Naująjį koncertinį sezoną pradėjo „Permainų muzika“

Naująjį koncertinį sezoną pradėjo „Permainų muzika“

Festivalis publiką ragina atsiverti naujoms muzikinėms patirtims ir leistis į tikrųjų vertybių paieškas

Danutė Petrauskaitė

Subtiliai: V.Tarasovas meistriškai valdė visą mušamųjų bateriją, išgaudamas nepaprastus skambesio niuansus.

Naująjį koncertinį sezoną Klaipėdos koncertų salė tradiciškai pradėjo šiuolaikinės muzikos festivaliu. Jei prieš trejetą metų „Permainų muzika“ dar buvo visai nežinomas renginys, ieškantis savos koncepcijos ir klausytojų, tai šiandien jau galima be abejonių teigti, kad jis užėmė tvirtas pozicijas klaipėdiečių muzikiniame gyvenime. Ir ne tik jame. Apie šį festivalį gerai žino Vilniaus atlikėjai, noriai jame dalyvaujantys ir specialiai rengiantys jam programas. Apie jį informuoja ir šalies žiniasklaida.

Festivalio sumanytoja ir organizatorė – Klaipėdos koncertų salės direktorės pavaduotoja kompozitorė Loreta Narvilaitė, kuriai niekada netrūksta energijos ir išradingumo. Šį kartą ji pasiūlė dešimt renginių – koncertų ir videoklubo vakarų, kviesdama „atverti mąstymą pokyčiams ir naujiems įspūdžiams, o dvasią – gaivinantiems ir turtinantiems sielą muzikos garsams“.

Galimybės – beribės

Pirmasis, rugsėjo 15-ąją vykęs „Permainų muzikos“ koncertas buvo skirtas Kauno modernaus šokio teatro „Aura“ pasirodymui – multimedijiniam projektui „Time Line“. Jo idėjos, muzikos ir videoprojekcijos autorius yra kompozitorius Vytautas V.Jurgutis, o choreografijos kūrėjai – „Auros“ meno vadovė Birutė Letukaitė bei jos kvietimu Lietuvoje viešėję Izraelio choreografai Yossi’s Bergas ir Odedas Grafas.

Projekto sumanytojai ir atlikėjai siekė garsu, plastiniais kūno judesiais, scenografija, lazerinėmis projekcijomis ir skaitmeniniu vaizdu atskleisti žmogaus akims nepastebimą energijos, erdvės, materijos ir laiko santykį. Tai ir yra šio kūrinio teminis pagrindas.

Žalios spalvos lazerinės linijos iš karto įtraukė žiūrovus į naujos dimensijos, jungiančios dabartį su ateitimi, spektrinį lauką. Tarp jų išnyrančios šokėjų kūno dalys paliko didžiausią įspūdį. Čia buvo galima mąstyti apie šiapus ir anapus, apie tas negailestingas laiko linijas, beatodairiškai skrodžiančias visų mūsų gyvenimus. Nors išties gilesnių filosofinių prasmių projekto sumanytojai neturėjo. Į klausimą, ką reiškia toks pavadinimas, kompozitorius V.V.Jurgutis atsakė: „Jo nevertėtų versti tiesiogiai, kaip konkrečių dviejų žodžių sandūros. Tai iš kompiuterijos paimtas terminas. Taip vadinama grafa, nurodanti visų montuojamų muzikos arba vaizdo atkarpų laiką. Joje atsispindi ruošiniai, kurie atsiskleidžia tik laiko tėkmėje. Iš čia ir kilo pirminė pavadinimo idėja. Be to, man patinka anglų kalboje dažnai slypintis dviprasmiškumas“.

