Viksva, vilkinti raudonai

Viksva, vilkinti raudonai

Dalia Bielskytė su literatūros kritiku Marijumi Šidlausku Naisiuose, Z. Gėlės gimtinėje.

Marijus Šidlauskas

Kadaise Vincas Kudirka sakė, kad gegužės mėnesį visi kalba eilėmis, gieda sykiu su lakštingalomis, mylisi ir… valgo lapienę. Panašias būsenas primena ir gegužės pabaigoje įsisiautėjantis Poezijos pavasaris, šiemet jau 43-iasis – tos pačios lakštingalos, taip pat besimuistantys pegasai, tie patys meilės reikalų paūmėjimai (valgymas ir užgėrimas, žinoma, jau kitoniški). Beje, kai kas pastebimai keičiasi. Vieno iš Poezijos pavasario laureatų (A.Mikutos) duomenimis, poetai jaunėja, o jų publika sensta, todėl poezijos skaitymai darosi panašūs į poliklinikos priimamąjį. Tačiau kito laureato (A.Marčėno) tikinimu, visi pokyčiai tėra menami, nes nėra nieko amžinesnio už amžiną masių atotrūkį nuo poezijos, nes tokių, kuriems poezija reikalinga, tesą trys procentai ir mažiau. Ką gi, manykime, jog šiems mažumų procentams priklausome ir mes, tikintys, kad mažiau dažnai reiškia daugiau, t.y. geriau. Panašu, jog principas non multa, sed multum nesvetimas ir Eglei Bielskytei, pernai išleidusiai savo pirmąją knygą Raudona, kuri šiemet pelnė literatūrinę Zigmo Gėlės premiją už geriausią poetinį debiutą. Spręskite patys:

Pavasaris kaip voras mezga giją

Iš raudonsaulių vėjų vakarų,

Iš karklo katinėlių ir vergijon

Supančiojęs išvaro mus varu.

Sukepę lūpos, iškankintos širdys

Atsiveria po lietumi žaliu –

Dėl bučinio turbūt galėčiau mirti.

Bet ir gyvent dėl bučinio galiu.

Eilėraščio tiek ir tėra – du posmai, kuriuose atpažįstame autorei būdingą stilistinį braižą – bendrąsias klasikos ir romantikos atramas, nepriekaištingai sklandžią dikciją (juntama H. Radausko mokykla), savitą lyrinį piešinį ir tembrą, gimstantį iš tapybiškos gamtos pagavos ir kalbos muzikos susilietimo. Aiškiai girdimi miniatiūros ir romanso – mėgiamiausių ir geriausiai įvaldytų žanrų – atoskambiai.

Apskritai D.Bielskytės eilėraštis yra godžiai sugėręs tradicinės lietuvių poezijos kultūrą: „dangaus drabužėliai skylėti“ tarsi ataidi iš švelnių D. Kajoko meditacijų, išvažiuojantys į tolimą kelią traukiniai – iš melancholiško A. A. Jonyno bliuzo. Iš archainės lietuvių gamtojautos perimtas (nebūtinai sąmoningai) lyrinių būsenų kodas – žolė, žvaigždės, lietus. Vis dėlto šios lyrikos nepavadinsi senamadiška ar epigoniška – paprastai ją išgaubia grakštus žaidybiškumas, savita metafora ar aforizmas, efektingas pabaigos kirtis. Eilėraščio branduolį sudaro vaizdas, būsena, jo stiprybė – spontaniškas tikrumo blyksnis, kurį įskelia kelių plotmių įtampa. Esama ir silpnybių – tai neįpareigojantis fragmentiškumas, didinantis kartojimosi tikimybę ir sykiu mažinantis visos knygos kompozicinį vientisumą. Kiek eklektišką įspūdį palieka ir trys rinkinio skyriai, neturintys ne tik pavadinimų, bet ir aiškesnės struktūrinės paskirties, nekuriantys knygos architektonikos. Visa tai sudaro sąlygas rastis tam tikrai literatūriškumo inercijai.

Tačiau panašiems negalavimams autorė turi ir veiksmingą priešnuodį. Pavadinčiau tai lyrinės distancijos nuojauta, leidžiančia išvengti ir melodramatiškų pozų, ir atsainumo. Toji nuojauta kuria savitą intonaciją, gimstančią iš naivaus patiklumo ir saviironijos žaismės, iš sugebėjimo nesusireikšminti kalbant apie reikšmingus dalykus. Poetė tarsi užbėga už akių rimtuoliams-priekabuoliams, iš anksto įspėdama: neieškokite mano eilėse koncepcijų ar programų! Nebambėkite, jei ko nerandate, – verčiau žiūrėkite, kad ko nepražiopsotumėt! (Pavyzdžiui, tokio nuotaikingo naujadaro kaip šėpgrauža eilėraštyje „Žiūrėkite, kokia aš graži“.) Išties, kiek poetų ir filosofų yra lyginę žmogaus egzistencinį siūbavimą su nendrėmis ar smilgomis. D. Bielskytė renkasi viksvą:

Žaibo bijo

Medžio galva

Aš nebijau

Aš – viksva

- – viks – -

va.

Žinia, viksvų stiebai ir lapai šiurkštoki, yra kuo gintis nuo saldaus užsiliūliavimo ar apvalių bendrybių. Tai va.

Eilėraščių teminis ir probleminis centras – amžinoji meilės ir mirties (Eros ir Thanatos) byla, kurioje išsiskiria moterystės ir motinystės linijos. Svarbus mitinis moteriškumo simbolis – žemė, pritraukianti savo apvaisintoją lietų:

Panūdusi gimdyti,

Pavasari, tau krisiu ant peties,

Silpna, sugundyta,

Ir lyti

Į lūpas praviras

Lietus skubės.

