mylimas Jūratės ir Dariaus Armanavičių „Nykštuko“ teatras iš Kauno, kuris žada parodyti spektaklį „Kiaulė taupyklė“.

Į festivalį atvyks ir unikalusis Panevėžio lėlių Vežimo teatras, kuris lėlių spektaklius vežioja po Lietuvą vežimu.

Nekantriai laukiame ir „Karakumų asilėlio“ svečių – mažyčio ir jaukaus lėlių teatro skambiu pavadinimu „Credo” iš tolimosios Bulgarijos. Jis rengiasi atvykti su spektakliu „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ pagal Hanso Kristijano Anderseno pasaką. O teatras iš Norvegijos atveš lėlių spektaklį „Smėlis tarp kojų pirštų“.

Klaipėdiečiams, laukiantiems „Karakumų asilėlio – 2007“, primename, kad Klaipėdos lėlių teatras jau dabar organizuoja piešinių konkursą „Karakumų asilėlis Klaipėdoje“. Jo nuostatus rasite Klaipėdos lėlių teatro internetinėje svetainėje www.leliuteatras.ku.lt .

Teikia peno vaizduotei

Asilėlis Lietuvoje atrodo keistas ir egzotiškas gyvūnas, atėjęs iš vaikiškos dainelės, – jaukus ir mažas, poetiškas ir tylus, kurį norisi globoti, juo rūpintis. Galima jį sapnuoti ir prisiminti, kad mes visi, anot Antuano de Sent Egziuperi, atėjome iš vaikystės, kaip iš stebuklingos šalies. Ji liko labai labai toli, už devynių jūrų, devynių kalnų ir dar toliau… Kaip žinote, Karakumai yra dykuma, o ji teikia peno vaizduotei. Dykumoje reikia išgyventi. Ją tenka įveikti, kad išgyventum, mokantis kantrybės.

Tokie yra maži lėlių teatrai, panašūs į Klaipėdos lėlių teatrą, kurie savo veikla nuolat primena: būkime dėmesingi vaikystei. Juk 2007-uosius Lietuvos Seimas paskelbė vaikų kultūros metais. Jei kam į galvą šautų keista mintis finansiškai paremti festivalį – būtų fantastiška.

Dovanų kuponas į teatrą

Dovanų kuponas į teatrą

Dovanų būna pačių įvairiausių – nuo šiltos šypsenos ar oro bučinuko iki gyvo žirgo ar išsvajotos pilies. Nelygu, kokie norai ir galimybės.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo lankytojams suteikia galimybę, kokios iki šiol nebuvo – dovanų kuponai bilietams į visus teatro spektaklius iki birželio. Asmuo, gavęs dovanų kuponą, gali pats pasirinkti spektaklį, kurį norėtų pamatyti.

Bilietų į Klaipėdos muzikinį teatrą kainos -10, 20, 25, 30, 40 Lt, į vaikiškus spektaklius – 15, 20 Lt.

Informacija apie sezono metu galiojančius dovanų kuponus bilietams į spektaklius įsigyti – tel. 397 404 (bilietų kasa) ir 397 400 (vyr. administratorė).

Dvasinė krosnelė

Dvasinė krosnelė

Ignas Kazakevičius

Uostamiesčio Baroti galerijoje iki kovo 8-osios veikianti Eugeno Sterpu tapybos retrospektyva – dailininko iš Estijos debiutas ne tik Klaipėdoje, tai pirmoji jo autorinė paroda Lietuvoje.

Eugeno Sterpu paveikslai „Nukryžiavimas 2“, „Pasienio stulpas“, „Statinys“.

Estai yra labiausiai kitokie iš mūsų baltaveidžių brolių vis dar aktualioje posovietinėje grandyje. Gal kas ir pasakytų, kad verta liautis lyginti tris respublikas ir jų meno kūrėjus. Tačiau ekonomikoje visuomet lyginamės su artimiausiais (iš serijos, kuris čia „Baltijos Tigras“?). Politiniuose pasiekimuose – taip pat (kuris pirmas sugriovė TSRS?). Fiksuojame sporto naujienas… O menas? Ir čia, tolumoje gaudžiant vario dūdoms, pasigirsta choras – „o mes lygiuojamės į Europos ir likusio pasaulio standartus“ (suprask, Londonas ir pan.). Tai kur šuo pakastas? Kažkaip galai nesusiveda. Mūsų meno rinka juk tokia pat. Šlovės ratas neapsisuka. Taip greitai. Tai lieka pasąmonėje kažkoks sunkis su lūkesčiais ir problemomis, neįgalumu ir nostalgija sovietinei praeičiai, su dabartine „einamo meno“ sąvoka ir „meno darymu“, ir viso niekinimu, kas rinką padaro rinka.

