Vyto Karaciejaus teatras

Vyto Karaciejaus teatras

Gytis  Skudžinskas

Liepos mėnesio paskutiniąją savaitę, kai uostamiesčio gatvėse siautė Jūros šventės dalyviai, Klaipėdos dailės parodų rūmuose buvo pristatyta spalvinga ir vitališka autorinė Vyto Karaciejaus paroda „Būties miražai”.

 

Teatrališkame V.Karaciejaus „Būties miražų“ cikle – virpantys realybės atspindžiai ir mistiški regėjimai, spalvos ir judesio žaismė, nuolat kintančio laiko nuotrupos ir nuojautos.

Jau tris dešimtmečius Klaipėdos fotografijos gyvenimas neįsivaizduojamas be aktyvaus, įvairiapusiško ir kaskart atsinaujinančio autoriaus darbų. Fotografijos maestro bemaž kiekvienais metais auditorijai pristato po autorinę parodą, aktyviai dalyvauja tiek bendrose fotografijos parodose, tiek tarpdisciplininio pobūdžio projektuose. O V.Karaciejaus archyve sukaupta solidi Klaipėdos miesto kasdienybės ir švenčių dokumentika.
Šįkart V.Karaciejus Klaipėdos dailės parodų rūmų lankytojams pristatė koloristiškai turtingus ir ekspresyvius didelio formato darbus.
Autorių nuolatos dominančios temos – būtis, laikinumas, tikrovės ir fikcijos santykis – dominuoja ir naujausioje kolekcijoje „Būties miražai”.

Iššūkis sau
Ankstesniuose jo cikluose laiko slinktį konstatuodavo kintančios aplinkos, nykstančio ir naujai kylančio miesto priešprieša. Kitaip tariant, autorius pasikliaudavo pačia seniausia fotografine strategija, kai atspaude sustabdytas laiko momentas suvokiamas kaip neginčytinas dokumentas, realybės akimirka.
Dabar objektyvo taikiklyje atsidūrė ne realaus pasaulio, bet perkurtų situacijų atlikėjai ir detalės. Kasdienybėje skubančius miestelėnus ar šventėse besibūriuojančius svečius pakeitė teatrinės simuliacijos veikėjai.
Nors postmodernios kūrybos adeptai ir įtvirtino menininko teisę cituoti ar perkurti kito kūrėjo kultūros produktą, tačiau toks kelias neretai yra nemažas iššūkis.
Tik patirties ir kūrybiškumo kupinas gestas suteikia naujas reikšmes pirminiam kūriniui. Kitu atveju citavimas ir dekonstrukcija gali žymėti vien norą prisišlieti prie pirmojo kūrėjo ar būti paprasčiausia kūrinio reprodukcija.
Bet V.Karaciejus nesitenkina tiesiog esamos situacijos „įkalinimu” fotojuostoje. Jis priverčia regimybę pulsuoti dinamiškomis dėmėmis, panirti į susikaupimo ir ramybės kupiną melancholiją ar išnykti paliekant vos kelis nežymius įrodymus.
Reprezentacinė, bet kastart perkuriama situacija čia pateikiama vėl naujos išklotinės pavidalu.

Pasitelkęs fikciją
Seniausia žinoma audiovizualinio meno forma – teatras, – pasirinkta kaip vienas pagrindinių fotografijos objektų, išplėtė nagrinėjamų laiko ir tikrovės temų pagavas. Kultūros rekonstruotas gyvenimas fotomenininkui tarnauja kaip koncentruota medžiaga realybės dinamikai nagrinėti.
Vėl prisiminę postmodernizmo teoretikus, tokią autoriaus poziciją turėtume įvardinti kaip antro laipsnio simulakro kūrimą. Mat čia autorius pasitelkia ne realybę, bet jos fikciją. Ir taip sugeba išplėtoti keliapakopį turinį, nukreiptą tiek į realybės ir laiko problematiką fotografijoje, tiek į kultūrinėmis variacijomis pagrįstų situacijų analizę.
Dar toliau fotomenininkas žengia supindamas aukštąją ir gatvės kultūras. Tarp spalvingų, kartais net gal kiek pompastiškų perkurtų teatro scenų autorius išdėlioja beveik monochrominius atspaudus, fiksuojančius gatvės nykumos žavesį: statybviečių tvoreles, ant šaligatvio telkšančias balas, irstančio fasado fragmentą. Tokie sprendimai rodo ir autoriaus susirūpinimą kultūrinės hierarchijos mechanizmu.
Nors ir labai atsargus ekspozicijoje antonimiškų reikšmių išdėstymas, jis nėra tiesiog paprastas kultūros ir natūros supriešinimas. Tiksliai įterpti rutinos atributai neleidžia suvokėjui atsiduoti tiesioginiam grožėjimuisi, papildomai išryškina keletą kultūros kalbų skirtybių. O tas kultūrinis daugiabalsiškumas – kaip pingpongo kamuoliukas – vėl atšoka į anksčiau aptartą fotografinės tikrovės problemų lauką.

„Dvigubos pilietybės”
Parodoje, sodrioje tiek koloristika, tiek fotografinių problemų ieškojimais, nebuvo girdėti disonuojančių tonų.
V.Karaciejaus ekspozicijoje kaip visuomet estetika susipynė su tobulai valdoma technika. Būtent ekspozicinė kultūra, nuosekliai parinkti darbai, jų atlikimas ir pateikimas sujungė tiek skirtingų paralelių.
 Atspaudų ant sintetinės drobės formatai ne vienam parodos lankytojui pirmiausia iškėlė asociacijas su tapyba. Bet juk V.Karaciejus visuomet pasižymėjo kaip „dvigubos pilietybės“ savininkas.
Viena vertus, jis vis nenurimstantis menininkas, įsiliejantis net į avantiūristiškiausius projektus, leidžiantis sau gadinti negatyvo plokštumą, fotokamerą paversti aerozolio spalvomis trykštančiu prietaisu.
Kita vertus, jis gerbiamas Klaipėdos miesto metraštininkas, puikus reklaminės fotografijos meistras. Būtent tas duališkumas, ko gero, yra tas faktorius, leidžiantis autoriui išlikti aktualiu uostamiesčio kultūrinėje terpėje.
Tikėtina, kad V.Karaciejaus dinamizmas užkrėtė ir parodos lankytojus. Kad žiūrovas, sekdamas autoriaus nužymėtais taškais, perskaitys dar vieną naują istoriją.

Jėga ir prasiveržimai

Jėga ir prasiveržimai
Kristina  Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje veikiančios Adomo Stanislovo Raudžio-Samogits retrospektyvinės skulptūrų parodos darbų pavadinimuose nuolat kartojasi šiedu žodžiai – „jėga“ ir „prasiveržimas“.

Prie medžio, granito ir gipso skulptūrų bei piešinių guašu Klaipėdoje surengtoje parodoje A.S.Raudys-Samogits pridėjo kompozicijas, plėtojančias pasipriešinimo sovietinei ideologijai temą. Nerijaus Jankausko nuotraukos

 

Juos nuolat kartoja ir pats autorius, kalbėdamas apie savo kūrybos idėjas ir kūrinių formas. Matyt,  ta dinamiška plastika kyla ir iš veržlios autoriaus prigimties, kuri nuolat skatino ir tebeskatina veikti, ir kartu atspindi meno situaciją šeštojo-septintojo dešimtmečių Europoje. Tuomet didžiųjų modernios skulptūros meistrų  – Žako Lipšico, Henrio Mūro, mažiau mūsuose žinomo Cezaro ar Marino Marini kūrybos įtakojama formavosi Samogito darbų stilistika.

Už gyvenimą!
Parodoje Prano Domšaičio galerijoje lankytoją pasitinka trys Samogito darbų, sukurtų įvairiu metu, grupės, kurias vienija ta pati atpažįstama meninė raiška, o skiria – medžiagos.
Plastiškos, minkštos medžio formos,  suvaržytos plieno trosais,  įgauna sprogdinančios įtampos. Gipsas neatpažįstamai pakeičia savo banalią prigimtį ir tampa aštriai kampuotų, viena iš kitos kylančių plokštumų sąveikos kamuoliais. Medžio glotnumas, jo natūrali, šilta medaus spalva, turtingos tekstūros drastiškai kontrastuoja su industrinėmis trosų invazijomis ir per abstrakčią formą suponuoja išraiškingą žmogaus ir agresyvios technizuotos aplinkos, natūrai priešiškos civilizacijos konfliktą.
Organinės abstrakcijos stiliumi atliktos skulptūros išreiškia universalią kovos už gyvenimą idėją. Medžio kompozicijose puikiai balansuojamas masės ir ertmės santykis. Gipso skulptūrose į visas puses sklindantys formų pliūpsniai akivaizdžiai kyla iš vieno branduolio, pirminės beformės masės, tarsi atkartodami pačios minties gimimą.

Pasipriešinimo tema
Pati netikėčiausia paro-dos dalis – penkios naujos kompozicijos, kurias skulptorius sukūrė beviešėdamas Klaipėdoje ir savo aplinkoje atradęs visokių keistų rakandų (pvz., parūdijusį emaliuotą dubenį, rašomojo stalo spintelę, tipiškus dar nesenų laikų reliktus ar išdūlėjusį medžio kelmą). Šie autentiški daiktai, praturtinti drobe, viela, skardos lakštais ir raudonos spalvos akcentais, tapo kompozicijomis, plėtojančiomis aktualią dailininko kūrybai pasipriešinimo sovietinei ideologijai temą.
Nenuostabu, kad gūdžiame šeštajame dešimtmetyje sugebėjęs išsiveržti per geležinę uždangą į laisvąjį pasaulį dailininkas šį išsiveržimą sutapatina su plastikos paieškomis ir eksperimentais, susiedamas su simboliniais, istoriniais, bibliniais siužetais bei pasiekdamas  prasmingos meninės raiškos.
Atrodo, kad per šešiolika Nepriklausomybės metų  jau atradome visus svetur kūrusius ir kuriančius lietuvių dailininkus. Toks išsamus Samogito kūrybos sugrįžimas 2007-aisiais  tapo dar viena malonia ir netikėta pažintimi su savitu ir originaliu kūrėju.