(„Rėki man ašarotais pumpurais“)

Šią knygą galima skaityti ir erotiniu kodu, kurį siūlo ne tiek patys eilėraščiai (jų erotinės prasmės nėra atviros), kiek dailininko Arūno Mėčiaus iliustracijos. Lietus, kaip melancholijos akompanimentas, jau seniai yra tapęs nudėvėtu poetizmu. Tačiau mūsų autorė, kaip jau sakyta, turi veiksmingą įrankį banalybei įveikti – distancinės nuojautos valdomą savitą lyrinį regėjimą. Tarkim, eilutes „Pro stiklą žiūri į mane / Sulysę trumparegiai lietūs…“ (p.35) įmanu perskaityti kaip subtilų nesubtilaus vyriškumo ironizavimą (o ne tik kaip egzistencinio maudulio įvardijimą). Lietaus vertikalė persmelkia ir vieną stipriausių knygos eilėraščių „Gražus žemai kabąs dangus“ – gražus pasaulis (kuris šiaip jau neatrodo estetiškas), kai jį nušviečia iš mirties atkovoto gyvenimo tiesa. Biografinis kontekstas (grumtis su mirtina liga), laimingai išvengęs graudinančios patetikos, čia tampa eilėraštį įmagnetinančia jėga, išlaisvinančia jį iš albuminio asmeniškumo rėmelių.

Pavadinimui Raudona pasirinkta pati intensyviausia ir simboliškiausia (visos pagrindinės Eros ir Thanatos implikacijos) spalva (knygos dizaineris Arūnas Juozapaitis) turi ir vizualinio iššūkio potekstę. Apskritai susidaro įspūdis, kad spalva ir grafika čia įdarbinta kryptingiau ir ambicingiau nei žodis, kuriam, kaip minėta, nerūpi programiniai manifestai ir kuris neperžengia lietuviškojo santūrumo ribų, likdamas ištikimas tradiciniam rimui ir ritmui, kompozicinei simetrijai ir prasminei logikai. Beje, D.Bielskytės žodis neturi agresyvumo, destruktyvios energijos ir nepasiduoda perversiškiems vadinamojo šiuolaikinio meno gundymams. Ir neišduoda.

Betgi Raudona yra ir gėliškas pavadinimas, sietinas ne tik su gėlių karaliene rože (knygoje dar aptinkame rugiagėles, lubinus, lelijas, laukines aguonas, chrizantemas), bet apskritai su žydėjimu, jo trumpumu bei intensyvumu. Trumpas ir intensyvus buvo ir Z. Gėlės gyvenimas, nutrūkęs 1912-ųjų gruodį, tesulaukus aštuoniolikos pavasarių. Klaipėdos poetai, šią jaunatvišką premiją prisijaukinę, galime sakyti, chroniškai (G.Grajauskas 1994 m., M. Valiukas 1999 m., R. Kmita 2000 m., D. Molytė 2003 m.), jau galėtų pasijusti regioniniais narcizais ir tikėtis, kad nimfa Echo su kritiku Aristarchu ims apdainuoti unikaliąją Klaipėdos poetinę mokyklą – pastangų būta. Nedarykime šito, vardan Nemesidės. Nes poezijos išmokstama ne mokyklose. Nes nesulyginamų poetų spraudimas į mokyklines uniformas tėra laisvos kūrybos luošinimas, už kurio kyšo provincijos kompleksų ramentai. Nes tais ramentais paprastai mosikuoja tie, kurių leisgyviai pegasai plaka popieriniais sparnais. Va, gausime Nobelį – tuomet ir pasvarstysime šį opų reikalą. Bet tai jau rudens tema. O kol kas – pavasaris, lakštingalų ir lapienės metas, pražydinęs mums raudoną poezijos gėlę. Tikėkimės, daugiametę.

Kas pučia per Mindaugo Valiuko haiku langelį:

Kas pučia per Mindaugo Valiuko haiku langelį:

stiprus jūros vėjas ar vėsinantis arbatą pavargusių plaučių vėjelis?

Mindaugas Valiukas. Dambrelis. Vilnius, Apostrofa, 2006.

Sondra Simanaitienė

Japonai apie miniatiūrinę poezijos formą sako, jog haiku – tai mažas langelis, pro kurį pučia gaivus ir stiprus vandenyno vėjas.

Haiku Europoje – tai dažniausiai trieilis, kartais ketureilis, parašytas laikantis nustatyto skiemenų skaičiaus kiekvienoje eilutėje (1-je eilutėje penki skiemenys, 2-oje – septyni, 3-ioje – vėl penki) arba nesilaikant. Nesilaikyti ypač būdinga vertimams iš japonų kalbos, kai labiau stengiamasi surimuoti pirmą ir trečią eilutes, nei išlaikyti tikslų skiemenų skaičių. Lietuvoje kaip ir kitose šalyse vieni poetai laikosi šio formalaus reikalavimo (pvz., Artūras Gelusevičius), kiti ne. Tarp pastarųjų – Mindaugas Valiukas.

Norint perskaityti haiku, reikia susikoncentruoti ir skaityti taip, tarsi eitum mažais žingsniukais, avint japoniškas kaladėles. Žodžiai keli, bet mintis turi būti tiksliai pagauta. Haiku dažniausiai nevartojama sielą apibūdinanti leksika, tik per išorės, dažniausiai gamtos, kartais socialinės aplinkos ženklus, atveriama grynoji vidujybė. Tai ir yra šio poetinio žanro paradoksas, – kalbėti apie tai, kas geriausiai suprantama tylint. Indėnų išmintis sako, jei kalbi, kalbėk geriau nei tyli.

Haiku yra daug tylos, būdingos nuostabai. Nuostaba, pagrindinė filosofo prieiga, rašant haiku būtina.

Ievos pražydo!

Tik nėra kam grožėtis.

Visi bulvių laukuos (psl.17)

Šiame trieilyje yra dviguba nuostaba: stebimasi ievų grožiu ir sodybų tuštėjimo metu. Kiekviena eilutė turi savo krūvį: nuostaba dėl pražydusių ievų grožio, nusivylimas, kad nėra kam tuo grožiu džiaugtis ir lengva ironija (o gal graudumas?), stebint kaimiečio nepabaigiamus darbus.

Haiku dar yra vadinami poetinėmis fotografijomis, kuriose atsispindi žmogaus ir gamtos ryšys. Tai stop kadrai, atveriantys gilią gyvenimo filosofiją.

M.Valiuko haiku nėra stipriai fotografiška. Galima būtų išskirti kelias ryškesnes vizualizacijas:

Kaimo keleliu

Tarp žydinčių sodų

Laidotuvininkai (psl.35)

 

Giedras žiemos rytas

Trobos iš dangaus nuleistos

Ant plonų dūmų virvių (psl. 61)

Haiku pagrindiniai veikėjai – metų laikas ir žmogus, stebintis pasaulio kaitą arba užsitęsusį pastovumą ir trumpa, kaligrafiška kelių žodžių sankaba nusakantis tai. Kaligrafijai būdingas lengvumas. Mindaugo haikininkas turi būties lengvybės potyrį. Su kokiu atsargumu jis taria:

Pirmieji šalčiai.

