Smėlio skulptūros byloja apie tirpstantį laiką

Smėlio skulptūros byloja apie tirpstantį laiką

Kristina  KUČINSKAITĖ

Ką turėtų galvoti visi antikos laikų apolonai, kai skulptorius akmenį išmaino į smėlio masę? Atrodo, net molis tvirtesnis… Ar darbas su paprastai biria uoliena menininkui yra tik pramoga, ar šis tas rimtesnio?

Kūrėjams pradėjus darbą, Jono kalnelio sala priminė piramidžių miestelį

G.Ponomariovas, M.Čiapini ir V.Boreckis tapo festivalio nugalėtojais.

V.Boreckio „Nuotaka Neptūnui“ vaizduoja tokią moterį, kurios paprastas vyras nelinkėtų net savo priešui.

M.Čiapini skulptūroje – poilsiaujanti moteris, susidūrusi su vėju.

Išraiškingas piratas G.Ponomariovui

L.Pobornikovos sukurta „Banga“. Nerijaus Jankausko nuotraukos

pelnė trečiąją vietą.

Skulptūrai sukurti buvo skiriamos 52 valandos.

 

 

Pasaulyje kuriamos jau daugybę metų smėlio skulptūros mūsų šalyje taip gausiai pristatomos pirmą kartą. Gal todėl menininkų gretose iš Italijos, Austrijos, Bulgarijos, Rusijos, Lenkijos ir Ukrainos nebuvo nė vieno lietuvio. Festivalį organizavusio „Tarptautinio kultūros ir meno centro“ direktorė Viktorija Voronova pasakojo, kad skviesti kūrėjus į tarptautinį smėlio skulptūrų festivalį Klaipėdoje nebuvo sunku, net teko atsisakyti svečių iš Amerikos.

Italės triumfas
Dešimt smėlio skulptūrų, per kelias dienas „išdygę“ Jono kalnelyje, buvo vertinamos komisijos, kurios nariais kartu su specialistais buvo ir patys kūrėjai.
Pirmoji vieta atiteko italei Mikelai Čiapini. Jos kompozicija vaizduoja su vėju susidūrusią poilsiautoją. Smulkutė energinga moteris pasakojo, kad smėlis jai labai artima medžiaga, nes Italijoje gyvena visai šalia paplūdimio. Tiesa, skulptūras iš smėlio M. Čiapini kuria tik šiek tiek daugiau nei trejus metus. Tačiau, anot moters, ištisi metai būna užimti keliaujant po įvarius festivalius, kurių pakrantės miestuose nestinga. Porą mėnesių per metus praleidžiama kelionėse po užsienį.
Kalbėdama apie savo kompoziciją M.Čiapini pabrėžė, kad į ją dera žiūrėti su humoru: „Italijoje turime įspūdingą meno istoriją. Nors ir turiu didelę patirtį, čia neeksperimentuoju. Tiesiog dariau taip, kad gražiai ir linksmai pavyktų. Tai derėtų suprasti kaip komiksą“.

