Pramano galios (ir negalės)

Pramano galios (ir negalės)

Sigita Kondratienė

Kaip lengva kūrinyje atpažinti Gustą, kai ir pats esi Gustas – kai tau specialiai sukurta pašaipiai intymi pašnekesio, pa(si)pasakojimo situacija. Kaip kad vaikui neatsiranda jokių problemų naujausioje Rimanto Černiausko knygoje „Slieko pasaka“ („Versus aureus“ – Vilnius, 2007) suvokti save tik kaip slieką Zigmutį. Juk tik per jį atsiskleidžia akivaizdi mažojo kasdienybė, nors sliekas čia ir lieka slieku… O pramanas, kad kitą kartą vaikai mokėsi su sliekais, yra tik smagiai gyvenimą paįvairinanti išdaiga.

Mažieji pakankamai anksti pradeda skirti tikrovę ir išmonę. Ir iš to prasimano konkrečią gyvenimišką situaciją pagyvinančių žaidimų. R.Černiauskas tuo kaip tik linksmai ir manipuliuoja. Pasinaudodamas netgi ir vaikiškų pa(si)pasakojimų fragmentiškumu – staigiu peršokimu nuo vienos temos prie kitos: Kitą kartą vaikai gyveno su sliekais. (…) O vienas berniukas buvo labai nemandagus („Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams“ – 2003, p.9).Tema akivaizdžiai pakeista pasakotojui naudinga linkme – pasišlykštėję berniuku sliekai sulindo į žemę, nes istorijos pramanytojas, matyt, pritrūko vaizduotės arba paprasčiausiai tingėjo fantazuoti. Ar ne lygiai taip sugudrauja ir mažieji? Užtat linksmai siūlau atkreipti dėmesį ir į šios R.Černiausko knygos pastabą apie tai, kad čia grynų gryniausia teisybė (p.52), nes:

(…)Kai ateidavo mokytoja ir paskelbdavo, kad reikės rašyti diktantą, vaikai sėdėdavo kaip liežuvį prariję, o sliekai iš tos baimės sulįsdavo į giliausius plyšius sienose ir grindyse.

- Na, palaukit, – sakydavo mokytoja, – pakviesiu į klasę genį, visus išpešios savo ilgu, aštriu snapu.

Po tokių baisių žodžių sliekai vienas per kitą išsirangydavo iš savo slėptuvių.

Genio jie bijojo labiau nei diktanto. – P.51.

Kuris sliekas paneigs šią tiesą? Todėl bent aš R.Černiausko pasakėlėms labai norėčiau taikyti ne pasakos, o pramano (rusiškai baika) terminą, kuris yra tarsi tarpinė sąvoka tarp atsitikimo ir anekdoto. Pramano, kaip ir atsitikimo, privaloma komunikacinė sąlyga yra momentinis reikšmingumas – viskas turi „išeiti iš šnekos“. Tačiau jam būtinas ir bet kurį vaizduojamą įvykį persmelkiantis paradoksalus komizmas, akivaizdžiai įrodantis itin lengvą tikrovės ir vaizduotės junglumą („o jeigu?“ ir „o kodėl gi ne?“). Beje, pramanas lietuviškai suvokiamas ir kaip „pasaka“, nesąmonė, apgaulė (literatūrologiškai – nonsensas). R.Černiauskas tą puikiai jaučia. Meski ir tu šią knygą, pažiūrėk pro langą, kaip gražiai šviečia saulė! – ar ne apie ką tik apgautą skaitytoją šelmiškai kalba „Slieko pasakos“ paskutinis sakinys? Bet intymi intonacija – meski ir tu – liudija adresantą ir adresatą jau esant ir išradingos pramogos bendrininkus. Ar gali tad linksmi suokalbininkai pyktis?

Pramanas bet kurį komunikacijos akto dalyvį pakeri savo išradingumu. Dažniausiai tikrovę tiesiog „išversdamas“. Pasirinkus mokinių ir mokytojų santykių temą tas R.Černiausko „Slieko pasakoje“ daroma jau pačiu pirmuoju sakiniu: Kitą kartą vaikai buvo geri ir paklusnūs, o mokytojai neklaužados ir tinginiai (p.14). Vaiko akimis tai yra akivaizdi netiesa. Užtat iš karto užsimezga komiškai trikdanti ir provokuojanti intriga. Mažasis juk puikiai suvokia, kad jį pradėjo atvirai mulkinti. Tačiau vaikas pajunta ir žaismingo maginio vyksmo, kurio dalyviu jam ką tik pasiūlė tapti, trauką, o kitų manipuliacijų savimi jis dar nėra pajėgus perprasti. Todėl labiausiai jis paperkamas tuo, kad tampa kovotoju už gėrį. Ir tik už gėrį. Šioje knygoje blogio juk nėra. Yra tik jo pramanas – neklaužados ir tinginiai mokytojai. O tai mažajam yra ypatingai smagus gyvenimo pa(si)gražinimas ir negalinčio nutrūkti per anksti „detektyvo“ garantija.

R.Černiausko kūryba, jungdama tikra su išgalvota, iš kitų lietuvių autorių tekstų išsiskiria ne tik paradoksaliai racionaliu stabilumu (šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į „Slieko pasakos“ noveliukės „Kažkas atsitiko“ pirmąją pastraipą, kupiną dargi ir itin lyriškai skaidraus filosofiškumo), bet ir savitai vyriška pasaulėjauta. Tegu ji būna linksmai pašaipi (kaip kad piešiant slieką Zigmutį), tegu ji būna groteskiškai ironiška (novelių ciklai apie Gustą) ar melodingai minoriška (tai ypatinga visos Černiausko kūrybos skambesio savybė), bet ji visada yra ir šelmiškai erotiška: Sliekas Zigmutis (…) mokėjo daugybę dainų ir visas apie meilę (p.84). Nors šiandien jau netgi griežtai reikėtų uždraust žodį meilė (neminėk Dievo vardo be reikalo), Černiauską reikia tik pagirti. Estetinė nuovoka kol kas labai tiksliai jam pakužda, kaip nesubanalinti nei žodžio, nei jausmo, kadangi jo pramanai – tai ir minklės. O šis žanras, kaip žinome, panardina žmogų tik į komiško šoko būseną. Apie kokias banalybes tada gali eit kalba? Tad černiauskiškų pramanų galia sukelia vaikui ne tik dar nepatirtą nuostabą ar komišką sutrikimą, bet panardina ir į mįslingiausias paslaptis, kol sutrikdo visiškai. Pasirodo, kad pats tikriausias sliekas pasaulyje (…) ir yra didžioji paslaptis (p.68). Iki tokios būtiškai esmingos išvados „Slieko pasakoje“ ateinama tik per suabsoliutintą vaiko „aš“ ir naudojantis gana plačia pramano galių amplitude. Nuo elementariausių pokštų – kaip dukart du septyni (p.18), duobės (p.20) ir kilpos (p.22). Iki valiūkiškiausio absurdo – Mono iš Pašilės paklaidintiems vaikams mokytas Poška paaiškina (p.19):