Skulptoriui kūrinys turi spurdėti kaip širdis

Skulptoriui kūrinys turi spurdėti kaip širdis
Rita Bočiulytė

Netoli Palangos gimęs Paryžiuje gyvenantis septyniasdešimtmetis skulptorius Adomas Stanislovas Raudys-SAMOGITS šiemet į Lietuvą atvyko su retrospektyvine savo skulptūrų ir piešinių paroda „Sugrįžimai, arba Kaip žemaitis jėgos ieškojo“.

Paryžiuje gyvenantis, bet žemaitiška tarme mielai bendraujantis A.S.Raudys-Samogits savo skulptūras vadina politinėmis, o save – pirmuoju Palangos disidentu. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Dabar ji veikia Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje, Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje ir Žemaičių dailės muziejuje Plungėje.
Dailininkas dar gegužę pradėjo iki spalio truksiančią kūrybinę kelionę po Lietuvą su savo darbų parodomis. Jos jau eksponuotos Kaune – Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Telšiuose – Žemaičių dailės muziejuje „Alka“.
A.S.Raudžio-Samogito parodų turas baigsis Vilniaus dailės akademijos galerijoje rugsėjo 10-30 dienomis.
Kelias dešimtis savo skulptūrų, tarp jų ir pačias naujausias, taip pat archyvą šiemet Samogitas patikėjo saugoti Vilniaus dailės akademijai. Taip pat dailininkas apsisprendė Dailės akademijai neatlygintinai perleisti ir didžiąją dalį Palangos miesto teritorijoje atgautos tėvų žemės. Su viena sąlyga – čia, penkių hektarų žemės plote, artimiausiu laiku turi būti pradėtas kurti Žemaitijos skulptūrų parkas ir suformuota materialinė bazė studentų ir profesionalių dailininkų vasaros praktikoms bei plenerams.
Savitas, spalvingo likimo menininkas, save vadinantis pirmuoju Palangos disidentu, pasirinktu kūrybiniu slapyvardžiu – Samogits – nuolat pabrėžiantis savo žemaitišką kilmę, sako gyvenime patyręs ir šalto, ir karšto. Nelengvai prasimušė į plačiąsias meno erdves, skulptūrą ir architektūrą studijavo Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, savo svajonių mieste Paryžiuje ilgai dirbo pačius įvairiausius darbus, tik vėliau – jau architektu, kad užsidirbtų pragyvenimui. Bet dabar štai jau 45 metus jis gyvena Paryžiuje, nors daug keliauja, kalba 16 kalbų, rengia savo skulptūrų parodas Prancūzijoje ir Šveicarijoje, jo kūriniai eksponuoti Belgijoje, Italijoje, Japonijoje, Meksikoje, Olandijoje, Vokietijoje, jų yra įsigiję daugelio pasaulio šalių kolekcininkai ir muziejai.
Su dailininku susitikome Prano Domšaičio galerijos kiemelyje – pirmiausia juokdamasis jis paklausė, kokia kalba šnekėsimės, ar suprantu žemaitiškai.
– O kokias kalbas Jūs mokate?
– Šešias –  slavų, tris – skandinavų, dar šešias – populiariausias Europoje, be to,  nepamiršau lietuvių kalbos, susirokouju ir žemaitiška.
– Kokiomis tenka kalbėti dažniausiai?
– Vokiečių, anglų, prancūzų, italų, ispanų, portugalų.
– Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę lankotės bene tik antrąsyk?
– Antrą. Buvau atvykęs pirmaisiais metais atkūrus nepriklausomybę. Buvau Vilniuje tomis dienomis, kai tautiečiai gynė Parlamentą, ir tą tragiškąją naktį, kai prie Lietuvos televizijos bokšto žuvo žmonės. 1991-aisiais dalyvavau Klaipėdoje vykusiame tarptautiniame granito skulptūrų simpoziume – sukūriau skulptūrą „Tautinis pasipriešinimas“, kuri tebestovi Danės krantinėje.
Po to Lietuvoje nebuvau iki šiol. O ko bevažiuot?! Nebuvo intereso. Mums tada pasakė, kad pinigų simpoziumams nebebus, dabar – nepriklausomybė, kiekvienas – už save, Dievas – už visus.
Niekada nebūčiau čia daugiau važiavęs, jei ne „Žemaičių žemės“ leidėja Danutė Mukienė. Tai ji mane pasikvietė, – sakė, mes tave pagarsinsim, tavo darbus Lietuvai parodysim. Pildosi. Baigiu visus muziejus apkeliauti. Dabar man tik Radvilų rūmų betrūksta. Sutariau, kad kitąmet rudenį ten bus mano skulptūrų paroda. Kviečia ir Mažeikių, Šiaulių, Rygos muziejai. Mano kūrybos sklaida čia rūpinasi Vilniaus dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas.
– Kaip kilo mintis Dailės akademijai padovanoti žemės, kuri pajūryje kainuoja milijonus?
– Juk į kapą nenusinešiu. O Dailės akademija ten įkurs skulptūrų parką, pastatys kelis namukus, rengs studentų kūrybines stovyklas, skulptorių simpoziumus. Man patinka tokia perspektyva. Noriu, kad Palangoje ir vasarą, ir žiemą virtų kultūrinis gyvenimas.
Pasilikau ir sau porą hektarų. Gal įkursiu šiuolaikinės skulptūros centrą, kaip dabar madinga.
– Kodėl pats negyvenate Lietuvoje?
– Į laisvą pasaulį pabėgau giliu sovietmečiu. 1958-aisiais kaip repatriantas išvažiavau į Lenkiją, studijavau Krokuvoje ir Gdanske. 1960-aisiais iš lenkų laivo iššokau į Baltijos jūrą – nenuskendau, bet ilgokai reikėjo plaukti, kol pasiekiau Vakarų Vokietijos krantą.
Trūko laisvės. Kai studijavau Vilniaus dailės institute, abstrakčiai kūrėme slaptai. Jei būtų tuos darbus komunistai pamatę, būtų išmetę iš instituto.
– Kaip Jus priėmė laisvas meno pasaulis?
– Susidomėjau architektūra, ją studijavau Darmštate, o 1961-1974 metais studijas tęsiau Paryžiuje. Man tada geri žmonės patarė, kad eičiau į architektūrą, o skulptūra, anot jų, – nerimta, menas priklauso tik turtingiesiems. Iš tikrųjų senatvei užsidirbau iš architektūros. Bet skulptūra visada traukė.
Juolab kad susidraugavau su Žaku Lipšicu. Šis iš Druskininkų kilęs skulptorius plačiai žinomas pasaulyje. Paskutinius penkerius jo gyvenimo metus Italijoje man teko dirbti jo asistentu. Kartu 1969-1973 metais kūrėme skulptūras iš bronzos ir baltojo marmuro. Parašiau prisiminimus apie tai, Vilniaus dailės akademija žada išleisti.
1970-aisiais susitikau su garsiais menininkais Henriu Mūru, Marino Mariniu, studijavau Paryžiaus dailės akademijoje pas Cezarą.
Iš pradžių Paryžiuje sunkiai verčiausi. Teko pavargti, kol išmokau prancūzų kalbą ir gavau geresnį darbą. Dirbau mėsinėje. Nebadavau, bet… Gyvenau pas invalidą rusų pulkininką, jis leido įsikurti apleistame vonios kambaryje.
– Kada prasimušėte kaip menininkas? Kada Jums pradėjo sektis?
– Maždaug 1970-aisiais pardaviau pirmuosius savo darbus. Mano kūrinių paroda buvo surengta Havro kultūros rūmuose. Vėliau mano darbai pateko į Paryžiaus bienalės parodą „Jauna skulptūra“. Vėliau skulptūras kūriau ir eksponavau Šveicarijoje. Ten daug turtingų žmonių.
Asmeninėse  parodose dažniausiai pristatydavau penkis – dešimt naujausių kūrinių, kurie dažnai žymėdavo tam tikrus mano kūrybos etapus. Beveik kiekvieną iš jų filosofiškai ir ideologiškai pagrįsdavau – taip atsirado apie dešimt mano kūrybos manifestų, kai kurie iš jų – kolektyviniai. Pirmasis gimė 1989-aisiais, o vienas iš paskutiniųjų ir reikšmingiausių – 2003-iaisiais. Tai „Pasipriešinimo manifestas“, kuriame nedviprasmiškai pasisakau už profesionalumą mene.
– Kam tie manifestai?
– Tai mano paties ir bendraminčių idėjiniai kūrybos pagrindai.
Mane nervina, kad šiuolaikiniame mene – tiek daug chaltūros. Padaužo kampelį – ir jau galvoja šedevrą padarę. O reikia jausti. Rankos turi jausti medžiagą, galva turi filosofiškai mąstyti, skaityti reikia, tobulintis. Jaunikliai galvoja, kad padarys ką nors keisto, sukels šoką – ir tai bus menas. Tikra meninė kokybė yra tik tuomet, kai kūrinyje darniai sugyvena ir medžiaga, ir rankų šiluma, ir poezija. Jam reikia ir Dievo, ir žmogaus širdies, ir proto.
– Ką norite pasakyti savo skulptūromis?
– Viso mano kūrybinio gyvenimo siekis – atrasti būdą universaliai jėgai išreikšti. Jėga – svarbiausia sudedamoji visų pasaulio elementų, o ypač meno kūrinių, dalis. Taip įvardinčiau savo meninę užduotį. Man jėgos išraiškos paieškos tapo kūrybinio gyvenimo tikslu. Tam prireikė daugiau nei penkiasdešimt techninių eksperimentų ir plastinio idėjos įkūnijimo tobulinimo metų.
Mano darbuose turi būti ir filosofijos, ir metafizikos. Man svarbu, kad būtų abstraktu ir kartu labai tikra. Skulptūros turi būti veržlios ir vaizduoti universalų gyvenimą. Žiūrovas turėtų pajusti jo spurdėjimą. Bent aš stengiuosi džiaugtis kiekviena gyvenimo diena.
– Kas Paryžiuje kalbama apie Europos ateitį?
– Įsivaizduokit, ją matome ne pietuose, o Baltijos šalyse, Suomijoje, Ukrainoje. Jos bus pavyzdys visai Europai. Varšuva – Helsinkis – Kijevas – šis trikampis yra Europos ateitis. O Pietų Europa traukiasi atgal. Pilna emigrantų, žmonės menkai uždirba, nėra perspektyvos.
– Kur dabar Paryžiuje gyvenate?
– Beveik centre. Turiu savo būstą. Gėda būtų architektui namo nepasistatyt. Tris jau stačiau.
– Kas Jus įkvepia meninei kūrybai?
– Pikasas, kartą paklaustas, kuo skiriasi menas nuo sekso, atsakė, kad niekuo. Mane irgi įkvepia moters grožis, gamta, gėris. Viskas, kas veržiasi gyventi. Kaip rudenį sproginėjantys kaštonai.

