Daug pašauktų – mažai išrinktų

Daug pašauktų – mažai išrinktų

Rita Bočiulytė

Šiąvasar pirmą kartą Lietuvoje sudarytas 14-os valstybinių universitetų reitingas. Tyrimą atliko Demokratinės politikos institutas. Vertinant aukštąsias valstybines mokyklas, buvo atsižvelgta į jų pasiekimus mokslo srityje, stebimos studijų sąlygos, svarstomas studentų ir darbdavių požiūris.

Grafiko A.Kliševičiaus teigimu, meninę kūrybą – kaip Dievo dovaną šiuolaikinė civilizacija desakralizavo ir pavertė pasilinksminimu, pramoga, neįsipareigojančiais duoti jokių atsakymų. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Pagal tyrimų duomenis, šiame sąraše Klaipėdos universitetas – vienuoliktas, o Vilniaus dailės akademija (VDA), uostamiestyje turinti Vizualinio dizaino katedrą, atsidūrė paskutinėje reitingo vietoje.

Nepaisant to, siekiančių bakalauro studijų VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje šiemet buvo po du žmones į vieną vietą: stojo 57, o priimti ketinama 28 studentus. Toliau studijas magistrantūroje norėjo tęsti 14 žmonių. Priimti ruošiamasi 8-11, formaliai išlaikiusius stojamuosius egzaminus, bet… Ar VDA savo katedrai Klaipėdoje duos papildomai vietų, turėtų paaiškėti šiandien.

Paklaustas, ką mano apie šį reitingą ir tokį kontroversišką Dailės akademijos vertinimą, Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narys, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros profesorius Algis KLIŠEVIČIUS buvo nusiteikęs filosofiškai:

– Yra toks posakis: daug pašauktų – mažai išrinktų. Kadangi kūrybą – kaip Dievo dovaną šiuolaikinė civilizacija desakralizavo, pavertė ją kažkuo tarsi lengvai prieinamu, retai dabar išgirsi sakant – apdovanotas talentu. Visi galvoja: išmoko, įgijo specialybę, ir jau dailininkas. Štai ir turime rezultatą – manoma, kad taip ir turi būti.

Deja, taip nėra. Ta prasme, kad nėra visi lygūs iš prigimties. Mūsų politinė sistema leidžia galvoti, daryti prielaidą, kad visi lygūs iš prigimties. Tačiau gamta sutvėrė truputėlį kitaip.

Tas neatitikimas pagimdo tam tikrą diskomfortą ir prieštaringus vertinimus. Juolab kad ir menas savo poziciją – kaip pasaulio suvokimo formą šiuolaikinėje visuomenėje prarado. Jis tapo laiko praleidimo, pasilinksminimo forma…

– …Arba vartojimo produktu?

– Taip, nes prie to prisidėjo ir medijų paplitimas. Vien dėl to, kad ten viskas daroma meno pagrindu. Tai yra estetinių kategorijų pagrindu. Kitaip sakant, daroma įtaigiai, meniškai, išraiškingai, ritmiškai – tai yra tai, kas anksčiau buvo tik mene. Dabar yra visur.

– Tada kyla klausimas, kokias gi problemas sprendžia menas? Ar tik kaip estetizuoti ką nors, ar yra kažkas kita, sudėtingiau?

– Ko gero, nori išsiaiškinti, kas yra žmogus. Bet visi bijo aiškintis. Todėl, kad nežinia, kas jis yra. Jeigu pažiūrėsi giliau, gali būti, kad išsigąsi. Arba atrasi tai, ko nenorėtum matyti. Iš tikrųjų problema tampa sudėtinga. Lygiai tas pats yra ir su ta situacija, kad mes nepripažįstame savo Dievo, vadinasi, arabai mums įrodys, kas Alachas tikrai yra. Jeigu mes abejojam, kad mūsiškis yra. Automatiškai atsiranda daugybė išlygų, kurios neleidžia pasakyti, o kas gi aš iš tikrųjų. Menas lygiai taip pat – jis negali į tai atsakyti. Ir tampa kažkuo, kas neįsipareigoja duoti jokio atsakymo. Na, padaro menininkas kokį smagų dalyką, pavyzdžiui.

– Taigi meno negalima išmokti?

– Galima, galima. Tiek visokių meno mokyklų!.. (juokiasi)

– Mokote dizaino, grafikos – o kokia prasmė? Koks procentas Jūsų studentų gali tapti menininkais?

– Šito aš nežinau. Kas žino, kiek jie turi talento? Be to, ką mes laikome menininkais? Galbūt dizaineriai yra inžinerinių profesijų žmonės, kurie savo veikloje panaudoja įvairias menines kategorijas ir meninius pasiekimus. Tai ir vyksta: iš vaizduojamojo meno pereina tam tikri pasiekimai, kurie paskui įgyvendinami, tiražuojami, pavirsta klipais, apipavidalinimo elementais ir t.t.

– Ir tai estetizuoja mūsų būtį?

– Būtent. Niekada pasaulyje tiek daug vaizdų, sukurtų pagal meninius principus, neegzistavo aplinkoje. Viskas būdavo truputį kitaip, natūraliau. O dabar daug dirbtinės aplinkos, kuri specialiai konstruojama taip, kad veiktų emocijas. Ir veikia – muzikiniai klipai, šou, reklama. Visur stengiamasi padidinti emocijas, kad būtų poveikis. Kokiu būdu? Įmanoma tik meninėmis priemonėmis. Kompozicija, spalva, ritmu to galima pasiekti.

– Bet ar visa tai – menas?

– Jeigu klausiame, kas yra menas, tuomet turime užduoti kitą klausimą, – o kas yra gyvenimas? Niekas nežino, deja. Jeigu menas yra tai, kas atspindi tą gyvenimą, tada komplikuotas ir meno apibūdinimas. Nes XX a. pradžioje pasikeitė meno traktavimas – jo virtuvė tapo tarsi svarbiau už rezultatą. Todėl atsirado menotyrininkų gentis, kuri aiškina, kaip suprasti meną, vietoj to, kad žmogus jį turėtų suprasti natūraliai. Tam tikra problema…

Muzikantai neleido sau tokios situacijos, kad bet kas, kas groja, yra muzikantas. Ten amatas turi būti tobulas, tik tada tu esi tokio lygio, kuris yra pripažįstamas. Dailėje nutiko kitaip. Bet koks performansas gali tapti menu, nepaisant to, kad apie erdvės kompoziciją, kažkokį daiktų tvarkymą, grafinius dalykus žmogus nieko nežino. Problematiška…

– Vadinasi, sukeitėme kažkokias kategorijas vietomis?

– Bet tai nereiškia, kad jos neatsisijoja. Atsisijos tam tikru masteliu. Nežinau, kaip praktiškai tai galėtų įvykti. Tai visas mechanizmas. Kai kuriuos dalykus mus privertė naudoti reklama. Pradeda reklamuoti tikindama, kad taip yra gražu. Ir visi sutinka – taip gražu, o kitaip negražu. Kažin, ar iš tikrųjų taip.

Apie šios – dailininko – profesijos aureolės praradimą kalbu ne todėl, kad ją reikėtų grąžinti. Bet, sutikite, visuomenėje ji prarado tokį vaidmenį, į kokį anksčiau lyg ir pretendavo. Automatiškai ji tapo amatu. Bet tas amatas, be profesinių dalykų, turėtų turėti ir dar kai ką…

– Ir ką gi?

– Šiuo atveju buvo įdomi patirtis Izraelyje, kuriame lankiausi. Kai pasidomėjau „Basis“ skulptūros mokyklos metodika, atsakymas buvo labai įdomus. Sako, tai yra piramidė, kurios pamatas yra 16 kubų. Jie reiškia tobulai įvaldytus visokiausius amatus. Paskui, sako, dar 8 kubai, kurie simbolizuoja skulptūros formas – plokščią, apvalią, bronzinę, medinę, lietą, kaltą ir t.t. Jos irgi turi būti tobulai įvaldytos. Toliau – 4 kubai, kas yra meno filosofija, – bendri pasaulėžiūriniai dalykai, su tuo susiję. O viršuje – vienas kubas, kuris yra etika.

Kaip manote, dėl ko visa tai?..

– O kokia yra Klaipėdos vizualinio dizaino katedros metodika?

– Profesorius Vytautas Kasputis parašė koncepciją, kurią ruošiamės išleisti solidžia knyga. Bet ir dabar su ja gali susipažinti bet kuris studentas – įvadas, dėstomi dalykai pagal kursus, visos disciplinos ir užduotys iliustruotos mūsų studentų darbų pavyzdžiais. Iš jos galima pamatyti, kaip studentas pirmame kurse pradeda nuo paprasčiausio brūkšnelio ir paskui ateina iki erdvės apvaldymo, objektų sukūrimo ir panašių dalykų.

Tokios vizualizuotos metodikos dar neturi nė viena mūsų Dailės akademijos katedra. Todėl rektorius dabar nusprendė, kad tas leidinys turi išeiti atskira knyga „Vizualinis dizainas VDA”. Turėtų pasirodyti jau šį rudenį.

Manau, kad mūsų katedra duoda pakankamai stiprius amato pagrindus. Studijuojamų dalykų sąraše – dailės ir dizaino istorija ir teorija, kompozicijos pagrindai ir dėstymo metodika, projektavimo įvadas ir dėstymo metodika, projektavimas ir meninis konstravimas, vizualinių komunikacijų dizainas, taikomoji grafika, speciali kompozicija, akademinis piešimas, akademinė tapyba, specialus piešimas, spalvotyra, skulptūrinė plastika, fotografija, grafinės ir kompiuterinės technologijos, šviesos technikos, projektavimo tendencijos, braižomoji geometrija, filosofinės studijos, humanitarinės-socialinės studijos ir kita.

– Kiek visko daug!..

– Iš tikrųjų mūsų studentai per semestrą turi išstudijuoti septynis specialybės dalykus ir atsiskaityti už juos. Vizualinio dizaino – aplinkos, parodų, jų įrangos ir švenčių apipavidalinimo – srityje jie būna jau šiek tiek pasikaustę.

Mūsų studentai nesprendžia urbanistinių problemų, o gilinasi į objekto pateikimą konkrečioje erdvėje, jo maštabiškumą, „įrišimą” į tą aplinką ir tam tikros nuotaikos sukūrimą. Nes jie turėtų keisti tą aplinką pagal kūrybinius tikslus, kuriuos kelia sau, arba kurie reikalingi konkrečiam objektui.

Magistrantai pas mus dar studijuoja tipografikos dizainą. Arba važiuoja tęsti mokslus užsienyje. Iš praėjusio kurso trečdalis – gal dešimt žmonių išvažiavo studijuoti į Angliją dizainą arba videodizainą. Įstojo. Vis dėlto pas mus amato bazė nebloga.

– O ko Jūs pats mokote studentus?

– Mano kursas susietas su vientiso stiliaus kūrimu. Kad nepriklausomai nuo medžiagos tas stilius turėtų tam tikrą atpažįstamumą – mastelių, formos ar elementų panaudojimo požiūriu. Pasirinkimas priklauso nuo idėjos, kurią jie turi įgyvendinti.

