Pagiriamasis žodis mygtukui „Enter“

Pagiriamasis žodis mygtukui „Enter“

 

Alma Riebždaitė

iąnakt naršydama internete padariau didį atradimą: „laikas internete neegzistuoja“. Vėliau

Šiąnakt naršydama internete padariau didį atradimą: „laikas internete neegzistuoja“. Vėliau pasirodė, kad ši mintis atveria dar platesnius internetinės erdvės suvokimo klodus.

Štai suvedu į šventąjį www.google.lt kokio žymaus rašytojo vardą ir pavardę ir man išmeta 2005 m. straipsnį, o gal – 2003 ar 1993, o gal dar senesnį… Tas žmogus su savo mintimis atrodo taip arti. Tačiau prieš kiek metų aš jį mačiau realiai? Prieš septynerius? O internete jis čia pat, alsuoja su savo mintimis, žiūri į mane jaunystės laikų nuotrauka, ir metų pauzė kažkur dingsta, laiko skliaustai išnyksta, atrodo, niekada nebuvome ir išsiskyrę… Laikas internete neegzistuoja. Šita pastraipa – tai tik švelnus šito teiginio įrodymas, kadangi šis personažas vis dar tebevaikšto šventa Lietuvos žemele, trupindamas sausainius ant naujai iškloto šaligatvio plytelių.

Visai kitaip atsitinka, kai internete sutinkame mirusius žmones. Ką jau kalbėti apie laiko įveiką internete, jei čia gali sutikti mirusius žmones. Sakau, tai stebuklas, mano naiviam berželių svyruoklių supimosi vėjyje ir žydinčių liepų kvapo išsiilgusiam protui tai atrodo stačiai nesuvokiama.

Na, ar ne stebuklas internete pamatyti Louis Armstrong, Elvis Presley ar Jim Morrison… Tereikia www.youtube.com svetainėje “Search” laukelyje įvesti pavardę; gali būti, jog tokių nuostabių svetainių, kur galima sutikti mirusius, yra ir daugiau, bet mano siela dar nėra pakankamai patyrusi keliautoja interneto platybėse. Vis dar nėra įgudusi nardytoja. Pamačiusi tuos vaizdus ji gali net apsiverkti ar bent jau ilgai neatsitokėti. Tokia ji jautri.

Štai aš žiūriu į juos ir, galima sakyti, jog matau juos realiai. Matau, kaip jie juda, kaip kruta jų lūpos, kaip jie šypsosi, kokie yra judesiai, kaip jie rengiasi, meta žvilgsnį, kaip teka prakaito srovelės ir lašelis pakimba ant smakro arba kokia sušilusi jų krūtinė, ką jie šneka ir kaip jie šneka… Turiu nepaprastą galimybę matyti tą stebuklingąjį „kaip“, kuris kartais iškalbingesnis už „ką“… Sklandžiai nugulusios mintys ar nugludintas įrašas nėra taip įdomu, kaip matyti kalbantį kūną ir veidą, matyti pauzes.

Bet… Viskas atrodo taip realu, bet tik įkvepia vaizduotę. Paliesti galiu tik šaltą monitoriaus stiklą. Atsitrenkiu į neperžengiamą virtualybės sieną, susiduriu tik su siaubinga trimate plokštuma. Svarbiausias klausimas čia būtų – kiek mums svarbu yra liesti? Turėti kūnišką sąlytį, tik tiek… Daugiau nieko. Nėra. Liesti ir yra būti. Galbūt. Kiek kartų galima klausytis Elvio dainos „In the Ghetto…“? Visą amžinybę, bet… Ne, Elvis yra amžinas, kol Saulės sistemoje egzistuoja tokia planeta kaip Žemė. Ir jokių „bet“. Aš pasiduodu.

Svarbiausia, kad man nereikia nieko nusipirkti ar įsigyti, aš visa tai turiu vienu “Enter” mygtuko paspaudimu. Garbės žodis – tas “Enter” atveria vartus į pasaulį. Taigi dar vienas įrodymas, jog internete neegzistuoja laikas. Ne tik laikas. Bet ir erdvė. Ar verta kalbėti apie tai, jog vienu mygtuko spragtelėjimo aš galiu atsidurti už šimto tūkstančio mylių nuo čia, kokioje nors Bisau Gvinėjoje?…

Visada svajojau susitikti su vienu žmogumi, bet likimo smūgiai buvo negailestingi, o neryžtingumas dar labiau žudantis nei negailestingas likimo nokautas, kai tą pačią naktį aš suprantu, jog viską išsiaiškinti su tuo žmogumi galiu internetu. Parašau jam laišką. Jau visiškai aišku: susitikimas su stipriosios lyties atstovu nebūtinas. Ak… Bet visada galima rasti internete psichologinės pagalbos centrų, kaip pavyzdžiui, http:// www.kpsc.lt … Su šios svetainės specialistų pagalba aš neabejotinai išsigydysiu sužeistą širdį, vienu vieninteliu „Enter“ paspaudimu. Psichologai yra labai mandagūs žmonės. Jie visada rašo: „Taip, suprantu, tu dabar jautiesi siaubingai…“ Ne, išsireiškimai kur kas švelnesni, nors tu jautiesi ne siaubingai, o velniškai sumautai.

Bet jei mano giedrą dangų užslinko laikini liūdesio ir melancholijos debesys, visada galiu susirasti draugų. Išsifiltruoti pagal pomėgius, lytį, amžių, gyvenamąją vietą, seksualinę orientaciją. Internete man nereikės kankintis su nukvakusiais marazmatikais, čia bendrausiu tik su tais, kurie man patinka. Svarbu tik nueiti internete į atitinkamą vietą, žinoti svetainės adresą. Kad ir www.one.lt J

Internete žmonės renkasi svetainėse. Ne miegamuosiuose, ne virtuvėse, bet svetainėse. Mat svetainė yra tokia vieta, kur žmonės nieko nedaro, tik sėdi ir šnekasi, dar – žiūri televizorių, na, dar užkremta, priima svečius. Ideali vieta susitikti internautams.

Kas yra internautas? Žmogus? Kad ne… Tai jau kita egzistavimo kokybė. Skamba panašiai kaip ufonautas, kosmonautas ar astronautas. Matote, priesaga „-autas“ nurodo akivaizdžią priklausomybę beribėms erdvėms, priesaga „-autas“ yra prisegama tiems, kurie skverbiasi į nežinomybę, nori įsiskverbti į kosminę tamsą ir žmonijai atnešti šviesą. Priesaga „-autas“ nurodo asmens priklausomybę aukštesnei kastai. Be jokios abejonės.

