Petrutė

Petrutė

Kad žmogus pamatytų save, kaip jis atrodo iš šalies, reikia laiko arba kažkokio sukrėtimo. Ne išimtis mūsų miestelio gyventojas Albertas – pusamžis vyras.

Prieš gerą dešimtmetį jis įsidarbino vienoje draudimo kompanijoje agentu. Pirmieji metai atrodė sunkūs kaip akmenys, būdavo akimirkų, kai jis gailėdavosi, kad susigundė šiuo specifiniu darbu.

Vasarą, kai saulė ilgai kybodavo virš medžių viršūnių, varstyti namų duris atrodė paprastas dalykas, tačiau atslinkus rudeniui ir žiemai viską apgaubdavo nejauki tamsa ir žmonės bijodavo atidaryti duris. Bepigu dirbti patyrusiems agentams, turintiems solidų klientų sąrašą, tačiau ir jie dejuodavo dėl blogo oro ir nesukalbamų žmonių, įtariai žiūrinčių į visus draudimus. Ir tuo nereikia stebėtis, nes lietuviai – kaimiečių tauta, jiems viskas atrodo įtartina. Tai Albertas, parkiūtinęs namo tuščiu portfeliu ir apsiniaukusiu veidu, ieškodavo alaus butelio.

Nežinia kaip būtų ateityje, bet į pensiją išėjo draudimo agentė, ir josios baras – žmonių sąrašai ir sutarčių atnaujinimai – teko Albertui. Jis, aišku, labai apsidžiaugė, o buvusiai kolegei, dabar – pensininkei, įteikė didelę puokštę gėlių. Visą vakarą atidžiai klausėsi moters pastabų mintyse jai labai pavydėdamas, nes jam iki pensijos – ilgas kelias.

Galop, sulaukęs pirmųjų atostogų, išmovė pas gimines „pasiganyti“. Tačiau jos greitai pasibaigė ir vėl Albertas į rankas paėmė sunkų portfelį, vėl ėjo pas žmones, juos įtikinėjo, kad bet kokiu atveju draudimas jiems naudingas ir pigus. Jeigu pats tuo nebūtų tikėjęs, tai ir kitų neįtikintų. Netrukus apdraudė savo butą bei artimuosius, o vėliau – draugus ir pažįstamus.

Kai ryte pramerkdavo akis, lyg stulpas iškildavo klausimas – kur šiandien turės eiti, su kuo susitikti? Tos rekomendacijos, kurias agentai gaudavo iš centro, visiškai netiko, jas sukūrė žmonės, kurie net savaitę nedirbo agentais, o sėdėjo šiltuose kabintuose gerdami kavutę su saldainiais. Kiekvienas agentas kūrė savo praktiką ir teoriją.

Bet vasaros pabaigoje, kai jis pravėrė senos sodybos vartelius ir susidūrė su žilų plaukų moterėlės guviomis akimis, visa Alberto „praktika ir teorija“ kaip mat sugriuvo. Pirmiausia ji pasiteiravo, kodėl atėjo ne agentė Nijolė. Jis atsakė, kad Nijolė dabar prižiūri savo anūkus ir gyvena iš pensijos. Senutė nustebusi pakraipė galvą, atsiduso, girdi, kaip greitai nuplaukė metai, paskui atidarė medinio namelio duris. Kol ji ieškojo pinigų, Albertas apžiūrėjo virtuvės sienas, nedidelę dujinę viryklę ir ant virtuvės stalo padėtą seną tranzistorių „Ryga“, su kuriuo Petrutė (toks buvo jos vardas) niekada nesiskyrė: klausėsi jo valgydama obuolius, bežiūrėdama pro langą, ruošdama sau menkus pietus bei vakarienę, nes gyveno visiškai viena. Ji daug metų nebambėdama mokėjo įmokas už draudimą, tik nežinia, ar ką nors gavo iš draudimo bendrovės. O gal ir gavo?..

Tąsyk ant virtuvės stalo, kurį dengė nublukusi staltiesė, ji padėjo šešiasdešimt litų, virpančiais pirštais lėtai išrašė ant draudimo poliso savo parašą ir paklausė, ar jau viskas? Ne, papurtė galvą Albertas ir paprašė, kad ji pasirašytų ant melsvo atspalvio kvito, jog sumokėjo pinigus, po to jis ištarė įprastą „maldelę“, ką turinti daryti, kur jai kreiptis, jeigu įvyktų nelaimė – gaisras, vėtros ar žaibas jos trobelei padarytų nuostolių. Ji nuolankiai linkčiojo galvą, o paskui, kai Albertas baigė kalbėti, pasiūlė jam atsigerti arbatos. Jis sutiko, nes šį kartą niekur neskubėjo, o netrukus virtuvėje pasklido aromatingi kvapai. Tai buvo Petrutės arbata pagal josios receptą.

Žvelgdama pro langą, o retsykiais – į jo veidą, ji lėtai išklojo visą vingiuotą gyvenimą, apsakė visas savo ligas. Nors jam tuo metu galvoje sukosi kitos mintys, vis dėlto suprato, jog turi išklausyti vienišos moters, kuri palaidojo vyrą (jo širdis sustojo, kai turėjo trisdešimt šešerius metus). Paskui porino apie drauges ir kaimynus… Jai atrodė, kad gyvena jau visą šimtmetį, bet nesupranta, už ką nusipelnė tokio ilgo amžiaus. Gal už tai, kad pati viena sunkiai užaugino tris vaikus, kad ne vieną žmogų išgelbėjo nuo bėdos, todėl daugelio buvo mėgiama. Petrutė nieko neapkalbėdavo, daugiau tylėdavo, nei kalbėdavo. Ne viena moteris jai patikėdavo savo paslaptis, nes žinojo, kad jų neišplepės.

Albertas žiūrėjo į ją ir nenorėjo tikėti, kad priešais jį sėdi tokia netipiška moteris, tarsi kokia gamtos anomalija. Galop, išgėręs puodelį, pasiteiravo, kodėl ji neištekėjo antrą kartą? Petrutė giliai atsiduso plačiai nusišypsodama. Deja, ne vienas jai piršosi, tačiau ji nieko taip nemylėjo, kaip velionį vyrą, jai buvo pirmas ir paskutinis. Petrutė nesižavėjo geriančiais ir tabaku dvokiančiais, josios vyras buvo švarus ir malonus kaip kunigėlis.

Na, ir Petrutė, stebėjosi Albertas, po to ilgai gyrė jos arbatą. Jam pasirodė, kad josios skruostai paraudo, tik nežinia nuo ko – nuo arbatos ar nuo pagyrimų. Turiu penkis anūkus, lyg pasididžiuodama ištarė ji, po to parodė jų nuotraukas. Jūsų anūkai labai gražūs, vėl gyrė Albertas.

Kai paliko jos sodybą, stovėjusią miesto pakraštyje, širdį nusmelkė nemalonus jausmas, lyg būtų apvogęs Petrutę. Šešiasdešimt litų jam tapo kartūs lyg pipirai, bet jie degino ne burną, o krūtinę. Vėliau Albertas, apsilankęs pas pensininkus, nesivaržys, girdi, jis nepakeis draudimo bendrovės taisyklių, juk pasaulyje už viską reikia mokėti, ne tik už duoną ir dešrą, bet ir už apsaugą. Svarbiausia – kad žmogus nesutriktų kritinę dieną, kad žinotų, kur jam reikia kreiptis, nes draudimo bendrovei apie savo nuostolius reikia pranešti greitai, bet ne po mėnesio.

