Daiktai, kurie primena

Daiktai, kurie primena

Gintaras Grajauskas

Skutimosi mašinėlė

Ja jau daugybę metų niekas nesiskuta. Kažkada buvęs gelsvas, toks atseit dramblio kaulo spalvos korpusas dabar įrudęs tarsi seno rūkoriaus pirštai. Išliko ir metalinis ženklelis su firmos pavadinimu – „Charkov“. Stebėtina, bet ji vis dar veikia – nors peiliukai sudilę tiek, kad nebesiekia tinklelio, variklis tebesisuka.

Tas senas vyriškos kosmetikos įnagis guli giliai stalčiuje, nenaudojamas ir nenaudingas: visas jo funkcijas švariai nudilino laikas. Kadaise mašinėlė priklausė mano seneliui, ir tai vienintelis jo daiktas, išlikęs iki šiol. Dar, tiesa, keletas barzdos plaukelių po tinkleliu.

Kurią dieną gal ir aš pabandysiu pagremžti ja savo žylančią barzdą, bent jau simboliškai, iš solidarumo.

Kai buvau mažas, senelis man pripūsdavo cigaretės dūmų į tuščią alaus butelį, ir aš žaisdavau, jog auginu namuose savo nuosavą debesį.

Televizorius

Na žinoma, o kaipgi be televizoriaus. Turiu ir aš tokį, labai naudingas daiktas.

Tik televizijos aš jau kaip ir nebežiūriu, senokai jau. Turiu grotuvą, įsisukau į visokias kolekcininkų bendruomenes – keičiamės filmais ir žiūrim sau. Kartais dar į kokias žinias akį užmetu, kai adrenalino pritrūksta.

O kai apima neįveikiamas egzistencinis nykulys, slapčia įsijungiu tokią rusų laidą, „Okna“ vadinasi. Laida klaiki, ir tie personažai, vaidinami bedarbių Penzos teatro aktorių, man nekelia nė menkiausio susidomėjimo – jau nekalbant apie beviltiškai surežisuotas skandalingas situacijas, atseit „kaip gyvenime“. Atseit, „labai pamokoma“. „Kaip gyvenime“ ir „labai pamokoma“ ten tėra vienas vienintelis dalykas – patsai laidos vedėjas, populiarus rusų aktorius Nagijevas.

Gerai įsižiūrėkite į Nagijevą. Nieko neprimena? Koks jis šaunuolis. Koks drąsus ir principingas. Koksai sąmojingas, o kai reikia – griežtas ir išmintingas tarsi tėvas. Koks patyręs, koks visko matęs, ir kaip sukrėstas purto galvą. Koks madingas ir seksualus, bet kartu niekad neišsižadantis savo vulgariosios „gatvinės“ praeities, tikrosios gyvenimo mokyklos. Koks populiarus, ir koks visiškai tuo nesipuikuojantis, spjaut jam į savo populiarumą. Koks savas vaikinas, koks prigimtinis aristokratas. Koks bedieviškai įžūlus ir kokios geros širdies. Išmanantis klasiką, bet puikiai įvaldęs ir padugnių slengą. Koks negailestingai taiklus ir švelniai autoironiškas. Koks vyriškas ir koks vaikiškai bejėgis, kai akivaizdžiai sutrikęs valosi akinius. Koks laimės kūdikis, koks nugalėtojas – ir koks vienišas tame savo kosminiame žvaigždžių šaltyje. Koks talentingas – ir koks Self-Made Man.

Jis net atsisveikina, bjaurybė, visai taip, kaip aš kadaise baiginėdavau laiškus – „sėkmės ir kantrybės“.

Gerai žinau: jei nors akimirkai pasiduočiau, jei nors kartą žengčiau vos vieną žingsnį į šalį, kaip mat pavirsčiau Nagijevu.

Va tas tylus siaubas mane ir palaiko, kaip kažin ką.

Ašmenys

Dabar galvoju: ta manoji trauka visokiems aštrumynams prasidėjo visai ne nuo peilių. Greičiausiai anuomet, vaikystėje, kai aš, gal kokių penkerių, pilkoje pelenų krūvoje, supiltoje mūsų gatvelės šalikelėje, netyčia pastebėjau kažką nemūsiškai ryškaus ir spalvoto. Tai buvo mažyčiai nuostabūs vokeliai – su kupranugariais ir piramidėmis, su besišypsančiais baltadančiais vyriškiais ir – svarbiausia – paslaptingais svetimos kalbos užrašais.