Mygtukas “Enter” įveikia laiką ir erdvę ir padeda išspręsti meilės bei kitas psichologines problemas. Mygtuką „Enter“ visada būtina rašyti didžiąja raide, tai Lietuvių kalbos komisija turėtų nurodyti kokiu atskiru potvarkiu. Garbė mygtukui “Enter”. Amen.

Bet kadangi esu ne internete, dabar spaudžiu ne „Enter“, o tašką (ne rašau, o spaudžiu). Virtualų. Netikrą. Va, vidinių kompleksų išvarginta rašysena ant popieriaus lapo, kad spausčiau, kad spausčiau. Va, tada tai būtų. O kas tada būtų? Ogi nieko nebūtų.

Girdžiu tik „In the Ghetto…“ Elvio, kuris kartu su motina vaikystėje elgetavo, o paskui 53 mln. uždirbęs dainininkas pašaukiamas į kariuomenę ir tarnauja už 80 $ per mėnesį. Jo brolis dvynys mirė gimdymo metu, todėl motina Elvį labai mylėjo. Manoma, kad Elvis išgarsėjo atsitiktinai motinos gimtadieniui mažoje Semo Filipso studijoje “Sun Records” įrašęs dainą. Jis dirbo sunkvežimio vairuotoju, tėvas primygtinai reikalavo, kad jis būtų elektrikas. Elvis pasirinko savo kelią.

Pranešti. Bet kokiais ženklais. Kokiais?

Pranešti. Bet kokiais ženklais. Kokiais?

 

Sigita Bartkutė

Ritos Latvėnaitės-Kairienės romanas „Šauksmas“ (UAB EGLĖS LEIDYKLA – Klaipėda, 2007) mano buvo pažintas daugiau nei prieš metus (jeigu ne dar seniau), nes paprašyta autorės drįsau įkišti ir savo nosį į spaudai jau beveik paruoštą jo rankraštį (tiesa, visai kitaip pavadintą). Matyt, drįsau duoti rašytojai ir kai kuriuos „patarimus“… Prisimenu tik, kad tikrai buvau suabejojusi tuometinės romano pabaigos tikslingumu ir kad labai džiaugiausi beveik neradusi klaidų, kad su palankia šypsena vertinau rankraštį kaip labai „mokytojišką“ ir kad itin primygtinai raginau autorę šią knygą iš(si)leisti kuo skubiau – kol jai Lietuvoje su panašia tema dar „neužbėgo už akių“ kas nors kitas.

R.Latvėnaitės-Kairienės romanas pirmiausia kerėjo problematikos aktualumu. Tuomet tik jaučiausi daug ko jame nesupratusi ir labai dirgino be galo smulkus ir be galo įvairuojantis teksto šriftas, net skaitmenimis užrašyti skyrelių pavadinimai bei vaikiškai įmantrios skyrybos ženklų sangrūdos. (Girdėjusieji D.Mitaitės pasisakymą per „Šauksmo“ pristatymą, aišku, pasakys, kad plagijuoju literatūrologę – tezės autorystė priklauso tam, kas pirmasis ją paskelbia viešai. Bet man džiugu, kad net autoritetas pasakė tą patį, ką pamanė tik laikraštinio lygmens „vargo kritikė“, – neseniai šią frazę užtikau periodikoje, todėl ja vis dar neatsidžiaugiu… Beje, ir R.Kairienė galėtų paliudyti, kad dėl jos „teksto efektų“ grąžindama romano rankraštį buvau gana skeptiška). Gal suabejojau ir tuometiniu jo pavadinimu (dėl ilgumo)?.. Jei taip, tai tada patikliai autorei tikrai pakišau koją… Mea maxima culpa, nes per knygos pristatymą (2007-10-04) dabartinis „Šauksmas” mane net nupurtė. Tiesiog neatpažinau iš pavadinimo to teksto, kurį buvau lyg ir pakankamai atidžiai paskaitinėjusi – tegu ir labai seniai. Net pamaniau, kad autorė pristato visai kitą romaną – ne tą, kurio tikėjausi… Ir jeigu ne Balthus‘o paveikslo „Mergaitė su katinu“ reprodukcija knygos viršelyje, tai buvusio rankraščio taip būčiau ir neatpažinusi. Tad šįkart ir „bandau skaityti“ tik viršelį… Pabūsiu „dailėtyrininkė“…

Kai per knygos pristatymą paėmiau į rankas pagaliau jau įrištą R.Latvėnaitės-Kairienės romaną, tai su linksma nuostaba dar kartą sau konstatavau faktą, jog iš tikrųjų nėra jokios skiriamosios ribos tarp meno ir pornografijos. Kas dailininko Balthus‘o paveiksle kuria stiprų apmąstymų kontekstą, tas pats knygos viršelyje jau yra tik tiesmuka užuomina į „pornuchą“, „bulvarščiną“, vienu žodžiu, tarsi turi tik komercinę paskirtį – privilioti lytiniams instinktams nepajėgius atsispirti skaitytojus. Tačiau toks viršelis mano atmintyje kaip tik „atgamino“ visai priešingą jau skaityto kūrinio turinį. Iš karto dėl to pajutau didžiulį palankumą ne tik knygai, bet ir leidyklai – tokios postmoderniai drąsios provokacijos mūsuose dar nėra buvę: „Gerbiamieji, Jūs trokštate neįprastų pojūčių?! Vadinasi, Jums kaip tik šito „produkto“ ir reikia! Tad: Imkiet mani ir skaitykiet!..“ Tačiau po viršeliu juk yra turinys – „tatai skaitydami permanykiet“ (išryškinta S.B.)…