Tapybinių nuotykių labirintais – nematerialumo link

Tapybinių nuotykių labirintais – nematerialumo link


Gytis  Skudžinskas

Rugpjūtį didžiąją Klaipėdos dailės parodų rūmų dalį buvo okupavusi šiuolaikinės tapybos bienalė „Nostalgie”. Parodos kuratoriai ironiškai, tikėkimės, ir savikritiškai diagnozavo lietuviškos dailės situaciją: „Linkime pasveikti!”.

Parodos „Linkime pasveikti“ centre – M.Navako skulptūra „Skėtis ir vaza“ ir J.Gasiūno drobė „Didžioji kunigaikštystė“.

H.Čerapo paveikslai parodoje – tapyti asfalto derva.

J.Gasiūno piešinys degančia žvake „Jūsų klausimai baisesni nei jų atsakymai“.

E.Markūno fotografijų ciklas „Šešiasdešimt“.

J.Mačiūnas, M.K.Čiurlionis ir V.Landsbergis vienintelį kartą buvo susitikę pakalbėti apie meną tik K.Grigaliūno atspaude.

R.Nemeikšio drobė.

 

Bienalizacija tęsiasi
Visų pirma į akis krinta dar gana naujas Klaipėdoje, bet pasaulyje neretai kritikuojamas bienalizacijos procesas. Kelintas kolektyvinis renginys pastaruoju metu uostamiestyje prie savo bendro pavadinimo prirašo žodį „bienalė”?..
Lietuvoje ir pasaulyje per pastarąjį dešimtmetį įvyko tiesiog neįtikėtinas tradicinių meno festivalių sprogimas, ir visai nesvarbu, kad paroda vyksta pirmą kartą, bienalės, trienalės ir t.t. etiketė lyg ir nurodo siekį tapti svarbiu ir įtakingu renginiu.
Vilnius, Kaunas ir net Alytus turi bienales, ir Klaipėdoje neatsiliekama: jau trečias renginys pretenduoja prisiklijuoti priešdėlį „bienalė”.
Galime čia prisiminti Olavo Vestphaleno karikatūrą, kurioje vietinis gyventojas žurnalistui aiškina: „Ko reikia mūsų kaimui, yra bienalė”.
Pasaulyje ant bienalių burnojama dėl pernelyg arogantiškos ir uždaros kuratorių bei autorių atrankos, o tiksliau – dėl formuojamo kultūrinio monopolio.

Nuteikia optimistiškai
Bet grįžkime prie „Nostalgie”. Vos pusmetis (bienalė?) prabėgo nuo jaunųjų tapytojų parodos, kurioje regėjome stiprią ir analitinę naująją tapybą. O šį kartą mus pasitinka neįtikėtinas viduriniosios kartos ansamblis. Galbūt kuratoriai siekė pritrenkti lankytojus chrestomatinėmis lietuvių dailės figūromis – šia nuodėme galėtume apkaltinti organizatorius, bet žvelgdami pozityviai manykime, kad tai bandymas plačiai ir nuosekliai pristatyti šiuolaikinės tapybos raidą ir backgroundą, ant kurio išaugo šiuolaikinės tapybos autoriai.
Besikeičiantys kuratoriai ir nesikartojantys autoriai nuteikia optimistiškai. Jei ateityje tapybinės ir ne tik strategijų pristatymai įgis analitiškai orientuotą nuoseklią kryptį, renginys gali tapti svarbus kaip edukacinis ir aktualus projektas.

Mįslė žiūrovams
Parodos dalyvių pavardės daro įspūdį bent kiek susipažinusiam su lietuviškos dailės istorija.
Bet ką mes matome? Didžioji dalis autorių prezentuoja XX a. antros pusės modernistinės dailės tradiciją, eksploatuoja materialiai apibrėžtą tapybos raišką. Studijuojama kūrinių spalvų, formų, potėpių įvairovė. Keičiasi kompozicijų nuotaikos. Atsiveria galingi ekspresyvūs mostai ir įvairios dažų faktūros. Kai kurie transformuoja ar mechaniškai veikia drobės paviršių, formuodami spalvines dėmes, pasitelkia netapybines medžiagas.
Dar viena dalis autorių ne tik kad neatstovauja tapybai, bet apskritai neturi nieko bendra su dažais išmarginta drobe. Taigi kuratoriai, bendrame pavadinime palikę žodžių junginį „šiuolaikinė tapyba”, uždavė nelengvą mįslę visiems žiūrovams.
Su pirmaisiais ir antraisiais lyg ir viskas aišku. Tai autoriai, viena koja stovintys dar modernistinėje tapyboje, bet kartu drąsiai taikantys netapybines priemones. Kiek kartų buvo skelbta apie tapybos mirtį ir netikėtą jos atgimimą, būtent J.Gasiūnas, H.Čerapas, R.Nemeikšis, V.Dubauskas ir kiti būdavo šalia šių įvykių.
Sunkiau suvokti, ką parodos kuratoriai norėjo deklaruoti pasitelkdami su tapyba praktiškai nieko bendra neturinčius M.Navaką, V.Tarasovą ar K.Grigaliūną – ieškoti šių autorių darbuose tapybinio konteksto ar tapybą rodyti kaip lygiavertį ir konkurencingą žanrą?

Išplėtė pranešimo turinį
Atsakymo galima ieškoti pasitelkus ir parodos afišoje publikuojamo Jono Gasiūno raktą. Būtent šis autorius, tvirtai besijaučiantis tapybos laukuose, yra ne prasčiau perpratęs šiuolaikinio meno kalbą ir gali būti jungiamoji grandis tarp įvairiažanrės ekspozicijos autorių.
J.Gasiūnas, suteikiantis tapybai naujas kokybės patvirtinimo galimybes, eina keliu, artimu daugeliui parodos autorių, taikančių tapybines ir ne visai įprastas priemones.
Kita vertus, darbų daugiaplanis hipertekstualumas turi daugiau bendro su M.Navako ar K.Grigaliūno taktikomis. J.Gasiūnas savose drobėse išplečia pranešimo turinį, pasitelkdamas autsaiderių (laiptinėse išdeginti užrašai) meno patirtį, kultūrines citatas, kontekstualias nuorodas ir naudojasi keliomis strategijomis vienu metu.
Priešinguose salės galuose eksponuojami J.Gasiūno darbai blaško suvokėją tarp skirtingų kultūrinių kontekstų. Bet žvakės liepsnos efemeriškumas neleidžia patikėti nei religinio motyvo, nei jį pakeičiančių herojų tikroviškumu. Išplėstiniame pasakojime pinasi naujos asocijacijų grandinės – kaip reakcija į šiandienos situaciją.

Iš kultūrinių citatų
Per salės vidurį įsiterpęs M.Navako objektas taip pat sukurptas iš kultūrinių citatų ar, tiksliau, ready-made. Gal ir neaptiksime jame aiškių tapybiškumo ženklų, bet kūrinio problematika antrina J.Gasiūno šiandienio pasaulio skerspjūviui.
M.Navakas, pasitelkęs jau nebenaudingus daiktus, įsiurbusius buvusio konteksto patirtį, sukonstruoja regėjimui pavaldų ir mąstymui daugiapakopį objektą. Jei J.Gasiūnas daugiau domisi lokaliu kontekstu, M.Navakas, panaudodamas krovininių sunkvežimių tentą ir bambuko rąstus, perduoda ir erdviškai išplėtotą pranešimą. Kaip yra minėjęs pats skulptorius, jį domina daiktai, rasti artimoje aplinkoje, bet suvokiami kaip kitos kultūros atributai, tarsi buvimas čia ir ne čia vienu metu.
Dar vienas autorius, akivaizdžiai besimėgaujantis kultūrinėmis citatomis, – Kęstutis Grigaliūnas. Jurgis Mačiūnas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Vytautas Landsbergis vienintelį kartą buvo susitikę pakalbėti apie meną tik K.Grigaliūno atspaude.
Taip K.Grigaliūnas preparuoja keletą sociokultūrinių sluoksnių, į savo kūrinį įtraukdamas ir laiko parametrą. Autorius, pasitelkdamas nacionalinę ar asmeninę patirtį, sukuria hipotetinį nuorodų tinklą. O jo darbai gal ir ne taip toli nuo konvencialiosios tapybos, juk ir čia spalva – ant plokštumos…

Netikėtumas su muzika
Radikaliausiai parodoje išsiskiriantis autorius V.Tarasovas pateikia videodokumentacijas iš savo projektų ir vieną instaliaciją.
Čia jau susiduriame su garso fenomenu ir nevalingai prisimename, kad dar XX a. pradžioje V.Kandinskis rašė apie muzikos ir dailės tapatinimą.
Ir V.Tarasovo įrengtoje erdvėje buvo apstu ir ritmų, ir tonų, bene svarbiausių formalių tapybos elementų. Bet garsas, savo prigimtimi būdamas pati abstrakčiausia medžiaga žmogaus suvokimui, išsklaidė paskutinius materialiosios tapybos pėdsakus. Ar to siekė kuratoriai? Nematerialumo link? Tuomet jiems pavyko.
Būtent paminėtųjų autorių darbai ryškiausiai išsiskleidė kaip bendravimo su aplinka ar kultūrinės refleksijos priemonė. Nuvedė (ne)- tapybinių nuotykių labirintais. Ir pateikė žiūrovams daugiausia netikėtumų. Ar ne tai ir yra kokybiško ir aktualaus kūrybinio produkto ženklas?

