Postmoderni klasika, arba Chirurginis žvilgsnis į žmogaus gelmes

Goda Giedraitytė

Klaipėdos Baroti galerijoje iki kovo 29-osios veikia Marijos Teresės Rožanskaitės tapybos paroda iš ciklo „XX a. Lietuvos dailės klasikai“.

Marijos Teresės Rožanskaitės „IX korpusas”. „Gimimas“. „Rentgenas”. „Geltonose draperijose”. „Vienišos”.

Atrandame iš naujo

Padėjau tašką, tačiau daugtaškis šioje vietoje būtų daug iškalbingesnis. Visų pirma todėl, kad ciklas – tęstinis, pristatantis „klasikais“ jau įvardijamus autorius, nors jų tokiais anaiptol negalėtume pavadinti tiesiogine šio žodžio prasme.

Socializmo epochoje savo tikrąją kūrybą dažniau demonstravę slapčiomis, vadinti rezistentais, o ne oficialiaisiais menininkais, šiandien jie atrandami iš naujo. Įdomiausia tai, kad šiuolaikinio pasaulio aplinkoje jų kūryba neretai suskamba dar aštriau, šiuolaikiškiau nei dabartinių kūrėjų. Turint omeny postmodernios kultūros konceptualistinį pamatą, ji įgyja net dar svaresnį savo egzistencijos šiandien pagrindą.

Dar įdomiau, kad galerija šio ciklo ketvirtuosius metus pradėjo vilnietės dailininkės M.T.Rožanskaitės kūryba – pristatydama brandaus amžiaus, tačiau dvasiškai ir mentališkai itin šiuolaikišką kūrėją. Nors per visus savo kūrybos metus autorė surengė vos keletą personalinių parodų, šiandien M.T.Rožanskaitė reiškiasi kaip itin aktyvi kultūrinio ir apskritai socialinio šalies gyvenimo dalyvė.

Beviltė tuštuma

Pirmas įspūdis užėjus į galeriją – slogus, turinio aspektu šiek tiek ataidintis Arūno Matelio filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ kadruotėmis. Tik M.T.Rožanskaitės „filme” pagrindinis vaidmuo atitenka senoliams. Ir senoliai šiuo atveju – anaiptol ne nostalgiškų Lietuvos kaimų personažai, o nebendraujantys – tuščiais ir bevilčiais žvilgsniais veriantys prieš juos stūksančią žiūrovo fizionomiją. Tuštumą dar labiau pabrėžia dideli darbų formatai, glotniai užpildyti vienos ar kelių spalvų plotais.

Jokios ornamentikos, atsitiktinio motyvo, nereikalingos detalės, už kurios galėtų užkliūti akis. Viskas pernelyg sterilu. Tiksliau, sustyguota taip, kad suprastum esmę, pamatytum pagrindinius dalykus. Šį autorės sąlytį su kinematografų ieškojimais pabrėžia ne vienas jos kūrybos tyrinėtojų.

Spengia tyloje

Darbai sukurti nuo 1977 iki 1996 metų, tačiau stilistiškai veik nepakitę. Kompozicija dažniausiai įcentruota, „klasikinė“, tik tematika – konceptuali, gelminė. Pagrindinis siužeto dėmuo – anatomiškai tiksliai suręstas portretas, dažniausiai skendintis metalinių ligoninės lovų ar bent jau suglamžytos patalynės, tvarsčių grafikoje. Medicininė tematika (jau vadinama chrestomatine M.T.Rožanskaitės kūryboje) – tik pretekstas gilesnei žmogaus vidujybės analizei – susidūrimas su liga, mirties nuojauta, vienatvės tuštuma – egzistenciniai klausimai kirbina sąmonę.

Tai dar labiau pabrėžia vyraujančios pilkšvos dulksnos koloristika, kurios „amžinąjį“ charakterį akcentuoja atskiros spalvinės dėmės – žalias stalelis, raudonas lovos rėmas, juodas langelis. Šis kontrasto elementas sukuria dar didesnę įtampą – tik pastaroji ne išrėkiama, o spengia tyloje.

Visuomenės diagnozė

Savotiškais parodos „akibrokštais“ tampa – drobės „Armatūra“ ir „Gimimas“, kiek iškrentančios iš bendros „medicininės praktikos“. Kita vertus, tvarsčiais sunarstyti armatūros lankai apeliuoja į fizinio kūno suvaržymą (o gal gydymą?) ir taip tampa simboliniais žmogaus kūno (ir sielos) randais.

Tuo tarpu ant išlankstomos lovelės gulintis kūdikis išrikiuotų sovietinių lėlių fone sugestijuoja jau minėtą autorės kontrasto pomėgį – gyvenimo aušra priešpastatoma senolių saulėlydžiui bei nurodo į nenumaldomą gyvenimo ratą.

Telieka apgailestauti, kad šios unikalios autorės kūryba taip ilgai nebuvo žinoma plačiajai visuomenei, ir pasidžiaugti, kad šiandien ji pasiekė ir Klaipėdą.

„Medicininė“ atskiro žmogaus būties analizė neretai kvestionuoja visos šiuolaikinės visuomenės būseną. Ligoninės bei ligonių siužetinės linijos ataidi viduramžiškomis juokdarių bei pamišėlių metamorfozėmis, – kurie iš mūsų yra tikresni ligoniai: žvelgiantys iš paveikslo ar į jį?..

Kaligrafijos pavasaris

Kristina Jokubavičienė

LDM Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje iki balandžio 25-osios veikia tarptautinio rašto meno – kaligrafijos ir tipografikos – projekto „Savos raidės“ paroda.

M.Petrulio „Be pavadinimo”. A.Kliševičiaus „Savos raidės II”.

Rašto meno, kaligrafijos ir tipografikos projektą 2006 m. organizavo Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra, kuratorė – jos dėstytoja doc. Aušra Lisauskienė. Projekto paroda buvo pristatyta pernai lapkritį VDA galerijoje ,,Akademija“.

Parodą papildė jos atidarymo dieną VDA Dizaino katedroje surengtos kūrybinės dirbtuvės, kuriose patirtimi dalinosi kaligrafai iš Lietuvos ir užsienio. Sulaukusi pasisekimo Vilniuje, paroda „Savos raidės“ dabar perkelta į Klaipėdą.

Dėsninga naujiena

Parodos atidarymo uostamiestyje metu buvo pristatytas skaitmeninis katalogo variantas.

Po savaitės klaipėdiečiai kaligrafijos gerbėjai vėl gausiai rinkosi į parodos ekspozicinėje salėje surengtą dvigubą pristatymą.