Kol Albertas išmoko gaudytis draudimo taisyklėse bei situacijose, praslinko treji metai ir, ačiū Viešpačiui, nepadarė nė vienos didelės klaidos, nes sukčių niekada netrūko. Nieko nuostabaus: jei gudrauja vaikai, tai ko norėti iš suaugusiųjų. O jeigu būtų labai suklydęs drausdamas neaiškų klientą, tai greitai būtų išlėkęs iš darbo lyg šampano kamštis. Albertas į kiekvieną žiūrėjo nepatikliai, tačiau šito jiems neparodydavo. Kas kita – Petrutė, ir su pensininkais nesusipratimų nepasitaikydavo, jie tvarkingai mokėdavo savo kuklias įmokas, nors sovietinis draudimas gerokai sugadino savąjį vardą žmonių akyse. O žmona keikė Albertą, kad jis gauna menką atlyginimą, tad ėmė galvoti apie darbą užsienyje. Tačiau ryžtis tokiam žygiui, kai tavo smilkiniai pražilę, nėra lengva. Nors jo kaimynai bei pažįstami jau seniai išvažiavo, Albertas svarstė ir abejojo.

Vis dėlto po metų vėl aplankė Petrutės sodybą ir jį iš karto nusmelkė slegianti nuojauta. Šuns būda buvo tuščia, o visi langai užkalti lentomis. Visur tvyrojo slegianti ramybė. Nejaugi Petrutę išsivežė jos artimieji, susimąstė Albertas, kurį laiką stovėdamas ir nežinodamas kur eiti. Paskui pasuko link artimiausios kaimyno sodybos ir ten išgirdo paprastą atsakymą – dabar Petrutė guli miestelio kapinėse, o ją palaidojo prieš porą mėnesių. Albertui tai buvo pirmas, bet, aišku, ne paskutinis atvejis, kai, apsilankęs savo kliento namuose, sužino tokią naujieną.

Padėkojęs Petrutės kaimynams, iš portfelio išsitraukė sutarčių atnaujinimo sąrašą. Kitokį sąrašą turi mirtis ir ji su žmonėmis nesidera, ironiškai pagalvojo Albertas. Paskui išskleidė lietsargį, nes ėmė krapnoti rudens lietus – netikėtas ir nemalonus.

Būti trapia

Būti trapia

Sondra Jokšė

Raimundo Urbono nuotrauka

Daugelis kuriančių moterų bijo būti trapios. Niekas neturėtų įtarti, kiek joms reikia pastangų nutapyti paveikslą, parašyti knygą, pastatyti šokį ar tiesiog išversti romaną. O ką vaikai? Jie auga kuriančiosios prieglobstyje saugūs, sotūs ir laimingi. Nors galbūt ne visada taip, kaip atrodo pačiai mamai.

Tik ar paprasta būti stipria?

Žiūrėjau per TV laidą ,,Kūrybos metas“ apie seseris dailininkes Eglę ir Ievą Babickaites. Abi ištekėjusios, augina mažus vaikus. Eglė, auginanti du vaikus, kalbėjo apie kūrybos ir šeimos suderinimą, kaip jai sekasi pasiekti kūrybinės laisvės ir darnios šeimos pusiausvyrą. Jos mintis buvo tokia pati, kaip daugelio kuriančių moterų – niekam neįdomu, kiek pastangų man reikia nutapyti obelų žiedus, niekas to ir neturi žinoti. Tiesiog tai niekam neįdomu.

Ši mintis buvo dar vienas, gal dar ne paskutinis, bet jau arti to, lašas į mano širdies vandenyną, kuriame tarsi kūdroje kyla minčių burbuliukai – ne visada reikia slėpti savo nuovargį, pasimetimą, bejėgiškumą. Savo trapumą. Per mažai vietos mūsų kultūroje užima jaunos, kuriančios ir vaikus auginančios moterys. Dažniausiai jų apskritai nesimato, nes jeigu kuri, tu esi kūrėja, o tik kažkur toli, už storų užuolaidos klosčių ar nuleistų žaliuzių, tu keliesi per naktį šešis kartus, nešioji karščiuojantį, inkščiantį kūdikėlį ar apsiglėbus vaiką veji košmarą iš jo sapnų, nes jis klykia pramerktom, į tolį įbestom akim. O iš ryto tu vėl bandai sugrįžti prie savo minčių, tokių tolimų, nugrimzdusių, nors tiesiog fiziškai apčiuopiamų. Dažniausiai pavyksta tik tuomet, kai esi jau pavargus nuo kasdieniškos kasdienybės, nors juk nebereikia nei karvių melžti, nei skalbti, nei daržus kapstyti, kaip pasakytų mano močiutė – va mes tai dirbom. Tai turbūt net ne nuovargis. Bent jau ne šios rūšies. Tai tavo energija, kurią skleidi aplinkui ir sukuri draugišką šeimos būvį. Tai tavo energija, be kurios vaikai jaustųsi nereikalingi, vyras vis dar negrįžęs, nors jau seniai nusiavęs batus, svečiai kaip svečiuose, o ne kaip draugiabūvy, ir taip toliau.

Viską sukuria moters minčių energija. Ji nori toliau kurti, nesustoti, pasitraukti, įsigilinti į savo matymą, pojūtį, į savo raišką. Bet kada? Laiko trupiniai, o jei koks ilgesnis laiko tarpas ir nukrenta ant nosies, tai kaip dangaus gabalėlis ant kiškio uodegos. Bėgi, bėgi ir nebežinai kur ir nuo ko. Tik naudos iš to vėl mažai – ne taip ir ne tas nuveikta.

Ir staiga pradeda lyg kažko trūkti. Dažniausiai moteris sako sau – man trūksta talento, talentas viską pramuša, jis užvaldo, nustelbia visa kita. Net šeimą. Dažniausiai ši mintis yra ir kitų galvose. Vienas garbus mūsų kultūros vyras kalbėjo apie moteris kūrėjas iki santuokos ir kaip jos dingsta iš akiračio, atsiradus kūdikiui. Vienos dingsta negrįžtamai, anot šio pono, nelikus vidinės motyvacijos kurti, kitos vėl išnyra. Nors tokių mažuma.

Dabar daugiau išnyrančių, nes viešoji nuomonė formuoja naują požiūrį – vaikų priežiūra namuose irgi yra sunkus darbas, po kurio reikia pailsėti, sugrįžti prie savo mėgstamos veiklos.