Postmodernistinė knygos konstrukcija tuo ir įstabi, kad žiūrėdamas į viršelį kažkas nusiteiks vien „pikantiškai“ pramogai, bet tik skaitydamas R.Latvėnaitės- Kairienės romaną žmogus galbūt pirmąkart patirs šoką, kad ir jis iki šiol į greta savęs esančių vaikų (ypač mergaičių) tragedijas visąlaik žvelgė tik kaip į „itin nešvankią“ Balthus‘o paveikslo (daug kas dailės kūrinius mato tik taip) reprodukciją knygos viršelyje. Bent aš įsivaizduoju kaip tik tokį „pigaus“ viršelio ir itin dramatiškai atskleistų knygos problemų susidūrimo efektą – tik vieną iš daugelio postmodernizmo „puantų“. Todėl šalia tokios iliustracijos mane taip ir „siutina“ pirmojo R.Latvėnaitės-Kairienės romano pavadinimas. Jis ne tik atidengia kūrėjos ir leidėjų „bailumą“ – apsidraudimą: „ką pagalvos pernelyg „subtili“ mūsų publika?..“, bet ir akivaizdžiai „supjudo“ itin provokuojančią iliustraciją su didaktiškai „keliaklupsčiaujančiu“ aiškinimu(si): „Ne ne! Jūs negalvokit, kad mes jums peršame „pornuchą“!.. Jūs skaitykit! Juk tai „Šauksmas“!..“ Va ir yra graudžiausia, kad „Šauksmas“ tokiu atveju iš karto pavirsta tik „šauksmu“… Tokių „šauksmų“ šiandien pilni visų laikraščių pirmieji puslapiai – dargi ir rėksmingiau konkrečių bei daug trumpesnių. Juk mūsų visuomenės „sėdynės“ be galo lepios – ilgo sėdėjimo su tekstu jos jau tiesiog nebeištveria. O R.Latvėnaitės-Kairienės romanas verčia pris(is)pausti tas sėdynes prie ko nors gana ilgam – šio romano „per vieną naktį“ neįveikt. Ir štai dėl ko (tačiau nemanykite, kad aš „pagaliau atsiplėšiau“ nuo savo negatyvių emocijų, susijusių su romano pavadinimu)…

R.Latvėnaitės-Kairienės romano „Šauksmas“ centre šiuolaikinės paauglės gyvenimas, kuris kai kam (…) atrodys tiesiog (…) pasileidusios mergiotės istorija, – cituoju romano anotacijos paskutinio sakinio fragmentus. Tačiau ta „mergiotės istorija“ neišvengiamai susipynusi su šiuolaikinių šeimų (netgi inteligentų) problemomis, šiuolaikine mokykla, su tautinių papročių (mergaitė gydosi Kaukaze, nuklysta pas čigonus) ir su šiuolaikinės mergaitės vidinio pasaulio pažinimu – nepaprastai dramatišku nuo pat kūdikystės pažinimu (ko vertos vien mergaitės tvirkinimo scenos ar puslapiai apie kačiukų – gyvybės! – gelbėjimą), nes R.Latvėnaitė-Kairienė sugeba itin „mokytojiškai“ (pačia palankiausia prasme) iškelti klausimą, kurio esmė tokia: ar gali vaikas visuotinio vertybių degradavimo bei socialinio nihilizmo metu harmoningai su viskuo, kas jį supa, ir natūraliai tenkinti pačius svarbiausius pažinimo poreikius – tiek fiziologinius, tiek dvasinius – ir dar išgyventi? Tad neištveriu nepritaikiusi R.Latvėnaitės-Kairienės romanui vienos literatūrologo G.Viliūno minties, parašytos apie J.Savickio novelę „Vagis“, fragmentų: „šis kūrinys yra atviras įvairiausioms interpretacijoms“ – jame galime gvildenti vien psichologinę mergaitės (ir bet kurio žmogaus) brendimo istoriją, tačiau į jį galime žiūrėti ir kaip į etinę parabolę: kas iš tikrųjų valdo dėdę Povilą ar mokytoją Utopiją ir kiemsargį – irgi Povilą, kai jie – Dievo kibirkštys – susiduria su pačia trapiausia Dievo kibirkštimi – bręstančiu moteriškos lyties vaiku? O iš čia jau kyla ir „filosofinė užuomina apie žmogaus prigimties ir būties dviprasmiškumą“ („Literatūra XI-XII klasei. Pirmoji knyga“ – 2003, p.385. Kursyvas S.B.) – niekas kitas, o tik pagrindinė romano veikėja iš tikrųjų ir išprovokuoja pačias ekstremaliausias savo gyvenimo situacijas. Todėl, kai per knygos pristatymą išgirdau, kad autorė pati „atitempė“ į leidyklą albumą „Vakarų Europos tapyba“ su būsima knygos iliustracija ir vėl perskaičiau aptariamąjį romaną jau knygoje, dar kartą įsitikinau tuo, kokia yra nemeluojanti bet kurio tikro kūrėjo intuicija – šalia iliustracijos pirmasis romano pavadinimas „Extreme. Kodėl nenupirkai riešutų?“ yra pataikymas tiesiog kaip pirštu į akį. Tik, mano subjektyviu supratimu, reikėtų atsisakyti žodžio „Extreme“ – pastarasis ir pavadinimą ilgintų, ir vėl sufleruotų turinį, o meninis kūrinys privalo vien provokuoti. Nors ir provokacija – tik viena iš sąlygų, kad meno kūrinys egzistuotų kaip kūrinys.

Tad jeigu R.Latvėnaitės-Kairienės romanas, koks jis yra dabar, dar būtų buvęs pavadintas ir „Kodėl nenupirkai riešutų?“, aš teigiu, kad mes jau šiandien neginčijamai turėtume bestselerį. Vakarų Lietuvos padangėje ar ne pirmąjį po I.Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimo“?.. Tesibodi manimi tiek literatūrologė D.Mitaitė, tiek Clandestinus, tiek visi kiti tokia R.Latvėnaitės-Kairienės „Šauksmo“ iliustracija pasibjaurėjusieji, tačiau aš vis tiek teigsiu, kad R.Latvėnaitės-Kairienės romano apipavidalinimas puikus, bet užtat pavadinimas – banalių banaliausias. Ypač kad romane reflektuojamas dargi ir Munko siurrealizmo šedevras „Scream“… Ar neišsišaipys iš to koks nors „Castor & Polux”: „Kas per pretenzijos – „perspjauti“ Munką!?“ Jei šiek tiek nežinočiau nepaprastu kuklumu pasižyminčios autorės, bent aš taip tikrai išsišaipyčiau.

