Juozas Šikšnelis

Juozas Šikšnelis

Stepono Urbono nuotrauka

Akmenys

Akmenys mane domina ne daugiau nei nenumatytos kliūtys kelyje į tikslą. Kaip jų išvengti. Prisimenu draugą pasakojant: kasa duobę numirėliui ir metro gylyje kastuvai atsitrenkia į akmenį, o iš tolo ataidi laidotuvių procesijos giesmė. Metasi kasti į vieną šoną – akmuo, į kitą – pasirodo vos ne Puntuko būta. Taigi jei pasitaiko kelyje dėmesį patraukia forma, spalva, struktūra. Kaip estetą. Noriu tą pabrėžti, nes kiek dabar tokių, kurie neatkreipia dėmesio ką ten į akmenis, žmonių nemato! Kam visa tai šneku? Ogi mūsų vasarinių vojažų su klasiku kelyje pasitaikė akmenų, kurie kiek pakeitė mano požiūrį į juos. Sužinojau, ko pats niekada, nors užmušk nebūčiau prisigalvojęs, kad svarus yra akmenų išdėstymas vienas kito ir pasaulio dalių atžvilgiu.

Teko apie tai girdėti ir anksčiau: Stounhedžas, Egipto ar majų piramidės, kurių kampai nukreipti į keturias pasaulio dalis ir taip toliau. Niekada į tai nekreipiau ypatingo dėmesio, manydamas, kad tai fantastų pagražintos teorijos. Apskritai galvojau, kad visa tai gali dėtis kažkur toli, bet ne čia pat, gimtinėje. Kitaip sakant, maniau, jog civilizacijos lopšys buvo ne Lietuva. Grubiai kalbant, atrodė, kad mes visą laiką ėjome iš paskos ir naudojomės kitų išradimais. Bet kai viename miestelyje vietinis entuziastas nusitempė į miško glūdumą ir, privedęs prie apsamanojusių akmenų, su įkarščiu ėmė aiškinti, kad tai senovės išminčių laiko matuoklis, kalendorius, mano netikęs tikėjimas subyrėjo į šipulius, aiman! Dar pagalvojau: kodėl mes, lietuviai, esame tokie mulkiai ir žinom bei garbinam kitus, o savo nevertinam ir neįvertinam. Todėl sukaupęs visas spėkas ėmiau klausytis. Žmogutis buvo nedidukas, tamsaus gymio, tankiais, susiraičiusiais plaukais, iš po akinių blizgančiomis akimis, kreivomis kavaleristo kojomis, todėl net labai norėdamas negalėjai įtarti esant mūsų palikuonių reinkarnacija, nes visuose paveikslėliuose, pradedant Šimoniu, lietuvių žyniai vaizduojami aukšti, tiesūs, barzdoti, ilgais, šviesiais plaukais.

Kelbendriai klausėsi išsižioję, ypač Jeronimas, jis pagavus naujovėms, nors anokia čia naujovė. Mane ėmė kirkinti abejonės, kurias kaipmat paverčiau žodžiais ir paleidau į pasaulį. Sakoma: žodis žvirbliu išskridęs akmeniu gali sugrįžti. Ir čia panašiai, nes paklausiau, ar negalėjo tokį ypatingą akmenų išsidėstymą lemti slenkantys ledynai. Žinia, akmenis į Lietuvą atnešė ledynai ir jei po karo MTS – mašinų traktorių stočių mechanizatoriai su savo stalinecais jų neištampė ar nesusprogdino, tai jie taip išmėtyti guli nuo poledyninio laikotarpio. Žmogutis, išgirdęs mano šventvagišką klausimą, padarė pauzę, žvilgsniu nuglostė patį didžiausią riedulį, kuris, anot jo, atstojo altorių ir aukojimo stalą, ir žvilgtelėjo į mane. Nepatikėsit, bet jo akys pridengtos ne mažiau kaip trijų dioptrijų stiprumo lęšiais, ne tik kiaurai lyg titnaginiai aukojimo peiliai perskrodė mano kūną, todėl ūmai pajutau nenugalimą norą ropštis ant samanomis apaugusio aukojimo stalo ir laukti dėsningo galo. Arba man skirto likimo. Tokia jėga sklido nuo jo. Pasiduoti įtaigai ir savanoriškai virsti Abeliu, nors greitomis negaliu užtikrinti, kad jis pats pasidavė aukojamas, sutrukdė Jeronimas – ne pirmą kartą jis atskuba į pagalbą paskutiniu momentu, bet esu užtikrintas, kad taip elgiasi nesąmoningai. Jis nekaltai paklausė ar žmogutis, pastebėkime, kad sąmoningai mūsų palydovo nevadinu tikruoju vardu, nors prisistatydamas jį ištarė, gidu ar kitaip, bet kartoju tą „žmogutį“, todėl, kad „ž“ raide prasideda ir žodis „žynys“, o žmogutis, taip plačiai pasakojantis apie kažkada čia vykusias apeigas, tik pats turėjo jose dalyvauti, nesvarbu, kad nė iš tolo nepanašus į mūsų vaizduotėse nusistovėjusį žynio stereotipą. Gal atvirkščiai jis tose apeigose dalyvavo kaip auka. Buvo paaukotas. Tada paaiškinama jo svetima išvaizda. Taigi, pasiklydęs išvedžiojimų brūzgynuose grįžtu atgalios: klasikas paklausė: ar žmogutis kilęs iš šių vietų. Pastebėkite, nekaltas klausimas, bet Jeronimas jį uždavė laiku ir vietoje. Už tai paprastai tenka kentėti. Bet gyvasis klasikas yra ne tiek matęs, todėl ramiai pakėlė „ž“ žvilgsnį ir net neketino gultis ant altoriaus. Ak, man dar reikia mokytis ir mokytis.

Apeigų, o tiksliau pasakojimo ritmas buvo sutrukdytas. Tik prašome negalvoti, kad sakydamas „apeigos“, galvojau, kad įsijautęs palydovas savo sugestija guldys mus ant aukojimo akmens ir vieną po kito doros aštriu titnaginiu peiliu. Anaiptol! Vienas keturių neįveiks net turėdamas keturių žynių ar šėtonų galią, nebent krūmuose tūno būrys vaidilučių ar kipšiukų. Ne, pasakotojas ūmai atsipalaidavo tarsi Jeronimo klausimas būtų nuo jo nuėmęs užkerėjimą ir ėmė ramiai, kasdieniškai pasakoti, kokias pagoniškas šventes jie čia švenčią ir kaip blogai, kad miškininkai neleidžią jiems iškirsti medžių, kad akivaizdžiai pamatytum, kaip tekanti ir besileidžianti saulė griežtai laikosi akmenų išsidėstymo linijos. Nors, tą pabrėžė su titnago kietumu balse, pats kilęs iš šių vietų ir metė iškalbingą žvilgsnį Jeronimo pusėn, ir visus pažįstąs. Visus – tai reiškia pradedant valdžia ir baigiant sėdinčiais prie baro snarglėtais girtuokliais. Tai, be abejo, buvo atsakymas į Jeronimo klausimą. Išplėstas atsakymas ir manykite, jog man atsisuko, bet pasidingojo, kad „Ž“ norėjo pabrėžti ne savo kiltį ir pažintis, bet tai, kad jis visus miestelio gyventojus valdo! Nors tai sakydamas jokių ypatingų ženklų nerodė.