- Viskas paprasta, (…) kaip atėjot į mišką, taip ir išeikite, tiktai atbulai: nuo kelmo su gyvate prie skruzdėlyno, laumės trobelės, mano ąžuolo, mėlynosios eglės, vėl kelmo su gyvate, skruzdėlyno, laumės trobelės (…) – taigi pastebime, kad R.Černiausko pramanas labai lengvai absorbuoja ir pasaką be galo. Bet jau ir ne ją, o tik linksmą loginį žaidimą – juk vaikams čia tenka įsiminti ne tik daiktų tvarką, bet viską neklystant „atsukti“ ir atgal. Nebūtų, mat, Černiauskas matematikas, puikiai perpratęs elementarią tiesą, jog tas, kas eina, tas ir paklysta (p.28). Tik ši tiesa knygoje pateikiama kaip didžiausios nuostabos kupinas klausimas. Taip paskatinamos bet kurio einančiojo ambicijos – „jis paklysti juk negali jokiu būdu“ – ir ugdomas visapusis mažojo pasitikėjimas savimi. Tad „Slieko pasaka“ yra ir labai pedagogiška.)

(Vis dėlto čia privalau įsprausti subjektyvias pastabas ir apie kai kurias pastarojo R.Černiausko pramano negales.

Pirmiausia, ką autorius laiko šios knygos suvokėju? Knygos personažai moka tik daugybos lentelę iš vieneto (p.16), skaičiuoti mediniais pagaliukais (p.14) ir besąlygiškai tiki stebuklais. Ir dailininkė Goda Jackutė savo piešinius, mano nuomone, skiria labiau pradinukams ar net ikimokyklinukams. Bet vaikus, vanagus ir sliekus aptariamoje knygoje moko jau net keli pedagogai – Kobra, Priesagėlė, Boružėlė, Profesorius. O Boružėlė, pagalvojusi apie savo meilę direktoriui, ir nurausta kaip braškė vasarą (p.70). Tad knyga orientuota jau kaip ir į paauglius, nes pravardėmis mokytojų „nukrypimus nuo normos“ įvardinti labiau linkę irgi vyresni vaikai (pradinukui mokytojas dar yra neginčijamas autoritetas). Vadinasi, akivaizdus knygos „vaikiškumas“ jau gali atstumti net ir šiuolaikinį ketvirtoką. Kita vertus, kai kurios šio pramano problemos net ir jam dar bus per sudėtingos ir jį negatyviai trikdys. Tad ar nepraras knyga skaitytojo apskritai?

Kai kur „Slieko pasakoje“ vaikai juokinami gana lėkštai: direktorius taip galingai šoko per ožį, kad net kelnės plyšo per siūlę (p.81). Beje, autorius ir psichologiškai kiek neatsargus. Ypatingai sureikšmindamas mergaitę Veroniką, jis pamiršta, kad yra ir kitos mergaitės, kurios irgi nori būti laimingos. Gerai, kad bent slieko Zigmučio pasakoje šis gyvybiškai svarbus jų troškimas pastebimas: Kaip smagu,(…) mes atrodom kaip tikros sesės (…) – vienodai gražios (p.75, 76). Tačiau ši mergaičių svajonė lyg ir suniekinama, nors puiku, kad Barbėmis joms tapti irgi neleidžiama (skaitykit kūrinį!). „Žaidimas“ Pašiotu/Mašiotu, mano nuomone, irgi nemotyvuotas, o „noveliukė“ „Dievulis myli visus“ (p.71) yra gan iliustratyviai deklaratyvi.

Bjauriausia, kad „Slieko pasakoje“ palikta begalė kalbos klaidų (cituodama jas taisiau), nes knygą redagavo studentai. Bet ką tada veikė jų mokytojai?..)

Negatyvųjį įspraudą kuo skubiau užskliaudžiau, nes paskutinis jo sakinys akivaizdžiai įrodo gyvenimišką R.Černiausko „Slieko pasakos“ aktualumą. Savikritiškiems mokytojams ir tokiems pat vaikų knygų leidėjams. O mažiesiems su jų tėveliais tai tebūnie tik smagiai avantiūriškas pramanas – „Pasakėlių vaikams, vanagams ir sliekams“ išmoninga tąsa. Beje, abi knygeles ir reikėtų skaityti vieną po kitos, nes kitaip galima daug ko nesuprasti – pvz., kad ir palyginimo esu šlubas kaip gaidelis Petronijus (p.25) ar ir pačių detektyviškai sukomponuotų istorijų, kurios, pasirodo, su šia knyga dar nesibaigia. Kai kurie monai, ypač prasidėję su Profesoriumi ar seneliu iš Pašilės, žada išryškėti jau tik trečioje „pasaulio per sliekus“ „serijoje“ (tą netyčia man išdavė autorius). Nagi nagi?..

Spraga

Spraga

Alma Riebždaitė

Pasaulį Ugnė atpažindavo iš kvapų. Pasilenkdavo ir paslapčiom apuostydavo savo objektą. Kai kurie žmonės visai nepasikvėpinę kvepia gėlėm. Kartais gali būti malonus truputį stipriojo gėrimo užgėrusio vyro kvapas. Geri žmonės gali kvepėti bjauriai (ir jie kartais smirdi, tačiau paaiškėja, kad gerų žmonių nėra, net Kristus nebuvo geras (Jis buvo siaubingas nuolankusis maištautojas, ėjęs prieš viso pasaulio tvarką; tiesa tokia, kad vadinamieji geri žmonės neturi kvapo, nes yra išsivadėję). O iš mažųjų demonų burnos sklinda tokia maloniai šilta oro srovė, nes maži vaikai yra dar nesugadinti žmonės. (Žmones, kaip ir žaislus, galima sugadinti.)