Atidaręs tą nykštukų pašto voką, viduje radau tobulos formos metalinę plokštelę, skirtą, be abejonės, nežinomam ritualui. Tėvas skusdavosi elektrine mašinėle, ir aš labai nusivyliau, kai jis man išaiškino tikrąją tų įnagių paskirtį. Gal ne tiek nusivyliau, kiek nepatikėjau: ten gi akivaizdžių akivaizdžiausiai buvo laiškai – tie ašmenys nuostabiuose vokeliuose, kuriuos aš ilgai tyrinėjau, ieškodamas mažyčio pašto ženklo. Laiškuose buvo Žinia – kuriai perprasti gal teks paaukoti ir visą savo gyvenimą.

Tėvas sakė, kad tuos visiškai atšipintus skutimosi peiliukus veikiausiai bus išmetęs mūsų kaimynas – miestelio gražuolis, puošeiva ir lovelasas. Aš nesakiau nieko, nes jau žinojau, kad ginčytis su suaugusiais yra visiškai beviltiška.

Keisčiausia, kad tuos peiliukus betyrinėdamas sugebėjau nėkart neįsipjauti – arba mane saugojo tolimos dievybės, pasiuntusios žinią, arba peiliukai iš tiesų buvo beviltiškai atšipę.

Visgi tie ašmenys mane sužeidė: po kurio laiko man staiga pakilo temperatūra – nedaug, keletu laipsnių, bet laikėsi pakilusi įnirtingai ir nepermaldaujamai, nereaguodama į jokius vaistus. Miestelio gydytoja nustatė: man tuberkuliozė. Čia galbūt prisidėjo ir dailieji peiliukai – mat išaiškėjo, kad tas miestelio gražuolis, nuolat kenčiantis nuo orgiastinio išsekimo, toks hiperseksualus ne šiaip iš prigimties, o dėl savo ligos – įsisenėjusios tuberkuliozės. Klasikinis aistringasai džiovininkas – sakoma, jog jie geriausi meilužiai pasaulyje, nes puikiai išmano visus slėpiningus eros ir tanatos ryšius.

Štai taip aš tapau įšventintas į šitą garbingą Žinančiųjų ložę (o, Mokytojau, kur tu dabar?..) ir išvažiavau pusmečiui tobulintis į mažųjų džiovininkų sanatoriją.

Sanatorijoje buvo daug man nesuprantamų dalykų. Buvo ūsuota auklė, kuri klupdydavo mus į kampą ir liepdavo klūpėti, iškėlus rankas. Buvo kasdieniai privalomi pasivaikščiojimai pušyne, susirikiavus poromis. Ir sausainiai su limonadu pavakariams, ir injekcijos, ir saldžiarūgščiai vaistukai iš mažyčių plastmasinių taurelių, dalijami visiems, gražiai sustojusiems į eilutę. Net ir šventės buvo – valstybinės, su vietiniais mikroparadais, vėliavėlėmis ir balionėliais, o Naujieji metai – su raudonveidžiu Diedu Morozu. Kartais buvo organizuojamos ir „Tėvelių dienos“, kurių metu mažieji džiovininkai turėjo šokti, dainuoti ir kitaip linksminti savo nuliūdusius gimdytojus. Visiems reikėjo suktis ratu, iškėlus rankas į dangų, o paskui tomis rankomis glostytis pilvus ir dainuoti „skani bus daržovių sriuba. Tai va!” – ir aš, šešiametis, kaip tik tuo metu kažkodėl pasijusdavau beviltiškai senas. Kitą mūsų numerį atlikdavome poroje su tokia mergaite, visi kiti būdavo kordebaletu, ir toje bendroje kančioje, toje viešoje gėdoje, kurią kentėme dviese, buvo dalis kažkokios slaptos saldybės, kažkokia svaiginanti seksualinė užuomina. Ką dainavau aš – nebeprisimenu, o štai savo partnerės tekstą moku iki šiol: „būsiu aš žvaigždžių valdove – kosmonaute Tereškova“. Paskui savo partiją dainuodavau aš, irgi pasižadėdamas kažkuo tokiu būti, gal Gagarinu, o ant mūsų galvų buvo užmaukšlintos aukštos popierinės karūnos, išpuoštos žaliomis žvaigždėmis iš kefyro dangtelių folijos, kaip juokdariams arba eretikams.

Po pusmečio mane išleido namo, nors ta nelaiminga temperatūra vis dar tebesilaikė pakilusi. Beje, ji sėkmingai laikėsi ir toliau, gal kokį penketą metų – kol galų gale jau visai kiti gydytojai, jau kitame mieste, išsiaiškino: temperatūra man pakilusi nuo silpno lėtinio kasos uždegimo, itin retai pasitaikančio vaikams – o tuberkuliozė ką, ogi nieko, nėr man jos ir nebuvo, ji čia tiesiog niekuo dėta. Kaip ir tie peiliukai – mažyčiai laiškai, kadaise atnešę man Žinią, kurią pasižadėjau įminti.

