„Vokiečių kultūros dienos“ – karališkame mieste

„Vokiečių kultūros dienos“ – karališkame mieste

Rita Bočiulytė

„Vokiečių kultūros dienos“ Klaipėdoje šiemet bus pačios ilgiausios per visus devynerius šio festivalio gyvavimo metus. Prasidėjusios balandžio 13-ąją jos baigsis tik rudenį – tarptautinės menininkų komandos paroda „Skulptūriniai veiksmai“ rugpjūčio 22 – rugsėjo 12 dienomis.

„Vokiečių kultūros dienas“ sveikino Austrijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Andrea Vickė, festivalį pristatė S.Dacho namų direktorius Arnoldas Piklapsas, projekto koordinatorės Jurgita Motiekaitė ir Skaistė Kazarauskaitė, KKKC direktorius Ignas Kazakevičius.

Dedikuoja karalienei

Šiemetinės „Vokiečių kultūros dienos“ tituluojamos karališkomis. Nes prieš 200 metų Klaipėda tapo karališku miestu – Prūsijos sostine, čia apsigyveno karalius Vilhelmas Frydrichas III ir karalienė Luizė – kultinė asmenybė, istorijos legenda. Šios „Vokiečių kultūros dienos“ dedikuotos jai. Prieš 100 metų Tilžėje (Sovietske) pastatytas jos vardu pavadintas tiltas per Nemuną – jo istoriją „pasakoja“ Jakovo Rozenbliumo fotografijų paroda, veikianti Klaipėdos dailės parodų rūmuose. Kartu pažymime Klaipėdos miesto partnerio Manheimo 400-metį. Tai – dar vienas „Vokiečių kultūros dienų“ akcentas.

Atidarydami festivalį uostamiesčio Dailės parodų rūmuose, jo rengėjai – Klaipėdos kultūros komunikacijų centras (KKKC) ir Simono Dacho namai – dėkojo partneriams, rėmėjams. S.Dacho namų direktorius Arnoldas Piklapsas ir KKKC direktorius Ignas Kazakevičius pabrėžė, kad bendromis jėgomis didžiulė tarptautinio festivalio programa parengta itin subtiliai, atsižvelgiant į visas interesų grupes, todėl tikimasi, kad renginių lankytojai jausis tikrai karališkai.

Įvairovė praturtina

„Puiku, kad mes visi esame čia, drauge, gražiame kultūros mieste Klaipėdoje, kad renginys skirtas vokiečių kultūrai, kuri mus jungia“, – džiaugėsi Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Lietuvoje Volkeris Heinsbergas. Jis patikino, kad ambasada ir ateityje rems šį tvirtas pozicijas turintį festivalį.

„Po penkių mėnesių, kuriuos jau praleidau Lietuvoje, Klaipėdoje lankausi pirmąkart ir labai džiaugiuosi, kad patekau į tokį gražų renginį. Mes jau trečiąsyk prisidedame prie šios šventės, – sakė Austrijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Andrea Vickė. – Labai džiugu, kad čia puoselėjama vokiečių kalba. Įvairovė visada mus praturtina. Austrai daug prarado, netekę įvairovės…“

Jungia kaip tiltas

Festivalį sveikino ir Gėtės instituto Vilniuje direktorė Irmtraut Hubač, pristatydama Gėtės instituto jam parengtą vokiečių fotografės Doris Frohnapfel fotoparodą „Pasienio horizontai“: „Ji parodo Europos pasienius. Trejus metus fotografė keliavo po Europą. Dažniausiai ji fotografuodavo Šengeno šalių ribas. Daug idiliškų nuotraukų – vanduo, pievos, miškai. Tai sunkiai įsivaizduojame kaip pasienio ribą. Nuotraukose nedaug žmonių, nes žvelgdami į ribas, galvojame, kas už jų. Nepaisant tos idilės, kai kurios nuotraukos parodo vieną pavojingiausių ES ribų – Afrikos pasienį, pro kurį plūsta pabėgėliai, ieškodami geresnio gyvenimo. Gražus sutapimas – šiose Parodų rūmų erdvėse apžiūrėjau ir kitą fotoparodą, kuri nužymi Lietuvos sieną su Kaliningrado sritimi, Rusija. Nemuno upė atskiria Lietuvą nuo Kaliningrado srities, bet Karalienės Luizės tiltas jungia šalis ir žmones. Europos sąjungos ribose sienos išnyko. Tikiuosi, kad ribos už jų bus prieinamos ir svetingos visiems“.

