Balius akims ir širdžiai

Balius akims ir širdžiai

Rita Bočiulytė

Publika, praėjusį savaitgalį užplūdusi Klaipėdos muzikinį teatrą, nenusivylė. Paulo Abrahamo operetės „Balius Savojoje“ premjera – tikras meno balius, kuriame yra į ką ir akis paganyti, ir kuo širdį pradžiuginti.

Naujasis Muzikinio teatro pastatymas – puikus įrodymas, kad galima sujungti meną ir pramogą, patikti plačiajai publikai ir įtikti įnoringam elitui.

Spektaklio statytojai – dirigentas Stasys Domarkas, režisierius Ramūnas Kaubrys, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė, choreografas Aurelijus Liškauskas ir chormeisteris Vladimiras Konstantinovas su atjaunėjusia teatro artistų trupe sukūrė visais atžvilgiais efektingą spektaklį. Puošnų, siautulingą, veržlų, sklidiną šokių, humoro, improvizacijos… Pulsuojantį gyvenimo džiaugsmu ir stilingą… Užburiantį nuotaikinga P.Abrahamo valsų, fokstrotų, tango ir džiazo muzika… Spindintį žinomų artistų talentu ir jaunųjų kūrybinėmis pastangomis.

Suspindėjo vaidmenimis

„Baliaus Savojoje“ pagrindinius vaidmenis praėjusį šeštadienį ir sekmadienį atliko Mindaugas Rojus (markizas Aristidas de Fobla), Rasa Ulteravičiūtė ir Loreta Ramelienė (markizo žmona Madlena), Rita Petrauskaitė ir Svetlana Konstantinova (Deizė Parker – džiazo kompozitorius Žozė Pasodoblis), Virgis Pupšys (turkų pasiuntinybės Paryžiuje atašė Mustafa Bėjus), Dalia Kužmarskytė ir Aurelija Dovydaitienė (argentiniečių aktorė Tangolita), Jadvyga Grikšienė ir Danguolė Žibkutė (Madlenos kambarinė Bebė), Šarūnas Juškevičius ir Stasys Rezgevičius (Aristido kamerdineris Arčibaldas), Aurelijus Liškauskas ir Gintautas Platūkis (jaunas teisės praktikantas Čelestinas Formanas).

Tiesa, spektaklyje taip ir nepamatėme dviejų žadėtų (ir spektaklio programėlėje įrašytų) žvaigždžių – Mindaugo Gylio ir Deivido Norvilo (Deivio). Bet netikėtai ryškiai suspindo kitos, jau žinomos. Puikūs, charakteriniai vaidmenys – R.Petrauskaitės ir S.Konstantinovos amerikietis „kompozeris“ Žozė Pasodoblis, V.Pupšio turkas Mustafa Bėjus, D.Kužmarskytės ir A.Dovydaitienės Tangolita. O choreografas ir baleto šokėjas A.Liškauskas, pasirodęs kaip aktorius teisės praktikanto ir masažuotojo vaidmenyse, nelauktai blykstelėjo dar ir komiko talentu. Jo ir vėl nepristigo publikos numylėtiniams Š.Juškevičiui ir S.Rezgevičiui.

Kompensuoja scenovaizdis

Jaunieji solistai M.Rojus, L.Ramelienė ir R.Ulteravičiūtė dar tik pradeda sceninę karjerą teatre, todėl sunku jiems priekaištauti dėl užkimusio balso (M.Rojus), susikaustymo, dar silpnos vaidybos, kuri šioje operetėje itin svarbi, nes kaip reta daug „prozos“. Jie tik pradėjo kurti savo personažų charakterius, betgi savaip žavūs savo jaunyste ir dideliu noru būti scenoje.

Pirmi premjeriniai įspūdžiai išties geri, o minėtus spektaklio trūkumus kompensuoja įspūdingas siurrealistinis jūros kranto scenovaizdis su didžiule kinetine skulptūra (pavyko kartelį pamatyti, kaip ji sukasi), paveiksle ant uolos susiglaudusių „žmogžuvių“ pora, tolumoje boluojančio (spektaklio pabaigoje „atplaukusio“) burlaivio fone, kriauklėmis ir vėtrungėmis, jaukūs frotiniai ir koketiškai blizgantys, kone permatomi, lengvai „krentantys“ jūros ir smėlio spalvų bei atspalvių kostiumai, keliais lygiais iškelta aukštyn scena, mizanscenų piešinių įvairovė, šokių, judesio gausa ir veiksmo dinamika. Viskas padaryta su išmone, skoniu ir šarmu.

Klaipėdietiškas „Balius Savojoje“ – nuostabi pramoga ir tikras menas. Publika turi puikią galimybę pamatyti žavingą operetę, kuri, kaip žinome, yra mūsų gyvenimo parodija, ir kartu susipažinti su miuziklo ištakomis.

Dėl ko verkia KK iš CAC?

Dėl ko verkia KK iš CAC?

Gytis Skudžinskas

Klaipėdos dailės parodų rūmuose visą balandį veikia šiuolaikinio menininko Jono Zagorsko paroda intriguojančiu pavadinimu – „CAC direktoriaus ašara”.

Kai klasikinėje ar modernistinėje tradicijoje besikapstantys menininkai savą kūrybą miksuoja su cirko žanru, taip bandydami pritraukti vartotoją, ar tik žodžiais eskaluoja susvetimėjimo, dehumanizavimo problematiką, jaunas autorius, praktikuojantis šiuolaikinio meno kalbą, pateikia ir aktualią, ir jausmingą, ir be galo nuoširdžią ekspoziciją.

Bet apie viską iš pradžių. Būdamas baltaodis, augęs ant krikščioniško backgroundo, ekspoziciją „skaičiau” „per daug” iš kairės į dešinę. Būtent tokia logika išskleisiu ir savo samprotavimus, nusėdusius besisukančių vaizdinių karuselėje.

Pagal poreikius

Jau pirmuosiuose trijuose monitoriuose demonstruojami J.Zagorsko videodarbai atskleidžia pagrindinę kryptį, kuri domina autorių.

Pirmiausia išbandoma suvokėjo moralė ir ištvermė, bet ar vertėtų piktintis pateikiamų vaizdinių aštrumu? Galbūt pranešimas slypi vaizdo dvinarėje konstrukcijoje. Tiek vieną, tiek kitą sceną nulemia žmogus, o tai reiškia, kad įvykio eigos pasirinkimas priklauso tai pačiai galios pozicijai. Agonijoje gęstanti gyvybė ir apsvaigusio vaikino nelogiški judesiai paprastai priskiriami neviešintinai ar net smerktinai patirčiai, bet principai netrukus pamirštami patogiai įsitaisius prabangaus restorano užstalėje. Juolab viską galima sunorminti, kai iš gretimo monitoriaus aplinką akylai stebi vis persikūnijantis angelo sargo personažas. Galiausiai net Jėzus Kristus pasidabina žaliąja berete. Čia nebesvarbu, ar simbolis tampa ikona, ar ikona tampa simboliu, virtualėjančiame pasaulyje vertybes mes sugebame adaptuoti pagal poreikius. Dar kitame monitoriuje autorius ir draugai fiksuoja save svarbiose ir ne itin Vilniaus vietose, bet tai ne turistinių fotografijų kolekcija, o laike ištęsta dar vieno beprasmiško įpročio parodija.

Perkuria simbolius

Esmines kūrybines intencijas galime išskirti peržvelgę pirmuosius ekspozicijos taškus. Be abejonės, ryškiausiai brėžiama linija tarp asmeninės patirties ir socialinių normų. Jonui rūpi mechaniškai gyvenančios visuomenės inercija, kurią jis priešpastato ikisocialumo ilgesiui. Autorius, save įkalindamas tam tikruose vaidmenyse, dar kartą kvestionuoja dogmatiškas tiek kasdienio gyvenimo, tiek meno scenos normas. O kūriniai tampa ne tik meniniais archetipais, jie „neša” ir socialinės provokacijos implantą.

Judėdami pasirinkta trajektorija, aptinkame aiškiai vartotojišką visuomenę kritikuojančius darbus. Vaizdiniai ir personažai, įsitvirtinę kaip gerovės atributai, autoriaus valia paverčiami absurdiško spektaklio elementais. Menininkas, užuot pateikęs dar vieną puošybai ar pramogai pritaikytą produktą, perkuria iki skausmo pažįstamus simbolius, priversdamas juos kritiškai veikti pačios sistemos, kuri juos sukūrė, atžvilgiu. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad J.Zagorskas koketuoja su vis naujų atrakcijų trokštančia visuomene ar pateikia pigų karnavalinį gestą, bet labai nuoseklus temų ir objektų pasirinkimas byloja ką kita.

Nieko nedailina

Dar pasislinkdami dešinėn prie kitų monitorių aptinkame bene akivaizdžiausiai asmeninių patirčių prisodrintą triptiką. Autorius beveik farmacininko tikslumu fiksuoja savo artimiausią aplinką, nieko nedailindamas: išmėtyti daiktai, kelios knygos ir natūraliai virpanti kamera. Kyla klausimas, ar šiuolaikinis menininkas gali ir ar turėtų save demonstruoti tokiose neherojiškose situacijose. Bet šiuo atveju natūralumas ir Kūrėjo demistifikacija tarnauja meninės hierarchijos pamatų judinimui. Dar daugiau. J.Zagorskas sukuria specialias situacijas ir atlieka tam tikrus eksperimentus. Deja, ekrane pasirodantys didaktiniai užrašai nesuveikia kaip papildomas pranešimas. Ir ar laisvę įmanoma pasiekti, kai ji pritvirtinta tau ant nugaros?