Rodos, viskas buvo papasakota, sudėti visi taškai ant „i“, jei žodžiuose, kurie prie akmenų buvo ištarti pasitaikė „i“ raidžių ir mūsų bendravime atsivėrė pauzė. Lyg karstinė įduba. Ji neprarijo tam tikra tvarka išdėstytų akmenų su žmogučio tikėjimu, jog tai senovės lietuvių šventyklos liekanos, klasiko Jeronimo su jo įgimtu smalsumu, mūsų palydovių, kurios kaip ir visos moterys tylėjo ir velniai žino ką galvojo, netgi nepasiėmė ir manęs su įgimtu skepticizmu. Pauzė atsivėrė lyg karstinė įduba Šiaurės Lietuvoje viduryje laukų, kur nebuvo žemės ūkio naudmenų, tiesiog niekam neužkliūvanti dykvietė. Atsivėrė ir pamažu užsivėrė, todėl mes suskatome grįžti į ateitį. Praeityje dėjomės jau pabuvoję. Bet kažkodėl palikus tą miškelį su apsamanojusiais akmenimis, pakėliau galvą į saulę ir staiga man pasirodė, kad ji turėtų būti visai kitoje pusėje. Sumišęs nuleidau galvą ir sutikau žmogučio žvilgsnį, kuriame perskaičiau pritarimą. Tarsi patvirtindamas mano atradimą jis dar linktelėjo galva.

Aistros ir ilgesio reminiscencija

Aistros ir ilgesio reminiscencija

Sigita Kondratienė

Naujausiam savo kūriniui – romanui „Vėjų rožė“ (Klaipėda: Eglės leidykla, 2007) Nijolė Kepenienė davė paantraštę: istorijos sapnas. Leidyklos anotacijoje rašoma, kad tai ir istorinis romanas. Romantiškai ekspresyvus pavadinimas, impresinė paantraštė ir aliuzijos net į fakto literatūrą (ir „vėjų rožė“ – jūrinis terminas) sukuria neįprastą intrigą. Kita vertus, rašo juk moteris. Nors nuotykinės literatūros kanonai Nijolės Kepenienės kūryboje ypač gyvybingi, tačiau žodžių junginys „istorinis romanas“ skaitytoją priverčia suklusti. Juk jis jau pažįsta ir poetiškai ažūrišką šios rašytojos prozos stilių, ir moteriškai hermetiškas jos kūrinių situacijas. Tad kiek tokios kūrėjos romane gali būti konstruktyvaus istorijos pažinimo? Tuo pat metu aprioriškai visai neabejojant, kad N.Kepenienė tikrai puikiai išmano kultūrinį temos kontekstą. Beje, knygos pavadinimas yra pažįstamas ne tik iš marinistikos. Taip pavadintas ir vienas „Klaipėdos“ laikraščio kultūrinių priedų… Literatūriniu požiūriu bet koks pakartojimas yra rizikingas. Jeigu tai nėra intriguojantis iššūkis.

Rašytoja Nijolė Kepenienė.

Perskaičius naujausią N.Kepenienės knygą iškyla dar vienas klausimas. Kam adresuotas romanas? Paaugliams ar suaugusiems? Kūrinio postūmiu ir pratarme pasirinkta A.Každailio pažintinės vaikų knygos „Laivai ir jūrininkai“ ištrauka ir romano įvykių išcentrinė jėga tapęs senųjų baltiškojo pamario žemių vaikų – Vidgauto ir Ildos – pasaulis kalbėtų pirmųjų naudai. Etnocentriškos „pasaulio užkariavimo“ ambicijos, pagrindinių romano veikėjų išskirtinumas, nuotykinis siužetas, kupinas jūrų ir sausumos odisėjų ar viduramžiškų ritualų, turėtų traukti netgi vaikus. O kur dar akivaizdžios semantinės sąšaukos su H.K.Anderseno pasaka „Sniego karalienė“ bei šio kūrinio kinematografinėmis (animacinėmis) interpretacijomis. Viskas tarsi teigia, kad N.Kepenienė orientuojasi į egocentriškai nekantrų, vien tik ekspresyvaus maginio veiksmo besiilgintį ir lengvai nuotykinio siužeto kanonus atpažįstantį paauglį. Vis dėlto šis romanas yra ir labai poetiškas…

Poetinis „Vėjų rožės“ vyksmas prasideda nuo skraidančių, šėliojančių žuvų vaizdo, pirmiausia neatsiejamo nuo moteriškos intuicijos: Bus audra (p.8). Žuvys –moteriškojo prado simbolis. Tad romane „Vėjų rožė“ jos valiūkiškai ir provokuoja: Linksma joms žvejus erzinti(…) – ten pat. N.Kepenienės frazės čia yra ne tik žaismingai skambios. Jos jau netgi ir jukiai koketiškos. Ir apskritai. Visas kūrinys yra persunktas ne tik vaizdo, bet ir kalbos erotiško vitališkumo. O paskaitykime dar vieną romano ištrauką:

Pamylėki mane kaip vaiką. Susapnavusį mirtį. Po spalvotom gyvenimo burėm. Po baltom gimimo paklodėm. Po auksinėm rudenio samanom. Dūzgiančiom medų.

Pamylėki mane kaip žuvį. Įveikusią slenksčius. Tinklus. Sausrą.

Pamylėki mane kaip žuvį. Neįveikusią slenksčių. Mirusią tinklo aky neregėj.