Na va… Ir „išpyliau“ visas savo negatyvias emocijas, susijusias su romano pavadinimu. Apie knygos turinį taip nieko ir neparašiau, nors „padori recenzija“ jau ir apskritai turėtų būti seniai pasibaigusi. Bet savęs recenzente nelaikau. Aš tik bandau skaityti. Vėlgi įkyriai kartodama(si), kad bandau skaityti ir be galo nemetodologiškai – tik subjektyviai. Tačiau…

Dar skaitydama rankraštį suvokiau, kad pirmasis R.Latvėnaitės- Kairienės romanas yra ar ne pirmasis Lietuvoje tikrai europietiškai „paskaitomas“ kūrinys jaunimui. (Tiesa, tuo metu dar nebuvo N.Kepenienės romano „Vėjų rožė“. Beje, ir dabar teigiu, kad Kairienės ir Kepenienės knygos nėra konkurentės: jos yra be galo skirtingos ir stilistiniu, ir struktūriniu požiūriais, o jaunimo lektūros ir moteriškosios žiūros į gyvenimą aspektais viena kitą kaip tik papildo – prie jų Klaipėdos erdvėje dar reikėtų paminėti ir V.Ivanovos rinkinėlį „Girgždantis žvirgždas“). Lietuvoje iki šiol dar nebuvo tokio lygmens „paauglių dienoraščių“ – deja, iki šiol ir iš kitų kalbų juos vertėmės netgi prastesnius.

Už R.Latvėnaitės-Kairienės pirmąjį romaną keliu abi rankas vien dėl jo problematikos – tokios knygos Lietuvoje jau reikėjo gal net prieš keturis dešimtmečius. Ar net ir anksčiau. Kiek vaikiškų tragedijų pražiūrėta besidangstant mums „padorumo“ kaukėmis – kiek dėdžių Povilų nepamatyta: tiek giminėse, tiek kaimynuose, tiek mokyklose ar šalia jų… O kiek dar ir nepilnamečių „veronikų“ per juos mūsų negailestingai pasmerkta? Tačiau meno kūrinys nėra nei sociologijos traktatas, nei etikos kodeksas, nei psichologijos studija. Jis nieko nevertina, neteisia, nekeičia. Betgi jis pasaulyje, kur Dievas labai užsiėmęs (p.52), turi daug svarbesnes funkcijas – psichoterapines. Juo labiau kad mažas ir jaunas žmogus labai lengvai susitapatina su knygų veikėjais ir išgyvena tą patį, ką pastarieji išgyvena kūrėjų valia. Todėl sutapęs su knygų personažais jis tiesiog „išklauso psichoterapijos kursą“. Ir yra jis gelbėjamas ne tik nuo savižudybės, bet gal apsaugomas ir nuo viso gyvenimo naktų košmarų – amžinai persekiosiančio kaltės jausmo: puikūs romano epizodai apie džiūvančią mergaitės ranką. Užtat aptariamasis romanas pirmiausia ir sveikintinas kaip tik dėl to.

R.Latvėnaitės-Kairienės romano „Šauksmas“ pasakotoja baigiamaisiais kūrinio POST SCRIPTUM sakiniais apibendrina: Kiemsargį pasodino septyneriems metams./ Tiek laiko bus ramu./ Aš JO nematysiu. Atrodo, kad pagaliau pasibaigė labai asmeniškas konkrečios merginos košmaras. Tačiau grįžtelėkime į šio skyrelio pradžią: Mačiau, kaip išmėtytus daiktus ir prirašytus eilėraščių lapus surinko mergaitės draugės./ Girdėjau, mergaitė į mokyklą nebegrįžo./ Dienoraščio rytoj neberašiau./ Su Robertu vakar išsiskyriau. Pirmiausia verčia sutrikti lyg ir ne visai gramatiški junginiai – rytoj neberašiau. Taip kalba labai maži vaikai arba galbūt (rašau grynai aprioriškai) psichikos ligoniai. Antra. Skaitytojas sutrinka ir dėl to, kad iki tol jis iliuzoriškai manė, jog skaito tik ekstremalios paauglės, kuri per savo dienoraštį ir tapo kiemsargio Povilo auka, mintis. Jam tenka vėl aiškintis: „Iš kur tad antroji?“ Trečia. Pagaliau jam pasidaro visai nesuprantama ir tai, kaip iš numirusių staiga prisikėlė kitas centrinis romano veikėjas – Robertas, palaidotas vos ne romano viduryje. Tad paskutinės „Šauksmo“ eilutės rodo, jog romano struktūros ir jo pasakotojos (pasakotojų, nes romane bandoma „kalbėti“ ir „vyriškais balsais“ – tik negerai, kad teksto stilius to neatspindi) „byla“ yra ne tik komplikuota, bet ir daugiasluoksnė. Romane gal jau net ir per daug įvairių „pasakojimų pasakojimuose“: ir dienoraščiai, ir laiškai, ir pasakėlės, ir „psalmės“, ir eilėraščiai, ir tekstų „trikampiai“… Bet visą šį teksto perteklių išperka efektinga romano pabaiga – ji visai kitokia, negu kad iki pat kūrinio pabaigos ją įsivaizdavo mūsų patiklusis skaitytojas, ištroškęs tik lengvų pasiskaitymų „prieš miegą“… Tad paskaitykime dar ir PO POST SCRIPTUM (bet toks užrašymas man kiek juokingas):

O dienoraštis vis dėlto buvo skirtas JAM.

Kodėl nenupirkai riešutų?

Fantastiška pabaiga. Viršelio provokacija prasidėjęs romanas paskutiniu romano sakiniu nepasibaigia: paskutinė teksto provokacija yra dargi net ir stipresnė, nes ji turi ir atviro cinizmo gaidelių. Bet juk tai ir yra „Extreme“. Nepamirškime šito.

Skaitytojus, pripratusius prie konkrečių realizmo kanonų, matyt, labai suintrigavo ir romano JIS, JO, JAM, JĮ, JUO… Tai kam gi dienoraštis vis dėlto buvo skirtas? Ypač kad romane yra bandoma remtis Biblija, o alfa ir omega atvirkščiai čia irgi gana ryškiai skelbiama… Šaunuolė R.Latvėnaitė-Kairienė! Sugebėjo neiš(si)duoti net ir paskutiniais romano sakiniais. Ir ar taip jau būtina mums žinoti, kam buvo skirtas romano dienoraštis?.. Ar mums neužtenka vien tokio žinojimo, kad dienoraštis visada yra rašomas tikrai ne sau. Ar šiais laikais kas nors dar mano kitaip?.. Na… Toks žmogus tada būtų ar ne pats didžiausias savo iliuzijų vergas. O pirmasis klaipėdietės rašytojos N.Latvėnaitės-Kairienės romanas liudija, kad jaunas žmogus kaip tik ir siekia pranešti savo sutrikimą ir skausmą.

