„Kelias į Damaską“ pasiekė Bukareštą

Mindaugas PETRULIS. Pradžia. 2007 m. Kaligrafija, plunksna, teptukas, kompiuterinis atspaudas, 32×70 cm.

 

„Kelias į Damaską“ pasiekė Bukareštą

Rumunijos sostinėje visą mėnesį vyks balandžio 20-ąją prasidėjęs Bukarešto tarptautinis teatrų festivalis „B-FIT – 2007“, kuriame svečiuojasi ir Klaipėdos dramos teatras su A.Strindbergo „Keliu į Damaską“, režisuotu Oskaro Koršunovo.

Siekdamas įtvirtinti kultūrinį Bukarešto identitetą ir integruotis į Europos kultūrinę erdvę, bendradarbiaudamas su kultūros projektų centru „ArCuB“, Bukarešto miesto municipalitetas balandį pradėjo „Antrąjį Bukarešto kultūros pavasario sezoną“, kuris tęsis iki gegužės pabaigos.

Rumunijos sostinėje vyksta aukšto tarptautinio lygio kultūriniai renginiai – tarptautiniai džiazo, kino ir teatro festivaliai.

Šioje programoje didžiausias dėmesys sutelktas į Bukarešto tarptautinį teatrų festivalį „B-FIT“. Dešimt Europos ir kitų šalių teatro kompanijų jame pristato savo spektaklius. Festivalio scenoje – teatrai iš Latvijos, Lietuvos, Jungtinės Karalystės, Italijos, Prancūzijos, Bulgarijos, JAV, Izraelio, Graikijos, Argentinos ir Rumunijos.

Bukarešto Tarptautinio teatrų festivalio „B-FIT“ programa suskirstyta į dvi dalis.

Pagrindinėje programoje spektaklius rodo režisieriai O.Koršunovas, Alvis Hermanis, Christianas Vinkleris, Janis Paraskevopoulos, Yael Ronen, Margarita Mladenova ir Ivanas Dobtchevas, Andrei Serbanas.

Nepriklausomų teatrų programoje rodomi įvairių teatro žanrų pastatymai: comedia dell’arte, muzikos ir judesio, eksperimentiniai darbai. Keturis kūrinius atvežė trupė iš Didžiosios Britanijos, du – iš Prancūzijos, po vieną – Italijos ir tarptautinė trupės bei du darbus pristato patys festivalio šeimininkai.

Spektakliai rodomi teatrų – festivalio partnerių „Bulandra“, „Metropolis“ scenose ir Bukarešto nacionaliniame teatre.

Klaipėdos dramos teatro ir Oskaro Koršunovo teatro bendros produkcijos spektaklis A.Strindbergo „Kelias į Damaską“ bus rodomas Bukarešto nacionaliniame teatre du vakarus – rytoj ir poryt.

Panevėžyje – kamerinių spektaklių fiesta

Panevėžyje balandžio 17-30 dienomis vyksta 3-iasis Kamerinių spektaklių festivalis, kuriame klaipėdiečiai pristato du spektaklius.

Festivalyje jau pristatyta Kauno kamerinio teatro premjera – Karolos Frešet „Žanas ir Beatričė” (rež. Stanislovas Rubinovas), teatro laboratorijos „Ramūno ateljė” spektaklis „Ir visada bus per vėlu” pagal A.Kamiu romaną „Krytis“ (sceninės versijos autorius ir atlikėjas Ramūnas Abukevičius), Kauno valstybiniame dramos teatre pastatyta Inger Hagerup pjesė „Stiklinė arbatos su citrina” (rež. Danutė Juronytė). Juozo Miltinio dramos teatras vaidino Maros Zalytės „Žemės mokestį” (rež. Albinas Kėleris), teatro laboratorija „Atviras ratas” – muzikinį spektaklį-improvizaciją „Senelės pasaka” ir „Autobiografines improvizacijas“ ( rež. Aidas Giniotis). Oskaro Koršunovo Vilniaus miesto teatras pristatė naująjį „kartu” pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Pupos” (spektaklio autoriai Jūratė Paulėkaitė ir Dainius Gavenonis).

Pirmadienį Klaipėdos Pilies teatras su pasisekimu Panevėžio festivalyje parodė naujausią savo projektą su Klaipėdos dramos teatro aktore Jolanta Puodėnaite – Dario Fo ir Frankos Ramė monospektaklį „Aš laukiu tavęs, mielasis” (rež. Alvydas Vizgirda).

Vakar Šiaulių dramos teatras Panevėžyje vaidino Roberto Lamureu „Sriubinę” (rež. Nijolė Mirončikaitė), o šiandien festivalio scenoje pasirodys Klaipėdos dramos teatras su Igno Šeiniaus „Kuprelio” inscenizacija (rež. Kęstutis Macijauskas).

Iki festivalio pabaigos jame dar bus parodyti VšĮ „Teatro projektai“ spektaklis Ž.Ženė „Tarnaitės” (rež. Arvydas Lebeliūnas), Šilutės kamerinio dramos teatro pastatyti E-E.Šmito „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai” (rež. Sergėjus Paciukas), Kauno šokio teatre „Aura” choreografo iš Izraelio Josio Bergo sukurtas „Piknikas”, Kauno mažojo teatro premjera – H.Ibseno „Lėlių namai” (rež. Vytautas Balsys).

Festivalį užbaigs šeimininkai – Panevėžio teatras „Menas” su panevėžietės Liudos Jonušienės, arba Tilės Vakarės pjesės „Naktis rojuje” pastatymu (rež. Albinas Kėleris).

Nuties meno tiltą tarp dviejų jūrų

Gegužės 2-16 dienomis per Lietuvą nuvilnys tarptautinė tapybos trienalė „Nuo Baltijos iki Juodosios“.

„Pagrindinis šios trienalės tikslas – paanalizuoti šiuolaikinės tapybos tendencijas bei sugrąžinti įvairaus amžiaus ir pažiūrų, įvairios socialinės padėties bei patirties suvokėjus į dailės parodų sales“, – sakė vienas renginio kuratorių Edvidas Žukas, drauge su kitais kuratoriais po plenero vėliava subūręs stiprų kūrybinį bei intelektualinį potencialą turinčius meno žmones, užsimojusius nutiesti kultūrinio bendradarbiavimo kelią tarp dviejų jūrų – Baltijos ir Juodosios.

Trienalėje dalyvaus 13 dailininkų iš Lietuvos, Ukrainos, Rusijos ir Latvijos. Tarp jų – Lietuvos tapybos grandai Solomonas Teitelbaumas, Palemonas Janonis, klaipėdiečiams gerai pažįstami menininkai Linas Julijonas Jankus ir Darius Vaičekauskas, praeitą pavasarį Lietuvos meno mėgėjų palankumą pelnęs Krymo impresionistas Pavelas Šumovas, ką tik parodą „Klaipėdos galerijoje“ eksponavęs Kaliningrade gyvenantis armėnų tapytojas Sarkisas Gogorianas. Idėjinis trienalės vadas ir plenero temų „Vietos dvasia: istorizmas ir egzotizmas“ bei „Ką pamatytų Marquet ir Pissarro XXI a. pradžios Vilniuje?“ autorius – rašytojas Rolandas Rastauskas.

Tarptautinis pleneras startuos gegužės 2-ąją Juodkrantėje, vėliau tapytojų komanda persikels į Norviliškių dvarą, o kūrybinė sesija baigsis tapant Trakų ir Vilniaus apylinkėse. Pasak organizatorių, toks renginio mobilumas sudarys galimybę trienalės dalyviams susipažinti su plačia Lietuvos kultūrinio gyvenimo panorama.

Plenero „Nuo Baltijos iki Juodosios“ darbų paroda bus atidaryta 2007-ųjų gegužės 15-ąją Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“. Vėliau ją galės pamatyti ir Kauno (galerijoje „Langas“) bei mūsų pajūrio (A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje) gyventojai.

Klaipėdos fotografija – į šalies sostinę

Klaipėdos fotografija gegužės 4-ąją bus pristatyta sostinėje ir ten paviešės iki gegužės 28-osios.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) „Prospekto galerijoje“ Vilniuje kitą penktadienį bus atidaryta LFS Klaipėdos skyriaus narių fotodarbų paroda bendru pavadinimu „Klaipėdos fotografija“. Parodoje ruošiasi dalyvauti 27 LFS Klaipėdos skyriaus fotografai iš 31, turinčio meno kūrėjo statusą. Ne tik klaipėdiečiai, bet ir skyriaus nariai iš regiono – Palangos, Mažeikių, Tauragės. Parodoje bus eksponuojama po 2-4 kiekvieno darbus. Ekspoziciją papildys jau mirusių žinomų Klaipėdos fotografų Raimundo Urbono ir Aleksandro Dapkevičiaus fotografijos.

„Paroda bus labai įvairi – aktai, peizažai, portretai… Tema – laisva. Kiekvienas autorius pristatys, ką sukūrė geriausio per pastaruosius penkerius metus, tai, kas reprezentuoja jo kūrybą. Tai mūsų prisistatymas Vilniuje, kuriam norime parodyti, kokia dabar yra Klaipėdos fotografija. Bus gera proga pasvarstyti, pasitikrinti, kaip ji atrodo bendrame Lietuvos fotografijos kontekste “, – sakė „Klaipėdai“ LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Remigijus Treigys.

„Ekspozicija bus marga, ne projektinė, ne teminė. Bet bus labai įdomu pasižiūrėt“, – tikino fotografas.

Tokio masto bendrą parodą Vilniuje Klaipėdos fotomenininkai buvo surengę daugiau nei prieš dešimtmetį.

Rengia Lietuvos kultūros dienas

Gegužės 17-20 dienomis Kaliningrade vyks Lietuvos kultūros dienos, kuriose dalyvaus ir kaimynai klaipėdiečiai.

Kaliningrade bus atidarytos parodos „UNESCO – Lietuva“, „Lietuvos juvelyrika lagamine”, „Adomo Galdiko peizažai”, „Lietuvos dizainas“, A.Urbono fotografijų ekspozicija. Kino teatre „Zaria“ numatyti Arūno Matelio filmo „Prieš parskrendant į Žemę“, Kristijono Vildžiūno „Aš esu tu“, lietuviškos animacijos programos pristatymai.

Gegužės 18-ąją Kaliningrado istorijos ir meno muziejuje bus pristatyta Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytojų kūrinių paroda „Jungianti mus žemė“. Joje pakviesti dalyvauti tapytojai Linas Julijonas Jankus, Juozas Vosylius, Aloyzas Stasiulevičius, Liudvikas Natalevičius, Irma Leščinskaitė, asambliažų kūrėjas Darius Vaičekauskas, skulptoriai Algirdas Bosas ir Gintautas Jonkus.

