Istorija

Agnė Rimkutė

Be galo mėgstu istorijas. Užrašytas žmonių veiduose raukšlėmis – aplink lūpas, akis ir vos vos įžiūrimomis – aplink smilkinius. Galbūt dar randais. Tokias, kurios pakeičia šypseną visam likusiam laikui. Todėl ir dirbu darbą, kuriame šių istorijų daugiausia. Laikau smuklę, pats joje ir patarnauju. Vakarais čia istorijų – ohoho! Jei būčiau sena ragana, galėčiau krauti jas į puodą, virti, maišyti, gaminti visokius eliksyrus ir duoti jaunutei padavėjai kruopščiai užrašyti etiketes. Galėčiau duoti dešinę ranką nukirsti – tie eliksyrai turėtų daug gydomosios galios. O gal net įgyvendintų tai, ko nepavyko įgyvendinti alchemikams. Kartais šluostydamas bokalus mąstau, kad jie ne su ta medžiaga dirbo.

Ričardo Šileikos nuotrauka

Dar turėčiau paminėti, kad mano smuklė vadinasi „Pas senį“ ir stovi sename mieste, kurį aplenkė karas. Todėl dabar neaplenkia turistų minios. Tai tūkstantmetis miestas, kuris gimsta ir miršta kasmet, bent jau paskutinius keturiasdešimt metų tai tikrai – mano akys – liudininkės. Bet manau, kad taip buvo visada. Miestai, kurie stovi ant aukštų kalvų, iš kurių toli matyti ir ant kurių kuorų atsistojęs jautiesi tarsi pasaulio valdovas, visuomet gyvena tokiu ritmu. Nežinau kodėl.

Štai kiekvieną pavasarį pro senus miesto vartus vienas po kito ima rinktis visokio plauko neramieji – gatvės dailininkai, muzikantai, keliaujantys prekeiviai. Jie tempia gatvėmis savo visokiausių niekų – molinių plunksnomis apkaišytų švilpynių, cukrinių saldainių, porcelianinių lėlių šilko apdarais, butelių, kvepiančių pievų medumi ir vyšniomis, ir kitko – prikimštus maišus, krepšius ant ratukų ir beldžia į kiekvienas dar žiemos miege paskendusias miesto duris, -„Ar turite nakvynės mėnesiui ar trims? Ar rastumėte mums laisvą kambarį?“ Ir miestas paklūsta tam žadinimui – jie apsigyvena senuose namuose, palėpėse ir mansardose, dulka apipeliję čiužiniai, atsiveria langinės ir skrenda lauk voratinklių tumulai. Gyvenimas prasideda. O po poros savaičių pasirodo svečiai iš didžiųjų miestų, atkeliavę čia kaip į muziejų, susimokėję pinigais iš kontorų ir biurų, atsivežę plastikinių banko kortelių – kuriomis čia beveik niekur negalima atsiskaityti. Toks jau slaptas mūsų susitarimas.

O atėjus rudeniui… Visi išvyksta. Ir labai retai kas sugrįžta kitą pavasarį. O pasilikusiųjų taip mažai, jog juos būtinai reikia paminėti.

Taigi. Vieną kartą vienas keleivis pasiliko šitame mieste.

Kovo 21

Stovėjau užsikėlęs koją ant neaukšto suoliuko, šluosčiau bokalus ir blizginau taures. Ankstyvo ryto šviesa sunkėsi pro dulkinus langus. Tyčia jų nevalydavau. „Kaip ir kiekvieną pavasarį“, – pagalvojau žiūrėdamas į gatve traukiančius pirmuosius prekiautojus. Lėtai ir nedrąsiai kaip pirmosios pavasarinės musės eina jie akmeniniu grindiniu ir nedrąsiai kaišioja vidun galvas, teiraudamiesi nakvynės. Nuolat varstosi ir mano durys. Aš niekada nieko nepriimu apsistoti savo smuklėje. Visiems sakau, kad neturiu vietos, nors tai – melas. Yra antrame aukšte pora kambarėlių, visai tinkamų gyventi. Bet nemėgstu trintis šonais savuose namuose su svetimaisiais. Greitai įsipyksta. Kas kita, kai jie vakarais ateina išgerti ir atsineša istorijų. Tokie mainai vasaromis vyksta „Pas senį“. Alus – istorija, istorija – alus. Todėl kai į vidų įėjo jaunas vyras, atrodantis lyg iš padūmavusio romantinio paveikslo, aš tuoj pat ėmiau plačiai šypsodamasis purtyti galvą – ne, nakvynės neturiu. O jis kvatoja, sako, man ir nereikia, aš jau apsistojau priešingoje gatvės pusėje. Bet reikėtų alaus. Pildamas galvojau, kad jaunieji retai žino vertų dėmesio istorijų. Tačiau bent jau šis aiškiai turėjo be galo daug pasakyti.

Jis tiesiog džiūgavo – koks puikus jūsų miestas, aš čia pirmą kartą, grosiu fleita, kartais – gitara, taip užsidirbsiu. Pasitrankęs šen bei ten, bet tokį miestą matau pirmą kartą. Sako, įsimylėjau. Kiekvieną tamsaus medžio balkį, ištrupėjusių raudonų plytų sieną ir lakuotą, ornamentais išraižytą palangę. Sako, galėčiau valandų valandas vaikščioti po jį ir grožėtis, mėgautis, alsuoti juo, jo mįsle. Dievui dėkingas, kad atvedė jį čia. Noriu susipažinti su miesto žmonėmis. Žodžiu, sproginėjo visas entuziazmu, o alų išgėrė tik jau visiškai nusėdus putai. Pastatė bokalą ant stalo ir paklausė, ar galės kartais priešais mano smuklę pagroti. Tegu, muzika pritraukia žmones. O prieš išeidamas dar pasakė, kad liks čia visam laikui. Durys užsidarė.

Užsikėliau ant suoliuko kitą koją.

Kaip ir kiekvieną pavasarį, pagalvojau.