Pranešti bet kokiais savo dvasios dienoraščio ženklais: ir Munko „Šauksmu“, ir lengvai trūkinėjančiais bei trupančiais sakiniais, ir į stulpelius surikiuotais mokyklinių metų lėkimą (o gal rutiną?) žyminčiais žodžiais – pirmokė/ antrokė/ trečiokė/ (…)/ vienuoliktokė (p.155-156), – ir rėkte (išsi)rėkiančiomis didžiosiomis bei be jokio tikslo chaotiškai susispaudusiomis raidėmis ar vaikiškai naiviai užšifruojančiais jas skaitmenimis, ir daugybe daugtaškių, ir t.t. Taip sukuriamas jau postmoderniai siurrealistiškas R.Latvėnaitės-Kairienės romano „sąmonės srautas“, paremtas ne tik ypatingą skaitymo lengvumą sukuriančiu pasakojimo trūkčiojimu, bet ir provokuojančiai azartiška „extreme“ pagava. Ak, jeigu ne tas nelemtas „Šauksmas“…

Jau rašiau, kad šis romanas labai psichologiškas: pastabus, jautriai atsargus, sugebantis ne tik neįžeisti ambicingų jaunuolių, bet netgi ir stilių jų perimti. Šiuo aspektu man be galo patrauklios paaugliškų eiliavimų imitacijos. Tačiau turiu parašyti ir tai, jog šis kūrinys yra ne tik „mokytojiškas“, bet ir „mokytojiškas“ (nors mano krašte žodis mokytoja buvo tariamas be jokios ironijos, aš vis tiek „išsidirbinėsiu“). Ir „mokytojiškas“ jis ne vien dėl pavadinimo (ar tik neatsispindi jame lituanistų įprotis įsakmiai pabrėžti tai, kas, jų nuomone, kūrinyje yra svarbiausia – lyg ir nepasitikint kito žmogaus intelektinėmis galiomis). „Mokytojiškas“ jis ir dėl pernelyg didelio apsiribojimo pedagoginėmis ar netgi lituanistinėmis ir beveik vien tik su lietuvių autorių tekstais susietomis problemomis – dargi ir prikišamai „vertybiškai“ išsakomomis. O kitų aptariamo kūrinio „trūkumų“ nebeakcentuosiu (pvz., neaišku, dėl ko netiksliai cituojamas K.Kubilinskas, kodėl nėra vertimų iš kitų kalbų…) ir kalbos klaidų tikrai neskaičiuosiu (jų vis dėlto pasitaiko). Juk tai tik pirmasis R.Latvėnaitės-Kairienės romanas ir jis jau vien dėl to, mano nuomone, vertas išskirtinio dėmesio.

Ir dar: autorė dovanodama knygą pakvietė: Pašūkaukim… Tai ir „bandžiau“ čia „pašūkaloti“…

luošystės:

luošystės:

 

Vytautas Stankus

pirma.

marčėnas gyrės
kad trisdešimt metų mirtis
jo neranda.
manęs dvidešimt vienerius.
vadinas pirmauju.
vadinasi atsilieku ir
nespėju su aidu

vardas verčia kartotis
ir vis tiek nepavyksta
užčiuopti
ir už skverno timptelėt
kad dėmesį atkreiptum.

antra.

tąmet žvejys neišplaukė.
susirinko nuo kranto
nebyliai rėkiančias žuvis
ir liko namie
su savo moterimi.

sūdytos žuvelių
akys matė
kaip vyras galanda peilius.

nebeturėdamas ko likti
jis išėjo jūron.

trečia.

įtikėjau
ir visos vienatvės
jau mano.

pritvinko tavo nerašymas
tik trys taškai –
kiekvienam tylėjimui po vieną.
meldies ant suluošinto klaupto
žegnojies
duok viešpatie duonos,
sakai, dar trupinį rašymo
ir moterį leisk – –
bent susapnuoti. nedaug. tik
priglusti prie pėdų

ir visos tylos
jau mano.

ketvirta.

pamenu
močiutė glostė mamai ranką
ir kartojo
sesele, padėkit man
surast namus. nieko
daugiau neprašysiu-
tik parlydėkit.

tai pamišimas tikruoju
savo pavidalu.

vėliau ji mirė.

penkta.

vis sapnuoju laidojąs
bičiulį.
guli. karts nuo karto sujudina
galvą lyg sapnuotų ką.
plaukais jo numėlusias
lūpas nušluostau
ir tykiai į ausį
aš turėjau būt pirmas.

nuo vaikystės naktim
bijau judančių užuolaidų
ir tų, kur kvėpuoja anapus.
mama vis ramindavo
- tik vėjas, vaikel,
daugiau nieko.

vėjas kvepia kitaip.

šešta.

susenęs viduj
tik išorėj 22.
tykus pailsau
ir rankos į tekantį
vandenį.

ikonose
šventųjų paakiai sutinę.
verksmas ir nemiga.
belieka kartoti

esu panašus į tave.
į save. į kiekvieną
kybantį savo namuos.
vienatvė ir
mano juodumas tapatūs.

norėčiau į miestą
kur amžiais ruduo.
ir tavo šviesa
- – – tik kitokia.

septinta.

kava ir cigaretės –
tiek teliko
iš berniuko palikusio
brydę sniege ir
vėžes rogučių.

vėžiauti vadinasi sirgti.

dėmės vaikystės paklodėj
vėjų nuoplaišos į delną
į vėstančią kavą dienos
ir meldimas
bet jau kitoks –
deformuotas.
bespalvis.
tuštuma neplautom vyšniom
prakvipus ir akys
liūdnos lyg kaimyno
kuris kiaules mums pjaudavo.

dūmai dūmai
ir vienatvė

aštunta.

sušalai? siaubingai.
baltumas nenusitrina
ir negaliu sakyt
kad susitepęs
paženklintas aplietas
tik ranka keliauja
nuo puodelio peleninės link.
smilkimas.
net rūkančios moterys
nebegražios.
ir jų pirštai keistai vienodi.
ir akys.