Namus Ugnė taip pat atpažįsta iš kvapo. Vos tik įėjusi į namus pirmiausia juos apuosto. Netvarkingi, užleisti namai turi ypatingai stiprų sodrų kvapą, kurio prisigeria rūbai ir plaukai. Paskui ir eini tuo kvapu nešinas, ir slapta stebiesi. O kartais prarandi save pasikvėpinęs svetimais kvepalais; tiesiog lauki nesulauki, kada nusiprausęs galėsi atgauti prarastą tapatybę. (Ugnė žino prarastos tapatybės skonį, ir tai, jog ją sudaro ne patys maloniausi dalykėliai.)

Keistas arbatmedžio aliejaus kvapas. Jis primena senų močiučių namus su vaistais apkrautomis spintelėmis. Šis vaizdas sukelia lengva melancholija dvelkiančią nostalgiją. (Melancholija yra nuolatinis Ugnės palydovas. Ji dažnai užsisvajojusi žiūri pro langą.)

Geriausiai prisimena šalčio ir ašarų kvapą. Taip kvepėjo jos motina šaltą rudenio naktį nakvojusi sode. Ji slapstėsi nuo tėvo, rytą įsirangė pas dukrą į lovą, visa skaudėdama.

Ugnė dirbo sekretore vienoje kompiuteriais prekiaujančių firmų. Čia mažai buvo kvapų. Pasaulis regėjos toks sterilus, todėl reikėjo prisigalvoti keisčiausių dalykų, kad užpildytų savyje atsivėrusią tamsią žiojėjančią spragą. (Vaikystėje Ugnę kažkas pradūrė.)

Realus gyvenimas jos nedomino. Ji atsiribojo nuo kompiuterių, popierių, reklaminių lankstinukų, vadovo prašymų ir įsakymų, plepančių kolegų, kavutės. Ji dirbo, bet tai jos nebelietė. Kalbėjosi, buvo maloni, bet ne ji, o socialinis personažas, gyvenantis joje. Kažkur toli ji sklendė savo pasauliuose. Voliojimasis meilės guolyje, ir tas, liko kažkur labai labai toli.

Bet ji per daug neliūdėjo, jai vis labiau pradėjo užtekti savęs. Nors ne, tai netiesa. Jai tik iš dalies užteko savęs. Kaip ten bebūtų, ji visada troško harmonijos. O ją galėjo suteikti tik aristokratiškas, galantiškas, subtilius kvapus skleidžiantis kosminio intelekto vyriškos lyties atstovas, sklandžiai nardantis visuose būties lygmenyse. Bet tokio nebuvo. Nors ne, negalėjo.

Taip ir gyveno. Vis išsprūsdama iš jai nuobodžios tikrovės gniaužtų. Kai perkaisdavo ir būdavo blogai, sakydavo: „Viešpatie, leisk mane prie šaltinio.“ (Bet Viešpats jai griežtai buvo uždraudęs eiti prie šaltinio.)

- Kausyk, reikia padaryti užsakymą, – sako jis.

Tų užsakymų visada daug. Jos akys įkaista nuo ilgo žiūrėjimo į monitorių.

- Gerai, – sako. Ir keliauja į kalnus.

Bėga. Ugnė taip bėga. Tikrovės klastojimas Ugnei nebepadeda. Mirtis kaip peslys suka ratus, vis žemiau ir arčiau. Gyvenimas vaizduotėje negelbsti, mirtis darosi vis įnirtingesnė, ji bet kurią akimirką pasirengusi įsikirsti nagais į nugarą ir nusinešti į uolynus. O tada ilgai žiūrėti į akis, mėgautis amžinybe. Palikti tamsoje ir mėgautis toliau. Tai jėga, ji nėra asmeniška. Ugnei ji dovanotų visą vaizduotės pragarą.

- Kas tau yra, – kiek su pašaipa klausia jis. – Gal Tu sergi?

„Mane pagrobė, – tyliai sau pagalvojo Ugnė. – Mano kauleliai išmėtyti po visą pasaulį. Jų turi priešai ir draugai, mylimieji, net abejingieji, jie mėtosi praeityje ir ateityje, daugybę jų turi prisirinkę mano vidiniai demonai. Daugybę. Gal net visus. Aš užkariauta. Štai vieną kaulelį apžiojęs laikai tu, ir čiulpi mano mėsą…“

- Ne, nieko, – nuolankiai sako Ugnė. Ir tyliai palinksta prie popierių.

Ji juokiasi. Ji ilgai juokiasi savo viduje. Kol galų gale juoko pūslė neatlaikiusi įtampos pratrūksta. Ugnės juokas išteka į pasaulį, kaip kava, ką tik išsiliejusi ant grindų. Ji skuba savo juoką suvalyti kaip kažką gėdingo ir nepadoraus. Bet juokas vis sprūsta, darosi nevaldomas, jis dauginasi, stingdamas į daugybę spalvotų stikliukų. Jie visur: jos plaukuose, ant rankų, po stalu, jie lenda į švarkų kišenes ir į rankines, įsispraudžia tarp popierių, lenda į burnas… Pasaulis užsikemša. Ugnė dūsta. Stiklo karoliukai spindi, kaip tirpstančios snaigės išsiplėtusiose akyse.

Mirštantis pasaulis kvepėjo pavasariu.

Agnė Rimkutė

Agnė Rimkutė

Alio Balbieriaus nuotrauka

Biografija

Sako, žmogus, rašantis savo gyvenimo istoriją kitiems, turėtų jaustis ypatingas, kuo nors kitoks. Mano istorija tokia pati, kaip ir daugelio kitų žmonių. Gal kaip ir jūsų. Pamaniau, kad būtent todėl jums ir bus įdomu ją perskaityti.

Šioje istorijoje mano vardas ir pavardė nieko nekeičia. Tik, manau, turėtumėte žinoti, kad artimi žmonės mane vadina Edžiu. Nes skaitysite istoriją, kurioje kalbama apie tai, ko ne tik artimesni žmonės, bet ir aš pats ilgą laiką nežinojau.