Atidarytuvas skardinei, arba „Esamojo laiko” kovos grafikos arenoje

Atidarytuvas skardinei, arba „Esamojo laiko” kovos grafikos arenoje

Ignas  Kazakevičius

2-oji „Now Art Now Future“ grafikos bienalė savo kūrybines dirbtuves „Esamasis laikas” visiems, norintiems pamatyti, kaip gimsta menas, atvėrė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre.

D.Žalnieriūtė išsitraukė temą „Nick”.

N.Dicaz visus „užvedinėjo” žaisme ir laisvomis improvizacijomis.

E.Birgėla stebino darbštumu ir neįtikėtina energija.

E.Mikalauskis savo oforte turėjo įrodyti, kad „Senas – blogai“.

Ištraukęs temą, menininkas turėjo tik vieną dieną jai realizuoti, paskui estafetę perimdavo kitas. Sunaikinti, papildyti, kontaktuoti su jau esama tema – tokia buvo antrojo „vorkšopo” užduotis.

L.Bondarė gvildeno temą „Nėra pinigų”.

S.Vekmanė rungtyniavo oforto grupėje.

Ofortų ir linoraižinių ekspozicijoje kasdien buvo į ką pasižiūrėti – ji kito pasipildydama naujais darbais visą savaitę.


Kūrybos savaitė kartu
Tai buvo vasaros dienos, kuomet užvirė visas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. Liepos 29 – rugpjūčio 4 dienomis jame svečiavosi 13 menininkų – lietuviai, latviai, vokiečiai, rusai. Sykiu atvyko ir projekto darbo grupė – kuratoriai, koordinatoriai, žurnalistai, fotografai, savanoriai dailininkų pagalbininkai. Tik viena savaitė. Viena eksperimentinės kūrybos savaitė.
„Vorkšopų” projektas „Esamasis laikas“ – grafikos bienalės „Now Art Now Future“ įžanga. Rytojus iš tiesų yra dabar. Jį reikia suplanuoti, išgraviruoti atminties plokštėse ir atspausti, padauginti. Neįtikėtina. Grafikos tiraže nebūna vienodų kūrinių.        
Ir menininkai užėmė KKKC aukštas po aukšto. Plito. Skleidėsi. Ir kiekvienas surado savo kampelį. Galerijose, laiptinėse, kieme, ant kavinės ir dirbtuvių stalų. Taboras. Kažkieno vaikai cypiantys, imantys mano daiktus. Kažkas išgėrė adminstracijos kavą ir nesuplovė puodelių. Kažkas įsimylėjo. Kažkas suorganizavo naktinius šokius. Kažkas susipyko. Kažkas nenorėjo mestis vakarėliui ir užsispaudęs kamputyje kramsnojo bei gurkšnojo… Labai primena didelę šeimą. Menininkų komuną. Kūrėjų respubliką. Ar kažką panašaus į realybės šou. Gerąja prasme. Svarbu išgyventi iki rytojaus. Nes kitą dieną keičiasi pamaina. Ir grafikos klišė ar kūrinys iš tavęs bus paimti. Ir kolega bandys tavo vakarykščiame darbe realizuoti savo temą. Sunaikinti, papildyti, kontaktuoti su jau esama – tokia buvo antrojo „vorkšopo” užduotis. Ją sugalvojo grafikas Evaldas Mikalauskis.  
Pirmajame „vorkšope”, kuris liepos 23-28 dienomis vyko Kauno ryšių istorijos muziejaus kieme, buvo kuriami grafikos objektai. Jie liko atviroje erdvėje idant juos prisotintų laikas, oras, smalsaus žiūrovo spyris.
Klaipėdoje naujomis dirbtuvių staklėmis buvo spaudžiami eksperimentiniai ofortai ir linoraižiniai. Dvie-jose grupėse rungėsi būtent šiomis technikomis
dirbantys menininkai
.


Klasikos gundymai  
Projekto dalyviams buvo pasiūlyta burtų keliu rinktis vieną iš 141 raktinio koncepcijos žodžių, kurie, kuratorės Jūratės Rekevičiūtės nuomone, išreiškia esamąjį laiką. Pavyzdžiui…
…Laikina. Greita. Vidutiniška. Pavogta idėja. Konkurencija. Copy paste. Ciniška. Neprofesionalumas. Nick. No name. Brand. Angliškai. Plagiatas. Autorinė teisė. Brainstorm. Suplanuotas įkvėpimas. P.R. Pavydas. Laiko stygiaus menas. Chaltūra. Kultūros mafija. Naujas – gerai. Senas – blogai. Neapsimoka. Nesukurtas kūrinys. Skola. Įtampa. Rizika. Stresas. Sveikata. Vaistai. Sportas. Alkoholis. Baimė. Jokių garantijų. Neviltis. Tikėjimas. Valia. Įkvėpimas. Įkvėpimas pagal užsakymą. Reikia. Per vėlu. Nėra išeities. Deadline. Atidarymas…
Ištraukęs temą, menininkas turėjo tik vieną dieną jai realizuoti. Kitomis dienomis tegalėjo stebėti, kaip į jo pasaulį braunasi kolega – kito mąstymo, sukirpimo, temperamento, pažiūrų, vertybių menininkas. Reikia pripažinti, jie buvo neįtikėtinai padorūs. Psichologiškai stabilūs. Ir kantrūs. Ne vienas „prisuko“ savo ambicijas, emocijas, nuomones. Nesistengė žūtbūt  dominuoti. Į iš artimo savo perimtą kūrinį žvelgė pagarbiai. Autoriai konsultuodavosi… „O tu ką manai, jeigu panaudojus čia tą ir aną?.. Kokį spaudimą tu taikei? O dažus kokius ėmei?..”
Smagu buvo stebėti dailininkus, vienus kitiems padedančius atlikti techninius darbus. Grafikos presai buvo išnarstyti ir vėl surinkti. Menininkai pradėjo įrenginėti grafikos dirbtuves, mąstė, ko joms dar trūksta, lakstė po parduotuves ieškodami smulkmenų, kurių, regis, nė neįtartum esant reikalingomis. Ir, žinoma, diskutavo apie kiekvieną partnerio žingsnį – kryptį, postūmį, galimas variacijas. 

Kūriniuose – atradiniai
Atradiniai. Tai toks naujadaras, kuris reiškia atrastą, bet jau pažįstamą. Todėl žodis vartotinas kaip bendratis. Autoriai svetimose klišėse bei paveiksluose elgėsi, kaip jai minėjau, švelniai ir kultūringai.  
Dominavo siužetinis papildymas. Šimtu procentų. Gana literatūriškas. Pasigedau plastikos ieškojimų. Dinamikos. Drąsesnio meninio teroro akto, kuris neatpažįstamai pakeistų pirminę mintį. Dabar gi – „baltieji pradeda ir laimi“. Pirmojo autoriaus darbas vedė kitus paskui save.
Tolerancija nėra blogai. Bet ne visada ji geriausias pagalbininkas. Ypač eksperimentiniame projekte.  
Tačiau projektas – eksperimentinis. Darbas greitas. Reakcija taip pat turi būti greita. Kūriniai – improvizacinio stiliaus. Jie nėra gilūs. Bet išsamiai pristatė norimą parodyti meno procesą. Visas fazes. Nuo pasiruošimo. Idėjos. Iki kūrinio gimimo. Kiekvieną dieną lankytojai galėjo stebėti, kaip formuojasi kūriniai. Strategija pateisinta. 
O vis dėlto, kaip įvertinti? Pagrindiniu mato vienetu tapo menininko sugebėjimas improvizuoti svetimame darbe, jo reakcija į  „primestą“ temą.  Bendrovės „Jungtinių pajėgų projektai“ premijas mišri Kauno ir Klaipėdos kultūrininkų komisija įteikė Evaldui Mikalauskiui (tema „Senas – blogai“, ofortas) ir Sankt Peterburgo menininkui Jurijui Štapakovui (tema „P.R.”, linoraižinys). Jam taip pat atiteko specialioji „Now Art Now Future” premija, pavadinkime ją „Už komunikaciją“. Žiūrovų balsai premijavo Viliją Kneižytę (tema „Alkoholis“, linoraižinys).  Ko gero, tai laisviausi Klaipėdos „vorkšopų” autoriai.    
Paminėtinas ir pradinis Danutės Žalnieriūtės (Klaipėda) bei Lienos Bondarės (Latvija) duetas. Liena ne tik savąja tema „Nėra pinigų“ kompoziciškai papildė Danutės temą „Nick“. Atsakomasis ėjimas sukūrė simbolių opoziciją ir žaidimą, įtampą, kurios trūko kituose ofortuose.
Angelique van Vesemael (Vokietija), per savaitę „nusegusi“ kiekvieno autoriaus piešinį, sukūrė animaciją, iliustruojančią kūrinio atsiradimą.
Įspūdį paliko Edmundo Birgėlos darbštumas ir neįtikėtina energija.
Nilsas Dicaz (Vokietija) visus „užvedinėjo” žaisme ir laisvomis improvizacijomis.
Daugiau informacijos – www.nowart.eu ir Meno kiemo grafikos dirbtuvių languose.
          