Kultūros dienų metu Kaliningrado A.Čechovo bibliotekoje bus surengtas Lietuvos rašytojų susitikimas su Kaliningrado rašytojais – diskusija ir „Vilniaus” žurnalo pristatymas. Renginyje dalyvaus vilniečiai rašytojai Vytautas Rubavičius ir Alvydas Ališanka, kaunietis Kęstutis Navakas ir klaipėdietis literatūrologas Aleksandras Žalys.

Kaliningradiečiams vaidins Panevėžio „Vežimo teatras“, afišos skelbia apie koncertinį operos „Žmogaus balsas” atlikimą – Vilhelmo Čepinskio vadovaujamo orkestro „Camerata Klaipėda” ir vilnietės solistės Asmik Grigorian pasirodymą. Kaliningrado filharmonijoje taip pat bus parodytas teatralizuotas V.Šekspyro „Vasarvydžio nakties sapnas” (vad. Rokas Zubovas), o Menų namuose – O.Koršunovo teatro spektaklis „Meistras ir Margarita” pagal M.Bulgakovo romaną.

Gegužės 19-ąją Kaliningrado centriniame parke vaidins klaipėdietis mimas Aleksas Mažonas ir pantomimos teatras „A“, saksofonu muzikuos Pranas Narušis. Ten pat bus pristatytas „Degančios skulptūros“ projektas, Vasaros teatre koncertuos grupės „G&G sindikatas”, „Biplan”, „Inculto”, „Bitės“.

Apie angelus ir kita

Apie angelus ir kita

Gitana Gugevičiūtė

Balandžio 14-ąją Žvejų rūmuose parodyta Klaipėdos dramos teatro premjera visai šeimai – Vytauto V.Landsbergio vienos dalies pasaka „Angelų pasakos”. Spektaklio režisierius – Darius Rabašauskas.

Archangelai Mykolas (akt. Rimantas Pelakauskas) ir Gabrielius (akt. Liutauras Kasulaitis) pasakoja pasakas, kurios įsikūnija žemėje.

Du – skirtingi

Šis spektaklis – dar viena klaipėdietiška populiaraus rašytojo, teatro ir kino režisieriaus Vytauto V.Landsbergio knygos „Angelų pasakos” sceninė versija: 2005-aisiais „Angelų pasakų” veikėjai angelai Mykolas ir Gabrielius apsigyveno klaipėdietės režisierės Gintarės Radvilavičiūtės režisuotame to paties pavadinimo lėlių spektaklyje. Dabar galime džiaugtis, kad turime du visai skirtingus, savarankiškus spektaklius, komunikuojančius ne tik su knyga, bet ir tarpusavyje.

Dariaus spektaklis arčiau „knyginės teisybės” – iš septynių paties rašytojo pasiūlytų pasakų režisierius pasirinko keturias, kurioms suteikdamas sceninę formą stengėsi išsaugoti teksto šarmą ir jo talpumą.

Gintarės spektaklį su Vytauto V.Landsbergio knyga sieja ne tiek siužetas, kiek pati dvasingumo tema.

Spindi maži stebuklai

Archangelai Mykolas (akt. Rimantas Pelakauskas) ir Gabrielius (akt. Liutauras Kasulaitis) sėdi ant debesų ir pasakoja pasakas, kurios įsikūnija žemėje.

Puolęs angelas Liucipferis (akt. Edvardas Brazys) taip pat pasakoja pasakas, tik jam patinka istorijos su bloga pabaiga. Tad angelams tenka ne kartą leistis į žemę ir tapti pasakų veikėjais, kad istorijos baigtųsi laimingai.

Spektaklyje kalbama apie mažus stebuklus, apie vertybes, kurias žmonės – tokie kaip žmogelis Aukselis, nelaimingas žmogelis Viktoras (abu vaidmenis atlieka akt. Vaidas Jočys) – dažniausiai pamiršta svajodami apie butą Niujorke, auksinius vaikus ar nepaprastą fizinę jėgą.

Kartais – „per daug”

Teko matyti ne vieną V.V.Landsbergio režisuotą ar pagal jo kūrinį pastatytą spektaklį (teatrą, matyt, vilioja originalūs personažai, gyvi, šmaikštūs jų pokalbiai; minties tūris už spalvingo pasakojimo fasado), ir visi jie „serga” lengvesne ar sunkesne daugžodystės forma.

Kodėl scena nesugeba sukurti tokio pat dinamiško veiksmo, koks, atrodo, slypi knygose?

Kodėl režisierius vengia drąsesnio santykio su tekstu?

Kodėl keturių (šiuo atveju) pasakojamų istorijų kartais atrodo „per daug”?..

Stinga originalumo

Be abejonės, žodžių tirados gerokai susilpnina dėmesį, akys pasiilgsta išraiškingesnių mizanscenų, dairosi vitališkų personažų.

Štai E.Brazio Liuciferis scenoje tikrai gyvas – aktorius „aptiko” ir fizinę, ir dvasinę savo veikėjo būseną: raišas, nulaužytais sparnais (bejėgiškai it skudurai kabančiais ant nugaros), bet energingas; suktas, puolęs angelas, besiilgintis savo dieviškumo.

V.Jočio „nelaimingi žmogeliai” iš pirmo žvilgsnio irgi patraukliai vaidinami, tačiau, žinant aktoriaus vaidmenų repertuarą, originaliai nebeatrodo (nes kuo iš esmės skiriasi Žmogelis Aukselis ir Storas žmogus iš spektaklio „Rezervatas”?).

Angeluose, vaidinamuose R.Pelakausko ir L.Kasulaičio, puikiai dera absoliuti išmintis ir vaikiškas naivumas… Vis dėlto norėtųsi, kad jie iki spektaklio pabaigos nepamirštų, jog yra ne tik mieli personažai, mėgstantys pokštauti ir žaisti.

Scenovaizdis lenkia

Su režisieriumi „Angelų pasakas“ drauge kūrė džiazo pianistas, kompozitorius Saulius Šiaučiulis ir dailininkė Asta Šleinienė.

Dailininkės sukurtas scenovaizdis – didžiulė saulė, debesėlių pagalvės; karučiai, virstantys aukso pilnomis skryniomis, perkūno vežimaičiu – regisi, nėra pakankamai panaudojamas, kad spektaklyje vyrautų ne tik frontalus mizanscenavimas.

Svarbus ir lauktas

„Angelų pasakas” mačiau du kartus ir įspūdžiai neįtikėtinai kontroversiški: dabar viduje kalbasi ir energingai savo tiesas įrodinėja (gerai, kad nesimuša) du žmonės, tarp kurių mėgina įsiterpti blaivus protas. Ir tas trečiasis balsas apgailestauja, kad per didelė spektakliui erdvė Žvejų rūmuose „suvalgo” ir scenografiją, ir vaidybos niuansus, ir balso moduliacijas; kad sunkiai mezgasi intymi aktoriaus ir žiūrovo bendrystė. Bet Dramos teatro situaciją puikiai žinome…

Kiekvienas naujas vaikams ir visai šeimai skirtas spektaklis Klaipėdai yra nepaprastai svarbus. Juk nuo 1995-aisiais pasirodžiusio spektaklio „Katės namai“ iki šių metų iš viso Dramos teatro scenoje tebuvo pastatyti vos šeši spektakliai vaikams. „Angelų pasakos“ – septintasis per ilgą dvylikos metų laikotarpį. Lauktas.

Muzikos pavasaris – žvilgsnis į amžinybę

Muzikos pavasaris – žvilgsnis į amžinybę

Danguolė Vilidaitė

Balandžio 10 – gegužės 11 dienomis Klaipėdoje vyksta seniausio Lietuvoje festivalio – XXXII „Klaipėdos muzikos pavasario” renginiai.

J.S.Bacho „Šv. Velykų oratoriją” festivalyje atliko choras „Jauna muzika”, ansamblis „Musica Humana” ir solistai, diriguojami Vaclovo Augustino.

Tai festivalis, kuris į mūsų uostamiestį kasmet ateina kartu su gamtos atbudimu ir vėl mus nenuilstamai žadina ir kviečia prisiliesti prie amžinųjų muzikos vertybių, išgirsti žymiausius mūsų miesto, Lietuvos ir pasaulio atlikėjus.

Šiais metais jis – kaip visada stilistiškai margas, prisitaikęs prie laikmečio poreikių bei naujovių ir akcentuojantis orkestrinę muziką bei stambios formos baroko ir klasicizmo epochų kūrinius.

Festivalio intriga, kaip tikimės, bus dviejų solistų virtuozų – pianisto Sergejaus Babajano iš JAV kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir trimitininko Gaboro Baldoškio su Lietuvos kameriniu orkestru pasirodymai.

Pirmieji „Klaipėdos muzikos pavasario” – didingo klasikos skambesio” akordai jau suskambo. Apie juos trumpai.

Po sacrum ženklu

Iškilias Velykų nuotaikas tarsi pratęsė festivalio atidarymas – dar pažymėtas sacrum ženklu, J.S.Bacho kūrybos „žvilgsnio į amžinybę” (A.Šveicerio posakis) pajautimu. Koncerte skambėjo du šio kompozitoriaus kūriniai: „Šv. Velykų oratorija” ir siuita (uvertiūra) orkestrui Nr.3 D-dur. Juos atliko choras „Jauna muzika” (meno vadovas Vaclovas Augustinas) ir ansamblis „Musica Humana” (meno vadovas Algirdas Vizgirda).

Oratorijoje pasakojama, kaip Dievo motina Marija (sopranas Raminta Vaicekauskaitė), Marija Magdalena (mecosopranas Ieva Prudnikovaitė), apaštalai Petras (tenoras Mindaugas Zimkus) ir Jonas (bosas Nerijus Masevičius) ateina prie olos, kur po nukryžiavimo buvo paslėptas Jėzaus kūnas, ir jo neranda. Angelas jiems praneša, kad Kristus prisikėlė.

Kompozitorius nesiekė šiuos personažus suasmeninti, jį labiau domino jų išgyvenamos dvasinės būsenos, religiniai atsivėrimai. Kūrinys nedidelis, savo struktūra artimesnis šventinės kantatos, o ne oratorijos žanrui. Jo centre – dvi nuostabiai gražios soprano ir tenoro arijos, lyrinis obojaus solo (kaip Bachas mėgsta) pradžioje. Įsiminė ryški I.Prudnikovaitės interpretacija. Taip pat džiaugiuosi, kad dirigentui V.Augustinui pavyko įtaigiai atskleisti muzikos charakterį, atrasti optimaliausiai šiam kūriniui tinkantį judėjimo ritmą.