9-ųjų „Vokiečių kultūros dienų“ renginiai – meno parodos, koncertai, teatrų spektakliai, kino retrospektyvos, kūrybinės stovyklos jau prasidėjo Klaipėdoje, taip pat vyks Nidoje ir Šilutėje. Visi – nemokami. Skaitykite afišas!

Ribų ritualai

Ribų ritualai

Gytis Skudžinskas

„Vokiečių kultūros dienoms“ starto aikštele buvo pasirinkti Dailės parodų rūmai, kuriuose pristatyta Vokietijos menininkės Doris Frohnapfel fotografijų paroda „Pasienio horizontai”.

Ar buvo galima sugalvoti ar surežisuoti geresnę vietą vokiškos kultūros renginių ciklui pradėti, nei ši paroda, gvildenanti išsiplėtusios Europos ribų klausimus?! Ar dar galime kalbėti apie vokišką, lietuvišką ar bet kokią kitą nacionalinę kultūrą, kai tie pasienio horizontai aprėpia mus visus?

Jaučia bendrą pulsą

D.Frohnapfel galime ir turėtume laikyti tiesiog Europos menininke, tiriančia visiems aktualią lokalizacijos temą. O geografiniai ribų žymėjimai ir meninė praktika glaudžiai siejami, ko gero, visais istorijos laikotarpiais. Bendruomenės, turinčios savo kultūrą ir bendras tradicijas, vienokiais ar kitokiais kultūriniais artefaktais ribas žymi jau daugelį amžių, taip įteisindamos tiek galios teritoriją, tiek bendrą mentalitetą.

Gėtės institutas šalies pristatymui pateikė ne bavariškų ekskliuzyvinių odinių šortų kolekciją ar Reichstago ir Alexander aikščių estetizuotas fotografijas (su tuo atrodytų kaip klaustrofobijos kaustoma gentinė bendruomenė), o pasiūlė konceptualiai artikuliuotą ir šiandienai aktualią menininkę, taip pristatydamas brandžią, jaučiančią bendrą kultūros pulsą valstybę. Valstybę, kuri save ir mus apibrėžia kaip vienetą.

D.Frohnapfel Klaipėdos parodų rūmuose pristato dalį savo tęstinio ciklo „Pasienio horizontai”. Kas kelerius metus besiplečianti Europos Sąjunga menininkės darbus aktualizuoja bendrame sociokultūriniame lauke, o tai visuomet buvo vienu iš kokybės ženklų meno kūriniui. Kaskart naujai nužymimos ribos autorės darbus įprasmina ir kaip dokumentinę medžiagą, užšaldančią buvusių pakraščių scenovaizdžius.

Kaip dokumentas

Būtent dėl dokumentalumo autorė renkasi fotografiją, kuri mūsų sąmonėje atlieka neabejotino įrodymo funkciją. Doris fotografuoja visai paprastai, nelaukdama geresnio apšvietimo, neieškodama neįtikėtino rakurso, nesiekdama fotoobjektyvu užčiuopti uždraustos zonos paslaptis. Autorė net akivaizdžiai ignoruoja tokius meninės fotografijos aspektus, nes tai ne konceptualaus dokumento reikalas, be to, visi šie atradimai jau padaryti praėjusio amžiaus viduryje.

Parodoje žiūrovai negali mėgautis pagražintų peizažų atvaizdais. Čia jų žvilgsnis sminga į fakto estetiką, į tai, kas gali atrodyti vizualiai nepatrauklu, bet kartu ir verčia atsekti prasminius ekspozicijos dėmenis.

„Pasienio horizontai” suskaidomi į mažesnes dalis, taip žiūrovui nužymimos ribų tyrimo gairės. Vienoje D.Frohnapfel tyrinėja šalį iš vidaus, tikrindama, ar patvarios išorinės sienos, ar plačiu žvilgsniu aprėpdama pakraščio peizažą. Kitoje autorės objektyvas jau fiksuoja užribio horizontą, lyg neištirtą nepažįstamą dykrą. Dar kitur autorės taikinys – vietinės genties vyrai ir moterys, pasipuošę dailiomis klasikinėmis eilutėmis, baugščiai besiruošiantys žengti į nežinomą teritoriją ar laukiantys iš ten sugrįžtančių. O štai kitoje stebimi pasienio apsaugai naudojami ir jau susidėvėję rekvizitai – laivai, kateriai, valtys.