Apie konservus
Bendros su E.Mikalauskiu meno  akcijos „Homero konservai“ metu atspaudžiau savo recenziją apie E.M. Kitaip tariant, recenzija tapo meno kūriniu. Pavadinkime tai palyginimu, kada  menotyrininkų darbuose pasigendu vizualumo, o vaizduojamosios dailės kūriniuose trūksta informacijos. Tik vaizdai. Dažniausiai vaizdai. Nekintantys ir nieko nekeičiantys  konservai.
Iš esmės visa kultūra yra konservuota. Meno žurnalas ar katalogas  – konservas, nes informacija nesensta ir nesikeičia. Visa, ką revizuojame, įvertiname, tampa konservais. Gauna etiketę.
Esamasis laikas – tik pavadinimas. Nes realiai gyvename būtajame. Vos spėjome  pagalvoti. Čirkšt žiežirba. O jau kapstomės po prisiminimus.
Tarkime, kad nuo Homero prasidėjo Vakarų civilizacija. Sąlyginai, be abejo. O baigiasi ji konservais.
Kaipgi mes be konservų?  Kaipgi mes be vizijos ir be revizijos? Todėl reikia nuolat jas, tas skardines, atidarinėti. Present time. Laikas prisipažinti, kad šiandien šiuolaikinių technologijų dėka gyvename, kuriame, jaučiame, vartojame glaustesnėje erdvėje ir didesniu tempu nei vakar.
Kiekvienas turi galimybę fiksuoti savo pasaulį.
Kiekvienas turi galimybę fiksuoti pokyčius.
Kiekvienas turi galimybę viešai skleisti žinią.
Kiekvienas turi galimybę viešai reikšti nuomonę.
Bendraujame, kad susikalbėtume.
Vienodų požymių gausoje svarbiausia vertybė – individualumas.
Grafika turi byloti šiuolaikinio meno kalba, atspaudas turi tapti šiuolaikiškas.
Susitiksime 2008-aisiais 2-osios bienalės „Now art now future. Present time” metu.

Vienija kalba ir gimtinė

Vienija kalba ir gimtinė

Rita  Bočiulytė

Į Ventėje surengtą projektą „Migruojantys paukščiai“ liepos pabaigoje susirinkę menininkai iš įvairių Europos šalių Klaipėdos dailės parodų rūmuose pristatė savo būsimus individualius ir bendrus projektus, kuriamą filmą, pasidalino mintimis apie migraciją ir kūrybinėmis idėjomis, išgeneruotomis per savaitę drauge.
Sukviesdama lietuvius menininkus iš visos Europos – Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir kitur, projekto autorė dizainerė Jolanta Rimkutė norėjo nors trumpam į Lietuvą sugrąžinti užsienyje gyvenančius ir kuriančius tautiečius, kurie susitiktų su menininkais tėvynėje, kurtų bendrus planus ir veiktų kartu. „Toks menininkas yra ragavęs kitokios duonos, jo žvilgsnis platesnis, jis turi kuo pasidalinti su kitais. Nebūtina juos grąžinti, bet toleruokime jų pasirinkimą. Svarbu palaikyti ryšį, išsaugoti savas tradicijas, neužmiršti, kad esame lietuviai“, – įsitikinusi projekto vadovė.
Susitikę menininkai pirmiausia prisistatė vieni kitiems. Susipažinę jie gvildeno visiems aktualias temas: „Lietuviškumas – kaip vertybė”, „Žmogiškumas – tolerancija, vertybės”, „Globalizacija, Babelio sindromas ir dialogas”.
Anot J.Rimkutės, šioje stovykloje dauguma žmonių matė vienas kitą pirmąkart ir per savaitę rado bendrą kalbą.
„Labai džiaugiamės, kad toks susitikimas įvyko, jo dėka mes galėjome pabendrauti, kurti su tautiečiais. Tokių projektų Lenkijoje nėra“, – sakė tapytojas Linas Domarackas, jau 17 metų gyvenantis ir kuriantis Varšuvoje.
Prieš išskrisdami į skirtingas puses „Migruojantys paukščiai” klaipėdiečiams pristatė projekto metu padarytas fotografijas ir sukauptos videomedžiagos fragmentus apie jo eigą, dalyvius, jų biografijas, darbus, jau įgyvendintus meno projektus. Filmuotoje medžiagoje taip pat užfiksuoti menininkų interviu, mintys temomis, kurios jiems yra svarbiausios: migracija, namai, žmogiškumas, tolerancija, globalizacija, vertybės ir kt.
Grupėmis dirbę sambūrio dalyviai jo pabaigoje sakė parengę atskirus projektus, kurie artimiausioje ateityje materializuosis fotografijos ir tapybos ekspozicijomis, kinetiniais objektais, performansais ir kt. Per pusmetį menininkai išvystys dar kelis projektus, kurie atsidurs parodose. Apie kiekvieną iš jų bus išleistas atvirlaiškis, apie jų projektus ir darbus kartu informaciją teiks specialiai sukurtas internetinis puslapis.
Klaipėdos dailės parodų rūmuose „Migruojančių paukščių” projekto paroda numatyta 2008 metų vasario 16-ąją – kovo 11 dienomis. Iki tol ketinama sukurti filmą, kuriame bus pateikta bendroji renginio dokumentacija, individualūs dalyvių portretai, jų interesai, idėjos ir darbai. „Galbūt tai bus audiovizualinė instaliacija, aktyvi audiovizualinė erdvė, atspindėsianti mūsų projektą. Bet kokiu atveju, parodoje bus analizuojami migracijos ir identiteto santykiai, migracijos poveikis plačiąja prasme”, – pabrėžė videomenininkas A.Mickevičius.
Organizatoriai džiaugiasi, kad projektas jau dabar pateisino jų ir dalyvių lūkesčius ir tikisi, kad jis tęsis.
„Mes nežinome, kiek menininkų išvažiavo iš Lietuvos, kur jie dabar gyvena ir kuria. Norime, kad jie mus susirastų, sužinotų apie šį sambūrį. Susitikimo vieta gali keistis, bet mus vienija kalba ir gimtinė”, – sakė J.Rimkutė, pristatydama projektą klaipėdiečiams.
„Atskristi ir pabūti kartu – labai svarbi galimybė”, – teigė pirmieji projekto dalyviai.

Menas yra brangus

Menas yra brangus


Kristina  Jokubavičienė

Londone, didžiausiame Europos mieste, meno yra daug ir jis yra brangus. Kartu neįkainojamas menas ten pasiekiamas ir be pinigų.

 

Balerinos skulptūra netoli Karališkosios operos.

Karališkosios meno akademijos kiemelis.

„Alus ir džinas” – viduramžių skulptūra Taueryje.

Trafalgaro aikštėje – vaikščiojanti informacija. Kristinos Jokubavičienės nuotraukos

Moka milijonus
Tik per vieną šios vasaros savaitę Londono aukcionuose buvo parduota meno kūrinių už rekordinę 442 mln. svarų sterlingų sumą. Franciso Beikono autoportretas pasiekė 21,5 mln. svarų sterlingų sumą, pradinė kaina buvo viršyta net du kartus. Už rekordinę sumą – 9,6 mln. svarų sterlingų buvo nupirktas Damieno Hirsto „Raminantis pavasaris“, skulptūra instaliacija  iš daugiau nei 6000 piliulių, išdėliotų lentynose. Tai didžiausia suma, iki šiol sumokėta už šiuolaikinio, tebekuriančio dailininko kūrinį, tad D.Hirstas tapo brangiausiu gyvu dailininku. Neįprastai aukštą kainą pasiekė Natalijos Gončiarovos paveikslas „Obuolių skynimas“ – 4,9 mln. svarų sterlingų yra didžiausia suma, kada nors sumokėta už moters dailininkės paveikslą. 
Ypatingai turtingi asmenys į Londono „Sotheby”, „Christie” ir „Bonhams” aukcionų namus plūsta iš viso pasaulio, o meno pardavėjai trina rankas iš džiaugsmo. Meno industrija klesti ir išgyvena ypatingą pakilimą, Londonas tampa pasaulio meno sostine, konstatuoja meno ekspertai. Tačiau ir jie yra lengvai šokiruoti taip dinamiškai pastaraisiais metais kylančių kainų ir neregėtų investavimo į meno kūrinius mastų.
Nuo 2002-ųjų Londono meno rinka išaugo per 600 procentų  ir jos vystymosi procesų dinamika jau lenkia pagrindinį varžovą  – Niujorką. Kuo tai galima paaiškinti? Nurodomos kelios priežastys: sostinėje yra daug pinigų, patogi geografinė situacija tarp Azijos ir Amerikos, kainas kelia turtingi naujieji kolekcininkai iš Kinijos, Indijos bei Rusijos.

239-tąkart!
Žinoma, aukcionuose už meno kūrinius mokamos sumos papras-tam Londono piliečiui skamba kaip iš fantastikos srities. Tačiau jis taip pat seka meno rinką ir nori investuoti, o gal tiesiog mėgsta ir vertina meną.
Tai patvirtina publikos susidomėjimas Karališkosios meno akademijos rengiama tradicine „Vasaros paroda“. Paroda vyksta kasmet nuo Karališkosios meno akademijos įkūrimo 1768-aisiais, taigi šiemet jau  239-ąjį kartą! Ką gi, tradicijas britai nuosekliai puoselėja.
Pasak organizatorių, tai didžiausia pasaulyje šiuolaikinio meno paroda, joje galima pamatyti naujausius įvairaus lygio, braižo, stiliaus labai garsių ir mažiau žinomų dabartinių dailininkų kūrinius – tapybą, skulptūrą, grafiką, piešinius, instaliacijas, menines fotografijas, architektūrinius projektus.
Parodą, kuri vyksta tris-keturis mėnesius, paprastai aplanko per 150 tūkst. lankytojų. Jie ateina ne tik pamatyti, bet ir nusipirkti, nes didžioji parodos eksponatų dalis yra parduodama. Šiais metais buvo eksponuojamas 1161 kūrinys, pigiausias parodos eksponatas, nedidelio formato lino raižinys kainavo 80 svarų sterlingų, brangiausias –  skulptūrinė kompozicija  – 150 tūkstančių. Tiesa, didžiulių Deivido Hoknio ir Anselmo Kieferio kompozicijų kainų buvo prašoma teirautis pardavimų biure.
Tai buvo vienintelė paroda Londone, tarp kurios lankytojų akivaizdžiai vyravo vietinė publika, su katalogais ir rašymo įrankiais rankose rimtai ir įdėmiai apžiūrinėjanti kūrinius. Gausiausiai potencialių pirkėjų būriavosi grafikos salėje ir prie mažesnio formato tapybos darbų.