Atrodo, dirigentas A.Vizgirda pasakymą, kad Bacho muziką reikia atlikti itin gyvu tempu, tiesiog suprato pažodžiui. Orkestrinė siuita D-dur jo interpretacijoje buvo kiek per greita. Iškilminga įžanga ir kontrastingi šokiai dėl to nenukentėjo, gal tik pritrūko precizikos. Vis dėlto gražiausioji šios siuitos dalis „Arija“ prarado didžiąją savo žavesio dalį – nesuskambo jos dainingoji tema.

D.Katkaus paradoksai

Videoklubo vakaras „Įtaigus ir spalvingas Donato Katkaus kūrybinis portretas“ , kiek galima suprasti iš pavadinimo, buvo skirtas susitikimui su šia įvairialype asmenybe: dirigentu, altininku, muzikologu, kino aktoriumi ir t.t.

Menininko indėlis į Lietuvos kultūrą labai didelis, tik jis pats į tai linkęs žiūrėti šiek tiek su humoru. Išgirdome, kuo jis dar netapo, pvz.: Vilniaus meru – „nors labai įkalbinėjo“, Lietuvos prezidentu – „eitų dirbti tik pusę etato“ ir panašiai. (Ne veltui D.Katkus vadinamas „geros nuotaikos ambasadoriumi Marijos žemėje“.) Linksmai aptarus įvairias interesų ir darbo sritis, peržiūrėjus videofragmentus, greitai buvo per-eita prie kitų, ne mažiau svarbių šiam muzikui temų – kultūros politikos, intelekto genocido, atsakomybės už savo bendruomenę ir pan. Išgirdome gilių ar net labai „riebių“ Maestro pasisakymų, kurie liudijo, kad D.Katkui tikrai rūpi Lietuvos ateitis. Tokia tad linksmai liūdna spalva praėjo šis tikrai nenuobodus vakaras.

Maloniai nustebino

Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovė Liuda Kuraitienė, dirigentas Donatas Katkus) koncertas maloniai nustebino.

Labiausiai sužavėjo V.A.Mocarto simfonijos Nr.29 A-dur atlikimas – efektingas, veržlus, švari intonacija (tik tos kviestinės valtornos vis kažko paklaidžiodavo). Taip pat virtuoziškai pralėkė J.Tamulionio „Velniška tokata“.

Ispaniškuoju Mocartu vadinamo H.Turino kūrinyje „Toreodoro malda“ pritrūko aistringesnės išraiškos ir kontrastų.

Keistą įspūdį paliko graiko Niko Skalkoto „Trys graikiški šokiai“ – išraiškinga, bet kiek eklektiška ir grubi muzikinė kalba, tarsi ironizuojant, melodinės linijos užbaigiamos netradiciškai (greičiau – neužbaigiamos), nejaukūs sąskambiai – toks kompozitoriaus stilius ir jį gana gerai perprato Klaipėdos atlikėjai.

Neįtikėtinai dainingai ir švelniai suskambo Donato Bagursko kontrabosas italo Dž.Botezinio koncerte kontrabosui ir orkestrui Nr.2 h-moll. Gero įspūdžio nenustelbė kai kurios klaidelės greitose dalyse. Atrodo, kad šis instrumentas sėkmingai pradeda įsitvirtinti ne tik Lietuvos džiazo, bet ir akademinėje muzikoje.

Kur baigiasi realybė ir prasideda fikcija

Kur baigiasi realybė ir prasideda fikcija

Danguolė Ruškienė

Klaipėdos fotografijos galerijoje atidaryta prieš kelis mėnesius iš mūsų tarpo pasitraukusio uostamiesčio fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus kūrybos retrospektyvinė paroda. Ne tik chrestomatinius praėjusio amžiaus antros pusės, bet ir naujausius, vis dar diskusinius autoriaus darbus šioje galerijoje galima pamatyti iki gegužės 4-osios.

Iš ciklo „Vaikai“ (1969-1989)

Fotografija jau seniai nelaikytina realių įvykių objektyvia liudytoja. Vien todėl, kad visuomet tarp nuotraukos ir realybės atkarpos įsiterpia fotografas. Tik fotografas apsprendžia, kuri realybės dalis liks jo nuotraukoje, jeigu iš viso jai leista pasilikti. Lietuvos fotografijos mokyklos klestėjimo periodu susiformavusi A.Dapkevičiaus kūryba jokiu būdu negali pretenduoti į objektyvų realybės atspindėjimą. Autorius sau artimoje aplinkoje ieškojo lengvai suvokiamos neanalitinės tiesos, ypatingą dėmesį skirdamas bresoniškojo lemiamo momento išpildymui, kadro autentiškumą paneigdamas subjektyvizuota jautria pozicija.

Ji – gamtos dalis

Lyriškuose A.Dapkevičiaus moterų aktuose akivaizdus autoriaus siekis sujungti moterį ir gamtą į nedalomą vienovę. Moters kūno grožis ne konkuruoja su gamta, o natūraliai ją papildo. Ji – gamtos dalis, ne tik savo prigimtimi, bet ir charakteriu antrinanti jai. Nuogą moters kūną patalpindamas į jam giminingą erdvę, autorius izoliavo jį nuo bet kokių socialinių ir kultūrinių ženklų. Gamtos citatomis autorius prislopino jaunų kūnų erotizmą, suteikdamas jiems platesnę prasmę. Tačiau esminis tradicinio akto bruožas – seksualumas – išliko gajus.

Pasirinkdamas jauną, savaime estetišką kūną, fotografas smalsiai tyrinėjo bręstančios moters išorę, bandydamas atpažinti pirmąsias moteriškumo apraiškas. Tačiau labiausiai jį domino ne pats kūnas, bet jo santykis su aplinka – gamta. Kaip įrodymą, pabrėždamas moters kūno daugialypę kilmę, menininkas „formavo“ jį iš smėlio, vandens ar augmenijos.

Slepiasi veiduose

Priešingai nei klasiko sukurti aktai, kaimo žmonių portretai prašosi ne estetinio, o psichologinio ar socialinio vertinimo.

Būtina pažymėti, kad jie buvo sukurti socialinio realizmo Lietuvos fotografijoje vyravimo periodu. Būtent tuo laikotarpiu A.Dapkevičiaus kūryba nesulaukė pelnyto dėmesio. Autorius tarsi iškrenta iš tuometinių kūrėjų konteksto ir sugrįžta į tarpukario (B.Buračo, P.Veličkos) nykstančio senojo kaimo tradicijas fiksuojančią fotografiją.

Tačiau A.Dapkevičiaus dėmesys koncentravosi ne tiek prie kaimo etnografijos, kiek prie tautinių tipažų ir ženklų-simbolių. Romantiški kaimo vaizdai susipynė su kasdieninių lauko darbų ir buities našta. Giedruose senolių veiduose aptinkami tautiškumo pėdsakai slepiasi po nerimo ir vienatvės šešėliu.

A.Dapkevičius – ne bejausmis stebėtojas. Jis gilinosi ne tiek į socialines, kiek į egzistencines žmogaus problemas.

Turinys – svarbiausia

Visiškai kitokie A.Dapkevičiaus vaikai. Anot parodos organizatoriaus ir katalogo sudarytojo Remigijaus Treigio, autorius visuomet akcentuodavo šio ciklo svarbą savo kūryboje. Jam jis buvo vertingas ne tiek formaliu išraiškos priemonių organizuojamu vizualumu, kiek turiniu. Nesumeluotas vaikiškas nuoširdumas atveria giliausias nuotraukų prasmes net ir abejingiausiam žiūrovui. Šis fotografijų ciklas, priešingai nei autoriaus sukurti aktai, daugiau turi reportažinio metodo bruožų.

Ta pačia subtilia maniera A. Dapkevičius savo fotografijoje įamžino pamario peizažus. Autoriaus klasikinės nespalvotos fotografijos pasirinkimas jau savaime apdraudė nuo kol kas nepageidaujamo dekoratyvumo. Net ir kurdamas peizažus, fotomenininkas mieliau rinkosi centrinę kompoziciją, kadre išskirdamas vienišą medį ar apledėjusią krūmo šaką. Toks sprendimas svarbus ne tik estetiškai harmoningo vaizdo suvokimo procese, bet ir gamtos elementų, savyje talpinančių simbolių ar metaforų krūvį, panaudojimu.

A.Dapkevičiaus teigimu, jam niekuomet nerūpėjo kadro autentika ar vaizdo dokumentalumas. Autorius dar septintame dešimtmetyje (kartu su A.Macijausku, R.Rakausku, A. ir M. Černiauskais ir kitais) kūrė montažus, vadinamąsias realybės klastotes. Jau tuomet menininkas aktyviai domėjosi naujomis raiškos priemonėmis fotografijoje, įgalinančiomis perkonstruoti tikrovės atspindžius taip, kad jie kuo geriau išreikštų autoriaus intencijas.

Pranoko save

Paskutiniaisiais kūrybos metais nespalvotos fotografijos klasikas nustebino visus radikaliu kūrybos posūkiu. Jis atsisakė fotografuoti, bet pradėjo naujų raiškos priemonių fotografijoje paieškas. Būtų klaidinga teigti, kad tokia raiška autoriaus kūryboje atsirado staiga. Iš pradžių nedrąsiai autoriaus ranka nužymėti spalvoti akcentai, epizodiškas nuotraukos tonavimas galiausiai peraugo į visai naujus, savarankiškus, su fotografija mažai ką bendro turinčius kūrinius.

Jau praėjusio amžiaus pabaigoje Lietuvos fotografijoje buvo stebimos įvairios manipuliacijos nuotraukų paviršiumi. Nuotraukų spalvinimą ar tonavimą Lietuvoje išmėgino nemažai menininkų. Ko gero, tai padrąsino autorių naujiems kūrybiniams ieškojimams. Lig tol pirmenybę teikęs turiniui, A.Dapkevičius jį pradėjo ignoruoti ir tiesiogine ta žodžio prasme paskandino ryškių dėmių siautulyje.

Susitelkdamas prie naujų formos, plastikos, spalvos išraiškos priemonių, menininkas bandė sukurti savitą kūrybinį metodą, sunkiai telpantį į fotografijos rėmus. Būdingas tapybos eskiziškumas, spontaniškumas neatpažįstamai pakeitė gerai apgalvotą fotografinio vaizdo sąrangą. Tačiau teigti, kad ant nuotraukos pagrindo kuriami nauji vaizdiniai prarado bet kokį ryšį su fotografija, taip pat nebūtų tikslu.