——————-

Senamiestis. Šlaitinių stogų žemuma tarp kampuotų, aukštų daugiabučių namų kvartalų. Gabalėlis praeities, atitemptas į dabartį. Čia už gebenėmis apaugusių sienų slepiasi skystųjų kristalų monitoriai ir skalbimo mašinos, gebančios skalbti šešiolika skirtingų programų. Samanos ant stogų stengiasi nenudžiūti nuo mobiliojo ryšio, bevielio interneto, palydovinės televizijos ir kitokių bangų, pripildžiusių orą. Į šitą miesto dalį keliauja savivaldybės pinigai namų fasadams, gatvių grindiniui ir informaciniams stendams. Čia, ypač Batsiuvių ir Mėsininkų gatvėmis, nuolat vaikštinėja turistai. Tuomet ausis gaudo svetimų šalių žodžius, turinčius nesuprantamas reikšmes. Gali tik nujausti, kurie kvepia saule ir vynuogynais, o kuriuose girdėti židinyje spragsinčios malkos ir gandrų kleketavimas. Batsiuvių gatvę kerta Vartų gatvė, grįsta spalvotais akmenimis. Saulei tekant ir leidžiantis tie akmenys… žėri. Šioje gatvėje yra nedidelė pieno parduotuvėlė, o už jos- skverelis. Suskeldėję suoliukai, oranžine šviesa šviečiantys žibintai ir susikūprinę gluosniai. Ir į apsiaustą susisupusio žmogaus skulptūrėlė viduryje. Pajuodusi nuo laiko. Tikriausiai jau ir pamiršo, kodėl čia stovi.

Viename skvero krašte – senas dviejų aukštų namas. Pirmajame jo aukšte įsikūręs antikvariatas. O viršuje – ilga palėpė mažais langais. Pro tuos langus vakarais į vidų tyliai krenta geltonos šviesos kvadratai.

Čia gyvenu aš.

——————

Čia gyvenu aš, o mano tėvas – antikvaras. Nuo jo visuomet dvelkė šiluma ir tolimais kraštais. Atrodė toks platus ir toks daugiaformis, kad žinojai, jog visuomet rasi jame vietą sau, ir tokią, kuri tau tiks.

Jis daug keliaudavo ieškodamas daiktų antikvariatui. Grįžęs pasakodavo man ir mamai, savo žodžiais panardindamas mus spalvose ir nuojautose. Pasakodavo parvežtų daiktų istorijas. Kai kurios iš jų būdavo ilgesnės už žmogaus gyvenimo istoriją. Kartais rodydavo kokį nematytą daiktą ir prašydavo atspėti, kam jis skirtas. Sykį tėvas šypsodamasis pakėlė mažutį pailgą indelį.

- Na, kam jis?

- Tarakonui apvožti,- spėjau.

- …

- Brangiam gėrimui? Padažui?

- …

- Gėlei? Mažam gėlės daigeliui?

- Kvapui. Kiniškos arbatos kvapui

Kai tėvas išvažiuodavo, dienas leisdavau su mama antikvariato prieblandoje. Ji daug šypsodavosi, kalbėdavo su manimi. Tvarkydavo daiktus senose lentynose ir pasakodavo jų istorijas atėjusiems pirkėjams. Duodavo man pinigų ir siųsdavo pirkti bandelių prieš-piečiams. O vakarais eidavome į senamiestį pasivaikščioti. Arba sėdėdavome skverelyje ir ji skaitydavo man. Mama žaisdavo su manimi, visai nesutrikusi, kaip paprastai sutrinka suaugusieji, žaisdami vaikiškus žaidimus. Ir vis dėlto ji buvo suaugusioji, o ne vaikas.

Kartais, kai mama būdavo užsiėmusi, žaisdavau antikvariato daiktais. Į rankas man jų niekas neduodavo. Tad užsimerkdavau ir imdavau lyginti, pavyzdžiui, pačioje palubėje stovintį metalinį graviruotą virdulį, riestu snapeliu ir medine rankena, su mūsų virtuvėje esančiu baltu plastmasiniu. Anam dar reikėjo ugnies šilumos, kad vanduo pradėtų virti… Mintyse įsivaizduodavau, kaip metalas virto plastmase, ugnis- baltu izoliuotu laidu, kaip nunyko ir pasimetė snapelis, tarsi augančiai varlei nukrenta buožgalvio uodega…

- Edi, kaip manai, ar bandelės su varške jau iškeptos?

Mama man turėjo atstoti viską.

Nes netoliese negyveno joks šešerių metų berniukas ar mergaitė.

—————————

Tą pirmą rudens dieną, kaip ir visi septynmečiai, kabinausi į mamos ranką. Kaip ir visi, išsigandęs žiūrėjau į tą baltą pastatą dideliais kvadratiniais langais. Jis neturėjo šlaitinio stogo. Čia buvo visai kitaip, nei namie. Daugybė žmonių. Griežtai nustatytas laikas, kada mokytis, kada ilsėtis, kada vėl mokytis, kada valgyti ir kada bendrauti.

Bendrauti.

Kitaip nei visi, bendrauti nemėgau.

- Ei, Edvardai, matei, Julius visą pamoką krapštė nosį?

- …

- Ir dar gavo 2 iš matematikos.

- Man neįdomu. Tai ne mano reikalas.

Įsikišo mokytoja. Nuskambėjo verdiktas:

- Kalbi kaip mažas senis.

Bendrauti nemėgau, nes nesisekė.

—————————–

Sėdėdavau savo suole ir žiūrėdavau į žaidžiančius bendraklasius. Aš buvau čia, jie buvo ten. Aš vienas, jie – drauge. Aš nebuvau liūdnas, bet ir ne toks linksmas, kaip jie.

Todėl atsistojau ir nuėjau pas juos.

——————————

Neskubiu žingsniu, dairydamasis ėjau per saulės nutviekstą kiemą. Tarp taisyklingos formos trumpai kirptos žolės plotų buvo išvedžioti pilki asfalto takeliai. Aikštelė atrodė tuščia, visi buvo susibūrę viename jos gale. Žaidė kažkokį žaidimą, tik aš dar nemačiau, kokį.

Priėjęs arčiau supratau: slėpynės. Visai nieko žaidimas, tik čia buvo ta kvaila jo versija, kuomet pastebėjęs besislepiantį turi lenktyniauti su juo bėgdamas prie iš anksto sutarto objekto ir pribėgęs šaukti, pavyzdžiui: „Tuki tuki Benas“, jei pamatei Beną. Grupelė kaip tik aptarinėjo paskutinio slėpimosi įspūdžius. Pastebėję mane nutilo.