Šiuo retoriniu klausimu galima būtų ir užbaigti šią neilgą interpretaciją. Bet paliekančiuosius šiaurinę Dailės parodų rūmų salę palydi nuožmus sargybinis KK veidu. O priėjęs arčiau pastebiu – jis ašaroja. Įdomu dėl ko? Dėl meno situacijos? Ne, greičiau dėl savo tapimo kultu, dėl savo galios įtvirtinimo. Kitaip jis nebūtų atsiradęs šioje salėje.

Dar kol kas neaišku, ar pats J.Zagorskas po 15 metų netaps ikona ir nereikės lieti ašarų. Šiuo metu jo kūriniai įvairialypiai ir aktualūs, paliečiantys beveik publicistines temas. Bet čia mažiau betikslės užuojautos ir temos sudėtingesnės.

10 užsienio trupių prieš 11 Lietuvos choreografų

10 užsienio trupių prieš 11 Lietuvos choreografų

Lietuvos šokio informacijos centras balandžio 30 – gegužės 5 ir 31 dienomis Vilniuje ir Klaipėdoje rengia tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „Naujasis Baltijos šokis – 2007“.

Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatro spektaklio „Kitapus upės“ pagrindu tapo Rusijos provincijos gyvenimas 7-ąjį dešimtmetį.

 

Akimirkа iš klaipėdietės choreografės Agnijos Šeiko „Laimės valandų“ repeticijos. Roberto Gabrio nuotraukа

 

Šešiose dviejų miestų scenose šoks 10 trupių iš užsienio šalių (Rusijos, Švedijos, Graikijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Ispanijos ir Šveicarijos), bus pristatyti 11-os lietuvių choreografų darbai. Šiemet festivalyje įvyks net keturios Lietuvos choreografų premjeros.

Pradės svečiai

„Naująjį Baltijos šokį“ šiemet pradės vienas iš dažniausių festivalio svečių – Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatras iš Rusijos. Jam vadovaujanti choreografė Olga Pona – ryški šių dienų rusų šiuolaikinės choreografijos asmenybė. Šeši choreografės spektakliai buvo nominuoti aukščiausiam Rusijos teatro apdovanojimui „Auksinei kaukei“, o šį apdovanojimą jai pelnė „Eskizai iš natūros“ (2001) ir „Laukimas“ (2003).

Festivalyje bus rodomi du naujausi O.Ponos spektakliai: Odrės Hepbern vaidmenų filmuose „Atostogos Romoje“ ir „Pusryčiai pas Tifani“ įkvėptas monospektaklis „Audrey“ ir „Kitapus upės“, kurio pagrindu tapo Rusijos provincijos gyvenimas 7-ąjį dešimtmetį, komunistinio režimo laikais.

„Kitapus upės“ sukūrime yra ir netiesioginis „Naujojo Baltijos šokio“ pėdsakas – būtent šiame festivalyje prieš dvejus metus viešėdamas svarbiausios Europos šiuolaikinio šokio scenos „Theatre de la Ville” Paryžiuje šokio programų vadovas Seržas Peyra pradėjo tartis dėl „Kitapus upės“ sukūrimo – spektaklio premjera sausio pabaigoje ir įvyko šiame Paryžiaus teatre.

Šoks gatvėje

Pagrindinis festivalio akcentas – „Šveicarų ir lietuvių šokio vitrina”, rengiama kartu su Pro Helvetia (Šveicarijos kultūros fondas). Bankais ir laikrodžiais garsėjančios šalies šokio pristatymas mūsų publikai ir Rytų Europos šokio vadybininkams ne atsitiktinis – būtent pastaraisiais metais Šveicarijos kultūros valdžia ėmėsi specialios šiuolaikinio šokio plėtrai skirtos programos. Todėl šveicarų patirtis labai pravarti bundančiam Rytų Europos šiuolaikiniam šokiui.

„Šveicarų ir lietuvių šokio vitrinos” metu bus galima išvysti ir Lietuvoje dar neįprastą šokį gatvėje. Ryškiaspalviais kostiumais vilkintys trupės „Da Motus” nariai savo trijų dalių spektaklį „Gyvenime… mieste“ pro šalį einančių ir automobiliais važiuojančių vilniečių akivaizdoje atliks pačiame centre – transporto žiede greta Operos ir baleto teatro, Vilniaus gatvėje, Gedimino prospekte.

O klaipėdietė choreografė Agnija Šeiko savo naujojo spektaklio „Laimės valandos“ eskizą parodys prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) ir Klaipėdos dailės parodų rūmų įėjimų. Šio projekto kūrėjai gvildena žiniasklaidos, reklamos ir kasdienio gyvenimo santykį: kas yra realybė, o kas tik fikcija, kur yra riba tarp žmogaus tikrojo „aš” ir susikurto įvaizdžio. Siekdami sustiprinti choreografijos koncepciją, menininkai šokio projektą pristatys tiesiog gatvėje, kur muziką atstos natūralus gatvės triukšmas bei pačių šokėjų kalbamas tekstas, o klaipėdiečio skulptoriaus Jurgio Malinausko scenografinė konstrukcija taps simboliniu tiltu tarp „herojų” ir „žemiškojo” pasaulio.

LNDT didžiojoje salėje bus parodyti naujausi tarptautinėje scenoje gerai žinomų šveicarų trupių „DRIFT”, „Ventura” ir Nikolės Seiler šokio trupių spektakliai.

Gausu lietuvių darbų

Antrąjį dešimtmetį pradedančiame festivalyje itin gausu naujausių lietuvių choreografų darbų. Lietuvoje ir Suomijoje kurianti choreografų pora Andrius Katinas ir Maria Saivosalmi („collective REVOLVER”) pristatys Vilniuje ir Helsinkyje kurto spektaklio „Helsinkio sindromas“ premjerą.

Spektaklio pavadinimas – „Helsinkio sindromas“ – yra klaidingas psichologinio termino „Stokholmo sindromas”, kartais pasireiškiančio pagrobtiems įkaitams, pavadinimas. Vienatvės, išgalvotų ir asmeninių istorijų bei britų rašytojo John Fowles romano „Kolekcionierius“ įkvėptas kūrybinės grupės spektaklis „Helsinkio sindromas“ – tai solo šešiems šokėjams, kurio pagrindinis struktūrinis choreografijos elementas – simultaniškai atliekami solo.

Jauna ir itin kūrybinga choreografė Loreta Juodkaitė parodys du šokio spektaklius. Festivalyje bus pristatyta šiuo metu repetuojamo šokio spektaklio „Trimatrix. Trys judėjimai“, kurio idėjos autorius yra perkusininkas Tomas Dobravolskis, premjera. O baigiantis pagrindinei festivalio programai bus parodytas L.Juodkaitės kartu su teatro režisieriumi Valentinu Masalskiu sukurtas šokio diptichas „Salamandros sapnas. Paveikslas“, už kurį choreografė ką tik buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią metų debiutą.

Dar viena jaunosios kartos choreografė Edita Stundytė pristatys naujojo monospektaklio „Nuskausminimas“, kuriamo kartu su muzikantais Arkadijumi Gotesmanu bei Juozu Milašiumi, premjerą.

Festivalyje taip pat įvyks choreografo Vyčio Jankausko naujausio spektaklio „Žinia“ premjera.

Seniausias lietuvių šokio teatras „Aura“ pristatys kartu su kompozitoriumi Vytautu V.Jurgučiu sukurtą multimedijų projektą „Time Line“, kuriam choreografiją kartu su šio teatro meno vadove Birute Letukaite kūrė Izraelio choreografai Yossi Bergas ir Oded Graf. Už šį sceninį kūrinį V.V.Jurgutis buvo apdovanotas Lietuvos kompozitorių sąjungos prizu. Šio spektaklio premjera įvyko pernykščiame „Gaidos“ festivalyje. „Time Line“ – puikus pavyzdys, kaip ir Lietuvoje konstruktyviai bendradarbiauti galėtų įvairūs festivaliai, skirtingų menų kūrėjai.

Pristatys mokyklą

Festivalio rengėjams visada itin svarbus buvo edukacinis aspektas. Per ankstesnį dešimtmetį renginyje pristatytos dauguma svarbiausių Europos šokio mokyklų. Šiemet festivalio žiūrovai turės galimybę susipažinti su lietuvių šokio mokyklų darbais. Bus parodytos Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokiniams Lietuvos choreografų Loretos Juodkaitės, Andriaus Katino, Godos Laurinavičiūtės, Linos Puodžiukaitės ir Petro Skirmanto sukurtos miniatiūros bei Airos Naginevičiūtės kartu su šiemet šokio specialybės bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) baigiančiais studentais kuriamo darbo „EGO ir ID“ eskizas. Taip pat bus galima išvysti jauno šokėjo ir choreografo Petro Lisausko Menų spaustuvei kuriamo spektaklio „Lopšinė nemigai“ eskizą. O garsioji britė V.Hiuston surengs seminarą LMTA studentams.