Savo fiktyvų pasaulį A.Dapkevičius kūrė ant realaus pasaulio pagrindo, naudodamasis realybės padiktuotomis daiktų formomis, jų tarpusavio ryšiais. Tokiu būdu sukurdamas unikalų vienetinį darbą autorius pasipriešino ir šiuolaikinio autorinio atspaudo niveliavimosi momentui.

A.Dapkevičiaus fotografija tuo ir įdomi, kad „peržengia pati save“. Autorius, tarsi teigdamas, kad riba tarp realybės ir fikcijos yra labai plonytė, kartais išvis neapčiuopiama, sujungė šiuos du pasaulius vienoje plokštumoje, kviesdamas suvokėją pasivaikščioti savo minčių labirintais. Ir tik retam pasiseka čia nepasiklysti.

Balius akims ir širdžiai

Balius akims ir širdžiai

Rita Bočiulytė

Publika, praėjusį savaitgalį užplūdusi Klaipėdos muzikinį teatrą, nenusivylė. Paulo Abrahamo operetės „Balius Savojoje“ premjera – tikras meno balius, kuriame yra į ką ir akis paganyti, ir kuo širdį pradžiuginti.

Naujasis Muzikinio teatro pastatymas – puikus įrodymas, kad galima sujungti meną ir pramogą, patikti plačiajai publikai ir įtikti įnoringam elitui.

Spektaklio statytojai – dirigentas Stasys Domarkas, režisierius Ramūnas Kaubrys, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, choreografas Aurelijus Liškauskas ir chormeisteris Vladimiras Konstantinovas su atjaunėjusia teatro artistų trupe sukūrė visais atžvilgiais efektingą spektaklį. Puošnų, siautulingą, veržlų, sklidiną šokių, humoro, improvizacijos… Pulsuojantį gyvenimo džiaugsmu ir stilingą… Užburiantį nuotaikinga P.Abrahamo valsų, fokstrotų, tango ir džiazo muzika… Spindintį žinomų artistų talentu ir jaunųjų kūrybinėmis pastangomis.

Suspindėjo vaidmenimis

„Baliaus Savojoje“ pagrindinius vaidmenis praėjusį šeštadienį ir sekmadienį atliko Mindaugas Rojus (markizas Aristidas de Fobla), Rasa Ulteravičiūtė ir Loreta Ramelienė (markizo žmona Madlena), Rita Petrauskaitė ir Svetlana Konstantinova (Deizė Parker – džiazo kompozitorius Žozė Pasodoblis), Virgis Pupšys (turkų pasiuntinybės Paryžiuje atašė Mustafa Bėjus), Dalia Kužmarskytė ir Aurelija Dovydaitienė (argentiniečių aktorė Tangolita), Jadvyga Grikšienė ir Danguolė Žibkutė (Madlenos kambarinė Bebė), Šarūnas Juškevičius ir Stasys Rezgevičius (Aristido kamerdineris Arčibaldas), Aurelijus Liškauskas ir Gintautas Platūkis (jaunas teisės praktikantas Čelestinas Formanas).

Tiesa, spektaklyje taip ir nepamatėme dviejų žadėtų (ir spektaklio programėlėje įrašytų) žvaigždžių – Mindaugo Gylio ir Deivido Norvilo (Deivio). Bet netikėtai ryškiai suspindo kitos, jau žinomos. Puikūs, charakteriniai vaidmenys – R.Petrauskaitės ir S.Konstantinovos amerikietis „kompozeris“ Žozė Pasodoblis, V.Pupšio turkas Mustafa Bėjus, D.Kužmarskytės ir A.Dovydaitienės Tangolita. O choreografas ir baleto šokėjas A.Liškauskas, pasirodęs kaip aktorius teisės praktikanto ir masažuotojo vaidmenyse, nelauktai blykstelėjo dar ir komiko talentu. Jo ir vėl nepristigo publikos numylėtiniams Š.Juškevičiui ir S.Rezgevičiui.

Kompensuoja scenovaizdis

Jaunieji solistai M.Rojus, L.Ramelienė ir R.Ulteravičiūtė dar tik pradeda sceninę karjerą teatre, todėl sunku jiems priekaištauti dėl užkimusio balso (M.Rojus), susikaustymo, dar silpnos vaidybos, kuri šioje operetėje itin svarbi, nes kaip reta daug „prozos“. Jie tik pradėjo kurti savo personažų charakterius, betgi savaip žavūs savo jaunyste ir dideliu noru būti scenoje.

Pirmi premjeriniai įspūdžiai išties geri, o minėtus spektaklio trūkumus kompensuoja įspūdingas siurrealistinis jūros kranto scenovaizdis su didžiule kinetine skulptūra (pavyko kartelį pamatyti, kaip ji sukasi), paveiksle ant uolos susiglaudusių „žmogžuvių“ pora, tolumoje boluojančio (spektaklio pabaigoje „atplaukusio“) burlaivio fone, kriauklėmis ir vėtrungėmis, jaukūs frotiniai ir koketiškai blizgantys, kone permatomi, lengvai „krentantys“ jūros ir smėlio spalvų bei atspalvių kostiumai, keliais lygiais iškelta aukštyn scena, mizanscenų piešinių įvairovė, šokių, judesio gausa ir veiksmo dinamika. Viskas padaryta su išmone, skoniu ir šarmu.

Klaipėdietiškas „Balius Savojoje“ – nuostabi pramoga ir tikras menas. Publika turi puikią galimybę pamatyti žavingą operetę, kuri, kaip žinome, yra mūsų gyvenimo parodija, ir kartu susipažinti su miuziklo ištakomis.

Dėl ko verkia KK iš CAC?

Dėl ko verkia KK iš CAC?

Gytis Skudžinskas

Klaipėdos dailės parodų rūmuose visą balandį veikia šiuolaikinio menininko Jono Zagorsko paroda intriguojančiu pavadinimu – „CAC direktoriaus ašara”.

Kai klasikinėje ar modernistinėje tradicijoje besikapstantys menininkai savą kūrybą miksuoja su cirko žanru, taip bandydami pritraukti vartotoją, ar tik žodžiais eskaluoja susvetimėjimo, dehumanizavimo problematiką, jaunas autorius, praktikuojantis šiuolaikinio meno kalbą, pateikia ir aktualią, ir jausmingą, ir be galo nuoširdžią ekspoziciją.

Bet apie viską iš pradžių. Būdamas baltaodis, augęs ant krikščioniško backgroundo, ekspoziciją „skaičiau” „per daug” iš kairės į dešinę. Būtent tokia logika išskleisiu ir savo samprotavimus, nusėdusius besisukančių vaizdinių karuselėje.

Pagal poreikius

Jau pirmuosiuose trijuose monitoriuose demonstruojami J.Zagorsko videodarbai atskleidžia pagrindinę kryptį, kuri domina autorių.

Pirmiausia išbandoma suvokėjo moralė ir ištvermė, bet ar vertėtų piktintis pateikiamų vaizdinių aštrumu? Galbūt pranešimas slypi vaizdo dvinarėje konstrukcijoje. Tiek vieną, tiek kitą sceną nulemia žmogus, o tai reiškia, kad įvykio eigos pasirinkimas priklauso tai pačiai galios pozicijai. Agonijoje gęstanti gyvybė ir apsvaigusio vaikino nelogiški judesiai paprastai priskiriami neviešintinai ar net smerktinai patirčiai, bet principai netrukus pamirštami patogiai įsitaisius prabangaus restorano užstalėje. Juolab viską galima sunorminti, kai iš gretimo monitoriaus aplinką akylai stebi vis persikūnijantis angelo sargo personažas. Galiausiai net Jėzus Kristus pasidabina žaliąja berete. Čia nebesvarbu, ar simbolis tampa ikona, ar ikona tampa simboliu, virtualėjančiame pasaulyje vertybes mes sugebame adaptuoti pagal poreikius. Dar kitame monitoriuje autorius ir draugai fiksuoja save svarbiose ir ne itin Vilniaus vietose, bet tai ne turistinių fotografijų kolekcija, o laike ištęsta dar vieno beprasmiško įpročio parodija.

Perkuria simbolius

Esmines kūrybines intencijas galime išskirti peržvelgę pirmuosius ekspozicijos taškus. Be abejonės, ryškiausiai brėžiama linija tarp asmeninės patirties ir socialinių normų. Jonui rūpi mechaniškai gyvenančios visuomenės inercija, kurią jis priešpastato ikisocialumo ilgesiui. Autorius, save įkalindamas tam tikruose vaidmenyse, dar kartą kvestionuoja dogmatiškas tiek kasdienio gyvenimo, tiek meno scenos normas. O kūriniai tampa ne tik meniniais archetipais, jie „neša” ir socialinės provokacijos implantą.

Judėdami pasirinkta trajektorija, aptinkame aiškiai vartotojišką visuomenę kritikuojančius darbus. Vaizdiniai ir personažai, įsitvirtinę kaip gerovės atributai, autoriaus valia paverčiami absurdiško spektaklio elementais. Menininkas, užuot pateikęs dar vieną puošybai ar pramogai pritaikytą produktą, perkuria iki skausmo pažįstamus simbolius, priversdamas juos kritiškai veikti pačios sistemos, kuri juos sukūrė, atžvilgiu. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad J.Zagorskas koketuoja su vis naujų atrakcijų trokštančia visuomene ar pateikia pigų karnavalinį gestą, bet labai nuoseklus temų ir objektų pasirinkimas byloja ką kita.

Nieko nedailina

Dar pasislinkdami dešinėn prie kitų monitorių aptinkame bene akivaizdžiausiai asmeninių patirčių prisodrintą triptiką. Autorius beveik farmacininko tikslumu fiksuoja savo artimiausią aplinką, nieko nedailindamas: išmėtyti daiktai, kelios knygos ir natūraliai virpanti kamera. Kyla klausimas, ar šiuolaikinis menininkas gali ir ar turėtų save demonstruoti tokiose neherojiškose situacijose. Bet šiuo atveju natūralumas ir Kūrėjo demistifikacija tarnauja meninės hierarchijos pamatų judinimui. Dar daugiau. J.Zagorskas sukuria specialias situacijas ir atlieka tam tikrus eksperimentus. Deja, ekrane pasirodantys didaktiniai užrašai nesuveikia kaip papildomas pranešimas. Ir ar laisvę įmanoma pasiekti, kai ji pritvirtinta tau ant nugaros?

Šiuo retoriniu klausimu galima būtų ir užbaigti šią neilgą interpretaciją. Bet paliekančiuosius šiaurinę Dailės parodų rūmų salę palydi nuožmus sargybinis KK veidu. O priėjęs arčiau pastebiu – jis ašaroja. Įdomu dėl ko? Dėl meno situacijos? Ne, greičiau dėl savo tapimo kultu, dėl savo galios įtvirtinimo. Kitaip jis nebūtų atsiradęs šioje salėje.