Bet kadangi studentai pas mane ateina tik ketvirtame kurse, pirmiausia bandau paaiškinti, kad jau viskas. Kai grįžta namo, jų gi niekas žmonėmis nelaiko. Juos visi vadina dailininkais. Jiems išeities nėra. Belieka būti dailininkais. Tapti profesionalais toje srityje.

– Ar daug tarp jų talentingų, gabių?

– Labai liūdna pripažinti, kad talentingų žmonių yra. Paskutinis geras dailininkas turėjau būti aš. Bet, deja, vis atsiranda ir atsiranda talentingų žmonių (juokiasi).

Rimtai kalbant, kurse tokių studentų – apie trečdalį. Didžioji dalis baigusiųjų vis dėlto dirba pagal profesiją. Manyčiau, ji pakankamai adekvati šiuolaikinei situacijai – gyvenimui, kuris tiesiog reikalauja dizainerių.

– Bene 35-erius metus dėstote studentams. Kokią prasmę čia įžvelgiate?

– Nėra jokios prasmės nei tame gyvenime, nei tame, kad mes čia esame. Absoliučiai nieko nėra. Kai Lemo romano herojus paklausė kompiuterio, kokia žmogaus gyvenimo prasmė, tas pagalvojo ir atsakė: „Perduoti informaciją”.

Jeigu tas gyvenimas neturi prasmės, tai kodėl neužsiimti veikla, kuri man atrodo įdomi.

– Ar iš kūrybos nieko neatima?

– Kaip visada, kai daliniesi. Iš tikrųjų yra tam tikra seka, perimamumas. Nesvarbu, ar tu blogai dirbsi, ar gerai, vis tiek bus kitas žmogus, kuris tuo užsiims. Nes neįmanoma to išnaikinti. Prigimtis tokia, kad tęstinumas vis tiek egzistuoja. Net jeigu mes nieko nepadarysim dėl to. Jau pats buvimas, kad mes esam ir darome tai, suponuoja, kad kažkas kitas tai pratęs. Nežinau, kodėl – dėl susižavėjimo, pamišimo ar dėl kitų dalykų – jis egzistuos. Ar išgelbės pasaulį? Greičiausiai ne.

Ko gero, pats buvimas yra vienintelė prasmė. Ir vienintelė dovana. Nes nieko kito nėra.

Pasiklydus pagarbios baimės, vienatvės ir geidulio labirintuose

Pasiklydus pagarbios baimės, vienatvės ir geidulio labirintuose

Goda Giedraitytė

Ar dažnai, išėjęs iš parodos, junti pakylėtą dvasios ilgesį, netikėtai pažadintą kūrėjo darbų? Ir kaip autoriaus kūriniai pasiglemžia tavo mintis bei jausmus? Būtent tokia atmosfera sklandė po Sigito Staniūno parodos „Tapyba“ atidarymo Klaipėdos dailės parodų rūmuose, ne vieną žiūrovą užkrėsdama vidinio susitelkimo ar susižavėjimo priepuoliais.

Per parodos atidarymą S.Staniūnas surengė performansą – plazdeno raudoni balionai, liepsnojo ugnis, į ją biro rožių žiedlapiai… S.Staniūno „Tapybos” vernisažą Klaipėdoje papildė gyvos muzikos koncertas. Mistifikuota S.Staniūno paveikslų atmosfera žiūrovą veda į viliojantį spalvų labirintą.

Paroda – kaip teatras

S.Staniūnas – vienas originaliausių šiandienos Lietuvos kūrėjų. Nedrįstu vadinti tik tapytoju, kadangi menininkas dažnai peržengia žanrines dailės šakos ribas ir greičiau būtų vertas tarpdisciplininių menų atstovo vardo. Kita vertus, būtent jo tapyba kritikus verčia autorių nenumaldomai liaupsinti, o žiūrovus aikčioti iš susižavėjimo.

S.Staniūno parodos – tai ištisas teatras. Skubu pabrėžti – su puikiai apmąstytu scenarijumi ir marketingo planu. Kiekviena detalė, kūrinys, objektas parodoje turi savo vaidmenį: kūrenasi pseudolaužai, čirškia televizoriai, vyksta gyvos muzikos koncertai ir pan. Net ir žiūrovas čia tampa pagrindinio veiksmo statistu.

Nepaisant atidarymo metu sukuriamo kakofoniško antrakto, svarbiausa vieta parodoje tenka tapybai. Mistifikuota paveikslų atmosfera, dvelkianti Stanlio Kubriko filmo „Plačiai užmerktos akys“ dvasia, Masonų ložės legendomis ar venecijietiško karnavalo sumaištimi, įtraukia į viliojantį spalvų labirintą.

Modernizuoja klasiką

Puoselėdamas klasikinę tapybos manierą, S.Staniūnas turinio, charakterio, netipiškos Lietuvai koloristikos dėka ją transformuoja, modernizuoja. Tačiau jo tapyba anaiptol ne siurrealistinė, atvirkščiai tai – labai realistiška maniera atlikti geografiniai, botaniniai, homo sapiens tyrinėjimai, atmiešti gera romantizmo doze, kur svarbu intuityvusis pradas, egzaltuota savivoka, simbolikos intarsijos, Kasparui Frydrichui taip būdingos mįslingos vienišos figūros.

Mėgiamą klasikinę įcentruotą kompoziciją S.Staniūnas dažnai perskrodžia saulėlydžio, vandens, miško takelio proskynomis. Pastarąsias pabėždamas stūksančios arba sklendžiančios ore figūros gūsiu. Įdomu, kad jos retai esti anatomiškai tvarkingai modeliuotos. Dažniau tai – beformės, „uždrapiruotos“ masės, tie patys miško augalai, įgavę antropomorfinį būstą. Minimus herojus lydinti „sargo“ etiketė (pvz.: „Lotoso sargas“, „Upės sargas“, „Tako sargas“) tik dar labiau pabrėžia jų priklausomybę supančiai aplinkai.

Ką nori pasakyti?

Belaukiant performanso. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Nepaisant to, kad S.Staniūnas vengia portreto (veik visi darbai neturi akių horizontalės, o galvos vieta dažniausiai tik paženklinama egzotiško augalo elementu), parodoje jautiesi akylai stebimas ir savaime tampi vaizduojamų proskynų, properšų, miškų įkaitu. Drobių masteliai, vieningas koloritas, nuosekliai, veik identiškai atkartojamas peizažo motyvas tik dar labiau sustiprina apsupties jausmą. Prie S.Staniūno tapybos jautiesi nejaukiai, nes ji tave permato. Ji kalbasi su žiūrovu. Kalbasi visu savo tropiniu karščiu, ore tvyrančia alsa, drėgme, o kartu rafinuota elegancija.

Šioje vietoje susiduriame su keistu paradoksu – vienatvės ir atstumo tarp vaizduojamų figūrų formuojamos geidulingos įtampos, kuri S.Staniūno darbuose taip ir lieka tik „Pasimatymu“, „Pasivaikščiojimu“, „Rendez vous“… Kritikė D.Tumpytė pastebėjo, kad S.Staniūno drobėse susiduria galios valdžia ir grožis (karališkos valdžios atributika, brangakmeniai, metamorfozės į florą ir fauną) ir juos nuginkluojanti vienatvė bei tuštuma (nuogi kūnai arba jų nesatis, nuspėjamas buvimas). Menininkas berods sąmoningai žiūrovui palieka atvirą interpretacijų, savos istorijos kūrimo lauką.

Tuo S.Staniūno darbai primena geriausius Ernesto Hemingvėjaus šedevrus. Nuolat persekiojantis klausimas – ką vis dėlto menininkas nori pasakyti? Tiesiog leidžia mėgautis spalvos sodrumu, gyvastimi, paslaptimi? Kiek svarbus šiuolaikiniam žmogui išlieka grožio ir dvasingumo ieškojimas mene?

Lietuvoje – fenomenas

Lietuvos dailininkų kontekste S.Staniūnas – fenomenas. Pirma, žinoma pačia tematika. Jo drobėse anaiptol neįprasti lietuviškai akiai motyvai, dvelkiantys Pietų Amerikos jusliškumu, sultingumu, Azijos magija bei mistika. Gal tik Pranas Domšaitis išsiskiria panašia egzotika. Net ir tapydamas „lietuviškus“ vaizdus natūroje, S.Staniūnas neišvengia magiškos spalvų terapijos. Prisiminkime kad ir projektą „Bitės meno erdvės“, kurio metu menininkas atpasakojo Tiškevičių parko (iš tiesų daugiau menančio džiungles) istoriją.

Antra, nors siužetas neabejotinai labai svarbus, S.Staniūno kūryboje jis greičiau antraplanis – leidžiantis išryškinti niuansinę menininko tapyseną, daugiasluoksnę jos specifiką. Turbūt nerastume nė vieno Lietuvos tapytojo, taip įvairialypiai manevruojančio raudonos, rudos, auksinės, geltonos spalvos palete. Absoliuti priešingybė įprastai lietuviškai A.Gudaičio tradicijai (pilkšvai rusvos spalvos geiduliui, neseniai maloniai plovusiam visą Lietuvos žemelę). Pati S.Staniūno tapybos esmė yra spalva: tapytojas ją puikiai jaučia ir akivaizdžiai tuo mėgaujasi, ypač paliesdamas ant sodrios lapijos krintančius šešėlius ar modeliuodamas audinių medžiagiškumą: šilkas, brokatas, aksomas – regis, junti jų švelnų paviršių savo pirštais, o ne akimis.

Tave „valgo ir ryja”

S.Staniūno tapyba prabangi, gal net dvelkianti pagarbia ritualine baime. Tai – tave „valganti ir ryjanti” tapyba, lygiai taip pat kaip ir tu godžiai mėgaujiesi ja. Tai – malonumas, kažkodėl asociatyviai menantis Adomo ir Ievos istoriją, nes „malonumas žiūrėti“ dvelkia nuodėmingumu. Kita vertus, nieko nuodėmingo krikščioniškąja prasme S.Staniūno kūryboje nėra. Tai – savotiška pasąmoninė percepcija – bandymas perprasti drobės paviršių.

Nuolatinis siužeto pasikartojimas, panašumas – anaiptol ne nuobodus, atvirkščiai, vis labiau įtraukiantis. Kaip geroje komedijoje, kur pasikartojimas lemia auditorijos juoką. Įdomu, jog nepaisant stereotipinio siužeto, spalvos, formato, nėra nė vieno identiško kūrinio. Vientisa autoriaus stilistika suponuoja nenutrūkstamų šedevrų virtinę, kur sunku identifikuoti atskirus kūrybos etapus ar stebėti menininko kaitos žingsnius. Visa sukasi vieningame tematikos ir plastikos lauke be laiko ir vietos identifikacijos.

Pasiklydus šiame S.Staniūno labirinte, pasiduodi pagundai paskęsti egzaltuotos mistikos ir spalvų nešamoje jūroje. Tik apsidairyk, ar nesi stebimas akylojo „Rojaus sodų“ sargo…

Kitokia keramika

Kitokia keramika

Kristina Jokubavičienė

Baroti galerija, tęsdama vertingą pažintine prasme projektą „XX a. lietuvių dailės klasika“, liepos 18-ąją pristatė vilniečio keramiko Juozo Adomonio pastarųjų kelių metų kūrybos parodą, veikiančią iki rugpjūčio 2-osios.