Dėstytojui – pramoga
Viačeslavo Boreckio sukurta rubensiškų formų „Nuotaka Neptūnui“, pasipuošusi aštuonkoju ir niurzglia veido išraiška, – duoklė sveikai ironijai. Poznanėje kuriantis ir skulptūrą dėstantis V.Boreckis pasakojo, kad smėlio skulptūros jam nėra rimtas užsiėmimas, tai –  hobis, pramoga laisvalaikiui.
– Kodėl smėlis? Vien dėl pramogos?
–  Taip. Juk visi žinome, kad smėlis – laikinas. Kelios dienos, ir pradeda byrėti. Kartais tas laikinumas yra gerai. Vis dėlto kūrinys ne visada taip pavyksta, kaip buvo sumanyta…
Nepaisant pasitaikančių nesklandumų, kuriant nuotaika visada puiki. Jau vien todėl, kad skulptūra laikina, negalima jos daryti itin rimtai.
– Kas Jums svarbiausia smėlio skulptūros kūryboje?
– Pats procesas. Ir man asmeniškai – skulptūrų dydis. Iš įprastos medžiagos tokių tikrai nesukursi, o iš smėlio daromi gigantiški kūriniai, kartais net dešimties metrų aukščio.
Man patinka kurti kompozicijas, o ir pats procesas išskirtinis. Pavyzdžiui, kai lipdoma iš molio visada galima pridėti, kiek reikia ir kur reikia. Šiuo atveju, nelabai galima kažką bepridėti. Pradedi nuo didžiulės krūvos ir skverbiesi gilyn…
Šeimyninis užsiėmimas
Nikolajus Bartusenkovas ir jo sūnus Aleksejus iš Krasnodaro pasakojo, kad visa šeima yra didelis menininkų klanas.
– Kaip nutiko, kad smėlio skulptūros tapo šeimos užsiėmimu?
– Iš tiesų mes abu esame menininkai. Aš – tapytojas, o tėvas – skulptorius, – šypsojosi Aleksejus. – Pamenu, kai tėvą pakvietė į pirmąjį renginį, aš sakiau, kad nevažiuosiu, nes smėlis nėra rimtas užsiėmimas, tai – ne menas. Bet viskas taip sutapo, kad kaip tik turėjau laisvo laiko, tad nuvažiavau. Būtent tada pamačiau, kad iš smėlio galima padaryti nepaprastai įdomių dalykų. Kaip vaikystėje statėme smėlio pilis –  taip čia per tris dienas gimsta didingi statiniai, nors smėlis yra laikina medžiaga. Įdomu eksperimentuoti.
Po truputį pripratau. Dabar darydamas smėlio skulptūras, pailsiu nuo savo paveikslų.
– Ar daug tenka važinėti į festivalius užsienyje?
– Ne tiek daug, kiek kviečia. Buvome Belgijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, tėvas dar ir Vokietijoje. Iš tiesų jis labai rimtai susidomėjęs smėlio skulptūromis ir vyksta kur tik yra galimybė.
– Pas mus kūrėte skirtingas skulptūras. Ar būna bendrų projektų?
– Būna kad ir visa brigada dirbam. Daug kartu, daug atskirai. Maždaug per pusę. Jei bendras projektas, iš anksto planuojame, ką darysime. Tėvas dažniausiai padaro pagrindinę formą, o aš kuriu detales. Gal todėl ir nesipykstame, viską pavyksta suderinti taip, kad kiekvienas daro tai, kas jam patinka. Tėvas buvo pirmasis mano mokytojas, todėl mūsų meninis skonis sutampa.

Biri uoliena – simbolis
Iš dešimties skulptūrų tik dvi išsiskyrė neįprasta forma. Tai – bulgarės Lili Pobornikovos „Banga“, bei dar abstraktesnė austro Rudolfo Krygerio, kurioje savo vietą kaip kūrinio elementai rado net smėlio blokus prilaikę mediniai rėmai.
R.Krygeris pasakojo, kad prieš pradėdamas domėtis smėliu, daug metų kūrė skulptūras iš ledo.Anot menininko, smėlis kur kas patogesnė medžiaga, juo galima perteikti daugiau idėjų.
Paklausus, kodėl tuomet, kai kiti kūrėjai rinkosi linksmus siužetus ir realistines formas, jis savo kūriniu uždavė galvosūkį, R.Krygeris atsakė klausimu: „O kur kitų darbuose matai vėją? Vėjas buvo pateiktas kaip raktinis žodis. Aš noriu, kad žmonės, priėję prie mano darbo, žvelgdami į visas angas, urvus, pajustų vėjo dvelkimą“.
Austras atskleidė savo filosofiją, kurios vedamas kuria laikinas skulptūras. Biri uoliena smėlis R.Krygeriui yra būtent tas simbolis, ta medžiaga, kuri geriausiai tinka norint atskleisti pasaulio nepastovumą. Ne veltui seniau laikas buvo skaičiuojamas smėlio laikrodžiais.