Alternatyva – studentų darbai
Jei net ir šios parodos meno kūrinių kainos atrodytų per didelės, alternatyvų esama. Viena jų – Karališkojo meno koledžo studentų baigiamųjų darbų paroda, taip pat pavadinta „Vasaros paroda – 2007“, kurioje buvo pristatoma daugiau nei 400 studentų darbai, atstovaujantys visiems mokyklos skyriams – nuo animacijos iki šiuolaikinio meno kuravimo.
Karališkasis meno koledžas, skirtas antros pakopos (magistro) vaizduojamojo meno ir dizaino studijoms, įsikūręs Kensingtono sodų pašonėje, yra vienas iš svarbių sudėtinių rajono kultūrinės erdvės dalių. Rajono kultūrinė raida  prasidėjo nuo taip vadinamos Didžiosios parodos, 1851-aisiais vykusios Haid parke. Tad svarbiausios  Pietų Kensingtono kultūrinės institucijos (užtenka paminėti tik vieną iš jų – Viktorijos ir Alberto muziejų) šiais  metais pažymi 150-ąsias įkūrimo metines.
Netilpę koledžo patalpose, studentai eksponavo savo darbus ir Kensingtono sodų galerijose. Studentų darbais akivaizdžiai domisi ne tik jų kolegos ar artimieji. Londone gana populiaru pirkti ką tik baigusiųjų studijas darbus. Ką žinai, gal po kiek metų dabar visai pigiai įsigytas studento kūrinėlis įgis visai kitą vertę, jei jo autoriui gerai seksis.
Studentų darbai kainuoja nebrangiai, juos galima nusipirkti tiesiai iš autoriaus, be galerijų ar prekiautojų menu tarpininkavimo. Tad prie kiekvieno jau buvusio studento ekspozicijos gulėjo krūvelės meniškų vizitinių kortelių ar atvirukų su darbų reprodukcijomis bei elektroniniais ir internetinių svetainių adresais. Tik kreipkis.
Pati studentų paroda tikrai neatrodė blogiau ar silpniau už akademijos  parodą
.

Muziejai nemokami

Tačiau menas Londone yra pasiekiamas ir be pinigų. Ir dar koks menas! Aiškiai neįkainojamas. Visi didieji muziejai – Britų, Nacionalinė galerija, Viktorijos ir Alberto, Mokslo, Gamtos istorijos, abu Tate („Tate Britain” ir „Tate Modern”) ir keli mažesni, kai kurie net privatūs – yra visai nemokami.
Žinoma, beveik visuose pastatytos aukų dėžutės, subtiliai prašoma paremti bent muziejų ekspozicijų planų leidinukus, dalijamus taip pat nemokamai.
Todėl muziejai pilni lankytojų. Ir ne tik turistų. Savaitgaliais juos užplūsta šeimos su įvairiausio amžiaus vaikais, turinčiais ką veikti moderniose, edukaciniu aspektu puikiai parengtose ekspozicijose.
Kiek mūsų šalis uždirba iš muziejų lankytojų ir kiek praranda kultūros sklaidos požiūriu, turbūt neverta svarstyti. Iš pajamų už įėjimo bilietus Lietuvoje neišsilaiko nė vienas, net pats populiariausias muziejus, vis tiek reikia papildomų dotacijų.
Tiesa, britų spaudoje vis pasirodo užuominos, ar nereikėtų grąžinti įėjimo bilietus, tačiau visuomenės reakcija yra vienareikšmiška – didžiajai gyventojų daliai tai nepriimtina, jie yra įsitikinę, kad valstybė turi prisiimti atsakomybę už visuomenės švietimą ir lavinimą.

Mokestis tiesiog atimtų galimybę nemažai visuomenės daliai laisvai susipažinti su muziejų turtais, tėvams ir vaikams kartu kultūringai praleisti laisvalaikį.

Siurrealizmo dvasia
Rengti reprezentacines, tarptautines  parodas yra kiekvieno rimto muziejaus garbės reikalas. Šią vasarą Londono parodose vyravo siurrealizmo dvasia: Viktorijos ir Alberto muziejuje veikė paroda „Siurrealistiniai daiktai“, o „Tate Modern” salėje  – „Dali ir kinas“. Legendinis Salvadoro Dali „Telefonas-omaras“ (1936) figūravo abiejose ekspozicijose.
XX a. paskleidė ištisą avangardinių meno srovių puokštę. Kai kurios gėlės toje puokštėje greitai nuvyto, tačiau siurrealizmas, išsirutuliojęs iš Zigmundo Froido psichoanalizės ir Karlo Markso politinės ideologijos, iki šiol lieka labiausiai įtakingu ir gyvybingu.
1924-aisiais Andrė Bretonas apibrėžė siurrealizmą kaip politiškai radikalų judėjimą, siekiantį pakeisti pasaulio suvokimą ir įdiegiantį automatizmo principą. Siurrealizmas greitai peržengė avangardinės vaizduojamosios dailės bei literatūros ribas ir iš esmės įtakojo dizainą, architektūrą ir taikomąją dailę. Ne pati siurrealistinė dailė, o būtent jos sąsajos ir įtakos komercinėms veiklos sritims domino abiejų minėtų parodų rengėjus.

Gyvybingas ir įtakingas
Parodoje Viktorijos ir Alberto muziejuje „Siurrealistiniai daiktai. Siurrealizmas ir dizainas“ buvo siekiama atskleisti kaip XX a. dizainerius paveikė siurrealizmas ir kaip patys dailininkai siurrealistai suartėjo su dizaino pasauliu, ir kas iš to išėjo.
„Tate Modern” veikusi paroda „Dali ir kinas“ analizavo ryškiausios srovės asmenybės  – S.Dali indėlį į kino meno kalbos praturtinimą ir kino įtaką erdvės perteikimui jo tapyboje.  Londono spauda labai teigiamai įvertino parodą, rašydama: „Jūs turite tai pamatyti bet kokia kaina“.
Visų pirma tapytojas S.Dali per savo gyvenimą sukūrė kelis filmus, tapusius klasika. Kinas jam buvo savotišku bandymų lauku, kuriame, kaip literatūriniuose tekstuose ar piešiniuose, dailininkas generuodavo idėjas tapybai. Jis bendradarbiavo su garsiais kino režisieriais Alfredu Hičkoku, Voltu Disnėjumi ir kitais. Produktyviausia buvo draugystė  su Luisu Bunueliu. Du išskirtiniai menininkai sukūrė du išskirtinius filmus, tapusius XX a. siurrealizmo legenda: „Andalūzijos šuo“ (1929) ir „Aukso amžius“ (1930). Garsieji „Andalūzijos šuns“  kadrai, kuriuose vyras (L.Bunuelis) skustuvu perrėžia moters akies obuolį, iki šiol kelia žiūrovams šoką.
Šešiose mini kino salėse, įrengtose parodos erdvėje, buvo galima pamatyti šiuos ir kitus labiausiai žinomus S.Dali kūrinius.
Ir čia atsiranda lietuviškoji Londono tema: vienoje iš kino salių buvo rodomi ir Jono Meko filmai. Akivaizdu, kad pasauliui galime būti  įdomūs tik savąja kultūra…

Fotografijos keliu – per Baltijos šalis

 

Arūnas MĖČIUS. Mergaitė. 2007 m. Aliejus, tempera, drobė, 60×80 cm.

Fotografijos keliu – per Baltijos šalis

Liepos 14-24 dienomis trijose Baltijos valstybėse vyko projekto „Photo trip: Via Baltica” pirmasis etapas, kuriame dalyvavo du klaipėdiečiai fotografai, atstovavę Lietuvai.

Projektas „Photo trip:Via Baltica” subūrė jaunuosius Lietuvos, Latvijos ir Estijos fotografus.

Kūrybinės fotografų kelionės maršrutą, nusidriekusį nuo Talino iki Vilniaus, kuruoja nevyriausybinė latvių organizacija „Photo Road”. Ši organizacija, užsiimanti urabanistinei, industrinei ir kelio fotografijai skirtų parodų ir kelionių organizavimu, šiais metais finansuota Europos kultūros fondo išplėtė savo veiklą trijose Baltijos valstybėse.

Projekte „Photo trip:Via Baltica” Lietuvai atstovavo klaipėdiečiai fotografai Joana Deltuvaitė ir Gytis Skudžinskas.

Jų darbus, sukurtus projekto metu, bus galima pamatyti „Photo trip: Via Baltica” parodoje, kuri šią žiemą bus demonstruojama Taline, Rygoje ir Vilniuje.

„Monmartro Respublika“ valdė Šiaulius

Rugpjūčio 1-4 dienomis Šiauliuose buvo įkurta „Monmartro Respublika” – „Laiptų” galerijoje ir jos sode vyko tarptautinis projektas – pleneras, į kurį suvažiavo daugiau nei dvi dešimtys įvairių sričių dailininkų iš Čilės, Vokietijos, Moldovos, Ukrainos, Latvijos ir Lietuvos.

Jau ketvirti metai Šiaulių „Laiptų” galerija rengia švietėjiško pobūdžio meno projektus, į kuriuos įtraukia ne tik dailininkus, bet ir plačiąją visuomenę.

Šiemet į plenerą atvykęs Vokietijoje gyvenantis britų menininkas Pifas Kozinsas šiauliečiams surengė akciją „Mėlynoji ranka” – miesto gatvėse jis demonstravo didžiulę plastikinę mėlyną ranką ir aiškino žmonėms apie toleranciją kitiems; kurie sutikdavo, nudažė ir jų rankas mėlynais dažais. Anot brito, su tokia ranka esi tarsi kitoks nei visi, – ar priims tave tokį kiti?.. Savo kailiu norintieji išbandė tolerancijos ribas.

„Laiptų” galerijoje jau pirmąją renginio dieną buvo atidaryta ukrainiečio tapytojo Sergejaus Savčenkos paveikslų paroda, kurią po trijų dienų pakeitė moldavo tapytojo ir kaligrafo Aleksandru Macovėjaus kūrinių ekspozicija, veikianti visą rugpjūtį.