Pirmiausia buvo pristatytas pirmasis tęstinio leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ (Nr.1/2006, Klaipėdos universiteto leidykla, spaustuvė „Druka”) numeris. Leidinį galima įvardyti unikalia iniciatyva Lietuvos kaligrafijos istorijoje.

Pasak leidinio sumanytojo, grafiko ir kaligrafo Algio Kliševičiaus, „Kaligrafijos sąsiuviniai“ – tai naujiena mūsų krašto literatūroje apie šriftą ir kaligrafiją.

Dėsninga, kad jie leidžiami Klaipėdoje.

Per pastaruosius penkiolika metų Klaipėdoje susibūrė grupė kaligrafija besidominčių menininkų. Čia surengtos trys Lietuvos rašto meno ir kaligrafijos parodos.

Palankūs atsiliepimai apie 2005-aisiais Klaipėdoje išleistą leidinį „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“, kuriame apibendrinta krašto kaligrafų veikla, pristatyti menininkai ir jų kūryba, paskatino ryžtis leisti tęstinius „Kaligrafijos sąsiuvinius“.

Raštas, padėjęs žmonijai sukurti šiuolaikinę civilizaciją, šiandien gali tapti puikia asmenybės tobulinimo ir saviraiškos priemone kiekvienam, nepaisant amžiaus ar meninių polinkių“.

Kasmet – po du

J.Larcherio „& kaip ženklas”. „Kaligrafijos sąsiuviniai” Nr.1/2006 – lietuvių ir anglų kalbomis.

Tikimasi, kad leidinys apie kaligrafiją, vieną labiausiai prieinamų meninės kūrybos sričių, atliks ne tik pažintinę, bet ir edukacinę funkciją, atskleisdamas jos paslaptis visiems besidomintiems.

Pirmajame „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numeryje pateikiamas kūrybinis dailininkės kaligrafės Lidijos Skačkauskaitės-Kuklienės portretas, Mindaugas Petrulis rašo apie kaligrafijos ir edukacijos sąsajas bei kaligrafijoje naudojamus įrankius, šių eilučių autorė apžvelgia kaligrafijos raidos ir suvokimo ypatumus.

Leidinys gausiai iliustruotas Klaipėdos dailininkų kaligrafų ir VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentų darbų reprodukcijomis.

Kasmet numatoma išleisti po du „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numerius.

Patvirtina teiginį

H.Šumano „Otingeriui”. A.Gursko „Apie karą…”.

Parodą „Savos raidės“ aktualizavo dar vienas pristatymas – vakaro svečiai galėjo pavartyti ką tik iš spaustuvės gautą parodos katalogą, kurį aptarė jo sudarytoja ir parodos kuratorė A.Lisauskienė.

Kūrybine patirtimi pasidalijo ir apie grafinio dizaino studijų struktūrą ir pobūdį Helsinkio menų ir dizaino universitete pasakojo dailininkė Tarja Nieminen, iliustravusi pasakojimą įvairių kursų studentų kūrybinių projektų pavyzdžiais.

Susitikime dalyvavo ir Ritva Leinonen (Lahti universiteto Dizaino institutas, Suomija), kurios keturi kaligrafijos kūriniai eksponuojami parodoje.

Ir parodos atidaryme, ir pristatymuose nuolat skambėjo vienas teiginys, laki frazė, prieš kelis metus paleista į pasaulį kaligrafo Rimvydo Kepežinsko: Klaipėda yra tikra kaligrafijos sostinė.

Parodos, leidiniai, kūrybinės dirbtuvės, kurios sukviečia būrius žmonių, norinčių išbandyti savo sugebėjimus šioje patrauklioje meno srityje, puikūs ir visoje šalyje pripažinti kaligrafijos meistrai, ne tik kuriantys uostamiestyje, bet ir skatinantys savo studentus domėtis kaligrafija, teiginį patvirtina.

Naujo meno priešakyje

Projekto ir parodos „Savos raidės“ tikslas buvo paskatinti dailininkus ieškoti naujų kaligrafijos ir tipografikos sąsajų. Kaligrafija – rašytos raidės ir žodžiai, tipografika – spausdintos.

Nors technologiniai procesai skiriasi, galutinis šių sričių rezultatas yra bendras. Jos abi skleidžia informaciją, žinią, remiasi tais pačiais estetiniais principais, daro emocinį poveikį žiūrovui.

Pasak projekto ir parodos rengėjų, „buvo siekta ištaisyti klaidingą įsitikinimą, jog kaligrafija tėra šiuolaikinio meno, šiuolaikinės kultūros paraštė.

Regis, meistriška kaligrafija ir šriftas liko tik parodų salėse, tačiau nereikia pamiršti, kad pagrindiniai kaligrafijos ir eksperimentinės tipografikos kūrėjai visuomet buvo naujo meno priešakyje“.

Parodoje „Savos raidės“ dalyvauja Vilniaus, Telšių, Kauno, Klaipėdos kaligrafai, aukštųjų dailės mokyklų dėstytojai Albertas Gurskas, Algis Kliševičius, Mindaugas Petrulis, Zita Inčirauskienė, Rimvydas Kepežinskas, Aušra Lisauskienė, Audrius Klimas, Robertas Jucaitis, Marius Kasperavičius, Greta Grendaitė. Į parodą pakviesti pasaulyje žinomi kaligrafijos ir šrifto meistrai iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos, Izraelio, Suomijos, Olandijos.

Įdomu palyginti

Eksponuojama tradicinė kaligrafija, atlikta ranka, ir kūriniai, kuriuose jungiama kaligrafija ir tipografika.

Įdomu su emocionalia lietuviška kaligrafija palyginti tradicinius vokiečių Hainco Šneiderio, Brigitos Šrader, Torsteno Koleso kūrinius – aiškios struktūros, pedantiškai ir preciziškai atliktus. Raiškos juose pasiekiama įvairios stilistikos ir dydžio šriftų dermėmis. Katarinos Pyper darbuose drąsiai įvedama spalva. Ekspresyvūs dailininkų iš Izraelio, Bulgarijos darbai, o kaligrafijos ir tipografikos sąsajų galimybes demonstruoja A.Lisauskienės kūriniai.

Plati parodos dalyvių geografija leidžia pajusti ir palyginti šiuolaikinės kaligrafijos situaciją įvairiose šalyse.

Tapybiškas amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija

Ramunė Pletkauskaitė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki balandžio 2-osios veikia Irmos Leščinskaitės autorinė paveikslų paroda „Amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija”, inspiruojanti mintis apie šiuolaikinės tapybos aktualumą, jos reikšmių versmes ir prasmės šaltinius.