Apie daiktų naudą

Apie daiktų naudą

Paulius Kliševičius

 

Sąrašo viršuj puikuokitės tušinuku –
buityje naudingiausiu daiktu.
Ne taip kaip jo snobai broliai pirmagimiai

plunksnakočiai.
Ar kaip pramotė, savo laiku besipuikavusi

žąsies pažastyje.
Matykite tušinuką,
    raižantį ir smulkinantį praeities atliekas.
    Badantį kino juostos perforacijas.
    Trinantį vakarykščius pusryčius.
    Prilaikantį stalo pusiausvyrą.
(tuomet gulėjau ant stalo ir nesupratau
Kaip tat būna – juk stalai negeria, rodos)
    Išdažantį jaunuolės antakį maorių

ornamentais.
(tuomet vėl gulėjau ant stalo ir pamačiau
Kaipgi, okeanijos amazonė, jau smūgiuos)
    Galiausiai ginantį nuo visų blogų akių.
    Tušinukai iš nindzių mokyklos sminga

į blogas akis.
    Nesvarbu, kad ir tos pačios maorių

amazonės
(ir tuomet gulėjau ant stalo. Pažadėjau sau
Jokios egzotikos. Once and never again)

Vesdami nepersmeigtom ir blaiviom akim

į sarašo vidurį
Pamatykite plačiadugnį molinį dubenį.
Jo substancija ir esencija tokia pat kaip Jūsų,

bet vėl,
Dubuo neturi tokios žmogiškos arogancijos.

Ergo, dubuo.
Toks daiktas, iš kurio visai valia sielą

atgaivint,
Nelygu ko ten privarvinta.
Taip pat galvą nuo perdėm kaitraus

spindesio pridengt.
Taip pat sukti kaip vilkelį ir turėt

nepamainomo džiugesio valandą
Taip pat sumerkti visas turimas gėles,

žiedus, lapus,
Kotų galiukus, spyglius, plunksneles etc. ir

svečiams rodyt.
Apmaudu, kad nindzėms tasai dubuo buity

retai praverčia,
Mat su juo neretai nepatogu pulti

ar braižytis.
Nors galvai padėt visai tinka. Visai tinka
Taip pat laikyti tušinuko sudarkytas akis

ir prisiminimus

Žemiausia sąrašo pozicija? Čia karaliauja

virtuvinis kombainas.
Be jokios abejonės, visų beprasmiškiausias

atributas buity.
Sunkus pakilnoti. Estetiškai negrabus.

Visiškai nelankstus.
Stovi vienoj vietoj stagnuodamas ir kažką

ūždamas, keikdamas.
Geriausiu atveju pamatysite juo malamas

sudarkytas akis
Ir prisiminimus, ir gėlių kotelius, žiedus,

spyglius, plunksneles etc.
Ir, įbėrę žiupsnį molio, galėsite

imtis tvėrimo.

    Tokią štai daiktų naudą mačiau
    gulėdamas ant tušinuku paremto stalo.
    Vilgydamas pirštus tvėrimo košėj.
    Klausydamas kombaino keiksmų.
    Žvelgdamas į amazonės akį.

Na ėjo

Toks pailgas ir tvarkingas
Baltais marškiniais
Sakytum mormonas
Tiesiai nuo Jutos pakalnių
Tik kad marškiniai džinsiniai
O ir šiaip cigaretė rankoj
Žengė tokiom plačiom
Ir gana fiktyviom kopėčiom
Ir savo plačią nosį nukabinęs
Tiesiog ant pakopų
Iš pradžių tikrai galvojau mormonas
Mat kitoj rankoj dar laikė knygą
Atrodė visai kaip Smith’o
i. e. Joseph’o o ne John’o
liudijimai
Paskui kai jau priartėjo
Ir kai jau išvydau
Smilkstančią cigaretę
Ir džinsinius marškinius
Ir visai ne juodas kelnes
Ir tamsintus akinius
Ir netvarkingai išskustą barzdą
Ir tokias kristalines Grajausko erezijas
Ir dar kuklią plieno grandinę
Supratau pro šalį
MASONAS
ILIUMINATAS
TAMPLIERIUS
Eina jis na

Ieškau jaunos poetės

Jaunas ir naujas poetas neišvengiamai
Pradeda nuo cigarečių:
Odės, baladės, ditirambo su jambais,
Panegirikos ar šiaip kuklios epigramos,
Pagardina cigaretes kava beigi vynu,
Kerta kritiška akim ir
Virpančiom rankom neša redakcijon

Jauna ir nauja poetė neišvengiamai
Pradeda nuo prakeiksmų.
Subtilių, tylių vuduistinių užkalbėjimų.
Kosčioja. Svaidosi akmenukais
Įvairiuose darželiuose ir godoja
Skausmingo prigimimo.
O po to jau kad tėkš
tai iš dūšelės gelmių
ir tiesiai ant redaktoriaus stalo.

