Postmoderni klasika, arba Chirurginis žvilgsnis į žmogaus gelmes

Postmoderni klasika, arba Chirurginis žvilgsnis į žmogaus gelmes

Goda Giedraitytė

Klaipėdos Baroti galerijoje iki kovo 29-osios veikia Marijos Teresės Rožanskaitės tapybos paroda iš ciklo „XX a. Lietuvos dailės klasikai“.

Marijos Teresės Rožanskaitės „IX korpusas”. „Gimimas“. „Rentgenas”. „Geltonose draperijose”. „Vienišos”.

Atrandame iš naujo

Padėjau tašką, tačiau daugtaškis šioje vietoje būtų daug iškalbingesnis. Visų pirma todėl, kad ciklas – tęstinis, pristatantis „klasikais“ jau įvardijamus autorius, nors jų tokiais anaiptol negalėtume pavadinti tiesiogine šio žodžio prasme.

Socializmo epochoje savo tikrąją kūrybą dažniau demonstravę slapčiomis, vadinti rezistentais, o ne oficialiaisiais menininkais, šiandien jie atrandami iš naujo. Įdomiausia tai, kad šiuolaikinio pasaulio aplinkoje jų kūryba neretai suskamba dar aštriau, šiuolaikiškiau nei dabartinių kūrėjų. Turint omeny postmodernios kultūros konceptualistinį pamatą, ji įgyja net dar svaresnį savo egzistencijos šiandien pagrindą.

Dar įdomiau, kad galerija šio ciklo ketvirtuosius metus pradėjo vilnietės dailininkės M.T.Rožanskaitės kūryba – pristatydama brandaus amžiaus, tačiau dvasiškai ir mentališkai itin šiuolaikišką kūrėją. Nors per visus savo kūrybos metus autorė surengė vos keletą personalinių parodų, šiandien M.T.Rožanskaitė reiškiasi kaip itin aktyvi kultūrinio ir apskritai socialinio šalies gyvenimo dalyvė.

Beviltė tuštuma

Pirmas įspūdis užėjus į galeriją – slogus, turinio aspektu šiek tiek ataidintis Arūno Matelio filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ kadruotėmis. Tik M.T.Rožanskaitės „filme” pagrindinis vaidmuo atitenka senoliams. Ir senoliai šiuo atveju – anaiptol ne nostalgiškų Lietuvos kaimų personažai, o nebendraujantys – tuščiais ir bevilčiais žvilgsniais veriantys prieš juos stūksančią žiūrovo fizionomiją. Tuštumą dar labiau pabrėžia dideli darbų formatai, glotniai užpildyti vienos ar kelių spalvų plotais.

Jokios ornamentikos, atsitiktinio motyvo, nereikalingos detalės, už kurios galėtų užkliūti akis. Viskas pernelyg sterilu. Tiksliau, sustyguota taip, kad suprastum esmę, pamatytum pagrindinius dalykus. Šį autorės sąlytį su kinematografų ieškojimais pabrėžia ne vienas jos kūrybos tyrinėtojų.

Spengia tyloje

Darbai sukurti nuo 1977 iki 1996 metų, tačiau stilistiškai veik nepakitę. Kompozicija dažniausiai įcentruota, „klasikinė“, tik tematika – konceptuali, gelminė. Pagrindinis siužeto dėmuo – anatomiškai tiksliai suręstas portretas, dažniausiai skendintis metalinių ligoninės lovų ar bent jau suglamžytos patalynės, tvarsčių grafikoje. Medicininė tematika (jau vadinama chrestomatine M.T.Rožanskaitės kūryboje) – tik pretekstas gilesnei žmogaus vidujybės analizei – susidūrimas su liga, mirties nuojauta, vienatvės tuštuma – egzistenciniai klausimai kirbina sąmonę.

Tai dar labiau pabrėžia vyraujančios pilkšvos dulksnos koloristika, kurios „amžinąjį“ charakterį akcentuoja atskiros spalvinės dėmės – žalias stalelis, raudonas lovos rėmas, juodas langelis. Šis kontrasto elementas sukuria dar didesnę įtampą – tik pastaroji ne išrėkiama, o spengia tyloje.

Visuomenės diagnozė

Savotiškais parodos „akibrokštais“ tampa – drobės „Armatūra“ ir „Gimimas“, kiek iškrentančios iš bendros „medicininės praktikos“. Kita vertus, tvarsčiais sunarstyti armatūros lankai apeliuoja į fizinio kūno suvaržymą (o gal gydymą?) ir taip tampa simboliniais žmogaus kūno (ir sielos) randais.

Tuo tarpu ant išlankstomos lovelės gulintis kūdikis išrikiuotų sovietinių lėlių fone sugestijuoja jau minėtą autorės kontrasto pomėgį – gyvenimo aušra priešpastatoma senolių saulėlydžiui bei nurodo į nenumaldomą gyvenimo ratą.

Telieka apgailestauti, kad šios unikalios autorės kūryba taip ilgai nebuvo žinoma plačiajai visuomenei, ir pasidžiaugti, kad šiandien ji pasiekė ir Klaipėdą.

„Medicininė“ atskiro žmogaus būties analizė neretai kvestionuoja visos šiuolaikinės visuomenės būseną. Ligoninės bei ligonių siužetinės linijos ataidi viduramžiškomis juokdarių bei pamišėlių metamorfozėmis, – kurie iš mūsų yra tikresni ligoniai: žvelgiantys iš paveikslo ar į jį?..

Kaligrafijos pavasaris

Kaligrafijos pavasaris

Kristina Jokubavičienė

LDM Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje iki balandžio 25-osios veikia tarptautinio rašto meno – kaligrafijos ir tipografikos – projekto „Savos raidės“ paroda.

M.Petrulio „Be pavadinimo”. A.Kliševičiaus „Savos raidės II”.

Rašto meno, kaligrafijos ir tipografikos projektą 2006 m. organizavo Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra, kuratorė – jos dėstytoja doc. Aušra Lisauskienė. Projekto paroda buvo pristatyta pernai lapkritį VDA galerijoje ,,Akademija“.

Parodą papildė jos atidarymo dieną VDA Dizaino katedroje surengtos kūrybinės dirbtuvės, kuriose patirtimi dalinosi kaligrafai iš Lietuvos ir užsienio. Sulaukusi pasisekimo Vilniuje, paroda „Savos raidės“ dabar perkelta į Klaipėdą.

Dėsninga naujiena

Parodos atidarymo uostamiestyje metu buvo pristatytas skaitmeninis katalogo variantas.

Po savaitės klaipėdiečiai kaligrafijos gerbėjai vėl gausiai rinkosi į parodos ekspozicinėje salėje surengtą dvigubą pristatymą.

Pirmiausia buvo pristatytas pirmasis tęstinio leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ (Nr.1/2006, Klaipėdos universiteto leidykla, spaustuvė „Druka”) numeris. Leidinį galima įvardyti unikalia iniciatyva Lietuvos kaligrafijos istorijoje.

Pasak leidinio sumanytojo, grafiko ir kaligrafo Algio Kliševičiaus, „Kaligrafijos sąsiuviniai“ – tai naujiena mūsų krašto literatūroje apie šriftą ir kaligrafiją.