Dar kol kas neaišku, ar pats J.Zagorskas po 15 metų netaps ikona ir nereikės lieti ašarų. Šiuo metu jo kūriniai įvairialypiai ir aktualūs, paliečiantys beveik publicistines temas. Bet čia mažiau betikslės užuojautos ir temos sudėtingesnės.

10 užsienio trupių prieš 11 Lietuvos choreografų

10 užsienio trupių prieš 11 Lietuvos choreografų

Lietuvos šokio informacijos centras balandžio 30 – gegužės 5 ir 31 dienomis Vilniuje ir Klaipėdoje rengia tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis – 2007“.

Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatro spektaklio „Kitapus upės“ pagrindu tapo Rusijos provincijos gyvenimas 7-ąjį dešimtmetį.

 

Akimirkа iš klaipėdietės choreografės Agnijos Šeiko „Laimės valandų“ repeticijos. Roberto Gabrio nuotraukа

 

Šešiose dviejų miestų scenose šoks 10 trupių iš užsienio šalių (Rusijos, Švedijos, Graikijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Ispanijos ir Šveicarijos), bus pristatyti 11-os lietuvių choreografų darbai. Šiemet festivalyje įvyks net keturios Lietuvos choreografų premjeros.

Pradės svečiai

„Naująjį Baltijos šokį“ šiemet pradės vienas iš dažniausių festivalio svečių – Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatras iš Rusijos. Jam vadovaujanti choreografė Olga Pona – ryški šių dienų rusų šiuolaikinės choreografijos asmenybė. Šeši choreografės spektakliai buvo nominuoti aukščiausiam Rusijos teatro apdovanojimui „Auksinei kaukei“, o šį apdovanojimą jai pelnė „Eskizai iš natūros“ (2001) ir „Laukimas“ (2003).

Festivalyje bus rodomi du naujausi O.Ponos spektakliai: Odrės Hepbern vaidmenų filmuose „Atostogos Romoje“ ir „Pusryčiai pas Tifani“ įkvėptas monospektaklis „Audrey“ ir „Kitapus upės“, kurio pagrindu tapo Rusijos provincijos gyvenimas 7-ąjį dešimtmetį, komunistinio režimo laikais.

„Kitapus upės“ sukūrime yra ir netiesioginis „Naujojo Baltijos šokio“ pėdsakas – būtent šiame festivalyje prieš dvejus metus viešėdamas svarbiausios Europos šiuolaikinio šokio scenos „Theatre de la Ville” Paryžiuje šokio programų vadovas Seržas Peyra pradėjo tartis dėl „Kitapus upės“ sukūrimo – spektaklio premjera sausio pabaigoje ir įvyko šiame Paryžiaus teatre.

Šoks gatvėje

Pagrindinis festivalio akcentas – „Šveicarų ir lietuvių šokio vitrina”, rengiama kartu su Pro Helvetia (Šveicarijos kultūros fondas). Bankais ir laikrodžiais garsėjančios šalies šokio pristatymas mūsų publikai ir Rytų Europos šokio vadybininkams ne atsitiktinis – būtent pastaraisiais metais Šveicarijos kultūros valdžia ėmėsi specialios šiuolaikinio šokio plėtrai skirtos programos. Todėl šveicarų patirtis labai pravarti bundančiam Rytų Europos šiuolaikiniam šokiui.

„Šveicarų ir lietuvių šokio vitrinos” metu bus galima išvysti ir Lietuvoje dar neįprastą šokį gatvėje. Ryškiaspalviais kostiumais vilkintys trupės „Da Motus” nariai savo trijų dalių spektaklį „Gyvenime… mieste“ pro šalį einančių ir automobiliais važiuojančių vilniečių akivaizdoje atliks pačiame centre – transporto žiede greta Operos ir baleto teatro, Vilniaus gatvėje, Gedimino prospekte.

O klaipėdietė choreografė Agnija Šeiko savo naujojo spektaklio „Laimės valandos“ eskizą parodys prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) ir Klaipėdos dailės parodų rūmų įėjimų. Šio projekto kūrėjai gvildena žiniasklaidos, reklamos ir kasdienio gyvenimo santykį: kas yra realybė, o kas tik fikcija, kur yra riba tarp žmogaus tikrojo „aš” ir susikurto įvaizdžio. Siekdami sustiprinti choreografijos koncepciją, menininkai šokio projektą pristatys tiesiog gatvėje, kur muziką atstos natūralus gatvės triukšmas bei pačių šokėjų kalbamas tekstas, o klaipėdiečio skulptoriaus Jurgio Malinausko scenografinė konstrukcija taps simboliniu tiltu tarp „herojų” ir „žemiškojo” pasaulio.

LNDT didžiojoje salėje bus parodyti naujausi tarptautinėje scenoje gerai žinomų šveicarų trupių „DRIFT”, „Ventura” ir Nikolės Seiler šokio trupių spektakliai.

Gausu lietuvių darbų

Antrąjį dešimtmetį pradedančiame festivalyje itin gausu naujausių lietuvių choreografų darbų. Lietuvoje ir Suomijoje kurianti choreografų pora Andrius Katinas ir Maria Saivosalmi („collective REVOLVER”) pristatys Vilniuje ir Helsinkyje kurto spektaklio „Helsinkio sindromas“ premjerą.

Spektaklio pavadinimas – „Helsinkio sindromas“ – yra klaidingas psichologinio termino „Stokholmo sindromas”, kartais pasireiškiančio pagrobtiems įkaitams, pavadinimas. Vienatvės, išgalvotų ir asmeninių istorijų bei britų rašytojo John Fowles romano „Kolekcionierius“ įkvėptas kūrybinės grupės spektaklis „Helsinkio sindromas“ – tai solo šešiems šokėjams, kurio pagrindinis struktūrinis choreografijos elementas – simultaniškai atliekami solo.

Jauna ir itin kūrybinga choreografė Loreta Juodkaitė parodys du šokio spektaklius. Festivalyje bus pristatyta šiuo metu repetuojamo šokio spektaklio „Trimatrix. Trys judėjimai“, kurio idėjos autorius yra perkusininkas Tomas Dobravolskis, premjera. O baigiantis pagrindinei festivalio programai bus parodytas L.Juodkaitės kartu su teatro režisieriumi Valentinu Masalskiu sukurtas šokio diptichas „Salamandros sapnas. Paveikslas“, už kurį choreografė ką tik buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią metų debiutą.

Dar viena jaunosios kartos choreografė Edita Stundytė pristatys naujojo monospektaklio „Nuskausminimas“, kuriamo kartu su muzikantais Arkadijumi Gotesmanu bei Juozu Milašiumi, premjerą.

Festivalyje taip pat įvyks choreografo Vyčio Jankausko naujausio spektaklio „Žinia“ premjera.

Seniausias lietuvių šokio teatras „Aura“ pristatys kartu su kompozitoriumi Vytautu V.Jurgučiu sukurtą multimedijų projektą „Time Line“, kuriam choreografiją kartu su šio teatro meno vadove Birute Letukaite kūrė Izraelio choreografai Yossi Bergas ir Oded Graf. Už šį sceninį kūrinį V.V.Jurgutis buvo apdovanotas Lietuvos kompozitorių sąjungos prizu. Šio spektaklio premjera įvyko pernykščiame „Gaidos“ festivalyje. „Time Line“ – puikus pavyzdys, kaip ir Lietuvoje konstruktyviai bendradarbiauti galėtų įvairūs festivaliai, skirtingų menų kūrėjai.

Pristatys mokyklą

Festivalio rengėjams visada itin svarbus buvo edukacinis aspektas. Per ankstesnį dešimtmetį renginyje pristatytos dauguma svarbiausių Europos šokio mokyklų. Šiemet festivalio žiūrovai turės galimybę susipažinti su lietuvių šokio mokyklų darbais. Bus parodytos Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokiniams Lietuvos choreografų Loretos Juodkaitės, Andriaus Katino, Godos Laurinavičiūtės, Linos Puodžiukaitės ir Petro Skirmanto sukurtos miniatiūros bei Airos Naginevičiūtės kartu su šiemet šokio specialybės bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) baigiančiais studentais kuriamo darbo „EGO ir ID“ eskizas. Taip pat bus galima išvysti jauno šokėjo ir choreografo Petro Lisausko Menų spaustuvei kuriamo spektaklio „Lopšinė nemigai“ eskizą. O garsioji britė V.Hiuston surengs seminarą LMTA studentams.

Žymios viešnios

Originali šokėja, aktorė ir choreografė Šarlotė Engelkes iš Švedijos festivalyje pristatys monospektaklį „Panelė Labai Vagneris“, kuriame ji savitu ir labai juokingu būdu interpretuoja Vagnerio sopranu dainuojančias veikėjas. Per dėmesį prikaustančias 85 minutes ji stengiasi atskleisti, kas skiria ir vienija keturias Vagnerio herojes: Zentą iš „Skrajojančio Olando“, Elsą iš „Lohengrino“, Izoldą iš „Tristano ir Izoldos“ ir Brunhildą iš „Nibelungo žiedo“.

Kita žymi viešnia – Jerwood choreografijos premijos laureatė (2003) britų choreografė Vendė Hiuston kūrybą pašventė naujų formų savo temoms reikšti paieškai. Nuo 1980-ųjų kaip solistė dirbanti V.Hiuston kartais bendradarbiauja su trupėmis ir menininkais, kurių darbai atrodo provokuojantys, praturtinantys pasaulinį šokį ir teatrą bei išplečiantys jų rėmus. Ji dirbo su žymiuoju teatru „DV8”, Timu Etchelu, kino meistru Deividu Hintonu, Lietuvoje jau viešėjusiais choreografais Jonatanu Burovsu, Nigelu Charnocku ir kitais.

Ilgai transliuojamos BBC „Radio 4” laidos „Negyvenamos salos plokštelė“ įkvėptame monospektaklyje „Negyvenamos salos šokiai“ su idėjomis eksperimentuojanti ir žiūrovus daug galvoti verčianti V.Hiuston neria į banguojančius judesių prasmės kūrimo vandenis, bandydama nuspręsti, kuriuos šokius ji pasiimtų į savo nuosavą negyvenamą salą.