- Nori žaisti?

Linktelėjau galva.

- Gerai, tada turėsi ieškoti. Naujas žaidėjas visada ieško,- pradėjo man aiškinti taisykles vienas berniukas. Net jo vardo nežinojau.

- Aš Edvardas,- pasakiau. Pernelyg aiškiai.

Jis nusišypsojo.

- Darius. Pastebėję pasislėpusį bėgame prie geltonosios laipyklės. Nežiūrime prie ano medžio, – pa-rodė į gluosnį kiemo kampe. Jis man patiko, nes priminė skverelį prie namų.

Per saulės išdegintą žolę ėjau ten. Buvo karšta. Priėjęs įsispoksojau į medžio žievę. Grublėta. Lipa skruzdėlė. Lipa aukštyn, žemyn, daugybė skruzdėlių. Kai kurios link žalios lajos, kai kurios žemyn… Nusišluosčiau į kelnes prakaituotus delnus.

- Jau!

Atsigręžiau. Tuščia. Tvanku ir tylu. Saulės spinduliai be garso leidosi ant žemės. Įtraukiau į plaučius šilto oro ir ėmiau ieškoti.

Mokyklos kiemas nelabai tiko žaisti slėpynes. Keletas sulaukėjusių obelų ir kriaušių, laipyklės, sūpynės – ir viskas. Galvojau, bus lengva, greitai pastebėsiu kurį nors besislepiantį ir viskas tvarkoje, kitą kartą ieškos jis. Viskas, ko reikia, – laikytis arčiau geltonos laipyklės.

Pamačiau Skaistę. Ji gulėjo už į žemę sukastų padangų. Mūsų akys akimirką susitiko. Kitą akimirką abu jau skuodėme link sutartos vietos. Bėgau kiek įkabindamas, sportbačių padai taip trankėsi į asfaltą, kad beveik jutau skausmą pėdose. Gerklėje kilo kutenantis šeriuotas kamuolys.

Skaistė irgi bėgo. Rudų plaukų uodega trankėsi jai į nugarą, švystelėjo į šoną, kai ji atsisuko pažiūrėti, ar labai aš ATSILIEKU, grįžo į savo vietą, ėmė švytuoti į kairę, į dešinę, paskui sustingo ant kairiojo peties – o jos ranka gulėjo ant geltono strypo. „Tuki tuki Skaistė“, ir pergalingas žvilgsnis, mestas į mane.

Stovėjau per kokius tris metrus nuo laipyklės ir jaučiau, kaip manyje kyla bejėgiškumas ir pyktis. Jai reikėjo bėgti daug mažesnį atstumą nei man, tai ko čia dabar vypso ta savo patenkinta šypsena? Atseit, labai greita? Ką dabar turėčiau daryti? Eiti ieškoti kitų, kad visi sužinotų, jog nespėjau, o paskui, per kitą slėpimąsi, vėl stovėti prie to skruzdžių apsėsto medžio?

- Tai ko neieškai?- paklausė Skaistė, vis dar vypsodama. Labai užsinorėjau trinktelėti tai kvailei.

Apsisukau ant kulno ir išėjau iš aikštelės.

Netrukus suskambėjo skambutis į pamoką.

———————————-

Kol sėdėjome pamokoje ir mokytoja pasakojo, kad Žemė sukasi aplink Saulę; kol valgėme pietus nedidelėje valgyklėlėje, kol nešiojau baisiai sunkų šaukštą nuo lėkštės iki burnos ir atgal – visą likusią dieną norėjau tik namo, nebejausti tų žvilgsnių man už nugaros, greičiau sprukti į antikvariato vėsą, greičiau prabėgti pro tą apsiaustan susisupusią žmogystą…

———————————-

Tai nebuvo vienintelis bandymas žaisti su kitais. Bet baigdavosi visad panašiai. Intuityviai jaučiau, kad reikia nustoti mėginus, nes peržengsiu ribą, už kurios prasidės patyčios. Todėl lioviausi.

Sėdėjau suole ir žiūrėjau. Aš čia, jie ten. Aš vienas, jie drauge. Aš ne liūdnas, bet ir ne toks linksmas, kaip jie.

———————————

Mama gan greit suprato, kad mokykloje kažkas ne taip, kad esu vienišius. Tikriausiai laukė to ir tikėjosi. Mėgino su manimi kalbėtis, tačiau aš nenorėjau. Supratau, kad priežastis turi būti manyje, nes visi kiti tarpusavyje sutaria. O kokia ta priežastis – nežinojau ir negalėjau suprasti. Tai ką galėjau pasakyti mamai? Buvau pernelyg savarankiškas, kad leisčiau kažkam kitam spręsti mano vidines problemas, net jei tas kitas žmogus – mama. Ji suprato tai ir nebesistengė priversti mane kalbėti.

Gyvenimas po to nesustojo. Bet nusistovėjo. Buvau visai patenkintas savo gyvenimo tėkme. Dienos slinko lėtai, dažnai turėdavau laiko būti sau ir nieko neveikti. Gaila, kad nenutuokiau, kokia prabanga tai taps vėliau. O gal ir gerai, kad nenutuokiau.

Daug mokiausi, nes neturėjau draugų, taigi negaišau laiko žaisdamas kieme. Išmokau skaityti. Skaičiau knygą po knygos, nes nesuvokiau, kad į žmogų reikia įsiklausyti ir stengtis suprasti, ką jis tau sako. Nesvarbu, ar jis čia pat ir jam devyneri metai, ar jis gyveno praėjusiame amžiuje ir knygą parašė būdamas penkiasdešimties.

Ilgoje palėpėje, žiūrėdamas į geltonos šviesos kvadratus, kūriau savo pasaulį. Žmonių jame beveik nebuvo. O tie, kurie buvo, – tolimi, jų negalėjai paliesti ir pažinti. Tad viską tekdavo įsivaizduoti pačiam. Jie būdavo nebylūs. Tame mano susikurtame pasaulyje netrūko elgetų, belapių medžių, vėjo…

Dienas atbūdavau mokykloje. Vakarais klajodavau po senamiestį, skaitinėdavau skverelyje. Mėgau stebėti žmones iš tolo.