Pamylėki. (p.150)

Epizodas – jau itin rafinuota erotinė impresija. Moters erotinė impresija. Į daugybę poetiškų fragmentų suskaidyta „Vėjų rožė“ apskritai palieka labai vientisos moteriškojo libido metaforos įspūdį. Palaikomą daugialypio moteriškojo pasaulio atstovių – laumių dukrelės Vandenulės, Ildos motinos Audos, vaidilučių vyriausiosios Medos, karalaičių Riknedos ir Eli, Turos, turinčios ne akis, o medaus šulinius, pirato dukters Imridos, jaunosios karalienės Sigrijos ar ir mažosios Eitvydės, Vidgauto sesers, – „istorijos sapno“ moterų. O yra dar ir romano pasakotoja. Jau XXI a. moteris, nes šis kūrinys iš tikrųjų prasideda ne nuo šokančių žuvų, o nuo eseistinės jo pirmojo skyriaus „Auštrinis“ atsklandos: Praeitį mes nutriname kaip suragėjusią odą. (…)// Kartais džiovinam ją ant aukšto kartu čiobreliais (…)// Kartais ją mistifikuojam (p.7). Ir visa tai ažūriškai susiejama jau su šiuolaikiškai moteriškai atlaidžiu ir kiek (auto) ironišku romano finalu:

Ir mes gaudom vėjus. Pienu juos lakinam. Dar vynu, midum. Tikim, kad anuos galima prijaukint, uždaryt kieno nors širdy ar prie tvoros pririšt. Bet vėjai, užmiršę savo vardus, tvoras suardo ir širdis sudrasko. Nebūtų mat vėjai…

Bet kartais prisimena juos šaukusį balsą. Tuomet į kokį kaminą įlenda. Rauda balsu. Kai žmogus tos raudos pasiklauso, į jo širdį įsimeta rožė. Vėjų. Toks ilgesys tuomet jį sprogdina…

Taigi dabar jau tenka kalbėti apie vėjus. N.Kepenienės naujausio romano vėjus. Juk tik dabar suvokėme, kad žodis rožė reiškia ne vien karališką gėlę, o vėjų rožė – ne vien romantišką jūrinį terminą. Pasirodo, kad ir „neišgydomą ligą“, nes, pasak lengvai pašaipios N.Kepenienės romano skyriaus „Žiemelis“ atsklandos, gyvenimas – mirtina liga, plintanti, et, na tuo keliu… paprastuoju(p.165). Banalu? Taip. Daugelyje vietų N.Kepenienė aforistinių banalybių (klišių?) nevengia tarsi specialiai. Tačiau stebuklas: nežymus šios autorės žodžio ar sakinio krustelėjimas ir jos tekste staiga atsiveria šokiruojančios parabolinės prasmės. „Vėjų rožė“ skaitytoją tiesiog magiškai priverčia paklusti melodingai nuotykingam ir paradoksaliam kūrinio vyksmui. N.Kepenienė šiame romane pademonstruoja ne tik meistrišką teksto intrigos kūrimo, bet ir puikų modernaus literatūrinio žaidimo taisyklių išmanymą. Skaitytojui tenka būti aktyviam ir budriam iki pačios kūrinio pabaigos. Ir tik tada loštelėti nuo smagaus netikėtumo. Tikroji „Vėjų rožės“ prasmė, netikėtai sužaidus žodžio daugiareikšmiškumu ir elementariausia inversija, radikaliai pakinta tik perskaičius pačius paskutinius romano sakinius. O tai yra jau neįkainojamas aukštojo kūrybinio pilotažo viražas. Neatsiejamas pirmiausia nuo romano struktūros.

„Vėjų rožės“ kompozicijos pagrindu pasirinkusi keturis pamaryje vartotus vėjų pavadinimus – Auštrinis, Launagis, Šakšinis, Žiemelis – N.Kepenienė ne tiek valiūkiškai manipuliuoja impresiškais senųjų baltų mitologijos ir išnykusios mūsų istorijos (sapno) vaizdais, kiek žaismingai apmąsto sudėtingą žmogaus dvasinį gyvenimą. Kiekvienas vėjas atstovauja vis kitam romano veikėjų amžiaus, gyvenimiškos patirties ir atsakomybės tarpsniui. Nuo vitališko nerūpestingumo iki asketiškos išminties, nes vėjai kūrinyje yra gyvenimo pradžia ir pabaiga – simboliška gyvenimo ir mirties jungtis. Vėjai valdo ne tik romano veikėjų likimus, bet jie atstovauja ir vyriškajam libido. Ypač gaivališkam, bet ir kryptingam libido: Vėjai neš į tikslą. Jie žino (p.129). Tad Auštrinis ne tik kad apokaliptiškai sugriauna saugią dešimtmečio Vidgauto būtį. Jis „įsuka“ ir vyriškai ambicingas jo kūrybines galias. Sambijos žemės sūnus priverčiamas veikti. Launagis tad jau akivaizdžiai atstovauja jaunuolių iniciacijai. Šakšinis jų gyvenimą paverčia žūtbūtine kova už išlikimą. O neišvengiamą susitaikymą su mirtimi simbolizuoja, aišku, Žiemelis – vėjas ypatingas. (…) su galva (p.168).

Taip N.Kepenienės „Vėjų rožė“ tampa kaip ir ne romanu, o mitologizuota erotine giesme. Jos atsiradimui šiame kūrinyje tarnauja daug kas: ir melodingai ribuliuojantys baltiškų pamarių toponimai (hidronimai), ir impresiškai gyvastingi baltiško pajūrio gamtovaizdžiai, ir plastiškai imituojamų mitinių ritualų reminiscencijos, ir per poetiškai romantiškus sakinius kaip rečitatyvinis senųjų pamario dainų aidas ringuojantys lietuviškų pasakų, legendų ir sakmių leitmotyvai, ir subtiliai inkrustuojami kiti archetipiniai įvaizdžiai. O kur dar romano sąšaukos su Šatrijos Raganos kūryba? Skaitant jį neapleidžia ir mergaitiškai vaiskaus pasaulio regėjimo įspūdis – kaip S.Nėries poezijoje ar I.Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likime“. Net Vidgauto ir Ildos vardai skamba tik kaip ilgesingas vienas kito aidas: laumė Vandenulė ir Auštrinis dar vaikystėje pavertė Vidgautą ir Ildą viena siela – skraidančios žuvies (p.12).

Tačiau žmogaus skraidančios dvasios giedruma romane yra neatsiejama ir nuo tamsiųjų jo sielos verpetų, susiliejančių pirmiausia su romano vėjais. Ir su meile. Vėjas, kai pasiunta, gali sumaišyti žemę su dangum. Ir meilė gali. Keista. Bespalvė, beskonė, be krypties ir be greičio, o visa gali. – (p.92). Vėl esame priversti pastebėti romano vyriškojo ir moteriškojo pradų opoziciškumą. Ir absoliutų junglumą. Meilė – mįslė. Ji yra ir absoliučiai pasyvi. Tačiau kaip tik dėl jos ypač sukrūs tampa tamsieji sielos verpetai šio N.Kepenienės romano vyriškuose – Barto, kunigaikščio Vladimiro, Ulavo, Rikvaldo ir kt. – portretuose. Romane puikiai atsiskleidžia egzistencinis vyro nestabilumas ir dėl to kyląs nežabotas jo agresyvumas, kurį gali sutramdyti tik moteris. Bet ir moteris šiame pirmapradžiame aistrų verpete nėra nė kiek stabilesnė, nes: Nėra meilėj sąžinės. Sąžinės meilėj nėra. (…) Žodžiai. Visi sulipę. Susiplakę į putą. Kraujo (p.150). Ypatinga aliuzija į „Eglę žalčių karalienę“. O „Vėjų rožės“ pagrindinės veikėjos kelias veda irgi tik absoliučios dvasinės askezės link – net iki su(si)deginimo. Vien stoiškai paklūstant tarsi ir neprognozuojamai vyriškai galiai:

Ne iš meilės pasidavė Ilda. Pasidavė? (…)

Ji nepasidavė. Ji kovojo. Už gyvybę kovojo. Savaip. – (p. 108).