J.Adomonio „Bokalai” – tikrai ne alui. „Adomas” – pašmaikštavimas erotikos tema. „Raktų” iš molio serijos užtektų šimtams spynų, bet parodoje – rinktiniai.

Pažintinis projekto aspektas ypač prasmingas ir svarbus Klaipėdos kontekste, suteikia galimybę pamatyti išskirtinių Lietuvos dailininkų, pelnytai vadinamų klasikais kūrybą, ne taip dažnai pasiekiančią mūsų kraštus, išgirsti pačių autorių pasisakymus apie savo kūrinius, pagaliau juos išvysti.

Kompozicijos „Abrakadabra” (Postindustrinė keramika: vidaus degimo variklio improvizacija) fragmentas. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Juozas Adomonis – nusipelnęs meno veikėjas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, ilgametis Keramikos katedros vedėjas (nuo 1984 iki 2000 metų), daugelio albumų, katalogų, vadovėlių, straipsnių apie taikomąją dailę ir keramikos meną autorius. 2002-aisiais jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

J.Adomonio pavardė visada minima tarp dailininkų novatorių, septintajame dešimtmetyje siekusių išlaisvinti lietuvių keramikos meną nuo siaurai suvokiamo utilitarumo, tarsi iš naujo įsisavinti keramikos specifiką, atskleidžiant molio savybes ir galimybes, sprendžiant formos ir dekoro vientisumo problemas. Naujų raiškos būdų tuo metu skatino ieškoti ir vis populiarėjanti interjerinė keramika. J.Adomonio parodiniai kūriniai ir darbai, skirti interjerams, išsiskyrė plastine, emocine ir idėjine prasme, pasižymėjo dekoratyvumu, lakonišku, beveik minimalistiniu plastikos ir spalviniu sprendimu.

Šios savybės, susiklosčiusios į savitą menininko stilių, ramų ir santūrų, akivaizdžios ir parodoje Baroti galerijoje. Tai kūriniai be menkiausios utilitarumo ar manieringumo žymės. Taupi ir labai iškalbinga raiška būdinga visai keramiko kūrybai, o parodoje eksponuojami naujausi darbai atskleidžia ypatingą kūrėjo laisvę. Juose lengvai atpažįstame keramikui būdingą stilistiką, nuolat praturtinamą naujų technologijų, eksperimentų dėka.

Paroda patvirtina, kad keramika šiandien patraukli ne tik dėl galimo naudingumo, bet ir dėl plačių asociacijų, keliamų plastinių sprendimų.

J.Adomonio paroda, kurioje eksponuojami 45 kūriniai, stebina idėjų, fantazijos, raiškos būdų ir technologijų įvairove. Konstruktyvi ekstruderinė keramika, improvizuojanti industrinės aplinkos temomis, persipina su subtiliomis, ramybe ir aiškumu alsuojančiomis formomis, kuriamomis Rytų ir lietuvių keramikos tradicijų pagrindu.

Gražu buvo žiūrėti, kaip po parodos atidarymo autorių apsupo Klaipėdos keramikai, beveik visi buvę J.Adomonio mokiniais Dailės akademijoje, perėmę jo meilę keramikos menui, įrodytą ne tik žodžiais, bet ir darbais, ištikimybę šiai, pasak dailininko, ypatingai, plačių galimybių dailės sričiai.

Vasaros kaligrafija iš Izraelio – Klaipėdoje

Vasaros kaligrafija iš Izraelio – Klaipėdoje

Kristina Jokubavičienė

Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje iki rugpjūčio 8-osios veikia iš Izraelio atkeliavusi neįprasta kaligrafijos paroda.

Iš Izraelio atkeliavusi kaligrafijos kursų paroda lankytojus žavi emocingumu ir nevaržomu laisvės pojūčiu. Kristinos Jokubavičienės nuotrauka

Rengia kursus

Efektingi, didelio formato kūriniai sukurti „Basis“ skulptūros mokyklos rengiamuose vasaros kursuose.

Mokykla įsikūrusi Hadassa Neurim vietovėje prie Beit Yanai miesto, tarp Tel Avivo ir Haifos. Ši privati mokykla jau ne kartą minėta mūsų spaudoje, ją ir bronzos liejyklą 1993-iaisiais įkūrė Dovydas Zundelovičius, gimęs Lietuvoje ir skulptūros mokslus baigęs Vilniaus dailės akademijoje.

Prie mokyklos veikiančioje galerijoje vyko jau kelios lietuvių dailininkų parodos, o šių metų pradžioje D.Zundelovičiaus, kolegos dar nuo M.K.Čiurlionio meno mokyklos laikų, pakviesti „Basis“ skulptūros mokykloje lankėsi trys klaipėdiečiai dailininkai – Angelina Banytė, Algis Kliševičius ir Juozas Vosylius.

Šluotos vietoj teptukų

Apie „Basis“ skulptūros mokykloje rengiamus kursus ir jų metu sukurtus darbus, tapusius parodos pagrindu, pasakojo jos kuratorius, mokyklos dėstytojas Leo Ray, dailės studijas taip pat baigęs Lietuvoje: „Šioje mokykloje dėstau jau dvylika metų. Vasaros atostogų metu, kai mokykloje yra laisvų patalpų ir dėstytojų, rengiame trumpalaikius įvairių pakraipų kursus visiems norintiesiems. Pasisiūliau pravesti kaligrafijos kursą. Mūsų mokykloje kaligrafijos kursas privalomas pagrindinės specialybės studentams trečiaisiais ar ketvirtaisiais mokslo metais vietoj piešimo. Į vasaros kursą užsirašė 15 žmonių. Dalis jų – buvę mano mokiniai, metus jau lankę kaligrafijos kursą, kiti – naujokai šioje srityje. D.Zundelovičius, nepailstantis idėjų generatorius, pasiūlė surengti didelių formatų kaligrafijos „simpoziumą“. Kaip vėliau paaiškėjo, ši mintis buvo išties vykusi“.

Kursų metu buvo naudojamos įvairios medžiagos ir įrankiai: popierius, drobė, tušas, pramoninis akrilas, plunksnos, teptukai, o vietoj jų dažnai net šluotos. Labiausiai kurso dalyvius įkvėpė ilgos ir plačios drobės juostos, suteikusios visiškai neribotą eksperimentavimo laisvę, pasitelkiant spalvą, formą ir neįprastus darbo metodus. Ne veltui dar kurso metu kilo diskusija apie šiuolaikinės kaligrafijos ribas ir galimybes, nes daugelis darbų atrodė esantys artimesni tapybai nei kaligrafijai.

Paroda, surengta mokyklos galerijoje, pasak L.Ray, daugeliui žiūrovų patiko būtent dėl jos emocingumo ir nevaržomo laisvės pojūčio.

Paroda – įspūdinga

Parodoje Klaipėdoje eksponuojami aštuonių kurso dalyvių kūriniai.

Chrisos Alvanos, kurią L.Ray vadina „veterane“, ne tik rūpinosi medžiagų pirkimu, drobės paskirstymu. Jau kurso pabaigoje ji pati sukūrė kelis ypač didelius darbus, iš kurių vienas eksponuojamas parodoje. Ji, atrodo, tiesiog „pasivaikščiojo“ po drobę, palikdama perforuotų batų padų pėdsakus, kurie įsikomponuoja į energingų ruožų, paliktų dažuose pamirkytos šluotos, ir grafiškai išrašytų raidžių visumą.

Raidžių motyvai išliko ir Natali Šapiros, ir Debės Tal darbuose, o Anat Yogev labiau pasidavė spalvų magijai. Kursuose ji buvo naujokė, kaip ir brolis ir sesuo Oferis ir Tal Veizeriai. Tal Veizer kūrinys beveik visiškai juodas, jame po truputį ryškėja atskiri brūkšniai, slaptingi ženklai, o jos brolio Oferio Veizerio darbas – kaip didelis spalvingas paveikslas, kuriame su abstrakčiomis formomis dera basų kojų pėdsakai…

Akivaizdu, kad kaligrafijos kurso dalyvius įtakojo ne tik ritmo pratimai, kuriais buvo pradėtos vasaros pratybos, komponavimo pamokos. Į kursus buvo pakviestas svečias, japonų kaligrafas Kazuo Ishii, jau kurį laiką gyvenantis Izraelyje, pasakojęs apie japonų kultūrą ir kaligrafiją, atsinešęs į pamoką visus klasikinės kaligrafijos įrankius.

Didelių formatų, monumentalios, dinamiškos kompozicijos daro įspūdį. Prisimenant, kad didžioji parodos autorių dalis yra tik mėgėjai, savo malonumui lankę kursus, įspūdis dar didesnis. Manau, kad ir ne vienas parodos lankytojas pajus natūralų norą čiupti šluotą, mirkyti ją į dažus ir… kurti kaligrafiją.

Sugrįžimai, arba Kaip žemaitis jėgos ieškojo

Sugrįžimai, arba Kaip žemaitis jėgos ieškojo

Rugpjūčio 10-ąją 16 val. LDM Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje duris atvers Paryžiuje gyvenančio lietuvių skulptoriaus Adomo Stanislovo Raudžio-Samogito retrospektyvinė kūrybos paroda „Sugrįžimai, arba Kaip žemaitis jėgos ieškojo“.

A.S.Raudžio-Samogito skulptūra „Saulė 1236“ (Pasipriešinimas kalavijuočiams). 2004 m., gipsas.

Samogitas gimė 1936-aisiais Palangoje, Vilniaus dailės institute studijavo skulptūrą. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, 1958-aisiais išvyko į Lenkiją, studijavo Krokuvoje, Gdanske. Susidomėjęs architektūra, studijas tęsė Vokietijoje, Darmštate, o 1961-1974 metais – Paryžiuje. 1969-1973 metais dailininkas turėjo retą galimybę Italijoje dirbti pasaulyje plačiai žinomo, iš Druskininkų kilusio skulptoriaus Žako Lipšico asistentu. Ž.Lipšicas labai palankiai atsiliepė apie jauną menininką, sakydamas, kad jo laukia didelė kūrybinė sėkmė.

Gana ilgai Samogitas dirbo Paryžiuje architektu, kartu aktyviai dalyvavo parodinėje veikloje. Daugiausia savo skulptūrų parodų yra surengęs Prancūzijoje ir Šveicarijoje, jo kūryba taip pat buvo eksponuojama Belgijoje, Italijoje, Japonijoje, Meksikoje, Olandijoje, Vokietijoje. Nuo 1980-ųjų Samogitas aktyviai dalyvauja Paryžiaus dailininkų visuomeniniuose judėjimuose, prisideda kuriant jų manifestus. Vienas iš paskutiniųjų ir reikšmingiausių – 2003-iųjų „Pasipriešinimo manifestas“, pasisakantis už profesionalumą mene.