Dar apie LietLatEst’o įvertinimus. Viena vertus – laiko pakankamai daug praėjo. Kita vertus – jauniausia kūrėjų karta žaidžia pagal kitokias taisykles. Ir visdėl to minėtą poziciją pasilikčiau. Ir ne vien todėl, kad, norim mes ar nenorim, pradedam pažinti nuo artimo ,savo, nuo jau patirto ir išbandyto, patikimo…

Dar gerai yra tai, kad minėtoji savybė leidžia įvardinti, atsekti, kas, kaip ir kodėl, nepaisant, kiek metų kūrėjui, su sąlyga, kad jis subrendo, „įsikvėpė“ ir kūrė gimtojoje žemėje. Juk paroda vyksta mūsų pusiasalyje. Tai jau reikia ją kažkaip „pasverti“…

Eugenas Sterpu yra moldavų kilmės estas, todėl ateinant į jo parodą reikėtų tikėtis dekoratyvaus ir literatūrinio siužeto sprendimo, ir, be abejo, paties siužeto pakankamai konkretaus vaizdavimo objekto forma (daugumoje paveikslų pasirodo beesąs pakankamai abstraktus – tas nežinia kas – kubas, oktaedras, geometriškai stilizuotas griuvėsių ir drėbtinių molio pirkių motyvas). Jį mes ir matome. Ir apie ką tai byloja?

E.Sterpu menas, be abejo, yra labiau estiškas nei latviškas ar juolab lietuviškas, jei atkreiptume dėmesį į jo atlikimą.

O kaip lietuviai įvertintų šioje parodoje eksponuojamą meną? Jeigu profesionalai – kaip tobulą saloninį (nors padarytą tikrai profesionaliai), jeigu galerijos meno gerbėjai – turbūt jiems patiktų (vieno klausiau – sakė „kaip paslaptinga“).

Jeigu svarbiausias kriterijus – atlikimo kokybė, tai gerai, kad gerai padaryta. Atrodo, turėsime pasitenkinti mistiškais vaizdiniais.

Tikram lietuviui, išsilavinusiam meno gerbėjui paroda turėtų sukelti „jokį“ įspūdį. Anaiptol nenoriu nuvertinti tų, kurie kūriniuose regi nušvitimo spindulį arba kokią dvasinę krosnelę, arba mistinę karuselę. Tiesiog nėra parodoje „kabliukų“, ilgėliau mintis pričiumpančių.

Dramos teatras mokosi gyventi „ant ratų”

Dramos teatras mokosi gyventi „ant ratų”

Birutė ANDRIEKUTĖ. Vėjuotą dieną pajūryje. 2007 m. Pastelės, anglis, popierius, 73×93 cm.

Nuo vasario 1-osios nežinia kuriam laikui rekonstrukcijai uždarytas Klaipėdos dramos teatras pradėjo gyvenimą „ant ratų” ir pirmąją šių metų premjerą ruošiasi išleisti ne Klaipėdoje, o Vilniuje.

Teatro vadovas Gediminas Pranckūnas ne juokais susirūpinęs, kad vis dar nėra kur repetuoti naujus ir užbaigti statyti jau pradėtus spektaklius.

Kultūros ministerijos ir miesto valdžios bei kultūros įstaigų pažadėta parama kol kas tik žodinė – niekas nenori keisti savo planų ir pasispausti dėl Dramos teatro.

Todėl premjerą – A.Strinbergo dviejų veiksmų trilogijos inscenizaciją „Kelias į Damaską” (inscenizacijos autorius ir režisierius Oskaras Koršunovas) Klaipėdos dramos teatras išleis sostinėje, Nacionaliniame dramos teatre kovo 6 ir 7 dienomis.