Laukiama ir kitąmet
V. Voronova pasakojo, kad smėlio skulptūrų festivalio idėją parsivežė iš renginio, vykstančio Sankt Peterburge: „Tai – paradoksali skulptūra jau vien todėl, kad menininkai kurdami žino, kad ji ilgai nestovės“.
Iš pradžių manyta festivalį organizuoti Vilniuje, bet vėliau nuspręsta, kad uostamiestis tam geresnė vieta. Į Jono kalnelio salą buvo atvežta 300 tonų supresuoto smėlio, gauto  iš Gargždų „Hidrostatybos“.
Rusijos smėlio, ledo ir sniego skulptūrų asociacija padėjo surengti festivalį: atsiuntė specialistą, padėjusį išsirinkti smėlį, daryti jam karkasus, dalyvavo tariantis su menininkais.
Be jau minėtų smėlio skulptūrų kūrėjų, festivalyje dar dalyvavo Grigorijus Ponomariovas iš Jaketerinburgo, Vladimiras Bliudnikas iš Baltarusijos, Aleksandras Luzanas iš Ukrainos ir Tatjana Černyšova iš Maskvos.
Pirmosios vietos nugalėtoja tapo Mikela Čiapini. Antroji vieta atiteko Viačeslavui Boreckiui, o trečioji – Grigorijui Ponomariovui. Nugalėtojams buvo įteikti piniginiai prizai bei Viačeslavo Gibovskio sukurtos stiklo kompozicijos su jūros smėliu.
 Skulptūros Jono kalnelio saloje stovės iki rugsėjo 17 dienos. Festivalį ketinama organizuoti ir kitąmet.

Su „Trys K“ vėliava – menas be sienų

Su „Trys K“ vėliava – menas be sienų

Dalia Bielskytė

Kaliningrado apskrities muziejuje „Dailės galerija“ antras mėnuo veikia bendra klaipėdiečių dailininkų Algirdo Vadoklio, Vido Pinkevičiaus ir Liudviko Natalevičiaus tapybos paroda „Klaipėda-Kaliningradas: menas be sienų“.

Kaliningrade eksponuojami klaipėdiečių tapytojų V.Pinkevičiaus, L.Natalevičiaus ir A.Vadoklio paveikslai reprezentuoja klasikinę lietuvių tapybos mokyklą.

Parodą atidarė „Klaipėdos galerijos“ direktorė V.Jusionienė, Kaliningrado apskrities muziejaus „Dailės galerija“ direktorė G.Zabolockaja ir dailininkas J.Pečerskis.

V.Pinkevičius (dešinėje) sulaukė gausybės parodos lankytojų klausimų.

Klaipėdos ir Kaliningrado menininkai tapo tikrais draugais. Susitikimas prie Kaliningrado dailininkų namų. Dalios Bielskytės nuotraukos

Plečia kultūrų pažinimą
Kaliningrado kultūrinei visuomenei pristatoma po 20 kiekvieno lietuvių autoriaus darbų. Tai paro-dos lankytojams suteikė galimybę išsamiai susipažinti su trijų labai skirtingų, klasikinę lietuvių tapybos mokyklą reprezentuojančių dailininkų kūryba.
Ši paroda – dar vienas tęstinio kultūros mainų projekto „Trys K“ (Klaipėda-Kultūra-Kaliningradas), prieš ketverius metus inicijuoto Klaipėdos ir Kaliningrado savivaldybių bei Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade, renginys, kurį parėmė Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius ir Rusijos generalinis konsulatas.
Su kultūrą, kaip vienijantį faktorių, propaguojančio projekto vėliava jau įvyko ne viena paroda ir pleneras, o planai siekia tolimą ateitį. Šio bendradarbiavimo rezultatas – Klaipėdos ir Kaliningrado menininkų bendrystė, kultūrinio pažinumo ribų plėtra ir, žinoma, Klaipėdos, kaip kultūros uosto, propagavimas kaimynų žemėje.