Žymios viešnios

Originali šokėja, aktorė ir choreografė Šarlotė Engelkes iš Švedijos festivalyje pristatys monospektaklį „Panelė Labai Vagneris“, kuriame ji savitu ir labai juokingu būdu interpretuoja Vagnerio sopranu dainuojančias veikėjas. Per dėmesį prikaustančias 85 minutes ji stengiasi atskleisti, kas skiria ir vienija keturias Vagnerio herojes: Zentą iš „Skrajojančio Olando“, Elsą iš „Lohengrino“, Izoldą iš „Tristano ir Izoldos“ ir Brunhildą iš „Nibelungo žiedo“.

Kita žymi viešnia – Jerwood choreografijos premijos laureatė (2003) britų choreografė Vendė Hiuston kūrybą pašventė naujų formų savo temoms reikšti paieškai. Nuo 1980-ųjų kaip solistė dirbanti V.Hiuston kartais bendradarbiauja su trupėmis ir menininkais, kurių darbai atrodo provokuojantys, praturtinantys pasaulinį šokį ir teatrą bei išplečiantys jų rėmus. Ji dirbo su žymiuoju teatru „DV8”, Timu Etchelu, kino meistru Deividu Hintonu, Lietuvoje jau viešėjusiais choreografais Jonatanu Burovsu, Nigelu Charnocku ir kitais.

Ilgai transliuojamos BBC „Radio 4” laidos „Negyvenamos salos plokštelė“ įkvėptame monospektaklyje „Negyvenamos salos šokiai“ su idėjomis eksperimentuojanti ir žiūrovus daug galvoti verčianti V.Hiuston neria į banguojančius judesių prasmės kūrimo vandenis, bandydama nuspręsti, kuriuos šokius ji pasiimtų į savo nuosavą negyvenamą salą.

Atsivers pasauliui

Pradėdamas antrąjį dešimtmetį „Naujasis Baltijos šokis“ deklaruoja atsivėrimą visam pasauliui, jame nustoja vyrauti Šiaurės Europos šokis. Šiemet bus pristatytos dvi naujos šalys. Graikų trupės „Quasi Stellar” spektaklyje „SuperLux“ choreografė Apostolia Papadamaki pasakoja meilės istoriją, kurioje tyrinėjami dviejų lyčių tarpusavio santykiai ir bandoma išjudinti dieviškąją meilės spinduliuojamą šviesą. Ispanijai festivalyje atstovaus nuolat naujų kūrybinių erdvių, kuriose šiuolaikinis šokis galėtų jungtis su kitomis meninėmis disciplinomis, ieškanti trupė „Ertza”. Jos choreografas Asieras Zabaleta monospektaklyje „Ego-tik“ siekia pažvelgti į savo juokingąją pusę, silpnybes, baimes bei gėdą ir, tirdamas jausmų kontrolės praradimo išprovokuotus judesius, leidžia kūnui tapti tiesioginiu vidinės tiesos atspindžiu.

Intriga – hiphopas

Pasibaigus pagrindinei festivalio programai, gegužės 31-ąją – kaip baigiamasis renginio akcentas – LNDT didžiojoje salėje žadama intriga: bus pristatyta viena garsiausių Europos hiphopo trupių – „Kafig” iš Prancūzijos. Jos vadovas, berberų (Alžyras) kilmės choreografas Muradas Merzoukis suplaka hiphopą su kitų scenos menų patirtimi, užkelia jį ant scenos, bet kartu geba išlaikyti urbanistinį šio gatvės šokio identitetą. Anot atsiliepimų, jo spektaklis „Dykynė“ spinduliuoja karštį, uždega žiūrovus, o devyni magnetizuojančiai virtuoziški šokėjai pateikia naujovišką gatvės šokio ir cirko lydinį.

Bus ir kitąmet

Pernai „Naujojo Baltijos šokio“ rengėjai dėl neadekvataus valstybės dėmesio festivaliams Lietuvoje buvo apsisprendę daugiau nebeorganizuoti šio renginio. Tačiau padėtis akivaizdžiai pasikeitė – Kultūros ministerija atsižvelgė į pagrindinių šalies festivalių rengėjų iniciatyvą ir sukūrė sistemą, leidžiančią jiems būti tikriems bent jau dėl artimiausių trejų metų perspektyvos. Pastebimai padidintas valstybės finansavimas festivaliniams renginiams – dabar jis gerokai arčiau Vidurio Europos šalių finansavimo festivaliams vidurkio. Subsidiją „Vilniaus festivalių“ grupei padidino ir Vilniaus miesto savivaldybė. Todėl „Naujasis Baltijos šokis“ tęsia savo veiklą.

Užsuks į Klaipėdą

Klaipėdos miesto savivaldybės paramos dėka tradiciškai užsuksiantis ir į uostamiestį tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ šiemet klaipėdiečiams pristatys tris projektus.

Gegužės 1-ąją 18 val. gatvėje prie įėjimo į Klaipėdos dailės parodų rūmus – klaipėdiečių choeografės Agnijos Šeiko ir skulptoriaus Jurgio Malinausko eskizas „Laimės valandos” (nemokamai).

Klaipėdos dailės parodų rūmuose 19 val. „collective REVOLVER” (Lietuva/Suomija) parodys choreografų Andriaus Katino ir Marios Saivosalmi premjerą „Helsinkio sindromas” (bilietai – po 10 litų).

Gegužės 2-ąją 19 val. Klaipėdos koncertų salėje – Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatro (Rusija) spektakliai „Audrey” (choreografės – Maria Greyf ir Olga Pona) ir „Kitapus upės” (choreografė – Olga Pona). Bilietų kainos: 10, 15, 20, 25 litai.

Parengė Rita Bočiulytė

Laimėjo Helsinkio festivalio Didįjį prizą

Laimėjo Helsinkio festivalio Didįjį prizą

Didžiausiame ir svarbiausiame Šiaurės šalyse Helsinkio šiuolaikinio meno muziejuje „Kiasma” neseniai vykusiame festivalyje “Prix Möbius Nordica-2007” triumfavo klaipėdietis Julijonas Urbonas.

Julijono Urbono interaktyvi garso ir grafikos instaliacija „Pučiamųjų orkestras“ apdovanota festivalio „Prix Möbius Nordica-2007” Didžiuoju prizu.

Šis nuo 1992 metų vykstantis naujųjų medijų festivalis vertina kultūros produktus, kūrybiškai taikančius šiuolaikines technologijas kaip meninę praktiką. Konkurse pristatomi patys įvairiausi daugialypės terpės projektai: nuo elektroninių erdvinių instaliacijų ir kompiuterinių žaidimų iki paprasčiausių menininkų reprezentacinių interneto svetainių.

„Prix Möbius” įkurtas Prancūzijoje Jeano Claude Quiniou, Ghislaine Azèmard ir Paryžiaus 8-ojo universiteto iniciatyva, o „Nordica” konkursas skirtas vienuolikos Šiaurės ir trijų Baltijos šalių menininkams pristatyti. Pagrindiniai projekto partneriai – tokios organizacijos kaip UNESCO, CNRS ir Europos Sąjunga.

Šiemet įvairioms kategorijoms buvo nominuoti 10 projektų iš Danijos, Suomijos, Švedijos ir Lietuvos. Penki iš jų apdovanoti.

Didysis prizas paskirtas klaipėdiečiui, šiuo metu Vilniaus dailės akademijos doktorantui Julijonui Urbonui už interaktyvią garso ir grafikos instaliaciją „Pučiamųjų orkestras”.

Agnijai Šeiko šokis – neišvengiamybė

Agnijai Šeiko šokis – neišvengiamybė

Kristina KUČINSKAITĖ

Šiuolaikinis šokis peržengia bet kokius žanrų apribojimus. Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis – 2007“ vėl suteiks galimybę ir uostamiestyje stebėti dar neįprasto šokio išraiškas.

Choreografei Agnijai Šeiko šokis yra galingiausia kalba. Roberto Gabrio nuotraukа

 

Gegužės 1-ąją šalia Dailės parodų rūmų žiūrovus sukvies choreografės ir festivalio renginių Klaipėdoje koordinatorės Agnijos Šeiko ir skulptoriaus Jurgio Malinausko projektas „Laimės valandos“. Sceną palikę šokėjai gatvėje judesiu prabils apie reklamos kuriamo iliuzijų pasaulio, į kurį veržiasi visuomenė, ir realios tikrovės sandūrą.

Su energingąja A.Šeiko kalbėjomės apie šiuolaikinio šokio erdvumą ir laisvę.

Sienos nesvarbios

– Mokėtės Roterdame, vienoje garsiausių Europos šiuolaikinio šokio mokyklų. O esate Klaipėdoje, Lietuvoje, kur visi žvalgosi į užsienį. Kodėl taip?

– Pirmiausia, kai jau važiavau tenai, mano tikslas nebuvo pasilikti. Tada labai veikė patriotinės mintys. Maniau, kad nuvažiuosiu, pasisemsiu žinių ir grįšiu čia. Bet taip, būnant ten, buvo daug visokių dvejonių. Pamenu, antri metai – studijuoju ir man taip gera, bet pradeda kirbėti nerimas, ką daryti toliau.

