Ruošiasi K.Monteverdžio „Orfėjo“ pastatymui

Ruošiasi K.Monteverdžio „Orfėjo“ pastatymui

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras tęsia turiningą bendradarbiavimą su Klaipėdos universitetu (KU) ir ruošiasi festivaliniam K.Monteverdžio operos „Orfėjas“ pastatymui.

Surengė meistriškumo kursus

Gegužės 16-ąją visi besidomintys senosios muzikos atlikimu buvo pakviesti į paskaitą, skirtą pirmosios išlikusios Klaudijaus Monteverdžio operos „Orfėjas“ 400-osioms metinėms. Įžanginę paskaitą, demonstruodama kelias operos interpretacijas, KU Menų fakulteto salėje skaitė kompozitorė, muzikos kritikė doc. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Gegužės 17 ir 18 dienomis universitete vyko atviros meistriškumo pamokos vokalistams, o Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – instrumentalistams. Jas vedė žymus vokiečių muzikologas ir dirigentas prof. Martinas Lutzas.

Pasak A.Žigaitytės-Nekrošienės, meistriškumo kursų idėja kilo natūraliai – jau dvejus metus iš eilės Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rodomi spektakliai, kuriuose publika susipažįsta su KU studentais ir absolventais. Pernai kartu buvo parengta studentiška Dž.Rosinio operos „Sevilijos kirpėjas“ premjera, šiais metais – Dž.Verdžio „Traviata“. Po sėkmingo pasirodymo jaunatviškame P. Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ pastatyme teatre įdarbinti solistais KU auklėtiniai Loreta Ramelienė, Mindaugas Rojus, Igoris Bakanas. Vyksta nuoseklus bendradarbiavimas, kuris ir pagimdė idėją surengti meistriškumo kursus.

„Operos menas nėra tik gražus dainavimas. Jo prigimtyje – menų sintezė. Ir kiekvieną kartą, pernelyg sureikšminus kurią nors tos sintezės dalį, operą ištikdavo krizė, pareikalaudavusi sugrąžinti dramą į muziką. K.Monteverdis Klaipėdos teatro repertuare atsiras ne kaip ambicingas noras restauruoti praeities šedevrą, bet kaip būtinybė suvokti žanro gimimo prielaidas, ištakas ir principus“, – pabrėžė Klaipėdos muzikinio teatro vadovė A.Žigaitytė-Nekrošienė.

Operai – 400 metų

Spektaklio muzikinis vadovas ir dirigentas M.Lutzas „Orfėją“ stato trečią kartą. Klaipėdoje premjera numatoma rugpjūčio 2-ąją, X tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis pajūris – 2007“ metu. Operą režisuos Jonas Vaitkus, scenografiją kurs Gintaras Makarevičius. Projekto koordinatorė – Marie-Luise Knechtel.

Dainininkų atranka kovo mėnesį vyko Vilniuje ir Klaipėdoje. Pagrindinį Orfėjo vaidmenį atliks su mūsų teatru jau bendradarbiavęs, šiuo metu senosios muzikos interpretaciją Austrijoje studijuojantis tenoras Andrejus Kalinovas, Muzikos – Tatjaną dainavusi Eglė Chisju. Pastatyme dainuos ir vilniečiai, Muzikos akademijos studentai Tadas Girininkas, Andrius Apinis, Arvydas Bagdonavičius, Vytautas Vepštas bei klaipėdiečiai teatro solistai Dalia Kužmarksytė, Artūras Kozlovskis, Viačeslavas Tarasovas ir Žoržas Siksna.

„Senosios operos pastatymą reikia vertinti iš šiandieninių pozicijų – orkestras gros šiuolaikiniais instrumentais, – sakė A.Žigaitytė. – Meistriškumo kursai padės suvokti senosios muzikos retoriką, dainuojamojo teksto prasmę, o tai suaugę su muzika, melodeklamacija. Beje, kūrinį į lietuvių kalbą verčia poetė Ramutė Skučaitė, nors „Orfėją“ festivalio metu planuojama atlikti originalo kalba. Vasarą atvyks dar vienas svečias iš Vokietijos – vokalo konsultantas Svenas Švanbergeris, kuris groja ir senoviniu instrumentu teorba. M.Lutzas mano, kad teorba ir klavesinas yra du svarbiausi senoviniai instrumentai, kuriais atliekamos improvizacijos, ne tik būdingos ano meto muzikai, bet ir artimos Lietuvoje populiariam džiazui“.

A.Žigaitytė-Nekrošienė įsitikinusi, kad K.Monteverdžio „Orfėjui“ skirti meistriškumo kursai gali tapti prielaida Klaipėdos universitete įsteigti Senosios muzikos interpretavimo katedrą. Lietuvoje tokio nuolatinio mokymo nėra, nors 17 metų vyksta puikus Jūratės Mikiškaitės organizuojamas senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“, į kurį organizatoriai sukviečia labai daug specialistų, garsių atlikėjų, bet nesistengia inicijuoti mokymo proceso. „Senosios muzikos atlikimo mokymas turėtų būti nuolatinis, sistemingas procesas. Meistriškumo kursai, skirti K.Monteverdžio operos „Orfėjas“ pastatymui, – projektas publikai ir atlikėjams, besidomintiems operos prigimtimi bei senąja muzika“, – tvirtino muzikė.

Parengė Nijolė Jačėnienė

Šventė vaikams ir „ne vaikams“

Šventė vaikams ir „ne vaikams“

Gitana Gugevičiūtė

Nors asilėlį ir jo garbintojus drauge su Dieduku (akt. Linas Zubė) ir Bobute (akt. Renata Kutaitė) į namus išlydėjome prieš mėnesį, tačiau apie IV tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Karakumų asilėlis“ (organizatorius – Klaipėdos lėlių teatras), vykusį balandžio 27-29 dienomis Klaipėdoje, kultūros centre Žvejų rūmuose, norisi pasakyti dar keletą žodžių.

Vertino vaikų žiuri

Festivalio prizais vaikų žiūri apdovanojo norvegus B.Myrhold ir J. den Hertogas už spektaklį “Smėlis tarp kojų pirštų”, klaipėdiečius A.Vitauskaitę ir M.Valiuką už vaidinimą “Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka” ir kaunietį D.Armanavičių už spektaklį “Kiaus, Miaus ir tetulė”.

Šiemečiame festivalyje dalyvavo Vilniaus teatras „Lėlė“, teatras „Credo“ iš Sofijos (Bulgarija), lėlių teatras „Nykštukas“ iš Kauno, teatras „Fusentast“ (Trondheimas, Norvegija), teatras „Paršiukas Ikaras“ (Vilnius), Panevėžio lėlių vežimo teatras, Stalo teatras iš Vilniaus, Kauno valstybinis lėlių teatras ir Klaipėdos lėlių teatras.

Festivalio metu vykusiam Klaipėdos pedagogų švietimo ir kultūros centro seminarui mokytojams „Ugdymo turinio integracija moderniomis lėlių teatro formomis“ vadovavo teatrologė, lėlininkė Salomėja Burneikaitė. Paskaitą-pokalbį „Privatus lėlių teatras: išgyvenimo galimybės“ vedė teatro kritikas Ridas Viskauskas. Prie puodelio arbatos pabendrauti tema „Pokalbis su Biblija: desakralizacija ar interpretacija?“ atrado laiko Kristaus Karaliaus bažnyčios klebonas dek. teol. dr. Vladas Gedgaudas, literatūrologės Sondra Simanaitienė ir Nida Gaidauskienė, režisierius Gytis Padegimas, lėlininkai ir lėlių teatro gerbėjai.

Sveikintina šiemečio festivalio naujovė – vaikų komisija (komisijos vadovė – rašytoja Nijolė Kepenienė, nariai: Ugnė Danielė Reikalaitė, Ernesta Dulkytė, Kamilė Macevičiūtė (jauniausia komisijos narė, 9 m.), Mantvydas Mockus, Austėja Žvaginytė, Donatas Želvys, Arūnas Pakalniškis), rinkusi tris jai labiausiai patikusius spektaklius. Tai vaidinantys, kuriantys, mąstantys jauni (9-15 metų) žmonės, jau turintys savo sampratą apie teatrą ir nuomonę, kurios nebijo viešai pareikšti net ir tuomet, kai griežtas pastabas išsakęs nutyla garsus teatro režisierius, literatūrologė ar klebonas. Prisipažinsiu, kad vaikų komisijos rafinuotas požiūris ir „nuosprendis“ nustebino.

Abejojančių nebuvo

“Smėlis tarp kojų pirštų”. Teatras “Fusentast” (Norvegija). “Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka”. Klaipėdos lėlių teatras. “Eglė žalčių karalienė”. Stalo teatras (Vilnius). “Kiaus, Miaus ir tetulė”. Lėlių teatras “Nykštukas” (Kaunas).

Lėlių teatro „Nykštukas“ spektakliu „Kiaus, Miaus ir tetulė“ (režisierius, dailininkas, aktorius – Darius Armanavičius) abejojančių nebuvo – žiūrovų pageidavimu šis vaidinimas buvo parodytas net du kartus. Šmaikščiam, išraiškingam, dinamiškam spektakliui, jautriai atskleidžiančiam seno žmogaus vienatvę, vaikų komisija skyrė savo balsą ir taip jį komentavo: „Profesionalu! <….> Iš spektaklio išėjau pačios geriausios nuotaikos“ (A.Žvaginytė). „Nuostabus spektaklis, viskas puiku. Veikėjai suvaidinti nuostabiai… O dar žinant, kad vaidino vienas žmogus!..“ (A.Pakalniškis).