Užtat romano pabaigoje pagrindinė veikėja įgyja tokią jėgą, jog net vėjai kaip avys po kojų jai gulas (p.179) – per absoliučią askezę laimimas gyvenimas. Ir atveda N.Kepenienė skaitytoją iki tokios sampratos ne dirbtinai, o per „istorijos sapną“ ir akivaizdžias aliuzijas į jau žinomus kultūros tekstus.

N.Kepenienė „Vėjų rožėje“ spręsdama pagrindinę visos savo kūrybos problemą – vyro ir moters atskirumo bei amžino jų vienas kito ilgėjimosi ir ieškojimo problemą (būtina atkreipti dėmesį į romano įvaizdį surišti krantus) – netikėtai išryškina daugybę moters ir vyro santykių niuansų. Pvz., kad ir fizinės bei dvasinės neištikimybės netapatumo, nes: (…) kaip tu, žmogau, bepaaiškinsi, kad tavo paties vaikas gimsta su brolio ar priešo veidu ir šypsos tau karčiai betgi atlaidžiai? (p. 128). Tai klausimas vyro (Ildą pagrobusio vikingo Ulavo). Moteris net ir dvasios ledynuose žino: Mano tai vaikas (p.153).

N.Kepenienės „Vėjų rožė“ iš tikrųjų yra istorija. Nežinia, kiek milijardų kartų kiekvieno žmogaus individualiai išgyventa istorija. Nežinia, kiek milijonų kartų kiekvieno baltų palikuonio išgyventa ir mūsų etninės identifikacijos istorija. Tačiau su tradiciškai suprantamu istorijos mokslu šis romanas siejasi itin menkai. Leidykla šį kūrinį anonsuodama kaip istorinį romaną, atrodo, tiek autorei, tiek sau padarė meškos paslaugą. Net ir nelabai išmanantis istoriją skaitytojas romane „Vėjų rožė“ ras daugybę riktų. Tačiau ar tai svarbiausia? Daug svarbiau, kad pati banaliausia, labiausiai literatūros nuvalkiota tema N.Kepenienės sprendžiama ne tik žaismingai, bet ir „kietai“. Nepaisant kai kur romane pasitaikančių „deklamacijų“ – tarsi Just.Marcinkevičiaus tekstų mokyklinėse inscenizacijose – vis dėlto „Vėjų rožės“ autorė jau turi individualias intonacijas: daug šio romano fragmentų baigiasi vieno arba dviejų neilgų žodžių sakiniais, palaikančiais ne tik poetiškai savitą šio kūrinio ritmą ir skambesį, bet ir moteriškai kerintį itin paradoksalios būties vieningumo ir ironiškai asketiško teksto tvirtumo bei išbaigtumo pojūtį, jau neleidžiantį mūsų dienų literatūriname kontekste N.Kepenienės pai-nioti su kuo nors kitu. Tačiau dar reikia grįžti prie šio teksto adresato.

Aukščiau pacitavau kai kurias „slidžias“ N.Kepenienės romano „Vėjų rožė“ vietas. Ar jos labai išgąsdintų mūsų paauglius, jau pakankamai „prifarširuotus“ netgi per „lytinio švietimo programas“ ir „technikų“, o per įvairias „vizijas“ ir tas „technikas“ lydinčių kalbos „perliukų“? Tikrai norėtųsi, kad toks poetiškas ir nuotykingas N.Kepenienės romanas pirmiausia būtų perskaitytas mūsų jaunimo. „Vėjų rožė“, per įvairius simbolius meistriškai jungdama vyriškos aistros kūrybinį gaivališkumą ir poetiškai ironišką bei asketišką moters išmintį, jaunam žmogui gali tapti pačiu gražiausiu erotinės kultūros ugdymo(si) pradžiamoksliu. Juk čia kiekvienu sakiniu yra teigiama ne instinktų, ne dvasinės mirties, o žmogaus sielos gyvybingumo triumfas. Ypač tada, kai į jo širdį įsimeta rožė. Juk kaip tik jaunam žmogui šios „ligos“ neišvengt. Užtat šią knygą (beje, poetiškai taupiai ir skoningai mitologiškai iliustruotą autorės dukters Akvilės Kepenytės), mano nuomone, būtų net privalu įtraukti į literatūrinio lavinimo programas. Gal net nekreipiant dėmesio ir į istorijos ar kitas klaidas – be jokių tabu.

Vytautas P.Bložė: papildymai ir išdalinimai

Vytautas P.Bložė: papildymai ir išdalinimai

REDA BALTINAITĖ

Pusantros valandos įžvalgų, improvizacijos, prisipažinimų.

Poetas V.P. Bložė skaitė eiles iš naujosios knygos „Papildymai“.

Savitos papildymų dalybos. Galėjai prisirinkti kraitelę jų. Savoms nuojautoms, žinojimui, įkvėpimui, tikėjimui ir mokymuisi pildyti. Galėjai tarsi kelio ženklus susidėlioti nuorodas, kad neužmirštum, kurios poeto „užkabintos“ temos rūpi, į kurias privalu lįsti giliau.

Nedidelis, intymus būrelis poeto ir poezijos gerbėjų aną savaitę Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre tylomis klausėsi poeto Vytauto P.Bložės atsivėrimų ir tokių pat tikrų, grynų literatūrologo Marijaus Šidlausko klausimų.

Tarsi nukeliauta gilyn, tarsi nieko nepasakyta. Pavarčius, apžiūrėjus, perbėgus mintimis, lyg per eilėraštį, tiek klausimus, tiek atsakymus vėl gali pasidėti į dulkėjančią svarbiųjų savo atradimų lentynėlę.

Pokalbis kaip meditacija

Klausytis V.P. Bložės kalbėjimo – savita meditacija.

Poetas dalijosi įžvalgomis, žiniomis ir prisipažinimais, metaforomis ir požiūriu į dabarties žmogaus vertybes. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos

Jauti, kad pasakyti viską, ką žino ir jaučia, poetui reikėtų dosniau laiku ir kantrybe apdovanoto klausytojo. Jauti, kad tai, kas tarp eilučių, – dar įdomiau. Jauti, kad poetas gali nusivesti su savimi į kitokius, tikrus ir traukiančius pasaulius. Ir nusiveda. Kai naujosios knygos eilėraštį „Persirengėliai“ skaito aktorius Adomas Stančikas, atrodytų, gali užuosti kvapą tos saulėtos dienos, kai Sidharta Gautama išėjo ieškoti tikrojo savo pašaukimo ir persivilko vienuolio apsiaustu.