Birželio 21

Tikras pasiutimas. Vasaros saulėgrįža. Gatvės pilnos persirengusių saulių ir mėnulių, šiąnakt – kiekvienas gali viską, kiekvienas yra burtininkas ir visažinis, ore sklaidos dūmai – kažkur deginamos pievų žolės. Praeiviai laistosi vandeniu, skveruose kūrenasi ugnis. Smuklė pilna žmonių. Istorijos, istorijos… Jų daug šią naktį. Šios nakties istorijos – ne gyvenimo istorijos. Gyvenimų. Besijuokiantys, linksmi veidai keičiasi, įeina ir išeina, pilna kvatojimo. Tik vienas vyras iš smuklės nesitraukia, jo vėjų nugairintas veidas sako, kad jis – šiaurietis. Pasakoja istorijas, o kas nori – prisėda ir klauso. Prie smuklės durų sėdi jaunasis vyras iš migla aptraukto romantikų paveikslo, groja fleita, kartais linksmą šimį, kartais ką nors savo. Sako, šis miestas įkvepia jį, niekur dar nesijautė toks gyvas ir turtingas. Viena ausim girdžiu šiaurės vyro pasakojimą…

…O tuo metu, pačiame šokio įkarštyje atėjo moteriškė. Jūs žinote, kaip ji atrodo. Tamsiu rūbu, apkibusi samanom ir kerpėm. Tyliai ir nepastebėta šokančių vestuvininkų ji prislinko prie jaunosios vyno taurės ir, ištraukusi iš užančio mažą buteliuką, įlašino skaidraus kaip ašara skysčio lašą. Jis įsiliejo į vyną. O moteriškė nepastebėta praslinko pro besiplaikstančius margaspalvius sijonus, kvatojančius, išraudusius veidus ir greitos muzikos garsus laukan, sau vienai žinomais keliais. Ir kai po šokio jaunoji norėjo atsigaivinti vynu – užmigo. Jos vyras tylėdamas paguldė savo jauną žmoną kedro lovon, išklausinėjo visus svečius ir paaiškėjo, kad bešokant kažkas lyg matė, lyg ir ne, seną, mažą, tamsiai apsirengusią moterytę. Tokią lyg pažįstamą, lyg ne. Jaunasis suprato, kad privalo ją surasti, jei nori savo mylimąją susigrąžinti…

Žiūrėjau į jaunąjį vyrą, linksmai grojantį savo fleita.

Po šios nakties dienos ima trumpėti.

Rugsėjo 23

Fleitininkas groja prie mano smuklės durų.

Miestas jau miręs. Kaip ir kiekvienais metais, pirmiausia jo gatvėmis perbėga maža, tamsiais drabužiais apsirengusi moterytė. Neįtikėtinai greitai, kaip jos amžiui. Pakeliui ji numeta kažkokią maršką ant miesto, išsineša gyvybę iš žolės tarp grindinio akmenų, nubraukia tylų alsavimą sklidusį, rodos, iš kiekvieno skersgatvio ir namo. Sugriebia į saują ir kvatodama neria lauk.

Pirmiausiai tai pajunta turistai. Jie susikrauna lagaminus ir grįžta į savo biurus dideliuose miestuose, kur galima atsiskaityti banko kortelėmis. Paskui juos išsinešdina neramieji. Ne vieną kartą stebėjau išeinančius pro senuosius miesto vartus. Jų veiduose – vien nusistebėjimas, kaip taip gali būti, jog vasara baigėsi ir miestas taip neatpažįstamai pasikeitė, nurimo ir nutilo. Tarsi nustojo alsuoti. Šis pasikeitimas daugeliui toks keistas ir slegiantis, jog jie niekuomet į šį miestą nebesugrįžta. Aš nežinau, kaip jiems sekasi kituose miestuose.

O fleitininkas niekur neina. Sėdi prie durų ir kuo linksmiausiai groja mirusioje gatvėje, bandydamas perdrėksti stojusią tylą, tačiau tik jaučia, kaip pats yra jos tildomas ir dusinamas, kaip fleitos garsai išnyksta tarsi kokioje baltų pūkų prikimštoje pagalvėje.

Bet jis vis groja groja groja kuo linksmiausias melodijas.

Žiūriu pro dulkėtą langą į jį. Galiausiai iškišu galvą lauk.

– Ką po velnių stengiesi apgauti?

Jaunasis vyras sėdi priešais mane ir sukioja alaus bokalą. Žinau tą judesį. Sukioja gėrimą į vieną pusę, į kitą, staiga atsistoja ir išeina nepratarę nė pusės žodžio. Laukiu, kol ir jis padarys ką nors panašaus. Atsistos, susikraus ką atsivežęs ir išeis pro senuosius miesto vartus ten, kur šviečia saulė, kur grindinys alsuoja ir žmonės šypsosi. Bet jis neina. Gal pavasarį duotas pažadas jį laiko.

– Nereikia nakvynės? – paklausiu.

Gruodžio 21

Jis išsikraustė iš priešingos gatvės pusės į mano smuklę. Gyvena pas mane. Visą laiką tylus ir susimąstęs, mažai kalba ir niekad apie tai, ką galvoja ar jaučia. Bet klauso manęs atidžiai. O aš, velnio vaikas, pasakoju jam apie juodąjį alų, atkeliavusį čia iš slaviškų kraštų, pasakoju apie ispanišką vyną, Riochos, Ribera del Duero, La Manča, atkeliavusius iš saulės ir tamsių akių kraštų. Apie Sicilijos vynuogynus, įkurtus dar senovėje, antikiniais laikais. Apie tai, kad jaunuolis, prašantis tėvo leisti už jo savo dukrą, žodžiais atsakymo negaudavo. Vynas reikšdavo teigiamą atsakymą. Svarstau, kaip jo fleita skambėtų ten, kur aplinkui jūra ir dangus? Jis klauso. O aš galvoju: kada gi tu apsigręši? Taigi tau sunku. Tau labai labai sunku. Kiek tu pajėgsi kankintis abejonėse? Ko tu lauki? Negi tikiesi rasti mažąją moterytę?

Tikriausiai jis galvoja tą patį. Bet kažkodėl vis delsia. Gal iš paprasčiausio neryžtingumo.

Kalėdas sutikome drauge. Dvie-se. Kai pyliau jam kalėdinio vyno taurę, pakėliau akis ir pamačiau: jaunojo vyro skruostais keliavo ašaros. Jis tiesiog žiūrėjo priešais save ir verkė. Be jokio skausmo. Skaidrios, palengvėjimo ašaros.

Paskui jis nieko nepasakęs atsistojo. Išėjo į miestą. Pasivaikščioti mirusio miesto gatvėmis.

Aš nežinau, ką jis darys toliau, ar liks čia ir ateinančią žiemą.

Bet vieno pavasario jis jau sulaukė.

Būtis trapi – būtis smagi

Sigita Bartkutė

2006 metų antrąją pusę patys mažiausieji skaitytojai sulaukė dviejų Klaipėdos rašytojų moterų – D.Kudžmaitės ir N.Kepenienės – dovanų.

Dalios Kudžmaitės eilėraščių rinkinys „Vaikeli, ruoškis į kelionę!“ (išleido Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio biblioteka, Gargždai) deklaruoja siekį metaforiškai išdainuoti, išraudot tave, gimtine. Ši knyga yra tarsi rinkinio „Vaikeli, džiaugsmo vyturėli“ tąsa, ir, atrodytų, turėjo būti skirta jau paaugliams. Bet vis dėlto tai rinkinys, vėl skirtas ikimokyklinukams ir pradinukams.