Kol neatversim akių…

Logiškai apibrėžti menininkės sprendimai akylam ir žingeidžiam žiūrovui pasakoja istoriją apie ribų ritualus, apie skirtybes tarp čia ir ten. Bet šis fundamentalus pasakojimas turi ir efimeriškumo ženklų – istorijos posūkiai gali neatpažįstamai pakeisti tiriamos teritorijos ribas. O savojo aš suvokimas juk neįmanomas be kito įteisinimo ir skirtybės bruožų artikuliavimo. Taigi daugiaplaniškumas ir nenumatomi siužetiniai vingiai paverčia kūrinius šiandienos šedevrais.

Ir pabaigoje keletas faktų, nuliūdinusių šių eilučių autorių atidarymo vakarą. Pirma, žiūrovai tą vakarą rinkosi su klausimu: tai Jų ar Mūsų šventė, nors pristatoma paroda lyg ir akivaizdžiai siūlė atsakymą. Antra, ir vėl šurmulyje teko nugirsti frazę „Vėl fotografija, kiek mažai Parodų rūmai berodo meno”. Gal ir būtų niekis, jei priemonės pasirinkimą įvardintų kaip pagrindinį rodiklį kokio nors mėgėjiškų provincijos kolektyvų festivalio dalyvis. Paprasčiausiai tai palaikytume nevykusiu užstalės pokštu. Bet čia juk buvo susirinkęs laisvu stiliumi gyvenančio miesto kultūrinis elitas. Štai ir atsakymas: kol neatversim akių ir sielų, kol neaitrinsim protų vis sunkesniais uždaviniais, kol vadovausimės anachronistiniais reikšmių kodais, tol tai bus Jų, o ne Mūsų teritorija.

„Prieš parskrendant į Žemę”: laukti yra gyventi

„Prieš parskrendant į Žemę”: laukti yra gyventi

Aivaras Dočkus

Emocinis šokas trunka mažiausiai tris dienas. Bičiuliai kinomanai klausinėja jiems įprastu ritmu – kas, kaip, ar verta apdovanojimų? Įspūdis pergyvena garsųjį Amerikos režisierių gildijos prizą. Apdovanojimai tik suteikia garbę ir pasitikėjimą lietuvių kino kūrėjų jėgomis. Prisideda prie vidinio pasididžiavimo. O mes didžiuotis nemokame. Nes tai pratę daryti tik po išloštų krepšinio varžybų. Dabar reikia didžiuotis lietuvišku filmu apie nuo vaikystės praloštą gyvenimą. Rusai, štai jie moka prisiimti ir išpūsti didybės naštą. Mes – ne. Tuojau ieškome, kas netobula ir kur korupcija. Išgirdę apie Arūno Matelio laimėjimus, iškart klausiame – argi? Užuot ištarę – šaunu.

Arūno Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į Žemę” – lyriška ir esketiška esė apie leukemija sergančius vaikus.

Iš tiesų labai sunku vertinti filmą, sukurtą prieš dvejus metus, kai jis jau įvertintas svariausiais prizais. Žiūri su nedideliu išankstiniu auksiniu dūmeliu. Gal net skeptiškai. Juk tavo balsas nieko nebenulems, tu jau nebe pirmas matęs. Todėl lyg ir nebegali nepatikti. O tuo pat metu jautiesi kažkam skolingas. Gerą recenziją geram žmogui, kuris prakalbo apie baisius dalykus. Tema tokia, kad nenutaisęs skausmingos išraiškos būtum apšauktas beširdžiu.

Viskas, išankstines nuostatas, vidinius monologus – į šalį, akys įsmeigtos į „Prieš parskrendant į Žemę”.

Skustos vaikų galvos, lietaus apraudoti ligoninės langai. Kažkaip kitaip tariamas žodis „leukemija”. Laužyti koridoriai, ore pakibę medicininiai terminai. Tai tiek ir lieka iš to, kaip įsivaizdavau A.Matelio filmą.