Vaikų drabužėliai plonesni

Net už ledą ( psl. 45)

Šiame trieilyje nustebina netikėtas sugretinimas – pirmojo ledo ir vaikiško drabužėlio. Gražiai suskamba užtekstinės prasmės: pirmasis ledas ir mažas žmogutis yra tokie panašūs savo trapia būtimi. Taip gražiai vienas kitą koreliuojantys – vaikas gali sušalti, nes jau pirmasis šaltis, bet jis džiaugiasi pirmuoju leduku, nes kas yra smagiau nei čiuožti per paviršių, pamiršus žingsnio dėlionę.

Netikėtų sugretinimų yra dar vos keli. Mažokai.

Nuleistom galvom

Perdegę saulėgrąžų

Žibintai (psl.79)

Šis palyginimas labiau vizualinis, primenantis Mindaugo teatrinę patirtį (poetas pats režisuoja, vaidina, kuria pjeses ir jas apšviečia dažniausiai neperdegusiom žibintų galvomis).

O štai kitas haiku:

Lyja ir lyja

Bijūno žiedų

Apipuvusios mėsos (psl.57)

Šios eilutės kaip ir nieko ypatingo, mūsų pačių atpažįstamas palyginimas (draugė savo sodyboje nufotografavo pienę 2006 m. gruodžio 31 dieną, – gėlės vaizdas tada irgi priminė apipuvusios mėsos prisikėlimą). Trieilį pacitavau kaip išimtį, norėdama atkreipti dėmesį, jog šioje knygelėje M.Valiukas beveik neeksponuoja drastiškesnės, stipresnės dinamikos, smurto žodyno, kokio buvo nemažai antrojoje knygelėje ,,Vogta vinis“, o ir pirmojoje ,,Mėnulio keramika“ (1998 m.) šiek tiek, – sraigė akim nukapotom regi po kojom vaivorykštę (psl.16).

,,Dambrelyje“ poetas yra tylusis haikininkas žvejys, laukiantis kol užkibs žuvytė, paskui save tempianti auksinį raktelį nuo mažos žodžių skrynelės. ,,Dambrelio“ užuomazgos jau buvo ,,Mėnulio keramikoje“, o ir ,,Vogtoje vinyje“. Pirmosiose knygelėse randame puikių trieilių, ketureilių, panašių į esančius ,,Dambrelyje“.

Sutemsta

Nespėjus įsiūti sagos

Ankstyvas ruduo (psl.18, ,,Dambrelis“)

jau

kojinės

per naktį

neišdžiūsta (psl.42 Jau ruduo, ,,Vogta vinis“)

Man smagesnis iš ankstesnės knygelės, nes stipresnis kontekstas – vienišas vyras, gal studentas, iš vakaro plovęs po šaltu vandeniu bendroje kriauklėje kojines, kitų neturi, todėl jam graudu – teks mautis šlapias. O be vienos sagos galima ir į darbą nueiti, ne tik į pasimatymą.

Knygoje ,,Dambrelis“ yra labai žaismingų atsidūsėjimų, būdingų ir didiesiems haiku mokytojams, kaip:

Ak jonvabaliai!..

Gyvenime savo

Jūsų regėjęs nesu (psl.54)

Yra vos vienas atviriau filosofinis:

Nusileidžia rūkas,

Ir visa išnyksta.

Štai jums tikrasis pasaulis! (psl.65)

Bet yra du, man patys gražiausi, tobuli savo paprastumu. Juk aukščiausias haiku principas ir yra tobulas paprastumas.

Lyja lietus,

Tai ir tu palaistai

Gėles ant palangės (psl.68)

Švelnumas, mylinčio žmogaus pastabumas, lietaus atkartojimas, gėlės jaukiame poros butelyje ir… ramybė. Ramybės bei atpalaiduojančios energijos kupinas ir šis trieilis:

Moteris vagone

dainuoja vaikui lopšinę

Pamažu užsnūstu (psl.12)

Išnykus riba tarp vaiko ir suaugusio, tarp konkrečios moters ir amžinojo moteriškumo, sugrįžimas į saugią vaikystės būseną. Ribų išnykimas – štai kas turėtų atsirasti kiekviename haiku, kai nebežinai, kur pradžia, kur pabaiga, kur aš, o kur jau slyvos žydėjimas ar atsilikusios gervės sparno kirtis. Pojūčio ar minties abstraktumas haiku pasiekiamas per konkrečią situaciją, todėl haiku siūloma skaityti du kartus – pirmas, pamatyti konkretų vaizdą ir antras, įžeminti prasmės nutekėjimą savojoje ženklų sistemoje. Kaip R.Treigio fotografijoje – pasendintas stop kadras (fotografija juk visada yra praeitis) ir ryškus, dinamiškas pasaulio už stop kadro egzistavimas, pulsavimas.

Taigi atrinkus trumpučius eilėraščius iš trijų knygelių galima būtų išleisti kokių 15-os (skaičius simbolinis) haiku puikią knygelę, pro kurios langelį pūstų stiprus vandenyno dvelksmas ar aštrus, ritmingas dykumos karštis. Dabarties dažniau yra grojama dambreliu, pirktu Yamahos krautuvėje Sausio 15-osios gatvėje. Nors galbūt to ir siekta.

Apibendrinant būtų galima apžvelgti M.Valiuko poetines tendencijas, kurios pastebimos jau pirmojoje poezijos knygelėje ,,Mėnulio keramika“, toliau plėtojosi, o vėliau kai kas atsiskyrė ir įgavo kito žanro formą, t.y. pjesės. Mindaugo poezijoje jau nuo pat pradžių ryškiai išsiskyrė lyrinė, graudžioji, dažnai rimuota eilėraščio forma; kita – trumpa, haikiška, redukuota kalba, įkvėpta japonų poeto Matsuo Basho (XVII a.), kuriam 1-ojoje knygelėje Mindaugas skyrė porą interpretacijų, ir trečioji – naratyvinė forma, kai papasakojama linksma, dažnai tragikomiška istorija verlibro forma. Po antrosios knygelės, kuri vis dar buvo trys viename, M.Valiukas išleido tuo pačiu metu miniatiūrinės formos eilėraščių rinkinį ,,Dambrelis“ ir pjesių rinkinį ,,Kreatyvo mirtis“, kuriame išplėtoti naiviai graudūs, linksmai siurrealistiniai mūsų gyvenimo komiksai – persipina vaizduotė, socialiniai mąstymo štampai ir nekasdieniška kasdienybė.