Įsivaizduokite. Pavasaris. Atsikeliu septintą, išleidžiu vaikus į mokyklą. Tik uždarius duris prabunda pusės metų kūdikis, verkia, prikelia kitą, jau paaugusį, oho – dveji metai ir trys mėnesiai. Verkia abu. Aš dar linksma, nors kavos negėrus, o ir numigti posmelį valandos neatsisakyčiau. Dar viskas gerai. Savaitgalį kūdikis karščiavo, todėl dar tebesijaučia ligonis, o aš juk galiu suprasti. Reiktų iki dvyliktos pristatyti į polikliniką šlapimo tyrimą. Būtų gerai abiejų mažųjų. Kaip sugauti? Didesniosios sugaunu nesunkiai, bet mažoji niekaip nenori šlapintis į skaidrų dubenėlį. Laikau ir šiaip, ir taip. Rėkia. Jau keturiasdešimt minučių tupinėju apie dubenėlį, kad tik kokį lašelį įvarvintų. Nieko. Su švirkštu sugirdau 30 gramų arbatos. Kitaip negeria. Pripažįsta tik natūralų šiltą mamos pieną, nors ir su kavos nuosėdomis. Sugirdžiusi begrįždama prie kambaryje palikto dubenėlio pajuntu, kaip sušlampa mano pilkosios velvetinės kelnės. Nespėjau. Tiek pastangų šuniui ant uodegos. Reikia, po galais, pavalgyti. Tuoj pietūs. Viską pamiršusi, nes šiandien išsiblaškymas pasiekia pavasario temperatūrą, įsidedu sorų košės į dubenėlį, kuriame buvo saugomas didesniosios šlapimas. Soros plaukioja skaidriame skystyje ir jau norisi verkti. Viską išpilu lauk. Šlapimo nei vienos mažylės nesugavau, miego noriu, abi nerimauja, kažko reikalauja. Pasidarau kavos. Mėgstu ramiai išgerti savo rytinę kavą. Bet jau toli gražu ne rytas, o ir ramybės su žiburiu nerasi. Pradedu kažką nesustodama kimšti į skrandį. Fielding labai taikliai pataikė, kurdama Džonson su kiškučio ausimis ir riestu užpakaliuku paveikslą, – kažkas galvoje užstringa ir tu pradedi valgyti viską, kas po ranka. Aišku, psichologai tokį elgesį paaiškintų streso sąvoka. Bet juk nesvarbu, kaip galima aiškinti ir kokią teoriją pritaikyti. Aš pavasariškai atsipalaidavus, pro šalį plaukia vaikų reikalavimai, bet juk ilgai taip tęstis negali. Išverdu mažiausiajai košę. Pusė metų jau, turėtų pradėti valgyti ne tik mamą. Ji sučiaupia lūpas, o kai išsižioja rėkti, įkišu šaukštelį, ji pradeda springti. Ir tai tęsiasi. Grįžta vyresnioji dukra. Žiūri į mane. Susipykai su kuo nors, klausia. Ne, ne, lemenu, ir skruostais ritasi didelės ašaros – ji juk turi valgyti, ji juk turi valgyti, teisinuosi. Pati suprantu, kad neturi, gali iki metų tik mamos pieną čiulpti, bet šiandien man reikia žemės po kojomis. Reikia pasiteisinti, perleisti kitam, kad ir turėjimui, privalėjimui bent dalelę savo nevaldomo bejėgiškumo.

Ir tokie rytai ištinka daugelį moterų, auginančių mažus vaikus. Ir ne tik pavasariais. Kai norisi pasinerti, nutolti į knygos pasaulį, kaip darė viena herojė iš filmo ,,Valandos“, užsidaryti ir pabūti tik sau. Vidinė motyvacija kurti išlieka, tik kaip išlaukti, neišbarstyti savęs mažosioms namų dulkių dvasioms, nepasiklysti tarp kuriančios moters ir moters motinos? Vaikai užauga ir tampa mūsų partneriai. Partnerystė – puikus žodis. Pažadėtosios žemės horizontas.

Kaip išlikti nepriklausoma, išdidžia ir tapti trapia? Nebijoti būti trapia? Kai kurios kultūros moterys moka savo silpnumą, jautrumą paversti kūrybine kokybe. Tokios man atrodo esančios Vanda Juknaitė, Sintija Černiauskaitė, Jūratė Baranova. Vanda Juknaitė kalbėdama radiojo laidoje ,,Kultūros savaitė“ sakė, jog gyvenimas šeimoje vyksta užtamsintoj erdvėj, dygstančios pupelės erdvėj. Taip lyg ir turėtų būti. Paslėptas sakralumas. Bet juk žmogus, o ir moteris yra sociali būtybė, jai reikia bendruomenės akių, kuriose ji matytų save ir savo vaikus. Tiesa slypi žiūrinčiojo akyse. Šį principą galima pritaikyti tiek meno srityje, tiek ir socialinėje. Kartais reikia tik patvirtinimo, – tu gyva, tavo nuomonė reikalinga.

Daugiau motiniško diskurso viešojoje erdvėje. Tai atpalaiduoja, suteikia pasitikėjimo ir kitoms, kurios tarp košyčių, gryno oro vonių daugiaaukščio pašonėje su vežimu ir nuolatinio būdravimo trokšta paimti į rankas teptuką ar rašiklį ir nors netobulai, bet troškulį gaivinamai pabūti menininkėmis.

Margaritos pėdkelnės

Margaritos pėdkelnės

Jos buvo violetinės. Ir labai išsiskyrė prie pilkos suknelės. Prisimenat?

Negi tik man taip labai krito į akį Margaritos violetinės pėdkelnės E.Nekrošiaus režisuotame spektaklyje ,,Faustas“?

Violetinė spalva neturi nieko bendro su seksualumu, tačiau Margarita dėvėjo jas gundydama Faustą. Faustą? Gal vis dėlto tik pačiame Fauste slypi Margaritos pėdkelnių spalvos paslaptis. Aišku, mokslų magistras pirmiausia pamatė veidą, o gal Margaritos sielą, bet aš labiausiai pamačiau jos pėdkelnes. Nieko sau violetumas. Pritrenkiantis.

Nuėjau į vieną nedidelę pėdkelnių ir rusiškos kosmetikos parduotuvėlę Manto gatvėje. Taip, taip, priešais „Čili kaimą“. Ir kaip tyčia, mano išmatavimų pėdkelnės, paklausus pardavėjos apie violetinę spalvą, vienas prie vieno atitiko tą vakarą Žvejų kultūros rūmuose matytą spalvą. Nusipirkau. Aišku, tik vieną porą, bet, įvertinusi šešiasdešimties denų atsparumą, turėčiau nešioti gal net metus. Juk ne kiekvieną dieną būsiu pasiruošusi sutikti Faustą.

Tuomet nuvažiavau į vieną Second hand parduotuvę centre. Taip, taip, J.Janonio gatvėje. (Tikiuosi, nebūsiu apkaltinta, jog įžūliai reklamuoju keisto plauko parduotuves.) Ir per valandą prie pėdkelnių prisiderinau likusius rūbelius – sijoną ir marškinėlius. Kainos sutapo – pėdkelnės ir visa kita kainavo po lygiai.

Margarita buvo pasiruošusi Fausto medžioklei. E.Nekrošiaus stilistikos neišlaikiau – į pilkas sukneles net nežiūrėjau. Juk negaliu numatyti savo išprotėjimo, savojo individualumo praradimo. Tą numatė režisierius, aprengdamas Margaritą pilkai. Iš pradžių mergaitės kojos švietė ryškia išminties spalva, bet po to, kai sumišo jos protas, violetinio ryškumo nebeliko. Tik įtraukianti, amžinybę besitęsianti beribė pilkuma. Pilkuma iš Margaritos suknelės.

Ir kur tas amžinasis moteriškumas, paskui kurį bėga vyrai? Jis toks vaikiškas E.Nekrošiaus spektaklyje, toks trumpalaikis, naivus. Negi tereikia pasiaukoti iki proto netekimo ir tu būsi išaukštinta? Gal net išganyta?

O kas man iš to? Aš noriu būti Margarita, bet ne ta, kuri išnyra iš pilkosios suknelės klosčių, bet ta, kurios kojomis šoka paslaptis, aistra, laisvė, galimybė apvaisinti ne tik vyro kūną, bet ir kažką giliau, slapčiau.

Tik bėda, jog violetinės pėdkelnės, kad ir kokio pritrenkiančio ryškumo jos būtų, taip neišsiskiria prie nieko kito, kaip prie pilkos spalvos.

Aš einu per miestą. Tik Fausto akių nesutinku. Gal per daug ryškūs mano marškinėliai ir per trumpas sijonas. Pernelyg esu spalvinga Fausto vaizduotei sužadinti?

Dėviu violetines pėdkelnes. Sveikos Margaritos ženklą. Ryšku, linksma.

Ir tai yra gera. Gera nežinoti savo išprotėjimo dienos anei priežasties.