Sudaryta „Vaikeli, ruoškis į kelionę!“ tik iš dvidešimt aštuonių kūrinių, sudėliotų į šešis skyrius: „Pro vėjo pirštus“, „Gimtinė supas“, „Mūsų draugužiai“, „Malda senolei“, „Žiemos laikas“, „Debesynų viešnia“. (Gaila tik, kad turinys apipavidalintas kaip dalykinio teksto planas.) Metaforiškai suvokta gamta, meilė tėvynei ir protėviams, vaikų gyvenimas – ar ne tokias skaitymo gaires siūlo šios antraštės? Atskirų kūrinėlių pavadinimai kalba ne tik apie jų patriotinę pilietinę („Kauburėlių šalis“, „Kad už juos gyvenčiau“), bet ir pažintinę, didaktinę ar gamtosauginę paskirtį – „Gintaro muziejuj“, „Nugalėki baimę, vyre!“, „Pirmoji raidė“, „Pikčiurna“, „Kuršmarių skundas“… Itin smagu perskaityti ir vaikiškai intriguojančius tekstų pavadinimus: „Kaip greit, lietuti, pasenai“, „Saulutės ligonėlis“, „Kačiuko sekmadienis“ ar „Žiemos arkliukas“, o radus tarsi ir neutralų aprašomojo pobūdžio žodį „Vasara“ be galo gera pasidaro, kad jis prabyla itin šviežiai:

Užmigsiu pirmadienį strazdo

lizdely,

Antradienį – uokse smalsaus pelėdžiuko,

Trečiadienį sparnas kregždutės

priglaus.

Jokios vasaros dienų skubos. Tik begalinė ramybė ir jaukumas. Tik gražios sąšaukos su „vaikiškuoju“ Stasiu Jonausku ar Samuilo Maršako „Įvairiaspalvės knygos“ „Žaliuoju puslapiu“… Ir be galo subtiliai ataidi S.Nėries „Alyvos“:

Ateis ketvirtadienis, medy

alyvos

Miegodama jausiu, kaip byra

ir byra

Žiedai jos ir lekia pro vėjo

pirštus.

Gal vaiko širdies D.Kudžmaitės eilėraštyje dar ir neužgaus giluminė nebūties metafora, bet skausmingai skaidrus žodžių skambėjimas jo sieloje tikrai kažką jau suvirpins… Kad trumpame lyriniame pasakojime vėl tik pradžiugintų mažąjį ir gerai jam pažįstamais judriais gyvūnėliais, ir gyvybiškai būtinu jam lakštingalos giesmės saugumu. Vis dėlto eilėraščio kulminacija šio D.Kudžmaitės teksto pabaiga netampa, o tai bet kuriam kūriniui nėra gerai.

Tačiau D.Kudžmaitė moka stebinti kitaip. Štai eilėraštis „Svogūnėlio laiškas” (p.25), prasideda lyg ir užuojauta – Svogūnėlis parašė/ Trumpą, žalią laiškutį. Tačiau baigiasi jis gana drastiškai:

Ir mama, susodinus pietaut

vaikučius,

Laišką įmetė tiesiai į šaltus

barščius…

Tokie staigūs nuotaikų posūkiai būdingi tik aptariamajai autorei. Lyriškai jautriai fiksuodama vaiką supantį pasaulį, ši poetė moka atlaidžiai šypsodamasi pasakyti, kad realybė, deja, yra pakankamai atšiauri. Kaip ir pats egocentriškas mažasis, kuris labai lengvai pažada, bet čia pat tą pažadą, paragintas į kelionę, atremia, nes randa „itin svarbų“ pasiteisinimą: Juk dar jauna motutė mano(…) arba – Nueisiu, bet kokie raudoni/ Serbentai sodo pakrašty… („Yra pasauly šaltinėlis“ – p.51) Vaiko pasaulio ir trapios būties laikinumo, skaidraus komizmo ir tyro altruizmo pagavomis patraukia D.Kudžmaitės eilėraščiai „Kai iškepa saulė duoną“, „Dienele dienele“, „Dešimt broliukų“ – žolei paglostyt,/Ašarą šaltą žibutei nušluostyt (p.38) – ir kt. Eilėraščių rinkinyje „Vaikeli, ruoškis į kelionę!” labai ryškios opozicijos: iš vienos pusės – šilumos, jaukaus buvimo džiaugsmo, vasaros gausos, o iš kitos – alkio, skausmo bei mirtinai geliančios žiemos. Net „Žiemos arkliukas“ neišbaido ledinio nejaukumo, tada apėmusio vaiką.

Visiems mažųjų poetams sunkiausia kurti patriotinės bei pilietinės tematikos tekstus. Blankūs jie ir D.Kudžmaitės rinkinyje – ypač eilėraštis „Kad už juos gyvenčiau“ (p.18). Prarandama šiuose kūriniuose konkrečios, žaismingos, jaukios, skambios ir altruistiškai skaidrios personifikacijos jėga – D.Kudžmaitės poezijos koziris. Juk koks smagus su savo mažais vaikiškais džiaugsmais yra kad ir eilėraštis „Kibirkštukai“ (p.14). O įsipareigodama kalbėti už kenčiančius, už išėjusius D.Kudžmaitė ima ir praranda savo individualų poetinį balsą. Tačiau šiai kūrėjai toks išsisakymas yra autobiografiškai būtinas. Šį jos įsipareigojimą privalome itin gerbti. Tad tuo apie knygą „Vaikeli, ruoškis į kelionę!“ ir baigiu. Svarbiausia juk, kad D.Kudžmaitė vėl prabilo knygele – tegu savo išore man ir pernelyg kuklia.

Visai kitoks Nijolės Kepenienės rinkinys „Baltosios žąsytės pasakos“ (leidykla „Libra Memelensis“). Visai kita ir šių pasakaičių reklama – vien knygos pristatymo vakaras suteikė be galo daug teigiamų emocijų ne tik patiems mažiesiems, bet ir jų tėveliams bei potencialiems seneliams. Ir parodė neišsenkamas šių pasakaičių interpretacijų galimybes – vienaip pasakaitės skambėjo sekamos pačios autorės, kitaip skaitomos aktoriaus Aleksandro Šimanskio, dar kitaip kuriamos kartu su autore klausytojų. Paradoksalios ekscentriškų pasakaičių improvizacijos galimybės – jau N.Kepenienės kūrybos fenomenas. Vėlgi jose neprarandant ir be galo subtilaus moteriškumo, ir magiškos trapaus būties grožio pajautos. Juk ir N.Kepenienės pasakaičių adresatui būtinas jaukus saugumas – ne tik D.Kužmaitės. Bet tas saugumas gimsta jau ne tikrovėje, o prie mažojo prisiglaudus jo žaislui – Baltajai Žąsytei… Tegu teturinčiai tik pjuvenų pilną galvelę, bet užtat šnabždančią mažajam apie buvimo grožį ir smagumų snapeliu, kimštu net šilkinėmis nosinaitėmis… Kaip reikia patiems mažiausiems tų šilkinių nosinaičių šnarėjimo į ausytes – ypač laukiant miegelio, nes juk koks nors Ilgapirštis Storalūpis Niektauza Blerbys tik šast ir nutveria sapnelį (p.3). Tačiau jei toks ar kitoks personažas neapsivyniotų vaikų sapnelių aplink kaklą, tai nebereikėtų ir „Baltosios žąsytės pasakų“…