Buvo ir asmeninių priežasčių, kodėl grįžau, nes mano šeima yra čia. Sprendėme, kas pas ką važiuos. Ir karjeros prasme sprendžiau, ką daryti.

Žinote, buvo tų galimybių. Nors nėra taip lengva, kaip žmonės įsivaizduoja. Tenai konkurencija – be galo didelė. Lygiai kaip ir pas mus, daug kas priklauso nuo sėkmės, nuo situacijos, kai tinkamu laiku atsiduriama tinkamoje vietoje ir susitinkama su reikiamais žmonėmis.

Atėjo kažkoks vidinis žinojimas, kad turiu grįžti. Vis dėlto čia man yra atvira erdvė darbuotis, yra salės, kuriose galiu dirbti, yra žmonės, kuriuos galiu pradėti augintis.

– Dabar esate čia, ar ir liksite čia?

– Kartais save guodžiu, kad nemažai darbuojuosi, turiu įvairių projektų. Kad žmonės jau pradeda įsidėmėti mano vardą, kviestis, bet Roterdamo ilgesys yra didžiulis. Raminu save, kad ten buvo studijos, o jos skiriasi nuo realaus gyvenimo.

Iš tikrųjų ateina suvokimas, kad menininkui sienos nedaug ką reiškia. Tik nuo manęs pačios priklauso, ką sau susikursiu. Kol kas dabar išvis esu pririšta bent jau metams, nes turiu mažą lėliuką.

– Ar keičiasi ir požiūris į gyvenimą?

– Labai. Negaliu sakyti, kad gimus sūneliui, atsirado gyvenimo prasmė. Bet atsirado kitokia laisvė, kita jos pusė.

Malonumas matyti mažą žmogų, jį auginti ir augti kartu su juo atperka visas tas valandas, kai galėčiau veikti kažką kita. Šiokia tokia branda atsiranda, kitaip susidėlioja gyvenimas. Tiesą sakant peržvelgiu tą savo gyvenimą ir matau, kad vaikas mane stabilizavo, aš pasidariau labiau organizuota.

Aišku, yra dilema, kad kartais norisi tam vaikeliui skirti daugiau laiko, kad kuo ilgiau su mama būtų. Kartais einam kartu į repeticijas. Jis, vaikinas, miega arba šliaužioja tarp šokėjų.

Trūksta laisvumo

– Kaip manote, ko trūksta šiuolaikiniam šokiui Lietuvoje, lyginant su europine erdve?

– Ten šiuolaikinis šokis gyvuoja jau daugybę metų, o pas mus Lietuvoje tebėra gana šviežias dalykas. Viskas sueina į tai – nėra gerų šokėjų, choreografų, geros, stiprios mokyklos. Žinios gaudomos iš kažkokių seminarų, atvažiuojančių dėstytojų. Klaipėdoje tikrai – tik kūrimosi procesas. Džiaugiuosi, kad turiu kažkokį išsilavinimą ir nors kažkiek galiu duoti iš to, ką gavau.

Yra skirtingi požiūriai. Vieni sako, kad išvis nereikia jokio išsilavinimo, nes šokis yra labai laisvas dalykas. Bet aš manau, kad reikia ir to akademiškumo. Apskritai pas mus trūksta laisvesnio požiūrio. Kalbu apie šokį plačiąja prasme. Ir tautiniai, ir pramoginiai šokiai, ir hiphopas – visi labai siaurai užsidarę savo srityse ir nesidomi tuo, kas yra už jų. O juk šiuolaikinio šokio tokia savybė, kad jis labai atviras ir labai platus. Ir jo leksiką galima naudoti ir sportiniam šokiui, ir kitiems.

Labiausiai pasigendu kitų specialistų platesnio požiūrio. Tada ir publika kitaip žiūrėtų, nebeliktų to supriešinimo, kuris vis dar jaučiamas. Europoje to jau seniai nebėra.

– Parvežėte laisvumo troškimą, ką dar?

– Parsivežiau kažkokius pradmenis pirmiausia sau pačiai, gaudymąsi visoje toje erdvėje, ryšius.

Aš daug parsivežiau, bet ir ten palikau kai ką. Jų bibliotekoje liko mano darbai apie Lietuvos šokį.

– Dėstote Klaipėdos universitete, kaip vertinate savo studentus?

– Trūksta iniciatyvių, kūrybingų, darbščių žmonių. Pas mus kartais dar toks suvokimas, lyg prievarta studijuotų. Kyla esminis klausimas, kodėl renkamasi tokia specifinė specialybė. Turi labai mylėti šokį, būti dėl jo išprotėjęs. Nes iš jo neuždirbsi didelių pinigų. Turi būti pamišimo laipsnis. Net nematau kitos šios specialybės priežasties, be noro šokti ir kurti.

Bandau savo studentus „krapštyti“, skatinti atsiverti, įtikinti, kad net pasirinkus kitą darbą, kūrybingumas vis tik reikalingas.

Norėtų filmuoti

– Česlovas Milošas yra gražiai pasakęs: „Nenoriu žinoti kelių, kuriais atsitiktinumas atvedė tave pas mane“. Vis dėlto pasidomėsiu, koks atsitiktinumas Jus suvedė su šokiu?

– Net nežinau. Šokis buvo visada. Sakydavau, kad būsiu arba balerina, arba rašytoja. Iš tiesų nei ta, nei kita netapau (juokiasi).

Šokis visada karaliavo mano gyvenime. Sutinku savo senus mokytojus, o jie klausia: „Tai vis šoki?“. Net norėdama nuo to negalėčiau pabėgti. Nors niekada ir nenorėjau. Mokykloje maniau, kad gal geriau režisūrą pasirinkti ar lietuvių filologiją. Bet kai pažvelgiu, viskas gyvenime susiklosto taip, kad negalėjau kitaip pasielgti nei pasielgiau. Tiesiog šokis – neišvengiamybė. Labai mėgstu visą tą reikalą. Tiesa, yra daugybė dalykų, kurie domina, ir manau, jei turėčiau laiko arba kelis gyvenimus, norėčiau dar daug ką išbandyti.

– Kas Jus taip traukia?

– Vieną dalyką tikrai suderinsiu su šokiu, nes jiedu tinka. Norėčiau nufilmuoti šokio filmą. Filmą, kurio kalba – šokis, judesys. Tiesą sakant, vieną trumpą šokio filmą jau esu pristačiusi Olandijoje. Ir manau, jis gana sėkmingai pavyko. Aišku, tai – brangokas dalykas.

Taip pat, jei turėčiau laiko – keliaučiau. Labai norėčiau rašyti…

– Sakote, kad šokis visą gyvenimą kartu su Jumis, kaip paaiškintumėte, kokia jo kalba?

– Ir pati bandau savęs klausti, ar yra koks nors apibrėžimas. Manau, kad šokis – labai daug pasakanti neverbalinė kalba. Mūsų verbalinė kalba yra labai ribota, o čia – jokių apribojimų, ir ji visiems suprantama. Prieinama bet kokios tautybės ir išsilavinimo žmogui. Šokio kalba neapriboja, kai mėginama išreikšti savo vidinį pasaulį, mintis. Tai – laisvės išraiška.

– Šokis – galinga kalba, bet ką reikia sakyti tiems, kurie mėgina šiuolaikinio šokio spektaklį iššifruoti būtent taip, kaip jis apibūdinamas kūrėjų? Šokėjų gestai tapatinami su simbolių kalba, ir jei ji neprabyla taip, kaip tikimasi, toks žiūrovas nusivilia.

– Pirmiausia, nereikia sau kelti tokios užduoties, kad viską reikia suprasti. Aš net negaliu įsakyti auditorijai suprasti.

Visada kurdama stengiuosi žiūrovui palikti erdvės, kad pats galėtų susidėlioti ryšius. Kiekvienas turime skirtingą požiūrį, kuris ne visada suprantamas kitiems. Aš, kalbėdama apie baimę, ją matau vienaip ir kūno kalba, muzika, visa erdvine kalba bandau ją išsakyti taip, kaip man atrodo. Kitam gali atrodyti visai kitaip. Bet kiekvienas vis tiek kažką suras, kažkokius ryšius.

Svarstau, kodėl šiuolaikinis šokis ne visiems priimtinas. Nes jis nėra taip lengvai priimamas kaip, tarkim, baletas, kur labai gražios formos, kostiumai. Kur tiesiog galima žiūrėti ir grožėtis plastika, šuoliais, sukiniais, pakilimais ir galbūt to visai užtenka estetiniam pasigėrėjimui.

Šiuolaikinis šokis visai kitoks. Kartais net specialiai vengiama estetikos, kartais net kuriamas antiestetiniu principu, kad iššauktų supriešinimą, kad priverstų pamąstyti, net pykti, pasibjaurėti.

– Kas tuomet Jūsų nuomone yra tikrai gražus, net tobulas šiuolaikinis šokis?

– Kaip mimas Aleksas Mažonas sako, reikia tiesiog būti scenoje. Iš tikrųjų tobuliausias šokis – kai šokėjai ir visa, kas yra ant scenos, tiesiog yra tenai ir gyvena gyvenimą, o ne tik atlieka kažkokius virtuoziškus judesius. Gali būti minimalus judėjimas, bet šokėjas yra scenoje, jis tiki tuo, ką daro. Man gražu virtuoziška technika, esu mačiusi spektaklių, kai negali patikėti, kokios didelės žmogaus kūno galimybės, bet vis tik stipresnis tas, kas įdeda daugiau sielos, vidinės jėgos.