Kaip tat būna,
susitikus jaunam poetui
(logiška, kad jis naujas)
ir naujai poetei
(ši tai nebūtinai jauna)?
Pakeiksnoja vuduistiškai cigaretes
Primėto prisvaido akmenukų
Į kavą ir vyną;
Padūsauja, kas virpėdamas,
Kas iš dūšelės gelmių,
Pasitaško ant stalo
Ir kuriam laikui nurimsta

Gi buvo taip, ar ne?
Kad jauni ir nauji poetai
bambom besitrindami
Autobusuose
Sąjūdžius
Pritrindavo.


Nuobodžiausias ritmas

Ieškau jaunos poetės, o surandu
Patį nuobodžiausią ritmą, –
Tai du dūžiai per sekundę (bps)
Ypač kai klausai vienas,
Tuomet, žinok, dar ir šėlas paima.
Tie du, o tu vienas!
Ir net jei darnus kaukšėjimas,
Sterilus kaip metronomas,
Apauga visais įmanomais bosais,
Pretenzingais žemais dažniais,
Nors sustiprinamas ištaigingiausiais
Pramoniniais kontraforsais,
Bet ir dunksėjimas lieka stabilus.
Nepajudinamas. Neiškraipomas.
Tada įpiešiu ir save ten pat.
Ir suardau visą darną. Ir įvyksta
Laužyta pustretinė sinkopė.
Taip sinkopuodamas galiu:
    Ginčytis su radiju
    Ir senu buteliu vyno
    Barti prekių vežimėlius
    Ir minkštai aptrauktas kėdes,
Tuo pat nuobodžiu ritmu
    Išsitrenkti baltoj sienoj nišą
    Sudėti ten savo pusryčius,
    Švarių baltinių ir sausų batų pamainą
    Ir pamanyti
Sėsiu atgal. Ir rasiu nuobodžiausius žodžius
(jie turbūt dviskiemeniai, kad žodį spėčiau
Per sekundę dviem kabliais išskobt)
Ir jais niekaip nesudėsiu tankos.
Per daug jau vienišų sinkopių ten

Il manifesto

Tu, kaminkrėty, visom galūnėm suodinas!
Juoduoji pamatęs kaminą,
Pamatęs namą,
Pamatęs gatvę,
Galiausiai juoduoji miestą išvydęs.
Keikiesi, tamplieriau, vežike, kalvi.
Ir aprimsti tik kur prie Minijos prigludęs.
Turiu minty Minijos. Panašu kaip kas
Nurimsta prigludęs prie Aušros,
Linos, Ligitos, Monikos, Dalios,
Janinos, Žanetos, Lukrecijos etc.
Hanibalo kaulais bandai nušluostyti
Suodžius ir sykiu ištepi ir apjuodini
Minijos iškilius gražumus. Šauki Dangui
papai. Papai papai papai p-a-a-apai
Šauki apakintas pieno lazerių. Tik tiek.
Visi tavo mantrą girdėjo, kas tik žengė
Netol tavo balkono. O dar ir pelenais
Apkrėsti nesyk tylom sniaukrojo.

Užteks, kaminkrėty! Tyčiotis iš Kartaginos,
Žeminti ir darkyti Minijos grožybes,
Šūkauti vardais debesis ir versti
Koranus kormoranais. Užteks, skelbiu,
Šventiesiems pelenais galvas barstyt
Ir sanskritiškais keiksmais siųst.
Štai vanduo, kaminkrėty! Nustok
Kratytis.
Ir radiją kartą įsijunk.

Tą naktį pagaliau pavyko pasodint
Leliją. Ir prigijo ji mano daržely.
Ir netapo juodąja orchidėja.
Ir net nuo rankų nesusitepė.