Didžiausias meninis ir fizinis krūvis teko šokėjams Astai Brilingienei, Rasai Danilaitei, Audrai Liškevi­čiūtei, Linai Puodžiukaitei, Mantui Stabačinskui ir Pauliui Tamolei. Jų pastangos būtų daug prasmingesnės, jei lazerinės produkcijos kūrėjai (Regimantas Januškevičius, Asta Januškevičienė, Zigmas Balevičius) išradingiau būtų sprendę dramaturginę projekto koncepciją. Deja, greitai išnykę pirmieji žalių linijų srautai atidengė buitišką scenos erdvę, kurioje judesys tapo vienišas. Klausytojas bei žiūrovas ne visur galėjo pajusti deklaruojamą garso, vaizdo ir šokių plastikos vienovę, o kartu nepatyrė ir stipresnio emocinio poveikio.

Nepaisant to, projektas įrodė beribes menų sintezės ir šiuolaikinių technologijų panaudojimo galimybes, įkūnijant vieną ar kitą idėją. O tai ir yra svarbiausia.

„Anapus būgnų“

Rugsėjo 18-osios vakaras susidėjo iš dviejų dalių – susitikimo su žymiu Lietuvos perkusininku, kompozitoriumi, vizualinio meno kūrėju Vladimiru Tarasovu bei jo garsinės instaliacijos „Pirmoji upė“ pristatymo ir šio atlikėjo koncerto.

Susirinkusieji pritemdytoje konferencijų salėje ant sienos išvydo trijų vaizdo projektorių transliuojamus putojančios upės vaizdus, kuriuos lydėjo iš įrašų skambanti mušamųjų muzika. Kaip teigė V.Tarasovas, šios instaliacijos įkvėpimo šaltiniu jam tapo Dante’s Alighierio „Dieviškojoje komedijoje“ minima upė, kurią jis pats nufilmavo lankydamasis poeto aprašytose vietovėse.

Kompozicijos poveikis – meditacinis. Tą galėjo pajusti kiekvienas, pasinėręs į virtualaus vaizdo ir garsų tėkmę.

Tik norėjosi lėtesnio tekėjimo, kad būtų galima mėgautis vandens srauto detalėmis, nes nuolatinis mirgėjimas dažnai priversdavo nuleisti akis, ne matyti, o tik jausti upę ir labiau džiaugtis muzikos garsais. Gal to ir siekė instaliacijos autorius, teigdamas, kad techniškai sąveikaujant keliems menams, dominuojančiu elementu turi tapti garsas.

Tų garsų įvairovė, netradicinis jų išgavimo būdas ypač sužavėjo matant ir girdint scenoje visą mušamųjų bateriją – nuo miniatiūrinių varpelių iki didžiųjų lėkščių. Juos meistriškai valdė pats V.Tarasovas, neatsitiktinai vadinamas subtilumo genijumi.

V.Tarasovo atlikta solinė programa „Atto XII“ (pati naujausia, dar neišleista kompaktine plokštele) panardino klausytojus į gležną bei trapų pasaulį, kuriame nėra jėgos ir visa žlugdančio triukšmo. Perkusininkas instrumentus lietė, glostė, mėgavosi skambesio niuansais. Vienas užsienio kritikų tokį atlikimą pavadino „muzika anapus būgnų“, už kurią klaipėdiečiai, atsidėkodami šiam pasauliniu mastu pripažintam menininkui, plojo atsistoję.

Papirko profesionalumas

Rugsėjo 20-osios vakarą vyko videoklubas, skirtas žymiam JAV avangardinio meno kūrėjui Johnui Cage’ui. Jį vedė iš Vilniaus atvykusi muzikologė Veronika Janatjeva, pristačiusi esminius šio kompozitoriaus biografijos etapus ir stilistines tendencijas.

Klausytojai turėjo galimybę videoekrane išvysti patį menininką, išgirsti jo samprotavimų apie muziką ir matematiką, gyvenimą ir mirtį, garsą ir tylą. Vedėja, kurią kalbino L.Narvilaitė, akcentavo itin svarbų J.Cage’o kūryboje sureikšminto atsitiktinumo principą, neįprastus garsų šaltinius ir jų išgavimo priemones, radijo, magnetofono juostos, modernaus šokio įtaką. Šiam kompozitoriui, rašytojui ir filosofui bet kokie aplinkos garsai tapo muzika. Pradžioje jis didžiulį dėmesį skyrė mušamiesiems instrumentams, kuriuos pats gamindavo iš buitinių rakandų ir sąvartynuose rastų automobilių detalių. Vėliau gražiausius garsus jis atrado tyloje.