žinau kad nesi.
tik apsimetu.

devinta.

kai mirusieji meldžias
būtina tylėti.
visi kartu su jais.
nudriskusių sienų vienatvėj
budintys
priešaušrio minutėmis nuogi
į savęs plėšymą skiautėm
per nugarą pelenais nulietą.

lyg spengtų kas plente
suvažinėtom varnom
per akis vaikiški batukai

perregimas lyg šventasis
prašantis išmaldos.
anie stovi vorele ir tik
gūžčioja pečiais –
keltininkas niekad neima
skolon.

ir vis dar kadugiu –
pasiimk tą kvapą,
viešpatie

***

viskas
nuotrupom ir duženom
net pokalbiai troleibuse-
Raznaabrazije – krasyva
vo davai kupim dom i
budim vniom zhyt.
ja na kryshe
a ty patom zastrelishsia
i ja dom pradam.
raznaabrazije
klonuoji save
du kartus-
vieną į tašką A
kitą į tašką B
o pats –
per neries ledą
pažiūrėt – įlūš ar
ne.
ir jei įlūš ar
įmanoma vaikščiot
kita ledo puse.
—–
raznaabrazije

 

***
šį rudenį neparašysiu
jau nieko.
kai taip neteisingai
sninga ant lapų
ir išskyrom varva
šis miestas –
9 milimetrai gyvybės –
visa kita mirimas
per dulkes,
pelenais išbertą veidą

apnuodytu šulinio vandeniu
dievas nubunda
sukandęs dantis
sako
gydykis, vaike, sergi
ir įjungia elektrą.

išmėčiau save
po karalystės tiltais
sulytas sulytas
buvau

jei neturi popiergalio
su parašu kad gimęs
vadinas niekad negimei.
tokių nelaidoja.
tokie ateina mirę.

Trys viename

Trys viename

 

Algis Kuklys

Rytą prie stalo sėdime trys neįgalieji: aštuoniasdešimties metų Monika ir šeštą dešimtį pradėję – Feliksas, jos sūnus, ir aš, jų giminaitis, atvykęs pavasaroti, uogų paragauti, gaivaus oro įkvėpti, nes didmiestyje netrukus teks dėvėti dujokaukes. Taigi pusryčiams jie geria arbatą, o aš – tirpią kavą, ant kurios pailgo pakelio užrašyta “Trys viename”, todėl šyptelėjau, kad ir mes, tie nabagai, trinamės vienoje vietoje – seniai nemačiusio remonto mediniame name. Tik Feliksas nemano esąs neįgalus po sunkaus insulto, nors vaikšto su ramentu, todėl nerimsta, nenusėdi vietoje ieškodamas ko nors nusitverti, bet apie tai vėliau. O dabar pusryčiaujame: Monika taip drąsiai kramto savo sumuštinį, jog atrodo, su žandikauliais ji sulaužys dantų protezus, juos sumals ir nurys. O mes žiopsosime akis išsproginę, nes Feliksas ir aš dar valgome be protezų, su savo retais kreivais dantimis, garbė dangui. Ne, Monika šį kartą protezų nesukramtė, tačiau, praradusi klausą, mums rėkia, aiškina, ką sapnavusi, o mes taip pat rėkiame, nes kitaip ji neišgirs, todėl pašalinis manytų, jog dėl kažko baramės. Tas jos sapnas visiškai neįdomus, bet mes vaizduojame, kad klausomės :aš aiškinu jį, o Feliksas linkčioja galvą ir baigia čiaumoti paskutinį sumuštinį su dešra. Tegu kemša, aš vėliau, kai jie išsliūkins į kiemą, pasiimsiu iš šaldytuvo gabalą dešros su agurku, nes nemėgstu slankioti tuščiu pilvu, juolab jog čia nėra kas veikti. Bet aš, aišku, mažumėlę klystu, nes Feliksas visuomet ką nors sumislina: anksčiau taisė suklerusį radijuką, o dabar kirbina televizorių, todėl dėl šio “remonto” skaitikliai išsijungė ir kelioms valandoms dingo elektra, tad gerai, kad juos laiku patikrinau, nes šaldiklyje prikrauta mėsos, bet svarbiausia, kad yra kitas televizorius, kurį saugau nuo Felikso, nors tai labai sunki misija, nes jis nemėgsta, kai prieštaraujame, todėl ima rėkti ir tuomet veidas atrodo toks, lyg Feliksui vienu sykiu kas nors smeigtų šešias adatas. Tad suprantu jo žmoną, kuri šiuo metu džiaugiasi, jog nereikia prižiūrėti tranto vyro, jai prasidėjo tikros atostogos, tačiau ne man ir ne Monikai, kurios Feliksas ne itin paisė. Todėl svarstau, ar atlaikys šio namo elektros laidai ilgą televizoriaus remontą, nes Feliksas užsispyrė žūtbūt jį pataisyti.

Ir ko tik nedariau, kad nukreip-čiau jo dėmesį nuo to nelaimingo televizoriaus: rodžiau žurnalus “Tik vyrams” ir “Intymios paslaptys”, bet jis buvo abejingas, nes intymių paslapčių Feliksui seniai nebeliko, todėl nenorėjo paganyti akių žiūrėdamas į nuogas moteris. Netgi degtinės butelio nepagailėjau, bet jį išgėręs ir išsidrunėjęs vėl ėmėsi remonto su dar didesniu užsispyrimu.

Pastebėjau, kad ir jo motina ėmė nerimauti, bet ją ypač sunervino, kai pro langą išvydo Feliksą grėbiant šieną į kaugę, o paskui, pagriebęs senus laikraščius, norėjo tą krūvą, stovinčią per keletą žingsnių nuo trobos, padegti. Ji stvėrėsi už galvos ir klygdama išvirto su lazdele pasiramščiuodama į kiemą, kad sustabdytų kvaištelėjusį Feliksą. O čia vyko nepakartojamas dialogas, vertas Erlicko plunksnos: abu rėkė, mosikavo rankomis, o šienas jau liepsnojo. Galop Monika su lazdele išdrabstė degėsius ir liepė sūnui šieną nuvežti toliau ir jį sudeginti. Pirmą kartą gyvenime regėjau, kaip tyčia deginamas šienas, o šienas – tai pinigai, nes kaime jis vertinamas, bet Monika jau nelaikė nei karvės, nei ožkelės, tad šienas, kurio niekas nevartė, ėmė pūti ir dvokti, tad nieko kito neliko, kaip jį sudeginti. Kai iškišau nosį į lauką, Feliksas ėmė šaukti, kad aš jam padėčiau, bet, numojęs ranką, pusbalsiu nusikei-kiau išvadindamas jį “duraku”.