Tapytoja Irma Leščinskaitė įkvėpimo semiasi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir meno lobyno. Irma Leščinskaitė. Iš ciklo „Amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija” Irmos Leščinskaitės abstrakti tapyba mezga amžių dialogą. Roberto Gabrio nuotraukos .

Parodoje eksponuojami du I.Leščinskaitės tapybos ciklai – „Amžių pašnekesys: tatuiruota abstrakcija” ir „Autodafė”.

Iš kultūros šaltinio

Gimusi Dzūkijos sostinėje, VDA baigusi tapybos studijas, stažavusis Vokietijoje bei Austrijoje, nuo 2001-ųjų įsijungusi į Lietuvos dalininkų sąjungos narių gretas, dalyvaudama bendrose bei rengdama autorines parodas, I.Leščinskaitė visuomet atstovaudavo abstrakčiosios tapybos krypčiai.

Tačiau pati dailininkė pripažįsta, kad šiuolaikinę abstrakčiąją tapybą persekioja idėjinės ir meninės tuštumos šmėklos. Todėl, anot jos, „kuriant šiuo stiliumi tenka apsispręsti ir pasirinkti: vis labiau „postmodernėti“, paverčiant savo kūrybą kartais iš tiesų elegantišku ir žaviu žaidimu grynosiomis „struktūromis“ – jau net ne formomis, ar siekti, kad tavo kūryba kažką reikštų tau pačiam, o gal ir sugebantiems į ją įsižiūrėti ir joje rasti kažkokias reikšmes kitiems žmonėms”.

Kiekvienas tapytojas atranda savus kūrybinio įkvėpimo ir prasmės šaltinius. „Žinau viena: toks šaltinis man nėra ir negali būti tik savasis „aš“, vadinamasis „vidus“ ir jo „gelmės“. Turi būti kažkas tvaresnio, ilgaamžiškesnio ir pastovesnio nei trumputės ir permainingos mūsų vidaus būsenos”, – mano I.Leščinskaitė.

Jai šis „kažkas“ yra kultūra. Tapydama ir norėdama suteikti savo paveikslams reikšmes, ji vartoja šios kultūros lobyne esančius dvasinės ir moralinės patirties ženklus.

Sužavėta baroko

Dailininkės įsitikinimu, kultūros gyvastingumą ir tęstinumą laiduoja tradicija: „Šiuolaikinė moderniosios kultūros tradicija skiriasi nuo ankstesniosios tuo, kad yra reflektyvi, tai yra ji grindžiama sąmoningu ir kryptingu ankstesnės kultūros paveldo interpretavimu. Toks paveldo perėmimo būdas vyrauja visose šiuolaikinės kultūros srityse, taip pat ir mene”.

Atstovaujanti abstrakčiosios tapybos krypčiai tapytoja vienu iš kūrybinio įkvėpimo šaltinių visada laikė baroko dailę: „Ir ne vien todėl, kad, vertinant grynai meno istorijos požiūriu, barokas buvo vienas iš tarpsnių to raidos kelio, kuris vedė moderniojo ir abstrakčiojo meno link. Barokas buvo ir ypatingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kultūros ir meno raidos tarpsnis – tikra jų pakilimo ir suklestėjimo viršūnė”.

Sukurti parodoje eksponuojamus darbus I.Leščinskaitę paskatino ir įkvėpė XVIII a. Lietuvos bažnyčių interjerų freskos, kuriose dominuoja ekspresyviai ištapytos marmuro imitacijos, neaiškius derinius sudarančios architektūros, gamtos motyvų detalės.

Remdamasi senuoju paveldu, abstrakčiosios tapybos priemonėmis I.Leščinskaitė aktualizuoja ir gaivina regioninės senosios dailės principus, naujai įprasmindama barokinės LDK tapybos paveldą. Kaip matome, tai šiuolaikiški, tačiau šiuo paveldu besiremiantys paveikslai.

Su grafiniais punktyrais

Naujieji darbai – tarsi jungtis, siejanti dabartinį I.Leščinskaitės kūrybos tarpsnį su tuo laikotarpiu, kai jos darbuose atsispindėjo baroko tapybos sąsajos su abstrakčiuoju ekspresionizmu. Tai perėjimas nuo barokiškai puošnios spalvos ekspresijos prie dviplanių tapybinių drobės plokštumų su grafikos piešiniu.

Vienodai žavėdamasi atvira spalva ir niuansuota koloristine tapyba, I.Leščinskaitė šiuokart pabrėžia koloristinius sprendimus, atskleidžančius psichologinę ir juslinę-meditacinę spalvos funkciją.

„Tokia tapyba siekiu išreikšti vidinę patirtį”, – teigė autorė. Savo abstrakcijas ji sieja su tam tikra „komunikacija” – realybės (gamtos) ir metafizinio pasaulio. Paveikslai nutapyti dialektiniu priešybių principu. Vienintelės realaus pasaulio užuominos – markeriu pažymėti augalų, žmonių punktyrai, suteikiantys didelėms drobėms grafiškumo, įsiliejantys į koloristinės tapybos spalvų plokštumas ir grafikos elementų dermę.

A.Sutkaus „Kasdienybės archyvai“ – Klaipėdoje

Rytoj 18 val. Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3) atidaromoje parodoje bus pristatytos Antano Sutkaus (g. 1939) fotografijos, užfiksavusios septintojo – devintojo dešimtmečių kasdienybės fragmentus.

Antanas Sutkus į Lietuvos fotomeną įžengė kone prieš pusšimtį metų. Antanas Sutkus. Maratonas Universiteto gatvėje, 1959.

Filosofas Arvydas Šliogeris, prisimindamas septintąjį dešimtmetį, kultūriniame gyvenime išskyrė „didžiąją kartą“, kurios lyderiu ir savotišku pradininku įvardijo Antaną Sutkų.

Fotomenininkui, Lietuvos fotografijos meno draugijos (vėliau – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) iniciatoriui ir ilgamečiam vadovui 2001-2002 metais buvo paskirta Švedijos Hasseblad fondo stipendija. Šio fondo parama leido žymiam Lietuvos fotografui peržiūrėti savo negatyvų archyvą ir į tų laikų nuotraukas pažvelgti iš šiandieninių pozicijų.