J.Cage’as – paruošto („preparuoto“) fortepijono autorius, įterpęs tarp jo stygų metalinių varžtų bei gumos gabalėlių ir išgavęs neįtikėtinus sąskambius. Tuo galėjo įsitikinti ir videoklubo žiūrovai, antrajame filme išvydę šio amerikiečių kompozitoriaus kūrinių atlikimo fragmentus. Videomedžiagos įspūdis būtų buvęs įtaigesnis, jei vedėja būtų didesnį dėmesį skyrusi angliško teksto vertimui ir detalesniems komentarams, kurių publikai labai stigo.

Tačiau šį trūkumą atpirko sekančio vakaro koncertas – vienas iškiliausių „Permainų muzikos“ renginių, skirtų J.Cage’o muzikai. Jo metu skambėjo fragmentai iš ciklo „Sonatos ir interliudai“ specialiai paruoštam fortepijonui, „One 4“ mušamiesiems instrumentams, „Amores“, „Permainų muzika“, „Credo in Us“, kuriuos atliko žymi lietuvių pianistė Birutė Vainiūnaitė, mušamųjų trio – Saulius Astrauskas, Zenonas Bagavičius, Vladislavas Šeibakas ir Agnijos Šeiko parengtas choreografinis ansamblis – Dovilė Binkauskaitė, Aušra Venckienė ir Jolanta Mineikytė.

Papirko atlikėjų profesionalumas, pasiryžimas pirmą kartą Lietuvoje atlikti techniškai itin sudėtingas partitūras, prieš tai jas iššifravus, atsitiktinumų sekoje sudėlioti prasminius akcentus.

B.Vainiūnaitei teko pačiai „preparuoti“ fortepijoną ir jo parengimui sugaišti kelias valandas, dalyvauti ansamblyje kartu su mušamaisiais ir net jais groti. Įspūdį sustiprino šokėjos, pateikusios kampuotų, trūkčiojančių, laužytų linijų choreografiją, daug įtaigesnę nei ją galima buvo išvysti modernaus šokio trupės „Aura“ projekte.

J.Cage’o muzikos koncerte „skambėjo“ ir jo žymusis kūrinys – 4’33”. Jį su chronometru rankoje tyliai sėdėdama prie fortepijono atliko koncerto vedėja V.Janatjeva, priversdama publiką susikaupti ir klausytis aplinkos garsų. Autoriui tai buvo viena mylimiausių kompozicijų, nes jam gražiausi garsai buvo tie, kuriuos jis girdėjo tyloje.

„Permainų muzika“ jau turi savo klausytoją. Į koncertus renkasi ne gausi, bet išsilavinusi ir reikli publika. Matyti daug jaunų veidų, įdėmiai sekančių meninės minties eigą. Juk festivalis yra XX a. naujosios ir jau į aukso fondą patekusios muzikos retrospektyva, kuri yra naudinga tiek avangardizmo žinovams bei gerbėjams, tiek šią muziką dar tik atrandantiems.

Apie Skulptūrų parką – ramiai ir konstruktyviai

Apie Skulptūrų parką – ramiai ir konstruktyviai

Nemylimas posūnis nuo pat atsiradimo yra neįkainojama Klaipėdos ir Lietuvos vertybė

Kristina Jokubavičienė

Provokacija: pantomimos grupė „A“ Skulptūrų parke surengė teatralizuotą akciją prieš vandalizmą, įtraukdama ir žiūrovus. Į artistų pinkles pakliuvo ir skulptorius K.Pūdymas.