Teatro „Fusentast“ iš Norvegijos spektaklis „Smėlis tarp kojų pirštų“ festivalio erdvėje, reikia pripažinti, nuskambėjo savotiškai (jei ne novatoriškai). Ne tik dėl pasakojamos istorijos pobūdžio (mirties tema, holokaustas – autorius, dailininkas ir aktorius Japas den Hertogas kurdamas spektaklį rėmėsi vienos savo giminaitės gyvenimo istorija. Spektaklyje įdomius vaidmenis kuria ir aktorė Bjorn Myrhold), bet ir dėl veiksmo organizavimo formos, kuri kai kurioms Lietuvos teatro kritikėms pasirodytų pernelyg pasyvi, statiška, schematiška, kad sudomintų vaiką. Paradoksalu – vaikų komisija antrąjį balsą atidavė būtent šiam teatrui ir spektakliui: „Stebiuosi ir sveikinu aktorius už jų sumanumą, profesionalumą ir originalumą. O, kad daugiau būtų tokių spektaklių!“ (E.Dulkytė).

Diskutavo ir mokėsi

Po Klaipėdos lėlių teatro režisierės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklio „Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka“ (aktoriai Andžela Vitauskaitė ir Mindaugas Valiukas) žiūrovai ir teatro, literatūros specialistai, bažnyčios atstovai susirinko pasidalinti įspūdžiais ir mintimis apie vaidinimą, kuriame gerai žinomą šventraščio istoriją pasakoja stalo indai. Ačiū Dievui, kad festivalio išvakarėse triukšmingas sostinės kritikų vizitas į kuklų Klaipėdos lėlių teatro kambarėlį jauniems žmonėms „stuburo nesulaužė” ir jie spektaklio nenumarino (kaip kad buvo linkėta). Festivalio diskusijoje pagaliau išgirstos motyvuotos pastabos, profesiniai patarimai, dalykiškos rekomendacijos – dovana, kurią, manau, ir režisierė, ir aktoriai priėmė su dėkingumu.

Beje, šio spektaklio kūrėjai gavo ir dar vieną dovaną – vaikų komisijos balsą ir simpatijas: „Gera muzika. Keistoki, bet įdomūs kūrybiniai sprendimai. Charakteringi personažai, aiški personifikacija “ (U.D.Reikalaitė). „Puikus spektaklis. Ir juokingas, ir rimtas. Sunkiai suprantamas. Šaunu tai, jog vietoj lėlių buvo panaudota kažkas naujo – indai“ (A.Pakalniškis).

Reikia mažam ir dideliam

Prie arbatos apie klaipėdiečių spektaklį “Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka” diskutavo teatro kritikas R.Viskauskas, režisierius D.Armanavičius, literatūrologė S.Simanaitienė, režisierius G.Padegimas, kunigas V.Gedgaudas, teatrologė S.Burneikaitė ir kiti. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Tikra festivalio puošmena tapo Stalo teatro vaidinimas pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“ (režisierė, dailininkė ir aktorė Saulė Degutytė, scenoje gyvai muzikavo kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė). Tai stilingas ir jausmingas daiktų (objektų) teatras, skleidžiantis ypatingą dvasinę energiją. Šiame virsme, teatriniame rituale viskas – aktorių kostiumai, muzikinis apipavidalinimas, veiksmo organizacija – puikiai subalansuota. Jauniausioji komisijos narė K.Macevičiūtė balsavo būtent už šį spektaklį.

Apskritai festivalis buvo įdomus ir mažam, ir suaugusiam. Tai iliustruoja režisieriaus ir dailininko Vitalijaus Mazūro spektaklis „Ožka su septyniais ožiukais Paryžiuje“. Anot R.Viskausko, „Mazūras – tikras mūsų lėlių teatro postmodernistas“. Iš tiesų, žiūrėdamas, kaip jis (drauge su režisieriumi vaidina aktorė Nijolė Bižonaitė) bendrauja su vaikais, kaip čia pat vietoje improvizuoja ir „koreguoja“ siužetą, kaip organizuoja veiksmą, negali nesistebėti menininko išradingumu, energija, šviežiu požiūriu.

Tokio, beje, apskritai nestigo festivalyje – profesionaliai, kultūringai organizuotame; pateikusiame žiūrovams įvairią, kokybišką programą; atnešusiame į miestą jaukią šventę vaikams ir „ne vaikams“.

Solidarizuojuosi su tais, kurie mano, kad miestui reikia daugiau tokių švenčių…

„Muzikos pavasaris“ skendėjo orkestrų spalvose

„Muzikos pavasaris“ skendėjo orkestrų spalvose

Danguolė Vilidaitė

Šeši koncertai, penki orkestrai (plius instrumentinis ansamblis „Musica humana“), du užsienio virtuozai, du susitikimai videoklubuose, įdomi ir aukšto profesinio atlikimo lygio programa – štai kokia yra formalioji ką tik nuskambėjusio XXXII „Klaipėdos muzikos pavasario“ statistika.

Kauno miesto simfoninis orkestras, Klaipėdos choras „Aukuras“ ir solistė S.Janušaitė „Klaipėdos muzikos pavasaryje” pirmąkart Lietuvoje įgarsino įspūdingą Dž. Raterio Magnificat. Kauno miesto simfoniniam orkestrui dirigavęs jo meno vadovas M.Pitrėnas žavėjo sugebėjimu meistriškai valdyti orkestrą.

Šis seniausias Lietuvoje festivalis kaip bitė darbininkė nenuilsdamas daugiau nei tris dešimtmečius puoselėja mūsų miesto muzikinę kultūrą. Pavydėtinas pastovumas ir gyvybingumas, gebėjimas prisitaikyti prie laikmečio galimybių ir poreikių turbūt ir yra patys didžiausi jo privalumai. Nors kai kurių prarastųjų tradicijų labai gaila. Atrodo, kad iš jo programos negrįžtamai dingo Klaipėdos kompozitorių kūrinių vakaras…

Pradėdama rašyti šį straipsnį pagalvojau, kad tų tikrai ryškių įspūdžių buvo ne tiek jau ir daug. Bet po truputį dėliojant svarbiausias mintis, prisimenant gražiausius momentus, festivalio veidas pradėjo rodytis vis patrauklesnis ir visapusiškesnis. Tai ir įdomiai pravesti muzikologės Laimos Sugintienės koncertai, ir svarbūs susitikimai su žymiais Lietuvos muzikos pasaulio atstovais Donatu Katkumi ir Jonu Bruveriu, ir dar daug kitų smulkučių atradimų.

Pulsavo gyvybe

I.Misiūra dainavo šiltai ir nuoširdžiai. Su „Camerata Klaipėda“ griežusio V.Čepinskio solo kerėjo virtuoziškumu. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas J.Bruveris festivalio videoklube su klaipėdiečiais dalijosi mintimis apie operos raidą per 400 metų.

Viena įsimintiniausių festivalio akimirkų buvo L.van Bethoveno „Pastoralinės simfonijos“ F-dur Nr.6 interpretacija. Kauno miesto simfoniniam orkestrui (meno vadovas Modestas Pitrėnas) pavyko įtaigiai atskleisti šio sudėtingo kūrinio prasmes, žavėjo pučiamųjų instrumentų tiksli intonacija, preciziškas styginių grojimas, bet labiausiai – dirigento M.Pitrėno mokėjimas meistriškai valdyti šį kolektyvą, jo gebėjimas išgauti subtiliausius partitūros pasikeitimus. Muzika tiesiog pulsavo gyvybe.

Antroje koncerto dalyje orkestras kartu su mūsų miesto choru „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas) atliko M.Pitrėno Velykų motetą (a la J.Naujalis) mišriam chorui ir orkestrui (įdomus ir spalvingas kūrinys, tik jį labiau vertinčiau kaip kūrybinį pabandymą) ir anglų šiuolaikinio kompozitoriaus Dž.Raterio Magnificat sopranui, mišriam chorui ir orkestrui.

Dž.Rateris turbūt yra vienas iš populiariausių dabarties religinės muzikos kūrėjų, jo kūryba mėgstama ir Lietuvoje. Nenuostabu, nes, ir paties kompozitoriaus žodžiais tariant, muziką jis rašo taip, kad žmonės ją dainuodami mėgautųsi, patirtų malonumą. Magnificat muzikinė medžiaga nepaprastai marga, įvairių stilistinių įtakų (nuo grigališkojo choralo temų iki šių dienų miuziklo intonacijų) junginys šiame opuse persipina kiek eklektiškai, juokingai, bet kartu ir nepaprastai efektingai. Gražiai suskambo dalys „Et misericordia“ ir „Gloria Patri“, atliktos kartu su sopranu Sandra Janušaite, grėsminga „Fecit potentiam“ fuga. Stiprų įspūdį padarė turtingas išraiškomis ir galingas orkestro ir choro skambėjimas, kūrinio melodingumas.

Mocartiada

Trimitininko iš Vengrijos G.Baldockio pasirodymas su Lietuvos kameriniu orkestru užbūrė nepaprastai aukšta garso kultūra ir tobulu instrumento valdymu.