Taigi, M.Valiukas yra nuoseklus, atkaklus kūrėjas, nebijantis reikštis įvairiausiomis formomis, – tiek rašytinėmis, tiek sakytinėmis, tiek dainuojamosiomis (režisuoja, viešai groja gitara, dainuoja). O tobuliausias ir tikriausias (japonai haiku rašo vienoje eilutėje) jo haiku buvo jau pirmojoje knygutėje:

jūralygikaipšitaeilutė

(psl.28, Štilis, ,,Mėnulio keramika“)

Kultūros klausimu

Kultūros klausimu

Gintaras Grajauskas

Kalbėti apie kultūrą – slidus ir nedėkingas užsiėmimas. Ypač Lietuvoje, kur apie kultūrą, krepšinį ir euroviziją nusimano kiekvienas. Jei netikite, pasakykit savo kaimynui, kad jis nekultūringas. Galvą dedu, išgirsite išties svarių argumentų, jog fatališkai klystate.

Kiekvienas pasaulio padarėlis puikiai žino, kas yra kultūra – tik įsivaizduoja ją savaip, individualiai, priklausomai nuo savosios rūšies ypatybių. Štai, sakykim, kanopinių kultūros suvokimas smarkiai skiriasi nuo plėšrūnų, graužikų ir galvakojų. Tų suvokimų bei įsivaizdavimų spektras tiesiog bauginamai platus protingųjų primatų pasaulyje – nuo profesionalaus kultūrologo iki piarininkų tėvo Gebelso – berods jis vis mėgdavo pasigirti, kad vos išgirdęs žodį „kultūra“ iškart griebiasi pistoleto. Abu šie poliai radikalūs, jų išpažinėjų nėra daug, todėl mes apie juos ir nekalbėsim.

Pagrindinę kultūros masę, visą mėsingąjį minkštimą formuoja anaiptol ne radikalai, o gana nuosaikias pažiūras puoselėjančios visuomeninės frakcijos: negausūs kultūros gamintojai – kitaip vadinama kultūrinė dešinė, kartais pasvajojanti apie Restauraciją ir pamojuojanti elegantiška batistine skepetaite su rišeljė išsiuvinėtu lozungu „menas – menui“, bei skaitlingi kultūros vartotojai, kurių visko mačiusioje vėliavoje užrašyta „mianas pryklauso leudžei“. Menas jiems egzistuoja kažkur tarp meksikietiškų serialų ir gilaus, ne kiekvienam įveikiamo filosofinio traktato „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Šis kūrinys klasikiniam kultūros vartotojui yra kertinis, netgi kultinis veikalas – maždaug kaip Džoiso „Ulisas“ kultūros gamintojui. Už jo – tuštuma. Hic sunt leones.

Būtent šiuose spalvinguose santykiuose tarp kultūrinės kairės ir kultūrinės dešinės ir gimsta tas nuolatinis, nesibaigiantis ir nepakartojamas procesas, kurį vadiname žmonijos kultūra.

Mūsų platumose šis fenomenas, vadinamas kultūra, yra išskirtinai fenomenalus: mat istorinių ypatumų dėka mums teko laimė savo akimis išvysti, kaip gražiai ir nuosekliai senąją tradicinę, vadinamąją armonikinę alkoholinę, kultūrą papildo ir praturtina modernioji – kompiuterinė narkotinė. Būtent šių srovių susiliejimas ir lėmė šiandieninį neregėtą menų suklestėjimą, kuriuo anaiptol negali pasigirti išsikvėpusi Senoji Europa. Galima tik didžiuotis, kad mūsų valdžia pasirodė esanti tiesiog stebėtinai įžvalgi ir toliaregiška, nesiimdama modeliuoti jokių novatoriškų kultūros politikos modelių, o tiesiog palikusi procesą sveikai natūraliai savieigai. Šlovė ir garbė tam nežinomam klerkui – mąstytojui, pastebėjusiam, kad tradicinė tautinė, dar vadinama sovietine klubine, kultūra ne tik kad nekonfliktuoja su moderniąja, dar vadinama projektine, bet ir kuo gražiausiai koegzistuoja. Dar daugiau: žvelgiant atidžiau, šios kultūros beveik tobulai identiškos! Jų esmė ir paskirtis – ta pati: patenkinti tą neaiškiai išreikštą kultūros vartotojo poreikį, tą egzistencinį kanopinio, varomo skerdyklon, maudulį – kad kažkas čia ne taip, tik nežinia kas. Kalbant grubiau, populiariau – padaryti taip, kad kultūros vartotojai neslankiotų be reikalo gatvėmis ir neišsigalvotų, ko nereikia, o spoksotų drėgnomis akimis į jauno Zanzibaro genijaus sutvertą instaliaciją, prie arbatėlės aptarinėtų naujausią laiptinės kaimyno eilėraščių rinkinį ar lavintųsi dainuojamojoje saviveikloje. Tad perėjimas prie projektinės kultūros įvyko lengvai ir neskausmingai: klubų vedėjai persivadino prodžektmeikeriais, masinių renginių režisieriai – šoumenais, „Žinijos“ lektoriai – parapsichologais ir moderatoriais, o klubininkystės mokslo daktarai – eurofondų filialų direktoriais. Reforma įvyko sklandžiai ir veik nepastebimai – visi lengviau atsiduso, kad pirštų nespėjo prikišti piktasai Landsbergis, mat kaip tik tuo metu griovė kolchozus.