Rugsėjo 21-ąją paminėtos 30-osios Klaipėdos skulptūrų parko ir granito skulptūrų simpoziumų metinės. Skulptoriai, politikai, valdininkai, miesto visuomenė rinkosi į apskrito stalo diskusiją LDM Prano Domšaičio galerijoje, o po jos – į teatralizuotą renginį Skulptūrų parke, kuriame pasirodė pantomimos grupė „A“, grojo Klaipėdos brass kvintetas. Nepaisant nekokio praėjusio penktadienio pavakarės oro, renginį parke stebėjo nemažas būrelis klaipėdiečių.

Didžiausias šalyje

1977-ųjų vasarą Smiltynėje sugaudė kompresoriai – prasidėjo pirmasis ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje šalyje granito skulptūrų simpoziumas. Į jį susirinko jauni skulptoriai, ne vienas iš jų buvo ką tik baigęs dailės studijas ir pirmą kartą paėmęs į rankas pneumatinį plaktuką, taip pat pirmą kartą stojo prie „tikros“ skulptūrinės medžiagos – granito.

Penkiolika vasarų, iki 1991 metų, skulptoriai iš visos Lietuvos kūrė Smiltynėje, tuo būdu pasiekdami ilgiausiai trukusios kūrybinės stovyklos rekordą. Kalbėdami apie Smiltynės simpoziumus ir jų dėka suformuotą Klaipėdos skulptūrų parką, tokių rekordų arba neįtikėtinų sovietiniams laikams dalykų galėtume paminėti ne vieną – pirmieji simpoziumai kietais ideologinės priežiūros menui laikais vyko be jokių išankstinių peržiūrų ir funkcionierių leidimų. Prisidengiant neįpareigojančios dekoratyvinės parko skulptūros sąvoka, buvo kuriami drąsūs, eksperimentiniai kūriniai, kurių to meto parodose nė su žiburiu nebūtum radęs. O Klaipėdoje jie stovėjo viešai, visiems prieinami, vienus gąsdindami savuoju modernumu, kitus pinktindami nesuprantama forma, trečius…

Drąsiai galima teigti, kad šiandien Skulptūrų parkas, kuriame stovi per šimtą skulptūrų, yra didžiausias šalyje, puikiai atspindintis XX a. pabaigos lietuvių skulptūros tendencijas.

Ieško sprendimų

Klaipėdos skulptūrų parkas, materialus simpoziumų rezultatas, visada buvo labiau matomas ir emocingai minimas pirmiausia dėl kontroversiškos vietos ir dviprasmiškos kaimynystės. Per diskusijas ir kategoriškų nuomonių pasikeitimus (kad ir seminaro „Klaipėdos skulptūrų parkas. Ateities vizijos“, vykusio 1998 metais, debatai ir karšta atmosfera) buvo pamirštama, kad tas nemylimas posūnis – Skulptūrų parkas – nuo pat atsiradimo momento jau buvo neįkainojama vertybė – ir meniniu, ir materialiniu požiūriu.

Rami bei konstruktyvi apskrito stalo diskusijos, kurią moderavo dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, atmosfera, išsakytos nuomonės ir abipusio supratimo dvasia paliudijo, kad situacija keičiasi. Atrodo, kad Klaipėdos skulptūrų parkas jau išgyveno pačius blogiausius savo istorijos metus, betvarkiškumo ir beviltiškumo laikotarpį. Sprendimas surasti parkui šeimininką, kuriuo tapo Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, ėmęsis tvarkyti, restauruoti nuniokotas skulptūras, buvo iš esmės teisingas.

Menkai prižiūrimas

Apskrito stalo diskusijos metu vienas iš naujų požymių buvo ir nuskambėjęs pragmatiškasis aspektas, – o kuo parkas gali būti naudingas miestui, arba kaip miestas turėtų pasinaudoti šiuo unikaliu šalies mastu objektu edukaciniu požiūriu, kultūrinio turizmo skatinimui, miesto įvaizdžio formavimui?..