Net trys orkestrai šiame festivalyje pasirinko V.A.Mocarto simfoninę kūrybą. Tai Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovė Liuda Kuraitienė), diriguojant Donatui Katkui, „Camerata Klaipėda“ (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis) ir Lietuvos kamerinis orkestras. Pastarojo kolektyvo muzikavimą vertinčiau geriausiai. Būtent jo simfonijos F-dur „Nr.42“, KV 75 interpretacijoje išgirdau „tikrą“ Mocartą – muziką, pasižyminčią genialiu lengvumu ir optimizmu, nepakartojama jaunatviška energija. Čia dar jaučiama daug metų orkestrui vadovavusio dirigento Sauliaus Sondeckio mokykla.

„Camerata Klaipėda“ griežiama V.A.Mocarto simfonija A-dur Nr.21 buvo kiek „drungna“, trūko ansambliškumo ir dirigento. Orkestras, ne kartą įrodęs, kad gali be vadovavimo groti sudėtingiausius kūrinius, atrodė neįtikinamai. Bet to paties kompozitoriaus koncertas smuikui su orkestru E-dur Nr.3 sublizgėjo gražiausiomis spalvomis, atsirado taip trūkstamas dinamiškumas. V.Čepinskio solo, kaip visada, žavėjo virtuoziškumu, subtilia kantilena ir nepaprastai gryna smuiko intonacija.

Lyrinis posmelis

Pianistas S.Babajanas S.Prokofjevo koncertą fortepijonui ir orkestrui g-moll Nr.2 grojo tiesiog neįmanomu tempu ir tikslumu. Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo jo meno vadovo J.Domarko, koncertas efektingai užbaigė festivalį. Darijos VASILIAUSKIENĖS nuotraukos

Kiek nuskriausti šiais metais liko lyrinės romantikos mėgėjai. Dar ir todėl, kad neįvyko žadėtasis Virgilijaus Noreikos pasirodymas. Savo mokytoją koncerte pakeitęs Ignas Misiūra (bosas-baritonas) šią netektį iš dalies kompensavo (nes retas vokalistas, manyčiau, iš tikro gali V.Noreikai prilygti mokėjimu paveikti ir valdyti auditoriją). Skambėjo populiarios įvairių epochų meilės dainos, pavyzdžiui, D.B.Pergolezio „Nina“, D.Džordanio „Caro mio ben“, Di Kapua „O sole mio“, ar XX amžiaus hitas – E.Preslio „Love Me Tender“. Publiką papirko šiltas ir nuoširdus jų atlikimas, ypač A.Raudonikio daina „Švelnumas“, kuri dažnai vadinama V.Noreikos „vizitine kortele“. Solistui pritarė „Camerata Klaipėda“.

Festivalio akcentai – du

Dviejų užsienio atlikėjų – trimitininko iš Vengrijos Gaboro Baldockio su Lietuvos kameriniu orkestru ir armėnų kilmės pianisto Sergejaus Babajano iš JAV kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir dirigentas Juozas Domarkas) – pasirodymai tapo bene ryškiausiais festivalio akcentais. Abu virtuozai viltis pateisino su kaupu.

Nepaprastai aukšta garso kultūra ir tobulu instrumento valdymu nustebino „trečiojo tūkstantmečio trimito stebuklas“. Tokia nedidelė profesionalumo injekcija Klaipėdai – nei vieno „kikso“, nei vienos natelės pro šalį, išgroti manieringiausi barokiniai papuošimai. (Ne veltui šis jaunas menininkas yra ne vieno tarptautinio konkurso lauretas, jo įrašus leidžia tokia žymi firma kaip „Sony Classical“). Programoje skambėjo didžių baroko autorių D.Tartinio, G.F.Telemano ir G.F.Hendelio kūriniai. Įspūdingiausios vis dėlto buvo paskutinės kontrastingos šio koncerto minutės bisui: greitas, efektingas G.F.Telemano Vivace ir dainingoji J.S.Bacho Arija.

S.Prokofjevo koncertas fortepijonui ir orkestrui g-moll Nr.2, nors parašytas kai autoriui buvo šiek tiek per 20 metų, yra laikomas vienu sudėtingiausių jo kūryboje. Šio kūrinio vyriška energija ir muzikinė fantazija, plūste plūstanti netikėčiausiomis nuotaikų ir minčių kaskadomis, kurias vos spėji sekti, pribloškia iš karto. Priėmęs šį iššūkį S.Babajanas nugalėjo. Pagrota buvo tiesiog neįmanomu tempu ir tikslumu. Tik pačioje koncerto pradžioje pritrūko gal kiek subtilesnio ir spalvingesnio muzikavimo. Čia man artimesnė impresionistinė Nikolajaus Luganskio interpretacija.

Finalinis akordas

Jis jau tradiciškai patikėtas Juozui Domarkui ir Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Paskutinis, bet tikrai ne prasčiausias. Didinga muzikos drama L. van Bethoveno operos „Fidelijus“ uvertiūroje, turtinga orkestrinių vaizdų ir spalvų paletė P.Diuka „Burtininko mokinyje“ ir temperamentingas M.Ravelio „Bolero“ – „tūkstantį“ kartų girdėtas ir vis dar įdomus – efektingai užbaigė šį klasikinę muziką garbinantį festivalį.

Meno kiemas atveria duris

Meno kiemas atveria duris

Ramunė Pletkauskaitė

Jau už kelių dienų Klaipėdos senamiesčio širdyje, Kultūrų komunikacijų centro kieme (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) duris atvers naujas meno dirbtuvių kompleksas. Ilgai lauktas įvykis. 2006-ųjų sausio viduryje prasidėjęs projektas, startuos birželio 2-ąją, šeštadienį, 16 val. Ši data – kūrybinės veiklos dirbtuvėse pradžia.

I.Kazakevičius tikisi, kad Meno kiemas virs savaitgaline kultūros oaze, kurioje susilies šiuolaikinis menas ir amato tradicija. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Kūrybos poligonas

„Kviesdami klaipėdiečius atidaryti meno dirbtuves, kviečiame susipažinti su kūrybos procesu, su menininkais ir technikomis, originaliais kūriniais. Keramikos dirbtuvėse susitiksite su universaliausiu pasaulio amatu – keramika. Išbandysite žiedimą ir pamatysite kaip liepsnose gimsta juodosios keramikos kūrinys. Tekstilės dirbtuvėse kiekvienas galės įausti po keletą siūlų į rekordinę bendrą juostą ir pasiūlyti audėjoms savo raštus. Fotografijos dirbtuvėse fotomenininkas Gintautas Trimakas kurs smalsiausiųjų lankytojų portretus „Camera obscura”, kitaip dar vadinama pinhole technika. Prisiminsime fotografijos gimimą, paprastas priemones ir seniai pamirštas laukimo minutes prieš neįprastos konstrukcijos fotokamerą. Jos gaminamos iš kavos dėžutės, kibiro ar vamzdžio.

Virginijus Norkus čia pat pradės visą vasarą truksiantį „priešistorinio“ luoto skobimą. Greta, KKKC galerijoje, bus atidaryta šiuolaikinės tekstilės objektų paroda. Autorės Bronė Neverdauskienė, Domantė Šarakauskaitė ir Laura Keblytė sako, kad iš tekstilės įmanoma sukurti beveik viską. Net… šukuosenas…, kurias galima kirpti, dažyti, velti joms „dredus”. Apsilankykite meno dirbtuvėse ir gaukite progą pabūti savimi, išbandykite save kūrybos poligone”, – intrigavo KKKC direktorius Ignas Kazakevičius.

Saugos tradicijas ir sieks atsinaujinimo

Pirmasis Klaipėdoje atvirų dirbtuvių kompleksas sukurtas tarptautinio Lietuvos ir Latvijos projekto „Tradiciniai amatai ir menai skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje” metu, finansuojant Interreg IIIB programai ir Klaipėdos miesto savivaldybei.

Įgyvendinus projektą, iš „romantiškų“ griuvėsių naujam gyvenimui prikelti menininkų kiemelio stoginė ir Daržų g. 10 pastatas. Kažkada turistus baidžiusiame name vaiduoklyje įsikurs ir kūrybinę kiemo šeimą papildys Etnokultūros centras.

Sutvarkyta miesto erdvė pasiruošusi gyventi, tačiau į ją dar reikia įpūsti kūrybos dvasią, „paleisti tiksėti“ tam tikru ritmu, įpratinti žmones čia lankytis ir leisti laisvalaikį.

Meno dirbtuvės – unikali proga lankytojams pristatyti meno įvairovę ir priminti, kad keramika – ne vien puodai, o tekstilė – ne tik audinys. Jų veikloje bus derinamas elementarusis demonstravimas, kai lankytojų skaičius nebus ribojamas, taip pat „vorkšopai”, kuriuose meistrai dirbs su iš anksto į darbo grupes užsirašiusiais žmonėmis, ir vadinamosios „master classes“ arba meistriškumo pamokos, kuriose kūrybos paslaptimis dalysis tik profesionalai.

„Naują kokybę garantuoja įvairių meno sferų kūrėjų ir dizainerių sąjunga. Kūrybiniai verslai, kaip ir visas verslas, neišvengiamai turi paklusti rinkos dėsniams, t.y., nuolat atsinaujinti. Svarbu ir išsaugoti tradicijas, ir garantuoti nuolatinį atsinaujinimą, būdingą visiems verslams. Čia vykdoma veikla taps naujų konkurencingų kultūros projektų pagrindu, padės vystytis tarptautiniams mainams, skatins visuomenės edukaciją ir kūrybiškumą”, – tikino šio projekto vadovė Raimonda Laužikienė.