Tik po to – kovo 9 ir 10 dienomis premjera bus parodyta gimtojoje Klaipėdoje, Žvejų rūmuose.

Dramos teatras pratinasi gyventi „ant ratų”. Vasario 7-ąją E.E.Šmito komediją „Paleistuvis” (rež. P.Gaidys) klaipėdiečiai vaidino Rokiškio kultūros centre. Vasario 10-ąją K.Gudonytės spektaklį vaikams „Plėšikas Hocenplocas” (rež. K.Gudobytė) jie parodė Gargždų kultūros centre.

Ten pat kovo vidury ketina išleisti dar vieną premjerą – režisieriaus Dariaus Rabašausko spektaklį vaikams pagal V.V.Landsbergio „Angelų pasakas”.

Vasario 20, 21 ir 22 dienomis Klaipėdos dramos teatras gastroliavo Vilniuje: Nacionalinio dramos teatro scenoje vėl vaidino Ž.B.Moljero „Ožį” (rež. A.Giniotis), pristatė premjerinį E.E.Šmito „Paleistuvį” ir dar kartą parodė M.Gavrano „Viskas apie moteris” (rež. D.Tamulevičiūtė). „Spektakliai buvo anšlaginiai”, – džiaugėsi teatro vadovas G.Pranckūnas.

Bet jis nerimauja dėl naujų pastatymų. Kęstutis Macijauskas netrukus galėtų pristatyti publikai K.Sajos „Žemaičių stiprybę”, režisierius Gytis Padegimas jau turėtų pradėti repetuoti M.Kar „Pelėdos ežero kerus” („Mey”), Kostas Smoriginas – M.Gavrano „Viskas apie vyrus”. Iki sezono pabaigos režisierius Rolandas Atkočiūnas yra pasižadėjęs pastatyti dar vieną komediją – M.Kamolečio „Boing Boing”.

Kol kas teatro vadovas nežino, kur nauji spektakliai bus repetuojami ir kada premjeros išvys rampų šviesą. Gali būti, kad ne Klaipėdoje, jei čionykštės salės norės iš to uždirbti kaip iš komercinių renginių.

Klaipėdiečiai – Baltijos „Fotomanijoje”

Vasario 15-ąją Kaliningrado gintaro muziejuje ir Paveikslų galerijoje atidaryta Baltijos fotografijos bienalė „Fotomanija”, kurioje dalyvauja ir klaipėdiečiai fotografai.

Į šią kultūros akciją įsijungė keli šimtai profesionalų ir mėgėjų fotografų iš Rusijos ir daugelio Europos šalių.

500 autorių pateikė net penkis tūkstančius darbų.

Iš jų tarptautinė žiuri, kurią sudarė pripažinti fotografijos meistrai iš Rusijos, Olandijos, Vokietijos ir Lietuvos, atrinko 400 fotografijų.

Jas pristato 173 menininkai iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano, Turkmėnijos, Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos.

Kaliningradiečiai šiemet pakvietė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrių pateikti savo kolekciją. Iš jos buvo atrinkti penkių autorių darbai.

Baltijos fotografijos bienalėje dalyvauja klaipėdiečiai Vytas Karaciejus, Algimantas Rutkauskas, Lilija Kuliešienė, tauragiškiai LFS Klaipėdos skyriaus nariai Romualdas Vaitkus ir Vaidotas Bartkus. „Fotomanijoje” eksponuojama po vieną jų fotografiją.

Prie bienalės prisijungė jos žiuri narių nekonkursinės personalinės parodos.

Lietuvai žiuri atstovavęs LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Remigijus Treigys savo fotografijų parodą atidarė Kaliningrado gintaro muziejuje. Ten ji veiks iki kovo vidurio.

Joje R.Treigys pristato 28 fotografijų kolekciją, surinktą iš pastarųjų penkerių metų darbų – peizažų, daiktų ir fotominiatiūrų ciklų. Tai pirmoji autorinė R.Treigio paroda kaimyniniame Kaliningrade.

Prieš dvejus metus vykusioje Baltijos fotografijos bienalėje buvo pristatyta Palangos fotoklubo narių darbų paroda.