Pelenų kareivis

Dies irae, dies illa
Solvet saeclum in favilla
Teste David cum Sibilla

(Tommaso da Celano “Dies irae” )

Tokiom štai lengvutėm parafrazėm
pagavau jį įtikinėjantį.
Jis. (Post) modernus sofistas,
kuklią radžio atplaišą
paverčiantis filosofiniu akmeniu,
parodė man žavingai žalią pakuotę
(o iš tikro ji buvo žalingai žavi),
prikimštą mįslingos spinoziškos

substancijos.
Ir jei tebūtų žadėjęs subtilią sutelktį
    jei tebūtų žadėjęs,
bet ne, angis Edeno, patikino ir įbruko,
net apšvietė, sušildė kaip Prometėjas,
sušildė ir prisiviliojo liepsna
(dabar įprasta sakyti pridegė).
O patikinęs, įbrukęs ir pridegęs stojo laukti.
Ir kas beliko man?
Stojau ir aš. Ir laukiau.
O neapibrėžtas raudonis,
apglėbtas dviejų pirštų vis kilo ir leidosi.
Štai taip paprastai.
Tariau tuomet „kur Tu, mano Ieva?! “
Tuomet, jau išvarytas, džiūgavau.
Ir pelenų kareivio himnas jau nešė man
jau nešė nepelnomą šlovę.

Pries yourat. Naqteis. Jeimat!

No yuos vuois! Pasakė ji, sukiodama
Prasmingiausią ir smailiausią
Vėstančio kūno atšaką prie smilkinio.
Ką mes į tai? No mest ton pateít.
Tai buvo lemti žodžiai, – nuo ryto
Mokausi prancūzų. Rimtai.

Kai nesusikalbi su praeiviais
a seconté le pontois ié
[a sekonte lepontiu y]
Tik pasidžiaugi multikultūra.
Klaipėdos paveldas, vis dėlto.
Inteligentiškos odos prancūzaitė.
Nice avalynė ir rūbas,
Vos dengiantis jos nuogastį
Trim juostelėm per kūną.
Kai nesusikalbi. Tik šypsojau.

Tačiau grįžti namuosna. Ir vėl.
Pries yourat. Naqteis. Jeimat!
Kai nesusikalbi su namie gulinčiais.
Kai matai sukamuosius judesius.
Kai pakelti balso dažniai
alors, mon petit vouyou
Graužiasi iki kaulų esmybės.
Pajutau giliausią provincialumą
Ir nepragydus trim gaidžiam
Gathaspa. Melichior. Bithisarea
Beldžiausi į vietos mokytojos duris.

Tuomet spėjau pasiguosti. Pavirkaut.
Visi aplink apšviesti. Apšvitinti.
Globalizacijos ir pasaulio pilietybių.
O man likdavę tik barzdukę pašiot.
Pasimokom pransūsiškai, mesdames?

Pasimokom, sako, ne kitaip. Mokomės
Prie jūros. Naktį. Žiemą.

Bembis galvoja apie D.

Bembis galvoja apie D.

Alma Riebždaitė

Bembis dažnai galvodavo apie D. Užsimerkęs. Užvertęs galvą į debesis. Blaivas. Išgėręs butelį degtinės. Galvodavo bučiuodamasis ar spirdamas kam užpakalinėmis kanopomis, ką nušveisdamas ragais.

Galima pamanyti, jog Bembio santykiai su D. buvo labai geri ar kad jie dažnai bičiuliaudavosi, gal net kartu išlenkdavo vieną kitą taurelę ar sutraukdavo cigarą ar kad jie ėjo vienas pas kitą gerti kavos. Ne, jų santykiai buvo šiaip sau. Netgi labai šiaip sau. Bet negalima čia kaltinti tiktai D., nes, kaip sakoma, negalima kaltinti vienos pusės. Bembis buvo labai nekomunikabilus. Jis nemokėjo palaikyti ryšių. Ne tik su D., akivaizdžiai matėsi, kad ryšių jis nemoka palaikyti ir su pasauliu.

Viso to priežastis – Bembio nenuoseklumas, arba, kitaip tariant, nuotaikų kaita. Kažkas Bembiui vietoj sielos įmontavo jūrą. Grynų gryniausią jūrą. Tiesa, ji buvo stipriai užteršta sunkiaisiais metalais. Ar žinote, kaip atrodė Bembis tomis akimirkomis, kai visi ryšiai su D. ir su pasauliui nutrūkdavo? Tomis akimirkomis Bembis išgirsdavo pokštelėjimą, ir suprasdavo, kad viskas. Prasidėjo. Jį iššveitė iš jaukios namų buveinės. D. ir pasaulį jis bandydavo susigrąžinti per prievartą, braudavosi į jo namus, lipdavo jam ant kelių, trokšdamas apsikabinti, verkdavo, kanopėle kapstydamas žemę ar elgdavosi kaip mažas vaikas, kuris negauna saldainio. Paskui kažkaip nurimdavo, tapdavo toks susikaupęs ir tuščias ir kokią savaitę galvą nulenkdavo taip, jog einant ragai brūžinosi į žemę.