Veiks rezidentūra

Vienas projekto vykdytojų, dirbtuvių šeimininkas – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras siekia nedidelį senamiesčio kiemą paversti savaitgaline kultūros oaze, kurioje susilietų šiuolaikinis menas ir amato tradicija.

Anot I.Kazakevičiaus, Meno kiemas kiekvieną savaitgalį nuo ketvirtadienio iki šeštadienio vasarą šurmuliuos ir bus atviras visiems. Savaitgaliais jame vyks kino vakarai ir gyvos muzikos koncertai. Nuslūgus vasaros sezono įkarščiui, pradės veikti meno rezidentūra. Čia vizituojantys Lietuvos ir užsienio menininkai savo patirtį perteiks grupėms, sudarytoms iš miestelėnų, pageidaujančių susipažinti su skulptūra, fotografija, tapyba, keramika, tekstile, įgyti technikų pagrindus, meniškai pažvelgti į savo aplinką. „Sekite projekto naujienas ir registruokitės www.artin.lt”, – ragino jis.

„Nors sakoma, kad kūryba visada maištauja, manau, susitikimai Meno kieme taps kūrybos pažinimo akcijomis, trumpais kūrybos proceso blyksniais. Kurdami šią unikalią kūrybos erdvę, siūlome bendradarbiauti visoms kūrybinėms sąjungoms, institucijoms ir kūrybingoms asmenybėms. Meno kiemo vartai visada atviri jūsų idėjoms. Kurkime Meno kieme – kartu gaivinkime mūsų senamiestį”, – kvietė I.Kazakevičius.

Lietuvos kompozitorių kūriniai skambėjo Kijeve

Lietuvos kompozitorių kūriniai skambėjo Kijeve

Šį pavasarį Ukrainos sostinėje Kijeve vyko XVII šiuolaikinės muzikos festivalis „Sezono muzikinės premjeros“. Jame nemažas dėmesys buvo skirtas Lietuvos kompozitorių kūrybai. Greta kitų Kijeve skambėjo ir trijų Klaipėdos kompozitorių – Antano Budriūno, Loretos Narvilaitės, Remigijaus Šileikos – muzika.

Kompozitoriaus R.Šileikos Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui skambėjo Kijevo festivalio atidarymo koncerte.

Įspūdžiais apie festivalį Kijeve maloniai sutiko pasidalyti Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius, kompozitorius Remigijus Šileika.

– Kokiomis aplinkybėmis buvote pakviesti į Kijevo muzikos festivalį? Trumpai jį apibūdinkite.

– Kvietimo sulaukėme po sėkmingo pasirodymo Lvovo festivalyje „Aksomitnaja kurtina“ („Aksominė uždanga“) pernai spalį, kur mus pastebėjo Kijevo festivalio „Sezono muzikinės premjeros“ pagrindinis organizatorius ir meno vadovas prof. Ihoris Ščerbakovas. Festivalius rengia Ukrainos nacionalinės kompozitorių sąjungos Kijevo skyrius. Šiemetinis XVII festivalis, vykęs balandžio 10-16 dienomis, buvo skirtas Ukrainos kompozitorių sąjungos 75-mečiui. Didžiulis – apie dvidešimt koncertų (kasdien po tris, keturis renginius), skambėjo 65 Ukrainos kompozitorių ir 25 kitų šalių kompozitorių kūriniai. Dvi dienas vyko muzikologinė konferencija, buvo surengta žymaus lenkų kompozitoriaus Zygmunto Krauzės meistriškumo pamoka, taip pat naujausios informacijos perklausa iš CD, DVD ir pan.

– Minėjote, jog daugiausia buvo atlikta Ukrainos kompozitorių kūrinių. Ką manote apie šiuolaikinę ukrainiečių muziką?

Kompozitoriai L. ir A. Budriūnai su muzikantais V. ir R.Beinariais ir koncerto režisieriumi E.Kurmanu prieš lietuvių muzikos vakarą Kijevo festivalyje.

– Nors visko išgirsti nepavyko, vaizdą susidariau gana išsamų. Mano nuomone, Ukrainos kompozitoriai turi gerą mokyklą – jų orkestruotės puikiai skamba, didelis dėmesys skiriamas formos balansui. Visų šios šalies autorių kūriniuose galima buvo jausti bendrą istorinę patirtį – liūdnoką, gana skaudžią, tačiau be isterijos ar perdėto jausmingumo. Kartu ukrainiečių muzika išties dvasinga (yra, žinoma, ir išimčių), melodinga.

– Ką išskirtumėte iš festivalyje girdėtų šios šalies autorių?

– Negaliu nenusilenkti prieš jų metro Evheno Stankovičiaus (g. 1942) meistrystę – jo „Chanuka“ simfoniniam orkestrui išsiskyrė orkestro spalvingumu, precizišku detalių nugludinimu, nepriekaištingu formos pojūčiu. Valentinas Silvestrovas (g. 1937) pavergė savo muzikos nuoširdumu, tyliu dramatizmu. Jo kūrinius atliko valstybinis kamerinis ansamblis „Kijevo solistai“ – tokio darnaus grojimo dar nebuvo tekę girdėti apskritai. Modernumu išsiskyrė Alos Zahaikevič (g. 1966) Koncertas violončelei ir orkestrui (solavo prancūzas Dominykas Vienkūras). Susidomėję laukėme festivalio uždarymo koncerto – jame buvo numatytas pagrindinio festivalio organizatoriaus prof. Ihorio Ščerbakovo Koncerto fortepijonui ir simfoniniam orkestrui atlikimas. Rezultatas toli pranoko lūkesčius: visa salė entuziastingai priėmė kūrinį, kurio muzika – giliai išjausta, dramatiška, kartu – moderni, nestokojanti šiuolaikinių ritmų.

– Kokie kūriniai Kijevo festivalyje atstovavo lietuvių muzikai?

– Balandžio 10-ąją festivalio atidarymo koncerte Ukrainos nacionalinės filharmonijos salėje buvo atliktas mano Koncertas fortepijonui ir styginių orkestrui. Jį pagrojo Kanados pianistė Janina Kuzmas ir Ukrainos nacionalinis solistų ansamblis „Kijevo kamerata“, diriguojamas Valerijaus Matiuchino. Balandžio 14-ąją toje pačioje salėje lietuvių obojininkas Robertas Bei-naris kartu su kameriniu ansambliu „Kijevo solistai“ atliko Osvaldo Balakausko Koncertą obojui, klavesinui ir styginių orkestrui, o kitądien Ukrainos mokslininkų namuose buvo surengtas obojininko R.Beinario rečitalis. Pastarajame koncerte skambėjo Algirdo Martinaičio, Ramintos Šerkšnytės, Loretos Narvilaitės-Budriūnienės, Antano Budriūno, Vaidos Striaupaitės-Beinarienės, Osvaldo Balakausko, Rimvydo Žigaičio ir mano kūriniai obojui ir anglų ragui solo. Tris kūrinius fortepijonu pagrojo V. Striaupaitė-Beinarienė.

– Kaip Kijevo publika sutiko Lietuvos kompozitorių kūrybą?

– Išties šiltai. Malonu, jog obojininko R.Beinario rečitalyje apsilankė Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža su žmona. Koncertą praturtino šiuolaikinių lietuvių poetų posmai (eiles ukrainiečių kalba skaitė aktorė Lilija Rebrik), mimo mizanscenos. Koncertą režisavo jaunas Kijevo režisierius Evgenijus Kurmanas.

– Kas įsiminė iš kitų pasaulio šalių kompozitorių kūrybos?

– Iš festivalyje girdėtų išskirčiau gruzinų kompozitorių Šavlegą Šilakadzę (g. 1940) – jo Koncertas altui ir styginių orkestrui visus papirko muzikinės kalbos originalumu, nestandartiniu formos sprendimu. Sugebėjo išsiskirti ir australų kompozitorius Duglas Knechansas – jo „Atspindžiai“ („Ripple“) simfoniniam orkestrui priminė saulės blyksnius Okeanijos salų lagūnose, kerėjo australietiškais čiabuvių ritmais (juos perteikė galinga penkių atlikėjų mušamaisiais baterija). Ir, žinoma, Gija Kančelis. Jo largo bei allegro styginių orkestrui aiškiai priminė, už ką šį gruzinų meistrą taip vertina pasaulis: už minčių gelmę, kompozicijų meistriškumą, modernią kalbėseną.

– Minėjote, kad Jūsų Koncertą fortepijonui atliko pianistė iš Kanados Janina Kuzmas. Pristatykite ją plačiau.

– Janina Kuzmas – lietuvių tremtinių vaikas, gimė Azerbaidžane. Atvykusi į Vilnių, studijavo LMTA. Nuo 1991 metų, vadovaujama prof. V. Vitaitės, tobulinosi aspirantūroje. Nuo 1994 metų gyvena Kanadoje, Vankuveryje, yra vienos iš aukštųjų mokyklų docentė (asocijuota profesorė). 2002 metais ji įgijo muzikos daktaro laipsnį, tais pačiais metais už nuopelnus muzikai jai buvo suteiktas Kanados menų tarybos įsteigtas Aukso medalis. Pianistė daug koncertuoja kaip solistė ir kamerinių ansamblių dalyvė, veda įvairius meistriškumo kursus. Gastroliavo įvairiose pasaulio šalyse.