Taigi tą dienelę televizorius iš-vengė remonto, tačiau į kiemą sulėkė artimiausi kaimynai galvodami, kad užsidegė Monikos trobelė, o lietuviams gaisras – pats įdomiausias reginys, ir visi tai žino, todėl mūsų šalyje niekada gaisrai nesumažės: gaisrininkai turės darbo, o žmonės – įvairių kalbų ir apkalbų. Neabejoju, kad mes tąsyk labai nustebinome kaimiečius, nes jie kai kada degina tik šiaudus, šiukšles ir visokias nereikalingas šakas, bet ne šieną, tad reikėjo pamatyti jų ištysusius veidus. Manau, kad jie mus apibudino kaip glušus ir psichus.

Sėdėdamas lauke po pietų prieš saulutę ir stebėdamas tą patį drugelį, kuris dažnai atskrenda prie medelio, palinkusio prie pirtelės sienos, svarsčiau, ar nereikėtų paslėpti atsuktuvus bei replikes, su kuriomis Feliksas remontuoja pasmerktą televizorių. Tuosyk būčiau melavęs, kad nieko nemačiau, bet vargu ar tas durakas patikėtų, nes kai kada jo akys tapdavo gudrios, prisimerkusios tarsi kokio mongolo. Va, jeigu remontuotų lauke, gal ir pavyktų įtikinti, kad jis pametė kažkur visus instrumentus. Na, bet tuomet televizorių remontuotų su kirviu…

Aš pasukau galvą ir pamačiau, kaip drugelis nutūpė ant pilkos suskilinėjusios pirtelės sienos, ir buvo labai gražu. Juodas, aksominis drugelis su oranžiniais, tiksliau, auksiniais, pakraštėliais ilsėjosi keletą sekundžių saulės atokaitoje, ir man neaišku, ar žmogus skiriasi nuo drugelio, nes drugelis nežino, kad yra drugelis, o žmogus tai suvokia, bet, kaip tas Feliksas, nieko neįstengia pakeisti. Ir kas iš to, jeigu jis sutaisys išklerusį televizorių? O mus, – Moniką, Feliksą ir mane, – kas besutaisys? Kokie stebukladariai daktarai ir ekstrasensai?

Nedaug beliko dienų, kai mes taip pat virsime drugeliais ir ištirpsime gigantiškoje gamtos masėje. Bet Feliksui – tai nė motais, jis, kaip sakiau, negalvoja, kad yra neįgalus, todėl kiekvieną dieną jam kyla originalių minčių.

Vakare, kūdžiau užkandę, ruošiamės poilsiui: Feliksas ilgai, vos ne snausdamas, plauna, trina kojas, o aš jo laukiu nesulaukiu. Per tą laiką pažiūrėtum “Panoramą”, romantinį serialą ir “Vakaro žinias”. Ir tu jo nepagreitinsi! Kartą neiškenčiau ir lepterėjau, ar neužmigai, gaspadoriau? Kaip jis ant manęs užpyko… Girdi, kur aš taip skubu, gal su kiaušiniais į turgų ar ožkų melžti?

Čia jis teisus: mums skubėti jau nebereikia, kiek norime, tiek miegame, čepsėdami sėdime prie stalo arba žiopsome į televizorių. Tačiau yra žmonių, kurie svajoja apie tokią ateitį, nes sunkus darbas pas kokį verslininką iščiulpia daug sveikatos. Ir aš neabejoju, kad žmonės vėl tapo vergais, tik dabar jie kitaip vadinami. Bet manęs tai nejaudina, jau neturiu sveikatos jaudintis. Aš kantriai, lyg šuo savo kaulo, laukiu eilės prie nedidelės kaimiškos vonios, kad išsivalyčiau kreivus dantis ir nuplaučiau suprakaitavusias kojas. Paskui išsitiesiu lovoje ir mėginsiu kuo greičiau užmigti, kad nereikėtų klausytis Felikso baisaus knarkimo, bet ir mano turbūt ne ką geresnis.

Naktį sapnavau daugybę spalvingų drugelių, kurie lėtai, lyg šokdami, skraidė dangaus erdvėje. Ir ką tai reikštų? Gal tai – žmonių sielos? Ir kam tą sapną atskleisiu, nes Feliksas – juodas ateistas, tikintis varžtais, vinutėmis ir schemomis, o Monikai toks sapnas – ne sapnas. Jai kur kas įdomiau, jog šią naktį išgėręs jaunimėlis tyčia ar netyčia padegė bendrovės daržinę su šiaudais, o ji įspūdingai supleškėjo, nes garsiai sproginėjo degantis stogas, dengtas sovietiniu šiferiu. Moka mūsų jaunimas linksmintis, tai ne mes, pokary gimę dundukai…

Ir staiga dingtelėjo galvoje, jog tai jaunimėlio kompanijai būtų pritikęs Feliksas – didysis remontininkas ir šieno degintojas, kuris visą gyvenimą be sekmadienių ir švenčių dirbo, kalė pinigą, tai nenuostabu, kad save užvijo, tačiau vis vien nesuvokė, kas yra žmogaus gyvenimas. Bet abejoju, ar už Feliksą aš buvau mandresnis, nes galvelėje švilpė „ciongai“, be to, suėdžiau vienos moters gyvenimą. Tad į šią vietelę kaime atslinkome skirtingais keliais ir mūsų finišas po truputį artėja… Už tai ir išgersiu penkiasdešimt gramų su kava „Trys viename“. O kas man belieka?

***

Netrukus eilinį kartą šlapimas trenkė Feliksui į galvą ir jis, pasiėmęs pjūklą, patraukė retinti obelų: nupjovė ne tik nudžiūvusias, bet ir tas šakas su dar neprinokusiais obuoliukais. Tai išvydusi Monika sukniubo vietoje, bet aš jai į burną įmečiau validolio, nes visuomet nešiojuosi šiuos vaistus. Kai ji atsikvošėjo, dėl šventos ramybės iškviečiau telefonu felčerę, kuri klausinėjo senutės, kas jai atsitiko – ką valgė, gal pavargo? Bet Monika tik dūsavo vartydama akis ir atkakliai tylėjo. Juk neporinsi apie šešiasdešimtmečio sūnaus „baikas“. Tad pamatavusi spaudimą, o jis buvo aukštas, palikusi valerijono bei aspirino, felčerė išvyko, o aš išsigandęs pažadėjau vėl paskambinti, jeigu Monikai būtų blogiau.