Alkstantiems tikro meno
Didžiulės Kaliningrado dailės galerijos erdvės svetingai ir pagarbiai priėmė vertingą Lietuvos dailininkų darbų kolekciją. Muziejininkai profesionaliai parengė parodą: kiekvienam autoriui skyrė po atskirą salę, atsižvelgdami į darbų koloritą, sukūrė užburiantį įspūdį darančią ekspoziciją.
Nepaisant tą vakarą Kaliningrade vykusių renginių gausos ir rekonstrukcijos darbų pačioje galerijoje, žiūrovai į lietuvių autorių parodos atidarymą susirinko gausiai. Salėje vaikštinėjo ankstesnių projekto renginių dalyviai, jau spėję susibičiuliauti su Lietuva dailininkai, lietuvių tapytojų kūryba grožėjosi Kaliningrado rašytojų sąjungos pirmininkas Viačeslavas Karpenka su žmona, Kaliningrado meno mylėtojai, jau spėję pajusti lietuviško meno skonį.
Tuo labai džiaugėsi vienas projekto kuratorių, Kaliningrado dailininkas Jevgenijus Pečerskis: „Ši paroda yra šventė, ir aš sveikinu visus, kurie jos sulaukė. Šiandien, kai diletantai ir išsišokėliai vis įžūliau okupuoja meno erdves, esu laimingas matydamas šią prabangią tapybą, tikrąjį meną, kurio alkstu, kaip matau, ne tik aš, bet ir kiti į parodos atidarymą atėję žmonės“.

Globoja valdžios vyrai
Parodą atidarė Kaliningrado apskrities muziejaus „Dailės galerija“ direktorė Galina Zabolockaja, kalbėjo projekto kuratorė „Klaipėdos galerijos“ direktorė Violeta Jusionienė, jau minėtasis Kaliningrado dailininkas J.Pečerskis ir vienas iš trijų parodos autorių V.Pinkevičius.
Visų kalbėjusiųjų lūpose skambėjo padėkos žodžiai projekto rėmėjams, džiaugsmas dėl sėkmingo, vis besiplečiančio ir turtėjančio kultūrinio bendradarbiavimo. Ypač dažnai buvo minimas Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrade kultūros atašė Arvydo Juozaičio vardas. Anot J.Pečerskio, nuo tada, kai „Arvydas stojo prie valdžios vairo, jo rankos globoja kiekvieną kultūrinį renginį ir ištrina laisvę ribojančias sienas iš margo meno žemėlapio“.
Projekto kuratorė labai džiaugėsi, kad Rusijos generalinio konsulato Klaipėdoje generalinis konsulas L.Basninas taip pat neabejingas kultūros sklaidai bei mainams tarp dviejų valstybių. „Generalinio konsulato šiam projektui suteikta parama išsprendė labai rimtą meno kūrinių pervežimo iš Klaipėdos į Kaliningradą problemą ir bent trumpam materializavo meno, nebojančio geopolitinių užkardų, idėją“, – sakė ji.