– Dėkui už pokalbį.

Kalbino Rita Bočiulytė

„Šermukšnis” sužydės birželį

„Šermukšnis” sužydės birželį

Rita Bočiulytė

Birželio 7-9 dienomis Klaipėdos senamiestyje vyksiantis XIV tarptautinis teatrų festivalis „Šermukšnis“ jau sukrovė pumpurus.

Nuo Jūros šventės atsiskyręs ir tapęs savarankišku

miesto renginiu, Klaipėdos Pilies teatro ir jo vadovo režisieriaus Alvydo Vizgirdos rengiamas festivalis šiemet vyks anksčiau, o jo veiksmo centras bus piliavietėje. Ten bus parodyti 9 Lietuvos ir užsienio teatrų spektakliai.

„Pagrindinę festivalio programą, kaip ir anksčiau, sudarys profesionalių teatrų pasirodymai, mėginantys linksmai ir mąsliai atsakyti į amžinuosius klausimus: kas mes esame, ką reiškia mūsų egzistavimas, kur yra mūsų gyvenimo esmės ir prasmės, – sakė festivalio meno vadovas A.Vizgirda. – Be pagrindinės programos, mūsų šventės gerbėjai vėl galės stebėti įvairiausias teatrų akcijas, atrakcijas, „prajovus“, tabalus – galės patys betarpiškai dalyvauti spalvomis, reginių gausa ir fantasmagorija trykštančiame, linksmame ir be galo teatrališkame mūsų šventės gyvenime“.

Šiemet į „Šermukšnį” atvažiuos teatrai iš Vilniaus ir Kauno, Latvijos ir Lenkijos. Festivalį birželio 7-ąją 17 val. Klaipėdos piliavietėje atidarys Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis – L. Hal „Šaukštaveidė Stainberg“ (rež. M.Misiūnaitė).

Spektaklį „Chick-stick“ (rež. A.Pogorzelskis) festivalyje Klaipėdoje birželio 7 d. 23 val. rodys lenkų teatras AKT iš Varšuvos. Daugpilio rusų dramos teatras birželio 8 d. 17 val. pristatys V.Rasputino „Paskutinį terminą“ (rež. S.Losevas). Kauno Mažasis teatras birželio 8 d. 20.30 val. klaipėdiečiams parodys E.Ensler „Katytę P“ (rež. V.Balsys), o Kauno dramos teatras birželio 9 d. vaidins net du spektaklius: 14 val. – G.Adomaitytės „Baltą katę juodoje Aliaskoje” (rež. A.Lebeliūnas) ir 20 val. – T.Bernharto „Pietus su Liudviku“ (rež. A.Vizgirda). Birželio 9 d. 23 val. festivalį uždarys lenkų šokio teatras iš Poznanės su projektu „Gavėnios ir karnavalo kova@“ (aut. E.Vycickovska).

Piliavietėje „vaidensis” ir teatro „trupai” Gliukai su Benu Šarka priešakyje, pateiksiantys publikai ugnies ir muzikos spektaklį „Skersai ir išilgai” (birželio 7 d. 22 val.).

Klaipėdiečiai režisierė Rūta Bunikytė, choreografė Agnija Šeiko ir choro „Aukuras“ vadovas Alfonsas Vildžiūnas suruoš misteriją „Kvadratai“ (birželio 8 d. 23 val.).

Be to, miesto Atgimimo aikštėje kasdien kas nors vyks.

Savotiška „Šermukšnio“ uvertiūra bus Klaipėdos Pilies teatro ir Pantomimos teatro „A“ hepeningas – paminklo raudančiai teatro Mūzai atidengimas Atgimimo aikštėje birželio 7 d. 16 val. A.Vizgirdos žodžiais, šis jo ir mimo Alekso Mažono sumanymas simbolizuos „atgailą už biurokratų daromą žalą kultūrai“.

Atgimimo aikštėje birželio 8 d. 16 val. karnavalinį kaukių kolekcijos „Sirenos“ pasirodymą surengs Klaipėdos Pilies teatras su šokių kolektyvais „Vėjūne“ ir „Aitra“. Birželio 9 d. 13 val. Pantomimos teatras „A“ rodys gatvės vaidinimą „Iškasenos“ (rež. A.Mažonas).

Tai bus teatralizuoti kvietimai iš Atgimimo aikštės į piliavietę – festivalio širdį. Ant piliavietės stogų „filosofiškai stovės lemties ženklai, laimingiausiems šypsosis paršelis“. Piliavietės teritorijoje festivalio metu kasdien nuo 16 val. iki vidurnakčio dar veiks teatrabaris „Božegraika”, kuriame festivalio publiką linksmins mimas A.Mažonas, Kretingos kojūkininkai, vyks koncertas „kukliems instrumentams“.

Taip dvi festivalio dalys – rimta ir pramoginė – susilies į vieną teatro fiestą. „Šermukšnis“ Klaipėdoje žydės tris dienas ir vakarus iki vėlumos.

„Traviatoje“ – jaunieji uostamiesčio solistai

„Traviatoje“ – jaunieji uostamiesčio solistai

Daiva Kšanienė

D.Verdžio „Traviatoje” su Klaipėdos muzikinio teatro atlikėjais scenoje kartu pasirodė dainavimo besimokantys studentai. Jiems buvo patikėtos pagrindinės operos partijos.

Nepakeis atvykstantieji

Akimirkos iš studentiškos klaipėdiečių D.Verdžio „Traviatos”. I.Bakanas (Daktaras), V.Muravjovas (Gastonas), R.Navickas (Alfredas), V.Kazlauskas (Markizas) ir L.Ramelienė (Violeta). Baliaus scena. Centre – R.Kazlauskaitė (Flora) ir V.Kazlauskas (Markizas).

Klaipėdos muzikinis gyvenimas pamažu kratosi nepilnavertiškumo, nes pradedame suvokti, kad miesto meną brandina, jo kultūrinę terpę pirmiausia kuria ir „augina” savieji, vietiniai atlikėjai, menininkai, kultūros žmonės. Kviestiniai, gastroliuojantys muzikai ją praturtina, papildo, paįvairina, bet jokiu būdu negali suformuoti autentiškos, savitos kultūrinės atmosferos.

Juk XIX amžiaus Paryžius kultūros centru tapo ne todėl, kad ten gastroliavo garsiausi pasaulio muzikai, bet todėl, kad jame ilgiau ar trumpiau gyveno ir kūrė puikūs įvairių sričių, savi (taip pat ir svetimšaliai) menininkai.

Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte taip pat nuo seno formavosi vietinių menininkų veiklos, jų ugdymo būtinumo tradicija, kurios negalėjo atstoti ar pakeisti atvykstantieji.

Mūsų dienomis šią tradiciją puoselėja ir tęsia Klaipėdos muzikinis teatras (vadovė A.Žigaitytė) ir Klaipėdos universitetas (KU).

Balandžio 28-ąją bendromis KU Menų fakulteto Dainavimo katedros studentų bei teatro atlikėjų jėgomis buvo parodyta D.Verdžio opera „Traviata“.

Studentams – praktika

I.Bakanas (Daktaras), V.Muravjovas (Gastonas) ir R.Navickas (Alfredas). Baliaus scena. Centre – I.Bakanas (Daktaras).

Į studijų programas įvedus naują dalyką – teatro praktiką, pritariant Muzikinio teatro vadovei, būsimieji dainininkai turi galimybę kartą per metus (pageidautina daugiau) dalyvauti operos spektakliuose (pernai jie atliko solines partijas D.Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“). Dalyko pedagogai prof. E.Kaniava (teatro praktikos vadovas ir beveik visų dainavusių studentų, išskyrus I.Bakaną, vokalo dėstytojas), prof. S.Domarkas (dirigentas), B.Abramavičiūtė-Kaniavienė (režisierė), talkinant koncertmeisterėms A.Juodėnaitei ir M.Mosėnienei, parengė Dainavimo katedros studentus ir magistrantus operos pagrindinių vaidmenų muzikiniam ir sceniniam atlikimui.

Spektaklyje grojo teatro simfoninis orkestras, dalyvavo choras (chormeisteris V.Konstantinovas), baleto trupė (choreografas V.Sasnauskas). Studentai buvo „įvesti“ į teatro repertuare esamą „Traviatos” pastatymą (pastatymo režisierius E.Domarkas, scenografijos ir kostiumų dailininkas L.Truikys).

Mėgstama opera

Studentiškoji „Traviata“ sukėlė didelį susidomėjimą; žiūrovų salė buvo pilnutėlė. Tai suprantama: išgirsti jaunus talentus visada labai įdomu ir smalsu. Be to, „Traviata“ yra mėgstama klaipėdiečių opera bei labai svarbi mūsų miesto muzikinėje istorijoje. Šia opera prasidėjo Klaipėdos muzikinio teatro kelias (1934 m.); po to ji čia buvo pastatyta dar penkis kartus, diriguojant įvairiems dirigentams.

Nepaisant jaunųjų dainininkų jaudulio, spektaklis vyko sklandžiai, buvo juntamas įdėtas rūpestingas pedagogų darbas.