Dėsninga, kad jie leidžiami Klaipėdoje.

Per pastaruosius penkiolika metų Klaipėdoje susibūrė grupė kaligrafija besidominčių menininkų. Čia surengtos trys Lietuvos rašto meno ir kaligrafijos parodos.

Palankūs atsiliepimai apie 2005-aisiais Klaipėdoje išleistą leidinį „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“, kuriame apibendrinta krašto kaligrafų veikla, pristatyti menininkai ir jų kūryba, paskatino ryžtis leisti tęstinius „Kaligrafijos sąsiuvinius“.

Raštas, padėjęs žmonijai sukurti šiuolaikinę civilizaciją, šiandien gali tapti puikia asmenybės tobulinimo ir saviraiškos priemone kiekvienam, nepaisant amžiaus ar meninių polinkių“.

Kasmet – po du

J.Larcherio „& kaip ženklas”. „Kaligrafijos sąsiuviniai” Nr.1/2006 – lietuvių ir anglų kalbomis.

Tikimasi, kad leidinys apie kaligrafiją, vieną labiausiai prieinamų meninės kūrybos sričių, atliks ne tik pažintinę, bet ir edukacinę funkciją, atskleisdamas jos paslaptis visiems besidomintiems.

Pirmajame „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeryje pateikiamas kūrybinis dailininkės kaligrafės Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės portretas, Mindaugas Petrulis rašo apie kaligrafijos ir edukacijos sąsajas bei kaligrafijoje naudojamus įrankius, šių eilučių autorė apžvelgia kaligrafijos raidos ir suvokimo ypatumus.

Leidinys gausiai iliustruotas Klaipėdos dailininkų kaligrafų ir VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentų darbų reprodukcijomis.

Kasmet numatoma išleisti po du „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numerius.

Patvirtina teiginį

H.Šumano „Otingeriui”. A.Gursko „Apie karą…”.

Parodą „Savos raidės“ aktualizavo dar vienas pristatymas – vakaro svečiai galėjo pavartyti ką tik iš spaustuvės gautą parodos katalogą, kurį aptarė jo sudarytoja ir parodos kuratorė A.Lisauskienė.

Kūrybine patirtimi pasidalijo ir apie grafinio dizaino studijų struktūrą ir pobūdį Helsinkio menų ir dizaino universitete pasakojo dailininkė Tarja Nieminen, iliustravusi pasakojimą įvairių kursų studentų kūrybinių projektų pavyzdžiais.

Susitikime dalyvavo ir Ritva Leinonen (Lahti universiteto Dizaino institutas, Suomija), kurios keturi kaligrafijos kūriniai eksponuojami parodoje.

Ir parodos atidaryme, ir pristatymuose nuolat skambėjo vienas teiginys, laki frazė, prieš kelis metus paleista į pasaulį kaligrafo Rimvydo Kepežinsko: Klaipėda yra tikra kaligrafijos sostinė.

Parodos, leidiniai, kūrybinės dirbtuvės, kurios sukviečia būrius žmonių, norinčių išbandyti savo sugebėjimus šioje patrauklioje meno srityje, puikūs ir visoje šalyje pripažinti kaligrafijos meistrai, ne tik kuriantys uostamiestyje, bet ir skatinantys savo studentus domėtis kaligrafija, teiginį patvirtina.

Naujo meno priešakyje

Projekto ir parodos „Savos raidės“ tikslas buvo paskatinti dailininkus ieškoti naujų kaligrafijos ir tipografikos sąsajų. Kaligrafija – rašytos raidės ir žodžiai, tipografika – spausdintos.

Nors technologiniai procesai skiriasi, galutinis šių sričių rezultatas yra bendras. Jos abi skleidžia informaciją, žinią, remiasi tais pačiais estetiniais principais, daro emocinį poveikį žiūrovui.

Pasak projekto ir parodos rengėjų, „buvo siekta ištaisyti klaidingą įsitikinimą, jog kaligrafija tėra šiuolaikinio meno, šiuolaikinės kultūros paraštė.

Regis, meistriška kaligrafija ir šriftas liko tik parodų salėse, tačiau nereikia pamiršti, kad pagrindiniai kaligrafijos ir eksperimentinės tipografikos kūrėjai visuomet buvo naujo meno priešakyje“.

Parodoje „Savos raidės“ dalyvauja Vilniaus, Telšių, Kauno, Klaipėdos kaligrafai, aukštųjų dailės mokyklų dėstytojai Albertas Gurskas, Algis Kliševičius, Mindaugas Petrulis, Zita Inčirauskienė, Rimvydas Kepežinskas, Aušra Lisauskienė, Audrius Klimas, Robertas Jucaitis, Marius Kasperavičius, Greta Grendaitė. Į parodą pakviesti pasaulyje žinomi kaligrafijos ir šrifto meistrai iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, Izraelio, Suomijos, Olandijos.

Įdomu palyginti

Eksponuojama tradicinė kaligrafija, atlikta ranka, ir kūriniai, kuriuose jungiama kaligrafija ir tipografika.

Įdomu su emocionalia lietuviška kaligrafija palyginti tradicinius vokiečių Hainco Šneiderio, Brigitos Šrader, Torsteno Koleso kūrinius – aiškios struktūros, pedantiškai ir preciziškai atliktus. Raiškos juose pasiekiama įvairios stilistikos ir dydžio šriftų dermėmis. Katarinos Pyper darbuose drąsiai įvedama spalva. Ekspresyvūs dailininkų iš Izraelio, Bulgarijos darbai, o kaligrafijos ir tipografikos sąsajų galimybes demonstruoja A.Lisauskienės kūriniai.

Plati parodos dalyvių geografija leidžia pajusti ir palyginti šiuolaikinės kaligrafijos situaciją įvairiose šalyse.

Tapybiškas amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija

Tapybiškas amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija

Ramunė Pletkauskaitė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki balandžio 2-osios veikia Irmos Leščinskaitės autorinė paveikslų paroda „Amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija”, inspiruojanti mintis apie šiuolaikinės tapybos aktualumą, jos reikšmių versmes ir prasmės šaltinius.

Tapytoja Irma Leščinskaitė įkvėpimo semiasi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir meno lobyno. Irma Leščinskaitė. Iš ciklo „Amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija” Irmos Leščinskaitės abstrakti tapyba mezga amžių dialogą. Roberto Gabrio nuotraukos .

Parodoje eksponuojami du I.Leščinskaitės tapybos ciklai – „Amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija” ir „Autodafė”.

Iš kultūros šaltinio

Gimusi Dzūkijos sostinėje, VDA baigusi tapybos studijas, stažavusis Vokietijoje bei Austrijoje, nuo 2001-ųjų įsijungusi į Lietuvos dalininkų sąjungos narių gretas, dalyvaudama bendrose bei rengdama autorines parodas, I.Leščinskaitė visuomet atstovaudavo abstrakčiosios tapybos krypčiai.