Galerijos sode šiemet vykęs „vorkšopas” buvo skirtas rašto menui. Jam vadovavo Lietuvos dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros profesorius, grafikas ir kaligrafas Algis Kliševičius, skaitęs paskaitą ir demonstravęs vaizdinę medžiagą apie kaligrafijos meną. Mažumėlę pasitreniravę „Šiaulių Monmartro Respublikos” svečiai – tapytojai, grafikai, taikomosios dailės atstovai – kaligrafiškai užrašė savo mintis ir palinkėjimus miestelėnams. Galerijos sode ant 22 popieriaus lakštų buvo iškabinta jų bendra „Žinia šiauliečiams”. Aplinkui medžiuose kabojo visų kūrėjų vardai, užrašyti A.Kliševičiaus. „Kaip autorių parašai – kaip „dūšelės”. Taigi – žaidimas”, – šypsojosi kaligrafas, pridurdamas, kad tai sudomino ir publiką, kurią pas kuriančius dailininkus palydėdavo mimai. „Vien dėl šio „vorkšopo” vertėjo atvažiuot”, – sakė svečias iš Ukrainos S.Savčenka, apsidžiaugęs, kad ketinama išleisti jo dienoraštį.

Plenerui Šiauliuose pasibaigus jo dalyviai iš Latvijos Algis Klevinis ir Andris Mileris bei A.Kliševičiaus bičiulis iš Moldovos A.Macovėjus buvo užsukę į Klaipėdą – pas profesorių į dirbtuves ir apžiūrėti kaligrafijos parodą iš Izraelio, veikusią P.Domšaičio galerijoje.

„Ritmingas, turiningas renginys, – sakė A.Kliševičius, prisimindamas „Šiaulių Monmartro Respublikos” projektą. – Vakarais vykdavo koncertai, mums buvo organizuojamos ekskursijos, keliavome pas menininkus į sodybas. Neturėjome kada nuobodžiauti.”

Plenero dalyviams ir lankytojams Šiauliuose grojo Klaipėdos senosios muzikos ansamblis „Ventus Maris”, populiarių arijų iš operų ir operečių koncertą „Meilės ugnis“ surengė klaipėdiečiai dainininkai G.Zeicaitė ir M.Gylys, Marlenos Dytrych meilės dainas dainavo Šiaulių dramos teatro aktorė N.Bėčiūtė.

„Aukuro“ choras dainavo Manhaime

Klaipėdos mišrus choras „Aukuras” rugpjūčio 11-15 dienomis viešėjo ir koncertavo Vokietijoje – Klaipėdos mieste partneryje Manhaime, šiemet švenčiančiame 400 metų jubiliejų.

Dirigento Alfonso Vildžiūno vadovaujami 30 klaipėdiečių choristų Manhaime surengė tris koncertus su tenykšte chorine bendrija „Flora”. Su ja „Aukuras” užmezgė draugystę prieš ketverius metus. Ir dabar, lankydamiesi Manhaime, klaipėdiečiai gyveno vokiečių choristų šeimose, buvo labai šiltai priimti.

„Floros” dainininkai pradėdavo kiekvieną klaipėdiečių koncertą Manhaime ir jo priemiesčiuose, o svečiai tęsdavo.

„Dainavome, kaip ten įprasta, bažnyčiose. Daugiausia – lietuvių muziką – kompozitorių Jono Tamulionio, Nijolės Sinkevičiūtės ir kitų, – pasakojo A.Vildžiūnas. – Taip pat su pasisekimu atlikome amerikiečių spiričiuelius, S.Rachmaninovo, C.Franko, J.S.Bacho kūrinius.”

„Aukuro” dainininkai grįžo namo patenkinti – jų pasirodymuose Manhaime buvo anšlagai. „Šiaip jau kritiška ir santūri vokiečių publika plojo ir stojosi po kelis kartus per koncertą”, – stebėjosi A.Vildžiūnas.

„Aukuro” choristai nepraleido progos geriau susipažinti su Klaipėdos partneriu Manhaimu ir jo apylinkėmis – ekskursijų metu apžiūrėjo Švecingeno pilį, šimtakilometrę „Vyno trasą”.

„Prieš išvykstant Manhaimo Union bažnyčios bendruomenės salėje, kur buvo iškeltos abiejų miestų vėliavos, mūsų paprašė sugiedoti Lietuvos himną. Visiems tai buvo iki ašarų jaudinančios akimirkos”, – dalijosi įspūdžiais „Aukuro” vadovas.

Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio – į Kaliningradą

2005-aisiais Klaipėdoje išleista knyga „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“, kurioje apibendrinta krašto kaligrafų veikla, pristatyti menininkai ir jų kūryba, šiemet rugsėjo pradžioje pasirodys rusų kalba ir bus pristatyta Kaliningrade kartu su rašto meno paroda.

Tai dar vienas renginys, tęsiantis ketvirtus metus vykstantį kultūros mainų projektą „Trys K“ (Klaipėda-Kultūra-Kaliningradas).

Kaliningrado apskrities muziejuje rugsėjo 7-ąją atvers duris Lietuvos pajūrio kaligrafų darbų paroda ir bus pristatytas leidinys „Kaligrafija iš Lietuvos pajūrio“ rusų kalba, išleistas Klaipėdos universiteto leidyklos. Anot jo iniciatoriaus grafiko ir kaligrafo A.Kliševičiaus, knyga bus kiek mažesnės apimties nei lietuviškas originalas, bet visi aštuoni Lietuvos pajūrio dailininkai kaligrafai (Mindaugas Petrulis, Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, Rasa Bončkutė, Vilma Augaitienė, Zita Inčirauskienė,Zita Mazaliauskaitė, Anatolijus Klemencovas ir A.Kliševičius) joje bus pristatyti.

Kaliningradiečiams jų parengtoje parodoje bus naujų kaligrafijos darbų, bet dalis ekspozicijos specialiai formuojama iš knygoje atsidūrusių kūrinių. Taip knyga ir paroda papildys viena kitą.

Kitądien po vernisažo, rugsėjo 8-ąją, klaipėdiečiai rašto menininkai Kaliningrade surengs viešą kaligrafijos pamoką. Anot A.Kliševičiaus, kaligrafija – viena labiausiai prieinamų meninės kūrybos sričių: „Raštas, padėjęs žmonijai sukurti šiuolaikinę civilizaciją, šiandien gali tapti puikia asmenybės tobulinimo ir saviraiškos priemone kiekvienam, nepaisant amžiaus ar meninių polinkių“.

Ne be reikalo vis dažniau Klaipėda vadinama Lietuvos kaligrafijos sostine. Per pastaruosius 15 metų čia susibūrė grupė menininkų – kaligrafijos entuziastų. Čia surengtos trys Lietuvos rašto meno ir kaligrafijos parodos.

Į prisistatymą Kaliningrade turėtų suskubti ir tęstinio klaipėdiečių rašto menininkų leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai“ antrasis numeris (pirmąjį Klaipėdos universiteto leidykla išleido šiemet kovo mėnesį), skirtas visiems besidomintiems.

Šiuolaikinis skulptūriškumas provokuoja įvairias patirtis

Šiuolaikinis skulptūriškumas provokuoja įvairias patirtis
Dalia Šivickaitė

Uostamiesčio Meno kieme performansą „Kiaurai“ parodė aktorius Benas Šarka.

Patricijos Gilytės videoinstaliacija „Corvidae I / tree“.

Anne Wodtcke videoinstaliacija „There is more fun in movement”.

Choreografo Andriaus Pulkauninko „Sužydėjimas” atstovauja skulptūriniam performansui.

Pernai startavęs tarptautinis projektas „Skulptūriniai veiksmai“ šiemet lokalizuojasi Lietuvoje: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre ir A.Mončio namuose-muziejuje Palangoje praėjusią savaitę atidaryta jo dviejų dalių paroda.

Peržengdami riboženklius
Peržengdami grynosios skulptūros riboženklius, dešimt įvairių tautų menininkų tęstiniame projekte pristato performatyvios, paradigmos pokyčio nužymėtos skulptūros formas: interaktyvią skulptūrą, skulptūrinę instaliaciją, videoskulptūrą bei skulptūrinį performansą.
Vienas pagrindinių projekto išeities taškų ir siekių – analizuoti ir aktualizuoti performatyviosios skulptūros pokyčius nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų.
Pagrindinį dėmesį koncentruodami į skulptūrą ir jos padėtį tarpdiscipliniškume, šių metų parodos autoriai papildo šiuolaikinio skulptūros meno (procesas + „produktas“) archyvus.
Vakaruose praėjusio amžiaus viduryje (Lietuvoje gerokai vėliau) moterims ir vyrams išsilaisvinus iš lyties socialinio dogmatiškumo, žmogaus kūnas prarado vienaprasmę reprezentacijos funkciją, tačiau mainais įgavo įvairiaprasmio ženklo statusą. Šiuolaikinių menininkų siekis surasti ir ištirti kuo įvairesnes skulptūros formas leidžia įjungti žmogaus kūną ir judesį, kurie, kaip žinia, pirmesni už bet kokią kultūrinę tradiciją.

Objektas – autoriaus kūnas
Tarptautinis menininkų kolektyvas pristato novatorišką požiūrį į skulptūros objektą ir erdvę. Visų pozicijoms būdingas paties menininko kūno integravimas į skulptūrinį darbą ar į jo kūrimo procesą. Autoriai savo kūną traktuoja kaip meninę medžiagą, kuria galima išsakyti norimas mintis ir deklaracijas. Kūriniuose kūnas užima paprastai sukuriamo objekto poziciją ir žiūrovui perduoda informaciją.
Parodoje ir gyvais veiksmais patys autoriai atlieka meno kūrinių funkciją. Vyksta „gyvi“ performansai, rodoma dokumentine medžiaga iš anksčiau atliktų „skulptūrinių veiksmų“, pristatomi skulptūriniai objektai, video- ir fotoatspaudai.
Sąmoningai maišydami skirtingus meno arealus, projekto menininkai jau antrus metus akcentuoja žanrinę hibridizaciją, kuri tradicinę skulptūrą vaduoja iš akademinio klasikinio vientisumo ir taip kuria naują, performatyvumu ir kūniškumu pasižyminčią daugialypės skulptūros matricą.