Tomis dienomis Bembis buvo niekam nereikalingas, nei D., nei tuo labiau pasauliui. Labiausiai nereikalingas jis buvo pats sau. Nežinodavo, kur save padėti, kaip ištverti tą nereikalingumo jausmą.

To ilgai negali pakelti nė vienas žmogus. Negalėdavo ir Bembis. Laikas bėgdavo ir viskas pamažu grįždavo į savo vėžes. Bembis užmegzdavo naujus ryšius su D., kai kuriuos senuosius suraišiodavo, galva pamažu atsitiesdavo ir ragai vėl šviesdavo aukštai danguje. Sugrįždavo ir pasaulis. Kaip mergšė, kuri palieka savo bankrutavusį vyrą ir sugrįžta, kai jis ir vėl atkunta. Bembis ir vėl būdavo reikalingas. Lakstydavo tada kaip akis išdegęs, nes Bembiui yra didelė laimė būti reikalingu.

Bembis bankrutuodavo dažnai. Taip dažnai bankrutuodamas jis pamatė daug žmogiškosios prigimties ypatumų. Bet čia ne apie tai, o apie D., kurį Bembis mylėjo visa širdimi ir kuriam norėjo paaukoti savo širdį. Vieną kartą jis taip ir padarė. Bet D., truputį iš jo pasijuokęs, grąžino Bembiui jo mažą plakančią širdutę. Tik truputį pasijuokė, ir visiškai be pykčio tarė:

- Ir be tavęs bėdų čia turiu pakankamai. Įvairiausiuose Žemės kampeliuose žmonės nuolat kariauja, kankina vieni kitus, suserga nepagydomomis ligomis, įvyksta tūkstančiai nelaimių ir katastrofų. Žemė, vienas brangiausių mano kūrinių, užnuodyta ir tampa šiukšlynu. Afrikoje vaikai miršta iš bado. Protingieji padarai žudosi, nes gyvybė tapo visiškai nieko verta. Motinos atskiriamos nuo savo vaikų. Žmonės nė kiek nepasikeitė nuo to laiko, kai aš jį sukūriau. Jis toks pat, tik jo žaidimai ir žiaurumas pasidarė kur kas rafinuotesni. Negalvok vien apie save, nebūk egoistas, – švelniu balsu pridūrė D. ir nužvelgė jį pilnu meilės ir užuojautos žvilgsniu. – Negalvok, aš savo tvarinius myliu.

Bembis, žinoma, pasijuto išduotas, ir manė, kad D. yra didžiausias pokštininkas pasaulyje, labiausiai pasijuokęs iš jo aukos. Bet paskui nusiramino. Ir gyveno toliau. Su savo maža plakančia širdimi, kurią jam buvo grąžinę pats D. iš savo rankų.

Bembis dažnai galvodavo apie D. Bet jei dabar ką nors protingo reikėtų pasakyti apie D., Bembis tikrai to negalėtų padaryti. Dažnai jis galvodavo taip, kaip parašyta: jei žmogus valgo žolę, jis valgo D., jei jis valgo mėsą, jis irgi valgo D.

Dabar jis tik galvoja, jeigu D. yra visur, jis yra kiekvienoje ląstelėje, kiekviename nerve, kiekvienoje mintyje ir žodyje. Bet ne tai svarbiausia. D. yra kiekviename lapo krustelėjime, mirkčiojančiose blakstienose, bučinyje, jausme, instinkte, katės šnypštyme, lūšies šuolyje. D. buvimą paliudija ne buvimas kur nors , didžiausias D. buvimo pasaulyje alibi patvirtintojas yra judesys. Nes judesys ir yra gyvybė.

Žinoma, Bembis, norėtų susigrąžinti D., kuris būtų tik gėris, grožis ir amžinosios vertybės. Jis kaip pamišęs suka ratus miško pievelėje. Sustoja, kasa kojomis žemę. Užverčia galvą į dangų, lyg tikėdamasis ten pamatyti D., apsuptą mirgančio angelų būrio. Tačiau mato tik besiporuojančius drugelius.

Toliau D., nes Bembis nenori taip dažnai tarti šio žodžio, o šiame tekste tai neišvengiama. Bembis nenori šio vardo tarti dažnai ir valkioti jį po žodžių dulkes. Bembis net ir galvojo taip, kaip parašyta: jei žmogus valgo žolę, jis valgo D., jei jis valgo mėsą, jis irgi valgo D.

Bembis rašo apie D.

Bembis rašo apie D.