Būtent tuo metu pajutau keistą draugiškumą skvero viduryje stovinčiai, į apsiaustą susisupusiai tamsiai žmogystai.

——————————–

Tėvas, kaip visuomet, didžiumą laiko būdavo išvažiavęs. Nežinau, ar jis pastebėjo, kaip ir kuo aš gyvenu. Žinau tik, kad vieną kartą sulaukiau lauktuvių.

- Kaip manai, kam ji skirta?- paklausė, o jo rankose spurdėjo nedidelė ruda sterblinė žiurkė.

- Gyventi. Lakstyti ir ėsti?

- Jau nebe visai.

- Kad man būtų linksmiau?

- Kad turėtumei kuo rūpintis.

Savo žiurkę pavadinau Ema. Žiurkė Ema. Gerai skamba, ar ne?

——————————–

Būdamas vienuolikos baigiau pradinę mokyklą. Turėjau pereiti į pagrindinę.

Šita man nepatiko dar labiau, negu pradinė. Nes čia buvo dar daugiau žmonių, dar daugiau taisyklių, dar griežtesnė dienotvarkė. Jaučiausi prievartaujamas kaskart, kai sužviegus skambučiui reikėdavo grūstis aptrupėjusiais laiptais, stumdytis, sėsti į nustatytą vietą klasėje. Kodėl apskritai yra nuspręsta, kad geriausia mokytis rytą? Galbūt man darbingiausias laikas – vakaras. Tai kodėl turiu paisyti taisyklių, kurios man kenkia?

Negana šių visuotinai priimtų taisyklių, pagrindinėje mokykloje aptikau dar vieną taisyklių porūšį. Tai – nerašytos taisyklės, kurių pai-syti nė kiek ne mažiau svarbu, nei oficialiųjų. Viena iš šių taisyklių skelbė: „Privalu turėti kuo daugiau draugų ir dar bent tris kartus daugiau pažįstamų“.

Kaip man rodėsi, visi šios taisyklės pavyzdingai laikosi. O tie, kurie nesilaiko, atsiduria tokioje nepavydėtinoje padėtyje, kuomet koridoriumi sunku praeiti, nes iš paskos skrenda nejuokingi komentarai. O kartais ir bandelės kąsnis. Apkramtytas.

———————————–

Vieną rytą naujų mokslo metų pradžioje prie mano suolo priėjo klasiokas. „Na, būk geras, duok man ramybę“, pagalvojau. Tačiau jo tikslai buvo kiek kitokie.

- Sveikas.

- Labas.

- Aš Tomas.

- Edis.

Jis stovėjo priešais mano suolą ir kėlė man miglotus šiltus jausmus. Nejuokauju.

- … Kaip sekasi?

- Neblogai.

Ko jis iš manęs tikisi?

- Gal vakar vakare matei naują Koeno filmą?

Filmų, kaip ir apskritai televizijos, nežiūrėjau. Kiek jų buvau matęs (apgailėtinai nedaug), visi nuvylė. Todėl maniau, kad ir filmai, ir televizija yra vienos padermės- skirti eiliniams vartotojams vilioti ir mulkinti.

- Ne.

- Tai tikriausiai nenorėsi pas mane peržiūrėti jo pirmos juostos?

- Dėkui, bet esu užimtas.- Kuo, įdomu, aš esu užimtas?- Labai.

- Na, tai gerai tada. Iki.

- Aha.

Taip ir nesupratau tada, įžeidžiau jį ar ne.

Sėdėti ir žiūrėti…

Aš pasijutau vienišas.

Alio Balbieriaus nuotrauka

——————————–

Po keleto mėnesių eidamas į mokyklą pastebėjau kitą savo klasioką. Nesileidau į ilgus svarstymus su pačiu savimi ir pasivijau jį. Pasilabinom. Supratau padaręs klaidą, kad vijausi. Jutau, kad jo ryšiai su aplinka ypač stiprūs ir tvirti. Mano tuo tarpu kone visai sutrūkinėję. Tad nieko nuostabaus, kad tuoj pat įsivyravo nejauki tyla. Maniau, kad atrodau jam kaip paskutinis mulkis. Gal taip ir buvo. Netrukus užmezgėme pokalbį tema, kurios paminėjimas paprastai reiškia: „Esam visiškai svetimi ir neturime ką vienas kitam pasakyti“. Pradėjome šnekėti apie neįveikiamus matematikos namų darbus.

Viskas velniop.

Aš niekada nesusišnekėsiu.

Laikas bėgo.

———————————–

Mane traukė prie žmonių. Norėjau, kad manęs klausytų ir išgirstų, norėjau kalbėtis, norėjau šilumos, norėjau prie ko nors prisiglausti.

Bet negalėjau.

Tuomet atsirado kokonas. Pats nežinojau, kad jis yra. Nejutau, kaip eidamas judriomis gatvėmis, ilgas dienas sėdėdamas tarp nepažįstamų žmonių po truputį audžiau ilgas, blizgančias, pilkas gijas ir vyniojau jas aplink save. Nusivijau dirbtinę šypseną ir į dangų žvelgiančias akis. Taip jaučiausi saugus. Kokonas saugojo mane.

Jis neleido man susirasti draugų. Bet leido bendrauti su kitais žmonėmis. Pro gijų sluoksnį prasibraudavo vienas kitas šilumos šešėlis. Nors tiek. Voratinklinės lūpos sakydavo „taip“, „galbūt“, ir žmonėms tai patiko. Jie patikėjo, kad aš sugebu išklausyti. Tiesą sakant, nedaug tegirdėjau. Nes ausys irgi buvo pilnos voratinklių.

Kokono sienos buvo minkštos ir pilkos. Puikiai sugerdavo aplinkos įspūdžius, taigi mažas iš bado sudžiūvęs „aš“ beveik nieko negaudavo. Jis sėdėjo vienišas, apsikabinęs kelius tamsoje, nes daugiau neturėjo ką veikti. Toje pačioje kažkada patirtų įspūdžių baloje.

Kartais išlįsdavo įkvėpti gryno oro ir šviesos. Tik tada, kai žinodavo, kad aplinkui nėra nė vieno žmogaus. Taip būdavo pavakare, mano palėpėje. Laikrodžio rodyklėms slenkant jis braudavosi pro gijas, kol galų gale išlįsdavo kažkur pro pakaušį. Jausdavosi labai sutrikęs ir pasimetęs. Nors aplinkui kaskart tebūdavo vis tas pats kambarys.