Priežiūros, dėmesio parkui reikia – tai patvirtina ir atsiliepimai internete, ir miestiečių apklausos, ir atvykusiųjų įspūdžiai. Tai matome kaskart, būdami parke. Reikia valyti skulptūras, praretinti medžius, apšviesti, laiku nupjauti žolę, pastatyti vaizdo stebėjimo kameras, sustiprinti policijos patruliavimą, skatinti visuomenės sąmoningumą, stabdant kūrinių niokojimą. Šie darbai yra daromi, tačiau per lėtai. Detalusis parko planas, patvirtintas pirmaisiais nepriklausomybės metais, po truputį realizuojamas. Parko priežiūrai ir tvarkymui reikalingos didelės lėšos, eksploatacijos požiūriu tai brangus objektas, jam reikia nuolatinių finansinių injekcijų ir į tai, pasak savivaldybės atstovų, bus atsižvelgiama. Juolab kad diskusijoje dalyvaujantys politikai užtikrino, kad jei reikės pagalbos, įsijungs visi devyni Klaipėdai atstovaujantys Seimo nariai.

Stinga reklamos

Tačiau gal net labiau nei tvarkos, parkui stinga reklamos. Apie jį mažai žinoma Lietuvoje, juolab kitose šalyse. Šiuolaikiniame pasaulyje informacijos sklaida ypač svarbi, ir šis klausimas buvo vienas esminių diskusijoje. Jį paskatino ir nedidelis bukletas, išleistas parko 30-mečio proga – paradoksalu, kad tai tik antrasis leidinys per visą granito skulptūrų simpoziumų ir parko istoriją (po dešimtmečiui išleisto katalogo). Diskusijos dalyviai sutiko su nuomone, kad unikalus Europos mastu parkas turi būti pristatytas reprezentaciniu leidiniu.

Informacijos rinkimas ir kaupimas paskatintų dokumentuoti visas skulptūras, kurios buvo sukurtos simpoziumų metu ir kurios šiandien stovi ne tik pačiame parke, bet ir Danės krantinėje ir Smiltynėje.

Atrodo, kad šiandien niekas negali pasakyti tikslaus skulptūrų ir jų kūrėjų, tarp kurių yra ne vienas Nacionalinės premijos laureatas, skaičiaus, o juk daugelio skulptorių parkui sukurti darbai jų kūrybinėje biografijoje yra vertinami kaip patys geriausi.

Diskusijos dalyvių nuomone, granito skulptūrų simpoziumai ir parkas, kurį kiekvienais metais papildydavo naujos skulptūros, yra neatsiejami. Nevertėtų keisti nusistovėjusios parko struktūros ir jame esančių skulptūrų vietų – jos buvo iš anksto parenkamos, derinant su autoriais, ieškant geriausio sprendimo, nė viena skulptūra nebuvo pastatyta atsitiktinoje vietoje.

Priėmė rezoliuciją

Kai pradedama kalbėti apie parko planą, struktūrą, zonavimą, neišvengiamai kyla parko ir kapinių konsesuso klausimas. Visi vieningai sutarė, kad buvusių kapų žymėjimas, kapinių takų atkūrimas, pavienių akcentų statymas greta skulptūrų – ne išeitis. Galima rasti ne vieną civilizuotą sprendimą – tai galėtų būti atminimo lenta, memorialinis ženklas, kuris atiduotų pagarbą praeičiai, primintų vietos istoriją.

Diskusijos metu buvo vis grįžtama prie Klaipėdos skulptūrų parko išskirtinumo kelių – kraštovaizdžio urbanistiniu ir jame sukauptų kūrinių meninės vertės – aspektų. Buvo įvardintas ir pagerbtas daugiau nei pusės šimto Klaipėdos ir visos Lietuvos skulptorių darbas granito skulptūrų simpoziumuose.

