Jaunojo menininko autoportretuose – pasaulio grimasos

Jaunojo menininko autoportretuose – pasaulio grimasos

Stebėdamas, kas vyksta pasaulyje, – terorizmo aktai, karai – tarsi susitapatinu su tuo ir atspindžiu pasaulio išgyvenimus per asmeninę prizmę.

Dalia Bielskytė

Iš ekspresyvių ryškiaspalvių drobių žvelgia aštrūs, mėlyn-veidžiai, kenčiantys, ironiški, pamėkliški, mistiški, realūs jauno tapytojo Simo Žaltausko veidai. „Autorefleksijos“ – paroda, praėjusį savaitgalį atidaryta „Klaipėdos galerijoje“ ir ten veiksianti iki vasario vidurio, – lyg po studijų į uostamiestį grįžusio klaipėdiečio tapytojo vizitinė kortelė, prisistatymas gimtojo miesto meno gerbėjams bei kolegoms menininkams.

Sugrįžo į gimtąjį miestą

S.Žaltauskas gimė Klaipėdoje 1980-aisiais. Įgijęs tapybos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje, vienerius metus studijavęs Ispanijoje, Castilla la Mancha universitete, jaunas menininkas nusprendė grįžti į savąjį uostą.

„Buvo daug pagundų, – sakė jis. – Galėjau likti svečiose šalyse, gera buvo Vilniuje – bendramoksliai, buvę dėstytojai rimta parama pradedant kūrybinį kelią, tačiau aš grįžau į Klaipėdą. Visam laikui. Toks mano pasirinkimas.“

Daugiau nei prieš pusmetį sugrįžęs, Simas jau keturis mėnesius neranda laiko tapybai – dirba Klaipėdos muzikiniame teatre ir dailės studijoje „Guboja“. Tačiau jo planuose – kūrybinis darbas. Prasitarė, kad patiktų dėstyti tapybą: „Nors daug kas sako, kad mokydamas kitus švaistai save, tačiau manau, kad turiu kuo pasidalyti. Man tai patiktų – dalį dienos mokau kitus, kitą dalį tapau pats.“ Simas džiaugėsi dabartiniais savo mokiniais: „Gubojoje“ dėstau akademinį piešimą. Mokosi vienuoliktokai, dvyliktokai – tokie, koks kadaise buvau pats, kai ūmai supratau, kad noriu piešti. Jie taip pat planuoja susieti savo gyvenimą su menu.“

Kelias į tikslą

Meno pasaulyje S.Žaltauskas atsidūrė netikėtai. Jo šeimoje menininkų nebuvo, tad jaunuolio pasirinkimas artimiesiems buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.

„Mokykloje septynerius metus lankiau rankinio treniruotes, gal todėl visi manė, kad savo ateitį siesiu su sportu. Vėliau susidomėjau informatika. Tačiau nei viena, nei kita aistra netapo mano gyvenimo tikslu, – juokdamasis savo istoriją pasakojo Simas. – 1999 metais Klaipėdos dailės parodų rūmuose pamačiau Algimanto Švėgždos parodą ir man labai patiko. Priešingą įspūdį paliko kitoje salėje eksponuoti kažkokio plenero darbai. „Galėčiau nutapyti geriau, nei šitie plenerininkai“, – pamaniau tada ir ėmiau mokytis dailės.“

Įvairūs likimo viražai ir studijų peripetijos galiausiai Simą atvedė į Vilniaus dailės akademijos tapybos klasę. Gal net kiek mistiška – jį mokė tapybai įkvėpusio A.Švėgždos bendražygiai.

„Pirmieji metai buvo labai sunkūs. Tapiau pas Kostą Dereškevičių – net ėmiau galvoti, kad nieko nesugebu. Antrieji metai – studijos pas Algimantą Kurą. Jis – žmogus ramesnis, išmokė kitu kampu žiūrėti į spalvą. Tretieji metai prabėgo studijuojant tapybą pas Arvydą Šaltenį, – jau buvo daug malonesni ir laisvesni, tada ir gimė pirmieji ciklo „Autorefleksijos“ darbai“, – pasakojo Simas.

Įkvėpė šiurpios realijos

Dailininkas juokėsi, kad studijų metais jo pomėgis reflektuoti pasaulio realijas per autoportretą susilaukdavo keisčiausių vertinimų. Bendramoksliai yra kaltinę ir susireikšminimu, ir narcisizmu. Tačiau, jo nuomone, autoportretas, kalbant literatūriniais terminais, – geriausia metafora, išreiškianti kūrėjo pajautas ir išgyvenimus, linzė, per kurią gali išvysti pasaulį kūrėjo akimis.