Tačiau pati dailininkė pripažįsta, kad šiuolaikinę abstrakčiąją tapybą persekioja idėjinės ir meninės tuštumos šmėklos. Todėl, anot jos, „kuriant šiuo stiliumi tenka apsispręsti ir pasirinkti: vis labiau „postmodernėti“, paverčiant savo kūrybą kartais iš tiesų elegantišku ir žaviu žaidimu grynosiomis „struktūromis“ – jau net ne formomis, ar siekti, kad tavo kūryba kažką reikštų tau pačiam, o gal ir sugebantiems į ją įsižiūrėti ir joje rasti kažkokias reikšmes kitiems žmonėms”.

Kiekvienas tapytojas atranda savus kūrybinio įkvėpimo ir prasmės šaltinius. „Žinau viena: toks šaltinis man nėra ir negali būti tik savasis „aš“, vadinamasis „vidus“ ir jo „gelmės“. Turi būti kažkas tvaresnio, ilgaamžiškesnio ir pastovesnio nei trumputės ir permainingos mūsų vidaus būsenos”, – mano I.Leščinskaitė.

Jai šis „kažkas“ yra kultūra. Tapydama ir norėdama suteikti savo paveikslams reikšmes, ji vartoja šios kultūros lobyne esančius dvasinės ir moralinės patirties ženklus.

Sužavėta baroko

Dailininkės įsitikinimu, kultūros gyvastingumą ir tęstinumą laiduoja tradicija: „Šiuolaikinė moderniosios kultūros tradicija skiriasi nuo ankstesniosios tuo, kad yra reflektyvi, tai yra ji grindžiama sąmoningu ir kryptingu ankstesnės kultūros paveldo interpretavimu. Toks paveldo perėmimo būdas vyrauja visose šiuolaikinės kultūros srityse, taip pat ir mene”.

Atstovaujanti abstrakčiosios tapybos krypčiai tapytoja vienu iš kūrybinio įkvėpimo šaltinių visada laikė baroko dailę: „Ir ne vien todėl, kad, vertinant grynai meno istorijos požiūriu, barokas buvo vienas iš tarpsnių to raidos kelio, kuris vedė moderniojo ir abstrakčiojo meno link. Barokas buvo ir ypatingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūros ir meno raidos tarpsnis – tikra jų pakilimo ir suklestėjimo viršūnė”.

Sukurti parodoje eksponuojamus darbus I.Leščinskaitę paskatino ir įkvėpė XVIII a. Lietuvos bažnyčių interjerų freskos, kuriose dominuoja ekspresyviai ištapytos marmuro imitacijos, neaiškius derinius sudarančios architektūros, gamtos motyvų detalės.

Remdamasi senuoju paveldu, abstrakčiosios tapybos priemonėmis I.Leščinskaitė aktualizuoja ir gaivina regioninės senosios dailės principus, naujai įprasmindama barokinės LDK tapybos paveldą. Kaip matome, tai šiuolaikiški, tačiau šiuo paveldu besiremiantys paveikslai.

Su grafiniais punktyrais

Naujieji darbai – tarsi jungtis, siejanti dabartinį I.Leščinskaitės kūrybos tarpsnį su tuo laikotarpiu, kai jos darbuose atsispindėjo baroko tapybos sąsajos su abstrakčiuoju ekspresionizmu. Tai perėjimas nuo barokiškai puošnios spalvos ekspresijos prie dviplanių tapybinių drobės plokštumų su grafikos piešiniu.

Vienodai žavėdamasi atvira spalva ir niuansuota koloristine tapyba, I.Leščinskaitė šiuokart pabrėžia koloristinius sprendimus, atskleidžančius psichologinę ir juslinę-meditacinę spalvos funkciją.

„Tokia tapyba siekiu išreikšti vidinę patirtį”, – teigė autorė. Savo abstrakcijas ji sieja su tam tikra „komunikacija” – realybės (gamtos) ir metafizinio pasaulio. Paveikslai nutapyti dialektiniu priešybių principu. Vienintelės realaus pasaulio užuominos – markeriu pažymėti augalų, žmonių punktyrai, suteikiantys didelėms drobėms grafiškumo, įsiliejantys į koloristinės tapybos spalvų plokštumas ir grafikos elementų dermę.

A.Sutkaus „Kasdienybės archyvai“ – Klaipėdoje

A.Sutkaus „Kasdienybės archyvai“ – Klaipėdoje

Rytoj 18 val. Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3) atidaromoje parodoje bus pristatytos Antano Sutkaus (g. 1939) fotografijos, užfiksavusios septintojo – devintojo dešimtmečių kasdienybės fragmentus.

Antanas Sutkus į Lietuvos fotomeną įžengė kone prieš pusšimtį metų. Antanas Sutkus. Maratonas Universiteto gatvėje, 1959.

Filosofas Arvydas Šliogeris, prisimindamas septintąjį dešimtmetį, kultūriniame gyvenime išskyrė „didžiąją kartą“, kurios lyderiu ir savotišku pradininku įvardijo Antaną Sutkų.

Fotomenininkui, Lietuvos fotografijos meno draugijos (vėliau – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) iniciatoriui ir ilgamečiam vadovui 2001-2002 metais buvo paskirta Švedijos Hasseblad fondo stipendija. Šio fondo parama leido žymiam Lietuvos fotografui peržiūrėti savo negatyvų archyvą ir į tų laikų nuotraukas pažvelgti iš šiandieninių pozicijų.

A.Sutkaus fotografijų katalogo „Kasdienybės archyvai“ (1959-1993) sudarytojas Jonas Valatkevičius patebėjo: „Antano Sutkaus žvilgsnis šiose nuotraukose gerai jo kūrybą pažįstantiems gali būti netikėtas. Fotografo žvilgsnis lyg išbalansuotas – daugumoje nuotraukų nėra įprastos simetrijos ir harmonijos, kai kurie kadrai tarsi atsitiktiniai, primenantys greitaeigę automatinės kameros akį. Kai, pamiršus kompoziciją, skubama pačiupti kas akimirką kintančią tikrovę. <…> Energingi kameros judesiai ir lyg netyčia aparato gaiduką paspaudęs pirštas suteikia nuotraukoms pulsuojančios gyvybės. Sugautas kasdienybės fragmentas net traška – toks jis gyvybingas!”.

Apie A.Sutkaus fotografijas nebūtina kalbėti žodžiais, jos pačios prabyla vaizdais, paprasto gyvenimo pagautais mažais stebuklais.

Klaipėdoje A.Sutkaus „Kasdienybės archyvai“ viešės iki balandžio 22-osios. Parodą inicijavo ir kuruoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Teatro apdovanojimų lietus

Teatro apdovanojimų lietus

Rita Bočiulytė

Du Lietuvos „Auksiniai scenos kryžiai“, trys Klaipėdos „Padėkos kaukės“ ir viena Kauno „Fortūna“ – taip gausiai šiemet įvertinti uostamiesčio teatralų nuopelnai teatro menui.