Apskrito stalo diskusijos „Klaipėdos skulptūrų parkas: vakar, šiandien, rytoj“ dalyviai priėmė rezoliuciją, kuri bus paskelbta spaudoje kiek vėliau. Galime konstatuoti, kad turime neeilinę vertybę, kuria didžiuotųsi bet kuris Europos miestas, ir retas kuris šiandien tokio masto parką pajėgtų įsirengti, bet jos neįvertiname ir neskiriame pakankamai dėmesio. Problemos, kurias kėlė diskusijos dalyviai, apie kurias nuolat kalba visuomenė, yra išsprendžiamos, darbai įveikiami – mieste turime pakankamai pajėgių institucijų, įmonių ir žmonių. Belieka padaryti viską, kas nuo mūsų kiekvieno priklauso, kad Skulptūrų parku, vienu svarbiausių meninių akcentų Klaipėdos kultūrinėje panoramoje, galėtume vertai didžiuotis.

Mykolo Oginskio festivalis – Vakarų Lietuvos muzikinio gyvenimo atgaiva

Mykolo Oginskio festivalis – Vakarų Lietuvos muzikinio gyvenimo atgaiva

Daiva Kšanienė

Tradicija: festivalį Plungėje paskelbė trys senovinių patrankų salvės – už Tėvynę, už kunigaikščius Oginskius ir už plungiškius. Vlado Gaudiešiaus nuotr.

 

Muzikinis šalies gyvenimas praturtėjo dar vienu įdomiu ir reikšmingu renginiu – jau antruoju tarptautiniu Mykolo Oginskio festivaliu, visą rugsėjį vykstančiu Vakarų Lietuvoje. Iškilmingas atidarymo vakaras tapo visais požiūriais išskirtine, puikia švente. Išpuoselėtame parke Žemaičių dailės muziejaus prieigose trys patrankų salvės (už Lietuvą, už kunigaikščius Oginskius, už plungiškius) paskelbė festivalio pradžią.

Atidarė baltarusiai

Įspūdingą atidarymo koncertą didelėje, geros akustikos muziejaus salėje (buvusiame M.Oginskio dvaro žirgyne) surengė Molodečno (Baltarusija) Mykolo Kleopo Oginskio muzikos koledžo simfoninis orkestras. Dirigentas – Baltarusijos Respublikos nusipelnęs kultūros veikėjas Grigorijus Soroka. Jaunatviškas studentų ir jų mokytojų simfoninis orkestras atliko sudėtingą ir įdomią klasikinę programą: M.Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“ uvertiūrą, P.Čaikovskio Penktosios simfonijos 2-ąją dalį, E.Grygo Koncerto fortepijonui ir orkestrui a-moll pirmąją dalį (solistas – tarptautinių konkursų laureatas Michailas Eleckis), A.Liadovo simfoninį paveikslą „Kikimora“ ir kitus žinomus kūrinius.

Nepaisant kai kurių netikslumų, orkestras grojo sklandžiai, įtikinamai ir įkvėptai, nes dirigentas vadovavo jam valingai ir vyriškai, labai muzikaliai. Publiką sužavėjo dainininkė Natalija Franckevič, su orkestru padainavusi Jolantos ariją iš P.Čaikovskio operos, I.Dunajevskio dainas ir kita. Solistas, puikaus tembro bosas Andrejus Savčenka nustebino nepriekaištingai atlikęs sudėtingą, meninės brandos reikalaujančią Renė ariją iš P.Čaikovskio operos „Jolanta“. Sunku buvo patikėti, kad taip gali dainuoti dvidešimtmetis, dar tik trečio kurso studentas.

Jaudinančiai orkestro pasirodymą įrėmino atlikti Mykolo Kleopo Oginskio (1765-1833) polonezai. Polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“ publika išklausė stovėdama, taip atiduodama pagarbą didžiųjų muzikos mecenatų kunigaikščių Oginskių atminimui.

Ypatingi akcentai

Festivalis, pasklidęs įvairiuose Žemaitijos miestuose ir miesteliuose – Plungėje, Rietave, Telšiuose, Žemaičių Kalvarijoje, Šateikiuose, – vyksta iki rugsėjo pabaigos. Jo koncertuose dalyvauja Lietuvos ir Europos klasikinės bei džiazo muzikos žvaigždės.