Amžinasis gėrio ir blogio konfliktas ir šiose N.Kepenienės pasakaitėse sprendžiamas tik šmaikštaujant – ne kovojant prieš bloguosius personažus kam nors kitam, o pačiam neigiamam veikėjui sudarant itin palankias sąlygas susinaikinti blogį, slypintį tik jame pačiame. O kai tai neatsiejama dargi ir nuo uostamiesčio realijų, mažasis skaitytojas privalo suprasti, kad viską, kas yra jame negatyvu, galima įveikti tik pačiam. Net ir tada, kai tikslas – mūsų valdžia… Bet jei to tikslo sieksi net per Ievos Simonaitytės biblioteką – su gestu kepurę žemėn tėkšt ir dargi prašymu – Duokit man (…)visas knygas apie (p.45) – tai kaip neįvyks stebuklas…

Stebuklai – visų pasakų esmė. O N.Kepenienės kūrybos stebuklai suaugę ir su daugiaplanėmis pasakaičių potekstėmis, ir su pačios autorės neišsenkančiu optimizmu. N.Kepenienė, matyt, net ir kapinėse vietoj kryžių mato tik pliusus – pasak vieno Zadornovo kalambūro… Ir antra… Ji tokia universali, kad savo rinkiniu „Baltosios žąsytės pasakos“ mane visai pribaigė. Pasirodo, kad N.Kepenienė dar ir puiki dailininkė (o kad turi ir gerą muzikinį išsilavinimą, žinojome anksčiau), nes net ir aš jos piešinius suprantu…

Paėmusi į rankas pačias naujausias N.Kepenienės pasakaites iš pradžių lyg ir nieko naujo nesuradau, ką buvau suradusi jos rinkiniuose „Po riestainio saule“ ar „Džiovintas debesėlis“. Autorė, atrodė, jau „išmokta atmintinai“… Nonsensiška būtis, milniški ar bisetiški „triukai“, mašiotiškai paprasti veikėjai ir jų išradingi vardai, tik N.Kepenienei būdingas apokaliptiškumas ir jau minėtasis optimizmas, gimę tik veikti vaikiškų knygų personažai… Ir vis dėlto šios N.Kepenienės pasakaitės vėl verčia stebėtis ne tik pasakotojos sugebėjimu prakalbinti negyvus daiktus bei surasti jiems pačius išradingiausius vardus (arba kaip tik juos, pačius įprasčiausius, paversti stebuklingais), bet, sukūrus tokią daugybę mirgėte mirgančių pasakaičių personažų, verčia stebėtis autorės sugebėjimas nepažeisti jų ir viso pasaulio veikimo logikos. Uždaroje erdvėje veikiama vienaip, o miške – jau kitaip. Mažąjį N.Kepenienė mato tik kaip mažąjį, gyvūnėlį tik kaip gyvūnėlį, žaislą palieka žaislu, boružėlei padovanoja dar vieną tašką, o fantazmą vėlgi priverčia veikti vėlgi tiktai kaip fantazmą…

Tai kas N.Kepenienės knygoje naujo?.. Nieko ir viskas. Tiesiog visai naujos – naujo turinio pasakaitės, kupinos tiek gyvenimo, tiek apskritai būties smagumo… Tokio smagumo, kad net aš skaitydama užsikvatodavau kaip pamišusi – pvz., kad ir pasakaitę „Niektauza virėjas“… Žinoma, gal mažieji joje visai neras to, ką radau aš, – mano ir mažųjų gyvenimiškos patirtys labai skirtingos. Bet be galo azartiška savo pasakaičių žaisme bei subtilia ironija – ne veltui šilkinėmis nosinaitėmis kimšta – N.Kepenienė gali nusivesti „už pavadėlio“ kiekvieną skaitytoją. O juo labiau kad veda ji visus tik į didįjį kultūros vyksmą – jums vėl atsivers ne tik Š.Pero, Milno, Biseto, O.Milašiaus ar mūsiškojo P.Mašioto skaitytų knygų vaizdai, bet ir mokslo, ir muzikos, ir šokio stebuklai ar ir elektros stygiaus (net XXI amžiuje!) problemos…

Kuo dar keri mane N.Kepenienės „Baltosios žąsytės pasakos“? Tiksliau – į ką dar nesu atkreipusi skaitytojų dėmesio, kai rašiau apie kitas šios autorės knygas. Ogi į tą, kad, būdama pakankamai kandi įvairiems pasipūtėliams („Trys ligoniai ir išsipildymo viralas“ – p.10) ir negailestinga kitiems kenkėjams, N.Kepenienė vis dėlto gyvojo pasaulio neskirsto tik į gerą ar blogą. Naujausiame N.Kepenienės pasakaičių rinkinyje ypač gražiai „reabilituotos“ žiurkės – kad ir pasakaitėje „Kaip žiurkiūkštis parvedė iš miesto elektrą“…

O daugiau nei ką cituosiu, nei ką rašysiu. Skaitykit savo mažiesiems patys. Tiek D.Kudžmaitę, tiek N.Kepenienę. O tiems Jūsų „berniukams žirniukams“ ir „mergelėms pupelėms“, kurie jau patys skaito, šias knygeles tiesiog padovanokit. Neapsigausit ir patys daug džiaugsmo gausit. Tik gramatikos ir kitas klaidas ištaisykit – gerų vaikų knygų redaktorių Lietuva juk jau nebeturi?..