Klaipėdos „Padėkos kaukėmis“ įvertinti aktorių Lino Zubės, Marijos Černiauskaitės-Barauskienės ir Nelės Savičenko nuopelnai scenai. Klaipėdietis režisierius Alvydas Vizgirda iš Kauno parsivežė „Fortūną“. Per iškilmingą teatralizuotą apdovanojimų ceremoniją Klaipėdos koncertų salėje „Padėkos kaukes“ išdidžiai demonstravo Pilies teatro „sirenos“. Klaipėdos miesto merui Rimantui Taraškevičiui atplėšiant vokus su laureatų vardais, Mimas Aleksas Mažonas įkūnijo publikos nekantrumą – kas gi tie trys laimingieji, kuriems tuoj tuoj bus įteiktos „Padėkos kaukės“?.. Istorinio šokio kolektyvas „Saltanda“ padėjo sukurti šventinę Teatro dienos renginio nuotaiką. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Tarp geriausiųjų šalyje

Minint Tarptautinę teatro dieną, vakar Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre paskelbtos ir 17-ai geriausių Lietuvos profesionalaus teatro menininkų įteiktos Kultūros ministerijos premijos (7150 Lt) ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“.

Tarp 2006-2007 metų šalies teatrinio sezono geriausiųjų darbų – ir sukurti Klaipėdoje.

Vilnietė scenografė Jūratė Pau-lėkaitė „Auksinį scenos kryžių“ ir geriausio metų scenografo titulą pelnė už scenografiją Klaipėdos dramos teatro spektakliui „Kelias į Damaską“ pagal A.Strindbergo trilogiją (rež. Oskaras Koršunovas).

Geriausia šalies dramos aktore pripažinta Klaipėdos dramos teatro aktorė Nelė Savičenko. „Auksinis scenos kryžius“ jai įteiktas už Ponios Terbiuš vaidmenį E.E.Šmito komedijoje „Paleistuvis“ (rež. Povilas Gaidys), Motinos, taip pat Abatės vaidmenis „Kelyje į Damaską“.

Apdovanojo Klaipėda

Už šiuos vaidmenis N.Savičenko apdovanota ir viena iš trijų šiemetinių Klaipėdos „Padėkos kaukių“. „Dėkoju komisijai ir kolegoms, be kurių scenoje aš nieko nereiškiu“, – susijaudinusi sakė aktorė, atsiimdama apdovanojimą.

Iškilmingoje teatro apdovanojimų ceremonijoje, pirmadienį surengtoje Klaipėdos koncertų salėje, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriaus pernai įsteigtą apdovanojimą – stilizuotą „Padėkos kaukę“ – už reikšmingiausią teatrinį metų įvykį ir/ar nuopelnus teatro menui įteikė Klaipėdos miesto meras Rimantas Taraškevičius. Iš dešimties šiemet nominuotų miesto teatralų ekspertų komisija išrinko tris laureatus.

„Padėkos kauke“ įvertinti ir Klaipėdos dramos teatro aktorės Marijos Černiauskaitės-Barauskienės nuopelnai teatro meno kultūrai. Paskelbus apie apdovanojimą, aktorei salė plojo atsistojusi.

„Esu labai sujaudinta ir labai laiminga, – kalbėjo susigraudinusi teatro veteranė. – Ačiū režisieriui Alvydui Vizgirdai už šio apdovanojimo idėją. Turi Vilnius, turi Kaunas, pagaliau turime ir mes. Man labai gaila, kad šalia manęs jau nebėra mano vyro – aktoriaus Balio Barausko. Suskaičiavau, sudėjus – 104 metai mudviejų bendro darbo teatre. Laimingų metų… Estafetę perduodu dukrai Eglei Barauskaitei ir jos vyrui Dariui Meškauskui. Kartu sudėjus, jiedu 34 metus irgi atidavė teatrui. Mes – jau nueinantys… Mylėkite ateinančius, jaunus aktorius, kurie džiugins Klaipėdos žiūrovus“.

Klaipėdos lėlių teatro aktorius Linas Zubė „Padėkos kauke“ apdovanotas už vaidmenis ir nuopelnus lėlių teatro scenai.

„Garbės žodis, nesitikėjau, pralošiau lažybas“, – juokėsi laimingas aktorius. Jis dėkojo Klaipėdos lėlių teatrui, „turėjusiam įžūlumo“ apdovanojimui teikti jo kandidatūrą, ir savo šeimai, trims vaikams, neleidžiantiems tėčiui nulipti nuo scenos.

Atėjo neabejingi

Šiemet Teatro dienos šventę ir „Padėkos kaukės“ laureatų apdovanojimus praturtino Klaipėdos universiteto istorinio šokio kolektyvas „Saltanda“, Klaipėdos brass kvintetas, mimas Aleksas Mažonas ir Pilies teatro „sirenos“, renginį žaismingai vedė Linas Zubė ir Toma Gailiutė.

Publikos susirinko negausiai, nors renginys buvo nemokamas. Net pačių teatralų jame buvo vos keliasdešimt. Bet atėjo tikrai neabejingi teatro menui ir jo kūrėjų talentui. Po renginio gurkšnodami šampaną visi šiltai sveikino laureatus ir vieni kitus su Teatro diena.

Į uostamiesčio teatralų šventę ką tik iš Kauno grįžęs režisierius Alvydas Vizgirda atsinešė bičiuliams parodyti savo „Fortūną“. Šis Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus apdovanojimas jam įteiktas už geriausią mažosios formos spektaklį Kaune – D.Bernhardo dramą „Pietūs su Liudviku“, praėjusį rudenį režisuotą Kauno dramos teatre. „Sunki, bronzinė ir prasminga skulptūrėlė“, – šypsojosi režisierius.

Įrėmintos kaip paveikslai „Padėkos kaukės“ – irgi įspūdingos, nors miniatiūrinės. Klaipėdietis juvelyras Audrius Paserpskis jas sukūrė iš sidabro, papuošė auksu ir smaragdais. Anot apdovanojimų organizatoriaus Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Valentino Klimo, jos ir kainavo nemažai: kiekviena – per tūkstantį litų.

Antri metai teikiamos jos – vienišos, be įprastų apdovanojimo palydovių – premijų. Klaipėdos miesto savivaldybė vis neranda lėšų „pastiprinti“ prizą pinigais. Gal jau kitąmet?..

Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (3)

Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (3)

Verčiame Lietuvos fotografijos puslapius, aptardami jos praeitį ir dabartį, XXI amžiuje ryškėjančias problemas, dabartinę fotografijos situaciją šalies regionuose, taip pat ir Klaipėdoje.

Skirmantas Valiulis Stanislovas Žvirgždas

(Pabaiga. Pradžia „Durys“, Nr.140, 141)

Buvo tiltas tarp Vakarų ir Rytų

Lietuva, dar pati to nesuprasdama, buvo tiltas tarp Vakarų ir Rytų. Nors pas mus teko įrodinėti kitonišką fotografijos meniškumą negu „raudonoji“ fotopublicistika. A.Vartanovo išvada, kad Lietuvos (ir tuometinio Pabaltijo) fotografijoje pirmiausia „išryškėjo naujos fotografijos kalbos bruožai“, pasitvirtino. Ne veltui ir Sibire leidžiamas fotografijos žurnalas „Sibirskij uspech” su pagarba tebemini Lietuvos fotomenininkų viešnagę Novosibirske 1972-aisiais. Gal mes jiems tikrai atrodėme vakariečiai? Bet ir L.Aninskio simpatijas mūsų „maištininkams“ po 1980 metų knygoje „ Myr fotografiji” galėtume vertinti kaip „antrosios revoliucijos“ pripažinimą Rytuose. Juolab, kad knygoje greta lietuvių sudėta ir postmodernistėjanti rusų fotografija.