„Autorefleksijų“ įkvėpimo šaltinis – šiurpios pasaulio realijos. Ciklo užuomazgos siekia 2001 metų rugsėjo 11-ąją, kai islamo ekstremistų užgrobti lėktuvai taranavo Pasaulio prekybos centrą Niujorke. Antrasis impulsas – 2003 metų Amerikos invazija į Iraką.

„Tai mano bandymas pasipriešinti karo ekspansijai, – kalbėjo menininkas. – Protestas prieš karą, militarizmą.“

Tačiau tiesioginių karo vaizdų „Autorefleksijų“ drobėse nėra. Apie karą rėkia intensyvios, ryškios spalvos, dinamiška kompozicija. Autoportretai gana abstraktūs, kai kurie – kupini mistikos ir lyrizmo. Pasirinkdamas globalinę temą, autorius tarsi bando aplinkiniu keliu žiūrovą atvesti prie mažo asmeninių išgyvenimų šulinio, kuriame atsiliepia pasaulio tragedijų aidas.

„Paveikslų ciklas „Autorefleksijos“ man pačiam primena Kauno IX forte eksponuojamą žuvusių žydų fotoportretų ekspoziciją. Tai savotiška dokumentika, istorijos blyksnis, – tvirtino menininkas. – Žinoma, asmeniškai nepatyriau tos tragedijos, tačiau stebėdamas, kas vyksta pasaulyje – terorizmo aktai, karai, – tarsi susitapatinu su tuo ir atspindžiu pasaulio išgyvenimus per asmeninę prizmę.“

Kupinas kūrybinių planų

„Čia leisiu inkarą, čia pradedu dirbti, – kalbėjo S.Žaltauskas. – Kaip turėtų atrodyti mano gyvenimas po dešimties metų?.. Parduosiu visus darbus ir būsiu laisvas bei turtingas (juokiasi). Dabar dar tęsiasi adaptacinis periodas – turiu rasti Klaipėdoje savo nišą, įgyti draugų meno sluoksniuose. Kol kas man trūksta žmonių, su kuriais galėčiau pasėdėti ir pasikalbėti apie meną.“

Galimybę pragyventi iš tapybos jaunas menininkas vertino gana skeptiškai: „Nepataikauju niekam. Tapau tai, ką jaučiu. Pageidavo žmonės paveikslų, portretų, kurie tiktų ramiam interjerui ir taikiai kabotų virš komodos ar židinio, bet man sunku tapyti pagal užsakymą. Nors, žinoma, užsakymas užsakymui nelygu. Kitas tiesiog virsta kūrybine idėja. Tačiau pragyvenimą iš meno įsivaizduoju kitaip: tu dirbi, turi koncepciją, planus, tematiką, kuri, o kažkas tą tavo veiklą remia materialiai, – pavyzdžiui, moka stipendiją…“

Ateities planuose – triptikų paroda, kuri kol kas tik autoriaus mintyse, nors pradžia jau padaryta – drobės paruoštos. Idėja – vėlgi iš anapus Atlanto, vėl revoliucinga ir kovinga. „Iš kur tiek revoliucijos?“- klausiu. „O kur ta meilė, romantika? Jei gyveni kaip kare: eini per gatvę – žiūrėk, kad nepartrenktų, vairuoji – tave taranuoja. Pankų era baigėsi, – liūdnai šyptelėjo, – reikia laukti naujos.“

Beje, jauno kraujo S.Žaltauskas įliejo ne tik į Klaipėdos dailininkų, bet ir į rašytojų bendruomenę – jau išleidęs vieną savo paties iliustruotą poezijos knygelę, ruošia antrąją.

Savame krašte pranašu nebūsi?

Paradoksalu, bet šiandien jaunas žmogus stebina miestą ne tik savo talentu, polėkiais, bet ir tuo, kad apskritai sugrįžta iš plataus pasaulio, nepaisydamas pastaruoju metu itin mėgstamo posakio, kad savame krašte pranašu nebūsi. Šis faktas neliko nepastebėtas meno sluoksniuose.

„Nesigilinu į koncepciją ir siužetą, tačiau koloristiniai Simo tapybos sprendimai, kompozicija, kūrybinės idėjos perteikimas per autoportretą man patiko. Nesu linkęs daug kalbėti, – tai menotyrininkų duona, tačiau, jei reikėtų, rekomendaciją, kad S.Žaltauskas būtų priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą, pasirašyčiau, – kaip visada, pusiau juokais, pusiau rimtai pažiūrėjęs parodą kalbėjo dailininkas Arūnas Mėčius. – Atidarykime jam Klaipėdos meno vartus.“