Atsivers pasauliui

Pradėdamas antrąjį dešimtmetį „Naujasis Baltijos šokis“ deklaruoja atsivėrimą visam pasauliui, jame nustoja vyrauti Šiaurės Europos šokis. Šiemet bus pristatytos dvi naujos šalys. Graikų trupės „Quasi Stellar” spektaklyje „SuperLux“ choreografė Apostolia Papadamaki pasakoja meilės istoriją, kurioje tyrinėjami dviejų lyčių tarpusavio santykiai ir bandoma išjudinti dieviškąją meilės spinduliuojamą šviesą. Ispanijai festivalyje atstovaus nuolat naujų kūrybinių erdvių, kuriose šiuolaikinis šokis galėtų jungtis su kitomis meninėmis disciplinomis, ieškanti trupė „Ertza”. Jos choreografas Asieras Zabaleta monospektaklyje „Ego-tik“ siekia pažvelgti į savo juokingąją pusę, silpnybes, baimes bei gėdą ir, tirdamas jausmų kontrolės praradimo išprovokuotus judesius, leidžia kūnui tapti tiesioginiu vidinės tiesos atspindžiu.

Intriga – hiphopas

Pasibaigus pagrindinei festivalio programai, gegužės 31-ąją – kaip baigiamasis renginio akcentas – LNDT didžiojoje salėje žadama intriga: bus pristatyta viena garsiausių Europos hiphopo trupių – „Kafig” iš Prancūzijos. Jos vadovas, berberų (Alžyras) kilmės choreografas Muradas Merzoukis suplaka hiphopą su kitų scenos menų patirtimi, užkelia jį ant scenos, bet kartu geba išlaikyti urbanistinį šio gatvės šokio identitetą. Anot atsiliepimų, jo spektaklis „Dykynė“ spinduliuoja karštį, uždega žiūrovus, o devyni magnetizuojančiai virtuoziški šokėjai pateikia naujovišką gatvės šokio ir cirko lydinį.

Bus ir kitąmet

Pernai „Naujojo Baltijos šokio“ rengėjai dėl neadekvataus valstybės dėmesio festivaliams Lietuvoje buvo apsisprendę daugiau nebeorganizuoti šio renginio. Tačiau padėtis akivaizdžiai pasikeitė – Kultūros ministerija atsižvelgė į pagrindinių šalies festivalių rengėjų iniciatyvą ir sukūrė sistemą, leidžiančią jiems būti tikriems bent jau dėl artimiausių trejų metų perspektyvos. Pastebimai padidintas valstybės finansavimas festivaliniams renginiams – dabar jis gerokai arčiau Vidurio Europos šalių finansavimo festivaliams vidurkio. Subsidiją „Vilniaus festivalių“ grupei padidino ir Vilniaus miesto savivaldybė. Todėl „Naujasis Baltijos šokis“ tęsia savo veiklą.

Užsuks į Klaipėdą

Klaipėdos miesto savivaldybės paramos dėka tradiciškai užsuksiantis ir į uostamiestį tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ šiemet klaipėdiečiams pristatys tris projektus.

Gegužės 1-ąją 18 val. gatvėje prie įėjimo į Klaipėdos dailės parodų rūmus – klaipėdiečių choeografės Agnijos Šeiko ir skulptoriaus Jurgio Malinausko eskizas „Laimės valandos” (nemokamai).

Klaipėdos dailės parodų rūmuose 19 val. „collective REVOLVER” (Lietuva/Suomija) parodys choreografų Andriaus Katino ir Marios Saivosalmi premjerą „Helsinkio sindromas” (bilietai – po 10 litų).

Gegužės 2-ąją 19 val. Klaipėdos koncertų salėje – Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatro (Rusija) spektakliai „Audrey” (choreografės – Maria Greyf ir Olga Pona) ir „Kitapus upės” (choreografė – Olga Pona). Bilietų kainos: 10, 15, 20, 25 litai.

Parengė Rita Bočiulytė

Laimėjo Helsinkio festivalio Didįjį prizą

Laimėjo Helsinkio festivalio Didįjį prizą

Didžiausiame ir svarbiausiame Šiaurės šalyse Helsinkio šiuolaikinio meno muziejuje „Kiasma” neseniai vykusiame festivalyje “Prix Möbius Nordica-2007” triumfavo klaipėdietis Julijonas Urbonas.

Julijono Urbono interaktyvi garso ir grafikos instaliacija „Pučiamųjų orkestras“ apdovanota festivalio „Prix Möbius Nordica-2007” Didžiuoju prizu.

Šis nuo 1992 metų vykstantis naujųjų medijų festivalis vertina kultūros produktus, kūrybiškai taikančius šiuolaikines technologijas kaip meninę praktiką. Konkurse pristatomi patys įvairiausi daugialypės terpės projektai: nuo elektroninių erdvinių instaliacijų ir kompiuterinių žaidimų iki paprasčiausių menininkų reprezentacinių interneto svetainių.

„Prix Möbius” įkurtas Prancūzijoje Jeano Claude Quiniou, Ghislaine Azèmard ir Paryžiaus 8-ojo universiteto iniciatyva, o „Nordica” konkursas skirtas vienuolikos Šiaurės ir trijų Baltijos šalių menininkams pristatyti. Pagrindiniai projekto partneriai – tokios organizacijos kaip UNESCO, CNRS ir Europos Sąjunga.

Šiemet įvairioms kategorijoms buvo nominuoti 10 projektų iš Danijos, Suomijos, Švedijos ir Lietuvos. Penki iš jų apdovanoti.

Didysis prizas paskirtas klaipėdiečiui, šiuo metu Vilniaus dailės akademijos doktorantui Julijonui Urbonui už interaktyvią garso ir grafikos instaliaciją „Pučiamųjų orkestras”.

Agnijai Šeiko šokis – neišvengiamybė

Agnijai Šeiko šokis – neišvengiamybė

Kristina KUČINSKAITĖ

Šiuolaikinis šokis peržengia bet kokius žanrų apribojimus. Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis – 2007“ vėl suteiks galimybę ir uostamiestyje stebėti dar neįprasto šokio išraiškas.

Choreografei Agnijai Šeiko šokis yra galingiausia kalba. Roberto Gabrio nuotraukа

 

Gegužės 1-ąją šalia Dailės parodų rūmų žiūrovus sukvies choreografės ir festivalio renginių Klaipėdoje koordinatorės Agnijos Šeiko ir skulptoriaus Jurgio Malinausko projektas „Laimės valandos“. Sceną palikę šokėjai gatvėje judesiu prabils apie reklamos kuriamo iliuzijų pasaulio, į kurį veržiasi visuomenė, ir realios tikrovės sandūrą.

Su energingąja A.Šeiko kalbėjomės apie šiuolaikinio šokio erdvumą ir laisvę.

Sienos nesvarbios

– Mokėtės Roterdame, vienoje garsiausių Europos šiuolaikinio šokio mokyklų. O esate Klaipėdoje, Lietuvoje, kur visi žvalgosi į užsienį. Kodėl taip?

– Pirmiausia, kai jau važiavau tenai, mano tikslas nebuvo pasilikti. Tada labai veikė patriotinės mintys. Maniau, kad nuvažiuosiu, pasisemsiu žinių ir grįšiu čia. Bet taip, būnant ten, buvo daug visokių dvejonių. Pamenu, antri metai – studijuoju ir man taip gera, bet pradeda kirbėti nerimas, ką daryti toliau.

Buvo ir asmeninių priežasčių, kodėl grįžau, nes mano šeima yra čia. Sprendėme, kas pas ką važiuos. Ir karjeros prasme sprendžiau, ką daryti.

Žinote, buvo tų galimybių. Nors nėra taip lengva, kaip žmonės įsivaizduoja. Tenai konkurencija – be galo didelė. Lygiai kaip ir pas mus, daug kas priklauso nuo sėkmės, nuo situacijos, kai tinkamu laiku atsiduriama tinkamoje vietoje ir susitinkama su reikiamais žmonėmis.

Atėjo kažkoks vidinis žinojimas, kad turiu grįžti. Vis dėlto čia man yra atvira erdvė darbuotis, yra salės, kuriose galiu dirbti, yra žmonės, kuriuos galiu pradėti augintis.

– Dabar esate čia, ar ir liksite čia?

– Kartais save guodžiu, kad nemažai darbuojuosi, turiu įvairių projektų. Kad žmonės jau pradeda įsidėmėti mano vardą, kviestis, bet Roterdamo ilgesys yra didžiulis. Raminu save, kad ten buvo studijos, o jos skiriasi nuo realaus gyvenimo.

Iš tikrųjų ateina suvokimas, kad menininkui sienos nedaug ką reiškia. Tik nuo manęs pačios priklauso, ką sau susikursiu. Kol kas dabar išvis esu pririšta bent jau metams, nes turiu mažą lėliuką.

– Ar keičiasi ir požiūris į gyvenimą?

– Labai. Negaliu sakyti, kad gimus sūneliui, atsirado gyvenimo prasmė. Bet atsirado kitokia laisvė, kita jos pusė.

Malonumas matyti mažą žmogų, jį auginti ir augti kartu su juo atperka visas tas valandas, kai galėčiau veikti kažką kita. Šiokia tokia branda atsiranda, kitaip susidėlioja gyvenimas. Tiesą sakant peržvelgiu tą savo gyvenimą ir matau, kad vaikas mane stabilizavo, aš pasidariau labiau organizuota.

Aišku, yra dilema, kad kartais norisi tam vaikeliui skirti daugiau laiko, kad kuo ilgiau su mama būtų. Kartais einam kartu į repeticijas. Jis, vaikinas, miega arba šliaužioja tarp šokėjų.

Trūksta laisvumo

– Kaip manote, ko trūksta šiuolaikiniam šokiui Lietuvoje, lyginant su europine erdve?

– Ten šiuolaikinis šokis gyvuoja jau daugybę metų, o pas mus Lietuvoje tebėra gana šviežias dalykas. Viskas sueina į tai – nėra gerų šokėjų, choreografų, geros, stiprios mokyklos. Žinios gaudomos iš kažkokių seminarų, atvažiuojančių dėstytojų. Klaipėdoje tikrai – tik kūrimosi procesas. Džiaugiuosi, kad turiu kažkokį išsilavinimą ir nors kažkiek galiu duoti iš to, ką gavau.

Yra skirtingi požiūriai. Vieni sako, kad išvis nereikia jokio išsilavinimo, nes šokis yra labai laisvas dalykas. Bet aš manau, kad reikia ir to akademiškumo. Apskritai pas mus trūksta laisvesnio požiūrio. Kalbu apie šokį plačiąja prasme. Ir tautiniai, ir pramoginiai šokiai, ir hiphopas – visi labai siaurai užsidarę savo srityse ir nesidomi tuo, kas yra už jų. O juk šiuolaikinio šokio tokia savybė, kad jis labai atviras ir labai platus. Ir jo leksiką galima naudoti ir sportiniam šokiui, ir kitiems.