Bembis grįžo iš miško ir tuoj ėmė ieškoti rašiklio. Tačiau… nerado. Rado tik pieštuką akims, tai paspjaudė ir puolė rašyti. Jis pagalvojo, kad gali ne tik galvoti, bet ir parašyti apie D. Taip jį paveikė tas mistinis besiporuojančių drugelių vaizdas.

„pono D. buvojimo vieta yra tarp. ir tai yra kaip potencialas. ir kadangi D. yra tarp, jis gali niekada neatsitikti, nes jo nėra nei vienoje, nei kitoje pusėje, nei čia, nei anapus, nei jusliniame, nei antjusliniame pasaulyje, realybėje ar vaizduotėje, jo neturi nei objektas ar subjektas, adresatas ar adresantas, vyras ar moteris, jo nėra jokiuose daiktuose, informacijoje, žiniose, parašytuose žodžiuose, jo nėra protuose, širdyse, sieloje ar kūne. jis nėra kaip nors kaip esantis ar būnantis, todėl negali išnykti ar mirti; jis nepriklauso niekam, todėl yra kaip galimybė. D. nėra net tikrovė. jo niekur nėra. jis yra tarp. jis tik gali įvykti.

ir kas galėjo taip sugalvoti, kad D. yra daiktas, be to, toks daiktas, kurį reikia saugiai iškelti iš šio pasaulio ir pastatyti anapusinių esinių lentynėlėje. o paskui pasakyti, girdite, tas daiktas nukrito ir… sudužo. kad žinote, ta lentynėlė, neišlaikė svorio, na, ir visi ten esantys daiktai nudardėjo nežinia kur (nėra jų danguje anei žemėje), kai kuriems nuskilo kampas ar ąselė, kai kurie suskilo… be to, jie tokie… na, tokie išėję iš mados. nepaklausūs, taip sakant, ir kaina jų rinkoje žiauriai kritusi… bet tikimės, kad po kurio laiko šie daiktai atgaus prarastą vertę ir mes, na, mes vėl galėsime juos sėkmingai realizuoti…

jeigu kam nepatinka, kad D. laikomas daiktu, galime pasakyti, kad D. yra liūtas, žvėrių valdovas, stovintis ant aukščiausio piramidės laiptelio… tik kažkas D. negailestingai nuvainikavo ir liūtas dabar geriausiu atveju geria vandenį iš to paties vandens čiaupo kaip pilkosios pelytės…

dar ir dabar, kilus audrai, jūra į krantą išmeta gintarų, anapusinio pasaulio subyrėjusio rūmo šukių…

tačiau D. čia niekuo dėtas.“

Žodžiai liete liejosi. Be abejo, teisingi žodžiai. Ką parašęs, vis skaitė ir skaitė. Bembis lakstė labai patenkintas savimi. Pagaliau, pagaliau…“Man pavyko, – tyliai šnibždėjo Bembis iki susirietimo.“

Bembis nesiliovė skaityti, mat niekaip negalėjo atsigrožėti savimi, bet… Naktis įpusėjo ir pasitenkinimo jausmas kažkur išgaravo. Viskas atsistojo į savo vėžes ir niekas nejudėjo. Kažkas aukštai sėmė dangų. Kažkas semia ir semia tą dangų. Tai ne veiksmas, kuris turi pradžią ar pabaigą, tai – pati amžinybė. „Apsišikti gali“, – su ašaromis akyse galvojo briedžiukas. Tiesa, jo akys vis dar taip pat karštligiškai blizgėjo, lyg jis tebežiūrėtų į tuos besiporuojančius drugelius saulės nutviekstoje laukymėje. Tik kūną jau buvo apleidęs suvokimo karštis.

Bembis nejudėjo. Ir vėl pasijuto vienišas. Kaip kokiam briedžiukui paprastajam jam trūko meilės. Bembis negalėjo tuo patikėti. Jam net kilo įtarimas, jog ir jis, kaip tie drugeliai, nori poruotis. Prireikė didžiulių valios pastangų ir daugybės imtyninko triukų, kol nuginė tuos jausmus.

Maža širdutė plakė labai greitai. Taip greitai, kad jis turėjo eiti gerti raminamosios arbatėlės ar ko stipresnio.

“Velniop tą rašymą, – spjaudėsi Bembis. – lieki kaip išplikytas. Nei pririštas, nei paleistas” Ir užsivertė stiklinę baltosios. Jam nepatiko jaustis kvailiu. Ar tik jis rašydamas nebus bandęs ir vėl užmegzti ryšio su D., taip bandydamas sugrąžinti aną akimirką? Užtempti D. ant savojo suvokimo kurpaliaus? Ir taip eilinį kartą pademonstruoti savo žmogiškąjį silpnumą? Jam liko tik akistata su sokratiškuoju “žinau, kad nieko nežinau” ir bjauri šlykšti tuštuma. Ašaros riedėjo kaip stambios pupos, ir jis užsivertė antrą stiklinę.