Baltijos fotografijos bienalės laurus šiemet nuskynė rusų fotografai. „Rusija – plati, jų kolekcija tikrai buvo labai stipri”, – sakė „Klaipėdai” R.Treigys.

„Erozijos” fotoparaštės Šiauliuose

Šiaulių universiteto dailės galerijoje (Vilniaus g. 141, Šiauliai) vasario 8-ąją atidaryta Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus parengta paroda „Fotoparaštės”.

Parodos kuratoriaus Gyčio Skudžinsko jos sudarytos 2006-aisiais Klaipėdoje įgyvendinto tarptautinio fotografijos projekto „Erozija” parodų „Restart” ir „Pinhole gentis” pagrindu.

Parodoje „Fotoparaštės” pristatomi Stigo Rostrupo Christianseno, Peterio Kristenseno (Danija), Slavomyro Decyko (Lenkija), Stivo Irvino, Driu Gilberto (Kanada), Bardo Kjersemo (Norvegija), Dariaus Kuzmicko, Arūno Kulikausko (JAV), Aistės Nesterovaitės (Lietuva) darbai.

„Fotoparaštėse” taip pat eksponuojami klaipėdiečių Vyto Karaciejaus ir Dariaus Vaičekausko kūriniai.

Amžinojo keleivio sugrįžimas

Amžinojo keleivio sugrįžimas

KriStina Jokubavičienė

Vasario 14-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Amžinieji keleiviai“, kurioje pristatomi iki šiol Lietuvoje nematyti lietuvių tapytojo ekspresionisto Prano Domšaičio paveikslai. Tai naujausia Lietuvių fondo (JAV) dovana Lietuvai.

Keli iš P.Domšaičio paveikslų, neseniai sugrįžusių į dailininko tėvynę Lietuvą: P.Domšaičio autoportretas (maždaug 1930-ieji), „Nukryžiavimas“ (1962), „Figūra peizažo fone“ (1918) ir „Kaimo peizažas“ (1927, siuvinėjimas).

Dar 135 darbai

Be jau 1989-2001 metais perduotų 530 dailininko kūrinių, šiandien eksponuojamų Klaipėdoje, Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijoje, 2006-aisiais Lietuvių fondas nusprendė perduoti Lietuvos dailės muziejui dar 135 dailininko darbus, jo kūrybos „aukso fondą“.

Dailės istorijoje retas atvejis, kai didžioji menininko sukurtų darbų dalis sukaupiama vienoje vietoje. Pasak tyrinėtojų, P.Domšaitis sukūrė per 900 kūrinių: dalis jų prarasti, dalis saugomi muziejuose, galerijose ir privačiose kolekcijose Vokietijoje, Austrijoje, Kanadoje, JAV, Izraelyje, Australijoje, Pietų Afrikoje, dailininko paveikslų turi ir Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus Kaune.

Didžiausia kolekcija saugoma LDM, eksponuojama Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje.

Neįkainojamas dailininko kūrybos palikimas liko neišsklaidytas JAV lietuvių bendruomenės pastangomis.

Po platųjį pasaulį

P.Domšaitis gimė (1880) ir augo Mažojoje Lietuvoje, Kropynų kaime (dab. Gajevas, Kaliningrado sr.), ūkininkų šeimoje. Studijavo Karaliaučiaus meno akademijoje, o po studijų tobulinosi Berlyne, Loviso Korinto dirbtuvėje, 1914-1918 metais lankėsi Nidos dailininkų kolonijoje, keliavo po garsiausius Europos muziejus. Pripažinimo Vokietijoje P.Domšaitis sulaukė 1919-aisiais surengęs individualias parodas Berlyne ir Breslau. P.Domšaitis dalyvavo parodose kartu su garsiausiais to meto dailininkais modernistais. Trečiojo reicho metais, naciams pradėjus kampaniją prieš modernųjį meną, jo kaip ir kitų ekspresionistų kūryba buvo pripažinta „išsigimusia“, profesinė veikla uždrausta, o paveikslai išimti iš valstybinių muziejų ir eksponuoti kilnojamojoje „Išsigimusio meno“ pa-rodoje.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, P.Domšaitis iš Berlyno pasitraukė į Austriją, o 1949-aisiais kartu su žmona dainininke Adelheide Armhold persikėlė į Pietų Afrikos Respubliką. Jis apsigyveno Keiptaune, daug tapė, rengė savo parodas, keliavo po šalį. Jo kūriniai greitai sulaukė pripažinimo PAR, juos mielai pirko muziejai, privatūs kolekcininkai.