Jaunųjų kūryba

Arnas Aleksandravičius

Dugne atsiversiu

aš atsiversiu kai
didingi kiemo vartai filmuose
kaip austrės atsiveria
perlą aukodamos –
sunkiai nenoriai
taip reikia

aplinkui nuglostyti
akmenėliai Vandeniais ridinėsis
kaip mes vaikystėje
basi po kopa
o smulkutės smėlio kruopelytės
dugn
į šalis plazdės

sakau, gal ir man
bent perliuką
ponia austre?

ne, Arneli, ne laikas dar

Įsibroviau

Tris vakarus pro klausyklos angą,
nuodėmingą lyg vienuolės iškirptė
stebėjau, kaip persirenginėja
savaitgaliai
tarp kaimo šokių ir taikių audrų
didmiesčių centruose

mano praeitys megzdavo sapnus
ateitims ir tikėdavosi, kad tai bus
nauji metų laikai ir nauji vaisiai

velėna aplaistyta pienu iš kibirų,
kurie dabar guli sulamdyti po
akmenimis,
juos atridenau iš savo kiemo lyg
ženklą, kad išaugau – šitie trupiniai
nebe
žaidimams skirti

klausyklos langelis šiomis minutėmis
siaurėja sulig kiekviena neatleista
nuodėme,
jos visos tyčia nesutinka
būti atleistos

taip, mielos šventųjų ikonos,
taip, trypiama šventorių dulke, –
tai aš skaičiau jūsų dienoraščius

esu žmogus, jūsų vandeniu suvilgęs
lūpas
ir palikęs jus siurbčioti orą iš
taurės, kuriai pats laikas suskilti

Minutės prieš šešiolika

                               pirmajam draugui
bičiuli, popierėlius nuo karamelių
tebeturiu po pagalviu, vokelyje,
kaip ir siaubo istorijas,
kurios tarp laužų paklydo

broli, žarstau už atminties apykaklės
užkritusius slidžius gyvaplaukius nuo
viršutinės lūpos bei indėnišką plunksną
iš už paausių, ten ir minutė,
kai visi suprato, kad nebesu
myžnius iš trečios laiptinės.
tik va, nepaminėjau

tavo pridususio savanaudiškumo, jį
vis dar
nešioju languotų marškinių kišenėlėj
(prie pat širdies) su šleikštuliu,
su tokiu šleikštuliu, kad nuo
neapsakomybės
pabąla virpančių rankų krumpliai,
sako, kai jie šitaip niežti
tai – tik lengva, salstelėjusi,
keršto pasiilgusio vaikučio gėda

Minutės prieš šešiolika II

                                         kraujo broliui
broliuk, va ten, už to kalno
mūsų pernykštė vasara su
nuorūkom po visą sodą

ta pati, kai
švintant susidrumstė Plinkšių vandens
vitražai, vis stumiantys aukštyn
mūsų plūdes,
vitražai, nebeįleidžiantys saulažuvių
lūpom nužiopčiotom

o matai tą sidabrišką debesį?
jis užstoja varveklius ant rogių
virvelės ir
pieninius dantukus atsargiai
gaudančius veidan krintančias
švelnias snaiges, broliuk,
tie baltutėliai sūkuriai
virš galvų, jie čia buvo ir vaka
žiūrėk, iš mūsų debesies
kažkur lyja

Laukinės būties paviliotos

Alma Riebždaitė

Yra knygų, kurias perskaičius pajunti savyje išsilaisvinusią energiją. Viena tokių išlaisvinančių knygų yra Dr. Clarissos Pinkolos Estes “Bėgančios su vilkais” (laukinės moters archetipas pasakose ir legendose): ji parodo skaudančias vietas, atveria įsisenėjusias žaizdas… Knyga verčia peržiūrėti nusistovėjusius stereotipus, rasti naujų įžvalgų ir suvokimų. Priverčia pažvelgti naujai į klausimus. Visi fundamentalūs klausimai ir suvoktys yra tie patys ir visiems gerai žinomi, tačiau užgimsta jie subjekto sąmonėje tik giliai įsisąmoninti, kai yra naujai atrandami. O šiaip skamba kaip absoliučios banalybės, tinkančios rašyti į mokyklinį prisiminimų albumą: „Būk savimi“, „Kad pamiltum kitus, pirma reikia pamilti save“, „Daug žinosi, greit pasensi“, „Žinau, kad nieko nežinau“, „būti ar nebūti?“ ir t.t., ir pan.

Psichologiniai moterų būties aspektai, iniciacijos čia atskleidžiamos remiantis pasakomis, pasakojimais. Tačiau netampa vien gydomųjų patarimų ir receptų „kaip gyventi“ rinkiniu. Psichologinis „laukinės moters“ aspektas piešiamas remiantis metaforomis, archetipais, kuriuos vadinčiau amžinosiomis situacijomis, išreiškiančiomis tam tikrą būseną ar tapsmą. Tam tikra prasme mes visada esame archetipinėje situacijoje, kartodami veiksmą, kurį kartojo ir kartos tūkstančiai iki ir po mūsų. Pvz., archetipinis moters paveikslas greičiau bus ragana nei lėlytė Barbė. Psichologinis moters paveikslas yra ne statiškas, o kintantis. Stiprioji (laukinė) moters pusė yra užslopinta (nepatogi, nepaklūstanti, kelianti akibrokštus), bet iš tiesų mes simpatizuojame laukiniams prigimties gaivalams… Vaikams taip patinka žaisti indėnus… Tačiau kodėl kaip moters idealas yra brukama barbė? Kodėl moterys kenčia, norėdamos būti barbėmis, ar kaip įmanydamos bent mažuoju piršteliu trokšta prisiliesti prie gerutės, gražutės, lieknutės, rožinės, besišypsančios, išpuoselėtos ir ak… plastmasinės barbiškumo esmės? Daugybė kodėl…

Bene labiausiai knyga galėtų būti naudinga savo viduje „užstrigusioms“ moterims. Kodėl savo viduje? Dėl to, kad visos problemos kyla iš mūsų vidinių kompleksų, iš mūsų vidinės tamsos. Tačiau autorė sako, kritinėse situacijose nepulkime kaltinti vien savęs, ieškokime priežasčių ne klausdamos „arba, arba“, o remkimės jungtimi „ir, ir“. Klausimų kėlimą kritinėse situacijose „arba aš čia bloga, arba aplinkoje vieni niekšai“ galėtume pavadinti mąstymo klaida, kuri tik užaštrina situaciją ir dar labiau mus įvaro į aklavietę. Jungtis „ir, ir“ leidžia priežasčių ieškoti ir savyje, ir kituose. Sudaro galimybę teisingesniam vertinimui, o kartu – pokyčiui. Mes ne vienos su savo vidiniu pasauliu, kiti (pasaulis) taip pat nesudaro atskiro su mumis nesusieto vieneto. Aš ir kiti yra nuolatinėje įvairiausių ryšių jungtyje ir niekaip neatsiejama.