Labiausiai pasigendu kitų specialistų platesnio požiūrio. Tada ir publika kitaip žiūrėtų, nebeliktų to supriešinimo, kuris vis dar jaučiamas. Europoje to jau seniai nebėra.

– Parvežėte laisvumo troškimą, ką dar?

– Parsivežiau kažkokius pradmenis pirmiausia sau pačiai, gaudymąsi visoje toje erdvėje, ryšius.

Aš daug parsivežiau, bet ir ten palikau kai ką. Jų bibliotekoje liko mano darbai apie Lietuvos šokį.

– Dėstote Klaipėdos universitete, kaip vertinate savo studentus?

– Trūksta iniciatyvių, kūrybingų, darbščių žmonių. Pas mus kartais dar toks suvokimas, lyg prievarta studijuotų. Kyla esminis klausimas, kodėl renkamasi tokia specifinė specialybė. Turi labai mylėti šokį, būti dėl jo išprotėjęs. Nes iš jo neuždirbsi didelių pinigų. Turi būti pamišimo laipsnis. Net nematau kitos šios specialybės priežasties, be noro šokti ir kurti.

Bandau savo studentus „krapštyti“, skatinti atsiverti, įtikinti, kad net pasirinkus kitą darbą, kūrybingumas vis tik reikalingas.

Norėtų filmuoti

– Česlovas Milošas yra gražiai pasakęs: „Nenoriu žinoti kelių, kuriais atsitiktinumas atvedė tave pas mane“. Vis dėlto pasidomėsiu, koks atsitiktinumas Jus suvedė su šokiu?

– Net nežinau. Šokis buvo visada. Sakydavau, kad būsiu arba balerina, arba rašytoja. Iš tiesų nei ta, nei kita netapau (juokiasi).

Šokis visada karaliavo mano gyvenime. Sutinku savo senus mokytojus, o jie klausia: „Tai vis šoki?“. Net norėdama nuo to negalėčiau pabėgti. Nors niekada ir nenorėjau. Mokykloje maniau, kad gal geriau režisūrą pasirinkti ar lietuvių filologiją. Bet kai pažvelgiu, viskas gyvenime susiklosto taip, kad negalėjau kitaip pasielgti nei pasielgiau. Tiesiog šokis – neišvengiamybė. Labai mėgstu visą tą reikalą. Tiesa, yra daugybė dalykų, kurie domina, ir manau, jei turėčiau laiko arba kelis gyvenimus, norėčiau dar daug ką išbandyti.

– Kas Jus taip traukia?

– Vieną dalyką tikrai suderinsiu su šokiu, nes jiedu tinka. Norėčiau nufilmuoti šokio filmą. Filmą, kurio kalba – šokis, judesys. Tiesą sakant, vieną trumpą šokio filmą jau esu pristačiusi Olandijoje. Ir manau, jis gana sėkmingai pavyko. Aišku, tai – brangokas dalykas.

Taip pat, jei turėčiau laiko – keliaučiau. Labai norėčiau rašyti…

– Sakote, kad šokis visą gyvenimą kartu su Jumis, kaip paaiškintumėte, kokia jo kalba?

– Ir pati bandau savęs klausti, ar yra koks nors apibrėžimas. Manau, kad šokis – labai daug pasakanti neverbalinė kalba. Mūsų verbalinė kalba yra labai ribota, o čia – jokių apribojimų, ir ji visiems suprantama. Prieinama bet kokios tautybės ir išsilavinimo žmogui. Šokio kalba neapriboja, kai mėginama išreikšti savo vidinį pasaulį, mintis. Tai – laisvės išraiška.

– Šokis – galinga kalba, bet ką reikia sakyti tiems, kurie mėgina šiuolaikinio šokio spektaklį iššifruoti būtent taip, kaip jis apibūdinamas kūrėjų? Šokėjų gestai tapatinami su simbolių kalba, ir jei ji neprabyla taip, kaip tikimasi, toks žiūrovas nusivilia.

– Pirmiausia, nereikia sau kelti tokios užduoties, kad viską reikia suprasti. Aš net negaliu įsakyti auditorijai suprasti.

Visada kurdama stengiuosi žiūrovui palikti erdvės, kad pats galėtų susidėlioti ryšius. Kiekvienas turime skirtingą požiūrį, kuris ne visada suprantamas kitiems. Aš, kalbėdama apie baimę, ją matau vienaip ir kūno kalba, muzika, visa erdvine kalba bandau ją išsakyti taip, kaip man atrodo. Kitam gali atrodyti visai kitaip. Bet kiekvienas vis tiek kažką suras, kažkokius ryšius.

Svarstau, kodėl šiuolaikinis šokis ne visiems priimtinas. Nes jis nėra taip lengvai priimamas kaip, tarkim, baletas, kur labai gražios formos, kostiumai. Kur tiesiog galima žiūrėti ir grožėtis plastika, šuoliais, sukiniais, pakilimais ir galbūt to visai užtenka estetiniam pasigėrėjimui.

Šiuolaikinis šokis visai kitoks. Kartais net specialiai vengiama estetikos, kartais net kuriamas antiestetiniu principu, kad iššauktų supriešinimą, kad priverstų pamąstyti, net pykti, pasibjaurėti.

– Kas tuomet Jūsų nuomone yra tikrai gražus, net tobulas šiuolaikinis šokis?

– Kaip mimas Aleksas Mažonas sako, reikia tiesiog būti scenoje. Iš tikrųjų tobuliausias šokis – kai šokėjai ir visa, kas yra ant scenos, tiesiog yra tenai ir gyvena gyvenimą, o ne tik atlieka kažkokius virtuoziškus judesius. Gali būti minimalus judėjimas, bet šokėjas yra scenoje, jis tiki tuo, ką daro. Man gražu virtuoziška technika, esu mačiusi spektaklių, kai negali patikėti, kokios didelės žmogaus kūno galimybės, bet vis tik stipresnis tas, kas įdeda daugiau sielos, vidinės jėgos.

Iliuzijų atspindžiai

– Jūsų naujasis projektas „Laimės valandos“ apibūdinamas kaip pasakojimas apie realybės ir iliuzinio pasaulio sandūrą. Kodėl pasirinkote tokią idėją?

– Todėl, kad to yra labai daug gyvenime. Kur pasisuksi – aplink kuriamas nerealus pasaulis, ir to pasaulio siekimas kartais net į liguistumą pereina.

Tai nereiškia, kad ta tema mane liečia itin asmeniškai. Pavyzdžiui, net einant gatve akis rėžia plakatai su reklamomis. Tai toks falšas!.. Nesakau, tai blogai, ar gerai. Bet eina paprasti žmonės, o aplink toks pasaulis, kuriame niekas niekada negyvens. O visi taip stengiasi į jį pakliūti!..

– Kokios temos Jus dar traukia?

– Pastebėjau, kad vienu metu buvo labai ryški viena linija – vis apie laisvę, vis kažkoks išsivadavimas nuo kažko. Ar čia aš tokia susivaržiusi? Akcentavau žmogaus laisvėjimo problemą ir baimę, destrukcinę jos jėgą, kaip priešpriešą laisvei. Taip pat domino laisvės nuo atsiminimų, kurios negali turėti, tema, susigyvenimo kelias.

– Jei jau taip tą laisvę išnagrinėjot, kaip manote, ar įmanoma tobula laisvė?

– Vėlgi kaip pažiūrėsi… Yra labai daug dalykų, nuo kurių niekada nebūsi laisvas, bet ar tada jie yra nelaisvė?.. Galbūt kažkas pasakytų, kad vaiko auginimas yra nelaisvė, o aš kaip tik atrandu daug laisvės, nes išlaisvinu savo emocinį pasaulį.

Pirmą kartą Klaipėdoje – nematyti dailininkų kolonijų kūriniai

Pirmą kartą Klaipėdoje – nematyti dailininkų kolonijų kūriniai

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje gegužės 3-31 dienomis veiks tarptautinė kilnojamoji dailės paroda „Spalvos ir saulė! Dailininkų kolonijos prie jūros: Domburgas, Nida, Arenshopas“.

Lietuvoje to dar nebuvo

Parodą parengė Europos dailininkų kolonijų susivienijimas „EuroArt“ (Briuselis, Belgija) kartu su partneriais: „Inter:est „ (Berlynas, Vokietija), Tomo Mano kultūros centru (Nida), Gėtės institutu (Vilnius), Arenshopo „Meno trobele“ (Vokietija), Mari Tak Fan Portflyt muziejumi Domburge (Nyderlandai) ir LDM Prano Domšaičio galerija.

Paroda, pareikalavusi ilgo, įtempto ir kruopštaus parengiamojo darbo, sulaukė ir didelio rėmėjų būrio bei jų pagalbos. Parodą remia Kultūros ir sporto rėmimo fondas, Europos parlamento narys dr. Eugenijus Gentvilas ir Liberalų ir demokratų aljansas už Europą, Nyderlandų Karalystės ambasada Lietuvoje, įvairios institucijos Nyderlanduose, Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Meklenburgo-Aukštutinės Pomeranijos žemės oficialios institucijos bei draugijos.

Parodoje bus pristatyti aliejiniai paveikslai ir akvarelės, Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrančių žvejų kaimeliuose veikusių trijų dailininkų kolonijų dalyvių darbai, sukurti panašiu metu, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.

Meniniu požiūriu neįkainojami parodos eksponatai surinkti iš Nyderlandų, Vokietijos valstybinių muziejų ir privačių kolekcijų. Visi kūriniai Lietuvoje rodomi pirmą kartą.

Turėsime retą progą pamatyti garsių olandų tapytojų Jano Toropo, Mys Elūt-Drabe, Jacobos Fan Hėmskerk, taip pat vokiečių Ernsto Bišofo-Kulmo, Hanso Bepo-Borškės, Ernsto Molenhauerio, Paulo Miulerio-Kaempfo, Doros Koch-Šteter ir kitų dailininkų kūrinius.

Paroda „Spalvos ir saulė! Dailininkų kolonijos prie jūros: Domburgas, Nida, Arenshopas“ suteiks galimybę ne tik apžvelgti šių dailininkų kolonijų kūrybinio palikimo dalį, palyginti jose vyravusias menines tendencijas, bet ir pajusti spalvingą bei nepakartojamą menininkų bendruomenių atmosferą.

Pradėjusi savo kelią Klaipėdoje, birželio 9 – rugsėjo 23 dienomis paroda bus eksponuojama Mari Tak Fan Portflyt muziejuje Domburge (Nyderlandai), o nuo šių metų spalio 14-osios iki 2008-ųjų sausio 6-osios – Arenshopo „Meno trobelėje“ (Vokietija).