Tačiau Felikso “baikos” tęsėsi…

Vakare po „Panoramos“ išslinkau į sodą ir atsisėdau ant suoliuko, kad palydėčiau besileidžiančią saulę. Na, ir įdomūs tie aukštaičiai, net saulę pareguliavo… Jeigu Žemaitijoje saulė teka Rytuose, tai čia – ji leidžiasi, ir man dėl to visuomet atrodo keistokai, kaip ir Felikso “baikos”.

Taigi sėdžiu jausdamas neapsakomą, gal net dievišką ramybę, nes prieš akis už obelų apšviestų kamienų, matėsi platūs laukai su besiganančiais gyvuliais, tad iš tolo pasiekdavo jų graudūs balsai. O kai sutemo, neskubėdamas sugrįžau prie trobos durų, bet jas, be abejo, užrakino durakas Feliksas. Į duris nesibeldžiau, nes vis vien nebūtų išgirdęs, tad ėjau prie langų, kurie buvo sandariai uždaryti, ir beldžiau, beldžiau, kol ranka paskaudo. Galop išgirdau, kaip trinktelėjo trobos durys, tad nedelsdamas atsidūriau prie jų. O čia išvydau išsiviepusį Feliksą, nors šiaip jis retai šypsosi. Tai kur… merginėji, jaunuoli, pašaipiai pasiteiravo, bet aš, baisiausiai susiraukęs, praslinkau pro jį netaręs nė žodžio.

Žinoma, susinervinęs neužmigau, tad prarijau net keletą didelių validolio piliulių. O kadangi miegas neėmė, tai kažkodėl susimąsčiau apie Monikos gudrią katę ir nežioplą šunį, kurie savo įkyrumu ir miklumu visuomet gauna iš jos gardesnį kąsnelį, tarsi tuos padarus kas būtų pamokęs. Žiūrėk, kitam žmogui to gudrumo niekaip neįkalsi, nes jis gyvena kaip lunatikas.

Galop užmigau, nes išgirdau Felikso „kanonadą“- jis knarkė kaip girtas piratas. Bet vidurnaktį staiga pabudau nuo triukšmo, kurį sukėlė apsimiegojęs Feliksas. Girdi, jam pasigirdo, kad kažkas beldžia į langą, tad pakilo iš lovos, bet, ieškodamas savo ramento, nugriuvo ant grindų, o tuosyk pabudo ir Monika, nes jie abu miegojo už svetainės; ji garsiai klausinėjo, kas atsitiko, o Feliksas rėkė einąs į tualetą, tačiau motina perkalbėjo, kad nedarytų durų, nes lauke lyja, o priemenėje stovi blogasis kibiras.

Mane tas triukšmas išbudino ir sunervino, tad ilgai neužmigau. Prieš akis išplaukė sena tėvų sodyba, kurią sapnuodavau ir kurios iš tiesų atrodė gaila, nes nepavyko jos išsaugoti. Joje augo obelys bei kriaušės, prie langų žydėjo jurginai ir bijūnai, todėl į sodą pravėręs langą tiek prisiskaičiau visokios „literatūrščinos“, kad ji man susuko smegenis. O dabar, drybsodamas senutės Monikos namuose, negalėjau patikėti, jog visokias klaidas ir nesąmones padariau aš, bet ne Feliksas. Vadinasi, visas mano gyvenimas – tiktai klaidos, tarsi kokiame diktante, tik savo klaidų jau neištaisysiu, nebent kai išdžius mano karstui šešios lentos. O protingi žmonės kalba, kad vyrui sunkiausia suvaldyti du galus – tai liežuvį ir tą žemiau juosmens, ir visos bėdos prasideda dėl jų.

Įsiklausiau į vasaros nakties tylą. Aplink sodybą lakstė palaidas šunelis, retsykiais sulodamas, kartais nuo vėjo suošdavo obelų šakos. Labiausiai man patikdavo, kai už lango monotoniškai lydavo, todėl, klausydamas lietaus, greičiau užmigdavau, o šįkart varčiausi nuo šono ant šono lyg kepamas šnicelis. Bet kai užgrojo Felikso „kanonada“, neapsikentęs atsikėliau, apsirengiau ir išslinkau į lauką. Iš pradžių rymojau lauko tualete, paskui – ant suoliuko, kol sužvarbau nuo vėsumos ir nesmagių minčių. Tačiau tai buvo minčių atplaišos, pasirodantys ir išnykstantys žodžiai. Aš tiesiog sėdėjau lyg norėdamas išnykti kvepiančioje nakties tamsoje.

***

Rytas išaušo įstabus, nes aš nemėgstu ilgai drybsoti lovoje, tai dairiausi giliai kvėpuodamas ir jaučiau, kad greitai paliksiu šį peizažą, nes turiu šunišką nuojautą. Nepykau ant kregždučių, kurios „padailino“ mano megztinį, tai ne Felikso “baika”, po to nusiskusiu barzdą ir nusiprausęs atsisėsiu prie senovinės išsiuvinėtos staltiesės pusryčiauti. Gerai, kad mūsų kambarius sutvarko tokia Monikos kaimynė Zosė, nes kitaip nepereitume per šiukšles, o valgytume kartu su tarakonais.

O kai kitą dieną nuslinkau į lauko tualetą, akimirksniu sustingau: neduokdie, jeigu Feliksas, baigęs televizoriaus sadistinį remontą, nesugalvotų mėžti klaikaus tualeto. Tuomet nuo ypatingų kvapų niekur nepasislėpsi.

Ir akurat… Po pietų, pravėręs lauko duris, iš karto užuodžiau įspūdingus aromatus, nes dabar Feliksas „tvarkė“ lauko tualetą, o vargšė Monika tylėjo ranka prisidengusi nosį. Ne, aš daugiau negaliu, tad šiandien susikraunu lagaminą ir tuoj išvykstu, nes panašių aromatų užuosiu ir didmiestyje – šiuolaikinės civilizacijos centre. Atsisveikinsiu su Monika mintyse reikšdamas jai gilią užuojautą dėl protingo sūnaus, o į tą duraką net neatsisuksiu, tegu sau šūdinasi į sveikatą…