Valhala

Rimvydas Stankevičius

Valhala

Čia iš vidaus nėra durų.
Čia laikomi dingę be žinios kariai.
Naktimis – kai kelias valandas leidžia mąstyti
Mes šaukiam ir šaukiam dalinio numerius –
Sakom sargams, kad skaičiuojam avis – jie nesupranta –
Čia nevalia užmigti.

*
Prieš klodami lovas jie nepatikrina,
Ar tikrai negyvi vabzdžiai
(šioje vietoje įprasta
kimšti patalus naktiniais drugiais)
O juk būna – ima spurdėti kuris
Kūno šilumos, aistringų sapnų prisisiurbęs –
Aną naktį pabudau drugio purtomas – – -

*
Purtomas keltis. Dieną
mes varomi trypti pasėlių,
Medžiams pakąsti šaknis, barstyt
Paukščiukus iš lizdų,
Dejuoti palėpėse…

*
Naktį (kai leista mąstyti)
Ištepa veidus sparnelių dulkėmis
Ir priverčia eiti žaltvykslėmis –

*
Mes -
Švytintys nakties elgetos –
Uždusę, be ūpo –
Varvantys prakaito spinduliais
(Paprastai mes drugiais
įtrinam knygų puslapius
Ir skaitom tamsoj,
Kai leista mąstyti).

*
Šaltesniu metų laiku
Mus apmoko stūksoti –
Žiemai būriais
mus veda į katedras,
rūmų koridorius,
Kelia į palubes, kala ant kryžių,
Verčia įkūnyti rėkiantį, tikintį, bijantį,
Būti bučiuojamam, būti sprogdinamam,
vandeniu vemti
(Aš ir dar du – peržiem prastovėjom
didžiulės gyvatės smaugiami).

*
Savaitgaliais atveda gimines.
Tai tokios (kaskart vis kitos) žmogystos
Rūškanais veidais,
Maldaujančios, kad jas atsiminčiau.
(Greičiausiai juos surenka
Iš į atsargą išėjusių mimų –
Labai ištreniruotos veido emocijos)…
Viena (kaskart vis kita) moteris
Nuolat verkia ir bando bučiuoti.

*
Manęs jos lūpos nesiekia –
Čia iš vidaus nėra durų –
Nėra tikrų žinių iš anapus
(Liepa į stiklą šakom
Vis uoliai stuksena –
Tačiau labai daug klaidų,
Sunku ką nors susigaudyti –
Per daug natų, sese mano,
per daug emocijų –
Mums reikia žinios –
Bent apie mirtį,
Kad vestų kitur

*
Iš tolo matom, kaip žuvusius
ešelonais varo kažkur, pramaišiui
su lietaus šuorais
ir paukščių apsilupusiais balsais.
Gal veda ilsėtis? (Sako, kad kiekvienam jų
Duoda po dailią trečio laipsnio suvenyrinę
Mirtį su briliantais)…

*
Niekas nieko tikrai nežino,
Bet visi slapčia kiek pavydi –
Jei atvirai, aš dar viliuos, jog
Paaiškės, kad aš – gyvas,
Nors metams bėgant
Šansų mažėja.

*
Jaukiausia čia rudenį.
(Visai ne dėl to, kad Vėlinės)
Leidžia miegoti šiltai –
Lendam
Į arklių pilvus kaip Trojoj
(Lapkritį pas mus pilni laukai arklių lavonų).

*
Taigi, sakau, laukiu
Apie save žinios –
Gal net ir šitą rudenį
(rudenimis vėjas pramuša sienas –
galėtų pabūt už žygūną –
tačiau jis tik vėjas –
Nepajėgia daug įsiminti).

*
Lankytojai tolsta iš lėto,
Kad neišgąsdintų,
Neatsisveikina,
Niekada neatneša
Nieko valgomo
(O mes ir paprašyt nemokam –
Stemplės išplikytos,
Krenkščiam vis: „Valhala, valhala“)…

*
Tada juos išvaro.

*
Uždega šviesą vilioti
Naujiems drugiams –
Tai toks gyvasties čiurkšlių dušas –
Sparnelių šlamėjimas
Kūnus ir klausą kutena…
Tom akimirkom mes ne kariai.

*
Tom akimirkom mes ne kariai –
mes labiausiai pažeidžiami.
(Tai žinodami jie mus bando palaužti –
Spigina nuotraukom, nuotrupom,
Šaukia keistais, išgalvotais vardais).

*
Rėkia ir rėkia: „Ar mane girdite,
Georgai Trakli?“

*
„Ar mane girdite,
Georgai Trakli?“
(Iškart po to visada
medžiais lyg šiurpas nubėga
nuoga med. sesuo)

*
Aš neatsiliepiu.

Jeigu žmogus kultūringas…

Jeigu žmogus kultūringas…

Marijus Šidlauskas

Taip prasideda viena iš sodriųjų Juozo Erlicko sentencijų, kurią užbaigti palieku malonumą pačiam cenzūros nebevaržomam skaitytojui. Beje, ar kultūra (o ne valdžia ir profsąjungos) turėtų save kontroliuoti, o jeigu taip, tai kas, kur ir kada tai turėtų daryti? Gintaras Grajauskas, stilingai ironizuodamas kultūros klausimu (žr. 2007 gegužės 30-osios Gintaro lašus), šių klausimų nekelia, tačiau jie galėtų būti tolesnių ir sistemiškesnių kultūrinių svarstymų tąsa. Tokių svarstymų akivaizdžiai trūksta. Gintaro mintis pirmiausia suvokiu kaip alternatyvą palaimingo snūduriavimo, narciziško nosies krapštinėjimo ar liokajiško tūpčiojimo apie stabus kultūrai. Jeigu polemikos ūpas ir toliau neužgestų, būtų galima dar gvildenti smegenų ir pinigų plovimo, žmonių vedžiojimo už nosies, viešo miglos pūtimo ir kitokias kultūras – turime jų meistrų, teoretikų ir praktikų. Bet kol kas grįžkime prie G. Grajausko paliestų temų.

Nesu kanopinių ar galvakojų kultūrų specialistas, tačiau kultūros gamintojų, vartotojų ir jos kūrėjų pasaulį šiek tiek pažįstu. Vis dėlto Grajausko pasitelktos kultūrinės – socialinės etiketės bei schemos atrodo kiek įtartinos. Ypač kultūros vartotojo, to kanopinio, varomo skerdyklon, sielos peizažas. Esu linkęs manyti, kad šios rūšies vartotojai teikia pirmenybę ne kultūros, o natūros produktams. Šiaip jau kultūros (ne chaltūros) vartojimas man atrodo visiškai kultūringas užsiėmimas. Ar didžiosios kūrėjų bėdos nebus nemaloniai susijusios su tuo, kad jų kūrybos nebėra kam vartoti – pradžiai bent nupirkti, o paskui jau gėrėtis ar bodėtis?