Dailininkas mirė Keiptaune 1965-aisiais. Jo našlė persikėlė iš PAR į Havajus. 1978 metais Honolulu universiteto galerijoje ji surengė pirmąją JAV apžvalginę P.Domšaičio kūrinių parodą, sulaukusią didelio pasisekimo. JAV meno kritikai teigė, kad „Domšaičio kūryba – jaudinantis ir asmeniškas vieno svarbiųjų moderniosios tapybos istorijos momentų atspindys. Iš jo rankų gimė milžiniško įtaigumo, gaivalingo žmogiškojo jausmo kūriniai“.

Išsaugojo Lietuvai

Dailininko kūrybos palikimo išsaugojimu ėmė rūpintis Lietuvių fondas (LF), įsteigtas JAV 1961 metais išeivijos kultūros, švietimo, mokslo ir meno programoms remti. Tuo tikslu fondas įkūrė Meno puoselėjimo komisiją, kurios nariais buvo Kazys Ambrozaitis, Gediminas Balukas, Antanas Razma ir kiti. Su dailininko našle tarėsi LF atstovai – advokatas Povilas Žumbakis, poetas, „Draugo“ kultūrinio priedo redaktorius Kazys Bradūnas, dailininkai Adolfas Valeška ir Romas Viesulas. Pagal A.Valeškos ir R.Viesulo rekomendacijas Lietuvių fondas 1980-1981 metais nupirko didžiąją P.Domšaičio kūrybos palikimo dalį.

Visi šio įvykio liudininkai pripažino ypatingą Lietuvių fondo sėkmę, įsigyjant tokio lygio kolekciją. Dar 1981-aisiais Lietuvių fondo Meno puoselėjimo komisija skelbė: „Turėdami tokią meno darbų kolekciją, galėtume naudoti lietuviškai dailei reprezentuoti JAV, Kanados, ir kitų Vakarų kraštų galerijose, o sąlygoms pasikeitus, perkelti į nepriklausomos Lietuvos muziejus“.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę taip ir buvo padaryta. Jau 1989-1990 metais mūsų šalį pasiekė pirmieji P.Domšaičio kūriniai, o iki 2001-ųjų Lietuvių fondas perdavė Lietuvai 530 dailininko kūrinių.

Jau penkeri metai P.Domšaičio kūrinių kolekcija eksponuojama Klaipėdoje, jo vardo galerijoje. Atminimo lentoje skelbiamos visų Lietuvių fondo tarybos narių, kurie rūpinosi kolekcijos išsaugojimu Lietuvai, pavardės.

Nauja, ypač vertinga 135 dailininko kūrinių siunta ženkliai papildys Prano Domšaičio galerijos ekspoziciją.

Išsiskiria grafika

P.Domšaitis kūrė aliejinius paveikslus, pasteles, akvareles, piešinius, ofortus ir litografijas. Jis mėgo portreto, natiurmorto žanrus, tačiau svarbiausia vieta jo kūryboje tenka peizažui ir religinėms kompozicijoms. Dar trečiajame XX a. dešimtmetyje vokiečių meno kritikai matė P.Domšaičio kūryboje „šiuolaikinio religinio meno viltį“. Pradėjęs nuo realistinių kasdienybės vaizdų, dailininkas pamažu susikaupė ties žmogiškosios būties paslaptimis, jo tapybos raiška tapo paprasta ir taupi. Vokiečių XX a. pirmos pusės meno kritikas Karlas Šefleris P.Domšaičio stilių vadino „dvasiniu impresionizmu“, o tapytojas Viktoras Vizgirda rašė: „Pranas Domšaitis yra ekspresionistas, gal ryškiausias ir vienintelis lietuvių dailėje, šios srovės aplinkoje subrandinęs savo kūrybą Vokietijoje“.