A.Sutkaus fotografijų katalogo „Kasdienybės archyvai“ (1959-1993) sudarytojas Jonas Valatkevičius patebėjo: „Antano Sutkaus žvilgsnis šiose nuotraukose gerai jo kūrybą pažįstantiems gali būti netikėtas. Fotografo žvilgsnis lyg išbalansuotas – daugumoje nuotraukų nėra įprastos simetrijos ir harmonijos, kai kurie kadrai tarsi atsitiktiniai, primenantys greitaeigę automatinės kameros akį. Kai, pamiršus kompoziciją, skubama pačiupti kas akimirką kintančią tikrovę. <…> Energingi kameros judesiai ir lyg netyčia aparato gaiduką paspaudęs pirštas suteikia nuotraukoms pulsuojančios gyvybės. Sugautas kasdienybės fragmentas net traška – toks jis gyvybingas!”.

Apie A.Sutkaus fotografijas nebūtina kalbėti žodžiais, jos pačios prabyla vaizdais, paprasto gyvenimo pagautais mažais stebuklais.

Klaipėdoje A.Sutkaus „Kasdienybės archyvai“ viešės iki balandžio 22-osios. Parodą inicijavo ir kuruoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Šiuolaikinės meninės fotografijos ištakos ir raida (3)

Verčiame Lietuvos fotografijos puslapius, aptardami jos praeitį ir dabartį, XXI amžiuje ryškėjančias problemas, dabartinę fotografijos situaciją šalies regionuose, taip pat ir Klaipėdoje.

Skirmantas Valiulis Stanislovas Žvirgždas

(Pabaiga. Pradžia „Durys“, Nr.140, 141)

Buvo tiltas tarp Vakarų ir Rytų

Lietuva, dar pati to nesuprasdama, buvo tiltas tarp Vakarų ir Rytų. Nors pas mus teko įrodinėti kitonišką fotografijos meniškumą negu „raudonoji“ fotopublicistika. A.Vartanovo išvada, kad Lietuvos (ir tuometinio Pabaltijo) fotografijoje pirmiausia „išryškėjo naujos fotografijos kalbos bruožai“, pasitvirtino. Ne veltui ir Sibire leidžiamas fotografijos žurnalas „Sibirskij uspech” su pagarba tebemini Lietuvos fotomenininkų viešnagę Novosibirske 1972-aisiais. Gal mes jiems tikrai atrodėme vakariečiai? Bet ir L.Aninskio simpatijas mūsų „maištininkams“ po 1980 metų knygoje „ Myr fotografiji” galėtume vertinti kaip „antrosios revoliucijos“ pripažinimą Rytuose. Juolab, kad knygoje greta lietuvių sudėta ir postmodernistėjanti rusų fotografija.

Tada buvome priekyje. O kaip dabar? Apie virte verdantį Rusijos fotografijos gyvenimą sužinome tik iš retų išvykų į jų šventes, vienos kitos parodos, vieno kito leidinio, Palangos fotoklubo rengiamų rusų fotomenininkų parodų ar rusų autorių apsilankymų tarptautiniuose fotografų seminaruose Nidoje.

Nuolat žengė pirmyn

Vytas Karaciejus. Iš ciklo „Klaipėda: buvimo ženklai”, 2002.

Ne visi perversmai, pervertinimai namie ir užsienyje šiandien atrodo pakankamai motyvuoti. Kuo remdamiesi Baltijos šalims skirto katalogo „Borderlands” (Škotija) leidėjai tvirtina, kad šiapus Baltijos fotografijoje nebuvo socialinės kritikos, kad talentingiems fotografams reikėjo rinktis kitas kūrybos sritis?

Bent jau Lietuvos fotografija ėjo koja kojon su tuo pačiu metu iškilusiu mūsų kinu. Tai įrodo iš „senių“ archyvų vis ištraukiamos gyvenimo druska prisodrintos, laikmetį atspindinčios socialinės fotografijos.

Dabar retsykiais pasigirsta balsai ar pasvarstymai solidžiuose žurnaluose, kad, girdi, lietuviškosios fotografijos mokyklos apskritai nebuvo. Pasiklausius tokių samprotavimų, galima pamanyti, kad lietuviškosios fotografijos mokykla žvelgė vien tik į praeitį. Tiesą sakant, per visus tuos metus ji nuolat vystėsi ir, įsisavindama naujus gyvenimo bei estetikos klodus, žengė pirmyn.

Lietuvos fotografijoje jau pasikeitė, regis, penkios ar šešios fotografų kartos. Naujų autorių kūryba beveik nepanaši į mokyklos įkūrėjų darbus. Jaunieji tradicinę juodai-baltą gamą pakeitė spalva. Siužetinė pasakojimo faktūra užleido vietą fragmentiškam požiūriui į pasaulį. Tačiau ir tarp tų realybės likučių įdėmus žiūrovas aptiks tą tautinį, gyvenimišką pagrindą, kuris nuolat sugrąžina mus į kasdieninę lietuvių tautos būtį.

Kur atidus žmogaus stebėjimas?

Atrodo, mūsų jaunoji kritika bus nusižiūrėjusi į estą P.Linapą, kuris vokiškame kataloge „Vaizdų atmintis” pabrėžia, kad Lietuvos fotografija buvo apnuodyta tikėjimo, jog menas – tai virškasdienybė, kas tolima socialinėms problemoms.

Be to, ten teigiama, kad lietuvių fotografija sovietmečiu tebuvusi ideologijos tarnaitė, o tikroji meninė fotografija prasidėjo tik ėmus ją dėstyti aukštosiose meno mokyklose.

Sunku sutikti su šiuo teiginiu žinant, kokį pozityvų vaidmenį lietuviškoji fotografijos mokykla suvaidino ir kokią įtaką turėjo ar tebeturi posovietinių kraštų fotografijai.

Kaip tik postmodernizmo laikais jaučiame eskapizmą – bėgimą ne tik nuo tikrovės, bet net nuo žmogaus portreto.

Į solidžius fotografijos meno leidinius žvilgterti jau nebėra progos. Visa kasdienybė – kriminalas ir politika. O kur atidus žmogaus stebėjimas? Kur gyvenimo druska? Vadinamoji „ubagų fotoparoda“ ar R.Vikšraičio prasigėręs kaimas buvo sutikti vos ne su pasidygėjimu. Norim tik tos, amžinai žaliuojančios Lietuvos.

Tas pats – televizijos publicistikoje ar dokumentiniame lietuvių kine – meninių eksperimentų laukas labai susiaurėjo. Televizijoje įsiviešpatavo šou ir vis gerklingesni konkursai, kine – skrajojimai mėlynoje erdvėje. Atsitraukimas į „grynąją erdvę“ buvo dešimtmečio ženklas, su prizais sutiktas užsienio kino festivaliuose. Bet lauksime ir įvairesnių naujojo šimtmečio ženklų. Menas, kaip ir istorija, nebūna be vingių.