Iliuzijų atspindžiai

– Jūsų naujasis projektas „Laimės valandos“ apibūdinamas kaip pasakojimas apie realybės ir iliuzinio pasaulio sandūrą. Kodėl pasirinkote tokią idėją?

– Todėl, kad to yra labai daug gyvenime. Kur pasisuksi – aplink kuriamas nerealus pasaulis, ir to pasaulio siekimas kartais net į liguistumą pereina.

Tai nereiškia, kad ta tema mane liečia itin asmeniškai. Pavyzdžiui, net einant gatve akis rėžia plakatai su reklamomis. Tai toks falšas!.. Nesakau, tai blogai, ar gerai. Bet eina paprasti žmonės, o aplink toks pasaulis, kuriame niekas niekada negyvens. O visi taip stengiasi į jį pakliūti!..

– Kokios temos Jus dar traukia?

– Pastebėjau, kad vienu metu buvo labai ryški viena linija – vis apie laisvę, vis kažkoks išsivadavimas nuo kažko. Ar čia aš tokia susivaržiusi? Akcentavau žmogaus laisvėjimo problemą ir baimę, destrukcinę jos jėgą, kaip priešpriešą laisvei. Taip pat domino laisvės nuo atsiminimų, kurios negali turėti, tema, susigyvenimo kelias.

– Jei jau taip tą laisvę išnagrinėjot, kaip manote, ar įmanoma tobula laisvė?

– Vėlgi kaip pažiūrėsi… Yra labai daug dalykų, nuo kurių niekada nebūsi laisvas, bet ar tada jie yra nelaisvė?.. Galbūt kažkas pasakytų, kad vaiko auginimas yra nelaisvė, o aš kaip tik atrandu daug laisvės, nes išlaisvinu savo emocinį pasaulį.

Pirmą kartą Klaipėdoje – nematyti dailininkų kolonijų kūriniai

Pirmą kartą Klaipėdoje – nematyti dailininkų kolonijų kūriniai

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje gegužės 3-31 dienomis veiks tarptautinė kilnojamoji dailės paroda „Spalvos ir saulė! Dailininkų kolonijos prie jūros: Domburgas, Nida, Arenshopas“.

Lietuvoje to dar nebuvo

Parodą parengė Europos dailininkų kolonijų susivienijimas „EuroArt“ (Briuselis, Belgija) kartu su partneriais: „Inter:est „ (Berlynas, Vokietija), Tomo Mano kultūros centru (Nida), Gėtės institutu (Vilnius), Arenshopo „Meno trobele“ (Vokietija), Mari Tak Fan Portflyt muziejumi Domburge (Nyderlandai) ir LDM Prano Domšaičio galerija.

Paroda, pareikalavusi ilgo, įtempto ir kruopštaus parengiamojo darbo, sulaukė ir didelio rėmėjų būrio bei jų pagalbos. Parodą remia Kultūros ir sporto rėmimo fondas, Europos parlamento narys dr. Eugenijus Gentvilas ir Liberalų ir demokratų aljansas už Europą, Nyderlandų Karalystės ambasada Lietuvoje, įvairios institucijos Nyderlanduose, Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Meklenburgo-Aukštutinės Pomeranijos žemės oficialios institucijos bei draugijos.

Parodoje bus pristatyti aliejiniai paveikslai ir akvarelės, Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrančių žvejų kaimeliuose veikusių trijų dailininkų kolonijų dalyvių darbai, sukurti panašiu metu, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.

Meniniu požiūriu neįkainojami parodos eksponatai surinkti iš Nyderlandų, Vokietijos valstybinių muziejų ir privačių kolekcijų. Visi kūriniai Lietuvoje rodomi pirmą kartą.

Turėsime retą progą pamatyti garsių olandų tapytojų Jano Toropo, Mys Elūt-Drabe, Jacobos Fan Hėmskerk, taip pat vokiečių Ernsto Bišofo-Kulmo, Hanso Bepo-Borškės, Ernsto Molenhauerio, Paulo Miulerio-Kaempfo, Doros Koch-Šteter ir kitų dailininkų kūrinius.

Paroda „Spalvos ir saulė! Dailininkų kolonijos prie jūros: Domburgas, Nida, Arenshopas“ suteiks galimybę ne tik apžvelgti šių dailininkų kolonijų kūrybinio palikimo dalį, palyginti jose vyravusias menines tendencijas, bet ir pajusti spalvingą bei nepakartojamą menininkų bendruomenių atmosferą.

Pradėjusi savo kelią Klaipėdoje, birželio 9 – rugsėjo 23 dienomis paroda bus eksponuojama Mari Tak Fan Portflyt muziejuje Domburge (Nyderlandai), o nuo šių metų spalio 14-osios iki 2008-ųjų sausio 6-osios – Arenshopo „Meno trobelėje“ (Vokietija).

Kultūrinis fenomenas

Bėgdami nuo sparčiai augančių miestų sambrūzdžio, XIX a. dailininkai pradėjo ieškoti palankesnių vietų kūrybai – nuošalių ir ramių kaimo vietovių, civilizacijos nepaliestoje gamtoje rasdami įkvėpimą ir naujus motyvus. Jie būrėsi į bendruomenes, kuriose ilgiau ar trumpiau gyvendavo ir kurdavo.

Pirmosios Europos dailininkų kolonijos Barbizono kaimelyje prie Paryžiaus pavyzdžiu dailininkų bendruomenės ėmė burtis visoje Europoje. XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje daugiau nei 130-yje kolonijų, nepaisant geografinių atstumų ir skirtingų kultūrinių tradicijų, buvo kuriami darbai, paskatinę Europos tapybos atsinaujinimą.

1994-aisiais penkių istorinių dailininkų kolonijų atstovai – Barbizono, belgų Tervureno, vokiečių Vorpsvėdės, Kronbergo ir Arenshopo – įsteigė Briuselyje Europos dailininkų kolonijų susivienijimą „EuroArt“, kurio tikslas – rūpintis istoriniu kolonijų paveldu ir skatinti šiuolaikinių dailininkų kūrybos centrų vystymąsi. 2006-aisiais susivienijimui priklausė 46 organizacijos tikrųjų ir 24 – asocijuotųjų narių teisėmis. „EuroArt“ vienija 21 Europos valstybę.

XIX a. pabaigoje Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrančių žvejų kaimeliuose – Domburge, Nidoje, Arenshope – įsikūrė trys dailininkų kolonijos, išgarsėjusios toli už Olandijos, Lietuvos ir Vokietijos ribų. Nors trijų dailininkų kolonijų istorija ir vyravusios meninės tendencijos buvo kiek skirtingos, visas jas siejo vienas ypatumas – nepakartojamas apšvietimas, būdingas vietovėms, iš visų pusių supamoms vandens plotų. Garsus olandų tapytojas Janas Toropas, sužavėtas Domburgo kraštovaizdžio, rašė: „Spalvos, spalvos, spalvos ir saulė!“ Be to, visos trys kolonijos įsikūrė mažuose žvejų kaimeliuose, kurie gana greitai išaugo į populiarius kurortus.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, plečiasi ir gilėja Nidos dailininkų kolonijos istorijos tyrimai. Kiek mažiau pas mus žinomos Domburgo ir Arenshopo dailininkų kolonijos.

Domburgo kurorte

Olandų Domburgo dailininkų kolonijos pradžia laikoma XIX a. pabaiga, kai į Valchereno salą pirmą kartą atvyko J.Toropas, kartu su Pietu Mondrianu ir J.Fan Hėmskerk suformavęs kolonijos meninį stilių.

Domburgo pajūrio kurortas XX a. pradžioje buvo ypač populiarus tarp Europos elito. Domburge vasarodavo ir rašytojai, poetai, teatro ir muzikos pasaulio atstovai, meno gerbėjai, mecenatai ir kritikai, o nuo 1911 iki 1921 metų buvo nuolat rengiamos parodos. 1921–1922 metais žiemą siautusios vėtros sugriovė parodų salę – tai reiškė ir Domburgo kolonijos pabaigą. Remiantis senojo parodų paviljono pavyzdžiu, Domburge buvo pastatyta tiksli jo kopija. 1994-aisiais, P.Mondriano atminimui skirtais metais, šiame pastate įsikūrė Mari Tak Fan Portflyt muziejus.

Domburgo dailininkų kolonijai parodoje atstovaus du J.Toropo darbai. „Nėrėja iš Domburgo“ (1903) ir „Domburgo paplūdimyje“ (1907), sukurti XX pradžioje, kai dailininkas buvo pačioje šlovės viršūnėje.

Bus eksponuojami ir Eufrozinos Bėrnar, Jano Heysės, Moriso Góto, M.Elūt-Drabe kūriniai, nuotaikingi, kupini mirguliuojančios šviesos Paulo Šultcės portretai ir peizažai.