Mingė prabilo skulptūros kalba

Mingė prabilo skulptūros kalba

Dalia Bielskytė

Mingėje, mažame, ne kiekviename žemėlapyje pažymėtame Klaipėdos krašto kaimelyje, liepos 12-22 dienomis vyko graži kūrybinė akcija – tarptautinis skulptūros pleneras „Mingė – Lietuvos Venecija“, kuriam pasibaigus ant Minijos kranto liko aštuonios skulptūros, matomos iš sausumos ir iš upės, bylojančios apie unikalią šio krašto, šio kaimo dvasią ir žmones.

Plenero dalyviai – „Kurėnu“ marių link. Į dangų kyla S. Plotnikovo „Paukščiai“.

Idėja gimė kaime

Mingė neatsitiktinai vadinama mažąja, arba Lietuvos Venecija – kaimeliui gatvę atstoja upė. Po šios vasaros liūčių gili ir srauni ji skuba į marias, užliedama krantus ir juose stovinčias sodybas mistine ramybe. Smulkiose bangelėse, lyg milijonuose mažų veidrodėlių, saulės spinduliai atsispindi, lūžta ir, mirgėdami visomis gamtos spalvomis, šoka ant medžių šakų, ant sodybų stogų – kerintis švytėjimas užlieja dangų, tarsi visa būtų nužengę tiesiog iš Klodo Monė paveikslo.

Plenero organizatorė bei kuratorė „Klaipėdos galerijos” direktorė Violeta Jusionienė ir jo globėja Lietuvos „Lions” klubų apygardos gubernatorė Aida Pečeliūnienė vienu balsu tvirtino, kad tarptautinio skulptūros plenero „Mingė – Lietuvos Venecija“ idėja gimė Mingėje.

„Čia labai gera aura, čia visada gera nuotaika, – sakė A.Pečeliūnienė. – Nėra žmogaus, kuris pabūtų Mingėje ir liktų abejingas. Manau, kad tai – upės, kuri čia tokia srauni, tokia gyva, tokia gili, nuopelnas …“.

„Tiesiog panūdome unikaliame gamtos kampelyje apgyvendinti dar vieną tobulos būties elementą – meną. Išvesti jį iš parodų salių į erdves, padaryti labiau pasiekiamą žmonėms. Ir ne tik Lietuvos žmonėms. Minijos upe praplaukia laivai, pažymėti Vokietijos, Italijos, Rusijos ir kitų šalių vėliavomis…“- pritarė Aidai V.Jusionienė.

Kodėl skulptūra? Daug darbo, daug triukšmo, daug investicijų… Ar trapioms moterims tai ne per sunki našta?

„Skulptūros yra ilgaamžės, – paaiškino V.Jusionienė. – Stovės ant Minijos pylimo gal penkiasdešimt, o gal ir šimtą metų, suaugs su kraštovaizdžiu, įgaus naujų bruožų – kuo labiau jas veiks gamtos jėgos, tuo jos darysis įdomesnės, keisis – tarsi gyvos“.

„Be to, jomis, kitaip nei tapybos, grafikos kūriniais, galės džiaugtis visi Mingės svečiai, nesvarbu kuo jie keliautų – vandeniu ar sausuma“,- antrino A.Pečeliūnienė.

Subūrė profesionalus

E.Bernoto „Gandras“ „matuojasi“ lizdą. Apačioje – E. Bernotas, metalinį paukštį laiko S.Paliukas. Tapytojas A.Mėčius moka dirbti ne vien teptuku.

Organizatorės į Mingę drauge gyventi ir kurti pakvietė Klaipėdos, Kauno ir Kaliningrado menininkus. Plenero vėliava su-būrė klaipėdiečius Saulių Bertulį, Sergejų Plotnikovą, Klaudijų Pūdymą, Evaldą Bernotą, Arūną Mėčių, kaunietį Saulių Paliuką, kaliningradiečius Jevgenijų Pečerskį ir Anatolijų Semenichiną, kiek pavėlavęs prie kompanijos prisidėjo palangiškis menininkas Linas Žulkus. Visi – profesionalūs menininkai, tačiau ne visi… skulptoriai. Iš pirmo žvilgsnio keistas sprendimas plenero metu įgavo prasmę.

„Šiuo atveju dailininko specializacija neturi reikšmės, – įsitikinęs S.Bertulis, žinomas kaip metalo plastikos virtuozas, šiame plenere netikėtai prakalbinęs medį. – Kiekvienas turi savo stilių, savo metodus. Todėl įdomu, kad kuriami darbai labai skirtingi. Meno srities pakeitimas padeda atsiskleisti kūrybiškumui, įsisukti į meno sūkurį, pasireikšti naujame amplua, ir rezultatas – puikus“.

Visi autoriai rinkosi skirtingą techniką ir medžiagas. Metalas, medis, marmuras degte degė vyrų rankose, kibirkščiavo po grąžtais, verkė po pjūklais, ir tiesiog akyse vyko keisčiausias elementariosios materijos virsmas meno kūriniu…

Karaliai ir šeimininkai

Menininkai vienbalsiai tvirtino, kad jų kūriniuose įkūnytas įspūdis, nuotaikos, kuriuos patyrė pirmą kartą atvažiavę į Mingę.

„Kai atvažiavome, dar nebuvau apsisprendęs, ką darysiu, – pasakojo skulptorius E.Bernotas. – Sėdėjom, valgėm, gėrėm kavą. Ir štai – atskrido gandras. Nutūpė netoliese, žvalgėsi, ūmai išskleidė plačius sparnus ir išdidžiai nuskrido – kaip paukščių karalius… Man tas žemai sklendžiantis gandras padarė tokį įspūdį, kad nusprendžiau jį įkūnyti savo skulptūroje“.

Grakščiam, bet galingam metaliniam paukščiui E.Bernotas metalinį lizdą „sukrovė“ ant aukšto, rievėto, medžio kamieną primenančio stulpo, kad paukščių karalius, kaip įpratęs, galėtų plačiai dairytis, o ir jo gražų stotą matytų visi, kas pro Mingę plaukia ar sausuma keliauja.

S.Bertulio skulptūrinė impresija – žaltys. Milžiniškas dygliuotas roplys, ištiesęs savo dailiai paspalvintą, aptakų medinį kūną ant ąžuolinių kelmų, atrodo, šildosi saulėje.

„Idėja kurti žaltį gimė, kai sužinojau, kad sodybos, kurioje vyksta pleneras, kieme gyvena didžiulis žaltys. Vis dairausi, norėčiau jį sutikti. Tokio didelio – metras ir dvidešimt centimetrų! – dar nesu matęs, – idėjos gimimo istoriją pasakoja S.Bertulis, draugų ir kolegų meiliai vadinamas Sauliuku. – Mano skulptūroje vaizduojamas žaltys yra savotiškas šio krašto simbolis. Noriu, kad jis pritaptų prie aplinkos, kraštovaizdžio. Linksmas žaltys! Norėčiau, kad jis taptų svetingu šeimininku, maloniai sutinkančiu kiekvieną Mingės svečią“.

Impresionizmo inkliuzai

S.Bertulis nuglostė kiekvieną savojo „Žalčio“ spygliuką… S.Paliukas ir jo „Gyvenimo linija“. Dalios Bielskytės nuotraukos

S.Paliuko kūrinys – horizontalus ir tapybiškas. Kinetinis – kiekvienas gali keisti jo kryptį. „Mano skulptūra vadinasi „Gyvenimo linija“ – vingiuota, spalvota, suskirstyta etapais. Ją, kaip ir savo likimą, kiekvienas gali pakeisti –galima ištiesinti, galima sumegzti į Gordijaus mazgą, – aiškino autorius. – Kita vertus, šią skulptūrą galima traktuoti kaip upę – antrą kartą į tą patį vandenį neįbrisi. Trečia funkcija – dekoratyvinė spalvinė. Žiemą čia balta, vasarą – žalia, žalia, žalia. Manau, toks spalvingas inkliuzas tikrai džiugins akį“.

Iš Mingės kraštovaizdžio į dangų šauna metalinės S.Plotnikovo žuvėdros, skrydyje lyg šokyje susipynusios virš aukšto laivastiebio, taip panašaus į Minija praplaukiančių jachtų stiebus.

Akį masina A.Mėčiaus „Grimzdukas“ – marmurinis svarelis ant auksu žėrinčio milžiniško meškerykočio – sukūrė jį įkvėptas pakrantėse medituojančių, upės gelmės užkerėtų žvejų. Prisėsti ant pylimo ir pasidžiaugti upės vėsa kviečia plačianugarė L.Žulkaus „Žuvis“…

Net svečių iš Kaliningrado kūrybos impulsas – vietos dvasia. „Keliaudamas po Klaipėdos kraštą susižavėjau autentiškomis, gražiai saugomomis ir atstatomomis sodybomis. Žmonės rūpinasi ne vien gerbūviu, bet ir aplinkos grožiu, sodybų eksterjeruose nuostabiai pritaiko senovinius rakandus, vežimo ratus, tarsi suteikia jiems naują gyvenimą. Šią senovės ir šiandienos bendrystę mes norėtumėme perteikti savo skulptūra, kuri nors abstrakti, tikimės, į ją žiūrintiems suteiks gerų emocijų ir asociacijų su gražiais senovės prisiminimais“, – sakė J.Pečerskis. Jie su kolega A.Semenichinu net pavadino savo skulptūrą lietuviškai – „Tabalai“, nes ji vizualiai primena šį lietuvių liaudies instrumentą.

Visą šį skulptūrų paradą tarsi stebi K.Pūdymo „Akis“. Išradingai sukonstruoti metalo lakštai virto išraiškinga, riestablakstiene akimi.

„Atvažiavęs nusprendžiau atsipalaiduoti. Pasakiau smegenims – mažiau galvokit. Ir dabar džiazuoju. Skulptūros idėja gimė paprastai: pažiūri į vieną pusę, į kitą – kaip gražu! Tokiam grožiui būtinai reikia geros akies!”- juokėsi Klaudijus.

Plenerų reikia ir bus!

Anot skulptoriaus K.Pūdymo, pleneras yra prasminga akcija: “Juk menininkas dažniausiai kuria vienas. O čia – esi būryje, matai kaip kiti dirba, kaip galvoja, pasitobulini, kažko naujo sau atrandi“.

„Tokius plenerus rengti reikia – skulptoriai pasisemia įkvėpimo iš naujos aplinkos, o ir kitiems žmonėms – džiaugsmas. Pleneras – puikus pavyzdys kitiems, kad rūpintis reikia ne tik savo kiemo grožiu, bet ir dalintis juo su kitais“, – kolegos minčiai pritarė S.Plotnikovas.

Visi kalbinti menininkai kaip vienas tvirtino – pleneras yra ypatinga kūrybos forma, suteikusi jiems nepamirštamų akimirkų, kūrybinio polėkio. S.Bertulis džiaugėsi, kad meno sklaida vyksta Mažojoje Lietuvoje: „Šis kraštas nėra per daug prisotintas menais. Jis labiau garsėja savo istorija. Kūryba ir menas galėtų plačiau įsigyventi šiose vietose. Čia daug lygumos, vandens, kūrybai tinkanti nuotaika… Menas suteiktų dar vieną atspalvį gražiam kraštui, o jis menininkams – įkvėpimo. Smagu, kad atsiranda žmonių, kurie siekia kontakto su menu ir skleidžia meną“.