Tik šio tobulai strategiškai apskaičiuoto kultūrų susiliejimo dėka mes iki šiol turime tai, be ko negali egzistuoti jokia save gerbianti civilizuota valstybė: fasadinę ir taikomąją kultūras. Nežinantiems aiškinu: fasadinė kultūra – tai tarptautiniai projektai bei mirusiųjų kultūrininkų jubiliejų minėjimai (žr. kalendorių), o taikomoji – tai, kas telpa į tą minėtą plyšį tarp meksikietiškų serialų bei Džonatano ir dovanoja dėkingam vartotojui mielą ir minkštą pliušinį katarsiuką. Pasaulinė praktika rodo, jog tokios kultūros formos yra daugiau negu pakankamos, o bet kuri kitokia kultūra yra ne tik nereikalinga, bet ir kenksminga. Moksliškai įrodyta, jog laimingiausios ir lengviausiai valdomos šalys yra tos, kurių gyventojai – mieli ir neišrankūs (šis požymis itin vertingas bei pageidautinas – labai praverčia rinkimuose) analfabetai. Ypač sužadinus jiems godumo instinktą ir teisingai dozuojant duoną bei žaidimus. Būtent organizuojant žaidimus ir praverčia kultūros gamintojai – prieš tai kiek padūsavę ir pacypavę tęvais balseliais kažką apie Džoisą, Kafką ir kažkokį Gombrovičių. Tiesiog tobula visuomenė, Platonas pritartų.

Et, laikai – gamintojai, vartotojai… O kur, paklausite, kūrėjai?

Ir labai naiviai paklausite.

Skambus žodis – kūrėjai. Tiek skambus, kad iš jo vien skambesys ir telikęs. Bet aš supratau, apie ką klausiate.

Kam tokioje tobuloje visuomenėje jie reikalingi, tie tinginiai, tie kliedėtojai, tie padugnės? Tie, kurie ne tik nedemonstruoja baudžiauninkui deramo drovaus kepurės gniaužymo valdžios akivaizdoje, bet dar ir atvirai krizena iš plebėjiškai padirbtų valdžios vyrų charizmų, iš televizinės „aukštuomenės“ ir kitų šventų simbolių? Žinoma, niekam nereikalingi. O kad, be kita ko, jų kaip ir nebėr jau, geriau pažiūrėjus: vieni, kiek pacypę, persikvalifikavo į kultūros gamintojus, o tie, kurie dar liko, mirinėja tokiais kraupiais tempais, kad norom nenorom kyla mintis apie paslaptingą biologinį genocidą: štai taip sveikas visuomenės organizmas tvarkosi su svetimkūniais.

Progreso nesustabdysi; bendras kultūros lygis kasdien nepaliaujamai kyla. Vis daugiau žmonių turi po automobilį, šaldytuvą ir televizorių. Kai kurie net po du.

Ir dar: štai kokį keistą dėsningumą pastebėjau – kuo daugiau žmonių važinėja tais dramblio dydžio džipais, tuo mažiau žmonių šnypščiasi ant šaligatvio. Štai kaip viskas tobulai susiję kultūros pasaulyje.

Kai pagalvoji, nuostabu, ar ne? Ogi net neįtartum.

Rūta Burbaitė

Rūta Burbaitė

 

rudens genezė

 

kelias rugsėjišką rytą

ištįsta tarytum

posūkiai dvejinas – kaltas

rasojantis stiklas,

tikras išnokęs ruduo –

apsiraizgiusios miklios

sarpstančios vynuogės

sultimis srūva, raškytum

 

kimštum burnon ir nė lašas

tenai nepatektų,

kreivas tantalo sūnau

laiko-vietos tvirtovėj

kaliniu rudeniu  kartais

imi sudvejoji,

stovint jam čia šalimais

nepavyks neuždegti  

 

raganas menančio mišką

nulaižančio laužo,

vieną sekundę tylu,

kol neronas sulaužo

trapų buvimą, prieš romai

pavirstant į nieką

 

dangų paleidžia atlantas

ir jūras palieja,

semia jos kelią, kuris štai  

dabar rudenėja,

medis pasaulio vėl droviai

nuraudęs palieka

 

rojus.

interpretacija

 

amžių dvidešimt ir vienas

laiko perkaista variklis

svaigsta mūza vidur pievos

klausos mokiniai patiklūs

 

dvyliktas Iskarijotas

smilgą spaudžia palei lūpą

tvenkias vakaras miglotas

mūzai muzika terūpi

 

Nemunas krantus sulieja

meilės begaliniam aktui

skerdžia jaučius Eliziejus

pusei miesto jų pakaktų

 

pusei miesto mūsų kranto

juostą mokiniai supynė

mūza fleitą susiranda

arkadietišką švilpynę

 

vandenys paplūs lelijom

kur tik juosta benukristų

niekas vakaro nebijo

meiliai lyg kvėpuotų Kristus

 

oras sielą kūne lyti

gydančiai tartum apgaulė

kai netyčia ima lyti

aukso pusnatėm su saule

 

 

iš literatūros vadovėlio žvelgia

mylimieji. dažniausiai regėjau
melancholiškus veidus
be kūno
baltos lankos kur viešpats
pasėjo
tik rugius o dirva palaidūnė
subrandino kas lapą po dzeusą
po karalių didingos tuštybės–
aš jų dovanas myliu labiausiai:
tas eiliuotas smulkias
sakralybes

 

poezijos pavasariai

 

vėl suyra gražiai po eilutę

atvirkščiom į gegužę išvirsta

o dabar kiek tokių priešais

budi

štai lentynoj spalvinga ir tiršta

 

metų daug ir visi prisibeldžia

ir visi susigrūs neprašyti

meilės angelas puslapiuos

meldžias

ir sparnu skambų skiemenį lyti

 

eilėraščius skaito

 

neraštingi : iš veido praeivio

kurs sakytum kiek mena

trioletą:

švelnūs bruožiai, žaismingi

ir naivūs

atkartota k. binkio paletė

 

: iš liūties pamylėtų alyvų

iš grubaus miesto centro

verlibro -

eilės tvinksi bauginančiai

gyvos

subtilaus ir

aukščiausio

kalibro

 

Jei

 

<…>žodis naujas kaip

kasmet rugys<…>

A.Marčėnas

 

būta teisingos pradžios,

nes joje glūdi žodis

seno kaip vėjas diktanto –

tiesus taisyklingas,

girgžda padangė: joj supasi

 šakos it lingės,

jaunus kaštonus siūbuoja,

tik obelys bodis

 

šia lopšine, neatlaiko viena

ir sulūžta:

medžio dievybė išvirsta

į temstantį kelią,

rieda mašinos kiaurai ją,

ir spokso akelės:

baugščios žaltvykslės svetingo

vidunankčio gūžtoj,-

 

vaikas aukštai: mokinukas

gabus nevikruolis

papila rašalą baltą

per sapnišką guolį:

šitiek vaizdų ir kiekvienas

trumpesnis už kitą:

 

liejosi rašalas, gaubė kaštonus

ir veidą

gedinčio sodo, ir vieną

lašelį praleido:

rieda nokus obuolys štai

sapnan neparitus

 

insomnia

 

labas rytas naktie štai esu

akim atvertom tarsi stigmos

n-toji naktie paradigmos

linksnių kaitymo mokslo tiesų

           

kas buvau ko norėjau ir kam

ėjau ką nuveikti iš kurgi

aguonom įmigsiu ties turgum

ir žiedlapius leisiu sapnam

 

labas rytas naktie štai esu

taip skaudžiai ištinusios mentės

sparnai išsikalę jie sklendžia

erdvėse virš bereikšmių garsų

 

labas rytas naktie štai esu

vienvaldžio kodėl iškankinta

pažvelki – už lango lyg kinta

lyg iš šalta patampa vėsu

 

walking the line

 

gyvenam pačiam vidury:

tarp ribų ryšio zonų,

dienų, kada ims pasibaigs

šis medžioklės sezonas,

tarp rojaus, poliarinio rato,

sodomos, gomoros,

poetiško aujourd’hui

ir proziško laiko tomorrow,

 

tarp kulisių, kur nematyti

nė scenos kraštelio,

trumpučių eilių apie žmones

prie didelio kelio,   

 

tarp proskynų saulės

nuauksintos sielos kemsynuos,

savigraužos, sraigę

ties rožėm netyčia  užmynus,

tarp pragaro ratų, tikrovės

ir kino žaidimų,

tarp taško aukščiausio,

mirties tarp ir tarpu gimimo,

tarp baimės ribų, tarp tuščių,

bet karališkų gestų,

 

tarp taurių skambėjimo:  

ryto pilnatvei ir geismui –

už pirmą konfliktą ir už

paskutinįjį teismą,

už žingsnį iš užribio: žmogiškas

burtas jau mestas

 

promenada rugpjūty

 

eklektiškas vilnius pro daužtą

senamiesčio langą

štai jis su šviesa sąveikauja

ir grynina dulkes

štai katedra perrėžia skliautą

nors imki ir gulkis

į žolę žemyn ir sugauki

bent kąsnį padangės

 

ruduo nepagavo kol jo

ir tavęs nelytėjo

glamone kaip mido: dar auksu

suspėsi nueiti

dabar susitvardyki pats

sulaikyki tą greitį

skridimo beribio žemyn

į skausmus sutvėrėjo,

 

tą pirmą egzodą – išgrūsti

iš mylimo miesto,

iš turimo laiko ir niekad

atgal nepakviesti:

ant varpinės kabo nei kristus

nei tai prometėjas

 

žaizdom išdraskytom

kvatojas nudistai adomai

šešėliai nutįsta spalvoti ilgi

ir įdomūs

jie lieka čionai o štai vilnius

nuliūdęs išėjo

 

stotelės pavadinimas: užsnigtas

 

radijau tave kažkas dar myli

meilės šios taip paprasti

žaidimai:  

žirklės popierius akmuo –

gyvybė:

oro garas kimstantys

sprogimai

 

palei langus: jais artėja šventė

trapūs išankstiniai fejerverkai

nepažįstamos snieguolių gentys

ieško šilumos suranda verkia

 

ant kuprinės: jos sykiu keliauja,

į namus vaiduoklių autobusas

tingiai juda ir jaučiu į saują

sninga šaltos ašaros iš pusės

 

dešinės – čia švytintis keleivis

gal kažką labai liūdnai

sapnuoja

švelniai supa miegą mirus

laivė

ir langai vaizdų nebefiksuoja

ir vairuotojas staiga ištaiko

posūkį aukštyn – per sniego

gylį,

christmas last: grąžina

džordžas maiklas

radijau už tai tave ir myliu

 

 

didysis sprogimas

 

—1—

didžiajam sprogimui įvykus

vėlyvą pavasario rytą,

sapnų tapatybė išnyko

pro langą, pernakt atdarytą,

planetos vėl gimė iš naujo

ir klykė garsiau negu paukščiai,

iš meilės, iš kūno ir kraujo -

danguj, aukštesniam nei

pats aukštis,

vadinas, sprogimo nebuvo,

tik tai, kas kas rytą ištinka -

vis klykiantys arbatinukai

ir byrantis yrantis tinkas,

prospektais atriedančios dienos

kaip vandeniu bėgantys

žmonės -

tik fikcija, blizgančios ienos

nuo saulės vežimo, tik monai,

gatvelėms išslydus iš kelio,

pažyra mašinos ir bankai

į nesamą erdvę, ir kelia

maištus angelai tartum pankai,

ir aikštės sulūžta, nelaiko

kasmečio balandžio parado,

ir būta sprogimo, kai vaikas

tą pirmą žibutę atrado

 

—2—

birželio didysis sprogimas

bangom  nuvilnija ir žada

po pasaką nakčiai, nes gimė

dar gegužę Šacherezada,

linguoja įdegusios krūtys

iš kūdikio deivėn pavirstant-

kurortas iš lėto taip kruta,

kaskart vis garsiau pasigirsta

varpai rytmetiniai, lyg ūžia

motoras? garsai susilieja,

Atlante – svaiginantis lūžis,

tai trisdešimt grįžta tretieji,

tai kilpos laike, amžių skylės,

ar nieko tenai ir nebuvo?

jei buvo – tik tyliai sukyla

verpetais per vandenį guvų,-

žinių tiek, ir tirpsta nuodingas

keistos patirties drumstas šydas,

vėl regi akis, kai pradingsta

žinojimas, nieks nebegydo

susprogusio miesto degėsių:

jų dvelksmas taip veriantis– gal

dar būsim, dar mirsim ar dvėsim

čia šimtmetį kitą atgal

 