Tada buvome priekyje. O kaip dabar? Apie virte verdantį Rusijos fotografijos gyvenimą sužinome tik iš retų išvykų į jų šventes, vienos kitos parodos, vieno kito leidinio, Palangos fotoklubo rengiamų rusų fotomenininkų parodų ar rusų autorių apsilankymų tarptautiniuose fotografų seminaruose Nidoje.

Nuolat žengė pirmyn

Vytas Karaciejus. Iš ciklo „Klaipėda: buvimo ženklai”, 2002.

Ne visi perversmai, pervertinimai namie ir užsienyje šiandien atrodo pakankamai motyvuoti. Kuo remdamiesi Baltijos šalims skirto katalogo „Borderlands” (Škotija) leidėjai tvirtina, kad šiapus Baltijos fotografijoje nebuvo socialinės kritikos, kad talentingiems fotografams reikėjo rinktis kitas kūrybos sritis?

Bent jau Lietuvos fotografija ėjo koja kojon su tuo pačiu metu iškilusiu mūsų kinu. Tai įrodo iš „senių“ archyvų vis ištraukiamos gyvenimo druska prisodrintos, laikmetį atspindinčios socialinės fotografijos.

Dabar retsykiais pasigirsta balsai ar pasvarstymai solidžiuose žurnaluose, kad, girdi, lietuviškosios fotografijos mokyklos apskritai nebuvo. Pasiklausius tokių samprotavimų, galima pamanyti, kad lietuviškosios fotografijos mokykla žvelgė vien tik į praeitį. Tiesą sakant, per visus tuos metus ji nuolat vystėsi ir, įsisavindama naujus gyvenimo bei estetikos klodus, žengė pirmyn.

Lietuvos fotografijoje jau pasikeitė, regis, penkios ar šešios fotografų kartos. Naujų autorių kūryba beveik nepanaši į mokyklos įkūrėjų darbus. Jaunieji tradicinę juodai-baltą gamą pakeitė spalva. Siužetinė pasakojimo faktūra užleido vietą fragmentiškam požiūriui į pasaulį. Tačiau ir tarp tų realybės likučių įdėmus žiūrovas aptiks tą tautinį, gyvenimišką pagrindą, kuris nuolat sugrąžina mus į kasdieninę lietuvių tautos būtį.

Kur atidus žmogaus stebėjimas?

Atrodo, mūsų jaunoji kritika bus nusižiūrėjusi į estą P.Linapą, kuris vokiškame kataloge „Vaizdų atmintis” pabrėžia, kad Lietuvos fotografija buvo apnuodyta tikėjimo, jog menas – tai virškasdienybė, kas tolima socialinėms problemoms.

Be to, ten teigiama, kad lietuvių fotografija sovietmečiu tebuvusi ideologijos tarnaitė, o tikroji meninė fotografija prasidėjo tik ėmus ją dėstyti aukštosiose meno mokyklose.

Sunku sutikti su šiuo teiginiu žinant, kokį pozityvų vaidmenį lietuviškoji fotografijos mokykla suvaidino ir kokią įtaką turėjo ar tebeturi posovietinių kraštų fotografijai.

Kaip tik postmodernizmo laikais jaučiame eskapizmą – bėgimą ne tik nuo tikrovės, bet net nuo žmogaus portreto.

Į solidžius fotografijos meno leidinius žvilgterti jau nebėra progos. Visa kasdienybė – kriminalas ir politika. O kur atidus žmogaus stebėjimas? Kur gyvenimo druska? Vadinamoji „ubagų fotoparoda“ ar R.Vikšraičio prasigėręs kaimas buvo sutikti vos ne su pasidygėjimu. Norim tik tos, amžinai žaliuojančios Lietuvos.

Tas pats – televizijos publicistikoje ar dokumentiniame lietuvių kine – meninių eksperimentų laukas labai susiaurėjo. Televizijoje įsiviešpatavo šou ir vis gerklingesni konkursai, kine – skrajojimai mėlynoje erdvėje. Atsitraukimas į „grynąją erdvę“ buvo dešimtmečio ženklas, su prizais sutiktas užsienio kino festivaliuose. Bet lauksime ir įvairesnių naujojo šimtmečio ženklų. Menas, kaip ir istorija, nebūna be vingių.

Regionai stiprėja

Kokios problemos Lietuvos fotografijoje ryškėja XXI amžiuje?

Lietuvos fotografija išsaugodama centrą Vilniuje, sėkmingai decentralizuojasi.

Ilgokai leisgyviavęs atgijo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Jo vadovas R.Treigys ėmėsi žygių, kad fotografija greit augančiame mieste vėl turėtų tokį vardą ir svorį, kaip V.Strauko, B.Aleknavičiaus, A.Dapkevičiaus ir kitų brandos laikais. Pasirodė specialus žurnalo „Fotografija” numeris, skirtas Klaipėdos regionui. Ruošiama knyga R.Urbono atminimui. Daug ir įvairių knygų išleido fotodokumentininkas ir poetas A.Stanevičius. Su labai solidžiu savo leidiniu pasirodė V.Karaciejus.

Šiauliai irgi stiprėja per foto-knygų leidybą (A.Ostašenkovas), fotografijos įsitvirtinimą Šiaulių universitete, fotografijos parodas Šiaulių fotografijos muziejuje, Dailės galerijoje, V.Kinčinaičio, V.Mažeikio rengiamas diskusijas, kuriose fotografija visada svarstoma platesniame meno ir kultūros kontekste.

Panevėžys jau kelinti metai vis dar plečia savo veiklą. Fotografijos galerijai sėkmingai vadovauja M.Šileikaitė-Čičirkienė. Fotoportretistas A.Aleksandravičius iškilo į žanro korifėjus. S.Saladūnas ne vien rengia parodas ir leidžia knygas, bet yra nuolatinių kritiškų diskusijų spiritus movens. Lengviau išvardyti panevėžiečius, kurie nėra dar išleidę savo fotoknygų, negu tuos, kuriems gera knyga – nebe pirmiena. O yra dar panevėžiečių fotoalmanachai, katalogai, įvairios plačiai nuskambėjusios fotoakcijos.

Kaunas moka tradiciją supinti su nuolatiniu atjaunėjimu. Anksčiau labai pravertė triukšmingos „Išprotėjusios fotografijos” parodos, dabar labai aktualu M.Kavaliausko kuruojamas tarptautinis fotografijos festivalis „Kauno fotografijos dienos”. VDU davė būrelį fotografija besidominčių menotyrininkų. Daugiausia kol kas pasiekė A.Narušytė, apgynusi disertaciją iš fotografijos ir šiuo metu dėstanti Edinburgo universitete (Anglija).

Kiek atokiau kurį laiką jautėsi Marijampolė ir Alytus. Marijampolėje pamėginta atgaivinti humoristinės fotografijos parodą, jungiant ją su kino festivaliu. Alytuje surengta mokslinė konferencija „Kartos” – apie meninės fotografijos raidos ypatybes Lietuvoje. V.Stanionis sėkmingai tęsia šiuolaikinių Lietuvos miestelių kaitos fiksaciją. Išleistas fotopublicistinis albumas „Alytus”, o prieš kelerius metus – fotoalbumas iš senųjų Alytaus fotografijų.