Knygoje gražiai brėžiama bendruomeninio ir individualaus gyvenimo riba. Akcentuojamas moters poreikis pabūti vienai, skirti laiko sau, tačiau sykiu akcentuojama bendruomeninio gyvenimo būtinybė moters brandai, sėkmingiems vidiniams procesams. Pastarasis aspektas mūsų visuomenėje, regis, itin nusilpęs, paradoksalu, bet nuo to pirmasis nėra kažkaip suvešėjęs. Situacija primena itin anemišką būvį. Net formuojama nuomonė, kad moteris į moterį turėtų žiūrėti kažin kaip įtariai, kaip į amžiną savo konkurentę, nors, pasakykite, kuo gali konkuruoti skirtingi žmonės. Lėlišką mąstymą turinčios gal ir gali konkuruoti tarp savęs, kieno sijonas labiausiai pūstas. Tačiau knygoje net ir kritiškiausiose situacijose neatimama viltis, nes ji, Laukinė Moteris, nemirtinga, ji kaip tas želmenėlis, prasilaužiantis net ir pro storiausią asfalto dangą.

Žiūrėdamos viena į kitą mes itin mėgstame vertinti kūno apimtis: „čia sustorėjo, čia suplonėjo“, lyg nebebūtų žemėje svarbesnių ir įdomesnių dalykų, lyg tavo vertė visuomenėje būtų matuojama kūno apimtimis. Moterims tai kelia įtampą. Čia jos siaubingai prisiryja, čia savaičių savaitėmis gyvena puspadžiu. Nenuostabu. Šiandien madinga kalbėti apie meilę sau. Man atrodo, tai suvokiama iškreipta forma. Jei aš įmanomais ir neįmanomais būdais siekiu figūros standarto, jei bet kokia kaina stengiuosi atsikratyti raukšlių, ką, iš meilės sau? Ne, iš neapykantos sau, kad neatitinku standarto ir nebepatenku į jaunystės kulto garbintojų būrį… Kartais, būna, šį įtampos rebusą įtampai pasiekus aukščiausią tašką moterys paprasčiausiai išsprendžia beprotiškai norėdamos būti. Suprasdamos, kaip svarbu joms jausti, reikštis, kurti, girdėti ir būti išgirstoms. Staiga, įtartinai ir skrupulingai apžiūrinėdamos save veidrodyje, jos supranta, o dieve, jog visiškai visiškai nenori kovoti su raukšlėmis. Nori nenori, būna, kartais esame išmetamos į laukinės būties laukymes, pačios pradedame spręsti, kaip mums gyventi.

Mano suvokimu, mylėti save, tai priimti save tokį, koks esi. Tai reiškia teigti fizinės būties aspektų įvairovę, ją teigti ir pripažinti: vienas storas, kitas apkūnus, dar kitas liesas, žemas ir aukštas. O priėmęs save, priimsi ir kitą, tokį, koks jis yra, be vertinančio žvilgsnio. Še tau ir tiesa, kad tik pamilęs save, galėsi mylėti kitus. Tai reiškia meiliai priimti kūnų įvairovę, apskritai priimti kūną kaipo tokį, susitaikyti su juo, įsiklausyti į jį. Leisti jam gyventi savo ritmais, pasitikėti juo. Tai ir teigti, kad fizinė būtis nėra kažkas žemo, nešvaraus ir negarbingo, o priešingai – kūnas yra mūsų būties pagrindas, mūsų būties pamatai. Sugriauk pamatus ir kas bus? Dvasingai susireikšminusios dvasnelės. O mes gyvename kažkokiose nežmoniškose lenktynėse su kūnu, visaip jį kankindamos. Taip, mes juk trokštame pralenkti gamtą, pasipriešinti jos ciklams, įveikti senatvę ir mirtį, klonuoti save. Fe! … Savojo kūno priėmimas leidžia moterims susiburti į jaukų suprantantį suokalbininkių būrį, dalintis paslaptimis ir žvengti iki nukritimo. Jos laimingos, jos juokiasi, kvatoja, taisosi plaukus, jų akys spindi… Su laiku nelenktyniauja.

Esame dviprasmiškoje situacijoje, atrodo, kūnui skiriame itin didelį dėmesį, puoselėjame jį, rūpinamės, bet jis – tik prekybininkų taikinys, tik priemonė padidinti pardavimų apimtis. Sakyčiau, daugybė sričių dabar gyvena iš to, kad žmogus darko savo gyvenimą, savo būtį, laikydamas tai prestižo ar etalono reikalu.

Priėmimas savęs tokio, koks esi, yra viena iš pagrindinių prielaidų pasitikėti savimi. Moterims dažnai trūksta pasitikėjimo savimi. Jos negali susitaikyti su savimi, jos visaip maskuoja spuogą storu pudros sluoksniu. Kaip galima susitaikyti su tuo, kuo nesi, o esi verčiamas būti. Tada jos veblena, inkščia, šypsosi idiotiška šypsena, kai turėtų suleisti dantis, nuolankiai tyli, kai reikėtų rėkti, vagia sau priklausantį gyvenimą, kai galėtų jį gyventi ir t.t. Gyvena bespalvį geručių gyvenimą, sterilų emocinį gyvenimą, kai norisi audros ir gaivalo. Atiduoda save kitiems, nė trupučio savęs nepalikdama sau. Išsenka kaip upė, ir visa, kas gyva joje, pradeda merdėti. Knygoje tai vadinama pažeistais instinktais. Gerumo motto galėtų būti toks: gera esu tada, kai noriu, o ne tada, kai mane verčia ar iš manęs to gerumo (paslaugumo, nuolankumo) reikalauja. Todėl svarbu nuolat klausti: o ko noriu aš? Daryti tai. Ruoštis į kelionę, į Laukinės Moters stichiją, atgauti prarastas savo dalis, savo nugraužtus kaulus apauginti sultinga mėsa. Vadinasi, laikas bėgti su vilkais. Reikia tik nusileisti į savo pasąmonės mišką.

Laukinės moters archetipas – ne panacėja, o tik graži mūsų gaivališkos prigimties metafora. Būtis, ji visada mums išsprūsta iš rankų, kai tik norime ją pagauti, įvardinti. Laukinė moteris leidžia mums atsidurti Būties glėbyje, čiulpti jos maitinančią krūtį, pasisotinus atsitraukti. Tai – natūralu. Reiškia ne ką kita, kaip būti „būti“ pusėje (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme), būti judėjimo, ieškojimų ir organiško tapsmo pusėje, atsisakius iliuzijų. Vienišos it vilkės, iki paskutinio kraujo lašo ginančios savo teritoriją ir… ieškančios savųjų…

Sakote, gyvename civilizuotoje visuomenėje… Tačiau civilizuotos visuomenės godumas ir naikinimo mastai, įvilkti į rafinuotą direktyvų rūbą, neturi ribų… Naikinimo procesas, regis, vyksta išorėje, deja, kartu nyksta ir vidiniai laukinės (gamtinės) prigimties plotai… O jei ir ne – nemanau, kad pakanka nukakti į vidinę realybę (pasaką), kad būtume sveiki ir visaverčiai žmonės.