—3—

kai vieną rytą atsitiksiu,

neliks nė gailesčio

post factum,

tik  nuorodos  - tikslingai

tikslios

įžengt tenai, kur gimsta raktai,

jei teks sugrįžt – tebus

tai vikšras                                                                          

blizgiom akutėm ir pūkuotas,

ar vėjai, vasariški, vikrūs,

bangas užsiundantys ant luoto,

ar luotas – blyksiažvynė kuoja:

nebus tačiau nei to, nei šito:

ruduo į ausį sualsuoja,

kol viskas mainosi ir kinta,

tad jei sugrįšiu – tik į spalį,

jau purviną ir kiek lietingą,

kur vandenys srovens iš Gralio,

ir gersi visi, kurie mirtingi,-

taip gers ruduo, save sudėjęs

į blyškų tobulą pianistą,

sulysusį, jo fix idėja

su muzika pradėjus sklisti

užspaus akis, kad neregėčiau,

kas liks tarp pabaigos ir starto:

buvimo centro, kur galėčiau

užčiuopt visas prasmes iš karto  

 

—4—

šalvena. salės grindys švelniai

ledu apauga, įsiklausęs

jauti – kanopom kaukši elniai,

ir sniegas teigia, o ne klausia –

išliks švariu per gruodį gryną

kaip grynos eilės balto lapo –

lašai tik ryškūs karšto vyno

daugiau nei norisi nutapo

žiemos fone tiesos – kaip uogų,

kaip sniegenų, raudonos kurpės

Pelenės pamestos, ir nuogos

jos pėdos sukasi užburtos,-

 infantilu, žavingai tuščia,

veik amžina – akmuo gyvybės,

alchemijos stebuklas, pusto

sniegai žymes, ir šaltis gnybia:

tai fizika – pati ir meta -

iškreivintos buvimo tiesės,

dėl jų išgyveni šį metą,

dėl jų į kovą atsitiesi,

tačiau dabar susprogsta laikas:

rodyklė ant kitos užgriūva,

ir tyliai tyliai ritas laiptais

vėl princas, atverstas moliūgu

Kas mezgė tuniką

Kas mezgė tuniką

Oskaras ir jo vyresnysis brolis Willis visą gyvenimą kovėsi tarpusavy dėl savo mamos meilės ir dėmesio. Mama jiems buvo viskas – idėjų šaltinis. Man buvo kitaip. Nes aš ir mano mama – moterys.

Almos murašovienės nuotrauka

Vyrai nedalyvauja moterų karuose. Tai jiems nepritinka – nevyriška. O moterys, net ir labai norėdamos, negali dalyvauti vyrų karuose, nes yra tiesiog į juos neregistruojamos. Tai gerai, galvojau, man nereikės vienai kariauti prieš visus. Man pakaks vieno karo – karo prieš moteris. Nujaučiau, kad, ko gero, laimi tos, kurioms kariauti padeda jas mylintys vyrai. Tėtis, sakysim, padeda mamai… Oskaras ir Willis – savo mamai.

Nesitikėjau jokios pagalbos. Iš niekur. Neturėjau vyro, man buvo maždaug aštuoneri, buvau ką tik sužinojusi, jog mano senelė ir mama juos turi, bet vis tiek paskelbiau sau mobilizaciją. Nekariauti negalėjau. Buvau įsitikinusi, kad taip reikia. Kad karas yra visuotinis. Tiksliau, du karai. Visų prieš visas. O taip pat visų prieš visus. Nes toks yra suaugusiųjų žaidimas.

Žinoma, man buvo baisu. Juk tada turėjau tik vieną man pasiekiamą priešę tarp moterų – savo mamą. Košmaras, daugiau nieko. Šiurpu net pagalvoti. Bet ką turėjau daryti? Nusprendžiau, kad kariausiu visiškai ir absoliučiai slaptai.

Buvo pats viduržiemis. Kitą dieną po to, kai apsisprendžiau stoti į karą, mudvi ardėme senus megztinius. Tiksliau, ji ardė, o aš vyniojau siūlus į labai tamprius kamuolius. Mat išardyti siūlai mikliai pavirsta į krūvą garbanų. Tačiau tampriai suvyti jie šiek tiek išsitempia, pasilygina.

Kai kamuolys būdavo pakankamai didelis, mudvi pasikeisdavome vaidmenimis. Ji perimdavo vyniojimą, nes jos rankos didesnės, – lengviau apima kamuolį ir gali išlaikyti labai didelį vyniojimo tempą. Aš tuomet tapdavau ardytoja.

Žinoma, ji vyniojo ir ardė daug greičiau už mane. Mūsų jėgos buvo toli gražu nelygios. Ji buvo beveik šešiolika metų vyresnė, tris kartus gimdžiusi, pergyvenusi karą, gaisrą, emigraciją ir sūnaus mirtį, todėl darė viską maždaug šešiolika kartų greičiau negu aš. Be to, ji mokėjo gražiai ir mikliai megzti. Iš šių išardytųjų siūlų, šiek tiek pridėjusi naujų, ji ketino numegzti tėčiui naminį megztinį jo naktinėjimams prie istorijos knygų. Aš gi tuomet temokėjau užnerti ant virbalų akis.

Kiekvieną naują kamuolį pradėdavome taip: mano darbas buvo atnešti du suglamžytus lapus iš šiukšlių dėžės po tėčio rašomuoju stalu, labai smarkiai kaire ranka juos suspausti į gniužulą, o dešiniąja pradėti labai greitai ir tampriai vynioti.

Dabar pagalvojau, kad kiekvienas kamuolys teoriškai tarsi turėjo intelektualinę šerdį, nes kiekviename slypėjo koks nors tėčio knygos juodraščio gabalas. Bet praktiškai – ne. Mes nesidomėjome, kas ten parašyta. Net nepažvelgdavom. Mums tie lapai buvo tarsi tušti. Tarsi trigubai užkoduoti. Jie buvo ne tik suglamžyti, ne tik iš šiukšlių dėžės, bet dar ir kryžmai perbraukti raudonu rašalu. Šis trigubas kodas vertė tekstą nematomu.

Taigi mudvi ardėme ir vyniojome.

Keista, bet pirmoji mano slaptojo karo diena buvo neįtikėtinai taiki.

Visas pasaulis tą dieną buvo neišpasakytai mielas.

Namie buvo jauku ir tylu. Ramiai tiksėjo didelis sieninis laikrodis, retkarčiais švelniai suburgzdamas, pasiruošdamas ir pedantiškai išmušdamas valandas. Kambarys buvo šiltai prikūrentas, kvepėjo eglinėmis malkomis ir naminiais sausainiais. Mes draugiškai sėdėjome ant geltonos minkštos sofos parietusios po savimi kojas vienodomis baltai pilkomis vilnonėmis kojinėmis. Mums virš galvų kabėjo 4A formato juodai baltas paveikslas – tarsi padidinta nuotrauka. Jonas Krikštytojas krikštija Jėzų Jordane.