Nuoširdžiai savuosius vaidmenis atliko pagrindinių partijų atlikėjai – II kurso magistrantai L.Ramelienė (Violeta) ir R.Navickas (Alfredas). L.Ramelienė, turinti sodrų, gražų sopraną, jau sukūrusi ne vieną pagrindinį vaidmenį šiame teatre (operoje „Eugenijus Oneginas“, operetėje „Linksmoji našlė“, miuzikluose „Paryžiaus katedra“, „Balius Savojoje“ ir kt.), jautėsi laisvai ir užtikrintai. Nors permainingi pavasario orai šiek tiek pakenkė dainininkės jautriausiam instrumentui – balso stygoms; kai kurie fragmentai (I veiksmo arija), ypač koloratūrinės vietos nuskambėjo šiek tiek įtemptai, „su pastangomis“.

Debiutavo sėkmingai

L.Ramelienė (Violeta) ir R.Navickas (Alfredas). Nerijaus Jankausko nuotraukos

Pirmą kartą teatre atliekančio sudėtingą operinį vaidmenį, gražaus tembro R.Navicko tenoras labai tiko lyrinei Alfredo partijai. Puiki solisto sceninė išvaizda taip pat prisidėjo prie svarbiausio operos herojaus sceninio charakterio atskleidimo.

M.Rojus, nors dar tik III kurso studentas, bet vis dažniau pasirodo muzikinio teatro scenoje („Balius Savojoje“, „Eugenijus Oneginas“). Stipraus, įspūdingo balso tembro savininkas (baritonas), jis sukūrė įdomų ir įtikinamą Žermono vaidmenį. Ypač imponavo puiki dikcija, ko, deja, pasigedome kai kurių kitų solistų dainavime.

IV kurso studentą I.Bakaną (vokalo dėstytoja prof. O.Glinskaitė) prisimename iš operos „Sevilijos kirpėjas“, kurioje jis sukūrė puikų Don Baziljo vaidmenį. „Traviatoje“ solistui buvo patikėtas nedidelis Daktaro vaidmuo. Net ir trumpuose šios partijos soliniuose fragmentuose I. Bakanas atkreipė dėmesį savo stipriu, turtingu obertonais bosu.

Sėkmingai operoje debiutavo I kurso magistrantė L.Česlauskaitė (sopranas), atlikusi Violetos tarnaitės Aninos vaidmenį, bei absolventas M.Burneika (Baronas): pagrįstos mizanscenos, aiški tartis, gražiai skambantys balsai.

Atžalynas – ateitis

Sklandžiai į operos vyksmą įsiliejo ir antraeilių vaidmenų atlikėjai: Menų fakulteto absolventas V.Kazlauskas (Markizas), I kurso magistrantas V.Muravjovas (Gastonas), IV kurso studentė R.Kazlauskaitė (Flora) bei pirmuosius žingsnius dainininko kelyje ir operos scenoje žengiantis II kurso studentas T.Kniukšta (Floros tarnas, Komisionierius).

Violetos vaidmenį yra parengusi ir IV kurso studentė A.Levickytė (vokalo dėstytoja doc. V.Vadoklienė), o Floros – II kurso magistrantė N.Adomaitienė (vokalo dėstytojas prof. E.Kaniava). Labai norėtųsi jas išgirsti ir pamatyti kitame „Traviatos“ spektaklyje.

Operos veikale būtina visų muzikos komponentų (solistų, choro, orkestro) tiksli ir glaudi sąveika, ypač svarbi garsinė pusiausvyra tarp scenos ir orkestro. Šį kartą orkestras galėjo būti subtilesnis. Daugelyje vietų jis stelbė solistų balsus. Daugiau repeticijų su orkestru tikrai būtų išėję į naudą.

Jaunieji solistai, Klaipėdos universiteto studentai, dalyvavę D.Verdžio operos „Traviata“ spektaklyje, užsirekomendavo kaip puiki, daug žadanti muzikinio teatro ateitis.

Mažosios Lietuvos kūrėjų pėdomis

Mažosios Lietuvos kūrėjų pėdomis

LDM Klaipėdos Prano Domšaičio galerija įgyvendina šviečiamąjį kultūros paveldo projektą „Žmonės ir likimai. Mažosios Lietuvos kūrėjai“, remiamą Lietuvos tūkstantmečio direkcijos.

Tai kultūros vakarų, kurie vyks įvairiose Vakarų Lietuvos vietovėse, ciklas. Pirmasis kultūros vakarų ciklo renginys įvyko gegužės 19-ąją Kintų Vydūno kultūros centre. Jis gražiai sutapo su Tarptautine muziejų naktimi, tą šeštadienio vakarą nuvilnijusia per didelius ir mažus Europos muziejus.

Kur kitur, jei ne senojoje Kintų mokykloje, kurioje dirbo, o antrojo aukšto kambarėlyje ir gyveno pats Vydūnas, galėjo prasidėti projekto, skirto Mažosios Lietuvos kūrėjams, vakarai. Kintų gyventojai, gausiai susirinkę į vakarą, įdėmiai klausėsi aktorės Virginijos Kochanskytės skaitomų A.Brako prisiminimų, solistės Giedrės Zeizaitės atliekamų Vydūno, V.Kudirkos kūrinių, akomponuojant pianistei Editai Zizaitei.

Dailininkų A.Brako ir P.Domšaičio kūrybą pristatė dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė.

Iki gegužės pabaigos Kintų Vydūno kultūros centre veikia pirmojo tarptautinio Prano Domšaičio plenero dalyvių tapybos darbų paroda, tad žiūrovams buvo įdomu pamatyti, kaip šiuolaikiniai Klaipėdos ir Kaliningrado dailininkai interpretuoja ekspresionizmo klasiko kūrybą. Anot dailėtyrininkės, daugelis Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto kultūrai nusipelniusių žmonių šiandien yra nepelnytai primiršti. Krašto istorijos vingiai nunešė užmarštin kūrėjų pavardes, didžioji dalis kūrinių prarasta. Kokie skirtingi ir kartu panašūs beveik tuo pačiu metu gimusių dviejų Mažosios Lietuvos dailininkų – Adomo Brako ir Prano Domšaičio – gyvenimo keliai ir kūrinių likimai… Birutė Baltrušaitytė knygoje „Mažosios Lietuvos moterys“ (Vilnius, 1998) užmirštosiomis pavadina ir tris Mažosios Lietuvos moteris, kultūros, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas – Martą Raišukytę, Martą Zauniūtę, Oną Jagomastaitę, gražiai apie jas rašydama: „Bitelės, darbais aptekusios, gabios praktikės, giedotojos, šiek tiek besiėmusios ir plunksnos“…

„Kultūros vakarų metu, klausydamiesi amžininkų atsiminimų, kūrėjų minčių, ištraukų iš dienoraščių, poezijos posmų, žvelgdami į dailės kūrinius ir lydimi muzikos garsų, prisiminsime krašto šviesuolius, jų nuveiktus darbus, trumpam prisiliesime prie Mažosios Lietuvos kultūros ir dailės paveldo“, – sakė K.Jokubavičienė.

Projekte, be jau minėtų žinomų atlikėjų, dalyvauja ir muzikologė prof. Daiva Kšanienė. Kiti renginiai vyks Kretingos ir Šilutės muziejuose, Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčioje, Gargždų muzikos mokykloje, Ievos Simonaitytės memorialiniame muziejuje Priekulėje, Liudviko Rėzos kultūros centre Juodkrantėje. Projektą užbaigs paskutinis ciklo renginys, įvyksiantis spalio mėnesį Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje.

Klaipėdos fotografija pristatyta Vilniuje

Klaipėdos fotografija pristatyta Vilniuje

Rita Bočiulytė

Kokia dabar yra Klaipėdos fotografija, gegužės 4-28 dienomis vilniečiai ir sostinės svečiai galėjo susipažinti Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) „Prospekto galerijoje“.

Po dešimtmečio

„Klaipėdos fotografijos“ parodos Vilniuje pristatymo akimirka. R.Treigys, A.Sutkus, S.Jokužys, G.Giedraitytė, R.Palaitis, S.Žvirgždas. Priekyje – klaipėdiečiui leidėjui ir fotografui Sauliui Jokužiui LFS pirmininkas Antanas Sutkus padovanojo viso dešimtmečio „Lietuvos fotografijos“ rinkinį.

Ilgiau nei tris savaites Vilniuje buvo eksponuojama LFS Klaipėdos skyriaus narių fotodarbų paroda bendru pavadinimu „Klaipėdos fotografija“. Parodoje dalyvavo 28 LFS Klaipėdos skyriaus fotografai iš 31, turinčio meno kūrėjo statusą. Ne tik klaipėdiečiai, bet ir skyriaus nariai iš regiono – Palangos, Mažeikių, Tauragės. Kiekvienas autorius pristatė po 1-2 darbus. Ekspoziciją praturtino jau mirusių žinomų Klaipėdos fotografų Raimundo Urbono ir Aleksandro Dapkevičiaus fotografijos.

Atidaryme LFS valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas priminė, kad tokios apimties bendrą parodą Vilniuje Klaipėdos fotomenininkai buvo surengę daugiau nei prieš dešimtmetį.