Galva

Mari Poisson

Savo galvą pirmą kartą gyvenime įdėmiai apžiūrėjau po to, kai sužinojau, jog yra giljotina. Man buvo truputį daugiau nei penkeri.

Ričardo Šileikos nuotrauka

Kai visi buvo bažnyčioje, nuėjau į tarnaitės kambarį, atsidariau spintą, kur vidinėje durų pusėje kabėjo nedidelis vielutėmis apipintas veidrodis, prisitraukiau kėdę, pasilipau ant jos ir iš arti gerai apžiūrėjau savo kaklą, o paskui ir galvą. Lyg jie būtų ne mano. Lyg kažkieno.

Taip. Tikrai. Aš turėjau galvą. Tai logiška, nes, niekas negali gyventi be galvos. Net vaiduoklis be galvos daug baisesnis už vaiduoklį su galva. Sakysim, Raitelis be galvos… O kelios galvos niekada neatstos vienos. Juk ir pasakose viengalvis karalaitis nesunkiai nugali devyngalvį slibiną.

Bežiūrėdama į savąją, akimirksniu prisiminiau, kaip senelė vienu kirvio šmaukštelėjimu lengvai nukerta vištai galvą. Ir aš privalėsiu taip daryti užaugusi, galvojau stengdamasi nepasibaisėti. Taip paskui ir įvyko… Žinoma… Toks yra gyvenimas… Visko išmoksti begyvendama… Kraujas įpareigoja, kaip sakytų mūsų tėvas.

Jis domėjosi karalysčių istorija, garsiai skaitė mums knygas ir liepdavo patiems žiūrinėti įvairiausius paveiksliukus. Kraujas įpareigoja, – buvo mėgstamiausias jo posakis. Aišku, man tuomet tas krališkas kraujas, karaliai, karalienės, brolžudystės, intrigos, monarchijos ir apskritai – istorija, buvo lyg baisios pasakos. Nuo jų bijodavau viena likti namuose ar tamsoje nueiti į kitą kambarį. Bet sykiu tai buvo labai įdomios pasakos. Nes tai buvo ne pasakos. Tai buvo tiesa.

Ir dar, tėvo manymu, kraujas mane įpareigojo didžąją paauglystės dalį skirti arkliams. Tai buvo puikus įpareigojimas. Aš juos mylėjau, o jie mylėjo mane. Jie buvo nuostabūs dori didžiagalviai padarai. Subrendusi pora. Manau, jie laikė mane jaunikliu, o save pačius suaugusiais gyvūnais. Aš buvau lyg jų vaikas.

Kartą visai sutemus, jojau į ganyklas. Jojau be balno, vien tik su išaugta melsva vasarine suknele trumpomis rankovėmis ir mėgavausi arklio kūno šiluma. Antrasis arklys, kumelė, ėjo visai greta, šonas prie šono. Nuoga dešinioji mano blauzda jaukiai lietė jos išpampusį pilvą, kurio gelmėse tūnojo didžiagalvis doras kumeliukas su balta žvaigžde ant kaktos. Gemalo galva visada didesnė už kūną. Ji susiformuoja pirmiausia, nes yra svarbiausia.

Buvo vėsu. Artinosi ruduo. Mums iš burnų kilo garas.

Vos tik įsukome į didžiulį kopūstų lauką, per kurį vedė keliukas, kažkas netikėtai įvyko mano galvoje – pasaulis staiga persimainė.

Sustabdžiau arklius ir apžvelgiau peizažą.

Kiek tik užmatė akys – vien tik galvos. Mano vaizduotė užsiplieskė ir ėmė piešti po žemėmis slypinčius tvirtus šarvuotų vyrų kūnus, sustingusius rikiuotėse. Kurį laiką susikaupusi išdidžiai žvelgiau į visa tai karvedės akimis. Jaučiausi Žana d‘Ark. Bet po keleto akimirkų ryžtingai save sutramdžiau. Jokių kūnų nėra. Tik galvos. Kopūstų galvos. Darbininkai gal net rytoj specialiais kirvukais lengvai jas kapos, neš ir kraus į konteinerius. Aitrios deginančios sultys persunks jų rūbus ir kiaurai pragrauš odą ant pilvų.

Galva turi šią savybę – ji sugeba kandžiotis, pakovoti už save, – netgi būdama be burnos. Todėl visais atvejais blogai neturėti galvos. Net jei esi visiškai miręs. Vienas žmogus (bet ne Oskaras) buvo man pasakojęs, kad Jonas Krikštytojas guli kape kaip tik be galvos.

Tas žmogus buvo lankęs Jono Krikštytojo kapą Palestinoje, nes ten prie jo visada veda turistus. Kaip jam blogai, galvojau. Visada ir visiems blogai be galvos, galvojau

Ar ką nors žinai apie Jono Krikštytojo galvą, kartą paklausiau Oskaro. Kodėl jis palaidotas be galvos?

Aišku, kad žinau, žmogau, atsakė Oskaras. Ir išties jis visai nemažai žinojo. Karaliaus Erodo žmonos Erodiados duktė, vardu Salomė, už šokį paprašė karaliaus, kad jai duotų Jono Krikštytojo galvą ant padėklo. Ir gavo.

O kur ją padėjo gavusi?

Manau, kad išmetė. Juk nukirstos galvos greitai genda. Prisimink žuvį. Nuo kurios vietos žuvis pradeda gesti?

Baik čia juoktis, akimirksniu užsiplieskiau. Geriau pasakyk, kaip ji sugalvojo prašyti tokių dalykų.

Jai liepė mama, atsakė Oskaras. Taip parašyta, pridūrė. Ir apskritai, kam mirusiam galva. Štai jei gyvas žmogus neturėtų galvos, ant ko užsimautų skrybėlę?

Tai buvo ne šiaip sau juokelis. Oskaras išties sunkiai įsivaizdavo save be skrybėlės. Būdamas Amerikoje įprato dėvėti ilgaaulius batus, ryšėti skarelę ir nešioti dešimties galonų talpos kaubojišką skrybėlę. O jau ir prieš tai buvo išsimiklinęs dramatiškai sveikintis su moterimis ir merginomis žemai nusilenkdamas ir tuo pat metu plačiu rankos mostu nukeldamas skrybėlę.

Bet Salomė irgi juk turėjo galvą. Visi ją turi. Ant jos ji nešiojo veidelį. Ji, matyt, buvo labai graži… Ji buvo visa graži, – ne tik veidas, žinoma… Bet kokia? Kokia ji buvo? Šiuo klausimu aš kankinau Aubrey, Oskaro draugą, kurį jis visada kvietėsi eidamas pirkti naujos skrybėlės. Aubrey įsivaizdavo Salomę kaip minkštą storulę plačiu užpakaliu. Štai tokia ji buvo jo manymu… Ji juk Rytų gražuolė, šoka pilvo šokį, kaip pati supranti, sakė labai patenkintas savimi. Jis piešė Salomę iš nugaros. Sėdinčią ant dvigulės lovos.