Kultūrinis fenomenas

Bėgdami nuo sparčiai augančių miestų sambrūzdžio, XIX a. dailininkai pradėjo ieškoti palankesnių vietų kūrybai – nuošalių ir ramių kaimo vietovių, civilizacijos nepaliestoje gamtoje rasdami įkvėpimą ir naujus motyvus. Jie būrėsi į bendruomenes, kuriose ilgiau ar trumpiau gyvendavo ir kurdavo.

Pirmosios Europos dailininkų kolonijos Barbizono kaimelyje prie Paryžiaus pavyzdžiu dailininkų bendruomenės ėmė burtis visoje Europoje. XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje daugiau nei 130-yje kolonijų, nepaisant geografinių atstumų ir skirtingų kultūrinių tradicijų, buvo kuriami darbai, paskatinę Europos tapybos atsinaujinimą.

1994-aisiais penkių istorinių dailininkų kolonijų atstovai – Barbizono, belgų Tervureno, vokiečių Vorpsvėdės, Kronbergo ir Arenshopo – įsteigė Briuselyje Europos dailininkų kolonijų susivienijimą „EuroArt“, kurio tikslas – rūpintis istoriniu kolonijų paveldu ir skatinti šiuolaikinių dailininkų kūrybos centrų vystymąsi. 2006-aisiais susivienijimui priklausė 46 organizacijos tikrųjų ir 24 – asocijuotųjų narių teisėmis. „EuroArt“ vienija 21 Europos valstybę.

XIX a. pabaigoje Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrančių žvejų kaimeliuose – Domburge, Nidoje, Arenshope – įsikūrė trys dailininkų kolonijos, išgarsėjusios toli už Olandijos, Lietuvos ir Vokietijos ribų. Nors trijų dailininkų kolonijų istorija ir vyravusios meninės tendencijos buvo kiek skirtingos, visas jas siejo vienas ypatumas – nepakartojamas apšvietimas, būdingas vietovėms, iš visų pusių supamoms vandens plotų. Garsus olandų tapytojas Janas Toropas, sužavėtas Domburgo kraštovaizdžio, rašė: „Spalvos, spalvos, spalvos ir saulė!“ Be to, visos trys kolonijos įsikūrė mažuose žvejų kaimeliuose, kurie gana greitai išaugo į populiarius kurortus.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, plečiasi ir gilėja Nidos dailininkų kolonijos istorijos tyrimai. Kiek mažiau pas mus žinomos Domburgo ir Arenshopo dailininkų kolonijos.

Domburgo kurorte

Olandų Domburgo dailininkų kolonijos pradžia laikoma XIX a. pabaiga, kai į Valchereno salą pirmą kartą atvyko J.Toropas, kartu su Pietu Mondrianu ir J.Fan Hėmskerk suformavęs kolonijos meninį stilių.

Domburgo pajūrio kurortas XX a. pradžioje buvo ypač populiarus tarp Europos elito. Domburge vasarodavo ir rašytojai, poetai, teatro ir muzikos pasaulio atstovai, meno gerbėjai, mecenatai ir kritikai, o nuo 1911 iki 1921 metų buvo nuolat rengiamos parodos. 1921–1922 metais žiemą siautusios vėtros sugriovė parodų salę – tai reiškė ir Domburgo kolonijos pabaigą. Remiantis senojo parodų paviljono pavyzdžiu, Domburge buvo pastatyta tiksli jo kopija. 1994-aisiais, P.Mondriano atminimui skirtais metais, šiame pastate įsikūrė Mari Tak Fan Portflyt muziejus.

Domburgo dailininkų kolonijai parodoje atstovaus du J.Toropo darbai. „Nėrėja iš Domburgo“ (1903) ir „Domburgo paplūdimyje“ (1907), sukurti XX pradžioje, kai dailininkas buvo pačioje šlovės viršūnėje.

Bus eksponuojami ir Eufrozinos Bėrnar, Jano Heysės, Moriso Góto, M.Elūt-Drabe kūriniai, nuotaikingi, kupini mirguliuojančios šviesos Paulo Šultcės portretai ir peizažai.

Arenshopo žvejų kaimelyje

Dailininkų kolonija Arenshope, Šiaurės Vokietijos Baltijos pajūrio žvejų kaimelyje, apsuptame nuostabių kopų, įsikūrė 1892-aisiais. Ypatingas šviesos spindulių žaismas gausiose įlankose tiesiog užbūrė dailininkus. P.Miuleris-Kaempfas pirmasis pagal savo projektą pasistatė Arenshope vietinio stiliaus vasarnamį, „menininko namą“. Atvykstantys į Arenshopą dailininkai pradžioje apsistodavo motušės Šumaher pensione, savotiškame Hermano Blodės viešbučio Nidoje analoge, vėliau statėsi vietinės architektūros stiliaus vasarnamius, artimai bendravo su rašytojais ir muzikantais. P.Miuleris-Kaempfas ir Oskaras Frencelis sugalvojo pastatyti parodų paviljoną, kuriame, pavadintame „Meno trobele“, 1909-1918 metais rengė parodas.

Parodoje bus eksponuojami du Arenshopo kolonijos įkūrėjo P.Miulerio-Kaempfo paveikslai – „Valstiečių trobelės su beržais prie įlankos“ (apie 1900) ir „Tinklinė valtis žydinčioje kopoje“, atskleidžiantys būdingą tapymo manierą, šviesos efektų pomėgį. Savo dvasia jiems artima ir gero P.Miulerio-Kaempfo bičiulio O.Frencelio kompozicija „Karvės smėlėtame take“ (apie 1900). Kolonijos veikloje nuo pradžios dalyvavusio Karlo Manchino kompozicija „Čiuožėjai prie kaimo“ (apie 1890) puikiai perteikia šaltos ir vaiskios žiemos dienos atmosferą.

Arenshopo kolonijai pa-rodoje atstovaus ir D.Koch-Šteter, Fritco Grėbės, Elizabetės fon Eiken, Hermano Abekingo, Hedvigos Voerman ir Fridos Liober paveikslai.

Šiandien dailininkų kolonijos paveldas Arenshope ypač puoselėjamas ir ženkliai prisideda prie kultūrinio turizmo vystymo. „Meno trobelė“, iš naujo atidaryta 1946-aisiais, yra ne tik seniausia dailės galerija Šiaurės Vokietijoje, bet ir vienas iš gausiausiai turistų ir kūrėjų lankomų Arenshopo objektų.

Nidoje, „tapytojų rojuje”

Nidos dailininkų kolonija – viena iš anksčiausiai įsikūrusių Baltijos jūros pakrantėse. XIX a. pabaigoje Nidą, nuošalų žvejų kaimelį, pirmieji atrado rašytojai. Prie jų prisijungė Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir jų mokiniai, taip pat garsūs dailininkai ir kultūros atstovai iš Vokietijos. Nida tapo vokiečių intelektualų būrimosi vieta: tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai Hermano Blodės viešbučio „dailininkų verandoje“ diskutuodavo aktualiais kultūros ir kūrybos klausimais.

Nidos dailininkų kolonijoje dalyvavo įvairių stilistinių pakraipų – impresionizmo, realizmo, simbolizmo, natūralizmo atstovai, o po Pirmojo pasaulinio karo ekspresionistinė tendencija kolonijoje tapo pagrindinė. Ją propagavo ir tapytojas E.Molenhaueris, susirgus uošviui H.Blodei perėmęs viešbutį. Jo pastangomis trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius kolonija vėl suklestėjo.

Nors vėlyvieji E.Molenhauerio kūriniai jau ne kartą buvo eksponuoti Lietuvoje, prieškarinio laikotarpio kūryba (kompozicija „Žiemą“, 1920) bus rodoma pirmą kartą.

Nidoje, panašiai kaip Arenshope, dailininkai, tarp jų ir Richardas Birnštengelis, statėsi vietinio stiliaus namus su dirbtuvėmis. 1929-1930 metais vasarnamį Nidoje pasistatė ir rašytojas Tomas Manas, žymiausias Nidos dailininkų kolonijos svečias. Iki 1945-ųjų Nidoje kūrė per 200 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš Rytprūsių.

Parodoje pamatysime vieno iš Nidos dailininkų kolonijos pradininko, Karaliaučiaus meno akademijos auklėtinio Ernsto Bišofo-Kulmo nutapytą „Hermano Blodės portretą“(apie 1905–1910).

Pamatęs parodoje Berlyne (1909) E.Bišofo-Kulmo Nidos peizažus, į Kuršių neriją 1913-aisiais pirmą kartą atvyko ekspresionistas Maksas Pechšteinas ir lankėsi čia kelias vasaras.

Gana anksti į dailininkų koloniją įsijungė iš Karaliaučiaus kilęs tapytojas Hansas Bepo-Borškė, kurio paveikslas „Mirštantis briedis“ (iki 1914), nutapytas ryškiomis, kontrastingomis spalvomis, alsuoja ekspresionistine dvasia.

1905-aisiais Nidoje pirmą kartą apsilankė tuomet dar teisės studentas Hansas Kalmėjeris. Baigęs dailės mokslus, nuo 1911 iki 1944 metų jis kiekvieną vasarą praleisdavo tapydamas Kuršių nerijoje ir subtiliai perteikdamas gamtos motyvus. Parodoje bus jo akvarelė „Aukštoji kopa Rasytėje“, taip pat šviesos žaismo kupinos Editos Virt-Sukau akvarelės su Bulvikio rago, Purvynės motyvais ir garsiuoju „Itališku vaizdu“. 1914-1918 m. Nidoje lankėsi ir Pranas Domšaitis…

Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos gyvavimą, o H.Blodės viešbutyje sukaupta kolonijos dailininkų paveikslų kolekcija 1945-ųjų pradžioje buvo sunaikinta. Dailininkų kolonijos nariai išsaugojo ypatingus sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir, po karo negalėdami atvykti į Nidą, tapė „prisiminimų paveikslus“.

Visos trys vietovės sulaukdavo entuziastingų čia besilankančių menininkų vertinimų. J.Toropo pasisakymą, tapusį paro-dos devizu, jau citavome. Olandijos Valchereno sala (dabar pusiasalis), kurioje yra Domburgas, dar buvo vadinama „besišypsančia“. Nida, XIX a. pakrikštyta „prūsų Sachara“, buvo vadinama ir „tapytojų rojumi“, ir „stebuklų žeme“, o E.Molenhaueris rašė: „Tai kraštovaizdis tapytojams, kupinas šviesos ir erdvės, vandens ir saulės“. Nepakartojamas vietovių gamtos žavesys puikiai atsispindės ir parodoje eksponuojamuose nuotaikinguose talentingų dailininkų kūriniuose.