Arenshopo žvejų kaimelyje

Dailininkų kolonija Arenshope, Šiaurės Vokietijos Baltijos pajūrio žvejų kaimelyje, apsuptame nuostabių kopų, įsikūrė 1892-aisiais. Ypatingas šviesos spindulių žaismas gausiose įlankose tiesiog užbūrė dailininkus. P.Miuleris-Kaempfas pirmasis pagal savo projektą pasistatė Arenshope vietinio stiliaus vasarnamį, „menininko namą“. Atvykstantys į Arenshopą dailininkai pradžioje apsistodavo motušės Šumaher pensione, savotiškame Hermano Blodės viešbučio Nidoje analoge, vėliau statėsi vietinės architektūros stiliaus vasarnamius, artimai bendravo su rašytojais ir muzikantais. P.Miuleris-Kaempfas ir Oskaras Frencelis sugalvojo pastatyti parodų paviljoną, kuriame, pavadintame „Meno trobele“, 1909-1918 metais rengė parodas.

Parodoje bus eksponuojami du Arenshopo kolonijos įkūrėjo P.Miulerio-Kaempfo paveikslai – „Valstiečių trobelės su beržais prie įlankos“ (apie 1900) ir „Tinklinė valtis žydinčioje kopoje“, atskleidžiantys būdingą tapymo manierą, šviesos efektų pomėgį. Savo dvasia jiems artima ir gero P.Miulerio-Kaempfo bičiulio O.Frencelio kompozicija „Karvės smėlėtame take“ (apie 1900). Kolonijos veikloje nuo pradžios dalyvavusio Karlo Manchino kompozicija „Čiuožėjai prie kaimo“ (apie 1890) puikiai perteikia šaltos ir vaiskios žiemos dienos atmosferą.

Arenshopo kolonijai pa-rodoje atstovaus ir D.Koch-Šteter, Fritco Grėbės, Elizabetės fon Eiken, Hermano Abekingo, Hedvigos Voerman ir Fridos Liober paveikslai.

Šiandien dailininkų kolonijos paveldas Arenshope ypač puoselėjamas ir ženkliai prisideda prie kultūrinio turizmo vystymo. „Meno trobelė“, iš naujo atidaryta 1946-aisiais, yra ne tik seniausia dailės galerija Šiaurės Vokietijoje, bet ir vienas iš gausiausiai turistų ir kūrėjų lankomų Arenshopo objektų.

Nidoje, „tapytojų rojuje”

Nidos dailininkų kolonija – viena iš anksčiausiai įsikūrusių Baltijos jūros pakrantėse. XIX a. pabaigoje Nidą, nuošalų žvejų kaimelį, pirmieji atrado rašytojai. Prie jų prisijungė Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir jų mokiniai, taip pat garsūs dailininkai ir kultūros atstovai iš Vokietijos. Nida tapo vokiečių intelektualų būrimosi vieta: tapytojai, fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai Hermano Blodės viešbučio „dailininkų verandoje“ diskutuodavo aktualiais kultūros ir kūrybos klausimais.

Nidos dailininkų kolonijoje dalyvavo įvairių stilistinių pakraipų – impresionizmo, realizmo, simbolizmo, natūralizmo atstovai, o po Pirmojo pasaulinio karo ekspresionistinė tendencija kolonijoje tapo pagrindinė. Ją propagavo ir tapytojas E.Molenhaueris, susirgus uošviui H.Blodei perėmęs viešbutį. Jo pastangomis trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius kolonija vėl suklestėjo.

Nors vėlyvieji E.Molenhauerio kūriniai jau ne kartą buvo eksponuoti Lietuvoje, prieškarinio laikotarpio kūryba (kompozicija „Žiemą“, 1920) bus rodoma pirmą kartą.

Nidoje, panašiai kaip Arenshope, dailininkai, tarp jų ir Richardas Birnštengelis, statėsi vietinio stiliaus namus su dirbtuvėmis. 1929-1930 metais vasarnamį Nidoje pasistatė ir rašytojas Tomas Manas, žymiausias Nidos dailininkų kolonijos svečias. Iki 1945-ųjų Nidoje kūrė per 200 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš Rytprūsių.

Parodoje pamatysime vieno iš Nidos dailininkų kolonijos pradininko, Karaliaučiaus meno akademijos auklėtinio Ernsto Bišofo-Kulmo nutapytą „Hermano Blodės portretą“(apie 1905–1910).

Pamatęs parodoje Berlyne (1909) E.Bišofo-Kulmo Nidos peizažus, į Kuršių neriją 1913-aisiais pirmą kartą atvyko ekspresionistas Maksas Pechšteinas ir lankėsi čia kelias vasaras.

Gana anksti į dailininkų koloniją įsijungė iš Karaliaučiaus kilęs tapytojas Hansas Bepo-Borškė, kurio paveikslas „Mirštantis briedis“ (iki 1914), nutapytas ryškiomis, kontrastingomis spalvomis, alsuoja ekspresionistine dvasia.

1905-aisiais Nidoje pirmą kartą apsilankė tuomet dar teisės studentas Hansas Kalmėjeris. Baigęs dailės mokslus, nuo 1911 iki 1944 metų jis kiekvieną vasarą praleisdavo tapydamas Kuršių nerijoje ir subtiliai perteikdamas gamtos motyvus. Parodoje bus jo akvarelė „Aukštoji kopa Rasytėje“, taip pat šviesos žaismo kupinos Editos Virt-Sukau akvarelės su Bulvikio rago, Purvynės motyvais ir garsiuoju „Itališku vaizdu“. 1914-1918 m. Nidoje lankėsi ir Pranas Domšaitis…

Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos gyvavimą, o H.Blodės viešbutyje sukaupta kolonijos dailininkų paveikslų kolekcija 1945-ųjų pradžioje buvo sunaikinta. Dailininkų kolonijos nariai išsaugojo ypatingus sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir, po karo negalėdami atvykti į Nidą, tapė „prisiminimų paveikslus“.

Visos trys vietovės sulaukdavo entuziastingų čia besilankančių menininkų vertinimų. J.Toropo pasisakymą, tapusį paro-dos devizu, jau citavome. Olandijos Valchereno sala (dabar pusiasalis), kurioje yra Domburgas, dar buvo vadinama „besišypsančia“. Nida, XIX a. pakrikštyta „prūsų Sachara“, buvo vadinama ir „tapytojų rojumi“, ir „stebuklų žeme“, o E.Molenhaueris rašė: „Tai kraštovaizdis tapytojams, kupinas šviesos ir erdvės, vandens ir saulės“. Nepakartojamas vietovių gamtos žavesys puikiai atsispindės ir parodoje eksponuojamuose nuotaikinguose talentingų dailininkų kūriniuose.

S.Gogorianas: „Aš – melancholiškas armėnas“

S.Gogorianas: „Aš – melancholiškas armėnas“

Dalia Bielskytė

„Klaipėdos galerijoje“ balandžio 5-25 dienomis viešėjo impresionisto Sarkiso Gogoriano tapybos paroda – pirmoji Kaliningrado srityje gyvenančio ir kuriančio armėnų tautybės autoriaus personalinė paveikslų ekspozicija Lietuvoje.

Armėnas tapytojas Sarkisas Gogorianas tvirtino, kad Lietuva tapo dar vienu impulsu jo kūrybai. Dalios Bielskytės nuotrauka

Jo darbai susilaukė didžiulio pasisekimo. Jau parodos atidarymo metu buvo išpirkti beveik visi eksponuojami darbai. „Nenuostabu, – kalbėjosi tarpusavyje dailininkai klaipėdiečiai. – Šiandien reta tokios rafinuotos, tokios tikros, klasikinės, intelektualios tapybos. Žmonės jos pasiilgo“.

Byloja pašnibždomis

Armėnų tauta garsėja pietietišku temperamentu. Kontrastai, kontrastai, kontrastai, ryški saulė ir aštrūs šešėliai – to tikimės iš šalies, jos gyventojų, to ieškome ir mene, kuris gimsta iš karšto pietietiško įkvėpimo. Stop. Staigmena: armėnų tapytojas S.Gogorianas į Lietuvos žiūrovą prabilo pašnibždomis. Nuostabūs Armėnijos ir Vidurio Rusijos peizažai, ramios Baltijos jūros pakrantės, moterys vylingomis akimis, droviai virpančios skaidriose lyg pavasaris drobėse…

Šis aspiracijų ir realybės kontrastas neliko nepastebėtas. Nuostaba nuskambėjo ir gausiai atidaryme dalyvavusių Klaipėdos armėnų bendrijos pirmininko Manvelo Galstiano klausime: „Meistre, o kur Armėnija?“. „Manęs dažnai to klausia, – šypsodamasis atsakė S. Gogorianas. – Atsakau: klysta tie, kurie mano, kad armėnų tapybai būdingi tik kontrastai ir ryškios spalvos. Juk mano paveiksluose pirmiausia atsispindi MANO charakteris, MANO vidinė būsena. Aš nemėgtu aštrių, kietų, ryškių ribų, mano tapyba, kaip mano siela – viskas ramu, lyriška, melancholiška, paslaptinga, tarsi žvelgtum per ryto miglą… Tai mano nuotaikos, įspūdžio paveiktos atgulusios ant baltos, švarios drobės. Armėnas taip pat gali būti melancholiškas bei lyriškas. Tačiau karštas tėvynės Armėnijos alsavimas, atidžiau pažvelgus į mano darbus, juntamas: kokia atšiauri bebūtų vaizduojama natūra, ji juk dvelkia šiluma. Tai mano armėniška prigimtis, saulė, tekanti mano gyslomis, sušildo net paveiksle vaizduojamą žiemą…“.