Atidžiai apžiūrėjau eskizus. Jie man visi buvo labai gražūs, bet sykiu labai bjaurūs. Taip Salomę gali įsivaizduoti vien tik patinas, sumurmėjau kažkodėl labai įsižeidusi. Ir tas storas užpakalis… Na, nežinau… Argi tu ją tokią įsivaizduoji?

Abrey šypsojosi. Oskarui patiko jo piešiniai. Ypač, žinoma, storasis Salomės užpakalis. Jiedu susižvalgė virš mano galvos, perprato, kad aš pykstu, ir, lyg būtų susitarę akimis, skaniai nusižvengė.

Eikit šikti, šūktelėjau, perrėkdama jų juoką, ir trenkiau durimis. Nors, tiesą pasakius, kodėl pykau? Neturėjau jokio pagrindo. Be to, privalėjau daug geriau sekti, kad mano kalba būtų švari ir subtili. Kraujas įpareigoja. Taip. Žinoma. Bet taip jau tuokart atsitiko… Mano galva kažkodėl netikėtai užvirė…

Bet grįžkime prie to, ką aš pradėjau pasakoti. Ganyklose paleidau arklius ir persėdau ant dviračio, kurį laikiau piemenų namelyje. Jo balnelis buvo šaltas kaip ledas. Ir visas jis buvo šaltas ir geležinis. Žinojau, kad mano kūno šiluma tuojau jį sušildys. Stipriai įsitvėriau į ragus ir pradėjau minti.

Kai įsukau į kopūstų lauką, dideliai mano nuostabai, galvos buvo vėl tapusios žemėje užkastais milžinais. Vizija buvo tokia stipri, kad net neįmanoma buvo jos atsikratyti. Todėl tik palinkau pirmyn ir myniau. Funkcionavo vien tik kojos. Galva paniro į šaltą blaivią koncentraciją. Myniau ir myniau. Važiavau atmintinai, nudelbusi akis žemyn, užblokavusi vaizduotę. Mano melsva suknelė tamsoje nuožmiai švytravo tarp kelių ir buvo tapusi visiškai balta.

Myniau ir myniau. Kol tik tolumoje pamačiau šviesą antrame aukšte – tėvo kambario lange. Pagalvojau, kad jo galva kaip visada rymo prie istorijos knygų. Jis skaito kažką baisaus, bet tai tik istorija, pagalvojau. Nieko tokio. Istorija visai nepavojinga. Ji kaip baisi pasaka, nors ir yra tiesa.

Artūras Gelusevičius

Alio balbieriaus nuotraukos

r a u d o n a

kiek pavytusios lūpos
seno kraujo raudonio
ir pasruvęs žibintas
lange

rausvas vynas
kraujažolių skonio
ir nuraudę
skruostai
slapčia

šviesoforu raudonu
degąs dekalogas
ant bevardžio –
granato akmens
krešulys

įkyrokos mintys
—————
neblogos

jausmas
toks netašytas
—————
naktis

š u n ų 
l o j i m a s

bala
negili
prie tvoros prisiglaudus
lapus pasigavus skandina
 
lentom
užkalti
langai prasikaltę
spokso tuščiom kiaurymėm

tvoros
kuolai
lyg kareivių rinktinė
rikiuojas kreivokai iš krašto

užmiršti
skalbiniai
pernakt plevėsuoja
ir moja lojimui į taktą

p e i z a ž a s

viskas yra
girnapusė ir girgždančios
durys
ir obelys
šiemet bus daug obuolių
ir piršto į debesį dūris –
va tas panašus į vargonus

tik pievoj kažko nerandu
 
linguojančios smilgos aguonos
balti dobilai
dar geltonos
kažkokios rugiagėlės
ar kaip ten tos gėlės
ir trūksta labai
elenos
iš trojos

s a u l ė s 
p r a r i j i m a s

dantyta miško juosta
pjauna debesims pilvus
pavėjui smilgos lenkias
juosta
padangės kraštas

tuoj nubus
prisnūdęs kerdžius
ir mostelės nematoma ranka

ims lyti

i n v e n t o r i-
z a c i j a

penki kepalai
ir dvi žuvys
 
dvi moterys
svarbios
abi

smilkalai
aliejus

pražuvęs
vienas
dusyk

vienąkart kai nepakėlė meilės
nuo žemės
antra irgi
tik nepakėlė
savęs
 
dar vienas
sargas

paslydęs
triskart

( d u   m i n t y )

į debesis pavirtę gulbės
virtinėmis per dangų plaukia
ir vakaras rausvumo
prisisiurbęs
padaužom vėjais švaistosi
 įkaušęs
ir plukdo lytys Nerimi
šešėlį mano
                 
                  (tu – minty)

p a v ė j a i s

nespėjau vėl į paskutinį debesį
paklydėliu klajoju
palaukėmis vėlyvis vėjas
vejasi
ir pinas apie kojas
supančiotas gražių mirčių
pasaulio bamboje guliu

v a ž i a v i m a s  p r o  v a r n ą 
p a k e l ė j e 

geltoniu
      pražilę
            beržai

nubėgęs
      tušas
            debesų

ir vieškelį
pakumpęs
juodas

dažytu
      raudonai
            snapu
kapoja
varnas

įsižiūrėjęs krūpteliu
      jis
            ne

d e b e s i e

palauk palauk
neskubėk neskubėk
sustok nors akimirkai
ir atsipūski
kur neša tave
o debesie
tas vėjo gūsis
vėjau brangusis
nepūsk nepūsk
nešiaušk bangų
leisk debesiui
pailsėti
po to jis paims
mane ant pečių
galės panešėti į vietą
kur laukia manęs
nesulaukia seniai
ne laukai ne miškai
ir  ne upės
kur paukščiai negieda
kur padangė gaisais
raudonais nusidažius –
toks rūkas
o aš
žiūrėsiu
žiūrėsiu žemyn
į gelsvus ražienų rėžius
ir bandysiu suprasti
kodėl o kodėl
prie žemės taip traukia
tas kryžius
o debesie
tu sustok palūkėk
kiek tau dar
ranka
mojuoti
ir varnos praskrido
pasakė tik tiek
karrr karrr
ir viskas
beprotės
mojavau ir joms
maniau paims
nusineš į nežinomą šalį
o jos
skrido
nuplasnojo šalin
net nepažvelgė į mane –
bedalį
tai nors tu palūkėk
ant krašto priimk
tuoj užšoksiu atsispyręs nuo rūko
ir jei nesuprasiu
kas ir kodėl
bent paspjaudysiu vyšnių
kauliukais