Regionai stiprėja

Kokios problemos Lietuvos fotografijoje ryškėja XXI amžiuje?

Lietuvos fotografija išsaugodama centrą Vilniuje, sėkmingai decentralizuojasi.

Ilgokai leisgyviavęs atgijo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Jo vadovas R.Treigys ėmėsi žygių, kad fotografija greit augančiame mieste vėl turėtų tokį vardą ir svorį, kaip V.Strauko, B.Aleknavičiaus, A.Dapkevičiaus ir kitų brandos laikais. Pasirodė specialus žurnalo „Fotografija” numeris, skirtas Klaipėdos regionui. Ruošiama knyga R.Urbono atminimui. Daug ir įvairių knygų išleido fotodokumentininkas ir poetas A.Stanevičius. Su labai solidžiu savo leidiniu pasirodė V.Karaciejus.

Šiauliai irgi stiprėja per foto-knygų leidybą (A.Ostašenkovas), fotografijos įsitvirtinimą Šiaulių universitete, fotografijos parodas Šiaulių fotografijos muziejuje, Dailės galerijoje, V.Kinčinaičio, V.Mažeikio rengiamas diskusijas, kuriose fotografija visada svarstoma platesniame meno ir kultūros kontekste.

Panevėžys jau kelinti metai vis dar plečia savo veiklą. Fotografijos galerijai sėkmingai vadovauja M.Šileikaitė-Čičirkienė. Fotoportretistas A.Aleksandravičius iškilo į žanro korifėjus. S.Saladūnas ne vien rengia parodas ir leidžia knygas, bet yra nuolatinių kritiškų diskusijų spiritus movens. Lengviau išvardyti panevėžiečius, kurie nėra dar išleidę savo fotoknygų, negu tuos, kuriems gera knyga – nebe pirmiena. O yra dar panevėžiečių fotoalmanachai, katalogai, įvairios plačiai nuskambėjusios fotoakcijos.

Kaunas moka tradiciją supinti su nuolatiniu atjaunėjimu. Anksčiau labai pravertė triukšmingos „Išprotėjusios fotografijos” parodos, dabar labai aktualu M.Kavaliausko kuruojamas tarptautinis fotografijos festivalis „Kauno fotografijos dienos”. VDU davė būrelį fotografija besidominčių menotyrininkų. Daugiausia kol kas pasiekė A.Narušytė, apgynusi disertaciją iš fotografijos ir šiuo metu dėstanti Edinburgo universitete (Anglija).

Kiek atokiau kurį laiką jautėsi Marijampolė ir Alytus. Marijampolėje pamėginta atgaivinti humoristinės fotografijos parodą, jungiant ją su kino festivaliu. Alytuje surengta mokslinė konferencija „Kartos” – apie meninės fotografijos raidos ypatybes Lietuvoje. V.Stanionis sėkmingai tęsia šiuolaikinių Lietuvos miestelių kaitos fiksaciją. Išleistas fotopublicistinis albumas „Alytus”, o prieš kelerius metus – fotoalbumas iš senųjų Alytaus fotografijų.

Laukiame naujų talentų

Labai suaktyvėjo istorinės fotografijos leidyba Vilniuje (Nacionalinis muziejus, Dailės muziejus), Panevėžyje, kur leidžiamos knygos, skirtos atskiriems regiono fotografams, na, ir Joniškyje, kur išleista net keletas istorinės fotografijos knygų – tiek bendrų, tiek suskaidytų atskiromis temomis.

Susidomėjimą regionų fotografijos istorija lyg ir vainikuoja S.Žvirgždo knyga „Mūsų miestelių fotografai”. Šio straipsnio autoriams pavyko išleisti porą „Fotografijos slėpinių” tomų, skirtų fotografijos istorijai ir dabarties fotomenininkams.

Labai sparčiai ir produktyviai dirba fotografijos istorikė M.Matulytė, paruošusi keletą parodų su katalogais, dėstanti fotografijos istoriją VU Istorijos fakultete. Vertingų studijų iš fotografijos istorijos yra paskelbęs D.Junevičius.

Taigi fotografijos teorijos ir istorijos studijos sparčiai plečiasi: VDU, VDA, ŠU (vėl dėstoma fotožurnalistika Žurnalistikos institute), Vilniaus dizaino kolegija. Sėkmingai prigyja fotografija Dizaino mokymo centre. Ateityje privačių mokyklų ar vadinamųjų meistrų klasių turėtų pagausėti, nes sunku visus kūrybos klausymus išnagrinėti Nidos seminare ir per atsitiktinius vizitus į Lietuvos fotomenininkų sąjungą.

Nauja kryptis kūrybinėje fotomenininkų veikloje – bendri projektai su Europos sąjunga (A.Valiauga, J.Deltuvaitė, V.Antanavičiūtė ir kiti). Pradedame natūraliai jaustis Europos fotografinėje erdvėje. Kiti irgi pas mus vis dažniau atvyksta, žinodami, ko nori ir ko galima tikėtis. Tačiau daugiausia vis vien laukiame naujų talentų ir meninių atradimų.

Judėti…

Niujorke gyvenantys fotografai Arūnas Kulikauskas ir Oksana Judakova su sūneliu patys pristatė savo parodą Klaipėdoje. Roberto Gabrio nuotrauka Oksana Judakova fotografuoja paprastą gyvenimą. Oksana Judakova ir Arūnas Kulikauskas savo fotografijose fiksuoja asmenines patirtis ir tiesiog mėgaujasi mažais atradimais.

Gytis Skudžinskas

Retkarčiais ir uostamiestyje pasitaiko tokių penktadienių, kai gali keliauti mažyčio senamiesčio gatvelėmis iš vieno parodos atidarymo į kitą, iš vienos estetinės ir konceptualios patirties persikelti į radikaliai priešingą. Tai išlaisvina nuo formalios pareigos pažymėti patį svarbiausią to vakaro tašką. Vieną apniukusį kovo savaitgalį vėl pasitaikė tokia nuostabi galimybė, o Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro galerijoje pristatyta Oksanos Judakovos ir Arūno Kulikausko paroda

“…iš kelionių po kiemą ir pasaulį” buvo kaip akstinas ir toliau judėti. Judėti fiziškai, judėti mintyse, judėti sapnuose, judėti…

Keliauja nuolat

Dažniausiai kelionę mes kruopščiai planuojame: numatome tikslią judėjimo topografiją, o iškeliavę viską tiksliai fiksuojame ir priglaudžiame savo asmeniniuose pasiekimų archyvuose. Aplankytų gamtos ir kultūros paminklų, egzotiškų kraštų, industrinių objektų dokumentacija tampa mūsų galios įrodymais. Oksana ir Arūnas elgiasi kiek kitaip, jie keliauja nuolat. Keliauja po savo virtuvę, po kiemą, keliauja po namais tapusį Niujorką, keliauja į Peru ir į Lietuvą. Bet jų kelionės netampa siekiu pažymėti nežinomą teritoriją. Erdvės pakeitimas nėra pagrindinis tikslas, daug svarbiau naujos patirties perėmimas ir savęs atradimas iš naujo.