Iš pirmo žvilgsnio paprastai, lyg pasaka, pasakojama istorija sužėri dabarties žmogaus būties aktualijomis ir pasirinkimų kryžkelių sudėtingumu.

Naujoji poeto knyga „Papildymai“ šią savaitę turėtų pasiekti knygynus.

Orientalistinėje, aštuonioliktoje poeto knygoje sudėti kūriniai rašyti 2001-2002 metais, slaugant sunkiai sergančią žmoną poetę Nijolę Miliauskaitę.

Papildė poetinę visatą

Anot M.Šidlausko, V.P. Bložė – originaliausias ir drąsiausias poetas, Lietuvos poezijos atnaujintojas, atvėręs daugybę naujų galimybių poezijai, vienas ryškiausių uostamiestyje gyvenančių kūrėjų.

Literatūrologo nuomone, eilėraščių knygos pavadinimas „Papildymai“ – daugiareikšmis, bet tiksliai atspindi klasikinę budizmo tiesą – viskas pasaulyje ir gyvenime yra susiję.

„Papildymai vyksta nuolat. Kiekvienas naujas poeto eilėraštis papildo jau anksčiau jo sukurtą poetinę visatą, kiekviena knyga papildo kitų poeto knygų temas. Kiekvienas gyvenimas papildo esamus gyvenimus, esamą gyvybę. Ir turbūt dar labiau kiekviena mirtis papildo didesnę, amžinesnę visumą. Kitaip tariant, visi esame didžiulės visumos dalis, visi esame susiję,“ – interpretavo literatūrologas.

Devynioliktoji poeto knyga „Papildymai“, pasirodžiusi šį pavasarį, M.Šidlausko teigimu, savita, galbūt kai kam netikėta knyga. Netradicinė, nes knygos centras – Budos, kitaip tariant, Sidhartos Gautamos, istorijos ir jų interpretacijos. Tačiau pasakojimai – saviti, suasmeninti, universaliai bylojantys apie žmogaus kelionę į save ir per pasaulį.

„Apie Budą pasakojamos istorijos tiksliai atspindi ir kiekvieno žmogaus istoriją. Šių eilėraščių skaitymas – tarsi intelektualinės, proto pratybos ir kartu intensyvus dvasios darbas, atveriantis dvasinės laisvės horizontus ir lietuvių skaitytojui gana egzotiškas budizmo erdves“, – sakė M.Šidlauskas.

Nors knygos skaitymo „kodai“ gali būti įvairūs, priklausantys nuo skaitytojo patirties ir žinių, M.Šidlausko nuomone, vienas iš svarbiausių knygos skaitymo „kodų“ yra užrašytas eilėraštyje „Grožio sutra“. Eilėraštyje teigiama, kad tikrasis žmogaus grožis yra širdis – laisva ir atjaučianti.

„Širdies grožis, gėrio tema pakankamai aktualiai skamba nebudistiniame pasaulyje, kuriame valdo ne išmintis, o turtai, valdžia, materija – visa tai, kas mus klaidina ir iš ko budizmas ragina išsivaduoti, – tikino literatūrologas.

Neapriboja rodyklėmis

Publikai prabilęs poetas V.P.Bložė šypsojosi nustebintas M.Šidlausko interpretacijų.

„Iš autoriaus paprastai tikimasi daug ką paaiškinti savo knygoje. Deja, klausydamasis pirmųjų knygos vertinimų, nustembu, kur mielas Marius ir kiti randa tiek daug įžvalgų, tiek tiesų knygoje. Aš jų tiek net neturiu, – šypsojosi jis. – Keistas dalykas – rašydamas bręsti kaip asmenybė, labai rūpi vienas ar kitas klausimas, o paties rašymo metu, sakyčiau, bent aš, nesuprantu, ką rašau. Man yra vienaip gražiau, kitaip – bjauriau, o pagal intuiciją renkuosi, kaip gražiau. O ką tai reiškia, tiesą sakant, per daug netgi nesuku galvos“, – tikino poetas.

V.P.Bložė prisipažino, kad rašydamas stengiasi neapriboti savęs siaurais, aiškiais, tiksliais ir tiesiais šūviais, kryptimis ar rodyklėmis į tam tikrą mintį, eilėraščio koncepciją ar idėją. Geriau, kai lieka vietos kuo įvairiausioms interpretacijoms.

„Ką gi reiškia tie „Papildymai“? Ką esu padaręs, ką parašęs, tai čia tarsi paskutinieji papildymai toms temoms, mažiau pretenduojantys į naujų žemių atradimą. Pridurmui pridurta ir tiek. O gal ir pasikuklinimo elementas čia matyti, – svarstė V.P.Bložė. – Tačiau galima įžvelgti ir kai ką kitą. Eilėraščiai rašyti Nijolei Miliauskaitei, mano gyvenimo draugei, sergant, pasitraukiant iš šio pasaulio. Galbūt būtent ji paradoksaliai ir tampa tikruoju mūsų tautos sąmonės, literatūros papildymu, kurį norėjau užfiksuoti. Vertingo žmogaus pasitraukimas iš pasaulio ir gali padaryti tikrąjį papildymą. Kol žmogus gyvas, gal ir neetiška galvot, kad žmogus papildo šį pasaulį“.

Poetas prisipažino, kad jį nustebino ir „Literatūroje ir mene“ apie knygą išspausdinta anotacija. Knygos „Papildymai“ redaktorė Janina Riškutė pažymėjo, kad poetas vysto atsisveikinimo su artimu žmogumi temą, bet ją išsako netiesiogiai, rytietiškais motyvais. J.Riškutės manymu, knyga parašyta paprastu stilium, šiltai pasakojant istorijas, sutras apie Sidhartą Gautamą, alegorijas apie pasišventimą, atjautą, dvasingumą, o N.Miliauskaitė knygoje pavaizduota kaip Patačaros antrininkė.

„Aš pats būčiau nedrįsęs taip tiesiai įvardyti. Aišku, aš jaučiau indų senovės poetės Patačaros paralelę su Nijole, kuri tuo metu gulėjo mirties patale. Matyt, intuityviai paruošiau galimybę tokiai interpretacijai atsirasti“, – prisipažino V.P.Bložė.

Knyga – didelis dalykas

Be patoso ir pagyrų įsibėgėjęs ir nepastebimai ištirpęs vakaras iškilmėmis nekvepėjo. Greičiau priminė jaukų draugų pokalbį virtuvėje. Teko poeto klausti, ar naujos jo knygos pasirodymas – šventė.

„O taip, nauja knyga, žinot, man didelis daiktas, svarbus. Net keista, kad švieži eilėraščiai taip greitai, po penkerių metų išspausdinti. Paprastai mano rankraščiai bent dešimtmetį stalčiuje guli“, – prisipažino poetas.