Neįsivaizduoju, kiek laiko jame praleidau.

Paskui susitraukęs „aš“ pradėjo pykti. Jam pabodo dusti. Įniršis atsispindėdavo net kokono paviršiuje. Erzinausi dėl niekų. Išvis be priežasties. Raukydavausi net prieš skvero vidury stovinčią tamsią žmogystą.

———————————–

Aš mėgau istoriją. Labiausiai būdavo įdomu, kokios galingųjų gyvenimo aplinkybės priversdavo juos elgtis taip, jog žūdavo tūkstančiai, milijonai žmonių. Tik mokytoja buvo klaikiai nuobodi. Iš tų, kurios dažniausiai apsiriboja „susikonspektuokite paragrafo medžiagą ir atsakykite į klausimus“. Tekdavo daug skaityti ir domėtis pačiam. Laiko tam turėjau.

Per istoriją sėdėdavau su Tomu. Po ano karto mudu beveik ir nebekalbėjome. Pasilabindavom ir tiek. Buvo pavasaris. Saulė plieskė pro langus, klasėje buvo tvanku. Užsikniaubęs ant suolo klausiau, ką bubena istorijos mokytoja monotonišku balsu. Kalbėjo kažką apie Reformaciją. Niekaip negalėjau liautis svarstyti, kaip ši moteris galėjo tapti mokytoja.

- …M.Liuteris buvo didis žmogus, pasiryžęs panaikinti katalikų bažnyčioje giliai įsišaknijusių negerovių raizginį….

Tomas kilstelėjo galvą. Ironiškai ir tingiai sušnibždėjo man:

- Didelis žmogus… Kai pamatė, kad jo mokymui išlikti reikalinga bajorų parama ir tylus valstiečių tupėjimas, pareiškė, kad kiekvienas, nužudęs maištaujantį valstietį gaus dangaus karalystę. Ir dar buvo antisemitas.

Pakėliau galvą ir aš.

- Iš kur žinai?

- Skaičiau. Mane ji nervina,- burbtelėjo žvilgsniu parodęs į mokytoją ir vėl užsikniaubė ant suolo.

Valandėlę žiūrėjau į jį. Paskui irgi priguliau.

Mokytoja dudeno toliau.

———————————–

Durys buvo šviesaus,lygaus medžio. Išraitytos įvairių formų ir ryškumo linijomis. Visu kūnu jaučiau, kaip mažasis „aš“ plėšė kokono gijas. Lėtai, atkakliai ir skausmingai. Ilgos medžio rievės ant durų krito žemyn, atrodė tarsi vanduo. Žiūrėjau į jas. Ilgai.

Paspaudžiau apvalų durų skambutį.

Garsiai suvirpėjo oras namo viduje. Laukimas.

Durys atsidarė.

Tarpduryje stovėjo Tomas, akyse – nuostaba.

- Sveikas,- pasakiau.

- Labas.

- Čia aš.

- Matau.

- Aš tau kai ką atnešiau, pagalvojau, gal bus įdomu. Šis tas apie istoriją, vadovėlis, bet norvegų autorių, daug įdomesnis, nei mūsiškis. Mažiau sausų faktų, daugiau įdomaus. Bent man taip pasirodė.

Nuostabą pakeitė šypsena ir susidomėjimas. Už pastarąjį buvau ypač dėkingas.

———————————-

Ėjau namo Vartų gatve. Vakarėjo, tad senieji akmenys žėrėjo visomis spalvomis. Priėjęs skverą pastebėjau kieme tėvo mašiną. Vadinasi, grįžo. Vakare klausysim istorijų. Gerai, kad rytoj jokio kontrolinio nerašome.

Žmogystos nepastebėjau. Nežinau, ar ji buvo ten tą vakarą.

Viduje pasitiko tyla. Namie nieko nebuvo. Užlipau pušimi kvepiančiais laiptais į savo kambarėlį.

Viename iš pro langus krentančių geltonos šviesos kvadratų stovėjo mažas miškas. Dideliame, plokščiame vazone augo daug mažų medelių. Jie buvo įvairiausių formų, lajos pynėsi vienų su kitais. Lapai buvo skirtingų formų, keletas net žydėjo. Žiūrėdamas iš viršaus sunkiai galėjai atskirti, kuriam medeliui kas priklauso. Tačiau atsigulęs ant grindų aiškiai matei kerpėtus kamienus, kiekvienam savus. Kai kurių šaknys lindėjo iš po žemių.

Nuėjau apačion ieškoti vandens savo medeliams.

Vytautas Brencius

Vytautas Brencius

Alio Balbieriaus nuotrauka

vietoj maldos

kol dar gyvas esmi aš
dar vieną nužydėjusią
pavasario dieną
Viešpats mano ypatai
galėtų atleisti
koks bebūčiau vargo pelė
kranto žiurkė arba
grubus ir kandus
Skorpionas
ar ružavas šuo
pailsęs jau bėgti
palei jūros krantą
Dievas turėtų
atleist man
ir uždarydamas langą
palikti pravirą orlaidę
mano tūkstančiai tonų
žuvies pakeltų iš juodosios
ar sidabrinės gelmės
nuplaukė uostamiesčio
gatvėmis
aštuonkojai krabai kalmarai
nuo Argentinos
arba Antarktidos
transformavosi
į plytas daugiabučių
dėžučių statyboms
nuo kurių balkonų
netgi nuo stogų
grubiai makiažuotos
blondinės
per Girulių miško
pušynus
laukdamos valiutinių
erotinių linksmybių
žiūri jūros vartų link
bet nebesulaukia
mano nebesamo laivo
Viešpats Dievas
man PRIVALO atleisti
aklinai langą uždaręs
palikti orlaidę
paskutiniam
gyvybingo oro gurkšneliui
atvirą gyvybės orlaidę
kad jos nereikėtų
užkimšt aklinai
baltu popieriaus lapu
su prirašytom
maldos eilutėm
jas dažnai dar
vadinam Eilėraščiu