Kolegos įspėjo paprastai – „pamatysi, bus nerealus grūzas”. Nėra to „grūzo”. Tiksliau, jis pakimba vidury gerklės. Išjungia kalbos aparatą. Nei pirmyn, nei atgal. Sėdi pririštas prie ekrano. Prie langų, į kuriuos žiūri likimo nuosprendžio laukiantys vaikai.

Ir tuomet nutinka tai, ko jokio kritiko plunksna nepajėgia atlikti per tūkstančius prirašytų lapų. Ko nesugeba paaiškinti „Oskarus” laimėję režisieriai. Oplia – tavo siela valandai peršoka į mirtinai sergančio vaiko kūną.

Visai rimtai. Aš buvau tas vaikas, kurio jau greitai gali nebebūti. Su visais pojūčiais. Su vaikišku naivumu ir ta suaugusia skausmo ląstele smegenyse, kuri intuityviai supranta, kad gyvenimas tikriausiai baigsis net neprasidėjęs. TIKRIAUSIAI. Štai tas žodis, kuris atsispindi kiekviename daktaro žingsnyje.

Laukimo būseną A.Matelis paverčia tikruoju „Prieš parskrendant į Žemę” Dievu. Niekas niekur neskrenda. Sustingo skrydyje. Laikrodžio strėlės sukasi aplinkui. Vaikai lieka vaikais. Klegena. Žaidžia. Pasamoningai atlieka mirties išvarymo ritualus. Suaugusieji jų nenaudoja. O vaikams kartais tai suveikia.

Ne, A.Matelis nesistengia graudinti, liūdinti, suvynioti į transo gumulą. Filmas savaime alsuoja vaikų nuotaikomis. Gyvomis nuotaikomis. Skauda, nes negali neskaudėti. Režisierius vardan meniškų išraiškų nesujaukia gaivališko natūralumo. Jis įsikiša tik tam, kad pagautų akimirką, išplėštų atmosferos gabalėlį, kuris mūsų širdyse virsta nuoširdaus jausmo grynuoliu.

Todėl tai aš minkštomis iš baimės kojomis vaikštau palatos grindimis. Žaidžiu su draugais. Laukiu, ką atneš laikas, kuris iš manęs ir taip jau daug atėmė. O dabar dar nori pasiimti ir mane patį. Nori, kad eičiau ten, kur jau ne pirmą dieną gyvena mano skusta galva. Bet aš neinu. LAUKIU.

Lietuviškas kinas tikrai turi kuo didžiuotis. Šiltus žodžius A.Matelio filmui beria visas gyvas pasaulis. Visas šiltas pasaulis, kurį palietė „Prieš parskrendant į Žemę”. Skrendame. Šildome ir šylame. Tai galime, skirtingai nuo vaikų, kurių sparnai plasnoja tik filme. Amžini sparnai, kurie yra geroji mūsų blogo pasaulio žinia.

Apie angelus ir kita

Apie angelus ir kita

Gitana Gugevičiūtė

Balandžio 14-ąją Žvejų rūmuose parodyta Klaipėdos dramos teatro premjera visai šeimai – Vytauto V.Landsbergio vienos dalies pasaka „Angelų pasakos”. Spektaklio režisierius – Darius Rabašauskas.

Archangelai Mykolas (akt. Rimantas Pelakauskas) ir Gabrielius (akt. Liutauras Kasulaitis) pasakoja pasakas, kurios įsikūnija žemėje.

Du – skirtingi

Šis spektaklis – dar viena klaipėdietiška populiaraus rašytojo, teatro ir kino režisieriaus Vytauto V.Landsbergio knygos „Angelų pasakos” sceninė versija: 2005-aisiais „Angelų pasakų” veikėjai angelai Mykolas ir Gabrielius apsigyveno klaipėdietės režisierės Gintarės Radvilavičiūtės režisuotame to paties pavadinimo lėlių spektaklyje. Dabar galime džiaugtis, kad turime du visai skirtingus, savarankiškus spektaklius, komunikuojančius ne tik su knyga, bet ir tarpusavyje.

Dariaus spektaklis arčiau „knyginės teisybės” – iš septynių paties rašytojo pasiūlytų pasakų režisierius pasirinko keturias, kurioms suteikdamas sceninę formą stengėsi išsaugoti teksto šarmą ir jo talpumą.