Menus studijavo Miunchene
Parodoje dalyvauja tarptautinį pripažinimą pelnę menininkai. Tarp jų – performanso srityje besireiškianti turkų kilmės menininkė Nezaket Ekici, dalyvavusi Venecijos bienalėje, kviečiama į reikšmingas parodas Europoje ir JAV, o Vassiliea Stylianidou – viena garsiausių šiuolaikinių Graikijos videomenininkių.
Daugelis „Skulptūrinių veiksmų“  projekto dalyvių savo kūrybinę veiklą pradėjo studijuodami skulptūrą Miuncheno vaizduojamųjų menų akademijoje  – Anne Wodtcke, Isabel Haase, Heike Döscher, Christian Engelmann, Nezaket Ekici, Stefan Wischnewski, taip pat ir Vokietijoje gyvenanti lietuvių menininkė Patricija Gilytė, kuri yra viena iš šios parodos kuratorių. Taigi tai gera proga meno gerbėjams Lietuvoje susipažinti su vadinamąja Miuncheno mokykla.
Į atvykusių menininkų gretas įsijungė ir lietuviai: Gliukų teatro režisierius ir aktorius Benas Šarka ir choreografas Andrius Pulkauninkas.
Išryškėja bendrumo idėja
Menininkų variacijos skulptūrinėmis formomis šiame tarptautiniame projekte nėra savitikslis uždaros bendruomenės žaidimas. Bendradarbiaujant su įvairiomis tarptautinėmis skulptūros meną pristatančiomis institucijomis, projekte „Skulptūriniai veiksmai“ išryškėja bendrumo idėja: tarptautiniu instituciniu, tarpžmogiškuoju, tarpdisciplininiu lygmenimis.
Sinestetišku poveikiu pasižymintis, įvairias patirtis perteikiantis ir jas provokuojantis šiuolaikinis skulptūriškumas Lietuvoje pristatomoje projekto ekspozicijoje dekonstruoja tradicinį žanrinį suvokimą, tęsia pusamžę tradiciją į šiuolaikinį skulptūros meną įtraukdamas naujas medijas, praktikas, meninius sprendimus ir temų laukus.
Iki rugsėjo vidurio veiksiančia paro-da „Skulptūriniai veiksmai“ baigiasi pajūryje vykstančios 9-osios „Vokiečių kultūros dienos“.

„Migruojantys paukščiai“ žvelgia į ateitį

 

„Migruojantys paukščiai“ žvelgia į ateitį

Gitana  Gugevičiūtė

Šiąvasar į kūrybinę stovyklą Ventėje kaip paukščiai iš visos Europos pirmąsyk suskrido lietuvių menininkai.

Gandras tapo pirmųjų šešiolikos pasaulio lietuvių menininkų sambūrio „Migruojantys paukščiai” Ventėje simboliu.

A.Mickevičius ir J.Rimkutė projekto perspektyvas pristatė klaipėdiečiams. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Tapytojas D.Laumenis (Prancūzija), scenografas A.Šimonis, teatrologė G.Gugevičiūtė, kultūros žurnalistas O.Petkevičius (Lietuva) studijavo katalogus su kolegų darbais.
Tapytojas L.Domarackas (Lenkija) ir fotomenininkas Á.Valiauga (Lietuva) generavo mintis tema „Namai“.
Menininkai aktyviai diskutavo, ieškodami pozityvių ir originalių migracijos, identiteto, informacinio įvaizdžio, tolerancijos problemų sprendimo būdų. Beatričės LAURINKUTĖS nuotraukos

Liepos 22-29 dienomis Ventėje vyko stovykla-pleneras „Migruojantys paukščiai“. Projekto organizatoriai (idėjos autorė – dizainerė Jolanta Rimkutė) ir pagrindinis projekto rėmėjas Užsienio reikalų ministerija pakvietė įvairiose Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje gyvenančius ir kuriančius lietuvų menininkus susitikti, pasikeisti patirtimi ir numatyti galimus bendrus projektus ateičiai. Ieškoti pozityvių, originalių „migracijos“, „identiteto“, „informacinio įvaizdžio“, „tolerancijos“ problemų sprendimo būdų padėjo ir Lietuvos Instituto bei Šilutės rajono savivaldybės parama.

Kuria svetur
„Išvykau į Prancūziją, nes kultūriniu atžvilgiu Lietuvoje jaučiausi užspaustas,“- sakė tapytojas Darius Laumenis, kurio galingus meninius užmojus gerokai pristabdė lietuviškoji biurokratija.
„Vilniuje darėsi per ankšta“, – pripažino šiuo metu Varšuvoje gyvenantis ir kuriantis videomenininkas Jonas Zagorskas.
„Ateina laikas, kai suvoki, kad dirbi profesionaliai, todėl nebenori važiuoti į Lietuvą, kur darbas nevyksta sklandžiai ir nėra minimalios pagarbos žmogui“, – teigė Belgijoje 10 metų kurianti šokėja Rasa Alksnytė.
„Su malonumu skaityčiau paskaitas apie tai, ką mes darom, kaip dirbam Belgijoje, bet nėra kas kviestų“, – apgailestavo Lina Kusaitė, ne kartą pati ieškojusi galimybių „užkrėsti“ pozityvia, nauja veikla ir Lietuvą.

Nuolat juda
Anaiptol neabejingi Lietuvos aktualijoms ir problemoms aštuoni užsienyje aktyviai kuriantys menininkai – Bernardas Bagdanavičius (Portugalija), D.Laumenis (Prancūzija), Mindaugas Gapševičius (Vokietija), J.Zagorskas (Lenkija), Linas Domarackas (Lenkija), R.Alksnytė (Belgija), L.Kusaitė (Belgija), Bernadeta Levulė (Vokietija) – susitiko su Lietuvoje gyvenančiais ir sėkmingai joje kuriančiais J.Rimkute, Audriumi Mickevičiumi, Árturu Valiauga, Artūru Šimoniu, Beatriče Laurinkute, Ovidijumi Petkevičiumi, Dariumi Vaičekausku…
Pastarieji – „kaip ir dera menininkams“ – irgi labai sąlygiškai vadintini „sėsliais žmonėmis“, kadangi nuolat juda – jei ne iš šalies į šalį, tai iš vieno Lietuvos taško į kitą. Juda mintimis ir neužsidaro jaukiame „aš“ aptvarėlyje, aktyviai reflektuoja kultūrinę Lietuvos ir pasaulio situaciją. Bet yra čia. Ir turi ką papasakoti „ten“ gyvenantiems tautiečiams.

Išprovokavo dialogą
Plenero dalyviai sutarė, kad sprendimas migruoti dažniausiai yra sąmoningas ir tikslingas (nesvarbu, kokių priežasčių įtakotas), todėl tėvynėje likusių tautiečių savotiškas atšiaurumas ar politikų mėginimas stabdyti šį natūralų procesą yra iš esmės neteisingas. Atgyvenęs.
Kur kas prasmingiau komunikuoti su išvykusiais, ieškoti būdų, kaip pasinaudoti jų „gerąja patirtimi“, sukaupta svetur. Išprovokuoti, užmegzti ir prognozuoti sėkmingą dialogo vyksmą ateityje. Toks ir buvo šio plenero tikslas.
Ką pasaulyje veikia tautiečiai, baigę studijas Vilniaus dailės akademijoje ar kitoje Lietuvos aukštojo mokslo institucijoje? Toliau studijuoja. Kuria. Dalyvauja ir organizuoja tokius projektus, apie kuriuos Lietuva nė nesvajoja, nes neįsivaizduoja, kad taip galima dirbti…
Pasaulis, pasirodo, nesibodi socialinės refleksijos nei mene, nei moksliniuose tyrimuose. Atvirkščiai, – įmanomi patys netikėčiausi deriniai ir dariniai, kai tyrimus ir meninius projektus tarpusavyje suderina antropologai, menininkai, sociologai, socialiniai darbuotojai, ekologai ir kt.
Tuo metu, kai Lietuvos miestų savivaldybės įtariai žiūri į kiekvieną, prašantį paramos, bet negyvenantį konkrečiame mieste, Portugalijoje yra specialus fondas, remiantis kuriančius kitataučius (!)…

Idėjos materializuosis
Per savaitę plenero dalyviams pavyko ne tik aktualizuoti daugybę problemų, šiandien kamuojančių Lietuvą, bet ir surasti, pasiūlyti konkrečių sprendimo būdų, t.y. kūrybinių projektų, kuriuos tikimasi įgyvendinti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Beje, parodą Klaipėdos dailės parodų rūmuose „Migruojantys paukščiai“ tikrai surengs ir „atsiskaitys“ su visais skeptikais, reikalaujančiais apčiuopiamo rezultato.
Akivaizdu (bent jau šių eilučių autorei), kad tokie susitikimai, suvienijantys savo erdvėje visai skirtingų sričių menininkus, Lietuvoje – gana naujas dalykas, kuris prašyte prašosi būti tęsiamas.
Savo esme „Migruojantys paukščiai“ galbūt netiesiogiai susišaukia su „Santaros – Šviesos” konferencijomis („Santara – Šviesa” – pasaulio lietuvius vienijanti kultūros organizacija). Nežinau, ar tai paradoksas, bet šiemetinėje jau įvykusios konferencijos programoje skelbtos temos – itin artimos toms mintims, kurios visai laisvai gimė ir buvo plėtojamos Ventėje: Lietuvos įvaizdis, identitetas, multikultūra, vertybės, dialogas ir kt. Panašu, kad ir dar vienu bruožu – demokratine pažangia mintimi – „Migruojantys paukščiai” lygiuotųsi į ilgametes tradicijas turinčią organizaciją…
Skirtumai? Ne teoriniu, o būtent praktiniu savo minčių pagrindimu yra originalūs ir būtini „Migruojantys paukščiai”. Ir dar: „Migruojantys paukščiai” – veiksmas, projektuojamas į ateitį, o ne į vieną dieną ar savaitę. Jei kokiame parkelyje neatsistojo eilė skulptūrų ar ant sienų „nepakibo” paveikslai, tai dar nereiškia, kad nieko neįvyko. Įvyko daugiau nei galima tikėtis, bet tuo reikia tikėti…