Eksponuoja patirtis

Kelionių metu Arūno Kulikausko kišenėse ar lagamino dugne nusėdę fiziniai įrodymai netampa pergalės atributais, o tiesiog pasitarnauja kaip medžiaga dar vienam fotoobjektui sukurti. „Sudedu viską į dėžutę, užspaudžiu keletą fotografijų ir išsiunčiu draugams, paleidžiu pasroviui į gyvenimą”, – sakė Arūnas. Daiktinių įrodymų autorius nekolekcionuoja lentynose, o leidžia jiems patiems keliauti pasirenkant savą trajektoriją. Vėliau tuos objektus tenka susekti ir surinkti, norint juos pristatyti personalinėje ar kolektyvinėje parodoje.

Tad stebėtoją ir kūrinių vertintoją pasiekia jau keliapakopiu informacijos sluoksniu prisodrinti artefaktai. Nesiekia menininkas ir pristatyti konkretaus objekto istorijos, tiesiog eksponuoja patirtis, kurios susikaupė sudilusiuose žemėlapiuose, nunešiotuose sportiniuose bateliuose, išgertuose alaus buteliuose.

Objektai parodoje visi vienodai svarbūs, visi išgyvenę savo kelionę ir net Jono Meko kameros postamentas nė centimetru ne aukštesnis nei kitų objektų. Tiesiog viskas, kaip buvo, kaip nutiko.

Maršrutai – aplinkui

Dar radikaliau tradicinę kelionės sampratą verčia permąstyti Oksanos Judakovos fotografijos. Autorės maršrutai dažniausiai driekiasi virtuvėje, kieme ar netolimose gatvelėse, o kelionių šturmanas Vincukas savo noru parenka lankytinų objektų sąrašą. Namai – vieta, kurią mes paprastai laikome ramybės ir pastovumo slėptuve, – gali kaskart nustebinti naujais atradimais ir patirtimis, kai keliaujame be išankstinių nuostatų. Saulės blyksnis ant rudenėjančio vynuogių krūmo, lietaus lašai ant automobilio stiklo naujomis spalvomis nudažo, atrodo, iki nuobodulio pažįstamus kiemo ar gatvės, kurioje gyveni, horizontus. Tada ir supranti, kad didelis atstumas tikrai nėra atradimo garantas. Keliauti galima ir gulint savo lovoje.

Atradimo troškulys

O kas gi sieja Arūno Kulikausko avangardinius, šiek tiek ekspresyvius ir ekscentriškus objektus ir Oksanos Judakovos labai asmeniškas ir net intymias fotografijas?

Visų pirma, kelionės metafora, nuolatinio atsinaujinimo ir atradimo troškulys. Ne ką mažiau svarbi abiem meninininkams būdinga paprastumo strategija. Kai modernistiniai menininkai išskaidė ir apibendrino bet kokį objektą iki tobulos meninės formos, vėliau atėjusi menininkų karta išvedė meno ir gyvenimo paralelę, ištrynė bet kokią ribą, atskiriančią meną ir gyvenimą. Menas kaip gyvenimas, o gyvenimas ir yra menas. „Juk viskas taip paprasta”, – drauge teigė Arūnas ir Oksana.

Jų paroda Klaipėdoje veikia iki kovo 29-osios.

Lėlių teatras vaidino Maskvoje

Klaipėdos lėlininkai dalyvavo tarptautiniame kamerinių lėlių teatrų festivalyje Maskvoje.

Vakar vėlai vakare baigėsi Rusijos sostinėje kovo 23-27 dienomis vykęs 4-asis kamerinių lėlių teatrų festivalis „Moskovskyje kanikuly” („Maskvos atostogos”).

Į jį buvo pakviesti geriausi lėlių teatrai iš visos Rusijos – Maskvos, Jaroslavlio, Ivanovo, Kolomnos, Tulos, Archangelsko, Lobnios.

Taip pat festivalio scenoje pasirodė Sankt Peterburgo valstybinės teatro meno akademijos ir Nižnij Novgorodo E.A.Jevstignejevo teatro mokyklos teatrai.

Dalyvavo lėlių teatrai iš Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos, renginiui suteikdami tarptautinį statusą.

Per penkias festivalio dienas jo scenoje parodyta 16 lėlių spektaklių.

Lietuvai festivalyje atstovavo Vilniaus „Stalo teatras” su spektakliu „Eglė žalčių karalienė” ir Klaipėdos lėlių teatras, kovo 24-ąją jame parodęs V.V.Landsbergio „Angelų pasakas”.

Festivalyje paskaitas skaitė ir meistriškumo pamokas vedė lėlių teatro teoretikai ir praktikai.

Vienas iš pastarųjų – Vladimiras Zacharovas iš Tomsko.

Svečias iš Lenkijos Marekas Vaškelas dalinosi mintimis apie tradicijas ir dabartį pasaulio lėlių teatre.

Viešnia iš Lietuvos klaipėdietė teatrologė Salomėja Burneikaitė, pasitelkusi vaizdinę medžiagą, pasakojo apie mūsų šalies lėlių teatro mokyklą ir V.Mazūrą.

Ji taip pat dirbo festivalio vertinimo komisijoje.

Aklojo kelionė į praregėjimą

Gitana Gugevičiūtė

Apgaubtas Oslo šlovės, Augusto Strindbergo ir režisieriaus Oskaro Koršunovo auros, darbui subūręs talentingą Klaipėdos dramos teatro aktorių komandą, publikai galų gale pasirodė spektaklis „Kelias į Damaską“.

Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Kelias į Damaską” pagal A.Strindbergo trilogiją (inscenizacijos autorius ir režisierius Oskaras Koršunovas). Motina (akt. Nelė Savičenko), Nepažįstamasis (akt. Vytautas Anužis) ir Moteris (akt. Eglė Barauskaitė). Jūratės Paulėkaitės scenografija – septynios stiklinės stacijos… Roberto Gabrio nuotraukos Cezaris (akt. Darius Meškauskas).

Nekoketuojantis. Nepozityvinantis ir žiūrovų specialiai neaktyvinantis. Scenoje nutūpė tarsi didžiulė, judanti, personažų lūpomis visą būties nepakeliamumą bandanti išrėkti pjesės iliustracija.

Prioritetas – žodžiui

1898-1904 metais rašytoje trilogijoje „Į Damaską“ permąstomas vidutinio amžiaus vyro gyvenimas, plėtojamos dievoieškos, tikėjimo ir netikėjimo, kūrybos ir meilės, vyro ir moters amžino nesuderinamumo problemos.

Šiame spektaklyje žodžio prioritetas neginčytinas. Tekstas klampus, prisodrintas egzistencinės retorikos, tačiau įtarti jame esant gyvos emocijos, lengvo humoro galima, nors spektaklyje iš esmės skamba vien aukštas tonas, lyg pjūklas pjaunantis klausos nervą.

Nepažįstamojo vaidmenį atliekantis aktorius Vytautas Anužis visomis balso ir kūno išgalėmis siekia išlaikyti tą įtampą, su kuria įžengia („įklumpa“) į sceną, nes spektaklio pradžia – sykiu ir jo kulminacija.

Prasidedanti prieglaudoje istorija pasakojama retrospektyviai: Nepažįstamojo meilė ištekėjusiai moteriai, judviejų pabėgimas ir santuoka, gyvenimas jos tėvų namuose, išsiskyrimas, klajonės atgailos ir susitaikymo link.

Užpildo scenovaizdis

Vykusį foną literatūrinės prigimties spektakliui sukuria Jūratės Paulėkaitės scenografija – septynios stiklinės stacijos, septynios nuodėmių stotelės, septyni kambariai ar gyvenimo atkarpos, kuriose Nepažįstamasis susitinka su savo teisėjais ir aukomis.

Tai septynios stiklinės metaforos, prigrūstos, atrodo, atsitiktinių (bet kadaise labai svarbių) daiktų ir gražiai užpildančios tas spektaklio vietas, kuriose pristinga originalesnio režisūrinio sprendimo ir išbaigtumo, kur jungtys tarp dvasinio apsivalymo kelionės atkarpų atrodo perdėm nuspėjamos, o ženklų panaudos sistema – banaloka (kad ir kryžius ant klumpančio Nepažįstamojo nugaros).

Scenografija, apšvietimas, kostiumai ir, žinoma, kompozitoriaus Gintaro Sodeikos muzika – iškilmingos Mišios, trūkčiojanti fortepijono melodija – susilieja į ekspresyvią ir depresyvią žiaurumo estetikos, patetiško jausmingumo ir haliucinacinę visumą, košmarą.

It praeities vaiduokliai

Kokia tai kelionė, į kurią žiūrovas leidžiasi drauge su Nepažįstamuoju?

Pomirtinė kelionė, akistata su sąžine skaistykloje ar rašytojo susitikimas su savo personažais?

Dvasinis apsivalymas mirties akivaizdoje, kai į savo gyvenimą žiūrima kiek iš šalies, bet išgyvenama taip pat skausmingai?

Tas lokacinis neapibrėžtumas padiktuoja ir spektaklio stilistiką, ir raišką. Veikėjai – Cezaris (akt. Darius Meškauskas), Elgeta (akt. Vytautas Paukštė), Motina (akt. Nelė Savičienko), Senis (akt. Rytis Gustaitis), Gydytojas (akt. Igoris Reklaitis), Sesuo (akt. Regina Šaltenytė), Duktė (akt. E. Jackaitė) – prisistato it išblyškę praeities vaiduokliai.

Kiek nerealūs, bet kartais gyvesni už pavojingai statišką V.Anužio personažą.

Suteikia spalvų

Šie išblyškę „komentatoriai“ suteikia Nepažįstamajam spalvų, akcentuoja jo konfliktą su pasauliu ir atskleidžia jo pagrindinę nuodėmę – puikybę.

Dėl puikybės nuolat „priekaištauja“ iš paskos sekiojantis Nepažįstamojo savotiškas alter ego Cezaris (nepaprastai simpatiškas, organiškas, plastiškas vaidmuo!).

Ją paminti ir suklupti prieš Viešpatį ragina Motina (santūri, tiksli N.Savičenko vaidyba).

Jo egocentrizmas ypač ryškus Moters (akt. Eglė Barauskaitė) bendrystėje. Paprastas, natūralus aktorės buvimas scenoje – tarsi net ne vaidmuo, o pro likimo siūlų plyšį scenoje įspindusi tikrovė. Tai įtaigus dviejų vaidmenų kontrastas, dviejų žmonių opozicija, kankinanti poreikio būti drauge prievolė.

Palieka įspūdį R.Šaltenytės ir I.Reklačio vaidyba. Pastarasis, atrodo, turi progą į savo vaidmenų sąrašą įtraukti dar vieną nedidelį, bet turtingą emocijomis vaidmenį. Nes būtent gyvõs emocijos (ne vizualinių išgyvenimų) spektaklyje stinga.

Pakeliui į save

Iš trilogijos į vieną spektaklį susigrūdusi pjesės medžiaga galėtų būti kupiūruojama arba padalinama keliems spektakliams, nes nuolatinė perkrova, primygtinis baksnojimas į kančią bukina – tarsi abejojama žiūrovo (kad ir aukščiausios prabos snobo) klausa, jo emociniu pagavumu.

Betgi spektaklis „Kelias į Damaską“ dar pakeliui į save.

Scenoje vykstanti natūralizmo drama – toli gražu ne praeities atgyvena, o vaizdingas žmogaus gyvenimo vaidinimas, pabrėžiantis kraštutinę, paradoksalią būties situaciją: skausmas ir kančia stumia tiesiai į šviesą, kurią mes neigiame ir slopiname.

E.Nekrošiaus „Faustas“ – uostamiesčio publikai

Kovo 30-ąją 18 val. Žvejų rūmuose Klaipėdoje svečiuosis premjerinis režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis – J.V.Gėtės „Faustas“.