Patirtas įspūdis vis dėlto nepakito. Dvi valandos monologų, dialogų ir eilėraščių – šventė ne tiek rašytojui, kiek jo skaitytojams ir klausytojams. Neatrodė, kad poetas pats sau šią šventę sureikšmino. Išdalijo po kraitelę papildymų kiekvienam, o atsisveikindamas dėkojo: „Miela, kad atėjote“.

Mindaugas Valiukas

Mindaugas Valiukas

Alio Balbieriaus nuotrauka

Kabelis

2006 m. liepos 13 d. nuo „Aušros“ teatro (Klaipėda) sienos buvo nuluptas kabelis, tačiau dėl neaiškių priežasčių jis liko nepaimtas. Šis dramos kūrinys yra paslaptingų to vakaro įvykių rekonstrukcija.

Veikia:
A. apsaugininkas (1 vnt., smulkutis, mažutis neišvaizdus vyriškis)
V. vagys (3 – 40 vnt., aukšti, augaloti brunetai dauguma)
Vasaros sutemos, į sceną atvažiuoja apsaugos automobilis, išlipa uniformuotas darbuotojas. Apžiūri pastatą, patikrina spynas, pastebėjęs piliečius, besidarbuojančius prie plytinės pastato sienos (vienas ar du užsirioglinę ant mikroautobuso), juda jų link.

A. Vyrai, ką čia darot?

Vyrai nereaguoja.

 A. Vyrai, ką darot?
V. Teisybę?
A. Teisybę.
V. Po teisybei, tai mes fyrinam kabelį.
A. Ką tokio darot kabeliui?
V. Mes jį fyrinam.
A. Ką reiškia tas „fyrinam“?
V. Nu reiškia, tipo, mes jį švilpiam.
A. Švilpiat?
V. Būtent, tai mes ir darome.
A. Jūs, vyručiai, čia kažką gudraujate (pirštu rodo nu nu nu). Negirdėjau čia nieko švilpiant.
V. Mes stengiamės labai tyliai.
A. Tyliai ne tyliai, aš vis tiek išgirsčiau. Tai ką čia darot?
V. Et, bala nematė. Mes tą kabelį pyzdinam.
A. A, taip iš karto ir reikėjo sakyti. O tai fyrinam, švilpiam, kažkokie rebusai kryžiažodžiai, o pasakai žmoniškai – pyzdinam – ir viskas iš karto aišku, viskas stoja į savo vietas. (Pauzė.) Ir kaip sekasi?
V. Ačiū, dar tik pradėjom.
A. Gera pradžia, kaip sakoma, – pusė darbelio, ar ne? Nu gerai, vyrai, varau.

Vagys savaip reaguoja į apsaugininko vizitą: vienam linksta keliai, jam trūksta oro ir t.t. ir pan., kažkuris iš baimės apsivemia, dar kitas drebančiom rankom rūko, o vienas nieko net nepastebėjo – taip stropiai darbavosi. Netrukus apsaugininkas grįžta.
 
A. Vyrai, o jūs į vidų nelįsit?
V. Ne, ne, į vidų nelįsim. Mes išorės specialistai.
A. Aš taip ir pagalvojai, bet, suprantat, atsarga gėdos nedaro, ar ne?
V. Garantuojam, kad į vidų tikrai nelįsim, grotos visur ant langų – be šansų. Vidus šiaip ne mūsų profilis. Mes su metalais dirbam.
A. Ir kaip biznis?
V. Koks čia biznis, greičiau hobis, jokio pelno. Kas su pirmąja banga spėjo, visus geriausius metalus susirinko, tas dabar dangoraižius stato, mums tik drožlelės ir pjuvenos liko.
A. O jūs galvojat man kitaip? Kas iš to, kad stropiai dirbu? Galvojat man atlyginimą pakels?  Mano šefas kaip jūsų ta pirmoji banga. Jis pradėjo su reketu. Ateina vyrukas (ai) augalotas į barą, parduotuvę, kirpyklą ir sako: susimokėkite prašom už tai, kad jus saugom. O jam koks nenuovokus savininkas/verslininkas atsako, kad apsaugos jam nereikia, viskas ramu. O vyrukas sako neramu, o savininkas ramu. O vyrukas sako neramu, o savininkas ramu, taip jie ir ginčijasi, brangaus laiko netausodami. Vyrukas(ai) ramiai sako savo tekstą, mintinai išmoktą, verslininkas pyksta, raudonuoja, sako dinkit iš čia, policiją pakviesiu. Vyrukas(ai): kam tau policija, jei turi mus, sumokėk už stogą ir atrajosi ramybę iki dienų savo galo, sakau jam. Pasispyriodavo dar tokie šiek tiek, bet kai į jų galvas suduždavo keli nuosavi kalvadoso buteliai, visada pakeisdavo požiūrį į reikalą. Visada reikia būti lankstiems, tai ir nesulūši.
V. Kas tas kalvadosas?
A. Obuolių degtinė. Neskaitėt Remarko? Ten visi kalvadosą geria.
V. Skanus musėt?
A. Ką aš žinau. Mes juo galvas daužydavom ir jas labai skaudėdavo. Nuo to kalvadoso. Geri buvo laikai. Tada mane gerbė. O dabar…

Apsaugininkas susigraudina ir pasitraukia, nenorėdamas rodyti karčių vyriškų ašarų. Vagys lengviau atsidūsta. Staiga apsaugininkas vėl grįžta.

A. Vyrai, gal turit alaus?
V. Ne, mes darbe negeriam.
A. O tai aš, galvojat, geriu? Darbe – niekada. Šiaip visada mėgstu turėti po ranka, man alus kaip talismanas koks, vežiojuos jį visur. Kalvadoso irgi, aišku, neturit…
V. Kalvadoso tai ne.
A. Jaučiu, žiauriai kokybiškas dalykas buvo tas kalvadosas, jei Remarkas gėrė… seni geri laikai…
V. Tai ir mes sakom, anksčiau kokybė buvo kur kas kokybiškesnė. Va, pavyzdžiui, laidai. Anksčiau – varis, dabar – aliuminis. Kam mums tas aliuminis?! Ką mes už jį gausim? Straipsnį, grotas ir bybį į šikną, aš tik tiek tau galiu pasakyti. Visi dabar taupo. Ant visko.
A. Jo, taupo žiauriai. Anksčiau visur sargai sėdėdavo, geriausias pensininkų ir studentų darbas, dabar visur prikaišiojo signalizacijų su judesio detektoriais. Prabėga kokia žiurkė ar katinas, tu kaip durnelis važiuok į teritoriją, tikrink. Koks smauglys iš terariumo pabėga, tu važiuok į teritoriją tikrink, koks vadybininkas parsiveda mergą į darbovietę, signalizaciją sudirba, o tu varyk į teritoriją, tikrink. Tie studentai, kad ir girti, ant baltų arklių, vis tiek geriau dirbdavo negu ta dabartinė signalizacija. Va dabar, patikrinau visas duris, langus – viskas tvarkoj, garantuotai pacai duodasi. O jūs tikrai vidun nelindot?
V. Ne ne, na ką jūs!
A. Nu, gerai, linksmų švenčių!
V. Kokios mums šventės – pats darbymetis.