Gintarės spektaklį su Vytauto V.Landsbergio knyga sieja ne tiek siužetas, kiek pati dvasingumo tema.

Spindi maži stebuklai

Archangelai Mykolas (akt. Rimantas Pelakauskas) ir Gabrielius (akt. Liutauras Kasulaitis) sėdi ant debesų ir pasakoja pasakas, kurios įsikūnija žemėje.

Puolęs angelas Liucipferis (akt. Edvardas Brazys) taip pat pasakoja pasakas, tik jam patinka istorijos su bloga pabaiga. Tad angelams tenka ne kartą leistis į žemę ir tapti pasakų veikėjais, kad istorijos baigtųsi laimingai.

Spektaklyje kalbama apie mažus stebuklus, apie vertybes, kurias žmonės – tokie kaip žmogelis Aukselis, nelaimingas žmogelis Viktoras (abu vaidmenis atlieka akt. Vaidas Jočys) – dažniausiai pamiršta svajodami apie butą Niujorke, auksinius vaikus ar nepaprastą fizinę jėgą.

Kartais – „per daug”

Teko matyti ne vieną V.V.Landsbergio režisuotą ar pagal jo kūrinį pastatytą spektaklį (teatrą, matyt, vilioja originalūs personažai, gyvi, šmaikštūs jų pokalbiai; minties tūris už spalvingo pasakojimo fasado), ir visi jie „serga” lengvesne ar sunkesne daugžodystės forma.

Kodėl scena nesugeba sukurti tokio pat dinamiško veiksmo, koks, atrodo, slypi knygose?

Kodėl režisierius vengia drąsesnio santykio su tekstu?

Kodėl keturių (šiuo atveju) pasakojamų istorijų kartais atrodo „per daug”?..

Stinga originalumo

Be abejonės, žodžių tirados gerokai susilpnina dėmesį, akys pasiilgsta išraiškingesnių mizanscenų, dairosi vitališkų personažų.

Štai E.Brazio Liuciferis scenoje tikrai gyvas – aktorius „aptiko” ir fizinę, ir dvasinę savo veikėjo būseną: raišas, nulaužytais sparnais (bejėgiškai it skudurai kabančiais ant nugaros), bet energingas; suktas, puolęs angelas, besiilgintis savo dieviškumo.

V.Jočio „nelaimingi žmogeliai” iš pirmo žvilgsnio irgi patraukliai vaidinami, tačiau, žinant aktoriaus vaidmenų repertuarą, originaliai nebeatrodo (nes kuo iš esmės skiriasi Žmogelis Aukselis ir Storas žmogus iš spektaklio „Rezervatas”?).

Angeluose, vaidinamuose R.Pelakausko ir L.Kasulaičio, puikiai dera absoliuti išmintis ir vaikiškas naivumas… Vis dėlto norėtųsi, kad jie iki spektaklio pabaigos nepamirštų, jog yra ne tik mieli personažai, mėgstantys pokštauti ir žaisti.

Scenovaizdis lenkia

Su režisieriumi „Angelų pasakas“ drauge kūrė džiazo pianistas, kompozitorius Saulius Šiaučiulis ir dailininkė Asta Šleinienė.

Dailininkės sukurtas scenovaizdis – didžiulė saulė, debesėlių pagalvės; karučiai, virstantys aukso pilnomis skryniomis, perkūno vežimaičiu – regisi, nėra pakankamai panaudojamas, kad spektaklyje vyrautų ne tik frontalus mizanscenavimas.

Svarbus ir lauktas

„Angelų pasakas” mačiau du kartus ir įspūdžiai neįtikėtinai kontroversiški: dabar viduje kalbasi ir energingai savo tiesas įrodinėja (gerai, kad nesimuša) du žmonės, tarp kurių mėgina įsiterpti blaivus protas. Ir tas trečiasis balsas apgailestauja, kad per didelė spektakliui erdvė Žvejų rūmuose „suvalgo” ir scenografiją, ir vaidybos niuansus, ir balso moduliacijas; kad sunkiai mezgasi intymi aktoriaus ir žiūrovo bendrystė. Bet Dramos teatro situaciją puikiai žinome…

Kiekvienas naujas vaikams ir visai šeimai skirtas spektaklis Klaipėdai yra nepaprastai svarbus. Juk nuo 1995-aisiais pasirodžiusio spektaklio „Katės namai“ iki šių metų iš viso Dramos teatro scenoje tebuvo pastatyti vos šeši spektakliai vaikams. „Angelų pasakos“ – septintasis per ilgą dvylikos metų laikotarpį. Lauktas.