Dešimt plenero dienų prabėgo nepastebimai. Daug vandens Minija į marias nutekėjo. Buvo Mingėje visko – darbo ir juoko, vyno ir dainų (Klaudijus vakarais prie stalo virkdė gitarą, Linas – bandoniją), buvo svečių ir viešnagių, klajonių sausuma ir vandeniu, kūjais mojuojantiems vyrams mojo dailios merginos iš praplaukiančių laivų… Nebuvo barnių ir įtampos, pavydo ir nuoskaudų: kiekvienas, nors degantis sava idėja, skubėjo padėti kolegai. Virš stovyklos pleveno bendrystės dvasia. O rezultatas nuostabus: Mingės kaimo kraštovaizdis praturtėjo naujais erdvėženkliais – skulptūromis, tarsi pakylėjančiomis į dangų šiame unikaliame žemės ir vandens sandraugos krašte gimusią kūrybinę mintį.

Vildamasi, kad pleneras – tik taikios meno invazijos į Minijos pakrantes pradžia, gražiai plenero prasmę apibendrino jo kuratorė V.Jusionienė: „Kiekvienas, atvykęs į Mingę, jaučia praeities alsavimą. Sename grindiny, kryžiuje, šuliny skaitome protėvių laiškus. Tikiuosi, kad plenero „Mingė – Lietuvos Venecija“ dalyvių sukurtos skulptūros taps šiandieninės kultūros atvirlaiškiu ateities kartoms“.

„Pamario ženklai” įamžins mintis apie Vydūną

„Pamario ženklai” įamžins mintis apie Vydūną

Ramunė Pletkauskaitė

Kintų Vydūno kultūros centre nuo liepos 20-osios iki rugpjūčio 1-osios vyksta 5-oji tarptautinė emalio ir muzikos laboratorija „Pamario ženklai”, kurioje kuria 10 dailininkų iš Lietuvos, Vokietijos, Rusijos, JAV ir 4 džiazo muzikantai iš Klaipėdos ir Vilniaus.

Emalis kepamas krosnyje. Ne vienas M.Gurevičienės emalio kūrinys gimė Kintuose.

Unikali idėja

Pasitinkant Vydūno 140-ąsias gimimo metines, emalio ir džiazo meistrų 2007-ųjų kūrybinės laboratorijos tema – „Mintys – Vydūnui”. Dalyviai ne tik darbuojasi, įamžindami savo mintis emalio miniatiūrose, džiazo kompozicijose ir muzikos vakaruose, bet ir keliauja po pamario kraštą vandens ir sausumos keliais, aplankydami gražiausias Kintų seniūnijos, Šilutės rajono, Kuršių nerijos vietas ir kultūros paveldo objektus.

Nuo liepos 21-osios Vydūno kultūros centre veikia emalio miniatiūrų paroda-pardavimas. Rugpjūčio 1-ąją 15 val. – šventinis kūrybinės laboratorijos uždarymas ir naujos parodos bei džiazo muzikos programos pristatymas visuomenei.

Kaip pasakojo Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė, kasmetinė tarptautinė emalio ir muzikos laboratorija Kintuose rengiama penktąsyk. Renginio istorija prasidėjo nuo Kintų Vydūno kultūros centro veiklos strategijos kūrimo ir nuo vizijos, kas ateityje gali būti rekonstruojamame kultūros centro ūkiniame pastate. Buvo ieškoma meninės veiklos, kuri išsiskirtų unikalumu.

Domisi jaunimas

„Kadangi centre veikia ne tik Vydūno muziejus, pamario krašto istorijos ekspozicija, bet ir Kintų dailės bei muzikos mokyklos, kultūros centro projektų veikla natūraliai pakrypo į profesionalaus meno sklaidą”, – sakė R.Tarvydienė.

Be to, dailės mokytoju čia dirba jos vyras – dailininkas Romas Tarvydas, kuris moka naudotis emalio technika, yra baigęs Talino dailės akademiją ir įgijęs meninio metalo apdirbimo specialybę, taip pat pažįsta dailininkų, kurie sovietmečiu apie 30 metų dalyvavo taip vadintuose sąjunginiuose emalio simpoziumuose Palangoje. Pasikeitus politinei situacijai simpoziumai Palangoje nutrūko.

Todėl, Šilutės rajono savivaldybės paragintas, gavęs iš jos paramą krosnims įsigyti, 2003-aisiais Vydūno kultūros centras surengė pirmąjį emalio simpoziumą Kintuose.

„Jis susilaukė didžiulio pasisekimo ne tiek tarp vietinių žmonių, kiek tarp dailininkų, metalo meno specialistų. Ypač susidomėjo jaunimas, kuris panoro išmokti šio amato”, – džiaugėsi R.Tarvydienė.

Pernai į simpoziumą su didžiuliu noru įsijungė keturi džiazo muzikantai, kuriems vadovauja klaipėdietis gitaristas Eugenijus Jonavičius. Jie taip pat, kaip ir dailininkai, pareiškė norą kurti kompozicijas pamario ženklų tema. Todėl simpoziumas tapo skirtingų meno žanrų laboratorija.

Kuria kartu

Ir šiemet joje dalyvauja muzikantų grupė. Kompozitorius Audrius Balsys, gitaristas Giedrius Laurušas iš Vilniaus, vadovaujami E.Jonavičiaus, bando kurti muzikinius kūrinius tema „Mintys – Vydūnui”.

Ta pačia tema šiemet kuria ir emalio laboratorijos dailininkai, nes kitąmet kovą bus švenčiamos Vydūno 140-osios gimimo metinės.

Šiemet į emalio laboratoriją atvažiavo dailininkė Svetlana Teckaja iš Rostovo (Rusija), kur labai gilios tapybinio emalio tradicijos. Antri metai dalyvauja dailininkas iš JAV Algimantas Grintalis. Lietuviai dailininkai klaipėdietis Saulius Bertulis ir vilnietė Marytė Gurevičienė yra vyriausi emalio meistrai ir Kintų simpoziumuose kuria nuo pat pradžių. Iš jų mokosi jaunimas. Šiemet atvyko nemažai jaunų dailininkų: šilutiškiai Aurimas Liekis, Adomas Milukas, kintiškė Aušra Vindžigelskytė (dalyvauja jau treti metai), kelmiškė Austėja Arlauskaitė ir kiti.

Su dedikacija

„Kasmet „Pamario ženklai” dedikuojami vis kitai ryškesnei pamario krašto datai, asmenybei ar objektui. Turime tikslą per šiuos ir kitus metus sukurti emalio darbų kolekciją „Mintys Vydūnui”, skirtą Vydūno jubiliejiniams metams pažymėti. Gal pavyks muzikantams sukurti ir muzikines kompozicijas, pasinaudojant Vydūno dainų rinkiniais”, – tikisi renginio organizatoriai Tarvydai.

Paroda su naujais emalio simpoziumo autorių darbais visą rugpjūtį bus eksponuojama Kintų Vydūno kultūros centre. Šiais metais planuojama išleisti penkerių metų projekto emalio darbų katalogą „Pamario ženklai” – emalis Kintuose”.

„Aukuras“ – festivalyje Kaliningrade

Liudmila VĖGELIENĖ. Vasaros paprastumas. 2007 m. Monotipija, mišri technika, 63×94 cm.

 

„Aukuras“ – festivalyje Kaliningrade

Pirmadienį Kaliningrado filharmonijoje prasidėjo VII tarptautinis J.S.Bacho festivalis, kurį atidarė Klaipėdos mišrus choras „Aukuras“.

Pasak Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Arvydo Juozaičio, šį ypatingą muzikinį reiškinį inicijavo Lietuvoje (Nidoje) gimęs žymus Rusijos vargonininkas Haris Grodbergas. Platų pasaulinį garsą įgaunanti muzikos ir teatro akcija Kaliningrade kasmet susilaukia naujų Lietuvos atlikėjų.

Prieš dvejus metus Kaliningrado filharmonijos scenoje P.Barco pjesę „Susitikimas“ (rež. Raimondas Banionis) vaidino Lietuvos teatro grandai Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis ir Vytautas Tomkus.

Šiemet festivalį Kaliningrade pradėjo Klaipėdos mišrus choras „Aukuras“ (vad. Alfonsas Vildžiūnas). Lietuvos dainininkai kartu su Kaliningrado literatūriniu teatru ir japonų vargonininke Chiroko Inouė bei Maskvos fleitininke Svetlana Mitreikina atliko sintetinį meno kūrinį „Likimas. Muzikinis variantas“, kurio veikėjai – istoriniai Rytprūsių ir Europos žmonės, tarp jų – ir Kristijonas Donelaitis.

Pastarąjį projektą koordinuoja Lietuvos institutas, remia Lietuvos kultūros ministerija, Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos generalinis konsulatas Kaliningrade.

Stebėk, kaip gimsta menas

2-oji „Now Art Now Future“ grafikos bienalė „Esamasis laikas” savo kūrybines dirbtuves visuomenei pirmadienį atvėrė Kaune, o po savaitės ir klaipėdiečiai galės stebėti, kaip gimsta menas.

Kauno ryšių istorijos muziejaus kieme nuo liepos 23-iosios iki 28-osios vyksta bienalės „Workshop No.1“ – publika gali stebėti, kaip intriguojančius grafikos objektus kuria Lietuvos ir užsienio menininkai, ir pabandyti kurti su jais kartu – eksperimentuoti, klysti, būti apdovanota ir balsuoti už labiausiai patikusį kūrinį. Gali dalyvauti visi, turintys savąją „Esamojo laiko“ viziją ir norintys tapti menininkais.

Liepos 30-ąją bienalė iš Kauno persikels į uostamiestį. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Meno kieme iki rugpjūčio 4-osios vyks jos „Workshop No.2”. Dalyvaus 13 dailininkų. Oforto grupėje kurs latvės Sabina Vekmanė ir Liena Bondarė, vokiečiai Nilsas Dicazas ir Angelika van Vesemael, lietuviai Evaldas Mikalauskis ir Danutė Žalnieriūtė. Lino raižiniui atstovaus latvė Katrina Sauškina, vokietė Tina Flau, rusas Jurijus Stapakovas ir lietuviai Rasa Žmuidienė, Vilija Kneižytė, Edmundas Birgėla, Asta Norkutė.

„Išbandyti menininkus, išbandyti save, išbandyti naujas meno dirbtuves, išbandyti žiūrovus – toks mūsų tikslas”, – sakė vienas iš bienalės organizatorių KKKC direktorius Ignas Kazakevičius.

Meno kieme bus galima stebėti, kaip Lietuvos, Latvijos, Vokietijos ir Rusijos menininkai kuria bendrus kūrinius. Kaip aiškino I.Kazakevičius, menininkai remsis burtų keliu išsirinktu koncepcijos žodžiu ir šia tema kurs tik vieną dieną, o sukurtą grafikos klišės fragmentą perduos kolegai… „…Ir 7 dienas bus kaunamasi lino raižinio ir oforto grupėse, ir 7 dienas galerijoje matysite, kaip gimsta ar nyksta kūrinys, ir 7 dienas galėsite balsuoti už labiausiai patikusį kūrinį”, – intrigavo jis.