Laukiame naujų talentų

Labai suaktyvėjo istorinės fotografijos leidyba Vilniuje (Nacionalinis muziejus, Dailės muziejus), Panevėžyje, kur leidžiamos knygos, skirtos atskiriems regiono fotografams, na, ir Joniškyje, kur išleista net keletas istorinės fotografijos knygų – tiek bendrų, tiek suskaidytų atskiromis temomis.

Susidomėjimą regionų fotografijos istorija lyg ir vainikuoja S.Žvirgždo knyga „Mūsų miestelių fotografai”. Šio straipsnio autoriams pavyko išleisti porą „Fotografijos slėpinių” tomų, skirtų fotografijos istorijai ir dabarties fotomenininkams.

Labai sparčiai ir produktyviai dirba fotografijos istorikė M.Matulytė, paruošusi keletą parodų su katalogais, dėstanti fotografijos istoriją VU Istorijos fakultete. Vertingų studijų iš fotografijos istorijos yra paskelbęs D.Junevičius.

Taigi fotografijos teorijos ir istorijos studijos sparčiai plečiasi: VDU, VDA, ŠU (vėl dėstoma fotožurnalistika Žurnalistikos institute), Vilniaus dizaino kolegija. Sėkmingai prigyja fotografija Dizaino mokymo centre. Ateityje privačių mokyklų ar vadinamųjų meistrų klasių turėtų pagausėti, nes sunku visus kūrybos klausymus išnagrinėti Nidos seminare ir per atsitiktinius vizitus į Lietuvos fotomenininkų sąjungą.

Nauja kryptis kūrybinėje fotomenininkų veikloje – bendri projektai su Europos sąjunga (A.Valiauga, J.Deltuvaitė, V.Antanavičiūtė ir kiti). Pradedame natūraliai jaustis Europos fotografinėje erdvėje. Kiti irgi pas mus vis dažniau atvyksta, žinodami, ko nori ir ko galima tikėtis. Tačiau daugiausia vis vien laukiame naujų talentų ir meninių atradimų.

Koncertavo už Atlanto

Koncertavo už Atlanto

Rita Bočiulytė

Klaipėdiečių atliekama muzika skambėjo JAV – per oficialius priėmimus ir bažnyčiose.

Vargonininkė Elena Paradies ir birbynininkas Vytautas Tetenskas įsiamžino Norvalko (JAV) bažnyčioje, kurioje koncertavo. Nuotrauka iš prof. V.Tetensko asmeninio archyvo

Su Prezidentu

Vasario 6-14 dienomis trys Klaipėdos muzikantai su Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus delegacija lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Vytautas Tetenskas (birbynė), Regimantas Šilinskas (skrabalai) ir Saulius Šiaučiulis (fortepijonas) – nestandartinis trio, – toks, kokio, anot Klaipėdos universiteto prof. V.Tetensko, iki šiol nebuvo nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Jis susibūrė praeitą rudenį prieš Lietuvos muzikų paradą. Nuo tol trijulė jau koncertavo Klaipėdoje, Alytuje, Utenoje, Šiauliuose, Šilutėje, Šilalėje ir kitur. „Kas tik mus išgirsta, stebisi, žavisi ir kviečia pagroti dar”, – sakė džiaugdamasis trio sėkme V.Tetenskas. Vis dėlto pakvietimas su Lietuvos Prezidento delegacija vykti į JAV klaipėdiečiams buvo netikėtas.

San Franciske ir Vašingtone klaipėdiečiai muzikavo per Jo Ekscelencijos susitikimus su JAV prezidento Dž.Bušo aplinka, šių miestų merais, verslininkais. Surengė koncertą San Franciske ir dar tris – Vašingtone. „Turėjome atlikti 30-40 minučių programas, – pasakojo „Klaipėdai” V.Tetenskas. – Grojome labai įvairią muziką – lietuvišką, džiazą ir pasaulinę klasiką. Pavyzdžiui, B.Dvariono „Medinį žirgelį”, Č.Parkerio „Mano mažuosius batelius”, Ž.Bizė „Karmen” uvertiūrą, J.Štrauso polką „Trik trak”. Taip pat mudu su S.Šiaučiuliu pagrojome R.Žigaičio „Ryto melodiją”. Manau, deramai atstovavome Lietuvos muzikinei kultūrai.”

JAV bažnyčiose

Vos spėjus klaipėdiečiams sugrįžti namo, V.Tetensko jau laukė kita koncertinė kelionė už Atlanto. Į JAV jis sugrįžo vasario 23-iąją su uostamiesčio vargonininke Elena Paradies. Ši kelionė, trukusi iki kovo 4-osios, jau seniai buvo numatyta, ją organizavo JAV vargonininkų gildija. Koncertai buvo suplanuoti Broktone, Norvalke ir Niujorke.

Šįkart grojo visai kitą programą – lietuvių autorių muziką ir klasiką: A.Stankevičiaus „Raudotinę”, J.Juozapaičio „Nendres”, specialiai parašytas birbynei ir vargonams. Solo V.Tetenskas pagrojo J.Švedo „Raliavimą”, E.Paradies – V.Bartulio kūrinį vargonams. Kartu dar jiedu atliko H.Perselio, J.S.Bacho, M.A.Šarpantjė, S.Klarko, G.F.Hendelio, K.V.Gliuko, T.Albinonio muziką.

Tai buvo vienos dalies rečitaliai, trukę šiek tiek ilgiau nei po valandą.

Koncertai vyko bažnyčiose, kuriose į juos publika renkasi specialiai, praėjus valandai po mišių.

„Šiek tiek nustebome, kad klausytojų buvo tikrai daug. Broktone susirinko gal penki šimtai žmonių, didžiulėje bažnyčioje neliko tuščių vietų. Koncerte sutikome daug mūsų tautiečių. Keista, bet daugelis tokio lietuviško muzikos instrumento kaip birbynė nebuvo girdėję. Matyt, jie senokai išvažiavę iš Lietuvos. Kai baigėsi koncertas, jie man nedavė ramybės – išgraibstė visas kompaktines plokšteles, kurias buvau atsivežęs, ir prašė, kad, kai atvažiuosiu kitąsyk, atvežčiau daugiau”, – dalijosi įspūdžiais V.Tetenskas.

Muzikantas džiaugėsi, kad ir kiti amerikiečiai labai šiltai priėmė jo su E.Paradies koncertus, po jų plojo atsistoję, visuose teko groti bisui.

Pakvietė sugrįžti

Kitąmet jiedu pakviesti į Bostone (JAV) vykstantį Baltijos šalių koncertų ciklą. „Iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos jie kasmet pasikviečia po atlikėją ar grupę. Taigi 2008-aisiais mūsų duetas turėtų atstovauti Lietuvai. Jei tik nebus finansinių trukdžių, nes tokia kelionė – tolima ir brangi. Bet amerikiečiai žadėjo tuo pasirūpinti”, – sakė V.Tetenskas.