Kur baigiasi realybė ir prasideda fikcija

Kur baigiasi realybė ir prasideda fikcija

Danguolė Ruškienė

Klaipėdos fotografijos galerijoje atidaryta prieš kelis mėnesius iš mūsų tarpo pasitraukusio uostamiesčio fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus kūrybos retrospektyvinė paroda. Ne tik chrestomatinius praėjusio amžiaus antros pusės, bet ir naujausius, vis dar diskusinius autoriaus darbus šioje galerijoje galima pamatyti iki gegužės 4-osios.

Iš ciklo „Vaikai“ (1969-1989)

Fotografija jau seniai nelaikytina realių įvykių objektyvia liudytoja. Vien todėl, kad visuomet tarp nuotraukos ir realybės atkarpos įsiterpia fotografas. Tik fotografas apsprendžia, kuri realybės dalis liks jo nuotraukoje, jeigu iš viso jai leista pasilikti. Lietuvos fotografijos mokyklos klestėjimo periodu susiformavusi A.Dapkevičiaus kūryba jokiu būdu negali pretenduoti į objektyvų realybės atspindėjimą. Autorius sau artimoje aplinkoje ieškojo lengvai suvokiamos neanalitinės tiesos, ypatingą dėmesį skirdamas bresoniškojo lemiamo momento išpildymui, kadro autentiškumą paneigdamas subjektyvizuota jautria pozicija.

Ji – gamtos dalis

Lyriškuose A.Dapkevičiaus moterų aktuose akivaizdus autoriaus siekis sujungti moterį ir gamtą į nedalomą vienovę. Moters kūno grožis ne konkuruoja su gamta, o natūraliai ją papildo. Ji – gamtos dalis, ne tik savo prigimtimi, bet ir charakteriu antrinanti jai. Nuogą moters kūną patalpindamas į jam giminingą erdvę, autorius izoliavo jį nuo bet kokių socialinių ir kultūrinių ženklų. Gamtos citatomis autorius prislopino jaunų kūnų erotizmą, suteikdamas jiems platesnę prasmę. Tačiau esminis tradicinio akto bruožas – seksualumas – išliko gajus.

Pasirinkdamas jauną, savaime estetišką kūną, fotografas smalsiai tyrinėjo bręstančios moters išorę, bandydamas atpažinti pirmąsias moteriškumo apraiškas. Tačiau labiausiai jį domino ne pats kūnas, bet jo santykis su aplinka – gamta. Kaip įrodymą, pabrėždamas moters kūno daugialypę kilmę, menininkas „formavo“ jį iš smėlio, vandens ar augmenijos.

Slepiasi veiduose

Priešingai nei klasiko sukurti aktai, kaimo žmonių portretai prašosi ne estetinio, o psichologinio ar socialinio vertinimo.

Būtina pažymėti, kad jie buvo sukurti socialinio realizmo Lietuvos fotografijoje vyravimo periodu. Būtent tuo laikotarpiu A.Dapkevičiaus kūryba nesulaukė pelnyto dėmesio. Autorius tarsi iškrenta iš tuometinių kūrėjų konteksto ir sugrįžta į tarpukario (B.Buračo, P.Veličkos) nykstančio senojo kaimo tradicijas fiksuojančią fotografiją.

Tačiau A.Dapkevičiaus dėmesys koncentravosi ne tiek prie kaimo etnografijos, kiek prie tautinių tipažų ir ženklų-simbolių. Romantiški kaimo vaizdai susipynė su kasdieninių lauko darbų ir buities našta. Giedruose senolių veiduose aptinkami tautiškumo pėdsakai slepiasi po nerimo ir vienatvės šešėliu.

A.Dapkevičius – ne bejausmis stebėtojas. Jis gilinosi ne tiek į socialines, kiek į egzistencines žmogaus problemas.