Atvirų visuomenei grafikos dirbtuvių klaipėdietiškoje programoje – susitikimai su dailininkais, specialus Liepojos ir Rygos menininkų projektas „2>1”, svečio iš Sankt Peterburgo J.Stapakovo autorinė paroda, grafiko E.Mikalauskio ir menotyrininko I.Kazakevičiaus meno akcija „Homero konservai“.

Bienalę ir jos „vorkšopus” organizuoja KKKC, kaunietė menininkė Jūratė Rekevičiūtė ir Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius.

Renginio šūkis: „Atrask meną šiandien, kad rytoj galėtum surasti save!“.

„Ateik ir palik savo atspaudą!“ – kviečia organizatoriai.

Klaipėdiečių knyga išleista Sovetske

Dviejų klaipėdiečių istorikių knyga apie karalienę Luizę, prieš trejus metus pasirodžiusi lietuvių ir vokiečių kalbomis, ką tik išleista ir rusiškai.

2007-ieji – Klaipėdos karališkosios istorijos metai. Sukanka daug svarbių istorinių jubiliejinių datų. Tarp jų minime ir 200-ąsias metines, kai Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas III su savo gražiąja karaliene Luize napoleonmečiu ieškojo prieglobsčio mūsų mieste, tada vadintame Memeliu.

Jame apsigyvenus šiai karališkajai porai su karališkuoju dvaru, miestas įgijo laikinosios Prūsijos sostinės statusą.

Tai buvo svarbus laikotarpis miesto plėtrai ir jo ekonominiam bei kultūriniam vystymuisi.

Tada buvo išleista daug svarbių nutarimų, tarp jų ir baudžiavos panaikinimo Spalio ediktas.

Liepos 6-8 dienomis Sovetske (Kaliningrado sritis, Rusija) iškilmingai paminėtos 200-osios Tilžės taikos sutarties metinės.

Surengta spalvinga Tilžės taikos sutarties pasirašymo inscenizacija, kurios atlikėjams kostiumai parsisiųsdinti net iš Peterburgo. Vakare iššauta 200 salvių…

Žymaus istorinio įvykio jubiliejui Sovetsko leidykla „Hasa“ jos savininkės Nadeždos Romaško iniciatyva išleido klaipėdiečių autorių Jovitos Saulėnienės ir Rasos Krupavičiūtės knygą „Ejo veličestvo Luiza“.

Ši knyga – tai anksčiau lietuvių ir vokiečių kalbomis išėjusios knygos „Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje. Königin Luize von Preussen in Memel“ (2004) papildyto rankraštinio varianto dalis.

Į rusų kalbą ją išvertė klaipėdietė Larisa Šeputienė. 1000 egz. tiražu išleistą knygą iliustravo Sovetsko dailininkė Liudmila Bortnik.

Knyga – suvenyrinė, aukštos poligrafinės kultūros. J.Saulėnienė džiaugėsi, kad ir rusiškai skaitantys gali susipažinti su prūsiškosios istorijos bei kultūros karališku puslapiu.

Vos pasirodžiusi ši knyga birželio pabaigoje pristatyta Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje. Jo darbuotojos – Meno bibliotekos vedėja Birutė Skaisgirienė ir Edita Leskauskienė – surengė puikų knygos „Ejo veličestvo Luiza“ pristatymą lietuviškai, rusiškai ir vokiškai kalbančiai auditorijai. Tai buvo šiltas ir informatyvus mūsų miesto multikultūrinės istorijos vakaras.

Žadina kultūrinę atmintį

Rugpjūčio 26-ąją Plungėje prasidės 2-asis tarptautinis Oginskio festivalis, kuris, kaip ir pirmasis pernai, visą mėnesį vyks istoriniuose kunigaikščių Oginskių dvaruose Plungėje, Rietave, Plateliuose, šiemet pasieks ir Žemaičių Kalvariją.

Šio festivalio meno vadovas Plungės miesto garbės pilietis, Klaipėdos miesto kultūros magistras, uostamiesčio Muzikinio teatro meno vadovas, dirigentas prof. Stasys Domarkas priminė, kad jo inicijuoto festivalio tikslas – išeiti iš siauro kultūros istorijos tyrinėtojų rato ir pasitelkus muziką kuo daugiau žmonių sudominti dvarų kultūros paveldu, garsinti meno puoselėtojų kunigaikščių Oginskių vardą.

„Festivalis vyks iki rugsėjo pabaigos. Dalyvaus labai rimti kolektyvai – Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos simfoniniai orkestrai.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras M.Oginskio dvaro žirgyne Plungėje grieš Dž.Verdžio „Rekviem”, Kauno simfoninis orkestras Rietavo bažnyčioje – V.A.Mocarto „Rekviem”.

Taip pat koncertuos moksleivių orkestrai, tokie, kaip iš talentingiausių šalies muzikuojančių moksleivių specialiai renginiui suburtas Oginskio festivalio simfoninis orkestras”, – vardijo S.Domarkas.

Pagrindiniai koncertai vyks M.Oginskio dvaro komplekse Plungėje, kur pagrindiniuose dvaro rūmuose dabar įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, o buvusiame žirgyne įrengta salė.

Festivalį antri metai organizuoja specialiai suburtas komitetas, kuriame – Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvydas Bakanauskas, M.Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė, iš Plungės kilę žymūs Lietuvos kultūros ir meno atstovai – dirigentai Juozas ir Stasys Domarkai, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, dainininkė Giedrė Kaukaitė, kuriai šiemet suteiktas Plungės miesto gabės piliečio vardas, ir kiti.

Festivalį globoja Plungiškių draugija, vadovaujama Bronislovo Lubio.

„O remia mus ir Telšių apskritis, ir Plungės bei Rietavo savivaldybės, ir Lietuvos kultūros ir sporto rėmimo fondas. Ruošiamės. Manau, kad festivalis bus įdomus ir rimtas, nė kiek ne prastesnis nei pernai”, – sakė jo meno vadovas.

Vėl į festivalį atvyks Oginskių palikuonis – kompozitorius ir pianistas Ivas Zaluskis iš Didžiosios Britanijos.

„Jis anglų kalba yra išleidęs knygą „Oginskio genas”. Specialiai festivaliui pristatysime jos vertimą į lietuvių kalbą, kurį finansavo Plungiškių draugija”, – vieną iš renginio akcentų dar paminėjo S.Domarkas.

Anot jo, festivalio programa bus įvairi, bet ji kryptingai ves kunigaikščių Oginskių kultūrinės veiklos pėdsakais, išryškindama praeities atspindžius, atkreipdama dėmesį į dvarų kultūros paveldo situaciją Lietuvoje ir ateities perspektyvas.

Fotoparodoje – 7 žvilgsniai į Klaipėdą

Fotoparodoje – 7 žvilgsniai į Klaipėdą

Danguolė Ruškienė

Klaipėdos fotografijos galerijoje iki rugpjūčio 20-osios veikia projektinė pa-roda „Klaipėda – 7 miestai“. Fotografinę diskusiją uostamiesčio tema čia surengė šeši vietiniai fotomenininkai – Saulius Jokužys, Artūras Šeštokas, Robertas Gabrys, Vytas Karaciejus, Gytis Skudžinskas, Remigijus Treigys ir vienas autorius iš sostinės – Gintautas Trimakas.

Be pavadinimo. Sauliaus Jokužio fotografija

Individo ir miesto ryšys

Miesto fotografija dažniausiai asocijuojasi su sąlyginai objektyviai reprezentatyvias jo erdves ir objektus vaizduojančiomis nuotraukomis, kurios paprastai daugiau ar mažiau idealizuoja ne tik patį miestą, bet ir individo buvimą jame. Klaipėdos fotografijos galerijoje surengtoje parodoje septyni autoriai uostamiesčio – kaip miesto – suvokimą pateikia iš kiek kitų pozicijų.

Šįkart fotografija tampa ne tiek realistinių miesto vaizdų segmentavimo priemone, juolab – ne įkyria turistų masintoja, o veikiau autorinės pozicijos ir fotografo santykio su konkrečia erdve įvaizdintoja. Tokia fotografija, siūlanti naujas gerai pažįstamų erdvių suvokimo galimybes ir neretai panaikinanti jų atpažinimo momentą, veikiau skirta patiems klaipėdiečiams. Atida masinei miesto kultūrai, ne tik įtakojančiai, bet dažnai naujai performuojančiai atskiras bendruomenes, sufleruoja naujas miesto pažinimo galimybes ir verčia abejoti lig šiol reprezentatyviais laikytinų miesto vaizdų paveikumu bei skatina ieškoti alternatyvių miesto pristatymo būdų.

Parodoje pateikiamos fotografijos – be laiko (dažnai ir be vietos) ženklų, o jose užfiksuoti objektai be didesnių pastangų gali būti adaptuojami bet kuriai vietovei. Fotomenininkus labiau domina čia gyvenančio individo ir miesto priklausomumo ryšys, nei išskirtinės Klaipėdos, kaip urbanistinio darinio, savybės. Būtent šį ryšį jie pasirenka savo fotografinių tyrimų objektu.

Ieško įrodymų

Iš ciklo „Prieš”. Gyčio Skudžinsko fotografija Iš ciklo “Dviračio stovėjimo vietos, Klaipėda”. Gintauto Trimako fotografija Be pavadinimo. Vyto Karaciejaus fotografija

Ignoruodami reprezentatyvias miesto erdves (tai atitiko ir šio projekto koncepciją), išskyrus uosto vaizdus, teigiančius Klaipėdos – kaip uostamiesčio statusą, jie savo objektyvus nukreipia į gerai visiems žinomas kasdienes teritorijas – turgų, kino teatrą, miesto gatves ir kitas visuotinio susibūrimo vietas. Savitai perkonstruodami pačią miesto vizualinę sąvoką, jie atitrūksta nuo objektyvaus realybės atspindžio, miesto erdves paversdami analitiniais objektais. Fiksuojamų erdvių socialumas, nužymėtas miesto ir individo priklausomumo ryšiu, skatina ne tik miesto vizualinio atitikmens, bet ir paties individo pokyčius.

Pasirinkdami kasdienes teritorijas, jų fiksavimo momentą autoriai atitolina iki individo pasišalinimo iš jų. Eliminuodami iš nuotraukų žmogaus figūrą, jie ne tik aptinka, bet ir akcentuoja jo buvimą mieste, formuojantį vizualinį miesto charakterį.

Bylodami apie bendruomenes, menininkai apsiriboja pastarųjų susibūrimo vietomis – turgumi, garažais, kolektyviniais sodais. Išskyrus A.Šeštoką, visi autoriai ignoruoja patį individo fiksavimą. Kaip teigė vienas iš parodos kuratorių G.Skudžinskas: „Individas miestą atspindi pernelyg asmeniškai ir personaliai. Jo tuometinės momentinės emocijos negali atspindėti miesto būsenų. Miesto struktūra – urbanistika ir kita taip pat turi emocijas, bet tai nėra momentiniai dalykai. Jeigu jau renkiesi tokią fundamentalią struktūrą kaip miestas, tai norisi suformuoti jo ilgesnio laiko portretą“. Galbūt dėl tos priežasties mieste ieškoma ne paties žmogaus, o jo egzistavimą čia įrodančių ženklų.