Trijulei – po salę
Parodos atidaryme dalyvavo klaipėdiečiams gerai pažįstamas tapytojas V.Pinkevičius, parodai Kaliningrade atrinkęs per paskutinius 20 metų tapytus kūrinius, kuriuose vyrauja biblinė ir mitologinė tematika. Kaliningradiečius žavėjo ekspresyvi V.Pinkevičiaus tapymo maniera, iš formų ir faktūrų stichijos išnyrantys susikaupimo bei rimties reikalaujantys siužetai. Tačiau ir duodamas interviu Rusijos televizijoms, spaudos žurnalistams, ir bendraudamas su parodos lankytojais, autorius pabrėžė, kad jo polinkis į mitologinius siužetus neatriboja jo nuo aktualijų: „Ieškantys mano darbuose ras labai daug šiandienos“.
L.Natalevičius savo drobėse liko ištikimas mistinei Pietai, kurioje iš po biblinio gedulo šydo dairosi žemiškos aistros. Kaip ir Klaipėdoje, atsirado žmonių, kuriuos tikrąja to žodžio prasme pakerėjo šis, anot vieno lankytojų, „šėtoniškas“ derinys. Ilgoje ir siauroje ekspozicinėje erdvėje, jungiančioje sales, kuriose eksponuojami V.Pinkevičiaus ir A.Vadoklio darbai, L.Natalevičiaus „sielos aktai“ suskambėjo ypač galingai.
A.Vadoklis, profesionalus dailininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, savo kūriniais sužavėjo ne tik Kaliningrado publiką, bet apstulbino ir parodos organizatorius. Ilgai parodinėje veikloje nedalyvavęs autorius tiesiog „sublizgėjo“ – didžiulė 20 darbų ekspozicija neleido abejoti jo talentu ir produktyvumu. Klasikiniai peizažai užburia ekspresija, sodriu potėpiu, klasikinei lietuvių tapybai būdinga subtilia kompozicija ir koloristine kultūra. Tai brandūs, išbaigti ir neabejotinai profesionalūs paveikslai. „Algirdo Vadoklio žvaigždė labai ryškiai sužibs Lietuvos tapybos padangėje“, – prognozavo V.Jusionienė.
Klaipėdiečių tapybos paroda Kaliningrado apskrities muziejuje paviešės iki rugsėjo, kol, prasidėjus antrajam projekto etapui, grįš į Klaipėdą drauge su Klaipėdos dailės parodų rūmuose parodą rengsiančių Kaliningrado dailininkų Jevgenijaus Pečerskio, Aleksejaus Maslovo ir Anatolijaus Semeniščino darbais.

Vyto Karaciejaus teatras

Vyto Karaciejaus teatras

Gytis  Skudžinskas

Liepos mėnesio paskutiniąją savaitę, kai uostamiesčio gatvėse siautė Jūros šventės dalyviai, Klaipėdos dailės parodų rūmuose buvo pristatyta spalvinga ir vitališka autorinė Vyto Karaciejaus paroda „Būties miražai”.

 

Teatrališkame V.Karaciejaus „Būties miražų“ cikle – virpantys realybės atspindžiai ir mistiški regėjimai, spalvos ir judesio žaismė, nuolat kintančio laiko nuotrupos ir nuojautos.

Jau tris dešimtmečius Klaipėdos fotografijos gyvenimas neįsivaizduojamas be aktyvaus, įvairiapusiško ir kaskart atsinaujinančio autoriaus darbų. Fotografijos maestro bemaž kiekvienais metais auditorijai pristato po autorinę parodą, aktyviai dalyvauja tiek bendrose fotografijos parodose, tiek tarpdisciplininio pobūdžio projektuose. O V.Karaciejaus archyve sukaupta solidi Klaipėdos miesto kasdienybės ir švenčių dokumentika.
Šįkart V.Karaciejus Klaipėdos dailės parodų rūmų lankytojams pristatė koloristiškai turtingus ir ekspresyvius didelio formato darbus.
Autorių nuolatos dominančios temos – būtis, laikinumas, tikrovės ir fikcijos santykis – dominuoja ir naujausioje kolekcijoje „Būties miražai”.

Iššūkis sau
Ankstesniuose jo cikluose laiko slinktį konstatuodavo kintančios aplinkos, nykstančio ir naujai kylančio miesto priešprieša. Kitaip tariant, autorius pasikliaudavo pačia seniausia fotografine strategija, kai atspaude sustabdytas laiko momentas suvokiamas kaip neginčytinas dokumentas, realybės akimirka.
Dabar objektyvo taikiklyje atsidūrė ne realaus pasaulio, bet perkurtų situacijų atlikėjai ir detalės. Kasdienybėje skubančius miestelėnus ar šventėse besibūriuojančius svečius pakeitė teatrinės simuliacijos veikėjai.
Nors postmodernios kūrybos adeptai ir įtvirtino menininko teisę cituoti ar perkurti kito kūrėjo kultūros produktą, tačiau toks kelias neretai yra nemažas iššūkis.
Tik patirties ir kūrybiškumo kupinas gestas suteikia naujas reikšmes pirminiam kūriniui. Kitu atveju citavimas ir dekonstrukcija gali žymėti vien norą prisišlieti prie pirmojo kūrėjo ar būti paprasčiausia kūrinio reprodukcija.
Bet V.Karaciejus nesitenkina tiesiog esamos situacijos „įkalinimu” fotojuostoje. Jis priverčia regimybę pulsuoti dinamiškomis dėmėmis, panirti į susikaupimo ir ramybės kupiną melancholiją ar išnykti paliekant vos kelis nežymius įrodymus.
Reprezentacinė, bet kastart perkuriama situacija čia pateikiama vėl naujos išklotinės pavidalu.