Turėčiau abejonių ir dėl principinės grajauskiškos ironijos, kuri įkvepia (ypač tai pasakytina apie jo eseistiką) gan efektingas, tačiau nebūtinai realistines intelektines schemas. A. Blokas ironiją vadino amžinai žydinčios ir amžinai bevaisės dvasios liga. Jeigu nuoširdumas gali daugžodžiauti, tai ironija privalo būti trumpa. Priešingu atveju ji tampa pražūtinga pačiam ironikui, virstančiam pasaulio pažinimo ir tobulinimo galimybėmis netikinčiu fatalistu, taigi atvirkščiu moralistu. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad poetas G.Grajauskas ironijos atžvilgiu yra kur kas lankstesnis, leisdamas sau prisipažinti: „Ironija nebepadeda. Tai jau išties / ironiška. Žmogiškumas nebėra juokingas.“ (eil. „Pabaiga, kurios greičiausiai nebėr“). Priminsime, kad šis poetas moka ironizuoti ir poeto ironišką susvetimėjimą pačiam sau – skaitykite jo eilėraštį „Amžinai įsimylėję poetai, išspausdintą 2007 birželio 8-osios Literatūroje ir mene. Istorinį kultūros atsiskyrimą nuo barbarybės ženklina pirmykštė tabu tradicija. Vaizdžiai tariant, kultūra prasidėjo nuo figos lapelio, ir baigiasi, jam nukritus. Bet ir lapeliams krintant (kultūrinis lapkritys!) save gerbiantis lietuvis nepasimeta ir, pasitelkęs internacionalinį kodą, svariai konstatuoja – nifiga sibie. O kai dėl internacionalinių intonacijų, tai jas mėgsta ir elitas. Antai teikiama Nacionalinės pažangospremija, iškilmingai byloja tos premijos komiteto pirmininkas – ir bebylodamas įkyriai linksniuoja žodį kultūra su minkštuoju l, tarsi būtų koks slavas arba germanas. Detalė, bet simptomiška, parodanti, kad aukštoji ir masinė kultūra yra susisiekiantys indai. (G. Grajauskas linkęs šiedvi kultūras priešinti, nors kaip Kontrabandos ir Rokfelerių ideologas galėtų būti atlaidesnis.) A. Brazauskui išsprūdęs išdūrė ir mokyklose siautėjantis kriminogeninis paauglių žargonas yra to paties kelmo kelmučiai. Nesijaučia kultūros politikos – atitinkamai nesimato ir politikos kultūros. Užtat gerai girdisi metodiškai vartojamas (pvz., viešajame transporte ir kitur) matas.

Tie, kas įdėmiai perskaitė straipsnį Kultūros klausimu, negalėjo nepastebėti jo autoriaus pasidygėjimo visomis valdžios biurokratinėmis institucijomis, kurių nuostatos esančios iš principo antikultūrinės. Nes „moksliškai įrodyta, jog laimingiausios ir lengviausiai valdomos šalys yra tos, kurių gyventojai – mieli ir neišrankūs (šis požymis itin vertingas bei pageidautinas – labai praverčia rinkimuose) analfabetai“. G. Grajauskas laikosi klasikinės valdžios ir kultūros dvikovos logikos, kuri, tiesą sakant, nėra jau tokia klasiškai vienareikšmė. Juk Ovidijus liaupsino jį ištrėmusį Augustą, o Horacijus, niekinęs analfabetų minią (odi profanum vulgus et arceo), apdairiai laikėsi aukso vidurio principo (A.Puškinas jį vadino protingu pataikūnu). Apie lietuvių kultūros kūrėjų įsiteikinėjimus įvairiausioms valdžioms taip pat galima prirašyti jaučio odas. Antra vertus, yra nemaža save gerbiančių kultūrininkų, suvisam atsižegnojusių nuo „nešvarios“ politikos ir piliečio priedermių, atsisakančių balsuoti, nesto daryti nesą jokios prasmės. Betgi tokie individualistai šiuo požiūriu elgiasi taip pat kaip „mieli ir neišrankūs analfabetai“ – jie tiesiog padeda ateiti į valdžią ir valdyti tiems, kam reikia – t.y. pačių keiksnojamiems valdžiažmogiams. Dėsnis paprastas – jeigu neužsiimsite politika, politika užsiims jumis. Čia galime prisiminti O. Mandelštamą. Arba mūsiškį P. Juodelį, palikusį mums rūpimu valdžios ir kultūros klausimu studiją Hamleto mįslė (jos fragmentai rašyti Vorkutos lageriuose). Bet argi tai šių dienų kultūringo piliečio lektūra?

Neklampindamas giliau į raizgius kultūros, ideologijos ir politikos santykius tik pastebėsiu, kad vadinamųjų „tikrųjų kūrėjų“ ideologinė bei politinė nekaltybė nėra toks akivaizdus faktas, kaip sugestijuoja G.Grajausko tekstas ir potekstės. F.Šopeno „Revoliucinio etiudo“ ar D.Šostakovičiaus „13-osios simfonijos“ juk nepavadinsi rojaus paukštelių trelėmis. Ką jau kalbėtume apie H. Pinterį ar E. Limonovą. Taip pat neskubėčiau kalbėti apie „paslaptingą biologinį genocidą“, kurio aukomis esą vienas po kito tampa visuomenės svetimkūniai – iškilūs nūdienos kultūrininkai. Kultūros žmonių garbės reikalas būtų ne tik skelbti panašius nuosprendžius, bet ir išsiaiškinti, kiek patys kūrėjai yra prisidėję prie mirties kultūros, suicidinių idėjų suvešėjimo. Ir nedangstyti kūrybiniais (ar bet kokiais kitais) pasiekimais asocialių ar kriminalinių polinkių bei veiksmų. Juk šiandieniniame mene ir literatūroje, ką jau kalbėtume apie televizorių ir kompiuterių ekranus, tarpte tarpsta patologinio smurto, cinizmo ar elementaraus bukaprotiškumo scenos, kurių poveikį galima lyginti su dvasiniu genocidu. G.Grajauskas cituoja „piarininkų tėvą Gebelsą – berods jis vis mėgdavo pasigirti, kad vos išgirdęs žodį „kultūra“ iškart griebiasi pistoleto“. Berods istorija yra buvusi truputį kitokia. Bent jau man prieinami šaltiniai tvirtina, jog šios lakiosios frazės autorius yra ne Gebelsas, o toks nacių dramaturgas (tataigi kultūrininkas!) Hansas Jostas, įdėjęs ją į vieno savo pjesės Šlageteris (1934) veikėjo lūpas. Po to šiuos žodžius kartojo reicho maršalas H. Gėringas ir kiti. Beje, tiksli citata skamba taip: „Kai išgirstu sakant kultūra, <…>, nuspaudžiu savobrauningo saugiklį“. Tad šiuo atveju jau būtų galima pereiti į svarstymus apie citavimo kultūrą ir pamąstymus apie tai, kaip lengva, atitrūkus nuo šaltinių ir pasidavus bendrajai inercijai, tapti stereotipų įkaitais. Esmė ta, kad kultūra ir ideologija suokalbiškai kolaboravo, o tai, deja, nėra tokia jau reta išimtis. Žinia, aukštus postus užėmę naciai neretai buvo išsilavinę, apsiskaitę, rafinuotų manierų bei skonio džentelmenai. Priminsime, kad F. Nyčė savo veikale Valia valdyti kvietė aukštesniosios rasės žmones paskelbti karą masėms ir įrodinėjo, kad didžiuma žmonių neturi teisės egzistuoti. O Nyčės prisiskaitęs D.H. Lorencas, vėliau išgarsėjęs cenzūros uždraustu romanu Ledi Čaterli Meilužis, ir H.G. Velsas, Laiko mašinos autorius, dar gerokai prieš Osvencimą pasireiškė kaip entuziastingi dujų kameros bei eugenikos (žmonių giminės gerinimas naikinant silpnuosius) šalininkai. Tad klausimas, kas yra kultūringas žmogus ir kas jam reikalinga ar nereikalinga, nėra jau toks paprastas. Aktuali atrodo mintis iš V. Krėvės dar 1926 m. rašyto straipsnio Menininkas ir vyriausybė: „Patys būdami kalti dėl meno stagnacijos, neprimeskime kaltės kitiems“. Tad kaip menininkui išlikti kultūringam ir oriam, nepasikeliant į Narcizo puikybę ir sykiu nepavirstant, nesileidžiant paverčiamam visų civilizacijos negandų atpirkimo ožiu? Visai neprasta tema kultūringam diskusijos tęsiniui. A-ū, Gintaro lašų kultūristai!