Po to karto Bembis daugiau nesiėmė rašymo. O ir pieštuko galiuką kažkur užmetė. Tad kurį laiką Bembis, vardu Roma, net nebesidažė.

Žiemos pačioj pradžioj

Žiemos pačioj pradžioj

Sondra Simanaitienė

Anot bibliotekos žynio Šikšnelio, pačioj žiemos pradžioj I.Simonaitytės draugijoje šalia L.Natalevičiaus chtoniškojo pasaulio sienų susirinko klaipėdiečiai pasveikinti R.Černiausko ir N.Kepenienės, o tiksliau – naujausių rašytojų knygų: N.Kepenienės “Šatrijos Ragana” ir R.Černiausko “Koridorių vilkas”.

Smagu būna, kai ir viena knyga pasirodo, bet kai dvi… Netgi ne todėl, kad tuoj pultum skaityti ar trūktų lektūros, tiesiog šiaip smagu – matyti rašančius žmones. Juk tik laikas padės suprasti, kur baigiasi grafomanija ir prasideda literatūra, kaip sakė Klaipėdos rašytojų sąjungos pirmininkas.

V.Sventickas, bibliotekos žynio tituluotas daktaru, nors niekada nesiekęs tokiu tapti, – pakanka juk tokiu atrodyti, profesionaliai (žodis sukėlęs diskusiją vakaro metu, – ką reiškia profesionaliai rašyti?) pristatė naująsias Rašytojų sąjungos leidyklos išleistas knygas, pirmiausia išvardindamas N.Kepenienės ir R.Černiausko skirtumus ir panašumus. Vienas man įdomiausių panašumų būtų tai, jog abu parašė apie mūsų kultūros (literatūros) žymius žmones – R.Černiauskas novelių ciklą apie K.Donelaitį (šalia kitų apsakymų, publikuotų knygoje), N.Kepenienės romaną apie Šatrijos Raganą.

Skirtingos prieigos prie žmonių legendų – Nijolės betarpiškas prigludimas prie moters, gyvenusios prieš šimtą metų, asmeninės patirties, tarsi laiko distancija nesvarbi, ir Rimanto pasakotojo, veik metraštininko, stebinčio paprasto žmogaus senatvinius marazmus (K.Donelaitis be perdėto pagarbos demonstravimo) iš šalies, lėtai ir dėmesingai. Taip supratau iš skaitytų vakaro metu ištraukų, – R.Černiauskas skaitė pats, o N.Kepenienės romano ištrauką įtaigiai perteikė aktorė V.Kojelytė.

Rašytoja N.Kepenienė nusiteikusi toliau gilintis į 19-ojo a. pabaigos – 20-ojo a. pradžios Lietuvos realijas. Gal netgi parašyti trilogiją: apie Šatrijos Raganą, pasiaukojusią Dievui, apie G.Petkevičaitę-Bitę (rašytoją, visuomenės ir pilietinę veikėją), gyvenusią vardan Tėvynės, ir L.Didžiulienę (rašytoją, visuomenės veikėją, 10-ies vaikų motiną), kurios gyvenime labiausiai išryškėjo meilė artimui. Nežinia, kiek tai galėtų panašėti į biografijų meistro A.Morua, kurį paminėjo V.Sventickas, knygas, bet toks sumanymas man kaip moteriai jau savaime atrodo vertingas.

„Geras biografas kaip didelės dramos užbaiga turėtų palikti po savęs ramybės jausmą. Mes renkame gėles į mažas puokšteles, mažumą gėlių, kurios atnešė į pasaulį švelnumą ir dabar jis yra kaip dovana  užbaigtam likimui. Tai mirštantis baigtos dainos priedainis, užbaigtos poemos galutinė versija“, – Andrė Morua. Po savęs palikti ramybės jausmą irgi reikia išdrįsti.

Muzikinius vakaro intarpus užpildė folkloro sambūris “Audenis”, diskusinius – A.Žalys, suaktualindamas Vydūno mintis apie rašytojų aukštuosius ir žemuosius siekius.

Vakarui besibaigiant, pranešta, jog Rašytojų sąjungos leidykla ruošiasi išleisti G.Grajausko pjesių rinkinį ir J.Šikšnelio naują romaną, kurių, aišku, laukia ne tik Klaipėda.

Bibliotekos uždarame kieme vakaro metu, lyg žyniui Šikšneliui paliepus, siautėjo snaigių divizijos, netrukus virtusios melagingu žiemos pranašu. Lijo.