Kiti vagys mintyse prakeikia prabilusįjį bendrą.

A. O jūs už darbą švenčių metu gal daugiau ir gaunat?
V. Jo, užkalam dvigubai, o kartais net ir trigubai, čia dar priklauso nuo švenčių. Visi linksminasi, geria. Nieko nėra namie. Mažiau į mus kreipia dėmesio. Tai ir nuveikiam daugiau.
A. Man irgi švenčių tarifas, bet viskas išsilygina, nes reikia daug dažniau važinėt –  mat ilgapirščiai per šventes dirba, nesiilsi.  (Pauzė) Ir tikrai nieks nekreipia dėmesio, kad jūs čia pasistatę mikrūškę kabelį vagiat?
V. O jei ir atkreipia? O kam kas rūpi? Jų tas kabelis? Ne jų. Kas rizikuos savo sveikata ir gyvybe dėl aliumininio kabelio. O dar gyvas ir sovietinis solidarumas – pats vagi, tai netrukdyk ir kitam. O kitą kartą piliečiui net nepatogu paklausti: vyrai, ką čia darot, ar tik ne kabelį vagiat? O gal mes elektrikai?
A. Tai tikrai nebijot? O jei atsiras koks posovietinis pilietis, kuris nepaiso senų tiesų, ir praneš, įduos, sudraus, sugėdins? Nebijot?
V. Aišku, bijom, kaip nebijosi, bet ką mes galim padaryti? Gyventi tai reikia!
A. Jo, dar turbūt vaikai pleisteišenų reikalauja, žmonos kailinių, fitneso ir aerobikos seansų, o ir alučio vakarais prie teliko norisi…
V. Alučio, o ir degtinėlės su draugais po darbo…

Vagys apsikabina, draugai juk.

A. Kaip jūs dabar likusią kabelio dalį lupsit? Prasideda kampas, krūmai, sudėtingas priėjimas…
V. Kaip nors išlupsim, ne tokius lupom. Pusę jau suvyniojom, dabar negi pusiaukelėj sustosi?! Mes turim net profesinį terminą tokį sugalvoję: „kabelį vyniok iki galo!” Tinka visiems gyvenimo atvejams, atseit – pabaik, ką pradėjęs, kelionės pradžioje arklių nekeičia, neperšokęs griovio nesakyk nieko ir t.t.
A. Geras, „vyniok kabelį iki galo!“ Čia kaip kokia gyvenimo metafora. Kabelis tai gyvenimas, kurį turime nugyventi, vynioti, kad ir kaip sunku, kad ir kokie nepalankūs vėjai pučia, kad ir kokios sraunios priešinės povandeninės srovės stabdo, kad ir plikledis, nedega priekiniai žibintai, kiškiakopūsčiai visur, vyniok kabelį iki galo, nes per aspera ad astra, sursum corda ir in vino veritas. Ar galėčiau užsirašyti šį nuostabų tyros išminties krislelį į dienoraštį?
V. Prašom, prašom, į sveikatą.

Apsaugininkas užsirašinėja.

A. Na, malonu buvo, išminties pasisėmiau, duris patikrinau, tai ir varau…
V. Taip, taip, ir važiuokit. Sėkmės jums. Geros šventės! Ir kad kelelis jums nedulkėtų! Ni pucha, ni pera! Skatertju daroga! Adios, gudbaj!
A. Ačiū, vyrai, ir jums to paties! Iki greito pasimatymo, saugokit save!
V. Saugosim, saugosim! Sėkmės! (Tyliai) Varyk tu iš čia! 
A. Nu tai varau!

Apsaugininkas nueina, vagys su palengvėjimu tęsia, ką pradėję. Staiga apsaugininkas vėl grįžta.

A. Vyrai, bet kaip čia išeina?! Aš patikrinau duris, langus ir jūsų nepastebėjau? Rytoj policija jau žinos apie kabelio vagystę; pas mus visi išvykimai į vietą fiksuojami, nustatys, kad vagystės naktį buvau čia …ir nieko nemačau? Visi įtars, kad galėjau pastebėti  įtartinus asmenis, gal net ilgapirščius, o aš – nieko, nė mur mur? Negerai išeina!
V. Bet gal jūs mus palaikėte statybininkais, jie dabar net gūdžiomis naktimis dirba, arba elektrikais.
A. Aha, palaikiau ir nepatikrinau? Aš, su tokiu stažu, su tokia patirtim? Staigiai iškels mano kompetencijos klausimą. Na ir kas, kad vidun nelendat, bet mes turim kartais matyt ir kas aplinkui vyksta. Mums neprivaloma veltis į muštynes ir ginti vaikus bei nėščias moteris, daryti tai, už ką mums nemoka, bet kartais reikia, nes kurgi mes nueisim su tuo abejingumu ir abuojumu, sakykite man! Kas atsitiks mūsų pasauliui? Anarchija, chaosas, Sodoma ir Gomora! Tad, vyrai, nepykit, suprantu jus, bet dėkit tą kabelį prie sienos, palikit ir vyniokit meškeres.

Pauzė.

V. Gal ir gerai jūs sakot. Vyrai, vyniokim meškeres. Mes juk griaunam mūsų pasaulį. Patys, savo rankomis smaugiame savo vaikus. Ir žmonas. Nuodijame žuvis. Ir dar jas daužome elektra. Reikia tai rišti. Pasaulis turi išsivalyti.

Panašias frazes lyg iš raštelio deklaruoja visi vagys.

A. O kaip jūs visi tilpsite į tokį mažą mėlyną autobusiuką? Jūs juk tokie dideli! Aš juk galiu kelis iš jūsų pavežti, pamėtėti, kur reikia.
V. Ne, ačiū! Mes tilpsim. Mes pripratę. O dar be krovinio (kabelio). Tikrai tilpsim.
A. Ne, jeigu kas, tai sakykit, aš padėsiu! Keli tikrai tilps. Man gi negaila. Na, kas su manim?
V. Ne, mes tikrai tilpsim. Labai ačiū! Mums nepakeliui!
A. Gal ir pakeliui, sakykit, kur gyvenat, išvežiosiu geriau už taksistą, na, sėskit, drąsiau! Mes gi turim viens kitam padėti.
V. Ne. Tikrai. Ačiū. Va mes jau beveik sutilpom. Mes jau viduj!
A. Na, kaip norit, iki.

Vagys veda savo autobusą, bet tas neužsiveda.

A. Va, matot, viskas todėl, kad jūsų čia per daug.

Autobusas, kad ir dedamos visos pastangos, neužsiveda.