Faustas (akt. Vladas Bagdonas) ir Margarita (akt. Elžbieta Latėnaitė). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Naująjį spektaklį pagal XIX a. J.V.Gėtės sukurtą poemą „Faustas“ režisieriui Eimuntui Nekrošiui padėjo kurti Nadežda Gultiajeva (kostiumai), Marius Nekrošius (scenografija), Faustas Latėnas (muzika), Džiugas Vakrinas (šviesos), Arvydas Dūkšta (garsas), Tauras Čižas (režisieriaus asistentas).

„Fauste“ vaidina aktoriai Vladas Bagdonas (Faustas), Salvijus Trepulis (Mefistofelis), Elžbieta Latėnaitė (Margarita), Povilas Budrys (Viešpats, Vagneris), Vaidas Vilius (Dvasia, Šuo), Kęstutis Jakštas (Gretchen brolis Valentinas), Margarita Žiemelytė, Gabrielia Kuodytė, Viktorija Streiča, Diana Gancevskaitė, Viačeslavas Lukjanovas, Vladimiras Dorondovas (Dvasios).

„Fausto“ premjera įvyko pernai rudenį Italijoje, Modenos mieste. Jis jau rodytas Rusijoje – Maskvoje, Sankt Peterburge ir triskart – Lietuvoje, Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje.

Ties mirtina bedugne

„Eimuntas Nekrošius pasiekė teatro įvaldymo aukštumas: iš pradžių jis pavertė teatrine materija „Giesmių giesmės” biblinę poeziją, dabar – didžiąją Gėtės knygą apie Faustą. Tą pačią knygą, kurioje garsusis daktaras, pažinęs visų mokslų paslaptis, sustoja ties pačios svarbiausios būties mįslės riba ir, nerasdamas atsakymo, liūdesyje pakimba virš bedugnės.

Ir nors tam, kad išnarpliotų Gėtės tragedijos raizgalynę, Nekrošiui prireikė keturių valandų sceninio veiksmo, atrodo, jog sudėtingiausia filosofinė materija pasidavė jam su neįtikėtinu lengvumu. Viskas paprasta jo sceninėje knygoje. Atrodo, lyg Nekrošius statytų ne Gėtės poemą, o patį jos orą, jos mirtinas bedugnes“ (Aliona Karasj, „Pradžia pagal Nekrošių”, „Rossiskaja Gazeta”, 2006 10 03).

„Vladas Bagdonas čia tarsi groja savo kūnu, lengvai įveikdamas įmantrią plastinę Fausto vaidmens partitūrą, intonacijomis išdėliodamas kuo tiksliausius savo ilgų monologų akcentus, bet svarbiausia – kiekviena jo reakcija tokia gyva ir reali, kiekvienas nuotaikos pasikeitimas, jausmo lopinėlis tokie tikri ir gimę taip spontaniškai, kad į spektaklio gelmę nori leistis kaip Faustas ir paskui Faustą“ (Rasa Vasinaukaitė, „Fausto misterija. Eimunto Nekrošiaus „Faustas“, „7 Meno dienos“, 2006 12 08).

Nenuolaidžiauja žiūrovui

„Šiandieninio mąstančio žmogaus kelias pagal Nekrošių – nepakeliamas draskymasis, plėšantis labiau nei bausmės laukimas, stipresnis už bet kokias fizines kančias. Tačiau, nepaisant šios išvados, spektaklis atrodo išskirtinai humaniškas: praradęs tikėjimą ir meilę, žmogus neatsisakė tiesos ieškojimo, ir šios kančios yra tai, kas prilygina šiandieninį žmogų vienišių dievams, jeigu ne iškelia aukščiau jų“ (Žana Zareckaja, „Žmogaus formulė pagal Nekrošių“, „Večernij Peterburg“, 2006 10 06).

„Gėtės „Faustas“ – didžiulis filosofinis kūrinys, eiliuota tragedija, skirta ne scenai, o skaitymui. Nekrošius atliko žygdarbį – jis išvertė šią uolą iš literatūrinės ir filosofinės kalbos į teatrinę kalbą. Tame, kaip jis tai padarė, labiausiai žavi kerintis paprastumas (…).

Nepaisant įprastų Nekrošiui visa ko totalinės metaforizacijos (kitam jo trijų atradimų užtektų visai karjerai) bei ypatingo sceninio teksto intensyvumo, spektaklio oras gana šaltas ir be įtampos. Šis keturių valandų, neskubus „Faustas“ nenuolaidžiauja žiūrovui – jis reikalauja tuo pat metu ir dėmesio, ir meditacijos. Taip ir reikia, tegu publika padirbėja, stebėdama, kaip didis menininkas išdrįso užduoti sau faustiškus klausimus ir viešai ieškoti atsakymų į juos. Juk ne visi jai teatre turi padus kutenti“ (Dmitrijus Cilikinas, „Liūdesys ilgas ir platus“, „Vedomosti“, 2006 10 02).

E.Nekrošiaus „Fausto“ gastroles Klaipėdoje organizuoja koncertinė agentūra „Kokybiški laisvalaikio projektai“. Bilietai parduodami Žvejų rūmų kasose, kaina – 25-40 Lt.

Parengė Rita Bočiulytė

Liudmila Vėgelienė. Nepaklusnioji. 2007 m. Monotipija, mišri technika, 74×95 cm.

Su premjera – į festivalius

Uždarytas rekonstrukcijai Klaipėdos dramos teatras vaidina spektaklius kitose scenose, gastroliuoja po Lietuvą, balandį pasirodys festivaliuose Kaune ir Rumunijoje.

Vieną iš populiariausių spektaklių – M.Gavrano „Viskas apie moteris” (rež. D.Tamulevičiūtė) Klaipėdos dramos teatro aktorės V.Leonavičiūtė, N.Savičenko ir R.Šaltenytė kovo 22-ąją paro-dė Šilutėje, o balandžio 18-22 dienomis vaidins Marijampolės, Vilkaviškio, Kėdainių, Mažeikių publikai.

Kovo 31 ir balandžio 1 dienomis klaipėdiečiai gastroliuos Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre. Ten parodys du spektaklius – V.Krėvės „Raganių” (rež. K.Macijauskas) ir E.E.Šmito „Paleistuvį” (rež. P.Gaidys). Į Panevėžį Klaipėdos dramos teatras dar sugrįš balandžio 25-ąją – su Šeiniaus „Kupreliu” (rež. K.Macijauskas).

Klaipėdos dramos teatre režisieriaus O.Koršunovo ką tik pastatytas „Kelias į Damaską” pagal A.Strindbergo trilogiją balandžio 11-ąją pradės 29-ąjį „Lietuvos teatrų pavasarį” Kaune, o balandžio 24-ąją bus pristatytas tarptautiniame teatrų festivalyje Rumunijoje.