Labiau gražu nei privaloma

Labiau gražu nei privaloma

Alma Riebždaitė

Dažnai reikalaujama, kad rašant, apmąstant tam tikrus gyvenimo reiškinius, tekstus, būtų kažkuo remiamasi (omeny turiu citavimą). Nežinau kuo: moksliniais faktais, autoritetingais autoriais ir jų mintimis. Kyla natūrali mintis: negi autorius yra šlubas, kad turi kažkuo remtis (nepaliaujamai cituoti)?

Taip, savivaldybėje, neišvengiamoje biurokratinėje institucijoje, leidžiant potvarkius, priimant sprendimus, yra nuolat kažkuo vadovaujamasi ar remiamasi, dažniausiai įstatymais, jų pataisomis ir kt. Tai natūralu – negali būti atskira valstybė Valstybėje ir diktuoti savo įstatymus, savavališkai veikti. Turi remtis visuotiniais aukščiausių Valstybės institucijų nutarimais.

Čia viskas lyg ir aišku, bet o kaip yra kūryboje? Ir ką mums sako – toks reikalavimas ir kūryboje kažkuo remtis? Vienas iš atsakymų – šitoks reikalavimas literatūrą paverčia specifine sritimi, o iš rašančiojo reikalauja mokslininko ar literatūros tyrinėtojo karūnos. Galbūt taip ir yra. Apie biocheminius procesus arba genų inžineriją gali rašyti tik šios siauros (sudėtingos) srities specialistas. Ar literatūrą galime laikyti specifine, tik išrinktųjų klanui prieinama sritimi?

Man atrodo, kad literatūra pačia plačiausia prasme kaip visi rašytiniai tekstai, priklauso visuotinumo ir laisvės sričiai, ir jos okupuoti negali jokie literatūrologai. Literatūra yra laisvės ir atvirumo būčiai liudijimas. Žinoma, literatūrologai gali būti, bet literatūrologinis tonas ir reikalavimai negali būti absoliutinami. Bet gal žmogaus prigimčiai taip jau būdinga – susiriesti, užsisklęsti, apsibrėžti ir saugoti savo komforto zoną?

Todėl jei žmogus mąsto ar rašo, jam nebūtinai reikia klijuoti filosofo ar rašytojo etiketės. Galbūt jis naudojasi prigimtine teise mąstyti, savitai suvokti pasaulį ir tai išreikšti… Reikėtų klausti – ar kūryba yra specialybė? Deja, ne. Kūrybą apibrėžia talento, pašaukimo ir apsisprendimo veiksniai, taip pat susitaikymas su savimi. Be susitaikymo savimi tokiu, koks esi, ir kam esi pašauktas, bei pasiryžimo atsiduoti savo lemties reikalavimams – belieka užsiiminėti savinaika. Nors ir kaip pozityviai pavyktų nusiteikti, stipriau ar silpniau pasireiškiančių abejonių savimi neišvengia nė vienas.

Šita situacija puikiai atskleista H. Hesės „Stepių vilke“. Būk tu nors ir šventasis, bet būdamas kitoks, norėsi save sunaikinti. Į save mes nukreipiame (suprojektuojame) visuomenės žvilgsnį (įsivaizduojamą, sugalvotą ar tikrą). Žiūrėdamas į save kitų akimis, žmogus gali pats save pasmerkti anksčiau nei tai padaro tie vadinamieji kiti (bet jie gali ir nepasmerkti arba pasmerkti, bet ne visi). Žmogui yra būdinga į save žiūrėti kitų akimis, bet susivokti taip pat nėra neįmanoma. Kad vadovaudamasis kitais, niekada niekam neįtiksi, net pats sau. Tai puikiai iliustruoja tokios konservatyvios genties kaip lietuvių, liaudies pasaka „Neįtinka“. Reikėtų pridurti: šiuo atveju ir išmintingos. Darysi taip – kažkam nepatiks, darysi kitaip – neįtiksi kitiems, ir t.t. Vadovautis kitais – tai būti į visas puses mėtomam laiveliui be tikslo ir krypties. Pasakos moralas: visiems neįtiksi, todėl reikia vadovautis savo protu.

Kas geriau – būti „geram“ kitiems ar sau? Kažkaip tai reikia suderinti, nes nebūti „geram“ sau reiškia ne ką kita – o išduoti save, kiekvieną akimirką išduoti. Ir taip, jog pykina ir pradeda svaigti galva, ir pradedi vemti nuo svetimo ir dvokiančio savęs. Bet tu šypsaisi, linkčioji galvą, tu geras kitiems, bet – suparalyžiuotas ir nekūrybiškas. Nes būti „geram“ kitiems – tai nuolat įtvirtinti kitų egzistuojančias tiesas, milijoną tiesų ir …nebūti. Bet nepaverskime šito atsainia egocentrizmo puota, nes kita pusė sako – reikia būti geram be kabučių, reikia pamiršti, ir kartais – atsižadėti savęs…

Artėjame prie subjektyvumo-objektyvumo takoskyros. Kas ir kiek yra objektyvu yra labiau abejotina nei subjektyvios tiesos. Man objektyviausia yra gamta: medžiai, upė, žolės, pievos gėlės, debesys, vėjas, daubos ir kalneliai, ankstyvą pavasarį pražydusi šalpusnio saulytė… Aš tikiu jais, jie man yra objektyviai. Faktų ir tiesų objektyvumas kartais atrodo labai abejotinas: tiesiog ideologinių klikų, intereso grupių reikalas; tai – socialinės tikrovės išraiškos, tačiau jų tikslas – ne tiesos paieškos, o manipuliacija žmonių protais ir iš to galima nauda. Subjektyvus santykis su pasauliu man atrodo vienintelis įmanomas, norinčiam autentiškai gyvent. Ir įdomus. O visa kita susikalbėjimo ir tolerancijos reikalas. Čia dar reikėtų pridurti: mintis taip pat yra objektyviai, kaip dvasinės tikrovės išraiška. Apskritai mąstymo sfera ties objektyvumo-subjektyvumo sankirta yra labai slidi.

Į ką galima remtis, siekiant autentiškai pažinti ir išreikšti pasaulį? Žinoma, yra orientyrai. Ieškoma autoritetų ir įžvalgų. Bet joks autoritetas negali atsakyti į visus klausimus, nes nėra žmogaus, kuris viską žinotų. Todėl autoritetą kartais tenka „nubraukti“ ir žengti tolyn. Bet viskas, kas vyksta intuityviai ar sąmoningai, yra itin asmeniška. Rėmimasis, nuorodos gali būti, bet jos turi būti organiškos, išieškotos, išsiilgėtos, išnešiotos, jos tekste turi sproginėte sproginėti. Tačiau negalima iš žmogaus reikalauti, kad jis kažkuo remtųsi, jei pats visai sėkmingai stovi ant savo kojų. Aišku, tai jau vyksta vėliau… Autoritetas ypač reikalingas pradžioje, jis pasirenkamas „emociškai“, atradus pasaulėjautų atitikimus, formuojasi iš panašių horizontų nuojautų… Autoritetai ieškantįjį „pripildo“ tarsi indą…

Atrodo, kad rėmimasis žymių žmonių mintimis, moksliniais terminais ir t.t. ir pan. turi įtakos socialiniam vertinimui. Pasirėmęs atrodai šaunesnis, patikimesnis ir solidesnis. Turėti reikalų su asmeniu, kuris kažkuo remiasi, visuomet yra saugiau. Jo kūrinys stovi ant nenuverčiamų ir visuotinai pripažintų tiesų pjedestalo. Būdami kartu mes visada galėsime švytėti teisumo aureolėmis. Toks žmogus stovi ne ant savo kojų surastoje žemėje, o ant visuotinai pripažintų tiesų marmurinio pagrindo. Tai irgi nėra blogai. Ir kartais basomis tenka labai ilgai šalti ant to marmuro, kol išeini į savo žemę, dažnai – autentiškai suvoki dalelę marmurinio pagrindo tiesų…

Reikia pažymėti, jog reikalavimas kažkuo remtis nurodo ne į spontanišką, aistringą, būsenomis ar emocijomis paremtą santykį su tikrove-tekstu, o labiau į mokslinį, pagrįstą, apgalvotą, neskubų. Abu šie santykiai nėra kuo nors blogi, jie tiesiog yra, ir turi teisę būti. Kaid ir kaip būtų keista, dažnai jie nėra atskiri, o yra persilieję, susimaišę, ir taip išgaunama daugybė atspalvių.