Fiksuoja ribas

Bene kaip vienintelę monumentalią struktūrą A.Šeštokas fiksuoja uosto vartus ir molą. Menininkas, išblukindamas aštrius bangolaužių kontūrus, veikiau siekia ištrinti miesto ribą su jūra, nei ją išryškinti. Tačiau, kita vertus, uosto vartų fiksavimas iš jūros pusės šią ribą įteisina.

Toks dviprasmiškas temos traktavimas siūlo suvokėjui pačiam susikurti miesto pažinimo schemas. Uosto vartai – tranzitinė zona, kurioje stebima žmogaus figūra tėra užuomina į miestą kaip socialinę aplinką, o ne galingą urbanistinį užtaisą. Sunkios bangolaužių materijos performavimas suteikiant jai minkštą pavidalą, koreguoja įprastas daiktų reikšmes – formuoja nuorodas ne į esamą, o į būsimą laiką – žymi laikinumą, nepelnytai stabiliais laikomų objektų pažeidžiamumą.

Priešingą miesto ribą, pasirinkdamas panoraminio peizažo žanrą, fiksuoja S.Jokužys. Autostrada – taip pat tranzitinė miesto vieta, kurioje dar rečiau, nei uosto teritorijoje, užtrunkama ilgiau. Fotografas fiksuoja miesto vaizdo kitimą per parą.

Skirtingos A. Šeštoko ir S. Jokužio judėjimo kryptys akcentuoja miesto ribų kirtimo momentą.

Po apleistas teritorijas

Objektas 1. Roberto Gabrio fotografija Iš ciklo „Molas”. Artūro Šeštoko fotografija Žalias namas. Remigijaus Treigio fotografija

Lig šiol dažniausiai urbanistinę architektūrą fotografavęs V.Karaciejus, šįkart uostamiesčio charakteristiką pateikia neatpažįstamo objekto fragmentais. Pasirinkdamas tris skirtingus žiūros taškus, autorius išryškina pastato nuvertėjimą ir buvusio statuso praradimą. Nuotraukose užfiksuoti laiptai, praeityje – svarbi pastato dalis, dabar beviltiškai nereikšmingi. Tai viena iš apleistų žmogaus teritorijų, į kurią retai kada sugrįžtama.

Žmogaus sudėvėtas, paties laiko pasendintas miesto erdves renkasi ir R.Treigys. Fotomenininkas ir čia, mistifikuodamas kasdienybę, fiksuoja ištuštėjusias erdves – žmonių laikinai ar visam laikui apleistas susibūrimo vietas. Kadras prislopinamas iš jo visiškai pašalinant šviesos šaltinį ir paliekant jį tik numanomu. „Nekokybė” (fotografinis grūdas) šio autoriaus darbuose – kaip nekokybiškos esaties liudijimas ir bene vienintelis autentiškumo įrodymas. Išblukę kontūrai oponuoja skaudžioms, rėksmingoms dėmėms, iššokančioms į pirmą nuotraukų planą. Pagrindiniu herojumi ir šiose autoriaus fotografijose išlieka tuštuma, trumpam ar visam laikui apleista teritorija. Tačiau šios erdvės neatrodo nykios ir slegiančios. Jose dar juntamas žmogaus pėdsakas, suteikiantis joms gyvybingumo.

Klaidina žiūrovą?

Bendruomeninių erdvių analizę savo darbuose tęsia R.Gabrys. Autoriaus darbuose fiksuojamos erdvės – dekoratyvios, formuojamos iš ryškių spalvų ir aiškių geometrinių formų. Tačiau forma čia ne sufleruoja daikto paskirtį, o, ko gero, klaidina žiūrovą – perša naujas objekto reikšmes, paneigdama pirminio atpažinimo svarbą. Formą pajungdamas ritmui, spalvą – emocijai, fotomenininkas pasiūlo suvokėjui žaidybinį miesto suvokimo variantą.

Miestiečio perėjimą iš individualių į visuomenines erdves pinhole kamera fiksuoja G.Skudžinskas. Ar jis žymi laipsnišką individo, o kartu ir miesto kitimą? Kaip teigė autorius, jam rūpėjo užfiksuoti miesto socialumą, pereinamąjį etapą. Todėl ir buvo pasirinkta ši fotografinė priemonė, įgalinanti ištęsti laiką iki valandos trukmės. Nusidriekę miesto žiburiai, punktyrinė gatvės juosta ne palengvina, o veikiau apsunkina individo orientaciją mieste, jį klaidina.

G.Trimakas, vienintelis šiame projekte kviestinis autorius, kaip ir G.Skudžinskas, Klaipėdą fiksuoja pinhole kamera. Šis fotomenininkas bando nužymėti personalinę judėjimo mieste trajektoriją, pasikartojančiu dviračio sėdynės motyvu liudydamas nuolatinį savo buvimą jame. Iš neįprasto žiūros taško pateikiami objektai praranda pirma-pradžius įvaizdžius, diktuoja naujas sąvokas. Miestas atsiveria žiūrovui nauju rakursu. Autoriaus darbams būdingas fragmentiškumas, juodu kontūru apribotas kadras byloja apie jo asmeninio santykio su fiksuojamu miestu paieškas.

Traktuoja naujai

Pateikdami skirtingas Klaipėdos miesto įvaizdinimo versijas, fotomenininkai atskleidžia specifinį savo santykį su uostamiesčiu ir jame gyvenančiu individu. Žmogus čia charakterizuojamas ne individualiais, o bendruomeniniais bruožais, kartu pabrėžiančiais ir jo priklausomybę tam tikram kolektyvui.

Nauja senos temos traktuotė, autorinio braižo pokyčiai įrodo šių fotomenininkų fotografinės kalbos dinamiškumą. Parodos organizatorių teigimu, būtent provokacija ir yra esminis šio projekto aspektas. Anot jų: „Tiek pačius autorius, tiek ir miesto visuomenę reikia išprovokuoti. Nors naivu tikėtis, kad kažkas gali keistis, bet provokacijos vis tiek yra nemažas „gabalas“. Autoriai tokiais atvejais visiškai naujai „suskamba“.

Fotomenininkų siūlomos novatoriškos miesto (at)pažinimo galimybės skatina aktyvią miesto-individo-suvokėjo komunikaciją, palikdamos erdvės nuolatinei gyvenimo mieste kaitai, sąlygojančiai ne tik bendruomeninius, bet ir asmeninius žmogaus pokyčius.

Džiazo liūtis nesiliovė keturias paras

Džiazo liūtis nesiliovė keturias paras

Rita Bočiulytė

Per patį šių metų vidurvasarį, liepos 12-15 dienomis, jau 14-ąjį kartą Klaipėda suposi Pilies džiazo festivalio bangose. Ir pirmą kartą per 14 metų šio festivalio istorijoje jis išvengė lietaus.

Rendės Krauford balso įtaiga – nepaprasta. Džo Samplas ir jo trio grojo itin subtiliai.

Dėl dažniausiai lietingų birželio pradžios orų Klaipėdos pilies džiazo festivalis šiemet buvo nukeltas į liepą ir pirmą kartą truko nebe tris, o jau keturias dienas – ilgiausiai per visus 14 metų. Jo rengėjų komanda – asociacija „Klaipėdos džiazo festivalis“, įkūrėjas ir globėjas Vytautas Grubliauskas-Kongas, prodiuserė Inga Grubliauskienė ir Klaipėdos džiazo klubo entuziastai – pažadą ištesėjo. Nuo pat pirmosios festivalio dienos uostamiesčio Teatro aikštėje, koncertinėse erdvėse Klaipėdoje, Palangoje ir Vilniuje skambėjo pačios aukščiausiosios prabos muzika.

Lietuvos kultūros ministerijos parama Klaipėdos džiazo festivaliui šiemet ženkliai ūgtelėjo palyginti su ankstesniais metais. Kultūros ministras Jonas Jučas, atvykęs tiesiai iš komandiruotės Kroatijoje, pasveikino festivalį ir jo publiką.

„Sugar blue“ energija iki aukščiausio laipsnio įkaitino publiką. Meisis Parkeris – tikras funk muzikos vulkanas.

Festivalio biudžetą šiemet padėjo surinkti gausus būrys rėmėjų. Iš privačių struktūrų uostamiesčio bendrovės „Mūsų laikas“ ir jos savininko Rimanto Cibausko indėlis – didžiausias. Rėmėjų dėka Klaipėdoje ir vėl džiazas skambėjo nemokamai. „Tiek žvaigždžių, kiek šiemet, dar nė vienais metais mūsų festivalyje nebuvo. Tiek jų reikalavimų – irgi“, – konstatavo V.Grubliauskas.

Geros muzikos dozė

Festivalio atidarymo koncerte Klaipėdos koncertų salėje pristatytas Lietuvos džiazo veterano Olego Molokojedovo projektas „Muzikinės instaliacijos”. Kartu su autoriumi jame dalyvavo Lietuvoje garsūs muzikai – prof. V.Vitaitė, jos dukra pianistė A.Žvirblytė su savo atžala Pauliumi Andersonu. Labai profesionalus ir jaukus, kone šeimyninis projektas pademonstravo, koks patrauklus gali būti klasikos ir džiazo suartėjimas. Skambėjo A.Remesos kūrinio „Stigmos“ parafrazės, J.S.Bacho kūrinys – Noros Džouns ir new country stiliumi, bliuzuojantis J.Bramsas, B.Dvariono ciklo, V.A.Mocarto 10-osios sonatos ir džiazo instaliacijos.

Didžiojoje festivalio scenoje Teatro aikštėje šiemet koncertavo vienas ryškiausių šių dienų jazz rock atlikėjų, jaunatviška energija trykštantis funk muzikos vulkanas 64-erių amerikietis saksofonininkas ir vokalistas Meisis Parkeris su grupe, išvakarėse groję Kopenhagoje. Labai „švariai“ grojo, tikri profai.

Jų pasirodymą Klaipėdos festivalio scenoje „apšildė” džiazuojantis Vilniaus KASP orkestras, kuriame groja daug klaipėdiečių arba Klaipėdoje baigusių muzikos mokslus. Kartu pagroti trimitu turėjo progą ir V.Grubliauskas-Kongas.

„Apšildymą“ tęsė „multistilistinis”, „kosmopolitinis” „Oleg Kyreyev Exotic Band“ iš Maskvos. Jame world music stiliui atstovavo Rusijos, Ukrainos, Moldovos ir Baškirijos muzikantai, egzotiškai dėlioję muzikinę mandalą su svajingais folk motyvais. Gal tik kiek pristigo gyvumo ir išradingumo, jungiant folklorą su džiazu…

Pirmąkart Lietuvoje

Dainiaus Pulausko grupė su „Sutaru“ pristatė prieštaringai vertintą bendrą projektą.

Pagrindiniai festivalio akcentai tradiciškai sudėlioti šeštadienio programoje, kurioje šiemet dominavo džiazuojančios moterys. Lietuvos ir Klaipėdos padangėje pirmąsyk suspindo švedų džiazo ledi Rigmor Gustafson žvaigždė.