A. Sėskit pas mane, aš jus išvežiosiu! Dar švyturėlius įjungsiu, sireną. Nepriimu jokių atsisakymų ir išsisukinėjimų. Man tikrai bus malonu. Padėti bėdos ištiktam…

Apsaugininkas 2006 sodina vagis ir vežioja juos namo arba ten, kur jie paprašo.

Pabaiga

Mari Poisson

Mari Poisson

Sužavėti Henny Porten

Dar prieš mokyklą, būdama šešerių, Marlena buvo išmokyta skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jai ir jos sesutei Lisel tam buvo nusamdyta guvernantė. Be to, mama ją šiek tiek pamokė prancūziškai, nes, mamos nuomone, tai inteligentų ir menininkų kalba. Ir truputėlį angliškai. Nes tai tarptautinė kalba.

Mokykloje dėl šio per didelio išsilavinimo Marlena pasijuto nepaprastai vieniša. Ji pateko ne į savo amžiaus klasę, bet į aukštesnę. Buvo jauniausia. Kitos mergaitės – vyresnės vieneriais ar net pora metų – nenorėjo draugauti su maže. Šnibždėjosi paslaptis, juokėsi ir plepėjo grupelėse, neįsileido jos. Mokykla iš Marlenos atėmė ne tik laisvę, bet ir saugumą. Baugiai sėdėjo paskutinėje eilėje lyg maža pilka pelytė. Vaizdavosi esanti atstumta ir nemylima dėl to, kad yra negraži, neįdomi. Netgi nesimpatiška.

Per ilgąją pertrauką viena suko ratus mokyklos stadiono bėgimo taku nešina kokiu nors medžio, krūmo ar žolės lapeliu. Žalias-gyvas. Toks buvo jos mėgstamiausias žaidimas, sukeliantis saugumo iliuziją.

Žiemą, kai neišeidavo į lauką ir tekdavo sukti ratus mokyklos koridoriuje akylai stebint budinčiai mokytojai, lapelį Marlena pakeisdavo pieštuku. Jis buvo šiltas. Iš tikro medžio. Irgi teikiantis saugumo iliuziją.

Savaitgaliai tapo tikra švente. Važinėjosi dviračiu, riedučiais. Žiemą ėjo į čiuožyklą.

Vasaros atostogas leido pas dėdę Willį, mamos brolį, kuris turėjo vasarnamį Wandlitz‘e, tiesiog ant ežero kranto. Beveik kasdien maudėsi. Taip pat beveik kasdien jodinėjo. Jai paskyrė pagyvenusią arklių porą, kurią pati privalėjo ir prižiūrėti. Be to, mama nusprendė leisti ją į šokių pamokas.

Bet labiausiai viskas persimainė po to, kai Marlena pradėjo mokytis muzikos. Pradžioje lankė fortepijoną, o vėliau smuiką. Muzika buvo didžiausias jos vaikystės džiaugsmas, tad greitai ėmė groti dar ir liutne, kurią romantiškai išpuošė ryškiais kaspinais. Ir dainuoti. Dažniausiai paprastus sentimentalius romansus ir liūdnas dainas.

Pamėgo eiti į teatrą ir kiną. Kaip ir visos panelės, paauglės ir jaunos moterys, ėmė kolekcionuoti aktorių atvirukus, tapo aktyvia Henny Porten aistruole, kopijavo jos šukuoseną, rengimosi manierą ir, savaime suprantama, jos kuriamą gražios jaunos nekaltybės įvaizdį.

Jai pavyko gauti Henny Porten adresą. Rankomis nuspalvino keletą juodai-baltų jos atvirukų ir ėmė siuntinėti Henny, linkėdama laimės gimtadienių proga, per šventes ar filmų premjeras. Ji taip pat sekiojo Henny gatvėje. Jei tik galėdavo, styrodavo užsislėpusi netoli Henny namo paradinių durų tykodama, gal toji išeis lauk. Ir jei ši išeidavo, sekdavo iš paskos slapstydamasi už kioskų, stulpų ar tarpuvartėse. Persekiojimai baigėsi blogai. Henny pastebėjo ją ir rimtai apibarė.

Marlena trumpam aprimo, tačiau netrukus jos galvoje blykstelėjo kita idėja. Atsinešė smuiką, atsisojo ant šaligatvio ir ėmė smuikuoti tiesiog priešais Henny namo duris. Ji jau puikiai grojo. Tai buvo „Angelo daina“. Sentimentalus romansas.

Henny Porten neištvėrė. Išėjo žvilgtelti, kas groja, ir visiškai nenustebo pamačiusi „tą pačią mielą mažą mergaitę su šviesiomis garbanomis“, kuri ją persekiodavo. Henny liepė Marlenai tuojau pat išnykti iš akių ir, ryžtingai nusisukusi, grįžo į vidų.

Bet netrukus Marlena padarė kažką, kas nustebino Henny Porten.

Buvo taip. Marlenos mokykla vyko į ekskursiją, į Mittenwald‘ą, Vokietijos miestą prie Austrijos Alpių. Kaip tikra save gerbianti fanė Marlena susižinojo, kad Henny su vyru tuo metu atostogaus didesniame gretimame mieste Garmisch-Partenkirchene, maždaug už 15 kilometrų nuo ten. Ji jau turėjo planą.

Iš vakaro pasistatė kopėčias prie mergaičių miegamojo lango ir ankstyvą kitos dienos rytą išlipo lauk su savuoju smuikeliu juodame dėkle. Ji įsėdo į pirmutinį traukinį į Garmisch. Iš stoties nuėjo tiesiai prie viešbučio, kuriame buvo apsistojusi Henny, ir ėmė smuikuoti po jos langu.

Henny pabudo, išgirdusi serenadą. Atitraukė naktines užuolaidas ir pamatė tą pačią šviesiaplaukę mergaitę. Tik šį kartą Henny išties labai susinervino. Perpykusi atidarė langą, tarstelėjo keletą ypač piktų žodelių, vėl jį užtrenkė, aklinai užtraukė užuolaidas.

Marlena buvo labiau patenkinta, nei susikrimtusi. Ji pamatė Henny. Henny pamatė ją. Ypatinga akimirka. Rimtas ir tikras iššūkis.

Suvokė: Henny Porten sužavėti neįmanoma. Ją galima tik nugalėti. Aš tave nugalėsiu, Henny, prisiekė mintyse.

Atsitūpė. Ramiai įsidėjo smuiką į juodą, išmuštą skaisčiai mėlynu aksomu, dėklą. Atsistojo. Kilstelėjo smakrą. Krestelėjo šiaudines garbanas. Apsisuko ir nužygiavo geležinkelio stoties link. Ateis diena, aš tave nugalėsiu, sakė jos liesutė, tiesi ir mirtinai įsitempusi nugara.

Jai buvo dvylika su trupučiu. Gruodžio 27 bus trylika. Smuiko dėklą laikė apkabinusi, abiem rankom kietai prispaudusi prie krūtinės.