Turinys – svarbiausia

Visiškai kitokie A.Dapkevičiaus vaikai. Anot parodos organizatoriaus ir katalogo sudarytojo Remigijaus Treigio, autorius visuomet akcentuodavo šio ciklo svarbą savo kūryboje. Jam jis buvo vertingas ne tiek formaliu išraiškos priemonių organizuojamu vizualumu, kiek turiniu. Nesumeluotas vaikiškas nuoširdumas atveria giliausias nuotraukų prasmes net ir abejingiausiam žiūrovui. Šis fotografijų ciklas, priešingai nei autoriaus sukurti aktai, daugiau turi reportažinio metodo bruožų.

Ta pačia subtilia maniera A. Dapkevičius savo fotografijoje įamžino pamario peizažus. Autoriaus klasikinės nespalvotos fotografijos pasirinkimas jau savaime apdraudė nuo kol kas nepageidaujamo dekoratyvumo. Net ir kurdamas peizažus, fotomenininkas mieliau rinkosi centrinę kompoziciją, kadre išskirdamas vienišą medį ar apledėjusią krūmo šaką. Toks sprendimas svarbus ne tik estetiškai harmoningo vaizdo suvokimo procese, bet ir gamtos elementų, savyje talpinančių simbolių ar metaforų krūvį, panaudojimu.

A.Dapkevičiaus teigimu, jam niekuomet nerūpėjo kadro autentika ar vaizdo dokumentalumas. Autorius dar septintame dešimtmetyje (kartu su A.Macijausku, R.Rakausku, A. ir M. Černiauskais ir kitais) kūrė montažus, vadinamąsias realybės klastotes. Jau tuomet menininkas aktyviai domėjosi naujomis raiškos priemonėmis fotografijoje, įgalinančiomis perkonstruoti tikrovės atspindžius taip, kad jie kuo geriau išreikštų autoriaus intencijas.

Pranoko save

Paskutiniaisiais kūrybos metais nespalvotos fotografijos klasikas nustebino visus radikaliu kūrybos posūkiu. Jis atsisakė fotografuoti, bet pradėjo naujų raiškos priemonių fotografijoje paieškas. Būtų klaidinga teigti, kad tokia raiška autoriaus kūryboje atsirado staiga. Iš pradžių nedrąsiai autoriaus ranka nužymėti spalvoti akcentai, epizodiškas nuotraukos tonavimas galiausiai peraugo į visai naujus, savarankiškus, su fotografija mažai ką bendro turinčius kūrinius.

Jau praėjusio amžiaus pabaigoje Lietuvos fotografijoje buvo stebimos įvairios manipuliacijos nuotraukų paviršiumi. Nuotraukų spalvinimą ar tonavimą Lietuvoje išmėgino nemažai menininkų. Ko gero, tai padrąsino autorių naujiems kūrybiniams ieškojimams. Lig tol pirmenybę teikęs turiniui, A.Dapkevičius jį pradėjo ignoruoti ir tiesiogine ta žodžio prasme paskandino ryškių dėmių siautulyje.

Susitelkdamas prie naujų formos, plastikos, spalvos išraiškos priemonių, menininkas bandė sukurti savitą kūrybinį metodą, sunkiai telpantį į fotografijos rėmus. Būdingas tapybos eskiziškumas, spontaniškumas neatpažįstamai pakeitė gerai apgalvotą fotografinio vaizdo sąrangą. Tačiau teigti, kad ant nuotraukos pagrindo kuriami nauji vaizdiniai prarado bet kokį ryšį su fotografija, taip pat nebūtų tikslu.

Savo fiktyvų pasaulį A.Dapkevičius kūrė ant realaus pasaulio pagrindo, naudodamasis realybės padiktuotomis daiktų formomis, jų tarpusavio ryšiais. Tokiu būdu sukurdamas unikalų vienetinį darbą autorius pasipriešino ir šiuolaikinio autorinio atspaudo niveliavimosi momentui.

A.Dapkevičiaus fotografija tuo ir įdomi, kad „peržengia pati save“. Autorius, tarsi teigdamas, kad riba tarp realybės ir fikcijos yra labai plonytė, kartais išvis neapčiuopiama, sujungė šiuos du pasaulius vienoje plokštumoje, kviesdamas suvokėją pasivaikščioti savo minčių labirintais. Ir tik retam pasiseka čia nepasiklysti.