Tarp naujai gautų P.Domšaičio kūrinių išskiria piešiniai, ofortai ir litografijos. Pačioje XX a. pradžioje, dar iki studijų Karaliaučiaus meno akademijoje sukurti savamokslio jaunuolio piešiniai stebina rankos tvirtumu, patraukia nuoširdžiu kaimo aplinkos atkūrimu. Tai pieštuku atlikti artimųjų portretai, portretų ir figūrų eskizai, Kropynų vaizdai, nuotaikingos naminių gyvūnų ir paukščių studijos. Ypač brandūs ir vertingi antrajame, trečiajame XX a. dešimtmečiais oforto ir litografijos technikomis sukurti nedidelio formato estampai, kurių dramatiškos temos įkvėptos ir biblinių istorijų, ir ką tik praūžusio Pirmojo pasaulinio karo vaizdų. Tarp ankstyvųjų darbų dėmesį patraukia ir keturi nedidelio formato paveikslėliai, išsiuvinėti paties dailininko.

Iš „aukso fondo”

Didžiąją siuntos dalį sudaro aliejiniai paveikslai ir pastelės. Abi tapybos technikos dailininkui buvo vienodai patrauklios. Pasteles jis tradiciškai kurdavo nuolatinių kelionių po Europą metu, fiksuodamas įvairių kraštų miestelių ir kaimų gyvenimo scenas. Tarp pastelių matome ir vieną iš geriausių dailininko autoportretų, sukurtą maždaug 1930 metais.

Nors Lietuvoje jau turime nemažai puikių P.Domšaičio vėlyvojo, Afrikos periodo aliejinės tapybos kūrinių, tarp naujai gautųjų esama tikrų jo kūrybos šedevrų. Ypač prasmingos tuo metu sukurtos religinės kompozicijos. Paslaptis, būties refleksija ir religinis misticizmas dominuoja ne tik „Apreiškimo“, „Pagarbinimo“, „Nukryžiavimo“ siužetuose, bet ir Afrikos peizažuose. Ritmiška planų kaita, amžinybėje sustingę kalvos, medžiai ir būstai, vieniši siluetai, judantys laukų bekraštėse, šviesos pluoštai, perveriantys dangaus tamsą, – tai jau kitos tikrovės magiška vizija.

Biblinė „Bėgimo į Egiptą“ tema ir jos interpretacijos tapo viso dailininko gyvenimo ir kūrybos leitmotyvu. Kelio, kelionės įvaizdyje randame ir paties kūrėjo neramaus gyvenimo atspindį, ir išgyvenimus, tekusius jo amžininkams, patyrusiems pabėgėlių, emigrantų, amžinųjų keleivių dalią.

Parkeliaus į Klaipėdą

„Aš visada buvau kelyje“ – taip skambėjo paskutinieji dailininko žodžiai. P.Domšaičio kūryboje susilydė Europos moderniosios dailės patirtis, Afrikos meno formos, lietuvių liaudies pasaulėjauta ir vaizdiniai, XX a. įvykių atgarsiai, menininko misijos apmąstymai.

JAV meno kritikas Haroldas Haydonas yra pasakęs apie P.Domšaitį: „Slenkant amžiams, valstybės ir tautos pasilieka labiausiai žinomos pagal tai, kas buvo jų menininkai ir kokia buvo jų kūrybos vertė. Laimingi tie, kurie gali savintis P.Domšaitį, nes jis, nors ir giliai pasinėręs į savo laikmečio meno srovių sūkurius, niekuomet neatitrūko nuo lietuvių meno tradicijų. P.Domšaitis liko lietuvių dailininku, kadangi menininkai, sykį subrendę, nešasi su savimi savąją tautybę, nepaisant, kur jie beatsidurtų…“

Naujai gautų P.Domšaičio kūrinių paroda Vilniuje, Paveikslų galerijoje, veiks iki kovo 19-osios. Po to ji bus perkelta į Mykolo Žilinsko galeriją Kaune. Po parodinio turo P.Domšaičio 135 kūriniai bus visam laikui atvežti į Klaipėdą. Miesto visuomenė galės susipažinti su dar nematytais dailininko darbais specialioje parodoje, vėliau jie papildys nuolatinę dailininko kūrinių ekspoziciją.