Pati tituluočiausia festivalio atlikėja Rendė Krauford ir legendinio džiazo pianisto Džo Samplo trio, daugeliui tapo didžiausiais festivalio atradimais. Jie pirmąsyk koncertavo Lietuvoje. Žavėjo R.Krauford įstabi balso valdymo technika ir muzikavimo gelmė. Labai subtilus garsių JAV žvaigždžių pasirodymas. Šiai amerikiečių ketveriukei buvo sumokėta trečdalis festivalio honorarų. Kas pasakys, kad nebuvo verta?

Tarp R.Gustafson kvarteto ir R.Krauford su Džo Samplo trio pasirodymų smagiai įsiterpė Heseno žemės jaunimo bigbendas. Jaunas ir puikus, tikrai vertas festivalio scenos.

Šeštadienio programos „sprogstamuoju užtaisu” tapo lūpinės armonikėlės virtuozo, dainininko Džimio Vaitingo, žinomo pseudonimu „Sugar blue”, pasirodymas. Šiek tiek priminė legendinį T.Tylemansą – pirmąją mega žvaigždę Klaipėdos Pilies džiazo festivalio istorijoje. „Sugar blue“ Teatro aikštėje atmosferą „įkaitino iki raudonumo“ – minia ošė ir šoko pagal pašėlusį muzikos tempą.

„Mirtinas“ kokteilis

Paskutinę festivalio dieną koncertavo šveicarų ir vokiečių ansamblis „Clients Funk Society”, laikomas vienu solidžiausių Europoje funk stiliaus ekspertų. Jis prieš kelerius metus grojo Vilniuje. Anot girdėjusiųjų abu koncertus, iš ankstesnės sudėties dabar likęs tik vardas ir pora muzikantų. Atrodytų labai gera grupė, jei nebūtų girdėję jos anksčiau…

Sekmadienį pasirodė itin sparčiai populiarėjančio folk’n’roll stiliaus flagmanas – D.Pulausko grupė ir liaudiškos muzikos ansamblis „Sutaras”.

Vytautas Grubliauskas-Kongas nepraleido progos pamuzikuoti su Vilniaus KASP orkestru. Latvių „Keksi“ labai priminė britų „Jive Aces“, jau dusyk šėlusius Klaipėdos festivalio scenoje.

Vis dėlto festivalio folk jazz – ir rusų, ir lietuvių kolektyvų pasirodymai, vienų nuomone, buvo nuobodoki, jiems pristigo išmonės, tonacinės įvairovės. Tačiau kitiems projektas su „Sutaru“ labai patiko.

Festivalio programą vainikavo nuotaikinga latvių grupė „Keksi“. Džiazas su rock’n’roll – „mirtinas“ kokteilis ketvirtą parą džiazuojančiai publikai. Pašėlo visa Teatro aikštė.

Kalbinti klaipėdiečiai muzikai ir tiesiog geros muzikos mėgėjai nebuvo linkę analizuoti, kritikuoti. Visi tiesiog džiaugėsi švente. Tiesa, ne vienas pastebėjo, kad vis dėlto muzika skambėjo per garsiai. Gal tik R.Krauford ir Džo Samplo koncertas buvo įgarsintas idealiai – atsiskleidė visos ir muzikos, ir atlikėjų meistriškumo subtilybės..

Uostamiesčio muzikos pedagogai didžiuodamiesi rodė į savo vaikus – jie užaugo su Klaipėdos Pilies džiazo festivaliu. Prieš 14 metų į džiazo koncertus vesdavosi juos už rankos, o dabar – jau studentai, bebaigią mokslus, mėgsta ir supranta gerą muziką.

Rimtesnis ir gilesnis

Klaipėdietė muzikologė Danguolė Vilidaitė entuziastingai dalinosi įspūdžiais:

– Klaipėdos džiazai, kaip visada, fantastiški: ir šiemet daug geros nuotaikos, gero džiazo, virtuoziškų improvizacijų, o dar ir oras geras. Man net labai patiko, kad šių metų Klaipėdos Pilies džiazo festivalis rimtesnis ir gilesnis, kaip sakoma, – „aukščiausios prabos“. Jeigu festivalio organizatoriai ir toliau taip lepins Klaipėdos publiką, tapsime labai išrankūs. Gaila, bet buvau tik dvi paskutines dienas, kai ką girdėjau tik fragmentiškai.

Iš to, ką girdėjau, stipriausią įspūdį paliko „Joe Sample trio“ ir Rendė Krauford. Čia tai jau tikrai be žodžių, nepaprasta šios vokalistės balso įtaiga. Soulo, bliuzo, charizmatiško paprastumo ir dar daug ko stebuklingas mišinys.

Kas be ko, ir „Sugar blue“. Tas lūpinės armonikėlės valdymas kažkoks „nenormalus“, neįmanomas, virtuoziškumu turbūt nenusileidžia bet kuriam soliniam instrumentui. O kokia energija!.. Senamiesčio grindinio akmenys turėjo pradėti judėti.

Gera švedų grupės vokalistės Rigmor Gustafson technika, toks labiau instrumentinis balso valdymas. Nė vieno garsiuko pro šalį, stebėtinai švari intonacija. Puikus jaunimėlio iš Vokietijos orkestras. Na, grojo iš natų, mažiau laisvės, bet užtat su kokiu užsidegimu! Stebėjau dirigento plastiškus ir tikslius judesius, žodžiu, buvo ką veikti.

Dainiaus Pulausko grupės projektas su „Sutaru“… Yra buvę ir geresnių džiazo su folkloru jungimo variantų. „Sutaras“ keitė dainų tekstus, nes netiko skiemenų skaičius žodyje, sūpuoklinę dainą pavadino balade – smulkmenos, bet neprofesionalu.

Net labai patiko sekmadienį grojusi šveicarų ir vokiečių funk muzikos grupė „Client’s Funk Society“ – turbūt subjektyvu. Kojytės jiems grojant kilnojosi pačios, ir nebesigilinau, kas ten ir kaip.

Skirtas jaunimui?

Deivas Feusi su „Clients Funk Society“ siekia vieno tikslo – energijos. Nė garso pro šalį – taip dainavo Rigmor Gustafson. Olegas Kirejevas su egzotiška grupe kruopščiai dėliojo muzikinę mandalą. Tūkstantinė festivalio publika klausėsi, ošė ir šoko pagal muziką. Nerijaus Jankausko, Vytauto Liaudanskio ir Roberto Gabrio nuotraukos

Verslininkas, džiazo muzikos žinovas ir VšĮ „Muzikos magija“ vadovas Artašesas Gazarianas buvo santūresnis:

– Man sunku vertinti festivalio programą. Muzika skirtingose erdvėse ir skamba skirtingai. Kai klausausi muzikos namie, renkuosi tai, kas man patinka. Kai ateinu į festivalį, tiesiog dalyvauju renginyje, kuriame daug skirtingų žmonių, skirtingų skonių, ir tai toleruoju. Net jei skamba tokia muzika, kuri man ne itin patinka, betgi matau, kad ji kitiems patinka.

Mažai kas šiais laikais galėtų pasakyti, kas yra grynas džiazas. Kai meinstrymo nebeliko, kiekvienas darkosi kaip gali. Bet yra ne grynas džiazas ir visai ne džiazas. Tai irgi egzistuoja. Mano galva, Klaipėdos Pilies džiazo festivalis galėtų transformuotis į world jazz, fusion muzikos festivalį – demokratiškesnį, platesniam žmonių ratui. Kaip pastebėjau, šiemet festivalis buvo skirtas daug labiau jaunimui nei anksčiau. Ir Teatro aikštėje buvo matyti daug daugiau jaunimo. Jeigu tai renginys jaunimui ir skamba muzika, kuri patinka jaunimui, – kodėl gi ne? Ir nėra reikalo svarstyti, ar tai džiazas, ar ne. Tau arba patinka ta muzika, arba ne.

Viskas, ką girdėjau, man buvo tinkama, toleruotina. Bet nebuvo nieko, kas asmeniškai labai patiktų, be išlygų. Džo Samplo trio man atrodė kiek „šaltokas“, visai ne amerikietiškas, labiau skandinaviškas pagal skambesį. Jis bando groti soulą, bet kažkaip neužtikrintai, ir tai, ką jie grojo, „pjovėsi“ su soulu. O Rendę Krauford jau buvau girdėjęs Amerikoje ir nepasakyčiau, kad jos dainavimas man labai patinka.

Bet man patinka muzika ir žmonės. Dar labiau patiko tai, kas vyko ne scenoje, o aplink ją. Būtent žmonės, kurie taip gausiai susirinko, džiazavo, buvo puikios nuotaikos – tai yra fantastika! Kaip džiazo mėgėjas, nedaug ką radau savo skoniui, bet kaip Klaipėdos pilietis festivalyje girdėjau pakankamai geros muzikos – graži dovana klaipėdiečiams.

Yra kuo papildyti

A.Gazarianas tvirtino:

– Aš nenoriu būti teisėjas. Aš tik mėgėjas, tiesa, su stažu. Džiazo klausausi nuo tol, kai pats nustojau groti, jau 40 metų. Stengiuosi turėti muzikos, kuri man patinka, įrašų. Man labai patinka Džonas Koltreinas (1926-1967). Tai mano mylimiausias muzikantas – amerikiečių džiazo saksofonininkas ir kompozitorius. Jis grojo tokią muziką, kuri man arčiausiai širdies. Taip pat Čarlzas Mingusas, patinka, kaip dainavo džiazo dainininkės Ela Ficdžerald, Bili Holiday. Vinilo plokštelės dar išsaugojo jų balsų grožį, emocijas, dvasią. Gyvai jų nebeišgirsime, bet Klaipėdos Pilies džiazo festivalis galėtų pasikviesti Esmeraldą Spaulding, grojančią kontrabosu ir fantastiškai dainuojančią, kurią girdėjau džiazo klube Niujorke. Šio festivalio dvasiai ji tiktų ir jaunimui patiktų.

Bet yra tokių muzikantų, kuriems toks festivalio formatas – didelė scena aikštėje, įgarsinimas, minia žmonių lauke – netinka jų muzikai. Jiems reikia kitos aplinkos – kamerinės, klubinės. Taip jau yra, kad Klaipėdos džiazo festivalis yra aikštės festivalis. Bet jis galėtų turėti ir klubinę programą, gal ir mokamą. Ten ateitų 20-30 žmonių, bet jie būtų susikaupę, nusiteikę atidžiai klausytis. Rigmor Gustafson kvarteto, Džo Samplo trio ir Rendės Krauford pasirodymai man inspiravo tokias mintis. Bet aš nekritikuoju rengėjų, o galvoju, kuo festivalį dar būtų galima papildyti. Aš rimtesnį džiazą įleisčiau į klubinę aplinką, o aikštėje skambėtų dar daugiau demokratiškesnės world muzikos, džiazo ir folko, džiazo ir roko muzikos lydinių. Kad jaunimui būtų kuo smagiau. Man labai smagu matyti jaunimą, kuris „kaifuoja“ nuo muzikos, o ne nuo alaus.