LFS pirmininkas Antanas Sutkus džiaugėsi paroda iš atviro, laisvo miesto: „Pagaliau susibūrė, susitelkė LFS Klaipėdos skyrius, turi ir rėmėjų, S.Jokužio leidykla-spaustuvė išleido puikų parodos katalogą ir atvirukus. Apskritai leidybos reikalai Klaipėdoje pajudėjo – pasirodė R.Vikšraičio, A.Dapkevičiaus fotoalbumai“. Dėkodamas už nuoširdų dėmesį fotomenui, A.Sutkus per vernisažą klaipėdiečiui leidėjui ir fotografui Sauliui Jokužiui padovanojo 10 metų „Lietuvos fotografijos“ rinkinį, LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkui Remigijui Treigiui – Jano Saudeko fotografijų knygą.

Į vernisažą atvykusį gausų būrį autorių sveikino palangiškis Seimo narys Raimundas Palaitis ir Klaipėdos kultūros skyriaus vedėja, menotyrininkė Goda Giedraitytė. Anot jos, ši paroda – uostamiesčiui reikšmingas faktas. Jis liudija ir tai, kad LFS skyriaus Klaipėdoje veikla labai suintensyvėjo. Apžvelgdama parodą, G.Giedraitytė pastebėjo, kad joje – „įvairialypiai autoriai, skirtingos stilistikos ir požiūrio. Bet klaipėdiečiai turi savitą, gaivų žvilgsnį, kūryboje daug dėmesio skiria pajūrio peizažui“.

Pasigedo jūros

Prie Gyčio Skudžinsko fotografijos iš ciklo „Pėdsakai“. LFS valdybos atsakingasis sekretorius Stanislovas Žvirgždas (dešinėje) negailėjo klaipėdiečiams ir gerų žodžių, ir pastabų. Fotografai Adas Sendrauskas ir Rimantas Dichavičius džiaugėsi reta proga pabendrauti. Roberto Gabrio nuotraukos

„Tai pastarųjų penkerių metų Klaipėdos fotografijos išklotinė. Kad susidarytų įspūdis, ką mūsų fotografai šiuo metu veikia. Kiekvienas autorius pristato, ką sukūrė geriausio, tai, kas reprezentuoja jo kūrybą. Ekspozicija labai įvairi ir marga – aktai, peizažai, portretai… Aš pasigedau jūros. Gal todėl, kad mums ji – kasdienybė, atvykėliai ją daugiau fotografuoja. Bet jūros, pajūrio motyvų vis dėlto esama kai kurių autorių darbuose – V.Bizausko, A.Stubros, A.Darongausko. Dominuoja peizažas, dauguma autorių atsiskleidžia per jį, gamtos grožį. Man paroda atrodo gana poetiška… Tokios pavasarinės Klaipėdos fotografijos gastrolės Vilniuje, kuriam norėjome paro-dyti, kokia dabar yra Klaipėdos fotografija. Gera proga pasvarstyti ir pasitikrinti, kaip ji atrodo bendrame Lietuvos fotografijos kontekste. Turiu vilčių, kad ir pastabų sulauksime, ir ateityje autoriai gaus pasiūlymų Vilniuje rengti personalines parodas“, – sakė „Klaipėdai“ R.Treigys.

Jo iniciatyva Vilniuje surengta „Klaipėdos fotografijos“ paroda kai kam priminė „ataskaitinę“, tokios sovietmečiu buvo įprastos, dabar jas nukonkuravo teminės, konceptualios projektinės ekspozicijos. Ir R.Treigio nuomone, tokio pobūdžio bendras apžvalgines „išvažiuojamąsias“ parodas prasminga rengti ne dažniau kaip kartą per penkerius metus.

Vertino santūriai

Vilniaus fotografų vertinimai buvo santūrūs. Daugelis atkreipė dėmesį, kad klaipėdiečių paroda – tvarkinga, gerai eksponuota, yra ir klasikos, ir ieškojimų, ir atradimų.

Alvydas Lukys: „Yra visokių parodų, ir visokių reikia. Klaipėdiečiai dėl iniciatyvos stokos ar dėl kitų priežasčių neatveža savo personalinių parodų, tai bent jau kartu pamatyti kažką yra įdomu. Pažintinė paroda yra svarbi. O po to gali atsirasti labiau išbaigtos, stilistiškai vieningesnės parodos. Manau, galimybių yra. Yra nemažai darbų, kurie man daro gerą įspūdį. Esu sakęs, kad nėra blogos fotografijos, yra tik blogas jos panaudojimas. Jeigu tą fotografiją instaliuotume ir sukontekstintume, viskas būtų gerai. Bet menininkas turi būti subrendęs ir suvokti, ką daro, kad tai įvardintų. Čia pastebėjau G.Skudžinsko, R.Treigio darbus. Pastarąjį pažįstu seniai, jis nuosekliai dirba, fotografijos – aukšto lygio“.

Takoskyroje

Ričardas Šileika: „Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus žmonės nefotografuoja jūros. Tai nei girtina, nei smerktina. Nes kiekvienas turi galimybę ją nufotografuoti rytoj arba apskritai niekada.

Jungtinė autorių paroda turėtų bent padėti suvokti kontekstą. Bet kadangi kiekvienas autorius teturėjo galimybę rodyti po kelis darbelius, tai iš tokių nuotrupų nieko neišsiaiškinsi, ir niekas nepaaiškės.

Vis dėlto A.Sendrausko pagautas (surežisuotas) veidas man padarė įspūdį. Tiksliau, ta pusakimirkė. Paprastai nepastebimas vokų mirktelėjimas, kurį akivaizdžiausiai spėja nutverti užraktas. Tokios nuotraukos būna išmetamos kaip brokas.

Stabtelėjau prie S.Jokužio „Rutuliuko“, suformulavau: kūnas yra estetika. O estetika turi būti estetiška? Šis darbas turėjo būti ant ratukų. Būtų galima jį po visą „Prospekto galeriją“ stumdyti iš vienos vietos į kitą. Ir net išvežti į Gedimino prospektą, prie Seimo.

Ką turėčiau perskaityti ir ką reflektuoti žiūrėdamas į K. Slivskio „Afrikietį su gepardu“? Ką mąsto M.Šilinskas, sukdamas ratus aplink Masčio ežerą? Kodėl A.Stanevičius man siūlo tūkstantį pirmą kartą nufotografuotą jaunystę, nematančią senatvės? Kaip man prikąsti liežuvį, kai A.Kalvaitis mėgaujasi savo „Pabudimu“?..

Klaipėdos fotografijų „Gedimino prospekto“ parodoje yra du „Klounai“. Vienas S.Kancevyčiaus, kitas – R.Urbono. Didžioji takoskyra.“

Kylanti, einanti pirmyn

Stanislovas Žvirgždas: „Yra visko. Kaip ir kiekvienoje parodoje, – būna ir balasto, ir gerų darbų. Čia daugiau gerų. Jie nusveria žymiai. Yra vienas kitas autorius, kurie galėjo geriau, atsakingiau pasiruošti. Vis dėlto paroda – sostinėje. Štai G.Skudžinskas, V.Karaciejus pagalvojo ir apie pateikimo kultūrą. O kai kurie kiti neatsakingai, atmestinai pateikė darbus, tarsi svarbu tik dalyvauti. Žinoma, mūsų galerija turi galimybę pati įrėminti, bet ir gerbiantys save autoriai turi galvoti, kokius darbus kaip pateikti parodai, – pagalvoti apie savo ir savo miesto prestižą. Gal į tą šaukštą deguto nekreipkime dėmesio. Jis šiuo atveju medaus statinės nepagadino. Bendras parodos lygis – geras. Laimė, galerijoje turime geras erdves, kuriose galima laviruoti – kai ką užslėpt, kai ką išryškint. Man geriausią įspūdį paliko V.Karaciejaus, R.Treigio, G.Skudžinsko, A.Rutkausko, A.Jankūno darbai. Gerai, kad parodoje galime pamatyti ir R.Urbono, A.Dapkevičiaus fotografijas. Geri jų darbai atrinkti. Nereikėtų manyti, kad autoriai geriau pasirodytų, jei būtų eksponuojama po dešimt ar daugiau jų darbų. Kiekvieną autorių galima pamatyti ir iš 1-2 fotografijų“.

Tai kokia yra Klaipėdos fotografija?

„Kylanti. Einanti į priekį. Ir gerai, kad atsirado lyderis, kurio stokojo daug metų“, – atsakė S.Žvirgždas.

Aistra ir aiškumas

Aistra ir aiškumas

Kristina Jokubavičienė

Lyg susitarę, vienu metu visuomenės „teismui” savo paveikslus „atidavė” du plačiai žinomi uostamiesčio tapytojai – Edvardas Malinauskas ir Vidas Pinkevičius.

Ištikimi sau

E.Malinausko tapybos stiliaus kitimas per keturis dešimtmečius – akivaizdus.

Nuskambėjo per visą Klaipėdą, sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio jubiliejinė tapytojo E.Malinausko paro-da, intriguojančiai pavadinta „Paskutinis klyksmas“.

Ir pavadinimu, ir daugybės komentarų sulaukusiu paveikslu, tapusiu lyg ir programiniu parodos kūriniu, nors nutapytu dar 1995-aisiais, dailininkas liko ištikimas sau. Niekada žodžio kišenėje neieškantis, turintis ką pasakyti, o jei ne pasakyti, tai uždainuoti ar lūpine armonikėle sugroti, E. Malinauskas, kaip niekas kitas iš miesto dailininkų, puikiai atstovauja populiariam visuomenėje „tikro dailininko“ įvaizdžiui. Tokiam, kokį matome jo naujausiame autoportrete: tapantis romantiškos jūros fone, su berete „pagal Rembrantą“, pypke ir žinoma, teptuku, rankose.