Natūra – jausmas

Tapytojas, pasakojantis, kad jo šeimoje menininkų nebuvo, nenumaldomą norą tapyti pajuto būdamas vos šešerių. „Tiesiog nesiskirdavau su popieriumi ir pieštuku, vėliau ėmiau rimtai mokytis,“- sakė jis. Studijos Jerevano dailės institute, dailės mokytojo, reklamos dailininko, multiplikatoriaus darbas kino studijoje – kelias į nepriklausomo tapytojo gyvenimą ir parodų sales nebuvo trumpas.

Gyvenimo tėkmėje keitėsi ir tapytojo požiūris į kūrybą, stilius. „Jūs nepatikėsite, – šypsojosi į ūsą S.Gogorianas, – bet jaunystėje buvau ir abstrakcionistas, ir siurrealistas. Impresionizmas į mano drobes atėjo tada, kai subrendau. Ir tai ne aš jį radau, o impresionizmas mane surado. Virpantys potėpiai, šviesa, nuotaika, gyva dvasia ir tiesioginis poveikis… Tapydamas impresionistine maniera aš jaučiu gyvą ryšį su natūra, paveikslo ir žmogaus, kuris į jį žiūri. Įspūdis – menininkas – žiūrovas. Tai tarsi metafizinis tiltas, vienijantis ir kartu atveriantis erdvę individualių pojūčių begalybei.

Mano vaizduojama natūra – tai idėja, tai – mintis, tai – jausmas, kurį trokštu perduoti žiūrovui. Tapydamas aš siekiu perteikti natūros esmę, jos tikrąjį būvį. Impresionistinė tapyba nėra tiesiog realybės kopijavimas. Kiekvieną vaizduojamą motyvą tarsi perfiltruoju per save, per savo prizmę“.

Suviliojo jūra

Šis vizitas į Lietuvą S.Gogorianui – antrasis. Pirmą kartą čia jis atvyko 2006 metų pavasarį, kaip vienas iš plenero, skirto Pranui Domšaičiui, parodos dalyvių.

Panašiai prasidėjo ir jo kelias į Kaliningrado sritį: nuo 1994 metų S.Gogorianas kasmet atidarydavo parodas įvairiose galerijose ir muziejuose, kol, anot jo paties, jūra jį galutinai suviliojo, ir nuo 2005-ųjų jis gyvena bei kuria čia pat, už sienos, Krasnoznamensko mieste.

Ar prie jūros besiglaudžianti Lietuva taip pat paliko pėdsaką kūrėjo širdyje? „Lietuva – įspūdis, teikiantis įkvėpimo. Juk kartais žiūri į kitų dailininkų paveikslus ir ūmai apima noras tapyti. Taip ir Lietuva – jos žmonės ir gamta tapo impulsu mano kūrybai“.

Teikia džiaugsmą

S.Gogorianas parodose dalyvauja jau daugiau nei tris dešimtmečius: Armėnijoje, Čekijoje, Rusijoje, Vokietijoje, jo darbai radę vietą privačiose Japonijos, Amerikos, dabar jau ir Lietuvos kolekcijose… Kokie įspūdžiai apie parodos atidarymą Lietuvoje? „Šis vernisažas man – egzaminas, kurį laikiau prieš gerus, šiltus, mano kūryba besidominčius žmones. Džiaugiuosi, kad egzaminatoriai buvo labai geranoriški. Tai mano žmonės, mano publika, kuriai aš tapau. Ir nėra ribų laimei, kai matau, jog mano paveikslai džiugina, nuskaidrina žmonių akis bent tol, kol jie į juos žiūri. Aš laimingas galėdamas tą džiaugsmą jiems sukurti“.

O džiaugsmo būta daug: svaigia pavasario nuojauta užsidegė akys visų, tą dieną pasinėrusių į mirguliuojantį skaidrų, lyg ką tik lietaus nupraustų gamtos spalvų pasaulį, plūstantį iš S.Gogoriano drobių. Kalbėjimas su žydinčia kriauše, beržynu, koketiškai mirgančia jūra atvėrė sielos langus įspūdžiui, žavingai, Armėnijos saulės sušildytai akimirkai, ūmai sustojusiai prie Baltijos jūros.

Dailininkų konferencijos atgarsiai

Dailininkų konferencijos atgarsiai

Dalia Bielskytė

Balandžio 12-ąją Vilniuje vyko Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) metinė konferencija, kurioje Klaipėdai atstovavo devyni meno kūrėjai.

Į konferenciją, vadovaujama pirmininko Arūno Sakalausko, vyko LDS Klaipėdos skyriaus delegacija – dailininkai Algirdas Bosas, Algis Kliševičius, Daiva Ložytė, Virginija Giniotytė, Danutė Žalnieriūtė, Angelė Banytė, Arūnas Mėčius, Saulius Bertulis.

LDS metinės konferencijos darbotvarkėje buvo numatytos LDS Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos skyrių pirmininkų 2006 metų veiklos ataskaitos. Įspūdžiais apie renginį paprašėme pasidalinti LDS Klaipėdos skyriaus pirmininką skulptorių A.Sakalauską. „Ši konferencija – tai ataskaita už metus. Visi LDS padaliniai už savo darbus atsiskaito centrui, kuris, kaip žinia, remia jų veiklą finansiškai. LDS padalinių, taip pat ir Klaipėdos skyriaus, veikla yra trejopa: parodinė (pagrindinė), leidybinė ir visuomeninė. Klaipėda savo planus įvykdė, tad nenusipelnė nei ypatingų pagyrų, nei priekaištų“, – sakė jis.

Savo ataskaitoje A.Sakalauskas minėjo praeitą pavasarį vykusius P.Domšaičio plenerą ir seminarą, parodas Liepojoje ir Kaliningrade, ištisą meno parodų bei projektų plejadą LDS „Klaipėdos galerijoje“, apžvalginę LDS Klaipėdos skyriaus parodą „Vakarų vėjai“, eksponuotą Klaipėdos dailės parodų rūmuose, A.Jusionio albumo „Kai tapau gyvenu“ išleidimą bei daugybę kitų kultūrinių įvykių.

Anot A.Sakalausko, konferencijoje buvo ypač akcentuotas „siekis sutelkti ekspozicijų organizavimo pajėgas prestižiškesnėms, globalesnėms parodoms rengti, nes dabartinė parodinė veikla, nors ir aktyvi, tačiau tarsi išbarstyta, susmulkinta. Didelės, svarios parodos turėtų atgarsį tarptautinėje meno arenoje, taip garsindamos ir Lietuvos, ir joje kuriančių profesionalų vardus“. Iš konferencijos tribūnos nuskambėjo pageidavimas, kad suformavus kūrybinių darbų kolekciją, ji turėtų būti rodoma ne viename, o bent keliuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, turinčiuose tinkamas erdves parodų eksponavimui. Prie šios meno populiarinimo veiklos buvo kviečiami prisidėti visi LDS padaliniai. Jų pareiga vežti ir rodyti Lietuvos vaizduojamųjų bei taikomųjų menų klasiką ten, kur ją galėtų pamatyti ne vien sostinės, bet ir periferijos meno mėgėjai.

Puse lūpų A.Sakalauskas prasitarė, kad šiame kontekste kai kurie konferencijos dalyviai išsakė priekaištus Klaipėdai, kurios LDS skyriaus galerijos erdvės per mažos didelėms parodoms, o erdvūs Dailės parodų rūmai nėra labai svetingi tradicinio meno kolekcijoms ir labiau orientuojasi į šiuolaikinį meną bei eksperimentus. Tačiau šios nuoskaudos liko konferencijos užkulisiuose ir nebuvo paviešintos iš tribūnos.

Didesni pokyčiai, anot A.Sakalausko, gali įvykti 2008 metais, visuotiniame LDS suvažiavime, kuris bus rinkiminis. Pasak konferencijoje dalyvavusių klaipėdiečių dailininkų, dabartinis LDS pirmininkas Vaclovas Krūtinis be užuolankų pasiūlė kolegoms apmąstyti naujas kandidatūras į jau 10 metų jo užimamą postą. „Dirbau daug metų. Laikas pailsėti“, – sakęs jis.

„Vokiečių kultūros dienos“ – karališkame mieste

„Vokiečių kultūros dienos“ – karališkame mieste

Rita Bočiulytė

„Vokiečių kultūros dienos“ Klaipėdoje šiemet bus pačios ilgiausios per visus devynerius šio festivalio gyvavimo metus. Prasidėjusios balandžio 13-ąją jos baigsis tik rudenį – tarptautinės menininkų komandos paroda „Skulptūriniai veiksmai“ rugpjūčio 22 – rugsėjo 12 dienomis.

„Vokiečių kultūros dienas“ sveikino Austrijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Andrea Vickė, festivalį pristatė S.Dacho namų direktorius Arnoldas Piklapsas, projekto koordinatorės Jurgita Motiekaitė ir Skaistė Kazarauskaitė, KKKC direktorius Ignas Kazakevičius.