Amerikoje jis, kaip Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas, bandė užmegzti kontaktus su tenykščiais universitetais, ruošiančiais muzikos atlikėjus. „Kaip išsiaiškinome, Harvarde ruošiami tik muzikologai, o su Heilio universiteto Muzikos fakultetu šiokius tokius ryšius pavyko užmegzti, žiūrėsim, gal kas nors iš to ir išeis”, – šypsojosi profesorius.

Balandį jo, R.Šilinsko ir S.Šiaučiulio trio koncertuos Lietuvos pajūrio miestuose ir miesteliuose – Kretingoje, Salantuose, Skuode, Ylakiuose, Plateliuose. „Žmonėms labai patinka mūsų muzika. Nepaleidžia nuo scenos. Grotume pusę dienos, turbūt dar prašytų ir klausytųsi”, – juokėsi V.Tetenskas, kalbėdamas apie netikėtą, unikalų muzikantų trio.

Gali būti, kad jau šį rudenį jie ir vėl gros JAV.

Judėti…

Judėti…

Niujorke gyvenantys fotografai Arūnas Kulikauskas ir Oksana Judakova su sūneliu patys pristatė savo parodą Klaipėdoje. Roberto Gabrio nuotrauka Oksana Judakova fotografuoja paprastą gyvenimą. Oksana Judakova ir Arūnas Kulikauskas savo fotografijose fiksuoja asmenines patirtis ir tiesiog mėgaujasi mažais atradimais.

Gytis Skudžinskas

Retkarčiais ir uostamiestyje pasitaiko tokių penktadienių, kai gali keliauti mažyčio senamiesčio gatvelėmis iš vieno parodos atidarymo į kitą, iš vienos estetinės ir konceptualios patirties persikelti į radikaliai priešingą. Tai išlaisvina nuo formalios pareigos pažymėti patį svarbiausią to vakaro tašką. Vieną apniukusį kovo savaitgalį vėl pasitaikė tokia nuostabi galimybė, o Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro galerijoje pristatyta Oksanos Judakovos ir Arūno Kulikausko paroda

“…iš kelionių po kiemą ir pasaulį” buvo kaip akstinas ir toliau judėti. Judėti fiziškai, judėti mintyse, judėti sapnuose, judėti…

Keliauja nuolat

Dažniausiai kelionę mes kruopščiai planuojame: numatome tikslią judėjimo topografiją, o iškeliavę viską tiksliai fiksuojame ir priglaudžiame savo asmeniniuose pasiekimų archyvuose. Aplankytų gamtos ir kultūros paminklų, egzotiškų kraštų, industrinių objektų dokumentacija tampa mūsų galios įrodymais. Oksana ir Arūnas elgiasi kiek kitaip, jie keliauja nuolat. Keliauja po savo virtuvę, po kiemą, keliauja po namais tapusį Niujorką, keliauja į Peru ir į Lietuvą. Bet jų kelionės netampa siekiu pažymėti nežinomą teritoriją. Erdvės pakeitimas nėra pagrindinis tikslas, daug svarbiau naujos patirties perėmimas ir savęs atradimas iš naujo.

Eksponuoja patirtis

Kelionių metu Arūno Kulikausko kišenėse ar lagamino dugne nusėdę fiziniai įrodymai netampa pergalės atributais, o tiesiog pasitarnauja kaip medžiaga dar vienam fotoobjektui sukurti. „Sudedu viską į dėžutę, užspaudžiu keletą fotografijų ir išsiunčiu draugams, paleidžiu pasroviui į gyvenimą”, – sakė Arūnas. Daiktinių įrodymų autorius nekolekcionuoja lentynose, o leidžia jiems patiems keliauti pasirenkant savą trajektoriją. Vėliau tuos objektus tenka susekti ir surinkti, norint juos pristatyti personalinėje ar kolektyvinėje parodoje.

Tad stebėtoją ir kūrinių vertintoją pasiekia jau keliapakopiu informacijos sluoksniu prisodrinti artefaktai. Nesiekia menininkas ir pristatyti konkretaus objekto istorijos, tiesiog eksponuoja patirtis, kurios susikaupė sudilusiuose žemėlapiuose, nunešiotuose sportiniuose bateliuose, išgertuose alaus buteliuose.

Objektai parodoje visi vienodai svarbūs, visi išgyvenę savo kelionę ir net Jono Meko kameros postamentas nė centimetru ne aukštesnis nei kitų objektų. Tiesiog viskas, kaip buvo, kaip nutiko.

Maršrutai – aplinkui

Dar radikaliau tradicinę kelionės sampratą verčia permąstyti Oksanos Judakovos fotografijos. Autorės maršrutai dažniausiai driekiasi virtuvėje, kieme ar netolimose gatvelėse, o kelionių šturmanas Vincukas savo noru parenka lankytinų objektų sąrašą. Namai – vieta, kurią mes paprastai laikome ramybės ir pastovumo slėptuve, – gali kaskart nustebinti naujais atradimais ir patirtimis, kai keliaujame be išankstinių nuostatų. Saulės blyksnis ant rudenėjančio vynuogių krūmo, lietaus lašai ant automobilio stiklo naujomis spalvomis nudažo, atrodo, iki nuobodulio pažįstamus kiemo ar gatvės, kurioje gyveni, horizontus. Tada ir supranti, kad didelis atstumas tikrai nėra atradimo garantas. Keliauti galima ir gulint savo lovoje.

Atradimo troškulys

O kas gi sieja Arūno Kulikausko avangardinius, šiek tiek ekspresyvius ir ekscentriškus objektus ir Oksanos Judakovos labai asmeniškas ir net intymias fotografijas?

Visų pirma, kelionės metafora, nuolatinio atsinaujinimo ir atradimo troškulys. Ne ką mažiau svarbi abiem meninininkams būdinga paprastumo strategija. Kai modernistiniai menininkai išskaidė ir apibendrino bet kokį objektą iki tobulos meninės formos, vėliau atėjusi menininkų karta išvedė meno ir gyvenimo paralelę, ištrynė bet kokią ribą, atskiriančią meną ir gyvenimą. Menas kaip gyvenimas, o gyvenimas ir yra menas. „Juk viskas taip paprasta”, – drauge teigė Arūnas ir Oksana.

Jų paroda Klaipėdoje veikia iki kovo 29-osios.

L.Narvilaitės muzikos pavasaris

L.Narvilaitės muzikos pavasaris

Klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinių premjeros skamba Lietuvos ir pasaulio scenose.

Kovo 1-ąją Vilniaus Rotušėje, o 3-iąją – Ukmergės kultūros centre VI būgnų ir perkusijos festivalio „Ukmergė – 2007“ atidarymo koncertuose buvo pristatyta L.Narvilaitės kūrinio „Anapus horizonto“ fleitai, mušamiesiems ir styginių orkestrui premjera. Ją atliko Vilniaus Šv.Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Maestro Donato Katkaus, bei solistai Vytenis Giknius (fleita) ir Saulius Auglys (mušamieji).