Nereikia kartoti, kad E. Malinauskas šiuo metu yra žymiausias Lietuvos marinistas, o tapęs Klaipėdos dailės simboliu, garsina miestą ne tik šalyje, bet ir už jos ribų.

V.Pinkevičiaus tapybos paroda, iki birželio 2-osios veikianti Ievos Simonaitytės bibliotekoje, nėra nei jubiliejinė, nei kokia etapinė. Ji ne tokia didelė, kaip E. Malinausko ekspozicija Klaipėdos dailės parodų rūmuose, bet ne mažiau reikšminga pačiam dailininkui ir gausiam jo gerbėjų būriui.

Tai irgi savotiška retrospektyva, nes eksponuojami darbai, sukurti 1980-2007 metais.

Dėl parodos apimties. Jei V. Pinkevičiui kas nors būtų leidęs, tai jis, be jokių abejonių būtų galėjęs „užversti“ visas bibliotekos patalpas savo kūriniais, sunkiai betelpančiais nemažoje jo dirbtuvėje. Ištikimai laikydamasis priesako „Nė dienos be paveikslo“, V. Pinkevičius, reto darbštumo ir produktyvumo kūrėjas, yra nutapęs daugybę drobių, nupiešęs daug piešinių.

Darbštumas ir intensyvus kūrybos ritmas yra jungiamoji grandis, siejanti šiuos du, atrodytų, visai skirtingos stilistikos ir tematikos kūrėjus. Sunku pasakyti, ar jie patys žino, kiek paveikslų yra nutapę ir kur nukeliavo didžioji jų dalis.

Nors iki jubiliejinių metų V. Pinkevičiui dar kiek trūksta, juos abu galime įvardyti tos pačios vyresniosios tapytojų kartos atstovais. Ši karta formavosi prieškario moderniosios lietuvių tapybos tradicijų, palaikomų Vilniaus dailės institute dėsčiusių tapybos meistrų – Antano Gudaičio ir kitų – kontekste. Spalvos raiška, potėpis, faktūra, apibendrintas vaizdas klostėsi į koloristinės, ekspresyvios tapybos sistemą.

Du kūrėjus lyginti leidžia ir tai, kad abiejų parodose eksponuojami ir naujausi, ir prieš kelias dešimtis metų sukurti darbai.

Daug pašauktų…

E.Malinauskas šiuo metu yra žymiausias Lietuvos marinistas.

E. Malinausko parodoje tapybos stiliaus kitimas per keturis dešimtmečius (pradedant nuo dalyvavimo pirmosiose parodose septintojo dešimtmečio viduryje) yra ypač akivaizdus ir daro didelį įspūdį.

Pats ankstyviausias peizažas, eksponuojamas parodoje, sukurtas 1971-aisiais. Jis ypatingai dekoratyvus, gluosnių motyvas nutapytas plokštumomis, reljefiškai apvedant formas, ryškiomis, sodriomis spalvomis. Ekspresijos nestokoja ir kompozicija, vaizduojanti iš smėlio pustomos sodybos pasitraukiančią žvejo šeimą. Nuotaikingas, tradicinės tapybos žavesio kupinas pakrantės peizažas su valtimis (1973).

Kiek vėlesnės didelio formato kompozicijos, skirtos romantiškam kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės susitikimui ar dramatiškam jūrų mūšiui prie Salspilio, atskleidžia dailininko meilę savam kraštui, gerą jo istorijos žinojimą.

Kad E. Malinausko kūrybos vaizdas būtų išsamus, reikia paminėti ir gausius iškilių Klaipėdos krašto kūrėjų portretus, esančius daugelyje Klaipėdos ir kitų miestų visuomeninių interjerų.

Didžiąją parodos dalį sudaro vandenų vaizdai – dažniausiai tai jūra ir jos pakrantės, kiek rečiau marios. Parodoje eksponuojami jūros peizažai, sukurti pastarųjų septynerių metų laikotarpiu; stebina ypač daug vien šiais, jubiliejiniais dailininkui metais, sukurtų darbų gausa.

Lyginant su ankstyvaisiais kūriniais, akivaizdu, kad per ilgą kūrybos raidą dailininkas pirmiausia tobulino tapymo techniką, kuri dabar yra be priekaištų.

Kalbant apie marinistinį žanrą, galima būtų pasakyti taip: daug pašauktų, mažai išrinktų. Jūros peizažas, kaip joks kitas tapybos žanras, lengvai gali tapti tik saldžiu gamtos vaizdeliu, fiksuojančiu neišvengiamus žanro atributus: putotos bangų keteros, idiliškos trys pušelės, smėlio kopa ir vėjo lenkiamas išdidus augalėlis… E. Malinausko marinose lieka tik vandens ir dangaus akistata, per apšvietimo, saulėlydžio, audros, rūko teikiamus efektus įgaunanti ypatingo emocionalumo ir paveikumo. Labai retos detalės – akmenys, tupinti žuvėdra, švyturys tolumoje – tik padeda kurti nuotaiką, atmosferą.

Nuotaikų ir būsenų skalė tapytojo peizažuose tokia pati beribė, kaip ir pati gamta. Tai ilgo stebėjimo, patyrimo ir darbo rezultatas, dar efektingesnis dėl puošnių rėmų, kaip ir pati glotni tapymo technika, stiprinanti asociacijas su klasikine, senąja tapybos tradicija.

E. Malinausko parodoje įdėmus žiūrovas be vargo gali nuspėti, kokiam kūrybos laikotarpiui priklauso vienas ar kitas kūrinys, juolab kad dailininkas beveik visada paveikslus žymi monograma, parašo sukūrimo metus.

Tapybos sodai

V.Pinkevičiaus drobių paviršius slepia turtingas spalvines dermes. Paveikslai “Prie šulinio” ir “Pilka pieva”.

Dėl V. Pinkevičiaus paveikslų negali būti toks tikras. Visų pirma, jis nemėgsta signuoti savo paveikslų; antra – jo kūrybos raidai būdingas motyvų, temų kartojimas, kiekvienąsyk įgaunantis subtilių, tačiau vos pastebimų kitoniškumo bruožų.

Dailininkas jau beveik tris dešimtmečius veik nekeičia tapymo manieros, lieka ištikimas skubriam, smulkiam potėpiui. Vienas kitas „paklydimas“, kaip antai dažų nutekėjimai drobės paviršiuje, atrodo buvo tik trumpalaikis.

Ekspresyvus teptuko judėjimas, kuriantis drobėje tikras formų ir faktūrų audras, būdingas jau nuo pat aštuntojo dešimtmečio pradžios jo sukurtiems kūriniams. Iš greito žvilgsnio atrodantis kaip potėpių raizgalynė, V. Pinkevičiaus drobių paviršius slepia turtingas spalvines dermes, kurias subtiliai dengia ar sustiprina tamsesnių spalvų sluoksniai. Ypač subtiliai tai atsiveria kompozicijose, kuriose pirmajame plane lyg siena iškyla javų laukas, pievų augalai, gėlės ( „Javai“, 2001; „Pilka pieva“, 2007), uždarantys, suspaudžiantys erdvę, priverčiantys įsigilinti į patį tapybinį paviršių ir rasti jame tai, ko plika akimi gal ir nepamatysi. Ribota erdvė ir tapoma kitokiu principu, nedideliais spalvų ploteliais.

Frizinis komponavimo principas išlaikomas ir drobėse su figūromis – tarsi senoje fotografijoje rikiuojasi prieš žiūrovą „Jaunos šeimos“ (1998), „Jaunieji“ (2000). Statiško figūrų vaizdavimo ir skubraus tapymo būdo disonansas intriguoja, verčia aktyviai dalyvauti vyksme.

Parodos pavadinimas „Sodai“ orientuoja į vieną iš svarbesnių dailininko kūrybos motyvų: žydinčios vienišos obelys, sodai, žalios pavasario vešlumos ar pilkos rudens rimties kupini. Tai vis arsininkų tapybos, turėjusios įtakos ne vienam V. Pinkevičiaus kartos dailininkui, įkvėptos vizijos.

Kita svarbi tapytojo kūrybos dalis yra figūrinės kompozicijos, besiremiančios lietuvių liaudies folkloru ar bibliniais siužetais. Tai patvirtina parodoje eksponuojami paveikslai „Sūnus paklydėlis“ (1993), „Liūdintis“ (1980) ar „Žmonės, žiūrintys į dangų“ (1997). Pastarasis siužetas, įvairiai interpretuojamas, nuolat kartojasi V. Pinkevičiaus tapyboje ir gali būti įvardijamas jo kūrybos motto. Nors žmonės, pasimetę tarp žemės ir dangaus, klausiantys ir nežinantys, kokio atsakymo sulauks, kartais net nežinantys, ko klausti, atrodo, yra iš nenusakomo laiko, jų abejonės ir pasimetimas gerai suvokiami ir artimi šiuolaikinio pasaulio kontekste.

V. Pinkevičiaus tapyba atveria savuosius klodus, kai įžengi į jos kuriamą autonominį lauką, įsigilini ir susigyveni su personažais, priimi jo gamtos ir žmonių sampratą.