Tarp jų – saksofonininkas Petras Vyšniauskas, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, dainininkai Joana Gedminaitė, Aušra Liutkutė, Vytautas Juozapaitis, pianistas prof. Petras Geniušas, klaipėdietis birbynininkas prof. Vytautas Tetenskas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas prof. Juozas Domarkas), Kauno valstybinis choras (vadovas – prof. Petras Bingelis), Baltarusijos instrumentinis trio, pianistai Rokas ir Sonata Zubovai, solistė Serenella Fraschini (Italija), džiazo smuikininkas Christian’as Frattima (Italija), smuikininkė Kristina Domarkienė, Palenkės (Podlasie) operos ir filharmonijos simfoninis orkestras (Lenkija, dirigentas Marcin’as Nałęcz-Niesiołowski’s), Kauno miesto simfoninis orkestras (dirigentas Modestas Pitrėnas), Vilniaus senosios muzikos ansamblis „Banchetto musicale“ (vadovė Jūratė Mikiškaitė-Vičienė) ir kiti.

Festivalio metu buvo pristatyta į lietuvių kalbą išversta ir Klaipėdoje, S.Jokužio leidykloje-spaustuvėje, atspausdinta I.Załuski’o knyga „Oginskių genas“.

Svarbus, nepaprastas festivalio panoramos akcentas – tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio simfoninio orkestro koncertas. Šį orkestrą specialiai festivaliui subūrė, jam vadovauja ir diriguoja festivalio meno vadovas, dirigentas, Plungės garbės pilietis, Klaipėdos kultūros magistras prof. Stasys Domarkas. Unikalų orkestrą sudaro Kauno J.Gruodžio konservatorijos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, Plungės M.Oginskio muzikos mokyklos styginių ir pučiamųjų instrumentų grupės (vadovės – Kristina ir Saulė Domarkienės).

Dar vienas išskirtinis festivalio koncertas (jį galima pavadinti festivaliu festivalyje)– „Rudens akvarelė M.K.Čiurlioniui“, kuriame dalyvavo jaunimo styginių ansambliai iš dvylikos Vakarų Lietuvos regiono ir Žemaitijos krašto muzikos ir meno mokyklų (dirigentai S.Domarkas ir K.Domarkienė).

Atgyja tradicija

M.Oginskio festivalis – tai dar vienas derlingas grūdas, įbertas į Lietuvos dvasinio paveldo dirvą, primenantis ir tęsiantis praėjusių šimtmečių krašto kultūrai itin daug nusipelniusių meno globėjų kunigaikščių Oginskių muzikines tradicijas. Mykolo ir Bogdano Oginskių dėka XIX-XX amžių sandūroje Vakarų Lietuvoje – Plungėje, Rietave, taip pat dabartinės Lenkijos bei Baltarusijos kraštuose – įsižiebė vieni pirmųjų aukštosios muzikos meno židinių.

Verta prisiminti, kad M.Oginskio įkurtoje Plungės orkestro mokykloje muzikos pagrindus įgijo genialusis M.K.Čiurlionis. Šis orkestras, tuomet pasiekęs gana aukštą meninį lygį, galėjo atlikti pasaulinės simfoninės muzikos šedevrus. Ir štai dabar neabejingų savo krašto kultūrai žmonių dėka atgyja senoji tradicija, vėl garsinanti Plungės kraštą ir jo muziką.

Susižavėjimą kelia puikus renginio organizavimas. Akivaizdu, kad visa organizacinė grupė dirba kūrybingai, sutartinai ir išradingai. Ypač daug jėgų, išmonės ir laiko įdėjo dirigentai broliai Stasys ir Juozas Domarkai, Plungės M.Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė, Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas ir kiti.

Festivalio siela meno vadovas S.Domarkas išreiškė viltį, kad „tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis deramai vainikuos visą Plungės ir kitų apskrities miestų vasaros renginių bei įvykių ciklą ir suteiks mūsų krašto ir miesto įvaizdžiui sodrių spalvų bei tonų“.