vietoj
pro memoria

jau vis mažiau draugų
pas kuriuos priplaukęs
užtvindyta lietaus gatve
susišildyti galėtum kojas
dvasią taurele trauktinės
kaip sieninis kalendorius
ištirpusių rūke
nugyventų metų pabaigoj
plonėja užrašų knygelė

kiek užbraukta jau
telefonų numerių
adresų – vardų
su kuriais dalintis teko
draugų vienminčių
plačiame – ne cirkulio rate
gyvenimo planais mintim
diskretiškom svajonėm
ne vien tik cigaretės
dūmu ar vynu

kiek liko daug
nedaug pageltusių laiškų
kuriuose kalbėta buvo
apie vyrišką ir lyrišką
gyvenimo akistatoje drąsą

teprisiima sau kaltę
gyvenimo žiaurusis
paštas

gyvasis laikas

nuplėšti kalendoriaus
lapelį virpančiais nuo jaudulio pirštais
ar virpančiais pirštais
po negeros vakarykščios
anaiptol dar nereiškia
atsisveikinti su praeitim

gyvasis laikas nėra
kalendorinis skaičius
smėlio laikrodis
apverčiamas išbyrėjus
smėliui iš vieno
piltuvėlio į kitą

gyvasis laikas
kaip karštas kraujas
išteka venomis
neaprėpiamos erdvės
negrąžina atgal
katastrofiškai mažėja
pridėjęs ranką
prie savo krūtinės
klausyk atidžiai
tuk – tuk – tuk
tai ir viskas
ką tau pasako
gyvenimo metų laidas
tai ir yra nekalendorinis
gyvasis laikas

prisikėlimai

atminties bejėgėm bangom
jau nebenuplaunančiom
lipnių kibių ir bejausmių
užmaršties charizmatiškų
fatališkų laikmečio dulkių
toj senaties sutrupintoj Spartoj
šiųdienių prabangos vergų
sėkmingai numestas
nuo marmurinės uolos
į pilką pailsusią jūrą –
nebesitikėjo išplaukti

buvo ganėtinai silpnas
prieš tą lemtingąjį šuolį
prieš tą nepaskutinį kritimą
spalvoton gelmėn
nustumt ir numesti
nebūtinos pastangos
pasitelkus neatleistinai
bjaurius ir nežmoniškus poelgius
tiradą piktybiškų žodžių
ar norą sutraiškyti
laisve alsuojantį krabą
margi kančių aitvarai
ne visi skrido pro šalį
dar neišplaukė jis
kepurnėjos prieš kranto srovę
bangų purslai
nelyg šventas nimbas
buvo ir gelbėjimosi ratas
nudeginęs sielą viltim
įsikabint nulaužtais nagais
į alsuojantį gyvenimo krantą

išplauks būtinai išplauks
gal vien tiktai tam
kad patsai savo noru
priartėjus nevilties valandai
savo noru nušoktų
nuo apsamanijusios uolos
degančiam saulėlydy
į tokią pat degančią jūrą
ir nemėgins įsitverti
į neryškiais protuberancais
padabintą saulės karūną

į ten iš kur mes visi
atėjom dar mezozoinėj eroj
ir kur be trimitų fanfarų
ne visi gal nueisim
juk praėjo tiek amžių
leidusių mums viskuo abejoti
— o gal tu visai neteisus
žilabarzdi išminčiau
filosofe Anaksimandrai

be alternatyvos

veidas išmestas gatvėj
čaižus ar tingus
lietus tau dažnai
įkyriai negailestingai kartoja
jau senatvė
mano drauge senatvė
mergaitė grojanti Sen Sansą
senstam mano drauge
senstam
ir kas pasakys tau
originalas tai
ar plagiatas

gyvenimiškoji melodrama
yra tiesa nenuginčijama
tau ir tavo vienatvei
patinkančios
rafinuotos moterys
neįvertina tavo
kvazimodiškoj sieloj
septyniom spynom
užrakintojo grožio
arba skaityk atvirkščiai

vienok mostelėjęs
sklidiną kaušelį degtienės
įsidrąsinęs stoji
į drastišką akistatą
su dažniausiai meluojančiu veidrodžiu
ogi nieko – dar visai nieko
galima treptelt
nagi ruoškis sūnau
atsistokime po
sapnų ir po jūros
kulniuokime kol nevėlu
blia į naktinbarį
ar diskoteką
kraujyje kunkuliuoja
trankusis hiphopas
visa kita – niekai
biblinis motyvas

pusnuogis piemengalys
diletantas – geologas
bibliniu vardu Dovydas
prieš lemtingąjį
kariuomenių mūšį
nežinodamas pats
netgi nenutuokdamas
apie magnetizmo jėgas
iš laidynės –
miniatiūrinių
rojaus vartų

paleido fatališką
briaunotą akmenį
klykaujant
skydais prisidengusiai
savo šalies kariuomenei
briaunotu akmeniu
pramuši kaipmat
geležinius šarvus
milžino vardu Galijotas
išvertė jį iš kojų –
dar iki šiol neprisikėlė

jau daug sudilusių
amžių
atskaičiuotų istorijos
išminčiai ar visi kitokie
lžemokslininkai
vis dar tiria
buvo akmuo tas
iš paleolito amžiaus
ar iš išgaravusios
jūros dugno – – -

regata Kuršmarėse

vos prabudęs čiaudi vėjas
ir užgulęs laužia rėją
plakasi lyg suknios fėjų
burės – jūrbangių aistra
kol pleištu rikiuojas gretos
saulėj tirpsta pušys retos
jų sakuos sušvitęs spektras
virpa vasaros kaitra

favoritės taško sūrų
vandenį ir stiebu duria
Preilos švyturio kepurėn
posūky išraito pa
raiko bangą sunkūs grotai
o spinakeriai pilvoti
dūsta melsdami sustoti
tik pirmyn! – trumpa kalba

burės džiūsta lyg paklodės
ant žolyno Nidos soduos
bet žuvėdros kviečia moja
ruošias guolį Bangpūtys
atsispyrusios nuo molo
jachtos šoka rokenrolą
kol žalsvų bangų atolą
guldo pradalgėm naktis

šaukia vėjo! vėjo! vėjo!
kapitonai kaip žokėjai
škotais kibirkštis įskėlę
delnus mirko vandeny
suominis barzdas jų žnaibo
traška stakseliai lyg žaibas
ir per jūrą ritas aidas
atsimušęs smilkiny