Laisvės lauke siekiama individualaus santykio. Visur, kur pažvelgiame, mes randame tarpininkus. Visada kažkas atsistos tarp mūsų ir tikrovės. Net tarp Dievo ir manęs būtinai turi stovėti bažnyčia ir kunigo ausis. Mes niekaip negalime išeiti į atvirą ir nereglamentuojamą akistatą su daiktais, reiškiniais, tikrovės realijomis. Kažkas visada turi atsistoti tarp manęs ir pasaulio (tikrovės, teksto ar Dievo). Tai net pageidautina. Suprantu, kad galbūt taip saugiau. Galbūt taip net reikia. Institucionalizuotis. Apsitverti tvora.

Bet visuomet atsiranda tokių, kurie nori prasibrauti pro tą tvorą, kurie yra drąsūs ir laisvi, kurie klausia ir abejoja visuotinai nusistovėjusiomis tiesomis ar net religinėmis doktrinomis. Geriau jau niekada jie negrįžtų į mūsų aptvarą. Klausiantys yra silpnesniojo pozicijoje: jiems reikalingi žmonės, o jie patys žmonėms – nelabai, jei žiūrėsime pragmatišku žvilgsniu. Tiesa, jie labai reikalingi vieni kitiems.

Klausimas – ar žmonės, kurie remiasi vien savo patirtimi, subjektyviu suvokimu, nutraukia kultūrinę tradiciją, atsiduria niekur, ar priešingai, sugebėdami pažvelgti kitaip ir ieškodami naujų požiūrio taškų – tą kultūrinę tradiciją yra pajėgūs atnaujinti, įlieti šviežio oro, kas yra vadinama transcendencijos ugnimi? Tiesa, atsidurti niekur beveik neįmanoma, nes nė vienas žmogus neišvengia organiškų jun gčių su kalba, kuri ir perduoda visą daugiasluoksnį kultūrinį paveldą, tarp kurių ir mito patirtį, vieną giliausių įmanomų žmogiškųjų patirčių. Be abejo, čia daugiau klausimų nei atsakymų… Nepažabojamų klausimų. Žinoma, subjektyvus ir objektyvus veiksnys turi jungtis, jungti, koreliuotis, turime ieškoti sąsajų, jungčių, juk kultūrą kuria ne kas kita, o konkretūs žmonės, ir jie yra tarsi šulai, atramos, jie atveria naujus horizontus. Tačiau tai yra labiau gražu nei privaloma.

Užbaigti reikėtų kokia pritrenkiančia autoritetingo asmens citata, kuri būtų rimtas pagrindimas šitam esė. Ir parašyti: tokios žaidimo taisyklės.

Uždekite šviesą!

Algis Kuklys

Uždekite šviesą!

Mūsų name dažnai užgesdavo šviesa: tai elektros skaitikliai sustodavo, tai vėtra pridarydavo žalos arba paprasčiausiai dingdavo šviesa ir niekas nežinojo kodėl, tačiau kartą ir aš, pyplys, prikišau savo pirštelius.

Tą mielą dienelę, kai kaimynai ruošėsi vaišėms, visa laiptinė kvepėjo kepsniais bei pyragais, o mūsų virtuvėje nesimatė net menkos bandelės, slampinėjau įpykęs, lyg mane kas būtų nuskriaudęs, ir neišmaniau ką daryti, nes pinigų neturėjau: tėvai dar negavo algų, o mano draugas Simas išvyko pas gimines. Nors pasiusk, kaip norėjau pasmaguriauti. Taip slampinėdamas iš kampo į kampą ir inkšdamas iš nuoskaudos, lyg būčiau nevalgęs ištisą savaitę, galop sulaukiau vakaro, kuomet pas kaimynus ėmė rinktis tetos ir dėdės nešdami dovanas, tortus bei gėrimus. Tuosyk pastebėjau, kad ir mano tėvai tapo irzlesni: tėvas staiga sviedė laikraštį į šoną sakydamas, kad jame vėl rašo visokias nesąmones, o motina virtuvėje stumdė puodus, plovė lėkštes ir giliai dūsavo akis įsmeigusi į lubas.

Šeštą valandą vakaro jau girdėjome kaip už kaimynų sienos klega svečiai ir kaip smagiai liejasi muzika. Kurvų kraštas, niurzgėjo tėvas vaikščiodamas iš kambario į kambarį, negali žmogus net šeštadienį pailsėti. Na, palaukite, rupūžės… O kai svečiai užtraukė „Ilgiausių metų“, jis užsidarė tualete ir iš kišenės išsitraukė cigaretes. Tuomet man šovė originali mintis: girdi, atidarysiu elektros skydinę ir išjungsiu šviesą. Netrukus taip ir padariau.

Akimirką tvyrojo tyla, paskui suošė, suklego pasipiktinę balai, o kaimynė suklykė: „Dieve brangus! Net vyro jubiliejaus negalima švęsti! Koks čia velnias ką daro?!“ O mano gerklę kuteno toks pasiutęs juokas, kad vos nepradėjau kvaksėti. Po valandos vėl norėjau išjungti elektrą, bet neišdrįsau.

Nuotykis su kaimynais man labai patiko, todėl vakarais mūsų name neretai dingdavo elektra, ir kaimynai ryžosi kviesti elektriką, kuriam aiškino, jog tamsiuoju paros laiku tikriausiai būna pernelyg didelis elektros apkrovimas. Elektrikas šios minties nepaneigė, bet, apžiūrėjęs visas elektros skydines, išmovė pro duris. Savo menku proteliu suvokiau, kad savaitę dvi prie elektros skydinės nereikėtų kišti nagų. O vieną dieną išvydau prie jos kabančią spyną. Reiškia, kaimynas už mane buvo gudresnis.

Uždekite šviesą, rėkė mūsų „baba“ iš savo kambario, nes ji dažnai gulėdavo lovoje paniškai bijodama tamsos. Galbūt vaikystėje ją kas nors išgąsdino, gal ta baimė atsirado su senatvės ligomis, tačiau aš ir mano tėvai dažnai girdėdavome irzlų balsą, prašantį, kad josios kambarėlyje būtų daugiau šviesos. Pas ją lankydavausi retai, nebent kai motina liepdavo nunešti valgį. Mane sugriebdavo tikras siaubas, kaip pagalvodavau, kad pasenęs būsiu toks pat, kaip šita sukriošusi moterėlė. Ir vėliau, kai pasistiebiau į viršų, gili senatvė atrodė baisesnė už mirtį.