Ant apskrito stalo stovėjo didelė stiklinė vaza su dirbtinėmis arbatinėmis rožėmis ir buvo užtiesta balta rankom megzta staltiesė su kutais, atkartojanti užšalusių langų raštą. Ta staltiesė neatsirado pati savaime. Ją numezgė mama. Ir ta vaza, ir tos dirbtinės rožės neatsirado iš niekur. Jas nupirko mama…

Lauke siautėjo pūga ir kartais iki mūsų atskriedavo nerimastingai pratisas vėjo kauksmas. Jis ir neleido man pamiršti, kad dalyvauju amžinajame kare. Kokia neteisybė, galvojau. Aš nenoriu kariauti. Mano mama tokia jaunutė, tokia graži, kaip viską moka gerai ir greitai daryti… Tegu, jeigu jau tikrai reikia su ja kariauti, tegu aš pralaimėsiu. Pradėjau mintyse save įtikinėti, kad konkurencinis karas – vien tik vyrų žaidimas.

Aplink nesimatė jokių vyrų. Pažvelgiau į paveikslą. Kas šitas vyras, paklausiau, rodydama į Joną Krikštytoją, nors jau ne kartą man buvo sakyta, kas jis, ir aš tai puikiai prisiminiau, tačiau neradau tinkamesnio preteksto pasikalbėti su kita moterimi apie vyrų pasaulį, kuriame mums, moterims, nereikėjo gyventi ir kariauti. Vyrų pasaulis buvo, mano manymu, nekalta tema moterų pokalbiui. Be to, Jėzus nekonkuravo su Jonu Krikštytoju. Jėzus nedalyvavo konkurenciniuose karuose. Jonas Krikštytojas pripažino jo pranašumą ir pasidavė. Tai man buvo puikus pavyzdys, kad nekariauti įmanoma.

Kalbą pradėjau nuo megztinio. Man atrodo, kad Jonas Krikštytojas turėtų vilkėti kupranugario vilnos megztinį, pasakiau pamiršusi, kad man tik aštuoneri.

Ir man taip atrodo, atsakė ji, matyt, irgi pamiršusi, kad man tik aštuoneri.

Abi užvertėme galvas ir pažvelgėme į paveikslą. Jonas Krikštytojas buvo išties keistai apsirengęs – tarsi koks laukinis. Ant nuogo kūno per petį buvo užsimetęs kailio atraižą ir perjuosęs ją diržu. Rankoje laikė ilgą gumbuotą lazdą lenktu galu, o kita ranka atsainiai pylė vandenį. Jis buvo basas. Tiksliau, jiedu abu buvo basi. Natūralu. Juk braidė po Jordaną. Jų kojos buvo labai švarios. Tarsi nušveistos ūkišku muilu ir aštriu šepečiu… Tačiau Jėzus vilkėjo baltais ilgais naktiniais marškiniais (manau, šilkiniais), ir atrodė kaip žmogus iš kito, daug modernesnio, pasaulio. Gal iš Renesanso pabaigos… Romantizmo…

Jei tai būtų ne nuotrauka, galvojau (nes tikėjau, kad tai nuotrauka), manyčiau, kad neteisingai nupiešta.

Turėtų jam būti labai karšta su tuo kailiu, pagalvojau apie Joną Krikštytoją. Bet tuojau prisiminiau, kad tėtis buvo sakęs, jog dykumoje dienos nepaprastai karštos, o naktys šaltos… Jonas, ko gero niekada nepersirengia, pagalvojau… Jis maitinasi laukinių bičių medumi ir žiogais… Iš veido buvo jaunas, visiškai toks pat kaip Jėzus. Jis buvo pranašas. O Jėzus buvo mesijas. Todėl jie buvo taip skirtingai apsirengę. Jie buvo apsirengę pagal vaidmenis…

Palauk, netikėtai pasakė mama. Ji nulipo nuo sofos, nuėjo į tėčio kambarį ir atsinešė knygą. Atsivertė reikiamą vietą ir paskaitė apie tai, kaip kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir pasidalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; kareiviai pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau mesime burtą, kam ji teks.“ Ir jie metė burtus dėl tunikos, kuri buvo numegzta be siūlės – vienu gabalu.

Perskaitė, užvertė knygą ir, pakėlusi į mane akis, ilgokai tylėjo. Žiūrėjo į mane kaip į suaugusią. Lyg laukdama susižavėjimo ar pritarimo. Pagaliau pasakė: matai?

Taip. Aš mačiau. Jėzus vilkėjo megztą tuniką.

O kas jam numezgė tuniką, paklausiau.

Bet ji jau buvo pasikeitusi. Atnešk dar porą lapų, paliepė. Vėl tapo kažkokia kita, iš suaugusių moterų pasaulio. Konkurentė, priešė, kita moteris, su kuria privalau kautis slaptame amžinajame kare tarp moterų. Aš ją nugalėsiu, prisiekiau mintyse. Gerai, kad ji nežino, ką galvoju, dar pagalvojau. Tai gerai, pagalvojau.

Nuėjau į tėčio kambarį ir pasilenkiau prie šiukšlių dėžės. Ji buvo tuščia.

Mam, nebėra juodraščių, šūktelėjau.

Paimk du naujus lapus iš viršutinio stalčiaus, paliepė. Ir aš paėmiau. Suglemžiau, suspaudžiau ir pradėjau vynioti. Buvo įdomu sekti, kaip siūlai nenumaldomai dengia baltus tuščius švaraus popieriaus plotelius, kuriuose niekada nieko nebuvo parašyta. Ir niekada nebus. Tai slaptas tekstas, galvojau vyniodama. Mintys ten jau yra. Jos nematomos.

Siūlų sluoksnis pastebimai augo, storėjo ir storėjo. Pasijutau laiminga. Buvau gera vyniotoja. Sparti. Gal net pranokau ją. Arba bent jau prilygau jai. Staiga kamuolys išsprūdo ir nuriedėjo pro pastalę per visą kambarį. Atnešk, šaltai pasakė. Imk ardyti, paskui paliepė.

Ateis diena, kai tave nugalėsiu, dar sykį prisiekiau mintyse.