Kovo 23-iąją Monse ir 24-ąją Briuselyje (Belgija) Monso Karališkosios konservatorijos studentų džiazo orkestras, solistai ir dirigentas Danielas Gasonas atliko L.Narvilaitės kompoziciją „Naktis kai nulyja žiedlapius“. Koncertas Briuselyje buvo įtrauktas į didelio tarptautinio renginio „Briuselis – Europos sostinė“ programą. Į jį buvo nuvykusi ir kūrinio autorė.

Koncertuose Belgijoje skambėjo ir kitų lietuvių autorių – Eduardo Balsio, Broniaus Kutavičiaus, Onutės Narbutaitės bei Žibuoklės Martinaitytės kūriniai.

L.Narvilaitė šiame renginyje atstovavo Klaipėdos koncertų salei ir lietuvių kompozitoriams visuomeninės organizacijos „Liberalios reformos“ paramos dėka.

Balandžio 15 dieną Kijeve, tarptautiniame muzikos festivalyje „Sezono premjeros” („Season Premieres”) skambės L.Narvilaitės kūrinys obojui solo „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas”, kurį atliks Robertas Beinaris. Puikus obojininkas klausytojams pateiks visą lietuvių autorių kūrinių programą, kurioje dar bus ir klaipėdiečių kompozitorių Remigijaus Šileikos bei Antano A.Budriūno kūrinių premjeros.

R.Beinaris gros minėtą L.Narvilaitės kūrinį ir Eseno filharmonijoje (Vokietija), kur gegužės 24-ąją numatomas „lietuviškos muzikos ambasadoriumi“ vadinamo „Gaidos“ ansamblio koncertas.

Gegužės 30-ąją Klaipėdos koncertų salėje šiuo metu Londono „Covent Garden” operos teatre dainuojanti Liora Grodnikaitė (mecosopranas) ir Klaipėdos kamerinis orkestras atliks L.Narvilaitės kūrinio „There is Someone Who Wishes You Well“ (tekstas Gustavo Larsono) pasaulinę premjerą. Diriguos Vytautas Lukočius.

„Klaipėdos“ inf.

Tylūs A.Našlėno horizontai

Tylūs A.Našlėno horizontai

Augustino Našlėno fotografijos iš ciklų „Laukų ramybė“ ir „Trys peizažai”.

Danguolė Ruškienė

Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros ketvirtakursis Augustinas Našlėnas Klaipėdos fotografijos galerijoje pristato žmogaus ir gamtos dermės temą gvildenančią autorinę parodą „Tolimųjų horizontų pilkuma“, veiksiančią iki balandžio 12-osios.

Kvietimas grįžti

Anot autoriaus, pats pa-rodos pavadinimas nusako jos esmę. „Tolimųjų horizontų pilkuma“ –kvietimas grįžti prie pirmapradės gamtos, kaip tikrumo ir grynumo vienio, be pakaitalų, sintetinių svetimkūnių, kurių apstu šiandienos miestiečio egzistencijoje.

Lyriškos fotografijos perša savitą komunikavimo su suvokėju formą – tylą. Tokiu būdu jos sukuria tarp savęs ir suvokėjo tam tikrą distanciją, kurią galima įveikti tik gilių apmąstymų keliu.

Parodoje eksponuojami darbai nepasiduoda skubotam ir paviršutiniškam vertinimui. Kiekviena fotografija iš žiūrovo išsireikalauja atitinkamą laiko ir dėmesio atkarpą. Tik tada fotografijos sluoksnis po sluoksnio atidengia autoriaus minčių klodą.

Priešpastato gamtą

A.Našlėnas labai jautriai ir subtiliai šiuolaikiniam žmogui priešpastato trapią, nepretenzingą, nesudėvėtą, nors kartais ir nusavintą, todėl beprarandančią pirmapradiškumą gamtą.

Gamtos vaizdų ne(su)banalinimas susijęs su juose vos pastebimai nužymėtais civilizacijos pėdsakais: laukinių medžių viršūnių ornamentiką trikdančiomis kaimo trobesių horizontalėmis, vidury pievos stūksančiu epochų kaitą liudijančiu senoviniu šuliniu su svirtimi ar grubiais štrichais piešinį dangaus skliaute formuojančiomis šiaudų kupetų kartimis.

Visur, jeigu ne regimas, tai numanomas peizažo socializacijos momentas. Tačiau A.Našlėno fotografijoje – jokių prašalaičio pėdsakų. Cituojamos erdvės įsileidžia tik savo prigimtimi giminingą sielą.

Fiksuoja jauseną

Autoriaus darbuose siužetas nėra svarbiausia. Reali materija – tik postūmis gilesnei kūrėjo ir suvokėjo kontempliacijai. Siekiama užfiksuoti ne realybę, o jauseną, užgimstančią autoriaus santykyje su ja.

Fotografijos kupinos ne tik mąslumo ir dvasingumo, bet ir mistikos. Siekdamas paskirų objektų niveliacijos, jaunasis kūrėjas visą fotografijos plokštumą užkloja tiršta ūkų pilkuma. Kartais susintetindamas ją iki (ne) kokybinio grūdėtumo.

Pasirinkdamas nespalvoto kadro estetiką, autorius išvengia pašalinių reikšmių, susikoncentruoja prie šviesos, kaip pagrindinės išraiškos priemonės. Atsisakydamas raiškaus apšvietimo, dažnai šviesos šaltinį užklodamas neperregimu debesų sluoksniu, padaro jį tik nuspėjamą. Tokia šviesa pamažu dematerializuoja objektus, tirpdo jų kontūrus, suteikdama jiems neribotas transformavimosi galimybes. Vaizdiniai persilieja vienas į kitą, skęsdami kadro gilumoje blunka, kol galiausiai visiškai ištirpsta. Jokių skambių kontūrų, jokių šaižių blyksnių, trikdančių rimtį.

Norint išgirsti…

Taupų raiškos priemonių arsenalą papildo dinamiška kompozicija. Žvilgsnis koncentruojamas tai kadro centre, tai nejučiomis išsiskaido po visą fotografijos plokštumą ar susitelkia palei vieną iš kadro ribų vertikalių. Kadro kompozicija išbarstyta, centrinis motyvas tai eliminuojamas iš kadro, tai vėl į jį sugrąžinamas.

Tačiau pasirenkamas vaizdinys neatrodo atsitiktinis. Vaizdinių autentiškumą pabrėžia ir „žiūra akių lygyje“. A.Našlėnas neieško įmantrių rakursų, nesistengia perkurti vaizdinių prasmių ar suteikti kūriniams svorio papildomomis interpretacijomis. Viskas čia aišku ir atpažįstama.

Anot paties autoriaus, jo kūrybą veikia ir lietuvių fotografijos mokyklos klasikai, aštuntajame dešimtmetyje populiarinę lyrinį peizažą, – R.Rakauskas, A.Kunčius, ir socialinio peizažo atstovo R.Treigio darbai. Tačiau bene daugiausia sąsajų galima būtų įžvelgti su fotomenininko S.Žvirgždo kūryba.

A.Našlėno horizontuose yra tik vienas laikas – praeitis, komunikuojanti su dabartimi. Ir tik vienas herojus – gamta. Jo gamta kalba pašnibždomis. Norint ją išgirsti, reikia išmokti patylėti. Labai tyliai patylėti.