Kartą „baba“ mus išgąsdino, nes šaukė, kad pakviestume kunigą, o josios akys jau lipo ant kaktos. Taip nepadarytų net geriausias artistas. Visi nutirpome iš baimės ir ėmėme ruoštis juodai dienai. Net kaimynai susidomėjo, kas čia pas mus darosi. Mes tris dienas gyvenome kaip kare – nuolatos budėjome prie gulinčios. Tačiau ketvirtąją dieną staiga „baba“ paprašė bulvių košės su spirgučiais. Dabar visi nustėrome iš nuostabos. „Baba“ žiūrėjo į mus, lyg nieko nebūtų įvykę, o veidas tarsi bylojo: „Manėte, kad mirsiu? Nesulauksite…“ Ir ką tu padarysi – teko jai atnešti bulvių košės su spirgučiais. Tik po pusmečio „baba“ iškeliavo Anapilin, kur nebuvo elektros, kur nereikėjo valgyti, kur viešpatavo tikra pasaulio ramybė.

***

Viskas gerai, kas gerai baigiasi. O aš, kai namuose likau vienas, į namus pasikviečiau Simą ir abu sugalvojome atlikti cheminius bandymus, tad virtuvė tapo mūsų laboratorija. Vieną akimirką galvoje dzinktelėjo, kad už tuos cheminius bandymus nuo motinos gausiu į kailį, tačiau mokslinių atradimų aistra nugalėjo baimę. Gerai, kad virtuvės langeliai visuomet pas mus praverti, nes kitaip su Simu būtume apsinuodiję pavojingais garais. Užtat laboratorijos vaizdas atrodė įspūdingas: ant ugnies kunkuliavo įvairūs buteliukаi, o mažame aliumininiame puodelyje pliupsėjo tamsi dvokianti masė. Taigi artėjo chemikalų atradimų akimirka… Ir galbūt viskas būtų ramiai užsibaigę, tačiau, kai nusisukau nuo dujinės viryklės, Simas kažko įpylė į kliuksinčią masę. Netikėtai pliūptelėjo liepsna, pasklido tamsūs, aitrūs dūmai, o mes išsigandę nežinojome ką daryti. Tuomet pagriebiau kažkokius motinos rankšluostėlius ir užmečiau ant puodelio. Teko atidaryti virtuvės langą. Kas nors būtų pagalvojęs, kad užsidegė mūsų butas. Kai dūmai išsisklaidė, virtuvė atrodė kaip velnio išvietė, ir supratau, kad bausmės neišvengsiu. Tačiau Simas davė patarimą, girdi, sakyk, kad įvyko nelaimė, o sugadintą puodelį išnešk iš namų. Kad būtų įtikinamiau, jis patarė išjungti šviesą. Deja, neišgelbėjo jokios mano gudrybės.

Daugiabutis namas, kuriame gyvenau, stovėjo vienintelis mūsų miesto pilkame rajone, nes aplinkui matėsi vien senamadiški mediniai arba silikatinių plytų namai su senomis obelimis bei slyvomis. Rajonas turėjo tik nedidelę maisto prekių parduotuvę su apkūnia dūstančia pardavėja, kuri pažįstamiems nuolat skundėsi prasta sveikata, ir asfaltuotas arba žvyruotas gatveles. Sausą vasarą pravažiuojančios mašinos keldavo dulkių debesis, o rudenį ir pavasarį telkšodavo purvinas vanduo. Vaikai žinojo, kurio pensininko sode sirpo skaniausios kriaušės ir obuoliai, o kartais rankos taiklumą išbandydavo svaidydami akmenis į šviečiančius gatvių žibintus. Kartą ir aš su Simu vos per plauką neįkliuvau vienam įsiutusiam vyrui, kuris vijosi gatve, tačiau mus išgelbėjo skylė kaimyno sodybos tvoroje. Palaukit, rupūžiokai, aš jus nutversiu kitą kartą, girdėjome, kaip keikėsi vyras tamsioje gatvėje.

Ką gi, buvome išdykę lyg velniukai.

O ta apkūnioji pardavėja – tai Simo rūpestingoji mama, kurią jis kažkodėl vadino „mamaša“. Sykį jis įsiutino „mamašą“ ir šioji taip šaukė, jog išsigandę kaimynai iš pradžių nesuprato kas atsitiko. Netrukus sužinojau iš atbėgusio Simo, kad jis, susižavėjęs mano pavyzdžiu, namuose išjungė elektrą, todėl šaldytuve pašvinko mėsa, nes karštomis vasaros dienomis žuvis, pienas ir mėsa gana greitai genda. Šį kartą iš manęs pagyrimo jis nesulaukė, tačiau savo draugui suteikiau politinį prieglobstį, tad mano kambaryje pratūnojo iki vėliausio vakaro.

Kitą dieną išvydęs Simo veidą, be žodžių supratau, koks buvo karštas jo susitikimas su tėvais. Tąsyk jam padovanojau knygą apie Amerikos indėnus, kad pakelčiau kovinę dvasią.

Tais metais žmonės ilgai kalbėjo apie įvykusį saulės užtemimą. Tuomet viduryje dienos mėnulis beveik visiškai uždengė saulę, ir viską apgaubė gelsva, baugi prieblanda, lyg prieš pasaulio pabaigą. Ėmė kaukti šunys, bažnyčioje skambėjo varpai, o mes lyg pamišę šokinėjome į viršų, tarytum saulė būtų didžiulė dangaus lempa, kurią užgesino šelmis mėnulis. Vėliau tėvas piktai burbtelėjo po nosimi, girdi, jeigu nors savaitei išnyktų saulė, pasaulyje kiltų didžiausia panika. Kai jo paklausiau, ką tai reiškia, jis niūriai atsakė: „Būtų žmonių aukų…“ Tačiau nei tėvas, nei Simas nepaaiškino, kas yra „panika“.

Po saulės užtemimo netikėtai susapnavau mūsų mirusią „babą“. Kai sapną išklojau išsigandusiai motinai, ji tą patį vakarą nulėkė į bažnyčią. O parduotuvėje, kurioje dirbo Simo „mamaša“, moterys smarkiai susikivirčijo dėl spalvingų šliurių, nes abi norėjo pirkti tas pačias šliures, ir teko „mamašai“ tramdyti smarkuoles.

Minėtas užtemimas paliko ir kitokius pėdsakus. Mano tėvas metė rūkyti ir sekmadieniais pradėjo lankyti bažnyčią, į kurią pasiimdavo ir mane. Šalia mūsų gyvenantys kaimynai išsikraustė iš buto, o juos pakeitė kaimiečiai, nes kai Sąjūdis suardė kolūkius, daug jų patraukė į miestus ir miestelius. Iš pradžių jie vengė mūsų, lyg būtų miško žvėriukai, bet vėliau apsiprato, o su jais dažniausiai šnekučiavosi mama, mokiusi jaunąją kaimietę daryti „čeburekus“. Dėl jų mes kraustėmės iš proto, todėl motinos prašydavome vos ne atsiklaupę, kad ji paruoštų šitokią šventę.

Deja, prieš pat Naujuosius susirgo mama, ir namuose tvyrojo tamsios nuotaikos. Tėvas taip pat atrodė kaip nesavas, prašė, kad už motiną kalbėčiau „Sveiką Mariją“, nukreipęs akis į šventą paveikslą. Ir ką jūs galvojate – po keleto dienų mama atsikėlė iš ligos patalo. Gal padėjo vaistai, o gal šventas paveikslas, tačiau ir tėvas, ir aš sėdėjome už kuklaus vaišių stalo valgydami šventinį pyragą. Dabar mums prasidėjo tikri Naujieji metai. Tačiau aš, būdamas žioplys, ir tokią dieną sugebėjau įsipjauti pirštą, beje, tą patį, kuris išjunginėjo šviesą. Ir staiga, smagiai bevalgant tortą, užgeso šviesa. Aš paėmiau žvakes, jas uždegiau ir nuraminau tėvus, sakydamas, kad šitaip gražiau.