Pasitelkęs fikciją
Seniausia žinoma audiovizualinio meno forma – teatras, – pasirinkta kaip vienas pagrindinių fotografijos objektų, išplėtė nagrinėjamų laiko ir tikrovės temų pagavas. Kultūros rekonstruotas gyvenimas fotomenininkui tarnauja kaip koncentruota medžiaga realybės dinamikai nagrinėti.
Vėl prisiminę postmodernizmo teoretikus, tokią autoriaus poziciją turėtume įvardinti kaip antro laipsnio simulakro kūrimą. Mat čia autorius pasitelkia ne realybę, bet jos fikciją. Ir taip sugeba išplėtoti keliapakopį turinį, nukreiptą tiek į realybės ir laiko problematiką fotografijoje, tiek į kultūrinėmis variacijomis pagrįstų situacijų analizę.
Dar toliau fotomenininkas žengia supindamas aukštąją ir gatvės kultūras. Tarp spalvingų, kartais net gal kiek pompastiškų perkurtų teatro scenų autorius išdėlioja beveik monochrominius atspaudus, fiksuojančius gatvės nykumos žavesį: statybviečių tvoreles, ant šaligatvio telkšančias balas, irstančio fasado fragmentą. Tokie sprendimai rodo ir autoriaus susirūpinimą kultūrinės hierarchijos mechanizmu.
Nors ir labai atsargus ekspozicijoje antonimiškų reikšmių išdėstymas, jis nėra tiesiog paprastas kultūros ir natūros supriešinimas. Tiksliai įterpti rutinos atributai neleidžia suvokėjui atsiduoti tiesioginiam grožėjimuisi, papildomai išryškina keletą kultūros kalbų skirtybių. O tas kultūrinis daugiabalsiškumas – kaip pingpongo kamuoliukas – vėl atšoka į anksčiau aptartą fotografinės tikrovės problemų lauką.

„Dvigubos pilietybės”
Parodoje, sodrioje tiek koloristika, tiek fotografinių problemų ieškojimais, nebuvo girdėti disonuojančių tonų.
V.Karaciejaus ekspozicijoje kaip visuomet estetika susipynė su tobulai valdoma technika. Būtent ekspozicinė kultūra, nuosekliai parinkti darbai, jų atlikimas ir pateikimas sujungė tiek skirtingų paralelių.
 Atspaudų ant sintetinės drobės formatai ne vienam parodos lankytojui pirmiausia iškėlė asociacijas su tapyba. Bet juk V.Karaciejus visuomet pasižymėjo kaip „dvigubos pilietybės“ savininkas.
Viena vertus, jis vis nenurimstantis menininkas, įsiliejantis net į avantiūristiškiausius projektus, leidžiantis sau gadinti negatyvo plokštumą, fotokamerą paversti aerozolio spalvomis trykštančiu prietaisu.
Kita vertus, jis gerbiamas Klaipėdos miesto metraštininkas, puikus reklaminės fotografijos meistras. Būtent tas duališkumas, ko gero, yra tas faktorius, leidžiantis autoriui išlikti aktualiu uostamiesčio kultūrinėje terpėje.
Tikėtina, kad V.Karaciejaus dinamizmas užkrėtė ir parodos lankytojus. Kad žiūrovas, sekdamas autoriaus nužymėtais taškais, perskaitys dar vieną naują istoriją.