Dedikuoja karalienei

Šiemetinės „Vokiečių kultūros dienos“ tituluojamos karališkomis. Nes prieš 200 metų Klaipėda tapo karališku miestu – Prūsijos sostine, čia apsigyveno karalius Vilhelmas Frydrichas III ir karalienė Luizė – kultinė asmenybė, istorijos legenda. Šios „Vokiečių kultūros dienos“ dedikuotos jai. Prieš 100 metų Tilžėje (Sovietske) pastatytas jos vardu pavadintas tiltas per Nemuną – jo istoriją „pasakoja“ Jakovo Rozenbliumo fotografijų paroda, veikianti Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Kartu pažymime Klaipėdos miesto partnerio Manheimo 400-metį. Tai – dar vienas „Vokiečių kultūros dienų“ akcentas.

Atidarydami festivalį uostamiesčio Dailės parodų rūmuose, jo rengėjai – Klaipėdos kultūros komunikacijų centras (KKKC) ir Simono Dacho namai – dėkojo partneriams, rėmėjams. S.Dacho namų direktorius Arnoldas Piklapsas ir KKKC direktorius Ignas Kazakevičius pabrėžė, kad bendromis jėgomis didžiulė tarptautinio festivalio programa parengta itin subtiliai, atsižvelgiant į visas interesų grupes, todėl tikimasi, kad renginių lankytojai jausis tikrai karališkai.

Įvairovė praturtina

„Puiku, kad mes visi esame čia, drauge, gražiame kultūros mieste Klaipėdoje, kad renginys skirtas vokiečių kultūrai, kuri mus jungia“, – džiaugėsi Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Lietuvoje Volkeris Heinsbergas. Jis patikino, kad ambasada ir ateityje rems šį tvirtas pozicijas turintį festivalį.

„Po penkių mėnesių, kuriuos jau praleidau Lietuvoje, Klaipėdoje lankausi pirmąkart ir labai džiaugiuosi, kad patekau į tokį gražų renginį. Mes jau trečiąsyk prisidedame prie šios šventės, – sakė Austrijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Andrea Vickė. – Labai džiugu, kad čia puoselėjama vokiečių kalba. Įvairovė visada mus praturtina. Austrai daug prarado, netekę įvairovės…“

Jungia kaip tiltas

Festivalį sveikino ir Gėtės instituto Vilniuje direktorė Irmtraut Hubač, pristatydama Gėtės instituto jam parengtą vokiečių fotografės Doris Frohnapfel fotoparodą „Pasienio horizontai“: „Ji parodo Europos pasienius. Trejus metus fotografė keliavo po Europą. Dažniausiai ji fotografuodavo Šengeno šalių ribas. Daug idiliškų nuotraukų – vanduo, pievos, miškai. Tai sunkiai įsivaizduojame kaip pasienio ribą. Nuotraukose nedaug žmonių, nes žvelgdami į ribas, galvojame, kas už jų. Nepaisant tos idilės, kai kurios nuotraukos parodo vieną pavojingiausių ES ribų – Afrikos pasienį, pro kurį plūsta pabėgėliai, ieškodami geresnio gyvenimo. Gražus sutapimas – šiose Parodų rūmų erdvėse apžiūrėjau ir kitą fotoparodą, kuri nužymi Lietuvos sieną su Kaliningrado sritimi, Rusija. Nemuno upė atskiria Lietuvą nuo Kaliningrado srities, bet Karalienės Luizės tiltas jungia šalis ir žmones. Europos sąjungos ribose sienos išnyko. Tikiuosi, kad ribos už jų bus prieinamos ir svetingos visiems“.

9-ųjų „Vokiečių kultūros dienų“ renginiai – meno parodos, koncertai, teatrų spektakliai, kino retrospektyvos, kūrybinės stovyklos jau prasidėjo Klaipėdoje, taip pat vyks Nidoje ir Šilutėje. Visi – nemokami. Skaitykite afišas!

Ribų ritualai

Ribų ritualai

Gytis Skudžinskas

„Vokiečių kultūros dienoms“ starto aikštele buvo pasirinkti Dailės parodų rūmai, kuriuose pristatyta Vokietijos menininkės Doris Frohnapfel fotografijų paroda „Pasienio horizontai”.

Ar buvo galima sugalvoti ar surežisuoti geresnę vietą vokiškos kultūros renginių ciklui pradėti, nei ši paroda, gvildenanti išsiplėtusios Europos ribų klausimus?! Ar dar galime kalbėti apie vokišką, lietuvišką ar bet kokią kitą nacionalinę kultūrą, kai tie pasienio horizontai aprėpia mus visus?

Jaučia bendrą pulsą

D.Frohnapfel galime ir turėtume laikyti tiesiog Europos menininke, tiriančia visiems aktualią lokalizacijos temą. O geografiniai ribų žymėjimai ir meninė praktika glaudžiai siejami, ko gero, visais istorijos laikotarpiais. Bendruomenės, turinčios savo kultūrą ir bendras tradicijas, vienokiais ar kitokiais kultūriniais artefaktais ribas žymi jau daugelį amžių, taip įteisindamos tiek galios teritoriją, tiek bendrą mentalitetą.

Gėtės institutas šalies pristatymui pateikė ne bavariškų ekskliuzyvinių odinių šortų kolekciją ar Reichstago ir Alexander aikščių estetizuotas fotografijas (su tuo atrodytų kaip klaustrofobijos kaustoma gentinė bendruomenė), o pasiūlė konceptualiai artikuliuotą ir šiandienai aktualią menininkę, taip pristatydamas brandžią, jaučiančią bendrą kultūros pulsą valstybę. Valstybę, kuri save ir mus apibrėžia kaip vienetą.

D.Frohnapfel Klaipėdos parodų rūmuose pristato dalį savo tęstinio ciklo „Pasienio horizontai”. Kas kelerius metus besiplečianti Europos Sąjunga menininkės darbus aktualizuoja bendrame sociokultūriniame lauke, o tai visuomet buvo vienu iš kokybės ženklų meno kūriniui. Kaskart naujai nužymimos ribos autorės darbus įprasmina ir kaip dokumentinę medžiagą, užšaldančią buvusių pakraščių scenovaizdžius.

Kaip dokumentas

Būtent dėl dokumentalumo autorė renkasi fotografiją, kuri mūsų sąmonėje atlieka neabejotino įrodymo funkciją. Doris fotografuoja visai paprastai, nelaukdama geresnio apšvietimo, neieškodama neįtikėtino rakurso, nesiekdama fotoobjektyvu užčiuopti uždraustos zonos paslaptis. Autorė net akivaizdžiai ignoruoja tokius meninės fotografijos aspektus, nes tai ne konceptualaus dokumento reikalas, be to, visi šie atradimai jau padaryti praėjusio amžiaus viduryje.

Parodoje žiūrovai negali mėgautis pagražintų peizažų atvaizdais. Čia jų žvilgsnis sminga į fakto estetiką, į tai, kas gali atrodyti vizualiai nepatrauklu, bet kartu ir verčia atsekti prasminius ekspozicijos dėmenis.

„Pasienio horizontai” suskaidomi į mažesnes dalis, taip žiūrovui nužymimos ribų tyrimo gairės. Vienoje D.Frohnapfel tyrinėja šalį iš vidaus, tikrindama, ar patvarios išorinės sienos, ar plačiu žvilgsniu aprėpdama pakraščio peizažą. Kitoje autorės objektyvas jau fiksuoja užribio horizontą, lyg neištirtą nepažįstamą dykrą. Dar kitur autorės taikinys – vietinės genties vyrai ir moterys, pasipuošę dailiomis klasikinėmis eilutėmis, baugščiai besiruošiantys žengti į nežinomą teritoriją ar laukiantys iš ten sugrįžtančių. O štai kitoje stebimi pasienio apsaugai naudojami ir jau susidėvėję rekvizitai – laivai, kateriai, valtys.

Kol neatversim akių…

Logiškai apibrėžti menininkės sprendimai akylam ir žingeidžiam žiūrovui pasakoja istoriją apie ribų ritualus, apie skirtybes tarp čia ir ten. Bet šis fundamentalus pasakojimas turi ir efimeriškumo ženklų – istorijos posūkiai gali neatpažįstamai pakeisti tiriamos teritorijos ribas. O savojo aš suvokimas juk neįmanomas be kito įteisinimo ir skirtybės bruožų artikuliavimo. Taigi daugiaplaniškumas ir nenumatomi siužetiniai vingiai paverčia kūrinius šiandienos šedevrais.

Ir pabaigoje keletas faktų, nuliūdinusių šių eilučių autorių atidarymo vakarą. Pirma, žiūrovai tą vakarą rinkosi su klausimu: tai Jų ar Mūsų šventė, nors pristatoma paroda lyg ir akivaizdžiai siūlė atsakymą. Antra, ir vėl šurmulyje teko nugirsti frazę „Vėl fotografija, kiek mažai Parodų rūmai berodo meno”. Gal ir būtų niekis, jei priemonės pasirinkimą įvardintų kaip pagrindinį rodiklį kokio nors mėgėjiškų provincijos kolektyvų festivalio dalyvis. Paprasčiausiai tai palaikytume nevykusiu užstalės pokštu. Bet čia juk buvo susirinkęs laisvu stiliumi gyvenančio miesto kultūrinis elitas. Štai ir atsakymas: kol neatversim akių ir sielų, kol neaitrinsim protų vis sunkesniais uždaviniais, kol vadovausimės anachronistiniais reikšmių kodais, tol tai bus Jų, o ne Mūsų teritorija.